Viduramžių Mongolija.

XIII a. pr. Kr. Čingischano sukurta valstybė Azijoje ir Rytų Europoje.

Jis suvienijo klajoklių mongolų gentis, užkariavo Centr. Aziją ir Š. Kiniją,
1224 m. valstybę padalijo 4 sūnums. Iš pradžių imperija buvo valstybių
junginys su bendru valdovu, teise, sostine (Karakorume, Mongolijoje).
Čingischano palikuonys užėmė R. Europą (1236-1241; LDK kovos su
mongolais prasidėjo XIII a. vid.), Iraną ir Iraką (1253-1258), P. Kiniją
(1279). 1264 m. į Kiniją – Chanbalajų (dab. Pekinas) buvo perkelta
imperijos sostinė. Mongolų elitas asimiliavosi, gyventojų pačioje
Mongolijoje sumažėjo, todėl ji tapo imperijos provincija. XIII a. II pus.
imperija pradėjo irti, kūrėsi savarankiškos valstybės (Aukso orda,
Chulaguidų valstybė, Kinijoje prasidėjo Juanų dinastija), vėliau jose
mongolai prarado valdžią – XIV a. I pus. Art. Rytuose, 1368 Kinijoje
(1372 m. Kinijos armija sudegino Karakorumą), 1380-1480 m. R.
Europoje. Čingischano įpėdiniais skelbėsi Tamerlanas, Babūras.

Įstatymai
Mongolų imperijos kodeksas buvo paremtas jasa, Čingischano įvestais
sakytiniais įsakymais ir dekretais. Buvo įprastos kolektyvinės bausmės
tiek civiliams, tiek kariams. Pastarųjų atveju, už vieno kario
nusižengimus dažnai būdavo baudžiamas visas jo arbanas, sudarytas iš
dešimties narių.
Religija
Mongolų imperija pasižymėjo religijų įvairove. Nors tengrizmas ir
šamanizmas buvo tradiciniai mongolų tikėjimai, vis daugiau
mongolų atsiversdavo į budizmą, krikščionybę ar islamą.
Čingischano, kuris pats buvo šamanistas, valdymo laikotarpiu
 buvo įkurta institucija, prižiūrėjusi, kad imperijoje būtų tikėjimo
laisvė ir visi religiniai vadovai būtų atleisti nuo mokesčių ir
viešosios tarnybos.[9]
XIII a. pabaigoje imperijai suskilus, naujos valstybės teikdavo
pirmenybę vienai ar kitai religijai. Taip mongolų valdomai Kinijos
juan dinastijai rytuose dominuojančias pozicijas užėmė budizmas
ir šamanizmas, o vakariau esančiuose chanatuose įsigalėjo islamas
Menas
Seniausias išlikęs rašytinis veikalas mongolų kalba yra Slaptoji
mongolų istorija. Ji buvo parašyta po Čingischano mirties XIII a.
pirmoje pusėje ir skirta karališkajai šeimai. Veikale aprašytas
Čingischano gyvenimas ir genealogija, pasakojama apie kilmę ir
vaikystę, taip pat Mongolų imperijos įkūrimą ir sūnaus Ugedėjaus
valdymą.
Kitas reikšmingas veikalas - kronika, pavadinimu Jami' al-
tawarikh, išleista XIV a. pr., kuriame aprašoma pasaulio istorija.
Dar XIV a. raštuose mongolai klaidas tekste taisydavo mišiniu,
padarytu iš sakų ir augalų pigmentų. Gali būti, kad tai pirmas
korekcinio skysčio panaudojimas.[13]