Lageryje laiškus reikėjo mesti į laiškų dėžę prie vartų, juos tikrindavo

cenzorius. Jis Tūlai laiškus nešdavo į miestą (kaip bibliotekininkas

eidavo spaudos užsakyti ar kt.) Grįžtančius iš miesto apžiūri, ir klyną
apčiupinėja. „Vivere pericolosamente!” –Andropovo laikais šis posakis
tiko galybei įvairiausio plauko žmonių. Nuo geležinkelios sargo iki
mafijos tūzo. Nuo stoties kišenvagio iki tankerio kapitono.“
Laišką išmeta ties Aušros Vartais ir užsuka į Parodų rūmų kavinukę,
kur pirmąkart išvydo Tūlą. Susitinka žmonos meilužį Būką ir tas
pasiūko konjako. „Kas mane sugundė, kas kyštelėjo koją? Niekas.
Užsiverčiau iki dugno…“ Būkas: „Girtuoklis ištikimas sau!” Galėjo dar
pridurti: „Kovoje su savimi sąjungininkų niekad neturėsi!” Grįžusį įmeta
„ į dvokią kamerą – nakonec i etot… bannyj inteligent nadralsia! Tiu
tiū, Vorkutiū!” Išmeta iš bibliotekos ir jis vėl sėda prie konvejerio.
Išleidžiant iš kalėjimo kasininkė jam skaičiuoja pinigus. „O manyje
tūnantis velnias irgi skaičiasvo: butelis, butelis, dar vienas butelis…“

X
Kelionė į Krymą.
Dar kalėjime per radiją išgirdo: į Vilnių atvažiuoja Marino Pečiul
gobelenai. Ji sena pažįstama, prieš 15 metų. Parašo jai laišką, gauna
atsakymą, važiuoja į Minską pas ją. Ji luoša – graži, bet su kupra,
augina aštuonmetį Maksimą. Marina rašo, kad jai jis tinka net
būdamas tokios įstaigos kaliniu..
Važiuoja pas Marinos gimines į Simferopolį, į Krymą.
„Marina ramiausiai užsiminė, jog ji jau kalbėjusi dėl naktinio sargo
vietos man, Minske, suprantama, aš nutylėjau, bet mano vidus sukilo
piestu: tai jau ne! Nesargausiu aš Minske!”
„Ir ji ėmė garsisi mąstyti: viską iškęsianti, kad tik aš negerčiau! Oho,
išdidžiai kalbėjo ji, už jos gobelenus siūlo gražų pinigą, taigi mums
visko pakaksią, tik… <…> tai ji mano, kad aš jau toks nevykėlis, toks
griuvena, kad sutiksiu su bet kuo, ką tik ji pasiūlys, ir visa tai priimsiu
kaip išganymą, likimo dovaną!“ Marina užtiko jį su gražuole Maryš…
niekam neišdavė, tik pasakė: „durak ty durak“.
Išvyksta iš Simferopolio vienas. Stabdo mašinas. Krovininė mašina
sustoja – į Vilnių, bet be pinigų neveža. Po to pravažiuodamas su kita
mašina, matys, kad ta krovininė pakely apsivertusi.
Važiavo be bilieto traukiniu, išlaipino. Paleido milicijos skyriuje, nes to
milicininko žmona – lietuvė. Ir dar davė 10 rublių. Po to pavežė
kariškis. Prie Kijevo jie lenkė karinių sunkvežimių koloną, vairuotojas
išreiškė pasidžiavimą Krasnaja armija. Pradėjo kalbėti, kad lietuviai
būtų išmirę jei ne rusų armija. Jis tylėjo, nes jam reikėjo parvažiuoti.
Bet kai kariškis primygęs klausė, ko tie lietuviai nepatenkinti, ko jie dar
nori. „Laisvės! – neatsargiai atsidusau , ir jis užkaito, pristabdė
mašiną, pravėrė dureles ir taip stumtelėjo, išlėkiau lauk. Svoloč!- iš
paskos išskrido ir mano krepšys. „Galėjo nušauti, pagalvojau…”
„prisiekiau sau – grįžęs žūtbūt susirasiu tave, pamatysiu bent iš tolo,
pamosiu, kad atpažintum, ir viskas.“
Grįžęs iš Krymo gavo sargo vietą gamyklos poilsio namuose:
kambarėlis su radijo tašku. Visai žiemai, iki gegužės. 80 rublių per
mėnesį.
„Ten žiemojau vis apie tave pagalvodamas, Tūla. <…> įsidėmėjau
vieną zylutę, vadinau ją Tūla”

XI
Valkata: „Tai ne sapnas. Kad kruvinas, sumuštas, zvimbiančia galva
paryčiu pramerki užtinusią akį Drugelių kapinėse… ne sapnas? Ne!
Antai pilkuoja Laidojimo rūmai, juk ten šliauži? <…> Šliaužk, šliaužk,
žalias šūde!“ (jį priima ir į karstą ilsėtis paguldo pažįstamas, kuris
užrašinėja ant juostų, atneša degtinės, nes šis tirta visas, gydo…)
„Wir sind ein okkupiertes Land“, – už tokius žodžius amžina lova
beprotnamyje.
Susitikimas su Tūla po septynerių metų. Užeina į kavinukę. „Viskas
aplinkui pranyksta, ištirpsta ore, nes antai šlapiu žvyrtakiu, nešdamasi
rankoje basutes, per balas atbrenda Tūla! Viešpatie, ji, ji! Tūla, kurios
niekad taip ir nepamiršau…“ <…> „ Stojuosi iš savo tamsaus kampo ir
vėl sėduosi… <…> Nieko ji nemato, eina tiesiai į mano kampą, sėdasi
atatupsta ir ūmai grįžteli tarsi apimta siaubo: tu? Tuuuuuu?!!”
„Miegojęs karste, miegojęs šalia naktį mirusio valkatos šiluminėje
trasoje, išsiterliojęs svetimu krauju gatvės pjautynėse, stačiom akim
žvelgęs į gerą bičiulį, pasikorusiį klūpom ant beržo gumbo, girtą,
žinoma…“
„Tu palauk, droviai kikena ji, aš tuoj… Ji paima mano ranką, paskui
kitą…“ „Ji pati praneša : tik vienai dienai čia, trumpam… tai ką man
sakyti?“ <…> „Niekur aš nevažiuoju, staiga sako, niekur… tik tu nieko
neklausinėk, būk geras. Ničnieko. Eime?“ „Apkabinau Tūlą, ji
glustelėjo greit, visu kūnu…<…> Suėmiau jos trumpalaukę galvutę
delnais, priglaudžiau: sava, sava. <…> Žygiavom per miestą, čia
susikibę, čia vėl pasileisdami, tarsi pirmukart susitikę, nors abu
žinojom – tik šis vakaras.“
Plaukia garlaiviu „Taškentas“ į užmiestį ir atgal. Prisipirkę vyno.
„pabučiuok mane. Dabar? Dabar. Ir garlaivy. Lipant ir išlipant.“
Tūla pasakoja plaukiant garlaiviu: „Na, supranti… jie nori mane žūtbūt
ištekinti! Už žalčio, žinoma? O, kad už žalčio!.. Kviečia, užsakinėja,
išrašo pagal katalogą man jaunikius, tu pamatytum kokie…“
„Padėjau galvą į jos sterblę – jutau, kaip kilojasi pilvas, jutau ant
pakaušio uždėtas jos rankas. Jos rankos ant mano pakaušio…
Pradėjo mausti po duobute. Juk žmogėdros ir valkatos sentimentalūs?
O dar vynas…“
Iš garlaivio leidžiasi į miestą, užeina į kavinę“Yuppi Du“… po to eina į
Malūnų gatvę, kur ji gyveno. Išsigąsta mėlyno džipo.. Pamato, kaip
senas girtas profesorius raudonais dažais ant patrankos rašo:
GORBIS BY… Geria su profesorium prie Vilnelės, ant suolelio po
ąžuolu.
XII
Mylisi varnalėšų lauke, purvynas… „Tūla, mano teisingoji, kantrioji
Tūla! Ko tu dejuoji? Tu verki? Tūla? Tavo veidas žemėtas. Mylimoji,
dumblinas jau, pirštais, kurie sulindę į šitą tyrę, kuriais bandai į kažką
remtis atsispirti, <…> klimpsta vis giliau ir giliau…“ „…smeik mane,
kad nepasiryžau tavęs išvogti, surišti ir išsivežti į savo dykumas,
paversti verge, tokia pat valkata kaip aš, kad galiausiai nesumokėjau
už tave keturiasdešimt avių ir kuprių, kaip priimta jūsų pasipūtusiam
Antrajam mieste… užmušk mane už tai, kad esu girtas, kad tik vynas
teka, sunkiasi pro atsivėrusias poras, net nebe kraujas, smok ir
nudėk!..“

XIII
Daugiau Tūlos nematė. Po „varnalėšų nakties“ buvo praėję gal 3-5
metai. 212 p. Iš vieno santechniko (Tūlos giminaičio) sužinojo: Tūla
sudegė pirtyje. „Visi mat išsigelbėjo, o ji suspragėjo kaip pušinė
pliauska.“ „Žinai, kaip būna, kai penki vyrai ir viena moteris atsiduria
miške… taigi… Bet jokių skandalų niekas nekėlė . Tyliai ramiai
palaidojo.“
Važiuoja į Tūlos miestelį, susiranda jos draugę Jutoką Japaką (Jutą,
pusiau kazachę). Jai Tūla buvo pasakojusi apie savo meilę, apie jį. Iš
jos sužino, kad Tūlą užkasė miške, netoli pirtelės, šalia tik akmuo,
pelenus sudėjo į skardinę. Juta parodė tą vietą.

XIV
Praėjus metams po apsilankymo pas Jutą, leidžiasi ieškoti Tūlos kapo.
Vis galvoja apie Tūlą, jos mirtį, mano, kad ją nužudė, o sudegino jau
negyvą. „Atsikasiu tave ir išsivešiu iš šitų miškų – o juk manei, kad
pamiršau, išdaviau, palaidojau?… ne, Tu vis dar mano, o dabar jau
suvisam būsi mano, bent dabar, kai esi niekam nereikalinga, palikta
viduryj miškų.“ „…sauja pelenų… gruzdėsių… angliukų. Tūla!
Neprapilt pro šalį nė kruopelės tavęs!” Drėgna tu, Tūla, jaučiu, kad
drėgna… gerai. Balkšvas kauliukas… ir jį į krepšelį, ir jį! Štai šitaip.
Viskas, dabar jau viskas.“
T ą naktį, kai jis ėjo per mišką su Tūlos pelenais maišiukuose, čia,
pasirodo, buvo ne pratybos, o miške medžiojo du draugai: Gynybos
ministras ir NKVD šefas. Du šimtai treniruotų varovų. Viskas miškas
apsuptas, postai keliuose. Šaudė kaip per manevrus. „Ką tu čia veiki
naktį? – klausia. – Sliekus kasei? „Ne, - sakau. – Geležies rūdą. Ji čia
visai negiliai“. Kapitonas kvatoja.“ Kapitonas liepia vyrams nuvežti jį į
stotį: „Kad tavęs čia nė kvapo neliktų, supranti? Nes tokią rūdą, tokį
šūdą iš tavęs išvirsiu… gaila… nėr kada.“

XV
Po kelerių metų atneša Tūlos palaikus į namą su apside. Sutaręs su
Antonijum Kurečka, nupirko užkandos ir degtinės. Name restauracijos
darbai. Čia bus dirbtuvės studentams. Jis prikrečia cemento,
įspaudžia urną, uždeda juodą plokštę. Palaidoja toje vietoje, kur jie
praleido pirmąją savo savaitę… Kurečka skaito laikrašį, kol jis laidoja
Tūlą – lakraštyje juodu rėmeliu apvesta Černenkos galva. Baigus
darbą, : Plast… perdegė didžioji lempa. „ Ir ūmai išgirdau: kažkas
praskrido sparnais paliesdamas mane, praskrido ir palietė mano
sukaitusią kaktą, aiškiai pajutau sparno brūkštelėjimą.“ Gal kokia
iškrova? <…> ir vėl šviesu. Jam einant betoniu tilteliu virš galvos
šmėstelėjo šikšnosparnis.

Analizė
Pagal sine mente

Šviesa. Susižavėjimas
Įstabus ir bene subtiliausias moters portretas lietuvių literatūroje.
Turbūt jis nebūtų toks sudievintas ir išaukštintas jeigu Tūla nebūtų
mirusi, jeigu dar būtų galima kažką pakeisti (taigi įsimylėjėlis kreipiasi į
savo mylimąją nesitikėdamas atsakymo). Iš pirmo žvilgsnio požiūris ir
kreipimasis į moterį toks tyras, švelnus koks tik tegali būti ne
butaforinės meilės, bet tikros ir vienintelės - išraiška. Kaip tik todėl
nesuprantamas atrodo herojaus pabėgimas susidūrus su pirmu
santykių išbandymu. Kad ir kokias emocijas sukeltų prieštaringas
benamio, bohemiečio elgesys, tačiau jo kreipimaisi (kurie dažnai
primena laišką ar net išpažintį) į Tūlą yra gražiausios ir jautriausios
romano dalys. Taip kuriamas tyras ir trapus paprastos moters
ypatingas portretas.
„Tada aš pakėliau akis ir pažvelgiau priešais: už pamerktų gėlių, už
žalsvų taurių ir kavos puodelių nutrupėjusiais ar nukramtytais kraštais
pamačiau tave, Tūla.“
Matome, kad Kunčino taip išaukštinta mergina nėra to meto grožio
etalonas. Ji – jauna dailininkė, „lengvai pažeidžiamas ir vienišas
žmogus“. Nuomojantis „menką būstą“, jos namai „vargani“, kaip ir
visas Užupis. Jos „drovi, pasyvi šypsena“. „Tykiai atsaini“, smulki
mergina. Jos „kimus, duslus balsas“, „tarsi užmintos samanos,
sujudintos žemės, dvasios balsas“. Pagrindinis veikėjas sako, kad
niekad nemėgo „tokių tylenių flegmų“. Tačiau stebėjosi kokia ji „dosni,
tikra, santūriai smalsi“, „koks išlavintas humoro jausmas, piktoka
ironija, kaip nuoširdžiai ji moka stebėtis“. Jis didžiavosi, kad ji ne tokia
į kurią gatvėje gręžiotųsi vyrai („kokia laimė, kad ji tik nedaugeliui tokia
patraukli kaip man.“).

Tamsa. Išbandymai
Tačiau antroje romano pusėje, kai pagrindinis „herojus“ pabėga
susidūręs su pirmuoju išbandymu, Tūlos psichologinis portretas
natūraliai pasikeičia.. Po šio įvykio, pirmasis jų susitikimas įvyksta
atsitiktinai. Nuo tada viskas piešiama kur kas niūresnėmis spalvomis.
Ir nuo tos akimirkos jos portretas tapomas tik tamsiais potėpiais, toks
ir išlieka antroje romano pusėje - tamsus. Asmenybė pradeda byrėti,
lieka sugniuždyta. Po antrojo susitikimo jau aišku, kad Tūla išvažiuoja.
Tarsi padedamas taškas šioje meilės istorijoje. Abu veikėjai nekovoja
už savo santykius. Ji atsiriboja nuo viso pasaulio, užsidaro savyje. O
pačioje pabaigoje sužinome apie žlugusios asmenybės mirtį
neaiškiomis aplinkybėmis („aptarnaudama karininkus pirtyje“).
Portretas paradoksalus, nėra visiškai aiškus, paliekama daug vietos
interpretacijoms.
Kalbant apie Tūlos portretą reiktų paminėti kelias tobulas citatas :
“Kartais man atrodo, kad tave, Tūla, aš pats susigalvojau – iš tikrųjų
tavęs nė nebuvo. Susikūriau iš oro, vandens, dumblių, žiežirbos ir
negarsaus grumėjimo už Vilniaus kalvų.” Arba: “esu tau dėkingas, kad
tik vieną savaitę mudu gyvenom kartu, kad toji savaitė atstojo – man,
žinoma, tik man! – ilgus metus. Juk dar tada, jai vos pasibaigus, aš su
siaubu suvokiau, kad tavęs, Tūla, man stigs ilgai, gal net visą likusį
gyvenimą, netgi anapus gyvenimo, kur šiandien taip smalsiai ir godžiai
vis dažniau krypsta mūsų, laikinųjų, akys.”

Istoriškas Užupis
Tiek istoriškai tiek literatūriškai - įspūdingas Užupio aprašymas. XXI
amžiaus studentams, į Vilnių atvykusiems iš kitų vietovių, sunkiai
įsivaizduojamas Kunčino aprašomas Užupis. O taip pat ir jaunesniems
vilniečiams. Iki nepriklausomybės atkūrimo tai buvo vienas labiausiai
apleistų Vilniaus mikrorajonų, kas puikiai atsispindi ir Kunčino
kūryboje. Aprašomos ne tik antisanitarinės gyvenimo sąlygos, bet ir
nenuspėjami bohemos gyvenimo vingiai, kuriuos lydi alkoholio upeliai.
Labai detalūs Vilniaus senamiesčio aprašymai atspindi rašytojo
regimąją atmintį. Net ir purvinose Užupio gatvėse lyrinis subjektas
sugeba atrasti meilę šiam miestui. Aktualu sužinoti tai, kas dar visai
neseniai buvo Užupio realybe. Senamiesčio aprašymai ne tik iš arčiau
supažindina su jau ir taip pažįstamu miestu, bet ir priverčia jį įsimylėti
iš naujo.
Homo sovieticus
Vaizduojamas sovietmečio laikotarpis kitu aspektu, nedejuojama dėl
esamos situacijos. Sovietmetis vaizduojamas visai iš kitos
perspektyvos: ironiškai, „ne vadovėliškai“, todėl įdomiai, tai kartai, kuri
jo jau neprisimena. Pagrindinis romano veikėjas išgyvena konfliktą su
visuomene, nes negali prisitaikyti prie išsigimusios sistemos. Visa tai
sukuria silpno, bevalio, pasyvaus, sovietmečio sužaloto žmogaus
portretą, kuris mano jog neįmanoma pakeisti tikrovės, nors net ir
nebando to daryti. Tai atspindys ne tik pagrindinio herojaus, bet ir
visos tuometinės visuomenės. Pasirinkęs valkatos ir girtuoklio
gyvenimą kaip protesto būdą, jis atsiriboja nuo tam tikro “normalaus”
socialinio sluoksnio, tačiau net ir tapęs valkata nepraranda kritinio,
analitinio mąstymo. Toks gyvenimo būdas yra išaukštinimas (primena
egzistencializmą), tačiau kartais iš to nevengiama pasišaipyti. Ar
dažnas iš mūsų sutikęs tokį valkatą pagalvotų, kad jis gali būti toks
inteligentiškas ir turėti tokius subtilius jausmus?

Argi kiekvienas išdrįstų ant restauruo

Lageryje laiškus reikėjo mesti į laiškų dėžę prie vartų, juos tikrindavo
cenzorius. Jis Tūlai laiškus nešdavo į miestą (kaip bibliotekininkas
eidavo spaudos užsakyti ar kt.) Grįžtančius iš miesto apžiūri, ir klyną
apčiupinėja. „Vivere pericolosamente!” –Andropovo laikais šis posakis
tiko galybei įvairiausio plauko žmonių. Nuo geležinkelios sargo iki
mafijos tūzo. Nuo stoties kišenvagio iki tankerio kapitono.“
Laišką išmeta ties Aušros Vartais ir užsuka į Parodų rūmų kavinukę,
kur pirmąkart išvydo Tūlą. Susitinka žmonos meilužį Būką ir tas
pasiūko konjako. „Kas mane sugundė, kas kyštelėjo koją? Niekas.
Užsiverčiau iki dugno…“ Būkas: „Girtuoklis ištikimas sau!” Galėjo dar
pridurti: „Kovoje su savimi sąjungininkų niekad neturėsi!” Grįžusį įmeta
„ į dvokią kamerą – nakonec i etot… bannyj inteligent nadralsia! Tiu
tiū, Vorkutiū!” Išmeta iš bibliotekos ir jis vėl sėda prie konvejerio.
Išleidžiant iš kalėjimo kasininkė jam skaičiuoja pinigus. „O manyje
tūnantis velnias irgi skaičiasvo: butelis, butelis, dar vienas butelis…“

X
Kelionė į Krymą.
Dar kalėjime per radiją išgirdo: į Vilnių atvažiuoja Marino Pečiul
gobelenai. Ji sena pažįstama, prieš 15 metų. Parašo jai laišką, gauna
atsakymą, važiuoja į Minską pas ją. Ji luoša – graži, bet su kupra,
augina aštuonmetį Maksimą. Marina rašo, kad jai jis tinka net
būdamas tokios įstaigos kaliniu..
Važiuoja pas Marinos gimines į Simferopolį, į Krymą.
„Marina ramiausiai užsiminė, jog ji jau kalbėjusi dėl naktinio sargo
vietos man, Minske, suprantama, aš nutylėjau, bet mano vidus sukilo
piestu: tai jau ne! Nesargausiu aš Minske!”
„Ir ji ėmė garsisi mąstyti: viską iškęsianti, kad tik aš negerčiau! Oho,
išdidžiai kalbėjo ji, už jos gobelenus siūlo gražų pinigą, taigi mums
visko pakaksią, tik… <…> tai ji mano, kad aš jau toks nevykėlis, toks
griuvena, kad sutiksiu su bet kuo, ką tik ji pasiūlys, ir visa tai priimsiu
kaip išganymą, likimo dovaną!“ Marina užtiko jį su gražuole Maryš…
niekam neišdavė, tik pasakė: „durak ty durak“.
Išvyksta iš Simferopolio vienas. Stabdo mašinas. Krovininė mašina
sustoja – į Vilnių, bet be pinigų neveža. Po to pravažiuodamas su kita
mašina, matys, kad ta krovininė pakely apsivertusi.
Važiavo be bilieto traukiniu, išlaipino. Paleido milicijos skyriuje, nes to
milicininko žmona – lietuvė. Ir dar davė 10 rublių. Po to pavežė
kariškis. Prie Kijevo jie lenkė karinių sunkvežimių koloną, vairuotojas
išreiškė pasidžiavimą Krasnaja armija. Pradėjo kalbėti, kad lietuviai
būtų išmirę jei ne rusų armija. Jis tylėjo, nes jam reikėjo parvažiuoti.
Bet kai kariškis primygęs klausė, ko tie lietuviai nepatenkinti, ko jie dar
nori. „Laisvės! – neatsargiai atsidusau , ir jis užkaito, pristabdė
mašiną, pravėrė dureles ir taip stumtelėjo, išlėkiau lauk. Svoloč!- iš
paskos išskrido ir mano krepšys. „Galėjo nušauti, pagalvojau…”
„prisiekiau sau – grįžęs žūtbūt susirasiu tave, pamatysiu bent iš tolo,
pamosiu, kad atpažintum, ir viskas.“
Grįžęs iš Krymo gavo sargo vietą gamyklos poilsio namuose:
kambarėlis su radijo tašku. Visai žiemai, iki gegužės. 80 rublių per
mėnesį.
„Ten žiemojau vis apie tave pagalvodamas, Tūla. <…> įsidėmėjau
vieną zylutę, vadinau ją Tūla”

XI
Valkata: „Tai ne sapnas. Kad kruvinas, sumuštas, zvimbiančia galva
paryčiu pramerki užtinusią akį Drugelių kapinėse… ne sapnas? Ne!
Antai pilkuoja Laidojimo rūmai, juk ten šliauži? <…> Šliaužk, šliaužk,
žalias šūde!“ (jį priima ir į karstą ilsėtis paguldo pažįstamas, kuris
užrašinėja ant juostų, atneša degtinės, nes šis tirta visas, gydo…)
„Wir sind ein okkupiertes Land“, – už tokius žodžius amžina lova
beprotnamyje.
Susitikimas su Tūla po septynerių metų. Užeina į kavinukę. „Viskas
aplinkui pranyksta, ištirpsta ore, nes antai šlapiu žvyrtakiu, nešdamasi
rankoje basutes, per balas atbrenda Tūla! Viešpatie, ji, ji! Tūla, kurios
niekad taip ir nepamiršau…“ <…> „ Stojuosi iš savo tamsaus kampo ir
vėl sėduosi… <…> Nieko ji nemato, eina tiesiai į mano kampą, sėdasi
atatupsta ir ūmai grįžteli tarsi apimta siaubo: tu? Tuuuuuu?!!”
„Miegojęs karste, miegojęs šalia naktį mirusio valkatos šiluminėje
trasoje, išsiterliojęs svetimu krauju gatvės pjautynėse, stačiom akim
žvelgęs į gerą bičiulį, pasikorusiį klūpom ant beržo gumbo, girtą,
žinoma…“
„Tu palauk, droviai kikena ji, aš tuoj… Ji paima mano ranką, paskui
kitą…“ „Ji pati praneša : tik vienai dienai čia, trumpam… tai ką man
sakyti?“ <…> „Niekur aš nevažiuoju, staiga sako, niekur… tik tu nieko
neklausinėk, būk geras. Ničnieko. Eime?“ „Apkabinau Tūlą, ji
glustelėjo greit, visu kūnu…<…> Suėmiau jos trumpalaukę galvutę
delnais, priglaudžiau: sava, sava. <…> Žygiavom per miestą, čia
susikibę, čia vėl pasileisdami, tarsi pirmukart susitikę, nors abu
žinojom – tik šis vakaras.“
Plaukia garlaiviu „Taškentas“ į užmiestį ir atgal. Prisipirkę vyno.
„pabučiuok mane. Dabar? Dabar. Ir garlaivy. Lipant ir išlipant.“
Tūla pasakoja plaukiant garlaiviu: „Na, supranti… jie nori mane žūtbūt
ištekinti! Už žalčio, žinoma? O, kad už žalčio!.. Kviečia, užsakinėja,
išrašo pagal katalogą man jaunikius, tu pamatytum kokie…“
„Padėjau galvą į jos sterblę – jutau, kaip kilojasi pilvas, jutau ant
pakaušio uždėtas jos rankas. Jos rankos ant mano pakaušio…
Pradėjo mausti po duobute. Juk žmogėdros ir valkatos sentimentalūs?
O dar vynas…“
Iš garlaivio leidžiasi į miestą, užeina į kavinę“Yuppi Du“… po to eina į
Malūnų gatvę, kur ji gyveno. Išsigąsta mėlyno džipo.. Pamato, kaip
senas girtas profesorius raudonais dažais ant patrankos rašo:
GORBIS BY… Geria su profesorium prie Vilnelės, ant suolelio po
ąžuolu.

XII
Mylisi varnalėšų lauke, purvynas… „Tūla, mano teisingoji, kantrioji
Tūla! Ko tu dejuoji? Tu verki? Tūla? Tavo veidas žemėtas. Mylimoji,
dumblinas jau, pirštais, kurie sulindę į šitą tyrę, kuriais bandai į kažką
remtis atsispirti, <…> klimpsta vis giliau ir giliau…“ „…smeik mane,
kad nepasiryžau tavęs išvogti, surišti ir išsivežti į savo dykumas,
paversti verge, tokia pat valkata kaip aš, kad galiausiai nesumokėjau
už tave keturiasdešimt avių ir kuprių, kaip priimta jūsų pasipūtusiam
Antrajam mieste… užmušk mane už tai, kad esu girtas, kad tik vynas
teka, sunkiasi pro atsivėrusias poras, net nebe kraujas, smok ir
nudėk!..“

XIII
Daugiau Tūlos nematė. Po „varnalėšų nakties“ buvo praėję gal 3-5
metai. 212 p. Iš vieno santechniko (Tūlos giminaičio) sužinojo: Tūla
sudegė pirtyje. „Visi mat išsigelbėjo, o ji suspragėjo kaip pušinė
pliauska.“ „Žinai, kaip būna, kai penki vyrai ir viena moteris atsiduria
miške… taigi… Bet jokių skandalų niekas nekėlė . Tyliai ramiai
palaidojo.“
Važiuoja į Tūlos miestelį, susiranda jos draugę Jutoką Japaką (Jutą,
pusiau kazachę). Jai Tūla buvo pasakojusi apie savo meilę, apie jį. Iš
jos sužino, kad Tūlą užkasė miške, netoli pirtelės, šalia tik akmuo,
pelenus sudėjo į skardinę. Juta parodė tą vietą.

XIV
Praėjus metams po apsilankymo pas Jutą, leidžiasi ieškoti Tūlos kapo.
Vis galvoja apie Tūlą, jos mirtį, mano, kad ją nužudė, o sudegino jau
negyvą. „Atsikasiu tave ir išsivešiu iš šitų miškų – o juk manei, kad
pamiršau, išdaviau, palaidojau?… ne, Tu vis dar mano, o dabar jau
suvisam būsi mano, bent dabar, kai esi niekam nereikalinga, palikta
viduryj miškų.“ „…sauja pelenų… gruzdėsių… angliukų. Tūla!
Neprapilt pro šalį nė kruopelės tavęs!” Drėgna tu, Tūla, jaučiu, kad
drėgna… gerai. Balkšvas kauliukas… ir jį į krepšelį, ir jį! Štai šitaip.
Viskas, dabar jau viskas.“
T ą naktį, kai jis ėjo per mišką su Tūlos pelenais maišiukuose, čia,
pasirodo, buvo ne pratybos, o miške medžiojo du draugai: Gynybos
ministras ir NKVD šefas. Du šimtai treniruotų varovų. Viskas miškas
apsuptas, postai keliuose. Šaudė kaip per manevrus. „Ką tu čia veiki
naktį? – klausia. – Sliekus kasei? „Ne, - sakau. – Geležies rūdą. Ji čia
visai negiliai“. Kapitonas kvatoja.“ Kapitonas liepia vyrams nuvežti jį į
stotį: „Kad tavęs čia nė kvapo neliktų, supranti? Nes tokią rūdą, tokį
šūdą iš tavęs išvirsiu… gaila… nėr kada.“

XV
Po kelerių metų atneša Tūlos palaikus į namą su apside. Sutaręs su
Antonijum Kurečka, nupirko užkandos ir degtinės. Name restauracijos
darbai. Čia bus dirbtuvės studentams. Jis prikrečia cemento,
įspaudžia urną, uždeda juodą plokštę. Palaidoja toje vietoje, kur jie
praleido pirmąją savo savaitę… Kurečka skaito laikrašį, kol jis laidoja
Tūlą – lakraštyje juodu rėmeliu apvesta Černenkos galva. Baigus
darbą, : Plast… perdegė didžioji lempa. „ Ir ūmai išgirdau: kažkas
praskrido sparnais paliesdamas mane, praskrido ir palietė mano
sukaitusią kaktą, aiškiai pajutau sparno brūkštelėjimą.“ Gal kokia
iškrova? <…> ir vėl šviesu. Jam einant betoniu tilteliu virš galvos
šmėstelėjo šikšnosparnis.

Analizė
Pagal sine mente

Šviesa. Susižavėjimas
Įstabus ir bene subtiliausias moters portretas lietuvių literatūroje.
Turbūt jis nebūtų toks sudievintas ir išaukštintas jeigu Tūla nebūtų
mirusi, jeigu dar būtų galima kažką pakeisti (taigi įsimylėjėlis kreipiasi į
savo mylimąją nesitikėdamas atsakymo). Iš pirmo žvilgsnio požiūris ir
kreipimasis į moterį toks tyras, švelnus koks tik tegali būti ne
butaforinės meilės, bet tikros ir vienintelės - išraiška. Kaip tik todėl
nesuprantamas atrodo herojaus pabėgimas susidūrus su pirmu
santykių išbandymu. Kad ir kokias emocijas sukeltų prieštaringas
benamio, bohemiečio elgesys, tačiau jo kreipimaisi (kurie dažnai
primena laišką ar net išpažintį) į Tūlą yra gražiausios ir jautriausios
romano dalys. Taip kuriamas tyras ir trapus paprastos moters
ypatingas portretas.
„Tada aš pakėliau akis ir pažvelgiau priešais: už pamerktų gėlių, už
žalsvų taurių ir kavos puodelių nutrupėjusiais ar nukramtytais kraštais
pamačiau tave, Tūla.“
Matome, kad Kunčino taip išaukštinta mergina nėra to meto grožio
etalonas. Ji – jauna dailininkė, „lengvai pažeidžiamas ir vienišas
žmogus“. Nuomojantis „menką būstą“, jos namai „vargani“, kaip ir
visas Užupis. Jos „drovi, pasyvi šypsena“. „Tykiai atsaini“, smulki
mergina. Jos „kimus, duslus balsas“, „tarsi užmintos samanos,
sujudintos žemės, dvasios balsas“. Pagrindinis veikėjas sako, kad
niekad nemėgo „tokių tylenių flegmų“. Tačiau stebėjosi kokia ji „dosni,
tikra, santūriai smalsi“, „koks išlavintas humoro jausmas, piktoka
ironija, kaip nuoširdžiai ji moka stebėtis“. Jis didžiavosi, kad ji ne tokia
į kurią gatvėje gręžiotųsi vyrai („kokia laimė, kad ji tik nedaugeliui tokia
patraukli kaip man.“).

Tamsa. Išbandymai
Tačiau antroje romano pusėje, kai pagrindinis „herojus“ pabėga
susidūręs su pirmuoju išbandymu, Tūlos psichologinis portretas
natūraliai pasikeičia.. Po šio įvykio, pirmasis jų susitikimas įvyksta
atsitiktinai. Nuo tada viskas piešiama kur kas niūresnėmis spalvomis.
Ir nuo tos akimirkos jos portretas tapomas tik tamsiais potėpiais, toks
ir išlieka antroje romano pusėje - tamsus. Asmenybė pradeda byrėti,
lieka sugniuždyta. Po antrojo susitikimo jau aišku, kad Tūla išvažiuoja.
Tarsi padedamas taškas šioje meilės istorijoje. Abu veikėjai nekovoja
už savo santykius. Ji atsiriboja nuo viso pasaulio, užsidaro savyje. O
pačioje pabaigoje sužinome apie žlugusios asmenybės mirtį
neaiškiomis aplinkybėmis („aptarnaudama karininkus pirtyje“).
Portretas paradoksalus, nėra visiškai aiškus, paliekama daug vietos
interpretacijoms.
Kalbant apie Tūlos portretą reiktų paminėti kelias tobulas citatas :
“Kartais man atrodo, kad tave, Tūla, aš pats susigalvojau – iš tikrųjų
tavęs nė nebuvo. Susikūriau iš oro, vandens, dumblių, žiežirbos ir
negarsaus grumėjimo už Vilniaus kalvų.” Arba: “esu tau dėkingas, kad
tik vieną savaitę mudu gyvenom kartu, kad toji savaitė atstojo – man,
žinoma, tik man! – ilgus metus. Juk dar tada, jai vos pasibaigus, aš su
siaubu suvokiau, kad tavęs, Tūla, man stigs ilgai, gal net visą likusį
gyvenimą, netgi anapus gyvenimo, kur šiandien taip smalsiai ir godžiai
vis dažniau krypsta mūsų, laikinųjų, akys.”
Istoriškas Užupis
Tiek istoriškai tiek literatūriškai - įspūdingas Užupio aprašymas. XXI
amžiaus studentams, į Vilnių atvykusiems iš kitų vietovių, sunkiai
įsivaizduojamas Kunčino aprašomas Užupis. O taip pat ir jaunesniems
vilniečiams. Iki nepriklausomybės atkūrimo tai buvo vienas labiausiai
apleistų Vilniaus mikrorajonų, kas puikiai atsispindi ir Kunčino
kūryboje. Aprašomos ne tik antisanitarinės gyvenimo sąlygos, bet ir
nenuspėjami bohemos gyvenimo vingiai, kuriuos lydi alkoholio upeliai.
Labai detalūs Vilniaus senamiesčio aprašymai atspindi rašytojo
regimąją atmintį. Net ir purvinose Užupio gatvėse lyrinis subjektas
sugeba atrasti meilę šiam miestui. Aktualu sužinoti tai, kas dar visai
neseniai buvo Užupio realybe. Senamiesčio aprašymai ne tik iš arčiau
supažindina su jau ir taip pažįstamu miestu, bet ir priverčia jį įsimylėti
iš naujo.

Homo sovieticus
Vaizduojamas sovietmečio laikotarpis kitu aspektu, nedejuojama dėl
esamos situacijos. Sovietmetis vaizduojamas visai iš kitos
perspektyvos: ironiškai, „ne vadovėliškai“, todėl įdomiai, tai kartai, kuri
jo jau neprisimena. Pagrindinis romano veikėjas išgyvena konfliktą su
visuomene, nes negali prisitaikyti prie išsigimusios sistemos. Visa tai
sukuria silpno, bevalio, pasyvaus, sovietmečio sužaloto žmogaus
portretą, kuris mano jog neįmanoma pakeisti tikrovės, nors net ir
nebando to daryti. Tai atspindys ne tik pagrindinio herojaus, bet ir
visos tuometinės visuomenės. Pasirinkęs valkatos ir girtuoklio
gyvenimą kaip protesto būdą, jis atsiriboja nuo tam tikro “normalaus”
socialinio sluoksnio, tačiau net ir tapęs valkata nepraranda kritinio,
analitinio mąstymo. Toks gyvenimo būdas yra išaukštinimas (primena
egzistencializmą), tačiau kartais iš to nevengiama pasišaipyti. Ar
dažnas iš mūsų sutikęs tokį valkatą pagalvotų, kad jis gali būti toks
inteligentiškas ir turėti tokius subtilius jausmus?
Argi kiekvienas išdrįstų ant restauruo
Lageryje laiškus reikėjo mesti į laiškų dėžę prie vartų, juos tikrindavo
cenzorius. Jis Tūlai laiškus nešdavo į miestą (kaip bibliotekininkas
eidavo spaudos užsakyti ar kt.) Grįžtančius iš miesto apžiūri, ir klyną
apčiupinėja. „Vivere pericolosamente!” –Andropovo laikais šis posakis
tiko galybei įvairiausio plauko žmonių. Nuo geležinkelios sargo iki
mafijos tūzo. Nuo stoties kišenvagio iki tankerio kapitono.“
Laišką išmeta ties Aušros Vartais ir užsuka į Parodų rūmų kavinukę,
kur pirmąkart išvydo Tūlą. Susitinka žmonos meilužį Būką ir tas
pasiūko konjako. „Kas mane sugundė, kas kyštelėjo koją? Niekas.
Užsiverčiau iki dugno…“ Būkas: „Girtuoklis ištikimas sau!” Galėjo dar
pridurti: „Kovoje su savimi sąjungininkų niekad neturėsi!” Grįžusį įmeta
„ į dvokią kamerą – nakonec i etot… bannyj inteligent nadralsia! Tiu
tiū, Vorkutiū!” Išmeta iš bibliotekos ir jis vėl sėda prie konvejerio.
Išleidžiant iš kalėjimo kasininkė jam skaičiuoja pinigus. „O manyje
tūnantis velnias irgi skaičiasvo: butelis, butelis, dar vienas butelis…“

X
Kelionė į Krymą.
Dar kalėjime per radiją išgirdo: į Vilnių atvažiuoja Marino Pečiul
gobelenai. Ji sena pažįstama, prieš 15 metų. Parašo jai laišką, gauna
atsakymą, važiuoja į Minską pas ją. Ji luoša – graži, bet su kupra,
augina aštuonmetį Maksimą. Marina rašo, kad jai jis tinka net
būdamas tokios įstaigos kaliniu..
Važiuoja pas Marinos gimines į Simferopolį, į Krymą.
„Marina ramiausiai užsiminė, jog ji jau kalbėjusi dėl naktinio sargo
vietos man, Minske, suprantama, aš nutylėjau, bet mano vidus sukilo
piestu: tai jau ne! Nesargausiu aš Minske!”
„Ir ji ėmė garsisi mąstyti: viską iškęsianti, kad tik aš negerčiau! Oho,
išdidžiai kalbėjo ji, už jos gobelenus siūlo gražų pinigą, taigi mums
visko pakaksią, tik… <…> tai ji mano, kad aš jau toks nevykėlis, toks
griuvena, kad sutiksiu su bet kuo, ką tik ji pasiūlys, ir visa tai priimsiu
kaip išganymą, likimo dovaną!“ Marina užtiko jį su gražuole Maryš…
niekam neišdavė, tik pasakė: „durak ty durak“.
Išvyksta iš Simferopolio vienas. Stabdo mašinas. Krovininė mašina
sustoja – į Vilnių, bet be pinigų neveža. Po to pravažiuodamas su kita
mašina, matys, kad ta krovininė pakely apsivertusi.
Važiavo be bilieto traukiniu, išlaipino. Paleido milicijos skyriuje, nes to
milicininko žmona – lietuvė. Ir dar davė 10 rublių. Po to pavežė
kariškis. Prie Kijevo jie lenkė karinių sunkvežimių koloną, vairuotojas
išreiškė pasidžiavimą Krasnaja armija. Pradėjo kalbėti, kad lietuviai
būtų išmirę jei ne rusų armija. Jis tylėjo, nes jam reikėjo parvažiuoti.
Bet kai kariškis primygęs klausė, ko tie lietuviai nepatenkinti, ko jie dar
nori. „Laisvės! – neatsargiai atsidusau , ir jis užkaito, pristabdė
mašiną, pravėrė dureles ir taip stumtelėjo, išlėkiau lauk. Svoloč!- iš
paskos išskrido ir mano krepšys. „Galėjo nušauti, pagalvojau…”
„prisiekiau sau – grįžęs žūtbūt susirasiu tave, pamatysiu bent iš tolo,
pamosiu, kad atpažintum, ir viskas.“
Grįžęs iš Krymo gavo sargo vietą gamyklos poilsio namuose:
kambarėlis su radijo tašku. Visai žiemai, iki gegužės. 80 rublių per
mėnesį.
„Ten žiemojau vis apie tave pagalvodamas, Tūla. <…> įsidėmėjau
vieną zylutę, vadinau ją Tūla”

XI
Valkata: „Tai ne sapnas. Kad kruvinas, sumuštas, zvimbiančia galva
paryčiu pramerki užtinusią akį Drugelių kapinėse… ne sapnas? Ne!
Antai pilkuoja Laidojimo rūmai, juk ten šliauži? <…> Šliaužk, šliaužk,
žalias šūde!“ (jį priima ir į karstą ilsėtis paguldo pažįstamas, kuris
užrašinėja ant juostų, atneša degtinės, nes šis tirta visas, gydo…)
„Wir sind ein okkupiertes Land“, – ua
Susitikimas su Tūla po septynerių metų. Užeina į kavinukę. „Viskas
aplinkui pranyksta, ištirpsta ore, nes antai šlapiu žvyrtakiu, nešdamasi
rankoje basutes, per balas atbrenda Tūla! Viešpatie, ji, ji! Tūla, kurios
niekad taip ir nepamiršau…“ <…> „ Stojuosi iš savo tamsaus kampo ir
vėl sėduosi… <…> Nieko ji nemato, eina tiesiai į mano kampą, sėdasi
atatupsta ir ūmai grįžteli tarsi apimta siaubo: tu? Tuuuuuu?!!”
„Miegojęs karste, miegojęs šalia naktį mirusio valkatos šiluminėje
trasoje, išsiterliojęs svetimu krauju gatvės pjautynėse, stačiom akim
žvelgęs į gerą bičiulį, pasikorusiį klūpom ant beržo gumbo, girtą,
žinoma…“
„Tu palauk, droviai kikena ji, aš tuoj… Ji paima mano ranką, paskui
kitą…“ „Ji pati praneša : tik vienai dienai čia, trumpam… tai ką man
sakyti?“ <…> „Niekur aš nevažiuoju, staiga sako, niekur… tik tu nieko
neklausinėk, būk geras. Ničnieko. Eime?“ „Apkabinau Tūlą, ji
glustelėjo greit, visu kūnu…<…> Suėmiau jos trumpalaukę galvutę
delnais, priglaudžiau: sava, sava. <…> Žygiavom per miestą, čia
susikibę, čia vėl pasileisdami, tarsi pirmukart susitikę, nors abu
žinojom – tik šis vakaras.“
Plaukia garlaiviu „Taškentas“ į užmiestį ir atgal. Prisipirkę vyno.
„pabučiuok mane. Dabar? Dabar. Ir garlaivy. Lipant ir išlipant.“
Tūla pasakoja plaukiant garlaiviu: „Na, supranti… jie nori mane žūtbūt
ištekinti! Už žalčio, žinoma? O, kad už žalčio!.. Kviečia, užsakinėja,
išrašo pagal katalogą man jaunikius, tu pamatytum kokie…“
„Padėjau galvą į jos sterblę – jutau, kaip kilojasi pilvas, jutau ant
pakaušio uždėtas jos rankas. Jos rankos ant mano pakaušio…
Pradėjo mausti po duobute. Juk žmogėdros ir valkatos sentimentalūs?
O dar vynas…“
Iš garlaivio leidžiasi į miestą, užeina į kavinę“Yuppi Du“… po to eina į
Malūnų gatvę, kur ji gyveno. Išsigąsta mėlyno džipo.. Pamato, kaip
senas girtas profesorius raudonais dažais ant patrankos rašo:
GORBIS BY… Geria su profesorium prie Vilnelės, ant suolelio po
ąžuolu.
XII
Mylisi varnalėšų lauke, purvynas… „Tūla, mano teisingoji, kantrioji
Tūla! Ko tu dejuoji? Tu verki? Tūla? Tavo veidas žemėtas. Mylimoji,
dumblinas jau, pirštais, kurie sulindę į šitą tyrę, kuriais bandai į kažką
remtis atsispirti, <…> klimpsta vis giliau ir giliau…“ „…smeik mane,
kad nepasiryžau tavęs išvogti, surišti ir išsivežti į savo dykumas,
paversti verge, tokia pat valkata kaip aš, kad galiausiai nesumokėjau
už tave keturiasdešimt avių ir kuprių, kaip priimta jūsų pasipūtusiam
Antrajam mieste… užmušk mane už tai, kad esu girtas, kad tik vynas
teka, sunkiasi pro atsivėrusias poras, net nebe kraujas, smok ir
nudėk!..“

XIII
Daugiau Tūlos nematė. Po „varnalėšų nakties“ buvo praėję gal 3-5
metai. 212 p. Iš vieno santechniko (Tūlos giminaičio) sužinojo: Tūla
sudegė pirtyje. „Visi mat išsigelbėjo, o ji suspragėjo kaip pušinė
pliauska.“ „Žinai, kaip būna, kai penki vyrai ir viena moteris atsiduria
miške… taigi… Bet jokių skandalų niekas nekėlė . Tyliai ramiai
palaidojo.“
Važiuoja į Tūlos miestelį, susiranda jos draugę Jutoką Japaką (Jutą,
pusiau kazachę). Jai Tūla buvo pasakojusi apie savo meilę, apie jį. Iš
jos sužino, kad Tūlą užkasė miške, netoli pirtelės, šalia tik akmuo,
pelenus sudėjo į skardinę. Juta parodė tą vietą.

XIV
Praėjus metams po apsilankymo pas Jutą, leidžiasi ieškoti Tūlos kapo.
Vis galvoja apie Tūlą, jos mirtį, mano, kad ją nužudė, o sudegino jau
negyvą. „Atsikasiu tave ir išsivešiu iš šitų miškų – o juk manei, kad
pamiršau, išdaviau, palaidojau?… ne, Tu vis dar mano, o dabar jau
suvisam būsi mano, bent dabar, kai esi niekam nereikalinga, palikta
viduryj miškų.“ „…sauja pelenų… gruzdėsių… angliukų. Tūla!
Neprapilt pro šalį nė kruopelės tavęs!” Drėgna tu, Tūla, jaučiu, kad
drėgna… gerai. Balkšvas kauliukas… ir jį į krepšelį, ir jį! Štai šitaip.
Viskas, dabar jau viskas.“
T ą naktį, kai jis ėjo per mišką su Tūlos pelenais maišiukuose, čia,
pasirodo, buvo ne pratybos, o miške medžiojo du draugai: Gynybos
ministras ir NKVD šefas. Du šimtai treniruotų varovų. Viskas miškas
apsuptas, postai keliuose. Šaudė kaip per manevrus. „Ką tu čia veiki
naktį? – klausia. – Sliekus kasei? „Ne, - sakau. – Geležies rūdą. Ji čia
visai negiliai“. Kapitonas kvatoja.“ Kapitonas liepia vyrams nuvežti jį į
stotį: „Kad tavęs čia nė kvapo neliktų, supranti? Nes tokią rūdą, tokį
šūdą iš tavęs išvirsiu… gaila… nėr kada.“

XV
Po kelerių metų atneša Tūlos palaikus į namą su apside. Sutaręs su
Antonijum Kurečka, nupirko užkandos ir degtinės. Name restauracijos
darbai. Čia bus dirbtuvės studentams. Jis prikrečia cemento,
įspaudžia urną, uždeda juodą plokštę. Palaidoja toje vietoje, kur jie
praleido pirmąją savo savaitę… Kurečka skaito laikrašį, kol jis laidoja
Tūlą – lakraštyje juodu rėmeliu apvesta Černenkos galva. Baigus
darbą, : Plast… perdegė didžioji lempa. „ Ir ūmai išgirdau: kažkas
praskrido sparnais paliesdamas mane, praskrido ir palietė mano
sukaitusią kaktą, aiškiai pajutau sparno brūkštelėjimą.“ Gal kokia
iškrova? <…> ir vėl šviesu. Jam einant betoniu tilteliu virš galvos
šmėstelėjo šikšnosparnis.

Analizė
Pagal sine mente

Šviesa. Susižavėjimas
Įstabus ir bene subtiliausias moters portretas lietuvių literatūroje.
Turbūt jis nebūtų toks sudievintas ir išaukštintas jeigu Tūla nebūtų
mirusi, jeigu dar būtų galima kažką pakeisti (taigi įsimylėjėlis kreipiasi į
savo mylimąją nesitikėdamas atsakymo). Iš pirmo žvilgsnio požiūris ir
kreipimasis į moterį toks tyras, švelnus koks tik tegali būti ne
butaforinės meilės, bet tikros ir vienintelės - išraiška. Kaip tik todėl
nesuprantamas atrodo herojaus pabėgimas susidūrus su pirmu
santykių išbandymu. Kad ir kokias emocijas sukeltų prieštaringas
benamio, bohemiečio elgesys, tačiau jo kreipimaisi (kurie dažnai
primena laišką ar net išpažintį) į Tūlą yra gražiausios ir jautriausios
romano dalys. Taip kuriamas tyras ir trapus paprastos moters
ypatingas portretas.
„Tada aš pakėliau akis ir pažvelgiau priešais: už pamerktų gėlių, už
žalsvų taurių ir kavos puodelių nutrupėjusiais ar nukramtytais kraštais
pamačiau tave, Tūla.“
Matome, kad Kunčino taip išaukštinta mergina nėra to meto grožio
etalonas. Ji – jauna dailininkė, „lengvai pažeidžiamas ir vienišas
žmogus“. Nuomojantis „menką būstą“, jos namai „vargani“, kaip ir
visas Užupis. Jos „drovi, pasyvi šypsena“. „Tykiai atsaini“, smulki
mergina. Jos „kimus, duslus balsas“, „tarsi užmintos samanos,
sujudintos žemės, dvasios balsas“. Pagrindinis veikėjas sako, kad
niekad nemėgo „tokių tylenių flegmų“. Tačiau stebėjosi kokia ji „dosni,
tikra, santūriai smalsi“, „koks išlavintas humoro jausmas, piktoka
ironija, kaip nuoširdžiai ji moka stebėtis“. Jis didžiavosi, kad ji ne tokia
į kurią gatvėje gręžiotųsi vyrai („kokia laimė, kad ji tik nedaugeliui tokia
patraukli kaip man.“).

Tamsa. Išbandymai
Tačiau antroje romano pusėje, kai pagrindinis „herojus“ pabėga
susidūręs su pirmuoju išbandymu, Tūlos psichologinis portretas
natūraliai pasikeičia.. Po šio įvykio, pirmasis jų susitikimas įvyksta
atsitiktinai. Nuo tada viskas piešiama kur kas niūresnėmis spalvomis.
Ir nuo tos akimirkos jos portretas tapomas tik tamsiais potėpiais, toks
ir išlieka antroje romano pusėje - tamsus. Asmenybė pradeda byrėti,
lieka sugniuždyta. Po antrojo susitikimo jau aišku, kad Tūla išvažiuoja.
Tarsi padedamas taškas šioje meilės istorijoje. Abu veikėjai nekovoja
už savo santykius. Ji atsiriboja nuo viso pasaulio, užsidaro savyje. O
pačioje pabaigoje sužinome apie žlugusios asmenybės mirtį
neaiškiomis aplinkybėmis („aptarnaudama karininkus pirtyje“).
Portretas paradoksalus, nėra visiškai aiškus, paliekama daug vietos
interpretacijoms.
Kalbant apie Tūlos portretą reiktų paminėti kelias tobulas citatas :
“Kartais man atrodo, kad tave, Tūla, aš pats susigalvojau – iš tikrųjų
tavęs nė nebuvo. Susikūriau iš oro, vandens, dumblių, žiežirbos ir
negarsaus grumėjimo už Vilniaus kalvų.” Arba: “esu tau dėkingas, kad
tik vieną savaitę mudu gyvenom kartu, kad toji savaitė atstojo – man,
žinoma, tik man! – ilgus metus. Juk dar tada, jai vos pasibaigus, aš su
siaubu suvokiau, kad tavęs, Tūla, man stigs ilgai, gal net visą likusį
gyvenimą, netgi anapus gyvenimo, kur šiandien taip smalsiai ir godžiai
vis dažniau krypsta mūsų, laikinųjų, akys.”

Istoriškas Užupis
Tiek istoriškai tiek literatūriškai - įspūdingas Užupio aprašymas. XXI
amžiaus studentams, į Vilnių atvykusiems iš kitų vietovių, sunkiai
įsivaizduojamas Kunčino aprašomas Užupis. O taip pat ir jaunesniems
vilniečiams. Iki nepriklausomybės atkūrimo tai buvo vienas labiausiai
apleistų Vilniaus mikrorajonų, kas puikiai atsispindi ir Kunčino
kūryboje. Aprašomos ne tik antisanitarinės gyvenimo sąlygos, bet ir
nenuspėjami bohemos gyvenimo vingiai, kuriuos lydi alkoholio upeliai.
Labai detalūs Vilniaus senamiesčio aprašymai atspindi rašytojo
regimąją atmintį. Net ir purvinose Užupio gatvėse lyrinis subjektas
sugeba atrasti meilę šiam miestui. Aktualu sužinoti tai, kas dar visai
neseniai buvo Užupio realybe. Senamiesčio aprašymai ne tik iš arčiau
supažindina su jau ir taip pažįstamu miestu, bet ir priverčia jį įsimylėti
iš naujo.
Homo sovieticus
Vaizduojamas sovietmečio laikotarpis kitu aspektu, nedejuojama dėl
esamos situacijos. Sovietmetis vaizduojamas visai iš kitos
perspektyvos: ironiškai, „ne vadovėliškai“, todėl įdomiai, tai kartai, kuri
jo jau neprisimena. Pagrindinis romano veikėjas išgyvena konfliktą su
visuomene, nes negali prisitaikyti prie išsigimusios sistemos. Visa tai
sukuria silpno, bevalio, pasyvaus, sovietmečio sužaloto žmogaus
portretą, kuris mano jog neįmanoma pakeisti tikrovės, nors net ir
nebando to daryti. Tai atspindys ne tik pagrindinio herojaus, bet ir
visos tuometinės visuomenės. Pasirinkęs valkatos ir girtuoklio
gyvenimą kaip protesto būdą, jis atsiriboja nuo tam tikro “normalaus”
socialinio sluoksnio, tačiau net ir tapęs valkata nepraranda kritinio,
analitinio mąstymo. Toks gyvenimo būdas yra išaukštinimas (primena
egzistencializmą), tačiau kartais iš to nevengiama pasišaipyti. Ar
dažnas iš mūsų sutikęs tokį valkatą pagalvotų, kad jis gali būti toks
inteligentiškas ir turėti tokius subtilius jausmus?

Argi kiekvienas išdrįstų ant restauruo

Lageryje laiškus reikėjo mesti į laiškų dėžę prie vartų, juos tikrindavo
cenzorius. Jis Tūlai laiškus nešdavo į miestą (kaip bibliotekininkas
eidavo spaudos užsakyti ar kt.) Grįžtančius iš miesto apžiūri, ir klyną
apčiupinėja. „Vivere pericolosamente!” –Andropovo laikais šis posakis
tiko galybei įvairiausio plauko žmonių. Nuo geležinkelios sargo iki
mafijos tūzo. Nuo stoties kišenvagio iki tankerio kapitono.“
Laišką išmeta ties Aušros Vartais ir užsuka į Parodų rūmų kavinukę,
kur pirmąkart išvydo Tūlą. Susitinka žmonos meilužį Būką ir tas
pasiūko konjako. „Kas mane sugundė, kas kyštelėjo koją? Niekas.
Užsiverčiau iki dugno…“ Būkas: „Girtuoklis ištikimas sau!” Galėjo dar
pridurti: „Kovoje su savimi sąjungininkų niekad neturėsi!” Grįžusį įmeta
„ į dvokią kamerą – nakonec i etot… bannyj inteligent nadralsia! Tiu
tiū, Vorkutiū!” Išmeta iš bibliotekos ir jis vėl sėda prie konvejerio.
Išleidžiant iš kalėjimo kasininkė jam skaičiuoja pinigus. „O manyje
tūnantis velnias irgi skaičiasvo: butelis, butelis, dar vienas butelis…“

X
Kelionė į Krymą.
Dar kalėjime per radiją išgirdo: į Vilnių atvažiuoja Marino Pečiul
gobelenai. Ji sena pažįstama, prieš 15 metų. Parašo jai laišką, gauna
atsakymą, važiuoja į Minską pas ją. Ji luoša – graži, bet su kupra,
augina aštuonmetį Maksimą. Marina rašo, kad jai jis tinka net
būdamas tokios įstaigos kaliniu..
Važiuoja pas Marinos gimines į Simferopolį, į Krymą.
„Marina ramiausiai užsiminė, jog ji jau kalbėjusi dėl naktinio sargo
vietos man, Minske, suprantama, aš nutylėjau, bet mano vidus sukilo
piestu: tai jau ne! Nesargausiu aš Minske!”
„Ir ji ėmė garsisi mąstyti: viską iškęsianti, kad tik aš negerčiau! Oho,
išdidžiai kalbėjo ji, už jos gobelenus siūlo gražų pinigą, taigi mums
visko pakaksią, tik… <…> tai ji mano, kad aš jau toks nevykėlis, toks
griuvena, kad sutiksiu su bet kuo, ką tik ji pasiūlys, ir visa tai priimsiu
kaip išganymą, likimo dovaną!“ Marina užtiko jį su gražuole Maryš…
niekam neišdavė, tik pasakė: „durak ty durak“.
Išvyksta iš Simferopolio vienas. Stabdo mašinas. Krovininė mašina
sustoja – į Vilnių, bet be pinigų neveža. Po to pravažiuodamas su kita
mašina, matys, kad ta krovininė pakely apsivertusi.
Važiavo be bilieto traukiniu, išlaipino. Paleido milicijos skyriuje, nes to
milicininko žmona – lietuvė. Ir dar davė 10 rublių. Po to pavežė
kariškis. Prie Kijevo jie lenkė karinių sunkvežimių koloną, vairuotojas
išreiškė pasidžiavimą Krasnaja armija. Pradėjo kalbėti, kad lietuviai
būtų išmirę jei ne rusų armija. Jis tylėjo, nes jam reikėjo parvažiuoti.
Bet kai kariškis primygęs klausė, ko tie lietuviai nepatenkinti, ko jie dar
nori. „Laisvės! – neatsargiai atsidusau , ir jis užkaito, pristabdė
mašiną, pravėrė dureles ir taip stumtelėjo, išlėkiau lauk. Svoloč!- iš
paskos išskrido ir mano krepšys. „Galėjo nušauti, pagalvojau…”
„prisiekiau sau – grįžęs žūtbūt susirasiu tave, pamatysiu bent iš tolo,
pamosiu, kad atpažintum, ir viskas.“
Grįžęs iš Krymo gavo sargo vietą gamyklos poilsio namuose:
kambarėlis su radijo tašku. Visai žiemai, iki gegužės. 80 rublių per
mėnesį.
„Ten žiemojau vis apie tave pagalvodamas, Tūla. <…> įsidėmėjau
vieną zylutę, vadinau ją Tūla”

XI
Valkata: „Tai ne sapnas. Kad kruvinas, sumuštas, zvimbiančia galva
paryčiu pramerki užtinusią akį Drugelių kapinėse… ne sapnas? Ne!
Antai pilkuoja Laidojimo rūmai, juk ten šliauži? <…> Šliaužk, šliaužk,
žalias šūde!“ (jį priima ir į karstą ilsėtis paguldo pažįstamas, kuris
užrašinėja ant juostų, atneša degtinės, nes šis tirta visas, gydo…)
„Wir sind ein okkupiertes Land“, – už tokius žodžius amžina lova
beprotnamyje.
Susitikimas su Tūla po septynerių metų. Užeina į kavinukę. „Viskas
aplinkui pranyksta, ištirpsta ore, nes antai šlapiu žvyrtakiu, nešdamasi
rankoje basutes, per balas atbrenda Tūla! Viešpatie, ji, ji! Tūla, kurios
niekad taip ir nepamiršau…“ <…> „ Stojuosi iš savo tamsaus kampo ir
vėl sėduosi… <…> Nieko ji nemato, eina tiesiai į mano kampą, sėdasi
atatupsta ir ūmai grįžteli tarsi apimta siaubo: tu? Tuuuuuu?!!”
„Miegojęs karste, miegojęs šalia naktį mirusio valkatos šiluminėje
trasoje, išsiterliojęs svetimu krauju gatvės pjautynėse, stačiom akim
žvelgęs į gerą bičiulį, pasikorusiį klūpom ant beržo gumbo, girtą,
žinoma…“
„Tu palauk, droviai kikena ji, aš tuoj… Ji paima mano ranką, paskui
kitą…“ „Ji pati praneša : tik vienai dienai čia, trumpam… tai ką man
sakyti?“ <…> „Niekur aš nevažiuoju, staiga sako, niekur… tik tu nieko
neklausinėk, būk geras. Ničnieko. Eime?“ „Apkabinau Tūlą, ji
glustelėjo greit, visu kūnu…<…> Suėmiau jos trumpalaukę galvutę
delnais, priglaudžiau: sava, sava. <…> Žygiavom per miestą, čia
susikibę, čia vėl pasileisdami, tarsi pirmukart susitikę, nors abu
žinojom – tik šis vakaras.“
Plaukia garlaiviu „Taškentas“ į užmiestį ir atgal. Prisipirkę vyno.
„pabučiuok mane. Dabar? Dabar. Ir garlaivy. Lipant ir išlipant.“
Tūla pasakoja plaukiant garlaiviu: „Na, supranti… jie nori mane žūtbūt
ištekinti! Už žalčio, žinoma? O, kad už žalčio!.. Kviečia, užsakinėja,
išrašo pagal katalogą man jaunikius, tu pamatytum kokie…“
„Padėjau galvą į jos sterblę – jutau, kaip kilojasi pilvas, jutau ant
pakaušio uždėtas jos rankas. Jos rankos ant mano pakaušio…
Pradėjo mausti po duobute. Juk žmogėdros ir valkatos sentimentalūs?
O dar vynas…“
Iš garlaivio leidžiasi į miestą, užeina į kavinę“Yuppi Du“… po to eina į
Malūnų gatvę, kur ji gyveno. Išsigąsta mėlyno džipo.. Pamato, kaip
senas girtas profesorius raudonais dažais ant patrankos rašo:
GORBIS BY… Geria su profesorium prie Vilnelės, ant suolelio po
ąžuolu.

XII
Mylisi varnalėšų lauke, purvynas… „Tūla, mano teisingoji, kantrioji
Tūla! Ko tu dejuoji? Tu verki? Tūla? Tavo veidas žemėtas. Mylimoji,
dumblinas jau, pirštais, kurie sulindę į šitą tyrę, kuriais bandai į kažką
remtis atsispirti, <…> klimpsta vis giliau ir giliau…“ „…smeik mane,
kad nepasiryžau tavęs išvogti, surišti ir išsivežti į savo dykumas,
paversti verge, tokia pat valkata kaip aš, kad galiausiai nesumokėjau
už tave keturiasdešimt avių ir kuprių, kaip priimta jūsų pasipūtusiam
Antrajam mieste… užmušk mane už tai, kad esu girtas, kad tik vynas
teka, sunkiasi pro atsivėrusias poras, net nebe kraujas, smok ir
nudėk!..“

XIII
Daugiau Tūlos nematė. Po „varnalėšų nakties“ buvo praėję gal 3-5
metai. 212 p. Iš vieno santechniko (Tūlos giminaičio) sužinojo: Tūla
sudegė pirtyje. „Visi mat išsigelbėjo, o ji suspragėjo kaip pušinė
pliauska.“ „Žinai, kaip būna, kai penki vyrai ir viena moteris atsiduria
miške… taigi… Bet jokių skandalų niekas nekėlė . Tyliai ramiai
palaidojo.“
Važiuoja į Tūlos miestelį, susiranda jos draugę Jutoką Japaką (Jutą,
pusiau kazachę). Jai Tūla buvo pasakojusi apie savo meilę, apie jį. Iš
jos sužino, kad Tūlą užkasė miške, netoli pirtelės, šalia tik akmuo,
pelenus sudėjo į skardinę. Juta parodė tą vietą.

XIV
Praėjus metams po apsilankymo pas Jutą, leidžiasi ieškoti Tūlos kapo.
Vis galvoja apie Tūlą, jos mirtį, mano, kad ją nužudė, o sudegino jau
negyvą. „Atsikasiu tave ir išsivešiu iš šitų miškų – o juk manei, kad
pamiršau, išdaviau, palaidojau?… ne, Tu vis dar mano, o dabar jau
suvisam būsi mano, bent dabar, kai esi niekam nereikalinga, palikta
viduryj miškų.“ „…sauja pelenų… gruzdėsių… angliukų. Tūla!
Neprapilt pro šalį nė kruopelės tavęs!” Drėgna tu, Tūla, jaučiu, kad
drėgna… gerai. Balkšvas kauliukas… ir jį į krepšelį, ir jį! Štai šitaip.
Viskas, dabar jau viskas.“
T ą naktį, kai jis ėjo per mišką su Tūlos pelenais maišiukuose, čia,
pasirodo, buvo ne pratybos, o miške medžiojo du draugai: Gynybos
ministras ir NKVD šefas. Du šimtai treniruotų varovų. Viskas miškas
apsuptas, postai keliuose. Šaudė kaip per manevrus. „Ką tu čia veiki
naktį? – klausia. – Sliekus kasei? „Ne, - sakau. – Geležies rūdą. Ji čia
visai negiliai“. Kapitonas kvatoja.“ Kapitonas liepia vyrams nuvežti jį į
stotį: „Kad tavęs čia nė kvapo neliktų, supranti? Nes tokią rūdą, tokį
šūdą iš tavęs išvirsiu… gaila… nėr kada.“

XV
Po kelerių metų atneša Tūlos palaikus į namą su apside. Sutaręs su
Antonijum Kurečka, nupirko užkandos ir degtinės. Name restauracijos
darbai. Čia bus dirbtuvės studentams. Jis prikrečia cemento,
įspaudžia urną, uždeda juodą plokštę. Palaidoja toje vietoje, kur jie
praleido pirmąją savo savaitę… Kurečka skaito laikrašį, kol jis laidoja
Tūlą – lakraštyje juodu rėmeliu apvesta Černenkos galva. Baigus
darbą, : Plast… perdegė didžioji lempa. „ Ir ūmai išgirdau: kažkas
praskrido sparnais paliesdamas mane, praskrido ir palietė mano
sukaitusią kaktą, aiškiai pajutau sparno brūkštelėjimą.“ Gal kokia
iškrova? <…> ir vėl šviesu. Jam einant betoniu tilteliu virš galvos
šmėstelėjo šikšnosparnis.

Analizė
Pagal sine mente

Šviesa. Susižavėjimas
Įstabus ir bene subtiliausias moters portretas lietuvių literatūroje.
Turbūt jis nebūtų toks sudievintas ir išaukštintas jeigu Tūla nebūtų
mirusi, jeigu dar būtų galima kažką pakeisti (taigi įsimylėjėlis kreipiasi į
savo mylimąją nesitikėdamas atsakymo). Iš pirmo žvilgsnio požiūris ir
kreipimasis į moterį toks tyras, švelnus koks tik tegali būti ne
butaforinės meilės, bet tikros ir vienintelės - išraiška. Kaip tik todėl
nesuprantamas atrodo herojaus pabėgimas susidūrus su pirmu
santykių išbandymu. Kad ir kokias emocijas sukeltų prieštaringas
benamio, bohemiečio elgesys, tačiau jo kreipimaisi (kurie dažnai
primena laišką ar net išpažintį) į Tūlą yra gražiausios ir jautriausios
romano dalys. Taip kuriamas tyras ir trapus paprastos moters
ypatingas portretas.
„Tada aš pakėliau akis ir pažvelgiau priešais: už pamerktų gėlių, už
žalsvų taurių ir kavos puodelių nutrupėjusiais ar nukramtytais kraštais
pamačiau tave, Tūla.“
Matome, kad Kunčino taip išaukštinta mergina nėra to meto grožio
etalonas. Ji – jauna dailininkė, „lengvai pažeidžiamas ir vienišas
žmogus“. Nuomojantis „menką būstą“, jos namai „vargani“, kaip ir
visas Užupis. Jos „drovi, pasyvi šypsena“. „Tykiai atsaini“, smulki
mergina. Jos „kimus, duslus balsas“, „tarsi užmintos samanos,
sujudintos žemės, dvasios balsas“. Pagrindinis veikėjas sako, kad
niekad nemėgo „tokių tylenių flegmų“. Tačiau stebėjosi kokia ji „dosni,
tikra, santūriai smalsi“, „koks išlavintas humoro jausmas, piktoka
ironija, kaip nuoširdžiai ji moka stebėtis“. Jis didžiavosi, kad ji ne tokia
į kurią gatvėje gręžiotųsi vyrai („kokia laimė, kad ji tik nedaugeliui tokia
patraukli kaip man.“).

Tamsa. Išbandymai
Tačiau antroje romano pusėje, kai pagrindinis „herojus“ pabėga
susidūręs su pirmuoju išbandymu, Tūlos psichologinis portretas
natūraliai pasikeičia.. Po šio įvykio, pirmasis jų susitikimas įvyksta
atsitiktinai. Nuo tada viskas piešiama kur kas niūresnėmis spalvomis.
Ir nuo tos akimirkos jos portretas tapomas tik tamsiais potėpiais, toks
ir išlieka antroje romano pusėje - tamsus. Asmenybė pradeda byrėti,
lieka sugniuždyta. Po antrojo susitikimo jau aišku, kad Tūla išvažiuoja.
Tarsi padedamas taškas šioje meilės istorijoje. Abu veikėjai nekovoja
už savo santykius. Ji atsiriboja nuo viso pasaulio, užsidaro savyje. O
pačioje pabaigoje sužinome apie žlugusios asmenybės mirtį
neaiškiomis aplinkybėmis („aptarnaudama karininkus pirtyje“).
Portretas paradoksalus, nėra visiškai aiškus, paliekama daug vietos
interpretacijoms.
Kalbant apie Tūlos portretą reiktų paminėti kelias tobulas citatas :
“Kartais man atrodo, kad tave, Tūla, aš pats susigalvojau – iš tikrųjų
tavęs nė nebuvo. Susikūriau iš oro, vandens, dumblių, žiežirbos ir
negarsaus grumėjimo už Vilniaus kalvų.” Arba: “esu tau dėkingas, kad
tik vieną savaitę mudu gyvenom kartu, kad toji savaitė atstojo – man,
žinoma, tik man! – ilgus metus. Juk dar tada, jai vos pasibaigus, aš su
siaubu suvokiau, kad tavęs, Tūla, man stigs ilgai, gal net visą likusį
gyvenimą, netgi aanapus gyvenimo, kur šiandien taip smalsiai ir
godžiai vis dažniau krypsta mūsų, laikinųjų, akys.”
Istoriškas Užupis
Tiek istoriškai tiek literatūriškai - įspūdingas Užupio aprašymas. XXI
amžiaus studentams, į Vilnių atvykusiems iš kitų vietovių, sunkiai
įsivaizduojamas Kunčino aprašomas Užupis. O taip pat ir jaunesniems
vilniečiams. Iki nepriklausomybės atkūrimo tai buvo vienas labiausiai
apleistų Vilniaus mikrorajonų, kas puikiai atsispindi ir Kunčino
kūryboje. Aprašomos ne tik antisanitarinės gyvenimo sąlygos, bet ir
nenuspėjami bohemos gyvenimo vingiai, kuriuos lydi alkoholio upeliai.
Labai detalūs Vilniaus senamiesčio aprašymai atspindi rašytojo
regimąją atmintį. Net ir purvinose Užupio gatvėse lyrinis subjektas
sugeba atrasti meilę šiam miestui. Aktualu sužinoti tai, kas dar visai
neseniai buvo Užupio realybe. Senamiesčio aprašymai ne tik iš arčiau
supažindina su jau ir taip pažįstamu miestu, bet ir priverčia jį įsimylėti
iš naujo.

Homo sovieticus
Vaizduojamas sovietmečio laikotarpis kitu aspektu, nedejuojama dėl
esamos situacijos. Sovietmetis vaizduojamas visai iš kitos
perspektyvos: ironiškai, „ne vadovėliškai“, todėl įdomiai, tai kartai, kuri
jo jau neprisimena. Pagrindinis romano veikėjas išgyvena konfliktą su
visuomene, nes negali prisitaikyti prie išsigimusios sistemos. Visa tai
sukuria silpno, bevalio, pasyvaus, sovietmečio sužaloto žmogaus
portretą, kuris mano jog neįmanoma pakeisti tikrovės, nors net ir
nebando to daryti. Tai atspindys ne tik pagrindinio herojaus, bet ir
visos tuometinės visuomenės. Pasirinkęs valkatos ir girtuoklio
gyvenimą kaip protesto būdą, jis atsiriboja nuo tam tikro “normalaus”
socialinio sluoksnio, tačiau net ir tapęs valkata nepraranda kritinio,
analitinio mąstymo. Toks gyvenimo būdas yra išaukštinimas (primena
egzistencializmą), tačiau kartais iš to nevengiama pasišaipyti. Ar
dažnas iš mūsų sutikęs tokį valkatą pagalvotų, kad jis gali būti toks
inteligentiškas ir turėti tokius subtilius jausmus?
Argi kiekvienas išdrįstų ant restauruo