A:Pirmiausia, būtų įdomu pakalbėti apie tai, koks ryšys sieja menininkus ir gamtą.

Manau, dažnai pastebite, kad

eilėraščiuose, dainose ir apskritai mene yra labai daug gamtos detalių. Romantizuojami paukščiai, gėlės. Gamtoje
atsiranda gyvybė, gamtoje sužydi jaunystė, gamta paskatina kurti, gamtoje geriausiai matomas gyvenimo kelias
nuo pradžios iki pabaigos, būtent tai daro ją tokią patrauklią. Tuo pasinaudoja ir menininkai. Ir nėra geresnio būdo
nupasakoti jausmus, nutikimus ir vykstančius procesus, kaip naudojant gamtos reiškinius. Gamtoje meno žmonės
atranda ramybę, įkvėpimą ir iš to dažnai gimsta genialūs darbai ir idėjos. Puikus to pavyzdys Vinco Mykolaičio-
Putino romano „Altorių šešėly“ pagrindinis veikėjas, poetas Liudas Vasaris. Aušrakalnis jam buvo ypatinga vieta,
didžiausias minčių šaltinis, ten jis galėjo pabūti vienas, niekieno nestebimas ir pasinerdamas į savo vidinį pasaulį jį
analizuoti.

 N:Aušrakalnis - Liudo Vasario dvasios veidrodis

N:Kartais, grįžęs nuo kalnelio ir įsižiebęs žvakę, jis pabandydavo rašyti. Plati saulėleidžio panorama dar stovėdavo jo
akyse, kalnely išugdyta nuotaika dar gaubdavo jį visą. Tada jis parašė keletą geresnių to laiko eilėraščių, kiek leido
neišsirutuliojęs jo talentas ir literatūrinio išsilavinimo neišmiklinta nuovoka. Jausminės emocijos stiprumas sudarė
visą tų eilių esmę ir vertę. Gamtos elementas jo to laiko poezijoj buvo tas pats, kurį jis matė nuo savo tėviškės
kalnelio, keletas panoraminės schemos bruožų: raudonas saulėlydžio dangus, mėlynos sutemos, balzganos ūkanos,
žvaigždėtas dangus, mėnesiena. Jausminis elementas buvo toks pat nesudėtingas, platus ir bendras: liūdesys dėl
praeinančios jaunystės, ilgesys plataus gyvenimo, laisvės, meilės, kartais atvirkščiai - tylos ir ramybės;
nusiskundimas dėl amžinos vienatvės, kartais atvirkščiai - vienatvės pasiilgimas ir jos apoteozavimas.

 A: Aušrakalnio vaizduojamoji vieta. Jo skiriamieji požymiai:

Aušrakalnis yra aukščiausia visoj apylinkėj vieta, toli nuo bet kokio namo ar kelio. Nuo jo buvo matoma visa
apylinkė. Iš pietų pusės, už kaimo buvo miškas, už giraitės, buvo matyti vėl derlingi laukai ir tolimų bažnyčių
bokštai. Iš vakarų pusės tęsėsi plati lyguma. Aušrakalnis niekada nebuvo nei užartas, nei užsėtas, todėl buvo
apaugęs sausa žole, čiobreliais ir kačpėdėlėmis.

 N: Aušrakalnis – artimiausia vieta Liudui…

Aušrakalnis artimiausia vieta veikėjui yra jau nuo pat vaikystės. Būdamas mažas jis bėgdavo į kalnelį, kad galėtų
stebėti dangumi plaukiančius debesis ir aprėpti horizontą. Vasaris – gamtos vaikas, kurioje jis patiria dvasios
pilnatvę, savaip ją jautė: „Vasaris nejučiomis pratinosi matyti gamtą pro savo jausmą ir nuotaiką“. Kalno
viršūnė buvo toli nuo namų, civilizacijos, todėl tai buvo ir susikaupimo, apmąstymų vieta. Aušrakalnis ir nuo jo
atsiveriantys vaizdai, Liudui Vasariui buvo kūrybos šaltinis ir įkvėpimas. Vakare, grįžęs nuo kalnelio, veikėjas
pabandydavo rašyti, kol akimirka (sukauptos emocijos ir vaizdiniai) dar buvo neišblėsusi ir „tada jis parašė
keletą geresnių to laiko eilėraščių.“

 A: Patosas, nesveikas svajingumas – kūrybos trūkumas.

Susikaupusi askezė išsilieja emociniu patosu, nesveiku svajingumu. Atsisakant įpastų malonumų, sujausminant
savo vidaus gyvenimo momentus, poetas nebeapima plataus gamtos reginio, aplink jį supančių paprastų
dalykų dėl kurių kūrybos vaizdas ir yra praturtinamas. O tai jau yra kūrybos trūkumas.

Kūryboje pranašumas arba vertybė yra žmogaus natūralumas, nevaržomas ryšys su visu pasauliu, meilės aistra
moteriai. Išvados:

N: Taigi galima teigti, kad gamta yra vienas iš svarbiausių Liudo Vasario įrankių, kūrybos temų ir įkvėpimo šaltinių.

Aušrakalnis ir jo atsiveriantys vaizdai padėjo Liudui Vasariui atrasti save kūryboje,susitvarkyti su savo jausmais bei
pergalvoti praeityje įvykusius bei ramybės neduodančius įvykius. Klausimas: Na,o kaip jūsų nuomone, kokią įtaką
poetui darė Aušrakalnio kalnas? Ar patiko,ar prapletėme jūsų žinias?