Vytauto Mačernio „Vizijų“ ir „Metų sonetų“ lyginamoji charakteristika

Vytautas Mačernis (1921- 1944 m.)- katastrofų literatūros poetas, kuriam būdingos
egzistencializmo temos (kelia filosofinius klausimus ir yra žinomas kaip daugiausia klausiantis
poetas). Visą gyvenimą rašytojas išsiskyręs savo rimtumu, nuolat į kažką įsigilinęs ir
susikaupęs, išsilavinęs žmogus (, lankęs V. M. Putino seminarus, 1939 m. Kauno Vytauto
Didžiojo universitete studijavęs anglų kalbą ir literatūrą, 1940 m. humanitarinių mokslų
universitetą perkėlus į Vilnių, Mačernis pasirenka gilinti filosofines žinias, dėl to jo kūryboje
keliami filosofiniai klausimai). Jis domėjosi Frydricho Nyčės ir kitų Europos filosofų
skleidžiamomis idėjomis, tačiau labiausiai vertino Fiodorą Dostojevskį. Prasidėjus Antrajam
pasauliniam karui (1939-1945 m.), baimindamasis, jog nacių okupacinė valdžia neišsiųstų jo
priverstiniams darbams, Vytautas Mačernis grįžta į savąją gimtinę- Šarnelę. Atokiame kaime
jis jaučiasi saugus, užsisklendžia apmąstymuose, paniręs į savuosius regėjimus. Neramūs
karo metai- brandžiausias poeto, „Vizijų“, „Metų sonetų“ rašymo laikotarpis, (tačiau taip pat
ir politinės sumaišties, perversmų ir lūžio laikas). Kaimo pasakojimai ir tradicijos, sodri
žemaičių kalba, senoje sodyboje gyvenusių protėvių istorijos- svarbiausia rašytojo atrama.
1947 m. (po autoriaus mirties) Romoje išleistos „Vizijos“- poetinė utopija (vieta,
kurios nėra, kažkas išgalvota), kurioje aprėpiama asmeninė istorija ir mistinė bendruomenės
dvasia, susiejami vaikystės įspūdžiai, kilę iš atidaus aplinkos stebėjimo, ir epochų sumaištyje
padedančios išlikti vertybės: ištikimybė tradicijoms, pagarba darbui, protėvių prisiminimai (,
kurie pristatomi jaunatviškai, vitališkai: „Ir žmones einant iš kartos į kartą-/ Tuos žmones
jaunus, pranašius“, pasirodo lyrinio „aš“ regėjimuose: „Tai plazda jie šio vakaro šešėliuos,/
Ryškėja mostai ir galia“, senolės dvasia), gimtoji žemė ir sodyba, menanti praeities kartas, bei
išsaugojusi jų dvasią. Tai vienintelis Vytauto Mačernio visiškai baigtas ciklas, kurį sudaro:
„Įžanga“, septyni eilėraščiai (regėjimai) ir „Pabaiga“. Idealizuojami namai (paprasta ūkininko
sodyba)- tai, kas pastovu, amžina, statiška. Į juos nuolat grįžtama. Gimtieji namai- paskutinė
tiesos instancija. Jie vaizduojami sudvasinti (dvelkia harmonija), tvirti, patikimi: „Ir iš storų
sienojų pastatytus šiuos namus <...>“, jaukūs ir šilti (sustiprina atskleidžiamas vakarienės
kvapas ir skonis: „O vakarienės dūmai iš raudono kamino jau driekias pažemiais“, lydi
saldumo asociacija: „O jų skambėjimas toks linksmas ir saldus“, girdimas giedojimas, žingsnių
aidas, piemens traliavimas, užuodžiamas rytmečio rasoj sudrėkusių kalvų kvapas), šviesūs
(išreiškiama personifikacija „ <...> žemėje yra vieni namai,/ Kuriems dabar ateina rytas
nuostabus“), ten lyrinis subjektas jaučiasi saugus. Atskleidžiama jausminga individualios
sąmonės išpažintis, asmeninė patirtis. Vizijų žmogus- žinantis, teigiantis. Lyrinis „Vizijų“
subjektas- nelaimingas, nuolat kenčiantis (išgyvenama rezignacija (visiškas nuolankumas,
pasidavimas likimui), lygina save su dulke: „Lyg dulkė gatvių sūkury <...>“), nes nepažinęs
pasaulio. Tačiau stengiasi jį pažinti ir taip suvokti gyvenimo prasmę. Eidamas pažinimo keliu
sprendžia nuolat kylančius klausimus. „Vizijose“ vyrauja lyrinis pasakojimas, kuriame
konkretūs daiktai virsta regėjimų vaizdais (pvz.: „karalių gėlė“- vizija apie kūrybos dovaną,
senolės palikimą: „Jeigu rožiniai jos lapeliai kam ant veido ar širdies užkrinta,/ Nemirtingumo
saulė tam skaisčiai dienas nušviečia,/ iš jo burnos pasipila skaidrieji žodžiai“).
Senojo namų sodo paunksmėje, paskutiniais gyvenimo metais, Vytautas Mačernis
rašo „Metų sonetus“ (,tačiau jų nepabaigia), derindamas filosofinius ir poetinius savo
asmenybės pradus, metų laikų kaitą išgyvendamas kaip kosminių ir metafizinių dėsnių,
kultūros istorijos svarbiausių momentų pasikartojimą asmeninėje vizijoje. Klasicizmo
literatūros pavyzdžiu eilėraščiai suskirstyti pagal metų laikus: pradedama „Rudens sonetais“,
baigiama „Vasaros sonetais“. „Metų sonetuose“ atskleidžiama, jog pasaulyje nėra nieko
pastovaus, abejojama visomis tiesomis ir vertybėmis. Lyrinis subjektas kaip ir „Vizijose“
išgyvena egzistencinį nerimą ( Septintame „Rudens“ sonete- pabudęs vidurnaktį išgyvena
pasaulio tylą, nežino, kas su juo vyksta: „ Visuos namuos tylu,/ Ir aš nebežinau,/ Kas daros su
manim“). Brangiausiais žemės vaisiais eilėraščio žmogus laiko mokslą ir meną: („Savo sielą,
alkaną kaip žvėrį,/ Maitinu geriausiais žemės vaisiais:/ Mokslu ir menu“), jų pažinimo alkis
išveda jį iš namų. Sonetų žmogus keliauja, eina („Ir taip einu tolyn šio klausimo keliu/ Po
nežinios dangum“), ieško- tiesos pažinimas niekada nesibaigia (gyvenimo smagumų
ieškojimas, asketiškumas: „Leidžiu jai išvirkt ir atgailoti,/ Užsivilkus aštrią ašutinę“). Namų
palaima iliuzinė, už jų- baugi tuštuma. Kalbama apie tai, kas bendra, visuotina, kas sieja
vienkartinę žmogaus būtį su visų būtimi, mąstant ieškoma savo vietos pasaulyje. Sonetų
žmogus- nežinantis, klausiantis (žmogaus būtis suvokiama filosofiškai: gyvenimas- galvosūkis:
„Išspręst gyvybės ir mirties lygtis“). Sonetuose vengiama jausmingumo, lyrinių intonacijų.
Mintis aiški, primena aforizmą (trumpą, įtaigų posakį). Mąstoma antitezėmis (priešingos
reikšmės žodžių sugretinimais). Mačernis laikosi griežtos lakoniškos soneto formos- eilėraštį
sudaro du ketureiliai ir du trieiliai. Neribojama poeto vaizduotė leido jam susitelkti ties
būties priešybėmis: mezgasi dialogai tarp asketo ir šokėjos, Don Kichoto ir Sančo Pansos.
Dažnas sonetų subjektas- poeto amžininkas, gyvenantis monotoniškos būties ritmu,
užduodantis klausimus, į kuriuos nerandama atsakymo.
Taigi, lietuvių literatūros klasiko Vytauto Mačernio „Vizijas“ ir „Metų sonetus“ sieja
idealizuojamas namų vaizdinys. Tačiau skirtingai aptariama lyrinio subjekto pozicija. „Vizijų“
žmogus- pasmerktas, lydimas prisiminimų, kurie kelia regėjimus, vizijas, sapnus. „Sonetų“
lyrinis subjektas išeina į nepažįstamas pasaulio platybes, rasti atsakymus į jį kankinančius
klausimus.