SOCIALINIŲ PASLAUGŲ VALDYMO, SKYRIMO IR TEIKIMO PRINCIPAI

Socialinių paslaugų teikimas yra reglamentuojamas tam tikrų principų, kurių laikantis
garantuojama teikiamų paslaugų kokybė, išsaugomos kliento teisės, pasiekiamas kuo didesnis
teikiamų paslaugų efektas kliento gyvenimo kokybei. Socialinės paslaugos teikiamos įvertinus
atskirų asmenų, socialinių žmonių grupių, bendruomenės socialinius poreikius ir kuriant socialinių
paslaugų tinklą bendruomenėje. Socialinės paslaugos valdomos, skiriamos ir teikiamos
vadovaujantis šiais principais:

1) Bendradarbiavimo. Socialinių paslaugų valdymas, skyrimas ir teikimas remiasi asmens, šeimos,

bendruomenės, organizacijų, ginančių žmonių socialinių grupių interesus ir teises, socialinių
paslaugų įstaigų, savivaldybės ir valstybės institucijų bendradarbiavimu bei tarpusavio pagalba;

2) Dalyvavimo. Socialinių paslaugų valdymo, skyrimo ir teikimo klausimai sprendžiami kartu su

socialinių paslaugų gavėjais ir (ar) jų atstovais, organizacijomis, ginančiomis žmonių socialinių
grupių interesus ir teises;

3) Kompleksiškumo. Socialinių paslaugų teikimas asmeniui yra derinamas su socialinių paslaugų

teikimu jo šeimai;

4) Prieinamumo. Socialinės paslaugos valdomos, skiriamos ir teikiamos taip, kad būtų užtikrintas
socialinių paslaugų prieinamumas asmeniui (šeimai) kuo arčiau jo gyvenamosios vietos;

5) Socialinio teisingumo. Asmens (šeimos) finansinės galimybės mokėti už socialines paslaugas

neturi įtakos asmens (šeimos) galimybėms gauti socialines paslaugas;

6) Tinkamumo. Asmeniui (šeimai) skiriamos ir teikiamos tokios socialinės paslaugos, kurios atitinka
asmens ir šeimos interesus bei nustatytus poreikius;

7) Veiksmingumo. Socialinės paslaugos valdomos, skiriamos ir teikiamos siekiant gerų rezultatų ir

racionaliai naudojant turimus išteklius;

8) Visapusiškumo. Socialinės paslaugos valdomos, skiriamos ir teikiamos derinant jas su pinigine

socialine parama, vaiko teisių apsauga, užimtumu, sveikatos priežiūra, švietimu ir ugdymu,
socialinio būsto suteikimu, specialiosios pagalbos priemonėmis.

Šios paslaugos asmenims gali būti teikiamos nemokamai, apmokant iš dalies arba mokant pilną
kainą. Jei asmuo ar jo šeimos nariai negali mokėti už suteiktas socialines paslaugas, tai už jas moka
iš valstybės ar savivaldybės biudžeto šiam tikslui numatytų lėšų. Socialinės paslaugos peržengė
tradicines socialinės globos senelių namuose, asmenų su negalia pensionatuose ar vaikų namuose
ribas ir yra orientuojamos į individo socialinę integraciją.

Išskirtinos keturios svarbiausios socialinių paslaugų funkcijos:

1) Prevencijos – neleisti susidaryti sąlygoms, kurios sukeltų neigiamas pasekmes;

2)Globos – apsaugoti tuos, kurių saugumui ir gerovei kyla grėsmė;

3) Reabilitacijos – reabilituoti tuos, kurie patiria socialinę atskirtį;

4) Pagalbos – padėti žmonėms ir bendruomenėms, kurioms reikia socialinio advokato ar

organizatoriaus pagalbos įvairiose piliečių atstovavimo struktūrose.

Socialinių paslaugų valdymo, skyrimo ir teikimo principai galėtų būti apžvelgiami trimis
pagrindiniais aspektais: socialiniu, ekonominiu ir teisiniu.

Socialinis požiūris. Socialinės paslaugos yra socialinės paramos, o tuo pačiu, socialinės apsaugos ir
socialinės politikos dalis. Pastaroji apima: pinigines išmokas ir paslaugas, susijusias su globa,
konsultavimu, socializacija, praktine pagalba ir panašiai. Socialinės paslaugos yra skiriamos
įvairioms gyventojų grupėms ir įvairiems poreikiams tenkinti. Tačiau jos teikiamos asmenims tais jų
gyvenimo tarpsniais, kai susiduriama su sunkumais ir prarandamas gebėjimas dalyvauti pažangios
visuomenės gyvenime.

Ekonominis požiūris. Socialinės paslaugos yra paslaugos, kurios socialinių paslaugų gavėjui yra
nemokamos arba žymia dalimi subsidijuojamos. Tuo požiūriu jos yra trijų tipų:

- nemokamos, kai socialinių paslaugų gavėjai gauna paslaugas nemokamai;

- sumažintomis kainomis, kai socialinių paslaugų gavėjas moka dalį kaštų;

- pilnai apmokamos socialinių paslaugų gavėjo, kai jis pageidauja papildomų paslaugų, kai
socialinių paslaugų poreikis nevertinamas, arba kai socialinių paslaugų gavėjo pajamos yra
pakankamos apmokėti pilnai socialinių paslaugų kainai.

Teisinis požiūris. Socialinių paslaugų srityje įstatymai paprastai suteikia kompetenciją vietinei
valdžiai (savivaldybėms), kuri nustato konkretų paslaugų teikimo lygį ir vietinius standartus,
remdamasi įstatyminėmis nuostatomis. Kadangi pradiniame socialinių paslaugų sistemos kūrimo
etape beveik nebuvo jokių teisinių aktų, betarpiškai reguliuojančių socialinių paslaugų teikimą,
socialinių paslaugų sistemos kūrimas vyko „iš apačios― t.y. pirmiausia savivaldybių, bendruomenių
lygyje. Taigi, socialinių paslaugų teikimo procese labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp socialinio
teisingumo kliento atžvilgiu ir ekonominio efektyvumo socialinių paslaugų teikėjo atžvilgiu ir
laikytis pagrindinių socialinių paslaugų teikimo principų. Socialinių paslaugų teikimo principai
reguliuoja paslaugų teikėjo ir gavėjo tiesioginį sąlytį, užtikrina teikiamų paslaugų kokybę.