KRIMINOLOGIJA

KRIMINOLOGIJA
Prof. Dr. René van SWAANINGEN
Valdžios institucijos neskelbia joms nepatinkančių tyrimų išvadų iki tol, kol jos tampa
politiškai nekenksmingomis, atskiras tyrimų dalis pripažaįsta „konfidencialiomis“, stengiasi
daryti įtakaą tyrimo duomenų ar išvadų formulavimui, platina klaidinanečius pranešimus
spaudai, kuriuose “nemalonūs“ tyrimo duomenys nublukinami arba neutralizuojami, arba
tiesiog grasina su tokia situacija nesutinkantiems tyrëjams, kad jie nebegaus užsakymų
tyrimams. Daug politikos tyrimø yra paskelbta tik ataskaitose, kurios neprieinamos kitiems
mokslininkams.
kaip atremti šiaą nepageidaujamaą greėsmę akademinei laisvei, – tai pernelyg lengvai
nepasiduoti ir kurti pasipriešinimo strategijas, pavyzdžiui, pateikti „nepageidaujamus“ tyrimų
duomenis žiniasklaidoje, stengtis mobilizuoti prijaučiančius politikus arba kreiptis į teismą.
Jie taip pat pataria steigti „mokslinės bendruomeneės patikėtinio“ instituciją, tarsi tyrėjų
ombudsmenaą, nes dabar profesinės sąjungos daugiau klauso žmonių, kurie užsako tyrimus, o
ne pačių tyrėjų.
Vienas iš jų būtų stiprių kriminologijos katedrų universitetuose kūrimas, siekiant sumažinti

priklausomybę nuo išorinių tyrimo sutarčių.
Nepageidaujami tyrimo rezultatai yra užblokuojami ar neutralizuojami atiduodant sutartis

tiems tyrëjams, kurie linkę atkartoti „savo šeimininko balsaą“, subtiliai ir ne taip subtiliai
grasinant tyrėjams finansiškai, diskredituojant kai kuriuos tyrimo projektus arba tyrëjus arba
„perfrazuojant“ kai kurias tyrimų dalis ar išvadas, kurios meta iššūkį dominuojanèiam politi-
niam požiūriui.
Vienas ryškiausių aštuntojo dešimtmečio edukacinių filosofijų bruožų – akcentavimas, kad

bûtina mokytis mąstyti savarankiškai ir formuoti savo paties nuomonę.
Antroji į akis krentanti aštuntojo dešimtmečio kriminologijos programų charakteristika buvo

holistinis požiūris į sąsajas tarp istorinių, socialinių, politinių, kultūrinių procesų ir
nusikalstamumo bei jo kontrolės raidą.
Neturėtume skleisti ideėjos, kad kriminologija yra techninė disciplina, tarnaujanti kontrolės
interesams,- ji yra savarankiškas akademinis mokslas apie deviaciją ir socialinę kontrolę.
Turime pasimokyti iš to laikotarpio, kad kriminologinės studijos taip pat turi skleisti žinias,
paremtas empiriniais nusikalstamumo ir jo kontrolės tyrimais, studijų metu turi būti plačiai
mokoma socialinio mokslo tyrimų metodų ir technikos.
Norėdami įgyti „deviancinį žinojimą“, turite tiksliai žinoti, ką kritikuojate ir kodėl.
Pridėtinę kriminologų vertę, lyginant juos su socialiniais mokslininkais, sudaro

tarpdiscipliniškumas ir konkrečios žinios apie visus asmenis bei organizacijas, susijusias su
nusikalstamumu ir jo kontrole.
kriminologijos sritį galima suskirstyti į šias penkias sub-disciplinas: 1) aprašomoji
kriminologija (kartais vadinama kriminografija); 2) nusikalstamumo aiškinimas (etiologija);
3) aukų tyrimai ir pagalba joms (viktimologija); 4) nusikaltimų prevencijos ir represijos būdai
(penologijos ir saugumo studijos); 5) baudžiamoji politika – tiek apie naujų baudžiamosios
politikos krypčių rengimą, tiek apie pasirinktos baudžiamosios politikos kultūrinių bei
sociologinių poteksčių iškėlimą į paviršių.
Kita pamatinë idëja yra tai, kad kiekvienas kriminologinis tyrimas turi pra- sidëti nuo gero
problemos apibûdinimo.
Aprašomoji kriminologija taip pat yra pirmasis aktyvaus studentų įtraukimo kursas.
Pasirinkome teminę kurso struktūrą, kur aprašomosios kriminologijos elementai pirmiausia
pateikiami juos daugiau numanant nei aiðkiai apbrėžiant.
„gryno“ stebėjimo ribas ir koncepcijų apie žmogaus prigimtį bei visuomenę įtaką. Po to
supažindinama su visomis kriminologijos teorijomis. Rodydami sąryšį tarp aiškinimų, iš
vienos pusės, ir koncepcijų bei socialinių reakcijų, iš kitos pusės.
Margarita DOBRYNINA
M. Foucault aiškiai sieja žinojimą su valdžia. Atitinkamas valdžios tipas iškyla kaip būtina
tam tikro žinojimo susidarymo sąlyga.
Taigi valdžia produkuoja žinojimą, tačiau ji palankias sąlygas jam sudaro ne vien todėl, kad
jis tarnauja jos tikslams arba dėl to, kad yra jai naudingas. Kaip pastebi M. Foucault, šis
sąryšis yra abipusis: „<...> valdžia ir žinojimas vienas kitą implikuoja, kad nėra valdžios
santykių, kurie neformuotų atitinkamo žinojimo lauko, ir nėra žinojimo, kuriame neglūdėtų ir
kuris tuo pat metu neformuotų atitinkamų valdžios santykių.“
šiame kontekste valdžia pristatoma kaip tam tikra strategija, kuri dominuodama numato
funkcionavimo metodus, taktikas bei veikimo mechanizmus.
Valžios ir žinojimo sąsaja galios ir veikimo principui būdingas nuolatinis stebėjimas,

informacijos rinkimas ir kūno valdymas, siekiant paversti jį paklusniu ir naudingu.
Kriminologija yra socialiai konstruojamas žinojimas, todėl svarbu atsižvelgti į socialines bei
politines sąlygas, kurios lemia jo genezę ir sklaidą.
Kriminologinį žinojimą ir programų gamybą bei cirkuliavimą taip pat valdo praktika, kuri yra
susijusi su konkrečiais instituciniais, techniniais ir normatyviniais rėmais bei sąlygomis ir nuo
jų priklauso.
Taigi kriminologinis žinojimas gali tapti savotiška konflikto arena, pavyzdžiui, valdžiai
bandant slopinti, drausti bei reguliuoti jos politikai prieštaraujanečius požiūrius.
Kriminologinius tyrimus vis labiau lemia komercija ir rinka.

Daugelis kriminologų patenka į aplinką, kurioje reikalaujama vis didesnio efektyvumo ir
našumo
šiame kontekste mokslininkai kalba apie vadinamuosius „privačius kriminologinius tyrimus“

arba konsultacijas, kuriuose jie tampa paslaugų konkrečiam klientui teikėjais.
Taigi besiderindami prie platesnių politinių ir ekonominių (ekonominių racionalistinių)

tendencijų, kriminologai tampa savotiškais verslininkais, kadangi jų ekspertizės reikalingos
tiek viešajam, tiek privačiam sektoriui.
. Waltersas teigia, kad tokie klausimai, kaip galimybė gauti informaciją, autorinės teisės ir
intelektualinė laisvė, sunkumai dėl duomenų viešinimo, spaudimas keisti rezultatus ir pan.,
yra tapę neatsiejama šiuolaikinio kriminologijos mokslo dalimi, bet retai susilaukia dėmesio
publikacijų pabaigoje, jie yra svarbūs, siekiant suprasti kriminologinio žinojimo prigimtį ir
turinį.
Anot M. Foucault, reikėtų pažinti šių klausimų genealogiją, tiek analizuojant juos kaip ne-
priklausomus įvykius, tiek platesniuose kriminologinės minties istoriniuose kontūruose bei
kontekstuose. Taigi reikėtų atsižvelgti į esamų akademinių institucijų funkcionavimą, ištirti,
kaip vykdomas mokslinių įstaigų administravimas pagal neoliberalios ideologijos principus,
lemiančius tyrimo projektų genezę ir progresą per metodus, prieštaraujančius tradicinei
akademinës laisvės sampratai, bei iš naujo apibrėžti akademinės sferos svarbą, esančią
savotiška mūsų visuomenės „kritika ir sąžine“
Kontraktinės kriminologinės veiklos (vykdomos sutarčių pagrindu) atsiradimas apibrėžia

būsimus tyrimo objektus bei pateikia savotiškas gaires, kokių žinojimo rezultatų laukiama
tyrimo pabaigoje. Pastebėtina, kad kontraktinių kriminologinių tyrimų skaičius sparčiai auga,
o jų rezultatas – vadinamoji „privataus“ arba „slaptojo“ kriminologinio žinojimo gamyba, t.
y. žinojimo, kuraį užsako kontraktorius (valstybinis arba nevyriausybinis subjektas) ir kurio
sklaidą lemia honorarą mokanti institucija. Kriminologai, pasirašydami sutartį ir tapdami
paslaugų tiekėjais, dažnai privalo atsisakyti teisių naudoti ir skelbti rezultatus, gautus tyrimo
metu. Taigi kriminologinio žinojimo sklaidą ir vartojimą reguliuoja tie, kurie tą tyrimą
„įsigyja“
Sullivano teiginys, kad valdžios pirminis tikslas darosi ne nusikaltimų kontrolė ir prevencija,
bet tinkamas „draudimo agentûros“ veikimas, kai vertinama nusikaltimų rizika, klientai
pilieečiai informuojami apie dabartines nusikaltimų tendencijas. Taip jie skatinami
pasirūpinti savo pačių apsauga.
Taigi žinojimas ir jo gamyba rizikos visuomenėje turi vieną esminių funkcijų – žinojimas turi
parodyti tam tikro socialinio veiksmo efektyvumą, tai lemia jo formą ir turinį. Tokio
pobūdžio žinojimas dažniausiai turi kiekybinę išraišką ir fokusuojamas į daugelį tam tikrų
matuojamų objektų.
kriminologijos populiarėjimas vertintinas pakankamai kritiškai, kadangi tam tikros

akademinės disciplinos pasiekimai bei įdirbis turėtų būti vertinami ne vien pagal jos
populiarumą, politiná lankstumą arba praktiškumą, – tai daugiau atspindi jos rinkos vertę, –
bet pagal jos turinį, kuriam turėtų būti skiriamas pagrindinis dėmesys.
M. Foucault mintis kad valdžios mechanizmai kuria efektyvius žinių kūrimo bei kaupimo
mechanizmus. Kitaip tariant, kriminologinis žinojimas konstruojamas valdžios santykių
pagrindu.
M. Foucault teigė, kad socialinė kontrolė visuomenėje vykdoma remiantis „normalizavimo“

politikos gairėmis, o „normalizavimas“ yra ne kas kita kaip galios įrankis, sukuriantis tam
tikras elgesio normas, už kurių nepaisymą individas gali būti baudžiamas.
M. Foucault sukurta „(į)valdymo“ (governmentality) koncepcija, kuri plačiąja prasme

naudojama siekiant išanalizuoti, kaip valdomi ir administruojami individai bei jų grupės.
Jis gali būti suvokiamas kaip būdas, kuriuo valdžia stengiasi produkuoti piliečius, labiausiai
atitinkančius tų valstybių politines strategijas, bei kaip organizuotos praktikos, per kurias
„(į)valdymas“ suponuoja įvairius procesus, taktikas, procedūras, strategijas, skirtas
kontroliuoti, reguliuoti, formuoti, įvaldyti arba naudoti valdžią tam tikroje erdvėje.
kriminologijos kaip mokslinės disciplinos pažangą neretai paskatina tam tikri valdžios
politiniai sprendimai. Galia yra tų individų arba institucijų rankose, kurie turi įgaliojimų
valdyti, t. y. tų, kurie daro sprendimus, gali daryti įtaką, kontroliuoti, daryti spaudimą,
pelnytis ir t. t. Vadinasi socialinis nusikaltimų tikrovės konstravimas politiškai organizuotoje
visuomenėje yra ne kas kita kaip politinis veiksmas, subtili puikiai užmaskuota socialinės
kontrolės, minties kontrolės forma.
R. Quinney kriminalinės tikrovės konstravimą vadina tikrovės politika, kurią vykdo esantieji
valdžioje. Socialinės nusikaltimų tikrovės pobūdį nusako būtent tos kriminalinės sampratos,
kurios atstovauja galingųjų visuomenės segmentų interesams. Tuo tarpu mes, priimdami,
tikėdami ta tikrove kaip vienintele teisinga, suteikiame galingiesiems valdžią siekti savo
tikslų bei interesų. Būtent deėl to, teigia R. Quinney, nenuostabu, kad įvairios socialinės
grupės (tiek privačios, tiek valstybinės) siekia dalyvauti konstruojant kriminalines sampratas,
turinčias įtakos oficialiai valstybės vykdomai politikai.
šių grupių atstovai, pasinaudodami savo profesiniu žinojimu formuoja tam tikrų socialinių
reformų strategijas ir taip paskatina pokyčius tose srityse, kurios naudingos ne tik politikai,
bet ir jų grupės profesinės veiklos plėtotei. viena vertus, žinojimą mobilizuoja valstybė,
pavyzdžiui, įsipareigodama užtikrinti socialinę tvarką, kita vertus – skirtingos ekspertų
grupės, kurioms politikai deleguoja užduotis dėl socialinės tvarkos palaikymo mechanizmų
kūrimo ar tobulinimo, siekdamos galios, visuomeninio statuso arba tiesiog karjeros,
monopolizuoja įtakos sferas.
POSOVIETINĖSE VALSTYBĖSE
Sovietinėse valstybėse informacija apie kriminalines bei kitas negatyvias socialines

problemas buvo griežtai draudžiama dėl savo prieštaravimo pagrindinei komunistinio režimo
ideologijai, teigiančiai neklasinės visuomenės „nekonfliktiškumą“ ir diegiančiai tikėjimą
„šviesia“ šios sistemos ateitimi.
Nei objektyvi, nei ideologiškai „pakoreguota“ informacija nebuvo prieinama plačiajai

visuomenei
anomijos teorija (senoms vertybėms ir normoms jau nebegaliojant, o naujiems vertybiniams
orientyrams dar nesusifomavus, visuomenė atsiduria savotiškame vertybiniame vakuume,
kuris paskatina socialinės dezorganizacijos apraiškų suintensyvėjimą.
posovietiniaii visuomenei būdingi aukšti nusikaltimų rodikliai. Tai – socialinis darinys,

kuriame rinkos principai užuot apsiriboję tam tikro- mis ekonomikos sritimis ir atitinkamai
buvę nuslopinti bei suvaržyti kitų socialinių institucijų ir normų, prasiskverbia pro visa
socialinį audinį bei pakerta ir sunaikina kitus principus, istoriškai palaikiusius individų,
šeimos ir bendruomenės gyvenimą.
šiandienos vyraujančias kriminologines kryptis posovietinėse šalyse labiausiai lėmė iširus so-
vietiniam blokui paaštrėjusi kriminogeninė situacija.
vadybinės kriminologijos (turinčios pasiūlyti efektyvius būdus, kaip spręsti augančio

nusikaltimų skaičiaus problemą)
posovietinės valstybės turi tam tikrų kriminologijos mokslo plėtros ypatumų. Skiriamos dvi
pagrindinės kriminologinio žinojimo kryptys: vadybinę ir kritinę kriminologiją. Kaupta
kriminologijos mokslo patirtis leidžia kriminologas siūlyti valdžios
institucijoms ,,vadybinius’’ sprenidmus, kaip efektyviiai vykdyti visuomenės socialinę
kontrolę, slopinti destruktyvų ir skatinti normalų elgesį, tokiu būdu užtikrinant jos saugumą ir
stabilumą, atlikti institucinių veiksmų, sprendžiant nusikaltimų problemas. Kritinė kryptis
kvestionuoja tokių problem kėlimą, nurodo jų instrumentiškumą konkrečioms interesų
grupėms ir pabrėžia būtinumą dekonstruoti esančią socialinę nusiklatimų tikrovę.
Posovietinėse valstybėse, kuriuose egzistuoja pakankamai glaudus santykis tarp valdžios ir

socialinių mokslų yra silpna kriminologijos mokslo institucionalizacija bet jose kartu veikia
globalinės mokslinio diskurso tendencijos, kritinis žinojimas nesulaukia didesnio
susidomėjimo sprendžiant nusikaltimų problemas, nors tam tikrų apraiškų galime pastebėti.
IŠVADOS
Kriminologinį žinojimą valdžia pasitelkia kurdama strategijas bei mechanizmus, skirtus

produkuoti piliečius. atitinkančius valstybės politines strategijas, bei organizuodama
praktikas, per kurias visuomenës nariai būtų valdomi.
M. Foucault žodžiais tariant, valdžia ir žinojimas vienas kitaą „implikuoja“, nes nėra valdžios
santykių, kurie neformuotų atitinkamo žinojimo, kaip nėra žinojimo, kuris kartu neformuotų
valdžios santykių. Išskiriamas ir kitas šio sąryšio aspektas – viena vertus, žinojimą
mobilizuoja valstybė, įsipareigodama vykdyti socialinę kontrolę ir garantuoti visuomenės
saugumą, bet, kita vertus, skirtingos ekspertų grupės (įskaitant ir kriminologus), kurioms
politikai deleguoja užduotis tobulinti socialinės tvarkos palaikymo mechanizmus.
svarbu atkreipti dėmesį į kriminologiniuose tyrimuose keliamų klausimų prigimtį, būtina juos
reflektuoti – kad kriminologija netaptų vien instrumentiniu mokslu, vykdanečiu politinius
užsakymus.
Nusikaltimų prevencijos programų Lietuvoje

nuostatos: tarp absurdo ir kokybės
Jungtinės Amerikos Valstijos, kur kriminologų ir kriminologinių tyrimų apstu, jų

nevaržo jokia tiesmuka politinė ideologija, tačiau jie faktiškai neturi jokios reikšmingesnės
įtakos nusikaltimų prevencijos ir kontrolės sistemai – netgi tokiais kriminologijoje
vienareikšmiais klausimais kaip mirties bausmė ar itin dažnas ir ilgas įkalinimas.
Kriminologija ten, nors ir labai įvairialypė, yra už teisės
mokslo ribų. Tradiciškai JAV visuomenė ir politikai yra
abejingi nusikaltėlių interesams, todėl tai yra šalis, turinti didžiausią kalinių skaičių pasaulyje.
Tai yra vienas iš pavyzdžių, kai šalies istorija, politika, mentalitetas, teisinė sistema, baudimo
kultūra ir tradicija yra atspari empirinei kriminologinei realybei.
Galima paminėti ir dar vieną šiuolaikinį pavyzdį, neretai apribojantį realias kriminologijos
galimybes daryti įtaką nusikaltimų kontrolei ir prevencijai.
Tai – kriminologinių tyrimų finansavimo ypatumai, nuo kurių priklauso ar gali
priklausyti ir jų rezultatai. Apie tai rašo ir Rene van Swaaningenas, pastebėdamas, kad
„galime išgirsti (dažniausiai „koridoriuose“) daugybę krimi-
nologų tyrėjų nusiskundimų, kad institucijos, užsakančios tyrimus, linkusios rinktis tuos
tyrimų institutus, iš kurių galima tikėtis tokių tyrimo išvadų, kokias valdžios institucijos
norėtų išgirsti, valdžios institucijos neskelbia joms nepatinkančių tyrimų išvadų iki tol,
kol jos tampa politiškai nekenksmingomis, atskiras tyrimų dalis pripažįsta
„konfidencialiomis“, stengiasi daryti įtaką tyrimo duomenų ar išvadų formulavimui,
platina klaidinančius pranešimus
spaudai, kuriuose „nemalonūs“ tyrimo duomenys nublukinami arba neutralizuojami,
arba tiesiog grasina su tokia situacija nesutinkantiems tyrėjams, kad jie nebegaus
užsakymų tyrimams.
Toliau jis teigia, kad „norint mesti iššūkį šios kontrolė kultūros diktatui, būtina, kad
egzistuotų kritinis skaičius mokslininkų ir praktikų, kurie galėtų paremti paslėptą
nepasitenkinimą dabartine teisėtvarkos politika svariais
argumentais ir darbine praktika.
J. I. Gilinskis, reflektuodamas buvusią tarybinę praeitį ir da-
bartinę realybę Rusijoje, pastebi, kad kriminologija yra „nemalonus“ mokslas valdžiai ir
politikams, nes „bando atskleisti esamos ekonominės, socialinės, politinės sistemos
trūkumus, sukeliančius tokius padarinius kaip nusikalstamumas ir su juo susijusį
girtuokliavimą, narkomaniją, korupciją, terorizmą.
Taigi kriminologinis vertinimas gali būti įspraustas į griežtus ideologinius ar finansinius

rėmus, kuriuose visiškai nelieka objektyvumo ir laisvos minties.
Per šį laikotrapį buvo registruojama maždaug 80 tūkst. Nusikalstamų veikų, o jų išskirtinius

svyravimus lėmė teisinės reformos (ypač 2004., 2012., 2015 metais), įvairūs socialiniai bei
ekonominiai pokyčiai, tačiau tik tarybinė ideologija (kai absoliutūs skaičiai nebuvo viešai
sklebiami) leido sau skleisti, kad kada nors visi bus saugūs ir niekas nebesielgs nusiklastamai.
To niekada nebus – galima sakyti, kad Lietuvos visuomenė savo istorinėmis, kultūrinėmis,
socialinėmis, ekonominėmis, politinėmis ir teisinėmis sąlygomis sukuria maždaug 80 tūkst.
Regsitruotų nusikalstamų veikų – šį skaičių gerokai sumažinti galima tik dekriminalizavus
dažniausiai registruojamos nusikaltimus arba klastojant statistiką. reikėtų atkreipti dėmesį ir į
tai, kad santykiniai registruoto nusikalstamo elgesio skaičiai Lietuvoje (maždaug 2 600
registruotų nusikalstamų veikų 100 000 gyventojų) vis dar yra labai maži, palyginus su
Vakarų Europos šalimis, įvairūs tyrimai rodo didelį latentiškumą taiga didelį potencialą
didesniems regsitruoto nusikalstamo elgesio skaičiams.
Iš kriminologinių tyrimų žinoma ir tai, kad gyventojų nesaugumo jausmui ir baimėms

didžiausią įtaką daro žiniasklaida, įvairios (net ir toli nutinkančios) nelaimės ir
katastrofos, taip pat asmeniniai socialiniai ir psichologiniai sunkumai ir pan., o ne realios
nusikalstamos veikos ar jų dinamika.
Kriminologijoje žinoma, kad registruotos nusikalstamos veikos tėra teisėsaugos institucijų

veiklos apimties rodiklis, jis mažai turi ką bendra su realia nusikalstamo elgesio būkle,
struktūra ir dinamika, o pastaroji gali būti visiškai priešinga. Žinoma ir tai, kad registruoto
nusikalstamo elgesio rodikliai labiausiai priklauso nuo teisėsaugos institucijų veiklos
kokybės, intensyvumo, pasitikėjimo jomis – kuo jo daugiau, tuo registruoto nusikalstamo
elgesio rodikliai turi būti didesni.
nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programos įgyvendi-

nimą nuo 2003 m. džiaugiamasi, kad „buvo stabilizuotas nusikalstamų veikų skaičiaus
augimo tempas“ (16.1 punktas), turint mintyje tik registruotas nusikalstamas veikas.
Toks „stabilizavimas“ kriminologiniu požiūriu pirmiausia galėtų būti suvokiamas kaip
tiesioginė įtaka nusikalstamų veikų registravimo procesui. Be to, čia pateikiami tik
absoliutūs skaičiai, nors prieš tai Programos 13 punkte ir atkreipiamas dėmesys į didelį
gyventojų skaičiaus Lietuvoje sumažėjimą. Todėl, siekiant objektyvumo, Programoje
vertinti reikėtų tik santykinius, o ne absoliučius skaičius. Be to reikia atsižvelgti į LR
baudžiamojo kodekso pakeitimus, pasitikėjimo teisėsauga pokyčius, socialinės ir ekonominės
raidos tendencijas ir t. t. –netgi tuomet tai bus apie realų nusikalstamo elgesio paplitimą
mažai ką pasakantys skaičiai. Tai yra didelis minėtos Programos trūkumas, nes be kokybiško
esamos saugumo padėties įvertinimo sunku tikėtis kokybiškų priemonių šiam saugumui
didinti.
Per visą prevencinių programų kūrimo istoriją turbūt pats absurdiškiausias ir visišką
nekompetenciją atspindintis teiginys yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m.
gruodžio 1 d. patvirtintoje nacionalinės jaunimo politikos 2011–2019 metų plėtros
programoje, kurioje vienas iš vertinimo kriterijų ir jų reikšmių numatyta: „jaunimo (14–29
metų), įtariamo (kaltinamo) padarius nusikalstamą veiką, skaičius: dabartinė reikšmė (2009
metais) – 29 tūkst.,
siektina reikšmė (2019 metais) – 10 tūkstančių“ (12.4 punktas).
Bent kažkiek nusikalstamo elgesio statistiką žinantiems turėtų kristi į akis tai, kad Lietuvoje
niekada bendras nusikalstamų veikų padarymu įtariamų (kaltinamų) asmenų skaičius nėra
buvęs didesnis nei 30,8 tūkst. (žr. 1 pav.), jaunų žmonių atitinkamai yra daug mažiau.
Jaunų žmonių nusikalstamas elgesys yra vienas latentiškiausių taip pat būtina prisiminti ir
tai, kad įtariamo (kaltinamo) asmens amžių galima nustatyti tik tuomet, kai
nusikalstama veika yra ištirta, o jų ištirtumas priklauso nuo teisėsaugos pajėgumų ir tyrimo
intensyvumo, o bendras registruotų nusikalstamų veikų skaičius priklauso ir nuo
baudžiamojo persekiojimo intensyvumo, nusikalstamų veikų kriminalizavimo ir
dekriminalizavimo, įvairių socialinių, ekonominių,
politinių ir kitų aplinkybių. Taigi tai yra tik vienas iš pavyzdžių, kai pasirinktas nusikalstamų
veikų prevencijos veiksmingumo kriterijus ir jo reikšmė yra visiškai netinkama.
Šiuo požiūriu visiškai priešinga yra Kovos su korupcija programoje atlikta korupcijos
paplitimo ir dinamikos analizė, kur teigiama, kad „korupcijai įvertinti pasitelkiami
sociologiniai ir ekspertiniai vertinimo būdai ir tyrimai ne visada atskleidžia ją visais
įmanomais aspektais, nes korupcija yra latentinis reiškinys. Todėl vertinant korupciją
tikslinga remtis įvairių tyrimų visuma ir faktiniais duomenimis apie padarytus korupcinio
pobūdžio teisės pažeidimus“ (9 punktas). Šioje Programoje registruotos korupcijos
skaičiai netgi nėra minimi (!).
2 pav. pavaizduoti trys korupcijos rodikliai – registruotos korupcijos (pagal Lietuvos

Respublikos baudžiamojo kodekso 225–228 straipsnius) atvejai, korupcijos
suvokimo indeksas ir asmenų, per praėjusius metus prisipažinusių davus kyšį, procentas.
2 pav. matyti, kad registruotos korupcijos skaičiai staigiai didėja ar mažė-
ja – jie pirmiausia priklauso nuo baudžiamojo persekiojimo intensyvumo ir korupcijai
skelbiamų „karų“ ar „mūšių“.
Nepaisant registruotos korupcijos atvejų

padaugėjimo nuo 2004 m. iki 2014 m. beveik 4 kartus, korupcijos suvokimo indeksas
pagerėjo nuo 46 iki 58 (maksimalus skaičius – 100, kai valstybė laikoma visiškai
nekorumpuota, taigi šio skaičiaus didėjimas vertintintas kaip pozityvi tendencija), o
asmenų, prisipažinusių davusių kyšį per šį laikotarpį, sumažėjo nuo 32 proc. iki 24 proc.,
nors 2011 m. šis skaičius buvo dar mažesnis – 22 proc. (pozityvi tendencija yra šio
skaičiaus mažėjimas), o tais metais korupcijos suvokimo indeksas buvo blogesnis.
Todėl norint įvertinti realų korupcijos (ar bendrai nusikalstamo elgesio) paplitimą bei
tendencijas, būtina remtis kiek įmanoma platesniu tyrimų spektru bei jų rezultatais, tarp kurių
kriminalinė statistika yra tik vienas ir nereikšmingas rodiklis. Savaime suprantama, kad
tokiais kompleksiniais tyrimais būtina remtis ir siekiant įvertinti galimą nusikaltimų
prevencijos programose numatytų priemonių veiksmingumą.
Nusikaltėlis yra kažkoks kitoks, savaime pavojin-

gas visuomenei, nepritapęs, neįsiliejęs, svetimas esamai sistemai, todėl jį ne tik reikia
auklėti, bet ir „kelti jo moralę“– gal netgi aukščiau nei visų likusių asmenų, nes tam yra
pagrindas – jo nusikalstamas elgesys.
Viešojo saugumo plėtros programoje 17 punktas bauginančiai primena minėtų tarybinės

kriminologijos ir baudžiamosios teisės vadovėlių nuostatas: „Siekiant veiksmingai
mažinti su nusikalstamumu susijusius nesaugumo veiksnius, būtina ir toliau vykdyti
kompleksinę nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, t. y. priemones, kuriomis
siekiama užkirsti kelią nusikalstamoms veikoms ir kitiems teisės pažeidimams, nustatant
ir pašalinant jų priežastis ir sąlygas, taip pat individualiai veikiant asmenis, kurie linkę
ar ateityje gali daryti nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus arba gali
nukentėti nuo nusikalstamų veikų ar kitų teisės pažeidimų.“
Tačiau nuostatų trūkumai itin išryškėja tuomet, kai jos net nėra suderintos su galiojančiais
įstatymais, pavyzdžiui, teigiant, kad „svarbu toliau tobulinti bausmių vykdymo ir
probacijos sistemas, siekiant, kad bausmių vykdymas būtų skirtas nusikalstamą veiką
padariusiam asmeniui perauklėti ir kad bausmę atlikę asmenys geriau įsilietų į visuomenės
gyvenimą, ir taip mažinti pakartotinį nusikalstamumą“. Nusikaltusių suaugusiųjų asmenų
„auklėjimas“ ar „perauklėjimas“ kaip tam tikra poveikio kryptis Lietuvos teisės aktuose
nebuvo minima nuo 2003 m. – priėmus naujuosius baudžiamosios srities kodeksus. Tai
nebuvo ir
nėra atsitiktinumas – tokiu būdu buvo siekiama pakeisti buvusios sistemos ideologiją
ir praktiką. Bet štai 2015 m. priimtoje programoje šis žodis vėl atsiranda dešimčiai metų į
priekį.
Kam kriminologija?
N. Christie žodžiais tariant, nusikaltimai (nusikalstamumas) yra neišsemiamas šaltinis, nuolat

maitinantis jų kontrolės pramonę, žiniasklaidą, saugumo
technikos industriją, draudimo rinką ir kt., todėl mokslinis jų vertinimas ir suvokimas yra
būtina prielaida racionaliam požiūriui ir sprendimams.
Oficialiai registruotų nusikalstamų veikų statistika dažnai tapatinama su realiu nusikalstamo

elgesio paplitimu konkrečioje visuomenėje, tačiau toks tapatinimas yra labai netikslus ir
klaidingas socialinės realybės suvokimo požiūriu. Oficialiai registruotos nusikalstamos
veikos yra tik viso nusikalstamo elgesio (mažoji) dalis, dar vadinama „ledkalnio viršūne“.
Todėl užregistruotos nusikalstamos veikos ne tik neparodo „nusikalstamumo realybės“, bet ir
jų mažėjimas ar didėjimas
(dinamika, struktūra) gali reikšti labai skirtingus dalykus: pavyzdžiui, registruotų
nusikalstamų veikų mažėjimas gali būti siejamas su didėjančiu gyventojų nepasitikėjimu
policija, didėjimas – reikšti aktyvesnę socialinę kontrolę ar didesnį visuomenės jautrumą tam
tikroms socialinėms problemoms (pvz., smurtui šeimoje, vaikų seksualiniam išnaudojimui ar
pan.), iškeliant į paviršių tam tikras socialines
problemas; neproporcionalus tam tikrų socialinių grupių reprezentavimas kriminalinėje
statistikoje (pvz., jaunimo, užsieniečių, bedarbių ir kt.) gali reikšti formalios socialinės
kontrolės orientavimąsi (tik) į pažeidžiamas socialines grupes ir pan.
Vokiečių kriminologas H.
J. Schneideris atkreipia dėmesį į tokius dažnus vyraujančius stereotipus,
kurie išstumia racionalų kriminologinį požiūrį į nusikalstamą elgesį, kai, pavyzdžiui
nusikaltėliais laikomi svetimi ir už visuomenės ribų esantys asmenys, kuriuos tiesiog reikia
„sugaudyti“ ir izoliuoti, tokiu būdu nusikalstamumo problema neva bus išspręsta. Toks
klaidingas vertinimas projektuojamas ir į kriminologiją, kuri tapatinama su kriminalistika,
užsiimančia nusikaltimų tyrimu ir nusikaltėlių paieška.
Žiniasklaidoje plačiau aprašant vien netipiškus ir išskirtinius atvejus,

susikuriamas klaidingas įvaizdis ir apie kriminologijos tyrimų objektą, laikant ją „nerimtu
sensacijų mokslu“
Iš kriminologinių tyrimų taip pat žinoma, kad atgrasantis bausmės poveikis (bendrosios
prevencijos požiūriu) yra labai menkas, jis nedidėja griežtinant gresiančias sankcijas –
priešingai, nei dažnai įsivaizduojama ar netgi bandoma argumentuoti didinant
baudžiamuosiuose kodeksuose numatytas sankcijas. Kriminologiniai tyrimai rodo, kad
žmonės nenusikalsta ne todėl, kad bijo gresiančių bausmių, o nusikalsta ne todėl, kad jų
nebijo arba kad jos esą yra švelnios ar mažos – tiesiog apie jas negalvoja, jų nežino arba tikisi
jų išvengti.
Dar vienas naujesnių ir aktualesnių pavyzdžių – besaikis sankcijų už kelių eismo taisyklių
pažeidimus griežtinimas. Labai abejotina, ar (vien tik) sankcijų griežtinimas duos esminių
teigiamų pokyčių keliuose, veikiau tai skatins dar didesnę korupciją, nors ir ne tai kelia
didžiausią apmaudą. Socialinės kontrolės filtro apaèioje vël liks tik socialiai silpniausieji,
pagauti bei viešumoje parodyti „atpirkimo ožiai“, intensyviai ir negailestingai kaltinami
vadinamuoju „karu keliuose“. Ði tendencija jau matyti, pavarèius ðiø metø sausio ir vasario
mënesiø Lietuvos dienraðèius bei internetinius portalus. Didþiulës baudos, areðtas ar net
transporto priemonës konfiskavimas, net nesant patogios vieðojo transporto sistemos
Lietuvoje, taps asmenine ir ðeimø tragedija, stumianèia á atskirtá. Viena blogybë dar labiau
didins blogá – vien todël, kad eiliná kartà einama lengviausiu ir primityviausiu keliu –
„bausti, bausti, bausti, bausti!”. Kriminologiniu poþiûriu pastebëtina ir tai, kad pats keliø
eismo ávykiø maþëjimas ar didëjimas primityviai siejamas su sankcijomis, net nemëginant
ðià sàsajà tinka- mai iðtirti (nors tokio masto problemai ir jos sprendimo galimybëms
nustatyti tai yra bûtina).
Šiuos pokyèius gali lemti padidëjæs vairuotojø ir pësèiøjø atsargumas, vieðos akcijos,
skatinanèios eismo dalyviø sàmoningu- mà, mokiniø bei kito jaunimo ðvietimas (ypaè
panaudojant elektroninæ erdvæ) ir gatviø apðvietimas, naujø eismo saugumà skatinanèiø
techniniø priemoniø keliuose árengimas (pvz., techniniø kliûèiø „skraidymui“ per pësèiøjø
perëjas, saleliø pëstiesiems ir pan.) ir ávairiø saugumo priemoniø (pvz., atðvaitø, specialiø
sëdyniø vaikams ir pan.) naudojimas, pasikeitusios eismo sàlygos
Kriminologija daug metodų yra perėmusi iš socialiogijos. Metodai naudojami latentiškumui

tirti. Su metodais bandoma išsiaiškinti tam tikras sąsajas nusikalstamo elgesio, kurios siekia
kelis šimtus metų prieš žmogaus gimimą iki jo mirties.
Žiūrima į tam tikrus dėsningumus. Labia ilgas depazonas, kur per metodus bandoma žiūrėti.
Registruotas nusikalstamumas priklauso nuo pasitikėjimo teisėsauga ir policija. Yra daroma
apklausa ar žmonės pasitiki ar ne.
Pas mus registruoto nusikalstamumo turėtų būti daugiau. Labia svarbu, kaip klausia žmonių
irk as jų klausia. Pačios policijos užsakomi tyrimai, čia didžiausias pasitikėjimas.
Tie kurie, skelbia duomenys yra susiję su interesu, kad tie skaičiai atrodytų gerai.
Dažniausiai yra nuadojamos kiekybinės apklausos.
Milgram ekspermentas Jeilio universitete. Kaip žmonės su visais kitai padarė tokį baisų
dalyką. Tradicinis mąstymas, kad jie buvo sadistai. Hanahh Arient sako, kad kalidinga matyti
tose žmonėse super sadistines savybes, tai paprasti normalūs žmonės. Jos frazė blogis banlus.
Tam, kad padarytum blogus dalykus, nereikia būti kažkuo. Pvz.: žurnalistai rašo, kad blogis
nužudė ten kažką.
Milgramas sukūrė atminties studiją. Jis norėjo sužinoti, kaip žmonės mokosi. Kaip sktaina
gebėjimą įsiminti tam tikrus dalykus ir pan. Tikslas buvo stebėti patį L, kiek L eina toil. Kiek
jis kuriems sakoma, baust jį jei jis kažko neišmoko. Kiek siusdavo srovę iki tokio lygio, kad
galėjo užmušti. Žmonėm reikia paaiškinti, kaip kažkas įvyksta. 65 % ėjo iki galo. Daro tai,
kas liepiama, nors jie žino, kad dao žalą, tiems, kuriuos baudžia. Tu siunti srovę, tu žinia, kad
jis yra už sienos.
Nereikia būti maniaku, sadistu. Tam reikia sistemos, kuri verstų tave tai daryti. Tol, kol tu
galvoji, kad tu darai, nes tai yra teisinga, tol tu gali eiti labai toli. Blogis yra banalus, tam
nereikia specialių gebėjimų.
Didelė dalis žmonių daro tai, kas jiems yra liepta, tol, kol paliepimo davėja laiko autoritetu.
Turi būti vertinimas, atminties veiksnys ir panašiai.
Kos yra tikrasis nusikalstamumas, kiek gyventojų yra nukentėję per vienerius metus.
Nusikalstamų veikų be aukų, kur žmonės negali tiesiogiai nuknetėti, matome, kad yra
mažėjimas. Kai yra mažėjimas, mes galime manyti, kad tikrai mažėja.
Geras pavyzdys yra korupcija. Korupcija, kaip ir kiti skaičiai rodo tam tikrą regioną, mes
esame arčiau Rusijos, Baltarusijos. Gyventojai vertina, kad korupcijos yra mažiau, ta daroma
susumuojant tyrimų rezultatus. Vieta gali keistis priklausomai nuo Lietuvos nepriklausančių
dalykų. Kitos šalys taip pat išlaiko savo pozicijas.
Metodų svarba tiriant latentinį nusikalstamumą yra skaičiai ir yra tikroji dinamika. Pvz,:
narkotikai, tai kas registruota yra maža dalis.
Espat mokinių apklausa parodo realią padėtį. Kai užsako organizacija, kuri suinteresuota, kad
skaičiai būtų mažesni, tai reikia žiūrėti labai atsargiai.
Lietuvoje nusikalstamumo būklė buvo stabili, vėliau sumažėjo. Sumažėjo dėl policijos
reformos.
Registruoto nusikalstamumo lygis Lietuvoje yra mažesnis. Tikro nusikastamumo tyrimų nėra
daroma. Registruotas yra tris kartus mažesnis nei daugumoje šalių. Realus nusikalstamumas
yra panašesnis. Registruotas tris-keturis kartus mažesnis. Kalbame paie kalsikinių
snusikaltimų dinamiką tai jų mažėja: nužudymai, plėšimai. kai mažėja dešimt metų
laikotrapyje, tai galima sakyti, kad mažėja ir realiai.
Galima daryti prielaidą, kad bendrai nusikalstamo elgesio mažėja. Policijos didėjimas
pasitikėjimo, jis neparodo gyventojų pasitikėjimo baudžiamuoju persekiojimu.
Pozityviskitinės sako, kodėl žmonės nusikalto.

Kriminologijoje teorijos kuriamos remiantis empirinė
patirtimi. Teorija reiškia tyrimą. Kriminologinių teorijų
skirstymas skaidrėse. Ambroso bandė ieškoti klausimo į
žmogaus nusikalstamą elgesį.
Kritinė kriminologija neiėkos atsakymo į nusikaltstamą elgesį

žmogaus elgesį. Socialinė psichologinė perspektyva. Šios
keturios gali būti ir pozityvistinės.
Zenonas Norkus kokia demokratija koks kapitalizmas
SOCIALINIO IŠMOKIMO, SOCIALINĖS KONTROLĖS IR SOCIALINIŲ RYŠIŲ

TEORIJOS
Socialinių ryšių teorija:

Hierschi formulavo socialinių ryšių teoriją ir išskyrė tokius veiksnius: dėl šių dalykų žmonės
mažiau nusikalsta
 Prisirišimas prie reikšmingų asmenų. Kaip tam tikra psichologinė kategorija. Galvoje
suskamba skambutis: o ką va dėdė man pasakytų, jei aš atitinkamai padaryčiau.
Socialinės gėdos jausmas. Tam tikri asmenys, kurie tą elgesį smerkia.
 Įsipareigojimas visuotiniams tikslams. Kuo daugiau šio įispareigojimo, tuo nesinori
prarasti tai ką turi.
 Dalyvavimas visuotinėje veikloje. Kuo įtraukta į socialiai pozityvią veiklą, tuo mažiau
lieka laiko nusikalsltamai veikai.
 Tikėjimas socialinėmis normomis. Žmogus tikrai tiki bendro gyvenimo taisyklėmis.
Internalizavimas. Kai tiki viduje. Išorinis grasinimas, jis nedaug lemia. Lemia vidinis
įsitikinimas. Nekyla subkultūrinių konfliktų.
Visi šie dalykai pasitvirtina ir jei veikia. Žiūrima į tai, kas vyksta į praėjusias kartas, taip pat
kaip į bausmės perspektyvą. Šie dalykai svarbūs, jei normie siekti žmogaus integracijos į
visuomenę
Kuo šie dalykai stiprensi tuo mažesnė tikimybė, kad žmogus elgiasi nusikalstamai.
Charles Title, kai nėra balanso tai veda į nusikalstamumą. Hiershi apie vidinę kontorlę kalba,
o šitas apie išorinę. Kiek žmonės yra kontroliuojami ir kiek jie tai jaučia. Kai yra didelė
kontrolė kažkieno atžvilgiu, tai galime pradėti nuo švelnių dalykų po to eiti dar toliau, tuo
nusikalstamo elgesio tikimybė yra didesnė.
Kontrolės balansas, kuo daugiau kontrolės, tuo didesnė deviacijos tikimybė. Nuoskelumas
teorijų, žingsnis po žingsnio yra išskiriami tam tikri dalykai.
Žiūrima į tam tikras skirtingas grupes. Išmokstama taip kaip tam tikros profesijos, kai
patenki į tam tikrą grupę, tu iš jos mokaisi. Vidinės normos suvokimas yra tinkamesnis nei
bendrai galiojantis. Grupė, kur formuojasi tam tikri elgesio modeliai, tai gali būti ir platesnės
asociacijos.
Apibrėžimai palankūs tam tikram elgesiui nustelbia kitus.
Diferencijuotų asociacijų teorija. Žiaurus elgesys su gyvūnais, kaiimo kontekste vertinamas

visai kitaip. Yra tam tikrų normų suvokimas, kur šiuo taveju nustelbia. Yra skirting
segmentai, kur gali būti nustelbiami tam tikri dalykai. Egzistuoja tam tikros subkultūros, kur
skirtingos tam tikros vertybės ir normos, kurios gali sutapti, tačiau gali ir skirtis.
Tai buvo pozityvistinė kriminologija. Bandoma suprasti, tam, kad būtų galima užvaldyti, tada
pereinama į socialinę kontekstą. Reikia žiūrėti į socialinę kultūrą, tada pereinama į
socializaciją, kaip žmonės mokosi.
Kalinių subkultūros dalykai. Pozityvismas kaip per tam tikrą socialinę kultūrą bandoma
aiškinti socialinį elgesį.
Stigamtizacijos teorija sako, kad tai yra klausimas apie nieką, yra visiškas paradigmos
pasikeitimas.
Nusikalstamą elgesį laiko visuotinai paplitusiu arba normaliu reiškiniu. Varavimas išgėrus,
tai yra visuotinai paplitę, tai nutinka daug ir dažnai. Tai tam tikro elgesio modeliai, visit ą
daro ir tai yra visuotinai paplitę. Pabrėžiama realybė, kurią lemia nusikaltimai.
Tam tikra konstrukcija ir yra tam tikra selekcija. Nuteisiama yra tik tūkstantoji dalis.
Tannenbaumas
Kai tai tampa daug kartu kartojama, kad asmuo yra vagis užklijuojama tam tikra etikėtė ir
žmogus nebegali jos nusiimti. Tai būdinga kaliniams, pat žina, kad turi etiketę jau visam
laikui. Nusikaltelio raidos procesas yra sąmonėje. Tampa tų charakterio bruožu, individas
priima jam primestą vaidmenį. Nėra asocialių šeimų tai yra etiketė, kurią kažkas sugalvojo ir
ji velkasi. Tame nėra blogos intencijos.
Stigamatizacija tam tikrų etikečių, pavadinti žmogumi narkomanu, kad galėtum jį gydyti.
Bet koks mokinys, kuris padaro kažką nusikalstamo. Kaip vyksta nubaudimo procesas, kai
mergina nėra BA subjektas. Deviacija, bet po to yra ženklinimas. Mokinys nuteisimas ir
paskui apie jį kažkas žinos. Prisiimi tą vaidmenį, kurį tai primeta kiti.
Lemertas
Pavojingų recedivstų institutas, kodekse, tai yra deviacijos įtaka. Tai yra tam tikras ženklas,
kad bausti reikia nebūtinai griežčiau. Recidyvistas yra sovietinės baudžiamosios teisės
institutas. Tai svarbu pasakyti socialistinei sistemai. Ir visada atsiranda kažkokių, kurie tampa
recidyvistais.
Yra tam tikri dalykai, kurie kraunasi. Matematikos nemoka tie, kurių mokytojai blogi:D
Tu turi primestą vaidmenį ir po to pagal tai imi ir elgtis.
Bekeris
Biologiniai aiškinimai yra karikatūra. Per asociacijas sukuriama visuomenė. Taisykles, kurių
pažeidimas sukelia deviacinį. Elgesys nėra nusikkastamas, bet jis tampa nusiklastamu tada,
kai kas nors tą pripažino. Taikoma mažai grupei paženklindama atstumtaisiais. Deviacinis
elgesys nėra atliekamo žmogaus kokybė. Galima imti skirtingas visuomenes, vienur bus
nusikalstama, o kitur nebus.
Save išpildanti pranašystė, kai laukiama to paties elgesio. Kažkas nustato normas, kažkas
primeta ir panašiai.
Stigamatizacijos teorija – kuriai būdingas ženklinimas. Reikia žiūrėti, kas nustatė normą ir
kaip jas taiko.
Subkultūra tam tikras branduolys elgesio normų ir tam tikro

elgesio. Diferencijuotos asociacijos, tai tam tikra norma. Kaip
tu elgiesi tam kontekste. Mažiau sutirštitas tam tikras elgesio
modelis. Subkultūra lemia žmogaus elgesį – reikia laikytis.
Asociacija ne tiek privalomas. Tai jaunimo gaujos galime
kalbėti apie jaunimą bendrai, kaip tam tikrus elgesio
modelius.
POZITYVISTINĖ KRIMINOLOGIJA
Kodėl žmonės nusikalsta ir kodėl nenusikasta?

Smegenys, genetika, taip pat žiūrėjimas į socialinius dalykus. Subkultūrų teorijos bando
atsakyti į klausimą kodėl žmonės nusikalsta ar nenusikalsta.
Kritinė kriminologija, stigamtizacija, konflikto teorijos ir absoliutizmas: Po II pasaulinio

karo, tai lemė tam tikras procesas, susiformavusi autoritarinė tvarka. Tai laikmetis, kuris
pakeitė daug požiūrių įvarioses socilainiuose moksluose.
Anomijos teorijos kontekste tai būtų maištas- gimsta kritinė
kriminoligijia, kai reikia žiūrėti į tuos, kas nustato normas.
Tannenbaumas – tam tikros normas, pagal kurias tam tikras

žmogus pavadinamas.
Konflikto teorija – kai tame pačiame kriminologijos moksle

talpinamos skirtingos idėjos. Svrabiausia pati norma, taip pat
tie kurie turi galią tas normas nustatyti. Pagrindinė mintis -
normas nustato turintys galią.
Stigamatizacija – teisingmas nenukrenta iš dangasu, šalys

skirtingai nustato, tai kas yra nusikalstama. ženklinimas
Konflikto teorija – tai makroanalizė. Kaip gimsta normos.

Pabrėžia nelygybę. Aiškiai parodoma, tie kas turi galią irk as
jos neturi yra priklausomi vienas nuo kito. Žinoti visa galią,
ne tik politinią, bet ir žinojimo galią. Normų nustatymas, kaip
gimsta normos.
Dahrendorfas – galios santykis yra nelygus: kažkas turi galią,

ta galia yra mažumos rankose. Interesų konfliktas, tie kas
nustato normas labia dažnai nesieja su normų taikymu sau
patiems. Jie primeta savo galią tiems, kas jos neturi.
Galių disproprocija.
Quinney. Galią turintys asmenys politiškai organizuotoje visuomenėje tam tikrą žmonių
elgesį apibrėžia kaip nusikaltimą. Kažkas formuoja apibrėžims, taiko kitiems, nors tie
apibrėžimai nėra visai aiškūs. Viskas yra sukonstruota, tai kas yra taikoma. Sveikatos sistema
arba artimieji gali daryti įtaka, kad asmensy greičiau nenumirtų.
Micheal Foucault. Bausmė yra galios išraiška. Disciplinuoti ir bausti kalėjimų gimimas.
SKAITYTI. Sukruti toki bausmės formą. Svrabu, suprasti skaitant Foucault kritiką. Rašo
žiūrėdamas iš kritinio požiūrio.
Nils Christie. Represinių priemonių tsikymas nesprendžia nusikaltimo problem. Nusikaltimo

kontrolė, kaip pramonė. Knyga NUSIKALTIMŲ KONTROLĖ KAIP PRAMONĖ. Pramonės
šakų skirtingumas praminė, bet ji skirtingai išvystyta. Iškelia aukos interesus, reikia
atsižvelgti, tačiau tai nėra kertinė ašis. Svarbu, kad valstybė nepavogtų konflikto tarp aukos ir
kaltininko. Per mediaciją kad būtų suteikiamas šansas kalbėti. Bausmės teikiamas skausmas.
Bausmė neturi būti skausmas, ji turi atverti kelią pozityviems dalykams, o ne žiūrėti per
skausmo perspektyvą.
Louk Hulsman. Nusikaltimas, kaip netinkamas socialinis konstruktas. Latentinis

nusikalstamumas priešingai nei daugumos požiūris, kad tai yra neigiamas reiškinys jis sako
priešingai, kad tai yra pozityvus reiškinys, nes rodo, kad žmonės problemas išsissprendžia
patys. Be baudžiamosiso intervensijos žmonės išsisprendžia. Valstybė turi būti svarbu žiūrėti
ar tikrai realiai ji tam tikrus dalyskus išsprendžia.
DĖL GAVĖNAITĖS STRAIPSNIO
Olandai yra kritiškiausi Europoje. Gimsta daug kritinės minties. Kritinės minties yra ir kitose
valstybėse. Vokiečiai yra didelė tauta ir jų kriminologija yra labai plati. Olandai daug labiau
publikuoja angliškai. Bet kuriuo atveju reikia atmesti visą Rytų Europą, nes prametė kritinės
kriminologijos suklestėjimą.
JAV kriminologai mažai dalyvauja įsttaymų leidybos procedūrose. Prancūzija taip ptayra
kritinės minties nemažai.
Etikečių teorijos, pagrinde žiūrėjo į klijavimą ir tai kas sukuria normas.
Hulsman’o straipsnis. Provžbacijos sistemos esmė, kad žmogus leika laisvėje ir yra
prižiūrimas propacijos sistemos darbuotojų. Škotai probacijos sistemą organizuoja
savonariškumo principu. Iš to probacijos sistema gimė. Hulsmanas sako, kad mažiau visų tų
konstrukcijų, kai probacijos darbuotojai yra profesionalūs ir pagal tai vertina žmogų ir
plačiąja prasme nuteisia. Pagal mūsų probacijos įstatymą, kad probacijos metu padaręs
administracinį nusižengimą keliaujama į kalinimoįstaigą. Pats darbuotojas jaučia spaudimą,
kaip profesionalas. Hulsmanas sako, kad to reikia vengti, tai reikia atiduoti į neformalios
socialinės kontrolės rankas. Jo požiūrį reikia vertinti kritiškai. Žmogus, kuris dirba su
nuteistaisiais turi turėti išsilavinimą, kad žinotų ką ir kaip reikia daryti – priešingas požiūris.
Iš profesionalios probacijos pusės, kuri yra pas mus reikia pastebėti Husmano kritiką. Reikia
palikti tam tikrą lankstumą.
Požiūrio depazonas, kad nusikalstėliu yra gimstama. Kritinėje kriminologijoje yra skirtingi
požiūriai. Nils Chriestie sako, kad reikia elemnetų pačioje sistemoje. Kanto frazė – turtingi
turtingėjas, neturtingi keliauja į kalėjimą. Ultra radikalus požiūris, kur sakoma, kad reikia
sugriauti kalėjimus, akivaizdu, kad yra daug neteisingumo. Kritikios punktas, radikaliausiai
kriminologijai, ryšys su klasikine krimonologija, tačiau nieko nesiūlo arba jei siūlo tai yra
radikalu.
Gavėnaitės straipsnyje nėra žodžio nusiklastamumas. Tai sako, kad tai yra papildoma
konstrukcija, nusikaltimas yra konstrukcija, o nusiklastamumas yra dviguba konstrukcija.
IŠDAUŠTŲ LANGŲ TEORIJOS
Talpina ir kritinę ir pozityvistinią kriminologiją.
Išdaušk langą ir po mėnesio pavirs nežinia kas. Pozityvizmas svrabu vertinti per kritinia
kriminologiją, kai smulkūs dalykai yra griežtai persekiojami. Pažeidžiama pusiausvyra trap
nusikalstamos veikos. Situacinė kriminologija, per tą orientavimasi į situaciją. Persekiok už
smulkiausius nusikaltimus ir užkirsi kelią smulkesniems.
Kriminologai žiūrėjo, kad neįmanoma nusikalstamumo išnaikinti.
Išdaužtų langų teorija, ja paremta nulinės tolerancijos strategija.

KĄ ANALIZUOJA KRIMINOLOGIJA KAIP MOKSLAS?
KRIMINOLOGINIO ŽINOJIMO KONSTRAVIMAS: VALDŽIOS

VAIDMUO
valdžia produkuoja žinojimą, tačiau ji palankias sąlygas jam sudaro ne vien todėl, kad jis
tarnauja jos tikslams arba dėl to, kad yra jai naudingas. Kaip pastebi M. Foucault, šis sąryšis
yra abipusis: „<...> valdžia ir žinojimas vienas kitą implikuoja, kad nėra valdžios santykių,
kurie neformuotų atitinkamo žinojimo lauko, ir nėra žinojimo, kuriame neglūdėtų ir kuris tuo
pat metu neformuotų atitinkamų valdžios santykių.“
galia grindžiama žinojimu ir pati juo naudojasi. Galia reprodukuoja žinojimą, formuodami jį,
atsižvelgiant į anoniminius tikslus.
Kriminologinis žinomijimas vertinamas, kaip kūno politikos dalis. Galima sukaupti žinojimą
apie kūną tačiau tai nebus žinojimas apie fiziologinį kūno funkcionavimą.
Galios veikimo principui būdingas nuolatinis stebėjimas, informacijos rinkimas ir kūno

valdymas, siekinat paversti jį paklusniu ir naudingu.
R. Quinney pabrėžia, kad siekti savo interesų įgyvendinimo gali tik organizuotos grupės,
turinčios įtakos politikai. Priešingu atveju grupių tikslai tiesiog netaps „privalomais“
visuomenei.Taigi konfliktą visuomenėje lemia socialinių grupių konkuravimas dėl galios.
Pavyzdžiui, socialinių problemų identifikavimas bei iškėlimas leidžia tas problemas valdyti,
dėl to neretai tarp skirtingų galios grupių kyla konfliktai. Konstruodamos tikrovę, kuria mes
tikime, galią turinčios grupės legitimuoja savo buvimą valdžioje.
Kriminologija analizuoja, kokiu mastu valdymo procesai ir praktikos formuoja kriminologinę

žinojimą, nagrinėja veiksnius, slypinčius už kriminologijos ir valdžios ryšio, bei analizuoja
kokiu būdu kriminologijos kaip mokslinės srities legitimavimą lėmė jos technokratinė ir į
politiką nukreipta orientacija.
M. Brustenas, teigiantis, jog kriminologai, kvestionuojantys visuomenės valdymo praktikas,
susiduria su galimybe patekti į šioms praktikoms vadovaujančių valdžios įstaigų, siekinačių
reguliuoti žinojimo produkciją bei naudingumą, nemalonę.
Kriminologinis žinojimas gali tapti savotiška konflikto arena, valdžiai bandant slopinti,
drausti bei reguliuoti jos politikai prieštaraujančius požiūrius.
Kriminologinius tyrimus labiau lemia komercija ir rinka.
Privatūs kriminologiniai tyrimai – jie lemia, kad yra tampama paslaugų konkrečiam klietui
teikėjais. Tokia praktika ir toliau sėkmingai klesti, kadangi valdžiai bei privataus sektoriaus
atstovams reikia ekspertizių, jie siekia demonstruoti savo atskaitingumą, taip formuoja
taisykles, reguliuojančias tyrimų spektrą, būdus, kuriais tyrimo duomenys turėtų būti
pristatomi bei skleidžiami.
Besiderindami prie platesnių politinių ir ekonominių tendencijų, kriminologai tampa

savotiškais verslininkais, kadangi jų ekspertizės reikalaingos tiek viešajam tiek privačiam
sektoriui.
R. Waltersas teigia, kad tokie klausimai, kaip galimybė gauti informaciją, autorinės teisės ir
intelektualinė laisvė, sunkumai dėl duomenų viešinimo, spaudimas keisti rezultatus ir pan.,
yra tapę neatsiejama šiuolaikinio kriminologijos mokslo dalimi, bet retai susilaukia dėmesio
publikacijų pabaigoje, jie yra svarbūs, siekiant suprasti kriminologinio žinojimo prigimtį ir
turinį.
Kontraktinės kriminologijos veiklos atsiradimas pateikia savotiškas gaires, kokių žinojimo

rezultatų laukiama tyrimo pabaigoje. Kuriamas žinojimas, kurį užsako kontraktorius
(valstybinis ar nevyriausybins subjektas) ir kurio sklaidą lemia honorarą mokanti instituciją.
Kriminologai pasirašydami sutartį tampadmi paslaugų teiskėjais, dažnai privalo atsiskayti
teisių naudoti ir sklebti rezultatus, gautus tyrimo metu. Taiga kriminologinio žinojimo sklaidą
ir vartojimą reguliuoja tie, kurie tą tyrimą įsigija.
R. Sullivano teiginys, kad valdžios pirminis tikslas darosi ne nusikaltimų kontrolė ir

prevencija, bet tinkamas „draudimo agentūros“ veikimas, kai vertinama nusikaltimų rizika,
klientai piliečiai informuojami apie dabartines nusikaltimų tendencijas. Taip jie skatinami
pasirūpinti savo pačių apsauga.
Kalbant apie kriminoliginį žinojimą svarbi M. Foucault mintis, kad valdžios mechanizmai
kuria efektyvius žinių kūrimo bei kaupimo mechanizmus (priežiūros, kontrolės
mechanizmus, mokslinio tyrimo procedūras ir pan.). kriminologinis žinojimas konstruojamas
valdžios santykių pagrindu. Socilainė kontrolė vykdoma remiantis ,,normalizavimo,, politikos
gairėmis, tai yra įrankis, sukuriantis tam tikras elgesio normas, už kurių nepaisymą individas
gali būti baudžiamas.
Norvegų kriminologas N. Christie tai vadina deviacijos kontrolės pramone: nusikaltimų,

įvairių deviacijos formų kontrolė laikoma verslu, „išlaikančiu“ įvairias vyriausybines,
nevyriausybines organizacijas bei socialines ir profesines grupes, taip pat ir kriminologus.
M. Foucault sukurta „(į)valdymo“ (governmentality) koncepcija , tai suvokiamsa, kaip būdas,

kuriuo valdžia produkuoja piliečius, labiausiai atitinkančias tų valstybių politines strategijas.
Įvaldymas suponuoja įvairius procesus, taktikas, procedūras, strategijas, skirtas kontroliuoti,
reguliuoti, formuoti, įvaldyti arba naudoti valdžią tam tikroje erdvėje.
Galia yra tų individų arba institucijų rankose, kurie turi įgaliojimų valdyti, t.y. tų, kurie daro
sprendimus, gali daryti įtaką, kontroliuoti, daryti spaudimą, pelnytis.
R. Quinney, nenuostabu, kad įvairios socialinės grupės (tiek privačios, tiek valstybinės)
siekia dalyvauti konstruojant kriminalines sampratas, turinečias įtakos oficialiai valstybės
vykdomai politikai. šių grupių atstovai, pasinaudodami savo profesiniu žinojimu, akademiniu
diskursu „iš viršaus“ formuoja tam tikrų socialinių reformų strategijas ir taip paskatina
pokyčius tose srityse, kurios naudingos ne tik politikai, bet ir jų grupės profesinės veiklos
plėtotei. Viena vertus žinojimą mobilizuoja valstybė, įsipareigodama užtikrinti socilainę
tvarką, kita vertus – skirtingos ekspertų grupės, kurioms politikai deleguoja užduotis dėl
socilainės tvarkos palaikymo mechanizmų kūrimo ar tobulinimo, siekdamos galios,
visuomeninio status.
Atkūrus nepriklausomybę daugelyje posovietinių valstybių kriminogeninė situacija dėl

radikalių politinių, ekonominių ir socialinių pokyčių pablogėjo ir kartu oficialiai tapo
pripažinta viena pagrindinių socialinių problem. Galima remtis anomijos teorija senoms
vertybėms ir normoms jau nebegaliojant, o naujiems vertybiniams orientyrams dar nesusifor-
mavus, visuomenė atsiduria savotiškame vertybiniame vakuume, kuris paskatina socialinės
dezorganizacijos apraiškų suintensyvėjimą.
Tai socialinis darinys, kuriame principai prasiskverbia pro socialinį audinį bei pakerta ir
sunaikina kitus principus, istoriškai palaikiusius individų, šeimos ir bendruomenės gyvenimą.
Kriminologinį žinojimą valdžia pasitelkia kurdama strategijas bei mechanizmus, skirtus

produkuoti piliečius, atitinkančius valstybės politines strategijas bei organizuodama
praktikas, per kurias visuomenės nariai būtų valdomi.
M. Foucault nėra valdžios santykių, kurie neformuotų atitinkamo žinojimo, kaip nėra
žinojimo, kuris neformuotų valdžios snatykių.
Aleksandras Dobryninas
Kriminologija ir valdžia
Šiandien kriminologijos ir valdžios diskurse koegzistuoja dvi aiškiai apibrėžiamos
tendencijos: pirmą galima būtų pavadinti vadybine, kitą – kritine. Pirma, tendencija
yra atvira valdžios institucijoms ir siūlo joms įvairias kriminologines paslaugas.
Pagrindiniai šios tendencijos klausimai: kokia yra kriminologinės ekspertizės kokybė
ir kokia yra jos paklausa valdžios institucijose? Ar įvairių valstybinių institucijų
veiksmai pažabojant nusikaltimus pakankamai profesionalūs ir efektyvūs?
Antra, tendencija kvestionuoja tokių problemų kėlimą. Šios tendencijos rėmuose
kriminologinis žinojimas traktuojamas tik kaip klastingas valdžios įrankis. Tradicinės
kriminologijos nusikaltimų tikrovę siūlo dekonstruoti, o į valdžios pastangas
kovoti su nusikalstamumu – žiūrėti atsargiai ir kritiškai, nes dažniausiai šios
pastangos tarnauja ne visuomenės, bet nedidelio jos segmento interesams.
KO POLITOLOGAI IR KRIMINOLOGAI GALĖTŲ PASIMOKYTI VIENI IŠ
KITŲ. IR KODĖL JIE TURĖTŲ MOKYTIS?
LESLIE HOLMES
Centrinėje ir Rytų Europoje, politikai išpučia nusikalstamumo ir korupcijos lygį, turėdami

tikslą arba diskredituoti oponentus, kurie tuo metu yra valdžioje, arba taip siekdami, kad
rinkėjai susirūpintų problema, kurią politikai žada išspręsti arba sumažinti, jei bus išrinkti.
Medvedevas, siekdamas Rusijos prezidento posto ypatingu prioritetu iškėlė kovą su

korupcija, dėl to, kad jis mane, jog viešoji nuomonė kovą su korupcija laiko didžiule
problema, kuriai reikia neatideliotino dėmesio.
Etikečių klijavimo teorija
Daugelis vyraujančių politikos teoretikų pripažįsta, kad terminai, taikomi veiksmams ir

veikėjams apibūdinti, atskleidžia daug ką apie mūsų politinį suvokimą ir mūsų politinę
perspektyvą. Politologams žinoma sitaucija, kai vienas asmuo tam tikrą veikėja apibūdintų
kaip teroristą, tuo tarpu kitas tą patį veikėją apibūdintų kaip kovotoją dėl laisvės.
Dauguma politologų yra susipažinę su socilainiu konstavimu bei politine kultūra politikoje.
KONTROLĖS BALANSO TEORIJA
Individas patiriantis besaikę kontrolę ir besijaučiantis sąlyginai bejėgiu, pats sieks vykdyti
kontrolę kitų atžvilgiu, jei situacija tai leis.
RACIONALAUS PASIRINKIMO TEORIJA
Egzistuoja dvi šios teorijos mokyklos:
Lanksčioji ir tvirtoji.
Lankstusis racionalus pasirinkimas yra siauresnis ir koncentruojasi į priemones, kurias

individas suvokia kaip efektyvias-siekiant ja ar jos naudos maksimalizavimo.
Tvirtasis racionalus pasirinkimas susijęs su individų tiklsais skirtinguose kontekstuose ir

leidžia atsižvelgti į subjketyvius veiksnius, tokius kaip įsitikinimai ir informacijos
nepakankmumas.
NEOLIBERALIZMAS
All in all, tikslas kad tiek politologai, tiek kriminologai galėtų pasimokyti vieni iš kitų. Abi
specilaistų grupės turi pripažinti, jog didėjant nusikalstamumo sferoms verčia bendradarbiauti
tirinat ir analizuojant šias sferas, teikiant konkrečius pasiūlymus atitinkamoms valdžios
institucijoms kaip efektyvinti kovą su šiomis nusikalstamumo sferomis.
TARPDISCIPLINIŠKUMO IŠŠŪKIS KRIMINOLOGIJOJE
Dešimtajame dešimtmetyje į kriminologos buvo pradėta žiūrėti, ne taip, kad jei sukurtų
geresnį pasaulį, o greičiau būtų išspręsta nusikalstamumo problema.
1985 metais vyravo požiūris, kad asmens kaip kriminologo klausomasi tik tol, kol žodžiai
nemeta iššūkio politiniu lygmeniu nubrėžtoms politikos kryptims. Kriminologai dažnai siūlo
politikos alternatyvas, į kurias nepalankiai žvelgia valdžios institucijos. Todėl kriminologija
yra problemas keliantis mokslas.
Reece Walters (2003) atliko sisteminę analizę, kaip valdžios ir valdymo institucijos sudaro
tyrimų planus, manipuliuoja žinių kaupimo procesais bei žinių pateikimu ir slopina kritiškus
kriminologų balsus Britanijoje, Australijoje, N. Zelandijoje ir JAV.
Pinigų sumos skiriamos kriminologiniams tyrimams yra gerokai mažesnės, tačiau galime
išgirsti kriminologų tyrėjų nusiskundimų, kad institucijos, užsakančios tyrimus, linkusios
rinktis tuos tyrimų institutus, iš kurių galima tikėtis tokių tyrimo išvadų, kokias valdžios
isntitucijos norėtų išgirsti, valdžios institucijos neskelbia joms nepateinkančių tyrimų išvadų
iki tol, kol jos tampa politiškai nekenksmingomis, atskiras tyrimų išvadų dalis pripažįsta
konfidencialiomis, stengiasu daryti įtaką tyrimo duomenų ar išvadų formulavimui, platina
kalidinančius pranešimus spaudai, kuriuose ,,nemalonūs’’ tyrimo duomenys nublukinami ar
neutralizuojami arba tiesiog grasina su tokia situacija nesutinkantiems tyrėjams, kad jie
nebegaus užsakymų tyrimams.
Pagrindinis patarimas, kurį duoda Kobben ir Tromp (1999:170-7) kaip atremti šią
nepageidaujamą grėsmę akademinei laisvei, – tai pernelyg lengvai nepasiduoti ir kurti
pasipriešinimo strategijas, pavyzdžiui, pateikti „nepageidaujamus“ tyrimų duomenis
žiniasklaidoje, stengtis mobilizuoti prijaučiančius politikus arba kreiptis į teismą.
Nepageidaujami tyrimo rezultatai yra užblokuojami ar neutralizuojami atiduodant sutartis

tiems tyrėjams, kurie linkę atkartoti „savo šeimininko balsą“, subtiliai ir ne taip subtiliai
grasinant tyrėjams finansiškai, diskredituojant kai kuriuos tyrimo projektus arba tyrėjus arba
„perfrazuojant“ kai kurias tyrimų dalis ar išvadas, kurios meta iššūkį dominuojančiam
politiniam požiūriui.
Neturėtume skleisti idėjos, kad kriminologija yra techninė disciplina, tarnaujanti kontrolės
interesams,- ji yra savarankiškas akademinis mokslas apie deviaciją ir socialinę kontrolę.
Norėdami įgyti „deviantinį žinojimą“, turite tiksliai žinoti, ką kritikuojate ir kodėl.
Kita pamatinė idėja yra tai, kad kiekvienas kriminologinis tyrimas turi prasidėti nuo gero
problemos apibūdinimo. Vadinasi, ši kriminologijos atšaka deėstoma sutelkus visą dėmesį į
koncepcių ir definicijų problemas, ir ypač – į itin specifinį kriminologinį tyrimo metodų bei
technikos instruktažą.
KODĖL KRIMINOLOGIJA? Gintautas Sakalauskas
N. Christie žodžiais tariant, nusikaltimai (nusikalstamumas) yra neišsemiamas
šaltinis24, nuolat maitinantis jų kontrolės pramonę, žiniasklaidą, saugumo technikos
industriją, draudimo rinką ir kt., todėl mokslinis jų vertinimas ir suvokimas yra būtina
prielaida racionaliam požiūriui ir sprendimams.
kriminologijos dalyką būtų galima apibrėžti taip: tai – tarpdalykinė tyrimų sritis,
susijusi su visais empiriniais mokslais, kurių tikslas yra ištirti nusikalstamo elgesio
paplitimą ir rinkti moksliniais apibendrinimais pagrįstą patirtį (žinias) apie
– nusikalstamo elgesio formas, veiksnius ir sąlygas,
– nusikaltėlius ir aukas,
– socialiai nepageidaujamo elgesio (deviacijų) kontrolę, įskaitant nusikaltėliams

taikomas priemones ir bausmės veiksmingumą25.
Kriminologija – empirinis, patirties mokslas, jame faktai nėra tiesiog deklaruojami,

bet atrandami ir tikrinami moksliniu požiūriu patikimais tyrimų metodais30.
Kriminalinė etiologija. Bando tirti ir atsakyti į klausimą, kodėl žmonės elgiasi

nusikalstamai. Šiai kriminologinių tyrimų sričiai priskiriamos teorijos,
įžvalgos, tyrimai, kurių branduolį sudaro nusikalstamo elgesio veiksnių
paieška. Siekiama nustatyti sąlygas (veiksnius, nepriklausomus kintamuosius),
kurios paaiškintų nusikalstamo elgesio kilmę; taip pat įrodyti, kad šie veiksniai
yra nepriklausomi nei nuo vietos, nei nuo laiko, galioja visur ir visada35 (pvz.,
neužimtumas, skurdas, genetika ir pan.). Nusikalstamo elgesio aiškinimas
orientuojamas į praeities veiksnius, aiškinamas statistiniais dėsniais, vertinama
tam tikra konkreti situacija. Nustačius atitinkamus veiksnius, siūlomos
nusikaltimų prevencijos ir kontrolės priemonės (pozityvistinė kriminologija).
Kriminalinė fenomenologija. Tiria tam tikras nusikalstamo elgesio formas, rūšis.
Viktimologija. Tiria aukų elgesną. Atsako į klausimą, kas yra nusikaltimų aukos, kaip
ir kodėl jomis tampama, ieškoma tam tikrų dėsningumų, aukoms būdingų
bruožų.
Poenologijoje ir kriminalinėje terapijoje. Svarbiausias teisinių sankcijų poveikio

klausimas. Jų efektyvumo ir veiksmingumo problema. Tiria įvairių baudžiamojo
pobūdžio baudžiamųjų priemonių taikymą, jų poveikį visuomenei bei tam tikroms
kaltininkų grupėms, žmonių elgesiui, analizuoja recidyvo problematiką, nusikaltėlių
stigmatizacijos ir integracijos procesus.
Teisminė psichologija ir psichiatrija analizuoja psichologinius ir psichinius procesus

siedamos su asmens nusikalstamu elgesiu.
Institucijų (veikimo) tyrimais analizuojama nusikalstamas veikas administruojančių
institucijų veikla kontroliuojant nusikalstamą elgesį. Ideologiniuose šių tyrimų
užkulisiuose slypi kriminalinei etiologijai priešinga kontrolės primetimo paradigma.
Sudaro daug įvairių kriminologinių teorijų (stigmatizacijos, socialinio konflikto).
Tiria, kaip ir kodėl asmenys paženklinami kaip ,,nusikaltėliai,,.
Kriminalinė statistika – tai kiekybiniai duomenys apie oficialiai registruotą ir

latentinį nusi- kalstamą elgesį. Oficialiai registruotos nusikalstamos veikos yra tik viso
nusikalstamo elgesio (mažoji) dalis, dar vadinama „ledkalnio viršūne“. Todėl
užregistruotos nusikalstamos veikos ne tik neparodo „nusikalstamumo realybės“, bet
ir jų mažėjimas ar didėjimas (dinamika, struktūra) gali reikšti labai skirtingus dalykus:
pavyzdžiui, registruotų nusikalstamų veikų mažėjimas gali būti siejamas su didėjančiu
gyventojų nepasitikėjimu policija, didėjimas – reikšti aktyvesnę socialinę kontrolę ar
didesnį visuomenės jautrumą tam tikroms socialinėms problemoms (pvz., smurtui
šeimoje, vaikų seksualiniam išnaudojimui ar pan.), iškeliant į paviršių tam tikras
socialines problemas; neproporcionalus tam tikrų socialinių grupių reprezentavimas
kriminalinėje statistikoje (pvz., jaunimo, užsieniečių, bedarbių ir kt.) gali reikšti
formalios socialinės kontrolės orientavimąsi (tik) į pažeidžiamas socialines grupes ir
pan.
Bandoma kuo daugiau sužinoti ir apie latentinį nusikalstamą elgesį (neregistruotą

teisėsaugos institucijose), naudojant įvairius empirinius metodus, tačiau ir čia
susiduriama su įvairiomis problemomis.
Absoliutų arba dvigubą latentiškumą sudaro nusikalstamos veikos, kurios netampa

žinomos ne tik teisėsaugai, bet ir latentinio nusikalstamo elgesio tyrėjams.
Dvigubas arba absoliutus latentiškumas egzistuoja:
 faktiškai neįmanoma ištirti tam tikrų socialinių grupių ar asmenų, įskaitant ir

pasižyminčių dažnu nusikalstamu elgesiu arba dideliu viktimiškumu, padarytą
ar patirtą nusikalstamą elgesį
 latentinių nusikalstamų veikų tyrimai neduoda platesnės informacijos apie
nusikalstamas veikas, kurias kaltininkas arba auka dėl vienos ar kitos
priežasties linkusi nuslėpti (meluoja) – dėl gėdos, nepasitikėjimo, intymumo,
baimės.
Neteisingi arba nepagrįsti lūkesčiai kriminologijai ir stereotipų gniaužtai

Kriminologijoje žinoma daug atliktų tyrimų, kurie parodė, kad daugėjant
žiniasklaidoje pateikia- mų pranešimų apie nusikalstamo elgesio atvejus, didėja ir
gyventojų jaučiama grėsmė nukentėti nuo nusikalstamo elgesio. Nepriklasuomai,
kokie vaizduojami nusikaltimai, jie visuomet pristatomi kaip sunkūs ir visiems
keliantys grėsmę. Tokimybė tapti tokia nusikaltimo aukomins yra labia maža,
žiniasklaidoje vaizduojami atvejai yra labia reti, tačiau susikurti vaizdiniai formuoja
ne tik požiūrį į nusikalstamą elgesį bet ir stipriai apriboja nuteistųjų tolesnio gyvenimo
visuomenėje (integracijos) galimybes.
Dalis objektyviai sunkių nusikaltimų (ekonomikai, finansų sistemai ar aplinkai)

visuomenėje tokiais nelaikomi, nes kiekvienas atskirai vi- suomenės gyventojas patiria
tik nedidelę žalą arba nepatiria jokios tiesioginės žalos. Toks nusikalstamas elgesys
neatitinka stereotipinio nusikaltimo ir nusikaltėlio įvaizdžio.
Su sunkiais smurtiniais nusikaltimais asmeniškai susiduriama labai retai, todėl

šis asmeninės patirties trūkumas kompensuojamas žiniasklaidoje pateikiama
informacija, darančia įtaką ir kuriant bei taikant baudžiamuosius įstatymus. Atsiranda
nusikaltimų baimė, sujungta su bendromis gyvenimo baimėmis ir nukreipta į
klaidingus (t. y. realiai beveik negresiančius) sunkius smurtinius nusikaltimus.
Tačiau daug didesnė tikimybė tapti smulkių turtinių, ekonominių, su aplinkos

užteršimu ar kelių transporto eismu susijusių nusikaltimų, kurių baiminamasi daug
mažiau ar apskritai nesibaiminama, auka.
Vokiečių kriminologas H. J. Schneideris atkreipia dėmesį į tokius dažnus vyraujančius

stereotipus:
 nusikaltėliais laikomi svetimi ir už visuomenės ribų esantys asmenys,

kuriuos tiesiog reikia „sugaudyti“ ir izoliuoti, tokiu būdu nusikalstamumo
problema neva bus išspręsta. Toks klaidingas vertinimas projektuojamas ir į
kriminologiją, kuri tapatinama su kriminalistika, užsiiman- čia nusikaltimų
tyrimu ir nusikaltėlių paieška. Kriminolgai bandydami paaiškinti
nusikalstamumo būklę, formas, tendencijas, bei siūlydami adekvačias reakcijas
į nusikalstamą elgesį dažniausiai tampa laikomi kaip ,,nusiklatėliu užtraėjais,,.
 Žiniasklaidoje plačiau aprašant vien netipiškus ir išskirtinius atvejus,

susikuriamas klaidingas įvaizdis ir apie kriminologijos tyrimų objektą,
laikant ją „nerimtu sensacijų mokslu“;
 praktikai linkę kriminologiją vertinti kaip nuo konkrečios realybės, su kuria

jiems tenka susidurti, nutolusį mokslą. Kadagi teisėsaugos institucijų
darbuotojams svarbiausia atlikti jiems pavestas užduotis: išsiaiškinti įvykį,
nustatyti kaltininką, teismas laikantis proceso teisės normų ir principų šią
veikią turi įvrtinti, bausmių vykdymo institucijos turi vykdyti bausmes. Toks
kriminologijos vertinimas, kad ji yra nutolusi nuo praktikos teorija yra
klaidingas, nes ji pasitelkusi mokslonius metodus siekia ištirti socialines ir
psichologines nusikalstamumo ir deviacijos sąsajas.
 skirtingos kriminologų pozicijos ir požiūriai, skirtingas su nusikalstamumu
susijusių reiš- kinių vertinimas, skirtingos nuomonės ir nesutarimai gali
sudaryti įspūdį, kad kriminologija neturi tvirto mokslinio stuburo, o kritinė
(radikalioji) kriminologija tesiekia sistemiškai išmušti iš vėžių valstybės
institucijas (policiją, prokuratūrą, teismus, bausmių vykdymo institucijas)54 ir
veikia disfunkcionaliai jas tik kritikuodama ir nuolat perklausdama jų veiklos
metodus bei rezultatus. Kriminologinių vertinimų ir nuomonių įvairovė
nereiškia, kad kriminologija neturi kertinės mokslinės ašies.
Kriminologijos daugialypiškumas ir nesantuokinis santykis su

baudžiamąja teise
kriminologija kartais nepagrįstai susiaurinama iki pagalbinio mokslo
baudžiamajai teisei – beje, būtent tokia kriminologija ir tebuvo toleruojama
sovietinėje ideologijoje. Kriminologijai, savaime suprantama, nebuvo leidžiama iš
esmės perklausti nusikalstamo elgesio konstravimo ir primetimo mechanizmus, nes tai
būtų reiškę kritiką visai sistemai.
Šiuolaikinėje kriminologijoje nusikalstamumo kilmė pirmiausia siejama su

socialiniais procesais, kuriuose dalyvauja kaltininkas, auka ir visuomenė.
Moderni kriminologija domisi ne vien elgesiu žmonių, kuriuos kiti pavadino

nusikaltėliais, bet ir žmonių, kurie kitus įvardija nusikaltėliais, elgesiu.
L. Hulsmanas Nyderlandų kritinis kriminologas baudžiamąją teisę yra pavadinęs

socialine problema pačia savaime, nes kriminalinės justicijos sistema yra uždara,
pagrįsta sava logika, kuri iš esmės nesprendžia jokių nusikalstamo elgesio problemų,
tik dar daugiau jų sukuria.
Ilgalaikėje perspektyvoje be baudžiamosios teisės žmonių gyvenimas būtų sunkiai

įsivaizduojamas, valstybės pareiga siekti žmonių saugumo o per atitinkamų bausmių,
kaip reakcijos į nusikalstamą elgesį priemonių, taikymą, valstybės galia tampa
matoma. Tokia valstybės reakcija yra demonstruojama, kad į normos pažeidimą buvo
atkreiptas dėmesys ir kad ji (reakcija) yra būtina, siekiant užtikrinti tinkamą
bendravimą, demokratinį dalyvavimą ir socialinį visuomenės solidarumą.
Tačiau iš kitos pusės tokią stabilizuojančią funkciją gali atlikti mediacijos tarp
kaltinko ir aukos procesas, o pati griežčiausia bausmė laisvės atėmimas turi ilgalaikį,
neigiamą, šalutinį poveikį, todėl turi būti taikoma kaip paskutinė priemonė.
Kriminologinaii tyrimai pateikia, kad atgrasantis bausmės poveikis yra labia menkas.
Kriminologiniai tyrimai rodo, kad žmonės nenusikalsta ne todėl, kad bijo gresiančių
bausmių, o nusikalsta ne todėl, kad jų nebijo arba kad jos esą yra švelnios ar mažos –
tiesiog apie jas negalvoja, jų nežino arba tikisi jų išvengti. Tokios kriminologinės
įžvalgos neneigia baudžiamosios teisės iš esmės, tačiau remdamosi empiriniais
tyrimais skeptiškai vertina tam tikras dogmines nuostatas, atskiras normas ir (ar) jų
taikymo praktiką.
KUO KRIMINOLOGIJA SKIRIASI NUO KRIMINALISTIKOS?
TARPDALYKINĖS KRIMINOLOGIJOS STUDIJOS: PATIRTIS IR

PERSPEKTYVOS SAKALAUSKAS
Kriminologija turi ne tik savo tyrimo objektq, savus tyrimo metodus, bet ir savarankiškus
institutus, institucijas, pasaulinio lygmens organizacijas.Kriminologijoje taikomi ne vien
bendri socialinių tyrimų metodai, bet ir specifiškai, savarankiškai pritaikyti saviems tyrimų
tikslams tapo išskirtiniais kriminologijos metodais.
susisteminta visuma empirinių žinių apie nusikaltimą, nusikaltėlį, negatyvias socialines

deviacijas ir tokio elgesio kontrolę.
Pavyzdžiui, Lietuvoje itin aktualus galėtų būti laikomas smurto paplitimas mūsų visuomenėje
ir jo šalinimo galimybės. įvairūs ženklai bei tyrimai rodo, kad Lietuvos visuomenėje smurto
ir prievartos yra ganėtinai daug, gerokai daugiau nei tradicinėse Vakarų kultųros
visuomenėse.
XX a. antrojoje pusėje kriminologijos mokslas padarė didelę įtaką nusikalstamų veikų

kontrolės ir prevencijos sistemoms tose šalyse, kur mokslinės įžvalgos turi pakankamą svorį
priimant valstybinės reikšmės sprendimus, o pačiais sprendimais gerbiamas žmogaus orumas
ir siekiama socialinės gerovės. Užtenka paminėti kriminologinio mąstymo paradigmą
pakeitusias ir ją praturtinusias stigmatizacijos ir selektyvios kontrolės teorijas, privertusias
ieškoti mažesnio intensyvumo baudžiamojo persekiojimo priemonių (diversija ir kt.) arba
bausmių poveikio ir viktimologinius tyrimus, sukūrusius atkuriamojo teisingumo idėjos bei
jos įgyvendinimo pamatus.
Niels Christie, „„nusikalstamumas“ yra neišsemiamas resursas“, kurio visuomenei reikia,

taiga egzistuos poreikis jį tirti ir analizuoti.
Kriminologų bei šią sritį išmananečių ekspertų Lietuvoje yra, jų poreikiu neabejojama, aį jų
pastabas ir pasiūlymus buvo bei yra atsižvelgiama priimant kai kuriuos sprendimus dėl teisės
aktų bei nusikalstamų veikų kontrolės priemonių. Vis dėlto praktikoje kriminologinių tyrimų
rezultatai dažniausiai neįgyvendinami arba lieka tik gražia, tačiau dėmesio neverta, kokios
nors socialinės negandos mažinimo fonine muzika.
Svarbiausia šiais atvejais ne brukti kriminologines įžvalgas ir įrodinėti savo tiesą, bet suvokti
kriminologine empirika nepagrįstų sprendimų kainč – kiek daug žmonių bei institucijų kuria
ir įgyvendina beprasmiškus teisės aktus bei priemones užuot užsiėmę Lietuvos socialinei
realybei prasmingais ir būtinais darbais.
geresnis miestų apšvietimas nusikalstamų veikų skaiečių gali sumažinti iki 20 proc. ir tai kainuoja kur kas pigiau, nei
socialinës kontrolës intensyvinimas.
KRITINĖ KRIMINOLOGIJA KONTINENTINĖJE EUROPOJE: IŠTAKOS IR

PAGRINDINĖS IDĖJOS
Kodėl kritiniai kriminologai vengia vartoti žodį „nusikalstamumas“? Kuo ši sąvoka
ydinga?
Kritinė kriminologija kritikuoajama kaip mokanti kelti klausimus, bet retai kada pasiūlanti
praktinius probleomos sprendimus.
INTERAKCIONISTINIS – PRIPAŽĮSTAMI SAVARANKIŠKI TAČIAU VIENAS NUO

KITO VEIKIANTYS PROCESAI.
Amerikietiškoji kritinė kriminologija – tai konflikto teorijų atstovų produktas, atsiradęs iš

etikečių teorijos kritikos.
Kritinės kriminologijos atstovai analizuodami nusikaltimų problemą, prabyla apie

valdančiųjų sluoksių vaidmenį nusikaltimų konstravimo procese. Pagrindinis dėmesys
sutelkiamas į galią, kuria disponuoja valstybė kontroliuojanti nusikaltimo apibrėžimą,
selektyvią kriminalinės justicijos problemą ir jos polinkį ginti galingųjų interesus.
Baudžiamasis įstatymas matomas, kaip kapitalistų arba buržuazijos priemonė išlaikyti esamą
status quo.
Kritiniai kriminologai akcentavo, jog reikia studijuoti ne nusikaltimą kaip „problemą“, bet
visų pirma būtina atkreipti dėmesį, kas yra apibrėžiama kaip „deviacija“ ir „norma“.
Apibūdinę nusikaltimus kaip „deviaciją“, kritiniai kriminologai atkreipė dėmesį į politinę jų
priežasčių prigimtį, į pačią „nusikaltimo“ sąvoką ir į nusikaltimų kontrolės politiką.
Pirmaą kartą buvo „pastebėta“, jog oficialioji nusikaltimų statistika rodo ne ką kitą, bet tik
ledkalnio viršūnę. Egzistuoja daugybė „nusikaltimų“, kuriuos įvykdo valstybė (žmogaus
teisių pažeidimai) ar dar E.Sutherlando įvardintosios „baltosios apykaklės“ (korporacijų
nusikaltimai). Taigi „nusikaltimo“ ir „deviacijos“ apibrėžimas yra selektyvus ir pernelyg
siauras.
Kritinė kriminologija kontinentinėje Europoje žymėjo šio mosklo išsivadavimą iš

baudžiamosios teisės valdų pradžią. Iki tol kriminologija, kaip atskiras mokslas nebuvo
pripažinta.
W.BONGERIO MARKSISTINË NUSIKALTIMØ TEORIJA
Bongeris teigė, kad didelis nusiklatimų skaičius yra ne kas kita, bet logiška desperacinė
reakcija į nepakeliamas gyvenimo sąlygas. Visas dėmėsys jo buvo sutelkiamas į žmogaus
gyvenimo sąlygas. Bongeris teigia, kad kapitalizmas sukūrė palankias sčlygas nusikaltimų
plitimui. Jis paskatino egoizmą, demoralizavo darbininkų klasę, kuri sunkiomis sąlygomis
nerado geresnio gyvenimo būdo kaip reaguoti, bet nusikalsti. Sprendimas šioje situacijoje
galėjo būti švietimas.
Bongeriui ,,nusiklatimas,, - tai vienareikšmiškai neigiamas socialinis fenomenas, jam buvo

nepriimtina E.Durkheimo nuostata apie teigiamą nusikaltimo funkciją visuomenei. Jis priėjo
prie išvados, kad didelis nusikaltimų skaičius teigiamai koreliuoja su darbinink klasės
išnaudojimu.
kriminologas išties pripažino, jog socioekonominių sąlygų gerinimas padės sumažinti

nusikaltimų skaičių, tačiau tik tokių, kurie padaromi darbininkų klasėje iš skurdo. Antra
vertus, jis pripažino, jog pagerėjusi ekonominė situacija gali paskatinti ekonominius
nusikaltimus, kurie padaromi iš gobšumo ar egoizmo. Turto grobstymas, sukčiavimas
stambiu mastu – šių nusikaltimų padaugėja, kai kyla ekonomika. Tačiau pagrindiniu
kriminologo dėmesio objektu vis tiek išliko darbininkų klasės nusikaltimai.
Anot Bongerio norint apibrėžti tam tikrą nusikaltimą galia yra būtina. Nusikaltimo apibrėžtis
varijuoja priklausomai nuo vietos ir laiko, nusiakltimo sąvoka apima tam tikrus bendrus
elemntus.
Moderniose valstybėse kriminalizuotos veikos laikomos amoraliais veiksniais.
Taigi nusikaltimai yra tarsi amoralus elgesio poaibis. Amoralusmas yra subjektyvioji
nusikaltimo pusė. objektyvioji nusiklatimo pusė, kuri ir lemia, kad tam tikras amoralus
veiksmas yra įvardijamas dar ir nusikaltimu tai jo – antisocialumas arba tai, kad jis sukelia
socialines reakcijas. Bongeris pateikia esancialistinį nusiakltimo aiškinimą. Šios mintys buvo
kritinės kriminologijos kontinentinėje Europoje pradžia.
DEKONSTRUKCIJA
Dekonstrukcija – tai terminas ar idėja, kuri yra viena iš esminių kritinės kriminologijos
perspektyvoje. S.Cohenas išskiria tris prasmes:
Dekonstrukcija tai sulaužymas kažko, as buvo pastatyta. Antrąja prasme tai metafora, krui
geriausiai atsispindi tų judėjimų dvasią, kurie bandė kritiškai pažvelgti į dominavusias
nusikaltimų teorijas ir socialinės kontrolės struktūras. Trečiąja prasme, šie judėjiami
akivaizdžiai arba patys to nežinodami atitiko formalią dekonstrukcionizmo teoriją.
Buvo kritikuojama visa socialinės kontrolės Sistema ir požiūris į deviaciją, kriminalinės

justicijos Sistema ir jos mechanizamai: kalėjimai, kirminalinės jsuticijos agentūros.
Tikslas buvo susilpninti, pakeisti ar net panaikinti konvencines teisėtumo, bausmės, kontrolės
ir pataisymo struktūras. Buvo siūlomos inovatyvios ir pakankamai radikalios alternatyvos.
Deviantinės grupės (pvz., kaliniai) pačios pradėjo rodyti iniciatyvą ir laisvintis iš
dominavusių kontrolės technikų ir kategorizacijų.
Dekonstrukcija galios arba politiniame lygmenyje galima įvardyti kaip decentralizaciją ar

dekriminalizaciją. Buvo kritikuojama valstybės galia ir jos monopolis. Buvo kalbama apie
kalėjimų panaikinimą ir pakeitimą bendruomenės kontrolenaujoji perspektyvq siūlė
integraciją vykdyti realiai ir rėmėsi įtraukties vizija. Visuomneės kontrolė turėjo būti
decentralizuota, turėjo būti atsisakyta gniuždančios baudžiamosios justicijos sistemos
poveikio.
ABOLICIONIZMAS
Niels Christie ir Thomas Mathiesenas bei olandai: Her- manas Bianchi ir Loukas Hulsmanas.
PASISAKO PREŠ, KAD Į NUSIKALTIMĄ BŪTŲ ATSAKOMA BAUSME. Siūloma, kad
atlygis už padarytą nusiakltimą kiekvieną kartą būtų nuodugniai išdiskutuotas ia patratas.
Abolicionistai neteigia, kad policija ar teimsai turėtų būti panaikinti. Jų mintis tokia,
kad ,,nusikalitmas,, negali būti atskirtas nuo kitų nekriminalizuotų socilainių problemų kaip
kokybiškai kitokia problema. Teigia, kad socilainė atskirtis neišspręs nusikaltimų problemą,
ji turi būti spendžiama tame socialiniame kontekste, kur iškilo, todėl reikia imtis priemonių,
skatinančių deviantų socialinį įttrauktumą į visuomenę.
Jie taipogi kėlė klausimą, kiek morali pati valstybė, kuri sąmoningai ir sistemiškai suteikia
skausmą savo piliečiams. Pastebėjo, jog baudžiamojo teisingumo sistema yra problematiška
ne tik moraline prasme, bet ir disfunkcinė, kalbant apie jos galutinius tikslus.
Abolicionizmas apima tiek pozityvų, tiek negatyvų aspektus. Negatyvus aspektas yra tas, kad
abolicionistai kritikuoja esmines baudžiamojo įstatymo, kuris turėtų realizuoti socialinį
teisingumą, ydas. Teigiamas aspektas – siekiama socialinėmis priemonėmis užkirsti kelią ar
kontroliuoti kriminalizuotas problemas.
HERMANO BIANCHI
ETINIS PRIELANKUMAS DEPENALIZACIJAI
Bianchi nuomone, kriminologija turi išsilaisvinti iš baudžiamosios teisės valdų, nes iki šiol
visos pastangos integruoti šiuos du mokslus baigdavosi tuo, kad pirmoji buvo paverčiama
pastarosios „tarnaite“. Kriminologija turi turėti savo atskirą studijų objektą.
Kaip alternatyvą egzistuojančiai sistemai olandų kriminologas siūlo susitaikymo teisingumo

modelį (reconciliatory justice model). Remdamasis Utrechto mokyklos prielaidomis, jis kalba
apie kaltės dovanojimą ir atgailą.
H.Bianchi padarė išvadą, kad anomiją iš dalies sukelia ne kas kita, o klaidinga prielaida. Ji
skamba taip: baudþiamasis įstatymas atspindi bendrą sutarimą dėl visiems vienodų normų ir
vertybių. Taèiau šis teiginys, anot H.Bianchi yra klaidingas, nes visuomenė nėra
homogeniška, bet partikuliaristinė. Skirtingi žmonės gali turėti visiškai skirtingas tos pačios
situacijos ar problemos vizijas. Todėl taikyti nuosprendžio žmogui, nekeliant klausimo, ar tai
atitinka jo paties partikuliaristinæ problemos viziją, negalima.
Taip pat rūpinosi, kad galios principai būtų sulyginti, kad būtų sudarytos galimybės
susitariimui, Bianchi siūlė sukurti prieglobstį pažeidėjui, kur jo nepasiektų valstybės įstatymo
galia.
LOUK HULSMANO DEKRIMINALIZACIJOS PERSPEKTYVA
Anot jo, baudžiamasis įstatymas viena iš socialinės kontrolės priemonių. Nusikaltimas nuo
kitų socilainių problem skiriasi tuo, kad jis techniškai apibrėžiamas.
Hulsmano manymu, optimali sankcija – tai minimali sankcija [Swaaningen 1997; 124].
Baudžiamasis įstatymas turi būti taikomas, vadovaujantis ekonomiškumo kriterijumi.
Retribucija (atstatymas) gali būti kaip priemonė, bet ne tikslas. Sankcijų tikslas įtakoti
nepageidaujamą elgesį.
Savo darbuose terminą „bausmë“ Hulsmanas vartojo tik neinstitucionalizuotoms

pataisymo formoms pavadinti. Priešingai, anoniminės baudžiamosios reakcijos, anot jo,
nedaro efektyvaus poveikio, kuris iš esmės ir yra reikalingas norint įtakoti žmogaus
elgesį skiriant jam bausmę
Hulsmanas siekė prisidėti prie socialinės gerovės kūrimo. Kuriant socilainį saugumą, reikia
įvardinti kriterijus, pagal kuriuos baudžiamoji intervencija yra teisėta ir kuriais atvejais
valstybė turi teisę įsitraukti į problemos sprendimą. Valstybës intervencija gali bûti
pateisinama tik tuomet, kai ji yra akivaizdþiai efektyvi ir prisideda prie bent kokios rûðies
gerbûvio, susitarimo ar atitaisymo.
Hulsmanas akcentuoja, kad taikant įstatymą į socilainės kontrolės lauką neturi patekti vien tik
ekonomiškai žemesni sluosksniai. Jis pasisako prieš probacijos paslaugų profesionalizavimą,
nes tokiu būdu jos tampa įsttaymo taikymo instrument, o ne gerovč saugančia institucija.
Hulsmanas pasisakė už švelnias priemonės arba kuo labiau vengti baudžiamųjų sankcijų.
Anot jo turi būti sudarytos sąlygos diskusijoms dėl atskirų normų ar vertybių turinio, bet ne
vien teigiama, kad viena vizija yra teisinga, o kita klaidinga.
Jis siūlė užkirsti kelią disfunkcionaliems konfliktams, kalbėjo apie dekriminalizaciją ir

depenalizaciją: nelabai žalingi ar nepavojingi veiksmai įstatymo turi būti vertinami
nuosaikiau. Taip pat daugiau dėmesio turi būti skiriama ne tiek įstatymų leidybai, kiek jų
taikymui.
Kriminologas teigia, jog efektyvi baudžiamosios sistemos reforma gali būti tik tokia, kuri
prasideda „iš apačios į viršų“, bet ne „iš viršaus į apačią“.
Nusiakltimas tėra etiketė selktyviai klijuojama socialinėms problemoms. Be to nusiklatimas

nesiskiria nuo kitų nedekriminalizuotų socilainių problemų. Šis teiginys skiria Hulsmaną nuo
Bianchi. Jei Bianchi tam tikrus veiksmus visgi pavadina „blogiu“ ir ontologinis nusikaltimo
aspektas yra jo amoralios savybës, tai Hul- smanui baudimo racionalumas, kuris blokuoja bet
koká bandymà ieðkoti sprendimo, prasideda tuomet, kai problema ávardijama
„nusikaltimu“.
Hulsmano abolicionizmo pagrindinë mintis yra ta, kad „nusikaltimas“ yra ne kas kita, o
netinkama socialinë konstrukcija.
Hulsmanas interpretuoja baudžiamąją įstatymą kaip valstybės instrumentą socialinei

kontrolei, kuris sukuria daugiau problemų nei jų išsprendžia. Hulsmanas netgi laiko
baudžiamąjį įstatymą didesne socialine problema nei pats nusikaltimas.
Kritinė kriminologija atskleidžia paradoksalų faktą: baudžiamosios justicijos sistema, turinti

vykdyti nusikaltimų kontrolės ir prevencijos funkcijas, iš esmės yra disfunkcionali. Ji ne tik
kad nepasiekia sau keliamų tikslų, bet yra socialinė problema pati savaime.
Olandų kriminologai H.Bianchi ir L.Hulsmanas kalba ne apie „iš viršaus į apačią“ diktuojamą
teisingumo viziją, bet apie suisitarimo ir susitaikymo modelio kūrimą, pasisako už judėjimą
link dekarceracijos, depenalizacijos ir deprofesionalizacijos.
šios kritinės kriminologijos mintys tampa aktualios šiandien, kuomet ieškoma būdų, kaip
didinti socialinėe kontrolės ir visos baudžiamosios sistemos efektyvumą.
Nusikalstamumo sampratos dilema
Dr. Gintautas Sakalauskas
šiais laikais demokratinėse visuomenėse ir registruotas (ypatingai), ir latentinis nusikalstamumas yra didesnis arba netgi
daug didesnis už registruotą ir latentinį nusikalstamumą totalitarinėse valstybėse. Esminis šių dviejų valstybių grupių skirtu-
mas yra demokratija ir pagarba žmogaus laisvei – ten, kur jos daugiau, daugiau ir nuo normų nukrypstančio elgesio. Svarbu
ir tai, kad totalitarinėse valstybėse dažniausiai sukuriamas stiprus formalios (įvairios represinės struktūros) ir neformalios
(įvairios valdžiai paklusnios organizacijos ir susivienijimai) kontrolės mechanizmas, kuris sudaro mažiau galimybių elgtis
laisvai, taigi ir nusikalstamai.
Nusikaltimai esą tik pirminiai nusikalstamumo elementai, kuriuos nusikalstamumas sujungia ir kurie
praranda savo savarankiškumą. Nusikalstamumas pasižymi savita charakteristika, atskirų
nusikaltimų charakteristika jos neapibūdina. Nusikalsta- mumas yra socialinis reiškinys, o
nusikaltimas – individualus aktas. Nusi- kalstamumo mastą sudaro per tam tikrą laikotarpį padaryti
nusikaltimai, atsiranda nepertraukiamas nusikalstamumo ir nusikaltimų ryšys.
Nusikalstamumas vaizduojamas kaip stichinė nelaimė, nuolat besisukiojanti šalia, kaip nema- tomas
baubas, nuolat į savo glėbį surenkantis „nusikaltėlius“ ir grasinantis visiems kitiems
(„nenusikaltėliams“).
Nusikalstamumas visuomet yra susijęs su teise, konkrečiau baudžiamuoju kodeksu. Žvelgiant

teisiniu kontekstu tikrais laikais, tam tikri veiksmai pavyz- džiui, viešas pasakymas, jog „valdžia
yra kvaila“, alaus gurkšnis gatvėje, mirktelėjimas pro šalį einančiai merginai, svetimo daikto
paėmimas ar net kito žmogaus nužudymas gali būti įvertintas labai įvairiais galimais padari- niais –
pradedant apdovanojimu ar jokių, bent jau neigiamų padarinių ne- buvimu ir baigiant valstybės
leidžiamu nužudymu (mirties bausme).
Nusikalstamumu dažniausiai laikoma tik tai, kas buvo užregistruota, nors iš esmės tai laikytina tik
teisėsaugos veiklos rodikliais, o ne nusikalstamumu. Tuomet nusikalstamumo analizė tampa panaši į
skaičių „burtininkavimą“, brukamą kaip rea- lybę, pamirštant milžinišką latentinę nusikalstamų veikų
dalį, selektyvumą, stigmatizacijos procesus, teisėsaugos institucijų veiklos ypatumus, statistikos
klaidas, socialinės kontrolės intensyvumo didėjimą ar mažėjimą ir daugelį kitų veiksnių, kurie daro
tiesioginę įtaką statistinių nusikalstamumo rodiklių atsiradimui.
Nusikalstamumas suvokiamas kaip tam tikrų asmenų grupės elgesys, keliantis grėsmę kitai
visuomenės daliai. Kitaip tariant, leidžiama suvokti, kad nusikaltėliai tiesiog objektyviai nuolat
egzistuoja, tik keičiasi jų veikimo intensyvumas, nuo kurio priklauso nusikalstamumo didėjimas ar
mažėjimas
nusikalstamumas nėra vientisai objektyvi duotybė, jis susidaro ir tampa socialiniu mastu ar asmeninių
veiksmų lygmeniu apčiuopiamas dėl pačių įvairiausių priežasčių, kurioms nebūtinas vientisumas. Ir
dėkinga, ir kartu stereotipinio mąstymo kontekste pavojinga tai, kad nusikalstamumas, žymaus
norvegų kriminologo profesoriaus Nielso Christie žodžiais tariant, yra „ne- išsemiamas šaltinis’’,
kuris mokslinės analizės prasme gali būti vertinamas ir suvokiamas labai skirtingai.
Vlado pavilionio mintis: Nusikalstamumas, kaip ir mada, sunkiai valdomi, o dažniausiai visiškai
nevaldomi socialiniai reiškiniai. Nusikalstamumas yra stichinis procesas, o mada taip pat yra
standartizuo- ta, dinamiška ir kartu stichinė. Iškreiptų elgesio formų gali atsirasti tada, kai
konkretaus individo antivisuomeninius siekimus rezonuoja mados poreikis. Yra ir toks dalykas, kaip
mada blogiui. Tokios mados apraiškos veikia asmenybės formavimąsi, o kartu su kitomis
aplinkybėmis gali sąlygoti nusi- kaltimų padarymą. Mada yra viena iš socialinių normų, ji veikia
individo socializaciją, nes ji yra visuomenės elgesio reguliatorius, dažnai papildantis tradicijas ir
papročius. Mada, kaip tam tikras psichologinis diktatas, labiau veikia jaunesnio amžiaus asmenis.
Jiems, pavyzdžiui, lyderio veiksmai ar elgesys, nesvarbu koks jų turinys, dažnai būna besąlygiškas
pamėgdžiojimo pavyzdys. Jaunimas siekia pamėgdžioti vyresniuosius ar neatsilikti nuo ben-
draamžių. Šie vienkartiniai ar atsitiktiniai atvejai ilgainiui formuojasi į vie- ną sistemą. Taigi mada,
kuri yra viena iš bendravimo reguliatorių, gali ne tik padėti formuotis žmonių tarpusavio supratimo ir
pagarbos jausmui, bet ir didinti dvasinę tuštumą, turinčią įtakos ir nusikalstamam elgesiui.“
Biški daugiau paskaičiau tai
išskiriama ši nusikalstamų veikų statistika:
 Registruotos nusikalstamos veikos. Jas registruoja policija ir kitos ikiteisminio tyrimo

institucijos. Šie rodikliai priklauso nuo pasitikėji- mo teisėsauga, teisėsaugos sąžiningumo,
socialinės kontrolės intensyvumo, padarytos žalos dydžio, nukentėjusiųjų elgsenos, veikų
kvalifikavimo ir registravimo taisyklių ir daug kitų teisnių veiksnių. Ši statistika yra pati
netiksliausia – nagrinėjant šių skaičių kaitą bei lyginant su kitomis šalimis, būtina (bent
išnašose) atsižvelgti į minė- tus šalutinius veiksnius. Todėl neretai šie rodikliai vadinami ne
nusikalstamumo statistika, o teisėsaugos institucijų veiklos statistika.
Statistikos analizė:
skaičiai labai priklauso nuo daugelio veiksnių, nebūtinai susijusių su realiai blogesne kriminogenine
padėtimi. Galima įžvelgti dvi svarbiausias natūralias tokios registruotų nusikalstamų veikų dinamikos
priežastis:
a) susilpnėjusią formalią ir neformalią socialinę kontrolę perėjus iš totalitarinės į demokratinę

valstybės santvarką;
b) didesnes galimybes daryti nusikalstamas veikas (ypač – turtines).
Apibendrinant galima teigti, jog registruotų nusikalstamų veikų skaičius sparčiai didėjo iki 1997 m., o
nuo 1998 m. jokių esminių teisėsaugos registruojamų nusikalstamų veikų dinamikos pokyčių ne-
buvo, gal tik išskyrus 2004 m., kai šis skaičius šiek tiek labiau padidėjo greičiausiai dėl naujų
kodeksų, įsigaliojusių 2003 m. gegužės 1 d.
Apatinė kreivė rodo nuteistų asmenų skaičių pokyčius. Tai – ne tik svarbus statistinis registruoto
nusikalstamumo rodiklis, bet ir šalies baudžia- mosios politikos išraiška. Nuteisti asmenys – tai
asmenys, kuriems buvo pa- skirtos kriminalinės bausmės. Iš kreivės matyti, kad nuo 2002 m. tokių
asme- nų pamažu mažėja. Turint mintyje tai, kad asmenų, įtariamų padariusių ištir- tas nusikalstamas
veikas, taip smarkiai nemažėjo, galima kelti prielaidą, jog daliai kaltais pripažintų asmenų skiriamos
kitos baudžiamojo pobūdžio prie- monės (pvz., atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius
ar pagal laidavimą, taip pat kitais pagrindais), o ne kriminalinės bausmės.
Apibendrinant galima teigti, jog registruotų nusikalstamų veikų skaičiaus dinamika priklauso ne tik
nuo įvairių socialinių, politinių, ekonominių, or- ganizacinių pokyčių šalyje, bet ir nuo teisės aktų
pakeitimų.
LATENTINIS NUSIKALSTAMUMAS
Latentinis nusikalstamumas yra ta nusikalstamumo dalis, kuri yra neregistruota
Latentinis nusikalstamumas apibrėžiamas, kaip faktinio ir registruoto nusikalstamumo skirtumas
Socialinis veikos žalingumo (pavojingumo) įver- tinimas gali būti dar labiau sąlyginis ir priklausomas
nuo konkrečios situacijos ir aplinkybių. Socialinės apibrėžties atveju dar sunkiau atriboti socialiai
suvoktą, bet neregistruotą nusikalstamą veiką – nustatyti latentinio nusikalstamumo ribas ir mastus,
nes nėra aiškios ribos tarp nusikalstamumo ir so- cialinių deviacijų formų.
latentinis nusikalstamumas skirstomas į tris rūšis: natūralus, ribinis ir dirbtinis.
Latentinį nusikalstamumą iš esmės lemia dvi priežastys:
 Nuo nusikalstamų veikų nukentėję arba kiti asmenys, kurie sužino apie nusikalstamą veiką,
nepraneša policijai.
 Pati policija dėl įvairių priežasčių neregistruoja jai praneštų nusikalstamo elgesio atvejų.
Netyčinius nusikalstamų veikų neregistravimo atvejus gali lemti profesiona- lumo trūkumas
(pvz., neteisingas teisės normų taikymas) ar registravimo, statistikos vedimo procedūrų
reglamentavimo klaidos, aplaidumas atliekant pareigas, žmogiškųjų išteklių trūkumas ir
panašiai. Dėl minėtų priežasčių neregistruotų nusikalstamų veikų dalis vadinama ribiniu
latentiniu nusikalstamumu.
Atskirai išskirtini atvejai, kai policija tyčia neregistruoja dalies jai žino- mų atvejų, kurių visuma
vadinama dirbtiniu latentiniu nusikalstamumu.
Nusikalstamumo sampratos dilema

Gintautas Sakalauskas
Baudžiamoji politika apibrėžiama kaip valstybės vykdomos nusikalstamumo kontrolės
formos ir metodai, siekiant tam tikrų apibrėžtų tikslų. Taigi už šio apibrėžimo slypi ta pati
siaura nusikalstamumo samprata.
KAIP GALĖTUMĖTE APIBŪDINTI REGISTRUOTŲ NUSIKALSTAMŲ VEIKŲ
DINAMIKĄ LIETUVOJE PER PASTARUOSIUS 25 METUS?
Ką liudija didėjantis baudžiamasis

represyvumas Lietuvoje?
GINTAUTAS SAKALAUSKAS
O. Fedosiukas pateikia drąsią, bet taiklią įžvalgą, kad „aktyvi baudžiamųjų
įstatymų leidyba, kuri dažnai nepasižymi aukštos kokybės juridine
technika, ne didina, bet mažina piliečių teisinį saugumą, nes paverčia
baudžiamuosius įstatymus nesusistemintų ir su kitomis teisės šakomis
konkuruojančių normų kratiniu, kupinu neaiškumų ir prieštaravimų, kai,
panorėjus, kiekvieną, ką nors darantį, įmanoma apkaltinti kokiu nors
nusikaltimu“.
BK pakeitimai ir papildymai, griežtinantys baudžiamąją atsakomybę,

parodo represyvumo didėjimą įstatymų lygmeniu, kuris nebūtinai turi daryti
atitinkamą įtaką praktikai.
Mėginant spręsti smurto artimoje aplinkoje problemą galima kelti prielaidą, kad
didžiosios dalies atvejais taikomos formalios bausmės iš esmės nieko
nesprendžia, tą patį efektą, tik daug mažesnėmis sąnaudomis, galima pasiekti
kitomis priemonėmis: laikinai sulaikant asmenį, įpareigojant smurtautoją
laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, nesiartinti prie smurtą patyrusio
asmens, nebendrauti, neieškoti ryšių su juo, teikiant socialinę ir psichologinę
pagalbą smurto aukoms bei kaltininkams, sudarant pastariesiems galimybes
laikinai gyventi kitur ir pan. (t. y. visa tai, kas ir dabar yra numatoma bei iš
dalies vykdoma iki asmens nuteisimo).
2013 m. buvo ištirta 54,7 proc. užregistruotų nusikalstamų veikų – tokia didelė ši dalis dar
nebuvo per visą atkurtosios nepriklausomybės laikotarpį (paprastai ji svyruodavo tarp 30–40
proc.). Tik nieko apie kriminologiją neišmanantieji gali manyti, kad šis rodiklis turėtų
džiuginti. Ištirtų nusikalstamų veikų dalis yra neobjektyvus kriterijus, jis neparodo tikrojo
policijos efektyvumo ir skatina dirbtinį latentiškumą.
Arešto bausmės efektyvumas vertinamas nevienareikšmiškai. Nemažai autorių pastebi,

kad ji veikia itin desocializuojančiai ir stigmatizuojančiai bei neturi dažnai įsivaizduojamo
„šoko terapijos“ efekto.
Įdomu tai, kad kaltinamų (įtariamų) ir nuteistų asmenų skaičių skirtumas

ypač padidėjo 2003–2004 m. įsigaliojus naujajam Baudžiamajam kodeksui.
Šis atotrūkio padidėjimas rodė, kad baudžiamosios justicijos sistema
plačiau ir dažniau naudojosi baudžiamajame procese numatytomis
galimybėmis išspręsti bylą formalaus kaltininko nenubaudžiant kriminaline
bausme (pvz., kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius ir pan.)
Kartais pasigirsta vertinimų, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės (susitaikius
ar kitais pagrindais) yra „išsisukimas“ nuo atsakomybės ar baudžiamojo persekiojimo
nesėkmė. Tačiau tokie vertinimai yra nepagrįsti, jei tik šiame procese nėra išorinės prievartos
ir jis vyksta skaidriai. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės taip pat sudaro valstybės
reakcijos į nusikalstamą elgesį turinį ir tam tikrais atvejais gali būti adekvatus ir pakankamas.
Didėjantis kalinių skaičius ir ilgėjanti

laisvės atėmimo bausmės trukmė
Nuo 2007 m. Lietuvoje didėja per metus realią laisvės atėmimo arba arešto
bausmę atliekančių kalinių skaičius. Jau ne kartą buvo atkreiptas dėmesys
į tai, kad viena pagrindinių didelį kalinių skaičių Lietuvoje lemiančių
priežasčių yra ne vien tik dažnas laisvės atėmimo bausmės taikymas, bet
ir jos (teismų skiriama ir realiai atliekama) vidutinė trukmė.
LYGTINIS PALEIDIMAS
Vienas iš dažnai žiniasklaidoje

eskaluojamų stereotipų yra teiginys, kad lygtinai paleidžiami asmenys dažnai
nusikalsta pakartotinai, neva nepateisina vilčių bei lūkesčių, todėl lygtinis
paleidimas yra beprasmis ir pavojingas visuomenei. Tačiau tokio stereotipo
nepatvirtina statistika.
ATPIRKIMO OŽIO TEORIJOS
ĮŽVALGŲ ATSPINDŽIAI?
Atpirkimo ožio koncepcija remiasi psichologiniu šešėlinės projekcijos

fenomenu. Ši projekcija reiškia gebėjimą vidinius nepageidaujamus jausmus
ir silpnybes perkelti kitiems žmonėms, gyvūnams ar netgi daiktams, kurie
tarnauja kaip žaibolaidžiai. Kadangi nepajėgiama priimti savo šešėlį, jis
atskiriamas ir perkeliamas kitam asmeniui. Tokiu perkėlimu vidinis blogis
atsiduria išorėje, tampa svetimas.
Atpirkimo ožių paprastai pradedama ieškoti sunkių visuomenei ar jos daliai

laikotarpių metu, kai grupę ištinka krizė ir prarandama tam tikrų įvykių
kontrolė, jų ieškojimas – tai galimybė išsilaisvinti iš neapykantos ir blogio,
užvaldžiusių daugumą žmonių.
Tai efektyvi priemonė solidarumui ir vieningumui grupėje pasiekti

nesąmoningai ir nepagrįstai susivienijant prieš auką, atpirkimo ožio
egzistavimas dažnai yra esminis ir būtinas veiksnys grupės funkcionavimui
užtikrinti, tai – tam tikras įtampos ar neigiamų emocijų panaikinimo
būdas, leidžiantis visuomenei išlikti darniai ir vieningai.
Auka tampama atsitiktinai, tačiau auka dažniausiai tampa dėl asmens būdo
bruožams būdingo silpnumo, pažeidžiamumas.
Individai, ieškantys ir paverčiantys kitus asmenis atpirkimo ožiais, dažnai

patys yra nestabilios, savimi nepasitikinčios ir turinčios daug kompleksų
asmenybės.
Nusikaltėlis tampa atpirkimo ožiu, turinčiu kentėti už kitus. Visuome nei reikia
nusikaltėlių, kad išgyventų savo asmenines kriminalines tendencijas ir savo
asmeninę kaltę perkeltų atpirkimo ožiui, tokiu būdu iš
jos išsilaisvindama.
Tai, kas sąmoningai atmetama savyje ir projektuojama kitame, nesąmoningai

sukelia ir tam tikro žavesio.
Šį dvilypumą galima pastebėti ir Lietuvos visuomenėje. Šalia piktinimosi nusikalstamu

elgesiu matomas ir didelis knygų, straipsnių bei televizijos laidų apie „garsius nusikaltėlius“
populiarumas, kur riba tarp smerkimo ir pagarbos, niekinimo ir žavėjimosi tampa
sunkiai įžvelgiama.
N. Christie santykinai nuosaikų Norvegijos visuomenės požiūrį į nusikalstamą

elgesį sieja su išskirtiniu gyventojų pasitikėjimu vienų kitais. Jeigu tarp
visuomenėje vyraujančio nepasitikėjimo ir didelio baudžiamojo represyvumo
(poreikio) yra ryšys, tuomet represyvumą galima mažinti tik didinant
tarpusavio pasitikėjimą.
N. Christie užduotas klausimas: „Ar neturėtumėte atkreipti dėmesį į tai,

kokioje visuomenėje gyvenate? Jeigu jums svarbiausia priversti kentėti, ar
norite sekti sovietinę tradiciją? Su šia didžiule kalėjimuose esančių gyventojų
dalimi? Ar visgi labiau norite artėti prie šalių, kuriose ieškote kultūrinių
kontaktų? Ilgalaikėje perspektyvoje bus sunku puoselėti glaudžius politinius ir
kultūrinius santykius, jeigu bausmių taikymo kultūra bus tokia išskirtinė,
palyginus su kitomis šalimis.
Dr. Gintautas SAKALAUSKAS
Lietuvos teisės instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas Teisės institute nuo 1997 m.
ŠIUOLAIKINĖS BAUDŽIAMOSIOS POLITIKOS LIETUVOJE BRUOŽAI IR
PADARINIAI
Bausmių taikymo praktika šalyje priklauso ne tik nuo baudžiamųjų įstatymų ir jų pakeitimų, bet ir
nuo baudimo tra- dicijos ir kultūros, taip pat nuo registruotų nusikalstamų veikų struktūros ir
dinamikos, jos suvokimo visuomenėje ir pateikimo žiniasklaidoje, socialinių, ekonominių ir
politinių sąlygų bei pokyčių ir kitų veiksnių. Visi jie gali turėti savarankišką vaidmenį šalia
baudžiamųjų norminių pagrindų arba pastariesiems daryti įtaką.
Analizuojant laisvės atėmimo bausmės ir kitų bausmių dalis tarp visų paskirtų bausmių, reikėtų
atkreipti dėmesį į pastarųjų skaičiaus pokyčius. Šį skaičių svarbu palyginti su kaltinamų ir teismui
perduotų asmenų skaičiumi – jų skirtumas parodo, kiek maždaug asmenų už nusikalstamą elgesį
buvo pritaikytos kitos mažiau formalios priemonės. Pirmiausia – atleidimas nuo baudžiamosios
atsakomybės, kuris laikytinas švelnesnio pobūdžio valstybės reakcija į asmens nusikalstamą el- gesį,
nesusijusia su bausmės paskyrimu, dažniausiai leidžiančia išvengti formalaus teismo proceso, mažiau
stigmatizuojančia ir ne tik mažinančia baudžiamosios justicijos institucijų darbo krūvį, ji laikoma
veiksmingesne už formalias bausmes.
2007–2012 m. Lietuvoje didėjo per metus realią laisvės atėmimo arba arešto baus- mę atlikusių
kalinių skaičius vėliau jis ėmė mažėti.
 absoliutus kalinių skaičius mažėja ir dėl gyventojų skaičiaus Lietuvoje mažėjimo.

 įkalintų asmenų skaičiaus sumažėjimas nuo 2012 m. buvo iš dalies natūralus procesas, nes
nuo tų metų ėmė didėti į laisvę paleidžiamų asmenų skaičius – daugiausia tų, kurie atliko visą
laisvės atėmimo bausmę dėl nuo 2011 m. ėmusio sparčiai mažėti lygtinai paleidžiamų asmenų
skaičiaus; taigi nepaleidus lygtinai laikui bėgant ėmė didėti visą bausmę atlikusių asmenų
skaičius. Taigi, nuteistų kalinių skaičius suma-ėjo vien todėl, kad kad tiek asmenų 2014
m. daugiau, palyginus su 2011 m., buvo paleisti į laisvę atlikę visą bausmę.
Absoliutus įkalintų asmenų skaičiaus Lietuvoje sumažėjimas nėra toks didelis, vertinant jį ilgalaikės
perspektyvos ir santykinių skaičių kontekste. Kita vertus, kaip matyti iš kitų šalių patirties, stabiliam
ir santykinai nedideliam kalinių skaičiui išlaikyti būtinos atitinkamos socialinės, kultūrinės, politinės
ir teisinės sąlygos, nuoseklus esminių konstitucinių teisės principų laikymasis teismų praktikoje.
Jau ne kartą buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad viena pagrindinių didelį kali- nių skaičių Lietuvoje
lemiančių priežasčių yra ne vien tik dažnas laisvės atėmimo bausmės taikymas, bet ir jos vidutinė
trukmė.
Galima teigti, jog po naujojo BK įsigaliojimo Lietuvoje nepavyko taip subalansuoti baudžiamosios
politikos, kad bausmių taikymo už nusikalstamą elgesį praktikoje realios laisvės atėmimo baus- mės
būtų minimalios, o kalinių skaičiumi bent priartėtume prie kitų Vidurio Eu- ropos šalių, nekalbant
apie Vakarų Europos šalis.
Lenkų kriminologas K. Krajewskis, vertindamas baudimo praktiką Europos šalyse ir lygindamas ją su
registruotu nusikalstamumu daro išvadą, šalims nepavyko savo baudimo praktikos pakeisti taip, kad
jos pagal kalinių skaičių bent priartėtų prie Vakarų Europos vidurkio. Lietuva išsksikria labiausiai.
Svarbiausia to priežastis, jo požiūriu, – regioninė komunistinė praeitis ir atsparumas sovietų
primestam nusikaltimo ir bausmės suvokimui, kuris remiasi giliai įsišaknijusiu tikėjimu, kad tik
griežtos bausmės yra panacėja, galinti išspręs- ti visas socialines problemas, ir kad įkalinimas yra
svarbiausia bei veiksmingiausia priemonė.
Suomių kriminologas T. Lap- pi-Seppällä teigia, kd baudžiamasis represyvumas šalyje siejamas su

gyventojų pasiti- kėjimu vienų kitais, valstybe ir institucijomis, su demokratijos laipsniu,
socialinės lygybės ir gerovės lygiu.
Sąlygos sudarnačios griežtesniam baudimui Lietuvoje:
 politinis populizmas, kuriame baudžiamasis populizmas sudaro reikšmin- gą dalį.
 tik įsivaizdavimais ir stereotipais, o ne empiriniais duomenimis paremtas „žinojimas“ apie

bausmes, jų poveikį ir vykdymo realybę.
Neva bausmė savaime „(per)auklėja“, „pataiso“, „atgrasina“, „užkerta kelią nusikalstam elgesiui“ ir pan., kad
sėkminga kova su nusikalstamumu gali baigtis neišvengiama „pergale“ – tokia reto- rika ir mąstymu persmelkta ne
tik didžioji dalis BK pakeitimų ir papildymų aiškinamųjų raštų, kuriais neva pagrindžiama tam tikrų veikų
kriminalizavimo, bausmių ar sankcijų griežtinimo būtinybė, taip pat įvairaus nusikalstamo elgesio prevencijai ir
kontrolei skirtos programos, bet ir teismų nuosprendžiai bei nutartys. Matyti didelė kritinio kriminologinio
diskurso ir bausmių poveikio bei vykdymo realybės suvokimo praraja, susiformavusi sovietinės okupacijos metais,
kurios nekompensuoja netgi tarptautinės rekomendacijos – susiformavęs baudimo mentalitetas yra stipresnis.
 dažnas, nuolatinis ir beribis tam tikro selektyvaus nusikalstamo elgesio eskalavimas ir

vienpusis vertinimas žiniasklaidoje, pirmiausia siekiant sukurti sensaciją ir vienkartinių
prunkštavimų šou, o ne paaiškinti sąsajas, kontekstą ir realią padėtį, ieškoti racionalių ir
ilgalaikių sprendimų.
 asmeninis ir bendruomeninis tarpusavio nepasitikėjimas, nepasitikėjimas institucijomis ir
subjektyvus nesaugumo jausmas.
 mažas ir mažėjantis socialinis solidarumasbei didėjanti socialinė atskirtis. Lietuvoje didelis
atotrūkis trap turtingųjų ir vargšų. Socialinės atskirties didėjimas didina ir emocinę bei intelektinę prarają
tarp teisingumą vykdančių institucijų, kuriose daugiausia dirba pasiturintieji bei jų vaikai, ir tų, kuriems tas
teisingumas yra vykdomas – čia didžiausią dalį sudaro gyvenantys socialiniuose paribiuose. Tikėtina, kad
empatijos ir žinojimo trūkumas, emocinis atstumas, o dar labiau – įsivaizduojama nusikalstamo elgesio grėsmė
sąlygoja griežtesnį požiūrį į nusikalstamą elgesį.
Atsparumas tokioms apraiškoms yra galimas esant žiniasklaidos buvimui, silpnesniųjų

atstovavimui, kriminologijos žinojimui, kurio Lietuvoje esti labia mažai.
Baudžiamajame įstatyme nustatyta bausmė ir konkreti teismo skiriama bausmė iš esmės neturi
prevencinės įtakos nei kitoms potencialių nusikaltėlių veikoms negatyviosios bendrosios prevencijos
prasme (kaip bauginimas), nei didina prita- rimą galiojančioms socialinėms normoms (pozityviosios
bendrosios prevencijos prasme)
TARP GRIEŽTŲ BAUSMIŲ IR TEISĖS PAŽEIDIMO ATSKLEI- DIMO TIKIMYBĖS YRA
SINERGIJOS EFEKTAS – VIENAS IŠ ŠIŲ KINTAMŲJŲ VEIKIA TIK TUOMET, KAI KITAS
PASIEKIA BENT MINIMALŲ LYGĮ. NĖRA JOKIOS PRASMĖS DIDINTI SANKCIJOS
MAKSIMUMĄ, PAVYZDŽIUI, NUO 2 IKI 3 METŲ LAISVĖS ATĖMIMO, KARTU NEDIDI-
NANT TEISĖS PAŽEIDIMO ATSKLEIDIMO TIKIMYBĖS, KURI, BE TO, DAR IR
SUVOKIAMA LABAI SU- BJEKTYVIAI. TAČIAU NET IR PASIEKUS ŠĮ SINERGIJOS
EFEKTĄ, JO POVEIKIS BUS LABAI NEDIDELIS IR (ARBA) TRUMPALAIKIS, DAUG
EFEKTYVESNĖS YRA NEFORMALIOS SANKCIJOS IR TECHNINĖS PREVENCIJOS
PRIEMONĖS.
BAUSMIŲ SKYRIMAS – TARP TEISINGUMO IR MATEMATIKOS
2015 m. kovo 19 d. buvo priimtas BK pakeitimo įstatymas, kurį galima vadinti istoriniu. Nebuvo
griežtinama baudžiamoji atsakomybė, nustatomos naujos nusikaltimų sudėtys, BK normos neva ar iš
tiesų derinamos su tarptautiniais reikalavimais, taisomos techninės ir sisteminės klaidos. Šiais
pakeitimais buvo siekiama „atveržti“ bent kai kuriuos 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojusiame BK ir
jame padarytais pakeitimais ir papildymais vėliau aki- vaizdžiai per stipriai suveržtus baudžiamosios
atsakomybės taikymo varžtus.
Jame faktiškai išliko už pakartotinį nusi- kalstamą elgesį skiriamos bausmės griežtinimo
automatizmas. Toks automatizmas būdingas tik posovietiniams, tačiau dalis jų sėkimngai
modifikavo daug labiau nei Lietuva.
Dėl recidyvisto tam tikriems asmenims ir toliau kabinama „recidyvisto“ etiketė ir jai užkabin- ti daug
sąlygų nereikia. Dabartiniame modelyje yra trys kriminologinės problemos:
1. Pirma, šiuo atveju pats asmuo pripažįstamas recidyvistu ar pavojingu recidyvistu, t. y. jam suteikiamas tam tikras
statusas, kuris siejamas ir su perspektyva į ateitį. Tokiu būdu apribojamos socialaus identiteto ir veikimo
galimybės, t. y. skatinama toliau nusikalsti, patvirtinti savo statusą, tai vadinama „save išpildančia pranašyste“. Tai
yra puikiausias stigmatizacijos teorijos įžvalgų atspindys. Dauguma valstybių atisako recidyvisto sąvokos ir
naudoja recidyvo sąvoką.
2. Antra, toks modelis paremtas sovietine ideologija pagal kurią kiekvienas, sistemingai (šiuo atveju – jau netgi antrą
kartą) nusikalstantis asmuo vertas ypatingo „socialinio priešo“ (recidyvisto) statuso. Akivaizdu, kad taip nėra, nes
nustatyti pakartotinai nusi- kaltusį asmenį yra daug lengviau nei nusikaltusį pirmą kartą. Be to, žalingas bausmės
(pavyzdžiui, laisvės atėmimo ar arešto) poveikis gali būti svarbus pakartotinio nusikalstamo elgesio veiksnys.
Nors teisiamų „recidyvistų“ nėra daug, tačiau toks automatinis iš sovietinės baudžiamosios teisės
perimtas etikečių klijavimas nuteistiems asmenims nesuderinamas su šiuolaikinės baudžiamosios
teisės idėjomis, nepagrįstai stigmatizuoja žmones, formuoja atitinkamą identitetą žmogaus viduje,
tokiu būdu skatindamas save išpildančios pranašystės procesus.
„Recidyvistų“ są- vokos reikėtų atsisakyti, o atitinkamai atsižvelgti tik į tokį pakartotinį nusikalstamą
elgesį, kurio visuma liudija tam tikrą elgesio kryptingumą.
Nuteistų ir įkalintų asmenų skaičių sumažėjimas pastaraisiais, ypač – 2015 m., neturėtų klaidinti – šių
pakeitimų įtaka jiems buvo ir (greičiausiai) toliau bus minimali. Minėtų skaičių sumažėjimui didelės
įtakos turėjo kiti natūralūs veiksniai (įtariamųjų (kaltinamųjų) sunkiais ir labai sunkiais nusikaltimais
skaičiaus sumažėjimas, paleistų iš įkalinimo įstaigų asmenų atlikus visą bausmę skaičiaus didėjimas
dėl anksčiau nepritaikyto lygtinio paleidimo
PASITIKĖJIMAS TEISĖSAUGOS INSTITUCIJOMIS LIETUVOJE
Tačiau per paskutinius penkerius metus pa- sitikėjimas teisėsaugos institucijomis stabiliai ir ženkliai
didėjo. Šiuo periodu ypač augo pasitikėjimas policija (šią tendenciją galima stebėti nuo 2007 m.).
Respondentų buvo klausiama apie būtinybę laikytis įstatymų. Analizuojant šias nuostatas pagal
žmonių gyvenimo lygį, išryškėja tendencija, kad geriau savo gyvenimo sąlygas ver- tinantys žmonės
dažniau mano, kad reikia laikytis įstatymų, o manantys, kad gyvena prasčiau, rečiau laikosi
nuomonės, kad būtina laikytis įstatymų.
Atsakymai apie pareigą laikytis įstatymų ryškiai kontrastuoja su vertinimu, kieno interesams ir
vertybėms atstovauja įstatymai.
Remiantis viktimologiniais tyrimais, pasaulyje realus nusikaltimų skaičius nuo oficialiai

registruojamo gali skirtis kelis kartus. Tam yra nemažai priežasčių: nusikaltimų mažareikšmiškumas,
nusikaltėlių keršto baimė. Tačiau didžioji dalis asmenų nepranešė apie nusikaltimą, nes netikėjo
policijos sugebėjimais surasti nusikaltėlius ir dėl lėto policijos darbo.
Daugiau nei trečdalis nuo nusikalstamų veikų nukentėjusių asmenų Lietuvoje nepraneša apie jas dėl
įvairių priežasčių. Vienos dažniausių priežasčių – netikėjimas, jog policija išaiškins nusikaltimus, arba
lėtas policijos darbas.
Vertinant pasitikėjimą įvairiomis institucijomis, sudaro skirtingos žmonių žinios apie institucijas.
Žinojimas apie institucijas, kurios daugiau kontak- tuoja su žmonėmis, leidžia susidaryti tikslesnę
nuomonę apie jas.
KODĖL IR KOKIAIS ASPEKTAIS KRIMINOLOGIJOJE ANALIZUOJAMAS

BAUSMĖS FENOMENAS?
ĮKALINIMO PRAKTIKOS EUROPOS šALySE PALyGINIMAS
Dėl kalinių skaičiaus didėjimo
Buvusiose okupuotose valstybėse kalinių ksiačius išlieka didžiausias, o tai lemia (išlikusios)
teisinės ir baudimo kultūros išraiška, kuri tam tikrus regionus jun- gia net ir praėjus
ketvirčiui amžiaus nuo jų politinio savarankiškumo atkūrimo.
K. Krajewski teigia, kad net ir per 25 metus Rytų ir Vidurio Europos šalims nepavyko savo
baudimo praktikos pakeisti taip, kad jos pagal kalinių skaičių bent priartėtų prie Vakarų
Europos vidurkio, o Baltijos šalys šiuo požiūriu išsiskiria labiausiai, ypač – Lietuva.
Svarbiausia to priežastis, jo požiūriu, – regioninė komunistinė praeitis ir atsparumas sovietų
primestam nusikaltimo ir bausmės suvokimui, kuris remiasi giliai įsišaknijusiu tikėjimu, kad
tik griežtos bausmės yra panacėja, galinti išspręsti visas socialines problemas, ir kad
įkalinimas yra svarbiausia bei veiksmingiausia priemonė.
Dar blogiau yra tai, kad sovietų suformuotas požiūris į kalinius kaip į klasinius ir
socialinius priešus vis dar tebelemia fundamentalų simpatijos kalinių interesams ir patirčiai
trūkumą, o tai turi tiesioginę įtaką kalinių skaičiaus didėjimui.
Siekiant mažinti kalinių skaičių, viena pagrindinių strategijų turėtų būti siekis įvairiomis
priemo- nėmis mažinti kalinimo trukmę, pavyzdžiui, švelninant skiriamas bausmes (Lie-
tuvoje šis procesas prasidėjo 2015 m. panaikinant beveik automatinį įkalinimą už
pakartotines nusikalstamas veikas ir plečiant lygtinio paleidimo galimybes.
Galima pastebėti, kad šiose šalyse kalinių skaičius 100 000 gyventojų yra bent kelis kartus
mažesnis nei Lietuvoje – tai pirmiausia rodo daug platesnį lygtinio paleidimo minėtose
šalyse taikymą
Empiriniai kriminologiniai tyrimai rodo, kad įkalinimas tam yra pati blogiausia priemonė,
nors dalis tikrojo kalinimo poveikio nežinančios visuomenės ir mano kitaip.
Ieškant šių alternatyvų įkalinimui pirmiausia svarbu suvokti, kad pats įkali- nimas yra ir turi
būti alternatyva – kai visa kita yra išsemta ir (arba) nebeveikia.
Retesnį ir trumpesnį kalinimą paskatintų teisinių sankcijų ir konkrečiai – bausmių skyrimo

taisyklių peržiūrėjimas, pavyzdžiui, Lietuvoje naikinant bausmės skyrimą skaičiuojant nuo
jos vidurkio, lygtinio paleidimo sąlygų švelninimas, atviro kalinimo formų ir kitų kalinimo
atvėrimo galimybių, skatinančių asmens integraciją į visuomenę ir tuo pat metu bent
minimaliai mažinančių recidyvo tikimybę, plė- tra.
ALTERNATyVOS ĮKALINIMUI: BAUSMIų TAIKyMO TEORIJA IR

PRAKTIKA VOKIETIJOJE, BAUSMIų VEIKSMINGUMO IR RECIDyVO
TyRIMų REZULTATAI
Bausmė gali būti taikoma pirma, prevencijos tikslas apskritai gali būti pasiekiamas per
bausmę (tinkamumas) ir, antra, kai jo negalima pasiekti kitu, lygiai tokiu pačiu veiksmingu,
tačiau visuomenę ar nuteistąjį mažiau apsunkinančiu būdu (būtinumas).
Bausmė ir baudžiamasis procesas būtų ultima ratio. Tai reiškia:
 Baudžiamąja teise gali būti naudojamasi tik tuomet, kai teisinių gėrių apsaugai
švelnesnių priemonių nepakanka.
 Proporcingumo principas taip pat reiškia, kad laisvės atėmimas savo esme ir savo
trukme yra „paskutinė priemonė“.
 Iš proporcingumo principo išplaukia, kad atsižvelgiant į prevencijos tikslą iš
vienodai veiksmingų baudžiamųjų priemonių turi būti taikomos mažiausiai pavienį
asmenį apsunkinančios priemonės.
 Iš socialinės valstybės principo galiausiai išplaukia, kad pirmiausia turi būti taikomos
reabilitacinės („auklėjamosios“), o ne vien tik į baudimą orientuo- tos priemonės.
Humaniška baudžiamoji teisė fokusuojasi į kaltininko asme- nį ir jo reintegraciją į

visuomenę, kuri tuo pačiu metu yra ir geriausia nusikaltimų aukų apsauga.
baudžiamoji teisė tarnauja teisinių gėrių apsaugai, o ne galimiems aukos jaučiamiems
atpildo poreikiams.
Kaip žinoma iš kriminologinių tyrimų, nusikalstamumo lygis ypač priklauso nuo regiono
urbanizacijos laipsnio.\
Kaip nuolatos pabrėžiama daugelyje nusikalstamumo teorijų, nusikalstamumo lygis priklauso

nuo socialinių struktūrinių sąlygų ir visiškai arba beveik nepriklauso nuo bausmių struktūros.
Bausmių griežtinimo dažniausiai imamasi dėl pavienių sunkių nusikaltimų, kuriuos plačiai
nušviečia žiniasklaida ir kurie sukelia stiprias emocijas bei skatina reikalauti „pagaliau“
griežčiau elgtis su tokiais nusikaltėliais.
E . K. Brown šiuo atžvilgiu mano,kad Jungtinėse Valstijose amerikiečių tauta šalia griežto
baudimo nuostatų visuomet pasisako ir už darbą su nusikaltėliais bei jų reabilitaciją.
E. K. Brown pateikia tokias priežastis dėl kurių gyventojų poreikis bausti pastebimai
sumažėjo pastaraisiais dešimtmečiais:
o Mažas bendras gyventojų politinis aktyvumas

o Žemas informacijos lygis nusikalstamumo ir nusikalstamumo kontrolės klausimais
visuomenėje
o Didėjantis politikų polinkis griežtai pasisakyti apie nusikaltėlius ir baudžiamąją
politiką, nors visuomenė tikisi ne griežtesnių bausmių, o politinių sprenidmų.
o Įsttaymų leidybos institucijų komunikacinis santykis su žiniasklaida, kai gaunama
informacija prilyginama viešajai nuomonei ir nesirūpinama tieisoginiu ryšiu su
gyventojais.
Norint išlaikyti arba vėl atkurti teisinę taiką visuomenėje, mažai naudos duoda bausmės,
kurios iš esmės vien tik baudžia nusikaltėlį, o auką „panaudoja“ tik kaip liudytoją. Turi būti
taikomi kaltininko ir aukos mediacijos metodai, į teisinės santaikos atkūrimo procesą
bandoma įtraukti visus nusikaltimo dalyvius. Kaltininko ir aukos mediacijos taikymo
pasiekimai yra tikrai daug žadantys.
nusikaltėlio pašalinimas iš visuomenės įkalinant jį daugeliui metų, jam dažniausiai dėl

įkalinimo daromos žalos reiškia desocializaciją, kad tokiu būdu jis tampa svetimas
visuomenei, ypač tada, kai su juo nėra dirbama. Tikslas turėtų būti (re-)integruoti jį į
visuomenę, kurioje jis nebenusikalstų. Kelio atkarpa, kurioje jis įkalinimu nutolo nuo
visuomenės, mes galiausiai turime grįžti kartu su juo.
Paprasčiausias uždarymas ir geriausiu atveju užimtumas kvaila veikla kainuoja daug pinigų,
labiau desocializuoja įkalintuosius, nei juos resocializuoja. Nuteistieji ilgalaikiu įkalinimu iš
pradžių tiesiog atsėdi jiems paskirtą bausmę, kol jiems pasiūlomos resocializacijos
priemonės, jeigu jos iš viso pasiūlomos, ir, kaip parodė D. Dölling, motyvacija pasikeisti
didėja ar bent jau išlieka pirmaisiais–antraisiais metais, tačiau po to patyrus, kad esi tik
nubaustas ir nieko daugiau, ketvirtaisiais–penktaisiais metais vėl sumažėja, kol vis labiau ima
didėti frustracija ir rezignacija.
Bausmės, ypač susijusios su laisvės atėmimu, gali atlikti svarbų vaidmenį siekiant, kad
nusikaltėliai pasikeistų, tačiau tik tuomet, kai jos bus susietos su resocializacijos
priemonėmis. Vien tik uždarymas ir ypač ilgiems metams neturi resocializuojančio efekto,
netgi priešingai.
Būtų prasmingiau kuo anksčiau pateikti įkalintiesiems pasiūlymus resocializacijai, suteikti

jiems perspektyvą, didesnius šansus būti paleistiems lygtinai, jeigu jie aktyviai dirbtų ir
stengtųsi integruotis nebenusikalsdami. Lygtinio paleidimo galimybės jau nuo pat pradžių
turėtų būti tikslingai panaudojamos įkalintųjų motyvavimui pasikeisti ir aktyviam
dalyvavimui resocializacijos programose.
nusikaltimų prevencijos programų Lietuvoje

nuostatos: tarp absurdo ir kokybės
GInTAUTAS SAKALAUSKAS
Socialinės kriminologijos pradkininko Gabrieliaus Tarde’o: jeigu nusikalstamumo medis

kada nors iš mūsų visuomenės galėtų būti išrautas su visomis šaknimis ir šaknelėmis,
tai vietoj jo liktų didžiulė praraja“
Eklektiškas - skirtingas
Baudžiamoji politika Lietuvoje: tendencijos ir lyginamieji aspektai
N. Cristie pa- brėžia: „Kai nusikaltėlis laikomas kitos rūšies padaru, ne žmogumi,
daiktu, nėra jokių ribų galimam žiaurumui“
Kuo ilgesnė įkaltinimo trukmė tuo sunkėja sąlygos kalinių integracijai.
Nusikaltimai neatspindi visos įkalinto asmens gyvenimo visumos, negali būti laikoma vienin-
tele ar pagrindine jo etikete ir pagal ją neturi būti vertinamos jo gyvenimo ir elgesio ateityje
perspektyvos. Tai yra svarbi baudžiamosios teisinės ir bausmių vykdymo perspektyvos
takoskyra, kurioje bausmės vykdymas, nepaisant pada- rytų nusikaltimų pobūdžio ar
sunkumo, visuomet orientuojasi į asmens resocia- lizaciją ir socialinę integraciją
Europos Tarybos probacijos taisyklių 1 punkte įtvirtinta, kad

probacijos tarnybų tikslas yra „mažinti recidyvą, sukuriant pozityvius
santykius su nuteistaisiais, kad jie būtų prižiūrimi (įskaitant būtiną
kontrolę), lydimi ir remiami bei skatinami sėk- mingai integruotis į
visuomenę“
Kritinė krimnologija, po kurių stogu patenka ir konfliktų teorija. Konflikto teorija jos kūrėjai
laiko save tikriaisias kritikais nei stigmatizacijos teorija neatskleidžia pačios esmės. Žmonės
ženklinami, tačiau neaišku kodėl. Konflikto teorija kritinės kriminlogijos dalis.
Atpirkimo ožio teorija – slypi socialoginiai procesai. Blogio įprasminimas, kažkam

deleguoji blogį ir jį įvardija, išstūmi, tie dalykai duoda daug šalutinių teigiamų efektų pačiai
bendruomenei. Sprendžia ir savo vidines problemas ir tuo pačiu apsijungia.
Pvyzdžiai: žydai, teroristai, raganos, migrantai, nepilnamečiai, ,,čigonų taboras’’ – didžioji

dalis nusikalstamų veikų yra registruojama ne ten, tai nebuvo pagrindinė narkotikų prekybos
vieta; gėjai, narkomanai, kaliniai; benamiai; psichiniai ligoniai, pedofilai – kai tai iškyla, tai
nieko blogiau būti negali. Atpirkimo ožio ieškojimas sieja senus laikus, nuo pat krikščionybės
pradžios.
Išdaužtų langų teorija -
Svarbiau analizuoti makrolygmeniu- kokią įtaką turi pakeitimai visai vasltybei.
Daugiau lengvi atvejai, daugiau švelnesnės bausmės.
Įkalinimas. BK pakeitimai, kuriais siekiama sumažinti kalinių skaičių, jis priklauso nuo
buadimo kultūros. Dalinis bausmės atidėjimas, už padarytą vagystę, jei bus manoma, kad
žmogus turi keliauti į kalėjimą tai jis ir keliaus. Jei turi užprogramuotą baudimo kultūrą, tai ji
išlieka, ji produkuoja tam tikrą kalinių skaičių.
Laisvės atėmimo trukmė. Daugėja trumpų laisvės atėmimo bausmių.
Registruojama daugiau sunkių nusikaltimų, todėl kalinių skaičius išleika didžiausias. Jei
daugėja sunkų tai nusikelia lygtinis paleidimas
STIGAMTIZACIJOS TEIGIAMAS PAVYZDYS
Fenomenologija
Nusikalstamas elgesys.
Jaunismo nusikalstamas elgesys
Korupcija.
Norint įvertinti registruoto nusiklatsamo elgesio paplitimą reikia vertinti pagal santykinį
skaičių, tai yra pagal gyventojų paplitimą. Kai vertiname santykinį skaičių galime paluginti
registruotą nusiklastamumą tam tikrose regionuose.
Nužudymai sunkūs sveiktaos sutrikdymai ir išžaginimai.
Mažėjimas.
Nužudymų ir sveikatos sutrikdymų Lietuvoje yra labia panaši dinamika. Lietuoje yra ne tik
daug nužudymų, bet jie yra tokie, kurie veda prie žmogaus mirties. Smurtas daug dažniau
veda prie žmogaus mirties. Ta riba yra trapi tarp smurto ir nužudymo. Tą sunku ištirti ir
įrodyti, kad tai yra problema. Kai einama prie veiksmų smurto prieš asmenį, smurtas toks
kuris veda prie gyvybės atėmimo yra daug dažniau nei kitose šalyse.
Keitėsi nužudymų sankcija, daug kitų dalykų, įstojome į ES, buvo ekominominė krizė.
Sunkus sveiktatos sutrikdymai nuo 2015- 2016 metų buvo atidėtas bausmės vykdymas.
Mirties bausmės panaikinimas arba jos nebuvimas turi įtakos nužudymų skaičiui, nes neva
mirties bausmė turi būti adekvati nužudymų skaičiau, tačiau tai kriminologiškai nepagrįsta.
93 ir 94 metai buvo didžiausias nužudymų skaičius.
Mirties bausmė nėra jokios koreliacijos su nužudymų skaičiaus mažėjimu.
Išžaginimų skaičių reikšmė yra skirtinga nei nužudymų, nes didelis latentiškumas.
Sveikatos sutrikdymai ir nužudymai – galime kalbėti apie jų realybės atspindėjimą, kad jų

mažėjimas rodo realų smurto LT maėjimą. Kai kalbame apie išažginimus, mes negalime
daryti tokios išvados, nes latentiškumas yra labai didelis.
Nuteistų už nužudymų skaičius koreliuoja. Kai paiimame išžaginimus visai kas kita, nuo
pirminių kaltinimų iki nuteisimų yra didelė praraja, nes nėra įrodoma, kaltinimai nėra
pagrįsti.
Mažėjimas greičiausiai atspindi realią padėtį.

Baudžiamoji teisė yra tam, kad ją taikytum, o ne tam, kad jos bijotum
Bausmės vykdymo atidėjimas nuo 2015 iki 2017 metų galiojo, tai turėjo įtakos
mažėjimui.
Svarbūs santykiniai skaičiai, nes jie leidžia palyginti rajonus.
Vakarų ES šalys registruoto nusikalstamumo turi daugiau ir priešingai rytų ES mažiau. Pas
mus registruotas nusikalstamumas yra mažesnis. Su realiu nusiklastmumu yra kitaip, jis yra
panašus. Vagystė Lietuvoje iki 3 MGL administracinė atsakomybė, kitose valstybėse yra
kitaip. Tai lemia, kad mažiau registruotų nusikalstamų veikų. Taip iš bendros statistikos
išmetama daug atveju.
Nuteisimas parodo baudžiamojo perskeiojimo ypatumus, nei patį nusikalstamumą.
Lietuvije daugiau nei pusė napasitiki teisėsauga, jei žmonės patiria nusikalstamą elgesį tai jie
kreipsis daug dažniau kai pasitikės teisėsauga. Nuo pasitikėjimo priklauso registruoto
nusikalstamumo skaičiai.
Plėšimai
94 metais šoka plėšimų skaičius. Didžiausias skaičius 2004 metais ir tada pradedamas
nuoseklus mažėjimas, nebuvo jokių pakeitimų, latentiškumasp lėšimų nėra didelis.
Padidėjimas susijęs su BK pakeitimais. Kai grafike matomas staigus padidėjimas atsakymo
visada reikia ieškoti įstatyme.
Užregistruotos vagystės
Bendras absoliutus vagysčių skaičius. Šuoliai 2015 metais 3 MGL ir buvo 38 eur. MGL. 18
metais, kai tapo 50 eurų 1 MGL.
Vagysčių dinamika turės įtaką bendram nusikalstamumui. Didžiausią dalį viso

nusikastmamumo sudaro vagystės. Vagysčių didėjimas tiesiogiai koreliavo su bendru
nusiklastamumo didėjimu. Vagysčių santykis su bendru nusiklastamumu 2011 metais
išsisikiria didėja mažėja, nes atsirado persekiojimas už smurtą artimoje aplinkoje.
Nusikalstamumas siejamas su vagystėmis. Dekriminalizavimas 2015 metai didelis kritimas
dėl to, kad tapo 3 MGL. 2018 metais tapo 1 MGL 50 eurų.
Sunkūs ir labai sunkūs nusikaltimai
Veikų didesnė nei asmenų, nes yra dalis neištirtų. Taip pat vienas asmuo būna padaręs kelis
nusiklatimus, todėl asmenų yra mažai. Matomas mažėjimas, pernai du kartus mažiau. Sunkių
labai sunkių kaip tam tikros kategorijos vertiminui. Tačiau pati valstybė sprendžia, kas yra
laikomas sunkiu nusikaltimu.
Nustatyti asmenys padarę padarę nusikalstamą veiką pakartotinai
Vadinamasis kriminologinis recidyvas. Nuo 1990 – 2002 didėjo tie asmenys, kurie
pakliuvo pirmą kartą antrą kartą jau lengiau patekti, atsiranda stigmatizacijos
procesai, pakliūti antrą kartą yra daugiau šansų nei pirmą kartą. 2003 metais nebeliko
pakartotinumo kaip kvalifikavimo požymio, todėl nuo 2003 metų aiškus sumažėjimas.
Asmenų mažiau nei veikų.
Nustatytų nusikalstamų veikų padarymu moterų dalis
Kodėl tik 10 proc nusikalsta. Pirmiausias klausimas, o kiep šie skiačiai čia patenka. realybėje
padaro daugiau nusiklastamo elgesio nei čia yra registruota. Moterys dažniau nusiklatsa nei
yra registruojama. Jei nuteisiamos tai rečiau nuteisiamos laisvės atėmimu. Selektyvumo
bruožas priklauso nuo patriarchalinio požymio, nes atlaidžiau žiūrima į nusikaltėles moteris.
Finansiniai nusikaltimai čia daugiau nusikalsta nei 10 proc. Taip pat kaip sukčiavimas.
Nusikaltimai susiję su narkotikais, taip pat daugiau nei 10 proc. All in all, gali būti elgesio
rūšių, kur nusikalstamo elgesio procentais gali būti ir daugiau ir mažiau, tai kaip ir minėta
finansiniai nusikaltimai, sukčiavimas.
Paskietiė teisinių požymių aiškinimas, 96 metais staiga padidėjo moterų nusikalstamumas,

tuo metu buvo neaišku, kas buvo stiprus naminių alkoholio gėrimas ir tada tai susiję su
išaiškinimu, kas yra stirpus namų gamybos alkoholinis gėrimas. 2011 metais padidėjo, tai
lemia smurtas artimoje aplinkoje, kai jos buvo apklatintos dėl intesžnsyvesnio baudžiamojo
persekiojimo.
Nepilnamečių registruotas nusikalstamumas. Padidinto visuomenės jautrumo dalis
Absoliutūs skaičiai nepilnamečių veikų. Nepilnemačių LT sumažėjo 2 kartus per pastaruosius

15 metų. Matomas nuteistų asmenų mažėjimas, reiškia kodekso taikymo poketį, nes numatė
nepilnametį nenuteisti. Nepilnamečiui tenka mažiau nusikalstamų veikų nei vienam
suaugsiui, nes dažnai jie veikia grupėje.
Santykiniai skaičiai. Nepilanmečiai LT gyventojų. Iš dalies mažėjimas, tačiau išlieka beveik

toks pat.
Kalinių skaičius nusiklastmumo neatspindi, jis neturi nieko bendra. Skirtumas tarp
nusikalstmumo ir kalinių yra 7 kartus. Regionai, mes priskiriami sovietų sąjungai tai
dalykas susijęs su socilainiais niunasais, baudimo kultūra dar labai griežta. Suomijos
pavyzdys, ji buvo Rusijos imperijos dalis, Lietuva ir neužilgo paskelbė nepirklausomybę, iš
esmės mes buvo panašūs. Vėliau vėl mus užgrobė. Suomija pasakė, kad mes dabar norime
būti kitokie su kalinių skaičiumi ir sakė, kad mes būsime panašūs į Skandinaviją: taiskysime
baudas, lygtinį paleidimą, ir mes tuo norime panašūs į skandinaviją. Kai valstybė pati to
norėdama gali reguliuot kalinių skaičių – klasikinis pavydys. Nepriklausoami į tai
nusikalstamumas nėra su tuo siejamas, jis didėjo. Nusikalstamumas didėjimas dėl to, kad
mažiau įkalinama nėra koreliacijos. Svarbu žinoti klasikinį Suomijos pavyzdį.
Koreliacija su dviem rodikliais, pasitikėjimas valstybėje vieni kitais ir institucija, kuo

pasitikėjimo daugiau tuo kalinių mažiau, tada mažiau reikia represijų. Taip pat
nelygybė svarbus koreliacijos rodiklis, kuo daugiau nelygybės, tuo daugiau kalinių.
Pagal tai JAV turi labai daug klainių, nes didelė nelygybė. JAV pasižymi neoliberalizmu,
šviesmečiai tarp JAV ir Skandinavijos, nes Skandinavijoje kitaip.
Anglosaksų sistema griežtesnė bausmių atveju, čia jau jų tradicija. Juokinga kai sakoma,
kad anglai daro taip ir taip, tačiau tai nėra geras pavyzdys, nes ten jau jų tradicija.
Pasitikėjimas teisėsauga
Apklausos pačios policijos užsakomi tyrimai, ten pasitikėjimas didžiausias. Tie kurie skelbia
ir kurie užsako yra labiau susiję su interesu, kad tie skiačiai atrodytų gerai.
Kriminiologoja yra labai ant netvirto epistemologinio pagrindo, galima pritarti Swaaningenui.
Daug kas priklausos nuo kriminologinio sąžiningumo ir kompetencijos. Jo didėjimas yra
vienas iš policijos strateginių tiklsų.
Kuo labiau įsigilinama į tam tikrus aspektus tuo mažiau represyvumo. Reikia sistemos, kuri
verčia dayti, nereikia pačiam būti sadistu.
Registruoto nusikalstamumo būklė 2011metais stabili, vėliau sumažėjo, dėl

nusikalstamų veikų dalyko padidinimu, dėl policijos reformos, taip pat pasikeitusios
praktikos. Registruotas nusikalstamumas yra tris- keturis kartus mažesnis.
Registruoto ir latentinio nusikalstamumo yra didelė disproporcija. Policijos didėjimas

pasitikėjimo jis bendrai neparodo gyventojų pasitikėjimo.
Pozityvistinės teorijos, kodėl žmonės nusiklasta. Kritinės, o kas nusprendė, kad žmonės
nusikalto. Kritinė niekada neišekos atsakymo į žmogaus elgesį, jo prigimtį.
Klasikinės kriminlogojos mokyklos atstovai, teigė, kad socialinės sąlygos veda nuo normos
nukrypstančio elgesio, taip pat teigė, kad nusiklasti gali, bet kas. Laba svarbus visuomenės ir
nusikaltėlio santykis. Valdžia tri galvoti, kaip jinai baudžia? Kodėl ji baudžia? Bausmės turi
būti proporcingos, Bekarija sakė, kad mirties bausmė yra blogis.
Ši mokykla yra reaktyvi, ji pagrįsta filosofija, tačiau nesirėmė tam tikrais tyrimais. Pastebima
giminystė su stigmatizacijos teorija. Stigamtizacija susitiprina tas idėjas, kurias suformavo
kalsikinės mokyklos atstovai.
Pozityvistinė kriminologija kalbama apie empitrinį patikrinimą tam tikrų dalykų. Reikia
pažinti suprasti tam tikrus fenomenos, kaip tam tikri reiškiniai veikia. Pozityvizmas, grynai
žiūrima į socialinę aplinką.
Lombrozo kritika, kad jo medžiaga nepagrindžia padarytų apibendrinimų.
Mertono straipsnis
Pradedama biologiniais žmogaus impulsais, kurie veriiasi visapusiškai

pasireikšti.
Toliau eina socialine tvarka, kuri laikoma priemone tiems impulsams
kontroliuoti, socialiai transformuoti įtampą.
Mano svarbiausias tikslas yra atrasti, kaip kai kurios socialines struktūros
verčia tam tikrus asmenis visuomeneje elgtis nekonformistiikai.
Pirmasis elementas yra kultūros apibrėžiti tikslai, ketinimai ir interesai, kurie

pripažįstami teisetais visiems visuomenės nariams. Dominuojantys jausmai
sudaro siekių sferą.
Statuso paskirstymas per konkurenciją turi būti organizuotas taip, kad visose
padėtyse galima būtų tikėtis pozityvaus atpildo
už statuso pareigų paisymą. Priešingu atveju, elgiamasi deviantigkai.
Mertonas savo straipsnyje remiasi Sutherlando išsakyta pozicija, kad tarp

verslininkų dominuoja baltųjų apykaklių nusikaltimai. Tačiau jis taip pat
parodė, kad daugelis šių nusikaltėlių likdavo nenubausti, nes nusikaltimai
nebūdavo atskleidžiami. O jei ir būdavo atskleidžiami, tai nusiklatusieji
likdavo nenubausti dėl verslininko statuso.
Didžiasuią spaudimą elgtis devietiškai patiria žemutiniai sluoksniai. Tiems,

kas yra socialinės struktūros apačioje, kltūra kelia nesuderinamus
reiklavimus. Viena vertus, jie turi orientuoti savo elgesį į didelio turto
perspektyvą, kita vertus, jie neturi veiksmingų galimybių padaryti tai
instituciškai. Šio struktūrinio prieštaravimo padarinys aukštas deviantinio
elgesio laipsnis. Pusiausvyra tarp kultūros nurodomų tiklsų ir prieminių
tampa labia nestabili.
Deviantinis legesys pasireiškia ten, kur kultūros vertybių sistema išaukština
tam tikrus bendrus visiems gyventojams sėkmės tikslus, o socilainė struktūra
daugeliui tų pačių gyventojų apriboja pasinaudoti tų tikslų siekimo būdais.

KRIMINOLOGIJA

Uploaded by

Document Information

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

KRIMINOLOGIJA

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

KRIMINOLOGIJA

Prof. Dr. René van SWAANINGEN

Vienas iš jų būtų stiprių kriminologijos katedrų universitetuose kūrimas, siekiant sumažinti

Nepageidaujami tyrimo rezultatai yra užblokuojami ar neutralizuojami atiduodant sutartis

Vienas ryškiausių aštuntojo dešimtmečio edukacinių filosofijų bruožų – akcentavimas, kad

Antroji į akis krentanti aštuntojo dešimtmečio kriminologijos programų charakteristika buvo

Norėdami įgyti „deviancinį žinojimą“, turite tiksliai žinoti, ką kritikuojate ir kodėl.

Pridėtinę kriminologų vertę, lyginant juos su socialiniais mokslininkais, sudaro

Valžios ir žinojimo sąsaja galios ir veikimo principui būdingas nuolatinis stebėjimas,

Kriminologinius tyrimus vis labiau lemia komercija ir rinka.

šiame kontekste mokslininkai kalba apie vadinamuosius „privačius kriminologinius tyrimus“

Taigi besiderindami prie platesnių politinių ir ekonominių (ekonominių racionalistinių)

Kontraktinės kriminologinės veiklos (vykdomos sutarčių pagrindu) atsiradimas apibrėžia

kriminologijos populiarėjimas vertintinas pakankamai kritiškai, kadangi tam tikros

M. Foucault teigė, kad socialinė kontrolė visuomenėje vykdoma remiantis „normalizavimo“

M. Foucault sukurta „(į)valdymo“ (governmentality) koncepcija, kuri plačiąja prasme

Sovietinėse valstybėse informacija apie kriminalines bei kitas negatyvias socialines

Nei objektyvi, nei ideologiškai „pakoreguota“ informacija nebuvo prieinama plačiajai

posovietiniaii visuomenei būdingi aukšti nusikaltimų rodikliai. Tai – socialinis darinys,

vadybinės kriminologijos (turinčios pasiūlyti efektyvius būdus, kaip spręsti augančio

Posovietinėse valstybėse, kuriuose egzistuoja pakankamai glaudus santykis tarp valdžios ir

Kriminologinį žinojimą valdžia pasitelkia kurdama strategijas bei mechanizmus, skirtus

Nusikaltimų prevencijos programų Lietuvoje

Jungtinės Amerikos Valstijos, kur kriminologų ir kriminologinių tyrimų apstu, jų

Taigi kriminologinis vertinimas gali būti įspraustas į griežtus ideologinius ar finansinius

Per šį laikotrapį buvo registruojama maždaug 80 tūkst. Nusikalstamų veikų, o jų išskirtinius

Iš kriminologinių tyrimų žinoma ir tai, kad gyventojų nesaugumo jausmui ir baimėms

Kriminologijoje žinoma, kad registruotos nusikalstamos veikos tėra teisėsaugos institucijų

nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programos įgyvendi-

2 pav. pavaizduoti trys korupcijos rodikliai – registruotos korupcijos (pagal Lietuvos

Nepaisant registruotos korupcijos atvejų

Nusikaltėlis yra kažkoks kitoks, savaime pavojin-

Viešojo saugumo plėtros programoje 17 punktas bauginančiai primena minėtų tarybinės

N. Christie žodžiais tariant, nusikaltimai (nusikalstamumas) yra neišsemiamas šaltinis, nuolat

Oficialiai registruotų nusikalstamų veikų statistika dažnai tapatinama su realiu nusikalstamo

Žiniasklaidoje plačiau aprašant vien netipiškus ir išskirtinius atvejus,

Kriminologija daug metodų yra perėmusi iš socialiogijos. Metodai naudojami latentiškumui

Dažniausiai yra nuadojamos kiekybinės apklausos.

Pozityviskitinės sako, kodėl žmonės nusikalto.

Kritinė kriminologija neiėkos atsakymo į nusikaltstamą elgesį

SOCIALINIO IŠMOKIMO, SOCIALINĖS KONTROLĖS IR SOCIALINIŲ RYŠIŲ

Socialinių ryšių teorija:

Diferencijuotų asociacijų teorija. Žiaurus elgesys su gyvūnais, kaiimo kontekste vertinamas

Subkultūra tam tikras branduolys elgesio normų ir tam tikro

Kodėl žmonės nusikalsta ir kodėl nenusikasta?

Kritinė kriminologija, stigamtizacija, konflikto teorijos ir absoliutizmas: Po II pasaulinio

Tannenbaumas – tam tikros normas, pagal kurias tam tikras

Konflikto teorija – kai tame pačiame kriminologijos moksle

Stigamatizacija – teisingmas nenukrenta iš dangasu, šalys

Konflikto teorija – tai makroanalizė. Kaip gimsta normos.

Dahrendorfas – galios santykis yra nelygus: kažkas turi galią,

Nils Christie. Represinių priemonių tsikymas nesprendžia nusikaltimo problem. Nusikaltimo

Louk Hulsman. Nusikaltimas, kaip netinkamas socialinis konstruktas. Latentinis

DĖL GAVĖNAITĖS STRAIPSNIO

IŠDAUŠTŲ LANGŲ TEORIJOS

Talpina ir kritinę ir pozityvistinią kriminologiją.

Kriminologai žiūrėjo, kad neįmanoma nusikalstamumo išnaikinti.

Išdaužtų langų teorija, ja paremta nulinės tolerancijos strategija.

KRIMINOLOGINIO ŽINOJIMO KONSTRAVIMAS: VALDŽIOS

Galios veikimo principui būdingas nuolatinis stebėjimas, informacijos rinkimas ir kūno

Kriminologija analizuoja, kokiu mastu valdymo procesai ir praktikos formuoja kriminologinę

Kriminologinius tyrimus labiau lemia komercija ir rinka.

Besiderindami prie platesnių politinių ir ekonominių tendencijų, kriminologai tampa

Kontraktinės kriminologijos veiklos atsiradimas pateikia savotiškas gaires, kokių žinojimo