Kas yra laimė?

Laimė - gyvenimo pilnatvės subjektyvus jausmas, kuris kyla tenkinant dvasinius ir fiziologinius poreikius. Prieš
beveik 2400 metų senovės graikų filosofas Aristotelis padarė išvadą, kad labiausiai žmonės siekia laimės. Aristotelio
teigimu: „Absoliučiai tobulu vadiname tą tikslą, kurio siekiame tik dėl jo paties, o niekuomet – dėl kitų tikslų. Toks
gėris kaip tik yra laimė.” Tačiau laimę reikia siekti atsižvelgiant į dorybes, juk jei žmogus bandys siekti laimę
atsižvelgdamas tik į savo norus, nepaisydamas kitų, nebūdamas kilnus ar geraširdis, tai jo laimė bus nieko verta ir
galutinis tikslas nebus pasiektas. Tačiau bėgant metams žmogaus gyvenimas tampa neatsiejamas nuo pareigos,
todėl laimė suprantama kaip būtinas pasiaukojimas dėl kitų ar mūsų pačių laimės.

Laimės troškimas yra siejamas su tikėjimu į ne tik savo, bet ir mylimų žmonių šviesesnę ateitį. Žmonės visada tiki,
kad jie gyvens laimingai su savo mylimaisiais ar artimaisiais, jie nepraranda vilties ir stengiasi, kad ateityje būtų
laimingi. Apie tikėjimą sulaukti geresnės ateities savo kūryboje rašė psichologinės ir lyrinės lietuvių prozos
pradininkas Jonas Biliūnas. Paskutinėje, svarbiausioje savo apysakoje ,,Liūdna pasaka“, Biliūnas, aprašo Juozapotos
ir Petro Banių šeimos likimą. Juozapota ir Petras kūrė šviesią ateities viziją. Ši jauna šeima „... būdami jaunos
dvasios, turėjo stiprias, kad ir pūslėtas, kojas ir naštos sunkumo nejautė. Jų pilnai laimei tik vaikų trūko...“
Juozapota ir Petras svajojo apie geresnį gyvenimą kartu. Petras išgirdęs kunigo skaitomus žodžius papasakojo savo
mylimajai, kad vergai bus lygūs ponams, turės nuosavą žemę ir nebereikės eiti dirbti į dvarą. Išgirdus šias naujienas
Juozapotos balse suskambėjo nebeslepiamas džiaugsmas, ji pradėjo įsivaizduoti kaip jų gyvenimas pasikeis ir koks
geresnis jis taps „ Dieve, kokie būsma laimingi!.. /.../ Turėsma savo žemę, niekam nebevergausma ir dirbsma tik
sau, sau... Susilauksma vaikų...“ Besiklausydamas žmonos svajonių Petras pradeda jomis tikėti ir regėti ateities
vizijas. Taip pat apie geresnio gyvenimo siekį vaizduoja mūsų praeities istorija. 1861m. paskelbtas baudžiavos
panaikinimas, tačiau jo įvykdymas buvo painus. Dvarininkai atiminėjo valstiečių žemes, vertė eiti sunkų lažą taip
pat ėmė į savo dvarus kviestis rusų kareivius. Valstiečiai ėmė nerimauti, jautėsi ponų apgauti, todėl jie ėmė rinktis į
būrius ir keršyti dvarininkams. 1863-1864m. įvyko sukilimas, kuriame valstiečiai reikalavo atgauti savo ar šeimos
nuosavybę – žemę. Taigi laimė suprantama kaip geresnis rytojus ne tik sau, bet ir kitiems.

Pasiaukojimas dėl kitų suteikia laimę kitiems ir juos įkvepia sekti jų pėdomis. Turbūt kiekvienas džiaugiamės, kai
mums padeda arba džiaugiamės galėdami padėti kitiems. Mes pajaučiame kas yra laimė, kai kitas arba mes patys
atliekame pareigą ir „pasiaukojame“ dėl kitų. Apie atsidavimą rašė Jonas Biliūnas novelėje „Laimės žiburys“.
Novelėje pasakojama apie ant kalno esantį žiburį: „Šitas žiburys – tat jūsų laimė; tas, kuris užlips ant to kalno ir
prisilies į tą žiburį, visus žmones padarys laimingus...“ Tačiau pasiekti jį nėra taip lengvą. Norint pasiekti ir priliesti
šia žibančią žvaigždę reikia atlikti pareiga - pasiaukoti, kadangi lipant į kalną negalima žiūrėti žemyn, o tas kuris
išdrįs paliesti – pavirs akmeniu. „Niekas savo gyvasties nenorėjo aukoti. Ir ne tik savo gyvasties nenorėjo aukoti: dar
ir vieni kitus nuo to atkalbinėjo.“ Tačiau vis atsirasdavo drąsuolių, kurie paslapčiomis pabėgdavo ir išbandydavo
save ir pagaliau vieną dieną įvyko stebuklas – „paliestasai žiburys subyrėjo į nesuskaitomą daugybę žiburėlių, kurie
kaip krintančios iš dangaus žvaigždės nusileido nuo kalno žemyn, nušviesdami visą šalį.“ Lietuvos istorijoje turime
gerai žinomą pamokantį pavyzdį apie pasiaukojimą. 1972 m Romas Kalanta savo dienoraštyje aprašė, kad jaučia
pareiga pasiaukoti dėl laivės ir žmonių laimės : „vis nesiryžtu, nors reikia 1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sode,
protestuodamas prieš sovietinį režimą, Romas Kalanta apsipylė benzinu ir užsiliepsnojęs sušuko „Laisvę Lietuvai!“.
Taigi laimę galime suprasti kaip atsidavimą savo šaliai, artimiesiems dėl jų laimės.

Apibendrindama galiu teigti, kad laimę turėtume suprasti ne kaip materialų pasaulį. Žmogus yra laimingas, kai
gyvena prasmingą gyvenimą, turi tikslą, svajonių ir jų siekia. „Mes niekuomet nenustojame norėti dalykų sau
patiems, tačiau galiausiai ateina diena, kai vienintelis dalykas, kurio mes norime, yra kito žmogaus laimė“ (Robert
Brault).