Pagrindinis romano veikėjas Antanas Garšva dirba didžiausio Niujorko viešbučio keltuvininku

(liftininku). Jis dėvi teatrinį kostiumą, primenančią uniformą: privalomos baltos pirštinės uždengia
motinos dovanotą žiedą, kuris yra Garšvos asmens tapatybės ženklas ir simbolinė jungtis su praeitimi
bei Lietuva, taip pat privalo vilkėti mėlynas kelnes su raudona siūle ir burokinės spalvos švarką su
mėlynais atlapais, „auksinėmis“ sagomis, pintais antpečiais. Švarko atlapų kampuose blizga numeriai
87 tiek iš kairės, tiek iš dešinės pusės. Apsivilkęs uniformą žmogus nebeturi teisės būti savimi,
taisyklės griežtai riboja jo išvaizdą ir elgesį, kuris turi tiksliai atitikti viešbučio mechanizmo darbą.
Antanui Garšvai raudonas keltuvininko kostiumas primena Johano Štrauso operetę, o jis pats,
vilkėdamas suaugusiam vyrui nederantį drabužį, jaučiasi kaip į žmonių pasaulį patekęs kaukas. Garšva
kenčia ne tik dėl beprasmiško darbo – lietuvių kalba tebemąstantis personažas išgyvena tam tikrą
dvilypumą angliškai kalbančioje visuomenėje, būdamas poetas, jis dar stipriau jaučia svetimumą ir
priešiškumą sumaterialėjusiai Amerikai. Garšva norėtų nusivilkti uniformą, išsivaduoti iš kauko
būsenos ir būti tiesiog žmogus, kūrybinė asmenybė, tęsti Mažvydo pradėtą darbą, tačiau jo laisvę
negailestingai varžo būtinybė užsidirbti pragyvenimui. Kitų galimybių, be keltuvininko darbo,
emigrantas Garšva neturi. Su viešbučio klientais Garšva elgiasi kaip nuolat besišypsantis aktorius,
pagal aplinkybes improvizuojantis įsiteikiamus žodžius. Ne itin šiltai bendrauja ir su kitais viešbučio
darbuotojais. Tačiau kartais būna taip, kad Garšva per daug užsisvajoja, tartum atsijungia nuo realaus
gyvenimo. Savo darbą netgi lygina su Sizifo darbu, tik skirtumas tas, kad keltuvininkui nereikia fizinės
jėgos. Amerikoje Garšva dirba poezijai tolimą darbą, tačiau, kitaip nei viešbučio darbuotojai,
kasdienybės rutinai jis priešinasi nuolatinėmis kūrybinėmis pastangomis. Poezijos rašymas jam yra ne
tik būdas kovoti su gyvenimo banalumu, bet ir aistringas, kone manija virtęs noras išreikšti save bei
ne mažiau stiprus troškimas įveikti mirtį paliekant savo pėdsaką literatūros istorijoj.

Pats viešbutis – didelis ir puošnus, jame vyksta įvairios konferencijos, pokyliai, parodos, tačiau toks jis
atrodo tik lankytojams. Dėl klientų viešbutyje daroma viskas, kad tik jie būtų patenkinti, viso
personalo išvaizda tiesiog be priekaištų, jie visi paslaugūs, laimingi. Lankytojams rengiami muzikiniai
vakarai, specialiai jiems įkurtos parduotuvės, kuriose pardavinėjami suvenyrai. O personalas viešbutį
mato kitaip, pavyzdžiui, Antano Garšvos darbo diena prasideda šitaip: nusileidžia į rūsį, eina į rūbinę,
joje baisi smarvė, spintelių durys nusilupinėjusios, ant grindų mėtosi dėžės nuo gėrimų. Visgi rūbinėje
yra praustuvės ir veidrodžiai, nes viešbučio tarnautojai turi atrodyti švarūs ir gerai susišukavę. Yra ir
kitokių taisyklių personalui: jie negali avėti geltonų batų bei rūkyti ten kur galėtų sutikti viešbučio
lankytojų. Garšvai meilikavimas klientams nėra priimtinas, jis tai vertina gana pašaipiai – visai kaip ir
savo darbą. Tokį požiūrį puikiai atspindi keltuvo pavadinimas – dėžutė galvijams.

Tekste gausu nuorodų, žyminčių keltuvo judėjimą: personažo akyse mirga viens kitą keičiantys skaičiai
ir raudonos-žalios strėlių spalvos. Skaitytojas nesunkiai gali įsi¬vaizduoti Garšvos patiriamas būsenas:
šleikštulio pojūtį, atsirandantį ilgai važinėjant aukštyn žemyn, bei tą psichologinį nejaukumą, kuris
užvaldo žmogų, ilgai būnantį uždaroje patalpoje. Užtenka minimalios važinėjimo liftu patirties, kad
suprastume, kodėl Garšvos bendradarbiai vadina keltuvus „dėžutėmis galvijams", o Stanley sako, jog
„po dvejų metų darbo keltuve kiekvienam maišosi galvoje". Pagrindiniam veikėjui, kenčiančiam dėl
psichinės ligos, toks darbas yra tiesiog pražūtingas - jis kenčia lyg narve uždarytas dresuotas žvėris,
kuris dar neužmiršo laisvės. Keltuvas romane įgyja daugelį reikšmių, jis ne tik nurodo konkrečią
personažo darbo erdvę, bet tampa gyvenimo-kalėjimo simboliu, XX amžiaus Sizifo bausmės kalnu.