LISA

KLEYPAS
'h(etjkra
v “' k u r t i z a n ė

Romanas

svajonių knygos

Vilnius
2017
 Versta iš: Lisa Kleypas,
Someone to Watch Over Me,
Avon Books, an imprint of
HarperCollins Publishers, 1999
© Lisa Kleypas, 1999

Iš anglų kalbos vertė

Emilija Grigulaitė

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno

Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB)

© Emilija Grigulaitė,
vertimas iš anglų kalbos, 2017
© Ramona Balytė, knygos dizainas, 2017
© Malgorzata Maj / arcangel-images.com,
ISSN 2335-7126 viršelio nuotrauka
ISBN 978-609-03-0177-7 © „Svajonių knygos", 2017
 Skiriu savo mamai, kuri padarė viską, kas įmanoma, kad
parašyčiau šią knygą: kol ją rašiau, mama kasdien prižiūrėjo
mano sūnų Grifiną.
Su meile dirbant Šį darbą jai teko sutepti ir supjaustyti kva­
dratėliais mažiausiai du šimtus sumuštinių su žemės riešutų
kremu, pakeisti kokius keturis šimtus sauskelnių ir valandų va­
landas žiūrėti „Garvežiuką Tomą".
Ačiū Tau, Mimi, tariame mudu abu su Griūnu.
 Nuo pirmos akimirkos, kai pamatė tąmoterį, Grantas Morganas
žinojo: nors ir labai graži, ji niekada nebus jokio vyro nuotaka.
Jis žingsniavo paskui valtininką per slenkantį rūką, šalta
drėgmė lipo prie odos, vilnonis apsiaustas apkibo vandens karo­
liukais. Ėjo susikišęs rankas giliai į kišenes, o žvilgsnis nerimas­
tingai naršė aplinkui. Blausioje šviesoje, kurią skleidė prie didelių
granito plokščių krantinėje pritaisyti žibintai, upė atrodė tepa­
luota. Dvi ar trys valtelės, keliančios per Temzę keleivius, suposi
ant bangų it žaislinės. Atšiaurus kovo vėjas čaižė Grantui veidą ir
ausis, atkakliai lindo po kaklaskare. Spoksodamas į tamsų ban­
guojantį upės vandenį jis sulaikė drebulį. Tokiame šaltame van­
denyje niekas neišgyventų ilgiau kaip dvidešimt minučių.
- Kur yra kūnas? - Grantas nekantriai kilstelėjo antakį. Pasi­
kišęs ranką po apsiaustu užčiuopė kišeninį laikrodį. - Negaliu
gaišti visą naktį.

7
 LISA KLEYPAS

Temzės valtininkas pasuko galvą norėdamas pasižiūrėti į

paskui jį sekantį vyrą ir kluptelėjo. Juodu apsiautė gelsvai pilka
migla ir vyras prisimerkė stengdamasis geriau įžiūrėti.
- Jūs Morgans, a ne? Pats pons Morgans... Jo, nieks nepa­
tikės, kai pasakysiu. Tas pats, kurs sauga karalių... Nepagal­
vočiau, kad jum gal rūpėti toks purvins reikals.
- Deja, parūpo, - burbtelėjo Grantas.
- Štai čia, sere... ir žiūrėket po kojų. Laiptai baisę slidūs, ypač
tokią naktį kaip šita.
Sukandęs dantis Grantas nulipo žemyn, prie smulkaus
šlapio kūno, ištraukto iš vandens ir paguldyto ant krantinės
laiptų. Dirbdamas sekliu jis dažnai susidurdavo su lavonais,
skenduoliai buvo patys atgrasiausi. Kūnas gulėjo veidu žemyn,
tačiau tai, be abejo, buvo moteris. Ji dryksojo atmetusi rankas į
šonus kaip skudurinė lėlė, nutėkšta nerūpestingo vaiko, suk­
nelės sijonas apsivijęs aplink kojas, nuo jo lašėjo vanduo.
Pasilenkęs Grantas suėmė odinėmis pirštinėmis apmau­
tomis rankomis moterį už pečių ir ėmė tempti į viršų. Bet iškart
paleido išsigandęs, kai ši pradėjo kosėti ir vemti vandeniu,
tampoma traukulių.
Valtininkas jam už nugaros suinkštė iš baimės, bet priėjo
arčiau.
- Maniau, ji negyva. - Jo balsas iš nuostabos drebėjo. - Pri­
siekiu, buvo šalta kaip varlė.
- Kvailys, - burbtelėjo Grantas. Kiek laiko ši vargšė moteris
gulėjo lediniame šaltyje, kol valtininkas pakvietė policininką
iš Lenktosios gatvės policijos būrio? Nelaimėlė būtų turėjusi
daug daugiau galimybių išgyventi, jeigu kas nors iškart būtų ja

8
 (]\{etikra kurtizanė

pasirūpinęs. Iš visko sprendžiant, jos reikalai prasti. Jis atvertė

moterį, pasiguldė galvą sau ant kelių, vanduo nuo ilgų plaukų
permerkė jam kelnes. Prieblandoje jos veidas atrodė pelenų
spalvos, ant galvos iš šono pūpsojo guzas. Tačiau subtilūs saviti
jos veido bruožai buvo pažįstami. Jis žinojo, kas ji tokia. - O
Dieve, - aiktelėjo Grantas. O manė, kad jo jau niekas negali nu­
stebinti... bet rasti čia, ir dar tokiomis aplinkybėmis, Vivjeną
Rozą Duval... tai buvo protu nesuvokiama.
Jos akys buvo pramerktos, apsiblaususios nuo suvokimo,
kad neišvengiamai artėja mirtis. Tačiau Vivjena ne tokia, kad
be kovos išleistų paskutinį kvapą. Ji suinkštė, pakėlė ranką ir
lyg ieškodama išsigelbėjimo perbraukė Grantui per apsiaustą.
To pakako, paskatintas veikti Grantas tvirtai ją apkabino ir
pakėlė. Mergina buvo nedidelio ūgio, smulkutė, bet permirkę
drabužiai kone padvigubino svorį. Jis laikė ją aukštai prie krū­
tinės ir nepatenkintas suniurnėjo, kai šaltas vanduo permerkė
ir jo apdarus.
- Ar nešit ją į Lenktąją gatvę, pons Morganai? - greitakalbe
išbėrė valtininkas, skubiai eidamas paskui Grantą, kuris žengė
laiptais praleisdamas kas antrą pakopą. - Marods, turėčiau eit
ir prisistatyt serui Rosui, kas esu. Kažkam padariau paslaugą,
radau damą, kol ji dar nespėjo išleist kvapo. Aš nereikalausiu
padėkos, kur ten... padariau gerą darbą ir gana... bet gal ir pri­
klauso koks nors atlygis, a ne?
- Suraskite daktarą Džeikobą Linlį, - Šiurkščiai nutraukė
Valtininko sapaliojimus Grantas. - Tokiu metu jis paprastai
būna kavinėje „Pas Tomą". Pasakykite, tegul ateina į mano
namus Karaliaus gatvėje.

9
 LISA KL EYI JAS

- Negaliu, - paprieštaravo valtininkas. - Juk žinot, turiu

dirbt... Šiąnakt uždirbau tik penkis šilingus.
- Sumokėsiu, kai atvesite Linlį į Karaliaus gatvę.
- O jeigu aš jo nerasiu?
- Surasite per pusvalandį ir atvesite, - griežtai tarė Grantas, -
arba aš konfiskuosiu jūsų valtį... ir parūpinsiu jums trijų dienų
atostogas kalėjimo kameroje. Ar tai pažadins jums norą mikliau
suktis?
- Prieš jus sutikdams maniau, kad esat šaunus vaikis, -
rūgščiu veidu pareiškė valtininkas. - Jūs ne toks didelis, kaip
rašo laikraščiai. Daug laiko praleidau smuklėse, ten dažnai
garsiai skaitoma apie jūsų žygdarbius...
Jis nuskubėjo vykdyti nurodymo, visu kresnu kūnu de­
monstruodamas nusivylimą.
Granto lūpas iškreipė niūrus šypsnys. Jis puikiai žinojo, ką
laikraščiai rašo apie jo darbus. Redaktoriai ir straipsnių autoriai
viską gerokai sureikšmina, galų gale jie pavertė jį antžmogiu.
Ir dabar visi jį laiko gyva legenda, ne paprastu vyru, turinčiu
žmogiškų trūkumų.
Darbą Lenktosios gatvės policijos būryje Grantas pavertė
labai pelninga veikla: padėdamas bankams atgauti iš jų pa­
vogtus pinigus ir brangenybes jis susikrovė turtus. Kartkar­
tėmis imdavosi ir kitokių bylų: surasdavo pagrobtą turtingą
paveldėtoją, parsisamdydavo į Angliją atvykusio kitos šalies
valdovo asmens sargybiniu, susekdavo žmogžudį - tačiau
bankams jis teikė pirmenybę. Su kiekvienu sėkmingai užbaigtu
tyrimu Grantas buvo vis labiau gerbiamas ir šlovinamas, dabar
apie jį jau buvo kalbama visose Londono kavinėse ir smuklėse.

10
 *?{etikra kurtizanė

Grantui atrodė juokinga, kad aukštuomenė priėmė jį į

brangakmeniais tviskantį savo prieglobstį ir triukšmingai rei­
kalavo dalyvauti jų pokyliuose, oficialiuose priėmimuose. Buvo
kalbama, jog pokylio sėkmė priklausė nuo to, ar šeimininkė
kvietimo apačioje galėjo pridurti: „Dalyvaus ponas Morganas."
Nepaisant tokio populiarumo aukštuomenės sluoksniuose, vi­
siems buvo aišku, kad jis nėra vienas iš jų. Grantas greičiau jau
buvo pokylių puošmena nei saviškis tarp Anglijos kilmingųjų,
kurių renginiuose buvo dažnas svečias. Moteris jaudino ga­
limai pavojinga pono Morgano asmenybė, o vyrai siekė jo drau­
gystės tikėdamiesi patys atrodyti narsesni ir daugiau gyvenime
patyrę. Grantas buvo įsitikinęs, jog kitaip negali nė būti. Jis
nepuoselėjo vilties pelnyti aukštuomenės narių pasitikėjimą...
Nes žinojo daug bjaurių jų paslapčių, daug silpnybių, baimių
ir aistrų.
Papūtė ledinio vėjo šuoras, moteris jam ant rankų sudrebėjo,
jai iš lūpų ištrūko dejonė. Tvirčiau spausdamas nepatogų nešulį
Grantas paliko krantinę ir perėjo akmenimis grįstą gatvę, pa­
dengtą purvu ir arklių mėšlu. Tada nužirgliojo per nedidelį
keturkampį kiemą, pilną statinių su užsistovėjusiu vandeniu,
praėjo pro dvokiančią kiaulidę, pro karietą sulaužytais ratais.
Kovent Gardene tokių kiemų daugybė, iš čia į visas puses drie­
kiasi lūšnynai, ausdami užkrečiamų ligų ir kitokių blogybių
tinklą. Joks sveiko proto džentelmenas neišdrįstų nė kojos įkelti
į šią miesto dalį, kurioje knibždėte knibžda vagių, prostitučių,
mušeikų ir žudikų, pasirengusių dėl kelių šilingų bet kam
paleisti žarnas. Tačiau Grantas nelaikė savęs džentelmenu ir
Londono nusikaltėlių pasaulis nekėlė jam baimės.
 LISA KLEYPAS

Moters galva gulėjo nusvirusi Grantui ant peties, silpnas

vėsus kvėpavimas glostė skruostą.
- Ką gi, Vivjena, - sumurmėjo jis, - buvo laikas, kai norėjau
laikyti jus savo glėbyje... bet įsivaizdavau tai visai kitaip.
Jam buvo sunku patikėti, kad neša geidžiamiausią Londono
moterį pro apgriuvusias Kovent Gardeno lūšnas ir tvartus be
durų. Įvairiausio plauko prekeiviai sustoję smalsiai spoksojo
jam einant pro šalį, prostitutės lindo lauk iš užkaborių.
- Ei, vaikine! - pašaukė jį baidyklė įdubusiais skruostais. -
Pavaišinsiu tave puodeliu šviežios grietinėlės!
- Kitą kartą, - pašaipiai atšovė jai Grantas, nekreipdamas
dėmesio į atkaklų kekšės kranksėjimą.
Kirtęs kvartalo šiaurės vakarų kampą jis pasiekė Karaliaus
gatvę, čia lūšnas palengva pakeitė eilė tvarkingų sublokuotų
namų, čia buvo kavinių ir kelios leidyklos. Švarios ir gražios
gatvės išgaubto fasado namuose gyveno aristokratai. Grantas
Karaliaus gatvėje buvo įsigijęs dailų erdvų trijų aukštų pastatą.
Triukšminga Lenktosios gatvės policijos būrio būstinė buvo
visai netoli, bet atrodė labai nutolusi nuo šios ramios vietos.
Grantas sparčiai užlipo savo namo laiptais ir energingai
spyrė į raudonmedžio duris. Kai iš vidaus niekas neatsakė, jis
kiek atsitraukė ir spyrė dar sykį. Staiga durys prasivėrė ir pa­
sirodė ūkvedė, piktai burbanti dėl tokio šeimininko elgesio su
durimis iš brangios poliruotos medienos.
Ponia Batons buvo malonaus veido šeštą dešimtį skaičiuo­
janti moteris, geraširdė, tačiau karinga, nepalenkiama ir griežtų
religinių įsitikinimų. Ji neslėpė nepritarianti Granto pasirinktai
profesijai, bjaurėjosi fizine prievarta ir ištvirkimu, visuomenės

12
 'l^ctikra kurtizanė

ydomis, su kuriomis, tiesą sakant, jamnuolat tekdavo susidurti.

Vis dėlto ūkvedė nesiskųsdama priimdavo įvairaus plauko
Londono nusikaltėlių pasaulio atstovus, pasirodančius Granto
namuose, į visus juos ji žvelgė pagarbiai, bet atsargiai.
Kaip ir kiti Lenktosios gatvės policijos būrio pareigūnai,
kurie dirbo vadovaujami sero Roso Kenono, Grantas taip giliai
pasinėrė į tamsos pasaulį, kad kartais pats savęs klausdavo, kuo
jis skiriasi nuo jo persekiojamų nusikaltėlių. Ponia Batons sykį
prasitarė turinti vilčių, jog kada nors ir jis įžengs į krikščioniš­
kosios tiesos pasaulį. „Manęs neįmanoma išgelbėti, - linksmai
atšovė jai Grantas. - Verčiau savo pastangas nukreipkite į
lengviau pasiekiamą tikslą, ponia Batons."
Išvydus šeimininko glėbyje varvantį nešulį paprastai be­
aistris ūkvedės veidas iš nuostabos atsipalaidavo.
- Gerasis Dieve! - šūktelėjo ji. - Kas atsitiko?
Nuo įtampos taip ilgai laikant ant rankų suglebusį moters
kūną Grantas jau ėmė jausti nuovargį.
- Vos nenuskendo, - trumpai paaiškino jis ir prasispraudęs
pro ūkvedę žengė prie laiptų. - Nunešiu ją į savo kambarį.
- Bet kaip? Kas? - suaikčiojo ponia Batons, akivaizdžiai
stengdamasi suimti save į rankas. - Ar nereikėtų jos pristatyti į
ligoninę?
- Šią moterį aš pažįstu, - tarė Grantas. - Noriu, kad ją ap­
žiūrėtų privatus gydytojas. Nežinia, ką ligoninėje jai gali pa­
daryti.
- Pažįstate? - perklausė ūkvedė stengdamasi neatsilikti nuo
sparčiu žingsniu žengiančio šeimininko. Buvo aišku, jog ji nesi­
tveria iš smalsumo, tik nesiryžta klausti.

13
 LISA K L F. V PA S

- Tiesą sakant, tai vienos nakties dama, - ramiai patikslino

Grantas.
- Vienos nakties dama... ir jūs parsinešėte ją Čia... - ponios
Batons balsas neslėpė nepritarimo. - Sere, jūs ir vėl pranokote
pats save.
Grantas šyptelėjo.
- Dėkoju.
- Tai ne pagyrimas, - pareiškė ūkvedė. - Pone Morganai, gal
geriau liepsiu paruošti jai kurį nors svečių kambarį?
- Aš ją įkurdinsiu savajame, - tarė jis tonu, kuris neleido
prieštarauti.
Raukydamasi ponia Batons paliepė tarnaitei sušluostyti
balas, likusias ant gintaro spalvos marmuro grindų prieangyje.
Kadaise Grantas nedrįso net pagalvoti, kad gyvens tokiame
name kaip šis: su aukštais langais, šeratono stiliaus baldais ir ang­
liškais rankų darbo kilimais. Tai toli šaukė nuo mažo sausakimšo
buto, kuriame gyveno vaikystėje: tėvas, vidurinės klasės knygų
pardavėjas, su žmona ir aštuoniomis atžalomis tenkinosi trijų
kambariųbūstu. Ir nuo našlaičių ir vargšų prieglaudų kurios keitė
viena kitą, kai tėvas atsidūrė skolininkų kalėjime ir šeima subyrėjo.
Galų gale Grantas atsidūrė gatvėje, kol vienas Kovent
Gardeno žuvų pardavėjas jo pasigailėjo, davė nuolatinį darbą ir
gultą nakčiai. Prisiglaudęs virtuvėje prie krosnies Grantas sva­
jodavo apie geresnį gyvenimą, apie ką nors daugiau, tačiau jo
svajonės ir buvo tik svajonės iki tos dienos, kai jis sutiko Lenk­
tosios gatvės policijos būrio patrulį.
Po sausakimšą turgaus aikštę vaikščiojantis patrulis sučiupo
vagį, nugvelbusį žuvį nuo prekeivio prekystalio. Grantas išpūtęs

14
 *A(etikra kurtizanė

akis spoksojo į policininką, vilkintį dailią raudoną liemenę, apsi­

ginklavusį trumpu kardu ir pistoletu. Jis atrodė didesnis, puikesnis
ir galingesnis už kitus vyrus. Ir ūmai Grantas suprato: vienintelė
galimybė jam išsiveržti iš nykios kasdienybės - tapti policininku.
Sulaukęs aštuoniolikos jis įstojo į pėsčiųjų patrulių tarnybą, po
metų buvo paaukštintas į dieninius patrulius, o po kelių mėnesių
į jį atkreipė dėmesį seras Rosas Kenonas ir paskyrė į naujai for­
muojamą elitinį būrį, pavaldų Lenktosios gatvės magistratui.
Norėdamas įrodyti, kad yra to vertas, Grantas pasinėrė į
darbą su neslopstančiu užsidegimu, kiekvieną tyrimą vertin­
damas kaip asmenišką iššūkį ir atiduodamas jam visas jėgas.
Gaudydamas nusikaltėlius jis nieko nepaisė, kartą paskui
žmogžudį netgi nusekė per Lamanšą ir sučiupo jį Prancūzijoje.
Sėkmė jam šypsojosi ir už privačias paslaugas Grantas ėmė
prašyti lupikiško atlygio, tačiau dėl to tapo dar populiaresnis.
Paklausęs turtingo kliento, kuris buvo skolingas jam pa­
slaugą, Grantas investavo į krovinių gabenimo ir tekstilės
įmones, nusipirko pusę viešbučio akcijų ir įsigijo įvairaus ne­
kilnojamojo turto vakarinėje Londono dalyje. Pasitelkęs at­
kaklumą ir šypsantis sėkmei jis pasiekė gerokai daugiau, nei
Dievas jam buvo numatęs, o žmogus linkėtų. Būdamas trisde­
šimties Grantas jau turėjo tiek turto, kad galėjo mesti darbą.
Tačiau jis nepajėgė prisiversti atsisveikinti su Lenktosios gatvės
policijos būriu. Grantui kone fiziškai reikėjo jo darbui būdingo
stipraus persekiojimo jaudulio ir pavojaus kvapo, atrodė, jis
niekada tuo nepasisotins iki valiai. Jis niekada nesvarstė, kodėl
negali nusiraminti ir gyventi normalaus gyvenimo, tačiau buvo
įsitikinęs, kad tai nieko gero nesako apie jo būdą.

15
 LISA KLEYPAS

Įėjęs į miegamąjį Grantas nunešė Vivjeną prie didžiulės rau­

donmedžio lovos su baldakimu. Dauguma baldų jo namuose,
įskaitant ir lovą, buvo pagaminti pagal specialų užsakymą, kad
atitiktų šeimininko kūno proporcijas. Jis buvo aukštas stambus
vyras, durų staktų viršus ir lubų sijos jam nuolat kėlė pavojų
susitrenkti galvą.
- Ak, lovatiesė! - šūktelėjo ponia Batons, kai vanduo nuo
Vivjenos drabužių ėmė gertis į storą aksomą, išsiuvinėtą auk­
saspalviu ir mėlynu šilku. - Ji bus sugadinta nebepataisomai!
- Aš nupirksiu kitą, - pažadėjo Grantas mankštindamas nu­
tirpusias rankas, paskui išsinėrė iš permirkusio apsiausto. Nu­
metęs jį ant grindų pasilenkė prie nejudančios Vivjenos. Norė­
damas kuo greičiau ją nurengti jis suėmė už suknelės priekio ir
trūktelėjo. Tada garsiai nusikeikė, nes sagos ir kabliukai tvirtai
laikėsi susiglamžiusiame drėgname vilnoniame audinyje.
Burbėdama dėl sugadintos aksominės lovatiesės ponia
Batons stengėsi padėti šeimininkui, bet netrukus atsitraukė ir
apimta nevilties sunkiai atsiduso.
- Man atrodo, tuos drabužius reikia sukarpyti. Ar atnešti
žirkles?
Grantas papurtė galvą ir pasilenkė prie dešinės kojos bato.
Sklandžiu judesiu išsitraukė iš už aulo peilį penkiolikos centi­
metrų ilgio smailiais ašmenimis ir dramblio kaulo kriaunomis.
Ūkvedė aiktelėjo, kai jis užkišo peilio viršūnę ir lyg per
sviestą ėmė braukti tvirtai suvarstytą merginos suknelės
korsažo užsegimą.
- Vaje, - ištarė ji drebančiu balsu.

16
 'hįętikra. kurtizanė

Grantas buvo sutelkęs dėmesį į tai, ką daro.

- Niekas nemoka taip mikliai darbuotis peiliu kaip buvęs
Kovent Gardeno žuvų pardavėjas, - ramiai pareiškė jis ir
plačiai praskleidęs korsažo kraštus atidengė balto lino apa­
tinius. Permirkę Vivjenos marškiniai buvo prilipę prie sniego
baltumo odos, iš apačios prasišvietė rožiniai speneliai. Nors
Grantas buvo matęs begalę nuogų moterų, pusnuogės Vivjenos
vaizdas kažkodėl privertė jį pasijusti keistai. Apėmė nepaaiš­
kinamas jausmas, jog jis atsidūrė ties riba, skiriančia jį nuo to,
kas... gležna ir tyra. O tai tikra nesąmonė, turint omenyje, kad
Vivjena Duval - garsi kurtizanė.
- Pone Morganai, - prabilo ūkvedė nervingai glamžydama
didžiulės baltos prikyštės kampą, - jeigu jūs nieko prieš, aš pa-
sikviesiu kurią nors tarnaitę, kad padėtų man nuvilkti panelei...
- Duval, - tyliai tarė Grantas.
- Panelei Duval nuvilkti drabužius.
- Aš pats pasirūpinsiu mūsų viešnia, - sumurmėjo Grantas. -
Galiu lažintis, kad bent pulkui rinktinių vyrų buvo suteikta
privilegija pamatyti panelę Duval nuogą. Ji pati pasakytų: „Im­
kitės darbo, tegul jį velniai tą drovumą." - Tiesą sakant, po visų
šios nakties rūpesčių jis jautėsi nusipelnęs malonumo paganyti
į ją akis.
- Žinoma, sere. - Ponia Batons metė į jį tiriamą žvilgsnį,
tarsi jis elgtųsi keistai. Galbūt taip ir buvo. Jį užliejo neįprastas
jausmas, lyg vėsa iš išorės būtų susimaišiusi su karščiu, įsižie­
busiu jo esybės gelmėse.
Akmeniniu veidu Grantas toliau darbavosi peiliu, vaduo­
damas merginą iš šlapių drabužių: nupjovė vieną rankovę,

17
 LI SA KLEYPAS

paskui kitą. Kai jis kilstelėjo Vivjenos viršutinę kūno dalį ir

ištraukė iš po nugaros permirkusį vilnonio audinio draiskalą,
pro praviras kambario duris kažkas įėjo ir garsiai aiktelėjo.
Tai buvo Kelovas, jo kamerdineris, orus, jaunas, per anksti
pradėjęs plikti vyras su pelėdiškais akiniais, tvirtai užtup­
dytais ant nosies. Pamačius šeimininką su peiliu rankoje prie
pusnuogės moters, kuri atrodė be sąmonės, tarnui akys beveik
iššoko iš akiduobių.
- Gerasis Dieve!
Grantas atsigręžė ir pervėrė jį nuožmiu žvilgsniu.
- Pasistenk, kad iš tavęs būtų bent kiek naudos, gerai?
Paduok kuriuos nors mano marškinius. Ir rankšluosčių. Dar
pamaniau, jog būtų gerai gauti arbatos ir brendžio. Na, judintis!
Kelovas jau žiojosi kažką sakyti, tačiau persigalvojo ir puolė
vykdyti šeimininko nurodymų. Nusukęs žvilgsnį nuo moters,
gulinčios ant lovos, jis padavė poniai Batons švarius marškinius
ir skriste išskrido pro duris.
Vis didėjantis noras aprengti ir sušildyti Vivjeną pranoko
Granto troškimą išvysti ją nuogą. Jis susidarė tik miglotą jos
kūno vaizdą, kai juodu su ūkvede stengėsi įkišti merginos
rankas į ilgas lininių marškinių rankoves... tačiau jo smegenys
godžiai jį užfiksavo, kad galėtų vėliau prisiminti ir pasimė­
gauti.
Vivjena nebuvo tobula, tačiau tame netobulume galėjai
įžvelgti malonumo pažadą. Ji buvo žavingai liauno liemens, kaip
dauguma smulkaus sudėjimo moterų, nuostabių putlių krūtų
ir su švelniomis duobutėmis keliuose. Glotnaus pilvo apačioje
ryškėjo trikampis rudų garbanėlių, keliais tonais tamsesnių už

18
 7 \(etikra kurtizanė

vakaro žarą primenančią ševeliūrą ant galvos. Nieko keista,

kad panelė Duval - brangiausiai apmokama Anglijos kurtizanė.
Ji buvo prašmatni, graži, žavinga... iš tų moterų, kurių vyrai su
malonumu neišleistų iš lovos dienų dienas.
Grantas su ponia Batons apklostė Vivjeną šiltais apklotais,
ūkvedė šiurkščius nešvarius jos plaukus apvyniojo vienu iš
Kelovo atneštų rankšluosčių.
- Kokia gražuolė, - nenoromis pasigrožėjo ponia Batons ir
jos veidas sušvelnėjo. - Ir dar labai jauna, galėtų pasikeisti į
gera. Tikiuosi, Viešpats jos pasigailės.
- Ji nemirs, - griežtai tarė Grantas. - Aš to neleisiu. - Jis nu­
braukė nykščiu Vivjenai nuo dramblio kaulo spalvos kaktos
garbaną, išsprūdusią iš po rankšluosčio. Atsargiai priglaudė
vėsų skudurėlį jai prie sumušto smilkinio. - Nors kažkas labai
nusivils sužinojęs, kad ji išgyveno.
- Atsiprašau, sere, bet aš nenugirdau... ak! - Ponia Batons iš­
plėtė akis, kai Grantas švelniai perbraukė pirštų galais merginai
po smakru, rodydamas jos grakštų kaklą juosiančias mėlynes. -
Atrodo taip, lyg būtų mėginę ją... ją...
- Pasmaugti, - dalykiškai užbaigė Grantas.
- Kas galėtų šitaip pasielgti? - nusistebėjo ūkvedė ir pasibai­
sėjusi suraukė kaktą.
- Moterį nužudyti dažniausiai kėsinasi jos vyras arba mei­
lužis. - Jo lūpas suvirpino nelinksmas šypsnys. - Moteriškės
paprastai bijo svetimų žmonių, tačiau jos nukenčia nuo tų, ku­
riuos gerai pažįsta.
Išgirdusi tokią nemalonią naujieną ponia Batons papurtė
galvą ir atsistojusi pasitaisė prikyštę.

19
 LISA KLEYPAS

- Jeigu norėtumėte, sere, galėčiau perduoti per tarnaitę gy­

domojo tepalo mėlynėms ir nubrozdinimams, o pati apačioje
palaukčiau gydytojo.
Grantas linktelėjo ir nekreipdamas dėmesio į išeinančią
ūkvedę įdėmiai žvelgė į bereikšmį Vivjenos veidą. Švelniai pa­
taisė skudurėlį jai ant kaktos. Tada perbraukė pirštu per blyškų
skruostą ir jam iš gerklės ištrūko niūraus juoko pliūpsnis.
- Prisiekiu, tu prakeiksi tą dieną, kai mane apkvailinai,
Vivjena, - sumurmėjo jis. - Tik proga atsiteisti pasitaikė daug
anksčiau, nei aš tikėjausi.

20
 Jai atrodė, kad sapnuoja košmarą, kuriame tikšaltisir skausmas.
Kvėpavimas buvo nemaloni prievolė plaučiams. Gerklė ir krūtinė
degė, tarsi jas būtų graužte išgraužę iš vidaus. Pamėginusi kalbėti
tik šaižiai sudejavo ir krūptelėjo perverta kančios.
- Ak...
Tvirtos rankos pataisė ją patogiau, pakišo pagalvę po galva
ir sprandu... nubraukė nuo kaktos nepaklusnią garbaną. Jos
klausą pasiekė niurnėjimas:
- Nekalbėkite. Štai, turėtų padėti.
Pajutusi šiltą šaukštą prie lūpų ji kiek atšlijo. Tačiau vyras
šalia jos buvo atkaklus, jis suėmė didžiuliu delnu jai už pa­
kaušio ir vėl prikišo šaukštą prie lūpų. Jos dantys tarškėdami
kaleno į metalą, kūnas nevalingai drebėjo. Šiaip ne taip ji nurijo
šaukštą saldintos arbatos, nors gerklės raumenims judant ją
vėrė siaubingas skausmas.

21
 LISA KLEYPAS

- Gerutė. Dabar dar vieną.

Ji prisivertė nuryti antrą šaukštą arbatos, paskui ir trečią.
Kažkas jos galvą vėl nuleido ant pagalvės, rūpestingai apkamšė
pečius užklotu. Tik tada ji pamėgino atsimerkti, bet susigūžė,
kai nuo netoliese stovinčios lempos šviesos skausmas pervėrė
akis. Nepažįstamasis stovėjo palinkęs prie jos, viena jo veido
pusė buvo šešėlyje, kita šviesoje. Jis buvo tamsiaplaukis ir
dailus, bruožai be menkiausio vaikiškumo. Oda įdegusi saulėje,
kiek nugairinta vėjo, nusiskutęs, bet veidas šešėliuotas nuo
tamsių barzdos ir žandenų šerelių. Tvirtas veido plokštumas
papildė ilga mosis, plačios lūpos ir gyvos žalios akys. Keistas,
ciniškas, įdėmus jų žvilgsnis, rodėsi, veria ją kiaurai.
- Mirsiu?.. - kimiai sugargė mergina. Jai skaudėjo kalbant,
judant, kvėpuojant. Ledinės adatos smaigstė kūną iš vidaus
ir iš išorės, o geležiniai gniaužtai spaudė plaučius, ji sunkiai
pajėgė įtraukti oro. Užvis blogiausia tas siaubingas raumenų
drebėjimas, tie traukuliai, laužantys kaulus ir sąnarius taip,
kad atrodė, jog ji tuoj subyrės į gabalus. Ak, kad galėtų bent
trumpam nurimti. Tačiau pabandžiusi sustingti ji ėmė drebėti
dar smarkiau. Ji tuoj suduš, paskęs, prigers...
- Ne, jūs nemirsite, - ramiai patikino vyras. - Ir drebulys
ilgainiui liausis. Tokiais atvejais dažnai taip būna.
Tokiais atvejais? Kas atsitiko? Kodėl ji čia? Užburkusios jos
akys paplūdo ašaromis, mergina prikando lūpą, kad neapsi­
verktų.
- Dėkoju, - sužiopčiojo ji, nors nėmaž nenutuokė, už ką jam
reikėtų dėkoti. Tada apgraibomis susirado jo ranką, trokšdama
žmogiško raminamo prisilietimo. Vyras pasisuko, nuo jo svorio

22
 rl\[etikra kurtizanė

gerokai įdubo čiužinys, ir ji pajuto, kaip pirštai atsidūrė didžiu­

liame jo delne. Ją sukrėtė jo odos karštis, svilinantis gyvastin­
gumas. - Tik nepaleiskite, - sušnibždėjo ji, įsitvėrusi į nepažįs­
tamąjį it į gelbėjimosi lyną. - Prašau.
Jo vyriškas veidas sušvelnėjo apšviestas lempos. Keista savi-
šaipa blykstelėjo neperprantamose žaliose akyse.
- Negaliu pakęsti moterų ašarų. Jeigu verksite, aš išeisiu.
- Neverksiu, - išspaudė ji ir dar smarkiau prikando lūpą. Bet
ašaros nepaliovė tekėjusios ir nepažįstamasis tyliai nusikeikė.
Jis suėmė ją su visais užklotais, prisitraukė į glėbį ir su­
spaudė jos drebančias galūnes. Mergina iš palengvėjimo at­
siduso. Jis buvo neapsakomai stiprus ir laikė ją tvirtai apka­
binęs. Pasidėjusi galvą jam ant peties ji priglaudė skruostą prie
jo lininių marškinių. Jos regėjimo lauką užpildė atskiros detalės:
glotni įdegusi oda, dailios klaustuko formos ausies kaušelis,
neapdoroto šilko švelnumo tamsiai rudi plaukai, nemadingai
trumpai pakirpti.
- Man t-taip š-šalta, - tarė ji visai prie pat jo ausies.
- Na, taip būna išsimaudžius Temzėje, - ramiai paaiškino
jis. - Ypač tokiu metų laiku. - Mergina jautė, kaip jis iškvepia
jai į kaktą karšto oro šuorus, staiga ją užplūdo neapsakomas
dėkingumas. Troško visą laiką būti jo glėbyje.
Vos įstengdama pajudinti liežuvį ji apsilaižė suskeldėjusias
lūpas.
- Kas jūs?
- Ar jūs manęs neprisimenate?
- Ne, aš...

23
 USA KLF.YPAS

Mintys ir vaizdiniai nesidavė sugaunami. Ji nieko negalėjo

prisiminti. Galvoje tvyrojo tuštuma, neaprėpiamas gluminantis
vakuumas.
Suėmęs už sprando vyras vėl priglaudė jos galvą sau prie
peties. Jo lūpų kampučius suvirpino lengva šypsenėlė.
- Esu Grantas Morganas.
- Kas m-man atsitiko? - Ji stengėsi mąstyti, nepaisydama
skausmo ir susikaupti trukdančio drebulio. - Aš b-buvau van­
denyje... - Prisiminė, kaip šaltas vanduo graužė akis ir gerklę,
paralyžiavo sumuštas galūnes. Ūmai nebeliko oro, atrodė,
kad plaučiai tuoj sprogs, jautė, kaip grimzta, tarsi nematomos
rankos būtų tempusios į dugną. - K-kažkas ištraukė mane iš
upės. Ar tai jūs?
- Ne. Valtininkas jus rado ir pakvietė patrulį. Taipjau nutiko,
kad šįvakar tik aš vienas buvau laisvas. - Jis lėtai glostė ranka
jai nugarą. - Kaip jūs atsidūrėte upėje, Vivjena?
- Vivjena? - pakartojo ji neapsakomai sutrikusi. - Kodėl
mane taip vadinate?
Stojusi tyla merginą išgąsdino. Jis tikėjosi, jog ji žinos šį
vardą... Vivjena... Ji stengėsi prisiminti ką nors, žodį ar vaizdinį,
kurį galėtų susieti su vardu. Tačiau galvoje buvo tuštuma.
- Kas yra Vivjena? - pro užburkusią gerklę ji vos pajėgė iš­
spausti kelis žodžius. - Kas man yra?
- Nusiraminkite, - tarė Grantas. - Nejaugi neprisimenate
savo vardo?
- Ne... nežinau, aš... aš nieko neprisimenu... - Ji sudrebėjo ir
iš baimės sukūkčiojo. - Oi... mane pykina.
Morganas sureagavo nepaprastai greitai - čiupo nuo stalelio

24
 I^letikra kurtizanė

prie lovos glazūruotą dubenį ir palenkė virš jo nelaimėlės galvą.

Mergina sužiaukčiojo tampoma konvulsijų. Kai blogavimas
liovėsi, ji pakibo jam ant rankos ir vėl ėmė nesulaikomai drebėti.
Grantas paguldė ją, atrėmė galvą sau į raumeningą šlaunį.
- Padėkite man, - sudejavo mergina.
Ilgi pirštai švelniai paglostė jai skruostą.
- Viskas gerai. Nebijokite.
Neįtikėtina: nors buvo aišku, kad nėra gerai ir ji tikrai turi
pagrindo bijoti, Granto balsas, jo prisilietimai, tai, kad jis yra
su ja, neapsakomai ramino. Jo rankos švelniai judėjo jos kūnu
maldydamos galūnių drebėjimą.
- Kvėpuokite, - paliepė jis, delnu sukdamas ratus ant krūtinės
ląstos, ir ji trūksmingai įkvėpė oro. Nusmelkė neaiški mintis, ar ne
taip jaučiasi kenčiantis žmogus, kai dangaus dvasios nusileidžia
jampagelbėti... Taip, veikiausiai toks yra angelo prisilietimas.
- Man labai skauda galvą, - sugargaliavo ji. - Kažkaip keistai
jaučiuosi... Ar išprotėjau? Kur aš esu?
- Ilsėkitės, - patarė Grantas. - Pasikalbėsime vėliau. O dabar
ilsėkitės.
- Pakartokite man savo vardą, - kimiu šnabždesiu paprašė
mergina.
- Mano vardas Grantas. Jūs esate mano namuose... čia jūs
saugi.
Nors ir kentėdama skausmus, ji pajuto keistą šio vyro dvi­
lypumą, norą išlaikyti tarp jųdviejų atstumą, nieko nejausti. Jis
nenorėjo būti malonus, tačiau nieko negalėjo padaryti.
- Grantas, - pakartojo ji ir suėmusi sau ant krūtinės jo šiltą
ranką silpnai spustelėjo prie širdies. - Ačiū. - Pajuto, kaip jis

25
 LISA KI.F.YPAS

sustingo, šlaunies raumenys įsitempė jai po galva. Išsekusi ji

užsimerkė ir užmigo jam ant kelių.

Grantas paguldė Vivjeną ant pagalvių ir rūpestingai ap­

klostė. Stengėsi susivokti, kas vyksta. Nepajėgtų suskaičiuoti,
kiek kartų jis pagelbėjo į bėdą papuolusioms moterims. Bet
vargšės panelytės jau nebekeldavo jam užuojautos. Ir tiems,
kuriems jis padeda, ir jam pačiam daug geriau, kai jis išlieka
abejingas ir profesionaliai padaro savo darbą. Jau daug metų
Grantas nė ašaros neišliejo. Niekas negali prasiskverbti pro
šarvus, kuriais jis apsikaustė širdį.
Tačiau Vivjena savo nuodėmingu grožiu ir netikėtu
švelnumu smarkiai veikė Grantą, nebūtų net pagalvojęs, kad
taip įmanoma. Vis dėlto jis negalėjo paneigti to gaivališko ma­
lonumo, kuris užplūdo matant ją savo namuose... savo lovoje.
Delnas sudilgsėjo nuo Vivjenos širdies plakimo, tarsi jis laikytų
po ranka jos gyvastį. Grantas troško pasilikti suja, apkabinti - ne iš
geismo, tik iš begalinio noro savo kūnu ją šildyti ir ginti.
Staiga jis persibraukė delnais per veidą, per trumpai kirptus
plaukus ir suurzgęs atsistojo. Kas, velniai griebtų, jam darosi?
Prisiminimai apie tą vienintelį kartą prieš du mėnesius, kai
juodu su Vivjena buvo susitikę, niekaip neblėso iš jo atminties.
Tai nutiko per pokylį, kurį gimtadienio proga savo meilužei
iškėlė lordas Ventvortas. Jame dalyvavo vien demimondo* at­
stovai: prabangiai gyvenančios prostitutės, lošėjai ir dendžiai,
* Išoriškai elegantiškas, tačiau prastos reputacijos, abejotinos moralės visuo­
menės sluoksnis, jo gyvensena; ištvirkusių parsiduodančių moterų (kokočių, tur­
tuolių išlaikytinių), kurios manieromis ir gyvensena stengiasi sekti aukštuomene,
aplinka. (Čia ir toliau - vertėjos pastabos.)

26
 ‘T^eükra kurtizanė

kurie aukštuomenei netiko, tačiau įsivaizdavo esantys gerokai

pranašesni už darbininkus. Granto padėties visuomenėje buvo
neįmanoma apibrėžti, tad jį kviesdavo visur, tiek į aukščiausių,
tiek į žemiausių sluoksnių renginius. Jis bendravo ir su doro­
vingaisiais, ir su abejotinos moralės žmonėmis, ir su ištvirkė­
liais, su niekuo nesusitapatindamas.
Privati pokylių salė su įmantriais gipso lipdiniais, vaizduo­
jančiais Neptūną, undines, delfinus ir žuvis, buvo puikus fonas
Vivjenai. Su žalio šilko suknia, išryškinančia kiekvieną kūno
linkį, ji pati buvo panaši į undinę. Giliąiškirptę ir suknelės apačią
puošė balto atlaso ir tamsiai žalio gazo raukiniai, o pūstos ran­
kovės buvo vien tik iš gazo. Grantui ir kitiems vyrams nepra-
sprūdo pro akis, jog Vivjena, nepaisydama žvarbaus oro lauke,
susidrėkino sijoną, kad jis labiau priglustų prie kojų ir klubų.
Nuo pirmo žvilgsnio į Vivjeną Grantas pasijuto tarsi gavęs
smūgį į paširdžius. Ji nebuvo klasikinio grožio įsikūnijimas, bet
ugninga, su keistai užburiančia veido išraiška. Lūpos - tikrove
virtusi svajonė: minkštos, putlios, neabejotinai geidulingos.
Vešlūs ugniniai plaukai sukelti ir prismeigti ant viršugalvio,
kaklas grakštus, o tokių nuostabių it iš dramblio kaulo išskobtų
pečių Grantas iki tol nebuvo regėjęs.
Pajutusi įdėmų jo žvilgsnį Vivjena taip pat pažiūrėjo į
Grantą, raudonos jos lūpos išlinko į šypseną, kuri buvo kvie­
čianti, tačiau drauge ir pašaipi.
„O, matau, ir jūs atkreipėte dėmesį į panelę Duval, - tarė prie
Granto atsiradęs lordas Ventvortas ir jo raukšlėtas veidas iro­
niškai išsiviepė. - Perspėju, mielas drauge, kad Vivjena Duval
savo gyvenimo kelyje paliko jau daug sudaužytų širdžių."

27
 U S A K L.K Y PAS

„Kieno ji?" - tyliai pasidomėjo Grantas, nes tokio grožio mo­

teris negalėjo niekam nepriklausyti.
„Buvo lordo Džerardo. Jis pakviestas į šį pokylį, bet atsisakė
atvykti ir net nepaaiškino priežasties. Spėju, kad vienumoje
laižosi žaizdas, o Vivjena dairosi naujo globėjo. - Pamatęs
Granto akyse žybtelint susidomėjimą, Ventvortas sukikeno. -
Net negalvokite apie tai, žmogau."
„Kodėl?"
„Ji iš pat pradžių užsiprašys didžiulės sumos."
„O jei aš galėsiu sumokėti?"
Ventvortas tingiai patampė savo žilų plaukų sruogą.
„Ji mėgsta tituluotus ir vedusius vyrus... be to, mažumėlę
rafinuotesnius nei jūs, mano drauge. Žinoma, aš nenoriu jūsų
įžeisti."
„Neįsižeidžiau", - automatiškai burbtelėjo Grantas. Jis
niekada nemėgino slėpti savo kilmės, kai kurie biografijos faktai
jam kartais net praversdavo. Daugybė moterų žavėjosi jo darbu
ir tuo, kad jis nepriklauso aukštuomenei. Galimas dalykas, jog
Vivjena Duval apsidžiaugtų gavusi progą kuo nors kitu pakeisti
pasipūtusius savo globėjus aristokratus nudailintais nagais.
„Žinote, ji pavojinga, - neatlyžo Ventvortas. - Kalbama, kad
prieš dvi savaites vieną vargšą nelaimėlį ji privedė prie savižu­
dybės."
Grantas pašaipiai nusišypsojo.
„Vargu ar aš priklausau tai grupei vyrų, kurie miršta iš
meilės, milorde."
Jis ir toliau stebėjo Vivjeną: ši išsitraukė iš karoliukais siuvi­
nėtos rankinės brangakmeniais inkrustuotą dirbtinių apgamų

28
 T^etikra kurtizanė

dėželę. Pravėrusi ją pažvelgė į savo atvaizdą veidrodėlyje,

įtaisytame po dangteliu. Nenusimovusi pirštinės atsargiai pa­
lietė piršto galu lipduką, sumaniai priklijuotą palei žavingų jos
lūpų kamputį. Ji išsiblaškiusi klausėsi šalimais stovinčio džen­
telmeno, o šis iš kailio nėrėsi stengdamasis įtraukti ją į pokalbį.
Nepatenkinta jo įkyriai rodomu dėmesiu Vivjena pamojo į ilgą
stalą su užkandžiais. Vyriškis tučtuojau nuskubėjo ko nors jai
atnešti, o Vivjena toliau įdėmiai apžiūrinėjo savo veido atspindį.
Nusprendęs pasinaudoti proga Grantas čiupo nuo padėklo,
kurį nešė pro šalį einantis padavėjas, taurę vyno. Jis prisiartino
prie Vivjenos kaip tik tada, kai ši garsiai spragtelėjusi užvožė
dangtelį ir įsidėjo dėžutę į rankinę.
„Taip greitai grįžote?" - nepakeldama akių paklausė ji apa­
tišku, nuobodžiaujančiu balsu.
„Jūsų palydovas turėtų suprasti, kad tokios gražios moters
negalima palikti be priežiūros."
Tamsiai mėlynose Vivjenos akyse šmėstelėjo nuostaba.
Žvilgsnis įsmigo į siūlomą taurę. Ji paėmė už meistriškai iš­
lenktos kojelės ir gurkštelėjo iš varpo formos taurės.
„Jis nėra mano palydovas, - Vivjenos balsas paglostė Granto
klausą. - Dėkoju. Mirštu iš troškulio. - Ji nugėrė dar vieną
gurkšnį ir pakėlė į jį akis. Kaip dauguma viliojimo meną išto­
bulinusių kurtizanių, Vivjena mokėjo į vyrą žvelgti taip, tarsi
jis būtų vienintelis visoje salėje. - Pastebėjau, kaip į mane žiū­
rėjote."
„Nenorėjau pasirodyti nemandagus."
„Na, aš prie tokių žvilgsnių pripratusi."
„Esu tuo tikras."

29
 LISA KLI ÏYPAS

Vivjena nusišypsojo žybtelėdama baltais it perlai dantimis.

„Mes nebuvome supažindinti."
Grantas jai taip pat atsakė šypsena.
„Ar man kieno nors paprašyti, kad mane jums pristatytų?"
„Nebūtina. - Jos švelnios raudonos lūpos prigludo prie
taurės krašto. - Jūs ponas Morganas iš Lenktosios gatvės poli­
cijos būrio. Tai tik spėjimas, tačiau esu įsitikinusi, kad neklystu."
„Kodėl?"
„Atitinkate apibūdinimą. Jūsų ūgis ir žalios akys iškart
patraukia dėmesį. - Vivjena mąsliai papūtė lūpas. - Yra dar
kažkas... regis, jūs nelabai patogiai jaučiatės tokioje aplinkoje
kaip ši. Įtariu, jog darytumėte bet ką, užuot stovėjęs šioje tvan­
kioje salėje ir šnekučiavęsis. Beje, jūsų kaklaskarė pernelyg už­
veržta."
Grantas nusišypsojo ir timptelėjo kaklą juosiančią balto iš­
krakmolyto lino atraižą. Etiketas reikalavo vilkėti marškinius
aukšta apykakle ir ryšėti standžią kaklaskarę, o jam kartais
būdavo sunku tai ištverti.
„Dėl vieno dalyko jūs klystate, panele Duval... man nieko
nėra maloniau, kaip šnekučiuotis su jumis."
„Iš kur jūs žinote mano pavardę, sere? Ar kas nors jums
apie mane papasakojo? Reikalauju, kad pasakytumėte, ką su­
žinojote."
„Man sakė, kad esate sudaužiusi daug širdžių."
Vivjena nusijuokė, aiškiai pralinksminta jo žodžių, o mė­
lynos jos akys šelmiškai sužibo.
„Teisybė. Tačiau jūs, spėju, sudaužėte ne mažiau moterų
širdžių."

30
 'T'įetį.kra kurtizanė

„Nesunku sudaužyti širdį, panele Duval. Daug įdomiau ir

sunkiau išsaugoti kito žmogaus meilę, jos neprarasti."
„Jūs pernelyg rimtai kalbate apie meilę, - tarė Vivjena. -
Galų gale, juk tai tik žaidimas."
„Tikrai? Pasakykite man jo taisykles."
„Panašu į šachmatus. Aš iš pradžių parengiu strategiją. Pa-
aukoju pėstininką, kai jis tampa nebereikalingas. Ir niekada
priešininkui neatskleidžiu savo minčių."
„Mąstote pragmatiškai."
„Mano atveju kitaip neįmanoma. - Palengva vylinga šypsena
dingo jai nuo veido. - Man nepatinka, kaip į mane žiūrite, pone
Morganai."
Susižavėjimas Vivjena Duval ėmė blėsti Grantui susivokus,
jog bet koks ryšys su ja galų gale nuves į aklavietę. Ši moteris
buvo gudri, nenuolaidi ir siūlė kūniškus malonumus, tačiau ne
draugystę. Grantui to nepakako, kad ir kokia daili pažiūrėti ji
buvo.
Jos žvilgsnis tyrinėjo beaistrį jo veidą, pagaliau ji patempė
lūpą.
„O kokios jūsų taisyklės, pone Morganai?"
„Ji tik viena, - atsakė šis. - Visiškas atvirumas tarp manęs ir
mano partnerės."
Vivjena skambiai nusikvatojo.
„Juk žinote, tai gali sukelti nepatogumų."
„Taip, žinau."
Neabejojanti savo patrauklumu Vivjena maivėsi ir pozavo
priešais Grantą: išsilenkė atkišdama krūtis, grakščia ranka
įsirėmė į dailų klubo linkį. Grantas suprato: tai skirta jam

31
 U S A K LEY PAS

sužavėti, bet vis tiek kėlė nuostabą, kodėl dauguma dailių

moterų yra tokios savimylos.
Akies krašteliu Grantas pastebėjo, kad ankstesnis Vivjenos
kompanionas, nešinas lėkšte skanėstų, susirūpinęs artinasi prie
jų dideliais žingsniais. Vyriškis aiškiai buvo pasiruošęs ginti
savo teritoriją, bet Grantas neketino su juo ginčytis. Jam Vivjena
Duval nebeatrodė verta viešo konflikto.
Pasekusi jo žvilgsnį mergina atsiduso.
„Pakvieskite mane šokti, kol tas nuoboda dar nepriėjo", -
tyliai paprašė ji.
„Atleiskite, panele Duval, - sumurmėjo Grantas, - tačiau aš
nenorėčiau varžytis su šiuo džentelmenu dėl jūsų draugijos.
Juo labiau kai jis pasirūpino atnešti jums užkandžių."
Supratusi, kad yra atstumta, Vivjena išplėtė akis. Jos
skruostus ir kaklą išmušė raudonomis dėmėmis, kurios ne­
derėjo prie cinamono spalvos plaukų. Kai pagaliau įstengė at­
sakyti, jos balsas buvo persmelktas paniekos.
„Galbūt mes dar kada nors susitiksime, pone Morganai. Pa­
kviesiu jus, jeigu kartais pridarys rūpesčių koks kišenvagis arba
plėšikas."
„Maloniai prašom", - mandagiai atsakė jis ir linktelėjęs pa­
sišalino.
Grantas tikėjosi, kad šis reikalas taip ir baigsis, deja, trumpas
jųdviejų susidūrimas neliko nepastebėtas kitų pokylio svečių.
O Vivjena, trokšdama bent truputį atkeršyti, taip paaiškino
susiklosčiusią padėtį, kad svečiai dalijosi naujiena kikendami
ir prunkšdami į delną. Gražioji kurtizanė pačiai didžiausiai
liežuvautojai pokylyje subtiliai užsiminė, neva rūstusis ponas

32
 ^Netikra kurtizanė

Morganas pateikęs jai pasiūlymą, tačiau ji be ceremonijų jį at­

metusi. Tai, kad žymus Lenktosios gatvės policijos būrio pa­
reigūnas pamėgino laimėti Vivjenos Duval palankumą, tačiau
gavo atkirtį, visus be galo pralinksmino.
„Ne toks jis grėsmingas, kaip kai kurie tvirtina, - pašaipiai
mestelėjo kažkas, kad Grantas išgirstų, - jeigu moteris sugebėjo
taip lengvai pastatyti jį į vietą."
Dėl tyčia paskleisto melo Granto savigarba smarkiai nu­
kentėjo... tačiau jis sugebėjo išlikti ramus ir neketino aiškintis.
Žinojo, jog visos paskalos nuslopsta daug greičiau, jeigu nepa­
sakai nieko, kas šliūkštelėtų aliejaus į ugnį. Vis dėlto išgirdęs
minint Vivjenos vardą jis susierzindavo, ypač tais atvejais, kai
žmonės įdėmiai stebėdavo jį laukdami reakcijos. Grantas iš visų
jėgų stengėsi parodyti esąs jai abejingas, bet pats sau pažadėjo,
kad privers Vivjeną pasigailėti, kam ši paskleidė netiesą apie
jį. Savo pažado Grantas nepamiršo ir buvo pasiryžęs jį ištesėti.
Priėjęs prie lango Grantas atitraukė tamsiai mėlyno damasto
portjerą. Nekantriai permetė žvilgsniu ramią prieblandos gau­
biamą gatvę, gal pamatys šmėžuojant gydytoją Linlį. Nepraėjo
nė minutė ir priešais Morgano namą sustojo samdytas ekipažas.
Iš jo išlipęs daktaras, kaip paprastai, buvo be skrybėlės, gatvės
žibintas apšvietė kupetą tamsių šiaudų spalvos plaukų. Ne­
atrodė, kad jis labai skubėtų, tačiau žengė dideliais žingsniais.
Sunkų odinį medicininį lagaminėlį nešdamasis it plunksnelę
gydytojas sustojo prie paradinių durų.
Grantas laukė išėjęs iš miegamojo ir sveikindamasis link­
telėjo daktarui Linliui, kai šis, lydimas ūkvedės, užlipo laiptais
į antrą aukštą. Pažangus žmogus ir puikus gydytojas, Linlis

33
 LISA KI.F.YPAS

buvo vienas iš populiariausių šios profesijos atstovų Londone.

Prie jo populiarumo prisidėjo ir tai, kad šis trečią dešimtį bebai­
giantis viengungis pasižymėjo dar ir dailia išvaizda. Turtingos
aristokratės triukšmingai reikalavo jo paslaugų, tvirtindamos,
jog tik daktaras Linlis sugeba numalšinti jų galvos skausmus
ir išgydyti moteriškus negalavimus. Grantą dažnai pralinks­
mindavo Linlio nepasitenkinimas, kad prašmatnios aukštuo­
menės damos jo laiką eikvoja niekams ir trukdo atsidėti rim­
tesnių ligų gydymui.
Vyrai pasisveikino paspausdami ranką. Juodu, tikri savo
srities profesionalai, nuolat susiduriantys ir su niekingomis,
ir su kilniomis žmogaus prigimties apraiškomis, nuoširdžiai
mėgo vienas kitą.
- Ką gi, Morganai, - maloniai tarė daktaras Linlis, - tikiuosi,
turite svarią priežastį, jei nusprendėte atplėšti mane nuo puo­
delio kavos su brendžiu „Pas Tomą". Kas atsitiko? Jūs pats man
atrodote sveikas.
- Reikia, kad apžiūrėtumėte mano viešnią, - paaiškino
Grantas ir atidaręs duris pakvietė gydytoją į miegamąjį. -
Maždaug prieš valandą šią merginą ištraukė iš Temzės. Aš par­
sinešiau ją namo, ji buvo atgavusi sąmonę, bet tik kokias dešimt
minučių. Keisčiausia, jog patikino nieko neprisimenanti. Net
savo vardo negalėjo pasakyti. Ar tai įmanoma?
Linlis mąsliai primerkė pilkas akis.
- Taip, įmanoma. Atmintį žmonės praranda dažniau, nei
jums atrodo. Paprastai tai būna susiję su senėjimo procesais,
nesaikingu alkoholio vartojimu...

34
 7Netikra, kurtizanė

- O jeigu žmogui smarkiai trinkteli per galvą ir jis vos ne­

nuskęsta?
Gydytojas tyliai švilptelėjo.
- Vargšelė, - sumurmėjo jis. - Taip, kartą man teko susi­
durti su amnezija, kurią sukėlė galvos trauma. Vyriškis buvo
sužeistas per avariją laivų statykloje... krito sija ir pataikė jam
tiesiai į viršugalvį, tada jis tris paras pragulėjo be sąmonės. Atsi­
peikėjęs jautėsi visai išmuštas iš vėžių. Vaikščiojimo, skaitymo
ir rašymo įgūdžiai buvo išlikę, tačiau jis neatpažino nė vieno
savo šeimos nario ir neatsiminė praeities.
- Ar tas vyras atgavo atmintį?
- Taip, po penkių ar šešių mėnesių. Beje, girdėjau ir kitą atvejį,
kai atmintis sugrįžo po keleto dienų. Neįmanoma numatyti,
kiek tai užtruks. Ir ar apskritai pavyks susigrąžinti atmintį. -
Praėjęs pro Grantą Linlis prisiartino prie lovos ir pasidėjo ant
kėdės medicininį lagaminėlį. Tada pasilenkė prie miegančios
pacientės ir Grantas išgirdo, kaip jis tyliai sušnibždėjo: - Panelė
Duval...
- Ar esate ją gydęs?
Linlis linktelėjo galvą, atrodė susirūpinęs. Iš jo veido iš­
raiškos Grantas suprato: Vivjena į jį kreipėsi dėl sunkesnio ne­
galavimo negu galvos skausmas.
- Nuo ko?
- Juk žinote, kad negaliu to atskleisti.
- Ji nieko neprisimena... jai nė velnio nerūpi, atskleisite tai
man ar ne.
Toks argumentas Linlio neįtikino.

35
 LISA K L KY PA S

- Gal išeitumėte iš kambario, kad galėčiau apžiūrėti pa­

cientę, Morganai?
Grantui nespėjus atsakyti, Vivjena krustelėjo ir sudejavo. Pa-
sitrynusi akis ji pažvelgė į nepažįstamą gydytojo veidą. Keista,
tačiau Grantas suprato, kaip mergina jaučiasi, ir iškart pajuto ją
apėmusią paniką. Trimis dideliais žingsniais priėjęs prie lovos
jis paėmė jos drebančią ranką.
- Grantai, - sugargė ji įsmeigusi į jį žvilgsnį.
- Atėjo daktaras, - tyliai paaiškino šis. - Aš palauksiu už
durų, kol jis jus apžiūrės, gerai?
Teko ilgokai palūkėti, kol mergina silpnai linktelėjo galvą.
- Gera mergaitė, - Grantas atsargiai užkišo garbaną jai už
mažutės ausies.
- Atrodo, judu greitai susidraugavote, - tarė Linlis.
- Man sekasi bendrauti su moterimis, - patikino jį Grantas. -
Jos nepajėgia atsispirti mano kerams.
Gydytojas šyptelėjo.
- Kerams? Net neįtariau, kad juos skleidžiate.
Juodu nustebo išgirdę silpną Vivjenos balsą:
- Tai todėl... kad jūs ne moteris.
Grantas įsispoksojo į ją nevalingai šypsodamasis. Mergina
buvo vos gyva, tačiau nepraradusi gebėjimo flirtuoti. O jis, te­
padeda jam Dievas, šią akimirką nebuvo atsparus jos meilika­
vimui.
- Nusprendėte mane ginti, tiesa? - Grantas pasilenkė ir per­
braukė pirštu jai per skruostą. - Vėliau turėsiu nepamiršti jums
padėkoti.

36
 'Hętikra. kurtizanė

Vivjenos veidą palengva nudažė raudonis. Grantas susivokė

nejučia prabilęs jausmingu balsu tik tada, kai gydytojas metė į
jį mąslų žvilgsnį.
Grantas suskubo išeiti iš kambario. Suraukęs antakius jis at­
sišliejo į tapetais išklijuotą koridoriaus sieną.
- Velniai griebtų, Vivjena... - sumurmėjo panosėje.
Buvo lengva atstumti Vivjeną tada, kai ji atrodė paviršuti­
niška, pasipūtusi, kaprizinga. Gal jis būtų ją jau pamiršęs, jei
ne savimeilę žeidžiantys melagingi gandai, šios merginos pla­
tinami po Londoną. O gal būtų pradėjęs neapkęsti, jeigu būtų
manęs, jog dėl jos verta eikvoti dvasines jėgas.
Tačiau kiekvieno vyro ir kiekvienos moters gyvenime kartais
aplinkybės taip susiklosto, kad jie tampa itin pažeidžiami -
Vivjenai dabar toks metas ir atėjo. Ar ji tikrai prarado atmintį,
ar tik apsimeta? O jei neteko atminties... vadinasi, atsikratė visų
savo gynybinių įtvirtinimų, visų nuoskaudų ir pretenzijų - to,
kas trukdo suaugusiam žmogui atskleisti kitiems, koks jis yra iš
tikrųjų. Kiek vyrų buvo gavę progą pažinti Vivjeną? Nė vienas.
Dėl to Grantas būtų galėjęs galvą guldyti.
Džentelmenas nebūtų pasinaudojęs susiklosčiusia padėtimi.
Bet Grantas nebuvo džentelmenas.
Kartą jis pažadėjo sau, kad Vivjena sumokės už savo nie­
kingą žaidimą, - ir sumokės su kaupu. Dabar, kai atsidūrė jo
globoje, ji neišeis iš čia neužglosčiusi jo savimeilės žaizdų. Jis
iki valiai su ja pasismagins... arba tol, kol ji atgaus atmintį. Bus
gerai ir vienu, ir kitu atveju.
Grantas patenkintas nusišypsojo, skausmingas ilgesys krū­
tinėje lyg ir apslopo.

37
 LISA KLEYPAS

Atrodė, praėjo visa amžinybė, kol pagaliau Linlis pravėrė

duris ir pakvietė Grantą įeiti. Vivjena atrodė rami, tik išsekusi,
išblyškęs veidas beveik nesiskyrė nuo baltutėlės lino pagalvės.
Išvydusi Grantą ji nedrąsiai nusišypsojo.
- Na kaip? - pasiteiravo Grantas, kai Linlis pasilenkė prie
medicininio lagaminėlio ir užvožė dangtį.
Gydytojas pakėlė į jį akis.
- Atrodo, panelė Duval lengvai kontūzyta.
Išgirdęs nežinomą terminą Grantas prisimerkė.
- Jai buvo smogta į kaukolę, - toliau aiškino Linlis. - Su­
krėstos smegenys. Padariniai bus jaučiami keletą savaičių,
galbūt mėnesį - tai jautrumas, pykinimas, bendras silpnumas.
O šiuo konkrečiu atveju dar ir amnezija.
- Kaip gydysite? - trumpai drūtai paklausė Grantas.
- Deja, kontūzijos simptomai turi praeiti savaime - am­
nezija taip pat. Aš nieko daugiau negaliu padaryti, patariu il­
sėtis. Nemanau, kad dėl to, kas panelei Duval šįvakar nutiko, ji
turės ilgalaikių sveikatos problemų, tačiau kelias artimiausias
dienas jausis prastai. Palieku jai miltelių nuo skrandžio spazmų
ir tepalo, kuriuo reikia tepti mėlynes ir nubrozdinimus. Ne-
nustačiau, kad kaulai būtų sulaužyti arba pakenkta vidaus or­
ganams, tik patempta vienos kulkšnies sausgyslė. - Jis priėjo
prie Vivjenos ir patapšnojo per ranką. - Pamiegokite, - pasakė
maloniai. - Tai pats geriausias patarimas, kokį aš jums galiu
duoti.
Gydytojas pasiėmė lagaminėlį ir perėjęs per kambarį sustojo
prie durų šnektelėti su Grantu. Pažvelgė į jį rimtomis pilkomis
akimis ir prabilo tyliai, kad Vivjena negirdėtų:

38
 r]\[eLikra kurtizanė

- Jai ant gerklės yra pirštų žymės, ant kūno matyti grum­
tynių pėdsakų. Turbūt ketinate pradėti tyrimą?
- Žinoma.
- Panelės Duval amnezija veikiausiai apsunkins jūsų darbą.
Šioje srityje neturiu daug patirties, tačiau žinau, kad žmogaus
psichika - trapus instrumentas. - Dalykiškame gydytojo balse
suskambo perspėjimas: - Primygtinai rekomenduoju panelei
Duval likti ramioje aplinkoje. Kai pasijus geriau, galės kur nors
nuvykti, susitikti su pažįstamais žmonėmis, tai padės atgaivinti
atmintį. Tačiau verčiant prisiminti ką nors, kam ji dar nebus pa­
sirengusi, galima tik pakenkti.
- Neketinu jai kenkti, - Grantas rūsčiai suraukė antakius.
- Na, jūs garsėjate tardymo įgūdžiais. Girdėjau, kad su­
gebate išpešti prisipažinimą net iš užkietėjusių nusikaltėlių... o
jei manote, jog galima kaip nors priversti panelę Duval prisi­
minti...
- Supratau, - įsižeidęs burbtelėjo Grantas. - Jėzau Kristau!
Žmonės tikriausiai mano, jog aš spardau šunis ir gąsdinu
mažus vaikus.
Matydamas jį tokį susierzinusį Linlis sukrizeno.
, - Aš žinau, kokia jūsų reputacija, bičiuli. Labanakt... ne­
trukus atsiųsiu sąskaitą.
- Žinoma, - atsakė jam Grantas neslėpdamas, kad nekan­
trauja išlydėti gydytoją pro duris.
- Dar vienas dalykas... kontūzyti pacientai būna labai jautrūs.
Dar kartą susitrenkusi galvą, tarkim, pargriuvusi, panelė Duval
gali neišvengti ir sunkesnių padarinių, gal net mirties.
- Aš ja pasirūpinsiu.

39
 LISA KLEYPAS

- Teisingai, Morganai. - Gydytojas pasiuntė Vivjenai šiltą

šypseną. - Au revoir, panele Duval. Po poros dienų vėl jus ap­
lankysiu.
Ponia Batons kyštelėjo galvą pro duris ir įsmeigė žvilgsnį į
Grantą.
- Ar dar ko nors reikia, sere?
- Šiuo metu daugiau nieko, - sumurmėjo šis ir stebėjo, kaip
ūkvedė lydi gydytoją prie pagrindinių laiptų.
- O kokia jūsų reputacija? - tyliai pasiteiravo Vivjena, matyt,
nugirdusi gydytojo žodžius.
Grantas priėjo ir atsisėdo ant kėdės prie lovos. Tada susinėrė
pirštus, ištiesė kojas ir susikryžiavo per kulkšnis.
- Iš kur man žinoti, po perkūnais, - jis piktai gūžtelėjo pe­
čiais. - Aš dirbu Lenktosios gatvės policijos būryje. Savo darbe
susiduriu su žmonėmis, kurie meluoja, slapukauja ir išsisukinėja.
Tačiau aš turiu būdą prisikasti prie tiesos, o jiems tai nepatinka.
Nors Vivjena buvo labai nusilpusi, jos akys linksmai žyb­
telėjo.
- Turite būdą? - mieguistai pakartojo mergina. - Ką tai
reiškia?
Staiga Grantas nusišypsojo, neatsispyręs pagundai pasi­
lenkė į priekį ir nubraukė jai nuo veido neklusnią garbaną.
- Tai reiškia, jog darau viską, kas būtina, kad išsiaiškinčiau
tiesą.
- A... - Vivjena nusižiovavo. Ji stengėsi neužmigti, bet buvo
pernelyg išsekusi ir nuovargis pagaliau ją įveikė. - Grantai, -
sumurmėjo ji, - o kokia mano reputacija?
Jis nespėjo atsakyti, nes mergina užmigo.

40
 /
/

s*#»*5

Grantas pabudo, kai pro langus ėmė smelktis blausi ryto

šviesa. Sutrikęs įsispoksojo į melsvas svečių kambario lubas, nes
tikėjosi išvysti tamsiai raudoną savo lovos baldakimo skliautą.
Staiga prisiminė praėjusio vakaro įvykius. Iš Vivjenos kambario
nebuvo girdėti jokio garso. Kažin kaip ji praleido naktį? Po to,
ką teko išgyventi, veikiausiai pramiegos didžiąją dienos dalį.
Pasikišęs rankas po galva Grantas dar kurį laiką gulėjo ir
galvojo apie tai, kad Vivjena yra čia, jo namuose, vos už kelių
kambarių. Jau seniai jokia moteris nemiegojo po Granto namų
stogu. Vivjena Duval priklauso nuo jo malonės... Ši mintis
glostė savimeilę. O tai, kad ji neprisimena ankstesnio jųdviejų
susidūrimo, tik dar labiau kurstė pasitenkinimą.
Žiovaudamas Grantas atsisėdo ir pasikasė tamsiais gaurais
apžėlusią krūtinę. Tada patraukė varpelio virvutę kviesdamas
kamerdinerį ir nupėdinęs prie artimiausios kėdės apsirengė ten

41
 LISA K L KY PA S

padėtais apatiniais, užsimovė melsvas kelnes. Tokia veiksmų

seka buvo per metų metus įtvirtintas įprotis. Grantas visada
keldavosi saulei tekant, per dvidešimt minučių nusiprausdavo
ir apsirengdavo, pusvalandį paskirdavo sočiai papusryčiauti ir
perversti „Times", paskui pėsčias išeidavo į darbą Lenktojoje
gatvėje. Seras Rosas Kenonas reikalavo, kad nuo budėjimo
laisvi darbuotojai prisistatytų į nuovadą ne vėliau kaip devintą
valandą ryto.
Mažiau nei po penkių minučių pasirodė kamerdineris Ke-
lovas su dideliu ąsočiu karšto vandens ir skutimosi reikme­
nimis. Tuo metu tarnaitė greitai pakūrė židinį.
įsipylęs į praustuvę garuojančio vandens Grantas nusi­
prausė veidą stengdamasis bent kiek suminkštinti atkakliausiai
visame Londone želiančios barzdos šerius. Baigęs skustis jis
apsivilko baltus marškinius, pilką raštuoto audimo liemenę,
pasirišo juodo šilko kaklaskarę. Oficialią Lenktosios gatvės
policijos būrio policininkų uniformą sudarė raudona liemenė,
mėlynas švarkas, tamsiai mėlynos kelnės ir juodi ilgaauliai iki
spindėjimo nublizginti batai. Grantas bjaurėjosi uniforma. Net
vidutinio ūgio vyrai su ryškiaspalviais drabužiais atrodė tikri
puošeivos ir Londono gyventojai juos pravardžiavo Liepsne­
lėmis*. O aukštaūgis Grantas su jais darė stulbinamą įspūdį.
Grantas labiau mėgo tamsius gerai pasiūtus apdarus, rink­
davosi pilkos, rusvos ir juodos spalvų derinius, nenešiojo
jokių papuošalų, tik kišeninį laikrodį. Plaukus kirposi patogiai
trumpai, o skustis kartais tekdavo dukart per dieną, jeigu
koks nors oficialus renginys priversdavo nusigrandyti spėriai
* Amerikietiškos liepsnelės (paukščiai) yra ryškiai oranžine krūtine.

42
 ‘T'įetįkra kurtizanė

atžėlusius šerius. Jis kas vakarą maudydavosi vonioje, kitaip

nebūtų pajėgęs užmigti. Jo darbas reikalavo fizinės įtampos, ką
jau kalbėti apie purvinus tipus, su kuriais tekdavo bendrauti,
tad dažnai jausdavosi susitepęs ir sielą, ir kūną.
Paprastai turtingiems vyrams apsirengti padėdavo jų ka­
merdineriai, tačiau Grantas mieliau rengdavosi pats. Jamatrodė
kvaila stovėti ir laukti, kol aprengs tarnas. Grantas buvo tvirtas
vyras, ne vaikas, nepajėgiantis įsisprausti į kostiumą. Kai jis
savo požiūrį išdėstė bičiuliui, užimančiam aukštesnę padėtį vi­
suomenėje, šis linksmai paaiškino, jog tai vienas iš svarbiausių
dalykų, skiriančių žemesnės socialinės padėties žmones nuo
aristokratų.
„Ar tai reiškia, kad tik prasčiokai sugeba užsisegti sagas?" -
pašaipiai paklausė Grantas.
„Ne, - bičiulis nusikvatojo, - jie paprasčiausiai neturi kito
pasirinkimo. O aristokratai gali liepti kitiems tai padaryti."
Paprastu mazgu užsirišęs juodą šilkinę kaklaskarę Grantas
timptelėjo į viršų marškinių apykaklės galus, kad styrotų at­
sikišę. Persibraukęs šukomis pasišiaušusius tamsius plaukus
jis smalsiai pažvelgė į veidrodį. Tik ištiesęs ranką prie anglių
juodumo švarko išgirdo prislopintą garsą, atsklidusį iš už kelių
kambarių.
- Vivjena, - sumurmėjo Grantas ir iškart numetė švarką
atgal. Keliais dideliais žingsniais pasiekė savo miegamąjį ir
įpuolė vidun nė nepasibeldęs. Tarnaitė ir čia jau buvo užkūrusi
židinį.
Vivjena bandė išlipti iš lovos niekieno nepadedama, li­
niniai marškiniai trukdė apsiviję aplink šlaunis. Ilgi plaukai

43
 U S A KLEYPAS

netvarkingai krito ant nugaros. Pasirėmusi viena koja ji stengėsi

išlaikyti pusiausvyrą. Patemptą kulkšnį aiškiai skaudėjo, ji buvo
sutinusi ir aptvarstyta, mergina pajėgė žengtelėti tik žingsnelį.
- Ar jums ko nors reikia? - paklausė Grantas ir Vivjena
krūptelėjo išgirdusi jo balsą. Atrodė ji nė kiek ne geriau nei
vakar vakare: veidas vaiduokliškai išblyškęs, akys užburkusios,
kaklas su mėlynėmis. - Norite į išvietę?
Išgirdusi stačiokišką klausimą Vivjena siaubingai susigėdo.
Jos odą nudažė ryškus raudonis. Grantas pralinksmėjo ir nu­
sprendė, kad vaizdas, kai parausta tokia rudaplaukė būtybė,
išties vertas dėmesio.
- Taip, norėčiau, - sumurmėjo ji kimiu nenatūraliu balsu. -
Jeigu man pasakytumėte...
- Aš jums padėsiu.
- Ak ne, tikrai... - Vivjena aiktelėjo, kai jis čiupo ją į glėbį ir
pakėlęs it plunksnelę prisispaudė prie krūtinės.
Grantas nunešė ją tą trumpą atstumą iki išvietės, kuri buvo
koridoriuje uŽ trečių durų nuo miegamojo, o Vivjena, bevil­
tiškai susidrovėjusi, mėgino užsitraukti ant šlaunų plono lino
marškinius. Toks garsios kurtizanės elgesys Grantui pasirodė
keistas. Vivjena buvo žinoma kaip laisvo elgesio mergina, apie
santūrumo stoką bylojo ir elegantiški, bet vyrų vaizduotę kurs­
tantys jos apdarai. Kuklumu Vivjena Duval nepasižymėjo. Tai
kodėl dabar atrodo tokia nelaiminga?
- Jūs labai greitai sustiprėsite, - patikino ją Grantas. - O kol
kas turite gulėti ir ilsinti kulkšnį. Jeigu ko nors prireiktų, išsi­
kvieskite tarnaitę.

44
 fh{į!tikra kurtizanė

- Taip. Dėkoju. - Grakščiomis rankomis ji apsivijo jam

kaklą. - Man labai gaila, kad sukėliau jums sunkumų, pone... -
mergina sudvejojo ir Grantas suprato, jog ji pamiršo jo pavardę.
- Vadinkite mane Grantu, - pasiūlė jis ir atsargiai pastatė ją
ant grindų. - Anokie čia sunkumai.
Po kelių minučių išėjusi iš išvietės Vivjena ųustebo pama­
čiusi, kad Grantas jos laukia. Ji atrodė nedaug didesnė už vaiką,
vilkintį jo marškinius: rankovės keliskart užraitotos, apačia
nutįsusi žemiau kelių. Mergina pakėlė akis ir droviai atsakė į
draugišką Granto šypseną.
- Dabar jau geriau? - paklausė šis.
- Taip, dėkoju.
Jis ištiesė ranką.
- Padėsiu jums grįžti į lovą.
Kiek padvejojusi Vivjena šlubčiodama žengė į priekį.
Grantas atsargiai ją apkabino: viena ranka apglėbė per nugarą,
kitą pakišo po keliais. Nors kėlė be galo atsargiai, turėdamas
omenyje jos sužalojimus, Vivjena sudejavo, kai jis priglaudė ją
sau prie krūtinės. Iš visų moterų, kurias buvo laikęs glėbyje,
jokia kita nepasižymėjo tokiu svaiginamu, išskirtiniu gležnumu.
Vivjena buvo smulkaus sudėjimo, tačiau lanksti, neliesa ir ne­
apsakomai gundanti.
Parnešęs į miegamąjį Grantas nuleido Vivjeną ant čiužinio,
negrabiai supureno pagalves ir pakišo jai po nugara. Tada iki
smakro užtraukė antklodę. Nors mergina atrodė apgailėtinai (o
gal kaip tik dėl to), Grantui kilo trikdantis noras ją apkabinti ir
paglostyti. O juk jis garsėjo kaip vyras, kurio širdis iš granito
arba kokios nors kitos kietos medžiagos.

45
 LI SA KLEYPAS

- Ar jūs alkana? - kimiai paklausė jis.

- Nelabai.
- Ūkvedė atneš jums maisto, norėčiau, kad truputį užvalgy-
tumėte.
Įsakmus jo balsas kažkodėl privertė Vivjeną nusišypsoti.
- Pasistengsiu.
Grantas suakmenėjo išvydęs jos šypseną... giedrą ir šiltą
magišką blyksnį, nušvietusį subtilius veido bruožus. To nesi­
tikėtum iš savimylos gražuolės, su kuria jis susidūrė per Vent-
vorto surengtą pokylį - aišku, jeigu ši mergina tikrai yra anoji
kurtizanė. Vis dėlto neverta abejoti, tai Vivjena, nusprendė jis.
- Grantai, - nerimastingai tarė ji, - gal galėtumėte paduoti
man veidrodį? - Susidrovėjusi ji susiėmė delnais skruostus. -
Aš nežinau, kaip atrodau.
Šiaip taip atplėšęs žvilgsnį nuo Vivjenos Grantas nuėjo prie
kamerdinerio spintelės kambario kampe. Pasirausęs stalčiuose
aptiko oda aptrauktą medinę dėželę. Joje buvo laikomos žirklės,
dildelė nagams, skutimosi reikmenys, o dangtelyje įtaisytas sta­
čiakampio formos veidrodėlis. Grįžęs prie lovos Grantas atvožė
dangtelį ir padavė dėžutę Vivjenai.
Mergina stengėsi išlaikyti dėžutę prisikišusi prie veido,
tačiau nuo vakarykščių išgyvenimų jos rankos vis dar smarkiai
drebėjo. Grantas suėmė jas delnais ir suspaudė, kad mergina
galėtų pasižiūrėti į savo atvaizdą. Jos plaštakos buvo vėsios,
pirštai sustingę. Ji išplėtė akis ir sulaikė kvapą.
- Keistas jausmas, - ištarė Vivjena, - kai nepažįsti savo
pačios veido.

46
 7 Netikra kurtizanė

- Jums nėra dėl ko skųstis, - dusliai ištarė Grantas. Net iš­

blyškęs, nuvargęs ir su mėlynėmis jos veidas buvo nuostabus.
- Jūs taip manote?
Ji žiūrėjo į veidrodį be menkiausio pasitenkinimo, kurį de­
monstravo per pokylį. Anoji Vivjena nėmaž neabejojo savo ža­
vesiu. Ši mergina nebuvo tokia užtikrinta.
- Visi taip mano. Jūs laikoma viena iš gražiausių Londono
moterų.
- Nesuprantu kodėl. - Pamačiusi skeptišką jo veido išraišką
Vivjena pridūrė: - Tikrai. Aš nelaukiu komplimentų, tiesiog...
mano veidas visai paprastas. - Ji ėmė daryti įvairias grimasas
tarsi vaikas, žaidžiantis priešais veidrodį. Iš gerklės ištrūko vir­
pantis juokas. - Man jis neatrodo savas. - Merginos akys žibėjo
lyg safyrai ir Grantas išsigando supratęs, kad ji tuoj pravirks.
- Nereikia, - sumurmėjo jis. - Aš jau vakar jums sakiau, kaip
mane veikia ašaros.
- Taip... jūs negalite pakęsti verkiančių moterų. - Ji pirštais
nusišluostė akis. Ir nusišypsojo virpančiomis lūpomis. - Ne­
būčiau patikėjusi, kad Lenktosios gatvės policijos būrio parei­
gūnas toks jautrus.
- Jautrus? - pasipiktino Grantas. - Visi žino, koks aš kie­
taširdis. - Jis čiupo už lininio antklodės užvalkalo kampo ir
greitai nušluostė jai veidą.
- Nejaugi? - Dar kartą šnirpštelėjusi nosimi ji įsispoksojo į
Grantą iš už antklodės krašto ir jis ašarotose jos akyse pastebėjo
įsižiebiant linksmumą. - Man jūs atrodote geraširdis.
Grantas jau žiojosi užginčyti, bet staiga susivokė, kad Vivjena

47
 LISA KLI2 Y PAS

jį erzina. Prireikė didelių pastangų numaldyti netikėtai krūtinę

užliejusį švelnumą.
- Esu jautrus kaip girnapusė, - pareiškė jis.
- Aš lieku prie savo nuomonės. - Ji užvožė dėžutę ir liūdnai
papurtė galvą. - Nereikėjo man prašyti veidrodžio. Atrodau
labai nusikamavusi.
Grantas suraukęs antakius žvelgė į jos perdžiūvusias, su­
skeldėjusias lūpas. Paėmęs nuo naktinio stalelio stiklinį indelį
tepalo padavė Vivjenai.
- Pasitepkite. Linlis paliko tepalo mėlynėms, išsausėjusioms
vietoms, nubrozdinimams, įdrėskimams patepti...
- Man gali prireikti jo visos statinės, - tarė ji stengdamasi
nuvožti porcelianinį dangtelį.
Paėmęs indelį jai iš rankų Grantas jį atidarė. Tačiau, užuot
grąžinęs, nužvelgė Vivjeną.
- Šįryt drebulys jau nebe toks smarkus, - tyliai tarė jis.
Vivjena nuraudo ir linktelėjo galvą, atrodė sutrikusi dėl savo
nevalingo drebulio.
- Taip, tik iki šiol negaliu kaip reikiant sušilti. - Ji pasitrynė
delnais blyškią išsausėjusią rankų odą. - Pamaniau... jeigu ne­
atrodytų, kad piktnaudžiauju...
- Norite išsimaudyti karštoje vonioje?
- O taip! - Vivjenos balse nuskambėjęs nekantrumas pri­
vertė Grantą nusišypsoti.
- Tai paprasta. Tik turėsite viską daryti labai lėtai ir leisti tar­
naitėms padėti. Arba man, jeigu taip jums bus geriau.
Išgirdusi tokį pasiūlymą Vivjena žvelgė į Grantą net prasi­
žiojusi iš nuostabos.

48
 l^letikra kurtizanė

- Aš ne-nenorėčiau taip jūsų ap-apsunkinti, - sumikčiojo ji.

- Man nesunku, - švelniai patikino jis. Tik žibančios žalios
akys išdavė, kad ją erzina.
Staiga Vivjena įsivaizdavo, kaip ji guli garuojančioje vonioje,
o šis vyras prausia jos nuogą kūną.
- Jūs nuraudote, - staiga nusišypsojęs tarė Grantas. - Jeigu
dabar dar nesušilote, tai jau niekas nesušildys. - Jis pakabino
piršto galu aksominio anyžiais kvepiančio tepalo ir ištiesė
ranką prie jos lūpų. - Nejudėkite.
Vivjena pakluso, tik nenuleido žvilgsnio nuo Granto veido,
kol šis tepė jai lūpas gydomuoju tepalu. Skausminga per­
džiūvusi oda iškart sugėrė riebalą ir Grantas vėl įkišo pirštą į
indelį. Mirtinoje kambario tyloje buvo girdėti tik gilus, trūks-
mingas Vivjenos kvėpavimas.
Grantui suspaudė krūtinę, o tai privertė jį sunerimti. Jis
troško ją pabučiuoti, apkabinti ir paguosti kaip pasiklydusį
vaiką. Net nebūtų pagalvojęs, kad Vivjena Duval gali būti tokia
žavi ir pažeidžiama. Po galais, jeigu ji dabar vaidina, reikėtų ją
pasmaugti.
Akivaizdu, jog kažkokį nelaimėlį ji jau privedė prie ribos.
Ši mintis privertė Grantą atsipeikėti, jis niūriai perspėjo save,
kad negalima pasiduoti Vivjenos žavesiui. Pasidžiaugs ja, gaus
tai, ko nori... tačiau neleis sau jokių jausmų. Per jausmus neatsi­
ginsi bėdų, jam to nereikia. Grantas patrynė tepalo tarp pirštų
ir ore pasklido anyžių kvapas. Kaip įmanydamas atsargiau jis
sutepė jos patinusį, mėlynėmis nusėtą kaklą. Vivjena nejudėjo,
tik įdėmiai žvelgė į jo įsitempusį veidą.
- Mes ir anksčiau buvome pažįstami, tiesa? - sušnibždėjo ji.

49
 U S A KLEYPAS

Grantas nuleidęs akis tylėjo.

- Galima sakyti ir taip.
Jis vėl ėmė glostyti pirštais jos odą, stengdamasis gerai įtrinti
tepalo į mėlynes.
Sutrikusi Vivjena mėgino įsigilinti į jo pirštų keliamus po­
jūčius, į keistai raminantį Granto artumą. Svetimas ir nepažįs­
tamasjai buvo ne tik visas pasaulis, bet ir jos pačios veidas... tačiau
Grantui kažkaip pavyko suteikti jai saugumo ir išvaikyti nuogąs­
tavimus. Tikriausiai nesijaustų taip visai svetimo žmogaus drau­
gijoje...
- Ar mudu gerai pažinojome vienas kitą? - neryžtingai pa­
siteiravo mergina.
- Apie tai pasišnekėsime vėliau. - Jam reikėjo apsvarstyti,
ką jai pasakys, kaip paaiškins dabartinę jos padėtį. O kol kas ji
turi ilsėtis ir sveikti jo globojama. Vivjena atrodė nelabai paten­
kinta dėl tokio jo išsisukinėjimo, tačiau nepradėjo purkštauti,
ir Grantui toptelėjo, kad ji tiesiog per daug nusilpusi ginčytis.
Iš liemenės kišenėlės jis išsitraukė laikrodį. Susiraukė pamatęs,
jog jau vėluoja. - Turiu eiti į Lenktąją gatvę, - tarė jis. - Paskui
užsuksiu į jūsų namus ir parnešiu jums drabužių.
Vivjena prisivertė nusišypsoti, bet mėlynos jos akys maldavo.
- Gal aš turiu giminaičių arba draugų, kuriuos galėčiau pa­
sikviesti?
- Apie jūsų giminaičius aš nieko nežinau, - prisipažino
Grantas. - Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti. Taip, draugųjūs turite...
bet dabar dar ne laikas priiminėti svečius. Jums reikia ilsėtis. -
Neatsispyręs pagundai jis ištiesė ranką ir perbraukė per rūpesčio
raukšlę jos kaktoje. - Viskas bus gerai, saulele, - sumurmėjo.

50
 ‘T^etikra kurtizanė

Vivjena įsitaisė ant pagalvių, jos vokai apsunko iš nuovargio.

- Norėčiau daug ko paklausti, - prisipažino ji ir atsiduso.
- Jau greitai jūs gausite atsakymus į savo klausimus. -
Grantas patylėjo ir su sunkiai slepiamu švelnumu balse
pridūrė: - Nors veikiausiai ne visi jums patiks.
Nenuleisdama nuo jo akių Vivjena lėtai pakėlė ranką prie
gerklės.
- Kas man atsitiko vakar vakare?
- Ketinu tai išsiaiškinti, - niūriai patikino Grantas ir jo balsas
pasakė daugiau negu žodžiai.

Lenkta tarsi lankas gatvė čia atsirado šešioliktame amžiuje.

Pastarąjį šimtmetį Lenktoji gatvė turėjo keletą garsių gyventojų.
Tačiau šio amžiaus pradžioje ją garsino vienintelė svarbi as­
menybė - seras Rosas Kenonas.
Kartais atrodydavo, kad viso pasaulio akys nukreiptos į
siaurą keturių aukštų pastatą ir garsų jo šeimininką. Kenonas
kaip patyręs meistras dirigavo pustuziniui policininkų ir aštuo­
niasdešimčiai kitų pareigūnų. Jo darbuotojai pelnė pasaulinę
šlovę malšindami riaušes, atskleisdami nusikaltimus, sau­
godami karališkąją šeimą.
Prieš penkerius metus mirus vienam iŠ Fildingo darbo
tęsėjų, į magistratų teismo viršininko vietą buvo svarstomos
daugelio garsių žmonių kandidatūros. Tačiau į šias pareigas
buvo paskirtas sąlyginai mažai žinomas... Rosas Kenonas,
dirbęs Didžiosios Molboro gatvės magistratų teisme. Vadovauti
naujai įstaigai Kenonas ėmėsi drąsiai, tarsi tam ir būtų gimęs.
Per trumpą laiką jis Lenktojoje gatvėje įspaudė ryškų pėdsaką:

51
 U S A KLEYPAS

tiriamąjį darbą iškėlė iki mokslo aukštumų, kūrė tyrimų me­

todikas, praktiškai tikrino teorijas, su užkrečiamu užsidegimu
vadovavo pareigūnams, skatino juos. Kenonas buvo reiklus ir
pašėlęs, bet darbuotojai nedvejodami galėjo už jį galvą padėti.
Grantas taip pat.
Užlipęs trijų pakopų laiptais Grantas garsiai pabeldė į duris.
Atidarė Kenono namų šeimininkė ponia Dobson, stambi mo­
tiniškos išvaizdos moteris trumpomis žilomis garbanomis. Su
šypsena veide ji pakvietė Grantą į vidų.
- Jūs ir vėl be skrybėlės, pone Morganai... Kurią nors dieną
mirtinai peršalsite, juk pučia šiaurys.
- Aš negaliu nešioti skrybėlės, ponia Dobson, - atsakė
Grantas ir nusisiautęs sunkų juodą apsiaustą padavė jai. Šei­
mininkė vos neužduso po vilnoniu audiniu. - Ir taip esu labai
didelis. - Su madinga aukšta skrybėle jis atrodė kvailai, ji pri­
dėdavo papildomų centimetrų prie ir taip didelio ūgio, pra­
eiviai atvirai spoksodavo į jį.
- Na, be skrybėlės jūs vis tiek nieko neapkvailinsite, nepri-
versite galvoti, kad esate žemas, - patikino jį ponia Dobson.
Grantas išsišiepė ir įžnybę jai į skruostą, namų šeimininkė
aiktelėjusi jį subarė. Tačiau jos priekaištai stokojo ugnies, abu
žinojo, jog Grantas - ponios Dobson numylėtinis.
- Kur Kenonas? - pasiteiravo Grantas žiburiuodamas ža­
liomis akimis ir ponia Dobson parodė į magistranto biurą.
Lenktosios gatvės ketvirtuoju numeriu buvo pažymėtas
gyvenamasis namas su kiemeliu, policijos skyrius, teismas ir
areštinė.

52
 l^eLikm kurtizanė

Gimęs turtingoje šeimoje Kenonas būtų galėjęs tingiai sau

gyventi kur kas prabangesniame name nei šis... tačiau vyras
buvo ne tokio būdo. Aistringas teisingumo vykdytojas darbo
turėjo per akis, tad tinginiauti ir pramogauti tiesiog nelikdavo
laiko.
Kenonui gyvenimas buvo rimtas reikalas, taip jis ir gyveno.
Sklido gandai, jog gulėdama mirties patale jaunutė žmona
privertė jį pažadėti, kad antrą kartą neves, ir Kenonas laikėsi
žodžio. Begalinę energiją jis išliedavo darbe. Net patys arti­
miausi ir brangiausi jo draugai galėjo prisiekti, jog neįmanoma
prasismelkti už geležinių sienų, kuriomis Kenonas apsistatę pa­
slaptingą savo širdį.
Žingsniuodamas siauru koridoriumi, vedančiu į Kenono
biurą, Grantas kone atsitrenkė į priešpriešiais ateinančius du
policininkus, Flegstadą ir Kijesą: tai buvo vyriausi pareigūnai,
jiems netrukus sukaks keturiasdešimt.
- Vėl einu saugoti karališkų pasturgalių, - linksmai pranešė
Kijesas, o Flegstadas pasisakė gavęs pelningesnę užduotį Ang­
lijos banke, nes šiandien ten išmokami metų ketvirčio divi­
dendai.
- O ką tu veiksi šįryt? - pasiteiravo Flegstadas Granto. Vėjo
nugairintą jo veidą vagojo linksmos raukšlelės. - Ne, gali ne­
sakyti... vėl apiplėštas bankas arba įsilaužta į namą turtuolių
kvartale ir tau žada didelius pinigus, kad surastum plėšikus.
Grantas nusišypsojo nukęsdamas bičiulio paerzinimą apie
didelius komisinius. Ir susilaikė nepriminęs, kad per pasta­
ruosius metus jis sugavo daugiau vagių negu kiti penki kolegos
drauge sudėjus.

53
 LISA Kl. E Y PA S

- Aš imu tik tiek, kiekjie man patys duoda, - ramiai atsakė jis.
- Ponai pageidauja tavo paslaugų dėl vienintelės prie­
žasties - tu tikras dabita, - pareiškė Kijesas ir sukikeno. - Ne­
seniai viena dama man pasakė: „Iš jūsų visų tik ponas Morganas
atrodo taip, kaip ir dera atrodyti." - Jis prunkštelėjo. - Tarsi nuo
vyro išvaizdos priklauso, kaip jis atlieka darbą!
- Ar tai aš dabita? - nepatikliai paklausė Grantas ir nužvelgė
savo santūrius drabužius, paskui dabitišką Kijeso uniformą...
auksinį smeigtuką prašmatnioje kaklaskarėje, smulkiomis gėly­
tėmis ir vilkdalgiais šilku siuvinėtą liemenę. Ką jau kalbėti apie
plačiakraštę kreminę skrybėlę, rūpestingai pakreiptą ant šono.
- Turiu taip apsirengti eidamas į rūmus, - pasiteisino Ki­
jesas.
Flegstadas kikendamas ėmė tempti Kijesą tolyn, kol dar ne­
pribrendo kivirčas.
- Palauk, - nekantriai tarė šis. - Morganai, girdėjau, vakar tu
buvai išsiųstas prie upės apžiūrėti skenduolio.
- Taip.
Kijesas nekantravo sužinoti daugiau.
- Na ir nekalbus tu! Ei, papasakok k^ nors. Kas auka, vyras
ar moteris?
- O koks tau skirtumas? - paklausė Grantas, apstulbęs, kad
kolega tuo domisi.
- Ar žadi tirti šią bylą? - neatlyžo Kijesas.
- Tikriausiai.
- Jeigu nori, aš galiu perimti ją iš tavęs, - pasisiūlė Kijesas. -
Juk tu nelabai trokšti aiškintis, kodėl nuskendo ta moteris. Gir­
dėjau, už skenduolius dabar mažai moka.

54
 ‘hĮetikra kurtizanė

Flegstadas suprunkštė iš jo nevykusio pašmaikštavimo.

Grantas sukluso.
- Kodėl manai, kad tai moteris? - abejingai paklausė jis.
Kijesas sumirksėjo ir kiek uždelsė atsakyti.
- Tik spėjau, drauguži. Ar aš teisus?
Grantas metė į jį dar vieną klausiamą žvilgsnį, tačiau nieko
neatsakė ir įėjo į Kenono kabinetą.
Seras Rosas sėdėjo nugara į duris, prie didžiulio ąžuolinio
rašomojo stalo, palei stačiakampio formos langą su vaizdu į
gatvę. Ant stalo kampo tupinti didžiulė rudos ir pilkos spalvų
katė tingiai pažiūrėjo į Grantą. Šis gauruotas padaras prieš
kelerius metus buvo rastas ant Lenktosios gatvės policijos
skyriaus lauko laiptelių. Katė buvo netekusi uodegos - gal at­
sitiktinai, o gal kas nors piktai papokštavo, todėl iškart gavo
pravardę „Kaponė". Pripažįstanti tik vieną šeimininką Kaponė
nuoširdžiai prisirišo prie Kenono, o kitus šiaip taip pakentė.
Kenonas pasuko tamsiaplaukę galvą ir maloniai, tačiau be
šypsenos nužvelgė Grantą.
- Labas rytas, - burbtelėjo viršininkas. - Ant šoninio stalo
yra kavos.
Grantas kavos niekada neatsisakydavo. Šio kartaus gėrimo
pomėgiu jam nenusileido tik Kenonas. Jei tik galėdavo, abu
kavą gerdavo juodą ir labai karštą. Prisipylęs sklidiną keraminį
puodelį Grantas įsitaisė ant artimiausios kėdės, kurią nurodė
Kenonas. Magistratas vėl nukreipė dėmesį į dokumentus ant
stalo ir ant vieno jų suraitė įmantrų parašą.
Laukdamas Grantas dairėsi po jaukiai pažįstamą kambarį.
Ant vienos sienos kabėjo Londono ir jo apylinkių žemėlapiai,

55
 LISA K L KY PA S

Vestminsterio rūmų, Anglijos banko ir kitų svarbių pastatų

planai. Antrą sieną dengė spintos su knygomis, kurių svorio
net dramblys neatlaikytų. Baldų nedaug, tačiau jie sunkūs,
ąžuoliniai, paprasti ir praktiški. Kampe dunksojo didžiulis
gaublys su stovu. Gana daug vietos ant sienos buvo paskirta
vieninteliam paveikslui su šiaurinės Velso dalies peizažu: tarp
uolų čiurlena upeliukas, fone tamsuoja medžiai, šmėkšo žalios
kalvos. Peizažas atrodė neapsakomai tyras, palyginti su kunku­
liuojančio Londono suktumu.
Pagaliau Kenonas pasisuko į Grantą ir klausiamai kilstelėjo
antakius. Aštrių bruožų jo veidas šaltomis pilkomis akimis pa­
sižymėjo savotišku plėšrumu. Jeigu jis būtų leidęs sau parodyti
bent lašą švelnumo, veikiausiai būtų laikomas netgi išvaizdžių
vyru.
- Na? - burbtelėjo jis. - Kokį skenduolį vakar ištraukė? Ar
reikia, kad koroneris apžiūrėtų lavoną?
- Lavono nėra, - spėriai atsakė jam Grantas. - Auka - tai mo­
teris - liko gyva. Parsinešiau ją namo ir iškviečiau daktarą Linlį.
- Itin geraširdiškas poelgis.
Grantas gūžtelėjo pečiais.
- Aš gana gerai pažįstu tą moterį. Tai Vivjena Duval.
Vardas sudomino Kenoną.
- Ta, kuri davė jums atkirtį per pokylį pas Ventvortą?
- Tai aš daviau jai atkirtį, - susierzinęs atšovė Grantas. -
Tačiau gandų nešiotojai viską pervertė atvirkščiai.
- Hmm... - pašaipiai nutęsė Kenonas kilstelėjęs tamsius an­
takius. - Kas dar? Kokia panelės Duval sveikatos būklė?
Grantas pabarbeno pirštais į kėdės ranktūrį.

56
 ‘l^etikra kurtizanė

- Ją kėsintasi nužudyti, dėl to nekyla abejonių. Mėlynės nuo

pirštų ant gerklės, smarkiai sumušta galva. Linlis sako, kad ji
pasveiks... bet iškilo sunkumų. Mergina prarado atmintį. Negali
pasakyti nė menkiausios smulkmenos apie tai, kas nutiko, net
savo vardo neprisimena.
- Ar daktaras minėjo, kada ji gali atgauti atmintį? Ar ap­
skritai ją atgaus?
Grantas papurtė galvą.
- To neįmanoma sužinoti. Ir kol tyrimas pasistūmės į priekį...
arba panelė Duval atgaus atmintį... bus geriau, jei visi manys,
jog ji negyva.
Kenonas patenkintas prisimerkė.
- Ar man paskirti pareigūną, kad atliktų tyrimą, ar pats jo
imsitės?
- Norėčiau imtis pats. - Grantas susivertė likusią kavą ir
apglėbė puodelį ilgais pirštais, oda sugerdamas šilumos li­
kučius. - Pradėsiu nuo jos ankstesnio globėjo lordo Džerardo
apklausos. Galbūt jis arba kuris nors kitas pavydus meilužis
mėgino ją pasmaugti. Po galais, veikiausiai jų bus ilgas sąrašas.
Kenono lūpų kampučiai krustelėjo nuo tramdomo juoko.
- Aš nusiųsiu pareigūną, kad apklaustų ją suradusį val­
tininką ir kitus, vakar vakare plukdžiusius keleivius per upę
prie Vaterlo tilto. Gal kuris nors bus matęs arba girdėjęs ką nors
mums naudingo. Praneškite, kaip jums seksis tirti. O kur dabar
yra panelė Duval?
Grantas spoksojo į žvilgančius tamsius kavos lašelius, prili­
pusius prie puodelio krašto iš vidaus.
- Pas mane, - prabilo jis nutaisęs kuo abejingesnį balsą.

57
 LISA KL EYT AS

- Ji tikrai turi draugų arba giminaičių, kurie galėtų priglausti.

- Pas mane jai bus saugiau.
Grantas nė nemirktelėjęs atrėmė kiaurai veriantį Kenono
žvilgsnį. Magistratas vengė kalbėti apie savo pavaldinių as­
meninį gyvenimą, jeigu jie gerai dirbo savo darbą. Tačiau jis
buvo neabejingas moterims ir vaikams, būtų padaręs viską, kas
jo galioje, kad užkirstų kelią blogam elgesiui su jais.
Kenonas ilgai netrikdė nejaukios tylos.
- Man regis, aš jus gerai pažįstu, Morganai... ir galiu būti
tikras, kad nepasinaudosite šia moterimi, kad ir kokių patyrėte
nuoskaudų.
- Aš niekada nepanaudočiau jėgos prieš moterį, kuri manęs
nenori.
- Nekalbu apie jėgą, - ramiai patikino jį Kenonas. - Turiu
omenyje apgaulę... gudravimus... gundymą.
Tramdydamas norą pasakyti Kenonui, kad žiūrėtų savo
reikalų, Grantas pakilo nuo kėdės ir padėjo tuščią puodelį ant
šoninio stalo.
- Nereikia pamokslauti, - suurzgė jis. - Aš nenuskriausiu
panelės Duval. Duodu žodį. Tačiau nepamirškite, kad ji ne tokia
jau nekalta. Ši mergina - kurtizanė. Gudravimas ir gundymas
yra jos darbo priemonės. Nors ji ir neteko atminties, tai nieko
nekeičia: ji yra tas pats žmogus kaip anksčiau.
Nėmaž nepaveiktas šios tirados Kenonas pasitrynė pirštais
smilkinius ir susimąstęs pažvelgė į Grantą.
- Ar panelė Duval tam neprieštarauja?
- Jeigu jai nepatinka, gali bet kada išeiti kitur.
- Pasirūpinkite, kad ji tai suprastų.

58
 'Netikra kurtizanė

Nurijęs keletą šiurkščių žodžių Grantas sutikdamas link­

telėjo galvą.
- Ką dar liepsite? - paklausė jis taip mandagiai, jog galėjai
pagalvoti, kad šaiposi.
Kenonas ir toliau varstė jį įdėmiu žvilgsniu.
- Gal paaiškintumėte, kodėl nusprendėte priglausti panelę
Duval po savo stogu, nors pats prisipažinote jos nemėgstantis?
- Aš nesakiau, kad nemėgstu, - atšovė Grantas.
- Na na, - švelniai tarė Kenonas. - Juk neslėpėte apmaudo,
jog dėl jos kaltės buvote plakamas liežuviais.
- Tarkime, kad man tai kompensacija už žalą. Kita vertus,
mano pareiga ją apsaugoti.
Kenonas metė į jį iškalbingą žvilgsnį.
- Kad ir kokios reputacijos ta dama būtų, norėčiau, jog nekiš-
tumėte prie jos rankų, kol pasveiks, o mes užbaigsime tyrimą.
Nors ir labai suirzęs, Grantas šyptelėjo.
- Ar aš kada nors pasielgiau kitaip, nei prašėte?
Sunkiai atsidusęs Kenonas nusisuko prie stalo.
- Velniškai norėčiau tikėti, kad ne, - sumurmėjo jis ir moste­
lėjęs ranka nurodė jam pasišalinti.
- Lik sveika, Kapone, - linksmai tarė Grantas, tačiau katė su
panieka nusigręžė ir jis nusišypsojo.

Parko skersgatvis prestižinio Meifero rajono centre buvo

geidžiamiausia Londono gyvenamoji vieta. Gaubiama turtų ir
valdžios auros ji buvo apstatyta įspūdingais didžiuliais rūmais
su kolonomis. Tokie pastatai turėjo įtikinti praeivius, jog jų gy­
ventojai daug geresni už paprastus mirtinguosius.

59
 LISA KLEYPAS

Grantas žinojo per daug aristokratų gyvenimo paslapčių,

kad Parko skersgatvio didybė jam keltų pagarbią baimę. Kil­
mingieji turėjo daug tokių pat ydų ir silpnybių kaip kiti žmonės,
o gal net daugiau. Skirtumas tik toks, jog naudodamiesi turtais
ir įtaka didikai lengviau galėjo savo nuodėmes nuslėpti. Kartais
jie išties patikėdavo, kad įstatymai, kuriems privalo paklusti
prastuomenė, jiems negalioja. Štai tokius žmones Grantas la­
biausiai mėgo perduoti į teisingumo rankas.
Paskutinis Vivjenos globėjas buvo Viljamas Henris Eliotas,
lordas Džerardas. Busimasis grafas Norburas tik ir laukė tėvo
mirties, kad galėtų paveldėti jo titulą ir didelį turtą. Baisingam
Džerardo apmaudui, jo tėvas buvo puikios sveikatos ir atrodė
nusiteikęs dar daug metų pats mėgautis titulo teikiamomis pri­
vilegijomis. Tad Džerardas ieškojo būdų prasiblaškyti: šėliojo
su moterimis, girtuokliavo, lošė ir medžiojo. „Prisišnekinęs"
Vivjeną Duval jis sukėlė daugybės vyrų pavydą. Jis buvo gražus
ir itin pageidaujamas laimikis.
Džerardas garsėjo ūmiu charakteriu, negavęs, ko trokšta,
jis užsiplieksdavo. Iš džentelmeno buvo tikimasi, kad pralošęs
elgsis ramiai, tačiau Džerardas, užuot pripažinęs pralaimėjimą,
imdavo meluoti ir išsisukinėti. Pikti liežuviai porino, jog nusi­
vylimą jis išlieja ant tarnų ir yra toks blogas šeimininkas, kad
nebegali pasisamdyti darbininkų daugybei savo dvarų.
Priėjęs klasikinio stiliaus rūmus, kuriuos puošė priekinės ko­
lonos ir nišos su statulomis, Grantas pakilo laiptais. Kelis kartus
dunkstelėjo pirštinėtos rankos kumščiu į duris, viena jų pusė
prasivėrė ir pasirodė rūškanas vyresniojo liokajaus veidas.

60
 I^įetikra kurtizanė

- Kokiu jūs reikalu, sere? - paklausė tarnas.

- Praneškite lordui Džerardui, kad atvyko ponas Morganas
ir nori su juo pasimatyti.
Iš vyresniojo liokajaus veido išraiškos Grantas suprato esąs
atpažintas, o balse išgirdo atsargumą.
- Apgailestauju, bet turiu pasakyti, kad lordo Džerardo nėra
namie. Jeigu paliktumėte savo vizitinę kortelę, aš vėliau būtinai
jam perduočiau.
Grantas kreivai šyptelėjo. Fraze „nėra namie" liokajus pa­
prastai praneša, jog jo šeimininkas arba šeimininkė namie
galbūt yra, tačiau nepageidauja priimti lankytojų. Bet panorė­
jusiam ką nors apklausti Grantui etiketo subtilybės rūpėdavo
mažiausiai.
- Nepaliksiu vizitinės kortelės, - kategoriškai pareiškė jis. -
Eikite ir pasakykite šeimininkui, kad atvyko ponas Morganas.
Aš ne pramogauti užsukau.
Vyresniojo liokajaus veidas išliko abejingas, tačiau galėjai
jausti jo nepritarimą. Neištaręs daugiau nė žodžio jis paliko
Grantą už slenksčio, o pats dingo viduje. Grantas stumtelėjo
petimi sunkias duris ir įėjęs uždarė jas smarkiai paspyręs koja.
Tada apsisuko ant kulno ir nužvelgė vestibiulį. Čia į viršų kilo
žvilgančio marmuro kolonos, sienos buvo išdažytos madinga
matine spalva, vadinama „Paryžiaus pilkąja". Viršutinę sienos
dalį iki pat aukštų lubų puošė balti gipso lipdiniai. Kitoje ves­
tibiulio pusėje, tiesiai priešais duris, buvo niša su sparnuotos
moters skulptūrėle.
Priėjęs prie jos Grantas palietė grakštų sparną, gėrėdamasis
dailiu kūriniu.

61
 U S A Kl. K Y PAS

Tuo metu sugrįžo vyresnysis liokajus ir susiraukęs išdidžiai

tarė:
- Sere, ši statula iš labai vertingos lordo Džerardo romėnų
skulptūrų kolekcijos.
Grantas žengtelėjo atatupstas.
- Tiksliau, graikų, - dalykiškai pataisė jis. - Originalas Sėdi
deivei Atėnei ant rankos Partenone.
- Na... - liokajus atrodė smarkiai sutrikęs. - Jos negalima
liesti. Lordas Džerardas jau namie, malonėkite sekti paskui
mane.
Grantas buvo nuvestas į svetainę, iškaltą šviesiai kremi­
nėmis medžio plokštėmis su aštuonkampiais ryškiai raudonais
intarpais. Lubos gniaužė kvapą: nuo saulę primenančio auksa­
spalvio rutulio viduryje į kraštus driekėsi raudonos ir geltonos
juostos. Tarp dviejų langų, įstiklintų rombo formos stiklo plokš­
telėmis, kabėjo penkių paskutinių grafų Norburų stambiais iš­
didžiais veidais ovaliniai portretai.
- Ar nenorėtumėte išgerti, Morganai?
Lordas Džerardas įėjo į svetainę apsisiautęs siuvinėtu žalio
aksomo chalatu. Nešukuoti plaukai buvo netvarkingai užkritę
ant stambaus veido, įraudusio nuo stipraus gėrimo. Su stiklu
brendžio rankoje Džerardas nužingsniavo prie didelio krėslo su
atlošu galvai ir atsargiai atsisėdo. Jam buvo vos per trisdešimt,
tačiau nuolaidžiavimas savo silpnybėms neišėjo į naudą: atrodė
bent dešimt metų vyresnis. Šiaip Džerardas iš išvaizdos buvo
beviltiška vidutinybė: nei riebus, nei liesas, nei aukštas, nei
žemas, nei gražus, nei bjaurus. Tik akys traukė dėmesį: tamsios,
mažutės, įdėmios.

62
 'hlętikra kurtizanė

Džerardas mostelėjo ranka, kurioje spaudė stiklą.

- Velniškai geras armanjakas, - pareiškė jis. - Išgersite?
- Man dar truputį per anksti, - atsisakė Grantas, lengvai
krestelėjęs galvą.
- Aš dar nesugalvojau geresnio būdo pradėti dieną.
Džerardas nugurkė didelį gurkšnį kraujo raudonumo skysčio.
Grantas stengėsi išlikti malonus, tačiau žiūrint į Džerardą
kažkas pikta ir bjauraus krustelėjo krūtinėje. Prieš akis prabėgo
vaizdai, kaip Vivjena šį vyrą glamonėja, stengiasi patenkinti.
Ji buvo Džerardo kekšė, būtų parsidavusi ir kitam vyrui, ga­
linčiam sumokėti tiek, kiek ji reikalauja. Plėšomas pavydo ir ap­
imtas pasibjaurėjimo Grantas atsisėdo į krėslą greta Džerardo.
- Ačiū, kad sutikote pasišnekėti, - padėkojo.
Džerardas atitraukė žvilgsnį nuo stiklo su gėrimu ir karčiai
šyptelėjo.
- Supratau neturintis pasirinkimo.
- Nemanau, jog tai truks ilgai, - tarė Grantas. - Užduosiu
jums kelis klausimus.
- Ar atliekate kokį nors tyrimą? Dėl ko? Su kuo tai susiję?
Grantas atsilošė krėsle, atrodė atsipalaidavęs, tačiau jo
žyilgsnis buvo įsmeigtas Džerardui į veidą.
- Norėčiau sužinoti, kur jūs buvote vakar vakare, prieš vi­
durnaktį.
- Savo klube, pas Kreivėną. Keletas draugų galėtų patvir­
tinti.
- Kada išėjote iš klubo?
- Ketvirtą, o gal penktą valandą. - Džerardas patenkintas
nusišypsojo putliomis lūpomis. - Man pavyko nemažai išlošti

63
 LISA KLEYPAS

kauliukais, paskui pasismaginau su viena lošimo namų mer­

gužėle. Visapusiškai puikiai praleidau laiką.
- Kokio pobūdžio santykius jūs palaikėte su panele Vivjena
Duval?
Nuskambėjus šiam vardui ir pavardei gera Džerardo nuo­
taika dingo kaip nebuvusi. Jo veidas dar labiau paraudo,
tamsios primerktos akys priminė du obsidiano gabalėlius. Jis
palinko į priekį, abiem rankomis suėmęs stiklą su armanjaku.
- Jūs atėjote dėl Vivjenos, tiesa? Kas atsitiko? Ar ji pakliuvo į
keblią padėtį? Po galais, kad ir kas tai būtų, reikalas veikiausiai
šlykštus ir velniškai brangus. Perduokite, jog aš nė piršto ne­
pajudinsiu jai padėti, nors ji keliais pas mane atšliaužtų. Jau
geriau Popiežiui kojas išbučiuosiu.
- Kokie judviejų santykiai? - toliau mygo jį Grantas.
Džerardas išsiurbė armanjako likučius ir chalato rankove
nusišluostė bumą. Gėrimas, regis, nuramino ir jo veide nušvito
gudri šypsena.
- Tikriausiai jūs tai jau žinote, Morganai. Kartą ir pats buvote
ja truputį susidomėjęs, ar ne? Tačiau ji jūsų nepasirinko. - Jis
sukikeno, bet greitai surimtėjo. - Vivjena tikra ragana. Su ja
aš praleidau dvejus metus. Apmokėdavau jos sąskaitas, pado­
vanojau namą Londone, brangenybių, karietą, arklių - ji gavo
viską, ko tik panorėjo. Ir visa tai - už išskirtinę teisę su ja gulėti.
Na, ta teisė bent jau turėjo būti išskirtinė. Tačiau aš neapgau­
dinėju pats savęs, kad ji buvo man ištikima. Vivjenai tai būtų
ne pagal jėgas.
- Ar todėl judu išsiskyrėte? Dėl jos neištikimybės?

64
 *A(etikra kurtizanė

- Ne, - Džerardas niūriai spoksojo į savo tuščią stiklą. -

Prieš man atskleidžiant daugiau savo asmeninio gyvenimo de­
talių, galėtumėte ir jūs ką nors paaiškinti... Kodėl, velniai rautų,
mudu šnekamės apie Vivjeną? Ar jai kas nors atsitiko?
- Jūs galite atsakyti į mano klausimus čia arba Lenktojoje
gatvėje, - ramiai tarė Grantas. - Nebūtumėte pirmas aristo­
kratas, kurį tardyčiau apklausų kambaryje.
Apimtas pykčio Džerardas staigiai pašoko ant kojų.
- Jūs drįstate man grasinti... Dėl Dievo, kas nors turėtų jus
gerai pamokyti!
Grantas taip pat atsistojo, jis buvo beveik visa galva aukš­
tesnis už Džerardą.
- Ką gi, pamėginkite, - maloniai pasiūlė. Grantas retai nau­
dodavosi savo ūgiu ką nors įbauginti, buvo linkęs tam reikalui
pasitelkti protą. Daug vyrų norėjo su juo susiremti, kurstė
jį išbandyti jėgas, tikėdamiesi tokia drąsa padaryti įspūdį
draugams. Bet Grantui jau seniai pabodo vanoti šonus provo­
kuojantiems muštynes karštakošiams. Susigrumdavo tik tada,
kai to būdavo neįmanoma išvengti... ir visada įveikdavo prie­
šininką. Jam nebuvo malonu mušti kitą žmogų iki sąmonės ne­
tekimo. Bet Džerardui veikiausiai padarytų išimtį.
Pamačius prieš save tokį milžiną Džerardo veidas ištįso iš
baimės. Jis nervingai persibraukė per susitaršiusius plaukus.
- Ne, aš jums nieko nedarysiu, - sumurmėjo jis. - Nenu­
sileisiu iki tokio lygio, kad smogčiau kažkokiam netašytam
bernui.
Pabrėžtinai mandagiai Grantas mostelėjo į krėslą su atlošu
galvai.

65
 LISA KLEYPAS

- Tada prašyčiau sėstis, milorde.

Matyt, Džerardui toptelėjo nauja mintis, nes jis susmuko į
minkštą krėslą.
- Viešpatie brangus, - kimiai tarė jis. - Vivjena negyva, ar
ne? Todėl jūs manęs čia visko klausinėjate?
Grantas taip pat atsisėdo ir pasilenkęs į priekį įsirėmė alkū­
nėmis į kelius. Jis įdėmiai stebėjo įraudusį Džerardo veidą.
- Kodėl taip sakote?
Džerardas prabilo lyg apsvaigęs.
- Ji dingo prieš mėnesį, nuo tada, kai mudu išsiskyrėme.
Tarnai buvo atleisti, namas užrakintas. Aš vaikščiojau į pokylius,
arbatėles, muzikos vakarus - visur, kur tik ji galėjo pasirodyti...
Tačiau niekas nieko apie ją nežinojo. Manė, kad atsiskyrė nuo
visų su kokiu nors nauju globėju. Bet Vivjena negalėtų taip ilgai
ištverti be Londono, nebent jai nutiko kas nors labai blogo.
- Kas verčia jus taip manyti?
- Vivjena greitai pradeda nuobodžiauti. Jai reikia nuolatinio
jaudulio, linksmybių. Ramus vakaras namie veda ją iš proto. Ji
nemėgsta vienumos. Kasdien veržiasi kur nors - į pokylį arba
šiaip vakarėlį. Man toks tempas buvo sunkiai pakeliamas. -
Džerardas liūdnai nusijuokė. - Su manimi ji išbuvo ilgiau nei
su kuriuo nors kitu savo buvusiu globėju... ir mane tai truputį
guodžia.
- Gal žinote, ar ji turėjo priešų?
- Na, priešu nė vieno nepavadinčiau... bet Vivjenos daug
kas nemėgo.
- Kokia buvo panelės Duval finansinė padėtis tuo metu, kai
ji jus paliko?

66
 ‘l^letikra kurtizanė

- Pinigai jos rankose neužsilaikydavo. Vivjena neturėjo

santaupų, viena ilgesnį laiką nebūtų išsivertusi. Privalėjo ne­
delsdama susirasti kitą meilužį.
- Gal nujaučiate, kas galėjo būti kandidatas?
-Ne.
- Ar ji turi giminaičių?
- Kiek man žinoma, neturi. Todėl jums vargiai pavyktų pa­
kreipti pokalbį šia linkme. - Džerardas atsiduso ir ėmė kramtyti
išpuoselėtų rankų nago šerpetą. - Ar dar ilgai mane gaišinsite,
Morganai? Man perdžiūvo gerklė, noriu įsipilti armanjako.
- O kuria linkme jūs pakreiptumėte pokalbį? - pasidomėjo
Grantas. - Ar panelė Duval turėjo kokių nors išskirtinių po­
mėgių arba polinkių? O gal pastaruoju metu kuo nors susi­
domėjo?
- Ją domino tik tai, kas vyksta lovoje. Abejoju, ar per gy­
venimą perskaitė bent vieną knygą.
- Gal atsirado naujų pažįstamų? Ypač vyrų?
Džerardas pabalino akis.
- Nė Viešpats Dievas nesuskaičiuotų visų Vivjenos pa­
žįstamų vyrų.
- Papasakokite, kas nutiko tą dieną, kai ji jus paliko. Ar judu
susivaidijote?
- Žinoma. Vivjena man daug kainavo ir aš nemačiau prie­
žasčių, kodėl mudviejų santykiai negalėtų tęstis neribotą laiką.
Netgi užmerkiau akis, jog ji trokšta būti apsupta gerbėjų.
Todėl įsikarščiavau... net grasinau jai... tačiau Vivjena tik nu­
sijuokė man tiesiai į akis. Aš pareikalavau atskleisti, kas mane
pakeis, nes buvau įsitikinęs: ji nepaliktų manęs, iš pradžių

67
 LISA KLfcYPAS

neužsitikrinusi kito vyriškio globos. Vivjena atrodė labai pa­

tenkinta savimi ir pasakė tik tiek, kad tikisi netrukus ištekėti ir
būti labai turtinga. - Jis apmaudžiai prunkštelėjo. - Juokinga!
Niekas nevestų tokios šliundros kaip Vivjena Duval, nes ap­
sijuoktų prieš visą Angliją. Tačiau iš jos visko galima tikėtis.
Spėju, jog visai galimas dalykas, kad ji apsuko galvą kokiam
nukaršusiam našliui ir privertė pasipiršti.
- Ar yra jūsų kivirčo liudininkų?
- Neabejoju, jog Vivjenos tarnai viską girdėjo. Kelis kartus
buvau pakėlęs balsą.
- Mušėte ją?
- Niekada! - iškart atsakė Džerardas, jis atrodė įsižeidęs. -
Prisipažįstu, buvo kilęs noras ją pasmaugti. Tačiau aš nega­
lėčiau moteriai padaryti nieko bloga. Ir nors labai niršau, būčiau
nusispjovęs į išdidumą ir priėmęs Vivjeną atgal, jeigu tik ji būtų
panorėjusi.
Tai išgirdęs Grantas suraukė antakius. Buvo įsitikinęs, kad
dėl moters, tegul ir labai žavingos, neverta paminti išdidumo.
Visada atsiras kita dailaus veidelio, puikios figūros, kerus sklei­
džianti būtybė ir ištrins iš atminties prieš ją buvusiosios prisi­
minimus.
- Nujaučiu, ką galvojate, - tarė Džerardas. - Bet kai ko jūs
paprasčiausiai negalite suprasti... Nėra kitos tokios moters kaip
Vivjena. Jos kvapas, skonis, jos kūnas... Niekas jai neprilygsta.
Nėra to, ko ji negalėtų padaryti lovoje. Ar jums teko mylėtis su
moterimi, kuri nejaučia gėdos? Jeigu galėčiau praleisti su ja dar
vieną naktį... bent valandą... - jis papurtė galvą ir tyliai nusi­
keikė.

68
 ‘Netikra kurtizanė

- Gerai, milorde, - griežtai nukirto Grantas. - Kol kas pakaks.

Tačiau man atliekant tyrimą dar gali kilti klausimų ir jums.
Jis pakilo nuo kėdės ir nužingsniavo prie durų, bet išgirdęs
maldaujamą Džerardo balsą stabtelėjo.
- Morganai, privalote man pasakyti... Kas jai atsitiko?
Grantas pasisuko ir keistai pažvelgė j jį.
- Ar gedėtumėte, jeigu ji būtų mirusi? - tyliai paklausė jis.
Tada ilgokai laukė atsakymo, nes Džerardas pristigo jėgų at­
sakyti.
Grantas ciniškai nusišypsojo. Džerardas buvo panašus
į vaiką, netekusį mėgstamiausio žaislo... Šiam vyrui trūks
Vivjenos teikiamo seksualinio pasitenkinimo, tačiau iš tikrųjų
jis jos nemylėjo, merginos likimas jam per daug nerūpėjo.
Kartais kurtizanes ir jų globėjus siedavo nuoširdi meilė ir jų
ryšiai trukdavo dešimtmečius. Grantas pažinojo vyrų, kuriems
išvengti santuokos iš išskaičiavimo teikiamo kartaus nusi­
vylimo padėjo meilužė: gimdė vaikus, buvo mylinti gyvenimo
bendrakeleivė, atstojanti žmoną. Bet Vivjena kurtizanės kelią
pasirinko dėl naudos.
- Ar turite jos namo raktus? - pasiteiravo Grantas.
Klausimas aiškiai suglumino Džerardą.
- Turėčiau turėti. Norite apžiūrėti jos valdas? Ką tikitės rasti?
- Kai kalbama apie panelę Duval, esu linkęs nieko nesi­
tikėti, - niūriai atsakė Grantas, tačiau nuo minties, kad ne­
trukus apsilankys Vivjenos namuose, užplūdo smalsumas su
keistu baimės atspalviu. Kuo daugiau jis išsiaiškino apie nie­
kingą Vivjenos praeitį, tuo labiau prastėjo nuotaika.

69
 \

y
/
"%
X '•««SJ

Grantas mikliai atsirakino bronzuoto medžio paradines

duris, vedančias j Vivjenos namą, vieną iš daugelio pastatų ry­
tinėje Grovnerio aikštės pusėje Meifere. Namas su kolonomis
ir arkiniu prieangiu prestižiniame Londono rajone turėjo kai­
nuoti apskritą sumelę. „Dar vienas Vivjenos profesionalumo
įrodymas", - niūriai pagalvojo Grantas.
Viduje tvyrojo prieblanda, tyla ir slogus keletą savaičių ne­
vėdintų patalpų oras. Grantas uždegė lempą ir porą sieninių
žvakių, šviesa išryškino rankomis margintus tapetus. Pasiėmęs
lempą jis apėjo pirmo aukšto kambarius. Vivjenos namai buvo
dailūs ir neabejotinai moteriški, su daugybe freskų, kuriose
vaizduojamos pastelinių spalvų gėlės, sienos išklijuotos pran­
cūziškais tapetais, baldai grakštūs, laibomis kojomis, virš ži­
dinių kabėjo didžiuliai įrėminti veidrodžiai.

70
 ra kurtizanė

Kopdamas laiptais į viršų Grantas atkreipė dėmesį į brangius

išlenktus turėklus drožinėtais stulpeliais ir į lempas krištolo
gaubtais. Atrodo, stengiantis įtikti Vivjenai taupoma nebuvo.
Troškiame antro aukšto ore dar sklandė lengvas kvepalų aro­
matas. Grantas nusekė paskui jį į didįjį miegamąjį, uždegė
lempas ir ėmė įdėmiai tyrinėti aplinką.
Sienos čia buvo išmuštos smaragdų žalumo šilku, derančiu
prie prabangaus gėlėto Briuselio kilimo ant grindų. Nors pagal
šiuolaikinę madą damų miegamuosiuose lova iš dalies turėjo
slėptis nišoje, Vivjena savąją buvo pasistačiusi pačiame vi­
duryje ant kilimu iškloto paaukštinimo, kad būtų gerai matoma.
Granto žvilgsnį iškart patraukė Vivjenos portretas, kabantis ant
sienos priešais lovą. Mergina buvo nutapyta nuoga, atsukusi
žiūrovams blyškią nugarą ir sėdynę. Ji vylingai žvelgė per petį
taip perkreipusi liemenį, kad buvo matyti profilis ir viena putli
daili krūtis.
Dailininkas kiek padailino Vivjeną: jos figūrą nutapė truputį
putlesnę, liemenį ir kojas - ilgesnes, o išsidraikiusius plaukus
tokius ryškius, kad jie priminė židinio liepsnų liežuvius. Ar
juodu mylėjosi, juk Vivjena turėjo daug kartų pozuoti, kol jis
nutapė šį paveikslą? Veikiausiai mylėjosi. Tik po meilės akto
jos veidas galėjo būti toks įraudęs ir sotus, lūpos papurtusios, o
mėlynos akys apsunkusiais vokais, katiškos.
Žvelgdamas į paveikslą Grantas pajuto jau įprastą savo
kūno reakciją į Vivjeną: karščio ir šalčio pliūpsnius... stiprius
geismo šuorus, slopinamus Šalto apdairumo. Jis geidė šios
moters, bet dar labiau troško ją pažeminti ir pamokyti. Norėjo

71
 U S A K L f: Y PA S

ja pasinaudoti, kaip ji pasinaudojo daugybe vyrų. Atėjo laikas

Vivjenai Duval gauti tai, ko yra nusipelniusi.
Grantas priėjo prie Liudviko XV stiliaus tualetinio staliuko
inkrustuotu tulpmedžio medienos viršumi ir paėmė didoką
krištolinį buteliuką kvepalų. Stiprus rožių kvapas buvo sumišęs
su lengvu santalo dvelksmu. Akimirksniu Grantą užplūdo pri­
siminimai apie Vivjeną Ventvorto pokylyje. Ji kvepėjo kaip tik
taip, švelni jos oda skleidė šį malonų aromatą.
Padėjęs buteliuką į šalį Grantas ėmė tikrinti negilius stalčius,
į kuriuos buvo primesta įvairiausių daiktų: šukų, indelių su
pastelinių spalvų tepalu, plaukų papuošalų iš vėžlio kiauto,
dramblio kaulo ir sidabro. Po šiomis smulkmenomis Grantas
aptiko knygutę raudono tymo viršeliais.
Ištraukęs greitai ją pervertė: čia buvo surašyti džentelmenai
ir išsamiai apibūdinti jų seksualiniai pomėgiai, nurodytos
slaptų pasimatymų datos. Puiki galimybė šantažuoti. Grantas
aptiko keletą pavardžių aristokratų, kurie didžiavosi tvirta san­
tuoka ir nepriekaištinga reputacija. Nė vienas iš jų nenorėtų, jog
neištikimybė iškiltų į viešumą, ir nesismulkindami sumokėtų
Vivjenai už tylėjimą. O gal netgi ryžtųsi žmogžudystei, kad nu­
tildytų ją visiems laikams.
- Kokia tu darbšti, mergužėle, - sumurmėjo Grantas įsidėjęs
knygutę į kišenę. Ir visai be reikalo piktai užtrenkė stalčių.
Sukandęs dantis jis įdėmiai apsižvalgė, susirado odinį la­
gaminą. įmetė į jį keletą pirmiausia po ranka pasitaikiusių
tinkamų daiktų: porą sodrių spalvų suknelių, apatinių iš lino,
kojinių, batus, dėžutę nėriniuotų nosinaičių ir tris poras kre­
minės spalvos pirštinių. Prigrūdęs lagaminą iki pat viršaus jis

72
 ‘]\[eUkra kurtizanė

pasiėmė lempą ir išėjo iš miegamojo. Rytoj sugrįš ir nuodugniai

apžiūrės terasą, o dabar knietėjo kuo greičiau pamatyti savo
viešnią ir sužinoti, kaip jai sekasi.

Grantas sėdo į samdomą karietą ir ši parvežė jį namo, į Kara­

liaus gatvę. Duris atidariusi ponia Batons suvirpėjo nuo vidun
įsmukusio šalto vėjo šuoro. Ji paėmė šeimininko apsiaustą ir
laikė glėbyje.
- Laba diena, sere. Ar šiandien pietausite?
- Nesu alkanas, - burbtelėjo Grantas ir pažiūrėjo į laiptus. -
Kaip ji?
Ūkvedė nesutriko dėl tokio jo atžarumo.
- Panelė Duval laikosi puikiai, - ramiai atsakė ponia
Batons. - Ilgai mirko vandenyje, paskui tarnaitė, Merė, padėjo
man ištrinkti panelei galvą. Atrodo, jos sveikata labai pasitaisė.
- Gerai. - Jis įdėmiai žvelgė į ūkvedę, kuri aiškiai norėjo dar
kažką pridurti. - Man dingtelėjo, kad jūs greitai perprantate
žmones, ponia Batons.
Komplimentas paglostė ūkvedės savimeilę.
- Manau, kad perprantu, sere.
- Tada pasakykite... ką jūs manote apie panelę Duval?
Ponia Batons pagyvėjo, įprasto santūrumo neliko nė pėdsako.
Ji pritildė balsą, kad neišgirstų pro šalį einantys tarnai:
- Jos elgesys mane suglumino, sere. Iš ryto nunešiau pa­
nelei Duval lėkštę skrebučių ir išėjau pasižiūrėti, kaip ruošiama
vonia, o ji tuo metu pati atsikėlė ir sutvarkė kambarį. Net lovą
persiklojo, nors ir kamuojama skausmų. Nesuprantu, kam ji tai
darė, ypač kai jos tokia sveikatos būklė. O vonios kambaryje

73
 LISA KLEYPAS

mėgino pakelti kibirą ir supilti vandenį į vonią. Žinoma, mes jai

to neleidome, iškart paėmėme kibirą, tada ji atsiprašė, kad per ją
mums padaugėjo darbo. Atrodo, panelė Duval nuoširdžiai nori
nesukelti niekam papildomų rūpesčių ir yra dėkinga mums už
pagalbą, galima pagalvoti, jog ji niekada neturėjo tarnų.
- Šit kaip.
Granto veidas buvo be jokios išraiškos, kaip visada, kai jis
susidurdavo su prieštaringais faktais.
Ponia Batons susijaudino.
- Kitos tokios malonios ir romios jaunos moters man dar
neteko sutikti. Su visa pagarba tvirtinu, sere: man sunku pa­
tikėti, kad tai, ką apie ją man sakėte vakar, yra tiesa.
- Tai tiesa, - kategoriškai patvirtino Grantas.
Ar gali būti, kad praradus atmintį pasikeitė ir Vivjenos cha­
rakteris? Gal ji nebemoka elgtis taip pasipūtėliškai ir žiūrėti iš
aukšto... o gal tiesiog vedžioja visus už nosies? Grantas nekan­
triai atkišo lagaminą poniai Batons.
- Liepkite kuriai nors tarnaitei iškrauti panelės Duval dra­
bužius.
- Taip, pone Morganai. - Ūkvedė pastatė lagaminą ant
grindų ir nužvelgė šeimininką ramiomis rudomis akimis. -
Sere, Merė atidavė panelei Duval savo geriausius naktinius
marškinius, nes neturėjome kūo jos perrengti.
- Dėkoju. Kiekvieną paslaugą panelei Duval aš laikysiu as­
menine paslauga man. Pasakykite Merei, tegul užsisako naują
suknelę ir prie jos derantį apsiaustą, įtraukite tai į ūkio išlaidas.
Gražią suknelę... tegul netaupo papuošimams.
Ponia Batons pritariamai nusišypsojo.

74
 7 Netikra kurtizanė

- Turiu jums pasakyti, jog esate geras šeimininkas.

Grantas susiraukė.
- Aš nedorėlis ir mudu abu tai žinome.
- Taip, sere, - neryžtingai pritarė ūkvedė.
Grantas patraukė prie laiptų. Krūtinę suspaudė kažkoks
keistas jausmas. Vivjena Duval vaidina sopulių kamuojamą
švelniasielę mergelę... jis to nepakęs. Per kelias minutes ją de­
maskuos, parodys, kokia ji apgavikė. Jei pati dar neprisiminė
esanti niekinga kekšė, jis primins. Iškels aikštėn jos klastas, be­
gėdiškus palaido jos būdo bruožus ir leis jai apie tai kurį laiką
pamąstyti. Paskui tegul pabando vėl dėtis skaistuole.
Pasiekęs miegamąjį Grantas nė nepasibeldė - atlapojo duris
beveik tikėdamasis užklupti Vivjeną patyliukais kikenančią dėl
to, jog jai pavyko visus apmulkinti apsimetus padoria mergina.
Jis įėjo į kambarį... ir sustingo vietoje. Vivjena sėdėjo krėsle
priešais židinį susikėlusi mažas basas kojas, su knyga sterblėje.
Ji pakėlė akis ir pažvelgė į jį, auksiniai liepsnų atšvaitai žaidė
pažeidžiamame jos veide. Vilkėjo kiek per laisvus baltus nak­
tinius marškinius aukštu kaklu, ant šlaunų ir liemens buvo už­
siklojusi mėlyną kašmyro vilnos pledą.
Padėjusi knygą į šalį mergina užsitraukė pledą aukščiau.
Įtampa vis skausmingiau kaustė Grantui krūtinę. Vivjena buvo
angeliško veido ir turėjo šėtono tarnaitės plaukus. Ilgos, šviežiai
ištrinktos sruogos krito bangomis ir garbanomis, gaubė ją it iš­
lydyto vario uždanga ir spindėjo visais jo atspalviais, nuo ci­
namono iki nuauksintų žemuogių. Tokia plaukų spalva gamta
paprastai apdovanoja neišvaizdžias moteris, kompensuodama
joms grožio trūkumą.

75
 LISA KLEYPAS

Bet Vivjenos veidas ir visa išvaizda priminė renesanso dai­

lininkų paveikslus, skirtumas tik toks, kad tikrovėje mergina
atrodė subtilesnė ir gaivesnė, nei gali perteikti nutapytas at­
vaizdas. Dabar jos akys jau buvo neužtinusios, ryškus jų mėly­
numas smigo tiesiai į Grantą. O lūpos, švelnios ir rausvos, buvo
iš prigimties žavingos.
Kažkas atsitiko su kvėpavimu. Plaučiai veikė netinkamai,
širdis tuksėjo per greitai ir Grantas sukando dantis. Jeigu jis
nebūtų civilizuotas žmogus, jeigu nesididžiuotų taip jį išgar­
sinusia savitvarda, paimtų ją čia pat, nedelsdamas ir nepaisy­
damas pasekmių. Jis beprotiškai jos geidė.
Regis, nesuprasdama jo tylios, bet nuožmios vidinės kovos,
Vivjena pasveikino jį neryžtinga šypsena. Ir jis pajuto jai kone
neapykantą už tą šypseną, tokią šiltą ir švelnią, kad palietė
kažką giliai jo krūtinėje.
Grantas atsakė jai šypsena, kupina teisuoliško pasitikėjimo
savimi.
- Laba diena, panele Duval. Atėjo laikas mums pasišnekėti.
Užsitraukusi pledą beveik iki pasmakrės Vivjena įdėmiai
žvelgė į vyrą prieš save. Jos krūtinėje kunkuliavo jausmai,
kankino smalsumas. Tarnai pasakė, kad Grantas Morganas
dirba Lenktosios gatvės policijos būryje, jis - policininkas, pats
žymiausias iš jų. Vienas dar pridūrė, jog ir drąsiausias visoje
Anglijoje, dabar Vivjena suprato kodėl.
Morganas buvo milžinas. Per pastarųjų dvidešimt keturių
valandų baimes ir nepatogumus ji kažkodėl nepastebėjo, kad
šiurkštus žemas balsas ir mąslios žalios akys priklauso vyrui,
kuris toks... na taip, didelis. Ne šiaip aukštas, o visais atžvilgiais

76
 I^etikra kurtizanė

didelis. Dabar, kai jau kiek atsigavo po tų maudynių Temzėje,

ji gali geriau jį apžiūrėti. Jo pečiai platūs it bažnyčios durys,
kūnas sudėtas įspūdingai, kojos ilgos ir raumeningos, rankos
taip pat, raumenys pūpso po švarko rankovėmis.
Grantas neatitinka visuotinio grožio etalono. Jo veidas iš­
raiškingas kaip granito luito. Vivjenos žvilgsnis susmigo į jo
rankas, ji prisiminė, kokios jos švelnios, ir skaisčiai nuraudo.
- Taip, norėčiau pasišnekėti.
Grantas pakėlė sunkų krėslą ir stulbinamai lengvai prinešęs
pasistatė šalia jos. Žvelgdama į jį Vivjena pagalvojo, kaip turi
jaustis žmogus, apdovanotas šitokia jėga. Atrodė, kad savo kūnu,
stipriu ir gyvybingu, jis užpildė visą kambario erdvę. Grantas
atsisėdo ir įrėmė į ją įdėmias žalias akis... ilgomis blakstienomis,
tačiau jo akys ne smaragdų žalumo. Jos kiek tamsesnio atspalvio,
priminė jai buko lapus arba dulsvą seno vyno butelio stiklą.
- Pone Morganai, - tarė ji, nepajėgdama atitraukti žvilgsnio
nuo tų žavių akių, - aš niekada negalėsiu jums atsidėkoti už
tai, ką dėl manęs padarėte... už jūsų gerumą, už dosnumą ir... -
Mergina jautė, kaip raudonis jos veide susitelkia į dvi ryškias
dėmes ant skruostų. - Esu jums dėkinga už gyvybę.
- Ne aš ištraukiau jus iš upės, - tarė Morganas, ne per la­
biausiai apsidžiaugęs dėl jos dėkingumo. - Tai padarė valti­
ninkas.
Vivjena negalėjo taip visko palikti neįsitikinusi, jog jis su­
pranta, kaip ji jaučiasi.
- Aš vis tiek būčiau mirusi. Prisimenu, kaip gulėjau ant
laiptų siaubingai sušalusi, visiškai be jėgų ir man neberūpėjo,
gyvensiu aš ar mirsiu. Tada pasirodėte jūs.

77
 LISA KI.F.YPAS

- Ar dar ką nors prisimenate? Apie save, savo praeitį? Ar

išliko įspūdis, kad grūmėtės, ginčijotės?..
- Ne. - Ji pakėlė abi rankas prie gerklės, palietė skaudamą
vietą ir įrėmė į jį klausiamą žvilgsnį. - Pone Morganai... kas
man tai padarė?
- Dar nežinau. Būtų daug lengviau išsiaiškinti, jeigu jūs ne­
būtumėte praradusi atminties.
- Man labai gaila.
Jis gūžtelėjo pečiais.
- Vargu ar jūs dėl to kalta.
Kur dingo tas švelnus nepažįstamasis, ja rūpinęsis praėjusį
vakarą ir šįryt? Buvo sunku patikėti, jog tai tas pats vyras, kuris
ją nešė ant rankų ir ramino, patepė tepalu mėlynes ir nubroz­
dinimus, apkamšė lovoje it tėvas mylimą kūdikį. Dabar Mor­
ganas atrodė rūstus ir neprieinamas. Jis pyko ant jos, bet ji ne­
suprato, už ką. Todėl jautėsi dar labiau sutrikusi, jeigu tai dar
buvo įmanoma. Be šio vyro ji nieko daugiau neturėjo... todėl jo
šaltumas neapsakomai slėgė.
- Jūs nepatenkintas, - tarė mergina. - Kas atsitiko? Ar aš pa­
dariau ką nors ne taip?
Klausimai, rodės, kiek apmaldė Morgano susierzinimą.
Vengdamas jos žvilgsnio jis iš giliai atsiduso, tarsi išlaisvin­
damas užgniaužtas emocijas.
- Ne, - sumurmėjo jis ir greitai papurtė galvą. - Nieko.
Galbūt jis sužinojo apie ją ką nors tokio, kas jam nepatinka?
Nuo šios minties Vivjenos kūnas taip įsitempė, kad raumenys
ėmė drebėti.

78
 T^etikra kurtizanė

- Aš bijau, - tarė ji ir nuleido suspaustus kumščius į skreitą. -

Mėginu prisiminti bent ką nors apie save. Niekas neiškyla iš
atminties. Joks prasmingas prisiminimas. O mintis, jog kažkas
taip manęs nekenčia, kad trokšta mano mirties...
- Jis įsitikinęs, jog jūs negyva.
- Jis?
- Jokiai moteriai nepakaktų jėgų plikomis rankomis pa­
smaugti jūsų. Be to, jūsų aplinkoje moterų buvo mažai. Jūs ben­
dravote daugiausia su vyrais.
- A. - Kodėl jis paprasčiausiai nepasako, ką apie ją žino,
užuot vertęs klausinėti? Tikra kankynė žiūrėti į akmeninį jo
veidą ir spėlioti, kokios praeities paslaptys įstūmė ją į tokią
klaikią padėtį. - Sakėte... kad man gali nepatikti kai kurie da­
lykai apie mane, - neryžtingai priminė Vivjena.
Iš švarko kišenės Grantas išsitraukė knygutę raudono tymo
viršeliais.
- Pasklaidykite, - piktai tarė jis įdėjęs ją merginai į ranką.
- Kas tai? - nepatikliai pasiteiravo ši.
Jis neatsakė, tik žiūrėjo nerimastingu žvilgsniu, išduodančiu
nekantrumą.
Vivjena atvertė knygutę ir ėmė sklaidyti puslapius, prira­
šytus tvarkinga moteriška rašysena. Tai buvo sąrašas su pavar­
dėmis, datomis... Ji pusę minutės skaitė, kol priėjo itin atvirą ap­
rašymą, tada pasibaisėjusi aiktelėjo ir užvertė knygutę. Pakėlė į
Morganą apstulbus; žvilgsnį.
- Dėl Dievo meilės, kodėl jūs rodote man tai? - Vivjena
norėjo grąžinti knygutę, tačiau jis neėmė. Tada ji numetė ją ant

79
 LI SA KLEYPAS

grindų ir įsispoksojo lyg į susirangiusią gyvatę. - Kieno ji ir

kaip susijusi su manimi?
- Ši knygutė jūsų.
- Mano? - Merginą nupurtė šaltis ir ji tvirčiau apsigaubė
kašmyro pledu. - Jūs klystate, pone Morganai, - tarė ji griežtu,
iš įniršio šaltu balsu. - Aš to nerašiau. Nebūčiau galėjusi pa­
rašyti.
- Iš kur jūs žinote?
- Žinau, nes nebūčiau galėjusi!
Išsigandusi ir įsižeidusi ji metė į jį priekaištingą žvilgsnį.
Kai Morganas prabilo, jo balsas buvo tylus, bet kategoriškas:
- Jūs esate kurtizanė, Vivjena. Labiausiai pagarsėjusi Londone.
Iš šios profesijos jūs susikrovėte turtus.
Ji pajuto, kad mirtinai išbalo. Širdis pašėlusiai daužėsi krū­
tinėje.
- Tai netiesa! - riktelėjo mergina. - Knygutė tikriausiai pri­
klauso kitai moteriai.
- Aš radau ją jūsų namuose, miegamajame.
- Kam man... kam kokiai nors moteriai rašyti tokius da­
lykus?
- Tai padėtų sumanius griebtis Šantažo, - ramiai tarė Mor­
ganas. - O gal taip jums buvo lengviau nesusipainioti.
Vivjena pašoko iš krėslo it spyruoklės išsviesta, kašmyro
vilnos pledas nuslydo ant grindų. Matyt, sutvarstytąją kulkšnį
pervėrė skausmas, nes ji susiraukė ir šlubuodama atsitraukė
kelis žingsnius atatupsta, norėdama padidinti atstumą tarp jų­
dviejų.
- Aš nedariau nieko, kas aprašyta šioje knygutėje!

80
 ‘h(etikra kurtizanė

Morganas nužvelgė ją nuo galvos iki kojų ir Vivjena nu­

siminė supratusi, kad stovi priešais liepsnojantį židinį ir pro
plono muslino naktinius jos kūnas persišviečia iki smulkmenų.
Ji sugniaužė delnais laisvo drabužio priekį ir prisispaudė
klostes prie paširdžių.
- Aš nesu prostitutė! - karštai pareiškė ji. - Jeigu būčiau, esu
įsitikinusi, kaip nors jausčiau, tačiau nejaučiu, nes tokia nesu!
Jūs siaubingai klystate dėl manęs. Jeigu tai rodo jūsų kaip nusi­
kaltimų tyrėjo gebėjimus, jie man nepadarė įspūdžio! O dabar...
dabar eikite, tirkite toliau, padarykite viską, kas būtina, kad iš­
siaiškintumėte, kas aš esu iš tikrųjų.
Morganas taip pat pakilo iš krėslo.
- Aš negaliu pakeisti to, kas yra, vien todėl, kad jums tai ne­
patinka.
- Man ne tik nepatinka, - sunkiai alsuodama pareiškė
Vivjena. - Aš su jumis kategoriškai nesutinku. Jūs klystate, ar
suprantate tai?
Ji susvirduliavo netekusi pusiausvyros, nes kulkšnį su­
skaudo dar labiau, mergina pasijuto siaubingai pažeminta.
- Ar norite, kad pakviesčiau liudininkų ir šie, pamatę
jus, prisiektų padėję ranką ant Biblijos, kad jūs esate Vivjena
Duval? - šiurkščiai paklausė Morganas. - Ar norite nuvažiuoti
į savo namus ir pasižiūrėti į miegamajame ant sienos kabantį
paveikslą - jame jūs nutapyta nuoga? Atvežiau keletą jūsų dra­
bužių... gal norėtumėte juos pasimatuoti ir pažiūrėti, ar jie jums
tinka? Galiu pateikti jums daugybę įrodymų.
Jis sugriebė Vivjeną, kai ši kluptelėjo traukdamasi nuo jo, ir
tvirtai apkabino.

81
 LI SA KLEYPAS

Vivjena suinkštė prispausta prie jo galingo kūno. Įsirėmusi

rankomis jam į krūtinę ji užvertė galvą ir įdėmiai pažvelgė į veidą
aukštai virš savęs. Morgano šonkauliai po jos šaltais delnais buvo
kieti lyg fregatos špantai*. Jis laikė tvirtai ją įkalinęs.
- Net jeigu aš ir esu Vivjena Duval, - nenusileido mergina, -
jūs negalite įrodyti, kad dariau visa tai, kas surašyta knygutėje.
Tai gryni pramanai.
- Tai tiesa, Vivjena. Jūs prekiavote savo kūnu, - neatrodė,
kad jam kalbėti apie tai patinka labiau, nei jai klausytis. - Ėjote
iš rankų į rankas ir ėmėte iš vyrų viską, ką tik norėjote.
- O, tikrai? Kas gi buvo paskutinis mano globėjas? Kur jis
yra ir kodėl jo nepakviečiate?
- Kaip manote, kas jis toks? - ramiai pasiteiravo Morganas.
Ūmai Vivjenai apsvaigo galva. Ji stovėjo prasižiojusi, pri­
blokšta, suglebusi jo gniaužtuose.
- Ne...
- Mes buvome meilužiai nuo tada, kai palikote lordą Dže-
rardą. Keletą kartų aplankiau jus jūsų namuose. Mes savo san­
tykių neviešinome, tačiau ketinome sudaryti sutartį, - melavo
ir neraudonavo Grantas. Vivjena gyveno niekingą gyvenimą ir
tokia apgaulė vargu ar jai pakenks, o jis turėjo tikslą. Grantas
jos geidė, tai buvo tiesiausias kelias į tikslą.
- Tai mudu su jumis buvome... - Vivjena nebaigė sakinio.
- Taip.
- Jūs meluojate!
Ji įsitempė, mėgino jį atstumti, tačiau jo rankos buvo it plieno
lynai. Pastangos buvo bevaisės ir mergina greitai neteko jėgų.
* Laivo korpuso griaučių skersinės sijos.

82
 'T^etikra kurtizanė

Negalėjo nepajusti, kad muistydamas! jį sujaudino. Atsikišęs jo

vyriškumas rėmėsi jai aukštai į pilvą, degindamas agresyvumu.
Dėl Dievo meilės, ar galėjo ji turėti su juo intymių santykių ir
neprisiminti?
Drebėdama Vivjena susmuko ant ilgo raumeningo Morgano
kūno. Buvo pernelyg išsekusi net krustelėti. Jį gaubė malonus
lininių marškinių ir skutimosi muilo kvapas, ji giliai įkvėpė.
Vivjenos galva nusviro jam ant krūtinės, po ausimi tvirtais dū­
žiais plakė širdis.
- Jūs klystate, - sušnibždėjo ji tokia sutrikusi, kad nepajėgė
net verkti. - Aš ne tokia. Negalėčiau tokia būti.
Morganas neatsakė ir Vivjenai toptelėjo, jog jis tvirtai įsiti­
kinęs savo teisumu ir nemato reikalo ginčytis. Per jos sutrikimo
miglas prasibrovė pykčio blyksnis. Puiku! Ji daugiau nebesi-
vargins neigdama jo kaltinimus... Laikui bėgant tikrai paaiškės,
kaip jis klysta.
- Ko jūs dabar iš manęs norite? - kimiu balsu paklausė
Vivjena. Ją nukrėtė šiurpas pajutus, kaip jis glosto jai nugarą,
kaip delno karštis smelkiasi per muslino marškinius.
- Ketinu laikyti jus čia, - atsakė Morganas. - Jums bus
saugiau, o man patogiau.
Jambus patogiau? Tai gali reikšti viena: jis nusiteikęs tęsti jų
intymius santykius, nors ji nieko neatsimena. Vivjena dirstelėjo
per petį į didžiulę lovą, kuri iki šiol jai atrodė tikras prieglobstis.
Jeigu jis užsigeis šįvakar ją paimti, ji neištvers. Išbėgs iš namo
vienais naktiniais marškiniais ir klykdama pasileis gatvėmis.
- Aš negalėsiu atsiduoti jums šįvakar, jeigu to tikitės, - maiš­
tingai pareiškė mergina. - Ryt vakare taip pat. Ir...

83
 LISA KLEYPAS

- Liaukitės, - pirmą kartą jo balse nuskambėjo linksma

gaidelė. - Aš ne toks niekšas, kad lįsčiau prie sergančios moters.
Palauksime, kol pasijusite geriau.
- Aš daugiau to nenorėsiu! Nesu prostitutė.
- Norėsite. Tokia jūsų prigimtis, Vivjena. Negalite pasikeisti.
Kategoriškas Morgano tonas įsiutino Vivjeną.
- Nuo šiol aš nenorėsiu jokio vyro. Juo labiau jūsų.
Merginos nepaklusnumas kažką įžiebė Granto širdyje,
sukėlė nuožmų troškimą kai ką įrodyti jai... ir sau pačiam. Jis
mikliai pakėlė Vivjeną, ji nespėjo nieko pagalvoti nei padaryti.
Nunešęs prie lovos paguldė ant tvarkingai paklotų patalų. Ir
palenkė prie jos grėsmingą veidą.
- Ne, - sužiopčiojo Vivjena.
Morgano lūpos atrodė negailestingos, bet kai prigludo jai
prie burnos, bučinys buvo švelnus, lėtas, nepasotinamas. Jis
įsirėmė delnais į čiužinį jai prie galvos iš abiejų pusių, nesilies-
damas prie jos daugiau nė viena kūno dalimi, tik lūpomis. Jeigu
būtų norėjusi, Vivjena būtų lengvai galėjusi nusiristi toliau nuo
jo. Tačiau ji pasiliko sukaustyta malonių pojūčių, kurie greitai
pasklido po visą kūną, versdami odą šiurpti.
Vivjena neryžtingai pakėlė rankas jam prie veido norėdama
atstumti, bet Morganas pakreipė galvą ir dar godžiau įsisiurbė
į lūpas, nuslopindamas bet kokį norą priešintis. Jo liežuvis
įsmuko jai į bumą ir ėmė tyrinėti. Ji pajuto kavos ir dar kažkokį
malonų vyrišką prieskonį, jis gundė, ir Vivjena droviai atsakė
tuo pačiu. Nedrąsios jos liežuvio glamonės, regis, jį jaudino.
Morganas bučiavo ją ilgais reikliais bučiniais, kurių kiek­
vienas buvo švelnesnis ir jausmingesnis už ankstesnį. Vivjena

84
 T^etikra kurtizanė

bejėgiškai atsipalaidavo, jos krūtis, pilvo apačią ir vietelę tarp

šlaunų nusmelkė saldus maudulys. Apsiblausęs protas nebe-
suvokė, kas vyksta, tiesą sakant, jai tai jau neberūpėjo. Svar­
biausia buvo potyriai, ji jautėsi pavergta jo nepasotinamos
burnos karščio.
Morganas staigiai atsiplėšė jai nuo lūpų, apstulbindamas
Vivjeną, ir pervėrė ją liepsnojančiu žvilgsniu.
- Matote? - kimiai prabilo jis. - O dabar pasakykite, kokia
esate moteris.
Prireikė akimirkos, kol Vivjena suprato, ką jis pasakė. Susi­
gėdusi ir įpykusi ji pasivertė ant šono.
- Išeikite, - išspaudė ji ir užsidengė delnu neprigultąją ausį,
kad negirdėtų, ką dar jis pasakys. - Palikite mane vieną.
Morganas iškart pakluso ir Vivjena liko gulėti susirietusi į
kamuolį.

Pats nelabai susivokdamas, kur eina, Grantas nulipo laiptais;

galvoje dūzgė neatsakyti klausimai, o krūtinę draskė jausmų
audra. Jis keletą kartų sumurmėjo Vivjenos vardą, šis nuskam­
bėdavo arba kaip keiksmažodis, arba maldaujamai.
. Pagaliau Grantas atsipeikėjo bibliotekoje, odos ir ąžuolo me­
dienos karalijoje su patogiais nutrintais krėslais ir pagal spe­
cialų užsakymą sumeistrautomis knygų spintomis. Šios buvo su
raižyto stiklo durelėmis, apatinės lentynėlės - su žalvario gro­
telėmis. Knygas Grantas kolekcionavo it apsėstas... jį domino
viskas, kas išdėstyta jų puslapiuose. Ant stalų pūpsojo šūsnys
laikraščių ir ponia Batons dažnai burbėdavo, kad Morgano
namai visam Londonui kelia didžiausią masinio gaisro pavojų.

85
 LISA KLEYPAS

Įsitaisęs rainiai pasėdėti Grantas visada turėdavo po ranka

knygą arba laikraštį. Kai nedirbdavo ir nemiegodavo, jis skai­
tydavo. Tai padėdavo negalvoti apie praeitį. Naktimis, kai į
galvą it vaiduokliai lįsdavo neramios mintys, neleisdamos už­
migti, Grantas eidavo į biblioteką ir skaitydavo gurkšnodamas
brendį, kol žodžiai imdavo lietis akyse.
Klaidžiodamas tarp knygų spintų, prikrautų oda įrištų ma­
giškų kūrinių, Grantas ieškojo ko nors, kas galėtų prablaškyti.
Pirštai lengvai lietė žvilgančio stiklo dureles, vienas atvėrė,
perbraukė per tomelius, sustatytus į eilę. Tačiau šįkart odiniai
viršeliai sukėlė pasibjaurėjimą. Jis troško pajusti pirštais švelnią
moters odą, šilkinius jos plaukus, putlias krūtis ir klubus...
Grantas pamatė savo atspindį veidrodyje: veidas buvo su­
stingęs, nelaimingas.
Sunkiai atsidusęs Grantas nusisuko ir nuėjo prie bufeto su
nedidelėmis spintelėmis iš abiejų šonų. Vienoje spintelėje buvo
laikomi gėrimai. Paieškojęs Grantas apčiuopė plokščią rombo
formos butelį su brendžiu. Ištraukęs kamštį nugėrė tiesiai iš
kakliuko, brangus prancūziškas gėrimas nubėgo gerkle. Laukė,
kol krūtinę užlies pažįstama šiluma, tačiau juto tik tuštumą.
Jis vėl prisiminė Vivjeną, saldžias jos lūpas ir nekaltą atsaką
į bučinius. Tarsi ji būtų nepratusi bučiuotis... lyg nepatyrusi,
tačiau smalsi mokinukė įgudusio mokytojo rankose. Bet juk tai
tik apgaulė.
- Skaistuolė, - sumurmėjo Grantas ir piktai nusijuokęs vėl
gurkštelėjo brendžio. Žinoma, Vivjena - aukščiausios kokybės
prekė, vis dėlto kekšė. Jis kvailys, nes kažkodėl kitiems jos
pavydi, geidžia, o užvis blogiausia - ji jam patinka.

86
 ' l\(etikra kurtizanė

Grantas įsitaisė krėsle, įsirėmė kojomis į stalo kraštą ir ty­

lomis pripažino jį žeminančią tiesą. Jeigu jis nežinotų, kas ir
kokia yra toji Vivjena, dėl jos pamestų galvą. O koks vyras at­
sispirtų? Ji graži, protinga ir atrodo gležna. Į žinią, kad ji buvo
kurtizanė, Vivjena atsakė nepriekaištingai: užsiplieskė pykčiu
ir sutriko. Taip reaguotų bet kuri skaistuolė. Nuojauta ir protas
retai siųsdavo Grantui vienas kitam prieštaraujančius prane­
šimus, o jei taip vis dėlto nutikdavo, jis būdavo linkęs pasitikėti
nuojauta. Tik ne šiuo atveju. Jis viską žino apie tariamą Vivjenos
padorumą. Ir visai nesvarbu, kaip ji elgiasi dabar, netrukus atsi­
skleis jos tikrieji polinkiai.
Šiaip ar taip, jis negali leistis jos apvyniojamas apie pirštą.
Velniai griebtų... lengva nebus.

87
 f

Vivjena gulėjo susirietusi milžiniškoje lovoje prie krašto,

kunkuliuodama pykčiu ir graužiama nerimo, kol pagaliau nu­
grimzdo į užsimiršimo rūką. Tačiau miegas nesuteikė ramybės,
ji sapnavo keistą sapną, kuris darėsi vis grėsmingesnis.
Ji skuodžia tamsiomis gatvėmis persekiojama beveidžių ne­
pažįstamųjų. Kartkartėmis sustoja nusijuokti ir pasityčioti iš
jų, paskui nusisuka ir puola bėgti, jie nespėja sučiupti. Netoli
tilto ji užsikabaroja ant apsauginės sienos krantinėje ir pasiekia
atramą, ant kurios stovi bronzinė upės dievybės statula. Vyrai
apačioje rėkaudami veržiasi į priekį, ropščiasi prie jos, tačiau ji
juokiasi krūtininiu balsu ir spardo juos šalin. Staiga, jos siaubui,
didžiulė bronzinė statula pradeda judėti. Stambios metalinės
rankos ją apglėbia ir įkalina šaltame negailestingame glėbyje.
Klykdama iš siaubo ji stumia statulą šalin, bet ši spaudžia ją,
pasisuka į upę... ir krinta į juodą, geliamai šaltą gelmę. Drauge

88
 ‘T'letikra kurtizanė

su sunkia statula ji greitai teškiasi į vandenį ir nugrimzta į

dugną. Ji šaukia po vandeniu, tačiau to šauksmo niekas negirdi,
jos bumą ir gerklę užpildo dusinantis skystis...
- Vivjena. Po perkūnais, Vivjena, atsibuskite!
Ji ėmė budintis, vis dar mėgindama atstumti ją globiančias
rankas... ir pamatė virš savęs Morgano veidą. Susirūpinęs jis
pasisodino ją ant kelių ir nubraukė nuo veido sudrėkusius
plaukus. Jo krūtinę dengė tik plono lino marškiniai, prasegti
viršuje. Buvo matyti kaklo duobutė.
Nesuprasdama, kas vyksta, Vivjena stengėsi atgauti kvapą.
Apsidairiusi susivokė, kad jie abu atsidūrę ant grindų.
- Jūs iškritote iš lovos, - paaiškino Morganas.
- Aš sapnavau košmarą.
- Papasakokite, - švelniai paragino jis. Merginai ir toliau
tylint, jis perbraukė nykščio pagalvėle jai per lenktą antakį.
Toks intymus gestas paskatino Vivjeną prabilti, susirankioti
dingusius žodžius.
Ji nervingai kandžiojo sau lūpą.
- Sapnavau, kad skęstu. Tai buvo labai tikra... negalėjau kvė­
puoti.
Morganui iš gerklės ištrūko tylus garsas lyg perbraukus švi­
triniu popieriumi. Jis raminamai paglostė Vivjenai nugarą ir
ėmė supti tarsi vaiką. Jo kūno karštis prasiskverbė pro juodu
skiriančius drabužių sluoksnius ir ją šildė. Vieną akimirką
Vivjena pajuto norą jį atstumti, ausyse vis dar skambėjo bjaurūs
jo kaltinimai.
Tačiau ji nė nekmstelėjo. Tai tiesa, jis - bjaurus pasipūtėlis,
bet tikras milžinas, todėl su juo saugu, šią akimirką Morgano

89
 LISA K L EY L A S

glėbys buvo pati mieliausia vieta pasaulyje. Šį vyrą gaubė ma­

lonus kvapas, jis dvelkė brendžiu, druska ir iškrakmolytu linu...
tai kažką priminė... kažkokį žmogų... tačiau jo guodžiantis vaiz­
dinys slypėjo užrakintas gilioje jos sąmonės kertelėje. Gal tėvo
arba brolio? O gal mylimojo, kurį ji labai brangino?
Sutrikusi ir nusiminusi, iš visų jėgų stengdamasi prisiminti
Vivjena ėmė dar smarkiau kramtyti lūpą.
- Nedarykite to, - sudraudė ją Morganas, švelniai palietęs
pirštu jai burną. - Pamėginkite atsipalaiduoti. Gal norėtumėte
išgerti?
- Nežinau.
Jis dar ilgokai laikė Vivjeną, susirangiusią ant kelių, kol pa­
galiau jos širdis liovėsi nerimastingai daužytis. Tada perbraukė
delnu jai per koją, per šlaunį ir apsistojo ant klubo linkio, o
Vivjeną tarsi žaibas trenkė suvokimas, kad jo glamonė kažkodėl
jai atrodo pažįstama ir visai natūrali. Tarsi čia, šio vyro glėbyje,
jai ir derėtų būti... lyg juodu iš tiesų būtų meilužiai. Pasukusi
galvą ji įsikniaubė ašarotu veidu jam į marškinius, juto, kaip jis
paliečia lūpomis jai plaukus.
Morganas atsargiai pasikėlė nuo grindų, paguldė Vivjeną į
lovą ir, išpurtęs sujauktus patalus, rūpestingai ją apklojo. Tada
priėjęs prie staliuko palei lovą įpylė šlakelį brendžio į lapeliais
išgraviruoto stiklo taurę.
- Pamaniau, naktį jums gali prireikti lašo stipraus gėrimo, -
tarė jis. - Kartkartėmis jūs apie tai sapnuosite. Gali pasitaikyti,
kad sapnas bus toks tikroviškas, jog pabusite klykdama iš
baimės. Taip nutinka žmonėms, buvusiems visai prie mirties.

90
 ‘T'Įętikra. kurtizanė

Paėmusi taurę Vivjena pagalvojo, kad Morganas kalba už­

tikrintai, lyg gerai žinotų, ką tai reiškia. Ji sriūbtelėjo stipraus
gėrimo su lengvu vaisių prieskoniu.
- Ar jums yra tekę būti prie mirties?
- Kelis kartus.
- Kaip tai atsitiko? - paklausė mergina.
- Aš nekalbu apie savo žygdarbius. - Pašaipi šypsena su­
švelnino griežtus jo veido bruožus. - Policininkams maga pa­
sigirti, paskui kyla noras kai ką pagražinti, taip daug laiko
sugaištame kurdami nebūtas istorijas... todėl apie savo darbą
mums geriau nekalbėti, nes daug kas gali likti nepadaryta.
- Aš vis tiek sužinosiu, - nenusileido Vivjena. Ji nugurkė
didelį gurkšnį brendžio ir gyslomis pasklidusi šiluma apmaldė
pašlijusius nervus. - Ponia Batons sakė, kad apie jūsų nuotykius
yra parašytos ir išleistos kelios nebrangios knygos.
- Šlamštas, tinkamas tik prakurams, - prunkštelėjęs patikino
Morganas. - Mano namuose jų nerasite.
- Tikrai rasiu. Keli tarnai turi.
- Kad tik neturėtų, - nustebęs sumurmėjo jis. - Pusgalviai.
Netikėkite nė vienu jų žodžiu.
- Jūs susidrovėjote, - su vos juntamu pasitenkinimu balse tarė
Vivjena ir pakėlusi taurę prie lūpų pamėgino nuslėpti šypseną.
- Su kuo jūs kalbėjotės? Su ponia Batons? Ar kuria nors iš
tarnaičių? Liežuvautojai nusuksiu galvą.
- Tarnai jumis didžiuojasi, - pareiškė mergina patenkinta,
kad rado kaip jį paerzinti. - Atrodo, jie laiko jus didvyriu. Jūs
gelbstite kilmingas mergeles, susekate žmogžudžius, atsklei­
džiate painiausius nusikaltimus...

91
 LISA KLEYPAS

- Man nusispjauti į tokius paistalus. - Morganas atrodė taip,

tarsi Vivjena būtų iš jo pasišaipiusi, o ne pagyrusi. - Dažniausiai aš
tiriu bankų apiplėšimo bylas. Man patinka bankai ir atlygis, kurį
jie sumoka man už paslaugas. Seras Rosas ar kuris nors jo paval­
dinys galėtų patvirtinti, kad savo širdį aš laikau pinigų seife.
- Jūs stengiatės mane įtikinti, jog nesate didvyris, - linksmai
tarė Vivjena.
- O ar neturėtumėte man pritarti po to, ką iš manęs patyrėte
per pastarąsias dvidešimt keturias valandas?
Ji kurį laiką svarstė, pagaliau mąsliai atsakė:
- Aišku, jūs ne be trūkumų... vargu ar tokių žmonių išvis pa­
sitaiko... tačiau daug kam pasitarnavote, kartais rizikuodamas
net savo gyvybe. Todėl esate didvyris, nors man ir sunku tam
pritarti.
- Jums sunku pritarti?
- Taip. Manau, kad elgiatės labai blogai mokėdamas už
tokių moterų kaip aš paslaugas.
Regis, šie Vivjenos žodžiai Morganą sutrikdė, bet drauge ir
pralinksmino.
- Vivjena, jūs negalite taip kalbėti, - pašaipiai tarė jis.
- Negaliu? - Ji nevalingai glamžė apkloto kraštą. - Ne­
įsivaizduoju, kaip turėčiau kalbėti ir ką sakyti. Vis dėlto kuo
daugiau sužinau iš jūsų apie save, tuo labiau stebiuosi, kodėl
jūs ar kas nors kitas galėjo trokšti mano draugijos. Juk esu ne­
kokia moteris, tiesa?
Stojo slegianti tyla. Morgano žvilgsnis buvo tiriamas, nepa­
tiklus it mokslininko, išvydusio nelauktus tyrimo rezultatus.
Netaręs nė žodžio jis pasisuko ir nužingsniavo link durų,

92
 rHetikra kurtizanė

Vivjenai toptelėjo, kad išeina. Bet Morganas paėmė padėklą

nuo stalo palei sieną ir sugrįžo prie lovos.
- Vakarienė, - tarė jis, padėjo padėklą jai ant kelių ir pa­
taisė sidabro dubenėlį, nuslydusį į kraštą. - Nešdamas padėklą
laiptais išgirdau, kaip iškritote iš lovos.
- Jūs nešėte man vakarienę? - perklausė Vivjena stebė­
damasi, kodėl jis neliepė to padaryti kuriam nors tarnui.
Morganas iš jos veido suprato neištartą klausimą.
- Drauge norėjau ir atsiprašyti, - prisipažino jis, paskui ne­
tikėtai šiurkščiai pridūrė: - Mano elgesys su jumis šįvakar buvo
nepateisinamas.
Jo žavus stačiokiškumas Vivjeną sujaudino. Nuojauta
kuždėjo, kad dabar šis vyras nuoširdus. Nors akivaizdžiai jos
negerbia, ryžosi atsiprašyti, kai susivokė buvęs neteisus. Vei­
kiausiai Morganas nėra toks pabaisa, kaip ji įsivaizdavo.
Vivjena nusprendė už atvirumą atsilyginti tuo pačiu.
- Na, jūs išklojote teisybę.
- Turėjau tai padaryti mandagiau. Taip, niekas manęs nepa­
vadintų diplomatišku.
- Negalėčiau jūsų kaltinti už tai, ką pasakėte. Galų gale, jūs
juk nekaltas, kad aš esu...
- Graži ir žavinga moteris, - užbaigė už ją Morganas.
Nuraudusi Vivjena nevikriai išlankstė servetėlę ir užsidengė
ant krūtinės. Ji nesijautė nei graži, nei žavinga, ir tikrai ne taip,
kaip turėtų jaustis patyrusi kurtizanė.
- Dėkoju, - vargais negalais ištarė ji. - Bet aš ne tokia, kaip
jūs manote... Bent dabar nesu tokia. Aš nieko neprisimenu apie
save. Ir net nenutuokiu, kaip man su jumis elgtis.

93
 USA K LHY PA S

- Nieko tokio, - tarė Morganas atsisėdęs ant kėdės prie

lovos. Jis atrodė nerūpestingas ir atsipalaidavęs, tačiau nė se­
kundės nenuleido nuo Vivjenos akių. - Elkitės, kaip norite.
Niekas nevers jūsų daryti to, ko nenorėsite, juo labiau aš.
Ji sunkiai atsiduso, tačiau jo žvilgsnį atlaikė.
- Vadinasi, jūs nenorėsite, kad aš...
- Ne, - tyliai tarė jis. - Jau sakiau, kad dėl to galite būti rami,
aš jums neįgrisiu. Kol pati panorėsite.
- O jeigu niekada nepanorėsiu? - prisivertė paklausti ji vos
girdimu, baimės persmelktu balsu.
- Sprendimą priimsite jūs, - patikino Morganas ir kreivai
šyptelėjo. - Bet turiu jus įspėti. Gali būti, jog nepajėgsite atsi­
spirti mano apžavams.
Susigėdusi Vivjena greitai įrėmė žvilgsnį į skanumynus
prieš save. Lėkštėje buvo vištienos, apkepo, šaukštas daržovių
salotų su grietine. Ji paėmė nesaldžią bandelę, atsikando. Pri­
reikė didelių pastangų sukramtyti ir nuryti kąsnį.
- Čia jūsų miegamasis, tiesa? Kai tik bus tinkamas metas,
persikelsiu į svečių kambarį. Negaliu užimti jūsų lovos.
- Likite čia. Noriu, kad jums būtų patogu.
- Tai labai kilnu, tačiau lova man gerokai per didelė ir... -
Vivjena nutilo nedrįsdama pasakyti, jog šiame kambaryje
ji aiškiai jaučia jo buvimą net tada, kai jis išėjęs. Ore tvyro jo
kvapas ir vyriška aura. - Ar aš anksčiau esu čia buvusi? - staiga
paklausė ji. - Jūsų namuose... šiame kambaryje?
- Ne, mano viešnia esate pirmą kartą.
Vivjena spėjo, kad intymiems pasimatymams juodu rinkdavosi

94
 *A(etikra kurtizanė

lovą jos namuose arba kokioje nors kitoje vietoje. Bet ji buvo per
daug sutrikusi ir nedrįso paklausti.
- Pone Morganai... Grantai... noriu užduoti klausimą.
- Kokį?
- Tik pažadėkite iš manęs nesijuokti. Labai prašau.
- Gerai.
Ji pakėlė sidabrinę šakutę ir ėmė žaisti jos dantimis, visą
dėmesį sutelkusi į šį stalo įrankį.
- Ar mudu mylėjome vienas kitą? Jautėme švelnius jausmus?
Ar tai buvo tik dalykiškas susitarimas? - Vivjenai buvo nepa­
keliama mintis, kad ji galėjo vien tik parsiduoti, nieko jam ne­
jausdama. Iš gėdos liepsnojančiais skruostais ji laukė atsakymo.
Laimei, jis nepasišaipė ir nenusijuokė.
- Na, ne visai dalykiškas susitarimas, - tarė Morganas. -
Man labai reikėjo nusiraminimo ir pasitenkinimo.
- Tai gal mus galima laikyti draugais? - pasiteiravo Vivjena
ir taip spustelėjo šakutės dantis, kad delne liko kelios raudonos
dėmelės.
- Taip, galima... - Morganas nutilo ir atėmęs šakutę per­
braukė pirštu per tas dėmeles. Tada susiraukė ir suspaudė meš­
kiška letena jos gležną rankutę. - Mes esame draugai, Vivjena, -
sumurmėjo jis. - Nesikrimskite. Vargu ar galima jus pavadinti
lengvai prieinama kek... prostitute. Esate aukštos klasės kur­
tizanė ir nedaug kas jus už tai smerkia.
- Aš smerkiu, - skausmingai prisipažino Vivjena. - Aš pati
save labai smerkiu. Kaip gaila, kad nebuvau kitokia.
- Na, ilgainiui su tuo apsiprasite.
- To labiausiai ir bijau, - sušnibždėjo mergina.

95
 LISA KLEYPAS

Kažkas jos sielvartingame žvilgsnyje Morganui sukėlė

nerimą. Jis tyliai nusikeikė, paleido Vivjenos ranką ir atsistojęs
nuo kėdės išėjo iš kambario, o ji niūriai spoksojo į lėkštėje vės­
tančią vakarienę.

- Ne, aš negaliu tokios vilkėti, - pareiškė Vivjena žvelgdama

j priešais ją ištiestą drabužį. Tai buvo viena iš keturių suknelių,
kurias ponas Morganas pargabeno iš jos namų, ir nors Vivjena
pripažino, kad apdaras tinka jai, skoningumu labai abejojo.
Suknelė buvo gražaus modelio ir puikiai pasiūta, tačiau tamsus
aksomas, atkartojantis prisirpusių slyvų ir vyšnių atspalvius,
siaubingai nederėjo prie jos plaukų spalvos. - Tik ne prie savo
morkinės ševeliūros, - liūdnai pridūrė ji. - Atrodyčiau kaip pa­
baisa.
Ponia Batons priekabiai nužvelgė Vivjeną, kuriai Merė
padėjo išlipti iš vonios ir ėmė sausinti ilgu baltu rankšluosčiu.
- Manau, kad galite būti maloniai nustebinta, panele
Duval, - tarė ūkvedė. - Ar nenorėtumėte jos apsivilkti ir pati
įsitikinti?
- Taip, apsivilksiu, - sutiko Vivjena ir ūmai sudrebėjo per­
smelkta šalto oro gūsio, jos oda pašiurpo nuo galvos iki kojų. -
Bet rizikuosiu atrodyti juokingai.
- Patikėkite, tai neįmanoma, - ramino ją ponia Batons. Per
pastarąsias tris dienas šaltai mandagus ūkvedės elgesys virto
draugiškai maloniu, o kiti tarnai pasekė jos pavyzdžiu. Nuo­
širdžiai dėkinga už patarnavimus Vivjena juos gyrė ir negailėjo
padėkos žodžių menkiausiai progai pasitaikius.

96
 rJ\(etikra kurtizanė

Vivjena manė, jog jeigu ji būtų kilminga dama, į tarnų tupi-

nėjimą aplinkui žiūrėtų kaip į savaime suprantamą dalyką ir
pasistengtų su jais nesibičiuliauti. Tačiau jai buvo toli šviečia iki
aukštuomenės, o sužinojusi apie savo palaidą gyvenimą pra­
eityje mergina nusprendė, kad Morgano tarnai jai neapsakomai
paslaugūs. Ji neabejojo, jog jie žino, kas ji anksčiau buvo, bet vis
tiek elgiasi kaip su kokia hercogiene. Kai Vivjena užsiminė apie
tai poniai Batons, ši ironiškai nusišypsojo.
„Visų pirma, ponas Morganas aiškiai parodė, kad jus vertina
ir pageidauja, jog su jumis būtų elgiamasi kaip su garbinga
viešnia. Bet daug svarbiau, ką apie jus pasako jūsų būdas,
panele Duval. Kad ir ką žmonės kalbėtų, tarnai mato, kokia jūs
miela ir padori."
„Bet aš nesu tokia", - paprieštaravo Vivjena. Negalėdama
žiūrėti ūkvedei į akis ji nuleido galvą. Jiedvi ilgai tylėjo, pa­
galiau Vivjena pajuto, kad ponia Batons švelniai palietė jai petį.
„Mes visi esame pridarę klaidų, - tyliai tarė ji. - Sprendžiant
iš to, ką apie jus girdėjau, jūs nesate pati blogiausia. Kai pono
Morgano toks darbas, man teko sutikti neįtikėtinai sugedusių
būtybių, kurios neturėjo širdyje nė lašo gerumo ir nieko nesi­
tikėjo iš gyvenimo. Jūs nė iš tolo nesate tokia bloga."
„Dėkoju, - nusižeminusi sušnibždėjo Vivjena. - Pasistengsiu
pateisinti jūsų pasitikėjimą manimi."
Nuo tos akimirkos ponia Batons ėmė globoti ją su motinišku
atsidavimu.
Grantą Vivjena matydavo retai; jis visa galva buvo pasinėręs
į jos ir dar kelių bylų tyrimą. Užsukdavo pas ją iš ryto, juodu
pasišnekėdavo kokias penkias minutes, o paskui visą dieną jo

97
 LISA K L b Y 1JA S

nebūdavo namie. Vakare grįžęs atskirai pavakarieniaudavo ir

skaitydavo knygas užsidaręs bibliotekoje.
Morganas Vivjenai atrodė paslaptinga asmenybė. Pigaus
leidimo knygos, kurias kambarinė Merė jai buvo paskolinusi,
menkai išryškino jo būdą. Autorius pabrėžė Morgano polinkį
į nuotykius ir riziką, smulkiai aprašė jo atskleistus nusikal­
timus ir garsųjį žudiko persekiojimą per du žemynus. Buvo
aišku, kad jis asmeniškai nepažįsta savo knygų pagrindinio
veikėjo. Vivjena spėjo, jog mažai kam rūpi sužinoti, koks jis yra
iš tikrųjų, jiems įdomesnės gerokai pagražintos istorijos apie
jo didvyriškus žygius. Toks jau garsenybių likimas: žmonėms
rūpi jų laimėjimai ir neįveikiamumas, ne silpnybės.
O Vivjeną domino kaip tik Morgano silpnybės. Atrodė, kad
jis jų turi mažai. Buvo uždaras, iš pažiūros nepažeidžiamas
žmogus, nemėgstantis kalbėti apie savo praeitį. Jai knietėjo su­
žinoti, kokios paslaptys ir prisiminimai slypi gerai saugomoje jo
širdyje. Tačiau vienas dalykas buvo aiškus: Morganas niekada
jai to nepatikės.
Vivjena žinojo, su kokia panieka Morganas vertina tokį gy­
venimą kaip jos iki to „nelaimingo atsitikimo". Jam nepatiko
tokios moterys, kokia ji anksčiau buvo, ir vargu ar galėjo jį už
tai kaltinti, nes ir pati ankstesnei sau jautė tą patį. Deja, tyrinė­
damas pasikėsinimą ją nužudyti Morganas veikiausiai iškapstė
ir daugiau bjaurių dalykų. Jis patvirtino apklausęs nemažai ją
pažinojusių asmenų. Regis, tai, ką jie pasakė, nebuvo nei labai
naudinga, nei malonu.
Suraukusi antakius Vivjena pamėgino nustumti liūdnas
mintis į šalį. Stengdamasi išlaikyti pusiausvyrą įsitvėrė į kėdės

98
 1\[etikra kurtizanė

atlošą ir laukė, kol Merė užsagstys aksominę suknelę. Kulkšnis

sparčiai taisėsi, pradėdavo skaudėti tik ilgesnį laiką pabuvus
ant kojų.
- štai, - patenkinta tarė ponia Batons, kai žengtelėjusi atgal
su šypsena nužvelgė Vivjeną. - Suknelė nuostabi, o spalva ne­
priekaištinga.
Vivjena neryžtingai priėjo prie tualetinio staliuko, kurio
veidrodyje galėjo apžiūrėti tris ketvirčius vaizdo. Jos nuos­
tabai, ūkvedė buvo teisi. Tamsiai vyšninės spalvos aksomas
jos odai suteikė porcelianinio blyškumo ir išryškino rubininį
plaukų atspalvį. Kukli aukšta apykaklė buvo apsiūta juodo
šilko juostele. Taip pat buvo paryškintas vertikalus prarėžas
nuo kaklo iki raktikaulio, pro tarpą švietė ruoželis baltos odos.
Daugiau jokie pagražinimai nedarkė paprasto suknelės silueto,
tik dailiai krintančio sijono apačia buvo apkraštuota juodo
šilko pūpsniais. Toks elegantiškas apdaras būtų tikęs bet kuriai
aukštuomenės damai. Vivjenai kiek atlėgo pamačius, kad ji turi
drabužių, neatskleidžiančių, jog ji kurtizanė.
- Ačiū Dievui, - sumurmėjo ji kaltai šypsodamasi Merei ir
poniai Batons. - Jaučiuosi esanti beveik padori moteris.
- Jeigu leisite, panele Duval, - prabilo Merė, - aš iššukuosiu
jums plaukus ir tinkamai sudėsiu. Tada atrodysite tikra gra­
žuolė... ir tegul ponas Morganas apsidžiaugia pamatęs, kaip
jums gerai viskas baigėsi!
- Dėkoju, Mere.
Eidama prie tualetinio staliuko Vivjena stabtelėjo norėdama
pakelti nuo grindų po jos maudynių drėgną rankšluostį.

99
 U S A KLEYPAS

- Ne, ne! - šūktelėjo kambarinė ir jos abi su ponia Batons

puolė į priekį. - Juk sakiau jums, panele Duval, kad nereikia
man padėti tvarkytis!
Vivjena atidavė jai rankšluostį ir susigėdusi nusišypsojo.
- Aš galiu pakelti rankšluostį lygiai taip kaip ir jūs.
- Bet tai ne jūsų darbas, - priminė Merė vesdama ją prie tua­
letinio staliuko.
Ponia Batons atsistojo netoli Vivjenos ir veidrodyje jų
žvilgsniai susitiko. Ūkvedė maloniai nusišypsojo, tačiau jos
akys buvo rimtos.
- Nemanau, kad jūs esate pratusi patarnauti, - tarė ji.
Vivjena atsiduso.
- Aš neprisimenu, ką daryti esu pratusi.
- Damai, kurios namai pilni tarnų, niekada nešautų galvon
susitvarkyti kambarį arba prisipilti vandens į vonią, nors ji būtų
užmiršusi viską pasaulyje.
- Bet aš turėjau tarnų. - Vivjena paėmė iš Merės atneštos
mažos dėžutės plaukų smeigtuką ir perbraukė pirštu per už­
lenktą galą. - Bent jau taip tvirtina ponas Morganas. Buvau iš­
lepinta būtybė, man nieko nereikėjo daryti, tik... - ji nutilo ir
sumišusi suraukė antakius.
Ponia Batons stebėjo, kaip Merė šukuoja ilgus žvilgančius
vario spalvos Vivjenos plaukus.
-Jūs elgiatės visai ne kaip išlepinta būtybė, - patikino
ūkvedė. - Esu įsitikinusi, jog kai kurie dalykai liko nepasi­
keitę, kad ir kas nutiko su jūsų atmintimi. - Ji filosofiškai pa­
traukė pečiais ir nusišypsojo. - Vis dėlto aš ne daktarė. Sunkiai

100
 7\(etikra kurtizanė

susigaudau, kas dedasi mano pačios galvoje, todėl galiu tik spė­
lioti, kas vyksta kitose.
Merė padarė Vivjenai paprastą šukuoseną: supynė kasą,
susuko ant viršugalvio ir prismeigė smeigtukais, palikdama
keletą liepsningų sruogelių garbanotis ant sprando ir apie ausis.
Mėgaudamasi pojūčiu, kad yra tinkamai aprengta ir išgražinta,
Vivjena užsigeidė apžiūrėti kitą namo dalį.
- Bus smagu tiesiog pasėdėti kambaryje, kuris kitoks negu
šis, - tarė ji. - Ar apačioje yra kabinetas arba biblioteka? Gal
ponas Morganas turi keletą knygų? Mielai pavartyčiau.
Išgirdusios jos klausimą ūkvedė ir tarnaitė kažkodėl šypso­
damosi susižvalgė.
- Ne keletą, - patikino ją ponia Batons. - Aš palydėsiu jus iki
bibliotekos, panele Duval. Tačiau turite pasaugoti kulkšnį, kad
vėl nepasitemptumėte sausgyslių, ir nepervargti.
Vivjena noriai įsikibo ūkvedei į ranką ir jiedvi atsargiai nusi­
leido laiptais į apačią. Namas buvo nepaprastai gražus, iškaltas
raudonmedžio plokštėmis, išklotas minkštais angliškais ki­
limais, apstatytas Seratono stiliaus baldais, o židiniai sumūryti
iš didelių marmuro plokščių. Kai jos pasiekė biblioteką, ore
tvyrojo bičių vaško, odos ir vaškinio popieriaus kvapų mišinys.
Įkvėpusi svaigaus aromato Vivjena įžengė į biblioteką. Nuėjusi
iki vidurio apsisuko aplinkui, jos akys buvo išplėstos iš nuos­
tabos. '
- Tai vienas iš didžiausių kambarių šiame name, - išdidžiai
pranešė ponia Batons. - Ponas Morganas nepagailėjo pinigų,
kad tik jo taip vertinamos knygos būtų įkurdintos tinkamoje
aplinkoje.

101
 LISA KLEYl ’ AS

Vivjena pagarbiai žvelgė į aukštas knygų spintas įstiklintomis

durelėmis, žemėlapių spinteles su reljefiškomis aukso raidėmis,
į visuose kambario kampuose stovinčius marmurinius biustus.
Jos žvilgsnis nusileido prie stalų, apkrautų knygomis, daug jų
buvo atverstos ir sudėtos viena ant kitos, tarsi skaitytoją, įnikusį
į įdomų aprašymą, kas nors būtų skubiai iškvietęs.
- Ši knygų kolekcija surinkta ne siekiant pasipuikuoti prieš
kitus, tiesa? - paklausė Vivjena.
- Ne, šeimininkas jas labai mėgsta. - Ponia Batons pristūmė
arčiau liepsnojančio židinio patogų krėslą ir atitraukė užuo­
laidą, kad būtų daugiau šviesos. - Palieku jus patyrinėti, panele
Duval. Ar atnešti arbatos?
Vivjena papurtė galvą ir ėmė vaikščioti nuo vienos knygų
spintos prie kitos, žvilgsniu slysdama per viliojančias knygų
nugarėles. Ūkvedė staiga nusijuokė.
- Iki šiol man dar neteko matyti, kad dar kas nors žiūrėtų į
knygas taip, kaip žiūri ponas Morganas, - tarė ji.
Net nepastebėjusi, kada ūkvedė pasišalino, Vivjena atidarė
stiklines dureles ir ėmė žiūrinėti į eilę sustatytus poezijos to­
melius. Jai skaitant pavadinimus nutiko keistas dalykas... Dau­
gelis iš jų atrodė stulbinamai pažįstami, žodžiai jungėsi tarpu­
savyje versdami ją virpėti iš nuostabos. Tarsi užhipnotizuota ji
ištiesė ranką prie vienos knygos. Atvertė pirštais mėgaudamasi
minkštu odiniu viršeliu - tai buvo Džono Kitso* „Odė graikų
vazai": „Esi dar neliesta ramybės nuotaka..." Vivjenai atrodė,
kad šiuos žodžius ji būtų skaičiusi jau šimtus kartų. Atminties
durelės jos galvoje atsivėrė nušviesdamos tai, kas iki šiol ten
* John Keats (1795-1821) - anglų poetas romantikas.

102
 1\{etikra kurtizanė

buvo saugoma. Neapsakomai susijaudinusi Vivjena prisi­

spaudė prie krūtinės atverstą knygelę ir pagriebė iš lentynos
kitą, paskui trečią... Šekspyras, Kitsas, Donas, Bleikas. Čia buvo
ir daugiau iškart atpažįstamų kūrinių, kai kurių jų ištraukas ji
būtų galėjusi padeklamuoti.
Vivjena kone apsvaigo užplūdus palengvėjimui, kad kai ką
prisiminė. Ji prisirinko knygų tiek, kiek tilpo į glėbį, krovė jas
vieną ant kitos, iš skubėjimo kelios nukrito ant grindų. Nu­
sprendė nusinešti jas į ramų kampą ir skaityti, skaityti.
Ant apatinės lentynos Vivjena aptiko filosofijos knygų ge­
rokai nutrintais viršeliais. Pagriebusi Dekarto „Meditacijas"
mikliai atvertė ir karštligiškai perskaitė balsu: „Iš viso to, ką
kadaise maniau esant teisinga, nėra nieko, kuo nebūtų galima
suabejoti..."
Vivjena prisispaudė atverstą knygą prie krūtinės, jos galva
svaigo nuo chaotiškų minčių. Buvo įsitikinusi, kad kadaise
jau skaitė šią knygą, šiuos žodžius, su žmogumi, kuris buvo
jai labai svarbus. Pažįstami žodžiai teikė saugumo ir apgaubė
jaukumu, o to dabar verkiant reikėjo. Užmerkusi akis ji dar
stipriau prisispaudė knygą ir įtempė atmintį, stengdamasi ką
nors išplukdyti iš jos gelmių.
- Oho! - tylą perskrodė pašaipus balsas. - Nebūčiau pa­
manęs, kad jus galima surasti bibliotekoje. Kas jus čia taip su­
domino?

103
 Vivjena staigiai atsigręžė ir išvydo tarpduryje dunksantį
Morganą, jo lūpų kampučiai vangiai krustelėjo imituodami
šypseną. Tamsų kelnių ir liemenės pilkumą atsvėrė samanų
spalvos apsiaustas, pabrėžiantis ypatingą jo akių žalumą.
Vivjena susijaudinusi nušlubčiojo prie jo, nekantraudama pa­
sidalyti naujiena.
- Grantai, - uždususi prabilo ji, o širdis su pertrūkiais
daužėsi krūtinėje. Kelios knygos nuslydo ant žemės nuo kitų,
sukrautų į glėbį. - Štai ką aš radau... Prisiminiau, kad kai kurias
iš jų esu skaičiusi... Neįsivaizduojate, koks apėmė jausmas. - Jai
iš krūtinės ištrūko kartus juokas. - Ak, kodėl man nepavyksta
prisiminti daugiau? Jeigu tik...
- Vivjena, - tyliai tarė Morganas jau be šypsenos. Jis trimis
žingsniais pribėgo prie jos ir padėjo sulaikyti jai iš glėbio bepa-
byrančias knygas.

104
 'J^etikra. kurtizanė

Pamačiusi susirūpinusį jo veidą Vivjena suprato, jog jam ji

veikiausiai panaši į pamišėlę. Ji dar daug ką būtų norėjusi pa­
sakyti, tačiau jis švelniai nutildė.
- Duokite man, - paliepė Grantas ir paėmė sunkias knygas
jai iš rankų. Padėjęs ant artimiausio stalo atsisuko į ją. Tada ap­
kabino didžiulėmis rankomis Vivjeną per pečius ir priglaudė
prie savęs. Laikė apglėbęs ir raminamai glostė nugarą, ap­
temptą aksomo suknia, švelniai braukė per strėnas. Kai prabilo,
jo burnos kvapas sujudino garbanėles jai prie smilkinio. - Papa­
sakokite, ką prisiminėte.
- Kai kurias iš šių knygų aš esu skaičiusi drauge su žmogumi,
kurį labai mylėjau. Neprisimenu jo veido nei balso... Atrodo, kuo
atkakliau stengiuosi, tuo labiau prisiminimai tolsta nuo manęs.
- Jūs esate skaičiusi šias knygas? - suabejojo Grantas nu­
žvelgęs netvarkingą stirtą knygų ant stalo.
Vivjena linktelėjo jam prie krūtinės.
- Keletą ištraukų galėčiau netgi atmintinai pacituoti.
- Hmm.
Sugluminta neaiškaus Granto atsakymo ji atsitraukė ir pa­
žvelgė jam į veidą.
- Kodėl pasakėte „hmm"? Jūs manimi netikite?
Ji paskendo giliose mąsliose jo akyse.
- Jūs nepasižymėjote pomėgiu skaityti, - pagaliau tarė jis.
- Bet aš sakau tiesą, - patikino Vivjena.
- Tvirtinate, kad skaitėte Dekartą, - kiekvienas Granto iš­
tartas skiemuo buvo persmelktas nepasitikėjimo. - Ką gi, no­
rėčiau išgirsti jūsų nuomonę apie dekartiškąjį dualizmą.

105
 LISA KLEYPAS

Mergina ilgai mąstė, jai palengvėjo susivokus, jog suprato

klausimą.
- Veikiausiai turite omenyje pono Dekarto teoriją, kad
sąmonė ir kūnas yra du skirtingi dalykai? Kad negalime pasi­
kliauti sąmone kaip žinių pagrindu? Manau, jog jis teisus... -
Vivjena patylėjo, paskui jau lėčiau tęsė: - Mano nuomone, tiesa
yra atpažįstama širdimi, net jei įrodymai perša priešingą išvadą.
Morgano veido išraiška beveik nepasikeitė, bet Vivjena
pajuto, kad jis nustebo.
- Regis, aš priglaudžiau filosofę, - staiga pralinksmėjęs tarė
jis ir paėmė knygą iš lentynos. - Pasakykite, ką manote apie
Loką*, kuo jo teorija skiriasi nuo Dekarto.
Vivjena paėmė iš jo Loko kūrinį ir perbraukė delnu per tymo
viršelį.
- Ponas Lokas teigė, kad žmogaus sąmonė nuo gimimo yra
it švari lenta... tiesa? - Ji žvelgė į Morganą laukdama pritarimo
ir šis linktelėjo galvą. - Sakė, kad pažinimas atsiskleidžia per pa­
tirtį. Mintis ateina po to, ką patiriame pojūčiais. Man regis, su juo
negalima visiškai sutikti. Juk gimę mes nesame tokia jau švari
lenta. Kai ką mokame dar net neįgiję patirties.
Morganas paėmė knygą, padėjo į lentyną ir vėl atsigręžė į
Vivjeną. Kažkodėl labai švelniai užkišo jai už ausies vario spalvos
garbaną.
- Gal galitepasakyti, kurios dar knygosjums atrodopažįstamos?
Priėjusi prie kitos knygų spintos Vivjena ėmė traukti iš
lentynų dulkėtus tomelius: istorinius, teologinius veikalus, ro­
manus, dramos kūrinius. Ji krovė juos ant stalo į kitą šūsnį.
* John Locke (1632-1704) - anglų filosofas, politinis veikėjas ir pedagogas.

106
 I^etikra kurtizanė

- Esu tikra, kad skaičiau šitą, šitą ir šitą... Ak, ši buvo mano
mėgstamiausia.
Toks jos entuziazmas privertė Morganą nusišypsoti.
- Kaip moteris, nemėgstanti skaityti, jūs esate labai apsiskai­
čiusi.
- Kodėl taip sakote? - nustebusi pasiteiravo Vivjena.
- Lordas Džerardas patikino, jog knygos jūsų nedomino.
- To negali būti.
- Esate panaši į chameleoną, Vivjena, - tyliai tarė Mor­
ganas. - Prisitaikote prie aplinkybių ir persiimate pomėgiais to,
kuriam palaikote draugiją.
- Vadinasi, jūs manote, kad aš nuslėpiau pomėgį skaityti ir,
norėdama patikti lordui Džerardui, apsimečiau kvailute, - tarė ji.
- Jūs ne vienintelė sugebanti gudrauti. Sumanios moterys
daugybę vyrų apvynioja aplink pirštą.
- Ar ir lordui Džerardui taip nutiko? - Atsakymą iškaičiusi
jo veide Vivjena sunkiai atsiduso. - Kasdien aš vis ką nors nauja
sužinau apie save. Tik nieko malonaus.
Žiūrint į Vivjeną, kuri stovėjo nuleidusi galvą, Grantą apėmė
dar nepatirtas troškimas. Jis puikiai žinojo, kas tokia ta Vivjena
Roza Duval... bet ji nepaliovė jo gluminti.
Jis įdėmiai nužvelgė merginą prieš save. Jos vaizdas su
tamsiai, kone iki juodumo raudono aksomo suknele sukėlė tokį
stiprų jo kūno atsaką, kad tai vertė susirūpinti. Grantui niekada
netoptelėjo mintis, jog kur nors pasaulyje gyvena moteris, ne
tik labai graži, bet ir protinga, miela, nuoširdi. Tai, kad toji mo­
teris - Vivjena, buvo stulbinamas atradimas. Ir Grantas turėjo

107
 U S A KLEYPAS

dar kartą pripažinti: jeigu ji nebūtų kurtizanė, jeigu jis nežinotų,

koks jos tikrasis veidas, neabejotinai pamestų galvą.
Ryškiai rudi plaukai buvo sušukuoti į viršų ir atskleidė
žavingiausias pasaulyje ausis, o matant jos grakštų kaklą ir
subtilų smakrą jam panižo rankos visa tai paliesti. Grantas pa­
šnibždomis ištarė jos vardą ir Vivjena pakėlė į jį akis, skaidrias,
tamsiai mėlynas, be menkiausio šešėlio klastos. Prisiminęs,
kaip vylingai jos kadaise žvelgė į jį, Grantas papurtė galvą.
- Kas atsitiko? - paklausė Vivjena.
- Jūsų akys kaip angelo.
Jis įdėmiai žvelgė jai į veidą ir palengva jį nudažė raudonis.
- Dėkoju, - netvirtai tarė ji.
Grantas paėmė jos ranką ir švelniai spustelėjo.
- Eime.
Kai jis nuvedė ją prie kėdės priešais židinį ir pasodino,
Vivjena pakėlė į jį nepatiklų žvilgsnį.
- Ar vėl klausinėsite?
- Ne, - patikino jis ir nenoromis nusišypsojo. Dabar jis
norėjo paprasčiausiai pasimėgauti Vivjenos draugija, nekreip­
damas dėmesio į prieštaringus jos gyvenimo aspektus. Gra­
žuolė moteris, liepsnojantis židinys kambaryje, pilname knygų,
ir butelis vyno... Gal ir ne visi vyrai taip įsivaizduoja dausas, bet
jam, Dievas mato, tai tikras rojus.
Jis atnešė glėbį Vivjenos išsirinktų knygų ir sukrovė ant
grindų jai prie kojų. Supratusi, kad Morganas nori su ja praleisti
šiek tiek laiko, mergina ėmė jas žiūrinėti, o jis ištraukė iš bufeto
butelį Bordo vyno ir mikliai atkimšo. Pripylęs dvi taures įsitaisė
ant kėdės šalia Vivjenos ir vieną ištiesė jai. Atkreipė dėmesį, jog

108
 'A(etikra kurtizanė

mergina jo iš karto paragavo, neatlikusi įprastinio ritualo, kurio

nepraleidžia rinktinių vynų mėgėjai - nepateliūškavo vyno
taurėje, kad pasklistų aromatas, ir nestebėjo, kaip nuo kraštų
atgal nubėga lašeliai, anglų vadinami „kojelėmis", o prancūzų
poetiškiau - „ašaromis". Sukiodamasi aukštuomenėje Vivjena
turėjo būti pripratusi prie tokių dalykų. Tačiau ji nė kiek ne­
priminė populiarios kurtizanės, mėgstančios lepintis žemiškais
malonumais... buvo panaši į uždarą gyvenimą gyvenančią pa­
prastą merginą.
- Tai teikia man vilčių, - prisipažino Vivjena ir pasiėmusi
knygą iš šūsnies pasidėjo ant kelių. - Gal ir atrodo smulkmena,
kad prisiminiau, jog esu skaičiusi šias knygas... bet jei sugrįžo
šie prisiminimai, gal sugrįš ir kiti.
- Minėjote, kad skaitydavote su kažkuo. - Nenuleisdamas
akių nuo židinio ugnies apšviesto mielo veido Grantas nugurkė
vyno. - Sakėte, jog tai „jis". Ar išliko dar koks nors įspūdis?
Kokia nors jo išvaizdos detalė arba balso skambesys? Arba kas
nors iš tos vietos, kur būdavote su juo?
- Ne, - Vivjena liūdnai papūtė švelnias lūpas. -Tačiau steng­
damasi prisiminti pasijuntu... - ji nutilo ir įsispoksojo į rubino
spalvos vyną taurėje. - Pasijuntu labai vieniša, - tęsė ji, akivaiz­
džiai per prievartą. - Taip, lyg būčiau kažko netekusi... namų
arba žmogaus... to, ką be galo branginau.
„Prarado mylimąjį", - spėjo Grantas ir pajuto skaudų
pavydo dūrį. Užgniaužęs nemalonų jausmą jis niūriai žvelgė
į savo taurę.
- Imkite, - tyliai tarė Vivjena, duodama jam Kitso tomelį. -
Gal pasakysite, kuris eilėraštis jūsų mėgstamiausias?

109
 LISA KLEYPAS

Vivjena stebėjo Morganą, kol šis palenkęs galvą sklaidė ap­

trintus lapus. Židinio liepsnų atšvaitai žaidė plaukuose ir jie
švytėjo kaip juodmedis. Vešlios sruogos buvo pakirptos per­
nelyg trumpai, bet vis tiek garbanojosi ir krito bangomis, o tai
traukė akį. Vivjena nusprendė, kad jam reikėtų atsiauginti il­
gesnius plaukus, jie sušvelnintų griežtus veido bruožus.
Jos žvilgsnis nukrypo į knygelę, kone pradingusią jo delne
ilgais pirštais. Joks skulptorius nesiimtų iškalti iš marmuro šių
žvėriškai stiprių rankų... o gaila. Vivjenai jos atrodė šimtą kartų
gražesnės už laibas išpuoselėtas džentelmeno rankas. Be to,
tokio įspūdingo sudėjimo vyrui mažos gležnos rankutės visai
netiktų. Pagalvojusi apie tai mergina nusišypsojo.
Pakėlęs akis Morganas dar spėjo tai pamatyti ir klausiamai
išrietė antakį.
- Kas taip pralinksmino?
Vivjena pakilo nuo kėdės ir atsiklaupė priešais jį, jos sijonas
subangavo ir nusileido ant grindų it aksominė tamsiai raudono
vyno bala. Užuot atsakiusi, ji paėmė Morgano ranką ir pri­
glaudė savo delną prie jo delno. Vyro pirštai buvo gerokai il­
gesni už gležnus jos pirštelius.
- Aš neprisimenu kitų savo pažįstamų džentelmenų, - tarė
ji, - tačiau neabejoju, kad už jus didesnio vyro nebuvau su­
tikusi. - Jų suglausti delnai įkaito, Vivjena atitraukė ranką ir
nusišluostė į sijoną. - Kaip jaučiasi toks aukštas žmogus?
- Na, galvos skausmas garantuotas, - ramiai atsakė Mor­
ganas, padėjęs knygą į šalį. - Mano viršugalvis susipažinęs su
visų Londono durų staktų viršutine dalimi.
Vivjenos šypsena prisipildė užuojautos.

110
 l^letikra kurtizanė

- Tikriausiai buvote ilgakojis ištįsęs vaikas.

- It beždžionė su kojokais, - patikino Morganas, privers­
damas ją nusijuokti.
- Vargšas ponas Morganas. Ar kiti vaikai jus erzindavo?
- Visą laiką. Kai nebeapsikęsdavau užgauliojimų, puldavau
muštis. Visi svajojo prikulti didžiausią berniūkštį iš Gailestin­
gosios Dievo Motinos namų.
- Gailestingosios Dievo Motinos namai, - pakartojo Vivjena
nepažįstamą pavadinimą. - Ar tai mokykla?
- Našlaičių prieglauda, - atrodo, tą pačią sekundę, kai ištarė
Šiuos žodžius, Morganas ėmė gailėtis prisipažinęs. Vivjenai
tylint, jis metė į ją neperprantamą žvilgsnį. Vieną įtampos
kupiną akimirką ji matė šmėstelint iššūkį - o gal tai buvo kar­
tėlis? - dulsvai žalių jo akių gelmėje. - Aš ne visada buvau naš­
laitis, - tyliai kalbėjo jis. - Mano tėvas prekiavo knygomis, jis
buvo geras žmogus, tačiau prastas verslininkas. Pasiskolino iš
kelių bičiulių pinigų, paskui užėjo prasti metai, visai nesisekė
prekiauti ir šeima atsidūrė skolininkų kalėjime. O jeigu kartą
ten patenki, jau nebeišeisi. Juk sėdėdamas kalėjime žmogus
neturi nė menkiausios galimybės užsidirbti ir grąžinti skolas.
- Kiek metų tada jums buvo? - paklausė Vivjena.
- Devyneri... gal dešimt.
- Kas nutiko toliau?
- Kalėjimą nusiaubė kažkokia liga. Mano tėvai ir dvi seserys
mirė.* Mudu su jaunesniuoju broliu išgyvenome ir buvome iš­
siųsti į našlaičių prieglaudą. Po metų mane išmetė į gatvę už tai,
kad „trikdžiau vidaus tvarką".
* Vyrui papuolus į skolininkų kalėjimą, ten atsidurdavo visa šeima.
 LISA KLEYPAS

Morganas pasakojo dalykišku balsu, be jokių emocijų, bet

Vivjena jautė po ramia jo išvaizda slypint skausmą ir prie­
šiškumą.
- Kodėl? - sušnibždėjo ji.
- Mano brolis Džekas buvo pagal metus smulkus ir jautrus
iš prigimties. Kiti berniukai įniko jį skriausti.
- O jūs kumščiais puldavote ginti, - susivokė Vivjena.
Jis linktelėjo.
- Po vienų ypač žiaurių muštynių prieglaudos viršininkas
peržiūrėjo mano asmens bylą, kuri margavo nuo tokių įrašų
kaip „linkęs smurtauti" ir „nepataisomas". Buvo nuspręsta, kad
aš keliu grėsmę kitiems vaikams. Taigi buvau išmestas iš prie­
glaudos taip, kaip stoviu, be maisto ir būtiniausių daiktų. Iš­
tisas dvi paras aš praleidau prie vartų, šaukiau, prašiau priimti
atgal. Žinojau, kas laukia Džeko, jeigu manęs nebus šalia ir jo
niekas negins. Pagaliau pasirodė vienas mokytojas, jis pažadėjo
padaryti viską, kas jo valioje, ir pasirūpinti mano broliu. Moky­
tojas patarė man eiti ir pasistengti kaip nors susitvarkyti savo
gyvenimą. Aš taip ir padariau.
Vivjena pamėgino įsivaizduoti mažą išsigandusį berniuką,
atplėštą nuo paskutinio likusio gyvo jo šeimos nario... verčiamą
savarankiškai rinktis kelią... Būtų buvę lengviausia pasukti į
nusikaltimų ir smurto pasaulį. Tačiau jis pasirinko tarnystę
visuomenei, kurios buvo žiauriai nuskriaustas. Ir jis nelaiko
savęs didvyriu. Tiesą sakant, netgi atvirkščiai: tyčia dedasi esąs
savanaudis niekšelis, kuriam teisė ir teisingumas rūpi tik tiek,
kiek padeda gauti naudos. Kaip gali žmogus prisiimti pareigą
padėti kitiems, bet neigti darantis tai iš kilnių paskatų?

112
 'T^etikra kurtizanė

- Kodėl nusprendėte tapti Lenktosios gatvės policijos būrio

pareigūnu?
Morganas gūžtelėjo pečiais ir ciniškai nusišypsojo.
- Man tai atrodė savaime suprantamas dalykas. Kas gali
geriau suprasti nusikaltėlius už žmogių kuris pats gyveno
gatvėje? Aš visai nedaug nuo jų skiriuosi.
- Tai netiesa, - nuoširdžiai paprieštaravo Vivjena.
- Tiesa, - sumurmėjo Morganas. - Esu kita tos pačios mo­
netos pusė.
Įsivyravo tyla, ją Vivjena panaudojo knygoms ant grindų
tvarkingai sukrauti. Ji mąstė apie Morgano ištartus niūrius
žodžius, sustingusį kūną ir ore tvyrančią įtampą. Jis buvo pa­
našus į šaltą ir nepajudinamą granito luitą. Vis dėlto tas nepa­
žeidžiamumas apsimestinis, spėjo Vivjena. Morgano gyvenime
buvo tiek mažai švelnumo ir paguodos. Ją apėmė begalinis
noras jį apkabinti ir priglausti jo tamsiaplaukę galvą sau prie
peties. Tačiau sulaikė sveikas protas. Šiam vyrui nereikia jos
paguodos, už savo pastangas ji veikiausiai sulauktų tik žemi­
nančios pašaipos. Todėl privalo būti išmintinga ir kol kas apie
tai negalvoti.
- Kur dabar yra jūsų brolis, - nejučia ištrūko klausimas.
Atrodė, kad Morganas neišgirdo.
- Kur yra Džekas? - pakartojo Vivjena klūpėdama priešais ir
žvelgdama į pakreiptą jo veidą.
Jis pasuko akis ir įsmeigė į ją deginantį žvilgsnį.
- Prašau, - švelniai ištarė mergina. - Jūs apie mane žinote
tai, kas blogiausia. Tikrai galite bent tiek patikėti. Pasakykite.

113
 LI SA KLEYPAS

Morgano veidas apniuko. Atrodė, jog kažkokia siaubinga

paslaptis nuodija jį iš vidaus. Vivjena jau pamanė nesulauk­
sianti atsakymo, bet tada jis prabilo kimiu trūkinėjančiu balsu,
padrikai tarė žodžius taip tyliai, kad ji ne viską girdėjo:
- Kai tik galėjau, sugrįžau pasiimti Džeko... buvau gavęs
pažadą iš žuvų pardavėjo, pas kurį skrodžiau ir valiau žuvis,
kad duos darbo ir mano broliui... Žinojau, jam bus leista palikti
prieglaudą, jeigu... koks nors giminaitis paprašys. Man buvo
beveik keturiolika, galima sakyti, jau vyras, galintis pasirū­
pinti broliu. Bet prieglaudoje išgirdau... man pasakė, jog Džeko
nebėra.
- Nebėra? - perklausė Vivjena. - Ar jis pabėgo?
- Užėjo raupai. Pusė prieglaudos vaikų jais užsikrėtė.
Džekas mirė, o manęs nebuvo šalia... nebuvo nė vieno jį my­
linčio žmogaus.
Vivjena nerado paguodos žodžių. Tik graudžiai žvelgė į
Morganą, stipriai spausdama delnus sau prie šlaunų, kad tik
ištvertų jo nepalietusi.
- Aš žinojau, - tyliai pridūrė Morganas, - kad jeigu būčiau
atėjęs anksčiau... būčiau Džeką išgelbėjęs.
- Ne, - sukrėsta paprieštaravo Vivjena. - Negalima taip
galvoti.
- Tai tiesa. Kitaip galvoti nėra pagrindo.
- Taip neteisinga.
- Aš apvyliau savo broli - tvirtai pareiškė Morganas. - O
tai svarbiausia. - Jis staigiai pakilo nuo kėdės ir pasisukęs į
židinį įsmeigė žvilgsnį į spragsinčias žarijas. Paėmęs žarsteklį
padaužė pliauską, kol ši vėl ėmė skaisčiai liepsnoti.
 ‘l^Įetikra kurtizanė

Vivjena taip pat atsistojo ir suspaudusi kumščius įsispoksojo

į jo plačios raumeningos nugaros, tamsiaplaukės galvos apy­
braižas židinio šviesos fone. Užuojauta šiam vyrui nustelbė
visas mintis apie savo pačios rūpesčius. Morganas paskyrė savo
gyvenimą kitiems, nes negalėjo išgelbėti brolio. Bet kad ir kokią
daugybę žmonių būtų išgelbėjęs, kad ir kuo jiems būtų pasitar­
navęs, jis negalės sau atleisti tos vienos, pačios didžiausios, ne­
sėkmės. Visą likusį gyvenimą jį persekios kaltė. Vivjena norėjo
vienintelio dalyko... visa savo esybe ji troško jam padėti. Tačiau
nieko negalėjo padaryti.
Ji palietė delnu jam petį, stabtelėjo, tada nuslydo prie įkai­
tusio sprando. Jis sustingo nuo jos prisilietimo, tik sprando
raumenys nevalingai sutrūkčiojo. Dusliai keiktelėjęs jis atšlijo ir
pažvelgė į Vivjeną, lyg ji būtų jam kuo nors įdūrusi.
- Ne, - nuožmiai tarė Morganas. - Man nereikia užuojautos
iš... - jis nutilo nurijęs sakinio pabaigą.
Neištarti žodžiai slogiai pakibo ore.
Vivjena puikiai suprato, ką jis ketino pasakyti, ir ją pervėrė
skausmas. Tačiau kodėl Morganas neužbaigė sakinio? Kodėl
paskutinę akimirką sutramdė pykti tausodamas jos jausmus? Ji
smalsiai žvelgė į jį stengdamasi išlaikyti išorinį ramumą.
- Dėkoju, - tarė Vivjena, o jos balsas tik vos jaučiamai virp­
telėjo. - Dėkoju, kad to nepasakėte.
- Vivjena, - kimiai tarė Morganas, - aš...
- Aš neturėjau klausinėti tokių asmeniškų dalykų, - pa­
reiškė ji, pasitelkusi orumo likučius, ir pasisuko eiti lauk iš bib­
liotekos. - Jaučiuosi labai pavargusi, pone Morganai. Verčiau
lipsiu į antrą aukštą pailsėti.

115
 LJ S A KLEYPAS

Vivjena girdėjo jį dar kažką sakant, tačiau kaip įmanydama

greičiau spruko pro duris, palikdama Morganą su slegian­
čiomis mintimis prie rusenančio židinio.

Morganas išėjo iš namų gerokai prieš vakarienę ir Vivjena

valgyti sėdo viena. Jai buvo įdomu, kokią draugiją jis šįvakar
pasirinks: leis laiką kavinėje ir įsitrauks į pokalbius apie po­
litiką ar užsuks į klubą palošti kortomis, o įžūli laisvo elgesio
mergina užsiropš jam ant kelių. Tokiam vyrui kaip jis moterų
dėmesio tikrai netrūksta. Iš išvaizdos Morganas panašus į
džentelmeną, tačiau kažkuo primena gatvės mušeiką, o tokiam
deriniui dailioji lytis nepajėgi atsispirti. Galima neabejoti, kad
apie jį svajoja daugybė londoniečių, - ir kilmingų damų, ir pa­
prastų miestiečių.
Sunkumas prislėgė Vivjenai krūtinę, ji visai prarado apetitą,
tad vos pajėgė nuryti kelis kąsnius jai patiekto maisto. Tada
pasiėmė keletą knygų, įsitaisė lovoje ir skaitė iki vidurnakčio.
Deja, literatūra kažkodėl buvo praradusi magišką poveikį.
Vivjena negalėjo visa galva pasinerti į rašytinio žodžio pasaulį,
nes rūpesčiai sklandė aplinkui it piktosios dvasios.
Kažkas mėgino ją nužudyti, veikiausiai pamėgins vėl, kai
paaiškės, kad ji liko gyva. Vivjena tikėjo, jog Morganui pavyks
apsaugoti ją ir išsiaiškinti, kas pasikėsino, tačiau jos globėjas
nėra neklystantis. O ji, užuot jam pagelbėjusi ir pateikusi in­
formaciją, kuri galėtų būti naudinga atliekant tyrimą, sėdi štai
kaip kokia bukagalvė, nes visi svarbiausi prisiminimai užra­
kinti pačioje giliausioje sąmonės saugykloje. Tai varė iš proto.
Padėjusi knygą į šalį Vivjena pasivertė ant pilvo ir
 ‘T'letikra kurtizanė

susimąsčiusi stebėjo lempos metamus šešėlius prie lovos. Ką

daryti toliau? Pasirinkusi kelią, kuriuo neina jokia padori mo­
teris, ji pati save sužlugdė. Taigi nelabai turėjo iš ko rinktis,
galėjo ir toliau pardavinėti savo kūną, susirasti vyrą, kuris
teiktųsi ją vesti, arba imtis kokio nors padoraus darbo ir pati už­
sidirbti pragyvenimui. Tik pastarasis variantas Vivjenai patiko.
Tačiau kas priims į darbą, kai jos reputacija tokia prasta?
Vivjena niūriai spoksojo į ryškią savo kasą, išsidriekusią ant
lovos. Ir be menkiausio džiaugsmo suprato, kad tokia išvaizda,
net pati to nenorėdama, ji traukia vyrų dėmesį. Jai nepavyks nu­
slėpti, jog buvo prostitutė. Anksčiau ar vėliau tiesa išaiškės. Kad
ir kokį darbą ji dirbtų, visada atsiras vyrų, kurie prie jos lįs ir už­
gaulios, reikalaus seksualinių paslaugų, grasins išmesti iš darbo.
Apnikta nemalonių minčių Vivjena pagaliau paniro į
neramų miegą. Vėl sapnavo košmarą. - grimzdo į vandenį,
skendo ir duso. Ji vartėsi, spardėsi po patalais, stūmė juos nuo
savęs. Pagaliau riktelėjusi pabudo, atsisėdo lovoje ir sunkiai
kvėpuodama įsmeigė žvilgsnį į tamsą.
- Vivjena.
Nuo tylaus balso ji iš baimės krūptelėjo.
.- Kas...
- Išgirdau šauksmą. Atėjau pažiūrėti, ar jums viskas gerai.
„Morganas", - suprato Vivjena, tačiau jo artumas nepadėjo
atsipalaiduoti. Išsigando, kad jis atėjo pareikalauti, jogji priimtų
jį į savo lovą. Tiksliau sakant, į jo lovą.
- Tik sapnavau košmarišką sapną, - virpančiu balsu pa­
aiškino ji. - Dabar jau viskas gerai. Atsiprašau, jeigu priverčiau
jus nerimauti.

117
 U S A KI..EYPAS

Vivjena matė tamsoje Morgano kūno kontūrus, didžiulė

tamsi figūra priėjo prie lovos. Jos širdis neramiai daužėsi krū­
tinėje. Susigūžusi viduryje guolio mergina suakmenėjo, kai jis
ištiesė rankas. Keliais sklandžiais judesiais Morganas pataisė
patalynę.
- Gal norėtumėte vandens? - dalykiškai pasiteiravo jis.
Klausimas buvo visiškai nekaltas. Nors Vivjena nieko nepri­
siminė iš savo seksualinės patirties su vyrais, neatrodė panašu,
kad gundytojas prieš lytinius santykius siūlytų moteriai atsi­
gerti vandens.
- Dėkoju, ne, - atsakė Vivjena ir pasitaisė pagalvę. Tada ne­
drąsiai nusijuokė. - Gal galėtumėte uždegti lempą? Mano koš­
marai tokie tikroviški, bijosiu vėl užmigti. Kvaila, tiesa? Aš kaip
vaikas, bijantis tamsos.
- Ne, tai nėra kvaila, - Morgano balsas pasikeitė, tapo
švelnus. - Leiskite man šiąnakt pasilikti su jumis, Vivjena. Iki
ryto - vos kelios valandos.
Ji sutrikusi tylėjo.
- Aš apkabinsiu jus kaip draugas, - sušnibždėjo jis. - Kaip
brolis. Noriu apsaugoti jus nuo košmarų. - Tada patylėjo ir už­
baigė, žodžius apgaubdamas linksmumo aura: - Na, ne vien to
aš noriu... tačiau atidėsime vėlesniam laikui. Tai kaip, man pa­
silikti ar uždegti lempą?
Vivjena labai nustebo susivokusi, jog nori, kad jis pasiliktų.
Tai nebuvo pats išmintingiausias sprendimas. Ji aiškiai prašėsi
bėdos. Bet mintis, kad košmarus atbaidyti padės kita gyva
būtybė... ir dar toks didelis, stiprus bebaimis vyras, neapsa­
komai ramino.

118
 l^etikra kurtizanė

- Pirmiausia leiskite kai ko paklausti, - atsargiai tarė Vivjena. -

Kuo esate apsirengęs?
- O jūs kaip manote?
Vivjena ryžosi kalbėti tiesiai:
- Jūs nesate nuogas?
- Prieš eidamas pas jus apsivilkau chalatą, - išrėžė Mor­
ganas. - Nusivylėte?
- Ne, - skubiai patikino mergina ir jis neišlaikęs nusijuokė.
- Be drabužių aš atrodau gana įspūdingai.
- Patikėsiu jūsų žodžiais.
- Tai kaip, panele Duval... man pasilikti ar išeiti?
Prieš atsakydama Vivjena ilgokai dvejojo.
- Pasilikite, - pagaliau tyliai ištarė ji.

119
 /r

Čiužinys įdubo nuo Morgano svorio. Vivjena giliai įkvėpė ir

prisispaudė kumščius prie paširdžių, stengdamasi sutramdyti
jaudulį. Tada antklodė pakilo ir šalia jos išsitiesė ilgas didelis
jo kūnas. Ją iškart apgaubė šiluma, kai juodu abu atsidūrė po
keliais lino ir vilnos sluoksniais.
Neapsakomai atsargiai Morganas apkabino Vivjeną per
liemenį ir prisitraukė prie savęs šaukštų poza. Mergina neiš­
laikė ir aiktelėjo, net per juos skiriančius drabužius pajutusi jo
karštą tvirtą kūną.
- Jūs manęs nebijote, tiesa? - sumurmėjo Morganas.
- Ne, - vos girdimai atsakė ji. - Bet... man nelabai sekasi įsi­
vaizduoti jus kaip draugą.
Jo ranka ant jos liemens truputį įsitempė.
- Tai gerai, - kimiai tarė jis.
Vivjena kurį laiką tylėjo mėgaudamasi pojūčiais. Ją gaubė

120
 l\(etikra kurtizanė

muilo ir švarios vyriškos odos aromatas, jo kūno karštis saugojo

nuo nakties vėsos. Galūnės apsunko ir mergina atsipalaidavo
nugara įsitaisiusi jo kūno linkyje. Ji truputį pasislinko atgal
siekdama dar glaudesnio malonaus sąlyčio. Tačiau Morganas
suėmė jai už klubo ir sulaikė.
- Nesitrinkite į mane, - paprašė jis gergždžiančiu balsu. - Aš
ne eunuchas.
Pajutusi deginančią jo lytį, prisispaudusią prie jos sėdmenų
ir strėnų, Vivjena iki skausmo susigėdo.
- Nemanau, jog tai geras sumanymas, - išlemeno ji. - Šitaip
man tikrai nepavyks užmigti.
- Norite, kad išeičiau?
Grumdamasi su sąžinės priekaištais, sutrikusi Vivjena mė­
gavosi fiziniu pasitenkinimu, kurį jautė būdama jo glėbyje, ir
svarstė, ką atsakyti. Jos sąžinei iškilo pavojus būti apviltai.
- Na... - neryžtingai tarė ji, - aš nemiegosiu, bet bent jau ne­
sapnuosiu košmarų.
Morganas sukrizeno.
- Džiaugiuosi, kad pasitikite manimi. Maniau, liepsite eiti lauk.
- Norėjau, bet persigalvojau, - prisipažino Vivjena. - Pa­
maniau, jeigu būtumėte norėjęs mane išprievartauti, jau bū­
tumėte tai padaręs anksčiau, juk turėjote progų.
- Aš niekada neversčiau moters daryti to, ko ji nenori.
- Įsivaizduoju, kad jums retai kuri atsako.
- Na, kelios pasitaikė, - santūriai patikino jis.
Ramiai gulėdama šalia jo Vivjena juto, kaip Morgano iškve­
piamas oras pašiaušia pūkelius jai ant sprando. Ji nuoga koja ne­
tyčia palietė apžėlusią jo blauzdą ir šiurkštūs vyriški plaukeliai

121
 LISA KLEYPAS

maloniai pakuteno odą. Morganas buvo itin vyriškas, suvo­

kimas, kad jis tramdo savo energiją, bet užtektų vieno jos žodžio
ir ji prasiveržtų, turėjo ją gąsdinti. Tačiau negąsdino, priešingai,
Vivjeną tai žavėjo. Žaisti su pavojumi - svaiginantis pojūtis.
- Grantai, - tyliai prabilo ji, - kodėl jūs iki šiol nevedęs?
Morganas nusijuokė.
- Tokie kaip aš neveda.
Jis paėmė jos kasą ir ėmė žaisti plaukų galiukais.
- Niekada nenorėjote turėti žmonos ir vaikų?
- O kam? Aš nejaučiu neįveikiamo poreikio pratęsti visai
niekuo nepasižymėjusios giminės linijos. Be to, nelabai tikiu,
kad sugebėčiau visą gyvenimą būti ištikimas vienai moteriai.
Kai man reikia moters draugijos, aš ją turiu. Tarnai prižiūri ir
tvarko mano namus, ruošia man maistą, rūpinasi patogumais.
Kam man žmona?
- Jūs nebuvote sutikęs moters, be kurios negalėtumėte gy­
venti?
Vivjena pajuto, kaip jis nusišypsojo jai prie pakaušio.
- Prisiskaitėte per daug romanų.
- Be abejo, jūs teisus, - liūdnai sutiko ji. - Vis dėlto... ar
nesigailėsite, kai būsite senas ir žilas, kad neturite gyvenimo
draugės, su kuria galėtumėte dalytis prisiminimais...
- Ir anūkų, kuriuos galėčiau pasupti ant kojos, - užbaigė
Morganas. - Labai ačiū, bet aš netrokštu paleisti į pasaulį pa­
likuonių, kurie tampys mane už ūsų ir slėps lazdą už minkšta­
suolio. Senatvėje verčiau pasimėgausiu ramybe... žinoma, jeigu
taip ilgai gyvensiu.
- Koks jūs cinikas.

122
 t7\(etikra kurtizanė

- Toks jau esu, - pritarė Morganas. - Keisčiausia, kad jūs

taip pat. Nors jūsų klausantis galima pagalvoti, jog esate nepa­
tyrusi idealiste.
- Nemanau esanti cinikė, - kiek patylėjusi pareiškė Vivjena. -
Nesijaučiu tokia, kokia jūs mane laikote.
Juodu kurį laiką mąstė tylomis, pagaliau Morganas uždėjo
šiltą delną Vivjenai ant peties.
- Grantai, - prabilo ši sulaikiusi žiovulį, - kada man bus
leista nuvažiuoti į savo namus?
- Kai daktaras Linlis patvirtins, jog jau pasveikote.
- Gerai. Rytoj jis užsuks manęs apžiūrėti. Esu tikra, jis ne­
prieštaraus, kad ten nuvažiuočiau.
- Kam taip skubėti? - tyliai paklausė Morganas. - Ką tikitės
rasti savo namuose?
- Prisiminimus. - Ji giliau įsikniaubė į maloniai minkštą
pagalvę. - Kai pamatysiu savo daiktus ir knygas, greičiausiai
viską prisiminsiu. Man jau įkyrėjo jaustis tokiai... tokiai tuščiai.
- Jūs nedaug turite knygų, - perspėjo Morganas. - Kiek
pamenu, tik kelias.
- A... - Vivjena atsisuko ir jųdviejų nosys kone susilietė
tamsoje. - O kodėl man patinka tai, ko anksčiau nemėgau?
- Nežinau. - Jos skruostą paglostė cinamonu ir kava dvel­
kiantis jo kvapas iš burnos. - Galbūt Linlis galės paaiškinti.
- Kaip manote, kas nutiks, kai aš atgausiu atmintį? Ar vėl
grįšiu prie senojo savo gyvenimo būdo?
- Tikiuosi, - sumurmėjo Morganas.
- Kodėl? - paklausė ji, įžeista tokio stačiokiškumo. - Ar aš
jums nepatinku tokia, kokia esu dabar?

123
 U S A KLEYPAS

- Per daug patinkate, - šiurkščiai metė jis. - Ir velniškai sten­

giatės priversti mane...
- Ką daryti?
Morganas neatsakė, tik bjauriai nusikeikė, net jos ausys iš
gėdos paraudo.
- Perspėju, Vivjena, jeigu jūs žaidžiate su manimi nešvarų
žaidimą, aš pribaigsiu jus savo rankomis.
- Nežaidžiu aš jokio žaidimo, - įsižeidusi atšovė Vivjena. -
Kodėl turėčiau žaisti? Jeigu galėčiau ką nors papasakoti apie
žmogų, bandžiusį mane nuskandinti, patikėkite, jau seniai
būčiau taip ir padariusi. Kol jis laisvėje, aš nesu saugi, argi ne?
- Nesate. Taigi peršasi logiška mintis: jums negalima niekur
eiti be manęs.
- Žinoma. Aš ne kvaila.
Morganas didžiulėmis rankomis pervertė ją ant kito šono,
veidu nuo savęs, ir pastūmė į lovos vidurį padarydamas tarpą.
- Gulėkite čia, - paliepė. - Ir nesugalvokite naktį prie manęs
atsiristi, nes jums gali nepatikti tai, kas atsitiks.
- Nėra ko baimintis, - šelmiškai patikino Vivjena. - Lova
tokia didelė, kad jausimės kaip skirtingose grafystėse.
Priešingai Vivjenos būgštavimams, tą naktį ji užmigo ir
miegojo nevarginama košmarų. Porą kartų prabudusi matė
tamsius Morgano kūno kontūrus. Buvo neįprastai ramu miegoti
su vyru, jautėsi tikrai saugoma. „Gal ir buvo verta tai daryti", -
mieguista pagalvojo ji grimzdama į kietą miegą.
***

124
 l^tikra kurtizanė

Tai buvo viena iš sunkiausių naktų Granto gyvenime. Kvailai

pasielgė siūlydamasis pasilikti su Vivjena, jis brangiai už tai su­
mokėjo. Norėjo būti jai geras... daugiau nedarys tokios klaidos.
Ne, gerumas čia niekuo dėtas, apmaudžiai pasitaisė Grantas,
stengdamasis būti sąžiningas pats sau. Jis tiesiog nori ją ap­
saugoti. Vivjena jam patiko prieš jo paties valią, dar prisidėjo
stipri kūniška trauka, buvo neįmanoma laikytis nuo jos atokiai.
Jis troško tapti vieninteliu žmogumi, kuriuo ji pasikliautų ir
kuris tenkintų visas jos reikmes. O tai jau blogai.
Ir kodėl paprastas keršto planas virto šitokia painiava?
Todėl, kad Vivjena nuoširdi, atkakli ir nelauktai protinga,
tokios moterys jį žavėjo. Jis nė karto su ja nesimylėjo, tačiau
jautė: nei nakties, nei savaitės, nei mėnesio su ja jam nepakaktų.
Vivjenos Grantui reikėjo ilgam. Ir kaip tik tokios, be prisi­
minimų, be patirties ir tuštybės, - be to, kas anksčiau jam kėlė
pasibjaurėjimą.
Velniai griebtų Vivjeną, būtų daug lengviau, jeigu ji nebūtų
pasikeitusi. Jis būtų galėjęs ja smagiai pasinaudoti ir atstumti,
o tada nusijuoktų tiesiai į veidą ir pasakytų, kad ji nusipelnė
tokios bausmės. Tačiau dabar tai neįmanoma. Jis negali įskau­
dinti Vivjenos ir tikriausiai užmuštų kiekvieną, mėginantį pa­
daryti jai ką nors bloga.
Atmerkęs peršinčias, it smėlio pribertas akis Grantas susi­
mąstęs nužvelgė grakščią būtybę, patikliai susirangiusią šalia
jo. Vivjena prisislinko artyn prieš kokią valandą ir jo nervai ėmė
kibirkščiuoti skelbdami pavojų. Rankos pradėjo drebėti nekan-
traudamos užsmaukti į viršų jos naktinius marškinius. Grantas
galėjo paimti Vivjeną dabar, išmatuoti saldžią ir šiltą jos gelmę,

125
 LISA KLEYPAS

atakuoti ją tol, kol juodu abu patirtų ekstazę. Tačiau jis ne­
turėjo teisės išduoti jos pasitikėjimo... ir nepajėgė prisiversti ją
atstumti. Todėl liko gulėti kaip gulėjęs, kentėjo ir laukė, o jo
slėpsnos degte degė nuo kūno geidulių, kuriuos jis vos įstengė
tramdyti.
Grantas niūriai permąstę kelias pastarąsias valandas: kiek­
viena iš jų teikė vis subtilesnių kančių už ankstesnę. Men­
kiausias Vivjenos kūno krustelėjimas, galvos pasukimas ant
pagalvės ar atodūsis, ištrūkęs iš krūtinės, erzino ir nepake­
liamai jaudino Grantą. Jis, vyras, iki šiol didžiavęsis gebėjimu
valdyti savo aistras, jautėsi virtęs visišku kvailiu. Ir dėl to kalta
smulkutė moteriškė, jau spėjusi permiegoti su puse Londono
vyrų. Dabar jam tai jau taip labai neberūpėjo, jis netgi linko ją
pateisinti dėl gausybės meilužių. Velniai juos griebtų, ir pats
troško būti vienas iš jų.
Nurimęs Vivjenos kūnas puikiai tiko prie jo, naktinių marš­
kinių apačia buvo apsivijusi jai apie kelius. Gulėjo dailias
kulkšnis ir blauzdas priglaudusi prie jo kojų. Vivjena buvo
smulkaus sudėjimo ir daili it lėlė. Šiltos neiškvepintos jos odos
aromatas vertė kraują greičiau tekėti gyslomis, Grantui svaigo
galva. Jis prisispaudė šiurkščiu smakru prie vario spalvos šil­
kinių jos plaukų, trokšdamas išpinti žvilgančias sruogas ir pa­
skleisti sau ant krūtinės ir kaklo.
Tarsi nerimastingos Granto mintys būtų galėjusios persi­
duoti, Vivjena per miegus atsiduso, o mažutė jos pėda nejučia
įslydo jam tarp kojų.
Grantui tai buvo tikra pražūtis. Jis daugiau negalėjo su­
silaikyti jos nepalietęs, kaip negalėjo nekvėpuoti arba liepti

126
 ra kurtizanė

širdžiai liautis plakus. Taigi uždėjo ranką Vivjenai ant liemens

ir perbraukė nykščiu per apatinio šonkaulio linkį. Jos kūnas
buvo elastingas ir švelnus. Išdrąsėjęs Grantas slystelėjo delnu į
viršų, pirštais apčiuopė vietą po krūtimi ir suėmė į saują putlų
kamuoliuką. Šis kaip tik tilpo jam į delną ir Grantui toptelėjo:
ką tokio turi Vivjena, kad taip skiriasi nuo kitų jo pažįstamų
moterų? Ji atrodė sukurta jam vienam. „Kiek dar vyrų jautė tą
patį?" - niūriai pagalvojo jis, tramdydamas pirmykštį poreikį
pažymėti ją savo ženklu, išnaikinti visus kitų vyrų bučinius ir
glamones.
Jis uždėjo nykštį jai ant spenelio ir ėmė iš lėto sukti ratu
švelniai jaudindamas, kol pajuto, kaip sustangrėjo viršūnėlė.
Tačiau to buvo negana, jam neužteko jausti Vivjeną per nak­
tinių marškinių aukštu kaklu audinį. Grantas troško prasi­
brauti iki jos nuogos odos, ją ragauti, liesti lūpomis, išbučiuoti
kiekvieną lopinėlį. Suėmęs jautrų pumpurėlį nykščiu ir smi­
liumi išgirdo, kaip pasikeitė Vivjenos kvėpavimas, iš ramaus
tapo trūksmingas ir greitas.
Vivjenos ramumas buvo apsimestinis, tai išdavė vos jun­
tamas vidinis drebulys. Ji nemiegojo... jautė, kad yra liečiama...
bet nemėgino to išvengti. Tai kai ką reiškė, tačiau nebuvo galima
suprasti, ar ji guli ramiai, nes yra pernelyg sukrėsta, ar geidžia
glamonių, ar nesipriešina iš smalsumo. Grantas paleido krūtį ir
neskubėdamas, labai lėtai, nuslydo delnu žemyn per plokščią
pilvą iki tos vietos, kur plonytis medvilninis audinys slėpė ci­
namono spalvos garbanėlėmis apžėlusią kalvelę. Jis pajuto,
kaip Vivjena krūptelėjo ir pasimuistė norėdama atsitraukti.

127
 U S A KLEYPAS

Tada Grantas prigludo lūpomis jai prie kaklo ir nukeliavo

iki lomelės po ausimi; jis šnibždėjo jai raminamus žodžius,
sakė, kaip jos geidžia, žadėjo būti švelnus ir kantrus. Jo delnas
įsmuko Vivjenai tarp šlaunų ir spustelėjo Veneros kalvelę, o jo
paties sujaudinta lytis tvirtai rėmėsi merginai į klubą. Jeigu ji
būtų norėjusi atsitraukti, jis nebūtų laikęs. Tačiau Vivjena liko
su juo, tik jos atsakas buvo keistai nerangus tarsi aistros apa­
kintos skaisčios merginos. Mėšlungiškai alsuodama ji pasisuko
veidu į Grantą ir kietai užmerkusi akis įsitvėrė jam į pečius.
Grantas bučiavo ją lėtais tiriamais bučiniais, liežuviu jaudi­
namai atakuodamas burną. Suaimanavusi Vivjena apkabino jį
per nugarą, o kai jis pakibo viršumjos, ji pamėgino prisitraukti...
Pasigirdo atsainus beldimas į duris. Nelaukdama kvietimo
įėjo tarnaitė atlikti savo įprastų darbų: išsemti iš židinio pelenų
ir uždegti lempos. Ji iškart pamatė, kad lovoje guli ne vienas, o
du žmonės. Baimingai riktelėjusi tarnaitė sustingo vietoje.
Supratusi, kad kambaryje dar kažkas yra, Vivjena suak­
menėjo, jos akyse įsižiebė panika.
Grantas pakėlė galvą ir piktai dėbtelėjo į tarnaitę.
- Ne dabar, - griežtai tarė jis.
- Taip, sere, - sumurmėjo mergina ir išbėgusi iš miegamojo
uždarė paskui save duris.
Žinoma, tarnaitė nekalta. Morgano namų tarnai nebuvo pri­
pratę prie tokių dalykų, nes Grantas atsitiktines lovos partneres
mieliau lankydavo jų namuose, užuot vedęsis į savuosius. Jis
niekada nereikalavo ypatingo privatumo savo miegamajame.
Tačiaujau laikas tai pakeisti. Grantas piktai pagalvojo, jog reikės
pranešti ūkvedei, kad naują tvarką būtina įvesti neatidėliojant.

128
 rl\(etikra kurtizanė

Iš nelaimingo Vivjenos veido buvo aišku, kad glamonėtis ji

nebėra nusiteikusi. Gulėjo po Grantu sustingusi, iš gėdos de­
gančiais skruostais. Susiraukęs Grantas nusirito nuo jos ir atsi­
gulęs ant šono stebėjo, kaip ji ropščiasi iš lovos. Slėpsnos skaus­
mingai tvinkčiojo dėl nepatenkinto geismo. Jeigu artimiausiu
metu neras kaip atsipalaiduoti, greičiausiai taps luošiu.
Vivjena apsivilko peniuarą ir paskubomis susirišo diržą. Tada
priėjo prie prausyklės, įsipylė į dubenį šalto vandens ir uoliai
susidrėkino įraudusius skruostus. Grantas nenuleido nuo jos
žvilgsnio, matė sustingusią nugarą, skubotus judesius. Nusišluos­
čiusi rankšluosčiu veidą Vivjena pasitempė... ir nužingsniavo prie
Granto kaip žmogus, kuriam reikia atlikti nemalonią užduotį.
- Ar norite, kad grįžčiau į lovą? - paklausė ji, įsmeigusi akis
į kilimu išklotas grindis.
Klausimas Grantą nustebino. Tiesą sakant, jis norėjo, jog
Vivjena grįžtų... tačiau visų pirma jam reikėjo žinoti, kodėl ji
pasisiūlė. Taigi to ir paklausė.
- Aš jums skolinga, - nepakeldama akių atsakė ji bespalviu
balsu. - Jūs išgelbėjote man gyvybę, priglaudėte po savo stogu,
užtikrinote saugumą... be to, reikia atsižvelgti ir į mūsų san­
tykius anksčiau. Juk taip nėra... kad niekada... nebūtume to
darę. Turint omenyje visas aplinkybes, būtų veidmainiška man
atsisakyti. Todėl, jeigu norite, aš sutinku grįžti į lovą.
Vivjena atrodė ryžtingai apsisprendusi ir panaši į kankinę,
sustingęs jos kūnas ir nuleista galva atvėsino Grantą veiks­
mingiau, nei būtų atvėsinęs kibiras vandens.
- Ne, aš to nenoriu, - nusivylęs ir susierzinęs sumurmėjo

129
 U S A KLEYPAS

jis. - Tegul mane skradžiai, jeigu atsigulsite į mano guolį

kaip auka dievams. - Jis išlipo iš lovos, susisiautę atsilapojusį
chalatą ir prunkštelėjo pamatęs, kad išvydusi jį nuogą Vivjena
dar skaisčiau nuraudo. - Jums netinka rausti it nekaltai mer­
gelei, Vivjena. Turbūt pamiršote, jog aš jus pažinojau, kai dar
nebuvote praradusi atminties.
- Ko jūs norite iš manęs? Aš pasiūliau jums savo kūną. Jeigu
teisingai supratau, esate nepatenkintas, kad parodžiau per
mažai entuziazmo.
- Permažai entuziazmo? - kandžiai pakartojo Grantas. - Dedu
galvą, kad net Žana d’Ark vedama ant laužo parodė daugiau.
Miegamajame stojo slogi tyla. Staiga Vivjenos veide pa­
sirodė atgailaujanti išraiška, o akys linksmai sužibo. Ji greitai
nusisuko, tačiau Grantas dar spėjo pamatyti, kad jos lūpos
virpa nuo tramdomo juoko.
- Atsiprašau, - tarė ji dusliu balsu. - Tai nebuvo labai malonu,
tiesa.
- Nebuvo, - suurzgė Grantas. Jis taip pat būtų nusijuokęs,
jei ne skausminga erekcija. Kritęs atgal ant lovos jis pasivertė
ant pilvo ir įsikniaubęs į pagalvę stengėsi numalšinti susijau­
dinimą. Pajutęs, kad Vivjena prisiartino, Grantas pakėlė galvą
ir metė į ją grėsmingą žvilgsnį. - Laikykitės nuo manęs atokiai...
nes galiu persigalvoti ir įsiversti jus į guolį.
- Klausau, sere, - Vivjenos balsas skambėjo įtartinai nuo­
lankiai. - Gal geriau aš pasiimsiu drabužius ir apsirengsiu
kitame kambaryje.
- Taip ir padarykite.
Sunkiai atsidusęs Grantas vėl paslėpė veidą pagalvėje.

130
 ‘T^letikra kurtizanė

Vivjena apsivilko ryškiai mėlyną suknelę iš aksomo ir ita­

liško šilko su rumbeliais, ilgomis, viršuje pūstomis, o nuo al­
kūnių iki riešų aptemptomis rankovėmis. Rankovių kraštus
ir negilią iškirptę puošė šiugždantys baltutėliai Briuselio nė­
riniai. Nepatogiai persikreipusi Vivjena, kiek įstengė pasiekti,
užsisagstę sagas ant nugaros, tada nusprendė vėliau paprašyti
Merės, kad užsegtų likusias.
Išsipynusi plaukus ji susišukavo pirštais raibuliuojančias
garbanas ir nuėjo pasižiūrėti į savo atvaizdą ovaliame veid­
rodyje, kabančiame ant sienos, išmuštos damastu. Suknelė
jai tiko: pabrėžė akių mėlynumą ir jos norams nepaklūstantį
raudonį, dar neatslūgusį iš skruostų.
Pagalvojusi apie gretimame kambaryje likusį Grantą Vivjena
trūksmingai atsiduso. Jos kūnas buvo įkaitęs, rankos ledinės, o
veidas švytėjo iš susijaudinimo ir džiugesio. Net dabar ji troško
grįžti pas Grantą, paprašyti, kad dar ją paglamonėtų... leisti jam
prislėgti ją savo kūno svoriu.
Vivjena nujautė, kaip vyksta lytinis aktas, tačiau neprisiminė,
jog pati būtų dariusi ką nors panašaus, todėl tiksliai nežinojo,
ką turėtų daryti. Nežinojimas vertė nerimauti. Ką tik Grantas
buvo neapsakomai švelnus ir tik per plauką ji neatsidavė jam.
Niekas, juo labiau ji, negalėtų paneigti, kad Grantas Morganas
labai patrauklus. Tačiau ji nemyli jo. O kažkoks giluminis ins­
tinktas Vivjeną perspėjo, jog intymias glamones ji turi patausoti
mylimam vyrui. Tai prieštaravo gyvenimo būdui, kurį ji buvo
pasirinkusi anksčiau, iki lemtingojo atsitikimo.
Nusiminusi Vivjena susiėmė už galvos ir sudejavo. Ji ne­
galėjo kaltinti Granto dėl įtarimų, kad žaidžia su juo bjaurų

131
 LISA KLEYPAS

žaidimą. O kaip kitaip paaiškinti mįslingą jos elgesį? Ji buvo

parsiduodanti moteris, o žmogus juk negali per naktį iš esmės
pasikeisti.
- Ak, kodėl aš nieko neprisimenu? - gailiai tarė ji ir su­
gniaužusi kumščius tvirtai prispaudė krumplius prie smilki­
niuose tvinkčiojancio pulso.

Grantas apsirengė ir nepusryčiavęs, nepaskaitęs „Times"

ir netaręs Vivjenai nė žodžio išėjo į darbą Lenktojoje gatvėje.
Tarnaitė, be abejo, papasakojo kitiems tarnams, ką buvo ma­
čiusi tąryt miegamajame. Jie visi, neišskiriant nė ponios Batons,
elgėsi pabrėžtinai mandagiai, tai siutino Grantą, jis mielai
kuriam nors iš jų būtų nusukęs sprandą.
Įėjęs į ketvirtu numeriu pažymėtą namą Lenktojoje gatvėje
Grantas padavė apsiaustą poniai Dobson. Šįryt čia karaliavo
ramybė, nes seras Rosas Kenonas skubėjo užbaigti naują „The
Hue and Cry*" numerį. Kassavaitinis pranešimas apie policijos
ieškomus nusikaltėlius ir jų nešvarius darbelius būdavo išsiun­
tinėjamas visiems Anglijos magistratams.
Vos Grantui priėjus prie Kenono kabineto, magistratas pa­
sirodė tarpduryje ir įbruko pavaldiniui į rankas lapą popieriaus
ir pieštuką.
- Kaip gerai, kad atėjote, - gyvai tarė Kenonas. - Užmeskite
akį. Po dešimt minučių turiu atiduoti į spaustuvę.
Atsišliejęs į durų staktą Grantas permetė akimis pranešimą,
tai vienur, tai kitur truputį pataisė. Atlikęs užduotį jis įėjo į

* Taip buvo vadinama kas savaitę leidžiama Londono policijos kriminalinių

naujienų suvestinė.

132
 ^Hetikra kurtizanė

Kenono kabinetą ir rado Kijesą, vartantį procedūrų vadovą. Ki-

jesas kaip paprastai buvo išsipustęs: mūvėjo samanų spalvos
kelnes, vilkėjo kreminę siuvinėto brokato liemenę ir puikiai pa­
siūtą rudą švarką. Pinkliu kaskadiniu būdu parišta kaklaskarė
laikė parėmusi smakrą.
- Labas rytas, - pasisveikino Grantas ir padėjo „The Hue
and Cry" ant Kenono raudonmedžio stalo.
Kijesas kažką neaiškiai sumurmėjo, nes kaip tik aptiko tai,
ko ieškojo. Perskaitęs pusę puslapio jis užvertė knygą ir pastatė
į lentyną šalia kitų.
Tuo metu Grantas atsisėdo į krėslą prie Kenono stalo. Jis išsi­
traukė iš kišenės oda įrištą knygutę, aptiktą Vivjenos namuose,
ir niūrus kaip debesis sutelkė dėmesį į ją. Dar kartą peržvelgė
kiekvieną puslapį tikėdamasis rasti naudingos informacijos.
Nemalonios detalės jau nebeturėjo kelti pasipiktinimo, bet epi­
zodai, aprašyti dailia moteriška rašysena, vis tiek vertė jį jaustis
nesmagiai. Gašlūs žodžiai it vinys smigo į atmintį.
- Ką ten skaitai? - pasiteiravo Kijesas.
Grantas nelinksmai nusijuokė.
- Tu dar per jaunas žinoti, Kijesai.
- Aš pats tai nuspręsiu. - Pagyvenęs vyras ištraukė knygutę
jam iš rankos. Atsivertęs perskaitė kelis puslapius, vešlūs jo an­
takiai it vorai pakilo ant kaktos. - Nešvankybės, - pareiškė jis
grąžindamas knygutę Grantui. - Gal galėčiau sužinoti, kas au­
torius?
Grantas nuožmiai nusišypsojo.
- Geriau nenorėk su ja susipažinti, Kijesai. Ji tikra burtininkė.
Nuo vieno jos žvilgsnio tavo viduriai gali susisukti į mazgą.

133
 U S A K I . F. Y PA S

Kolega stengėsi atrodyti abejingas, bet rudos jo akys sužibo

iš smalsumo.
- Tai susiję su ta skenduole, kurią valtininkas išžvejojo iš
Temzės, tiesa? Ji gyva... ir tu priglaudei ją savo namuose. Gir­
dėjau gandus.
Grantas atsilošė krėsle ir abejingai nužvelgė jį.
- Turėtum žinoti, kad gandų klausytis neverta, Kijesai.
- Kas ji tokia? - neatlyžo šis. - Ar pasakė, kas ją užpuolė.
- Kodėl tave taip domina mano tyrimas? - atrėmė Grantas.
- Aš tik noriu pasiūlyti savo pagalbą, jeigu prireiktų, - pa­
tikino Kijesas. - Šiaip ar taip, tu man kelis kartus padėjai. At­
rodai kažkoks nervingas, drauguži... Aš tik uždaviau kelis pa­
prastus klausimus, o tu mauroji kaip įsiutęs lokys.
- Jeigu man reikės tavo pagalbos, paprašysiu.
- Žiūrėk, tik nepamiršk.
Nusišypsojęs Kijesas išėjo iš kabineto.
Grantas kurį laiką sėdėjo ir mąstė. Kijesas teisus... jis tikrai
nervingas ir prastai nusiteikęs, juo dėtas, toks būtų bet kuris
vyras, šalia Vivjenos lengva pamiršti, kas ji tokia ir ką sugeba.
Tik būnant atskirai tikrovė iškyla prieš akis visu ryškumu. Ji -
kurtizanė, moteris, kuri seniai įrodė nesugebanti mylėti ir būti
ištikima. Kažkas mėgino ją nužudyti, veikiausiai kuris nors iš
daugybės buvusių meilužių. Granto reikalas - išsiaiškinti, kas
ją užpuolė, ir sučiupti nusikaltėlį. O tada visiems laikams pa­
šalinti Vivjeną Duval iš namų ir iš savo gyvenimo... kol ji dar
nepasiglemžė jo širdies.
Seras Rosas sugrįžo į kabinetą ir nužingsniavo prisipilti
kavos į molinį puodelį. Paskui jį tingiai įtipeno Kaponė, užšoko

134
 ‘i\[ctikra kurtizanė

ant laisvojo stalo galo ir išsitiesusi ant šono išdidžiai įsispoksojo

į Grantą.
- Labas rytas, Kapone, - sumurmėjo šis ir ištiesė ranką no­
rėdamas paglostyti didelę gauruotą katės galvą. Kaponė panie­
kinamai susigūžė, iš jos akių liko tik siauri plyšeliai. Krūptelėjo
nuo švelnaus prisilietimo ir nuleidusi galvą pasidėjo smakrą
ant letenų. Grantas nusišypsojo daug iškentėjusiai katei. - Visai
kaip moteris, - tyliai tarė jis. - Būni draugiška tik tada, kai ko
nors nori.
Kenonas susipylė kavos likučius. Susiraukė paragavęs atvė­
susio skysčio su nuosėdomis.
- Ponia Dobson! - pašaukė jis pasukęs juodbruvą galvą į
duris. - Kava baigėsi!
Iš koridoriaus galo atsklido nepatenkintas balsas, galėjai iš­
girsti priekaištingai ištartą „jūsų nervai, sere". >.
- Mano nervai sveiki, - atšovė Kenonas ir jo balse suskambo
susierzinimo gaidelė. - Aš turiu daug darbo, ponia Dobson.
Prašyčiau parūpinti dar ąsotį kavos. - Jis priėjo prie savo krėslo
ir atsisėdęs šyptelėjo. Linksmumo žybsnis trumpam nušvietė
tamsaus gymio veidą. - Apsaugok, Dieve, mus nuo moterų,
kurios mano viską žinančios geriau už kitus.
- Amen, - burbtelėjo Grantas, prisidėdamas prie kreipimosi
į Aukščiausiąjį.
Kenonas atsilošė krėsle ir prisimerkęs kurį laiką stebėjo
Grantą.
- Atrodote siaubingai. Sergate?
Toks klausimas iš Kenono lūpų būtų privertęs sunerimti
kiekvienąjo pavaldinį. Magistratas nesikišdavo į asmeninį savo

135
 LISA KLEYPAS

vyrų gyvenimą, jeigu jie tinkamai atlikdavo darbą. Įsižeidęs

Grantas susiraukė.
- Neišsimiegojau, - atsakė jis trumpai ir aiškiai.
- Panelė Duval kelia rūpesčių?
- Nieko svarbaus, - sumurmėjo Grantas.
- Kaip jos sveikata? - pasidomėjo Kenonas.
- Man regis, ji jau beveik sveika. Tik atminties kol kas dar
neatgavo.
Kenonas linktelėjo ir paėmė Granto ištiestą knygutę.
- Kas čia?
- Dienoraštis ir pasimatymų sąrašas. Radau panelės Duval
namuose. Manau, tarp kitų čia gali būti įrašyta pavardė vyro,
mėginusio ją nužudyti.
Stebėdamas knygutę skaitinėjantį Kenoną, kuris gyveno it
vienuolis, Grantas mąstė, kaip jo viršininkas vertina tokį seksua­
linio atviravimo pasireiškimą. Būtų visiškai natūralu, jei magis­
tratas kaip nors reaguotų, tačiau jis neparaudo, neįsitempė, ne­
suprakaitavo. Šis vyras pasižymėjo geležine savitvarda.
- Atrodo, panelė Duval gyveno spalvingą gyvenimą, -
ramiai tarė Kenonas. - Kodėl manote, kad jos skriaudėjas pa­
minėtas knygutėje?
- Pasikėsinimas nužudyti - smurtinis nusikaltimas, - daly­
kiškai tarė Grantas. - Nėra žinoma apie panelės Duval ryšius su
kriminaliniu pasauliu, kokią nors jos nusikalstamą veiklą arba
dideles skolas... ja visada buvo tinkamai rūpinamasi. Turime
tik sąrašą meilužių, daugumai kurių ji buvo neištikima. Ji pe­
dantiškai registravo juos... ir jų seksualinius pomėgius. Panelei
Duval tai buvo verslas, kaip matote, ji kruopščiai jį tvarkė.

136
 T^etikra kurtizanė

Pasitaikius geresnei progai palikdavo turimą meilužį ir iš­

eidavo pas kitą.
- Manote, kuris nors iš jų paliktas taip įniršo, kad mėgino ją
nužudyti?
- Taip.
Kenonas grąžino knygutę Grantui.
- Būtų gerai, jeigu kuo greičiau susiaurintumėte įtariamųjų
ratą, Morganai. Tokiais atvejais negalima duoti nusikaltėliui
laiko susikaupti, antraip tyrimas nueis šuniui ant uodegos.
v
Žiūrėdamas į knygutę, kurią laikė suėmęs abiem rankomis,
Grantas perbraukė nykščiais per glotnų viršelį.
- Norėčiau, - susimąstęs lėtai ištarė jis, - kaip nors iškelti į
viešumą, kad Vivjena liko gyva. Taip į ją pasikėsinęs žmogus
sužinotų, jog jo sumanymas nepavyko.
- Ir pabandytų dar kartą, - sumurmėjo Kenonas. - Tačiau
panelei Duval iškiltų didelis pavojus.
- Ne, - iškart paneigė Grantas. - Dabar aš rūpinuosi jos
saugumu... ir būsiu pasirengęs, kai tas niekšas ryšis į ją pasi­
kėsinti.
- Puiku. Tai parodykime panelę Duval Londonui. Ar jau nu­
sprendėte, kur ir kada tai įvyks?
- Dar ne.
- Tada norėčiau jums kai ką pasiūlyti. Mano bičiulė ledi
Ličfild šį šeštadienį rengia pokylį. Visi neriasi iš kailio norėdami
gauti kvietimą į jos organizuojamus renginius, „Times" apie
juos spausdina išsamius straipsnius. Aš įtikinsiu ledi Ličfild iš­
siųsti jums kvietimą su galimybe į svečių sąrašą įtraukti jūsų
pasirinktą asmenį.

137
 LISA KLCYPAS

Grantas staiga nusišypsojo.

- Siūlote nusivesti Vivjeną į ledi Ličfild rūmus?
- O kodėl ne?
- Vivjena nėra palankiai vertinama vadinamosios „pa­
dorios" visuomenės. Bent jau jos moteriškosios dalies. Ji per­
miegojo beveik su visų tų damų vyrais.
- Dar geriau, jei ten dalyvaus kas nors iš jos buvusių mei­
lužių, - patikino Kenonas.
Jųdviejų pokalbį pertraukė ponia Dobson, atnešusi padėklą
su ąsočiu garuojančios kavos ir švariais puodeliais.
- Jūs geriate per daug šio gėrimo, - priekaištingai tarė ji. -
Abu.
- Kava stimuliuoja organizmą ir padeda aiškiai mąstyti, -
pranešė jai Kenonas, kol ponia Dobson pripylė pilną puodelį
tamsaus skysčio. Tada jis čiupo molinį indą ir apsivijo ilgais
pirštais.
- O paskui iki pusiaunakčio neleidžia užmigti, - suburbėjo
ponia Dobson papurčiusi galvą, net žili jos plaukai suplazdėjo.
Ji pasisuko į Grantą tarsi tikėdamasi pritarimo. - Seras Rosas
miega ne ilgiau kaip keturias valandas per naktį ir niekada
neturi laiko pavalgyti šilto maisto... Okam? Kuo daugiau darbų
jis padaro, tuo daugiau naujų atsiranda.
Kenonas piktai dėbtelėjo į ją.
- Jeigu aš klausyčiau ponios Dobson, - tarė jis Grantui, -
greitai būčiau toks riebus ir tingus kaip Kaponė.
Apšnekėta katė perkėlė savo rubuilį kūną į kitą vietą ant
stalo kampo ir pasiuntė šeimininkui įžūlų žvilgsnį.
Purtydama galvą ponia Dobson išėjo iš kabineto.

138
 fP{etikra kurtizanė

Kenonas papūtė į puodelį ir nuo kavos pakilo garų debesėlis.

- Puiku, - tarė jis nukreipęs žvilgsnį į Grantą. - Jums leidus,
aš kreipsiuosi į ledi Ličfild ir paprašysiu pailginti svečių sąrašą.
- Dėkoju. - Grantas patylėjo ir susimąstęs pridūrė: - Aš
nepaminėjau vieno dalyko... to, ką per apklausą man pasakė
lordas Džerardas. Nežinau, ar verta tikėti, nes panelės Duval
dienoraštis ir kiti mano apklausti asmenys to nepatvirtina.
- Nagi... - paragino jį Kenonas.
- Džerardas sakė, kad panelė Duval ketino netrukus ištekėti.
Už labai turtingo vyriškio.
- Hmm. Kam turtingam vyrui reikia nudrengtų batų? -
garsiai mąstė Kenonas, ištardamas populiarų posakį, vartojamą
tada, kai kas nors veda kito vyro meilužę.
- Ir man kilo toks klausimas, - prisipažino Grantas. - Pasak
lordo Džerardo, niekas nevestų tokios šliundros kaip Vivjena
Duval, nes apsijuoktų prieš visą Angliją. Bet gal ji vis dėlto rado
kokį suvaikėjusį turtuolį, panorusį vesti gražią moterį.
Nors Grantas stengėsi kalbėti abejingai, jo balse nuskam­
bėjusi kartėlio gaidelė neprasprūdo Kenonui pro ausis. Sutikęs
jo tiriamą žvilgsnį Grantas mintyse nusikeikė.
- Morganai, pasakykite man savo nuomonę apie panelę
Duval, - ramiai paprašė magistratas.
- Mano nuomonė nėra svarbi. - Grantas pakilo ir nusibraukė
nuo kelnių menamas dulkes. - Jeigu turite omenyje įrodymus...
- Aš klausiau jūsų nuomonės, - neatlyžo Kenonas. - Prašom
sėstis.
Staiga kabinete pasidarė tvanku. Grantas delsė paklusti
nurodymui. Ramus, įdėmus viršininko žvilgsnis, rodės, veria

139
 LISA KLEYPAS

kiaurai. Jau ketino išsisukti metęs kokią įžūlią frazę arba su­
melavęs... bet tegul jį velniai griebia, jeigu kada nors gyvenime
išsigąs tiesos, nesvarbu, kokia ji būtų. Dėbtelėjęs į magistratą
Grantas vėl atsisėdo į krėslą.
- Panelė Duval yra dvejopa asmenybė, - tarė jis žiūrėdamas
padėrusiu žvilgsniu. - Viena atsiskleidė jos dienoraštyje: pa­
tyrusi, persisotinusi, godi... kaprizinga kalė. O kita šiuo metu
gyvena mano namuose.
- Kokia ji?
- Protinga... miela... romi. Daugumos vyrų svajonė.
- Ir jūsų?
Grantas sugniaužė krėslo ranktūrius.
- Ir mano, - pagaliau kimiai pripažino jis.
Kenonas žvelgė į jį su slepiama užuojauta, kuri vis tiek buvo
sunkiai pakenčiama.
- Saugokitės, Morganai, - tik tiek tepasakė.
Grantas norėjo pažadėti, parodyti, jog pasitiki savimi, kaip
buvo įpratęs... tačiau nerado žodžių.
- Gerai.
Kenonas mostelėjo leisdamas jam eiti ir Grantas pasišalino
prastai slėpdamas palengvėjimą.

140
 X,
8
- Į pokylį?
Yivjena žiūrėjo į Grantą, tarsi šis būtų išprotėjęs. Jie sėdėjo
svetainėje pirmame aukšte ir jis papasakojo jai apie planą, kurį
sugalvojo juodu su seru Rosu. Nors Grantas Vivjeną užjautė,
akivaizdžiai nebuvo linkęs nusileisti.
- Jūs liepiate man pasirodyti viešumoje, - nerimastingai tęsė
mergina. - Ir ne šiaip kur nors, o dideliame kviestiniame po­
kylyje, kad visas Londonas sužinotų, jog esu gyva. Tada man
grės dešimt kartų didesnis pavojus nei dabar.
- AŠ jus saugosiu, - ramiai patikino Grantas ir priėjęs at­
sisėdo šalia Vivjenos ant auksaspalviu damastu aptraukto
minkštasuolio. Jis paėmė jos sugniaužtą kumštuką ir tol trynė,
kol pirštai atsipalaidavo. - Pasitikėkite manimi, - tarė jis ir šyp­
telėjo žiūrėdamas į sunerimusį jos veidą. - Niekada niekam ne­
leisiu jūsų nuskriausti.

141
 L I S A K LE Y F A S

- Tenbus nepažįstami žmonės, - kalbėjoji tvirtai gniauždama

jam ranką. - Aš nežinosiu, ką daryti ir ką sakyti.
- Jums nieko nereikės nei sakyti, nei daryti. Tereikės daly­
vauti.
- Aš nenoriu, - maldaujamai ištarė Vivjena ir laisvąja ranka
pasitrynė kaktą, stengdamasi palengvinti tvinkČiojantį skausmą.
- Suprantu, - švelniai patikino Grantas. - Tačiau tai būtina pa­
daryti, Vivjena. O dabar... Aš ketinu nuvežti jus į jūsų namus, kad
pasiimtumėte drabužių. Jūs turite kokius du tuzinus vakarinių
suknelių, man niekaip nepavyktų išrinkti vienos. Minėjote norinti
apsilankyti savo namuose, dabar kaip tik tam tinkamas metas.
Vivjena nepritariamai dirstelėjo į jųdviejų susipynusius
pirštus ir giliai atsikvėpė mėgindama apsiraminti. Visi spoksos
į ją. Kaip ji galės nerūpestingai šnekučiuotis, šypsotis ir šokti,
jei neprisimena nė vienos gyvos būtybės iš savo ankstesnio
gyvenimo? Vivjena nenorėjo būti tarp žmonių, kurie laikys ją
keistuole, apsimetėle ar panašiai. O užvis labiausiai ji baiminosi
tapti aiškiai matomu taikiniu. Kas bus, jeigu jos užpuolikas
sugrįš užbaigti savo juodo darbo? Juk jis ir Morganą gali su­
žeisti arba net nužudyti.
- Tai nesąmonė, - pareiškė Vivjena. - Kodėl aš privalau eiti
į pokylį ir taip teatrališkai pasirodyti aukštuomenei? Nejaugi
negalite informacijos apie mane paskleisti kaip nors kitaip? Jūs
net nenujaučiate, kas trokšta mano mirties, argi ne? Dedate des­
peratiškas pastangas išvilioti jį į šviesą, nes negalite išsiaiškinti,
kas jis toks.
- Aš noriu, kad tas niekšas būtų sučiuptas, - ramiai patikino
ją Morganas. - Tai pats greičiausias būdas užbaigti šį reikalą.

142
 ‘T^etikra kurtizanė

Jis pakėlė Vivjeną nuo minkštasuolio ir nusivedęs į vestibiulį

davė ženklą šeimininkei atnešti jųdviejų apsiaustus. Apsiautė
mantija Vivjenai pečius, uždėjo jai ant galvos aksominę skry­
bėlaitę. Iš priekio krintantis alyvinės spalvos vualis paslėpė jos
veidą po lengva miglele.
Vivjena pasiuntė jam iš po vualio piktą žvilgsnį.
- Skrybėlaitė perdėm gedulinga, - tarė ji. - Galima pagalvoti,
kad ruošiuosi į laidotuves. Tikiuosi, jog ne į savo.
Morganas tyliai nusijuokė.
- Tai labiausiai maskuojantis galvos apdangalas, kokį ga­
lėjau rasti. Aš neleisiu, kad jums kas nors atsitiktų. Be jūsų pa­
saulis būtų nuobodus... nors gal kiek taikesnis.
Kai ir Morganas apsivilko apsiaustą, liokajus palydėjo juos
iki karietos, laukiančios prie durų. Vivjena manė, jog jie važiuos
samdomu ekipažu, todėl nustebo pamačiusi dailią dviratę ka-
rietaitę, žvilgančią juodu laku, su matinio aukso apdaila, pa­
kinkytą dviem nuostabiais bėriais. Elegantiškas vežimaitis
Vivjenai padarė įspūdį.
- Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad galite turėti šitokią ka­
rietą, - prisipažino ji. - Maniau, policininkai visur eina pėsčiomis.
Žalios Morgano akys linksmai sužibo.
- Galime pasivaikščioti, jeigu tai jums labiau patinka.
Atsakydama į jo paerzinimą Vivjena šyptelėjo.
- Ačiū, ne, - atsisakė ji kaip įmanydama žaismingiau. - Bus
gerai ir karieta.
Liokajus padėjo Vivjenai įlipti į karietą ir užtraukė ant
kojų storą minkštą kašmyro užtiesalą. Mandagiai padėkojusi
mergina patogiai atsišliejo į odinės sėdynės atkaltę ir patenkinta

143
 LISA KLEYPAS

šūktelėjo. Po pastarųjų dienų įkalinimo namuose gaivus, kiek

geliantis vėjas maloniai glostė jai veido odą. Atsisėdęs šalia Mor­
ganas įgudusiu judesiu paėmė vadeles. Palaukęs, kol liokajus
įsitaisys ant sėdynės karietos užpakalyje, paragino žirgus. Šie
pajudėjo sklandžiu sinchronišku žingsniu ir nutempė lengvai
spyruokliuojančią karietą per grindinio akmenis.
Vivjena abejingai stebėjo miesto vaizdus prieš save, akimis
ieškodama kokios nors pažįstamos detalės.
Kiekviena gatvė turėjo savo veidą: vienoje gyveno spaustu­
vininkai ir rašytojai, kitoje buvo įsikūrę mėsininkai ir kepėjai,
trečia išsiskyrė įspūdingomis bažnyčiomis. Čia kirtosi didikų
ir prostitučių bei elgetų keliai. Turtas ir skurdas buvo įsiterpę
į vienas kito valdas ir gyvavo drauge, sudarydami ryškų kon­
trastą. Oras buvo pritvinkęs kvapų: atsidavė gyvuliais, maistu,
upės vandeniu, kanalizacija, purvu... Jų buvo tokia daugybė,
kad Vivjenos nosis greitai prarado gebėjimą atskirti. Jie prava­
žiavo pro būrelį gatvės berniūkščių, priekabiaujančių prie iš­
sipusčiusio dabitos... pro girtuoklį, kuris svirduliuodamas ėjo
iš smuklės su dviem kekšėmis už parankės... pro prekijus su
medinėmis dėžėmis po kaklu arba ant peties.
Netrukus Vivjena nukreipė žvilgsnį į Morganą, mikliai va-
deliojantį arklius tarp gatvę užkimšusių vežimų, galvijų ir pės­
čiųjų. Miesto bruzdesyje jis jautėsi patogiai, pažinojo kiekvieną
jo skersgatvį ir užkampį. Jai toptelėjo mintis, kad jis yra vienas
iš nedaugelio žmonių Londone, bendravusių ir su karališkosios
šeimos nariais, ir su paprastais kišenvagiais.
Jie privažiavo dailių namų gatvę ir sustojo prie pastato dide­
lėmis bronzuoto medžio durimis.

144
 7\(etikra kurtizanė

- Ar jis mano? - neryžtingai pasiteiravo ji žvelgdama į įspū­

dingą arkinį prieangį su kolonomis iš abiejų pusių.
Morganas metė į ją neperprantamą žvilgsnį.
- Taip, jūsų.
Liokajus atskubėjo prie arklių, o Morganas padėjo Vivjenai
išlipti iš karietaitės. Atsargiai nuleido ją ant žemės prilaiky­
damas, kol ji pajuto tvirtą pagrindą po kojomis. Tada pasiūlė
parankę, nusivedė merginą prie durų ir jas atrakino.
Vivjena atsargiai įžengė į vidų, prieškambaryje sustojo ir
palaukė, kol Morganas uždegė lempas ir žvakes sieninėse žva­
kidėse. Čia buvo labai gražu, pastelinių spalvų gėlėto audinio
sienų apkala ir Liudviko XIV stiliaus baldai kūrė moterišką
atmosferą... ir buvo pritrenkiamai pažįstama. Vivjena nusiėmė
skrybėlaitę ir pasidėjo ant laiptų turėklo galo.
Vestibiulį užliejo šviesa. Atsitraukusi nuo didžiulio veid­
rodžio Vivjena priėjo prie stalo marmuro stalviršiu, su deko­
ratyviniais elementais iš paauksuoto medžio. Paėmė nuo stalo
Stafordšyro porceliano statulėlę ir įsmeigė įdėmų žvilgsnį. Du
žmonės, džentelmenas ir dama, šnekučiavosi, dama tiesė ranką
prie lauko gėlės, ketindama ją nuskinti ir įsidėti į krepšelį,
laikomą ant kelių. Vaizdas buvo žavingai tyras. Tačiau apvertus
statulėlę paaiškėjo, kad džentelmeno ranka pakišta damai giliai
po sijonais. Pyktelėjusi dėl tokio vulgarumo Vivjena padėjo sta­
tulėlę atgal ant stalo ir pakėlė akis į Morganą. Jis stebėjo ją ap­
imtas linksmumo, keistai sumišusio su nuolankumu.
- Ką nors prisiminėte? - pasiteiravo.
Papurčiusi galvą Vivjena priėjo prie laiptų. Morganas iškart
ją pasivijo ir neatsiliko nė per žingsnį, kol ji kopė į antrą aukštą.

145
 LISA KLEYPAS

Jis nešėsi lempą ir nuo jos šviesos jiems už nugaros krito ištįsę še­
šėliai. Viršutinėje laiptų aikštelėje Vivjena sudvejojo, kur eiti toliau.
- Miegamasis štai ten, - tarė Morganas. Jis suėmė jai už al­
kūnės ir nusivedė prie paskutinio kambario iš dešinės.
Juodu įėjo į kambarį, išmuštą smaragdų spalvos šilku, jo vi­
duryje ant paaukštinimo stovėjo gausiai išdrožinėta lova. Vivjenai
tas vaizdas priminė nedidukę sceną, parengtą spektakliui. Pa­
niurusi ir sutrikusi mergina spoksojo į lovą, kol Morganas uždegė
daugiau lempų. Pagaliau ji pasisuko ir išvydo paveikslą.
Kurį laiką Vivjena matė tik stulbinamai daug nuogo kūno,
artistišką moters pozą... paskui susivokė, kas paveiksle nu­
tapyta.
- Čia aš, - dusliu balsu išspaudė ji. Kraujas suplūdo į veidą.
Ji sužiopčiojo ir staigiai nusisuko, negalėdama ilgiau žiūrėti.
- Regis, jūs neprisimenate, kaip pozavote, - Morgano balsas
įtartinai virptelėjo iš linksmumo.
Tačiau Vivjenos neėmė juokas, ji net nepajėgė Morgano su­
barti. Degino gėda ir draskė pyktis, nukreiptas išimtinai į save.
Iki šiol Vivjena dar puoselėjo menkutę viltį, kad ji nepadarė to,
kuo ją kaltina Morganas. Bet dabar tiesa kabėjo ant sienos įrė­
minta sunkiais paauksuotais rėmais, jos praeitis buvo atskleista
ir demonstruojama su įmantriomis detalėmis.
- Kaip aš galėjau... kaip galima pozuoti šitokiampaveikslui? -
suaimanavo ji užsidengusi veidą delnais.
- Dailininkai dažnai tapo nuogus modelius. Jūs tai žinote.
- Akivaizdu, kad šis paveikslas nėra meno kūrinys, - su pa­
nieka metė Vivjena. - Juo siekiama...
- Sujaudinti, - tyliai užbaigė Morganas.

146
 ‘?\(etikm kurtizanė

Ji nuleido rankas, prisispaudė kumščius prie šonų ir stovėjo

nežiūrėdama į jį. Jautėsi be galo pažeminta... Paniekinta iki
širdies gelmių.
- Nukabinkite jį arba kuo nors pridenkite, - desperatiškai
paprašė ji.
- Aš jau mačiau jį anksčiau, Vivjena, - kiek sutrikęs tarė
Morganas, dabar jo balsas jau nėmaž nebuvo linksmas.
Tikra kvailystė, tačiau Vivjena negalėjo pakęsti, jog tas pa­
veikslas kabo čia, jiems prieš akis... jautėsi tarsi iš tikrųjų apsi­
nuoginusi priešais Morganą.
- Man jis nepatinka, - griežtai pareiškė ji. - Negaliu būti
šiame kambaryje, kai jis čia kaba. Prašau ką nors su juo daryti.
Vivjena sustingo, kai jis priėjo iš už nugaros ir suėmė jai už
siaurų pečių.
- Jūs drebate, - nustebęs sumurmėjo. - Nėra jokio pagrindo
nusiminti.
- Taipnekalbėtumėte, jeigu čiabūtumėte nutapytasJūs nuogas.
Morganas prunkštelėjo.
- Abejoju, ar būtų įmanoma surasti dailininką, kuris sutiktų
nutapyti mane nuogą, mieloji. Aš netinkamas modelis.
Vivjenai tai atrodė ginčytina. Iš to, ką spėjo pamatyti, mergina
galėjo tvirtinti, kad Morganas toks pats patrauklus kaip bet
kuris kitas vyriškos lyties atstovas, pavaizduotas drobėje... bet
ji neketino jam to atskleisti.
Morganas pamėgino švelniai atsukti ją veidu į save.
- Liaukitės, nėra taip jau blogai. Giliai įkvėpkite.
Tačiau Vivjena nepasidavė, stovėjo atkakliai nuleidusi galvą
ir įsmeigusi žvilgsnį į grindis.

147
 LISA KLEYPAS

- AŠ niekur neisiu, jei jūs nenukabinsite paveikslo.

Jos ausį paglostė jo šiltas juokas.
- Nukabinsiu, velniai griebtų. - Morganas ją paleido ir nu­
žingsniavo per kambarį prie paveikslo. Pasigirdo brūžavimas,
sunkūs rėmai sugirgždėjo, paskui įtemptą tylą perskrodė ramus
Morgano balsas: - Jau galite atsimerkti.
Vivjena atsigręžė ir pamatė, kad paveikslas jau nukabintas ir
stovi ant grindų nusuktas į sieną.
- Dėkoju, - sunkiai atsidususi tarė ji. - Noriu, kad šis bjaurus
daiktas supleškėtų liepsnose.
- Galite apsigalvoti, kai atgausite atmintį.
- Man nerūpi, kas bus, kai atmintis sugrįš, - griežtai pa­
reiškė Vivjena. - Juk jau sakiau, jog nebenoriu būti kurtizanė.
Morganas žvelgė nepatikliai, tai dar labiau suerzino Vivjeną.
- Pamatysime, - sumurmėjo jis.
Jos dėmesį patraukė dar vienas nedidelis aliejiniais dažais
tapytas paveikslas dailiais paauksuotais rėmais. Jis kabėjo ant
sienos šalia tualetinio stalelio, tarsi ji būtų norėjusi į jį žiūrėti kve-
pindamasi, pudruodamasi arba šukuodamasi plaukus. Priėjusi
arčiau Vivjena susidomėjusi įsmeigė įjį akis. Jis atrodė nederantis
prie šio kambario. Aiškiai mėgėjo darbas, nutapytas ryškiomis
linksmomis spalvomis. Jame buvo pavaizduota baltai nudažyta
rąstinė kaimo trobelė, aplinkui žydėjo violetiniai šiliniai viržiai,
fone matyti beržai sidabriniais kamienais. Trobelės priekyje augo
daugybė rožių krūmų, apsipylusių nuostabiais baltais žiedais.
Vivjena nuo to paveikslo neįstengė atplėšti žvilgsnio. Buvo
įsitikinusi, kad toje vietoje kadaise lankėsi, ten buvo laiminga.
- Kaip keista, - sumurmėjo ji. - Man atrodo... man atrodo,

148
 l^etikra kurtizanė

jog šį paveikslą aš gavau iš žmogaus, kuris... - ji nutilo su­

trikusi. - Ak, kaip norėčiau žinoti, kur yra šita trobelė!
- Na, ji gali būti bet kurioje Anglijos vietoje, - pašaipiai tarė
Grantas.
Vivjena palietė parašą drobės kampe.
- Devanė, - garsiai perskaitė ji. - Kaip pažįstamai skamba.
Įdomu, kas jis... draugas, o gal net...
- Meilužis, - tyliai įsiterpė Grantas.
Ji atitraukė ranką ir suraukė antakius.
- Galėjo būti ir meilužis.
Prisiminimai atsitrenkė į neįveikiamą sienąjos sąmonėje. Nu­
sivylusi Vivjena priėjo prie didelės drabužių spintos su įmon­
tuotais veidrodžiais ir patalynės dėžėmis iš abiejų pusių. Ati­
dariusi vienas iš dvejų durų pamatė į eilę sukabintas sukneles,
jos buvo visų įmanomų atspalvių, iš šilko, aksomo ir atlaso, jų
sijonai plazdėjo it plaštakių sparnai. Dauguma tų apdarų dar
buvo išlaikę kvepalų aromatą, Vivjenos šnerves pasiekė švelnus
rožių ir pikantiškos medienos dvelksmas.
- Atrodo, čia yra drabužių įvairioms progoms, - tarė ji pa­
jutusi Morgano žvilgsnį. - Nelygu, ko reikia, suvilioti ar šoki­
ruoti. Kokį įvaizdį mes turime sukurti?
- Triumfuojančią Vivjeną Duval, - tarė jis.
Vivjena grįžtelėjo per petį ir pažvelgė į jį.
- Ką aš vilkėjau, kai mudu pirmą kartą susitikome?
- Undinės kostiumą. Žalio šilko suknią trumpomis gazo
rankovėmis.
Paskubomis pasiraususi tarp sukabintų apdarų Vivjena iš­
traukė suknelę, kuri atitiko apibūdinimą.

149
 LISA KL L Y FAS

- Šitą? - paklausė atkišusi jam pasižiūrėti.

Morganas linktelėjo, bet kažkodėl atrodė paniuręs.
Vivjena prisidėjo drabužį prie savęs ir nužvelgė palenkusi
galvą. Suknelė buvo nuostabiai graži, mirguliuojančio žalio au­
dinio, iškirptę juosiantys balto atlaso raukiniai priminė bangų
putas. Tikras undinės apdaras. Ji mokėjo rinktis drabužius,
turėjo puikų skonį... O kodėl ne? Kurtizanei turėtų būti svar­
biausia gebėti išryškinti savo pranašumus ir gauti iš to naudos.
- Galėčiau vilkėti šią suknelę per pokylį, - tarė Vivjena. -
Kaip manote? Ar pademonstruosime ją visiems dar kartą?
-Ne.
Morgano veidas apniuko, jis žiūrėjo į suknelę neslėpdamas
pasibjaurėjimo.
Susimąsčiusi Vivjena pakabino ją atgal į spintą.
- Mūsų pirmas susitikimas buvo nelabai vykęs, tiesa? - pa­
siteiravo ji, toliau naršydama tarp suknelių.
- Jūs prisimenate? - jo balsas buvo šiurkštokas nuo įtampos.
- Ne... bet jūsų tokia veido išraiška... Kiekvienas pasakytų,
jog tąsyk malonu nebuvo.
- Nebuvo, - patvirtino Morganas.
- Ar man nepatikote jūs, ar aš gavau atkirtį?
- Antipatija buvo abipusė.
- Tai kaip mes... norėjau pasakyti, kodėl jūs apskritai už-
mezgėte su manimi santykius?
- Jūs sugebėdavote prilipti prie vyrų.
- Kaip kibis prie drabužio, - tarė Vivjena ir liūdnai nusi­
juokė. Ištraukusi iš spintos baltą, bronzinę ir šviesiai violetinę
sukneles sukrovė ant lovos į spalvingą krūvelę. Morganas

150
 '?{eükra kurtizanė

stebėjo, kaip ji linksmai lanksto apdarus. - Kuri nors iš jų pui­

kiausiai tiks, - patikino mergina.
- Neketinate pasimatuoti? - paklausė jis.
- Kam vargintis? Jos visos mano. Kodėl turėtų netikti?
- Nuo tų maudynių Temzėje jūs truputį sublogote.
Morganas priėjo ir pamėgino didžiuliais delnais išmatuoti
jos grakštų liemenį - visai nedaug pritrūko. Vivjena krūptelėjo
nuo jo prisilietimo, nuo tvirto jo kūno sau už nugaros. Granto
Morgano ir lovos artumo pakako, kad ji išsigąstų. Prisiminusi
jo rankas, nedorai ir švelniai tyrinėjančias jos kūną, lūpas, api-
beriančias ją nuostabiais šiltais bučiniais, Vivjena pamėgino
sutramdyti drebulį. Veikiausiai jis pajuto ją nevalingai virpant,
nes tvirčiau suspaudė liemenį, jo burna priartėjo jai prie ausies
ir Vivjena pajuto iškvepiamo oro glamonę.
- Man nieko nereikia matuotis, - šiaip taip išspaudė
mergina. - Be to, aš negaliu pati užsisegti ir atsisegti sagų.
- Mielai pagelbėčiau.
- Aš tuo neabejoju, - atsakė ji šypsodamasi virpančiomis lū­
pomis. Pojūčiai, o gal tik nuostabus jų pažadas, nuvilnijo kūnu
ir susitelkė pilvo apačioje, Vivjenai pakirto kojas. Vieną aki­
mirką ji jau norėjo atsišlieti į Morganą, kviečiamai atlošti galvą,
prisitraukti jo rankas sau prie krūtų.
Tačiau prieš pat užmerkdama akis Vivjena veidrodyje pa­
stebėjo pretenzingos lovos atspindį... kambarį, kuriame ji
smagino daugybę vyrų. Pagalvojus apie tai jos vos nesupykino.
Galbūt Morganas tikisi, kad ji įgyvendins keletą jo seksualinių
fantazijų. Tačiau jeigu ji mylėtųsi su juo> kaip pateisintų savo
reputaciją? Juk visai nieko neprisimena, nemokėtų pamaloninti

151
 U S A KLEYPAS

vyro. Bet ar tikrai? Juk prisiminė kai kuriuos dalykus, anksčiau

skaitytus knygose... Kodėl negalėtų atgauti bent dalies savo sek­
sualinio meno įgūdžių? Vivjena sutrikusi atšlijo nuo Morgano.
- Grantai, - susinervinusi tarė ji, - aš privalau kai ką su­
žinoti. Kai jūs ir aš... tai yra, kai mudu... - ji metė į lovą liūdną
žvilgsnį, tada vėl pažvelgė į jo budrias žalias akis. - Kaip jums
tai atrodė? Turiu omenyje... kokia aš buvau? Ar pateisinau savo
reputaciją? Ar aš... na, pats žinote, ką noriu pasakyti! - Vivjena
nuraudo, tačiau ir toliau žiūrėjo įsmeigusi į jį akis.
Keista, bet Morganą šie klausimai, regis, sutrikdė ne mažiau
negu pačią Vivjeną.
- Aš negaliu palyginti jūsų su jokia kita moterimi, —jis pa­
mėgino išsisukti.
- Kodėl? - neatlyžo ji norėdama išgirsti daugiau.
Grantas stovėjo tylus ir įsitempęs, jis jautėsi užspeistas į
kampą, o ausyse suskambo lordo Džerardo susižavėjimo kupini
komentarai apie Vivjenos gebėjimus lovoje. Staiga išgirdo save
atkartojant Džerardo žodžius, tik pats Grantas kalbėjo monoto­
nišku balsu, be menkiausio jaudulio:
- Jūs lovoje visai neturite gėdos. Kaip tik todėl ir esate,
švelniai tariant, smagi partnerė.
- Kaip keista, - sumurmėjo mergina vis dar nuraudusiu
veidu. - Nes aš net ir ne lovoje esu per daug drovi.
Juodu nepatikliai žvelgė vienas į kitą tarsi žmonės, turintys
paslapčių, kurių kitam jokiu būdu negalima atskleisti.

152
 Daugybės pokylių ir vakarėlių dalyvis Grantas tokiuose
renginiuose nuobodžiaudavo. Jie buvo panašūs vienas į kitą:
minia tamsiais kostiumais vilkinčių džentelmenų ir pernelyg
apsinuoginusių moterų... vyresnieji svečiai lošimo kambaryje
lošia vistą, jaunesni šoka salone, įsimylėjėlių porelės sėdinėja
svetainėse. Skamba muzika, atliekama pianisto, smuikininko
ir violončelininko... sutūpusios ant kėdžių pasieniais damos
laukia, kol bus pakviestos šokti... iš bufeto sklinda svečių kle­
gesys... paskui - ilga nuobodi vakarienė.
Ir tvankuma, paskalos, nenuoširdžios šypsenos, iš riebalų
ir cukraus pagamintais tepalais suteptos šukuosenos, kvepalų
tvaikas.
Kur tik pažvelgsi, neapsakoma nuobodybė.
Tačiau šįvakar bus kitaip. Jis pasirodys aukštuomenės sam­
būryje su moterimi, kuri didžiosios dalies Londono gyventojų

153
 L I SA Kl. K Y PA S

yra laikoma mirusia. Rytoj jau visuose visuomenės sluoks­

niuose bus žinoma, kad Vivjena Duval gyva... ir atvyko į ledi
Ličfild pokylį įsikibusi į parankę Grantui Morganui. Jis nėmaž
neabejojo, jog po šio vakaro Vivjenos pasirodymo ją kėsinęsis
nužudyti vyriškis išlįs į šviesą.
Grantas laukė savo namų vestibiulyje gurkšnodamas brendį.
Palydovai ir liokajai, sustoję šalia juodos su aukso apdaila ka­
rietos, jau stypsojo prie paradinių durų. Granto nurodymu,
Vivjena turėjo pasirodyti jau prieš dešimt minučių, bet jis iš pa­
tirties žinojo, kad moterys visada vėluoja į tokius renginius.
Viena iš kambarinių, Merė, greitu žingsniu nusileido laiptais,
jos veidas švytėjo iš susijaudinimo.
- Ji jau beveik pasirengusi, sere. Ponia Batons dar turi šį bei
tą pataisyti.
Grantas linktelėjo ir apsidairęs pamatė, kad vestibiulis pri­
gužėjo tarnų: susirinko liokajai ir tarnaitės, vyresnysis liokajus
ir netgi kamerdineris Kelovas, visi jie stovėjo nukreipę viltingus
žvilgsnius į laiptus. Toks akivaizdus jų pasitenkinimas tuo,
kas vyksta, Grantą suglumino. Čia atsiradus Vivjenai nejučia
išsisklaidė atšiauri vyriška atmosfera, namai tarsi atgijo ir ne­
bepriminė viengungiško būsto. Tai buvo susibūrimas tarnų,
laukiančių pasirodant išsipuošusios namų šeimininkės, toks
įprastas ritualas daugelyje turtingų Londono namų... tik ne jo.
Grantas piktai dėbtelėjo į tarnus, tačiau jie nepastebėjo jo ne­
pritarimo. Vivjena nebuvo namų šeimininkė. Tik tarnai, regis,
nenorėjo to pripažinti. Ji nejučia privertė tarnus ją pamėgti, ža­
vesiu ir meilumu apkerėjo visus, nuo ūkvedės iki indų plovėjos.
Grantas niekinojuos (save taip pat), kamleidosi jos apkvailinami.

154
 Vtyįk ra kurtizanė

Tada pasirodė Vivjena - ir visos mintys išgaravo Grantui

iš galvos, o tarnai suošė susižavėję. Niekieno nelydima ji ėmė
leistis laiptais, žvilganti bronzos spalvos suknelė vilnijo apie
kojas it išlydytas metalas. Jokia kita spalva nebūtų nė perpus
taip puikiai išryškinusi jos plaukų spalvos sodrumo ir puikios
odos - mergina buvo tiesiog pienas ir kraujas. Korsažas gilia iš­
kirpte prilaikė pakeltas krūtis, žiūrint į žavias kalveles Grantui
burna prisirinko seilių. Sunkiai jas nurijęs jis įsispoksojo į
Vivjeną, stiklas su brendžiu pavojingai pasviro rankoje. Grantas
nė nepajuto, kaip Kelovas ištraukė jį iš drebančių pirštų.
Trumpos pūstos rankovės nedengė apvalių Vivjenos pečių,
tačiau rankas slėpė ilgos baltos pirštinės. Bronzos spalvos
auksu puoštas prancūziško šilko šalikas buvo permestas per
nugarą, jo galai laisvai kabėjo ant rankų per sulenktas alkūnes.
Vienintelė suknelės puošmena buvo iš aukso ir bronzos spalvų
siūlų išaustas korsažas, apgulęs jos liauną liemenį.
Grantas sutiko Vivjenos žvilgsnį ir šypsena mėlynose jos
akyse, žvelgiančiose pro vešlias blakstienas, privertė jo širdį
smarkiau daužytis į Šonkaulius kažkokiu juokingu ritmu. Jos
plaukai buvo sukelti į viršų ir puikavosi ant galvos it karūna
iš kasų ir garbanų, - tokios šukuosenos Grantas dar nebuvo
matęs, tačiau neabejojo, jog nuo rytojaus Vivjeną pamėgdžios
visos londonietės. Ji buvo be papuošalų... apie papuošalus
anksčiau Grantas nė nepagalvojo. Ankstesnioji Vivjena būtų jų
pareikalavusi, ypač ruošdamasi į pokylį, kuriame kitos moterys
žėrės prašmatniausiais brangakmeniais.
Tačiau Vivjena ir jai talkinusios tarnaitės buvo išradingos.
Dar ne visai išnykusias mėlynes ant kaklo slėpė plonyčio

155
 LISA KLEYPAS

bronzinio gazo atraiža. Priekyje ji buvo sutvirtinta mažučiu

auksiniu smeigtuku su karūnos formos galvute. Jo negalėjai
su niekuo supainioti, tai buvo išskirtinė karaliaus dovana, įtei­
kiama visiems ypatingomis progomis jį saugojusiems Lenk­
tosios gatvės policininkams. Ir vienintelis Granto papuošalas.
Karaliaus padėkos vienam iš savo sergėtojų ženklas, atsi­
dūręs prie dailaus Vivjenos kaklo, sukels apkalbų srautą. Visi
šio vakaro pokylio svečiai norom nenorom turės pripažinti, kad
Vivjena yra Granto Morgano meilužė.
Patenkintas, bet drauge ir susierzinęs, Grantas metė klau­
siamą žvilgsnį į Kelovą. Pliktelėjusi kamerdinerio kakta iš­
raudo.
- E... ponia Batons paklausė, gal yra koks tinkamas smeig­
tukas, - sutrikęs išlemeno jis. - Aš tik šitą radau, sere.
- Ateityje niekam neduokite mano asmeninių daiktų manęs
neatsiklausęs, - suburbėjo Grantas.
- Taip, sere.
Prisiartinusi prie Granto Vivjena kilstelėjo vieną cinamono
spalvos antakį, klausdama be žodžių.
- Bus gerai, - trumpai tarė jis. Daugiau nieko nepajėgė iš­
tarti.
Stojo tyla, Grantas jautė į jį įsmeigtus priekaištingus tarnų
žvilgsnius. Staiga jie visi kartu ėmė ją liaupsinti, stengdamiesi
užglaistyti šeimininko šiurkštumą:
- Jūs neapsakomai žavi, panele!
- Nė viena jums neprilygs...
- Atrodote kaip karalienė su šia suknele...

156
 7\(etįkra kurtizanė

Keistas, bauginantis jausmas užliejo Grantui kiūtinę, jis

norėjo išbarti tarnus, kad jie taip bedieviškai siekia profesio­
nalios kekšės palankumo. Bet negalėjo... nes ir pats buvo ne
mažiau už juos apkerėtas.

Padrikas pokalbis uždaroje karietoje visiškai nutrūko jiems

riedant ledi Ličfild rūmų Londone alėja. Vivjena akivaizdžiai
nervinosi ir Grantą nusmelkė kaltė, nes nė nebandė jos raminti.
Ji ruošiasi susitikti su minia nepažįstamų žmonių. Negana to,
įtampą didina žinojimas, kad po šio vakaro ji vėl taps taikiniu
nusikaltėlio, kartą jau mėginusio ją nužudyti. Grantą žavėjo
Vivjenos drąsa, jos išorinė ramybė ir nusiteikimas patikėti jam
savo saugumą.
Tačiau jis tyčia neskubėjo- raminti. Kažkoks gumulas įstrigo
gerklėje ir trukdė palengvinti padėtį. Jis pyko ant Vivjenos už
jos grožį ir už gyvenimo būdą, privedusį prie to, kas nutiko.
Troško nubausti ją už švaistūniškai dalijamas glamones... už
tai, kad nepatausojo savęs vien jam.
Tokia mintis apstulbino Grantą, bet jis neįstengė išmesti jos
iš galvos. Jis norėjo turėti išimtines teises į Vivjeną- į jos praeitį,
dabartį ir ateitį. O tai buvo neįmanoma - ir neišmintinga.
Tačiau priekaištauti Vivjenai dėl jos praeities būtų veidmai­
niška, nusprendė Grantas. Galų gale, jis ir pats negyveno kaip
vienuolis. Be to, Vivjena negali pakeisti to, ką kadaise padarė. Ji
tvirtino apgailestaujanti dėl savo palaido gyvenimo ir Grantas
tuo tikėjo. Bet neįstengė nuslopinti pavydo... jis pavydėjo pros­
titutės. Ak, kiek piktdžiugiško pasitenkinimo tokia naujiena

157
 LISA KLEYPAS

suteiktų tiek jo draugams, tiek priešams. Todėl niekas, net pati

Vivjena, neturi sužinoti, kaip ji rūpi jam.
- Kiek, jūsų manymu, svečių gali susirinkti? - paklausė
Vivjena žiūrėdama pro langą į didžiulius rūmus smailiašel-
meniu stogu, masyviu E formos prieangiu ir dviem sparnais iš
gintaro spalvos akmenų. Senovinius rūmus supo aukšta sodo
tvora su liūtų skulptūromis: rodės, jie su karališku atsainumu
stebi apylinkes.
- Mažiausiai trys šimtai, - atsakė jai Grantas.
Prie lango palinkusios Vivjenos oda pašiurpo.
- Mane stebės tokia daugybė žmonių... Džiaugiuosi, kad ne­
galėsiu šokti.
Ji atsilošė sėdynėje ir kilstelėjusi sijono apačią pažvelgė į
dailią kulkšnį.
Grantas prisimerkęs spoksojo į lyg ištekintą jos keltį. Skaus­
mingai troško paliesti ją, perbraukti koja delnu į viršų, iki kelio,
tada per vidinę šlaunies pusę ir dar aukščiau. Karietoje stojo
mirtina tyla, Vivjena susirūpinusi žvelgė į jį.
- Kažkas negerai, - atvirai pareiškė ji. - Jūs atrodote... na, jūs
labai susikaustęs. Ar gali būti, kad jums, kaip ir man, nervinis
priepuolis? Ar kas nors kita jums neduoda ramybės?
Vivjena klausė to, kas bet kuriai patyrusiai moteriai turėjo
būti akivaizdu, todėl Grantas norėjo sugriebti ją ir gerai pa­
purtyti.
- Atspėkite, - dygiai tarė jis.
Aiškiai sutrikusi Vivjena papurtė galvą.
- Gal aš pasakiau ar padariau ką nors, kas jus įžeidė... ak, -
staiga ji nutilo ir pakėlusi ranką palietė kaklaskarės smeigtuką

158
 l^eLikra. kurtizanė

sau prie kaklo. - Tai dėl jo, tiesa? - su apgailestavimu paklausė. -

Žinojau, kad man nedera jo imti, bet mes nieko daugiau netu­
rėjome, o aš norėjau paslėpti mėlynes ant kaklo. Sakiau poniai
Batons ir Kelovui, tačiau jie patikino, jog jūs... - Mergina pa­
mėgino ištraukti mažą auksinį smeigtuką. - Labai atsiprašau.
Padėkite man jį išsisegti, kol dar neįėjome vidun, ir atleiskite,
kad pasiskolinau jūsų daiktą...
- Liaukitės, - šiurkščiai metė Grantas. - Tai ne dėl to pra­
keikto smeigtuko. - Kai Vivjena jo nepaklausė, Grantas palinko
į priekį ir sugriebė jos nerimstančias rankas. Mergina sustingo,
smulkus jos veidas buvo visai netoli jo, krūtys lipo iš gilios iš­
kirptės jam prie pat nosies ir smakro. Visai nedaug reikėjo, kad
jis išlaisvintų tuos du suveržtus apvalumus, imtų glamonėti
juos ir bučiuoti, įtrauktų į burną švelnius rožinius spenelius,
liestų juos liežuviu.
Grantas taip suspaudė Vivjenos pirštus, kad ši suraukė
antakius, tačiau nebandė atsitraukti. Jis žinojo: kvėpavimas
jį išduoda... Grantas dūsavo it liokajus, bėgantis šalia šeimi­
ninko karietos ir mėginantis neatsilikti. Sulig kiekvienu giliu
įkvėpimu malonūs aromatas per šnerves plūdo į smegenis ir
svaigino it narkotikai.
Koks čia kvapas? - sumurmėjo jis.
- Ponia Batons paruošė man truputį tualetinio vandens su
vanile, - pritildžiusi balsą atsakė Vivjena. - Ar jums patinka?
- Juk parsivežėme kvepalų iš jūsų namų. Kodėl nepasikve­
pinote jais?
Jos žvilgsnis nusileido iki jo lūpų ir vėl grįžo prie akių.
- Man jie netinka, - sušnibždėjo ji. - Pernelyg aštrūs.

159
 U S A KLEYPAS

Grantas vėl įtraukė pilnus plaučius malonaus vanilės

aromato.
- Jūs kvepiate kaip cukrinis sausainis, - kimiai tarė jis. Taip
ir knietėjo jai krimstelėti. Vivjena kvepėjo tyrumu ir namais, tai
žadino pojūčius, vertė kraują sparčiau tekėti gyslomis, Granto
raumenys įsitempė nuo stipraus geismo.
Vivjenos rankos atsipalaidavo, jos kūnas pritarė jo artumui.
Jųdviejų kvėpavimas sumišo, Grantas matė, kaip Vivjenos
veidą nudažo švelnus raudonis. Galvoje dūzgė mintys... Jis
svarstė, kad galėtų duoti vežikui ženklą judėti toliau, tada pasi­
sodinęs Vivjeną ant kelių įsiveržtų į ją ir taip pamylėtų, karietai
dardant Londono gatvėmis, kad ji imtų rangytis iš malonumo...
Liokajus pasibeldė ir atsainiai atidarė karietos dureles.
Grantas staigiai paleido Vivjeną, ši net aiktelėjo. Žavingai su­
trikusi ji kiek užgaišo, kol pasiėmė rudo šilko mantiją ir apsi­
siautė pečius. Nakties oras užliejo karietos vidų palaiminga
vėsa, kuri padėjo Grantui atgauti gebėjimą mąstyti. Jis ener­
gingai pasitrynė akis, tarsi ką tik pabudęs iš kieto miego, ir
iššoko iš karietos. Liokajus pastatė šalia durų nešiojamą paminą
ir padėjo išlipti Vivjenai.
Beveik iškart Vivjena patraukė dėmesį būrelio džentelmenų
ir damų, žingsniuojančių link paradinių rūmų durų. Vario
spalvos jos plaukai, rodės, dega gyva liepsna, sugėrę karietos
žibintų šviesos spindulius. Vivjena įsikibo Grantui į parankę
iš pažiūros nerūpestingai, tačiau jis pajuto, kaip jos pirštai su­
smigo į apsiausto rankovę.
- O Dieve, - išgirdo jis kažką šnabždant netoliese, - nejaugi
tai tikrai...

160
 'Netikra, kurtizanė

- Tik pažiūrėkite!.. - šūktelėjo kitas.

- Bet aš girdėjau...
- Jos nebuvo matyti...
Šnabždesiai lydėjo Grantą ir Vivjeną tą neilgą atstumą nuo
karietos iki rūmų paradinių durų. Vivjenos veidas buvo be
jokios išraiškos, o žvilgsnis lakstė iš vienos pusės į kitą. Juodu
įsiliejo į svečių srautą ir palengva judėjo pirmyn vis stabte­
lėdami, nes šeimininkė sveikinosi su kiekvienu asmeniškai.
Ličfildų rūmų interjeras buvo didingas, itališko stiliaus, sienų
apkalas iš brangios ąžuolo medienos, lubos ir sienos gausiai
išpuoštos paauksuotais gipso lipdiniais. Kai juodu įžengė į di­
džiąją menę su kolonomis palei sienas ir prašmatniu židiniu,
Vivjena timptelėjo Grantui už rankovės. Šis palenkė galvą, kad
girdėtų, ką ji sako.
- Ar ilgai turėsime čia būti?
Išgirdęs tokį klausimą Grantas nejučia nusišypsojo.
- Mes dar net nepasisveikinome su ledi Ličfild, o jūs jau
norite sprukti iš čia?
- Man nepatinka, kaip žmonės į mane žiūri... tarsi būčiau
klajojančio teatro aktorė kasmetinėje grafystės mugėje.
:Vargu ar buvo galima pasakyti taikliau. Pokylio svečiai nesi­
varžydami varstė ją žvilgsniais, aiškiai nustebę, kad gandai apie
Vivjenos mirtį pasirodė esantys visai be pagrindo, ir paaiškėjo tai
tokiu metu ir tokioje vietoje! Jos pasirodymas ledi Ličfild pokylyje
(įprastomis aplinkybėmis tai būtų buvę neįmanoma) damas pri­
bloškė, o džentelmenus vertė sunerimti. Daug šių garbingų ponų
praeityje mėgavosi Vivjenos glamonėmis, tačiau visai netroško
su ja susidurti, kai šalia - įtarios sutuoktinės.

1(51
 L I S A K L E Y PA S

Greitu raminamu judesiu Grantas paglostė į jį įsitvėrusią

rankutę.
- Nieko keista, kad jie žiūri, - sušnibždėjo jis. - Po Londoną
sklandė gandai apie jūsų dingimą ir mirtį. Žmonės apstulbo
pamatę, jog esate gyva.
- Dabar, kai jau pasirodžiau, aš noriu važiuoti namo.
- Vėliau. - Grantas užgniaužė sunkų atodūsį; jis ir pats
troško kuo greičiau grįžti su Vivjena namo, užuot pasmerkęs
ją aukštuomenės patyčioms. Vakaras žadėjo būti ilgas jiems
abiem. - O dabar pasistenkite rasti savyje bent kiek drąsos.
Ankstesnei Vivjenai toks dėmesys būtų patikęs. Panaudokite
kiekvieną progą pasipuikuoti savimi.
- Jei neturėčiau drąsos, manęs čia nebūtų, - tyliai atšovė
mergina.
Jie priėjo prie ledi Ličfild, apkūnios, penktą dešimtį skaičiuo­
jančios moters, kadaise laikytos gražiausia visame Londone.
Nuolaidžiavimo savo silpnybėms metai įspaudė pėdsaką nuos­
tabiame jos veide, vis dėlto jis išliko dailus. Mėlynos akys, ap­
rėmintos vešliomis blakstienomis, švytėjo virš putlių skruostų,
žvilgantys tamsūs plaukai buvo susukti į kuodą ant pakaušio,
taip išryškinant klasikinį profilį. Ledi Ličfild buvo Londono
elito karalienė, našlė, kurios gyvenimo būdui nieko nebūtum
galėjęs prikišti... tačiau pikti liežuviai pliauškė, kad į meilužius
ji dažniausiai rinkdavosi jaunus vyrus ir už paslaugas dosniai
jiems atsilygindavo. Reikia pasakyti, jog per pastarąjį jųdviejų
susitikimą pobūvyje sezono pradžioje ji flirtavo su Grantu ir
gana aiškiai davė suprasti, kad neprieštarautų, jei jų pažintis
taptų artimesnė.

162
 7S(etikra kurtizanė

Pamačiusi Grantą ledi Ličfild ištiesė jam abi rankas.

- Ar gali būti, kad mudu matomės tik antrą kartą? - pa­
klausė ji. - Man atrodo, jog esame seni draugai, pone Morganai.
- Sakyčiau, „geri draugai", - pataisė ją Grantas ir pagal
etiketą pabučiavo pirštinėtas rankas. - Kalbant apie jus žodis
„senas" beviltiškai netinka.
Ledi Ličfild patenkinta sukrizeno.
- Aš ne pirma ir tikrai ne paskutinė, tapusi jūsų meilikavimo
auka, žavusis palaidūne.
Jis nusišypsojo ir tyčia nepaleido jos rankų kiek ilgiau, nei
derėjo.
- O aš ne paskutinis, užburtas kerėtojos mėlyniausiomis
akimis Anglijoje.
Pokylio šeimininkei patiko klausytis meilikavimų, tačiau jos
juoke nuskambėjo ironijos gaidelė.
- Prašyčiau liautis, pone Morganai, kol dar neištirpau ir ne-
virtau balute jums po kojomis. - Ji pasisuko į Vivjeną ir tiriamai
nužvelgė nuo galvos iki kojų. Šypsena iškart tapo šaltesnė. -
Malonu jus matyti, panele Duval. Atrodo, jūsų sveikata gera,
priešingai, nei pastaruoju metu šnekama.
- Dėkoju, miledi, - Vivjena padarė reveransą ir nedrąsiai
šypsodamasi pažvelgė į ledi Ličfild. - Prašau man atleisti... ar
mes pažįstamos?
Ledi Ličfild nuotaika subjuro.
- Ne, - tyliai tarė ji. - Tačiau jūs, man regis, buvote gerai
pažįstama su mano velioniu vyru.
Nereikėjo aiškinti, ką ji turėjo omenyje. Susidūrusi su naujais
įrodymais apie savo skandalingą praeitį Vivjena nesumetė,

163
 LI SA KL E YP AS

ką atsakyti. Todėl nudžiugo, kai Grantas skubiai nusivedė ją

toliau, o ledi Ličfild jau sveikinosi su kitais svečiais.
- Ji manęs nemėgsta, - abejingai tarė Vivjena, kai Grantas
nusiautė jos skraistę ir padavė laukiančiam tarnui.
- Nedaug moterų jus mėgsta.
- Ačiū, kad įkvėpėte man pasitikėjimo savimi. Jaučiuosi daug
geriau po daugybės komplimentų, kuriais mane apibėrėte.
- Jums reikia komplimentų?
Jiems įėjus į tvankią svetainę pokalbiai pagyvėjo.
- Vienas kitas nepakenktų, - prislopinusi balsą patikino
Vivjena ir sudrebėjo, kai į ją susmigo šimtai porų akių. - Nors
dabar veikiausiai to norėti būtų kvaila.
Neatrodė, kad Grantą trikdytų įdėmūs žvilgsniai, galvos
linktelėjimu atsakydamas į pro šalį einančių pažįstamų sveiki­
nimus jis nusivedė Vivjeną į laisvą vietą menės pakraštyje. Ir
pažvelgė į ją žėrinčiu žvilgsniu.
- Jūs labai graži, - tarė jis. - Iš visų mano sutiktų moterų pati
gražiausia... ir geidžiamiausia. Dar niekada jokios moters aš ne­
troškau taip kaip jūsų. Bijau per ilgai į jus žiūrėti, nes galiu ne­
išlaikyti ir paimti jus tuoj pat, viduryje šios menės, ant grindų.
- O... - Vivjena sutrikusi timpčiojo korsažo priekį. Žinoma,
jis ne Baironas. Tačiau nuo tiesių Granto žodžių iš malonaus
jaudulio jai sugniaužė papilvę. Vis dėlto ji atlaikė Granto
žvilgsnį. - Kodėl jūs flirtavote su ledi Ličfild? - paklausė ji. - Ar
judu kada nors buvote meilužiai?
- Ne. Ji mėgsta pašmaikštauti kalbėdamasi su jaunesniais
vyrais, jai lengva įsiteikti. Be to, pažintis su ledi Ličfild mums
buvo naudinga. Beje, man ji patinka.

164
 'Netikra kurtizanė

Vivjena susiraukė persmelkta pavydo.

- Juk neužmegztumėte romano su jos amžiaus moterimi?
- Na, senute jos nepavadintum, - paprieštaravo Grantas.
Staiga jo veidas pragiedrėjo. - Ledi Ličfild yra žavinga, į penktą
dešimtį perkopusi moteris.
- Ji bent dešimt metų vyresnė už jus. O gal net penkiolika.
Grantas kilstelėjo tamsius antakius.
- Jūs nepritariate, kad moteris užmezga santykius su jau­
nesniu vyru?
Vivjena sunkiai nurijo gerklėje įstrigusį gumulą.
- Vargu ar aš turiu teisę kam nors nepritarti.
- Prancūzų požiūris į tokius dalykus daug liberalesnis nei
mūsų. Jie įsitikinę, jog motinystė ir gyvenimo patirtis moterį
praturtina ir suteikia dar daugiau patrauklumo... Vyras, tu­
rintis galimybę pasimėgauti vyresnės damos glamonėmis, lai­
komas laimės kūdikiu.
- Tai neleiskite man atitraukti jūsų nuo ledi Ličfild, - kan­
džiai metė mergina. - Kodėl neinate pas ją?
- Aš neketinu užmegzti romano su ledi Ličfild, - tyliai tarė
Grantas linksmai žiburiuojančiomis akimis.
- Kodėl jūs taip šypsotės? - Vivjena suirzo ir pasijuto ne­
smagiai, tarsi nejučia būtų apsikvailinusi.
- Todėl, kad jūs pavyduliaujate.
- Tai netiesa, - neryžtingai paprieštaravo ji. - Nors gal ir... -
Vivjena nutilo pamačiusi prieš save tamsią figūrą. - Kas jis
toks? - sunerimusi paklausė.
Grantas dirstelėjo per petį ir iškart atsisuko į priartėjusį
džentelmeną. Nors jos palydovo išraiška nepasikeitė, Vivjena

165
 U S A K LEY PAS

pajuto: šį vyrą jis mėgsta ir labai gerbia... dar daugiau, jo

nuomonę vertina ir siekia palankumo.
- Sere Rosai, - džiugiai tarė Grantas. - Norėčiau pristatyti
jums panelę Duval.
Tai buvo seras Rosas Kenonas, magistratas, įsikūręs Lenk­
tojoje gatvėje. Vivjena padarė reveransą ir įdėmiai jį nužvelgė;
nusprendė, jog tai ypatingas žmogus, nors nebūtų galėjusi
paaiškinti kodėl. Aukštas, tačiau ūgiu seras Rosas neprilygo
Grantui. Atrodė santūrus, kupinas didžiulės tramdomos jėgos.
Tamsiaplaukis, liesokas, neįprastai šviesiomis pilkomis akimis,
rodės, pastebinčiomis gerokai daugiau, nei kiti norėtų. Keis­
čiausia, kad čia jis atrodė ne savo vietoje, sukinėjosi tarp kitų
svečių, tačiau nebuvo vienas iš jų. Ir patogiai jautėsi būdamas
vienišius.
Vivjenai toptelėjo žeminanti mintis... Grantas pavaldus šiam
žmogui, tariasi su juo. Be abejo, jis viską apie ją žino, netgi tai,
ko ji prirašė į tą bjaurią knygelę. Mergina instinktyviai žengė
arčiau Granto.
Kenonas nenuleido nuo jos akylo žvilgsnio.
- Panele Duval... labai malonu su jumis susipažinti.
- Ar mes... - prabilo Vivjena, tačiau iškart prikando liežuvį.
Reikia liautis klausinėjus pokylio svečių, ar ji buvo su jais pa­
žįstama anksčiau.
Supratęs jos neištartą klausimą Kenonas maloniai atsakė:
- Deja, ne.
Vivjena stebėjo sero Roso veido išraišką ieškodama užuo­
minos į pasmerkimą arba pašaipą, bet neaptiko. Pilkų jo akių
žvilgsnis buvo raminamai beaistris.

166
 'Hctikra kurtizanė

Kenonas su Grantu susižvalgė ir to, rodės, užteko, kad su­

pratu vienas kitą. Dar kartą linktelėjęs Vivjenai Kenonas man­
dagiai atsiprašė ir pasišalino.
Grantas suėmė jai už alkūnės.
- Eime, panele Duval, - paragino jis. - Manau, jau pats laikas
maloniai šnektelėti su kitais svečiais.
- Tikrai? - paklausė ji nenoriai žingsniuodama šalia jo. Ją
krėtė šiurpas vien pagalvojus, jog teks kalbėtis su žmonėmis,
o ji net nežino, kurie iš jų jos draugai, o kurie priešai. - Aš pa­
maniau, kad pats laikas išgerti taurę vyno. Didelę.
- Vėliau galėsite gerti, kiek širdis geis. - Granto ranka ne­
permaldaujamai ragino ją eiti į priekį.
Slėpdama nerimą Vivjena pasitempė ir kilstelėjo galvą. Su­
sidomėjusių veidų jūroje jie priėjo prie būrelio svečių, dviejų
damų ir dviejų džentelmenų, ir Vivjena buvo jiems pristatyta.
Lordas ir ledi Venmanai, lordas Fuleris ir ponia Maršai elgėsi
nenatūraliai, jie nervingai nužvelgė Vivjeną. Laimei, jai ne­
reikėjo su jais kalbėti. Vivjena tik dirsčiojo į Grantą, kol šis šne­
kučiavosi. Granto veidas buvo malonus, tik akys žvelgė budriai,
Vivjena suprato, kad jis stebi, vertina ir laukia.
Vivjenos žvilgsnis nukrypo į lordą Venmaną, kuris iš pa­
žiūros atrodė ramus, tik nežymiai trepsėjo bato nosimi į grindis.
Jųdviejų akys susitiko ir įžūlus jo žydrų akių žvilgsnis merginą
apstulbino. Venmanas... Jo veido ji neatpažino, tačiau pavardė
tikrai buvo girdėta. Įdomu, kada ir kur?
Grantas nusivedė Vivjeną prie kito būrelio ir kiek pompas­
tiškai pristatė vikontui Hatonui. Vikontas buvo pagyvenęs
džentelmenas žilais geltono atspalvio plaukais, jo oda priminė

167
 L I S A K L E Y PA S

suglamžytą popierių. Jis elgėsi mandagiai, bet kaltinimo ir ne­

patiklumo jo akyse negalėjai nepastebėti. Vivjena greitai pri­
siminė, kad Hatonas ir Venmanas - pavardės iš jos dienoraščio.
Vadinasi, ji buvo užmezgusi su jais santykius. Nuo tokios
minties Vivjeną it šaltu vandeniu kas perliejo. Buvo bjauru
skaityti toje knygelėje, ką ji išdarinėjo su vyrais, bet dar blogiau
būti verčiamai susitikti su jais akis į akį. Kiek dar jos buvusių
meilužių yra šioje menėje? Vivjena pasisuko į Grantą su kalti­
nimais, beišsprūstanČiais iš lūpų.
Tačiau nespėjusi ištarti nė žodžio ji susidūrė su vyriškiu,
kurio akys it du juodi angliukai žėrėjo įraudusiame veide.
Skirtingai nei kiti, šis neapsimetė jos nepažįstantis. Priėjęs prie
Vivjenos savininkiškai, pažįstamu judesiu sugriebė už rankų,
tarsi nepastebėdamas, kaip įsitempė šalia jos stovintis Grantas.
- Dėl Dievo meilės, Vivjena, - nenatūraliu balsu tarė vyras. -
O aš patikėjau, kad jūs mirusi. Kaip galėjote taip pradingti? Ne­
jaugi jums nesvarbu, į kokią padėtį mane įstūmėte? Aš niekur
negalėjau jūsų rasti, negalėjau įsitikinti, jog jums viskas gerai. -
Jam šnekant, Vivjenai į veidą tvokstelėjo alkoholio tvaikas. -
Nors jus pažįstant nevertėjo jaudintis. - Vyras nutilo, metė į
Grantą grėsmingą žvilgsnį ir vėl nukreipė dėmesį į Vivjeną. -
Jūs kaip katė, visada nukrintate ant kojų, ar ne?
Vivjena nemėgino išlaisvinti rankų. Jautė į ją nukreiptą
svečių dėmesį - buvo labai nesmagu.
- Labas vakaras, Džerardai, - ramiai pasisveikino Grantas.
Žinoma. Tai lordas Džerardas, jos buvęs globėjas. Vivjena
prisivertė nusišypsoti virpančiomis lūpomis. Pyktis, pasiprieši­
nimas, gėda svilinančia čiurkšle plūstelėjo jai į kraują. Mergina

168
 rl\(etikra kurtizanė

jautėsi tarsi išstatyta aukštuomenės snobų pajuokai... o juk taip

ir buvo.
Pernelyg sutrikęs, kad pastebėtų, jog juodu traukia visų
dėmesį, Džerardas dar stipriau sugniaužė pirštinėtas Vivjenos
rankas. Jis pasilenkė ir sušnibždėjo jai į ausį:
- Pažadėk vėliau išsmukti iš čia ir susitikti su manimi. Mums
reikia pasišnekėti.
- Pažadu, - sumurmėjo ji ir šiaip ne taip išlaisvino rankas.
Džerardas svirduliuodamas pasišalino, o Vivjena patraukė į
priešingą pusę, vargiai pastebėdama, kur eina. Grantas nusekė
iš paskos; tai, kas nutiko, jo, regis, taip pat nenudžiugino. Iš­
skubėjusi iš menės Vivjena atsidūrė paveikslų galerijoje su išri­
kiuotais minkštais suolais. Ji sustojo priešais portretą, iš kurio
išdidžiai žvelgė kažkuris Ličfildų protėvis, ir tvirtai susinėrė
rankas ant krūtinės.
Vivjena neatsisuko, ir taip žinojo, jog Grantas netoliese,
todėl prabilo pro sukąstus dantis. Iš pykčio ji vos pajėgė kalbėti,
tačiau balsas skambėjo romiai, kad neatkreiptų dėmesio po­
relės, apžiūrinėjančios paveikslus kitame patalpos gale.
- Kaip, po galais, jums tai pavyko? Mažiau nei per dešimt
minučių aš sutikau tris savo buvusius meilužius. Kažkaip su­
gebėjote įtraukti į svečių sąrašą mano dienoraštyje paminėtus
asmenis.
- Ledi Ličfild nebuvo sunku įkalbėti, kad išsiųstų keletą pa­
pildomų kvietimų, - bespalviu balsu atsakė Grantas.
- Kokia ji paslaugi, - karčiai metė mergina.
- O ko jūs tikėjotės, Vivjena? Puikiai žinojote, jog tai puiki
proga jums pasirodyti viešumoje.

169
 LISA KLEYPAS

- Jūs gerokai persistengėte. Sukvietėte čia visus, kurie galėtų

trokšti man blogo! Aš sukiojuosi tarp jų kaip gyvas jaukas, o jūs
laukiate, kas užkibs!
- Šįvakar, be manęs ir sero Roso, čia yra pusė tuzino poli­
cininkų ir konsteblių. Mes nuo jūsų nenuleidžiame akių. Jums
negresia pavojus.
Jo žodžiai buvo it alyva į ugnį. Vivjena užsiplieskė pykčiu ir
iššiepė dantis.
- Galėjote man pasakyti, ką sumanėte! Tačiau nepasakėte, aš
turėjau būti tam nepasirengusi, troškote mane pažeminti ir su­
gėdyti, todėl ir pakvietėte âa daugybę vyrų, su kuriais pergulėjau.
- Vadinasi, jūs manote, kad tai gerai apgalvotas mano
planas siekiant jus nubausti? - pašaipiai pasiteiravo Grantas. -
Manykite iš naujo, Vivjena. Lenktosios gatvės pareigūnai turi
rimtesnių darbų, nei talkinti asmenims, užsigeidusiems kam
nors atkeršyti. Mano užduotis - sučiupti žmogų, pasikėsinusį
jus nužudyti, ir aš stengiuosi tai padaryti pačiu geriausiu būdu.
O jeigu jus trikdo akistata su praeitimi, tai ne mano kaltė.
- Jūs pasipūtęs, nieko nepaisantis... - Vivjena bandė su­
galvoti kokį nors dar bjauresnį žodį ir pakėlusi ranką trenkė
jam per veidą.
- Nagi, dar kartą, - paragino ją Grantas, - jei tik nuo to pa­
sijusite geriau.
Vivjena žvelgė į jį, tokį gražų su juodais vakariniais drabu­
žiais, tokį stiprų ir nepažeidžiamą, kad vienas antausis jį tik
pralinksmino. Ji sugniaužė drebančią ranką į kumštį ir prisi­
spaudusi prie juosmens iš visų jėgų stengėsi suvaldyti kunku­
liuojančias emocijas.

170
 I^etikra kurtizanė

- Jums sunku įskaudinti kitą, tiesa? - tyliai tarė Grantas. - Net

jei jis to nusipelnė. Tačiau Vivjenai Duval tai nebuvo būdinga. Jūs
galėjote išplėšti vyrui širdį ir sutrypti kojomis kaip kokį vikšrą,
nėmaž nesirūpindama. Kas, po galais, jums atsitiko?
Iki pat šios akimirkos Vivjena nesijautė esanti prostitutė. O
dabar ūmai pirmą kartą pasigailėjo, kad nebegali tapti ankstesne
Vivjena, begėde žiauria moterimi, paisančia tik savo pačios už­
gaidų. Gal tada taip nekankintų išdavystės skausmas. Iki šiol
ji laikė Grantą Morganą savo gynėju, draugu. Ji pamilo jį, nors
nesitikėjo, kad iš to kas nors išeis. Bet jis nėra jos draugas. Jis
toks pat priešininkas kaip ir kiti, čia esantys. Vivjena pasijuto be
galo vieniša - tokiai moteriai reikėtų negyvai nusigerti. Ką gi...
lai visi spokso, velniai juos griebtų!
Vivjena pakėlė galvą ir įrėmė žvilgsnį į Grantą, jos veidas
išblyško, liko tik ryškios dėmės ant skruostų.
- Puiku, - tyliai prabilo ji. - Šįvakar visi, įskaitant ir jus, gaus
iš manęs tai, ko nori.
- Ką, velniai griebtų, tai reiškia?
- Tiesiog aš ketinu palengvinti jums darbą.
Ji pasitempė, ryžtingais žingsniais išėjo iš galerijos ir lyg
gladiatorius nužingsniavo į pokylių menę. Grantas nusekė iš
paskos kiek lėčiau, nenuleisdamas akių nuo jos gležnos figūros.
Vivjena atrodė atsikračiusi gėdos ir baikštumo. Ji vaikščiojo
tarp svečių tiesi it styga, karališkai pakelta galva. Atrodė, tarsi
būtų grįžusi ta Vivjena, kurią jis prisiminė: tokia pat kerinti ir
koketiška kaip visada.
Atvirai flirtuojanti ir laidanti juokelius Vivjena ėmė traukti
vyrus kaip liepsna drugius. Netrukus ją jau supo penketas

171
 L I S A KL L Y PA S

džentelmenų. Trys - jos buvę meilužiai, iš visko sprendžiant,

nekantraujantys atnaujinti santykius. Spausdama grakščiais
pirštais taurę vyno Vivjena pernelyg sparčiai ją ištuštino ir
paėmė kitą.
Tarsi peralkęs žmogus, priverstas stebėti, kaip kiti vaišinasi
prie jo stalo, Grantas žengė į priekį. Ir pajuto ant peties stab­
dantį sero Roso delną.
- Netrukdykite jai, - išgirdo jis tylų viršininko balsą. - Ji el­
giasi kaip tik taip, kaip reikia. Jūsų draugė - protinga moteris.
- Vivjena vėl tokia kaip anksčiau, - apmaudžiai tarė Grantas. -
Ji nurims tik privertusi visus vyrus šioje menėje jos geisti.
- Teisybė. - Kenonas prakalbo šiurkščiai ir priekaištingai: -
Atidžiai įsižiūrėkite, Morganai, ir pasakykite man, ką matote.
- Besilinksminančią kurtizanę.
Grantas nugurkė didelį gurkšnį brendžio.
- O? Aš tai matau moterį išrasojusia kakta ir mirtinu
gniaužtu gniaužiančią taurę. Matau įsitempusią moterį, kuri
atlieka nemalonią pareigą, nors turi įveikti drovumą.
Grantas prunkštelėjo.
- Ji nesugeba drovėtis.
Kenonas susimąstęs žvelgė į jį.
- Na, gal jūs geriau žinote. Bet šiuo metu aš nelabai tikiu
jūsų objektyvumu.
Palaukęs, kol magistratas nuėjo tolėliau, Grantas atsiduso ir
tarė:
- Aš taip pat.
Jis ir toliau stebėjo Vivjeną, o krūtinėje vis atkakliau šėlo
pavydas ir pyktis. Taip ir reikia vyrui, jei jis toks kvailas, kad

172
 *A(etikra kurtizanė

įsimylėjo Vivjeną. Grantas matė, kaip ji flirtuoja ir šnekasi su

savo buvusiais meilužiais, ir nejučia prisiminė pavydą ke­
liančias detales iš dienoraščio, ką ji darė su kiekvienu iš jų. Jį
apėmė noras ką nors sumušti, pritalžyti, persmeigti, sudarkyti...
kaip nors išlieti susikaupusį įtūžį. Jis nežinojo galintis taip ne­
protingai įniršti, o tai supratęs išsigando.

Vivjena nesitikėjo, kad įmanoma suvaidinti linksmą ir pa­

tenkintą netgi jaučiantis labai apgailėtinai. Buvo baisi kančia
stovėti čia ir rodyti susidomėjimą visais tais ją apspitusiais
vyrais, kai tetroško vienintelio dalyko - pabūti viena.
Ji nežiūrėjo į Grantą, tačiau akies krašteliu matė tą niūrų
milžiną: jis atrodė it prarijęs vapsvų lizdą. Vivjena negalėjo ne­
galvoti, kad jis kaltas dėl visų jos nesėkmių... nors tai nebuvo
visai sąžininga. Jeigu ji nebūtų pasirinkusi gyvenimo būdo,
kuris privedė prie tokios siaubingos painiavos, jam nereikėtų
jos saugoti. Ji pati kalta dėl taip susiklosčiusios padėties. Bet
jis, prakeiktas pasipūtėlis, neturi teisės elgtis taip prieštaringai:
vieną minutę atrodo malonus ir rūpestingas, o kitą - pašaipus
ir nepasiekiamas. Būtų lengviau abiem, jeigu Grantas ją mėgtų
arba jos neapkęstų, užuot šitaip kamavęs.
Vivjenos dėmesį patraukė lordas Džerardas. Jis stovėjo netoli
įstiklintų durų, vedančių į parką. Klausiamai palenkęs galvą jis
mostelėjo į duris.
Supratusi, kad lordas Džerardas siūlo jai susitikti lauke,
Vivjena pritariamai pamerkė jam akį, nors širdis sudrebėjo iš
baimės. Jis tikrai pamėgins ją sugundyti... arba pasmaugti. Dže­
rardas buvo jos globėjas, visi laikė jį pavydžiu, visai galimas

173
 LISA KLEYPAS

daiktas, jog jis yra tas pats asmuo, įmetęs ją į Temzę. Vivjena
bijojo viena pasilikti su juo. Tačiau Grantas pažadėjo ją saugoti,
o juo Vivjena pasitikėjo.
Reikėjo kaip nors atsiskirti nuo ją supančių vyrų ir Vivjena
apsižvalgė ieškodama Granto. Jos žvilgsnis užkliuvo už aukšto
pagyvenusio vyriškio pailgu aštrių bruožų veidu, su kupeta
plieno spalvos plaukų. Vyras nebuvo gražus, tačiau neabejo­
tinai išskirtinės išvaizdos. Labiausiai Vivjenos dėmesį patraukė
neapykanta degančios jo akys.
Nesmagiai pasijutusi mergina atplėšė žvilgsnį nuo jo ir toliau
dairėsi Granto. Pamačiusi minioje aukštą pažįstamą figūrą pa­
siuntė reikšmingą žvilgsnį. Grantui tik to ir reikėjo. Jis negai­
šuodamas prasibrovė per apsvaigusią minią prie Vivjenos. Ne­
kreipdamas dėmesio į gerbėjų nepasitenkinimą išsitempė ją iš
apsiausties.
- Kas atsitiko? - tyliai paklausė jis ir palenkė galvą, kad iš­
girstų tylų Vivjenos atsakymą.
- Pašokite su manimi.
Grantas susiraukė.
- Aš prastas šokėjas.
- Lordas Džerardas davė ženklą, jog nori susitikti su manimi
parke. Tikėjausi, kad pašokdinsite iki durų kitoje menės pusėje
ir padėsite nepastebimai išeiti į lauką.
Grantas dvejodamas dirstelėjo į lauko duris. Buvo galima
tikėtis, jog Džerardo ir Vivjenos susitikimas pateiks vertingos
informacijos. Tai, kad Vivjena pasiryžusi akis į akį susitikti su
buvusiu meilužiu, kuris galbūt kėsinosi ją nužudyti ir kurio ji
visai neprisimena, tik patvirtino, kokia drąsi ši mergina. Tačiau

174
 *h(etikra kurtizanė

Grantas vis tiek nenorėjo, kad ji eitų į tą susitikimą. Jis pavydu­

liavo, baiminosi dėl jos saugumo ir šią akimirką nieko daugiau
netroško, tik pasilikti su ja dviese.
- Kaip jūsų kulkšnis? - pasiteiravo jis.
- Pakenčiamai, - patikino Vivjena. - Jaučiu tik nežymų dilg­
čiojimą.
- Išėjusi į lauką laikykitės netoliese, kad būtumėte matoma
iš namo, - tyliai nurodė Grantas. - Nerizikuokite eiti į apatines
parko terasas. Sutarta?
- Taip, žinoma.
Užgrojo valsą ir Grantas nenoriai įsuko Vivjeną į šokio
sūkurį. Nors juos abu kaustė įtampa - o gal kaip tik dėl to,
Vivjeną suėmė juokas. Jos partneris nevaidino kuklaus, jis tikrai
buvo prastas šokėjas. Įgudęs, tačiau stokojo grakštumo ir ve­
džiojo ją apglėbęs it skudurinę lėlę.
Juodu iš lėto, bet ryžtingai yrėsi į priekį. Įsmeigęs žvilgsnį į
ugnines Vivjenos garbanas Grantas mechaniškai vedė ją šokio
ritmu. Jisbijojoją sutrypti. Vienas neteisingas žingsnis - ir visam
gyvenimui suluošintų šią moterį. Vivjena tylėjo, veikiausiai
jautėsi nesmagiai kaip ir jis... Staiga Grantas išgirdo slopinamą
garsą, kuris labai priminė verksmą. Išsimušęs iš ritmo jis pakišo
pirštus Vivjenai po smakru ir kilstelėjo galvą. Jos lūpos drebėjo,
o mėlynos akys tryško linksmumu.
- Tai pasibaisėtina, - sužiopčiojo ji ir prikando lūpą mė­
gindama sutramdyti juoko priepuolį.
Grantas įsižeidė, bet drauge pajuto ir palengvėjimą.
- Juk perspėjau, - suurzgė jis.
- Jūs dėl to nekaltas. Tikrai. Su aukštesne partnere jums

175
 L I S A K L E Y PA S

sektųsi daug geriau. Mudu visai netinkame vienas kitam. -

Vivjena papurtė galvą ir jos balse prasimušė ilgesingas švel­
numas: - Esame nesuderinami.
- Taip.
Tačiau Grantas su tuo nesutiko, tiksliau sakant, nesuko dėl
to galvos. Jam patiko jos trumpos kojos, grakštus liemuo ir
mažos rankos... patiko jausti ją savo glėbyje... patiko ji tokia,
kokia yra, su visais pranašumais ir trūkumais. Tas supratimas
pasklido jame tarsi opijus, privertė jausmus pakilti iki svaigi­
nančių aukštumų, o paskui stulbinamu greičiu trenktis į žemę.
Ir tai dėl jos, vienintelės iš visų jo pažįstamų moterų... Kodėl?
Muzika pasiekė kulminaciją, pokylių salė mirgėjo nuo
spalvų ir šviesų. Grantas stumtelėjo Vivjeną link durų į parką.
- Eikite, - sumurmėjo jis. - Džerardas laukia.
Jis užstojo Vivjeną ir ši nepastebimai išslydo pro duris susi­
tikti su buvusiu meilužiu.

176
 Šlaitas už rūmų buvo padalytas į tris terasas. Platūs, kiek į
šoną nueinantys laiptai vedė į aksominę aikštės erdvę, apso­
dintą rūpestingai prižiūrima kukmedžių gyvatvore. Tai buvo
senoviškas parkas su išpuoselėtomis geometrinių formų gėlių
lysvėmis ir žvyruotais takais, apkraštuotais žemai karpomų
augalų juostomis. Pro kaltinio plieno vartus galėjai patekti į že­
mesniame lygyje esančias parko terasas, ant aukštų akmeninių
vartų stulpų žvilgėjo bronzinės urnos.
Lordo Džerardo niekur nebuvo matyti ir Vivjena nusileido
laiptais į apačią. Grantas perspėjo ją neiti į terasas šlaito apa­
čioje, tačiau neatrodė, kad ji turi iš ko rinktis. Baimingai už­
gniaužusi kvapą ji apsuko taku visą ratą. Medžiai šlamėjo,
ūbavo pelėdos.
- Vivjena, - pasigirdo prislopintas lordo Džerardo balsas. -
Aš čia.

177
 L I S A K I. F. Y PAS

Pro kaltinio plieno vartų spyruoklinį raštą išlindo ranka ir

pamojo jai pirštu.
Ką gi, teks eiti į žemutinę terasą. Suvirpėjusi nuo nakties
vėsos Vivjena nėrė pro vartus ir atsidūrė priešais Džerardą.
Sidabrinėje mėnesienoje jo veidas atrodė blyškus, bruožai iš­
plaukę ir priminė drebučius. Jis buvo vidutinio ūgio ir kūno
sudėjimo, plaukai smarkiai nuplikę virš kaktos, augo kone nuo
viršugalvio. Įdėmiai žvelgdama į jį Vivjena mąstė, kad jeigu jie
tikrai buvo meilužiai, ji turėtų ką nors prisiminti apie šį vyrą.
Tačiau nei jo veidas, nei balsas neprišaukė vaiduoklių iš at­
minties gelmių.
Džerardas ištiesė rankas ketindamas ją apkabinti, bet Vivjena
iškart atsitraukė.
Nusijuokęs žemu gerkliniu juoku Džerardas susižavėjęs pa­
purtė galvą.
- Tu tyčia mane erzini, Vivjena, - sumurmėjo jis. - Atrodai
nuostabiai kaip visada. Dievas mato, mano akys beprotiškai
tavęs pasiilgo.
- Negaliu užtrukti, - tarė ji ir prisivertė žaviai papūsti
lūpas. - Taip ilgai nebuvusi mieste nenoriu praleisti nė žodžio
iš pokylyje sklandančių gandų.
- Kur tu praleidai visą mėnesį? Pasakyk, juk gali pasitikėti
savo senu draugu.
- Ar tu mano draugas? - tyliai paklausė Vivjena.
- Jeigu jau aš nesu draugas, tai tu išvis neturi draugų.
Deja, veikiausiai taip ir yra. Vivjena palenkė galvąir sukdama
ant laibo pirštelio iš šukuosenos išsprūdusią garbaną koketiškai
pažvelgė į jį.

178
 ‘T^tikra kurtizanė

- Ne jūsų reikalas, kur aš buvau, milorde.

Jis ėmė žingsniuoti pusračiu priešais ją.
- Man atrodo, kad turiu teisę užduoti tau kelis klausimus,
meilute.
- Duodu penkias minutes. Tada grįšiu į pokylį.
- Gerai, pradėkime nuo mūsų brangaus draugo Morgano.
Kas jis tau? Juk negalėjai pasirinkti jo naujuoju globėju... O gal
nuo tada, kai pastarąjį kartą matėmės, tavo reikalavimai taip
smarkiai sumenko? Na žinoma, kai kurioms moterims daro
įspūdį primityvus jo patrauklumas... bet Morganas prasčiokas.
Vagių gaudytojas, dėl Dievo meilės. Kokį žaidimą tu su juo
žaidi?
- Nieko aš nežaidžiu, - atšovė Vivjena su slepiama pa­
nieka. Kaip drįsta šitas ištižėlis žeminti Morganą dėl jo kilmės?
Žinoma, Morganas turi trūkumų... tačiau jis šimtą kartų vyriš­
kesnis už Džerardą, kuriam apie tai lieka tik pasvajoti. - Jis pa­
trauklus vyras.
- Peraugusi beždžionė, - nusišaipė Džerardas.
- Jis mane pralinksmina. Ir atitinka mano skonį. Kol kas to
gana.
- Tau daug labiau tinku aš, - tyliai pareiškė Džerardas. -
Mudu abu tai suprantame. - Jis perliejo Vivjeną vulkaninio
stiklo juodumo akimis, išduodančiomis prastai slepiamą
godulį. - Dabar, kai mus išskyrusios kliūties akivaizdžiai ne­
beliko, galime atnaujinti santykius.
Kliūties? Kokios kliūties? Vivjena subtiliai nusižiovavo
slėpdama smalsumą.
- Tu papasakojai Morganui apie mane, - abejingai tarė ji.

179
 L I SA K I. K Y P A S

Džerardo balse nuskambėjo apgailestavimas:

- Buvau įsitikinęs, kad tu mirusi, antraip nebūčiau nė žodžio
pasakęs tam šunsnukiui.
- Ar pasakei jam apie kliūtį?
- Jokiu būdu. Niekam negalėjau pasakyti, be to... tu pra­
dingai ir aš bijojau, jog ant manęs gali kristi įtarimas. - Jis pa­
tylėjo ir keistai droviai paklausė: - Beje, o kaip tai baigėsi?
- Kas baigėsi?
- Neapsimesk, kad nieko nesupranti, mieloji. Kalbu apie
tavo nėštumą. Tikriausiai persileidai arba tyčia... - Džerardas
sutrikęs nutilo. - Aš daug apie tai galvojau ir supratau, jog pa­
sielgiau blogai atsisakęs pripažinti kūdikį, bet juk žinai, kokie
mano santykiai su žmona. Jos silpna sveikata, o žinia apie tavo
nėštumą suteiktų jai daug sielvarto. Be to, negalėjau būti tikras,
kad tu pastojai nuo manęs.
Vivjena susijaudinusi nusigręžė. Nėštumas. Ji laukėsi kū­
dikio. Ranka iš lėto pakilo prie plokščio pilvo, suvirpėjo ir pri­
gludo. „To negali būti", - pagalvojo ji apimta siaubo. Viešpatie
brangiausias, jeigu ji buvo nėščia, kas atsitiko kūdikiui? Vivjeną
krėtė tai karštis, tai šaltis. Kas atsitiko? Tikriausiai įvyko persi­
leidimas, apie kitą galimybę ji nenorėjo nė pagalvoti.
Apimta siaubo mergina kietai užmerkė akis. Ji nebūtų ga­
lėjusi atsikratyti kūdikio... ar ne? Klausimai užgriuvo ją it
plėšrūs paukščiai, kapojo ir draskė - Vivjena ėmė drebėti.
- Supratau, - tarė Džerardas, pamatęs, kaip jai sunku apie
tai kalbėti, ir nusprendęs, jog ji pasirūpino nutraukti nėštumą. -
Na, nereikia savęs kaltinti, mieloji. Vargu ar tu tiktum būti
motina. Turi kitokių gebėjimų.

180
 ‘T'Jetįkra kurtizanė

Vivjena prasižiojo, tačiau neįstengė ištarti nė garso. Ka­

muojama kaltės ir skausmo ji pajėgė sutelkti dėmesį tik į vieną
patį svarbiausią dalyką. Grantas neturi apie tai sužinoti. Jeigu
jis sužinotų, ką ji veikiausiai padarė, jo panieka būtų beribė. Jis
niekintų ją neapsakomai... bet ne labiau nei ji pati save.
- Vivjena, - Džerardo balsas įsibrovė į jos karštligiškas
mintis. Jis priėjo iš už nugaros, suėmė už pirštinėtų rankų jai
žemiau alkūnių ir švelniai paglostė. - Vivjena, palik Morganą ir
grįžk pas mane. Šiąnakt. Morganas paprastas policininkas. Jis
negali duoti tau to, ką galiu aš. Juk žinai.
Bjaurūs, pikti žodžiai veržte veržėsi Vivjenai iš burnos, vis
dėlto jai kažkaip pavyko juos sulaikyti. Geriau nepaversti Dže­
rardo savo priešu... Ilgainiui jis gali būti naudingas. Ji nusi­
šypsojo jam drebančiomis lūpomis.
- Apsvarstysiu tavo pasiūlymą, - tarė ji. - Tačiau šiąnakt
manęs nelauk. O dabar... mes atskirai grįšime į salę. Nenoriu,
kad pamatęs mudu drauge Morganas pasijustų nesmagiai.
- Noriu vieno bučinio prieš mudviem išsiskiriant, - parei­
kalavo Džerardas.
Ji erzinamai nusišypsojo.
- Na, man vieno nepakaks, brangusis. Todėl verčiau jau eik.
Jis sugriebė jos pirštinėtą ranką, spustelėjo ir pabučiavo. Vos
tik Džerardas nuėjo, šypsena dingo Vivjenai nuo veido. Steng­
damasi nepravirkti ji persibraukė atgaliais pirštais per vėsią
prakaituotą kaktą. Tada kitu keliu nei Džerardas patraukė į
rūmus.
Pasinėrusi į atgailą ir karčius nuogąstavimus Vivjena stab­
telėjo prie vešlios gyvatvorės, šalia didžiulės akmeninės Tėvo

181
 LISA KLEYEAS

Laiko statulos. Dvelkė švelnus vėjelis. Vivjena buvo susijau­

dinusi, priblokšta ir suprato turinti nusiraminti prieš įžengdama
į menę. Ji visai nenorėjo atsidurti akis į akį su svečių minia, o
dar labiau nenorėjo susitikti Granto.
- Ištvirkėlė! - neapykantos pritvinkęs vyriškas balsas per­
skrodė tylą ir Vivjena krūptelėjo. - Aš nenurimsiu, kol tave pri­
baigsiu!
Apstulbusi Vivjena apsisuko aplinkui ieškodama balso šal­
tinio. Visur mirguliavo šešėliai. Jos širdis skausmingai daužėsi
krūtinėje. Pasigirdo žingsniai ir ji spruko lyg išgąsdintas kiškis.
Pasikėlusi sijonus ir slopiai riktelėjusi puolė akmeniniais
laiptais į viršų, bėgo klupinėdama, verždamasi į šviesą, krin­
tančią pro rūmų langus. Koja paslydo ant drėgno laiptelio, o gal
ten mėtėsi koks lapas, Vivjena krito visu svoriu ir skaudžiai su­
sitrenkė blauzdą. Surikusi iš skausmo ji susikaupė ketindama
bėgti toliau, tačiau buvo per vėlu... ją apglėbė kažkieno rankos.
- Ne, - suinkštė Vivjena verždamasi iš užpuoliko glėbio,
išties geležinio.
- Nusiraminkite, Vivjena, - jai prie ausies sududeno
šiurkštus balsas ir prireikė keliolikos sekundžių, kol mergina jį
atpažino. - Čia aš. Pažvelkite į mane, velniai griebtų!
Sumirksėjusi Vivjena spoksojo į jį, kol panika atlėgo ir jos
žvilgsnis praskaidrėjo.
- Grantai, - ištarė ji sunkiai alsuodama. Turbūt jis pamatė ją
iš namo ir atbėgo iškart, kai tik ji puolė į paniką. Grantas sėdėjo
ant akmeninių laiptų ir laikė apglėbęs Vivjeną, o jo veidas buvo
taip arti. Mėnesiena apšvietė ilgą nosį, nuo vešlių blakstienų
ant skruostų krito šešėliai. Sudrebėjusi iš palengvėjimo Vivjena

182
 'hĮetįkra. kurtizanė

prisiglaudė prie jo ir tvirtai apsivijo rankomis kaklą. - Ak, ačiū

Dievui...
- Kas atsitiko? - griežtai paklausė jis. - Kodėl jūs bėgote?
Vivjena apsilaižė lūpas ir prabilo stengdamasi kalbėti rišliai:
- Kažkas į mane kreipėsi iš už statulos.
- Gal Džerardas?
- Ne, n-nemanau... nepanašu į jį, bet aš... O, štai jis! - ji
parodė į tamsią figūrą: kažkas atsiskyrė nuo statulos ir dingo
už gyvatvorės.
- Tai Flegstadas, - sumurmėjo Grantas. - Vienas iš mūsų pa­
reigūnų. Jeigu čia yra dar kas nors, Flegstadas suras.
- Ar neturėtumėte ieškoti ir jūs?
Grantas kurį laiką žaidė su iš šukuosenos išsprūdusią
Vivjenos garbana, paskui švelniai užkišo už ausies. Netikėtai jo
lūpose nušvito meili šypsena.
- Siūlote palikti jus vieną?
- Ne, - iškart atsakė Vivjena ir jo kaklą apglėbusios jos
rankos įsitempė. - Tik ne po to, ką jis man pasakė.
Granto šypsena išblanko.
- Ką jis pasakė, Vivjena?
.Mergina įsitempė - puikiai suprato turinti būti atsargi. Ne­
galima net užsiminti apie nėštumą... bent jau tol, kol išsiaiškins
ką nors daugiau. Patogiau įsitaisiusi Granto glėbyje ji mėgavosi
jo raumeningo kūno artumu.
- Kad nenurims, kol mane nužudys, - netvirtai tarė.
- Ar jo balsas jums atrodė pažįstamas?
- Ne, visai nepažįstamas.
Grantas rūpestingai pataisė nusmukusią Vivjenos pirštinę ir

183
 LISA KLEYPAS

jo nykštys pasiliko aksominėje jos alkūnės sąnario duobutėje.

Nors jis taip pat mūvėjo pirštines, prisilietimas prie jos buvo
tvirtas ir raminamas.
- Ar jūs susižeidėte? - paklausė Grantas.
- Skauda koją... susimušiau blauzdą iš priekio, bet, man
regis, ten tik mėlynė... - Vivjena nepatenkinta suspigo, kai
Grantas kilstelėjo jos sijono priekį. - Ne, ne čia! Palaukit...
- Oda neprakirsta. - Jis įdėmiai apžiūrėjo patinusią mėlynę,
nekreipdamas dėmesio į jos pastangas jį atstumti. - Nejudėkite.
- Aš negaliu ramiai sėdėti, kai jūs apnuoginote mano... Ak,
paleiskite!
Pajutusi, kad prie jų kažkas eina, Vivjena labai nusiminė.
Grantas užsmaukė sijoną ant sužeistos jos kojos, bet seras Rosas
Kenonas jau stovėjo šalia jų. Prisispaudusi nuraudusiu skruostu
Grantui prie peties Vivjena įsmeigė akis į Kenoną.
- Flegstadui tamsoje nepavyko pamatyti to vyro veido, -
ramiai pranešė Kenonas. - Tačiau aišku, jog tas tipas aukštas,
žilaplaukis ir liesas. Įdomus sutapimas, kad karieta, priklau­
santi lordui Leinui (o jis atitinka apibūdinimą), ką tik išvažiavo
iš šių rūmų kiemo.
- Leinui, - Grantas atlaidžiai šyptelėjo. - Įtariamųjų sąraše
jo nėra.
- Ar jis minimas panelės Duval knygutėje?
- Ne, - ištarė drauge Grantas ir Vivjena.
Mergina nedrąsiai timptelėjo Grantui už švarko atlapo.
- Menėje pastebėjau į mane žiūrintį pagyvenusį vyriškį...
Atrodė sklidinas neapykantos man. Jo nosis panaši į sakalo
snapą. Ar tai galėjo būti lordas Leinas?

184
 f{etjkra kurtizanė

- Galėjo, - susimąstęs atsakė Grantas. - Tik, po perkūnais,

neįsivaizduoju, koks tarp judviejų ryšys. Iki šiol apie Leiną
niekas neužsiminė.
- Gal leisite man ištirti jo galimas sąsajas sų tuo, kas nutiko
panelei Duval? - pasidomėjo Kenonas. Nors jo žodžiai nu­
skambėjo kaip klausimas, neatrodė, jog jis prašytų leidimo. -
Taip jau nutiko, kad Leinas sutelkė opozicines jėgas ir mano
pasiūlymui padidinti mieste naktinių patrulių skaičių nebuvo
pritarta. Mielai jam už tai atsilyginčiau.
- Žinoma, - sutiko Grantas. Jis nukėlė Vivjeną sau nuo kelių
ir padėjo jai atsistoti.
Vivjena džiaugėsi juos gaubiančia tamsa, nes puikiai su­
prato, jog yra susivėlusi, be to, Grantas vis dar laikė suėmęs ją
už liemens.
- Ar jau galiu grįžti namo? - tyliai paklausė ji.
- Nematau priežasties, kodėl negalėtumėte, - atsakė jai seras
Rosas. - Šįvakar jūs gerai padirbėjote, panele Duval. Esu įsiti­
kinęs, kad jau greitai galėsime užbaigti tyrimą. Nebeliks kliūčių
jums vėl gyventi įprastą gyvenimą.
- Dėkoju, - dusliu balsu tarė Vivjena. Gal ji ir nedėkinga,
tačiau grįžti prie ankstesnio gyvenimo būdo užvis mažiausiai
troško. O kaip bus su atmintimi? Kada ji sugrįš? Ar išvis kada
nors sugrįš? Gal dabar ji iki paskutinio atodūsio turės stumti
dienas kaip būtybė be praeities, be paslapčių ir prisiminimų,
užpildančių asmenybę vidiniu turiniu? Net jeigu Kenonas ir
Grantas suras paslaptingąjį jos užpuoliką ir užkirs kelią gali­
miems pasikėsinimams, į ateitį ji vis tiek žvelgs su baime. Nes

185
 LISA KLEYPAS

pati nežino, kokia ji yra ir kokia turėtų būti. Išties keista bausmė:
iŠžmogaus plėšte išplėšti dalį gyvenimo.
Matyt, pajutęs Vivjenos vidinę kančią Grantas švelniai
suėmė jai už rankos. Ir palydėjo taku, vedančiu kitapus rūmų,
kur žiedinėje alėjoje stovėjo išrikiuotos karietos.
-Ką pasakys ledi Ličfild ir kiti, jei išvažiuosime neatsi­
sveikinę? - paklausė Vivjena.
- Pamanys, kad anksti išvykome, nes aš nekantravau kuo
greičiau parsivežti jus namo ir pasiguldyti į lovą.
Išgirdusi tiesmukus žodžius Vivjena sumirksėjo, nuo karščio
ir šalčio bangų jai pašiurpo oda. Nustebintai tokios Granto nuo­
taikos jai magėjo paklausti, ar jis ketina taip ir padaryti. Tačiau
žodžiai atsimušė vienas į kitą ir sulipę į gumulą įstrigo ger­
klėje.... toptelėjo mintis, kad to ji ir nori. Tai buvo beatodairiškas
ir beviltiškas troškimas, paprasčiausias malonaus artumo po­
reikis. Kas nukentėtų, jeigu ji atsiduotų Grantui? Galų gale,
juodu anksčiau tai jau darė. Tik ji negali prisiminti. Kodėl dabar
turėtų susilaikyti? Atrodo, jai nebereikia rūpintis dėl savo repu­
tacijos. Vivjena jautėsi tuščia, vieniša ir išsigandusi... Ji norėjo
pamaloninti Grantą... ir pati pajusti malonumą.
Reikėtų susilaikyti ir neiti ten, kur link krypsta mintys.
Tačiau Vivjena buvo susijaudinusi, nemaloniai lengvabūdiška,
tarsi jau žengtų keliu, iš kurio per vėlu išsukti.
Pamatęs juodu ateinant liokajus pasiskubino atnešti Vivjenai
kojų paminą. Jis buvo gerai išmuštruotas, todėl nerodė nuos­
tabos, kad jie taip anksti išvyksta iš pokylio, nieko neklausinėjo,
tik pasiteiravo, kur dabar važiuos.

186
 <l\[etikni kurtizanė

- Namo, - kimiai tarė Grantas, pats padėjo Vivjenai įlipti į

karietą ir davė ženklą liokajui paraginti vežiką.
Vivjena ištiesė ranką ir suraukusi antakius palietė sumuštą
koją.
- Ar skauda? - susirūpinęs pasiteiravo Grantas.
- Nelabai, bet... - Ji pažvelgė į dėtuvę su krištolo grafinais. -
Gal galėčiau gauti šlakelį brendžio? Po to, kas atsitiko, jaučiuosi
išmušta iš pusiausvyros.
Be žodžių įpylęs į taurelę brendžio Grantas ištiesė Vivjenai.
Ši paėmė, pakėlė prie lūpų ir vienu gurkšniu ištuštino. Gėrimas
nudegino gerklę ir krūtinę, akys priplūdo ašarų. Užgniaužusi
kosulį ji ištiesė jam taurelę.
- Prašyčiau dar, - kimiai tarė.
Kilstelėjęs antakį Grantas kurį laiką įdėmiai žvelgė į ją,
paskui vėl pripylė brendžio. Antras gurkšnis nuslydo gerkle
sklandžiau negu pirmas, maloni šiluma pasklido krūtinėje.
Tyliai atsidususi Vivjena grąžino taurelę Grantui ir patogiau
susigūžė kampe ant sėdynės.
- O, dabar daug geriau, - sumurmėjo ji.
- Nėra jokio reikalo bijoti, Vivjena, - patikino Grantas, nu­
sprendęs, kad dėl to ji ir užsigeidė brendžio. - Aš neleisiu nei
Leinui, nei kam kitam jūsų skriausti.
- Taip, aš žinau.
Mergina patikliai nusišypsojo, tačiau nuskambėjęs Granto
klausimas puste nupūtė šypseną.
- Apie ką judu su Džerardu kalbėjotės žemutiniame parke?
- Apie nereikšmingus dalykus, - atsakė Vivjena.

187
 LI SA K L E Y PA S

- Pasakykite man, ką jis sakė. Aš pats nuspręsiu, reikšminga

tai ar ne.
Niekas pasaulyje nebūtų privertęs Vivjenos atskleisti pa­
slapties apie nėštumą, todėl ji karštligiškai mąstė, ką atsakyti.
- Na... lordas Džerardas paklausė, kodėl aš esu su jumis,
sakė, kad jūs prasčiokas.
Tai išgirdęs Grantas pašaipiai nusišypsojo. Vivjena padarė
išvadą, jog panašių kandžių pastabųjisjauyra į valias prisiklausęs.
- Sakyčiau, lordas Džerardas teisingai sprendžia apie
žmones, - ramiai tarė Grantas. - Tęskite.
- Tada pasiūlė jus palikti ir grįžti pas jį.
- Ką atsakėte?
- Neatsakiau nei teigiamai, nei neigiamai, pažadėjau pa­
galvoti.
- Išmintingas manevras, - šaltai pripažino jis. - Jūsų atveju
geriau neskubėti apsispręsti.
- Aš nesiruošiu vėl būti jo meilužė, - atšovė Vivjena įsi­
žeidusi, kad jam kilo tokia mintis.
- Kas žino? - Atrodė, Grantas tyčia stengiasi ją įsiutinti. -
Kai viskas baigsis...
- Ar jūs to norite? - neslėpdama apmaudo paklausė Vivjena. -
Ar norite, kad aš grįžčiau pas lordą Džerardą? Arba susirasčiau
kokį kitą vyrą, galintį mane išlaikyti?
- Ne. Aš ne to noriu.
- Tai ko jūs... - Vivjena aiktelėjo, kai Grantas sugriebė ją it
medžiojantis tigras auką ir pasisodino ant kelių. Jis suleido
pirštus į šukuoseną sugadindamas garbanų kupetą, keli plaukų
smeigtukai nukrito ant karietos grindų.

188
 ‘]\(etikra kurtizanė

Grantas kvėpavo neritmingai, jo veidas įraudo. Jį draskė pa­

vydas, neviltis, skausmingas geismas... ir visa tai dėl šios erzi­
nančios būtybės jam ant kelių. Jis pavargo geisti to, ko negali
turėti, pavargo klupinėti užkliuvęs už savo paties sąžinės
statomų kliūčių. Ji, gyva nuodėmė švelniuose šilkuose, sėdėjo
jam ant kelių, o jis troško paskęsti jos kūno karštyje.
- Aš noriu, kad pasiliktumėte su manimi, - dusliu balsu tarė
Grantas. - Noriu, jog būtumėte mano.
Vivjena žvelgė į jį mėlynomis akimis pro vešlias blakstienas
ir atrodė, kad supranta jo kančias. Ji palietė vėsia pirštinėta
ranka jam skruostą.
- Tada būsiu, - sušnibždėjo ji ir saldus, brendžiu atsiduo­
dantis jos burnos kvapas padvelkė Grantui į veidą. - Nes ir aš
to noriu.
Šie žodžiai išlaisvino jame peralkusį žvėrį. Negalėdamas
susivaldyti Grantas suėmė už ilgos Vivjenos pirštinės krašto ir
numovė. Pačiupo nuogą jos ranką, tvirtai prispaudė delną sau
prie burnos ir smakro mėgaudamasis švelnia oda. Įsikniaubęs į
saują užsimerkė iš geismo ir malonumo.
Vivjena truktelėjo ranką ir išlaisvinusi ją nuslydo virpančiais
pirštais prie jo įsitempusio sprando. Daugiau raginti Granto
nereikėjo. Jis palenkė galvą ir pripuolė jai prie lūpų reikalau­
damas praverti. Vivjena prasižiojo kviesdama jį į saldžią ertmę
ir leidosi veržliai atakuojama jo liežuvio. Sunkiai dūsuodamas
Grantas dar tvirčiau ją apkabino ir dar karščiau įsisiurbė į lūpas.
Bučinys tapo siautulingas, Grantas troško pajusti dar stipresnį
skonį, bet, užuot pasisotinęs, jautėsi dar alkanesnis.

189
 L I S A K L Ii Y l ’A S

Urgzdamas Grantas atsiplėšė Vivjenai nuo lūpų ir nužvelgė

įraudusį jos veidą.
- Man tavęs vis negana, - prisipažino jis dusliu balsu. - Tu
tokia graži, tokia miela... Vivjena, leisk man... - Drebančiomis
rankomis Grantas grabinėjo suknelę jai ant nugaros, trauk­
damas ir plėšdamas grūmėsi su sunkiai įveikiamu užsegimu.
Bronzos spalvos audinys neatlaikė, kabliukai išplyšo ir liko
kabėti kilpelėse, korsažo kaušeliai atsiskyrė nuo blyškaus
Vivjenos kūno. - Leisk man, - suvebleno jis ir apkabino viena
ranka per grakščią nugarą neleisdamas jai atsitraukti. Suėmęs
į saują tvirtą apvalią krūtį ėmė nykščiu braukyti švelnų rožinį
spenelį, kol šis susitraukė ir patamsėjo. Kai Grantas palenkė
tamsiaplaukę galvą jai prie krūtinės, Vivjena prikando lūpą ir
išsirietė. Spenelį apgaubė drėgnas jo burnos karštis, liežuvis
spustelėjo kietą pumpurėlį.
Nuo brendžio ir glamonių skendėdama pojūčių migloje
Vivjena įsitvėrė Grantui į galvą. Jis timptelėjo dantimis spenelį -
švelniai, meistriškai, o didelis jo kūnas drebėjo purtomas
nuožmaus geismo. Užmerkusi akis Vivjena pasidavė grynai kū­
niškiems malonumams. Tačiau trumpas gėdos žybsnis pervėrė
sąmonę, kai apimta nevilties suvokė, jog tik nedora moteris,
kurtizanė, gali leisti vyrui išdarinėti su ja karietoje šitokius da­
lykus. Bet dabar jai buvo vis vien. Visai nesvarbu, kaip, kada ir
kur Grantas ją glamonėja. Juodu vienodai karštai geidžia vienas
kito ir jau niekas pasaulyje jų neišskirs.
Grantas perėjo prie kitos krūties, krimstelėjo jautrią vir­
šūnėlę, braukė ir baksnojo liežuviu, kol Vivjena aimanuodama
išsirietė. Sulig kiekviena jo liežuvio glamone Vivjena jautė vis

190
 “A (etikra kurtizanė

stiprėjantį malonų maudulį giliai pilve ir žemiau, tarp šlaunų.

Sunerimusi ji suspaudė kojas ir prisitraukė kelius, instinktyviai
ieškodama palengvėjimo.
Nusimovęs pirštinę Grantas suėmė jai už kulkšnies, nuo­
spaudos delne kabinosi už šilkinės kojinės. Jis išskėtė pirštus
ir perbraukė jai koja link kelio, iki tos vietos, kur keliaraištis
laikė prispaudęs šilką. Ištyrinėjo švelnią odą virš keliaraiščio ir
pakišo ranką po lininėmis kelnaitėmis. Kišo vis toliau, kol pa­
galiau apčiuopė garbanotą kalvelę tarp šlaunų.
Vivjena sutriko, norėjo priešintis, sudrebėjo ir kažką neaiškiai
suvebleno sėdėdama Grantui ant kelių. Grantas akimirksniu
įsisiurbė jai į lūpas aistringu bučiniu. Sudejavusi Vivjena įsi­
tvėrė jam į plačius pečius, o mintys apie pasipriešinimą ištirpo
it ledas saulėkaitoje. Granto ranka susirado jos kelnaičių priekį,
aptiko šilko juostele apkraštuotą paskiepą ir šmurkštelėjo
vidun. Pirštai švelniai nuslydo garbanėlėmis, bukas piršto
galas nugrimzdo tarp raukšlių, saugančių slapčiausią jos kūno
vietą. Vivjena tirtėjo iš sutrikimo, baimės ir jaudulio, jos galva
bejėgiškai nusviro Grantui ant peties.
Nuodėminga žvalgyba tęsėsi, nepavargstantis jo pirštas tol
glostė lengvais ilgais potėpiais, kol jos lyties lūpos paburko ir
tapo nepakeliamai jautrios. Grantas palietė mažą išsišovusį
pumpurėlį ir ėmė sukti ratu, užliedamas Vivjeną tokio ma­
lonumo bangomis, kad jai kilo noras klykti.
Vivjena rangėsi jam ant kelių, trynėsi į pūpsantį guzą, kuris
rėmėsi jai į sėdmenis. Nuo minties, jog Grantas jau visiškai pa­
sirengęs paimti ją čia, karietoje, jai iš gerklės išsiveržė virpantis
juokas.

191
 L I S A K L KY P A S

Granto pirštai susirado stulbinamą drėgmės šaltinį ir ėmė

tyrinėti aksominį uoksą. Nė neperspėjęs įkišo vidun didįjį
pirštą. Iš pradžių Vivjena priešinosi atsargiam jo įsiveržimui,
nestiprus skausmas privertė ją staigiai atsitraukti, išsirietusi ji
bandė atstumti Grantą nuo savęs. Tačiau jos vidiniai raumenys
susigniaužė, Vivjena šlaunimis suspaudė jam ranką, o Grantas
šnibždėjo raminamus žodžius ir bučiavo lomelę jai po ausimi.
- Tu tokia ankšta, - kimiai tarė jis. - Kodėl? Ar bijai?
- Taip, - prisipažino Vivjena, draskoma įvairiausių jausmų.
- Tau nėra ko bijoti.
- Aš... aš neprisimenu, kaip tai daryti, - šiaip taip išspaudė ji.
Granto pirštas jau lengviau įslydo vidun, papildomos
drėgmės pliūpsnis palengvino jam kelią. Jis neskubėdamas
nėrė kartą, kitą, judėjo gundomu ritmu, kuris vertė Vivjeną ju­
dinti klubus. Malonus maudulys stiprėjo, aštrėjo, kol galiausiai
visu kūnu sudrebėjusi Vivjena suleido nagus Grantui į švarką.
Pasaulis pakrypo ant ašies ir ėmė nevaldomai suktis.
Vivjenai žūtbūtinai reikėjo paliesti Granto odą, tačiau trukdė
keli drabužių sluoksniai ir sagos. Nuleidęs merginą ant sė­
dynės Grantas užgriuvo ant jos, viena koja įsirėmęs į karietos
grindis. Ir ėmė bučiuoti Vivjeną laikydamas jos galvą rankos
linkyje. Granto lūpos buvo šiurkščios, karštos, neramios, juodu
dejavo iš malonumo, pritariant garsiam širdžių plakimui.
Karieta priminė purtomą, į šalis mėtomą kokoną iš odos ir še­
šėlių, ore tvyrojo vanilinis Vivjenos kvepalų aromatas. Ji tvirtai
apkabino plačius Granto pečius ir pasitrynė nosimi jam į kaklą.
- Aš tave myliu, - pagulęs ją ant sėdynės ir žiūrėdamas iš
viršaus tarė Grantas.

192
 rNçtikra kurtizanė

- Nereikia to sakyti, - drebančiu balsu prabilo Vivjena,

tačiau jo žodžiai užliejo ją malonia šiluma.
- Aš tave myliu, - pakartojo Grantas, o žalios it katės jo akys
žibėjo tamsoje.
Vivjena įdėmiai žvelgė į jį klausdama savęs, ar Grantas su­
pranta, ką sako. Gal jis iš tų vyrų, kurie neskiria meilės nuo
geismo?
Karieta sustojo ir Vivjena susivokė, kad jie jau Karaliaus
gatvėje. Palenkęs galvą Grantas tylutėliai sukuždėjo jai į ausį:
- Pasimylėk šiąnakt su manimi, Vivjena.

193
 Buvo jau vėlu, tarnai išsiskirstę, vienintelis namie likęs lio­
kajus atidarė duris. Sumirksėjęs iš nuostabos jis nusuko žvilgsnį
nuo mažutės susitaršiusios būtybės šeimininko glėbyje.
Nešdamas brangų nešulį, rūpestingai apgaubtą jo švarku,
Grantas pažvelgė į pusiau pridengtą Vivjenos veidą. Ji nu­
raudusi tylėjo, atrodė sutrikusi, tačiau nuolanki. Prisiminęs,
jog prisipažino ją mylįs, Grantas ir pats tirštai išraudo, bet ne­
sigailėjo tai pasakęs. Pirmą kartą jis, suaugęs vyras, atskleidė
moteriai savo jausmus. Iki šio vakaro jis nė pats nežinojo turįs
slaptą asmenybės pusę ir dabar troško parodyti Vivjenai, koks
švelnus ir aistringas jis gali būti.
Juodu pasiekė jo miegamąjį ir Grantas pastatė Vivjeną šalia
lovos. Paglostęs susitaršiusius plaukus prigludo jai prie lūpų
karštu bučiniu. Tada ištraukė iš plaukų segtukus, paleido kasas
ir išpynė, vario spalvos jos garbanos švelniai glostė jam delnus.

194
 ‘T^Įetikra kurtizanė

- Pasakyk man, ką turiu daryti, - sušnibždėjo ji ir pakišusi

rankas jam po drabužiais palietė raumeningą liemenį, paskui
nugarą. - Aš nežinau, kaip tave patenkinti. Nieko neprisimenu.
- Tau ir nereikia prisiminti, - tarė jis su tyliu įniršiu. Tada
priglaudė ją prie smarkiai susijaudinusio savo kūno ir iš ma­
lonumo jam užgniaužė kvapą. Grantas apibėrė bučiniais jai
kaklą, nukeliavo lūpomis į apačią ir pasiekė vanile kvepiantį
tarpkrūtį. Vivjena sudrebėjo ir atsilošė prilaikoma jo rankų, jos
širdis pašėlusiai daužėsi krūtinėje.
Grantas iš lėto nurengė Vivjeną - atlaisvino drabužius ir
Šie nuslydo ant grindų. Apnuoginta jos oda buvo balta ir švy­
tinti, kūnas liaunas, itin dailių formų... Jis trumpam užsimerkė
slopindamas audringą geismą. Atmerkęs akis pamatė, kaip
Vivjena įsiropščia į lovą ir prisidengia nuogą kūną apklotu.
Jos drovumas buvo toks tikras, toks... mergiškas, ir Grantas pa­
galvojo, ar tokia ji buvo kadaise, prieš tapdama kurtizane.
- Neprisidenk, - tyliai paprašė jis. - Tavo kūnas per daug
gražus, kad jį slėptum.
Tačiau apklotas nenuslydo žemyn nė per plauką.
- Man šalta, - vos girdimai ištarė Vivjena, o jos skruostai
liepsnote liepsnojo.
- Aš tave sušildysiu, - šyptelėjęs pažadėjo Grantas ir ėmė
rengtis.
Vivjena žiūrėjo, kaip jis atsikrato drabužių ir atidengia vis
daugiau nuogos odos, daug tamsesnės negu jos, vietomis apžė­
lusios garbanėlėmis, vietomis randuotos. Ją nustebino Granto
kūno grakštumas ir jėga: reikėjo daug treniruotis, stengtis, at­
kakliai dirbti, kad nebūtų nė menkiausio riebalo.

195
 L I SA K L E Y P A S

- Tu teisus, - netvirtai tarė ji. - Be drabužių tikrai atrodai

įspūdingai.
Grantas šyptelėjo, priėjo prie jos ir įsirėmęs jai abipus
šlaunų pasilenkė. Vivjena juto, kaip jis brūkštelėjo burna jai per
plaukus.
- Tikrai taip manai? - paklausė Grantas. - Sakyk dabar, kol
aš dar ne lovoje su tavimi.
Užuot atsakiusi, Vivjena apsikabino jam už kaklo ir prisi­
traukė prie savęs. Grantas prigludo visu ūgiu ir staiga kitus
garsus jos ausyse užgožė širdies tvinksniai. Mintys pakriko ir
dingo iš galvos, liko tik pojūčiai... Stulbinamas jo kūno karštis,
krūtinplaukių šiurkštumas, neapsakomą malonumą keliančios
lūpos, bučiniai ant kaklo, pečių, krūtinės. Jo rankos, neramios ir
smalsios, įžūliai įsitaisiusios jai tarp šlaunų...
Jeigu kurioje nors sąmonės kertelėje ir buvo užsilikusi
menkutė abejonė, ji akimirksniu išnyko. Vivjena nė neįtarė,
jog vyras, taip puikiai pažįstantis šiurkščiąją gyvenimo pusę,
gali būti toks meilus, o jo rankos, tyrinėjančios intymiausias
jos kūno vietas, tokios švelnios. Jis kvėpavo trūksmingai, tarsi
tam būtų reikėję sutelkti jėgas, ir kiekvienas kvėptelėjimas nu­
degindavo ją it karštas garas. Prispaudęs Vivjeną nugara prie
čiužinio Grantas bučiavo ir trynė jos krūtų iškilumus, atsargiai
krimsčiojo sustandėjusius spenelius.
Aikčiodama Vivjena apkabino tamsiaplaukę Granto galvą
ir ėmė rangytis po juo iš malonumo ir vis didėjančios keistos
įtampos. Ūmai galvon atklydo mintis. Kaip ji galėjo tai daryti
su daugybe vyrų? Toks intymus aktas reikalauja didesnio pa­
sitikėjimo, nei ji įsivaizdavo. Tai neįmanoma... Kažkas dėl jos

196
 7\(etikra kurtizanė

suklydo. Tačiau prie šio klausimo Vivjena nespėjo apsistoti, jis

buvo išbaidytas jai iš galvos.
Vivjena pajuto, kaip Grantas suėmė už riešo, nuleido jos
ranką žemyn, pirštai užčiuopė karštą aksominę jo lyties odą.
Gergždžiančiu balsu murmėdamas padrąsinimus jis prispaudė
jos delną sau prie slėpsnų. Susidomėjusi ir susijaudinusi Vivjena
suėmė į saują tvirtą vyrišką įnagį ir ėmė droviai glamonėti.
Regis, Grantą tai dar labiau įaudrino. Jis godžiai ją pabučiavo
įsiveržęs liežuviu į burną ir praskėtęs jai šlaunis įsitaisė tarp jų.
Vivjena pajuto spaudimą į jautrią vietelę, nemalonų per­
šėjimą. Įsitempė, kai Grantas smarkiau ją užgulė, bukas spau­
dimas sustiprėjo. Tačiau ji nespėjo nei paprieštarauti, nei išsi­
sukti: suurzgęs gomuriniu balsu Grantas ryžtingai atakavo.
Pervėrė keistas skausmas ir Vivjena sulaikė kvapą - to ji dar
nebuvo patyrusi... niekada... Jokia moteris to negalėtų pamiršti.
Ji konvulsyviai įsirėmė Grantui į krūtinę ir pamėgino jį at­
stumti, bet jis vėl nėrė vidun, šįkart didelis karštas jo įnagis iki
galo paniro į ją.
Pro ašarų šydą Vivjena matė sutrikusio jo veido kontūrus.
- Nurimk, Vivjena, - šiurkščiai paliepė Grantas, tačiau ji
blaškėsi ir muistėsi jo prislėgta.
Apstulbintas Vivjenos kūno ankštumo iš vidaus, akivaiz­
džiai jos patiriamo skausmo ir raginamas jo paties smegenų
neišvengiamai brukamos išvados Grantas instinktyviai atsi­
traukė, kad ji nebesikamuotų.
- Man skauda, - sužiopčiojo Vivjena.
Grantas laikė ją tvirtai apglėbęs ir kuždėjo į ausį raminamus
žodžius: sakė, kad ją myli ir ja pasirūpins, kad palengvins

197
 LISA KLEYPAS

skausmą, jeigu tik ji leis. Vivjena iš lėto atsipalaidavo, prigludo

prie jo ir suleido nagus į kietus nugaros raumenis. Vis dar su­
sijungęs su ja Grantas perbraukė delnu jai per kūną. Jo nykštys
paniro į drėgną garbanų lopinėlį ir palietė ten slypintį jautrų
spurgelj. Ėmė palengva sukti jį ratu, mėgaudamasis jos virpčio­
jančio kūno atsaku.
Sudejavusi Vivjena kilstelėjo klubus prie glamonėjančios
rankos ir Grantas suprato, kad nemalonūs jos pojūčiai atlėgo.
Jis ir toliau ją glamonėjo, drauge judėdamas jos viduje giliais
sklandžiais postūmiais. Ūmai Vivjena riktelėjo, instinktyviai
išsirietė trokšdama priimti jį kuo giliau, nerimastingai kabin-
damasi nagais į nugarą. Grantas ėmė judėti lėtu ritmu, prisi­
derino prie jos, trokšdamas suteikti Vivjenai malonumo, visa
savo esybe stengdamasis ją patenkinti. Vivjena greitai pasiekė
ekstazę, jos vidiniai raumenys ėmė stipriai susitraukinėti, ga­
lūnės tirtėjo. Išsiliejęs joje Grantas pajuto daug didesnį pa­
lengvėjimą nei kada nors anksčiau. Jis sudejavo ir įsikniaubė
Vivjenai į peties linkį: jo slėpsnos tvinkčiojo, pulsas daužėsi, o
kūnas buvo sklidinas pilnatvės.
Mirtinoje tyloje Grantas atsiskyrė nuo Vivjenos ir išvydo ne­
paneigiamą patvirtinimą to, kas prieštaravo logikai. Suglumęs,
graužiamas kaltės, niršdamas ant savęs Grantas išvydo patvir­
tinimą to, kuo jokiu būdu nebūtų patikėjęs, jei ne apčiuopiamas
įrodymas.
Iki dabar Vivjena buvo skaisti.
Žvelgdamas į apsnūdusį jos veidą Grantas pakraipė galvą.
Vivjena sugraibė apklotą, užsitraukė ant savęs ir įsmeigė į jį
žvilgsnį, kuriame spindėjo sumaištis ir nerimas. Grantas uždėjo

198
 Js(etikra kurtizanė

delną jai ant šlaunies, Vivjena krūptelėjo, tačiau jo rankos neat-

stūmė.
- Kodėl man taip skaudėjo? - šiurkščiai paklausė ji.
Grantas atsakė ne iš karto, jo galvoje dūzgė daugybė
klausimų.
- Todėl, kad tu buvai skaisti, - pagaliau paaiškino jis.
- Bet... bet negalėjau... Aš... aš juk esu Vivjena Duval... ar ne?
Tu man sakei... - ji nutilo ir nustebusi įsispoksojo j Grantą.
- Jėzau, - sumurmėjo šis stengdamasis suvokti, kaip galima
taip smarkiai suklysti. - Tu negali būti Vivjena.
- O jeigu esu? Gal tu ir visi kiti paprasčiausiai blogai apie
mane galvojote? Gal...
- Neįmanoma, kad Vivjena Duval galėtų būti skaisti, - pa­
reiškė Grantas žiūrėdamas į ją tokiu žvilgsniu, tarsi niekada
nebūtų matęs. - Tiesiog neįmanoma. Iš išvaizdos esi visai tokia
kaip ji... tačiau tu ne Vivjena.
- Bet kaip galėčiau būti tokia panaši? Nebent esame gi­
minaitės... galbūt net... - ji nutilo, kai galvon šovė neįtikėtina
mintis.
- Sesuo dvynė? - niūriai užbaigė Grantas. - Sprendžiant iš
to, kaip atrodai, tai tikėtina. Nors niekas niekada net puse lūpų
neužsiminė apie Vivjenos seserį, juo labiau identišką dvynę.
- Tikrai manai, jog aš ne Vivjena? - palaužtu balsu su­
šnibždėjo mergina. - Tai, ką tu apie mane papasakojai... vyrai,
su kuriais aš permiegojau... tie įrašai dienoraštyje. Jie ne apie
mane?
- Ne apie tave, - tyliai patvirtino Grantas.

199
 LISA K L KY PA S

Ji apstulbino jį, nes apsipylė ašaromis: užsidengė veidą

delnais/ o žvilgančios srovelės sunkėsi pro tarpupirščius.
Grantas prisitraukė ją į glėbį ir priglaudė prie nuogos krū­
tinės. Nuo jos ašarų jį draskė skausmingas gailestis. Nusikeikęs
ėmė ją raminti.
- Atsiprašau, kad viskas taip susijaukė, - sušnibždėjo
Grantas. - Aš negaliu sugrąžinti tau nekaltybės. Nedovanotinai
tave įskaudinau.
- Ne, ne, - raudojo mergina įsikniaubusi jam į petį. - A-aš
verkiu n-ne dėl to. Man labai palengvėjo, kad esu ne Vivjena,
bet vis tiek... - Ji pamėgino susitvardyti, tačiau ašaros ir vėl pra­
trūko su nauja jėga. - Maniau, kad žinau, kas esu, i-ir tai mane
šiek tiek g-guodė, nors nieko negalėjau prisiminti. O dabar... -
mergina patraukė nosį ir nutilo smaugiama naujo ašarų pro­
veržio. - Kas aš? Man sunku ištverti tokią nežinią. Jaučiuosi
taip... - ji užsiraudojo ir daugiau kalbėti nebegalėjo.
Grantas laikė apkabinęs verkiančią būtybę ir sulig kiekviena
akimirka jį vis labiau slėgė kaltė.
- Aš tai sužinosiu, - tarė jis kimiu balsu. - Prisiekiu, tikrai
sužinosiu. Po perkūnais... liaukis verkusi. Prašau.
Glostydamas susivėlusius merginos plaukus Grantas mąstė,
kas, velniai griebtų, ji tokia ir kaip atsidūrė Vivjenos vietoje. Kodėl
jos niekas nepasigedo? Juk kur nors turi būti šeima, draugai...
bent vienas žmogus, susirūpinęs dėl jos dingimo. Galimas
daiktas, kad ji susižadėjusi. Tokios jaunos dailios būtybės nelieka
nepastebėtos. Pastaroji mintis dar labiau sunervino Grantą.
Ji turi asmeninį gyvenimą, apie kurį nei pati, nei jis nieko
nenutuokia.

200
 'fietikra kurtizanė

O kur, po šimts pypkių, tada yra tikroji Vivjena? Ar paslap­

tingasis žudikas ją jau surado ir užbaigė pradėtą darbą?
Sutrikęs dėl tokio netikėto įvykių posūkio Grantas palaukė, kol
Vivjena (jis negalėjo vadinti jos kitu vardu) pagaliau apsiramino,
ir paguldė ją ant lovos. Tada apsivilko tamsiai raudoną ruožuotą
chalatą, susirišo diržu ir nužingsniavo prie varpelio virvutės.
Timptelėjo už jos ir mažiau nei po penkių minučių pasirodė Ke-
lovas. Kamerdineris buvo paskubomis apsirengęs, susitaršiusiais
plaukais, užmiegotomis akimis. Grantas pasitikojį prie durų, laikė
truputį jas pravėręs, kad tarnas nematytų Vivjenos.
- Atneškite ąsotį karšto vandens ir kelis rankšluosčius, - pa­
liepė Grantas.
- Taip, sere.
Kamerdineris dingo ir Grantas pasuko prie lovos. Vivjena
nejudėjo. Jis iš pradžių pagalvojo, kad ji užmigo, tačiau priėjęs
arčiau pamatė, jog guli atsimerkusi.
- Aš ketinu atsilyginti tau už tai, ką padariau, - tyliai tarė
Grantas.
Mergina sujudėjo, pasuko galvą ir droviai nusišypsojo.
- Nereikia, - sušnibždėjo, o akyse sužibo ašaros. - Tu ne­
kaltas, kad palaikei mane Vivjena... Kiti taip pat. Niekas ne­
suabejojo, kas aš tokia. Negaliu kaltinti, jog pripažinai tai, kas
atrodė akivaizdu. - Ji trūksmingai atsiduso. - O dėl viso šito... -
nesmagiai mostelėjo ranka į sujauktą patalynę ir nuleidusi akis
nedrąsiai pridūrė: - Tai aš pati to norėjau. Tu negalėjai žinoti,
kad esu nekalta.
- Tai neatleidžia manęs nuo atsakomybės. - Įsitaisęs
pusiaugula ant lovos Grantas suėmė jos plaukų sruogą ir ėmė

201
 LIS A KLEYPAS

sukioti tarp pirštų. - Vivjena... - tarė jis ir nutilo, kai tik šis vardas
išsprūdo iš lūpų. - Prakeikimas! Kaip man dabar tave vadinti?
Mergina šyptelėjo.
- Gali ir toliau vadinti Vivjena. Aš prie šito vardo jau pri­
pratau, be to... nenoriu kito, kuris vis tiek bus ne mano. Noriu
sužinoti savąjį.
- Džiaugiuosi, kad tu nesi tikroji Vivjena, - sumurmėjo
Grantas įdėmiai žvelgdamas į ją ir žaisdamas su jos plaukais. -
Džiaugiuosi, jog be manęs daugiau niekas su tavimi nesimylėjo.
Ji įsmeigė į jį klausiamą žvilgsnį ir sudvejojo prieš atsa­
kydama.
- Aš taip pat, - prisipažino.
Jie ilgai žiūrėjo vienas į kitą panirę į neišsakytas mintis apie
tai, kas ką tik tarp jųdviejų įvyko ir kaip tai viską pakeitė.
Prisiminęs, kaip su ja elgėsi, Grantas susinervino. Jis at­
sidūrė siaubingoje padėtyje. Anksčiau tvarkė savo gyvenimą
apgalvotai, rūpestingai. O kai prieš savo valią įsimylėjo, pa­
aiškėjo, jog ji visai ne ta moteris, kaip jis manė, ir netyčia atėmė
iš jos nekaltybę. Turės už tai sumokėti. Nėra kitos išeities, tik
atskleisti jai tiesą, prisipažinti melavus ir puoselėti viltį, kad ji
galbūt jam atleis ir vėl juo patikės. Net jeigu taip ir bus, vis tiek
išlieka pavojus prarasti šią merginą, kai ji atgaus atmintį ir grįš
į savo ankstesnį gyvenimą.
Grantas dar niekada nejautė tokios atsakomybės už moterį,
tokio stipraus emocinio ir fizinio ryšio su ja. Lytinis aktas
dabar nušvito kitoje šviesoje, tarsi atėmęs iš jos nekaltybę jis
pats kažkokiu būdu būtų tapęs truputį tyresnis. Grantas troško
vėl su ja mylėtis, mokyti ją, tyrinėti ir viskuo dalytis. Nors jis

202
 7 'Netikra kurtizanė

jau anksčiau nenoromis pripažino vis karščiau ją mylintis, šis

jausmas staiga pažadino tikėjimą stebuklu ir nuslopino pyktį.
Jautėsi esąs paprasta gremėzdiška būtybė, pakvaišėlis, puoselė­
jantis rizikingų svajonių apie laimę.
Jis nekantriai pagalvojo, kur tas Kelovas ir kodėl taip ilgai
užtruko, juk paprašė jo visai paprastos paslaugos. Atvėręs duris
Grantas pažvelgė į pritemdytą koridorių. Koja užkliuvo už
kažko ant grindų. Dirstelėjęs į apačią pamatė padėklą su ąsočiu
karšto vandens, rankšluosčiais... buteliu brendžio ir taure. Ke­
lovas pasielgė taktiškai ir viską paliko prie durų.
Pakėlęs padėklą Grantas koja užtrenkė duris. Grįžęs prie
lovos padėjo jį ant naktinio stalelio.
- Prašom, - tarė jis duodamas Vivjenai lininį rankšluostį.
Ji nusišluostė ašarotas akis ir taip vaikiškai išsišnypštė nosį,
kad Grantas vos nenusišypsojo. Jis pripylė garuojančio vandens
į molinį glazūruotą dubenį, paėmė kitą rankšluostį ir sudrėkinęs
išgręžė. Vivjena droviai užvertė į viršų įraudusį, paburkusį
veidą ir Grantas ėmė jį šluostyti. Šiltas skudurėlis lietė jautrią
odą, nutrynė sūrių ašarų pėdsakus po akimis ir ant skruostų.
. Grantas tylomis paragino Vivjeną atsiremti į pagalves ir ji
pakluso. Jis vėl sudrėkino rankšluostį ir ėmė prausti ją it vaiką.
Nuprausė pažastis, krūtinę, pilvą, kojas. Jo beaistriai judesiai,
rodės, ją ramina, mergina palengva atsipalaidavo, nesipriešino
net tada, kai Grantas nuprausė jai vietelę tarp šlaunų. Kitu,
švariu ir šiltu, rankšluosčiu nuvalė net menkiausią kraujo ir
spermos pėdsaką. Stengėsi būti švelnus, tačiau ji vis tiek krūp­
čiojo nuo tokių intymių jo paslaugų.

203
 L I S A K L BY PA S

Kai užduotis buvo atlikta, Grantas užklojo Vivjeną apklotu,

nusivilko chalatą ir nusiprausė pats. Tada užpūtė lempą ir kam­
bariui paskendus tamsoje atsigulė į lovą. Vivjena buvo išsekusi,
bet dar nemiegojo, pajutusi nuo jo svorio įdumbant čiužinį ji
sustingo.
- Ką tu darai? - sušnibždėjo.
- Apkabinu tave.
Grantas pabučiavo jai į smilkinį, į ausį, į kaklą, darė tai ne­
skubėdamas, lūpos jos oda slydo lengvais brūkštelėjimais.
Vivjena aiktelėjusi sumirksėjo ir pastūmė jį įsirėmusi į
krūtinę.
- Daugiau nereikia, - tarė ji virpančiu balsu. - Aš labai pa­
vargusi. Man skauda, - pridūrė ji ir Grantas veikiau pajuto, nei
pamatė, kaip mergina nuraudo.
- Aš nesuteiksiu tau skausmo. Pažadu.
Jis apžiojo jos krūties spenelį, ėmė braukyti liežuviu ir juto,
kaip jis virsta jautriu pumpuru. Apglėbęs delnais abi jos krūtis
užtruko prie vienos, paskui prie kitos, pagaliau Vivjena trūks-
mingai atsiduso ir pakėlė rankas jam prie galvos. Iš pradžių
Grantas pamanė, kad ji atstums jį, tačiau Vivjena įsikabino jamį
plaukus ir prisitraukė arčiau. Suėmęs jai už klubų jis nužymėjo
bučiniais kelią iki bambos, tada iškišo liežuvį ir ėmė baksnoti
jo galu negilią lomelę. Kai jo burna pradėjo leistis žemyn link
cinamono spalvos garbanėlių trikampio tarp šlaunų, Vivjena
sužiopčiojo ir prisidengė jį ranka.
- Palauk, - paprašė ji su maldaujama gaidele balse.
- Patrauk ranką, - paragino Grantas.
- Negaliu.

204
 'A (etikra kurtizanė

Ji aiktelėjo, kai jis ėmė bučiuoti jai ranką, braudamasis pro

tarpupirščius. Pagaliau jo burna apsistojo plaštakos viduryje ir
tol braukė liežuviu nedidelius drėgnus ratus, kol visą Vivjenos
kūną ėmė dilgčioti iš susijaudinimo.
- Patrauk ranką, - dusliai pakartojo Grantas ir timptelėjo už
riešo.
Ji ir toliau dengėsi delnu, o jis aplaižė jos visus pirštus nuo
tarpupirščių iki pat galiukų. Granto liežuvis buvo žvitrus, ne­
nurimstantis, jis žaidė su jos riešu, su plaštaka ir su pirštais, kol
pagaliau ji dejuodama prisipažino daugiau nebeištversianti.
- Tai leisk man, po perkūnais, daryti tai, ką noriu, - švelniai
sukuždėjo jis. - Patrauk ranką, mieloji.
Vivjena pakluso, atidengė slepiamą vietą, ir Grantas pa­
tenkintas suurzgė. Pasitrynęs nosimi į ryškiaspalvę Vilnelę jis
pirštais praskleidė garbanėles. Perbraukė liežuviu per vilio­
jančią sūroką įlankėlę, pajuto, kaip visas Vivjenos kūnas su­
drebėjo. Dar kartą lyžtelėjęs ėmė godžiai tyrinėti, ragauti, mė­
gautis, jo pojūčiai išsiskleidė visomis vaivorykštės spalvomis.
Grantas jautė, kaip Vivjena stumia jo galvą nuo savęs, tačiau
nekreipė dėmesio į silpną pasipriešinimą ir susitelkė į švelnų
kūną sau po liežuviu. Vivjenos pirštai virpėjo, klubai nevalingai
kilo į viršų bejėgiškai atsiduodant. Ji jau nebegalėjo susilaikyti
neatsakiusi į glamones, jos kūnas veržėsi prie jo judėdamas
senu kaip pasaulis ritmu. Grantas suprato dabar jau galįs daryti
su ja, ką nori, ir vos atsispyrė pagundai pasikelti ir smigti į pul­
suojančią jos gelmę. Tačiau jį ne mažiau masino burna pajusti
jos pasitenkinimą, todėl jis liko kur buvęs, tik liežuvis greitai

205
 U S A KLEYPAS

judėjo, kol pagaliau Vivjena užgniaužė riksmą ir visu kūnu su­

drebėjo atsipalaiduodama.
- Ak... - sukuždėjo trūksmingai alsuodama. - Aš nežinojau...
nemaniau...
Ji nevaldomai virpėjo, kai Grantas pasikėlė ir apkabinęs ją
priglaudė prie krūtinės. Jis apibėrė sudrėkusius jos plaukus bu­
činiais.
- Tai tik pradžia, - patikino. - Mažutė dalelė to, ką tau teks
patirti su manimi.

Ji pati noriai puolė į liepsnas. Todėl galės kaltinti tik save,

jei apsvils. Tokios mintys pabudus pirmiausia šovė Vivjenai į
galvą: ji gulėjo viena, išsikėtojusi įstrižai didžiulės lovos. Žyb­
telėjo viltis, kad galbūt ji tik sapnavo itin tikrovišką sapną.
Tačiau patalai dar buvo išlaikę lengvą vyrišką kvapą, o ji nuoga
gulėjo po apklotais. Sunerimusi Vivjena praplėšė apsiblau­
susias akis. Nusimetusi apklotus pamatė blyškioje kojų ir klubų
odoje neryškias mėlynes, tarsi kas nors būtų pernelyg tvirtai
laikęs ją suspaustą.
Jai skaudėjo tose vietose, kuriose ji niekada gyvenime ne­
jautė skausmo. Nemaloniai gėlė tarp šlaunų, maudė raumenis
iš vidinės pusės nuo klubų iki kelių. Sopėjo pečius ir kaklą. Tuo
metu, kai Vivjena ilgesingai pagalvojo apie karštą vonią, kažkas
įėjo į kambarį.
Grantui priėjus prie lovos Vivjena akimirksniu užsiklojo iki
pat smakro. Jis buvo jau nusiprausęs ir apsirengęs, tvarkingai
nusiskutęs, susišukavęs drėgnus plaukus. Regis, šįryt jis ge­
rokai paplušėjo prie savo išvaizdos: juoda kaklaskarė užrišta

206
 'h(etikra kurtizanė

itin preciziškai, akinamo baltumo iškrakmolyti marškiniai

sudarė ryškų kontrastą su švarutėliu pilku švarku ir tamsesnės
pilkos spalvos liemene. Mūvėjo melsvai pilkas kelnes prie ilga-
aulių batų, nublizgintų iki spindėjimo.
Žvelgiant į gyvas žalias jo akis Vivjeną užliejo prieštaringi
jausmai. Ji negalėjo - ir neketino - kaltinti Granto, kad jis atėmė
iš jos nekaltybę. Pati noriai jam atsidavė. Juodu patyrė patį di­
džiausią intymumą, koks tik įmanomas tarp vyro ir moters, ir
giliai širdyje Vivjena dėl to džiūgavo. Vis dėlto ji garsiai nepri­
sipažino, jog jį myli. Buvo skubesnių reikalų... ir įtarimų, sly­
pinčių giliausiose jos sąmonės kertelėse.
Grantas priėjo prie Vivjenos, suėmė delnais skruostus ir įsi­
siurbė jai į lūpas ilgu aistringu bučiniu.
- Labas rytas, - tyliai tarė jis lengvai šypsodamasis. Nuo jo
žvilgsnio, kupino šilumos ir intymumo, ji nuraudo.
- A-ar tau dar ne laikas į Lenktąją gatvę? - paklausė Vivjena
mieguistu prikimusiu balsu. Sprendžiant iš pro langą srū­
vančios šviesos, buvo jau vėlus metas. Grantas paprastai iš­
eidavo saulei tekant.
- Šįryt aš neisiu į Lenktąją gatvę, - tarė jis ir prisėdo ant
lovos krašto, nuo jo svorio čiužinys įdubo.
Vivjena kurį laiką mąstė, nediduku delnu glamžydama už­
kloto kraštą.
- Dėl to, kas įvyko praėjusią naktį?
- Nuvažiuosime pas Linlį.
- Man gydytojo nereikia, - patikino ji ir pasilenkusi prie jo
įkvėpė malonaus vyriško kvapo. - Dauguma moterų po pirmojo
karto apsieina be medikų įsikišimo.

207
 LISA KLEYPAS

- Gal man reikia daktaro, - pašaipiai tarė Grantas ir pasi­

trynė skruostu į šilkines Vivjenos garbanas. - Velniai griebtų,
praėjusią naktį aš patyriau ne mažesnį sukrėtimą nei tu. - Atsi­
traukęs jis pažvelgė į jos sunerimusį veidą ir švelniai pridūrė: -
Reikia, kad man kalbantis su Linliu ir tu būtum drauge. Dakta­
rėlis turės mums abiem kai ką paaiškinti.
Jis ištiesė ranką kitapus lovos prie kupetos tamsiai raudono
šilko, papurtė ir padavė Vivjenai. Pamačiusi, jog tai Granto
chalatas, ji įsigudrino įkišti rankas į rankoves neatidengdama
krūtų.
- Aš mačiau begalę tavo nekaltybės ženklų, - patikino jis,
atsargiai ištraukė iš chalato vešlius Vivjenos plaukus ir paleido
ant nugaros. Jo balse nuskambėjo apgailestavimas, aukštus
skruostus ir tarpuakį nudažė ryškus raudonis. - Bet iki praė­
jusios nakties buvau įsitikinęs, kad jie klaidingi. Man nė tokia
mintis netoptelėjo, jog tu gali būti ne Vivjena Duval. - Grantas
paėmė jos ranką, pakėlė sau prie veido ir priglaudė švelnų
delną prie skruosto. Lūpomis palietė riešą. - Atleisk man, - su­
murmėjo akivaizdžiai prisivertęs, tai išdavė, kaip sunku jam
šiuos žodžius ištarti.
- Neturiu ką atleisti, - atsakė Vivjena, jai dilgčiojo delną nuo
švariai nuskusto jo skruosto šilumos. - Nieko bloga man nepa­
darei. Tu mane priglaudei, saugojai ir... aš pasikliauju tavimi.
Tačiau... - ji nutilo ieškodama tinkamų žodžių.
Grantas nuleido Vivjenos ranką ir sunerimęs pažvelgė į ją.
- Tačiau?.. - paragino tęsti suraukęs antakius.
- Manau, kad mums nereikėtų tęsti intymių santykių, - pa­
galiau išdaužė ji. - Bent kurį laiką.

208
 T^etikra kurtizanė

Staiga jo veidas tapo bereikšmis, tačiau Vivjena suprato, jog

jis ruošiasi pateikti jai daugybę kontrargumentų.
- Kodėl? - pasiteiravo Grantas.
Tvirtai susisiautusi į chalatą ji pasistengė atrodyti ori.
- Norėčiau kol kas to neaiškinti.
Dideliam Vivjenos palengvėjimui, Grantas daugiau apie tai
nekalbėjo... nors buvo aišku, kad su jos sprendimu nesutinka
ir neketina taikstytis. Negana to, jis apdovanojo ją spindulinga
Šypsena.
- Juk žinai, tu niekur iš mano namų neišeisi, - švelniai tarė jis.
Vivjena nuslopino liūdną juoką. Supratusi, jog Grantas nu­
siteikęs ją perkalbėti, ji susijaudino, bet drauge ir sunerimo.
Leidosi palydima į vonios kambarį, kuriame jos laukė karšto
vandens pilna sėdimoji vonia, o prie krosnies šilo sukabinti
rankšluosčiai. Raudonasis chalatas buvo jai gerokai per didelis
ir apačia vilkosi iš paskos tarsi šleifas, tik iš priekio Vivjena
laikė jį kiek pakėlusi, kad neprimintų ir nepargriūtų.
- Aš padėsiu tau nusiprausti, - pasisiūlė Grantas.
- Ačiū, nereikia, - kategoriškai pareiškė Vivjena. - Norėčiau
keletą minučių pabūti viena. Prašau.
v- Lauksiu gretimame kambaryje.
Mirkdama vonioje ir leisdama karštam vandeniui paleng­
vinti jos kūno peršulius Vivjena troško nors trumpo atokvėpio
nuo ją užgriuvusių rūpesčių. Deja, niekas negalėjo nuo jų išva­
duoti. Kankino klausimas, kas ji yra iš tikrųjų. Tik jau ne aris­
tokrato duktė... nesijautė priklausanti aukštuomenei. Bet ir ne
kurtizanė. Ji neturi nei vardo, nei šeimos, nei prisiminimų. Vėl
užplūdo neviltis: pasijuto nereikšminga, nusivylusi, bejėgė. O

209
 LISA KLEYPAS

jeigu ji taip niekada ir neišsiaiškins savo tapatybės? Ar įmanoma

susikurti naują gyvenimą nežinant, kas liko praeityje... vei­
kiausiai ji turėjo draugų, šeimą, galbūt mylimąjį?
Įėjo kambarinė padėti Vivjenai išlipti iš vonios, ji atnešė
tamsiai žalio kašmyro chalatą. Paprasto kirpimo drabužis,
puikiai tinkantis Vivjenai prie figūros, buvo susegamas kairėje
pusėje aukso sąsaga. Plati šalinė apykaklė ir siauros rankovės
apkraštuotos žalio šilko juostele. Gili chalato iškirptė buvo pa­
puošta sniego baltumo nėriniais, išryškinančiais smaragdinį
kašmyro žalumą. Tarnaitė supynė dar drėgnus Vivjenos
plaukus ir susuko ant viršugalvio į sunkų kuodą.
Padėkojusi jai Vivjena priėjo prie durų į miegamąjį, kuriame
jos laukė Grantas. Kurį laiką dvejojo prieš eidama į kambarį,
mėgino sukaupti drąsą, kad galėtų užduoti ją slegiantį ir ra­
mybės neduodantį klausimą. Ji beveik bijojo išgirsti atsakymą.
Tačiau niekam nebus geriau, juo labiau jai pačiai, jeigu elgsis
kaip bailė. Reikia pažvelgti tiesai į akis, kad ir kokia nemaloni ji
būtų. Kilstelėjusi galvą Vivjena žengė į kambarį.
Grantas sėdėjo krėsle prie lango. Jis iškart atsistojo ir nu­
žvelgė Vivjeną nuo galvos iki kojų.
- Kaip jautiesi? - tyliai paklausė.
Ji pamėgino nusišypsoti, tačiau lūpos neklausė.
- Man regis... - prabilo ir sunkiai nurijo seiles. - Man regis,
tu man kai ko nepasakei...
Jo veidas buvo bereikšmis.
- Ką norėtum sužinoti?
- Norėčiau išgirsti apie tavo santykius su tikrąja Vivjena.

210
 Pasodinęs Vivjeną į damastu apmuštą krėslą Grantas įsi­
taisė šalia jos. Tada pasilenkė į priekį, įsirėmė delnais į kelius ir
susimąstęs ilgai žvelgė į žarijas židinyje. Kai prabilo, Vivjenai
nepatiko skrupulingai apgalvota jo kalba, tarsi būtų norėjęs
kokčią tiesą pateikti kuo gražesnėje šviesoje.
- Gerai, - pagaliau tarė jis ir dirstelėjo į Vivjeną primerk­
tomis akimis. Atsidusęs sugniaužė kumščius. - Tu turi teisę
žinoti apie mane ir Vivjeną Duval... bet pirmiausia noriu pa­
sakyti... - Atrodė, jam per sunku kalbėti, Grantas tyliai nusi­
keikė: - Velniai griebtų. Aš pridariau gyvenime blogų dalykų...
galėčiau surašyti ilgiausią savo nuodėmių sąrašą. Kai kurias iš
jų padariau stengdamasis išlikti gyvas, kai kurias iš godumo.
Dėl to apgailestauju. Tačiau dėl jokios savo nuodėmės neapgai­
lestauju nė perpus tiek, kiek dėl to, kad tau pamelavau. Ir pri­
siekiu savo gyvybe... ne, savo brolio kapu... daugiau to nebus.

211
 LISA KLEYPAS

- Ką tu man pamelavai? - tyliai paklausė Vivjena ir suvirpėjo

iš baimės, lediniais gniaužtais suspaudusios paširdžius.
Grantas neatsakė, tik nukreipė žvilgsnį į židinį.
Žiūrint į jo profilį, kuris atrodė it iškaltas iš granito, merginai
staiga toptelėjo mintis.
- Dėl Vivjenos Duval? - spėjo. - Ji nebuvo tavo meilužė...
tiesa? Tu man pamelavai, kad mylėjaisi su ja. Kodėl taip pa­
darei? - Sutrikusi ji spoksojo į Grantą. - Kam tau reikėjo me­
luoti?
Grantui teko suimti save į rankas, kad liktų sėdėti veriamas
įdėmaus jos žvilgsnio. Anksčiau jam nebūdavo sunku prisipa­
žinti pasielgus nederamai. Linksmai paaiškinęs paklydimą jis
sau ir kitiems primindavo galų gale esąs tik žmogus. Tačiau
šįkart negalėjo nerūpestingai numoti ranka ir viską pamiršti.
Jis mėgino pasinaudoti kitu žmogumi... moterimi... o užvis
blogiausia, kad jo apgailėtinas kerštas nukrypo į niekuo dėtą
asmenį.
- Aš norėjau atkeršyti Vivjenai už gandus, kuriuos ji pa­
skleidė po Londoną, - tarė jis kaltės persmelktu balsu. - Tą
vakarą tave pamatęs parsinešiau čia ir nusprendžiau per­
miegoti su tavimi... su ja... maniau, tai būtų it balzamas mano
įžeistai savimeilei.
- Ką gi tu ketinai daryti? Pasinaudoti ja ir atstumti? Įskau­
dinti už tai, ką ji tau padarė?
Grantas susigėdęs linktelėjo galvą.
Vivjena skausmingai įkvėpė oro. Galbūt turėjo pasijusti
geriau, kad kita moteris, o ne ji buvo Granto keršto taikinys.
Tačiaunepasijuto. Ji negalėjopatikėti, jogjis toks smulkmeniškas

212
 *]\(etikra kurtizanė

ir negarbingas. Siaubingai žeidė mintis, kad tai, kas jai buvo at­
sidavimo aktas, jam - tik kerštas.
- Suprantu.
- Ne, nesupranti.
- Tai, kad buvau sužeista ir bejėgė, tau nieko nereiškė, - su­
šnibždėjo ji. - Tiesą sakant, taip susiklosčiusios aplinkybės tik
palengvino reikalus.
Jo akys buvo sklidinos nevilties, Vivjena pajuto po jo
tramdoma išore kunkuliuojant jausmus.
- Iš pat pradžių viskas buvo ne taip, kaip tikėjausi. Tu elgeisi
kitaip, negu būtų elgusis moteris, kuria tave laikiau.
Pasijutusi siaubingai išduota Vivjena pratrūko:
- Tu buvai man atrama, vienintelis patikimas žmogus... o
paaiškėjo, kad visą laiką melavai.
- Tik apie mudviejų tariamą ryšį.
- Tik? - perklausė ji niršdama, kad Grantas mėgina sumen­
kinti savo blogo poelgio svarbą. - Net jeigu aš būčiau buvusi
tikroji Vivjena, pasileidusi savimyla bjaurybė, kaip tu ir tikė­
jaisi, tai ne pasiteisinimas.
- Jeigu būčiau žinojęs, kas tu iš tikrųjų esi... tiksliau, kas
nesi... nebūčiau tavęs skaudinęs.
- Bet įskaudinai, - karčiai tarė mergina.
- Taip, žala padaryta. - Granto balsas buvo monotoniškas,
nerodantis emocijų. - Deja, dabar nieko daugiau nelieka, tik ati­
taisyti skriaudą prašant tavo atleidimo.
- Ne mano atleidimo, - pataisė ji. - Vivjenos.
Grantas spoksojo taip, tarsi ji staiga būtų išsikrausčiusi iš
proto.

213
 LISA KLEYPAS

- Tegul prasmegsiu skradžiai, jeigu nueisiu pas tą moterį

nulenkęs galvą.
- Tik taip aš suprantu skriaudos atitaisymą. - Ji nemirk­
sėdama žvelgė į jį. - Noriu, kad suradęs Vivjeną atsiprašytumjos
už žiaurius savo ketinimus. Tik tada, kai tau atleisji, atleisiu ir aš.
- Atsiprašyčiau Vivjenos, - vis labiau keldamas balsą pa­
kartojo Grantas. - Bet su ja aš nesimylėjau. Mylėjausi su tavimi.
- O jeigu būtum pasimylėjęs, kaip ir planavai? Ar dabar
jaustumeisi kaltas?
- Ne, - piktai metė jis.
- Vadinasi, tu neapgailestautum klasta ir apgaule privertęs
žmogų ką nors daryti, jei būtum įsitikinęs, kad jis to nusi­
pelnė? - Jos veidas buvo įsitempęs iš nusivylimo. - Nemaniau,
jog gali būti toks negailestingas ir linkęs į pikta!
- Juk sakiau, kad gailiuosi, po perkūnais!
- Nė kiek nesigaili, - atrėmė mergina. - Nėmaž neapgailes­
tauji dėl siaubingo savo plano... tau tik apmaudu, jog neįskau­
dinai moters, į kurią buvai nusitaikęs. Nepajėgčiau mylėti vyro,
galinčio šitaip elgtis.
Jai buvo beveik malonu stebėti, kaip Grantas stengiasi su­
tramdyti kunkuliuojantį pyktį. Užsimerkęs, sukaupęs visas
jėgas jis šiaip taip susitvardė, tačiau jo veidas tamsiai įraudo,
nuo nervinio tiko ėmė trūkčioti skruosto raumuo.
- Laikas eiti, - pagaliau tarė Grantas. - Pranešiau Linliui,
kad lauktų.

Nors iki prašmatnios daktaro Linlio rezidencijos buvo visai

netoli, Grantas buvo liepęs paruošti jiems karietą. Važiavo
juodu nejaukioje tyloje, visa laimė, kad neilgai. Vivjena dirsčiojo

214
 T^etikra kurtizanė

į didžiulį susierzinusį vyrą prieš save. Grantas atrodė apstulbęs

ir prislėgtas, pasirengęs susigrumti... tik neturėjo priešininko.
Vivjena spėjo, kad jis permąsto jųdviejų ginčą ir tylomis sten­
giasi paneigti jos argumentus. Ji troško ką nors pasakyti jam,
nuraminti keliais maloniais žodžiais... gal net pamėginti jį pa­
lenkti savo pusėn. Tačiau nepravėrė burnos. Grantas pats turi
priimti sprendimą. Ji žinojo, jog jis nemėgsta tikrosios Vivjenos
Duval, tačiau jo veiksmų tai nepateisina. Negalima meluoti ir
stengtis pasinaudoti kitu žmogumi vien dėl to, jog jo negerbi.
Jie privažiavo Linlio namą, vieną iš daugelio pastatų su grai­
kiškojo stiliaus fasadais, neapsakomai baltais gipso lipdiniais,
grakščiomis kolonomis. Grantas padėjo Vivjenai išlipti iš ka­
rietos ir nusivedė neaukštais laiptais prie durų, šios iškart pra­
sivėrė ir liokajus įleido atvykėlius vidun. Daktaras Linlis laukė
jų bibliotekoje - nedidelėje tvarkingoje patalpoje, pristatytoje
ąžuolinių knygų spintų, čia buvo ir Heplvaito* stiliaus stalas su
kėdėmis puošnia atkalte.
Maloniai pasisveikinęs Linlis pasodino Vivjeną į krėslą prie
židinio. Tada nusišypsojo ir nusibraukė ant kaktos užkritusią
šviesių plaukų sruogą.
1 - Panele Duval, - tyliai prabilo jis, - tikiuosi, jūs gerai jau­
čiatės?
Vivjena išsižiojo norėdama atsakyti, tačiau vėl užsičiaupė. Ji
žvelgė į gydytoją, tirštas raudonis užliejo skruostus supratus,
kad šio vizito tikslas - aptarti netikėtai iškilusį mergystės
klausimą ir kaip tai įmanoma jos atveju. Ir kodėl jai tenka kęsti
šitokią gėdą?
4 George Happleivhite (1727-1786) - vienas iš garsiausių 19 a. anglų baldžių.

215
 LISA KLEYPAS

Su nuostaba nužvelgęs ją Linlis sutelkė dėmesį į Grantą,

kurio veidas neišdavė jokių emocijų. Pilkose gydytojo akyse
šmėstelėjo smalsumas.
- Šįryt gavęs jūsų laiškelį aš turėjau atšaukti du vizitus,
Morganai, - pabrėžė jis. - Gal malonėtumėte pasakyti, kas tokio
neatidėliotino atsitiko?
- Paaiškėjo naujų panelės Duval bylos aplinkybių, - Grantas
pusiausėda rėmėsi į sunkaus ąžuolinio bibliotekos stalo
kraštą. - Įsivaizduoju, jog jūs vedate savo pacientų sveikatos
istorijas. Norėčiau peržiūrėti panelės Duval įrašus.
- Tie dokumentai skirti tik mano ir panelės Duval akims, -
santūriai paaiškino Linlis.
- Tai susiję su mano tyrimu. - Grantas nesmagiai patylėjo,
jo šnervės įsitempė. - Pasakykite man, Linli, juk apžiūrėjote
panelę Duval... Ar ji buvo nekalta?
Gydytojas nukreipė apstulbusį žvilgsnį nuo prislėgto
Vivjenos veido į Grantą.
- Tikrai ne, - patikino Linlis tampydamas auksaspalvę
garbaną, vėl užkritusią jam ant antakio.
-Turiu patikslinti, kad yra... tiksliau, buvo iki praėjusios
nakties.
Bibliotekoje stojo mirtina tyla. Gydytojo veidas išliko ramus.
- Ar jūs tuo tikri? - paklausė jis mąsliai žiūrėdamas tai į
Vivjeną, tai į Grantą.
Vivjena dar labiau nuraudo, bet akių nepakėlė.
- Aš nesu naivus paauglys, Linli, - sumurmėjo Grantas.
Daktaras nutaisė dalykišką toną:
- Tada aš apžiūrėjau ne šią moterį. Vivjena Duval buvo nėščia,

216
 T'letikra kurtizanė

nėštumas ankstyvos stadijos. Pamatęsjąjūsų namuose pamaniau,

kad įvyko persileidimas arba ji kūdikio atsikratė. Nustačiau, jog
gimda nepadidėjusi, kraujavimo nėra. Ne mano reikalas vertinti
jos apsisprendimą. O mergystės įrodymų aš neieškojau.
- Jėzau, - Grantas pažvelgė į Vivjeną. ši neatrodė nustebusi
ir jis įtariai primerkė žalias akis. - Tu tai žinojai, - tarė jis. -
Kažkaip sužinojai apie nėštumą.
- Veikiausiai ji laukėsi lordo Džerardo kūdikio, - atsakė
Vivjena. - Jis man pasakė apie tai, kai vakar vakare kalbėjomės
parke.
- Kodėl, velniai griebtų, man nepasakei?
- Aš nujaučiau, kokia būtų tavo reakcija, jei pagalvotum,
kad aš tyčia atsikračiau kūdikio, - paaiškino ji. - Būtum ėmęs
manęs neapkęsti. Todėl nusprendžiau kurį laiką nieko nesakyti.
Grantas prapliupo keiksmais ir įsmeigė į gydytoją grės­
mingą žvilgsnį.
- Tučtuojau duokite man tą sveikatos istoriją, Linli! Noriu
išsiaiškinti, kokias dar smulkmenas nuo manęs nuslėpėte.
Dauguma vyrų būtų išsigandę pykčiu liepsnojančio milžino,
tačiau Linlis neparodė nė menkiausio nerimo.
. - Gerai, Morganai, galėsite peržiūrėti tuos užrašus. Bet pir­
miausia aš šnektelėsiu su panele Duval... e, su šia jauna mo­
terimi... akis į akį.
- Kodėl akis į akį? - pasiteiravo Grantas.
- Todėl, kad man svarbiausia - jos gerovė. Esu matęs jau­
namarčių, po pirmos nakties ištiktų isterijos priepuolio. Man
rūpi įsitikinti, ar ji gerai jaučiasi, o jeigu jūs trepsėsite aplinkui
it įniršęs šernas, gali neatlaikyti nei jos, nei mano nervai.

217
 L I SA K l. F. Y PAS

- Nervai! - Grantas pašaipiai išsiviepė. - Jos nervai gele­

žiniai. - Jis dirstelėjo į Vivjeną ir pamatęs, jog ji nusigręžusi,
sunerimo. - Ar aš tiesą sakau?
Mergina nieko neatsakė, tik sėdėjo gniaužydama rankas
skreite.
- Išeikite, - gyvai paliepė Linlis; atrodė patenkintas, kad
turi retą teisę nurodyti Grantui, ką jam daryti. - Jūs pažįstate
šį namą, drauguži. Eikite, prasiblaškykite biliardo kambaryje.
Ko nors išgerkite arba parūkykite. Po kelių minučių liepsiu jus
pakviesti.
Grėsmingas urzgimas išsiveržė Grantui iŠ krūtinės ir jis ne­
noriai išėjo iš bibliotekos.
Vivjena nepatikliai pakėlė akis į prisiartinusį Linlį. Ji įsi­
tempė laukdama pasmerkimo, bet pilkose gydytojo akyse
išvydo gerumą ir susirūpinimą. Paprašęs leidimo atsisėsti ant
kėdės šalia jos jis pažvelgė į ją su lengva šypsena.
- Jis urzgia ir gąsdina, bet yra vienas iš puikiausių mano
pažįstamų žmonių, - tarė Linlis. - Morganas daug ką sugeba,
tik su moterimis jis beviltiškas. Kitaip sakant, ne iš tų, kuriems
patinka suvedžioti skaisčias merginas.
- Jis norėjo atkeršyti už tikrosios Vivjenos nepagarbų elgesį
su juo, - bespalviu balsu paaiškino ji. - Ketino su ja permiegoti,
o paskui atstumti.
Linlis papurtė galvą.
- Į jį tai nepanašu, - susimąstęs tarė.
- Žinoma, dabar jis nusiteikęs viską užglaistyti, - tęsė
Vivjena. - Man regis, netgi bando save įtikinti mane mylįs.

218
 ^hįetikra kurtizanė

- Po to, kas atsitiko, sakyčiau, jog esate nusipelniusi iŠ

Morgano kompensacijos.
- Ne, - sumurmėjo ji. - Man nereikia kompensacijos... Aš tik
noriu žinoti, kas esu.
- Suprantama, - gydytojas žvelgė į ją su atvira užuojauta. -
Deja, mažai kuo galiu jums padėti. Bet norėčiau patikinti, kad
nemalonūs pojūčiai, kuriuos, be abejo, patyrėte, yra trumpa­
laikiai. Vėliau jokio nesmagumo nebejausite.
Užuot atsakiusi, kad vėliau nieko panašaus nebenutiks,
Vivjena tik linktelėjo galvą.
- Aš suprantu, - greitai tarė ji. - Galite daugiau neaiškinti,
daktare Linli.
Jis raminamai nusišypsojo.
- Pakentėkite dar truputį. Aš noriu, kad suprastumėte, jog
vyro ir moters santykiai turi būti grįsti trimis dalykais: sąži­
ningumu, meile ir pasitikėjimu. Neatsiduokite vyrui, jeigu
nesate įsitikinusi, kad šie jausmai abipusiai. Kita vertus, tai
nuostabi patirtis, intymiosios gyvenimo pusės negalima atsi­
sakyti.
Jiems šnekantis Vivjena galvojo apie vyrą, vaikščiojantį po
šiuos namus, ir iš geismo jai sugniaužė pilvą. Pagalvojo, ar ras
drąsos vėl juo pasitikėti ir ar jis vertas tokio pasitikėjimo.
- Morganas - geras vyras, - patikino ją Linlis, tarsi per­
skaitęs jos mintis. - Išdidus, užsispyręs... bet gailiaširdis ir
narsus. Tikiuosi, lengvai nenumosite į jį ranka, mieloji. Ypač
turint omenyje, ką jis mėgina išsiaiškinti.
- Išsiaiškinti? - sunerimusi paklausė Vivjena. - Nesuprantu,
ką jūs turite omenyje.

219
 LI SA K L E Y P A S

Gydytojas šyptelėjo.
- Per penkerius metus, kiek pažįstu Grantą Morganą, dar
nemačiau jo šitaip sutrikusio dėl moters. Iš visų jausmų kaltė
jam mažiausiai būdinga.
- Jeigu jūs norite pasakyti, kad jis mane įsimylėjęs... - nepa­
tikliai pradėjo mergina.
- Visai nesvarbu, ką aš noriu pasakyti. Svarbiausia, jog jis
tikrai jus myli. - Linlis atsistojo ir nuėjo prie durų. Tačiau prieš
jas praverdamas kasdieniškai tarė: - Nuo jūsų priklauso, ar iš
to kas nors išeis.

Linlis rado Grantą biliardo kambaryje, sėdintį ant kėdės prie

gelumbe aptraukto stalo: pasirėmęs alkūne į jo kraštą ir pasi­
dėjęs smakrą ant delno jis kruopščiai nusitaikęs rideno dramblio
kaulo kamuoliukus per stalą į kampą su žalio šilko kišene, kuri,
rodės, tik ir laukia, kad galėtų juos praryti. Stebėdamas, kaip
vienas kamuoliukas atsitrenkia į kitą, Grantas pasiteiravo:
- Kaip ji laikosi?
- Įvertinus viską, ką jai teko išgyventi nuo tos nakties,
kai buvo ištraukta iš Temzės... išties labai gerai. Ištverminga
mergina.
Grantas pajuto, kaip nuslinko gerklėje įstrigęs gumulas.
Linliu jis pasitikėjo. Šis žmogus, gydantis daugybės Londono
moterų fizinius ir emocinius negalavimus, buvo puikus spe­
cialistas. Sugniaužęs paskutinį dramblio kaulo kamuoliuką
Grantas pamėtėjo jį ant stalo ir kamuoliukas neskubėdamas nu­
riedėjo į kampinę kišenę.

220
 T^etikra kurtizanė

- Turiu aptarti su jumis vieną klausimą, Linli, - tyliai tarė

jis. - Jūs nutylėjote apie tikrosios Vivjenos nėštumą...
- Buvau priverstas tylėti, - dalykiškai pareiškė gydytojas. -
Tą dieną, kai apžiūrėjau panelę Duval, ji man nedviprasmiškai
leido suprasti, kad privalau saugoti paslaptį, nes nuo to pri­
klauso kūdikio ateitis, o gal net jo gyvybė. Ir nors ji, regis,
mėgo viską dramatizuoti, aš buvau linkęs tuo tikėti. Mergina
neapsidžiaugė, kai patvirtinau, jog ji laukiasi, ir kažkodėl labai
skubėjo išeiti. Tarsi būtų bijojusi...
- Privalėjote pasakyti tai anksčiau! - Grantas pakilo ir su­
trikęs pasikasė galvą. - Dievas mato, kažkas nori ją nužudyti.
Žinodamas, kad ji nėščia, turėsiu už ko užsikabinti, bus lengviau
išsiaiškinti, kas jai nutiko ir kodėl.
- Morganai, - tyliai tarė gydytojas, - ar jūs žinote, kokia
ateitis laukia manęs kaip gydytojo, jeigu pasklis kalbos, kad aš
be pacientės leidimo paviešinau jos asmeninę informaciją? Ar
žinote, kiek daug moterų dėl vienos ar kitos priežasties yra pri­
verstos slėpti savo nėštumo aplinkybes?
- Galiu tik spėti, - pašaipiai metė Grantas. Garbingos
Londono aukštuomenės damos, pasibodėjusios bejausme san­
tuoka iš išskaičiavimo, dažnai paguodos ieškodavo meilužio
glėbyje. Kartais už santuokos ribų pradėtą kūdikį jos pagim­
dydavo kaip teisėto vyro įpėdinį. Neverta abejoti, kad populia­
rusis daktaras Linlis buvo daugybės moterų paslapčių sargas.
- Aš suprantu, ką reiškia konfidencialumas, - tęsė Grantas
kategorišku balsu. - Tačiau tikroji Vivjena veikiausiai yra gyva
ir kur nors slepiasi. Tikėtina, jog ji vis dar nėščia, jai gresia pa­
vojus... kaip ir merginai, su kuria ką tik kalbėjotės. Todėl jeigu

221
 LI SA KL F. Y PA S

prisiminsite, ką dar tądien jums pasakė Vivjena, pasielgsite tei­

singai man apie tai pranešęs.
- Gerai. Tačiau, prieš mums grįžtant į biblioteką peržiūrėti
įrašų sveikatos istorijoje, norėčiau duoti jums patarimą. Dėl
Vivjenos... tai yra tos jaunos moters, kuri mūsų laukia biblio­
tekoje. Visai suprantama, kodėl ji nebuvo nusiteikusi kalbėti
apie tokią šviežią savo, hm... patirtį su jumis, tačiau ji atrodo
esanti jautri būtybė ir nepagrįstai nukentėjo.
- Manote, permiegojusi su manimi ji jaučiasi mirtinai įbau­
ginta? - kandžiai paklausė Grantas.
Linlis nelinksmai nusišypsojo.
- Nustebtumėte sužinojęs, kaip menkai pažįstate moteris,
Morganai. Man teko gydyti keletą, kurios buvo tokios dva­
singos, kad negalėjo garsiai ištarti žodžių „pilvas" ir „krūtinė".
Yra moterų, neįstengiančių prisiversti paaiškinti savo nega­
lavimų. Stalo stalčiuje aš laikau skudurinę lėlę ir pasiūlau damai
parodyti tą lėlės kūno dalį, kurią skauda. Ir tai suaugusios, iš­
tekėjusios moterys. Aš žinau, dažnai jos tik apsimeta esančios
neapsakomai drovios, tačiau neabejotinai yra ir tokių, kurias su
lytimi ir kūnu susiję dalykai visiškai išmuša iš vėžių.
- Dėkui Dievui, Vivjena ne iš tų.
- Jūs teisus, - ramiai pritarė gydytojas, - tačiau net jei taip ir
yra, ji gali turėti kokių nors slaptų baimių arba nuogąstavimų,
kuriuos išsklaidyti galėsite tik jūs... arba kitas jos meilužis.
- Jokio kito meilužio nebus, - iškart pareiškė tokios minties
papiktintas Grantas. - Jai pakaks manęs.
- Na, daugumai moterų antroji seksualinė patirtis yra
netgi svarbesnė už pirmąją. Tada arba patvirtinamos, arba

222
 ‘Netikra kurtizanė

paneigiamos jų didžiausios baimės. Kaip gydytojas aš susi­

dariau štai kokią nuomonę: su dauguma mano pacienčių, įti­
kėjusių, neva jos šaltos iš prigimties, iš tikrųjų buvo blogai el­
giamasi, ir tai darė jų sutuoktiniai arba meilužiai.
Grantas metė į jį piktą žvilgsnį.
- Aš moku pamaloninti moterį, Linli. O gal ketinate su
manimi pasidalyti didžiule asmenine patirtimi?
Gydytojas staiga nusikvatojo.
- O ne, paliksiu jums pačiam susitvarkyti.
Sugrįžę į biblioteką juodu rado Vivjeną stovinčią prie knygų
spintos, prikrautos medicinos ir mokslo veikalų. Jos žvilgsnis
atsiplėšė nuo eilėmis sustatytų sunkių tomų lotyniškais ir grai­
kiškais pavadinimais ir įsmigo Grantui į veidą. Juodu kurį laiką
stovėjo nepatikliai žiūrėdami vienas į kitą, Vivjena mąstė, apie
ką galėjo kalbėtis Grantas su Linliu. Suraukęs juodus antakius
Grantas atrodė suirzęs.
Panaršęs po spinteles ir stalčius Linlis surado keletą virvele
surištų dokumentų.
- O štai ir jie, - tarė jis paskleidęs ant bibliotekos stalo keletą
lapų. Grantas akimirksniu atsirado šalia jo. - Matote? - pa­
klausė gydytojas braukdamas pirštu per pastabas. - Nieko ypa­
tingo čia nėra, tik... - Jis kiek pagrabaliojo, pavartė lapus, ūmai
keturkampis popieriaus lapas nuslydo nuo stalo ir nusklendė
ant grindų.
Vivjena greitai priėjo ir jį pakėlė. Tai buvo laiškas, užants­
pauduotas rudu vašku, ant voko užrašyta: „V. Devanė, Baltųjų
Rožių sodyba Forest Kreste, Sario grafystėje."
- Kas tai? - pasiteiravo Grantas.

223
 U S A KLEYPAS

Vivjena tylomis dėbsojoį voką. Užrašas ant jo, žodžiai „Baltųjų

Rožių sodyba" smelkėsi į smegenis, į jos miegančią atmintį ir ją
jaukė. Ji pravėrė lūpas ir kelis kartus garsiai perskaitė adresą.
- Na, Linli?- pertraukęs Vivjenąpareikalavo paaiškinti Grantas.
Gydytojas patraukė pečiais, atrodė truputį susigėdęs.
- Gerasis Dieve, buvau jį visai pamiršęs.
- Iš kur gavote šį laišką? - nekantriai paklausė Grantas.
- Panelė Duval paliko tą dieną, kai patvirtinau, jog ji nėščia.
Kaip sakiau, ji dėl to labai susikrimto. Skubėdama pasišalinti
netyčia išmetė rankinę. Viskas, kas joje buvo, pasklido ant
grindų, ji susižėrė atgal. Panelei Duval išėjus pamačiau, kad ji
nepastebėjo laiško, kurį aiškiai ruošėsi kažkam išsiųsti. Ketinau
grąžinti, kai apsilankys kitą kartą. Padėjau prie kitų jos doku­
mentų pasaugoti.
- Ar netoptelėjo mintis, jog laiškas gali būti svarbus?
- Aš labai užsiėmęs žmogus, Morganai, - ėmė teisintis gy­
dytojas, susikryžiavęs ant krūtinės grakščias rankas. - Turiu
daug svarbesnių darbų, negu rūpintis savo pacientų korespon­
dencija. O dabar jūs galite išplūsti mane už tokį neapsižiūrėjimą
arba atplėšti laišką ir perskaityti.
Vivjena jau buvo perlaužusi antspaudą. Ji išlankstė tvar­
kingai keliskart perlenktą lapą ir pamatė įmantria rašysena
brūkštelėtas eilutes. Kai kurie žodžiai buvo paskubomis paryš­
kinti, trūko poros raidžių:
„Labas,
ne, Tau negalima atvykti į miestą. Čia telkiasi audra, bet
nieko tokio, ko aš nepajėgčiau suvaldyti. Dar sutvarkysiu kelis
smulkius reikalus, o tada atvažiuosiu į Sarį.

224
 T^etikra kurtizanė

Iki greito pasimatymo, bučiuoju.

Vivjena"

Nepastebėdama, kad Grantas skaito jai per petį, Vivjena ne­

pakėlė akių nuo laiško.
- Ar ji norėjo išsiųsti ji savo meilužiui? - sumurmėjo ji.
- Tikriausiai.
- Kaip manai, ar dabar ji gali būti ten? Toje Baltųjų Rožių
sodyboje?
- Tai mes išsiaiškinsime. Šiandien aš ten nuvažiuosiu, -
atsakė jai Grantas. - Tik pirma užsuksiu į Lenktąją gatvę pasi­
šnekėti su Kenonu.
- Noriu važiuoti drauge.
- Mes nežinome, nei ką ten rasime, nei ko reikia tikėtis.
Londone tu būsi saugesnė.
- Tai neteisinga! - šūktelėjo mergina. - Jeigu Saryje yra
tikroji Vivjena, ir aš noriu ją pamatyti. Galbūt ji paaiškintų, kaip
aŠ atsidūriau jos vietoje. Ji netgi gali žinoti, kas aš esu. Privalau
važiuoti su tavimi!
- Ne, - nenusileido Grantas. - Tu liksi Londone ir būsi saugoma
mano namuose. Pasirūpinsiu, kad Kenonas paskirtų policininką
šįvakar tave saugoti, jeigu kartais ilgiau užtrukčiau. - Pamatęs
nelaimingą Vivjenos veidą jis apkabino ją per liemenį ir palenkęs
galvąšvelniai tarė: - Neleisiunė plaukeliui nukristi tau nuo galvos.
Net nenutuokiu, kas manęs laukia Saryje... todėl bus geriau, jeigu
tu liksi namie, būsi saugi ir tau nieko netrūks. Leisk man vienam
sutvarkyti šį reikalą.
Patenkinta, kad Grantas taipja rūpinasi, Vivjena linktelėjo galvą.

225
 L I S A K LE VF AS

- Ar pasistengsi sugrįžti kuo greičiau? - paklausė ji.

Grantas prigludo lūpomis jai prie kaktos, Vivjena pajuto, jog
jis šypsosi.
- Patikėk... visame pasaulyje yra tik viena vieta, kurioje aš
noriu būti, ir ji - šalia tavęs.

Važiuojant namo Vivjena žvelgė į laišką sau ant kelių ir

piršto galu braukė per moteriška rašysena išvedžiotas raides.
V. Devanė... Pavardė nedavė jai ramybės. Kaip ir daugybė kitų
dalykų, ji atrodė pažįstama, tačiau nepabudino konkrečių prisi­
minimų. V. Devanė...
- Ar prisimeni tą paveikslėlį Vivjenos miegamajame, šalia
tualetinio stalelio? - paklausė ji. - Trobelė, apkėsta baltomis
rožėmis... ir Devanė parašas. Tas žmogus Vivjenai labai daug
reiškia, jeigu ji laiko jo paveikslą miegamajame, o ištikus bėdai
išskuba pas jį.
Mergina sukiojo laišką tarp pirštų, kol Grantas ištiesė ranką.
- Duok jį man, kol dar visai nesutrynei, - paprašė.
Ji neprieštaraudama pakluso.
- Ar tu tiki, kad Vivjena dar gyva? - tyliai paklausė.
Granto ranka slystelėjo jai prie kelio ir padrąsinamai spus­
telėjo.
- Esu įsitikinęs, jog Vivjena ir vėl kaip katė nusileido ant
kojų.
Nuo šių žodžių jai palengvėjo.
- Aš taip dėl jos nerimauju. Gal mes tikrai giminaitės. Kaip
manai, ar mudvi galėtume būti seserys?
- Esate per daug panašios, kad nebūtumėte.

226
 ‘T^eükra kurtizanė

Užsimerkusi ji sunkiai atsiduso.

- Noriu sužinoti apie savo šeimą... draugus... Noriu su­
žinoti, kodėl niekas manęs neieško. Žmogaus dingimas negali
likti nepastebėtas... Nejaugi niekas manęs nepasigedo? - jos
balsas virto vos girdimu šnabždesiu. - Niekas manęs nemyli?
- Myli.
Sunerimusi Vivjena pažvelgė į ryžtingą Granto veidą, jos
širdis daužėsi krūtinėje. „Jis turi omenyje save", - nustebusi pa­
galvojo ji.
- Jeigu šiandien aš surasiu Vivjeną, - tęsė Grantas, jo žalios
akys buvo sklidinos švelnumo, - tai nepakeis to, kas yra tarp
manęs ir tavęs. O kai tu atgausi atmintį, man nė velnio nerūpės
tavo prisiminimai. Manęs nėra tavo praeityje... tačiau tavo
ateityje esu nusiteikęs būti.
- Jeigu t-tu kalbi apie kokią nors k-kompensaciją už praė­
jusią n-naktį, - sumikčiojo mergina, - tai visai nebūtina, juk jau
sakiau...
- Turiu omenyje ne tai. Kalbu apie savo jausmus tau.
Granto žodžiai Vivjenai paglostė širdį, tačiau drauge sukėlė
nerimą. Jai atrodė, kad nėra didesnės laimės, nei būti mylimai
tokio vyro kaip Grantas Morganas. Vis dėlto baiminosi, jog jį
slegia kaltė dėl iš jos atimtos nekaltybės, o Vivjena visai ne­
norėjo tekėti už vyro, pasipiršusio tik todėl, kad pats ją „su­
gadino". Be to, vesti ją jam neturėtų būti prievolė. Kita vertus,
Vivjena nepamiršo, ką Grantas kartą pasakė apie santuoką.
Jam žmonos visai nereikia, tikino jis. Grantas nenorėjo visą gy­
venimą būti ištikimas vienai moteriai. Na, jei nebūtų kalbėjęs
taip kategoriškai ir ciniškai... ne, nėra pagrindo abejoti. Jeigu

227
 L I SA K L E Y E A S

Grantas ryžtųsi apsisunkinti gyvenimą vesdamas merginą,

kurios niekada iš tikrųjų netroško, ilgainiui ji pradėtų jį erzinti.
- Nieko man nežadėk, - paprašė Vivjena, o kai jis ketino
kažką sakyti, užspaudė pirštais jam bumą. - Dar nežadėk.
Grantas sugriebė jos ranką ir išbučiavo pirštus, delną, gležną
riešą.
- Pasikalbėsime apie tai, kai sugrįšiu iš Sario.
Karietai sustojus Vivjena pamatė, kad jie jau prie Granto
namo.
- Linkiu tau saugios kelionės, - tarė ji tvirtai suspaudusi jam
ranką.
- Nesirūpink, - nuramino ją Grantas. - Esu nusiteikęs surasti
Vivjeną Duval ir išpainioti šią velnišką painiavą. O tada... - Jis
patylėjo ir padarė grimasą. - Po perkūnais, aš jos atsiprašysiu.
- Atsiprašysi? - ji žvelgė į jį apstulbusi, kiek pravėrusi lūpas.
- Net jei paskui krisčiau negyvas. - Granto lūpas iškreipė
pašaipi šypsenėlė. - Tai mažai tikėtina, - pridūrė jis nusijuokęs,
pasilenkė ir nuvogė iš jos bučinį, o tada padėjo išlipti iš karietos.

228
 f

Forest Krėsto miestelis buvo įsikūręs tarp Sario grafystės

viržynų. Nesugadintas ir pasislėpęs tarp dygiakrūmiais ap­
augusių nuokalnių jis turėjo dvi pagrindines gatves, bažnyčią
ir akacijomis apsodintą aikštę. Regis, miestelio simbolis buvo
laumžirgis, jį galėjai pamatyti kelių parduotuvių ir vienintelės
smuklės iškabose. Išties, daugybė laumžirgių zvimbė ore virš
pievelės aikštėje. Sustabdęs dviratę karietaitę gatvės pakraštyje
Grantas nužingsniavo į kepyklą. Oras viduje buvo karštas ir
saldus, eidamas tolynjis giliai kvėpė į plaučius malonų aromatą.
Putli moteris raumeningomis rankomis traukė iš krosnies
skardą su duonos kepaliukais.
- Ar ko nors pirksite, sere?
Grantas papurtė galvą.
- Ačiū, ne. Aš ieškau Baltųjų Rožių sodybos... Gal pasa­
kysite, kaip ją surasti?

229
 L I S A K LL Y l’ A S

- Jo. Ten daug metų gyveno mokytojas su dukra, Devanė.

Malonūs žmonės, visada iki ausų pasinėrę į knygas, apsupti
vaikų. Deja, vargšas ponas Devanė prieš dvejus metus pasimirė,
jo buvo silpna širdis. Bet duktė vis dar ten gyvena. Važiuokite
Kaimo gatve iki kelio pro Angelų bažnyčią. Kiek už miestelio vir­
žynuose pamatysite trobelę. Žiūrėkite, neišgąsdinkite merginos,
ji baikštoka. Mes jau keletą savaičių nematėme jos miestelyje.
Tik tarnaitę. - Moteriškė nutilo ir pasiteiravo kiek suraukusi ant­
akius: - Gal galiu paklausti, kokį reikalą į ją turite, sere?
Grantas nusišypsojo.
- Paklausti galite, bet aš neatsakysiu.
Kepėjo žmona sukrizeno.
-Manyčiau, tai mergelei sekasi, toks didelis gražus vyras
pasirodys prie jos namų slenksčio. Smarkiai sekasi!
Grantas grįžo į karietą ir nekantriai pliaukštelėjęs vadelėmis
paragino arklius. Lengva karietaitė truktelėjusi nudardėjo ne­
lygiu keliu ir pagaliau sustojo prie rąstinio namelio šiaudiniu
stogu. Nedidelį pastatą supo rožių krūmai. Buvo taip tylu, kad
Grantas girdėjo, kaip laumžirgiai sparneliais karpo orą, o tarp
gėlių zvimbia vabzdžiai. Priėjusį prie arkinio priedurio stambių
medinių rąstų sienoje jį apgaubė tirštas rožių kvapas. Trobelė
atrodė kaip paveikslėlis pasakų knygoje: su akmenine pašiūre
daržo įrankiams laikyti ir upeliu, čiurlenančiu tarp kukmedžių
ir gluosnių.
Krumpliais pabeldęs į duris Grantas nejučia sulaikė kvapą.
Išgirdo, kaip viduje kažkas sujudėjo, girgžtelėjo, tyliai pasi­
šnabždėjo netikėtai atvykus prašalaičiui. Palaukęs, jo nuomone,
gana ilgai, Grantas pabeldė vėl - šįkart padaužė kumščiu.

230
 ‘l'Įetikra kurtizanė

Duris pravėrė jaunutė virėja, tamsūs jos plaukai buvo sukišti

po žydru kyku.
- Laba diena, sere, - sumurmėjo ji.
- Aš noriu pasikalbėti su čia gyvenančia ponia.
- Jos nėra namie, sere, - tarnaitė buvo prasta melagė. - Nieko
nėra namie.
Grantas ironiškai pagalvojo, kad užsukus policininkui
ieškomo piliečio dažniausiai „nebūna namie".
- Eik ir ją pakviesk, - švelniai paragino jis. - Aš turiu mažai
laiko, o kantrybės - dar mažiau.
Mergina išsigandusi nuraudo.
- Sere, prašau eiti iš čia.
Jam nespėjus atsakyti iš trobelės vidaus pasigirdo ramus ak­
sominis balsas:
- Aš pasikalbėsiu su juo, Džeine. Galbūt to pakaks, kad jis
pasišalintų.
Grantas plačiai atidarė duris. Moteris stovėjo didžiojo kam­
bario viduryje. Ji vilkėjo raštuoto muslino suknelę, žavus au­
dinys dengė nedidelį pilvo iškilumą. Granto žvilgsnis nuslydo
jos papilnėjusią figūra ir užkliuvo už pistoleto mažoje tvirtoje
rankoje.
Pamačiusi jo veidą moteris iš lėto nuleido ginklą.
- O Dieve, - aiktelėjo ji. - Čia jūs, Morganai.
- Vivjena? - paklausė jis ironijos persmelktu balsu. - O gal
Anglijoje yra daugiau nei dvi Vivjenos?

231
 Viktorija. Pagaliau jis sužinojo savo mylimosios vardą.
Grantas dažnai kartojo jį pats sau keliaudamas atgal į Londoną.
Viktorija ir Vivjena tikrai buvo dvynės. Tik Vivjena, pasi­
rinkusi kurtizanės kelią, pasikeitė pavardę į Duval. O Viktorija
liko gyventi Forest Kreste su tėvu.
Baltųjų Rožių sodyba dvelkė šiluma ir jaukumu, nors buvo
aišku, kad Devanė šeima - gerų manierų skurdžiai. Jų namai
buvo pilni knygų, senoviškų tomų nutrintais viršeliais. Sienos
apkabinėtos paveikslėliais, nutapytais mėgėjiškai, tačiau malo­
niais akiai. Jie visi buvo pasirašyti to paties asmens. Viktorijos
Devanė.
šią popietę pasikalbėjęs su Vivjena Grantas negalėjo atsi­
stebėti, kad dvi moterys, iš išvaizdos panašios kaip du vandens
lašai, kitais atžvilgiais - visiškos priešingybės. Viktorija buvo
naivi kaimo šviesuolė: laiką ji leido skaitydama knygas,

232
 h(ctikrd kurtizanė

mokydama vietos vaikus, tapydama ir apylinkėse skindama

viržius. Vivjena - priešingai: ji mėgo malonumus ir buvo sava­
naudė sugedusiu moraliniu kompasu. Grantui į atmintį įsirėžė
jųdviejų pokalbio nuotrupos, ta vieta, kai jis apkaltino Vivjeną
tyčia atsiviliojus naivią seserį į Londoną, viliantis nukreipti
pavojų nuo savęs.
„Jūs numėtėte ją vilkams, kad pati liktumėte sveika, - šiurpiai
dalykiškai pareiškė Grantas. - Norėjote ją prakišti už save - taip
ir atsitiko. O jos atsikračiusi nusprendėte apsigyventi čia ir ap­
simesti, jog jūs - tai ji."
Nuo siaubingų kaltinimų Vivjenos veidas iš pykčio persi­
kreipė. Atsakydama ji šnypštė kaip įniršusi katė: „Nuspren­
džiau apsigyventi čia, nes tokios būklės vargiai galiu leistis į
dingusios sesers paieškas. Labai nerimavau, kur ji prapuolė ir
kas jai atsitiko. Buvau įsitikinusi: Viktorija išvažiavo į Londoną
ir manęs neradusi sugrįš namo. Jeigu norite žinoti, aš pasiunčiau
jai laiškelį ir perspėjau, kad nevažiuotų į Londoną!"
„Šitą?" - pašaipiai pasiteiravo Grantas išsitraukęs laišką iš
vidinės švarko kišenės.
Vivjena paėmė sulankstytą lapą ir skubiai perskaitė.
, „Iš kur jį gavote?"
„Jūs palikote laišką daktaro Linlio kabinete."
„Nepalikau! - karštai paprieštaravo Vivjena. - Išsiunčiau
iškart, kai tik... - ūmai ji nutilo ir prisispaudė pirštus prie lūpų,
jos balsas nuslopo. - Turėjau išsiųsti, - sušnibždėjo. - Buvau
įsitikinusi, kad išsiunčiau laišką, bet... kai tiek daug rūpesčių...
O Dieve! - Ji nusviedė laišką it gyvatę ir niūriai įsispoksojo į jį. -
Aš nenorėjau, kad Viktorija atvažiuotų į Londoną. Pati kalta,

233
 U S A KLEYPAS

kam lindo ten, kur jos niekas neprašė. Neketinu prisiimti kaltės
už tai, kas jai nutiko, turėjo būti protinga ir likti namie."
„Niekas nenori, kad prisiimtumėte kaltę, - ramiai patikino
ją Grantas. - Aš tik prašau padėti man... ir savo seseriai. Atsa­
kykite į keletą klausimų."
Vivjena iškart sutiko ir leido suprasti, jog yra pasirengusi iš­
sklaidyti jai virš galvos pakibusią grėsmę.
„Atsakysiu į visus jūsų klausimus, - tarė ji. - Tačiau po mūsų
pokalbio jūs tikrai norėsite šnektelėti dar su vienu žmogumi. Su
lordu Leinu."

Deja, tą vakarą lordo Leino jo namuose Londone aptikti ne­

pavyko. Bet Grantas sugebėjo iškvosti iš vyresniojo liokajaus,
kad šeimininkas dažniausiai laiką leidžia klube „Budlis": tai
buvo kilmingų dvarininkų, labiau mėgstančių kalbėtis apie me­
džioklę, o ne apie politiką, rojus.
Jau buvo sutemę, o danguje niūriai grumėjo perkūnija, kai
Grantas įsuko į Sv. Jokūbo gatvę. Jis buvo išvargęs po kelionės
ir užvis labiausiai troško kuo greičiau sugrįžti pas Viktoriją.
Galvodamas apie akimirką, kai pagaliau ją pamatys ir viską
paaiškins... pasakys, kas ji ir kuo vardu, papasakos, kaip ir kodėl
jai šitaip atsitiko, Grantas nesitvėrė savo kailyje. Jis troško, kad
ji jaustųsi saugi. Viktorijai tiek daug teko išgyventi, jis buvo nu­
siteikęs ją įtikinti, jog blogiausia - jau praeityje. Nuo šiol jis pa­
darys jos gyvenimą patogų ir malonų, jeigu tik ji leis.
Dar niekada Grantas nesijautė šitaip - jo galva buvo pilna
ateities planų, nuotaika jau kone optimistiška. Jis užbaigs tą
bjaurų reikalą su Vivjena Duval, o tada visą dėmesį nukreips į

234
 ‘T^etikra kurtizanė

Viktoriją. Per daugelį tarnybos metų Lenktosios gatvės policijos

būryje jamsiaubingai įgriso malšinti gatvių muštynes ir riaušes,
gaudyti nusikaltėlius po lūšnynus, ieškoti bankų plėšikų. Metas
perduoti šį darbą kokiam nors kitam vaikinui... o jis susikurs
daugiau džiaugsmo ir malonumo teikiantį gyvenimą.
Klubas, pavadintas pirmojo šeimininko vardu, tyčia buvo
nykoka vieta, kad džentelmenai čia galėtų pabūti ramiai ir at­
sipalaiduoti. Jie sėdėdavo sunkiuose minkštuose krėsluose su
cigaru arba stiklu brendžio ir žiūrėdavo į paveikslus su me­
džioklės ar kitokių kaimo pramogų vaizdais. Malonią tylą ret­
karčiais sutrikdydavo laikraščio šiugždėjimas arba iš bufeto at­
sklidęs prislopintas patarnautojo balsas. Į tokį klubą Granto nė
už ką nepriimtų. Jis buvo ganėtinai turtingas, bet nepriklausė
kilmingai giminei, neturėjo kaime dvaro, o medžiojo išimtinai
tik nusikaltėlius.
Įėjęs į vidų Grantas stabtelėjo ir pažvelgė į erkerį, kuriame
sėdėjo ir rūkė džentelmenai. Iškart prisistatęs vyresnysis lio­
kajus neatrodė patenkintas naujuoju svečiu.
- Sere? - Patarnautojo veidas buvo nedaug išraiškingesnis
už Žuvies. - Gal galėčiau paklausti, kokiu jūs reikalu?
- Man sakė, kad čia rasiu lordą Leiną. Esu Morganas iš
Lenktosios gatvės policijos būrio.
Vyresniojo liokajaus akyse šmėstelėjo nuostabos šešėlis.
Matyt, jam atrodė neįmanoma, kad šio klubo lankytojas galėtų
dominti policijos įstaigos Lenktojoje gatvėje pareigūnus.
- Ar lordas Leinas jūsų laukia, pone Morganai?
-Ne.

235
 LISA KLEYPAS

- Tada turėsite jį susirasti kitą kartą, sere. Ir kitoje vietoje, -

duodamas suprasti, jog kalba baigta, vyresnysis liokajus ištiesė
ranką prie durų rankenos, ketindamas išlydėti Grantą lauk.
Užrėmęs duris didžiule pėda Grantas akiplėšiškai nusi­
šypsojo vyresniajam liokajui.
- Atsiprašau, jei sudariau klaidingą įspūdį. Atrodo, pa­
manėte, kad prašau leidimo. Iš tikrųjų tai aš ketinu pasimatyti
su lordu Leinu. Šįvakar. Čia. O dabar... ar pasakysite, kurioje jis
salėje, ar man pačiam teks apieškoti klubą? Turėkite omenyje,
kad aš ne visada tvarkingai atlieku paiešką. Po jos kartais lieka
šukių.
Įsivaizdavęs, kokią sumaištį ramiame klube gali sukelti di­
džiulis įniršęs policininkas iš Lenktosios gatvės, vyresnysis lio­
kajus suakmenėjo iš siaubo.
- Taip elgtis nedera, - sužiopčiojo jis. - Negalima jaudinti
lankytojų. Tai baisu. Man regis, lordas Leinas dabar bufete.
Meldžiu jus bent lašelio taktiškumo...
- Taktiškesnio žmogaus už save aš nepažįstu, - patikino jį
Grantas ir nusišypsojo iki ausų. - Nusiraminkite... aš tik šnekte­
lėsiu su Leinu ir dingsiu iš čia niekieno nepastebėtas.
- Abejoju, - sumurmėjo vyresnysis liokajus, susirūpinęs ste­
bėdamas, kaip neprašytas svečias įžengia į šventą teritoriją.
Būreliai džentelmenų tylomis sėdėjo prie apskritų stalų at­
silošę Heplvaito stiliaus krėsluose, apmuštuose ašutiniu au­
diniu. Baltų lubų skliaute kabėjo masyvus krištolo sietynas. Virš
židinio dunksantis niūrus paveikslas, vaizduojantis elnių me­
džioklę, teikė patalpai vyriškos rimties. Grantui įėjus į bufetą, ten
esantys klubo lankytojai pasuko galvas ir vertinamai nužvelgė

236
 fHetikra kurtizanė

įo po kelionės dulkėtus drabužius, susitaršiusius plaukus. Nė

kiek nesivaržydamas netvarkingos išvaizdos Grantas permetė
akimis salę ir pamatė prie židinio sėdintį vienišą vyrą.
Džentelmenas buvo liesas, ilgomis galūnėmis, plieno spalvos
plaukais, prakaulaus, labai raukšlėto veido. Nuleidęs kumpą
nosį jis įdėmiai skaitė laikraštį. Lėkštėje ant stalo priešais jį buvo
bandelių, stiltono sūrio ir šaukštas raudonos spalvos uogienės.
Grantas neskubėdamas priėjo prie jo staliuko.
- Lorde Leinai, - tyliai kreipėsi jis. Vyriškis nepakėlė akių,
nors tikrai išgirdo. - Aš esu Morganas iš Lenktosios ga...
- Žinau, kas esate, - sumurmėjo Leinas. Tik baigęs skaityti
pastraipą jis teikėsi padėti laikraštį į šalį. Jo balsas buvo išla­
vintas, tačiau šiurkštus ir priminė garsus, kuriuos skleidžia seni
vienas į kitą besitrinantys kaulai.
- Aš noriu su jumis pasikalbėti.
Leinas šaltai nužvelgė jį keistai bespalvėmis akimis.
- Kaip drįsote prieiti prie manęs klube!
- Jei norite, galime eiti kur nors kitur, - pabrėžtinai man­
dagiai pasiūlė jam Grantas - buvo aišku, jog jis šaiposi.
- Aš noriu vienintelio dalyko, Morganai: kad eitumėte lauk
is čia.
■ V V♦

- Deja, negalėsiu padaryti jums tokios paslaugos, milorde.

Turiu aptarti skubų reikalą. Todėl... galime kalbėtis čia, jūsų
draugų akivaizdoje, arba susirasti nuošalesnį kampą.
Leinas pažiūrėjo į tarną, kuris susirūpinęs stebėjo juodu
iš pasienio. Jis atrodė sutrikęs, aiškiai nežinojo, kaip elgtis su
tokiu netikėtu įsibrovėliu.

237
 LISA KLEYPAS

- Manau, klubo darbuotojams teks jus iš čia išvesti, - pa­

reiškė Leinas ir spragtelėjo pirštais kviesdamas tarną, šis negai­
šuodamas puolė artyn.
Grantas perspėjamai pakėlė ranką siųsdamas tarną atgal
prie sienos. Ir šaltai nusišypsojo Leinui.
- Aš nesu nusiteikęs žaisti su jumis, milorde. Atvirai kalbant,
tik tiek betrūksta, - Grantas parodė mažytį tarpelį tarp nykščio
ir smiliaus, - kad pats nusitempčiau jus iš čia į tardymo kambarį
Lenktosios gatvės policijos būstinėje ir ten apklausčiau.
Lordo Leino veidas persikreipė iš pykčio.
- Jūs neišdrįsite!
- Dar ir kaip išdrįsiu, - patikino jį Grantas. - Man be galo
knieti suimti klubo narį tiesiog bufete... vien tam, kad kiti pa­
matytų, jog tai įmanoma. Tačiau susilaikysiu, milorde, jeigu pa­
rodysite gerą valią, norą padaryti man paslaugą ir atsakysite į
kelis klausimus.
Leino akys liepsnojo įtūžiu.
- Prakeiktas velnio išpera...
- Žinau, žinau. - Grantas davė ženklą tarnui ir šis nenoromis
prisiartino. - Prašau atnešti man puodelį kavos. Juodos. - Jis
patylėjo, paskui klausiamai kilstelėjo antakį. - Kur kalbėsimės,
milorde?
- Ar yra laisvas kambarys? - suurzgė Leinas pažvelgęs į
tarną.
- Manau, kad yra, milorde.
- Ketvirtas numeris, - pritarė jam Grantas. - Prašyčiau man
ten patiekti kavą.
- Žinoma, sere.

238
 ‘Netikra kurtizanė

Jausdami į juos įsmeigtus bufete susirinkusių klubo lan­

kytojų žvilgsnius du vyrai nuėjo tarp staliukų ir žengė per
slenkstį. Jie patraukė koridoriumi į tą pastato dalį, kurioje buvo
privatūs kambariai.
- Jūs net neįsivaizduojate, koks aš įtakingas, - išdidžiai pa­
reiškė Lemas. - Jei tik panorėsiu, jūsų viršininkas magistratas
rytoj jau lėks iš darbo. Už savo įžūlumą jūs galite atsidurti ka­
lėjime sukaustytas grandinėmis, nepraustaburni prasčioke!
- Geriau pasišnekėkime apie Vivjeną Duval, - maloniai pa­
siūlė jam Grantas.
Lordo Leino veidas išbluko ir tapo seno pergamento spalvos,
jam tai labai netiko.
- Dėl Dievo, apie ką jūs čia kalbate?
Į kambarį įėjo tarnas, nešinas padėklu su kava ir sausainiais,
įpylė puodelį Grantui ir spėriai pasišalino. Kai durys patikimai
užsidarė jamuž nugaros, Grantas vienu gurkšniu nugurkė pusę
puodelio tamsaus skysčio ir įrėmė ryžtingą žvilgsnį į nepatiklų
senojo lordo Leino veidą.
- Prieš mėnesį kažkas mėgino ją nužudyti, - tarė jis. - Nu­
jaučiu, kad jūs galėtumėte kiek daugiau nušviesti šį tamsų
reikalą, milorde.
Lemas piktai sugriežė dantimis.
- Aš atsisakau kalbėti apie šitą pagiežingą šliundrą.
- Jos nėra ir mano numylėtinių sąraše, - patikino Grantas. -
Tačiau jūs turite daugiau pagrindo jos neapkęsti nei kiti, tiesa?
Kaltinate ją dėl savo sūnaus savižudybės.
- Ji kalta dėl Hario mirties, - patvirtino Leinas. - Daug kam
esu tai sakęs.

239
 L I S A K I. KY PA S

- Kuo kalta?
Senasis aristokratas stengėsi suvaldyti emocijas, tačiau jo
balse nuskambėjo sielvarto ir pykčio gaidos:
- Mano sūnus daug metų kentėjo nuo melancholijos*. Dėl
ligos Haris buvo linkęs elgtis neatsakingai. Jis buvo visokių afe­
ristų, vagių... ir tokių moterų kaip toji Duval taikinys. Juodu su
Hariu turėjo romaną, o kai ji nutraukė santykius, mano sūnus
nusišovė.
- Jūs ne vien dėl to jos neapkenčiate, - pareiškė Grantas. -
Po Hario mirties Vivjena suviliojo jo sūnų Tomą, vienintelį jūsų
vaikaitį, ir planavo už jo ištekėti.
Stojo ilga tyla, lordas Leinas iš visų jėgų stengėsi neparodyti,
ką jaučia.
- Aš nežinau apie jos planus, susijusius su mano vaikaičiu, -
tarė jis tyliu abejingu balsu.
Leinas melavo meistriškai ir Grantas tai suprato, tačiau
juodu kalbėjosi šiam aristokratui itin skaudžia tema, jo įniršis
buvo pernelyg stiprus, kad pajėgtų jį ilgai slėpti.
- Sužinojęs, jog Vivjena siekia jūsų vaikaičio palankumo, jūs
parūpinote jam vietą Britanijos kariuomenėje, įsodinote į laivą ir
išsiuntėte į Indiją, - tęsė Grantas. - Regis, buvote įsitikinęs, kad
pagonys, laukiniai žvėrys ir mirtinos ligos jam kelia mažesnį
pavojų nei Vivjena. Dievas žino, gal ir teisus buvote. Tačiau jūs
tuo neapsiribojote, milorde. Pasamdęs kažkokį žmogų ją nu­
žudyti nuėjote kiek per toli.
- Nesąmonė! - atžariai metė Leinas. - Jeigu būčiau troškęs
tos paleistuvės mirties, pats būčiau ją užmušęs.
* Seniau melancholija buvo vadinamos ir kai kurios psichikos ligos.

240
 ‘l'įetikra kurtizanė

- Aukštos padėties žmonės to nedaro patys. Tik keista, kad

tokiam šlykščiam darbui jūs nusamdėte kažkokį idiotą. Jis ne­
padarė visko iki galo. Tas nerangus asilas nesugebėjo pribaigti
mažutės bejėgės moteriškės... apie tai jūs sužinojote per pokylį
pas ledi Ličfild: savo akimis pamatėte, kad Vivjena liko gyva.
Suprantama, nekantravote priversti tą niekšą užbaigti tai, už ką
jau buvote sumokėjęs.
Sunkiai tramdomo pykčio perkreiptame Leino veide šmės­
telėjo klasta ir pasitenkinimas savimi.
- Kaip jūs tai įrodysite?
- Baigęs tirti pasikėsinimą nužudyti panelę Duval ir su­
čiupęs jūsų nusamdytą žudiką įrodymų aš turėsiu daugiau,
negu reikia.
Tada nutiko keisčiausias dalykas... per darbo policijoje
metus Grantui to dar nepasitaikė. Gynybiniai barjerai neatlaikė,
Leinas pažvelgė į jį pergalinga pagieža spindinčiomis akimis. Ir
ištarė keturis nepajudinamu tikėjimu persmelktus žodžius:
- Jūs niekada jo nesučiupsite.
Kaltės pripažinimas Grantą užklupo netikėtai. Pagalvojo,
kad, Leinu dėtas, jis turbūt būtų bandęs išsisukti prisideng­
damas senyvu amžiumi, aukšta padėtimi visuomenėje, pasi­
telkęs politinę įtaką. Šiam lordui nebuvo jokio reikalo prisi­
pažinti. Tik vėliau Grantas suprato, jog tai galima paaiškinti
Leino įtikėjimu, kad jis neliečiamas. Veikiausiai jam net netop­
telėjo mintis, jog aristokratas, Lordų rūmų narys, galėtų būti
teisiamas už prostitutės nužudymą. Negana to, Leinas niršo
dėl sūnaus savižudybės ir troško, kad žmonės sužinotų, jog
už Hario mirtį buvo tinkamai atkeršyta. Iš jo, seno žmogaus,

24l
 L I S A K L KY l-’A S

kuriam jau nedaug liko gyventi, buvo atimtas vienintelis

sūnus.
Grantas nejudėdamas žiūrėjo į Leiną, o šis kalbėjo toliau su
tokiu užsidegimu, kad šiurpas ėjo per kūną:
- Vivjena Duval jau greitai gulės giliai po žeme, jos žudikas
dings iŠAnglijos... ir jūs nieko negalėsite padaryti.
Smarkiai susinervinęs Grantas turėjo sau priminti, kad Vik­
torija dabar jo namuose ir yra saugoma policininko.
- Tas pusgalvis neprisiartins prie Vivjenos, - tyliai tarė
Grantas. - Ir iki šiol jis nė pirštu jos nepalietė. Nuo pat jūsų
prakeikto sandėrio pradžios jis kėsinosi ne į tą moterį. Ne į tą,
ar supratote?! Moteris, kurią jis užpuolė ir įmetė į Temzę, ta,
kurią aš lydėjau į pokylį pas ledi Ličfild, - ne Vivjena Duval. Tai
jos sesuo. Vivjena visą laiką slapstėsi, o jūsų nusamdytas vyras
užpuolė ir bandė nužudyti jos niekuo dėtą seserį.
- Tai netiesa! - Leinas taip staigiai pašoko ant kojų, kad nu­
vertė kėdę. Sužinojęs, jog Vivjena Duval sveika ir nepasiekiama,
jis, regis, neteko proto. Atrodė, iš pykčio net plieno spalvos jo
plaukų galiukai kibirkščiuoja. - Melagis! Tik kvailys patikėtų
tokiomis pasakomis...
- Per jūsų bukagalviškumą Vivjenos sesuo išgyveno tikrą
pragarą, - pareiškė Grantas, užlietas nevaldomo pykčio
bangos. - Tačiau šįvakar jos košmarai baigsis. - Vargiai su­
prasdamas, ką daro, jis surakino seniui gerklę geležiniais
gniaužtais. - Ar padaryti jums tą patį, kas buvo padaryta jai? -
kimiai paklausė jis. - Pažiūrėsime, kaip jausitės, kai pridusintas
ilgai paplaukiosite Temzėje...
- Atitrauk... rankas... nuo manęs... - sušvokštė senis.

242
 'hĮetįkra kurtizanė

- Pasakykite, kas tas vyras, kad galėčiau padaryti galą šitai

nesąmonei, - niūriai pareikalavo Grantas. - Kalbėkite, niekše!
Lordo Leino veidas tirštai nuraudo, išsprogusios akys degė
pykčiu.
- Jeigu tai tiesa, - išspaudė jis, - jeigu jos yra dvi... aš jas abi
sunaikinsiu, kad būčiau tikras...
- To nebus! Viskas baigta, ar supratote? - Grantas tyčia dar
stipriau spustelėjo Leinui kaklą. - Kas jis toks? - vėl niūriai pa­
klausė, it keršto angelas žvelgdamas į pavandenijusias senio
akis.
Leinas su didžiule jėga spjaute išspjovė pavardę, seilėmis
aptaškydamas Grantui veidą.
Šis staiga atleido gniaužtus ir įsispoksojo į kvapą gaudantį
vyrą prieš save.
- Ką jūs pasakėte? - griežtai paklausė Grantas ir įtempė
klausą norėdamas išgirsti jo balsą per netikėtai atsiradusį
spengimą ausyse.
Žengęs kelis žingsnius atatupstas Leinas pakartojo pavardę
tarsi keiksmažodį.
- Kijesas, - kandžiai tarė jis. - Neilas Henris Kijesas... vienas
iš jūsų prakeiktų draugų. Policininkas. - Jis šaižiai nusikvatojo. -
Jam reikėjo pinigų. Patikino, kad be didelio vargo sutvarkys šį
reikalą. Turėjau suprasti, jog jūs visi nemokšos, nesugebate tin­
kamai atlikti savo darbo. Žinote, aš nusamdysiu ką nors kitą.
Vivjenai Duval nepavyks išsisukti.
Purtydamas galvą Grantas pasuko prie durų, jautėsi taip,
tarsi bristų per klampynę. Jis duso ir gaudė kvapą...

243
 L I S A K Lb Y lJA S

- O Dieve, - žiopčiojo iš siaubo nepajėgdamas rišliai mąstyti.

Pirmą kartą gyvenime Grantą sukaustė tokia didžiulė baimė,
kad jis nebesusivokė, ką daryti. Kijesas buvo policininkas, šį­
vakar paskirtas saugoti Viktoriją. Ji atiduota į rankas jos žu­
dikui, o Grantas tam pritarė. - Jeigu jai kas nors nutiks, - kimiai
sušnibždėjo jis Leinui, - jūsų gyvenimas bus baigtas.
Granto taip pat. Jis klupinėdamas išbėgo iš klubo tarsi iš
kapų rūsio į šaltą išblaivantį lietų lauke.
- Mano gyvenimas baigėsi, kai mirė Henris! - bėgdamas
paskui Grantą sušuko Leinas, jo balsas aidėjo stulbinamoje
tyloje, staiga sukausčiusioje klubą. Baisus skausmas įsimetė
seniui į krūtinę ir slėgė, spaudė, bet draskomas vis didėjančio
pykčio jis nekreipė dėmesio. - Dabar turiu vienintelį tikslą: pa­
matyti tą šliundrą negyvą! Aš nenurimsiu, kol ji bus gyva, ar
girdite! Net jeigu turėčiau pribaigti ją... pats savo rankomis...
Leinas sustojo didžiosios svetainės viduryje, tarnai ir klubo
lankytojai puolė prie jo. Senioką apgaubė tamsi migla, jis suriko
į vis tirštėjantį rūką, o skausmas krūtinėje stiprėjo ir plito.
Leinas juto jį liečiančias rankas, daugybė balsų stengėsi jį nura­
minti, tačiau tai tik dar labiau siutino. Riksmas nuslopo, tačiau
lūpos vis tiek šaukėsi keršto, jis ėmė kristi ir grindys nepermal­
daujamai artėjo... Leinas jautė, kaip jis ištirpsta neapykantoje,
kurios taip ir neišsižadėjo, negalėjo išsižadėti.

244
 - Policininkas atėjo, mieloji, - pranešė ponia Batons sustojusi
prie bibliotekos durų. - Jo pavardė ponas Kijesas, labai ma­
lonus džentelmenas... labiausiai patyręs iš visų, kuriuos seras
Kenonas galėjo pasiūlyti. Ponas Morganas poną Kijesą didžiai
vertina. Esate tikrai patikimose rankose.
- Perduokite ponui Kijesui mano padėką, kad pasirūpins
mūsų saugumu, kol nėra pono Morgano, - tyliai tarė Vivjena.
Su knyga rankoje ji stabtelėjo prie lango ir pažvelgė į artėjančią
audrą. Debesų marška buvo aptraukusi dangų, popietė labiau
priminė vakarą, stiprūs vėjo gūsiai siautė tarp sodo medžių.
Dar nelijo, nukrito tik vienas kitas didelis sunkus lašas, prana­
šaujantis, kad tuoj bus dar blogiau.
- Gal padėkosite jam pati, panele? - pasiteiravo ūkvedė. -
Ponas Kijesas laukia vestibiulyje, rodos, nekantrauja tuojau pat
su jumis pasišnekėti.

245
 LISA KLEYPAS

- Gerai, - nenoriai sutiko Vivjena. - Ar palydėsite jį čia?

- Taip, panele.
Spausdama prie krūtinės poezijos knygą Vivjena išskėtė
pirštus ant išraižyto odinio viršelio ir sunkiai atsiduso. Ji visai
nenorėjo kalbėtis su ponu Kijesu, troško, kad kuo greičiau su­
grįžtų Grantas. Žinant, jog jis laikinai išvykęs, merginą apėmė
keistas neramumas. Ji įprato visiškai juo pasitikėti ir negalėjo nė
pagalvoti, kad yra nuo jo atskirta, tegul tik vienai parai.
Aišku, negalima pasiduoti tokiems jausmams. Jų santykiai,
kad ir kokie būtų, netrukus nutrūks, ji turi išsaugoti bent lašą
savigarbos, kai juodu išsiskirs. Parodžiusi, kaip trokšta jo dė­
mesio, jo šypsenų ir draugijos, ji tik sukeltų keblumų jiems
abiem. Anksčiau ji gyveno be Granto Morgano, geriau susi­
taikyti su mintimi, kad ir vėl taip bus.
Prisivertusi kvėpuoti ramiai ir giliai Vivjena atpalaidavo
knygą spaudžiančią ranką ir pasisuko kaip tik tada, kai ponia
Batons įvedė į biblioteką policininką. Ponas Kijesas, vidutinio
ūgio ir vidutinio sudėjimo vyras, vilkėjo brangiu oranžinės
spalvos Švarku. Rankoje laikė pilką plačiakraštę skrybėlę. Jis
buvo patrauklus, atrodė Šauniai, žili plaukai papurę, susitaršę.
Vivjena negalėjo atplėšti nuo jo akių. Dabitiška pono Kijeso iš­
vaizda prieštaravo jos supratimui, kaip turi atrodyti Lenktosios
gatvės policijos būrio pareigūnas. Policininkui priėjus arčiau
Vivjena nutaisė mandagią šypseną ir tūptelėjo. Kažką sumur­
mėjusi ponia Batons pasisuko eiti.
Kijesas sustabdė ją lengvai palietęs ranką.
- Pasilikite, jeigu norite, ponia Batons, - tarė jis. - Galite pa­
siklausyti, ką aš pasakysiu panelei Duval.

246
 f{etikra kurtizanė

- Taip, sere, - ūkvedė paklusniai sustojo, susinėrė rankas ir

kiek sutrikusi suraukė antakius.
- Visų pirma, panele Duval, - su senamadišku rafinuotumu
prabilo Kijesas, - man, švelniai tariant, yra be galo malonu, kad
esu paskirtas jus saugoti.
- Dėkoju, - tarė Vivjena ir atkreipė dėmesį, kad lauke tuoj
prapliups lietus, dangus atrodė, grėsmingai švininis. - Ponia
Batons patikino, jog jus didžiai vertina mano... - staiga ji su­
trikusi nutilo. Kokie dar išdavikiški žodžiai būtų išsprūdę jai
iš burnos, jei nebūtų susigriebusi? Mano... Ji neturi teisės kal­
bėdama apie Grantą vartoti žodžio, kuris reiškia savinimąsi
ir prieraišumą. Grantas nėra jos - jokia prasme. Kaip ji galėjo
šitaip užsimiršti?
Apsimetęs, jog nepastebėjo rikto, Kijesas pasistengė pri­
dengti Vivjenos sutrikimą:
- Aš padarysiu viską, kas mano galioje, kad pateisinčiau
pono Morgano pasitikėjimą.
- Dėkoju, pone Kijesai.
- Kaip tik todėl, - neskubėdamas tęsė jis, - privalaujums pra­
nešti apie šiokius tokius mūsų plano pokyčius. Nesijaudinkite...
nėra jokio pavojaus... tik prieš pat man einant čia gavau nu­
rodymą iš sero Roso iškart nuvežti jus į Lenktąją gatvę.
- Mieliau likčiau čia, - nustebusi atsakė Vivjena ir nejučia
pakėlė ranką prie kaklo.
Kijesas papurtė galvą.
- Aš jus suprantu, panele Duval. Tačiau Morganui išvykus
seras Rosas gavo naujos informacijos, kuri verčia jį reikalauti,
kad būtumėte pristatyta į jo biurą.

247
 LIS A KLEYPAS

- O kokia tai informacija, sere? - pasidomėjo ponia Batons,

priėjusi prie Vivjenos ir atsistojusi šalia.
- Man neleidžiama jos viešinti, - atsakė Kijesas ramiai šyp­
sodamasis dviem sunerimusioms moterims* - Tačiau esu įsiti­
kinęs: ponas Morganas norėtų, kad paklustumėte serui Rosui.
Patikėkite, visame Londone nėra saugesnės vietos už ketvirtu
numeriu pažymėtą namą Lenktojoje gatvėje.
- Ar ilgai aš turėsiu ten pasilikti? - paklausė Vivjena. - Kol
grįš ponas Morganas?
- Galimas daiktas. - Staiga jo lūpos nekantriai sutrūkčiojo. -
Paskubėkite, panele Duval, mes gaištame laiką. Seras Rosas
davė man nurodymą jus iš karto pristatyti jam.
- Gerai.
Taip netikėtai pasikeitęs planas Vivjeną išmušė iš pusiau­
svyros. Apėmė baugus jausmas. Ponas Kijesas atrodė ma­
lonus vyras, bet kažkas jame jai nepatiko, nors pati nesuprato
kas. Atrodė, tarsi po geraširdiška išvaizda slėptųsi šaltas ali­
gatorius. Vivjena juto instinktyvų norą šalintis šio vyro. Jos
širdis ėmė plakti smarkiau, neramiai daužytis krūtinėje. Tokia
kūno reakcija Vivjeną stebino, nes protas neįžvelgė jokios
priežasties.
Ūmai kilo noras bėgti, ji vos susilaikė to nepadariusi.
- Pone Kijesai, - per jėgą išspaudė mergina, - ar galiu pa­
siimti tarnaitę? Norėčiau moteriškos draugijos.
- Merė važiuos kartu, - pareiškė ponia Batons, pritardama
tokiam sumanymui.
Kijesas iškart papurtė galvą.
- Nėra jokio reikalo. Jūs važiuojate ne į svečius, panele

248
 1\(etikra kurtizanė

Duval, tai oficialus reikalas. Norėčiau išvykti tuojau pat, kol

audra dar neįsismarkavo.
Vivjena su ūkvede apsikeitė klausiamais žvilgsniais. „Ar jis
patikimas?" - Švietė klausimas Vivjenos akyse ir ponia Batons
be žodžių atsakė: „Manau, kad taip."
Ponia Batons atrodė susirūpinusi, tačiau bejėgiškai nulenkė
žilstelėjusią galvą.
- Panele Duval, - tyliai tarė ji, - jeigu ponas Kijesas sako, jog
privalote vykti, aš neturiu ką pridurti. - Ponia Batons suraukė
kaktą. - Jis teisus... jūs niekur nebūsite tokia saugi kaip Lenk­
tojoje gatvėje.
Vivjena pažvelgė pro langą į temstantį dangų.
- Gerai, - ramiai sutiko ji. - Atsiprašau, pone Kijesai, aš tik
persiausiu batus ir pasiimsiu apsiaustą.
N/

- Žinoma, panele Duval.

Nenuleisdama akių nuo policininko Vivjena žengė žingsnį
atatupsta. Jos galvoje siautėjo mintys, atsitrenkdamos į už­
maršties sieną.
- Sere... mes kažkada jau buvome susitikę, tiesa?
- Nemanau, panele.
Jo žvilgsnyje slypėjo keistas priešiškumas ir Vivjenai baimė
suspaudė paširdžius. Ji suprato, kad šis vyras jos nemėgsta.
Veikiausiai prisiklausė tų siaubingų kalbų apie ją... tiksliau,
apie tikrąją Vivjeną... ir jomis tiki.
Sugriaudėjo perkūnija, Kijesas pasuko galvą ir pažvelgė
į lauke tirštėjančias sutemas. Jo profilis: kiek pakumpusi
nosis, plaukų kontūrai, nedidelis smakras ir kelios raukšlės
pasmakrėje siuntė jai pavojaus signalus.

249
 U S A KLEYPAS

Atsigręžęs į Vivjeną Kijesas pamatė jos veide įtampą.

- Mes neturime laiko, panele Duval.
Vivjena pasisuko ir išėjo iš bibliotekos stengdamasi negrei­
tinti žingsnio, nors panika darėsi vis stipresnė. Sunkiai šno­
puodama ji metė žvilgsnį per petį. Kijesas stovėjo laiptų apa­
čioje ir nenuleido nuo jos akių. Buvo panašus į demoną, keti­
nantį nusitempti ją į pragaro gelmes.
Vivjena troško vienintelio dalyko: atsidurti savo kambaryje,
užsirakinti ir pasislėpti. Laiptai dunksojo priešais ją it kalno
šlaitas, ji kluptelėjo nerangiai kopdama į viršų. Rodos, praėjo
visa amžinybė, kol atsidūrė prie savo kambario. Įpuolusi vidun
užtrenkė duris ir sustojo krečiama drebulio. Užliejo pojūčiai: jai
atrodė, kad skęsta, stengiasi įkvėpti oro, jos galūnės sustingo
nuo geliančio šalčio. „Grantai! - pamėgino ištarti ji despera­
tiškai maldaudama pagalbos, tačiau neišspaudė nė garso. -
Grantai!"
Nuo užgriuvusių prisiminimų mergina suklupo ant kelių.
Naktis, kai ją užpuolė... žilaplaukis vyras žiauria veido iš­
raiška... šiurkščios rankos sugniaužia gerklę, nykščiai sminga
tol, kol užspaudžia kvėpavimo takus. Nebegalinčią įkvėpti
ją praryja tamsa... paskui stingdantis Šaltis, tamsus vanduo
traukia į dugną.
Tai padarė ponas Kijesas. Ji nė per nago juodymą tuo nea­
bejojo. Tai jis mėgino ją nužudyti, bet nepavyko, todėl mėgins
dar sykį.
Per kaustantį siaubą prasismelkė suvokimas, jog ji išduota.
„Grantai... kaip tu galėjai atsiųsti jį čia? Kaip galėjai palikti
mane vieną su juo?"

250
 l^Įetik.ra kurtizanė

Tačiau širdis atkakliai tvirtino, kad jis dėl to nekaltas. Grantas

tyčia nebūtų to padaręs.
Jai gresia pavojus toje vietoje, kuri iki šiol buvo it rojus.
Purtoma drebulio ir gaudydama orą mergina nuropojo iki
lovos ir ėmė grabinėti spintelės su naktipuodžiu dureles. Bet
staiga blogavimas atslūgo ir ji giliai įkvėpė oro.
Paskui užsimerkė ir įkaitusiu drėgnu veidu prisiglaudusi
prie glotnaus raudonmedžio spintelės šono mėgavosi medžio
vėsa. Pagaliau po ilgo laiko ji žinojo savo vardą.
- Viktorija Devanė, - garsiai ištarė ji. - AŠ esu Viktorija, -
lūpos judėjo kartodamos garsus... tardamos jos vardą, jos tikrą
vardą. Jis buvo tarsi raktas nuo jos sąmonės slėptuvių. Prieš
akis ėmė plaukti prisiminimai... trobelė, kurioje ji gyveno ap­
supta knygų ir mokinių. Draugai iš miestelio... sena kelionė
prie jūros... tėčio laidotuvės.
Užmerkusi akis Viktorija prisiminė kantrų malonų tėvo
veidą. Jis buvo mokslo žmogus, filosofas, knygos jam reiškė
daugiau nei gyvenimas už namų sienų. Viktorija jį dievino, ji
daug laiko praleisdavo skaitydama šalia jo.
Ji niekada jokiam vyrui nejautė romantiškų jausmų, jai to
nereikėjo. Nuo tada, kai mama išvyko iš Forest Krėsto, Vikto­
rijai rūpėjo tik tėtis ir retai matoma sesuo... Jos širdyje niekam
daugiau nebuvo vietos. Meilė atrodė per daug pavojingas
jausmas; geriau gyventi saugioje vienatvėje. Namai buvo tikras
ramybės uostas, svarbiausia Viktorijos pareiga buvo rūpintis
savimi. Ji niekada nebūtų išvažiavusi iš ten, jeigu ne sesuo, kuri
per savo lengvabūdiškumą prisivirė košės ir pati jau nebesu­
gebėjo iškabinti.

251
 L I S A K L KY P A S

Palengvėjimas vėl atradus save, atgavus atmintį buvo di­

džiulis. Tačiau apačioje laukiančio vyro nepavyks įtikinti, kad ji
ne tas žmogus, kaip jis mano.
- Ak, Vivjena, - trūksmingai sukuždėjo Viktorija. - Jeigu aš
liksiu gyva, tau teks už daug ką atsakyti.
Ji nusibraukė nuo veido prakaitą. Jautėsi kaip pelė, uždaryta
statinėje drauge su katinu. Troško įsiropšti į lovą, užsitraukti
ant galvos užklotą ir tikėtis, jog Kijesas paliks ją ramybėje. Jis,
aišku, to nepadarys. Atvirkščiai, pasistengs ją iš čia iškrapštyti,
o tarnai jam netrukdys. Jie tikės tuo, ką pasakys policininkas...
pamanys, jog dėl amnezijos ji tokia sutrikusi. Tarnai nė už ką
nepatikės jos tvirtinimu, kad garbingas Lenktosios gatvės poli­
cijos būrio pareigūnas yra žiaurus žudikas.
Kijesas nori ją kažkur nusivežti, bet tikrai ne į Lenktąją gatvę.
Viktorija karštligiškai mąstė, ką jai daryti. Be Granto, ji galėtų
pasitikėti tik seru Rosu, jis ją apgintų. Reikia kuo greičiau iki
jo nusigauti. Iš krūtinės išsiveržė trūksmingas atodūsis ir ji
rankove nusibraukė išrasojusią kaktą. Viktorija tiksliai ne­
žinojo, kur ta Lenktoji gatvė, tik tiek, kad kitoje Kovent Gardeno
pusėje. Na, tokią garsią vietą tikrai nebus sunku surasti.
Kol dar nepersigalvojo, Viktorija ėmėsi veikti. Pribėgusi prie
spintos išsitraukė tamsiai žalią apsiaustą ilgomis rankovėmis
ir vienuolių kapucinų gobtuvu, galinčiu paslėpti plaukus ir
veidą. Apsisiautusi šiuo apdaru ir apsiavusi auliniais batais ji
pravėrė miegamojo duris ir apsidairė po koridorių.
Drebančiais pirštais Viktorija įsikirto į durų staktą. Buvo
sunku judėti iš lėto, kai kiekviena kūno ląstelė ragino skuosti
it išgąsdintam kiškeliui. Gyslomis pulsavo sunkiai tramdoma

252
 'A(etikra kurtizanė

panika. Ji žengė vieną atsargų žingsnį, antrą, o tada nuskubėjo

prie laiptų - ne prie pagrindinių, o prie įvijų tarnams skirtų
laiptų užpakalinėje namo dalyje. Blausi šviesa, krintanti pro
mažais keturkampiais padalytus langus, menkai teapšvietė
kelią į apačią siaurais laiptais skubančiai merginai. Tankiai
mindama kojomis ji stengėsi išlaikyti pusiausvyrą laikydamasi
geležinių turėklų.
Antro aukšto laiptų aikštelėje pasirodė neaiški figūra ir Vik­
torija sustojo tramdydama iš gerklės besiveržiantį klyksmą.
„Kijesas", - iškart šovė mintis... tačiau greitai susivokė, kad
figūrėlė nedidukės moters. Tai buvo tarnaitė Merė su krepšiu
švarių skalbinių.
Merė sustojo ir pažvelgė į ją neslėpdama nuostabos.
- Panelė Duval? - dvejodama paklausė ji. - Ką jūs veikiate
ant tarnų laiptų? Gal reikia ko nors atnešti? Aš galiu...
- Niekam nesakyk, kad mane matei, - primygtinai paprašė
Viktorija tyliu balsu. - Būk gera, Mere, labai prašau. Reikia, jog
visi manytų, kad aš vis dar savo kambaryje.
Tarnaitės žvilgsnis išdavė, jog ji suabejojo jos sveiku protu.
- Bet kur jūs ketinate eiti, kai lauke tuoj žemė su dangumi
maišysis?
- Pažadėk niekam nepasakyti.
- Kada jūs grįšite? - paklausė sunerimusi tarnaitė. - Panele,
jeigu jums kas nors atsitiks, o aš būsiu nutylėjusi, kad mačiau
jus išeinant, galiu netekti darbo. Atsidursiu gatvėje! Ak, panele,
geriau niekur neikite...
- Mere, - apimta nevilties tarė Viktorija, - aš neturiu laiko
čia stovėti. Grįšiu, kai ponas Morganas parvažiuos namo. Tik

253
 L I SA K L E Y P A S

kol kas niekam apie tai neužsimink. O jeigu manai neturinti

teisės tylėti, palauk bent keletą minučių. Man tai gyvenimo ir
mirties klausimas.
Prasispraudusi pro tarnaitę Viktorija spėriai nusileido į
apačią. Pirmame aukšte ji praėjo pro duris į anglių saugyklą,
paskui pro virtuvės patalpas. Visa laimė, pakeliui daugiau
tarnų nesutiko ir priėjusi laukujės duris jas atidarė.
Oras lauke buvo sunkus, įelektrintas ir žadėjo audrą. Giliai
atsikvėpusi Viktorija paėjėjo tarnams skirtu keliuku ir nu­
skubėjo žvyruotu taku, vedančiu į uždarą sodą. Tanki tuopų
gyvatvorė kyšojo virš gebenėmis apsivijusios akmeninės tvoros.
Įsmukusi pro vartus su frontonu mergina perbėgo kokių pen­
kiolikos metrų ilgio sodą, juosiantį akmeninį stalą su mediniais
krėslais, pro akmeniniuose vazonuose žydinčius nektarinus.
Nuo įtampos Viktorijos širdis smarkiai tuksėjo, tačiau ji ne-
lėtino žingsnio ir netrukus išėjo pro vartus kitame sodo gale.
Sulig kiekvienu žingsniu, tolinančiu ją nuo pagrindinio namo,
širdyje žiebėsi vis daugiau vilties. Pasukusi už arklidžių ir ka­
rietų pašiūrės mergina nuskubėjo per vežikų kiemą, išeinantį į
Karaliaus gatvės namų užpakalinę pusę.
Viktorija neabejojo, kad gerai padarė palikusi Granto namus.
Tegul Kijesas ten tupi ir džiūgauja užspeitęs ją į kampą. Kai jis
apsižiūrės, jog auka dingo, ji bus jau toli. Įsivaizdavus jo nu­
sivylimą Viktorijai iš lūpų ištrūko nervingas, kone lengvabū­
diškas juokas. Paspartinusi žingsnį ji patraukė link malonaus ir
chaotiško Kovent Gardeno šurmulio.
Artėjant prie turgaus aikštės didelius glotnius grindinio
akmenis pakeitė smulkus žvirgždas. Viktorija žingsniavo grįstu

254
 ']\(etikra kurtizanė

pėsčiųjų taku užsitraukusi ant veido gobtuvą. Ji ėjo pro triukš­

mingus kiemsargius, šluojančius takus prie prašmatnių namų, pro
žibintininkus, kurie ropštėsi į gatvės žibintų stulpus pripilti alyvos
į viršuje kabančias lempas, pro klajojančius gatvės muzikantus,
grojančius styginiais instrumentais arba mušančius būgnelius su
žvangučiais. Gatve dardėjo vežimai, vežimaičiai ir karietos, buvo
varomi galvijai, jos ausyse skambėjo garsų kakofonija.
Nukrito dar keli lietaus lašai, žadantys išgelbėti nuo dūmų
ir mėšlo smarvės, tvyrančios ūkanotame ore. Tačiau audra ne­
skubėjo pratrūkti, tarsi laukdama ženklo. Apsiavusios medpa-
džiais moterys kaukšėjo grindiniu, vyrai tvirtai spaudė po pa­
žastimi skėčius ir slapčiomis dairėsi į debesų apkėstą dangų.
Ankstyvos sutemos pripildė miestą grėsmės ir Viktorija drebėjo
susisupusi į apsiausto klostes.
Iki Lenktosios gatvės visai netoli, priminė ji sau. štai pereis
Kovent Gardeną stengdamasi nepatraukti niekieno dėmesio ir
pasieks Kenono vadovaujamą įstaigą, o ten jau bus saugi.

Laukiant, kol Vivjena nusileis laiptais iš savo kambario,

ponia Batons pono Kijeso pageidavimu atnešė vyno. Dviem
pirštais laikydamas už kojelės Karolio Didžiojo laikų vyno
taurę Kijesas atidžiai tyrinėjo puikų sidabro dirbinį. Jo forma
buvo subtiliai paprasta, kraštas nežymiai išplatėjęs, paviršius
glotnus, nublizgintas iki žvilgėjimo.
- Morganui puikiai sekasi, - susimąstęs tarė Kijesas be men­
kiausio susižavėjimo balse. - Jis turtingesnis už kitus Lenk­
tosios gatvės policijos būrio pareigūnus. Sugeba prasimanyti
pinigėlių, ar ne?

255
 LISA KLEYPAS

- Ponas Morganas labai sunkiai dirba, sere, - atsakė ūkvedė,

jausdama pareigą apginti šeimininką. Morganas protingas,
drąsus, žymus žmogus... teisybė, už paslaugas jam dosniai at­
lyginama.
- Ne sunkiau nei mes visi, - pareiškė Kijesas ir nutaisė šyp­
senėlę, tačiau jo akys liko šaltos. - Tik jis gyvena lyg karalius,
o mes... - policininkas nutilo ir kiek sutriko, atrodė, gailisi savo
žodžių.
- Ką gi, - slėpdama nesmagumą tarė ponia Batons, - pono
Morgano tarnų vardu norėčiau jums padėkoti, kad rūpinatės
panele Duval. Mes tikime, jog su jumis ji bus tokia pat saugi
kaip ir su ponu Morganu.
- Taip, - tyliai patikino Kijesas, - aš pasirūpinsiu jo meilute.
Ponia Batons užvertė galvą dvejodama, ar gerai išgirdo.
- Sere?
Bet nė vienas iš jų nieko daugiau nespėjo pasakyti, nes pa­
sirodė nedidukė tamsiaplaukė tarnaitė įsitempusiu ašarotu
veidu. Labai susijaudinusi ji gniaužė drebančius pirštus.
- Ponia Batons, - silpnu balseliu tarė mergina, nedrįsdama
įžengti pro praviras duris. - Ponia Batons, pamaniau, kad turiu
iškart eiti pas jus, nors ji prašė, kad palaukčiau... Ak, nežinau,
ką daryti, nė už ką nenoriu jai pakenkti, tikrai!
- Mere, - susirūpinusi tarė ūkvedė ir skubiai priėjo prie tar­
naitės, o Kijesas įsitempė krėsle.
- Kas atsitiko? - griežtai paklausė jis. - Apie ką jūs kalbate?
Ar apie panelę Duval?
Tarnaitė mėšlungiškai linktelėjo galvą.

256
 l'fçtikra kurtizanė

- Ji išėjo, sere.
- Išėjo? - apstulbusi perklausė ponia Batons, o Kijesas pašoko
ant kojų.
- Ką, velniai griebtų, jūs norite tuo pasakyti? - paklausė jis
grėsmingu balsu ir abi moterys nustebusios sužiuro į jį.
- P-prieš kokias p-penkias minutes... - suvapėjo tarnaitė, -
p-prasilenkiau su ja ant t-tamų laiptų, ji 1-liepė man n-ne...
Ak, aš b-būčiau tylėjusi, bet... na, lauke jai g-gresia pavojus, ar
ne? - Ji pažvelgė į ūkvedę išsigandusi ir nusižeminusi. - Ponia
Batons, ar aš blogai padariau?
- Ne, Mere, - ramino merginą ponia Batons glostydama jai
ranką. - Tu pasielgei kaip tik taip, kaip reikia, ponas Morganas
tave pagirtų.
- Prakeikta kalė! - pratrūko Kijesas ir trenkė taurę j grindis,
nekreipdamas dėmesio, kad vynas išsilies ant puikaus rankų
darbo kilimo. Bjauri kraujo spalvos dėmė įsigėrę į geltonos ir
mėlynos spalvų raštą. - Ji nepaspruks nuo manęs! - pareiškė
jis ir išėjęs iš kambario užriaumojo reikalaudamas atnešti ap­
siaustą ir skrybėlę.
Ponia Batons pasitrynė kaktą, jai staiga ėmė skaudėti galvą.
Nerimastingos mintys pagilino raukšles jos veide.
- Ponas Kijesas elgiasi keistai, - tarė ūkvedė labiau sau nei
merginai. - Akivaizdu, kad jis nemėgsta panelės Duval.
- Tikiuosi, jis suras ją, - nupuolusiu balsu ištarė tarnaitė. -
Tada ji bus saugi, ar ne?
Ūkvedė nieko neatsakė, ji išėjo į vestibiulį ir krūptelėjo nuo
garso, kai Lenktosios gatvės policininkas išskubėjęs į lauką
piktai trenkė durimis.

257
 U S A KLEYPAS

Kovent Gardenas, prasidedantis dviem aristokratiškomis

aikštėmis, apie kurias spietėsi didžiuliai rūmai ir bažnytėlė,
suprojektuota Inigo Džonso*, per pastaruosius šimtmečius ne
vieną kartą persikūnijo. Šiuo metu jis didžiavosi garsiausiais
pasaulyje teatrais, ką jau kalbėti apie kavines, pilnas rašytojų,
dailininkų, muzikantų. Įspūdingo dydžio dengto turgaus čiup­
tuvai buvo nutįsę toli nuo aikščių į aplinkines gatves ir skers­
gatvius. Jis užėmė kone pusės hektaro plotą ir traukė savo šur­
muliu, kuris sulig kiekvienais metais vis stiprėjo. Aukštuomenė,
žinoma, jau seniai apleido savo rūmus, įspūdinguose pasta­
tuose su didingais laiptais dabar buvo įsikūrusios parduotuvės,
smuklės arba stambios Londono nusikaltėlių pasaulio figūros.
Viktorija atsargiai įžengė po pasažo, kuriame žmonės malėsi
po krautuvėles ir kioskus, skliautais. Ji iškart įsimaišė į minią ir
leidosi jos nešama pro pintines su gėlėmis: šalia jų stovinčios
senos moteriškės paprašytos galėjo sudėti puokštę. Daugybė
rankų čiupinėjo krūvelėmis sukrautas daržoves, rinkosi ge­
riausias. Unguriai it kasos kabėjo virš žuvų prekeivių prekys­
talių, vyrai mitriai skuto žvynus ir dorojo šviežiausią laimikį, vy­
niojo žuvis į popierių. Paukščių pardavėjas laikė pirštinėta ranka
iškėlęs čiauškančią papūgą, o kanarėlės, vieversiai ir pelėdos
narveliuose triukšmingai demonstravo esantys tinkama prekė.
Viktorija praėjo pro vaistinę, kurioje buvo prekiaujama
vaistažolėmis ir dėlėmis ant medinių lentynų išrikiuotuose
stiklainiuose, pro parfumerijos krautuvėlę, kurios lange buvo
prikrauta spalvingų stiklinių indelių su įvairiausiais tepalais,
kremais ir kvapiaisiais aliejais.
* hiigo Jones (1573-1652) - klasikinės anglų architektūros pradininkas.

258
 l^ükra. kurtizanė

- Ei, brangute, - pašaukė karkiantis balsas, kibi ranka įsi­

kirto jai į apsiausto rankovę ir Viktorija išsigandusi atsisuko. Ją
tvirtai laikė žemo ūgio sena moteris, apsirengusi neskoningais
drabužiais: raudonu sijonu, spalvingais šalikais, apsikarsčiusi
apyrankėmis. - Leisk, išbursiu tau ateitį, meilute... už šilingą
atskleisiu tavo ateities paslaptis! Tik už šilingą, paklausyk... o
turint tokį veidelį kaip tavo ateitis gali būti puiki!
- Dėkoju, bet aš neturiu pinigų, - tyliai tarė Viktorija ir iš­
traukusi ranką nuėjo toliau.
Tačiau būrėja buvo atkakli, nusekė guviu žingsniu paskui
Viktoriją ir pasivijusi sugriebė už riešo.
- Pabursiu tau už dyką, meilute! - Moteriškė pakėlė balsą ir
kliegė jau garsiau už papūgą ant paukščių pardavėjo rankos: -
Ateikite čia visi!.. Kas nori išgirsti šios gražuolės ateities prana­
šystę?!
Supratusi, kad būrėja nori ja pasinaudoti garsindama savo
paslaugas, Viktorija ryžtingai trūktelėjo ranką.
- Ne! - griežtai tarė ji. - Paleiskite mane!
Susistumdymas atkreipė kelių praeivių dėmesį ir išsiva­
davusi iš būrėjos nagų Viktorija apsidairė. Staiga jos žvilgsnis
užkliuvo už šviesiai pilkos vyriškos skrybėlės ir baimė su­
spaudė krūtinę. Lygiai tokią pat skrybėlę nešioja ponas Kijesas.
Bet jis juk negalėjo taip greitai jos pavyti. O gal galėjo?
Viktorija dar kartą žvilgsniu paieškojo skrybėlės, tačiau nebe­
pamatė. Nusprendusi, jog jai veikiausiai tik pasirodė, mergina
nuskubėjo į rytus, link didžiulio operos teatro rūmų portiko su ko­
lonomis. Salia keturių milžiniškų rievėtų kolonų pastato priekyje
žmonės buvo panašūs į skruzdėles. Pasigirdo nepatenkinti

259
 U S A K L E Y I ’A S

riksmai, teatro lankytojai grūdosi prie uždarytų durų. Ir džentel­

menai, ir vargetos entuziastingai kėlė triukšmą, garsiais šūksmais
rodė nepasitenkinimą dėl pabrangusio mokesčio už įėjimą.
- Senųjų kainų! - reikalavo teatro lankytojai. - Mes norime
senųjų kainų!
Įsimaišiusi tarp žmonių Viktorija brovėsi į priekį ir pagaliau
užlindo už vienos dorėnų stiliaus kolonos. Atsišliejusi nugara
į šaltą akmenį stovėjo nejudėdama, širdis daužėsi krūtinėje, o
minia aplinkui bangavo ir kėlė triukšmą. Ji žvelgė į Šekspyro
ir mūzų bareljefus, iškaltus sienoje jai prieš akis, į Komedijos
mūzos statulą nišoje.
Viktorija jautė: Kijesas ją seka.
Kijesas laiko ją Vivjena ir ruošiasi nužudyti iš keršto arba
yra kieno nors pasamdytas. Jeigu jis jau žino, kad ji pabėgo iš
Granto namų, netruks susivokti, jog pirmiausia jai šaus į galvą
mintis prieglobsčio ieškoti Lenktojoje gatvėje, ketvirtu numeriu
pažymėtame name. Kijesas padarys viską, kas jo galioje, kad
užkirstų jai kelią pas serą Rosą.
Viktoriją dėl tokios neteisybės suėmė pyktis. Jai gresia
pavojus, nors ji niekuo nenusikalto. Atvyko į Londoną neri­
maudama dėl sesers - ir prasidėjo keisčiausi dalykai.
Staiga prakiuro dangus: piktos vandens čiurkšlės, kapo­
jančios orą, vertė minią skubiai skirstytis ir ieškoti priedangos.
Lietus įnirtingai merkė viską aplinkui, žliaugė nuo skėčių ir
skrybėlių, sunkėsi į drabužius ir avalynę.
Giliai atsikvėpusi Viktorija iškišo galvą iš už kolonos ir nu­
žvelgė minią. Vėl pamatė pilkąją skrybėlę ir atpažinusi Kijesą
apmirė iš siaubo. Jis stovėjo mažiau nei už penkiasdešimt metrų

260
 l\(etikra kurtizanė

ir su kažkuo kalbėjosi, jo veidas buvo sustingęs ir niūrus, o lai­

kysena išdavė didžiulę įtampą.
- O Dieve, - sušnibždėjo mergina.
Tarsi pajutęs jos žvilgsnį Kijesas pasisuko ir jųdviejų akys
susitiko. Bereikšmis jo veidas staiga persikreipė iš įniršio. Pa­
stūmęs savo pašnekovą iš kelio persekiotojas žudikiškai de­
gančiomis akimis ėmė artintis prie Viktorijos. Ši iškart puolė
bėgti palei operos teatro pastatą, yrėsi per retėjančią minią.
Išvydo Raselo gatvės kampą ir nejučia kluptelėjo užkliuvusi
už akmens. Stengdamasi išlaikyti pusiausvyrą mergina jautė,
kad Kijesas nenumaldomai artėja. „Tu manęs nesulaikysi", -
pagalvojo ji su niūriu užsispyrimu. Velniai griebtų, ji pasieks
Lenktąją gatvę. Per toli nuėjo, kad dabar pasiduotų.

Skriste įskridęs pro savo namų duris Grantas išblyško it la­

vonas išvydęs vestibiulyje neįprastą tarnų susibūrimą: liokajai
ir tarnaitės buvo susispietę apie ponią Batons.
- Pone Morganai! - riktelėjo ūkvedė ir pamiršusi jai įprastą
ramų orumą pribėgo prie šeimininko. Ji atrodė susirūpinusi ir
sutrikusi, kelios žilos plaukų sruogos buvo išsipešusios iš pa­
prastai nepriekaištingo kuodo ant viršugalvio. Grantas pirmą
kartą matė ją tokią susitaršiusią.
- Kur ji? - griežtai paklausė jis, nors širdis jau klykė
neigdama ir taip aiškų atsakymą.
- Dėkui Dievui, jūs grįžote, - nervingai išbėrė ponia
Batons. - Aš jau ruošiausi pati pasiųsti ką nors į Lenktąją gatvę,
kad sužinotų, kada jūs galite grįžti, be to, pamaniau, jog svarbu
patikrinti, ar sero Roso nurodymas...

261
 LISA KLEYPAS

- Ką, po perkūnais, jūs čia tauškiate? - Grantas nužvelgė

tarnus gedulingais veidais. - Kur Viktorija? - piktai paklausė jis.
Tarnų veidai ištįso iš nuostabos.
- Viktorija? - nieko nesuprasdama perklausė ūkvedė.
Grantas nekantriai papurtė galvą.
- Vivjena. Panelė Duval. Moteris, kuri čia gyveno pastarąsias
dvi savaites, velniai griebtų! Kur ji? Kur Kijesas?
Stojo slogi tyla, iš nerimo ir pykčio Granto nervai įsitempė
it stygos. Supratęs, jog niekas nenori atsakyti, jis rėkte išrėkė
klausimą tokiu balsu, kad tarnai net krūptelėjo:
- Pasakykite man, kas atsitiko, prakeiktieji!
Merė žengė į priekį ir sustojo susigūžusi, nunėrusi galvą,
tarsi laukdama smūgio.
- Tai aš kalta, sere, - tyliai prabilo ji. - Sutikau panelę Duval
išeinančią iš namų. Ji nulipo tarnų laiptais ir pro virtuvę nuėjo
iki laukujų durų. Panelė paprašė manęs niekam apie tai neprasi­
tarti. Sakė, tai gyvenimo ir mirties klausimas. Bet aš pamaniau,
kad bus geriau, jei pranešiu poniai Batons, taip ir padariau.
Kraujas šniokštė Granto gyslomis, ausyse spengė.
- Gyvenimo ir mirties, - bejėgiškai pakartojo jis. Viktorija
kažkaip suprato, jog jai gresia pavojus, ir pabėgo.
Ponia Batons nervingai trynė delnus į prikyštės priekį, tarsi
niekaip nesisektų jų nusivalyti.
- Matote, sere, vos čia atvykęs ponas Kijesas pranešė, kad
seras Rosas liepė jam nedelsiant pristatyti panelę Duval į
Lenktąją gatvę. Elgėsi gana keistai ir nedraugiškai. Per tuos
metus, kiek pažįstu poną Kijesą, man neteko matyti jo tokio.
Buvo aišku, jog panelė Duval nenori su juo važiuoti, tačiau ji

262
 'A (etikra kurtizanė

paprašė leisti jai persiauti batus. Kol laukėme panelės biblio­

tekoje, ji pabėgo. Na, man regis, ja dėta, bet kuri moteris bijotų
svetimo žmogaus.
- Aš žiūrėjau pro langą, kai ji išėjo, - įsiterpė Merė. - Atrodo,
panelė Duval patraukė turgaus pusėn. O ponas Kijesas iš­
skubėjo jai iš paskos.
- Ji eina į Lenktąją gatvę, - sumurmėjo Grantas. Viktorija įsi­
tikinusi, jog dabar jai gali būti saugu tik ten. Jis paliepė vienam
iš liokajų sėsti ant žirgo ir kiek įkerta joti į Lenktąją gatvę. -
Perduok Kenonui, kad sukeltų ant kojų visus vyrus. Tegul jie
naršo Kovent Gardeną ir aplinkines gatves, kol suras panelę
Duval ir Kijesą. Paskubėk... noriu, kad po penkių minučių būtum
pas Kenoną.
- Klausau, sere.
Liokajus tekinas leidosi prie užpakalinių namo durų ir trum­
piausiu keliu nuskubėjo į arklides.
Grantas išbėgo į lauką, jis net nelabai jautė, kad lietus merkia
drabužius. Apėmė keistas jausmas, tokios baimės jis dar niekada
nepatyrė. Dėl savo saugumo Grantas nesukdavo galvos, buvo
įsitikinęs, jog jam pakaks sumanumo ir fizinių jėgų išsikapanoti
net iš pačios pavojingiausios situacijos. Bet dabar jis bijojo -
bijojo dėl kito žmogaus, ir tas meilės, įniršio ir siaubo mišinys
prilygo klaikiausiai agonijai.
Pasiutusiu greičiu jis leidosi link Kovent Gardeno, kurio
gatvėse šlapią purvą kanopomis taškė karietas traukiantys
arkliai, o audros užklupti pėstieji skubėjo ieškoti priedangos.
Jeigu Viktorijai kas nors nutiks... Nuo šios minties skaudžiai su­
diegė krūtinę, atrodė, kad plaučiai pripildyti ne oro, o ugnies.

263
 L I S A K L L Y PAS

Grantas perėjo Šv. Pauliaus katedros kapines, šventą žemę,

kurioje jau du šimtmečius ilsisi žmonių palaikai. Pasukęs už
portiko į rytus pajuto slogų kvapą, sklindantį nuo kapų rū­
siuose susikaupusių kaulų. Priešais atsivėrė Kovent Gardenas,
didžiulis transporto ir purvo monstras. Šį rajoną mėgo ki­
šenvagiai, sąvadautojai, plėšikai, jaunuoliai, peštukai... visi
jie galėjo susidomėti vieniša dailaus veidelio mergina vario
spalvos plaukais. Svarstant, ar Viktorija aplenkė turgaus aikštę
ir patraukė tamsiomis gatvelėmis, kurios pilnutėlės valkatų ir
nusikaltėlių, ar nuskubėjo tiesiai, Grantą apėmė panika. Jis pri­
valėjo surasti ją anksčiau už Kijesą.
„Kur tu esi, Viktorija?" - mintyse klausė jis, vis giliau grimz­
damas į neviltį. Prireikė visų valios pastangų, kad neišrėktų šio
klausimo garsiai.

Tankiai mirksėdama ir abiem rankomis braukdama nuo

veido lietaus vandenį Viktorija įsuko į gatvelę, atsišakojusią nuo
Raselo gatvės, ir staiga susivokė ėjusi ne ta kryptimi. Ji jau turėjo
pasiekti Lenktąją gatvę. Gaila, kad nežino kelio. Jeigu tik Kijesas
bent keliomis minutėmis vėliau būtų išsiaiškinęs, jog ji dingo...
Viktorijai bėgant link apšiurusių pastatų permirkę sijonai
vėlėsi tarp kojų. Kaip ir visame Londone, čia buvo visko: vieš­
namių, vagių lindynių ir lūšnų, užkištų už tvarkingų namų dai­
liais fasadais. Negaišdama ir nesidairydama per petį mergina
puolė prie artimiausio prieglobsčio. Ji nukaukšėjo laiptais, ve­
dančiais prie dviejų aukštų pastato pusrūsio durų, virš kurių
iškaba skelbė, kad čia lošimo klubas.

264
 ‘l\(etikra kurtizanė

Gaudydama kvapą Viktorija atplėšė medines duris ir įpuolė

į kambarį, kurį apšvietė tik viena lempa. Čia buvo mažiausiai
tuzinas vyrų, pernelyg įsigilinusių į tai, kas vyksta prieš akis,
kad iškart pastebėtų merginą. Džentelmenas ir šiurkštesnės
išvaizdos vyrai spietėsi prie prekystalio, apkrauto dėželėmis
su tabaku, cigarais, ir įdėmiai tyrinėjo sąrašą ant užpakalinės
sienos. Lažybininkas, užsijuosęs ant klubų diržą su odiniais
kapšais iš abiejų šonų, išdidžiai stovėjo kitapus prekystalio ir
mikliai vadovavo lažyboms.
- Geras laimikis, - pareiškė jis, dviem pirštais pasičiupinėjo
garbanotų žandenų galus, tada trumpu storu pieštuku pa­
žymėjo statymus.
Ore tvyrojo sunkus vyriškas kvapas: prakaito, tabako ir
drėgnos vilnos mišinys. Įsispraudusi į kampą Vivjena užsi­
traukė gobtuvą dar žemiau ant veido ir laukė tvirtai apsika­
binusi save rankomis. Mintyse ji meldėsi, kad Kijesas praeitų
pro lažybų klubą ir tęstų jos paiešką kitur. Tačiau nuogąstavo,
jog jos viltys tuščios. Šis Londono rajonas Kijesui veikiausiai
gerai pažįstamas, nes Lenktosios gatvės policijos būrio parei­
gūnai buvo reguliariai siunčiami į lūšnynus gaudyti nusikal­
tėlių. Vyrai nepriekaištingai dirbo savo darbą... jie mokėjo su­
sekti ir suimti savo auką.
- Nagi, nagi, - malonus džentelmeno balsas pertraukė Vik­
torijos mintis ir ji išvydo prieš save kojas, apautas juodais au­
liniais batais. - Regis, daili paukštytė susirado per audrą sausą
vietelę.
Lažybos laikinai nutrūko ir vyrai pastebėjo Viktoriją. Džen­
telmenui nutraukus jai nuo galvos veidą slepiantį gobtuvą

265
 LISA K I. KY PAS

Viktorija prikando lūpą stengdamasi nedrebėti. Ji girdėjo, kaip

vyrui užkando žadą, jis ištiesė mėsingą ranką prie drėgnų,
variu žaižaruojančių garbanų.
- Gardus kąsnelis, - tarė jis prikimusiu balsu ir nusijuokė
nenuleisdamas nuo Viktorijos akių. - Ką tu čia veiki, pupyte?
Ieškai vakarui kompaniono? Tada jau suradai. Kišenėje turiu
tau dailią didelę monetą.
- Kertu lažybų, kad kišenėje jis turi ne vien monetą, - kažkas
pasakė ir sugriaudėjo vyriškas juokas.
Su siaubu supratusi, jog atsidūrė dėmesio centre, Viktorija
įsmeigė žvilgsnį priešais stovinčiam vyrui į veidą. Iš išvaizdos
jis atrodė panašus į džentelmeną, gal net į žemesnio rango aris­
tokratą: apskritas veidas buvo švariai nuskustas, stambios kojos
aptemptos kavos rudumo bridžiais, vilkėjo platų apsiaustą
aukšta apykakle, ryšėjo įmantrią kaklaskarę.
- Vienas tipas turgaus aikštėje ėmė kibti prie manęs, - tyliai
tarė mergina. - Tikėjausi pasislėpusi čia juo atsikratyti.
Vyras su apgaulinga užuojauta pliaukštelėjo liežuviu ir už­
gauliai familiariai apkabino ją per nugarą.
- Vargšė balandėlė. Aš tave apsaugosiu. - Jis ištiesė ranką
prie jos apsiausto ir ėmė segioti sagas, nekreipdamas dėmesio
į jos pasipiktinimą. - Neverta priešintis... aš tik noriu dirstelėti
į prekę.
Visų dėmesys buvo nukreiptas į juos. Net lažybininkas
padarė pertrauką nusprendęs pasimėgauti reginiu ir drauge su
visais triukšmingai reikalavo parodyti, kas slepiama po drabu­
žiais.

266
 eJ\(eti.km kurtizanė

- Aš atėjau čia norėdama pasprukti nuo vieno prieka­

biautojo, - tarė Viktorija stumdama vyro rankas nuo savęs ir
dar giliau sprausdamasi į kampą. - Man nereikia kito.
Žaliūkas tik nusišypsojo tai išgirdęs, atrodo, jis buvo įsiti­
kinęs, kad mergina maivosi.
- Aš siūlau tau naktį su tikru eržilu, o už paslaugą bus dosniai
atlyginta, - užsuokė vyras. - Ko daugiau moteris gali norėti?
- Aš jums atsilyginsiu, jeigu padėsite man nusigauti į
Lenktąją gatvę, - atrėmė Viktorija. - Tikrai esate girdėję apie
poną Grantą Morganą, policijos būrio pareigūną. Jeigu saugiai
pristatysite mane ten, jūsų poelgį jis, be abejo, įvertins kaip as­
meninę paslaugą.
Gašlumas vyriškio veide kiek pabluko, jis pažvelgė į Vik­
toriją su nauju susidomėjimu.
- Taip, esu girdėjęs apie Morganą. Kas tu jam?
Viktorijai mažumėlę atlėgo. Granto vardas išties padarė
įspūdį. Jeigu pavyktų įkalbėti šį vyrą, kad palydėtų ją į Lenktąją
gatvę, ji išsigelbėtų nuo Kijeso. Trokšdama įtikinti jai padėti
Viktorija sugriebė jam už rankovės ir tvirtai suspaudė. Tačiau
nespėjo ištarti nė žodžio, kai pro duris kažkas įėjo.
. Vos pamačiusi pilką vyrišką skrybėlę Viktorija iš baimės rik­
telėjo.
- Tai jis, - ištarė ji virpančiu balsu.
- Tas, kuris prie tavęs lindo? - paklausė jos tariamas gynėjas.
Viktorija linktelėjo ir negalėdama pratarti nė žodžio įsmeigė
žvilgsnį į Kijesą.
Nuo greito ėjimo jis tankiai alsavo, veidas buvo piktas, bet
ryžtingas. Pamačius Viktoriją jo akys piktdžiugiškai sužibo.

267
 L I S A K L B Y PAS

- Aš esu Lenktosios gatvės policijos būrio pareigūnas,

ieškau įtariamosios, - pranešė jis aiškiu šaltu balsu. - Atiduokite
moterį man.
Toks policininko pareiškimas sukėlė vyrų nepasitenkinimą,
kilo klegesys. Lažybininkas išėjo iš už prekystalio ir pabėrė
piktą tiradą:
- Aš jums sakau: mano verslas sąžiningas! Ką turiu daryti,
kad aplenktumėte mano kiemą?
Visi žinojo, jog lažybininkai ir policininkai neapkenčia vieni
kitų, nes pareigūnai buvo įpratę ieškodami nusikaltėlių lan­
džioti po lažybų klubus. Lažybininkus jie laikė nedaug geres­
niais už nusikaltėlius ir elgėsi su jais nepagarbiai.
- Reikalas susijęs su karaliaus rūmais, - griežtai tarė Kijesas
eidamas prie Viktorijos. - Būsiu dėkingas, jei atiduosite man šią
mergiotę, ją reikia apklausti.
- Jis meluoja! - riktelėjo mergina ir ieškodama, kas ją apgins,
prisiglaudė prie šalia stovinčio džentelmeno. - Aš nieko bloga
nepadariau!
- Kuo ji kaltinama? - paklausė vyras, viena ranka apkabinęs
Viktoriją.
- Aš neturiu laiko vardyti jos nusikaltimų, - atšovė Kijesas. -
Tučtuojau paleiskite moteriškę ir imkitės savo reikalų.
- Darykite, ką jis sako, - nukirto lažybininkas. - Tegul pa­
siima ją ir išeina. Verslui blogai, kai aplinkui slankioja policija.
Džentelmenas atsiduso ir švelniai paragino Viktoriją eiti.
- Na, tu norėjai į Lenktąją gatvę, balandėle. Dabar turėsi pa­
lydovą.

268
 rJ\(etikra kurtizanė

- Jis nenuves manęs ten! - sušuko mergina tvirtai įsikabinusi

į ramintoją. - Jis nori mane nužudyti! Neliepkite man eiti su juo!
- Nužudyti? - pakartojo vyras ir prunkštelėjo nesupras­
damas perdėtos jos baimės. - Eik, balandėle, kad ir ką tu būtum
padariusi, tai juk ne pasaulio pabaiga. Kai tave nuves į teismą,
padovanok magistratui savo žavingiausią šypseną ir jis tave
paleis, aš tuo neabejoju.
- Būkite geras, - desperatiškai ėmė maldauti Viktorija, -
padėkite man nusigauti pas serą Rosą Kenoną. Arba pas poną
Morganą. Aš... aš maldauju išgelbėti man gyvybę
Vyras žvelgė į Viktoriją ir jo veide šmėstelėjo abejonė. Regis,
tai, ką išvydo jos akyse, jį įtikino. Jis tvirčiau apglėbė merginą.
- Gerai. Neabejoju, kad tokį lietingą vakarą, užuot traukęs
iš bėdos šią pupytę, galėčiau pasielgti daug blogiau. - Jis pa­
žiūrėjo į Kijesą ir globėjiškai nusišypsojo. - Na, turbūt niekam
nepakenksiu, jeigu pats palydėsiu ją į Lenktąją gatvę. Juk ir jūs
ten ketinote ją nuvesti, ar ne? Tai koks skirtumas, jeigu aš pada­
rysiu tai už jus?
Kijesas priėjo arčiau, tamsios akys pavojingai žibėjo ra­
miame jo veide ir Viktorija įsitempė. Atrodė, jis svarsto, ką at­
sakyti, kaip žmogus, norintis palaikyti nuosaikų pokalbį.
- Aš jums parodysiu, koks skirtumas, - tyliai tarė Kijesas.
Kalbėdamas jis žaibiškai išsitraukė kažką iš po apsiausto ir už­
simojo.
Trumpą akimirką Viktorija pamatė jo rankoje nedidelį sunkų
vėzdą, policininkų naudojamą nepaklusniems nusikaltėliams
tramdyti. Garsiai riktelėjusi ji nusisuko kaip tik tada, kai Ki­
jesas tris kartus smogė vyriškiui per galvą ir pečius. Stambus

269
 U S A KLEYPAS

vyro kūnas sudrebėjo, jis paleido ją ir dejuodamas susmuko ant

grindų.
Sugriebęs Viktoriją Kijesas užlaužė jai ranką, skausmas
pervėrė merginai nugarą ir petį. Ji suinkštė pro sukąstus dantis
ir pasilenkė į priekį, stengdamasi palengvinti aštrų sopulį.
Vyrai kambaryje pratrūko piktais riksmais, tačiau juos nutildė
griežtas Kijeso balsas:
- Jeigu dar kas nors panorės su manimi susiremti, apkal­
tinsiu trukdymu policininkui atlikti savo pareigą. Kas pagei­
dauja pernakvoti kalėjime Naujųjų Vartų gatvėje? - Jis panie­
kinamai nusijuokė sutrikusiems vyrams į akis. - Regis, nėra
norinčių, - prunkštelėjo. - Tada grįžkite prie savo reikalų, džen­
telmenai, ir išmeskite iš galvos šią avelę.
- Nešk lauk iš čia savo subinę! - piktai suurzgė lažybininkas
ir priėjo prie kelių vyrų, pasilenkusių prie sužeistojo.
- Su malonumu, - tarė Kijesas ir išstūmė Viktoriją pro duris,
o paskui nusitempė laiptais į viršų, kur vis dar siautė audra.
- Jūs negalite manęs nužudyti! - riktelėjo Viktorija lietaus
talžomu veidu. - Yra liudininkų... tie vyrai patvirtins, kad jūs
išsivedėte mane iš čia. Jus nuteis... ir pakars...
- Dar prieš pradedant tirti įvykį mano jau ir pėdos bus at­
šalusios, - su panieka metė Kijesas ir nepaleisdamas užlaužtos
rankos nusivedė ją gatve, palei patvinusį atmatų griovį.
Viktorija paklaikusi apsidairė tikėdamasi pamatyti ką nors,
kas galėtų jai pagelbėti. Bejėgiški žvilgsniai lydėjo ją iš žmonių
prisikimšusių kambarių namuose su pusrūsiais. Einant pro
rūsiuose įrengtų skerdyklų priebučius juos apgaubė iš vidaus
sklindantis dvokas, net smarkus lietus neįstengė nuplauti

270
 7\(etikm kurtizanė

priskretusio kraujo ir riebalų. Viktorijai gėlė akis, ašaros maišėsi

su lietumi ir upeliais žliaugė jai per skruostus.
- Kodėl jūs taip elgiatės su manimi?! - verkdama riktelėjo ji.
Keista, tačiau Kijesas ją išgirdo per siaučiančią audrą.
- Aš jau per senas dirbti Lenktosios gatvės policijos būryje,
o išeiti iš darbo negaliu, nes neturiu pinigų. Tegul prasmegsiu
skradžiai, bet negyvensiu kaip šuo iki savo dienų galo!
- K-kas pasamdė jus mane nužudyti.... - Viktorija riktelėjo iš
skausmo, kai Kijesas dar labiau užlaužė jai ranką.
- Gana taukšti, - sudraudė jis.
Pasukę už kampo jie patraukė gilyn į lūšnynus. Sparčiu
žingsniu ėjo link apleistos gamyklos. Pastato sienos buvo ap­
griuvusios ir atrodė taip grėsmingai, kad niekas nedrįso čia
įsikurti, netgi vargetos verčiau gyveno susigrūdę lūšnose lyg
triušiai garde. Viktorija riktelėjo ir sustojo it įbesta, atsisa­
kydama paklusti Kijesui, o šis stengėsi įstumti ją pro tarpdurį į
pastato vidų.
Staiga Viktorija pajuto aštrų skausmą vienoje galvos pusėje
ir miglotai susivokė, kad Kijesas trenkė norėdamas nuslopinti
jos pasipriešinimą. Ji susmuko ant jo ir zvimbiančia galva
stengėsi sutelkti jėgas. Nusitraukęs kaklaskarę Kijesas mikliai
užkišo bumą, Viktorija loštelėjo pajutusi krakmolo ir prakaito
skonį. Užlaužęs jai už nugaros abi rankas Kijesas surakino jas
šaltais geležiniais antrankiais.
Jo stumtelėta Viktorija nusvirduliavo prie aptriušusių
laiptų. Pakopos cypė ir lūžinėjo jiems kopiant į viršų. Pastate
būtų buvę aklinai tamsu, tačiau jam trūko dalies stogo, sienose
žiojėjo plyšiai. Ore tvyrojo bjaurus dvokas, visi paviršiai buvo

271
 L I S A K L L Y PAS

padengti riebiomis dulkėmis, kurios nepakildavo net lietaus ir

vėjo šuorui įsiveržus vidun.
Niekas jos čia nesuras, blausiai mąstė pridususi Viktorija,
stumiama Kijeso į gamyklos pastato antrą aukštą. Grindys čia
buvo pridergtos graužikų, purvinos aptrūnijusios sienos apraiz­
gytos voratinkliais, kur ne kur galėjai pamatyti paukščių lizdų.
Aplinkui cypsėjo ir sparnais plazdeno išbaidyti dabartiniai ga­
myklos gyventojai. Pro kiaurą stogą sunkėsi lietaus vanduo ir
telkėsi ant grindų. Nutempęs į kampą Kijesas smarkiai pastūmė
merginą ir ji nugriuvo ant nugaros, sijonas atsismaukė iki kelių.
Kijesas sustingo ir įsispoksojo į jos šlapias kojines. Nuo
gašlios jo veido išraiškos Viktorijai pasidarė bloga.
- Ketinau kuo greičiau tave pribaigti, - tarė jis. - Bet dabar
už savo vargus aš noriu šio to daugiau, prakeikta kale. Para­
gausiu to, kuo mėgavosi Morganas.
Staiga Viktorija pasijuto it sapne. Šmėstelėjo miglota mintis,
kad ji veikiausiai sapnuoja košmarą, bet jau greitai atsibus,
šalia gulės Grantas, jis nuramins ją, pasakys, jog viskas gerai.
Jos sąmonė atsiribojo nuo tikrovės desperatiškai įsikabinusi į
mintį, kad tai tik siaubingas sapnas. Viktorija net nesusigūžė,
kai Kijesas suklupo prie jos ir ėmė sagstytis kelnes.
- Menkas nuostolis, jei tavęs nebeliks, - murmėjo Kijesas. -
Tokių kaip tu aš mačiau tūkstančius. Žinai, ką tau pasakysiu...
prakeikta kale? Moteris neturi taip gyventi, kaip gyvenai tu. -
Ūmai jo balse pasigirdo pavydas: - Morganui visada atitenka
tai, kas geriausia... Taip, tu jam buvai gardus kąsnelis.
Piktai murmėdamas jis suėmė jai už sijonų, o Viktorija troško
jau būti mirusi.

272
 Grantui pareikalavus į Kovent Gardeną ir aplinkines gatves
netrukus prigužėjo pareigūnų: pėsčiųjų ir raitųjų patruliu poli­
cininkų iš Lenktosios gatvės, sargybinių. Raitųjų patrulių būrys,
sudarytas iš į atsargą išėjusių kavaleristų, pasidalijo plotą ir
ėmė krėsti jį su kareivišku uolumu. Kenonas, davęs nurodymą
reguliariai raportuoti jam apie paieškos rezultatus, žinoma, liko
savo biure Lenktojoje gatvėje.
Grantas suprato, kad Kenono troškimas surasti Viktoriją ir
Kijesą nėra privatus reikalas. Įtari visuomenė budriai sekė, ar
Lenktosios gatvės policijos būrio pareigūnų veiksmuose neiš-
ryškėja sugedimo ženklų. Jeigu Kijesas įvykdytų nusikaltimą,
tai būtų galima panaudoti prieš Kenoną - prieš juos visus, ir
Kenono planuojamai teisėsaugos sistemos reorganizacijai iš­
kiltų pavojus. Atrodo, tokios grėsmės nuojauta veikė ir parei­
gūnus, skatino juos ieškoti dar uoliau.

273
 L I S A K LH Y F A S

- Morganai, - nerimastingai prabilo Flegstadas ir nulenkė

į priekį skrybėlės atbrailą, kad nelytų tiesiai į akis, - dėl Dievo
meilės, aš nematau logiškos priežasties, kodėl panelei Duval
reikėjo šitaip sprukti nuo Kijeso. Ji visai pametė galvą, puolė
į paniką... bet kodėl? Juk mes visi žinome, kad Kijesas - tikrai
geras žmogus.
Link operos teatro pastato žingsniuojantis Grantas papurtė
galvą. Buvo sunku prisiversti atsakyti pro kietai sukąstus
dantis.
- Aš nieko tikro nežinau, - šiurkščiai metė jis.
- Žinai, žinai, - neatlyžo Flegstadas, stengdamasis neatsi­
likti nuo kolegos, žingsniuojančio dideliais žingsniais. - Kijesas
nenusižengė taisyklėms... jis, kaip ir mes, ieško panelės Duval,
nori užtikrinti jos saugumą!
Flegstado pastangos užtarti seną draugą turėjo sujaudinti
Grantą. Vėjo nugairintas senojo policininko veidas išdavė
graužatį dėl nesuprantamai susiklosčiusių šio vakaro įvykių.
Flegstadas daug metų pažinojo Kijesą ir labai nerimavo, kad
bičiulis galėjo padaryti ką nors bloga.
Grantas žinojo turįs reaguoti supratingai, gal net vienu kitu
žodžiu palengvinti akivaizdų Flegstado susirūpinimą. Tačiau
to nepadarė, priešingai, nė pats nepajuto, kaip sustojo ir su­
griebė kolegą už švarko atlapų.
- Tai kur, velniai rautų, jis yra? - Ilgai tramdytas pyktis pra­
siveržė visa jėga. - Neaiškink man, koks žmogus yra Kijesas...
Geriau padėk surasti tą niekšą!
- Gerai... gerai... - Flegstadas uždėjo delnus ant jo gniaužtų
ragindamas paleisti atlapus. Suglumęs ir nusiminęs jis spoksojo į

274
 7 \(etikra kurtizanė

Grantą. - Atvėsk, Morganai. Viešpatie, aš dar niekada nemačiau

tavęs tokio... Tu neprarasdavai šalto proto net per riaušes.
Šiaip taip suėmęs save į rankas Grantas paleido Flegstadą.
Taip, jis išlaikydavo savitvardą per riaušes, gatvių muštynes ir
kitokius susirėmimus. Šįkart viskas kitaip. Laikas bėga Vikto­
rijos nenaudai. Jai gresia mirtinas pavojus, o jis negali jos ap­
ginti. Iš bejėgiškumo krūtinėje susikaupė kažkas antžmogiška
ir veržėsi lauk. Grantui toptelėjo, kad jis privalo nusiraminti,
antraip gali ką nors užmušti. Automatiškai prisivertęs eiti toliau
link operos teatro jis pamatė pėsčiųjų patrulių būrio vadą su
dviem vyrais.
- Nemanai, kad juodu abu galėjo pasprukti, ką? - garsiai
svarstė Flegstadas. - Na, Kijesas, regis, patinka moterims, o pa­
nelės Duval reputacija šiuo atžvilgiu...
- Eik šalin nuo manęs, - tyliu grėsmingu balsu suurzgė
Grantas. - Kol aš tavęs dar nepaskerdžiau.
Atrodo, Flegstadas suprato, jog tai nėra tuščias grasinimas.
Jis sustojo kaip įbestas.
- Bus geriau, jei išklausysiu būrio vado Brogdono raporto,
kaip sekasi pėstiesiems patruliams, - tarė jis ir jau ketino eiti.
, - Morganai! Morganai! - Išgirdęs šaukiant pridususiu balsu
Grantas susirūpinęs apsidairė. Pamatė iš šiaurinės turgaus
aikštės pusės palei operos teatrą it be galvos lekiantį kons­
teblį. - Pone Morganai... mane pasiuntė jums pasakyti...
Grantas trimis žingsniais pripuolė prie jo ir kone išvertė jau­
nuolį iš kojų.
- Kas yra?
- Lažybų klube skersgatvyje, išeinančiame iš Raselo gatvės...

275
 LI SA K L L Y P A S

Jus tai tikrai sudomins... - mėšlungiškai žiopčiodamas kons­

teblis nutilo ir nukoręs galvą stengėsi atsikvėpti.
- Pasakok, kad tave perkūnai, - piktai paliepė Grantas. - Pa­
kvėpuosi vėliau.
- Taip, sere, - konsteblis mėšlungiškai linktelėjo ir prisivertė
tęsti: - Lažybininkas ir keli jo klientai tvirtina... - jis vėl įkvėpė
oro, - jog šįvakar ten buvo užsukusi mergina, ji prašė palydima
į Lenktąją gatvę. Paskui pasirodė policininkas ir privertė ją išeiti
drauge su juo.
- Ačiū Dievui! - riktelėjo Flegstadas nusprendęs, kad raportą
spės išklausyti vėliau. Jo veide nušvito palengvėjimas. - Tai tikrai
Kijesas ir panelė Duval. Jis surado ją! Dabar jau viskas gerai.
Nekreipdamas dėmesio į kolegą Grantas niūriai paklausė
konsteblio:
- Ar seniai tai buvo?
- Maždaug prieš dešimt minučių, sere.
- Aš einu tiesiai į Lenktąją gatvę ir lauksiu ten, - džiugiai
įsiterpė Flegstadas. - Kijesas greitai ją ten pristatys.
- Taip ir padaryk, - pritarė jam Grantas, o pats kiek kojos
neša nubėgo link Raselo gatvės.
Lažybų klubą surasti buvo lengva. Lauke, prie pusrūsio
laiptų, būriavosi keletas konsteblių, o stambus neaukštas vyras
pasipūtęs stovėjo po abejotinos naudos sudriskusiu skėčiu ir
garsiai skundėsi visiems be išimties. Iš odinio diržo su dviem
kapšeliais pinigams iškart buvo aišku, kas jis toks.
Grantui prisiartinus konstebliai pasitempė ir visi drauge at­
sitraukė per žingsnį. Jie keistai žiūrėjo į jį - be abejo, Grantas
atrodė neįprastai: plaukai priplakti prie galvos, per sustingusį

276
 7 'Netikra, kurtizanė

bekraujį veidą ritasi lietaus lašai, lūpos atkištos į priekį, tarsi

ketintų tuoj grėsmingai suurgzti.
Lažybininkas įtariai pašnairavo į jį.
- Tu velniškai didelis, - pareiškė jis. - Turbūt esi Morganas.
Ji minėjo tave, ta mergiotė, kuri buvo užėjusi į mano klubą ir
sukėlė visą tą velniavą.
- Papasakokite ponui Morganui, kas atsitiko, - paragino jį
vienas konsteblis.
- Pasirodė policininkas, bet ji nenorėjo su juo eiti. Ta pa-
kvaišėlė sakė, kad jis ruošiasi ją nužudyti.
- O paskui kilo muštynės, - priminė konsteblis.
- Jo, - rūgščiai patvirtino lažybininkas. - Vienas iš mano
klientų norėjo tą mergiotę išsivesti, bet policininkas patiesė jį
ant grindų, tikrai. - Pagalvojęs apie tokį policininko elgesį lažy­
bininkas paniekinamai nusispjovė. - Prakeiktas šiknius, sten­
giasi pakenkti mano sąžiningam verslui.
Grantas pajuto kankinamą panikos pliūpsnį, skausmą, kuris
vis stiprėjo ir galiausiai susimetė galvoje.
- Kurion pusėn jie nuėjo? - išgirdo jis kimų savo balsą.
Toks klausimas privertė lažybininką iki ausų nusišypsoti.
, - Gal aš ir žinau, - jis pakraipė galvą, - o gal ir ne.
Vienas konsteblis čiupo jam už peties ir papurtė, sukeldamas
didžiulį lažybininko nepasitenkinimą.
- Tik paliesk mane dar kartą, tada aš tikrai nepasakysiu, kur
jie nuėjo! - pagrasino šis. - Gal norite rasti tą paukštytę jau iš­
darinėtą?
- Ko, po galais, tu nori? - ramiai paklausė Grantas, taip
įdėmiai žiūrėdamas į vyriškį, kad šis pasijuto nejaukiai.

277
 LISA KLEYPAS

Lažybininkas sumirksėjo.
- Aš noriu, kad jūsų šlykštūs raudonkrūtiniai nuo šiol lai­
kytųsi atokiai nuo mano klubo!
- Sutarta.
- Pone Morganai, bet... - prabilo konsteblis prieštaraudamas
prieš tokį skubotą sandorį. Tačiau iškart nutilo, kai į jį nukrypo
žudikiškas Granto žvilgsnis.
Lažybininkas įtariai dėbsojo į Grantą.
- Kaip aš sužinosiu, kad tesėsi žodį?
- Niekaip, - atsakė Grantas griausmingu balsu, kuris jau
konkuravo su audra lauke. - Bet gali būti tikras, kad po dešimt
sekundžių aš tave užmušiu, jeigu nepasakysi, kur, velniai griebtų,
jie nuėjo!
- Gerai, - tarė lažybininkas ir šūktelėjo Vilį.
Akimirksniu pasirodė mažas liesas kokių vienuolikos ar
dvylikos metų berniukas, vilkintis gerokai jam per dideliais
skarmalais, su kepure, užsmukusia ant akių.
- Mano bukmekeris, - išdidžiai pristatė lažybininkas. - Iš­
siunčiau pasekti tą šunsnukį, kai išsivedė mergiotę.
- Jie nuėjo į seną pastatą netoli nuo čia, - tyliai tarė ber­
niūkštis. - Aš jums parodysiu, pone Morganai. - Vaikas iškart
leidosi gatve, vis atsigręždamas per petį pasižiūrėti, ar Grantas
seka iš paskos. Šis jį pasivijo. - Tiksliai žinau, kur yra tas namas,
sere! - riktelėjo berniukas ir ėmė bėgti.
Pastatas, tiksliau, jo liekanos, dunksojo ant gatvės kampo
it išvargęs sargas, jo sienose žiojėjo plyšiai, žibėjo ištrupėjusio
stiklo gabalai.

278
 ^Netikra kurtizanė

- Štai! - sušuko Vilis ir staiga sustojęs prie įėjimo įsmeigė į

jį nepatiklų žvilgsnį. - Jie įėjo čia. Bet aš neičiau vidun. Namas
gali tuoj sugriūti.
Nesiklausydamas, ką vaikas sako, Grantas žengė per slenkstį.
Pastatas dūsavo ir braškėjo aplink jį, tarsi ruošdamasis bet kurią
akimirką subyrėti. Pro lubų ir sienų plyšius sunkėsi lietus,
tačiau gaivus jo kvapas nepajėgė atšviežinti sudvisusio oro.
Nebuvo girdėti balsų, nebuvo matyti pasipriešinimo ženklų,
atrodė neįmanoma, kad Viktorija yra čia. Sekundę Grantas
abejojo, gal vaikas apsiriko ir atvedė jį ne į tą vietą, kur reikia,
arba gal lažybininkas liepė iškrėsti jam piktą pokštą. Jeigu taip,
tai jis švaisto brangų laiką. Ūmai Granto dėmesį patraukė pėd­
sakai ant grindų, žvilgsnis nukrypo į laiptus. Medinės pakopos,
trečia ir ketvirta, buvo neseniai išlūžusios, aukščiau - dar kelios.
Kažkas ką tik lipo laiptais.
Ši mintis jį sukrėtė. Grantas akimoju puolė lipti į viršų ne­
kreipdamas dėmesio, kad nuo jo svorio laiptų pakopos traška
ir lūžta, ropštėsi rankomis ir kojomis. Iki šiol jis nežinojo, kas iš
tikrųjų yra neviltis, tik dabar juto, kaip ji lyg karštas aliejus sun­
kiasi į kraują ir sruvena gyslomis,;kol uždega kiekvieną odos
lopinėlį. Jis privalo pasiekti Vikt<^'ą^kol dar ne per vėlu... o jei
bus per vėlu... Grantas žinojo: be jos jis negyvens.
Iš visų jėgų kabarodamasis aplūžusiais laiptais Grantas pa­
siekė antrą aukštą. Pro raudoną šėlstančio įniršio miglą kitoje
patalpos pusėje išvydo dvi figūras... Palinkęs virš paslikos Vik­
torijos Kijesas grabinėjo jai sijonus, dangų perskrodęs žaibas
pro plyšius apšvietė siaubingą sceną nemalonia negyva šviesa.
Tik Viktorijos plaukai, ryškūs it rubinai, išsiskyrė iš aplinkos.

279
 LISA KLEYPAS

Jos burna buvo užkimšta kamšalu. Užsimerkusi, nejudėdama ji

gulėjo po policininku.
Grantui iš gerklės išsiveržė baisus kriokimas, velniškas
riksmas, ištrūkęs iš pačių sielos gelmių. Negalvodamas, ką daro,
jis puolė prie Kijeso apimtas vienintelio troškimo - jį nužudyti.
Kijesas dar spėjo pamatyti ant jo šokantį Grantą. Nusviestas į
patalpos vidurį Kijesas nusikeikė. Jis apsivertė ir ėmė grabinėti
dėtuvėje pistoleto, bet vos tik užčiuopė ginklo rankeną, Grantas
sugriebė jį už rankos ir su siaubinga jėga trenkė į grindis. Su­
klykęs iš skausmo Kijesas smogė Grantui kitos rankos kumščiu
ir pataikė į smakrą. Grantas beveik nepajuto smūgio, taip buvo
užvaldytas troškimo sunaikinti priešininką.
- Ji yra niekas, prakeiktas gyvuly! - suriko Kijesas spokso­
damas į įniršusį, negailestingą Granto veidą. - Juk nenužudysi
manęs dėl paleistuvės!
Grantas nieko neatsakė, tol talžė Kijesą, kol šis nutilo. Pa­
galiau liovėsi grumtis ir pakėlęs rankas prisidengė veidą ir
galvą. Kai iš jo liko tik aimanuojantis mėsos kalnas, Grantas
iš už bato aulo išsitraukė peilį ir pajuto jo malonų prisilietimą
prie delno. Jis nusiramins tik tada, kai šis niekšas mirs, ir niekas
jo nesustabdys. Viskas, kuo jis iki šiol tikėjo, - įstatymai, tei­
singumas, - staiga dingo kaip dūmai vėjyje. It išprotėjęs nuo
kraujo troškimo Grantas iškėlė peilį.
Jį sulaikė prislopintas garsas. Sunkiai alsuodamas Grantas
pažvelgė ton pusėn, iš kurios jis atsklido. Viktorija gulėjo ant
šono ir žiūrėjo į jį, jos gerklė be garso judėjo, akys buvo plačiai
atmerktos ir išsprogusios. Grantas įsitempė ir pagaliau ėmė
drebėti nuo tramdomos energijos. Jis negalėjo atplėšti žvilgsnio

280
 ‘l^etikra kurtizanė

nuo Viktorijos veido. Atrodė, kad jos mėlynos akys jį supara­

lyžiavo, atėmė gebėjimą judėti. Pro kelis pirmuosius karingo
įniršio sluoksnius prasismelkė sveiko proto balsas, tačiau
Grantas nenorėjo jo klausytis.
- Nusigręžk, - paliepė jis kažkokiu svetimu balsu.
Supratusi, kad jis neišdrįs jos akivaizdoje nužudyti žmogaus,
Viktorija papurtė galvą.
- Velniai griebtų, nusigręžk, - suurzgė Grantas.
Ji nenusigręžė. Juodu surėmė žvilgsnius - jo buvo demo­
niškas, jos atkaklus - ir pagaliau Grantas neatlaikė. Sunkiai
atsidusęs užsikišo peilį už bato aulo. Tada dar kartą smogė
Kijesui, o kai šis neteko sąmonės, greitai patikrino jo kišenes.
Radęs antrankių raktelį priėjo prie Viktorijos ir atsiklaupė šalia.
Ji suvirpėjo, kai rakteliui pasisukus užrakte antrankiai nukrito
nuo nubrozdintų riešų.
Ištraukęs kamšalą Viktorijai iš burnos Grantas pasisodino ją
ant kelių ir priglaudė prie savęs. Pajutęs ją tokią švelnią, mažutę
ir gyvą, atsiduso su skausmingu palengvėjimu. Tada perbraukė
delnais jai per rankas, lūpomis godžiai lietė plaukus, odą, dra­
bužius, tarsi būtų norėjęs ją visą praryti.
- Grantai, - aiktelėjo Viktorija krūpčiodama nuo jo bučinių.
Suurzgęs iš malonumo ir geismo Grantas įsisiurbė jai į lūpas.
Jis pajuto, kaip Viktorija apsivijo rankomis jam kaklą, oras jai
iš burnos paglostė jam ausį, kai ji prisipažino:
- Maniau, kad čia mirsiu. Maniau... jo veidas bus paskutinis,
kurį matysiu savo gyvenime.
- Mano veidas bus paskutinis, kurį matysi šiame gyvenime, -
kimiu balsu tarė Grantas.

281
 LISA KLEYPAS

- Aš viską prisiminiau... šis vyras, Kijesas... jis ir anksčiau

mėgino mane nužudyti.
Grantas suprato, jog per daug stipriai ją spaudžia, bet neį­
stengė atlaisvinti glėbio.
- Atleisk man, - pagaliau išspaudė jis. - Atleisk man. Tai aš
kaltas...
- Ne, ne. Būk geras, nekalbėk taip. - Viktorija sunėrė pirštus
jam ant sprando. - Kaip tu mane suradai? Kaip viską sužinojai?
- Apie Kijesą išgirdau iš lordo Leino. O pastarąjį pusvalandį
buvau tarsi išprotėjęs, bijojau, kad nesuspėsiu laiku tavęs su­
rasti. - Jis įsikniaubė veidu jai į krūtinę ir sudejavo: - O Dieve.
Grantas jautė, kaip jos pirštai nuslysta jo drėgnais plaukais,
Viktorija sukuždėjo kažką tyliai ir nesuprantamai.
- Aš daugiau neišleisiu tavęs iš akių, - patikino jis jos dra­
bužių prislopintu balsu ir Viktorija nusijuokė virpančiu juoku.
- G-gerai. Man bus gerai.
Lauke vis dar siautėjo audra, senas pastatas girgždėjo ir
cypavo nuo vėjo. Garsai paskatino Grantą veikti. Jis nenoromis
nukėlė Viktoriją sau nuo kelių ir padėjo jai atsistoti.
- Turiu išvesti tave iš čia, - sumurmėjo jis.
- Taip. - Ji apsidairė aplinkui neslėpdama pasibjaurėjimo,
žvilgsnis užkliuvo už leisgyvio Kijeso. - Kas bus su juo?
- Kijesą paliksime kitiems, - atsakė Grantas; jam nerūpėjo,
kad tas išsigimėlis gali atsidurti po pastato griuvėsiais... pir­
miausia patiems reikėjo išnešti sveiką kailį. Jis apglėbė merginą
per nugarą, ją prilaikydamas. - Ar paeisi, Viktorija?
Viktorija linktelėjo ir, didelei jo nuostabai, jos supleišėjusias
lūpas suvirpino šypsena.

282
 rI\(etikra kurtizanė

- Kodėl šypsaisi? - paklausė Grantas svarstydamas, gal

pastarosiomis minutėmis patirtas siaubas išmušė ją iš pusiau­
svyros.
- Tu ištarei mano vardą, - paaiškino ji šiurkščiu nenatūraliu
balsu. - Iš kur...
- Vėliau papasakosiu. - Grantas neištvėrė ir pasilenkęs karštai
pabučiavo ją į lūpas. - Eime.
Juodu atsargiai ėmė leistis laiptais, Grantas lipo pirmas.
Tik pats išbandęs pakopą arba laiptų aikštelę leisdavo žengti
žingsnį Viktorijai. Jai buvo keista, kad jaučia tokį silpnumą
kojose. Nors dabar buvo saugi, negalėjo nuslopinti drebulio. Ją
krėtė šaltis, oda pašiurpo, kūnas įsitempė.
- Ar tu sužeista?- staiga paklausė Grantas ir norsjobalsasbuvo
ramus, Viktorija išgirdo jame skausmingo susirūpinimo gaidelę.
- Ne, - ji sukando dantis norėdama sustabdyti kalenimą. -
Jis ne... tai yra tu pasirodei anksčiau... - Viktorija nutilo ir
Grantas atsargiai perkėlė ją per išlūžusią pakopą. - Man viskas
gerai, - tarė ji kiek tvirčiau, norėdama jį įtikinti. Tačiau Grantas
vargu ar patikėjo. Pažvelgusi į jo sustingusį profilį Viktorija su­
raukė antakius, ji suprato: už tai, kas jai šįvakar nutiko, jis ty­
lomis kaltina save.
Atrodė, jog praėjo amžinybė, kol juodu nulipo laiptais ir išėjo
į lauką. Vos tik kojos palietė tvirtą pagrindą, Grantas pakėlė
Viktoriją ant rankų ir prisispaudė prie krūtinės. Susivokusi, kad
jie atsidūrė konsteblių, policininkų ir smalsių praeivių minioje,
mergina pamėgino jį atstumti.
- Aš galiu eiti ir pati, - sumurmėjo ji išgirdusi džiaugsmo ir
palengvėjimo šūksnius.

283
 LJSA K L E Y P A S

Grantas apsimetė jos neišgirdęs ir nepaleido. Prijojo vienas

iš raitųjų patrulių būrio vadų, jis nulipo nuo arklio ir pagarbiai
linktelėjo Grantui.
- Sere, - kreipėsi jis, - džiaugiuosi matydamas, kad panelė
Duval surasta ir jai nieko bloga nenutiko. - Jis nutilo ir pažvelgė
į apgriuvusį gamyklos pastatą. - Ar ponas Kijesas liko ten?
Noriu žinoti, ką...
- Kijesas gyvas, - atsakė Grantas, iš balso neatrodė, kad jis tuo
patenkintas. - Tačiau jam reikės padėti nulipti iš antro aukšto.
Būrio vadas susirūpinęs suraukė antakius.
- Šis pastatas - mirtini spąstai, sere. Negalėčiau garantuoti,
kad kas nors ten įėjęs grįš sveikas.
- Tai nugriaukite jį ir iškaskite Kijesą iš po griuvėsių, -
griežtai tarė Grantas. - Man nė velnio nerūpi, kaip jį pasieksite.
Išgirdęs Grantą taip beširdiškai šnekant apie savo kolegą,
būrio vadas sutrikęs sumirksėjo.
- Sere, gal galiu jums pasiūlyti savo žirgą?
Jis davė ženklą vienam iš savo vyrų ir šis privedė prie jų
galingą bėrį.
Grantas pasodino Viktoriją į balną, o pats įsitaisė jai už nu­
garos. Tada metė šaltą žvilgsnį į vaiduoklišką pastatą.
- Kai nuleisite poną Kijesą į pirmą aukštą, - tarė jis būrio
vadui, - suimkite jį ir pristatykite į areštinę Lenktojoje gatvėje.
Su tuo šunsnukiu aš turiu neužbaigtų reikalų. Kai su juo pasi­
kalbės Kenonas, bus mano eilė.
- Klausau, pone Morganai, - žvelgdamas į Grantą su pa­
garbia baime atsakė būrio vadas. Jis tikrai nenorėjo rizikuoti
suerzinti šį milžiną.

284
 'J^eiikrâ kurtizanė

Pernelyg išsekusi, kad rūpintųsi, kaip atrodo kitiems, Vik­

torija įsitaisė ant arklio apžargomis, sijonus užsismaukusi iki
kelių. Atsirėmė nugara į Grantą, o šis prilaikė ją tvirta ranka
per priekį. Ilgais pirštais apglėbęs po krūtimis prisispaudė
merginą prie savęs. O ji buvo tokia pavargusi ir įsitempusi, kad
tabalavo nepajėgdama natūraliai prisiderinti prie jojimo ritmo.
Tačiau Viktorijai buvo malonu jausti veidą prausiantį šaltą lietų
ir maudžiančius raumenis: tai buvo patvirtinimas, jog ji gyva.
Grantas ją surado, su nuostaba mąstė Viktorija. Jis sutrukdė
Kijesui ją nužudyti. Tai buvo stebuklas, kurio neįmanoma pa­
aiškinti. Viktoriją užplūdo dėkingumas, dar daugiau - artumo
jausmas, nustelbęs visus ankstesnius jos jausmus jam. Dabar
ji žinojo, kad Grantas dėl jos gali viskuo rizikuoti ir viską pa­
daryti, kad ji rūpi jam labiau, nei kam nors per visą gyvenimą
rūpėjo. Viktorija žinojo ir tai, jog jis būtų nužudęs Kijesą, tačiau
paliko gyvą vien dėl to, kad ji to norėjo. Nuo šios minties šiluma
užliejo krūtinę. Grantas buvo didingas vyras, pats sau šeimi­
ninkas... bet jai pakako jėgų jį paveikti. Todėl, kad jis myli ją.
Nekreipdama dėmesio į šaltį ir jojimo nepatogumus Vik­
torija dar tvirčiau atsirėmė į Grantą ir mėgavosi užplūdusiais
jausmais. Prie Lenktosios gatvės ketvirto numerio lietingas su­
temas šiek tiek prasklaidė gatvės žibintų šviesa. Nušokęs nuo
bėrio Grantas ištiesė rankas į Viktoriją ir atsargiai nukėlė ją ant
grindinio. Prilaikė neatitraukdamas delnų nuo liemens. Ji nusi­
šypsojo pajutusi jo nerimą, nors Grantas stengėsi jį paslėpti po
abejinga veido išraiška.
- Aš gerai jaučiuosi, - patikino Viktorija.
Granto skruostų raumenys įsitempė.

285
 LISA KLEYPAS

- Aš visą laiką prisimenu, kaip tu gulėjai toje gamykloje ant

grindų. O Kijesas ant tavęs...
- Bet tu jį sustabdei.
Ji paglostė jam veidą, dygi oda atrodė stebinamai šilta su­
grubusiems jos pirštams. Nuo tramdomų emocijų Grantą nu­
purtė drebulys, Viktorija pajuto tai delnu.
- O jeigu būčiau pavėlavęs? - dusliai paklausė Grantas, jo
akys apniuko, atrodė juodos, nebe žalios.
Viktorija su užuojauta pažvelgė į jį supratusi, kad šiam
vyrui paguodos reikia taip kaip ir jai, o gal net labiau. Po brolio
mirties Grantui daugiau nebuvo iškilusi grėsmė prarasti brangų
žmogų. Jis neleido sau nieko iš tikrųjų įsimylėti, nes nenorėjo ri­
zikuoti vėl patirti skausmą.
- Tai būtų ne tavo kaltė, - tarė ji atsargiai rinkdama žo­
džius. - Nesi visagalis.
O tada Viktorija nustebo supratusi, jog jis ne tai norėjo išgirsti.
Grantas buvo ne iš tų vyrų, kurie pripažįsta, kad jie ne visagaliai.
- Manęs tai neguodžia, - suburbėjo jis pašaipiai kilstelėjęs
antakį. - Gal galėtum pasakyti ką nors malonesnio?
Supratusi, kad Grantas palengva atsipeikėja, Viktorija iš­
spaudė šypseną.
- Na, tu juk nepavėlavai, - priminė ji. - Pasirodei laiku ir
mane išgelbėjai. Kam jaudintis dėl to, kas galėjo atsitikti?
- Todėl, kad aš... - Grantas nutilo ir rūsčiai susiraukė. -
Todėl, kad ne kasdien vyras suvokia, jog viena maža smulki
nelaimėlė yra jo pasaulio centras.
- Nelaimėlė? - apsimetė pasipiktinusi Viktorija, nes sakinio
pabaiga privertė jos širdį šoktelėti iš džiaugsmo.

286
 rl\(etikra kurtizanė

Iš namo išėjo Ernestas, sero Roso pasiuntinukas, ir nuvedė

arklį į arklides kitapus namo. Viktorijos nuostabai, Grantas nu­
sivedė ją ne prie tarnybinio įėjimo iš kiemelio pietų pusėje, o
patraukė tiesiai į pagrindinį korpusą. Pastatas iš užpakalinės
pusės buvo prijungtas prie tarnybinių patalpų, iš ten galėjai pa­
tekti ir į teismą, kuriame nagrinėjamos bylos.
- Kas visi šie žmonės? - paklausė Viktorija pamačiusi sausa­
kimšus koridorius ir nejučia prisislinko arčiau Granto.
- Informatoriai, nusikaltėliai, galimi prisiekusieji, teisi­
ninkai... Visko per akis.
- Ar čia visada taip ankšta?
- Na, būna ir blogiau. Esu matęs tokią kamšatį, kad sienos
vos atlaikė.
Permetęs žvilgsniu minią Grantas linktelėjo apkūniai žila­
plaukei namų šeimininkei, kuri stengėsi nukreipti žmones į rei­
kiamus kabinetus. Sutikusi Granto žvilgsnį ji atskubėjo prie jo.
Sustojo ir aiktelėjo.
- O varge, - sumurmėjo moteriškė nužvelgusi sulytą,
purviną, susitaršiusį milžiną, paskui nukreipė apstulbusias
akis į Viktoriją. - Judu atrodote pasibaisėtinai, pone Morganai.
Grantas šyptelėjo, tačiau buvo aišku, kad jis nenusiteikęs
maloniai šnekučiuotis.
- Noriu pas Kenoną, - tarė jis trumpai drūtai. - Turime tik
kelias minutes. Panelė Duval... tai yra panelė Devanė... pa­
buvojo tikrame pragare, jai reikia pailsėti.
- Taip, žinoma, - namų šeimininkė pažvelgė į Viktoriją su
nuoširdžiu susirūpinimu. - Prašom eiti paskui mane.
Ji nusivedė juos per šurmuliuojančią spūstį iki sero Roso

287
 LISA KLEYPAS

kabineto - nedidelio kambario su stačiakampiais langais, išei­

nančiais į gatvę. Jis buvo apstatytas ąžuoliniais baldais, gremėz­
diškomis knygų spintomis, kampe stovėjo bibliotekinis gaublys.
Seras Rosas kalbėjosi su dviem vyrais, veikiausiai rašti­
ninkais. Grantui įvedus pro duris Viktoriją magistratas nutilo
nebaigęs sakinio.
- Morganai, - sumirksėjęs pilkomis akimis tarė jis, - kur Ki-
jesas?
- Jis greitai bus čia, - patikino Grantas.
Atrodo, iš Granto veido Kenonas kažkaip suprato, kas at­
sitiko. Jis užsimerkė ir susikūprino. Paskui pasitrynė pirštais
smilkinius, tarsi juos būtų pervėręs siaubingas skausmas.
- Ponia Dobson, - kreipėsi jis į namų šeimininkę, - atneškite
karšto gėrimo ir šiltų antklodžių.
- Žinoma, sere.
Ponia Dobson akimirksniu dingo.
Kenonas iškart išlydėjo raštininkus iš kabineto ir rūpestingai
uždarė duris. Triukšmas iš koridoriau kiek prislopo, bet vis tiek
buvo girdėti. Pasisukęs į Grantą ir Viktoriją magistratas rankos
mostu pasiūlė jiems atsisėsti.
Viktorija sudrebėjo ir padedama Granto, kuris prilaikė ją
apkabinęs per nugarą, susmuko ąžuoliniame krėsle. Jos dra­
bužiai buvo šlapi ir lipnūs, jautėsi nesmagiai žinodama, kad
yra purvina nuo galvos iki kojų. Dar niekada Viktorija taip ne­
troško pasinerti į karštą vonią. Norėjo būti švari, sausais drabu­
žiais ir kritusi į šiltą patalą pailsėti.
- Tai neužtruks, - sušnibždėjo Grantas matydamas, kokia ji
išsekusi.

288
 l^etikra kurtizanė

Kenonas išgirdo jo tylius žodžius.

- Tikrai neužtruks, - patvirtino jis pasistatęs kėdę priešais
Viktoriją. Tada suėmė jos plaštaką dideliu vėsiu delnu, įsmeigė
į ją akis ir mergina krūptelėjo. Jųdviejų žvilgsniai susitiko. -
Panele... - ištarė Kenonas ir nutilo.
- Devane, - prisistatė ji droviai šypsodamasi.
- Devane, - švelniai pakartojo jis. - Turbūt jaučiatės tarsi
kiaura valtimi perplaukusi jūrą.
Nors visai nusikamavusi, Viktorija staiga nusijuokė išgirdusi
tokį palyginimą.
- Panašiai.
- Negaliu apsakyti, kaip mane liūdina, kad dėl jūsų skaudžių
išgyvenimų kaltas vienas iš Lenktosios gatvės policijos būrio
pareigūnų. Negaliu atlyginti jums už tai, ką buvote priversta
išgyventi... bet jeigu kada nors jums prireiks mano pagalbos,
duodu žodį - padarysiu viską, kas mano galioje. Tik papra­
šykite.
- Dėkoju, - tyliai tarė Viktorija, kiek sutrikusi, kad privertė
vieną iš galingiausių žmonių Londone jos atsiprašyti.
Kenonui to, regis, pakako, jis paleido Viktorijos ranką ir pa­
laukė, kol ponia Dobson atnešė antklodžių. Magistrato žvilgsnis
vėl sugrįžo prie merginos tik tada, kai ji buvo jaukiai apmutu­
riuota keliais vilnonio audinio sluoksniais, o lediniais pirštais
laikė suspaudusi puodelį garuojančios arbatos.
- Panele Devane... prašau kuo aiškiau man papasakoti, kas
šįvakar atsitiko.
Retkarčiais užsikirsdama Viktorija išdėstė, kas įvyko nuo
tada, kai Grantas parvežė ją namo. Grantas kartais įsiterpdavo,

289
 L I S A K L HY F A S

paaiškindavo ką nors svarbaus. Tačiau nuo durų pasigirdo

keistas garsas ir jiems teko padaryti pertraukėlę. Viktorija
nutilo, smalsiai apsidairė.
Kenonas pabalino akis, atsistojo ir atidarė duris. Į vidų iškart
įėjo didelė raina katė be uodegos ir įdėmiai nužvelgė lankytojus,
- Kapone, - ištarė Kenonas tokiu grėsmingu balsu, kad bet
kuris kitas padaras būtų nutipenęs į artimiausią kampą.
Tik ne Kaponė - ji metė į šeimininką maištingą žvilgsnį ir
užšoko Viktorijai į skreitą. Katė susirangė į minkštą kamuolį
merginai ant šlaunų ir ši automatiškai padavė iki pusės nugertą
puodelį Grantui.
Murmėdamas atsiprašymo žodžius Kenonas jau norėjo nu­
kelti Kaponę, tačiau Viktorija šypsodamasi papurtė galvą.
- Nereikia, - tarė ji. - Aš mėgstu gyvūnus.
Kenono akys linksmai sužibo.
- Ką gi, dabar jau susipažinote su tikrąja šių namų virši­
ninke, - rodydamas pirštu į katę pasakė jis ir grįžo į savo vietą.
Katei tyliai murkiant skreite, Viktorija baigė pasakoti ir
mieguistai prisimerkė. Kabinete buvo šilta, o suvokimas, kad
ji pagaliau tikrai saugi, pirmą kartą per pastarąsias savaites
padėjo nusiraminti. Ji pajuto, kaip Granto delnas slystelėjo jai
ant sprando po drėgnais purvinais plaukais, ir tas švelnus pri­
silietimas buvo be galo guodžiantis.
Stojo ilga tyla, Kenonas susimąstęs žvelgė į paveikslą ant
sienos. Jame buvo pavaizduotas skaidrus upelis, čiurlenantis
tarp uolų, o tolumoje - miškingos kalvos. Viktorijai toptelėjo,
kad tokiomis dienomis kaip ši magistratas veikiausiai norėtų
atsidurti panašioje ramybės oazėje.

290
 ‘!\[clikm kurtizanė

- Kijesas, - tyliai ištarė Kenonas, tarsi kažką suradęs pri­

siminimuose. Jo pilkose akyse įsižiebė šaltos ugnelės, išduo­
dančios pyktį ir širdgėlą. Tai, kas atsitiko, buvo ne tik profesinė
nesėkmė, bet ir jo asmeninė tragedija.
- Man labai gaila, kad taip nutiko, - nuoširdžiai tarė Vik­
torija ir įsmeigė susirūpinusį žvilgsnį į Grantą. - Ar dėl to kils
sunkumų tau ir tavo kolegoms?
Grantas šyptelėjęs paglostė ją meiliu žvilgsniu.
- Neverta jaudintis, mieloji. Lenktoji gatvė dar ne tokius
skersvėjus atlaikė. - Jis mikliai nukėlė katę jai nuo kelių, ne­
kreipdamas dėmesio į nepatenkintą šnypštimą. - Panelei
Devanė laikas traukti namo, - pareiškė pasisukęs į Kenoną. -
Oficialumus sutvarkysime rytoj.
- Mano karieta pavėžės jus iki Karaliaus gatvės.
Magistratas pravėrė kabineto duris, pašaukė pasiuntinuką ir
tyliai davė nurodymus. Tuo metu pasirodė ir ponia Dobson nu­
sprendusi pasiteirauti, gal Viktorijai reikėtų dar ko nors atnešti.
- Ką gi, šiandien baigėme, - tarė Kenonas. - Dėkoju, panele
Devanė. Viliuosi, kad ši klaiki diena nepadarė jūsų sveikatai ne­
atitaisomos žalos.
- Viskas bus gerai, man reikia tik pailsėti, - patikino Viktorija.
Išgirdęs Kenono žodžius Grantas sunerimęs suraukė ant­
akius.
- Užsuksime pas Linlį, - nusprendė jis. - Po to, ką tau teko
išgyventi, jis privalo tave apžiūrėti.
- Ir vėl? - Viktorija papurtė galvą. - Nėra jokio reikalo gydy­
tojui mane apžiūrėtų du kartus per dieną. Pats gali važiuoti pas
daktarą Linlį, jeigu trokšti jo draugijos. Aš noriu namo.

291
 LISA KLEYPAS

- Namo tai namo, - ramiai sutiko jis ir išsivedė Viktoriją iš

Kenono kabineto.
Ponia Dobson išėjo į koridorių ir žvilgsniu nulydėjo porelę.
Kai vėl atsigręžė į serą Rosą, atrodė patenkinta, tik mažumėlę
sutrikusi.
- Ką gi, - pareiškė ji, - atrodo, mūsų ponas Morganas pa­
galiau įsimylėjo.
- Iki ausų, - kreivai šypsodamasis pritarė jai Kenonas. -
Vargšelis.
Putlus ponios Dobson veidas iš susijaudinimo nušvito meilia
šypsena.
- Vieną dieną, sere, ir jūs pamesite galvą dėl kokios nors
jaunos mielos būtybės kaip mūsų vargšelis ponas Morganas.
- Pirma persirėšiu gerklę, - ramiai atsakė jai magistratas. -
O dabar noriu kavos.
Namų šeimininkė pasipiktino:
- Tokiu metu? Nenoriu apie tai nė girdėti. Jums ne kavos
reikia, o poilsio, gero poilsio, ne tokio gėrimo, kuris visai iš­
klibins nervus...
Kenonas atsiduso ir grįžęs prie savo stalo kantriai išklausė
pamokslo iki galo.

292
 Grįžusią į Karaliaus1gatvę Viktoriją pasitiko susirūpinusi
ponia Batons ir ašaromis paplūdusi Merė, abi priblokštos
žinios, kad Kijesas norėjo jai pakenkti.
- Turėjote man pasakyti, panele! - sušuko ūkvedė. - Jeigu
būtumėte pasakiusi, aš tikrai būčiau jums padėjusi.
- Atsiprašau, - blausiai šypsodamasi tarė Viktorija. - Staiga
atgavusi atmintį jaučiausi tokia priblokšta ir taip bijojau Kijeso,
kad visai pamečiau galvą. - Ji baimonosi ką nors įžeisti prisipa­
žinusi, jog nebuvo tikra, ar gali tikėtis tarnų palaikymo, jeigu ne­
paklus Lenktosios gatvės policijos būrio pareigūnui. - Šiaip ar
taip, - pridūrė ji, - pono Morgano dėka viskas baigėsi laimingai.
- Nujaučiu, pagal šią istorijąbus išleistas dar vienas romanas
plonais viršeliais, - pareiškė ponia Batons. - Pilnas didvyriškų
žygdarbių, kuriuos atlieka legendinis ponas Morganas iš Lenk­
tosios gatvės policijos būrio.

293
 U S A K L C Y PA S

- Greičiau jau stuobrys iš Lenktosios gatvės, - subambėjo

Grantas. - Visa tai įvyko dėl mano kaltės. Iš pradžių aš norėjau,
kad Flegstadas saugotų Viktoriją... turėjau neleisti Kijesui jo pa­
keisti.
- Tu negalėjai žinoti, - paprieštaravo Viktorija. - Jo niekas
neįtarė... netgi seras Rosas.
Grantas susiraukė, akivaizdžiai nepritardamas jos užside­
gimui jį apginti. Jis pakėlė ranką ir nubraukė jai nuo kaktos ne­
klusnią garbaną.
- Ponia Batons, - tarė jis, vis dar žiūrėdamas į Viktoriją, -
man atrodo, panelei Devane reikia karštos vonios. Ir šilto pieno
su brendžiu.
- O taip, - pritarė jam Viktorija net suvirpėjusi iš malonumo
nuo minties, kad tuoj mirks karštame muiluotame vandenyje.
- Mes gerai ja pasirūpinsime, pone Morganai, - pažadėjo
ūkvedė ir pamojo šalia stovinčiai tarnaitei. - Mere, drauge su
kitomis merginomis paruošk vonią panelei Devane, o kitą -
svečių kambaryje ponui Morganui.
- Taip, ponia, - noriai sutiko Merė ir nubėgo vykdyti nu­
rodymo.
- Ar užnešti tave laiptais į viršų? - švelniai paklausė Grantas
Viktorijos.
Mergina šypsodamasi papurtė galvą. Ji buvo paskendusi
šiltame jo akių žvilgsnyje ir nė nepajuto, kaip ūkvedė pasišalino.
- Ar ateisi pas mane, kai nusiprausi? - paklausė ji.
Granto veidas nerodė jokių emocijų, kai jis pasilenkė ir pri­
glaudė šiltas lūpas Viktorijai prie smilkinio.
- Ne, - sumurmėjo jis taip tyliai, kad ji vos išgirdo.

294
 f]\(etįkra kurtizanė

Nustebusi Viktorija mažumėlę atsilošė.

- Neateisi?
- Tu ir taip daug iškentėjai per vieną dieną... šiąnakt tau ne­
reikia lovoje didelio rujojančio gyvulio.
Nepajėgdama susivaldyti Viktorija pasistiebė ir tvirtai pri­
gludo jam prie krūtinės.
- Ojeigu aš jo noriu?
- Tau reikia išsimiegoti, - tvirtai pareiškė Grantas.
- Miegas - tik laiko švaistymas.
Jo gerklėje sudundėjo tramdomas juokas, neskubėdamas
Grantas ją apkabino. Viktorija juto, kaip jis kvėpuoja jai į
plaukus virš ausies.
- Tavo žodžiai tik patvirtina, kokia išvargusi esi. Pati nesu­
pranti, ką šneki.
- Suprantu, - neatlyžo Viktorija neleisdama jam atstumti jos
nuo savęs.
- Mieloji... - Granto balsas išdavė nuovargį. - Man ši diena
taip pat buvo kupina velniškų išbandymų. Bijau, jeigu ateisiu
šiąnakt pas tave... - jis nutilo ieškodamas tinkamų žodžių. -Ne­
manau, kad man pakaks...
- Jėgų? - spėjo Viktorija.
- Savitvardos.
- A... - žvelgdama į joneperprantamą veidą Viktorija sunkiai
nurijo seiles. - Bet jeigu...
- Eik, - sumurmėjo jis, lengvai atstūmėjąnuo savęs ir pasuko
veidu į laiptus. - Šiandien visko buvo per daug, Viktorija. Aš
nepasitikiu savimi. Truputį pailsėkime. Pasimatysime iš ryto.

295
 U S A KLEYPAS

Paniurusi Viktorija ėmė lipti laiptais, vis atsisukdama pa­

žiūrėti į Grantą. Jis palaukė, kol ji pasiekė viršų, tada nusigręžė
ir nužingsniavo į biblioteką ieškoti taip reikalingo brendžio.
Tarnaičiųpadedama Viktorija nusiprausė ir dukart išsiskalavo
plaukus: karštas vanduo nuplovė nešvarumus, o ji net dūsavo iš
palaimos. Vanduo išsiurbė iš jos pertemptų raumenų sopulius,
atitirpino sustingusius kaulus. Maudynės ir puodelis pieno su
brendžiu puikiai padėjo atsipalaiduoti. Tada ji apsivilko švarius
naktinius muslino marškinius ir peniuarą, iš priekio susagstomą
perlamutrinėmis sagutėmis. Kol tarnaitė susikaupusi šukavo
drėgnus plaukus ir vario spalvos garbanos džiūvo glostomos ši­
lumos, Viktorija mieguista sėdėjo priešais židinį.
- Dar pieno? - pasiteiravo ponia Batons. - O gal norite
valgyti? Atnešiu lėkštę skrebučių arba dubenėlį sriubos... o gal
kiaušinį...
- Ačiū, nenoriu.
Viktorija pasitrynė akis ir nusižiovavo.
Supratusi, kad ji pavargo ir nori likti viena, ūkvedė davė
ženklą tarnaitei.
- Pakvieskite mane, jeigu ko nors prireiks, panele Devanė, -
maloniai tarė ponia Batons ir jiedvi su Mere išėjo iš kambario.
Prisimerkusi Viktorija ištiesė basas kojas į židinį ir stebėjo,
kaip geltoni liepsnų atšvaitai žaidžia pirštais. Pagalvojo apie
Grantą: veikiausiai jis jau nusimaudė vonioje ir miega svečių
kambaryje. Ji neabejojo, kad Grantas laikysis žodžio ir šiąnakt
pas ją neateis, nusprendęs, jog jai dabar būtina išsimiegoti.
Žinoma, jis teisus. Tačiau Viktorijai reikėjo būti su juo, jai reikėjo
Granto glėbio ir paguodos, o jam reikėjo, kad ji paguostų jį.

296
 'T^etįkra kurtizanė

Šįvakar ji vėl buvo visai arti mirties, o juk praėjo vos mėnuo
nuo pirmojo pasikėsinimo į jos gyvybę - tai vertė Viktoriją dar
labiau branginti gyvenimą, kiekvieną jo minutę iki pat jos dienų
pabaigos. Miegas išties - tik laiko švaistymas... ypač kai jos my­
limas žmogus yra taip arti.
Dar nespėjusi sąmoningai priimti sprendimo Viktorija su­
sivokė stovinti prie svečių kambario durų. Mažumėlę dreban­
čiomis rankomis ji pasuko rankenos bumbulą ir įėjo į nediduką
prieškambarį, vedantį į miegamąjį. Kaip ir Šeimininko miega­
majame, svečių kambario židinyje liepsnojo kelios pliauskos,
virpanti šviesa apšvietė patalpą ir vertė krūpčioti šešėlius kam­
puose.
O ant lovos... Tai, ką pamatė, privertė Viktoriją sutrikti, ji su­
stojo vietoje, širdis garsiai daužėsi krūtinėje. Grantas gulėjo išsi­
tiesęs ant lovos, vieną koją buvo kiek sulenkęs, kitą užmetęs ant
kojūgalio. Rankoje laikė knygą ir skaitė suraukęs kaktą, niūria
veido išraiška. Jis buvo nuogut nuogutėlis.
Židinio liepsnos buvo nudažiusios jo odą švelnia gintarine
spalva ir pribarsčiusios aukso dulkių į žvilgančius juodus
plaukus. Buvo aiškiai matyti visas didelis raumeningas jo
kūnas - nuo trikampės kaklo duobutės iki tamsių garbanotų
gyvaplaukių ant kojų. Sutrikusi ir susijaudinusi Viktorija nusi­
stebėjo, kodėl taip yra, kad be drabužių Grantas atrodo dar di­
desnis nei apsirengęs. Ji dar nebuvo mačiusi visai nuogo vyro,
šis vaizdas ją pribloškė.
Viktorija suprato, kad įėjusi turėjo duoti kokį nors ženklą,
nes dirstelėjęs į ją primerktomis akimis Grantas iškart prisi­
dengė knyga pilvo apačią. Toks gynybinis gestas jai pasirodė

297
 LISA KLEYPAS

juokingas, o grėsmingas žvilgsnis tik dar labiau sustiprino

komišką įspūdį. Suspaudusi lūpas Viktorija sulaikė beišsiver­
žiantį juoką ir įžengė į miegamąjį.
- Neturėtum skaityti prie tokios menkos šviesos, - tarė ji
truputį pasikeitusiu balsu. Nė pati nesuprato, kaip jaudinasi. -
Pervarginsi akis.
Grantas dar labiau paniuro.
- Aš ne tik akis pervarginsiu, jeigu tu tuojau pat negrįši į
savo kambarį.
Nekreipdama dėmesio į tai, ką jis šneka, Viktorija uždarė
duris ir neskubėdama priėjo prie lovos.
Grantas atsisėdo ir nuleido kojas ant grindų, jo pilvo rau­
menys sujudėjo, jis ir toliau laikė prispaudęs knygą prie slėpsnų.
- Tu užmigsi vos atsigulusi į lovą ir užmerkusi akis, - pa­
tikino ją Grantas, tačiau žvilgsnis, nuslydęs baltu jos peniuaru,
stabtelėjo prie perlamutrinių sagučių ir Viktorija išgirdo jo pa­
sikeitusį kvėpavimą. - Aš kalbu rimtai, Viktorija, šiąnakt nieko
nebus.
- Nejaugi tu nenori būti su manimi?
- Aš noriu to, kas geriausia tau.
- Man geriausia su tavimi.
Žvelgdama į jo žalias akis Viktorija pakėlė rankas prie vir­
šutinės peniuaro sagutės. Iš jaudulio jos pirštai buvo negrabūs,
niekaip nesisekė išstumti sagos per kilpelę. Grantas tylėjo, ir
toliau žiūrėjo į ją nemirksėdamas. Staiga susinervinusi Viktorija
trūktelėjo užsegimą ir perlamutrinė sagutė nukrito ant kilimo.
Tačiau liko dar bent tuzinas sagučių ir mergina puolė į neviltį.
Jeigu ir toliau taip seksis, užtruks iki ryto, kol išsivaduos iš

298
 7 \(eti.km kurtizanė

peniuaro. Metusi beviltiškas pastangas ji pažvelgė į Grantą ir

išsiviepė.
- Aš nevykusi gundytoja, ar ne?
Knyga akimirksniu nuskrido iki pusės kambario ir bumb­
telėjo ant grindų. Viktorija nespėjo nė atsikvėpti, kai pakilo į
orą ir nusileido ant lovos. Grantas pasilenkė virš jos, plačiais
pečiais užstodamas vaizdą į židinį.
- Turint omenyje, kad mano įnagis kietas kaip geležinė
ietis, - dusliai tarė jis, - sakyčiau, jog tau kažkaip pavyko mane
sugundyti.
Viktorija atsidūrė nelaisvėje didžiulio susijaudinusio vy­
riškio, jo vyriškumas rėmėsi jai į pilvą, o raumeninga koja įsi­
taisė tarp šlaunų. Jos delnai neryžtingai slystelėjo jam per šonus
ir apsistojo ant nugaros. Nuo Granto tvoskiantis karštis ją iš­
gąsdino: jo kūnas karštligiškai degė.
- Tavo oda nepaprastai karšta, - sušnibždėjo ji vėsiais
pirštais liesdama trūkčiojančius jo raumenis.
Grantas košte košė orą pro sukąstus dantis ir Viktorija abe­
jodama sustingo.
- Gal darau ką nors negerai?
- Ne ne... - Grantas įsikniaubė veidu į jos išsitaršiusias gar­
banas, pasitrynė skruostu į ryškų jų šilką. - Kai tu mane lieti,
nebesuprantu, kur esu: danguje ar pragare.
- Tau patinka?
- Patinka, - atsakė Grantas jos plaukų prislopintu balsu.
Viktorija nusišypsojo jam prie ausies ir sukabinusi pirštus
už nugaros iš visų jėgų suspaudė glėbyje. O jis, kuždėdamas
meilius žodžius, nusagstė bučiniais jai kaklą, skruostus, bučiavo

299
 LISA KLEYPAS

neskubėdamas, pirštais darbuodamasis prie pelerinos sagučių.

Jis atsagstė jas be jokios skubos, vieną po kitos išlaisvindamas
iš ankštų kilpelių.
- Pabučiuok mane, - tyliai paprašė Viktorija, trokšdama ko
nors daugiau nei lengvi, kankinami jo burnos prisilietimai.
Grantas prigludo jai prie lūpų erzinamai ramiu bučiniu,
tada Viktorija apsivijo jam kaklą ir prisitraukė galvą dar arčiau.
Ji nebepajėgė užgniaužti dejonės, kai jis pabučiavo ją pravira
burna (pagaliau - Viktorija to ir troško), liežuviu tyrinėdamas
ir teikdamas jai neapsakomą malonumą.
Susivokusi, kad pelerina jau atlapota, Viktorija pamėgino
jos atsikratyti. Grantas apmaldė ją apibėręs švelniais bučiniais,
paskui pakišo tvirtą ranką po nugara ir kilstelėjęs padėjo nusi­
traukti drabužėlį. Dabar jųdviejų kūnus teskyrė tik plonyčiai
naktinukai. Grantas paglamonėjo yiktoriją per plonytį muslino
audinį, susiradęs krūtį suėmė šiltu delnu ir tol maigė, kol spe­
nelis sukietėjo.
Virpėdama iš susijaudinimo Viktorija vis drąsiau lietė Granto
kūną, jos pirštai įslydo į jo stuburo vagą su kietais raumenimis
iš abiejų pusių. Paskui nukeliavo žemyn, prie sėdmenų, ir pa­
simėgavo tvirtais vyriškais apvalumais. Nuo jos glamonių jo
kūnas ėmė judėti, klubai nekantriai kilnojosi, stangrus suža­
dintas vyriškumas baksnojo į muslino audinį jai tarp šlaunų.
Prisiminusi, kaip Grantas pirmą sykį ją paėmė, kaip įsiveržė į
ją ir kaip jai skaudėjo, Viktorija sukrūpčiojo nuo jo nevalingų
atakų.
Pajutęs Viktorijos nerimą Grantas liovėsi judėti ir pasirėmė
ant alkūnių, kad jos neprispaustų.

300
 'T'^etįkra kurtizanė

- Nebijok, - dusliai tarė.

- Aš nebijau, - sumelavo ji ir prisivertė atgniaužti kumščius.
Išskėtusi pirštus perbraukė jam per pečius. - Sakei, man ne­
skaudės, jeigu būsiu pasirengusi.
- Teisybė.
Grantas prigludo jai prie lūpų ir padovanojo neapsakomai
gardų bučinį. Ji iškart atsakė patikliai gulėdama po juo. Daugiau
nebeįsitempė, nesutriko net tada, kai jis stabtelėjo nusiteikęs nu­
vilkti jos naktinukus. Tada Grantas susirietė ir suėmęs delnais
abi jos krūtis pabučiavo vieną rožinį spenelį, paskui kitą. Pra­
sižiojo prie jautraus pumpurėlio ir Viktorija pajuto slidžią jo
liežuvio glamonę. Lengvas kutenantis prisilietimas privertė ją
pakilti aukščiau jam prie burnos. Grantas uždėjo delną jai ant
kelio ir perbraukė per šlaunį į viršų, sustojo tik palietęs kuokštą
garbanėlių, saugančių pačią intymiausią jos kūno vietą. Pirštų
galai tol žaidė tarp cinamono spalvos plaukelių, kol Viktorija
suaimanavo ir kilstelėjo Veneros kalvelę jam prie delno.
Grantas sudrebėjo nuo pastangų susivaldyti ir nepaimti
jos tuojau pat. Jis žinojo, kad Viktorija jau pasirengusi, jautė
drėgmę sunkiantis pro cinamonų spalvos šilką... bet ne, dar ne
dabar. Jis privers ją maldauti. Šnabždėdamas meilius žodžius
jis toliau ją glamonėjo, braukė pirštu per švelnias klostes, kol
surado angą į vidų. Grantui buvo tikra palaima girdėti, kaip jai
užima kvapą, kaip ji sudreba visu kūnu, jam ėmus braukyti per
karštą drėgmę. Viktorija įsikirto nagais jam į pečius tarsi neap-
sispręsdama, prisitraukti jį dar arčiau ar atstumti. Žvelgdamas
jai į veidą Grantas panardino pirštą kaip galėdamas giliau, tada
Viktorija užsimerkė ir suraukė rusvus antakius. Pasilenkęs prie

301
 U S A KLEYPAS

kutinės jis įtraukė į burną vieną rožinį spenelį ir ėmė ritmingai

timpčioti.
- Prašau, - pagaliau sužiopčiojo Viktorija ir nevalingai su­
lenkusi kelius praskėtė šlaunis. - Prašau... to jau per daug, aš...
- Ar jau dabar nori manęs? - paklausė Grantas.
- Prašau... - maldavo Viktorija įraudusiu drėgnu veidu.
Širdis it kūjis plakė krūtinėje, kai Grantas pakibo virš jos,
nusitaikė ir spustelėjo verždamasis pro jautrią angą. Staiga ji
plačiai atsimerkė ir įkišo tarp jųdviejų rankas. Tada įsirėmė
delnais jam į krūtinę ir ėmė muistytis stengdamasi prisiderinti.
- Ak, aš negaliu... - virpančiu balsu tarė Viktorija.
- Tu padarysi tai dėl manęs, - sušnabždėjo Grantas. - Pa­
darysi, Viktorija. Įsileisi mane...
Jis spustelėjo smarkiau ir slysdamas vidun pajuto, kaip ji at­
sipalaiduoja ir dar labiau sudrėksta. Su palengvėjimu atsidusęs
jis neskubėdamas skverbėsi ir sustojo tik paniręs iki galo į jos
šiltą kūną. Viktorija suinkštė ir stipriai apsivijo rankomis. Po­
tyriai ir emocijos įsisiautėjo ir užliejo Grantą palaima.
Dalis jo sąmonės aptemo ir nurimo, mintys išblėso įveiktos
kūno poreikių. Jis judėjo giliais veržliais yriais, stengdamasis
pasiekti patį jautriausią jos lyties tašką. Viktorija nevikriai
bandė padėti, kilojo pasitikti. Urgzdamas iš malonumo Grantas
suėmė delnais jai sėdmenis ir padėjo suderinti ritmą.
Viktorija įsikirto jam į nugarą, jos klubai kilnojosi su didžiule
jėga, kone atlaikydami jo sunkų svorį. Atrodė, visa jos esybė ver­
žiasi į kankinamas malonumo paieškas. Ji žvelgė į tamsų pra­
kaituotą veidą virš savęs, įsitempusius bruožus, paskui staiga
vaizdas išsiliejo, Viktorija pajuto smarkiai susitraukinėjant

302
 'A(etikra kurtizanė

papilvės raumenis. Grantas sužiopčiojo, nėrė dar smarkiau ir

suleido dantis į švelnų jos kaklo ir peties linkį. Mergina išsi-
rietė, pasiekusi viršūnę pajuto, kaip ėmė spinduliuoti palaimos
bangas, ir visą jos kūną užliejo neapsakomi pojūčiai.
Audrai pasiekus kulminaciją Viktorija juto, kad ir Grantas
patyrė ekstazę: dar keli paskutiniai postūmiai ir jam iš gerklės
išsiveržė laukinė dejonė. Jis užtruko joje dar minutę ar dvi, tada
nusirito ir atsigulė šalia. Kai įkaitusi, išsekusi ir pasisotinusi
Viktorija įsitaisė jo rankos linkyje, Grantas palietė lūpomis jai
smilkinį, tada ausies kraštą.
- AŠ myliu tave, - sušnibždėjo ji ir išgirdo jį sakant tą patį
lygiai tuo pat metu. Mieguistai šypsodamasi Viktorija pasidavė
nuovargiui ir apgaubta Granto kvapo nugrimzdo į kietą miegą
jo glėbyje.

303
 r )

18

Pajutusi, kad Grantas lipa iš lovos, Viktorija pabudo ir ne­

patenkinta mieguistai suniurzgė. Ji išgirdo jo tylų juoką, tada
jis grįžo į jos glėbį ir pabučiavo į kaklą. Šiurkštūs smakro šeriai
brūkštelėjo per odą ir Viktorija suvirpėjo iš malonumo.
- Dar pamiegok, - išgirdo jo tylų balsą. - Man reikia į
Lenktąją gatvę.
Ji apsivijo rankomis jam kaklą.
- Ar jau rytas?
- Deja, taip.
Grantas pasitrynė nosimi į jos susivėlusius plaukus.
Viktorija paglostė jo galingą nugarą. Buvo gera jausti jo
malonų vyriškumą, kūno svorį, šiurkštų neskustą veidą... ir
ilgas plaukuotas kojas tarp savųjų.
- Pasilik su manimi, - paprašė ji ir sukrutėjo iš jaudulio, kai
jis suėmė sauja jos krūtį.

304
 f^etikra kurtizanė

Grantas nusišypsojo ir atsiduso, buvo sunku atsispirti pa­

gundai.
- Negaliu, mieloji. Kenonas manęs laukia, šiandien reikia
daug ką nuveikti. Tačiau ilgai neužtruksiu. - Jis pabučiavo baltą
jos krūtį. - Ateityje ketinu su tavimi neišsiskirti ilgiau kaip porai
valandų.
Žvelgdama su neslepiamu geismu Viktorija paglostė tamsius
trumpus jo plaukus.
- Norėčiau, kad taip ir būtų.
Grantas įdėmiai nužvelgė ją žaliomis akimis, perbraukė
ranka per kūną iš lėto, švelniai glamonėdamas, Viktorija net
suvirpėjo.
- Kodėl tuo netiki, mieloji?
- Tikriausiai todėl... - Ūmai mintys susijaukė, kai jo delnas
stabtelėjo jai ant pilvo, o nykštys ėmė sukti ratus apie bambą. -
Na, galima pasvajoti, - išspaudė ji, - tačiau neverta per daug
atsiplėšti nuo tikrovės.
- Mano tikrovės užtektų dešimčiai gyvenimų, - patikino
Grantas. - Kartais norėčiau ir pasvajoti.
- Apie ką?
- Iš pradžių apie santuoką su tavimi.
Tokie tiesūs jo žodžiai apstulbino Viktoriją. Šįryt atsibudusi
ji užvis mažiausiai tikėjosi sulaukti pasiūlymo tekėti. Tad suėmė
save į rankas ir neryžtingai tarė:
- Aš... aš žinau, kad toks pasiūlymas darytų garbę bet kuriai
moteriai.
- O tau? - švelniai paklausė Grantas.

305
 LISA KLEYPAS

- Bijau, kad tu... - Viktorija nutilo, droviai dirstelėjo į Grantą

ir atsitraukė nuo jo šilto kūno. Susisupusi į apklotą pažvelgė į jį
su nebyliu prašymu ir Grantas susiraukė.
- Viktorija, - jis ištiesė ranką ir panėrė pirštus į žvilgančius,
ant pečių pasklidusius jos plaukus. Grantas lietė ją labai at­
sargiai, pirštų galais vos kliudydamas galvos odą. - Nereikėjo
dabar užvesti šito pokalbio. Tu vis dar išsekusi, o aš neturiu
laiko. Bet tikrai neišeisiu, kol man pasakysi, ko bijai.
Viktorija atsakė įsmeigusi akis į žvilgančią mėlyną lovatiesę.
- Man regis, tu geidi manęs tik todėl, kad esu savo sesers
kopija. - Grantas tylėjo, tad po kelių sekundžių Viktorija pri­
sivertė tęsti: - Juk tu iš pradžių norėjai Vivjenos... ir aš negaliu
tavęs už tai kaltinti. Ji rafinuota ir žavinga, visi vyrai jos geidžia.
Šiuo atžvilgsiu aš niekada jai neprilygsiu. Man būtų nepake­
liama, jeigu vieną rytą atsibudusi pamatyčiau tavo akyse nusi­
vylimą.
Priblokštas Grantas pagalvojo, kur slypi tokio netikėto Vik­
torijos nesaugumo šaknys. Kas nutiko, kad ji jaučiasi atsidūrusi
sesers šešėlyje? Gerasis Dieve, juk kelios gudrybės, kuriomis
lovoje vyrus užburia Vivjena, nenustelbia ypatingo Viktorijos
patrauklumo. Tai vertina ne tik jis, o ir kiti žmonės. Viktorija
nuoširdi, protinga, atsidavusi... ideali kompanionė gyvenime ir
lovoje.
- Tu miela... nuostabi... pamišėlė, - išgirdo jis save bambant. -
Kodėl, po perkūnais, nusprendei, kad ją galiu vertinti labiau už
tave? Kodėl abejoji mano jausmais? Patikėk, aš matau, kokios
judvi skirtingos, ir esu pajėgus suprasti, ko noriu.

306
 7'Netikra kurtizanė

Susierzinęs dėl tokios menkos Viktorijos savivertės Grantas

nutraukė nuo jos apklotą. Mergina išsigandusi riktelėjo, tačiau
jis nekreipė dėmesio. Sugriebė jai už rankos ir prispaudė ją sau
prie slėpsnų. Nuo vėsaus nedidelio delno prisilietimo įsižiebė
geismas, jo vyriškumas sustandėjo ir pakilo visiškai pasirengęs.
- Štai, pajusk ir žiūrėdama man į akis pasakyk, ar matai jose
nusivylimą.
- Tu man peršiesi tik todėl, kad buvau skaisti, - pareiškė
Viktorija. - Stengiesi būti džentelmenas ir elgtis deramai...
Grantas užčiaupė ją karštu buciniu, liovėsi tik išgirdęs jai iš
gerklės veržiantis aistringą dejonę.
- Aš visai ne džentelmenas, jei nori žinoti, - kimiubalsu tarė jis.
Viktorija abejodama pakėlė akis.
- Kartą man sakei: esi ne iš tų> kurie tuokiasi.
- Su tavimi ketinu tuoktis. —.i
- Neprivalai, - rimtai patikino Viktorija, atitraukė ranką ir
sugniaužusi į kumštį prisispaudė prie šono. - Noriu, kad su­
prastum... tu neturi jokių prievolių dėl to, kas atsitiko. Mes
galime išsiskirti kaip draugai, labai geri draugai...
- Man nereikia draugo. Reikia tavęs. Dieną ir naktį. Kiek­
vieną minutę iki pat gyvenimo pabaigos. - Grantas laikė ją
apkabinęs ir žvelgė į smulkų nuraudusį veidą. Tai, ką jame
pamatė, privertė jį dusliai paklausti: - Ar tu nori ne to?
Viktorijos skruostai dar skaisčiau nuraudo, ji linktelėjo ir be
garso ištarė: „To."
- Dėkui Dievui, - apsidžiaugė Grantas ir nubraukė jai nuo
veido plaukus. - Aš negalėčiau gyventi be tavęs. Ar dar kas
nors mums trukdo?

307
 L I S A K L I 2Y F A S

- Tavo darbas... - jos balsas pasikeitė sakant skaudžią

tiesą. - Man bus labai sunku, kai žinosiu, jog tau nuolat gresia
pavojus... kad iš ryto atsisveikinęs su manimi tu gali nebegrįžti
namo. Jeigu mažiau tave mylėčiau, gal galėčiau tai ištverti... bet
dabar neįsivaizduoju tokio gyvenimo.
Grantas stipriau suspaudė Viktoriją glėbyje.
- Aš jau apsisprendžiau išeiti iš Lenktosios gatvės policijos
būrio, - prisipažino jis. - Daug metų praleidau gatvėse. Dabar
man prieš akis atsiveria daugiau galimybių... susirasiu kokį kitą
darbą.
- Ar tu tikrai to nori? - rimtai paklausė Viktorija.
Grantas linktelėjo ir priglaudė lūpas jai prie kaktos.
- Būk mano žmona, Viktorija.
Ji nepajėgė atsakyti, tik žiūrėjo į jo ramias akis. Dar nieko Vik­
torija taip nemylėjo, nemanė, jog taip mylėti apskritai įmanoma.
Tačiau krūtinę slėgė kažkoks sunkumas, keistas nesmagumas,
ji privalėjo išsiaiškinti jo prigimtį. Viktorija norėjo tą jausmą iš­
rauti su šaknimis, ištyrinėti ir rasti jai reikalingus atsakymus.
Bet negalėjo to padaryti dabar. Tam reikėjo nuošalumo ir laiko.
- Duok man keletą dienų, - paprašė ji. - Negaliu skubotai
priimti tokio sprendimo. Noriu parvykti namo, pamatyti seserį...
atrasti save.
Grantas suraukė antakius ir papurtė galvą.
- Atrasti save? Sakei, jau atgavai atmintį.
- Taip, bet dar nesijaučiu esanti tokia kaip seniau. Nesu pa­
sirengusi dideliems gyvenimo pokyčiams, turiu kelias dienas
ramiai praleisti savo namuose.

308
 ‘T^etikm kurtizanė

- Viskas labai paprasta,-Viktorija, - griežtai tarė Grantas. -

Myli tu mane ar nemyli?
- Aš myliu tave. - Viktorija švelniai paglostė jam skruostą,
nuo jausmų pertekliaus jos akys pasimiglojo. - Tikrai myliu, -
karštai patikino.
- Tai priimk mano pasiūlymą.
- Ne dabar.
Ji buvo užsispyrusi kaip ir Grantas.
Jis nusijuokė nevilties kupinu juoku, atrodė, norėtų sugriebti
ją ir kaip reikiant papurtyti.
- Po paraliais, kodėl negali paprasčiausiai pasakyti „taip"?
Kam atidėlioji tai, kas neišvengiama?
- Aš tau atsakysiu, kai galėsiu, - pažadėjo Viktorija. - Dar
per anksti. Jeigu turėsi kantrybės...
- Aš neturiu kantrybės. Man beprotiškai reikia tavęs. -
Grantas prigludo jai prie lūpų bučiniu, kuris užtemdė viską
aplinkui, liko tik pojūčiai. Jo liežuvis žaidė ir glostė Viktorijai
bumą iš vidaus, ši žaisminga ataka buvo be galo viliojanti ir
vertė ją veržtis arčiau. Juodu skyrė tik lininė antklodė... Apimta
troškimo pajusti jo nuogą odą visu kūnu Viktorija pamėgino jos
atsikratyti. Grantas iš karto reagavo ir priderino smulkų mažą
jos kūną prie gerokai didesnio savojo, prispaudė ją prie kietų
raumenų, jo lytis nekantriai pulsavo jai tarp šlaunų. Aistringai
sudejavusi Viktorija noriai jam atsivėrė ir Grantas nusišypsojo
iš tokio jos entuziazmo.
- Viktorija, - sumurmėjo Grantas ir įkišęs ranką ėmė gla­
monėti įgudusiais pirštais tarp rusvų garbanėlių. - Juk supranti,
kad esi skirta man. - Ruošdamasis ją užvaldyti jis paskleidė

309
 LISA KLEYPAS

drėgmę tarp paburkusių jos lyties klosčių. Įsikniaubė jai į kaklą,

įkvėpė moteriško kūno aromato su lengvu vanilės prieskoniu
po vakarykščių maudynių. Karšta aksominė jo lyties galvutė
užėmė tinkamą padėtį ir su švelnumu, varančiu iš proto, įslydo
vidun.
- Dar, - sužiopčiojo Viktorija trokšdama, kad jis įeitų giliau,
stipriau, tačiau Grantas puikiai valdė padėtį, judėjo lėtu ritmu,
versdamas Viktoriją desperatiškai muistytis po juo.
Grantas kuždėjo jai turėti kantrybės, siūlė atsipalaiduoti, tačiau
Viktorija buvo pernelyg nepatyrusi ir nemokėjo kontroliuoti savo
kūno reakcijų. Virpėdama, apsipylusi prakaitu ji vis kėlė klubus
į viršų reikalaudama daugiau. Galiausiai Grantas dusliai nusi­
juokė ir pasidavė. Paklusdamas tyliam reikalavimui jis tvirtai
prisispaudė prie jos ir ėmė sukti klubus - malonumas pervėrė ją
tarsi žaibo kirtis. Apsivijusi jį rankomis ir kojomis Viktorija suai­
manavo, įtampa sprogo, užliejo saldus atsipalaidavimas ir kiek­
vienas jos kūno lopinėlis ėmė švytėti iš pasitenkinimo.
- Ką gi, - po kelių minučių sumurmėjo Grantas, įsikniaubęs
jai tarp švelnių krūtų, - tai turėtų priversti tave gerai pagalvoti.
Neįstengdama užgniaužti šypsenos Viktorija pataršė jam
plaukus ir pabučiavo į galvą.
- Paskubėk, - sukuždėjo ji. - Pavėluosi į darbą... Nenorėčiau,
kad būtum priverstas aiškintis kodėl.
- Niekas neklaus, - nė nekrustelėjęs atrėmė Grantas. - Aš
guliu lovoje su nuostabiausia Anglijos moterimi... Būtų ne­
normalu, jeigu nepavėluočiau.
***

310
 <7\(etįkra kurtizanė

Į Kenono kabinetą Grantas įžengė tik keliomis minutėmis

vėliau nei paprastai. Pamatęs niūrias viršininko akis jis pasi­
stengė nuslėpti savo gerą nuotaiką. Magistratas atrodė ramus
kaip visada, tačiau Grantas suprato, kad jo galvoje siaučia
neramios mintys. Be abejo, į Lenktąją gatvę buvo nukreipti
spaudos, visuomenės ir valdžios žvilgsniai.
Grantas neabejojo: ir jis būtų toks prislėgtas, jei ne naktis,
praleista maloniame Viktorijos glėbyje. Jam knietėjo pasiūlyti
Kenonui susirasti moterį. Tačiau neketino kišti nosies į sve­
timus reikalus... juo labiau į reikalus žmogaus, kuris rūpes­
tingai saugo savo asmeninį gyvenimą.
Pasiteiravęs, kaip jaučiasi Viktorija, Kenonas pranešė
Grantui, kad Kijesas uždarytas į areštinę ir kad jis Kenono
ir raštininko akivaizdoje prisipažino padaręs nusikaltimą.
Granto tai nenustebino, jis žinojo, jog Kenonas galėtų išgauti
prisipažinimą net iš židinio akmens. Taigi kaltinamas pasi­
kėsinimu nužudyti Kijesas atsidurs teisme, o iš Viktorijos
Devanė bus reikalaujama tik vieno: jog ji pasirodytų magis­
trato kabinete šiandien prieš antrąjį teismo posėdį ir duotų
parodymus, o raštininkas juos užrašytų. Byla turi būti išna­
grinėta kuo sklandžiau ir ramiau, stengiantis neerzinti visuo­
menės.
- Vadinasi, Viktorijai nereikės susitikti su Kijesu teisme, -
tarė Grantas; jau čia eidamas jis buvo nusiteikęs to reikalauti. Jis
nė už ką neleistų Viktorijai atsidurti tame pačiame kambaryje
su tuo nusikaltėliu.
- Ne, nėra reikalo versti panelės Devanė dar kartą išgyventi
tokio siaubo, - patvirtino Kenonas. - Jos raštiškų parodymų ir

311
 U S A K L E Y PAS

Kijeso prisipažinimo pakaks, kad galėtume pareikšti kaltinimus

ir perduoti jo bylą Aukščiausiajam Teismui.
- O kaip lordas Leinas? - pasiteiravo Grantas. - Ar jo ne­
reikia suimti?
Magistrato ranka su puodeliu kavos sustingo pusiaukelėje
prie lūpų.
- Tai jūs dar negirdėjote? Lordas Leinas mirė.
Tarsi abejodamas, ar gerai išgirdo, Grantas papurtė galvą.
- Ką jūs pasakėte?
- Pasirodo, vakar, vos jums išėjus iš „Budlio" klubo, jį ištiko
apopleksija.
Stengdamasis suvaldyti užplūdusias emocijas Grantas pasi­
trynė šviežiai nuskustą smakrą. Viena vertus, jis buvo paten­
kintas, kad tas senas niekšas pagaliau iškeliavo susitikti su savo
Kūrėju. Kita vertus, buvo labai apmaudu, jog lordui Leinui
pavyko išvengti nemalonumų ir pažeminimo, jei būtų buvęs
apkaltintas, teisiamas ir nubaustas.
- Ką gi, - niūriai tarė jis, - man tik gaila, kad per anksti išėjau
ir netekau progos pasimėgauti reginiu.
Magistratas susiraukė dėl tokio beširdiškumo.
- Esate negailestingas, Morganai, bet aš jus suprantu.
Grantas nieko neatsakė į ramų priekaištą. Jis nė kiek neapgai­
lestavo dėl savo žodžių. Buvo įsitikinęs, kad mirtis padarė didelę
paslaugą lordui Leinui, jis buvo nusipelnęs griežtesnės bausmės.
Tačiau Grantui susirūpinimą kėlė kas kita, apie tai būtinai reikėjo
pasikalbėti, kol viršininkas neprabilo apie ateities planus.
- Aš nesu toks nešališkas kaip jūs, sere... nors, Dievas mato,
norėčiau būti.

312
 7\(etikra kurtizanė

- Na, šališkas aš ar nešališkas, bet turiu jums vieną pa­

siūlymą. Tikiuosi, gerai jį apsvarstysite.
- Koks tas pasiūlymas?
- Taigi... reikalas tas, kad aš sutikau būti paskirtas Esekso,
Tento, Herefordšyro ir Sario grafysčių, be tų, kurios ir dabar
man priklauso, teisėju.
Grantas metė į jį nuostabos kupiną žvilgsnį ir supratingai
švilptelėjo. Naujos pareigos gerokai išplės Kenono atsako­
mybės ribas. Jau iki šiol jis dirbo už du. Dabar turės dirbti už
šešis. Kiek Grantui buvo žinoma, jokiam policijos magistratui
dar nebuvo suteikta tiek valdžios.
- Viešas skandalas dar tik prasidėjo, - ramiai tęsė Kenonas. -
Netrukus bus prieita prie nuomonės, jog aš trokštu valdžios.
Gal tai ir tiesa. Bet tik todėl, kad nematau kito būdo nusikals­
tamumui įveikti, kaip paskelbti jam karą Londone ir už jo ribų.
- Jūsų kritikai tegul eina velniop, - pareiškė Grantas.
- Taip, - liūdnai pritarė Kenonas.
Grantas šypsodamasis paspaudė magistratui ranką.
- Sveikinu, - linksmai tarė. - Jūsų laukia velniškai daug
darbo. Nenorėčiau būti jūsų vietoje, tačiau neabejoju, kad su­
sidorosite.
- Dėkoju, - burbtelėjo Kenonas bereikšmiu veidu, tik jo vil­
kiškos akys staiga linksmai sublizgo. - Tiesą sakant, tai susiję su
mano pasiūlymu jums. Noriu, kad jūs pakeistumėte mane kaip
policijos magistratą, būtumėte man pavaldus.
Grantas nustebęs spoksojo į Kenoną. Pasiūlymas iškart jam
patiko. Naujos pareigos leistų ir toliau dirbti mėgstamą darbą,
bet drauge apsaugotų nuo pavojų, tykančių gatvėse. Žinoma,

313
 USA KLEYPAS

tektų dar gerokai, primokyti teisės - malonus iššūkis, be to,

jo įgūdžių r e i k ė t ų b y l o m s tirti. Tačiau pagalvojo
apie Kenoną, jo 4arbštumą, uždarą gyvenimo
būdą, palygino su-savimi, ir lūpas suvirpino pašaipi šypsenėlė,
kupina abejonių.
- Šios pareigos garantuoja ir titulą, - priminė magistratas, -
jeigu tai jums ką nors reiškia.
- Seras Grantas, - nusijuokęs ištarė šis ir papurtė galvą -
taip keistai nuskambėjo. - Velniai griebtų! Turėčiau nepraleisti
tokios progos, bet... nemanau, kad esu tinkamas.
Kenonas įdėmiai žvelgė į jį.
- Kodėl?
Grantas dvejodamas nužvelgė savo rankas. Krumpliai ir
delnai buvo nubrozdinti, sumušti per vakarykščius įvykius.
- Pats matėte, ką aš padariau Kijesui.
- Mačiau, - kiek patylėjęs patvirtino Kenonas. - Žiauriai jį
sumušėte. Tačiau jis pats išprovokavo tokį jūsų elgesį.
- Aš jį būčiau užmušęs. Išsitraukiau peilį ir... tikrai būčiau
persmeigęs, jeigu Viktorija nebūtų žiūrėjusi.
- Grumtynių įkarštyje...
- Nebuvo jokio įkarščio, - pertraukė jį Grantas apnuogin­
damas sielą. - Tą akimirką mano protas buvo šaltas, mintys
aiškios. Buvau virtęs teisėju, prisiekusiaisiais ir budeliu. Su­
teikiau sau teisę jį nužudyti ir mielai būčiau tai padaręs. Tik
nenorėjau, kad ji pamatytų ir tą vaizdą visą gyvenimą nešiotųsi
atmintyje. - Jis niūrai šyptelėjo Kenonui. - Ar žinodamas, ką aš
galiu, vis dar norite pasiūlyti man magistrato pareigas?
Kenonas kurį laiką susimąstęs žiūrėjo į jį.

314
 rI\[etikra kurtizanė

- Paklausykite, Morganai... aš nesu toks šaltakraujiškas, kad

ir kokios aplinkybės verstų jus taip manyti. Išvydęs, jog kas
nors užpuolė mano mylimą moterį, veikiausiai pasielgčiau taip
pat, o gal net blogiau. Mes visi turime nuodėmių. Jau sakiau: aš
nesu tobulas. Ir iš jūsų tikiuosi ne daugiau nei iš savęs.
Staiga Grantas nusišypsojo iš palengvėjimo, kad magistratui
jo elgesys neatrodo nedovanotinas.
- Ką gi, gerai. Aš priimu pasiūlymą. Gal tapsiu truputį
oresnis. Perkūniškai pavargau per dienas pėsčiomis vaikyda­
masis vagis ir galvažudžius. Beje, jeigu pasiseks, jau greitai tu­
rėsiu galvoti apie žmoną ir šeimą.
- O. Vadinasi, norite vesti panelę Devanė.
Įsivaizdavęs namuose jo laukiančią Viktoriją Grantas nejučia
nusišypsojo - šiltai ir nėmaž ne ciniškai.
- Santuoka man visą laiką asocijavosi su kilpa ant kaklo, -
prisipažino jis. - Prisiekiau niekada nekišti į ją galvos. Dabar
jau nebeatrodo taip blogai. - Lengvabūdiškais žodžiais jis
mėgino paslėpti staiga krūtinę prislėgusį skausmingą ilgesį.
Jam reikėjo Viktorijos... Be jos jo gyvenimas būtų tuščias. Jam
būtinai reikėjo kuo greičiau grįžti namo ir pasistengti ją įtikinti,
kad priimtų jo pasiūlymą.
Grantas būtų galėjęs prisiekti, jog Kenonas vos nenusi­
šypsojo dėl jo pareiškimo.
- Tikrai nėra taip blogai, - patikino magistratas. - O su
tinkama moterimi gali būti... - jis nutilo ieškodamas tinkamo
žodžio, paskui, regis, pasinėrė į malonius praeities prisimi­
nimus. Bet netrukus susiėmė. Grantas dar nebuvo matęs pilkose
Kenono akyse tiek Šilumos. - Sėkmės, Morganai, - palinkėjo jis.

315
 U S A KLEYPAS

Didžiąją dalį ryto Viktorija praleido Granto namo sode.

Diena buvo vėsi ir drėgna, dangus aptrauktas debesų, pūtė
lengvas vėjelis. Ji kurį laiką skaitė knygą atsisėdusi prie akme­
ninio stalo. Paskui ėmė vaikštinėti žvyruotais takeliais, palei
kuriuos iš abiejų pusių augo alyvos, jazminai, rusiškieji saus­
medžiai. Rūpestingai prižiūrimą sodą juosė tuopų gyvatvorės
ir gebenėmis apaugusi mūrinė tvora. Palei pasivaikščiojimo
takus išsirikiavę vaismedžiai ir vaiskrūmiai pripildė orą ma­
lonių kvapų.
šiame mažame pasaulėlyje atrodė, kad miestas toli, už šimtų
kilometrų. Tokioje nuostabioje vietoje negalėjai nejausti palaimos.
Tačiau Viktorija vis labiau nekantravo grįžti į Baltųjų Rožių
sodybą. Ji troško pamatyti seserį ir įsitikinti, kad jai viskas gerai.
Dar daugiau, jautė nenumaldomą poreikį vėl atsidurti įprastoje
aplinkoje ir nuosavų namų prieglobstyje iš naujo atrasti save.
Nors atmintis sugrįžo, Viktorija žinojo negalėsianti nuraminti
minčių ir jausmų, nepraleidusį bent kelių dienų Baltųjų Rožių
sodyboje. Ji vėl atsisėdo prie akmeninio stalo ir nuleido galvą
ant sunertų rankų.
- Ką tu čia veiki? - vyriškas balsas įsiskverbė į jos sūkuriuo­
jančias mintis.
Pakėlusi galvą Viktorija pamatė šalia stovintį Grantą. Jis
įsitaisė ant gretimos kėdės, paėmė jai už rankos ir pažvelgė į
veidą. Kita ranka paglostė jos vėsų skruostą, nykščiu švelniai
perbraukė per pajuodusį paakį.
- Tau reikėtų numigti, - tyliai tarė Grantas. - Po pietų tu­
rėsiu nuvežti tave į Lenktąją gatvę duoti parodymų... Noriu,
kad būtum pailsėjusi.

316
 ‘hlçtik ra kurtizanė

Viktorija prigludo skruostu jam prie delno.

- Negaliu miegoti. Nepajėgiu liautis galvojusi.
- Apie ką, mieloji?
- Aš noriu pamatyti seserį. Noriu nuvažiuoti į Baltųjų Rožių
sodybą ir permiegoti savo lovoje.
Grantas nusivilko apsiaustą ir apgaubė jos pečius tamsiai
suausto šilko ir lino audiniu. Drabužis dar buvo išlaikęs jo
kūno šilumą ir kvapą, Viktorija tvirčiau susisiautę į jį. Grantui
kalbant, jo balsas glostė ją it aksomas:
- Aš tave ten nuvešiu, kai atliksi formalumus Lenktojoje
gatvėje. Galėsime pabūti tiek, kiek norėsi.
- Ačiū, bet... geriau aš važiuosiu viena. Noriu blaiviai viską
apmąstyti, negalėsiu to padaryti, jeigu tu būsi Šalia.
Grantas tylėjo ir Viktorija suprato, kad jis mėgina nuslopinti
susierzinimą. Kai prabilo, jo balsas buvo tylus ir ramus:
- Ką tiksliai ten ruošiesi apmąstyti?
Viktorija gūžtelėjo pečiais.
- Kas aš esu... savo praeitį... ir ateitį.
Ilgi Granto pirštai slystelėjo jai po smakru, kilstelėjo galvą ir
privertė Viktoriją pažvelgti į jo bereikšmį veidą.
- Turi omenyje savo ateitį su manimi, - tarė jis.
- Aš tik noriu grįžti namo ir pergalvoti viską, kas man
nutiko. Mano gyvenimas taip greitai pasikeitė, nemanai?
Jo trumpas atodūsis išdavė didelį nusivylimą. Grantas
pakėlė Viktoriją, pasisodino ant kelių ir pakišo ranką po ap­
siaustu. Jo delno šiluma prasiskverbė pro drabužius iki krūties.
- Aš suprantu, - nenoriai atsakė jis. - Tačiau man nepatinka

317
 LISA KLEYPAS

tavo sumanymas vienai leistis į kelionę, o paskui be jokios ap­

saugos gyventi Forest Kreste.
Jo balse nuskambėjęs savininkiškumas privertė Viktoriją nu­
sišypsoti.
- Grantai... prieš sutikdama tave aš gana ilgai gyvenau nie­
kieno nesaugoma.
- Greitai bus kitaip, - sumurmėjo jis.
- Leisk man vienai važiuoti į Forest Krėstą, - neatlyžo Vik­
torija, nors jie abu suprato, kad tai nėra prašymas.
Grantui kažkodėl dingo noras šypsotis. Jį užvaldė nepaaiš­
kinama baimė, jog jei išleis Viktoriją iš akių, ji gali nuspręsti
už jo netekėti. Galų gale, ne paslaptis, kad jis negali pažadėti
jai ramaus kaimiško gyvenimo, prie kokio ji buvo pripratusi.
Jis nėra džentelmenas... Viktorija matė jo šiurkštumo ir smurto
proveržių, daugybę jo charakterio trūkumų. Ankstesniame sau­
giame savo gyvenime tokius vyrus ji tikriausiai niekino ir jų
bijojo.
- Gerai, - sunkiai išspaudė Grantas. - Duosi parodymus ir
aš išsiųsiu tave į Forest Krėstą. Važiuosi mano karieta, su mano
vežiku ir liokajumi, jie tave saugos. Po savaitės aš tavęs atva­
žiuosiu,
- Po savaitės? Vargu ar tiek man pakaks... - susivokusi, kad
niekas jos nesiklauso, Viktorija nebaigė sakinio ir kreivai nusi­
šypsojo. - Puiku.
Grantui toptelėjo nauja mintis ir jis suraukė antakius.
-Tu juk nesusitiksisu savo. buvusiais gerbėjais Forest
Kreste?
 (etikra kurtizanė

Viktorijos akys šelmiškai žybtelėjo.

- Ne, pone Morganai, manęs niekada nemergino joks kaimo
vaikinas.
- Kodėl? Dėl Dievo meilės, kas jiems visiems pasidarė?
- Aš nesuprasdavau, jog jie nori susidraugauti, - paaiškino
Viktorija, patogiau įsitaisiusi Grantui ant kelių. - Rūpinausi
tėvu, skaičiau knygas ir... - Ji švelniai pasidėjo galvą jam ant
peties. - Man atrodo, aš laukiau tavęs, - užbaigė ir Grantas taip
suspaudė ją glėbyje, kad vos nesutraiškė.

319
 o

19 /

Paprašiusi vežiko, kad išleistų ją negrįsto keliuko gale, Vik­

torija nuėjo link Baltųjų Rožių sodybos. Pažįstamas namelio
su šiaudiniu stogu vaizdas glostė širdį, ji godžiai gėrė į save
tą ramybės oazę. Jos mažas pasaulėlis jai išvykus nebuvo labai
gerai prižiūrimas. Dramblio kaulo ir kreminės spalvos rožių
krūmus reikėjo genėti, o gvaizdžių, serenčių ir kvapiųjų pelė­
žirnių lysvės buvo apžėlusios piktžolėmis. Tačiau čia buvo jos
namai. Pagreitinusi žingsnį Viktorija netrukus atsidūrė prie ar­
kinio priebučio ir ją apėmė jausmas, kad buvo išvykusi metus,
o ne mėnesį.
Laimę Viktorijai temdė vienintelis dalykas: Granto elgesys
jai išvažiuojant iš Londono. Jis atsisakė atsisveikindamas ją pa­
bučiuoti ir stovėjo niūrus it audros debesis, kol ji mojavo jam
per karietos langelį. Patenkinta, susijaudinusi ir visa širdimi

320
 ‘T'^etįkra kurtizanė

verždamasi prie jo Viktorija jau buvo beduodanti ženklą ve­

žikui apsisukti ir grįžti atgal. Tai, kad ji atsisakė iškart priimti
Granto pasiūlymą tuoktis, neabejotinai panardino jį į juodą ne­
viltį.
Viktorija neapsakomai troško ištekėti už Granto Morgano,
tik abejojo, ar jųdviejų santuoka bus patvari... Ojeigu galiausiai
ims ir subyrės į šipulius? Ji baiminosi, jog vieną dieną gali
Grantui atsibosti, tada jis pasigailėtų ją vedęs... ji to neištvertų.
Be to, labai reikėjo pasikalbėti su seserimi, vienintele jai li­
kusia šeimos nare šiame pasaulyje. Nors kartais ir kaprizinga,
Vivjena buvo pasaulietiška, negailestingai pragmatiška moteris
ir puikiai pažinojo vyrus. Viktorija neabejojo sesers meile, tikėjo,
kad ši įsigilins į jos rūpesčius ir duos patį geriausią patarimą.
Iš jaudulio virpančia širdimi mergina pabeldė į duris ir ne­
laukdama atsakymo įėjo.
- Džeine? - atsklido balsas iš vidaus. - Nesitikėjau, jog tu
taip greitai grįši iš miestelio... - balsas nutilo, Vivjena įžengė į
didįjį kambarį ir įsmeigė akis į atvykėlę.
Iki ausų šypsodamasi Viktorija žvelgė į seserį. Vėl už­
plūdo jausmas, kad Vivjena jai be galo artima, tačiau drauge ir
svetima. Kaip įmanoma mylėti žmogų ir jo nesuprasti? Vivjena
priklausė pasauliui, visai nepanašiam į tą, kuriame gyveno Vik­
torija, todėl atrodė neįmanoma, jog jiedvi yra tos pačios šeimos
narės, juo labiau dvynės.
Vivjena pirmoji nutraukė tylą:
- Pasirodo, tu elgeisi teisingai atmesdama mano kvietimus
atvykti į miestą. Londonas aiškiai netinkama vieta tau, kaimo
pelyte.

321
 L I S A K L F. Y P A S

Viktorija nusijuokė ir ištiesusi rankas priėjo prie sesers.

- Vivjena... aš negaliu patikėti savo akimis!
Jos dvynė sesuo aiškiai buvo nėščia, apvaliu pilvuku ir
skaisčia, net švytinčia oda. Nėštumas darė ją netikėtai pažei­
džiamą ir Vivjena atrodė dar dailesnė nei anksčiau.
- Aš stora, - pareiškė ji.
- Ne, tu labai graži. Tikrai.
Viktorija atsargiai apkabino seserį ir pajuto, kaip ši atsipa­
laidavo ir atsiduso iš palengvėjimo.
- Mieloji Viktorija, - sušnibždėjo Vivjena taip pat apglėbusi
dvynę. - Maniau, imsi manęs neapkęsti dėl visų tų nema­
lonumų, kuriuos per mane patyrei. Bijojau su tavimi susitikti.
- Aš negalėčiau neapkęsti savo tikros sesers. Be tavęs aš
nieko daugiau neturiu. - Viktorija atlaisvino glėbį ir kiek atsi­
traukė. - Bet kad tu žinotum, Vivjena... kaip man nepatiko būti
tavimi!
Vivjena gynybiškai įsitempė, tačiau tuoj pralinksmėjo ir nu­
sijuokė.
- Neabejoju, kad jauteisi nesmagiai, kai atsidūrei dėmesio
centre kaip demimondo atstovė. Bet tai, patikėk, daug geriau,
negu gyvai pasilaidoti čia, Forest Kreste.
- Kad kiek, mane išties būtų tekę palaidoti, - ramiai pareiškė
Viktorija.
Vivjena apgailestaudama linktelėjo.
- Atleisk man, mieloji. Juk žinai, aš niekada tyčia nebūčiau
padariusi nieko tokio, kas galėtų tau pakenkti. Jeigu būtum
likusi čia, o ne lėkusi į Londoną...
- Aš dėl tavęs nerimavau.

322
 'h(etikra kurtizanė

- Ateityje nepamiršk, kad man daug geriau sekasi pačiai

pasirūpinti savimi. - Vivjena susiėmė už strėnų ir nuėjo prie
seno aksomu apmušto minkštasuolio. - Turiu atsisėsti... skauda
nugarą.
- Kuo galiu tau padėti? - iškart susirūpino Viktorija.
Sesuo patapšnojo per minkštasuolį šalia savęs.
- Sėskis ir pasakok. Kaip suprantu, tai, kad pasirodei čia,
reiškia, jog viskas baigta?
- Taip. Į mane pasikėsinęs vyras uždarytas į areštinę Lenk­
tojoje gatvėje. Paaiškėjo, kad lordas Leinas pasamdė vieną iš tų
garsių Lenktosios gatvės policininkų nužudyti mane... tiksliau,
tave.
- Viešpatie brangus! Kurį iš jų?
Pasakojimas liete liejosi, kartkartėmis pertraukiamas tylių
Vivjenos šūktelėjimų. Viktorijai palengvėjo, kad sužinojusi apie
lordo Leino mirtį Vivjena reagavo taktiškai.
- Tikiuosi, dabar jis drauge su savo sūnumi Hariu, - tarė ji
perdėtai rūpestingai lygindamas! sijono raukšles. - Tegul ilsisi
ramybėje. - Ji pakėlė nerimastingą žvilgsnį. - Jie abu atrodė labai
nelaimingi, ypač Haris. Todėl ir užmezgiau su juo romaną...
maniau, kelios malonios dienos jam išeis į naudą. Tačiau jis
nenorėjo susitaikyti su mintimi, kad aš negaliu visą gyvenimą
būti su juo. Ko gero, lordas Leinas buvo teisus... Jei nebūčiau
miegojusi su Hariu, veikiausiai jis ir dabar dar būtų gyvas.
- O gal ir ne, - paprieštaravo Viktorija patenkinta, kad
Vivjeną vis dėlto truputį graužia sąžinė. Jai buvo maloni stai­
gmena, jog sesuo dar sugeba atjausti kitą žmogų. - Nesigraužk,
Vivjena, svarstydama, kaip galėjo būti. Bet pažadėk palikti

323
 U S A K I . PYPA S

ramybėje Hario sūnų... vargšas vaikinas ir taip daug prisi­

kentėjo.
- Pažadu, - iškart pasakė Vivjena. - Jei nepalikčiau, spėju,
lordas Leinas net miręs mane persekiotų ir vaidentųsi naktimis.
Tačiau aš neabejinga tam jaunuoliui, Viktorija. Jis toks mielas,
toks nuoširdus ir žavingas. Vargu ar mane kada nors mylėjo
kitas toks garbingas vyras. Suprantu, buvo kvaila ir negražu
man net svarstyti jo pasiūlymą. Tačiau neatsispyriau jo žavesiui
ir trumpam buvau pametusi galvą.
Viktorija paėmė sesers ranką ir spustelėjo.
- Ką tu dabar darysi? Tikiuosi, pasiliksi čia ir leisi man
tavimi pasirūpinti, kol gims kūdikis.
Vivjena ryžtingai papurtė galvą.
- Tikriausiai išvyksiu į Italiją. Turiu ten daug draugų, o pa­
gyvenus mėnesį kaime man reikia bent trupučio pramogų. Beje,
yra vienas džentelmenas... tiesą sakant, grafas... jis jau seniai
mane vaikosi. Turtingas kaip Krezas. - Ji svajingai nusišypsojo,
liūdesio nebeliko nė pėdsako. - Manau, pats laikas leistis pa­
gaunamai.
- Tačiau tu negali ir toliau taip gyventi, - apstulbusi su­
murmėjo Viktorija. - Juo labiau gimus kūdikiui.
- Žinoma, kad galiu. Nesijaudink, aš neleisiu, kad mano
vaikas dėl to kentėtų. Jis arba ji gaus viską, kas geriausia, gali
būti tuo tikra. Kai tik po gimdymo susigrąžinsiu kūno linijas,
susirasiu naują globėją ir viską sutvarkysiu. Dėl Dievo meilės,
pasisamdysiu tarnų, jie man padės prižiūrėti kūdikį.
Nuo tokių sesers žodžių Viktoriją užplūdo skaudus nusivy­
limas.

324
 'i\[elfkni kurtizanė

- Nejaugi tu nepavargai gyventi kaip meilužė? Aš pada­

rysiu viską, ką galiu, ir ponas Morganas padės tau rasti išeitį iš
tokios padėties.
- Aš nieko kito nenoriu, - dalykiškai pareiškė Vivjena. - Man
patinka būti kurtizane. Tai malonu, lengva ir pelninga. Kodėl
neturėčiau ir toliau dirbti darbo, kuris man puikiai sekasi? Tik
neaiškink man apie padorumą ir garbę... Mano nuomone, dary­
damas tai, ką sugebi geriausiai, elgiesi garbingai.
Viktorija graudžiai palingavo galvą.
- Ak, Vivjena...
- Gana, - nukirto sesuo. - Nenoriu daugiau apie tai kalbėti.
Aš išvykstu į Italiją - ir taškas.
- Turi man kai ką pažadėti, - neatlyžo Viktorija. - Jeigu
kartais nuspręstum, kad nenori vaiko, neatiduok jo auginti
tarnams arba svetimiems žmonėms. Prašau. Negaliu net pa­
galvoti, jog mūsų šeimos narys... Žodžiu, atsiųsk jį man.
Vivjena nepatikliai žvelgė į seserį.
- Keista. Kam tau reikia to lordo Džerardo pavainikio?
- Tai ir tavo vaikas... O mano - dukterėčia arba sūnėnas. Pa­
žadėk, Vivjena. - Seseriai vis dar dvejojant Viktorija pridūrė: -
Privalai pažadėti.
- Na gerai... pažadu. - Vivjena ištiesė šlepete apautą koją ir
mostelėjo ja liepdama seseriai atnešti suolelį, apmuštą gėlėtu
audiniu. Viktorija nuavė jai kojas ir sukėlė ant suolelio, visą
laiką jausdama įdėmų jos žvilgsnį. - Tu nė žodžio nepasakei
apie savo santykius su ponu Morganu, - apgaulingai tingiai
nutęsė Vivjena.
Viktorija pažvelgė seseriai į akis.

325
 LISA KLGYPAS

- Ką jis tau pasakė, kai buvo čia atvykęs?

Vivjena nusijuokė ir ėmė sukti aplink pirštą žvilgančią ci­
namono spalvos garbaną.
- Daug pasakė, o ką nutylėjo, buvo nesunku suprasti. Dabar
prisipažink, Viktorija... Ar jis tau jau ką nors pasiūlė?
Nuraudusi Viktorija linktelėjo.
- Taip, pasipiršo.
- Ar sutikai?
Viktorija apgailestaudama papurtė galvą.
- Turiu šiokių tokių abejonių, ar mudu tinkame vienas
kitam.
- O gerasis Dieve, - sumurmėjo Vivjena žiūrėdama į seserį
su meiliu susierzinimu. - Tu tikrai per daug galvoji. Ką gi, klok
savo rūpesčius.
Viktorijai buvo tikras malonumas atverti širdį vieninteliam
nuo seno gerai ją pažįstančiam žmogui.
- Aš nesu tikra, ar tėtis man to linkėtų, - tarė ji. - Nežinau, ar
toks gyvenimas man tiktų. Ak, Vivjena, ponas Morganas nepa­
prastas vyras... aš bijau, kad jam nepakaks to, ką galiu jam pa­
siūlyti. Mudu skirtingo būdo, išsilavinimo ir temperamento...
Nemanau, jog kam nors galėtume atrodyti tinkama pora...
- Tai kodėl neatmetei jo pasiūlymo?
- Todėl, kad jį myliu. Tik bijau, kad mes netinkame vienas
kitam.
Vivjena pašaipiai prunkštelėjo.
- Nekalbėk nesąmonių, Viktorija. Kuo čia dėtas tinka­
mumas? Tu puikiai sugebėtum prisitaikyti prie pasikeitusių
gyvenimo sąlygų. O santuokos su turtingu, tegul ir nekilmingu

326
 T^etikra. kurtizanė

vyru nepavadinsi nesėkme. - Ji pabalino akis ir atsiduso. -

Atrodo, tu tol svarstysi, kol viską dešimt kartų labiau sujauksi!
Visai kaip tėtis.
- Tėtis buvo puikus žmogus, - įsitempusi atšovė Viktorija.
- Taip... puikus dorybingas atsiskyrėlis, tikras kankinys. Kai
mama išvažiavo, jis užsisklendė nuo pasaulio savo kiaute. Tu
pasilikai su tėčiu ir taip stengeisi jam įtikti, kad tapai panaši į jį.
Užsidarei šioje prakeiktoje lūšnoje ir įsikniaubei į knygas. Štai
ką aš tau pasakysiu: tai bjauru!
- Tu nesupranti... - karštai prabilo Viktorija.
- Nesuprantu? - pertraukė ją sesuo. - Tavo būgštavimus aš
suprantu geriau nei tu pati. Tu jautiesi saugesnė čia pasislėpusi,
nerizikuodama ką nors pamilti ir būti palikta. Štai ko tu bijai
labiausiai. Mama tave apleido ir dabar tau atrodo, kad taip gali
pasielgti bet kuris kitas tavo mylimas žmogus.
Sesers žodžiuose nuskambėjusi tiesa pribloškė Viktoriją.
Ji žiūrėjo į Vivjeną nenusukdama žvilgsnio, kol ašaros ėmė
graužti akis.
- Tikriausiai... - prabilo Viktorija, bet gerklėje įstrigęs gu­
mulas neleido tęsti.
Vivjena teisi... Viktorija labai pasikeitė išvykus mamai. Iš
jos buvo išplėštas gebėjimas natūraliai priimti meilę, nuošir­
džiai pasitikėti kitu žmogumi, todėl teko pasistatyti apsaugines
sienas, kad niekas negalėtų pro jas prasibrauti. Bet pasirodė
Grantas.
Jis vertas pasitikėjimo. Vertas meilės be jokių išlygų ir nuo­
gąstavimų, be nutylėjimų. O jai nieko daugiau nereikia, tik su­
rasti jėgų savyje.

327
 L I S A K L KY P A S

- Gyvenant su tėčiu buvo daug lengviau, - tarė Viktorija. -

Maniau, be jo man daugiau nieko nereikia. Mudu saugojome
vienas kitą nuo vienatvės. Tačiau dabar jo nebėra... - ji nutilo ir
paplūdusi ašaromis prikando lūpą.
Vivjena atsiduso, sunkiai atsistojo ir iš šoninio stalo stalčiaus
ištraukė nosinaitę. Numetė lino skiautelę Viktorijai į skreitą.
- Praėjo jau dveji metai, - priminė ji. - Pats laikas pasirūpinti
savo ateitimi.
Nusišluosčiusi ašaras minkšto lino nosine Viktorija gyvai
linktelėjo galvą.
- Taip, aš žinau, - tarė dusliu balsu. - Jau pavargau gedėti. Ir
nuo vienatvės pavargau. Aš taip karstai myliu Grantą Morganą,
kad man baisu net pagalvoti, jog galiu jį prarasti.
- Dėkui Dievui, - širdingai tarė jos dvynė. - Aš manau, o
ir tėtis man pritartų, kad tikrai ilgai gedėjai. Jeigu jau įsišne­
kėjome, pasakysiu tau tai, ką seniai norėjau pasakyti. My­
lėdama vyrą netampi „bloga moterimi", nors tu apie mudvi su
mama taip manai.
- Ne, aš niekada...
- Nesigink. Aš puikiai įsivaizduoju, ko tėtis tau apie mus
prikalbėjo. Veikiausiai jo žodžiuose yra tiesos, - Vivjenos balsas
tapo pašaipus. - Prisipažįstu, gal aš ir nešykščiu vyrams gla­
monių. Bet vieną dalyką tiksliai žinau: atsiduodama mylimam
vyrui, kaip tu atsidavei Morganui, nieko bloga nepadarei. O
trūnyti čia, Forest Kreste, yra nusikaltimas. Todėl pasistengsiu
kuo greičiau palikti šį Dievo pamirštą užkampį, patariu ir tau
pasekti mano pavyzdžiu. Būtinai tekėk už Granto Morgano...
esu įsitikinusi, kad galėtum pasirinkti ir blogesnį.

328
 ‘T'įetikra kurtizanė

- Kažkodėl man atrodė, - kreivai šypsodamasi tarė Vik­

torija, - jog judu nemėgstate vienas kito. Kas pasikeitė?
- Na, aš ir dabar jo nemėgstu, - trumpai nusijuokusi pa­
tikino seserį Vivjena. - Tikrai. Tik... na, akivaizdu, kad jis tave
myli, kitaip nebūčiau iš jo išgirdusi to kvailo atsiprašymo, kurio
tu pareikalavai.
- Jis atsiprašė? - nustebusi ir pamaloninta perklausė Vik­
torija. - Nejaugi prisivertė tau pasakyti, kad apgailestauja?
- Taip, jis viską papasakojo ir paprašė mano atleidimo. -
Vivjenos veide pasirodė katiška šypsena. - Prisipažįstu, buvo
visai malonu stebėti, kaip, tavo paprašytas, Morganas springsta
atsiprašymo žodžiais. Taigi, tavim dėta, aš ištekėčiau už to
vyro, jei nenori sudaužyti jam širdies. Arba... - Ji patylėjo, regis,
gromuliuodama naują mintį. - Arba gali vykti su manimi! Pa­
trauktume į Veneciją arba į Paryžių... Ar bent įsivaizduoji, kiek
dėmesio sulauktume mes, dvi taip atrodančios seserys? Aš iš­
mokysiu tave, kaip reikia elgtis su vyrais, o tada... Viešpatie
brangus, mudvi susikrautume turtus!
Viktorija pažvelgė į pagyvėjusį sesers veidą ir ryžtingai pa­
purtė galvą.
- Fui.
- Tai tikrai puiki mintis, - paprieštaravo Vivjena. - Gaila,
kad tu visai neturi vaizduotės ir esi neryžtinga.

Bulvių, pupelių, prieskoninių žolelių ir svogūnų troškinys

kunkuliavo ant nedidelės ketaus viryklės. Apetitą žadinantis
kvapas pripildė trobelę ir sklido pro langus. Prisiminusi, kiek

329
 LISA KLEYPAS

daug kartų ji Čia ruošė valgį tėčiui, Viktorija ilgesingai nusi­

šypsojo. Tėvas niekada pernelyg nesidomėjo maistu, laikė jį
labiau būtinybe nei mėgavimosi objektu. Net tada, kai Viktorija
iškepdavo slyvų pudingą arba parnešdavo iš kepyklos bandelių
su razinomis, jis vos paragaudavo skanėsto ir tuoj prarasdavo
juo susidomėjimą. Tik daržovių troškinį tėtis visada valgydavo
su apetitu, akivaizdžiai mėgaudamasis.
- Tėti, - meiliai sumurmėjo ji, paliovusi lankstyti drabužius
ir dėti į seną odinį lagaminą, - tikiuosi, tu neprieštarautum, kad
noriu ištekėti už vyriškio, visai nepanašaus į tave, - Grantas že­
miškas žmogus ir turi stiprų gyvenimo instinktą. Jis niekada ne­
sislėpė nuo pasaulio^ kaip darė Viktorija ir jos tėvas. Priešingai,
Grantas galynėjasi su pavojingais, sudėtingais, neretai netgi
šlykščiais reiškiniais. Jis mato žmonijos blogybes, o Devanė
šeimą domino tik šviesioji gyvenimo pusė. Keista, tačiau Vik­
torijai kažkodėl atrodė, jog Grantas tėčiui veikiausiai būtų pa­
tikęs, jis tikrai žavėtųsi jo bebaimiškumu, pasireiškiančiu susi­
dūrus su pavojingais iššūkiais.
Niūniuodama kažką ne į natą Viktorija priėjo prie viryklės,
įbėrė į puodą žiupsnelį druskos ir pamaišė. Kai sugrįžusi prie
nebaigto darbo ėmė lankstyti seną nertą šaliką, kažkas garsiai
pabeldė į duris. Nuo stiprių smūgių net trobelė sudrebėjo.
Sutrikusi ir kiek susierzinusi Viktorija nuskubėjo atidaryti
durų. Pamačiusi Grantą ji tyliai aiktelėjo ir žengė žingsnį atgal.
Grantas atrodė neapsakomai gražus su dailiu juodu apsiaustu,
juoda kaklaskare, sidabriškai pilka liemene ir tamsiai pilkais
bridžiais. Drabužiai buvo paprasti, bet it nulieti gulėjo ant jo
plačių pečių ir liekno liemens. Kunkuliuojanti Granto energija

330
 7 'Netikra, kurtizanė

vėl pribloškė Viktoriją. Jis atrodė didžiulis, pavojingas, gal net

įpykęs. Tačiau pažvelgusi į žėrinčias žalias Granto akis Vik­
torija nepajuto baimės, tik troškimą pabučiuoti rūsčias jo lūpas
ir sušvelninti veido bruožus.
- Labas, - tarė ji ir droviai persibraukė per plaukus, kurie
buvo netvarkingai supinti į kasą. Nepriekaištinga Granto iš­
vaizda priminė Viktorijai, kad ji vilki seną, išblukusią gėlėto
muslino suknelę, tinkamą tik darbuotis po namus ir darže. Ji
nusišypsojo jam į veidą pratęsdama malonią akimirką ir puolė
į glėbį. - Ką tu čia veiki?
- Tu per ilgai užsibuvai savo kaime, - susiraukęs sumurmėjo
Grantas.
Tai išgirdusi Viktorija nusijuokė iš nuostabos.
- Juk susitarėme, kad pabūsiu savaitę.
- Savaitė jau praėjo.
- Iš tikrųjų tai tik dvi su puse dienos, - pranešė jam Viktorija.
- Po perkūnais, man jos prilygo metams.
Apkabinęs per liemenį Grantas prisitraukė Viktoriją prie
savęs ir ši suvirpėjo iš malonumo.
- Ir aš tavęs pasiilgau, - šypsodamasi prisipažino mergina.
Grantas priglaudė delną jai prie skruosto ir Viktorija pajuto jo
šilumą.
- Kur Vivjena? - pasiteiravo jis.
- Jau išvyko į Londoną. Jai atsibodo gyventi kaime. Man taip
pat, - Viktorija mostelėjo į pusiau sukrautą lagaminą ir šalia jo
sudėtus sulankstytus drabužius. - Netrukus būčiau grįžusi, -
prisipažino ji. - Paaiškėjo, kad man reikia mažiau laiko, nei
maniau.

331
 U S A K L E Y PAS

- O kaip mano pasiūlymas? - paklausė Grantas suakmenė­

jusiu veidu. - Ar jau priėmei sprendimą?
- Taip, - atsakė ji netikėtai jaudulio sklidinu balsu. - Taip, aš
tekėsiu už tavęs... jeigu tu nepersigalvojai.
- Nė už ką gyvenime nepersigalvočiau, - kimiai tarė Grantas
žvelgdamas į švytintį Viktorijos veidą.
Ji užmerkė akis, kai Grantas prigludo jai prie lūpų, tačiau
tai buvo ne godus bučinys, kaip Viktorija tikėjosi, o kanki­
namai švelni glamonė, verčianti murkti iš malonumo. Grantas
mylavo ją lūpomis lengvai ir žaismingai, įžiebė geismą, Vik­
torija sudrėko ir prisiglaudė dar arčiau jo trokšdama daugiau.
Jis pakluso - apžiojo jai burną ir įslydo liežuviu vidun. Viktorija
nekantriai sudejavo: jai buvo per maža tokio intymumo, visko
buvo per maža...
Staiga Grantas atsiplėšė jai nuo lūpų ir dusliai nusijuokė, jo
žalios akys buvo pilnos švelnumo.
- Kada nors turėsiu išmokyti tave kantrybės, - sukuždėjo jis,
šiltais delnais glostydamas jai šonus aukštyn ir žemyn.
- Kodėl?
Viktorijos klausimas kažkodėl privertė Grantą vėl nusijuokti.
- Bus daug geriau, jei nepulsi mylėtis it galvą pametusi.
- Bet man taip patinka, - koketiškai tarė Viktorija.
Grantas šypsodamasis vėl apibėrė bučiniais jai bumą,
smakrą ir kaklą, protarpiais šnabždėdamas meilius žodžius,
o pirštais mikliai darbavosi prie nudėvėtos suknelės sagų ant
nugaros. Viena pusilgė rankovė nuslydo Viktorijai nuo peties,
paskui kita, ir jo lūpos tęsė kelionę jos apnuoginta oda.
-Jeigu būčiau žinojusi, kad atvažiuosi, - tarė Viktorija, -

332
 7 \(etikrti kurtizanė

būčiau apsivilkusi gražią suknelę ir įsipynusi į plaukus

kaspiną...
- Tu man gražiausia nuoga.
Viktorija suprato tuoj liksianti be drabužių, nes Grantas nu­
smaukė suknelę jai nuo klubų ir ši nuslydo ant grindų. Tada
atėjo marškinių eilė: Grantas atlaisvino raištelius,, nutraukė
drabužį žemyn ir taip pat jo atsikratė. Dabar ji stovėjo priešais
jį tik su kelnaitėmis, kojinėmis ir batais. Pro langą pūstelėjo
lengvas vėjelis, Viktorija sudrebėjo ir jos krūtys suliūliavo.
Grantas suėmė jas delnais ir nuo jų jaudinamo karščio krūtų
speneliai išsišovė. Sunkiai kvėpuodama Viktorija atsišliejo į
vėsią tinkuotą sieną. Grantas bučiavo jai burną, pravertas lūpas
giliais godžiais bučiniais, kurie ją ramino, bet drauge ir jaudino.
Jis suėmė pirštais jos krūtų spenelius, ėmė timpčioti, švelniai
spaudyti - Viktorija suinkštė. Tada Grantas apglėbė iš apačios
šiltus aksominius apvalumus ir kilstelėjęs apžiojo vieną geliantį
spenelį. Įtraukęs į bumą pradėjo čiulpti, timpčioti, pajutusi pa­
pilvėje malonų jaudulį Viktorija išsirietė.
- Paliesk mane, - paprašė ji nevalingai judindama klubus,
kai Grantas nukreipė dėmesį j kitą jos krūtį.
- Kur? - tyliai paklausė jis ir pajutusi jį šypsantis jai prie
krūties Viktorija suprato: jis erzina.
Tada Viktorija ėmė nekantriai grabinėti kelnaičių virveles,
trokšdama kuo greičiau atsikratyti drabužėlio. Dideliam jos
nusivylimui, paaiškėjo, kad virvelės susimazgė, ir kuo labiau ji
stengėsi atpainioti mazgą, tuo blogiau darėsi.
Grantas nustūmė Viktorijos rankas į šalį ir pabučiavo jai po
krūtine.

333
 U S A K L E Y PAS

- Nejudėk, - sumurmėjo jis.

- Kodėl? Ką tu... - Viktorija nebaigė klausimo ir iš išgąsčio
suspigo išvydusi peilį ilgais smailiais ašmenimis. Kol stovėjo
apmirusi iš baimės, ašmenys perrėžė neišpainiojamą mazgą,
paskui kelnaičių klešnes, ir drabužio draiskanos nuslydo jai
prie kojų.
- Grantai, - tarė Viktorija kiek spigesniu balsu nei pa­
prastai, - mane tai nervina.
Jis nusišypsojo ir užsikišo peilį atgal už bato aulo.
- Jau įrodyta, kad daugeliu atvejų iš peilio būna naudos.
- Taip, bet aš ne...
- Ei, pakelk koją. - Atsiklaupęs priešais Viktoriją Grantas
nuavė jai vieną batą, tada antrą ir ištiesė rankas prie kojinės
viršaus. Tačiau stabtelėjo ir galiausiai perbraukė delnais per
šlaunis iš vidinės pusės. - Manau, kojines paliksim, - su­
murmėjo jis. - Man patinka, kaip jos rėmina tavo...
- Grantai, - pasipiktino Viktorija ir staiga nuraudo neatlaikiusi
jo žvilgsnio. Ji dar niekada nesijautė tokia pažeidžiama: stovėjo
prieš jį beveik nuoga, o jis visai apsirengęs.
Nykščių pagalvėlėmis Grantas perbraukė per švelnią, kone
perregimą odą Viktorijos šlaunų viršuje, ten, kur buvo matyti
neryškus šviesiai violetinių gyslelių tinklas.
- Aš nupirksiu tau šilkines kojines su nėriniais, - meiliai pa­
žadėjo jis. - Juodas. Ir keliaraiščius, išpuoštus brangakmeniais,
su kaspinais.
Viktorija vos įstengė kalbėti.
- Eime į miegamąjį, - šiaip ne taip išspaudė ji.

334
 'T^etikra. kurtizanė

- Dar ne. - Granto pirštai neskubėdami panaršė tarp susivi­

jusių plaukelių, praskleidė žvilgančias garbanėles. - Kokia tu
nuostabi.
Viktorija, stovėdama tarp praskėstų Granto kelių, sudrebėjo
ir apsidžiaugė, kad remiasi į sieną. O jis palinko į priekį ir pa­
bučiavo jai į bambą, kyštelėjo liežuvio galą į jautrią lomelę.
Grantas taip pat jau alsavo tankiai ir sunkiai, karštas drėgnas jo
burnos kvapas lyžčiojo jai odą. Tikriausiai Viktorijai iš burnos
ištrūko kažkoks garsas, nes Grantas pažvelgė į ją iš apačios ir
paklausė:
- Ar nori, kad tave pabučiuočiau, Viktorija?
Ji linktelėjo ir dar labiau užkaito.
Nors Granto veidas buvo įsitempęs, ji pamatė, kaip jo lūpų
kampučius suvirpino šypsena.
-Kur?
„Aš negaliu", - pagalvojo Viktorija beviltiškai susijaudinusi,
spausdama prie šonų į kumščius sugniaužtas rankas. Grantas
nejudėjo, spoksojo į ją erzinančiu, linksmumo ir geismo kupinu
žvilgsniu, aiškiai laukdamas, ką ji dabar darys. Įtampa pasiekė
tokį lygį, kad atrodė, jog net oras tarp jųdviejų kibirkščiuoja,
o Viktorijos veidai jau liepsnote liepsnojo. Neįstengdama susi­
valdyti ji ištiesė drebančias rankas, panardino pirštus Grantui
į vešlius plaukus ir prilenkė jo galvą prie tos vietos, į kurią la­
biausiai troško būti bučiuojama. Ji pajuto jo burnos karštį, ne­
kantrų liežuvį, tyrinėjantį švelnias jos lyties klostes, sužadinantį
jautrų pumpurėlį, kuriame susitelkęs geismas. Viktorijai pa­
kirto kojas, ji būtų susmukusi, jei ne Grantas: jis suėmė delnais
jai už sėdmenų ir prilaikė. Dejuodama Viktorija veržėsi prie jo

335
 L I S A K LEY TAS

liežuvio, teikiančio kankinamą palaimą, kol pagaliau įsitempė

laukdama neišvengiamos ekstazės akimirkos.
Grantas stulbinamai greitai atitraukė bumą, atsistojo ir
permetė žvilgsniu jos nuraudusį kūną.
- Grantai, prašau...
Jis kažką tyliai sumurmėjo grabinėdamas apie kelnių už­
segimą. Viktorijos nuostabai, užuot pasiguldęs ant grindų,
Grantas tik kilstelėjo ją, kad apsivytų kojomis jam aplink
juosmenį. Laikė ją it plunksnelę, dėl pusiausvyros atrėmęs į
sieną, viena ranka saugodamas nuo šiurkštaus paviršiaus. Pa­
jutusi, kaip'tvirtas bukas jo vyriškumas įsirėmė į patį jos centrą
ir lengvai įslydo vidun, Viktorija išplėtė akis. Ji buvo užpildyta,
atviras jos kūnas buvo bejėgis pasipriešinti. Dūsaudama iš ma­
lonumo ji įsikibojam į pečius, nagai susmigo į minkštą apsiausto
vilną. Nuogu kūnu glaustis prie jo, visiškai apsirengusio, buvo
keistai jaudinamas potyris, odą dilgčiojo trinantis į drabužius.
Trokšdama pajusti Granto odos skonį Viktorija patraukė juodą
kaklaskarę ir prikišo bumą prie jo drėgno kaklo.
- Ar tu mane myli? - sukuždėjo Çrantas, tyčia nuleisdamas
Viktoriją kiek žemiau ir dar stipriau pasmeigdamas ją ant savo
vyriškumo.
- Taip... ak, Grantai...
Ji išsirietė ir sušuko, nes malonumo burbulas persipildė ir
sprogo, ją užliejo pasitenkinimo bangos.
- Pasakyk man, - dusliu balsu paragino Grantas, nirdamas
lėtais giliais postūmiais iki pat jos esybės šerdies. Pajutusi, kaip
beatslūgstančios malonumo bangos vėl ūžteli su nauja jėga,
Viktorija pasimuistė ir sulenkė kojas.

336
 l^Įetikra kurtizanė

- Aš myliu tave, - sužiopčiojo ji. - Myliu tave... myliu...

Šie Viktorijos žodžiai nusviedė Grantą iki svaiginančios eks­
tazės, jis dejuodamas išsiliejo joje, visi pojūčiai ištirpo ir virto
palaimingu atsipalaidavimu. Kojos it įaugusios rėmėsi į grindis,
jis tvirtai laikė Viktoriją ir visai nenorėjo paleisti iš glėbio savo
brangios naštos.
- Viktorija, - kvėptelėjo Grantas karštligiškai bučiuodamas
jai lūpas, o ji mėgino atgauti kvapą.
- O dabar nurengsime tave, - pareiškė ji ir spėriai nuvyniojo
kaklaskarę.
Grantas nusijuokė, atpalaidavo glėbį ir pastatė Viktoriją ant
grindų.
- O kas tada?
Numetusi kaklaskarę Viktorija įsikniaubė jam į kaklo
duobutę ir įkvėpė sūraus vyriško kvapo.
- O tada aš dar kartą įrodysiu, kaip karštai tave myliu. - At­
sitraukusi atgal ji pažvelgė į jį viltingai šypsodamasi. - Jeigu tu
galėsi.
Grantas išsišiepė ir įsegė jai į lūpas meilų bučinį.
- Aš ne iš tų vyrų, kurie vengia iššūkių.
- Taip, aš žinau.
Viktorija džiugiai nusijuokė, kai Grantas pakėlė ją ant rankų
ir nusinešė į miegamąjį.

337
 Nors Viktorija manė gerai pažįstanti savo vyrą, per pirmus
šešis santuokos mėnesius apie jį sužinojo labai daug naujo. Pri­
tardama bendrai nuomonei, kad Grantas ne iš tų vyrų, kurie
norėtų leisti dienas šeimos lizdelyje, ji pasižadėjo suteikti jam
tiek laisvės, kiek reikės. Nusprendė niekada nereikšti savo nuo­
monės apie tai, kur jis eina ir ką daro. Jeigu panorės kiaurą naktį
su kuo nors šnekėtis, gerti arba šokti - tegul. O jeigu jis prisi­
darys nemalonumų, ji pasistengs susilaikyti ir jo nekritikuoti.
Galų gale, prieš ją sutikdamas Grantas buvo visiškai laisvas
žmogus ir gali įsižeisti, jeigu ji pamėgintų jo laisvę suvaržyti.
Viktorija visai nenorėjo tapti akmeniu sutuoktiniui po kaklu.
Tačiau Viktorijos ir visų Granto pažįstamų nuostabai, jis
lengvai prisitaikė prie santuokinio gyvenimo, tarsi kitokio
niekada nebūtų matęs. Su sutuoktinio vaidmeniu susigyveno
lengvai ir noriai, rodė tokį atsidavimą žmonai, apie kokį kitos

338
 7\(etikra kurtizanė

moterys galėjo tikpasvajoti. Užuot su draugais lėbavęs Londono

smuklėse, Grantas vakarus leisdavo namuose su Viktorija prie
knygų: juodu iki vėlios nakties kalbėdavosi gurkšnodami vyną,
mylėdavosi.
Grantas visur vesdavosi žmoną - ne tik į pokylius, iškil­
mingas vakarienes, muzikos vakarus, bet ir į bokso rungtynes,
žirgų lenktynes, net į lošimo klubus. Jis saugojo Viktoriją, tačiau
nelaikė uždaręs tarp namų sienų, leido pamatyti Londono
grožį ir jo skaudulius. Ji Grantui buvo partnerė, brangi draugė,
meilužė, o jis į Viktorijos gyvenimą įliejo energijos ir ryškių
spalvų, to, apie ką Forest Kreste ji net nesvajojo.
Tais vakarais, kai juodu likdavo namie, Viktorija padėdavo
Grantui studijuoti ir analizuoti kalnus teisės teorijos ir prak­
tikos knygų, kurias jam buvo paskolinęs seras Rosas. Grantui
paaiškėjo, kad policijos magistrato darbas sunkus, bet įdomus
ir kelia daugiau iššūkių nei Lenktosios gatvės policijos būrio
pareigūno tarnyba. Jam patiko turėti didesnius įgaliojimus
sprendžiant teisinius ginčus ir atliekant nusikaltimų tyrimus,
palengva ėmė stiprėti ir Granto politinė įtaka. Be to, riterio
vardas suteikė papildomo visuomeninio svorio, dar labiau iš­
garsino Grantą.
O Viktorija stengėsi rasti savo vietą Londono aukštuomenėje
ir rūpestingai atsirinkdavo kvietimus į renginius iš kiekvieną
savaitę susikaupiančių šūsnių. Ji tarėsi su architektais ir kons­
truktoriais dėl namo, kurį Grantas ruošėsi statytis Meifere,
projekto, prašė naujųjų draugų Londone patarimų. Netrukus
Viktorija įsitraukė į aukštuomenės damų labdaros komitetų,
remiančių persiauklėjusias prostitutes ir skurstančius vaikus,

339
 LISA KLBYPAS

veiklą, tačiau komitetų jėgos buvo menkos, o problemų mastai

milžiniški.
- Baisu, kokiai daugybei moterų ir vaikų reikia pagalbos, -
pasakė Grantui vieną vakarą nusiminusi Viktorija, jau nebepuose-
lėjanti didelių vilčių dėl planuojamo labdaros renginio. - Net jeigu
komitetui ir pasiseks, mes galėsime paremti vos mažą saujelę iš tų,
kuriems reikia paramos. Abejoju, ar išvis verta stengtis.
Apkabinęs žmoną Grantas nubraukė jai nuo veido neklusnią
garbaną ir pabučiavo į kaktą.
- Na, man regis, visada geriau pamėginti, - tyliai tarė jis
žiūrėdamas į jos susirūpinusį veidą. - Kadaise ir aš taip jau­
čiausi, galvojau: kam man rizikuoti savo galva gaudant vieną
prakeiktą galvažudį, kai tūkstančiai laisvi vaikšto po Londoną.
- Tai kodėl ir toliau tai darei?
Grantas lengvai gūžtelėjo pečiais.
- Nusprendžiau, kad pašalinęs iš gatvės vieną nusikaltėlį
galbūt padedu žmogui, kurį jis galėtų ateityje nuskriausti. O
juk verta stengtis net ir dėl vieno žmogaus, argi ne?
Meilės sklidina širdimi Viktorija šypsodamasi apkabino su­
tuoktinį.
- Taip ir žinojau, - dusliai tarė ji įsikniaubusi jam į petį. -
Širdyje tu esi idealistas.
Viktorija pajuto, kaip Grantas nusišypsojo jai prie ausies.
- Aš tave pamokysiu, kam prasivardžiuoji, - pagrasino jis ir
pabučiavo žmoną tokiu bučiniu, kad jai užėmė kvapą.

Įsigilinęs į tyrimo medžiagą Grantas vos išgirdo beldimą į

savo kabineto Lenktojoje gatvėje duris.

340
 7 y etikra kurtizanė

- Prašom, - piktai burbtelėjo jis, nepatenkintas, kad trukdo.

Durys truputį prasivėrė ir ponia Dobson įkišo galvą.
- Sere Grantai, pas jus atėjo.
Grantas metė į namų šeimininkę rūstų žvilgsnį.
- Juk sakiau, jog lankytojus priimsiu tik po pietų, baigęs
darbus.
- Taip, sere, bet... tai ledi Morgan.
Granto veidas akimoju nusigiedrijo. Viktorija retai už­
sukdavo į biurą Lenktojoje gatvėje, ir gerai, turint omenyje, kad
čia visada pilna visokių niekšų ir nusikaltėlių. Vis dėlto buvo
labai malonu pamatyti ją dienos viduryje.
- Dėl Dievo meilės, neverskite jos laukti, - paragino Grantas. -
Tegul įeina.
Ponia Dobson nusišypsojo, plačiai atlapojo duris ir Viktorija
įėjo vidun. Ji atrodė labai dailiai, ypač blankaus kabineto fone:
grakšti figūra apvilkta blyškiai rožinio muslino suknele, aukšta
apykaklė ir ilgos rankovės, papuoštos rožiniais kaspinais. Suk­
nelės korsažas suvarstytas šilko virvelėmis, o šios surištos
virš gimdančių krūtų iškilumų. Atsistojęs nuo kėdės Grantas
palaukė, kol ponia Dobson uždarys duris iš kitos pusės, tada
čiupo žmoną į glėbį ir užkariavo jos besišypsančias lūpas aist­
ringu bučiniu.
- Štai ko man reikėjo, - sušnibždėjo jis. - Dailios moteriškės
nuoboduliui išblaškyti.
- Tikiuosi, nepertraukiau kokio nors labai svarbaus darbo, -
viltingai tarė Viktorija.
- Nieko nėra svarbiau už tave. - Jis papešiojo jos apykaklę
puošiantį kaspiną, tada pasitrynė nosimi į iškvėpintą lomelę

341
 LISA KLEYPAS

paausyje. - Kokie vėjai atpūtė jūs į Lenktąją gatvę, miledi?

Norite pateikti skundą ar pranešti apie nusikaltimą?
Viktorija tyliai nusijuokė.
- Nieko panašaus.
- Duosite parodymus ar pateiksite informacijos?
- Tam tikra prasme.
Grantas atsisėdo ant kėdės ir pasisodino ją ant kelių, jo akys
šelmiškai žibėjo.
- Laukiu jūsų nuoširdaus prisipažinimo, miledi.
- Grantai, liaukis, - subarė Viktorija, nesmagiai nusijuokusi
pasimuistė ir metė žvilgsnį į duris. - Kas nors gali įeiti... Ką
pagalvos?
Jo ranka slystelėjo jai po sijonais ir įžūliai suėmė už kelio.
- Kad aš esu neseniai vedęs vyras ir geidžiu savo žmonos.
- Grantai, - graudžiai tarė Viktorija, nuraudusi kaip ugnis.
- Gerai pagalvojus, tai turėčiau padėti tau atsikratyti
drovumo, - tarė Grantas ir spustelėjo jai kelį. - Na gerai, tiek
to... Pamėginsiu susivaldyti. Pasakyk man, ko čia atėjai.
Viktorija apsikabino jį už kaklo, jos veidas tapo rimtas.
- Nenorėjau tavęs gaišinti, bet... šiandien buvau išsikvietusi
Linlį.
- Linlį, - suklusęs pakartojo Grantas.
Viktorija linktelėjo.
- Matai, pastaruoju metu aš nelabai gerai jaučiausi, tačiau
nenorėjau be reikalo tavęs jaudinti, todėl nieko ir nesakiau,
kol... - ji nutilo ir piktai dėbtelėjo į sutuoktinį, kuris nejučia
stipriai suspaudė jai koją. - Grantai! - riktelėjo ji sutrikusi ir
sunerimusi.

342
 T^etikra kurtizanė

Jo širdis daužėsi su skausmingu atkaklumu. Užvaldytas ne­

sąmoningos baimės Grantas prarado gebėjimą kalbėti.
- Viktorija, - išspaudė jis gergždžiančiu balsu, - ar tu sergi?
- O ne, mielasis, ne... aš tik... - Viktorija nutilo karštligiškai
ieškodama tinkamo žodžio, tačiau nieko negalėjo sugalvoti. -
Aš nėščia, - pranešė ji, pirštinėtomis rankomis trindama jam
krūtinę, tarsi būtų norėjusi nuraminti. - Nėra reikalo jaudintis.
Mes turėsime kūdikį.
Į panikos šėlsmą ėmė skverbtis palengvėjimas. Grantas
stipriau apkabino žmoną ii įsikniaubęs jai į putlias krūtis
stengėsi nuraminti kvėpaviiną. . -.;7' v
- O Dieve, Viktoriją, - ištarė p&^Jirdėjo, kaip ji nusijuokė
virpančiu juoku.
- Ką tu manai dėl mūsų šeimos padidėjimo? - paklausė Vik­
torija.
- Tai tikras stebuklas.
Grantas pasisuko, priglaudęs ausį jai prie širdies įsiklausė į
tvirtą lygų dunksėjimą ir pagalvojo, kad viską, kas gyvenime
svarbiausia, jis dabar turi savo rankose, y. .
- Gana įprastas stebuklas, - linksmu balsu priminė jam
žmona. - Šeimoms tai kasdien nutinka;
- Gal kam ir įprastas, tik ne mano šeimai. - Atlošęs Viktoriją
Grantas nužvelgė jos smulkią figūrą, įsivaizdavo, kaip išsipučia
jos pilvas kūdikiui augant. - Kaip jautiesi? - susirūpinęs pa­
klausė jis.
Viktorija paglostė jam skruostą.
- Nekantrauju, - atsakė ji. - Negaliu sulaukti tos dienos, kai
laikysiu mūsų kūdikį ant rankų.

343
 U S A K L t Y 1>AS

Taip jau nutiko, kad kūdikis Morganų namuose atsirado

daug anksčiau, nei tikėtasi. Praėjus mėnesiui nuo žinios apie
Viktorijos nėštumą, juodu su Grantu mėgavosi ramia vakariene
dviese, staiga ramybę sutrikdė ponia Batons. Ūkvedės veido iš­
raiška buvo keista, beveik komiška, tarsi ji dar būtų nespėjusi
atsipeikėti po baisaus išgąsčio.
- Ledi Morgan, - nesmagiai išlemeno ūkvedė, - siuntinys...
jums atėjo siuntinys... iš Italijos.
- Vėlai vakare? - nusistebėjo Viktorija ir suglumusi su­
sižvalgė su sutuoktiniu. - Veikiausiai tai dovana nuo mano
sesers, - nusprendė ji. - Kaip puiku. Jau seniai negavau nuo jos
nė"žodelio. Ar yra ir laiškas, ponia Batons?
- Taip, bet...
- Prašau atnešti man laišką dabar, o siuntinį padėkite di­
džiojoje svetainėje. Po vakarienės mes jį išpakuosime.
Ūkvedei nespėjus nieko atsakyti, pasigirdo keistas garsas ir
Viktorija suakmenėjo. Tai buvo laibas kniaukimas, panašus į
kačiuko... arba verkiančio kūdikio.
Nusišluostęs servetėle lūpas Grantas pakilo nuo stalo.
- Abejoju, ar Šitas siuntinys nori būti paliktas svetainėje, -
sumurmėjo jis ir prasispraudęs pro ūkvedę išėjo iš kambario.
- Kūdikis? - sumurmėjo apstulbusi Viktorija ir pažvelgė į
ponią Batons.
Ūkvedė patvirtindama linktelėjo.
- Taip, miledi. Atsiųstas iš Italijos per žindyvę, kuri angliškai
nesupranta nė žodžio.
- O Viešpatie! - Viktorija išskubėjo paskui sutuoktinį ir
pasuko link garsų, sklindančių iš vestibiulio.

344
 ‘7\[ctjkra kurtizanė

Keletas tarnų jau būriavosi vestibiulyje. Jie nustebę spoksojo

į nerimaujančią juodaplaukę jauną moterį valstietiškais dra­
bužiais, ant kurių buvo užsijuosusi paprastą pilką prijuostę.
Žindyvė laikė ant rankų klykiantį ryšulį, atrodė, ji ir pati tuoj
apsipils ašaromis.
- Signora, - vos pamačiusi Viktoriją tarė žindyvė ir pabėrė
virtinę nesuprantamų žodžių.
Viktorija raminamai uždėjo delną jaunajai moteriai ant peties.
- Viskas gerai, - patikino vildamasi, kad žindyvė ją supras
bent iš balso tono. - Dėkoju, kad saugiai atvežėte kūdikį. Vei­
kiausiai labai pavargote ir esate alkana. - Viktorija metė žvilgsnį
į ponią Batons ir ši nedelsdama paliepė vienai tarnaitei paruošti
atvykėlei kambarį. Mostelėjusi ranka į klykiantį kūdikį Vik­
torija paklausė: - Ar galiu?
Žindyvė su palengvėjimu atkišo Viktorijai ryšulį. Nerangiai
paėmusi kūdikį Viktorija įsmeigė įdėmų žvilgsnį į mažą
raudoną veidelį, kurį rėmino iš po kepurėlės išsipešusios ci­
namono spalvos garbanėlės. Negalėjo būti jokių abejonių, kad
tai Vivjenos vaikas.
- Ak, koks mielas kūdikėlis, - sušnibždėjo Viktorija,
draskoma prieštaringų jausmų, apimta noro džiaugsmingai
nusijuokti ir kone verkdama. - Nuostabi mergytė...
- Nagi, duok ją man, - šiurkščiai pareikalavo šalimais sto­
vintis Grantas. - Reikia prilaikyti galvelę.
Padavusi Grantui kūdikį Viktorija paėmė žindyvės jai ištiestą
laišką. Rašysena - neabejotinai Vivjenos, laiškas adresuotas ledi
Morgan. Suraukusi antakius Viktorija perlaužė antspaudą ir
garsiai perskaitė:

345
 I , I SA K LE Y HA S

- „Mieloji Viktorija, kaip žadėjau, siunčiu kūdikį Tau, nes

šiuo metu esu labai užsiėmusi ir neturiu laiko juo rūpintis.
Jeigu nori, nusamdyk ką nors Izabelai prižiūrėti, o sugrįžusi į
Angliją aš apmokėsiu išlaidas. Su meile. Vivjena."
Pasisukusi į sutuoktinį Viktorija pamatė, kad kūdikis
nurimo ir spokso į Grantą apskritomis nemirksinčiomis aku­
tėmis. Mažylė laikė įsitvėrusi jam į pirštą, nuo įstangos pirštukų
galai buvo net pabalę. Neįtikėtinai mažutė prie plačios Granto
krūtinės Izabela, regis, jo glėbyje jautėsi saugiai.
- Nežinojau, kad tu moki elgtis su mažais vaikais, - nusišyp­
sojusi tarė Viktorija.
- Nemoku, - raminamai sūpuodamas mergytę atsakė Grantas.
Man tiesiog sekasi bendrauti su moterimis cinamono spalvos
plaukais.
- Negalėčiau ginčytis. - Šyptelėjusi Viktorija nubraukė ma­
žylei nuo kaktos plaukų kuokštą. - Vargšė Izabela, - sumurmėjo.
- Ar Vivjena kada nors atvyks jos pasiimti? - neatitrauk­
damas akių nuo kūdikio paklausė Grantas.
- Sunku pasakyti, bet... - Viktorija nutilo ir pažvelgusi į su­
tuoktinį suprato, kad neįmanoma nuslėpti tiesos. - Ne, - tyliai
tarė, r- Ji nenori, jog kūdikis būtų šalia ir primintų jai apie pra­
bėgusius metus... be to, sesuo niekada netroško būti motina.
Nemanau, kad ji sugalvos atvažiuoti Izabelos.
- Tai ką mes su ja darysime?
- Gal tu neprieštarautum, jeigu mūsų šeima padidėtų truputį
anksčiau, negu planavome? - neryžtingai paklausė Viktorija.
Vieną akimirką Grantąs negalėjo patikėti, kad svarsto ga­
limybę tapti faktišku Viyjėnos Duval pavainikio tėvu. Jis

, 346.
 Įlietikm kurtizanė

Vivjenos nemėgo - ir niekada nepamėgs. Tačiau žvelgdamas į

mažutį veidelį sau prie peties kažkodėl jame neįžiūrėjo Vivjenos
bruožų. Matė tik nekaltą pažeidžiamą kūdikį ir jautė privalantis
jį globoti.
- Aš manau, kad niekas geriau už mus ja nepasirūpins, - su­
šnibždėjo Grantas labiau sau nei Viktorijai.
Žmona žengtelėjo arčiau ir apsivijo ranka jam per liemenį.
- Ir aš taip manau, - šypsodamasi tarė ji. - Ak, Grantai... aš
buvau įsitikinusi, jog tu jos neatstumsi. - Viktorija pasistiebė ir
pabučiavo vyrą. - Žinai, tu dar niekada manęs nenuvylei.
Jam į galvą atėjo keletas pašaipių žodelių, tačiau žvelgiant į
žėrinčias mėlynas žmonos akis jo širdyje prisikaupė tiek meilės,
kad nepajėgė ištarti nė vieno iš jų.
- Niekada, - atlaikiusi jo žvilgsnį pakartojo Viktorija. - Aš
nenorėčiau, jog tu pasikeistum.
- Ką gi, miledi, - švelniai ištarė Grantas, - todėl aš jus ir ve­
džiau.

347
 l7
AUtoRėS- žgells°

Mielieji skaitytojai,
tikiuosi, Jums patinka mano romanai apie garsiuosius poli­
cininkus iŠ magistrato būstinės Lenktojoje gatvėje. Man tikrai
buvo malonu apie juos rašyti, o rinkdama medžiagą sužinojau
daug įdomių dalykų. Lenktosios gatvės policininkai buvo pri­
vatus policijos būrys, oficialiai veiklai neturėjęs parlamento
įgaliojimų. Nevaržomam statutinių ir teritorinių apribojimų
šiam unikaliam teisėsaugos daliniui faktiškai negaliojo jokie
įstatymai. Jį vagims Londone gaudyti 1753 metais įkūrė Henris
Fildingas*, o šiam po metų mirus, vadovauti ėmėsi Henrio pus­
brolis Džonas Fildingas.
Tad kol 1829 metais buvo priimtas Londono policijos įsta­
tymas, kurio pagrindu buvo įkurta miesto viešoji policija,
Lenktosios gatvės policijos būrys daug dešimtmečių ištikimai
* Henry Fielding (1707-1754) - anglų rašytojas, dramaturgas ir teisininkas.

348
tarnavo visuomenei. Jis dar dešimt metų darbavosi savaran­
kiškai, kol buvo išleistas antras Londono policijos įstatymas,
išplėtęs viešosios policijos galias ir pagaliau panaikinęs Lenk­
tosios gatvės policijos būrį. Nuolankiai meldžiu atleisti, jog
naudodamasi kūrėjo teise pratęsiau šio būrio veiklą dar dvi­
dešimčia metų - to reikėjo, kad galėčiau įgyvendinti savo su­
manymą.
Taip pat noriu paaiškinti, kodėl į istorinį romaną įtraukiau
„epizodą duše", - žinau, jis sunkiai tikėtinas. Tyrinėdama 19
amžiaus vandentiekio sistemą išsiaiškinau, jog hercogas Ve­
lingtonas 1833 metais savo namuose įsivedė kelių šimtų pėdų
ilgio karšto vandens tiekimo sistemą, o ketvirto dešimtmečio
pabaigoje hercogas Bakingamas aprūpino savo rūmus dušais,
tualetais ir vonios kambariais su vandentiekiu ir kanalizacija.
Todėl ir Niko Džentrio dušas - ne toks jau neįmanomas dalykas
to laikotarpio turtingo Londono džentelmeno namuose.
Odėl titulo atsisakymo... iki patLuomų įstatymo, priimtol963
metais, didikui tai padaryti išties buvo neįmanoma. Nuo tada
titulo atsisakė tik apie penkiolika asmenų.
Nuoširdžiai linkinti Jums laimės
Lisa

349