Alfred Adler

Gyvenimo mokslas

Alfred Adler
Homoseksualumo problema
Iš anglų ir vokiečių kalbų vertė
Kęstutis Choromanskis

MARGI RAŠTAI
VILNIUS 2011
 UDK 159.923
Ad36

Versta iš:
Alfred Adler. The Science of Living. —
London: George Allen & Unwin Ltd., 1930;
Alfred Adler. Das Problem der Homosexualität. -
München: Ernst Reinhardt, 1917.

Knygos leidybą iš dalies rėmė

Kultūros ministerijos Kultūros rėmimo fondas

ISBN 978-9986-09-421-0
© Alfred Adler, 1929
© Kurt Adler, 1930
© Vertimas į lietuvių kalbą — Kęstutis Choromanskis, 2011
© „Margi raštai“, 2011
 Apie autorių ir jo darbą

Nors dr. Alfredo Adlerio darbas psichologijos srityje

pasižymi moksliniu ir universaliu metodu, iš esmės tai yra
atskirų asmenybių - mūsų pačių - tyrinėjimas. Todėl jis ir
pavadintas individualiąja psichologija. Šios psichologijos
objektai - atskiri, konkretūs, unikalūs žmonės, todėl jos išmokti
galima tik iš vyrų, moterų ir vaikų, kuriuos sutinkame
kasdieniame gyvenime.
Autoriaus indėlis į moderniąją psichologiją ypač
reikšmingas tuo, kad jis atskleidžia, kaip visos sielos galios
sutelkiamos individo tarnybai, kaip visi jo gebėjimai bei siekiai
nukreipiami į vieną tikslą. Tai mums leidžia taip giliai įsijausti į
kitų žmonių idealus, problemas, pastangas ir nusivylimus, kad
galime susidaryti tikrą ir gyvą kiekvieno jų, kaip asmenybės,
paveikslą. Šia visa apimančia idėja pasiekiama tam tikra
užbaiga, nors mes tai turime suvokti kaip galutinį pagrindą. Iki
šiol dar nėra buvę tokio tikslaus metodo, kuriuo būtų galima
sekti tos labiausiai kintamos, nestabilios ir nepagaunamos
tikrovės - atskiro žmogaus sielos - svyravimus.
Kadangi Adleris ne tik mokslą, bet ir patį protą laiko
žmonijos kolektyvinių pastangų rezultatu, pabrėšime, kad į
savąjį unikalų indėlį jis žvelgia neįprastai kukliai,
pripažindamas savo bendradarbių - tiek savojo meto, tiek

5
ankstesnių - nuopelnus. Todėl būtų naudinga apžvelgti Adlerio
ryšį su judėjimu, vadinamu psichoanalize, prieš tai nors
trumpam prisimenant filosofinius impulsus, įkvėpusius
psichoanalitinį judėjimą kaip visumą.
Pasąmonės, kaip gyvybinės atminties - biologinės atminties,
- samprata būdinga visai moderniajai psichologijai. Bet Froidas,
kurio specializacija pradžioje apsiribojo isterijos gydymu,
prisiminimams apie sėkmę ar nesėkmę seksualiniame gyvenime
skyrė didžiausią - galbūt net vienintelę - reikšmę. Jungas,
genialus psichiatras, mėgino išplėsti šį skausmingai siaurą
požiūrį, siekdamas atskleisti antasmeninius ar rasinius
prisiminimus, kurie, jo įsitikinimu, turi tiek pat galios kaip ir
seksualiniai, tačiau gyvenimui suteikia didesnę vertę.
Alfredui Adleriui, plačią ir universalią patirtį turinčiam
gydytojui, teko užduotis pasąmonės sąvoką tvirčiau sujungti su
biologine tikrove. Būdamas pirmosios psichoanalitikų mokyklos
atstovas, jis šiuo metodu daug nuveikė analizuodamas
prisiminimus, ištraukdamas juos iš tiršto emocinio fono ir
paversdamas aiškiais bei objektyviais dalykais. Tačiau jis
parodė, kad kiekvienas individas pasižymi skirtinga atminties
schema. Ne visų žmonių pasąmoniniai prisiminimai sukasi
aplink tą patį centrinį motyvą - šiuo atveju aplink seksualumą.
Kiekvienas asmuo skirtingai atsirenka išgyvenimus iš visos savo
patirties. Koks šios atrankos principas? Adleris sako, kad iš
esmės tai yra organinis poreikio, tam tikro menkavertiškumo,
kurį reikia kompensuoti, suvokimas. Atrodytų, tarsi kiekvienas
žmogus suvoktų visą savo fizinę tikrovę ir su nenuilstamu
atkaklumu siektų kompensuoti visus joje glūdinčius trūkumus.

6
 Tad visas žemaūgio žmogaus gyvenimas, pavyzdžiui, galėtų
būti suprastas kaip nuolatinės pastangos bent kitose srityse
pasijusti didesniam už kitus, o kurčiojo - kaip siekis
kompensuoti savo negalią. Žinoma, ne viskas taip paprasta, nes
remiantis trūkumų kompensavimo dėsniu individo veiksmus
galime interpretuoti labai įvairiai, be to, žmogaus gyvenime
susiduriame ir su įsivaizduojamu menkavertiškumu bei
fantastiškais siekiais, tačiau netgi šiuo atveju principas yra tas
pats.
Seksualiniam gyvenimui, kuris toli gražu nedaro įtakos visai
žmogaus veiklai, galioja tie patys dėsniai, valdantys visus
svarbiausius žmogaus siekius, nes jis visų pirmiausia pavaldus
jausmams, o šie susiformavo per visą gyvybės istoriją. Tad
froidiškoji analizė teisingai įvertina tam tikros gyvenimo linijos
seksualines pasekmes, tačiau teisinga diagnoze tai galime
pavadinti tik šia prasme.
Taigi pirmą kartą psichologijos pamatu tampa biologija.
Manoma, kad visus sielos polinkius ir proto raidą nuo pat
pradžių lemia pastangos kompensuoti organinius trūkumus arba
menkavertiškumą - esą viskas, ką organinė būtybė turi
išskirtinio ar individualaus, atsiranda būtent šitaip. Šis principas
bendras žmogui ir gyvūnams, galbūt net ir augalų karalystei;
todėl ypatingus tam tikrų rūšių gebėjimus reikėtų suvokti kaip
kylančius iš savo trūkumų ir menkavertiškumo aplinkos
atžvilgiu patirties, kurią sėkmingai kompensavo didesnis
aktyvumas, augimas ir tobulesnė struktūra.
Kompensacijos, kaip biologinio principo, idėja nėra nauja,
nes jau seniai žinoma, kad kompensuodamas pažeistą organą
kūnas labiau išvysto kitus. Pavyzdžiui, nustojus funkcionuoti
vienam inkstui, kitas išsivysto tiek, jog

7
atlieka abiejų darbą. Jei širdies vožtuvas tampa nesandarus, visas
organas tampa didesnis, kad kompensuotų sumažėjusį
efektyvumą, o kai sunaikinamas nervinis audinys, šalia esantis
kitos rūšies audinys stengiasi perimti nervų funkciją. Organizmo
kompensacinio vystymosi, siekiant patenkinti dėl tam tikro
ypatingo darbo ar įtampos kylančius poreikius, pavyzdžių taip
gausu ir jie taip gerai žinomi, kad juos vargu ar reikia minėti.
Tačiau būtent dr. Adleris šį principą, kaip pagrindinę idėją,
paraidžiui perkėlė į psichologiją ir parodė, kokį vaidmenį jis
vaidina sieloje ir intelekte.
Adleris rekomenduoja studijuoti individualiąją psichologiją
ne tik gydytojams, bet ir nespecialistams, o ypač mokytojams.
Kultūra psichologijoje tapo visuotine būtinybe, ir tai reikėtų
tvirtai skatinti, nepaisant populiaraus pasipriešinimo,
grindžiamo samprata, esą modernioji psichologija reikalauja
protą sutelkti išimtinai į ligą ir kančią. Tiesa, kad
psichoanalitinėje literatūroje atskleidžiamos pagrindinės ir
visuotinai paplitusios šiuolaikinės visuomenės blogybės. Tačiau
šiandien svarbiausia ne apmąstyti savo klaidas, o iš jų mokytis.
Iki šiol mes mėginome gyventi taip, tarsi žmogaus siela nebūtų
tikrovė, tarsi galėtume kurti civilizuotą gyvenimą neigdami
psichikos tiesas. Tai, ką siūlo Adleris, yra ne visuotinės
psichopatologijos studijos, o praktinė visuomenės ir kultūros
reforma vadovaujantis pozityviąja ir moksline psichologija,
kuriai jis suteikė pagrindinius principus. Tačiau ši reforma
neįvyks, jei pernelyg bijosime tiesos. Žmogui būtina aiškiai
suvokti tikruosius gyvenimo tikslus, bet tai bus neįmanoma, jei
giliau nesuprasime savo klaidų, į kurias esame įsivėlę. Galbūt
mes nenorime nieko žinoti apie bjaurią realybę, bet vis dėlto kuo
teisingiau

8
pažinsime gyvenimą, tuo aiškiau pamatysime tikrąsias klaidas,
kurios jį žlugdo, lygiai taip pat, kaip ryškioje šviesoje geriau
pasimato šešėlių kontūrai.
Ši pozityvioji, žmonių gyvenimui naudinga psichologija
negali būti kildinama vien iš psichinių reiškinių, o juo labiau iš
patologinių apraiškų. Jai reikia reguliuojančio principo, ir
Adleris nevengia šios būtinybės pripažindamas mūsų
bendruomeninio gyvenimo pasaulyje logiką tarsi absoliučiai
metafiziškai pagrįstą tiesą.
Jei jau pripažįstame šį principą, turime ir toliau juo remtis
vertindami individo psichologiją. Žmogaus vidinio pasaulio ir
bendruomeninio gyvenimo ryšį išreiškia vadinamosios trys
„gyvenimo nuostatos": jo bendra reakcija į visuomenę, darbą ir
meilę.
Iš to, kaip jaučiasi visuomenės, kaip visumos - bet kurio kito
žmogaus ir visų žmonių - atžvilgiu, kiekvienas vyras ir moteris
gali sužinoti, kiek jie turi socialinės drąsos. Menkavertiškumo
jausmas visada pasireiškia baimės ar netikrumo išgyvenimu
visuomenės akivaizdoje, nesvarbu, kaip jis išoriškai parodomas:
drovumu ar panieka, santūrumu ar perdėtu rūpestingumu. Visi
įgimto įtarumo ar priešiškumo, nepagrįsto atsargumo ir noro
pasislėpti jausmai, dažnai apimantys individą socialinių
santykių metu, atskleidžia tą patį polinkį pabėgti nuo realybės,
varžančios jo saviraišką. Ideali arba, tiksliau tariant, normali
nuostata visuomenės atžvilgiu būtų laisvas ir besąlygiškas visų
žmonių lygybės pripažinimas, kurio nepakirstų jokie
visuomeninės padėties skirtumai. Socialinė drąsa priklauso nuo
šio saugios narystės žmonijos šeimoje jausmo, kuris savo ruožtu
priklauso nuo paties žmogaus gyvenimo harmonijos.
Atsižvelgdamas į jausmų savo kaimynams, savo miesteliui,

9
savo tautai, o taip pat kitoms tautoms pobūdį ir net į savo
reakciją skaitant apie visus šiuos dalykus laikraštyje, žmogus
gali padaryti išvadą, kaip saugiai jo paties siela įsitvirtinusi
savyje.
Požiūris į darbą glaudžiai susijęs su šiuo saugumo jausmu
visuomenės atžvilgiu. Profesinėje veikloje, per kurią žmogus
užsidirba savąją socialinių gėrybių ir privilegijų dalį, jis turi
susidurti su visuomeninių poreikių logika. Jei jį apims pernelyg
stiprus bejėgiškumo ar nepritapimo prie visuomenės jausmas,
jis liausis tikėjęs, kad jo gerosios savybės kada nors bus
įvertintos, ir nustos dirbti dėl pripažinimo: vietoj to jis ims siekti
asmeninio saugumo ir dirbs vien dėl pinigų ar naudos,
užgniauždamas savo paties nuomonę apie tai, kuo jis labiausiai
gali pasitarnauti visuomenei. Jis visuomet bijos ir iš savęs, ir iš
kitų reikalauti geriausio, manydamas, kad tai neapsimokės.
Arba jis visada ieškos kokio nors ramaus ekonominio gyvenimo
užutekio, kur galės užsiimti tik tuo, ką pats mėgsta,
negalvodamas nei apie naudą visuomenei, nei apie naudą sau.
Abiem atvejais nukenčia ne tik visuomenė, negavusi to, kuo jos
nariai jai gali geriausiai pasitarnauti, - individas, kuris
nepasiekia savo tikrosios socialinės reikšmės, lieka taip pat
giliai nepatenkintas. Šiuolaikinis pasaulis pilnas tiek tų, kuriuos
lydi sėkmė, tiek tų, kuriems materialiai nesiseka arba kurie
atvirai konfliktuoja su savo profesija. Jie praranda tikėjimą ja ir
kaltina visuomenines bei ekonomines sąlygas, iš dalies būdami
teisūs; tačiau iš tikrųjų jiems dažnai nepakako drąsos siekti
geriausios savo ekonominio vaidmens vertės. Jie bijojo
reikalauti teisės duoti kitiems tai, kuo patys nuoširdžiai tikėjo,
arba su panieka žvelgė į tai, ko visuomenei labiausiai iš jų
reikėjo.

10
 Vadinasi, jie individualistiškai ar net slapukiškai siekia tik
savo naudos. Žinoma, turime pripažinti, kad visuomenės
organizacija dar tokia netobula, jog individas, pasiryžęs jai
pasitarnauti, ne tik gali būti klaidingai suprastas, bet dažnai
susiduria ir su stipriu pasipriešinimu. Vis dėlto kaip tik ši kova
atiduodant visas savo jėgas reikalinga individui tiek pat, kiek ji
yra naudinga visuomenei. Neįmanoma pamilti profesijos,
kurioje nereikėtų kartais nugalėti sunkumų, užuot visuomet
jiems nuolaidžiavus.
Trečioji nuostata - požiūris į meilę - lemia erotinio gyvenimo
kelią. Kai dvi ankstesnės gyvenimo nuostatos - visuomenės ir
profesijos atžvilgiu - būna teisingai sutvarkytos, ši paskutinė
susireguliuoja savaime. Kita vertus, iškreipta ir neteisinga
nuostata meilės atžvilgiu nepasitaisys pati skyrium nuo kitų.
Mes galime ir privalome galvoti, kaip pagerinti savo socialinius
ryšius ar patobulėti profesijos atžvilgiu, tačiau jei sutelksime
mintis vien į savo asmenines seksualines problemas, greičiausiai
tik dar labiau jas pagilinsime, nes tai daug labiau pasekmių nei
priežasčių sfera. Žmogus, patyręs pralaimėjimą kasdieniame
socialiniame gyvenime ar nesulaukęs sėkmės profesijos srityje,
seksualiniame gyvenime elgiasi taip, lyg mėgintų kompensuoti
tai, ko jam nepavyko įgyvendinti kitose srityse. Galbūt tai
geriausias būdas suprasti visas seksualines užgaidas, nesvarbu,
ar jos izoliuoja individą, ar pažemina sekso partnerį, ar bent kiek
iškreipia instinktą. Asmens draugystės ryšiai taip pat integraliai
susiję su meilės gyvenimu kaip visuma - ne todėl, kad (kaip
įsivaizdavo psichoanalitikai) draugystė esanti seksualinio
potraukio sublimacija, bet priešingai. Seksualinė manija -
seksas, kaip nepaklūstantis psichinis veiksnys, - yra nenormalus
to gaivaus, naudingos

11
draugystės metu patiriamo artumo pakaitalas, o
homoseksualumas visuomet būna nesugebėjimo mylėti
pasekmė.
Reikšmė ir vertė, kurią suteikiame pojūčiams, taip pat
glaudžiai susijusios su erotiniu gyvenimu - tai yra patvirtinę
daugelis genialių poetų. Ypatingas gamtos pajautimas, tam tikra
reakcija į jūros ir žemės grožį, į paslėptas formos, garso bei
spalvos reikšmes, ramus pasitikėjimas audros ir tamsos
akivaizdoje - visa tai būdinga įsimylėjėliams. Galų gale estetinis
gyvenimas su visu tuo, ką jis reiškia menui ir kultūrai, per
atskirus individus kyla iš visuomeninės drąsos ir protingo
naudingumo.
Bendrystės jausmas nėra tai, kas sukuriama didelėmis
pastangomis. Jis toks pat natūralus ir įgimtas kaip ir egoizmas -
tiesą sakant, kaip gyvenimo principas, jis netgi pirmesnis.
Mums nereikia jo kurti, užtenka išlaisvinti jį tuomet, kai jis
nuslopintas. Kaip visi esame patyrę, tai yra išganingas
gyvenimo principas. Jei kas mano, kad autobusų vairuotojai,
geležinkelininkai ir pienininkai savo paslaugas teiktų lygiai taip
pat gerai, kaip ir neturėdami instinktyvaus bendrystės jausmo,
jį reikėtų įtarti turint itin neurotinę apercepcijos schemą. Šiam
bendrystės jausmui kliudo, atvirai tariant, milžiniška žmogaus
sielos tuštybė, kuri, be to, yra tokia subtili, kad joks psichologas
iki Adlerio nesugebėjo to įrodyti, nors kai kurie menininkai
spėjo, kad ji būdinga visiems. Paprastai niekas nė neįtaria, kad
kokio nors antrarūšio žurnalistėlio ar parduotuvės darbuotojo -
jau nekalbant apie šio pasaulio didžiuosius - ambicijų pakaktų į
nuopuolį įstumti arkangelą. Kiekvienas menkavertiškumo
pojūtis, apkartinęs jam ryšį su gyvenimu, maitina jo išdidžią
vaizduotę vis naujomis „dieviškomis" fantazijomis, kol
galiausiai jo vaizduotė taip išsiplečia, jog norėdama

12
nusiraminti reikalauja ne tik aukščiausios valdžios šiame
pasaulyje, bet dar ir visiškai naujo pasaulio, kuriame galėtų tapti
jo dievu. Šį žmogiškosios prigimties gelmių atradimą
įspūdingiausiai patvirtina ne tiek praktiškai įgyvendintos
ambicijos - kad ir kokios jos būtų napoleoniškos, - kiek pasyvaus
pasipriešinimo, nuolatinio atidėliojimo, apsimetinėjimo
sergančiu atvejai. Juk jie aiškiausiai parodo, kad individas, kuris
skausmingai jaučia negalįs pirmauti realiame pasaulyje,
atsisakys - kad ir kiek tai būtų nenaudinga jam pačiam - su juo
bendradarbiauti iš dalies dėl to, kad despotiškai valdytų
siauresnę sritį, iš dalies sekdamas iracionaliu jausmu, kad
realusis pasaulis be jo dieviškos pagalbos vieną dieną sugrius ir
susitrauks iki jo paties sumažinto dydžio1.
Taigi kyla klausimas, kaip mes, žinodami šį žmogaus sielos
polinkį į besaikį pasipūtimą, turėtume elgtis, kad dar labiau
neskatintume šios puikybės ir nelaikytume savęs stebuklingomis
išimtimis? Adleris atsako, kad turėtume išlaikyti tam tikrą
nuostatą visos mūsų patirties atžvilgiu, kurią jis vadina „pusine"
nuostata. Kitaip tariant, turėtume išsiugdyti normalaus elgesio
sampratą, kurios esmė - pripažinti, kad pasaulis, visuomenė ar
asmuo, su kuriuo susiduriame, tam tikra prasme taip pat teisūs
kaip ir mes. Tai nereiškia, kad privalome nuvertinti save ar savo
aplinką, priešingai, tardami, kad kiekvienas yra iš dalies teisus,
turime vienodai pripažinti tiek savo, tiek kitų realybę. Tai

1
Jei tai atrodo perdėta, galime prisiminti faktą, kad beveik visos siauro
mąstymo sektos, religinės ar sekuliarios, tiki pasauline katastrofa.
Pasaulis, iš kurio jie pasitraukė ir kurio neturi vilties atversti, bus su-
naikintas, ir išliks tik likutis, priimsiantis jų tikėjimą.

13
pasakytina ne tik apie santykius su kitais žmonėmis, bet ir apie
mūsų emocinę reakciją į lietingą orą, atostogas ar patogumus,
kurie mums ne pagal kišenę, ar netgi į autobusą, nuvažiavusį
mums iš panosės.
Supraskime teisingai: tai nėra sunkaus ir savotiškai
nemalonaus nuolankumo idealas. Iš tiesų tai milžiniškos vertės
prisiėmimas - reikalauti tiek pat tikrovės ir visagalybės, kaip ir
likusioji kūrinijos dalis, nesvarbu, su kokia jos apraiška
susidurtume. Reikalauti mažiau būtų netikras nuolankumas, nes
visa, kas kyla iš kiekvieno mūsų santykio su kitais, iš tiesų
pusiau priklauso nuo to, kaip mes šį santykį užmezgame.
Individas turėtų reikalauti savo dalies visuose dalykuose, kurie
jam nutinka, kaip savo paties pusės.
Dažnai šio patarimo ypač sunku laikytis profesinės veiklos
srityje. Darbo metu žmonės susiduria su nuogesne realybe, nei
ta, kuriai paprastai leidžiama pasireikšti visuomeniniame
gyvenime. Dažnai beveik neįmanoma sutikti, kad mūsų pačių
tikslai ir pakrikusio pasaulio keliamos sąlygos yra vienodai
pagrįsti. Tai reikštų pripažinti, kad sąlygos, kokios jos yra,
tampa realia kiekvieno žmogaus problema ir netgi tikrąja jo
veiklos sritimi. Darbo pasidalijimas, pats savaime būdamas
logiškas ir naudingas, žmogiškajai didybės manijai leido sukurti
tokią visiškai dirbtinę nelygybę, skirtumus ir neteisybę, kad mes
gyvename ekonominėje netvarkoje, kuri vargu ar bus patvari.
Net patiems geriausiems žmonėms pasirodys, kad sunku
atkakliai priešintis tokioms beprotiškoms sąlygoms kartu
pripažįstant jų realumą ir siekiant jas reformuoti. Tam tikras
vidinis gudravimas gundo juos sutikti su netvarka arba atsidėti
paviršutiniškoms priemonėms, kurios neišsprendžia realios
problemos, o kartais jie mano, kad jų profesinis gyvenimas

14
negali būti neužkrėstas niekingais dalykais, nė nesuvokdami,
kad toks požiūris paverčia juos išdidžiais, pasipūtusiais ir
visiškai beprincipiais. Tik labai nedaugeliui ateina į galvą, kad
teisingiausia būtų žmogiškuoju pagrindu vienytis su kitais,
priklausančiais tai pačiai specialybei ar profesijai, siekiant
apginti tikrąjį jos, kaip tarnavimo visuomenei, orumą ir pakelti
jos vertę. Vis dėlto tai vienintelis kelias individui iš tiesų
susitaikyti su savo ekonomine funkcija. Daugelis tų, kurie
labiausiai skundžiasi dėl egzistuojančiųjų darbe sąlygų, nedaro
absoliučiai nieko, kad jis būtų pertvarkytas kaip žmogiškojo
gyvenimo funkcija, ir nė nemano pulti ją griaunantį anarchinį
individualizmą. Kaip tik iš individualiosios psichologijos kyla
kategorinis imperatyvas, teigiantis, kad kiekvieno žmogaus
pareiga - stengtis, idant jo profesija, kad ir kokia ji būtų, taptų
brolija, draugų sąjunga, socialine vienybe, pasižyminčia galinga
bendradarbiavimo morale, ir kad jei žmogus nenori to daryti, tai
jo paties psichologinė būklė atsiduria pavojuje. Tiesa, šiandien
daugelyje profesijų ši užduotis itin sunkiai įvykdoma. Todėl juo
svarbiau, kad būtų siekiama didesnės integracijos, nes darbas
niekada neišlaisvins žmogaus psichikos jėgų, jei žmogus
nesistengs - plačiąja prasme - paversti jo visos savo egzistencijos
išraiška. Savo profesiją jis turi laikyti ne tik vykdomąja funkcija,
suteikiančia jam veiksmų laisvę, bet ir tam tikra prasme įstatymų
leidžiamąja funkcija, kurioje jis turi dalelę vadovavimo galios.
„Pusinė" nuostata žmogaus profesiniame gyvenime verčia jį ir
pripažinti tikrovę, ir kovoti su ja vieninteliu praktišku metodu,
kuris būtinai turi būti paremtas bendradarbiavimu.
Pedagoginiai individualiosios psichologijos principai, patys
savaime neklaidingi, neatneš jokios naudos, jei

15
nebus dirbamas šis praktinis visuomenės organizavimo darbas.
Tai, ką anksčiau rašėme apie individo pareigą profesijos
atžvilgiu, plačiąja prasme tinka ir visai jo socialinei funkcijai,
kuri apima aktyvią narystę savo tautos ir visos žmonijos, jau
neminint šeimos, gyvenime. Egzistuoja tam tikras parlamentas,
kuris niekada neatostogauja ir su kurio nutarimais visi išrinkti
susirinkimai galiausiai turi skaitytis. Jis susirenka mokyklose,
turguose, kiekviename jūros ar žemės kampelyje, nes tai
Žmogaus parlamentas, kuriame kiekvienas mestas žvilgsnis ar
pasakytas žodis - tiek mandagumo, tiek abipusių kaltinimų, tiek
išminties, tiek kvailybės - yra savaip svarbūs visos žmonijos
reikalams. Kiekvienas yra suinteresuotas, kad šis didžiulis
susirinkimas taptų vieningesnis, o jo diskusija suprantamesnė,
nes nėra nė vieno žmogaus, kurio gyvenimas nebūtų jo
atspindys. Kai jo posėdžiai taikingi, nušvinta visų gyvenimas,
suklesti menai ir mokslas, o mes patys tampame sveikesni ir
turtingesni. Priešingai, kai jo diskusijose įsigali uždarumas ir
įtarinėjimai, darbai nesiseka, žmonės badauja, vaikai nyksta. Jo
nesutarimų įkarštyje mes žūname milijonais. Visi jo nutarimai,
pagal kuriuos gyvename ar mirštame, augame ar nykstame,
įsišakniję mūsų asmeninėse nuostatose vyro, moters ir vaiko
atžvilgiu, kurios pasireiškia visuose gyvenimo santykiuose.
Jei jau objektyviai pripažįstame šį visų žmonių tarpusavio
ryšio ir atsakomybės faktą, kuo gi turėtume laikyti vidinę
neurotiko sumaištį? Ar tai nėra paprasčiausiai savo interesų
srities susiaurinimas, per didelis susitelkimas ties asmenine ar
įsivaizduojama nauda? Neurotiko siela yra tam tikro požiūrio į
likusią žmoniją, kai jos gyvenimas ir tikslai laikomi daug
mažiau svarbūs nei jo paties taip prarandant

16
susidomėjimą bet kokiu platesniu gyvenimu, rezultatas.
Paradoksalu, bet dažnai atsitinka, kad neurotikas kuria didingus
projektus, kaip išgelbėti save ir kitus. Jis gana protingas, todėl
mėgina savo tikrą izoliuotumo ir bejėgiškumo šiame žmonijos
sambūryje jausmą kompensuoti perdėtos svarbos ir geradariškos
veiklos fantazija. Galbūt jis nori reformuoti švietimą, panaikinti
karus, įsteigti visuotinę brolystę ar sukurti naują kultūrą.
Siekdamas šių tikslų jis kartais įstoja į kokią nors draugiją ar net
įkuria savą. Žinoma, jam nepasiseka, nes jo santykiai su kitais
žmonėmis ir su pačiu gyvenimu yra netikroviški. Atrodytų, tarsi
jis stovėtų toli už gyvenimo ribų ir mėgintų jį valdyti kokia nors
nepaaiškinama magija.
Ypač šiuolaikinio miesto gyvenimas su savo intelektualizmu
suteikia neurotikui neribotas galimybes savo tikrąjį asocialumą
kompensuoti įsivaizduojamu mesianizmu, o tai lemia tautos,
kurioje pilna tarpusavy nesutariančių žmonijos gelbėtojų,
dezintegraciją.
Žinoma, iš tiesų reikia visai ko kito. Nesakome, kad
individas turėtų atsisakyti mesianizmo, nes faktiškai dalis
atsakomybės už visą žmonijos ateitį tenka tik jam vienam. Jam
tereikia susidaryti protingą požiūrį į savo galią išgelbėti
visuomenę, kurią jis turi nešališkai įvertinti iš savo paties
pozicijos: jis privalo išmokti į savo artimiausius asmeninius
ryšius ir darbinę veiklą žvelgti taip, lyg jie būtų pasaulinės
reikšmės, nes iš tiesų jie tokie ir yra, kitaip tariant, būtent jie
suteikia prasmę pasauliui. Jei šie santykiai chaotiški ar
neteisingi, vadinasi, kasdienėje patirtyje mes jų nelaikome
visuotinės reikšmės dalykais. Be abejo, retkarčiais mes
suvokiame jų svarbą, bet paprastai tik asmenine prasme.

17
 Šį moderniojo žmogaus polinkį susiaurinti savo interesų
sritį - tiek praktinėje, tiek idealų srityje - sunkiausia sutramdyti,
nes jį sustiprina apercepcijos schema. Todėl vienas pats
individas negali to padaryti, išskyrus labai retus atvejus. Jam
reikia tartis su kitais protais - tartis visiškai nauju būdu.
Apsisprendęs savo artimiausiai aplinkai ir kasdienei veiklai
teikti didžiausią gyvenime reikšmę, individas susiduria su savo
paties vidiniu pasipriešinimu, o dažnai ir su išoriniais
sunkumais, kurių jis iš pradžių negali suprasti ir kurių kiti negali
teisingai įvertinti, nebent patys atliktų tą patį eksperimentą.
Todėl individualiosios psichologijos praktikoje iš studentų
reikalaujama, kad jie kruopščiai ištirtų vienas kitą ir kad
kiekvienas būtų vertinamas kaip vientisa asmenybė. Savaime
suprantama, šią praktiką, iš pat šaknų pakertančią klaidingą
individualizmą - visų neurozių priežastį, - labai sunku inicijuoti.
Tačiau nuo jos sėkmės priklauso visa psichoanalizės ateitis - jos
įtaka gyvenimui kaip visumai, už klinikų ir konsultacinių
kambarių sienų.
Vienos mieste tokių grupių darbas jau jaučiamas švietimo
sistemoje. Jų inicijuotas bendradarbiavimas tarp mokytojų ir
praktikuojančių gydytojų iš esmės pakeitė kai kurių mokyklų
darbą ir įvedė lygybę tarp mokinių ir mokytojų, o taip pat tarp
pačių mokinių, - lygybę, kuri daug vaikų išgydė nuo
kriminalinių polinkių, nuobodulio ir tinginystės. Pastebėta, kad
panaikinus konkurenciją ir daugiau dėmesio skyrus
paskatinimams, padidėjo tiek mokinių, tiek mokytojų
energingumas. Šie pokyčiai jau veikia ir šeimos gyvenimą,
kuriam suteikiamas panašus dėmesys kaip ir psichologiniam
darbui su vaikais. Žinoma, švietimas yra svarbiausia, nors ir ne
vienintelė gyvenimo sritis, kurią turėtų apimti tokių grupių
veikla. Verslo ir politiniai sluoksniai

18
aštriausiai patiria moderniojo gyvenimo aklavietę, todėl juos
taip pat reikia atgaivinti žiniomis apie žmogaus prigimtį, kurios
esmę jie pamiršo.
Būtent norėdamas įlieti naujos energijos kasdieniam
gyvenimui ir jį reformuoti, Alfredas Adleris ir įkūrė Tarptautinę
individualiosios psichologijos draugiją. Žmogiškojo elgesio
kultūra, kurią ši draugija jau ėmė propaguoti, gali būti nesunkiai,
tačiau klaidingai palaikyta beveik nuvalkiota etika, jei ne du
dalykai - jos praktiniai rezultatai ir mokslinio metodo, iš kurio ji
kyla, prielaidos. Realistiškai suprasdamas asmens problemos
visuomeninę prigimtį ir nenuginčijamai įrodydamas sveikatos ir
harmoningo elgesio vienybę, Adleris labiausiai primena ne ką
kitą, o didžiuosius kinų mąstytojus. Jei Vakarų pasauliui dar ne
per vėlu pasinaudoti jo indėliu, labai gali būti, kad jis taps
žinomas kaip Vakarų Konfucijus.
Phillipe Mairet*

* Šio įvadinio straipsnio autorius - gerai žinomas Alfredo Adlerio mokinys.

Prof. Hainzo L. Ansbacherio liudijimu, straipsnis sudarytas Adlerio knygos
„Gyvenimo mokslas" pirmosios laidos anglų kalba leidėjų, parinkus
ištraukas iš nedidelės Phillipe's Mairet knygelės „Adlerio psichologijos
abėcėlė" be jos autoriaus žinios ir sutikimo (žr. knygos Adler A. The
Science of Living. - Anchor Books, 1969, įvadinį H. L. Ansbacherio
straipsnį). - Red.

19
Gyvenimo mokslas
The Science of Living
 Pirmas skyrius

Mokslas gyventi

Didysis filosofas Viljamas Džeimsas (William James) yra

pasakęs, kad tikrasis mokslas yra toks, kuris tiesiogiai susijęs su
gyvenimu. Galima būtų pridurti, kad moksle, tiesiogiai
susijusiame su gyvenimu, sunku atskirti teoriją ir praktiką.
Kadangi gyvenimo mokslas (angl. science of life) sau pavyzdžiu
ima gyvenimo raidą, jis neišvengiamai virsta mokslu gyventi
(angl. science of living). Šie apmąstymai ypač tinka
individualiosios psichologijos mokslui. Individualioji
psichologija stengiasi į individualius gyvenimus žvelgti kaip į
visumą, ir kiekvieną atskirą reakciją, kiekvieną judesį bei
impulsą laiko išreikšta individualios gyvenimiškos nuostatos
dalimi. Toks mokslas turi praktinę reikšmę, nes žiniomis mes
galime koreguoti ir keisti savo nuostatas. Todėl individualioji
psichologija yra pranašiška dvejopa prasme: ji ne tik numato tai,
kas atsitiks;

1
Ši Alfredo Adlerio knyga parašyta anglų kalba autoriaus 1926 m. JAV
universitetuose skaitytų viešųjų paskaitų pagrindu. 1929 m. ji išleista ir vokiečių
kalba pavadinimu „Lebenskenntnis“. — Visi paaiškinimai išnašose vertėjo.

1 skyrius. Mokslas gyventi 23

ji, tarsi pranašas Jona, numato tai, kas atsitiks, siekdama, kad to
neatsitiktų.
Individualiosios psichologijos mokslas išsivystė iš pastangų
suprasti tą paslaptingą, kūrybišką gyvenimo jėgą - jėgą, kuri
pasireiškia noru vystytis, siekti, laimėti ir netgi kompensuoti
nesėkmes vienoje srityje siekiant pasisekimo kitoje. Ši jėga yra
teleologinė — ji pasireiškia tikslo siekimu, jungiančiu kiekvieną
fizinį ir psichinį judesį. Todėl beprasmiška tirti kūniškus
judesius ir psichines būsenas abstrakčiai, neatsižvelgiant į
individą kaip į visumą. Pavyzdžiui, absurdiška tai, kad
kriminalinėje psichologijoje nusikaltimui skiriama daug daugiau
dėmesio nei nusikaltėliui. Juk svarbiau ne nusikaltimas, o
nusikaltėlis, ir nesvarbu, kad ir kiek nagrinėtume kriminalinį
veiksmą, niekada nesuprasime jo nusikalstamo pobūdžio, jei
nepažvelgsime į jį kaip į tam tikro individo gyvenimo epizodą.
Tas pats išorinis veiksmas vienu atveju gali būti nusikalstamas,
o kitu — ne. Svarbiausia suvokti individualią situaciją, t. y.
atskiro žmogaus gyvenimo tikslą, lemiantį visų jo veiksmų ir
visos jo veiklos kryptį. Žinodami šį tikslą suprasime nematomą,
pavieniuose žmogaus veiksmuose glūdinčią prasmę - šie
veiksmai mums pasirodys kaip visumos dalis. Ir priešingai,
geriau suprasime visumą, jei tirsime jos dalis - bet tik tuo atveju,
jei žvelgsime į jas kaip į tos visumos dalis.
Mano susidomėjimas psichologija kilo iš medicinos
praktikos. Ji reikalavo teleologinio (orientuoto į tikslą) požiūrio,
kuris būtinas norint suprasti psichologinius faktus. Medicinoje
mes regime, kaip visi žmogaus organai vystosi tam tikro tikslo
link. Jiems būdingos tam tikros

24 GYVENIMO MOKSLAS
formos, kurias jie įgyja subrendę. Be to, dažnai pastebime, kad
sutrikus kuriam nors kūno organui prigimtis deda ypatingas
pastangas, kad įveiktų šį nepakankamumą arba kompensuotų jį
labiau išvystydama kitą organą, kuris perimtų pirmojo funkcijas.
Gyvenimas visuomet linkęs tęstis, ir gyvenimo jėga, susidūrusi
su išorinėmis kliūtimis, niekada nepasiduoda be kovos.
Psichikos raida analogiška organinio gyvenimo raidai.
Kiekvienas žmogus savo galvoje turi tam tikrą idealo ar tikslo
idėją, kuri skatina jį tapti kažkuo daugiau, nei jis yra dabar, ir
padeda nugalėti esamus trūkumus bei sunkumus iškeldama tam
tikrą konkretų ateities uždavinį. Turėdamas šį konkretų tikslą ar
uždavinį, individas jaučiasi galįs įveikti dabartines problemas,
nes jis nuolat tikisi sėkmės, kuri jo laukia ateityje. Žmogaus
veikla, neturinti tikslo, prarastų bet kokią prasmę.
Visiškai akivaizdu, kad šis tikslas konkrečia forma turi būti
nustatomas gana anksti, t. y. vaikystės laikotarpiu. Tuo metu
pradeda formuotis subrendusios asmenybės prototipas2 (angl.
prototype) arba, kitaip tariant, modelis. Galime įsivaizduoti,
kaip vyksta šis procesas. Būdamas silpnas, vaikas jaučiasi esąs
nevisavertis ir atsiduria būsenoje, kurią sunkiai gali pakelti.
Todėl jis siekia tobulėti, jis siekia vystytis ta linkme, kurią lemia
jo pasirinktas tikslas. Ne taip svarbu, kaip vystosi jo asmenybė
šiuo tarpsniu, daug svarbiau - tikslas, lemiantis jo veiksmų
kryptį. Sunku pasakyti, kaip nusistatomas šis tikslas, bet
akivaizdu, kad toks tikslas egzistuoja ir kad jis veikia kiekvieną
vaiko

2
Kitaip - pirmavaizdis.

1 skyrius. Mokslas gyventi 25

judesį. Tiesą sakant, nedaug težinoma apie šio ankstyvojo
laikotarpio galias, impulsus, priežastis, gebėjimus ir negalias.
Iki šiol dar nesurastas raktas jiems pažinti, nes gyvenimo
kryptis aiškiai įsigali tik tuomet, kai vaikas nusistato sau tikslą.
Tik pamatę, kuria linkme krypsta žmogaus gyvenimas,
galėsime nuspėti, kokie bus kiti žingsniai.
Kuomet susiformuoja prototipas - ta ankstyvoji asmenybė,
įkūnijanti tikslą, - kartu įtvirtinama gyvenimo kryptis, ir
individas tampa aiškiai orientuotas. Būtent šis faktas leidžia
mums spėti, kaip toliau rutuliosis jo gyvenimas. Nuo šio
momento individo apercepcija 3 neišvengiamai patenka į vėžias,
nustatytas jo gyvenimo krypties. Vaikas suvoks skirtingas
situacijas ne tokias, kokios jos iš tiesų yra, bet remdamasis
asmenine apercepcijos schema, tai yra jis suvoks situacijas
remdamasis išankstiniu nusistatymu, nulemtu jo interesų.
Šiuo klausimu pastebėtas įdomus faktas, kad vaikai,
turintys tam tikrų organinių sutrikimų, visą savo patirtį sieja su
pažeisto organo funkcionavimu. Pavyzdžiui, vaikas, turintis
skrandžio problemų, rodo padidėjusį susidomėjimą valgiu, o
vaikui, kenčiančiam nuo regėjimo sutrikimų, labiau rūpi
vizualiniai dalykai. Šis padidėjęs suinteresuotumas atitinka
asmeninę apercepcijos schemą, kuri, kaip jau sakėme, būdinga
visiems asmenims. Galima būtų tarti, kad norint sužinoti, kuo
domisi vaikas, tereikia nustatyti, kuris jo organas blogai veikia.
Deja, ne viskas taip paprasta. Fizinio menkavertiškumo faktą
vaikas neišgyvena taip, kaip šį faktą supranta pašalinis
stebėtojas.

3 Reiškinių esmės supratimas remiantis patyrimu.

GYVENIMO MOKSLAS
26
Vaikas jį regi savo apercepcijos schemos šviesoje. Taigi, nors
fizinio menkavertiškumo faktas yra sudedamoji vaiko
apercepcijos schemos dalis, išorinis menkavertiškumo
stebėjimas nebūtinai leis pažinti šią schemą. Vaikas yra
pasinėręs reliatyvumo schemoje ir tuo jis nesiskiria nuo kitų -
niekas iš mūsų nežino absoliučios tiesos. Net mūsų mokslas
nežino absoliučios tiesos. Jis pagrįstas sveiku protu, o tai reiškia,
kad jis nuolat kinta ir pasitenkina tuo, kad didelės klaidos
nuosekliai keičiamos mažesnėmis. Visi mes darome klaidų,
tačiau daug svarbiau tai, kad jas galime taisyti.
Klaidas taisyti lengviau tuomet, kai prototipas dar tik
formuojasi. Jei jų nepataisome tuo metu, galime tai padaryti ir
vėliau, prisiminę visą ano laikotarpio situaciją. Taigi jei mums
pasitaiko pacientas, sergantis neuroze, privalome atskleisti ne
kasdienes jo klaidas, daromas pastaruoju metu, o pačias
esmingiausias klaidas, padarytas vaikystėje formuojantis
prototipui. Jei pastebėsime šias klaidas, galėsime jas ištaisyti
pasitelkę atitinkamą gydymą.
Individualiosios psichologijos šviesoje sumažėja
paveldimumo problemos svarba. Svarbu ne tai, ką žmogus
paveldi, o tai, ką jis su tuo savo paveldu daro ankstyvaisiais
metais, kitaip tariant, mums rūpi prototipas, kurį vaikas susikuria
veikiamas savo aplinkos. Žinoma, paveldimumas turi įtakos
įgimtiems fiziniams trūkumams, tačiau mūsų užduotis — tiesiog
palengvinti konkretų sunkumą ir sukurti vaikui palankias
sąlygas. Tiesą sakant, tokia situacija mums netgi palankesnė, nes
matydami trūkumą žinome, kaip turime elgtis. Kartais sveiki
vaikai, neturintys įgimtų ydų, būna netgi problemiškesni už tuos,
kurie jų

1 skyrius. Mokslas gyventi 27

turi. To priežastis gali būti nepakankama mityba vaikystėje arba
auklėjimo klaidos.
Vaikams su įgimtais trūkumais visų svarbiausia yra
psichologinė situacija. Kadangi šiems vaikams gyventi sunkiau,
jų elgesyje galime pastebėti perdėto menkavertiškumo jausmo
ženklus. Prototipo formavimosi laikotarpiu jie savimi domisi jau
labiau nei kitais, ir ši tendencija gali išlikti visą paskesnį
gyvenimą. Fizinis netobulumas - ne vienintelė prototipo klaidų
priežastis. Šias klaidas gali sukelti ir kitos situacijos, pavyzdžiui,
kai vaikai yra per daug lepinami arba atvirkščiai - nekenčiami.
Vėliau mes turėsime galimybę aprašyti jas plačiau, taip pat
pateiksime faktiškų pavyzdžių, iliustruojančių šias tris itin
nepalankias situacijas, būtent: kai vaikai turi įgimtų fizinių
trūkumų, kai vaikai būna per daug lepinami ir kai vaikai būna
nekenčiami. Dabar užtenka paminėti, kad tokie vaikai užauga
turėdami psichinių problemų ir nuolat bijo kritikos, nes augo
aplinkoje, kurioje neišmoko būti savarankiški.

Nuo pat pradžių labai svarbu suvokti socialinio intereso

(angl. social interest)4 esmę, nes jis vaidina svarbų vaidmenį
mūsų požiūryje į auklėjimą ir gydymą. Tik drąsūs, savimi
pasitikintys ir pasaulyje tarsi namuose besijaučiantys žmonės gali
išpešti naudos ir iš palankių, ir iš nepalankių gyvenimo
aplinkybių. Jie niekada nebijo. Jie žino, kad

4
Ankstesniuose savo raštuose Adleris vartojo terminą communal feeling,
Gemeinschaftsgefühl (bendrystės, bendruomeniškumo jausmas), vėlesniuose -
social interest, Sozialinteresse (socialinis interesas), tuo pabrėždamas aktyvesnį
šio jausmo pobūdį.

28 GYVENIMO MOKSLAS
gyvenime pilna sunkumų, bet žino ir tai, kad juos įmanoma
nugalėti. Jie pasiruošę spręsti visas gyvenimo problemas, kurios
dažniausiai būna socialinės prigimties. Žmogus visuomet turi
būti pasiruošęs socialiniam elgesiui. Mūsų minėti trys vaikų tipai
išsiugdo prototipą, kuris pasižymi mažesniu socialinio jausmo
laipsniu. Jie neturi psichinės nuostatos, kuri padėtų spręsti
problemas ar atlikti tai, kas būtina gyvenime. Jausdamas
pralaimėjimą, prototipas susikuria klaidingą nuostatą gyvenimo
problemų atžvilgiu ir skatina asmenybę vystytis nenaudinga
linkme. Kita vertus, mūsų uždavinys gydant tokius pacientus -
kreipti jų elgesį naudinga linkme ir padėti jiems susidaryti
naudingą nuostatą gyvenimo ir visuomenės atžvilgiu.
Socialinio intereso trūkumą atskleidžia orientacija
nenaudingo gyvenimo link. Individai, kuriems trūksta socialinio
intereso, sudaro probleminių vaikų, nusikaltėlių, pamišėlių ir
girtuoklių grupes. Mūsų užduotis jų atžvilgiu- rasti priemonių,
kurios paskatintų juos pasukti naudinga gyvenimo linkme ir
sužadintų jų susidomėjimą kitais. Taigi galima sakyti, kad mūsų
vadinamoji „individualioji“ psichologija iš tiesų yra socialinė
psichologija.

Be socialinio jausmo, kitas mūsų uždavinys - išsiaiškinti

sunkumus, su kuriais susiduria individas brendimo amžiuje. Ši
užduotis iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti gana paini, bet iš
tikrųjų ji nėra tokia sudėtinga. Mums žinoma, kad kiekvienas
lepinamas vaikas tampa nekenčiamu vaiku. Mūsų civilizacija
tokia, kad nei visuomenė, nei šeima neturi noro tęsti lepinimo
procesą neribotą laiką. Todėl išlepintas vaikas labai greitai
susiduria su gyvenimo problemomis.

1 skyrius. Mokslas gyventi 29

Mokykloje jis patenka į naują socialinę instituciją su naujomis
socialinėmis problemomis. Jis nenori nei rašyti, nei žaisti su savo
bendraklasiais, nes patirtis neparengė jo bendruomeniniam
gyvenimui mokykloje. Tiesą sakant, jo patirtis, įgyta prototipo
formavimosi stadijoje, verčia jį bijoti tokių situacijų ir skatina jį
ieškoti dar didesnio lepinimo. Tokio individo asmenybės bruožai
toli gražu nėra paveldėti - mes galime juos nustatyti žinodami jo
prototipą ir tikslą. Kadangi jis pasižymi tam tikrais charakterio
bruožais, padedančiais siekti savojo tikslo, jis negali turėti
bruožų, kurie kreiptų jį bet kokia kita linkme.
Kitas gyvenimo mokslo žingsnis - jausmų tyrinėjimas.
Pagrindinė gyvenimo kryptis, kurią nustato tikslas, veikia ne tik
individo charakterio bruožus, fizinius veiksmus, saviraišką ir
bendrus išorinius požymius, bet ir jo jausmų pasaulį. Nuostabu
tai, kad individai savo nuostatą visuomet stengiasi pagrįsti
jausmais. Pavyzdžiui, jei žmogus nori padaryti gerą darbą, ši
idėja užvaldys visą jo emocinį gyvenimą. Galime daryti išvadą,
kad jausmai visuomet atitinka individo požiūrį į savo užduotį: jie
sustiprina žmogaus troškimą veikti. Mes visuomet darome tai, ką
darytume ir neturėdami atitinkamų jausmų, kitaip tariant, jausmai
tik lydi mūsų veiksmus.
Šį faktą aiškiai galime regėti sapnuose, kurių paskirties
atradimas yra galbūt paskutinis individualiosios psichologijos
laimėjimas. Kiekvienas sapnas, be abejo, turi tam tikrą paskirtį,
nors iki šiol tai niekada nebuvo pakankamai suprasta. Sapno
paskirtis, kalbant apskritai - sukurti tam tikrą jausmą ar emociją,
kuri savo ruožtu veikia sapno eigą. Tai įdomiai paaiškina seną
idėją, esą sapnas visados

30 GYVENIMO MOKSLAS
yra apgaulė. Sapne mes elgiamės taip, kaip norėtume elgtis
realybėje. Sapnai yra jausminiai elgesio būdų ir nuostatų,
pasireiškiančių būdravimo būsenoje, atkartojimai, kuriuose,
deja, tikrasis veiksmas niekada neprasideda. Šia prasme sapnai
yra apgaulingi - emocinė vaizduotė sužadina veiksmo virpulį be
paties veiksmo.
Šią sapnams būdingą ypatybę galima pastebėti ir būdravimo
būsenoje. Mes visuomet jaučiame stiprų polinkį apgaudinėti
save emociškai - mes visuomet stengiamės įtikinti save sekti
prototipu, susiformavusiu ketvirtaisiais penktaisiais mūsų
gyvenimo metais.
Toliau mūsų mokslo programoje - prototipo analizė. Kaip
jau minėjome, ketvirtaisiais penktaisiais gyvenimo metais
prototipas būna jau susiformavęs, todėl reikia ieškoti vaiko
įspūdžių, patirtų šiame amžiuje ar anksčiau. Šie įspūdžiai būna
labai įvairūs, daug įvairesni nei gali pasirodyti suaugusiems.
Vienas iš labiausiai paplitusių tėvų įtakos vaiko protui padarinių
- tai prislėgtumo jausmas, kurį sukelia besaikis baudimas arba
šiurkštus tėvo ar motinos elgesys. Jų įtaka verčia vaiką ieškoti
kančios palengvinimo, ir kartais tokia paieška įgyja
psichologinio atsiribojimo išraišką. Pavyzdžiui, tarp kai kurių
mergaičių, turinčių ūmaus būdo tėvus, formuojasi prototipas,
kuriame nėra vietos vyrams, nes jie esą karštakošiai. Panašiai ir
berniukai, kuriuos slegia griežtos motinos, gali apskritai vengti
moterų. Tokia atsiribojimo nuostata gali pasireikšti skirtingai,
pavyzdžiui, vaikas gali tapti perdėm drovus arba atvirkščiai,
seksualiai iškrypęs (tai tiesiog kitas būdas neįsileisti į savo širdį
moterų). Iškrypimai nėra paveldimi, jų šaltinis - aplinka, supanti
vaiką brendimo metais.

1 skyrius. Mokslas gyventi 31

 Už ankstyvas klaidas, padarytas vaikystėje, vėliau tenka
brangiai mokėti. Nepaisant to, vaikai sulaukia nepakankamai
dėmesio. Tėvai arba nesupranta savo pačių patirties, arba nenori
ja pasidalyti su vaiku, kuriam nelieka nieko kito, kaip tik elgtis
savo nuožiūra.
Įdomu pažymėti, kad nerasime dviejų vaikų - net iš tos
pačios šeimos, - kurie būtų augę vienodoje situacijoje. Netgi toje
pačioje šeimoje kiekvieną vaiką supa ypatinga atmosfera.
Pirmasis vaikas auga visai kitokiomis aplinkybėmis nei vėliau
gimę vaikai. Pradžioje pirmagimis būna vienintelis vaikas
šeimoje ir todėl yra visų dėmesio centras. Gimus antrajam
vaikui, jis jaučiasi nuvainikuotas, ir ši permaina jam nepatinka.
Tiesą sakant, tai tikra tragedija vaiko gyvenime - būti valdžioje,
o po to ją prarasti. Šis jausmas tampa jo prototipo dalimi, ir laikui
bėgant pasireiškia jo asmenybės bruožuose. Įvairūs ligos atvejai
rodo, kad tokie vaikai sunkiai išgyvena savo nuvainikavimą.
Dar vieną skirtumą šeimyninėje aplinkoje sudaro skirtingas
elgesys su berniukais ir mergaitėmis. Paprastai berniukai
pervertinami, o su mergaitėmis elgiamasi taip, lyg jos būtų
niekam tikusios. Tokios mergaitės užauga neryžtingos ir
abejojančios savimi. Per visą gyvenimą jas lydi įspūdis, kad tik
vyrai gali šį tą gero nuveikti.
Antrojo vaiko padėtis taip pat gana savita ir ypatinga.
Kadangi šalia savęs jis nuolat jaučia lyderį, jo situacija visiškai
kitokia nei pirmagimio. Paprastai antrasis vaikas aplenkia savo
lyderį, ir jei ieškosime priežasties, pastebėsime, kad vyresnį
vaiką paprasčiausiai erzina varžovo buvimas, ir šis susierzinimas
atsiliepia jo padėčiai šeimoje. Vyresnysis vaikas išsigąsta
konkurencijos ir ima atsilikti.

32 GYVENIMO MOKSLAS
Jo vertė vis labiau smunka tėvų akyse, ir šie pradeda labiau
branginti antrąjį vaiką. Kita vertus, antrasis vaikas, nuolat
susidurdamas su lyderiu, yra skatinamas varžytis. Visi jo būdo
bruožai atspindi ypatingą jo padėtį šeimoje. Jis yra maištininkas
ir nepripažįsta nei valdžios, nei autoriteto.
Istorija ir legendos pateikia daugybę pavyzdžių, kuomet
jauniausias vaikas įgyja didelę galią. Vienas ryškiausių -
Juozapas, panorėjęs pralenkti kitus brolius. Tai, kad praėjus
daugeliui metų nuo tos akimirkos, kai jis paliko namus, šeimoje
jam nežinant gimė dar vienas vaikas, situacijos nepakeitė.
Juozapas išlaikė jauniausiojo sūnaus statusą. Panašių istorijų
randame pasakose, kur jauniausias sūnus vaidina pagrindinį
vaidmenį. Taigi galime matyti, kad būdo bruožai atsiranda
ankstyvoje vaikystėje ir jų neįmanoma pakeisti tol, kol žmogus
neįgyja gilesnio savęs pažinimo. Norint pakeisti vaiko
orientaciją, reikia paaiškinti jam, kas su juo įvyko ankstyvoje
vaikystėje. Jis turi suprasti, kad jo prototipas klaidingai veikia
visas jo gyvenimo situacijas.
Vertingas įrankis prototipui, o kartu - ir individo prigimčiai
suprasti, yra jo ankstyvųjų prisiminimų tyrimas. Visos mūsų
žinios ir stebėjimai verčia daryti išvadą, kad mūsų prisiminimai
priklauso mūsų prototipui. Šį teiginį paaiškins keletas
pavyzdžių. Paimkime pirmojo tipo vaiką su nepakankamai
išvystytais organais - sakykim, turintį silpną skrandį. Jei jis ir
prisimena kažką matęs ar girdėjęs ankstyvoje vaikystėje,
greičiausiai tai vienaip ar kitaip bus susiję su maistu. Arba
paimkime kairiarankį vaiką: ši jo ypatybė panašiai darys įtaką jo
požiūriui. Kitas žmogus gali papasakoti apie jį lepinusią motiną,
apie ūmaus charakterio tėvą arba apie jaunesnio brolio ar sesers

1 skyrius. Mokslas gyventi 33

gimimą. Jis gali papasakoti, kaip jį mušdavo namuose ar
nekęsdavo mokykloje. Visi tokie liudijimai labai vertingi, jei tik
mes išmokstame suprasti jų reikšmę.
Menas suprasti ankstyvuosius prisiminimus apima ir didžiulę
empatijos galią, t. y. gebėjimą susitapatinti su vaiku jo vaikystės
situacijoje. Tik pasinaudoję šia empatijos galia pajėgsime
suvokti, kokią didžiulę reikšmę jam turėjo jaunesnio vaiko
pasirodymas šeimoje arba kokį įspūdį jo sąmonei padarė
šiurkštus tėvo elgesys.
O kadangi jau prakalbome apie šią temą, neperdėsime
teigdami, jog nieko nelaimėsime bausmėmis, pastabomis ir
pamokslavimais. Jie neduos jokių rezultatų, jei nei vaikas, nei
suaugęs nesupranta, ką konkrečiai reikia keisti. Nesuprasdamas
už ką yra baudžiamas, vaikas tampa tik uždaresnis ir bailesnis,
tačiau jokios bausmės ir pamokslavimai nepakeis jo prototipo. Jo
nepakeis ir vien tik gyvenimiška patirtis, nes ją pačią nulemia
individo asmeninė apercepcijos schema. Šį tą pakeisti įstengsime
tik įsigilinę į pačius asmenybės pagrindus.
Stebėdami šeimas, kuriose esama problemiškų vaikų,
matysime, kad visi jie atrodo gana protingi (t. y. uždavus jiems
klausimą jie pateiks teisingą atsakymą), vis dėlto giliau
patyrinėję jų elgesį pastebėsime, kad jiems būdingas stiprus
menkavertiškumo jausmas. Žinoma, supratingumas nebūtinai
reiškia sveiką protą. Vaikai pasižymi visiškai savita —
pavadintume net asmenine - psichine nuostata, kokią aptinkame
ir pas asmenis, sergančius neuroze. Pavyzdžiui, obsesinio-
kompulsinio sutrikimo5 atveju

5
Kitaip - įkyrių būsenų neurozė.

34 GYVENIMO MOKSLAS
pacientas supranta, kad bergždžia nuolat skaičiuoti langus,
tačiau sustoti negali. Žmogus, besidomintis naudingais dalykais,
niekuomet taip nesielgs. Bepročiams taip pat būdingas
asmeninis suvokimas ir asmeninė kalba. Pamišėlis niekuomet
nekalba sveiko proto kalba, kuri simbolizuoja aukščiausią
socialinio intereso išugdymo laipsnį.
Sugretinę sveiko proto sprendimą su asmeniniu sprendimu,
pamatysime, kad pirmasis paprastai būna arčiau tiesos.
Remdamiesi sveiku protu mes atskiriame gerą nuo blogo, ir nors
sudėtingomis situacijomis dažniausiai klystame, šias klaidas
vėliau ištaisome kaip tik sveiku protu. Bet tiems, kurie nuolatos
rūpinasi savo asmeniniais interesais, sunkiau nei kitiems atskirti
gėrį nuo blogio. Tiesą sakant, šis jų nesugebėjimas akivaizdus,
nes visi jų veiksmai yra perregimi pašaliniam stebėtojui.
Pasvarstykime, pavyzdžiui, kaip įvykdomas nusikaltimas.
Jei imsime tyrinėti nusikaltėlio logiką, suvokimą ir motyvus,
suprasime, kad savo nusikaltimus jis laiko ne tik sumaniais
poelgiais, bet ir tikrais žygdarbiais. Jis manosi pasiekęs
pranašumą - juk pasirodė gudresnis už policiją ir sugebėjo įveikti
kitus. Taigi savo akyse jis - didvyris, ir nemato, kad jo veiksmai
reiškia kai ką kita, visiškai skirtinga nuo didvyriškumo.
Socialinio intereso stoka, nukreipianti jo veiklą nenaudinga
gyvenimo linkme, susijusi su drąsos trūkumu, su bailumu, tačiau
jis to nežino. Tie, kurie užsiima nenaudingais dalykais, dažnai
bijo tamsos ir vienatvės; jie nori būti tarp žmonių. Tai bailumas
- vadinkime dalykus savais vardais. Iš tiesų geriausias būdas
sustabdyti nusikalstamumą būtų įtikinti visus, kad nusikaltimas
yra ne kas kita, o bailumo išraiška.

1 skyrius. Mokslas gyventi 35

 Gerai žinoma, kad kai kurie nusikaltėliai sulaukę
trisdešimties susiranda darbą, sukuria šeimą ir vėliau tampa
padoriais piliečiais. Kas gi atsitinka? Paimkime vagį. Kaipgi
trisdešimtmetis įsilaužėlis gali konkuruoti su dvidešimtmečiu?
Šis ir gudresnis, ir stipresnis. Be to, sukakus trisdešimčiai
nusikaltėlis nebegali gyventi taip kaip anksčiau. Vagies profesija
tampa nebepelninga, todėl ateina pats laikas išeiti į pensiją.
Kalbant apie nusikaltėlius, reikia atminti kitą faktą:
griežtindami bausmes ne tik neįbauginsime nusikaltėlio, bet tik
dar labiau sustiprinsime jo įsitikinimą savo didvyriškumu.
Privalome nepamiršti, kad nusikaltėlis gyvena egocentriškame
pasaulyje - pasaulyje, kuriame nė su žiburiu nerasime tikros
drąsos, pasitikėjimo savimi, bendrystės jausmo ar žmogiškųjų
vertybių supratimo. Šie asmenys nesugeba įsilieti į visuomenę.
Neurotikai retai įkuria klubą, o asmenims, sergantiems
agorafobija6, ar bepročiams tai apskritai neįmanomas žygdarbis.
Problemiški vaikai ar savižudžiai niekada nesusiranda draugų -
tai faktas, kurio priežasties iki šiol niekas nesurado. Tačiau ji yra:
šie asmenys nesusiranda draugų paprasčiausiai todėl, kad jų
ankstyvasis gyvenimas pasuko egocentriška linkme. Jų prototipas
buvo orientuotas į klaidingą tikslą ir laikėsi nenaudingos
gyvenimo krypties.

O dabar peržiūrėkime programą, kurią individualioji

psichologija siūlo naudoti auklėjant ir ugdant neurotiškas
asmenybes: neurotiškus vaikus, nusikaltėlius ir

6
Agorafobija — didelės erdvės baimė.

36 GYVENIMO MOKSLAS
alkoholikus - asmenis, kurie girtaudami nori pabėgti nuo
naudingo gyvenimo.
Norėdami greitai ir lengvai suprasti ligos priežastį, mes
pradžioje klausinėjame, kada prasidėjo problemos. Paprastai
pacientas ima kaltinti kokią nors naują situaciją. Tačiau jis
klysta, nes dar prieš susiklostant šiai situacijai mūsų pacientas
— kaip sužinome giliau patyrinėję — nebuvo pakankamai jai
pasirengęs. Tol, kol aplinkybės buvo palankios, jo prototipo
klaidos neišryškėjo - kiekviena nauja situacija jam tarsi
eksperimentas, į kurį jis reaguoja pagal apercepcijos schemą,
sukurtą jo prototipo. Jo atsakai nėra paprastos reakcijos, jie
kūrybingi ir atitinkantys jo tikslą, kuris dominuoja per visą jo
gyvenimą. Remdamiesi praktika, jau pačioje individualiosios
psichologijos tyrinėjimų pradžioje mes supratome, kad
paveldimumas nevaidina reikšmingo vaidmens, kaip ir bet kuri
pavienė individo patirties dalis. Akivaizdu, kad prototipas
reaguoja į patirtį pagal savo apercepcijos schemą. Kaip tik su šia
apercepcijos schema mes ir privalome dirbti, jei norime pasiekti
kokių nors rezultatų.
Trumpai išdėstėme individualiosios psichologijos metodą,
išvystytą per paskutiniuosius dvidešimt penkerius metus. Kaip
matote, individualioji psichologija nuėjo ilgą kelią nauja
kryptimi. Egzistuoja daugybė atskirų psichologijos ir
psichoterapijos krypčių. Vienas psichologas pasirenka vieną
kryptį, kitas - kitą kryptį, ir nė vienas jų netiki, kad kiti gali būti
teisūs. Ko gero, skaitytojas taip pat netikės mumis aklai. Tegul
jis palygina. Jis pamatys, kad mes nesutinkame su vadinamąja
„potraukių“ psichologija (angl. drive psychology - Amerikoje
šiai krypčiai geriausiai

1 skyrius. Mokslas gyventi 37

atstovauja McDougallas), kuri pernelyg daug reikšmės suteikia
paveldėtiems polinkiams. Lygiai taip pat negalime sutikti su
bihevioristų teorija apie „poveikius“ (angl. „conditioning) ir
„reakcijas“. Beprasmiška konstruoti individo likimą ir charakterį
iš „potraukių“ ir „poveikių“, nebent žinome tikslą, kurio link šie
psichiniai impulsai yra nukreipti. Nė viena šių psichologijos
krypčių nemąsto individualaus tikslo sąvokomis.
Tiesa, žodis „tikslas“ skaitytojui greičiausiai sukels miglotą
įspūdį. Šią idėją reikėtų konkretizuoti. Iš esmės turėti tikslą
reiškia siekti tapti panašiam į Dievą. Tačiau būti kaip Dievas,
žinoma, yra galutinis tikslas - visų tikslų tikslas, jei galime taip
pasakyti. Pedagogai turėtų būti atsargūs mėgindami auklėti save
ir savo vaikus būti panašius į Dievą. Faktiškai mes pastebime,
kad augdamas vaikas pasirenka kokį nors konkretesnį ir
artimesnį tikslą. Vaikai savo aplinkoje ieško stipriausio asmens
ir paverčia jį savo pavyzdžiu ar savo tikslu. Greičiausiai tai bus
tėvas, o gal ir motina — mat esame pastebėję, kad net berniukai
kartais jaučia potraukį mėgdžioti savo motiną, jei ji jam atrodo
esanti stipriausia asmenybė. Vėliau jie nori tapti vežikais, nes
mano, kad vežikas - pats stipriausias asmuo.
Kai vaikai susigalvoja tokį tikslą, jie ima elgtis, jaustis ir
rengtis kaip vežikai - žodžiu, išsiugdo visus bruožus,
atitinkančius šį tikslą. Bet užtenka tik policininkui pagrūmoti
pirštu, ir vežikas tampa niekuo... Dar vėliau idealu gali tapti
gydytojas ar mokytojas. Juk mokytojas gali nubausti vaiką, todėl
užsitarnauja vaiko pagarbą kaip stipri asmenybė.

38 GYVENIMO MOKSLAS
 Rinkdamasis savo tikslą vaikas pasirenka kokį nors konkretų
simbolį, ir galime pastebėti, kad jo pasirinktas tikslas iš tiesų
atspindi jo socialinį interesą. Vienas berniukas, paklaustas, kuo
jis nori būti užaugęs, atsakė: „Noriu būti budelis.“ Tai parodo
socialinio intereso trūkumą. Berniukas norėjo būti gyvenimo ir
mirties šeimininkas, kitaip tariant, vaidinti vaidmenį, kuris
priklauso Dievui. Jis troško būti galingesnis už visuomenę, todėl
linko pasirinkti nenaudingą gyvenimą. Siekis būti gydytoju taip
pat įkvėptas „dieviško“ noro tapti gyvenimo ir mirties
šeimininku, tačiau šį kartą tikslas įgyvendinamas visuomenei
naudingu būdu.

1 skyrius. Mokslas gyventi 39

 Antras skyrius

Menkavertiškumo kompleksas

Individualiosios psichologijos praktikos požiūriu,

nekorektiška vartoti terminus „sąmonė“ ir „pasąmonė“ visiškai
skirtingiems faktoriams apibūdinti. Sąmonė ir pasąmonė juda
kartu ta pačia kryptimi ir neprieštarauja viena kitai, kaip
paprastai manoma. Maža to, tarp jų nėra griežtos skiriamosios
ribos. Mums svarbiau atrasti jų bendro judėjimo tikslą.
Neįmanoma nuspręsti, kas yra sąmoninga, o kas - ne, kol
nežinome viso konteksto. Šis kontekstas atsiskleidžia prototipe,
tame gyvenimo modelyje (angl. pattern of life), kurį nagrinėjome
ankstesniame skyriuje.
Atvejis iš mano praktikos atskleis glaudų ryšį tarp sąmoningo
ir pasąmoningo gyvenimo. Vedusį keturiasdešimties metų
žmogų kankino troškimas iššokti pro langą, ir jis nuolat turėjo
kovoti su šiuo noru. Šiaip jam viskas klojosi gerai: jis turėjo
draugų, užėmė geras pareigas ir laimingai sugyveno su žmona.
Jo atvejis nepaaiškinamas, nebent kalbėtume apie sąmonės ir
pasąmonės bendradarbiavimą. Žmogus sąmoningai suvokė šį
norą mestis pro langą, nepaisant to jis gyveno toliau ir, tiesą
sakant, niekada

40 GYVENIMO MOKSLAS
nė nemėgino šokti pro langą. Priežastis ta, kad jo gyvenimas
turėjo ir kitą pusę, kurioje kova su noru nusižudyti vaidino
svarbų vaidmenį. Šis jo pasąmoninės būties pusės
bendradarbiavimas su sąmone padėjo jam pasiekti pergalę.
Faktiškai, pagal savo „gyvenimo stilių“ (angl. style of life) — jei
vartosime terminą, kuris bus išsamiau aptartas kitame skyriuje,
- jis tapo nugalėtoju, pasiekusiu savo tikslą, t. y. pranašumą.
Skaitytojas galėtų paklausti, kaip šis žmogus galėjo įsivaizduoti
esąs pranašesnis, jei nuolat jautė sąmoningą norą nusižudyti?
Atsakymas būtų toks: tam tikra jo esybės dalis ėmė kovoti su
šiuo savižudišku potraukiu. Sėkmė šioje kovoje ir pavertė jį
nugalėtoju bei pranašesne būtybe. Objektyviai žiūrint, šią jo
kovą dėl pranašumo lėmė jo paties silpnumas, kaip dažnai būna
asmenims, kurie vienaip ar kitaip jaučiasi esą nevisavertiški. Bet
svarbiausia tai, kad šiame asmeniniame mūšyje jo siekis įgyti
pranašumą, jo siekis gyventi ir laimėti pranoko jo
menkavertiškumo jausmą ir norą mirti nepaisant to, kad šis noras
reiškėsi jo sąmoningame gyvenime, o pirmasis -
nesąmoningame.
Pažvelkime, ar šio žmogaus prototipo raida paremia mūsų
teoriją. Išanalizavę jo vaikystės prisiminimus, sužinome, kad
ankstyvame amžiuje jis turėjo problemų mokykloje. Jis nemėgo
kitų berniukų. Jam kildavo noras pabėgti nuo jų, tačiau nepaisant
to jis sukaupdavo visas jėgas ir drąsiai pasilikdavo savo vietoje.
Kitaip tariant, jau šiame amžiuje matyti jo pastangos nugalėti
savo silpnumą. Jis nepabėgo nuo savo problemos ir ją nugalėjo.
Ištyrę paciento charakterį, matome, kad svarbiausias tikslas
jo gyvenime buvo nugalėti nerimą ir baimę. Siekiant

2 skyrius. Menkavertiškumo kompleksas 41

šio tikslo, jo sąmoningos mintys bendradarbiavo su
nesąmoningomis, taip sudarydamos vienovę. Tas, kas nežiūri į
žmogų kaip į vienovę, gali pamanyti, kad šis pacientas neįgijo
pranašumo ir nepatyrė sėkmės. Jo nuomone, pacientas yra tiesiog
ambicingas asmuo, trokštantis kovoti ir varžytis, bet viduje -
bailys. Vis dėlto toks požiūris būtų klaidingas, nes
neatsižvelgiama į visus istorijos faktus, o šie neinterpretuojami
remiantis žmogiškojo gyvenimo vienove. Visa mūsų
psichologija, visas mūsų supratimas ar pastangos suprasti
individą bus bergždžios ir nenaudingos, jei nebūsime tikri, kad
žmogiškoji būtybė yra nedaloma visuma. Jei padalysime žmogų
į dvi tarpusavyje nesusijusias puses, negalėsime žvelgti į
gyvenimą kaip į vientisą būtį.
Mes ne tik turime individo gyvenimą laikyti nedaloma
visuma, bet privalome atsižvelgti ir į jo socialinį kontekstą. Gimę
vaikai būna silpni, todėl kiti asmenys turi jais rūpintis.
Nesuprasime vaiko gyvenimo stiliaus ar modelio
neatsižvelgdami į žmones, kurie juo rūpinosi ir kompensavo jo
bejėgiškumą. Vaikas jaučia glaudų ryšį su motina ir savo šeima.
Šio ryšio mes niekada nesuvoksime, jei apribosime savo analizę
periferija - vaiko fizine egzistencija erdvėje. Vaiko asmenybė
neapsiriboja jo fiziniu savitumu, ji apima visą socialinių ryšių
kontekstą.
Kas tinka vaikui, tam tikru mastu tinka ir visai žmonijai.
Silpnumas, dėl kurio vaikas privalo gyventi šeimoje, analogiškas
silpnumui, verčiančiam suaugusius žmones burtis į visuomenę.
Visi žmonės jaučiasi menkaverčiai tam tikromis situacijomis. Jie
jaučiasi užversti gyvenimo sunkumų ir nesugeba jų išspręsti vien
savo rankomis, be pašalinių pagalbos. Todėl vienas iš stipriausių
žmogaus

42 GYVENIMO MOKSLAS
polinkių visuomet buvo siekis burtis į grupes tam, kad galėtų
gyventi kaip visuomenės narys, o ne kaip pavienis individas.
Visuomeninis gyvenimas, be jokios abejonės, daug padėjo
žmogui nugalėti savo menkavertiškumo ir nepakankamumo
jausmą.
Mes žinome, kad taip įprasta ir gyvūnų pasaulyje, kur
silpnesnės rūšys visuomet gyvena grupėmis, kad bendromis
jėgomis galėtų tenkinti savo individualius poreikius. Pavyzdžiui,
buivolų banda gali lengvai apsiginti nuo vilkų. Vienam buivolui
tai būtų neįmanoma, tačiau susibūrę į kaimenę jie susiglaudžia
galvomis ir ima gintis kojomis, kol atbaido užpuolikus. Kita
vertus, gorilos, liūtai ir tigrai gali gyventi izoliuotai, nes gamta
juos apdovanojo savigynos priemonėmis. Žmogus neturi nei
tokios jėgos, nei tokių nagų, nei tokių dantų, todėl negali gyventi
atskirai. Taigi matome, kad bendruomeninio gyvenimo šaltinis -
individo silpnumas.
Dėl šio fakto negalime tikėtis, kad visi žmonės visuomenėje
pasižymės vienodais gabumais ir talentais. Tačiau gerai
organizuota visuomenė sustiprina ir papildo ją sudarančių
individų gebėjimus. Tai labai svarbu suprasti, kitaip jausime
pagundą manyti, kad žmogų reikia vertinti tik pagal jo įgimtus
gabumus. Tiesą sakant, individas, gyvendamas izoliuotai, visada
jaus tam tikrų gabumų trūkumą, tačiau juos lengvai kompensuos
gerai organizuota visuomenė.
Tarkime, kad mūsų individualūs trūkumai yra paveldėti.
Tuomet psichologijos tikslas tampa mokyti žmones gerai
sugyventi tarpusavyje, kad taip būtų sumažintas jų įgimtų
defektų poveikis. Visuomenės pažangos istorija -

2 skyrius. Menkavertiškumo kompleksas 43

tai žmonių bendradarbiavimo, siekiant įveikti savo
nepakankamumą ir trūkumus, istorija. Visi žino, kad kalba yra
socialinis išradimas, bet tik nedaugelis supranta, kad asmeninis
nepakankamumas buvo šio išradimo motina. Šią tiesą patvirtina
mažų vaikų elgesys. Kai jų troškimai neišpildomi, jie siekia
atkreipti aplinkinių dėmesį ir stengiasi tai išreikšti tam tikra
kalba. Bet jei vaikui nereikėtų dėmesio, jis iš viso nė nemėgintų
kalbėti. Taip būna pirmaisiais gyvenimo mėnesiais, kai kūdikis
dar nepradėjęs šnekėti gauna visa, ko jam reikia, iš motinos. Yra
užrašytų atvejų, kai vaikai nepradėjo kalbėti iki šešerių metų
amžiaus, nes jiems niekada šito neprireikė. Tą pačią tiesą
iliustruoja vienas ypatingas vaiko, turinčio kurčnebylius tėvus,
atvejis. Nukritęs ir užsigavęs jis pravirkdavo, tačiau neišleisdavo
jokio garso. Jis žinojo, kad garsiai šaukti nėra prasmės, nes tėvai
vis tiek neišgirs. Todėl jis tik vaizduodavo rėkiąs, kad atkreiptų
tėvų dėmesį, bet tai būdavo begarsis riksmas.
Taigi matome, kad būtina atsižvelgti į visą socialinį mūsų
nagrinėjamų faktų kontekstą. Turime ištirti ir socialinę aplinką,
supančią individą, kad galėtume suprasti konkretų „į pranašumą
nukreiptą tikslą“ (angl. goal of superiority), kurį jis pasirenka.
Socialinės jo situacijos išanalizavimas padės mums taip pat
nustatyti konkretaus negebėjimo prisitaikyti prie aplinkos
priežastį. Daugelis žmonių turi bendravimo sunkumų, nes
niekaip negali užmegzti normalaus santykio su aplinkiniais per
kalbą. Miknius - kaip tik toks atvejis. Ištyrę jo gyvenimą
sužinome, kad nuo pat vaikystės jis niekada nebuvo pakankamai
socialiai prisitaikęs. Jis vengdavo prisidėti prie bendros

44 GYVENIMO MOKSLAS
veiklos, jam nereikėjo nei draugų, nei pažįstamų. Jo kalbos
vystymasis priklausė nuo bendravimo su kitais, tačiau jis
nenorėjo su niekuo bendrauti, tad mikčiojo ir toliau. Iš tiesų
mikniams būdingos dvi tendencijos — viena skatina bendrauti
su aplinkiniais, kita verčia izoliuotis.
Vėliau, patyrinėję suaugusius žmones, vengiančius
socialinio gyvenimo, matysime, kad jie negali kalbėti viešumoje
ir tiesiog bijo scenos. Priežastis ta, kad savo klausytojus jie laiko
priešais. Jie pasijunta nevisavertiški susidūrę su tariamai
priešiška ir dominuojančia publika. Tačiau žmogus gali gerai
kalbėti tik tuomet, kai pasitiki savimi ir savo klausytojais. Tiktai
tokiu atveju jis gali nugalėti scenos baimę.
Taigi menkavertiškumo jausmas ir socialinio ugdymo
problema glaudžiai susiję. Viena vertus, menkavertiškumo
jausmas kyla iš socialinio neprisitaikymo, kita vertus, socialinis
ugdymas virsta pagrindiniu metodu, kuriuo mes visi galime
nugalėti savo menkavertiškumo jausmą.
Esama tiesioginio ryšio tarp socialinio ugdymo ir sveiko
proto. Kai sakome, kad žmonės sprendžia problemas
remdamiesi sveiku protu, turime galvoje sukauptą socialinės
grupės išmintį. Kita vertus, kaip minėjome ankstesniame
skyriuje, žmonės, pasižymintys asmenine kalba ir asmeniniu
mąstymu, parodo savo nenormalumą. Šiam tipui priklauso
bepročiai, neurotikai ir nusikaltėliai. Pastebėjome, kad kai kurie
dalykai jiems visai neįdomūs. Jiems nepatinka žmonės,
institucijos, socialinės normos. Bet kaip tik šiuose dalykuose
glūdi kelias į išsigelbėjimą.
Mūsų uždavinys, dirbant su tokiais asmenimis, yra
sudominti juos socialiniais faktais. Neurotikai visuomet

2 skyrius. Menkavertiškumo kompleksas 45

jaučiasi pateisinti, jei parodome jiems šiek tiek geros valios.
Tačiau geros valios neužtenka. Privalome padėti jiems suprasti,
kad visuomenei svarbu tik tai, ką jie iš tiesų padaro, ką jie iš tiesų
jai duoda.
Menkavertiškumo jausmas ir pranašumo siekis yra
universalūs, tačiau klystume manydami, jog šis faktas reiškia,
kad visi žmonės vienodi. Menkavertiškumas ir pranašumas - tai
bendrosios sąlygos, darančios įtaką žmogaus gyvenimui, bet
šalia jų dar egzistuoja ir fizinės jėgos, sveikatos, aplinkos
skirtumai. Dėl šios priežasties individai, atsidūrę tokiose pačiose
sąlygose, daro skirtingas klaidas. Tirdami vaikus nerasime pas
juos jokio universalaus ir teisingo būdo reaguoti į išorinį pasaulį.
Kiekvienas vaikas reaguoja savotiškai. Visi jie siekia geresnio
gyvenimo stiliaus, tačiau kiekvienas jų siekia savaip, darydami
savas klaidas ir eidami savu keliu į sėkmę.
Paanalizuokime kai kuriuos individų nukrypimus nuo
normos ir keistenybes. Imkime, pavyzdžiui, kairiarankius vaikus.
Esama vaikų, kurie niekada nesužino esantys kairiarankiai, nes
juos labai rūpestingai išmokė naudotis dešiniąja ranka. Pradžioje
jie tai daro negrabiai ir netobulai, todėl gauna barti arba sulaukia
kritikos ir pajuokos. Tačiau juoktis iš jų būtų didelė klaida, nes
reikia treniruoti abi rankas. Kairiarankį vaiką galima atpažinti jau
lopšyje - kairę ranką jis judina daugiau nei dešinę. Vėliau
gyvenime jis gali jausti daug nepatogumų dėl nepakankamai
išvystytos dešinės rankos. Kita vertus, jam dažnai susiformuoja
stiprus susidomėjimas savo dešine ranka ar plaštaka, kuris
atsiskleidžia, pavyzdžiui, rašant, piešiant ir t. t. Tiesą sakant,
nieko nestebina tai, kad vėliau kairiarankiui mokytis

46 GYVENIMO MOKSLAS
sekasi geriau nei normaliems vaikams. Kadangi jis buvo
priverstas kuo nors domėtis, jis, taip sakant, pakilo iš lovos
anksčiau - kitaip tariant, įgimtas trūkumas paskatino
rūpestingiau lavintis. Dažnai tokia situacija tampa didžiuliu
pranašumu ugdant meninį talentą ar artistinius gabumus.
Paprastai toks vaikas yra ambicingas ir visomis išgalėmis
stengiasi nugalėti savo trūkumus. Vis dėlto kartais, kai kovoti
pernelyg sunku, jis ima pavydėti kitiems, ir todėl jam išsivysto
pernelyg stiprus menkavertiškumo jausmas, kurį nugalėti
sunkiau nei įprastais atvejais. Nuolatinė kova vaiką gali paversti
pernelyg kovingu, ir suaugęs jis kentės nuo įkyraus noro įveikti
savo nerangumą ir netobulumą. Tokiam žmogui gyventi būna
sunkiau nei kitiems.
Vaikai siekia tikslų, daro klaidas ir vystosi skirtingai,
kiekvienas pagal savo prototipą, susiformavusį ketvirtaisiais
penktaisiais gyvenimo metais. Kiekvieno vaiko tikslas būna
kitoks. Vienas nori tapti dailininku, o kitas - apskritai pasitraukti
iš pasaulio, kuriame nepritampa. Galbūt mes žinome, kaip jam
nugalėti savo netobulumą, bet jis pats to nežino, ir, deja,
pernelyg dažnai faktai jam išaiškinami klaidingai.
Daugelis vaikų kenčia nuo regėjimo, klausos, kvėpavimo ar
virškinimo sutrikimų, ir mes pastebime, kad šie sutrikimai
žadina jų susidomėjimą. Vieno žmogaus atvejis yra įdomus
tokios situacijos pavyzdys. Jį apimdavo astmos priepuoliai tik
grįžus vakare iš darbo namo. Tai buvo apie keturiasdešimt
penkerių metų vyras, turintis šeimą ir gerą tarnybą. Paklausus,
kodėl priepuoliai jį visuomet užklupdavo parėjus iš darbo namo,
jis paaiškino: „Suprantate,

2 skyrius. Menkavertiškumo kompleksas 47

mano žmona didelė materialiste, o aš esu idealistas, todėl mes
dažnai nesutariame tarpusavyje. Grįžęs iš darbo noriu pabūti
ramybėje, pasidžiaugti namais, o jai reikia žmonių draugijos,
todėl ji ima skųstis, kad turi sėdėti namuose. Tai mane supykdo,
ir aš imu dusti.“
Kodėl gi šis vyras pradėdavo dusti, o ne, pavyzdžiui, vemti?
Paprasčiausiai jis buvo ištikimas savo prototipui. Kaip
sužinojome, vaikystėje jis kurį laiką dėl kažkokios ligos buvo
tampriai subintuotas, ir šie tvarsčiai neleido jam normaliai
kvėpuoti, nekalbant jau apie kitus nepatogumus. Jų namuose
dirbo tarnaitė, kuri labai jį mylėjo. Ji galėdavo ištisą dieną prie
jo sėdėti ir jį guosti. Ji skirdavo jam visą savo dėmesį
pamiršdama netgi save. Todėl vaikas susidarė įspūdį, kad visą
gyvenimą jį kas nors linksmins ir guos. Kai jam sukako ketveri,
tarnaitė ištekėjo ir paliko jų namus. Lydėdamas ją į stotį, jis visą
laiką karčiai verkė, o jai išvykus tarė savo motinai: „Dabar, kai
ji išvažiavo, pasaulis man pasidarė nebeįdomus.“
Matome, kad ir suaugęs jis lygiai taip pat, kaip ir prototipo
formavimosi amžiuje, ieško idealaus asmens, kuris jį visuomet
linksmintų, guostų ir vien tik juo domėtųsi. Problemos priežastis
buvo ne oro trūkumas, o tai, kad jis nesijautė nuolat
linksminamas ir guodžiamas. Akivaizdu, kad nelengva surasti
tokį žmogų, kuris jus nuolat linksmintų. Šis vyriškis visuomet
norėdavo valdyti situaciją, ir jo liga tam tikru mastu padėdavo
jam tai įvykdyti. Kai jis imdavo dusti, jo žmonai dingdavo noras
eiti į svečius ar į teatrą. Tokiu būdu jis pasiekdavo „pranašumo
tikslą“.
Sąmonės lygmenyje šis žmogus visuomet būdavo teisingas ir
padorus, tačiau širdyje norėdavo būti nugalėtojas.

48 GYVENIMO MOKSLAS
Jis troško, kad jo žmona taptų, jo žodžiais, „idealiste“. Tačiau
įtariame, kad po jo žodžiais glūdėjo kitokie motyvai...
Dažnai pastebime, kad vaikai, turintys silpnas akis, labiau
domisi regimais dalykais. Kartais jie netgi išsiugdo didelių
gebėjimų šioje srityje. Didis poetas Gustavas Freitagas 7 turėjo
silpnas akis ir sirgo astigmatizmu, tačiau tai nesutrukdė jam
pasiekti literatūros aukštumų. Ne vienas poetas ir dailininkas
turėjo problemų su akimis, bet dažnai tai tik padidindavo jų
smalsumą. Freitagas yra pasakęs apie save: „Kadangi mano akys
buvo ne tokios kaip kitų žmonių, atrodo, kad aš buvau priverstas
daugiau naudoti ir ugdyti savo vaizduotę. Nežinau, ar tai padėjo
man tapti garsiu rašytoju, tačiau dėl savo silpnaregystės aš
daugiau matau vaizduotės akimis, nei kiti žmonės - kūniškomis.
Jei patyrinėsime genialių žmonių gyvenimą, matysime, kad
daugelis jų turėjo silpnas akis arba pasižymėjo kitais fiziniais
trūkumais. Kai kurių tautų mituose netgi dievai turėjo tam tikrų
trūkumų, pavyzdžiui, buvo akli viena ar abejomis akimis.
Faktas, kad kai kurie genijai, būdami beveik akli, geriau
suprasdavo linijų, šešėlių ir spalvų skirtumus, rodo, ką galima
padaryti su neįgaliais vaikais tinkamai supratus jų problemas.
Kai kurie žmonės labiau domisi maistu nei kiti. Jie nuolatos
svarsto, ką gali valgyti, o ko negali. Paprastai tokie asmenys
vaikystėje turėjo problemų dėl valgymo, todėl išsiugdė didesnį
susidomėjimą maistu nei kiti. Galbūt

7
Gustavas Freitagas (Gustav Freytag, 1816-1895) - vokiečių dramaturgas ir
novelistas.

2 skyrius. Menkavertiškumo kompleksas 49

jie turėjo rūpestingą motiną, kuri jiems nuolat nurodinėdavo, ką
jie gali valgyti, o ko ne. Tokiems žmonėms tenka nuolat kovoti
su skrandžio problemomis, todėl jie gyvai domisi, ką valgys
pietų, vakarienės ar pusryčių. Dažnai galvodami apie valgį jie
kartais tampa puikiais virėjais ar dietų specialistais.
Vis dėlto būna ir taip, kad skrandžio ar žarnyno liga priverčia
žmones ieškoti maisto pakaitalo. Kartais maistą atstoja pinigai, ir
tokie žmonės tampa šykštuoliais arba sėkmingais bankininkais.
Dažnai jie deda visas pastangas, kad tiktai sukauptų kuo daugiau
pinigų, šiam tikslui skirdami savo dienas ir naktis. Jie niekuomet
nepaliauja galvoti apie savo verslą - šis faktas teikia jiems
didžiulį pranašumą prieš panašią profesiją pasirinkusius žmones.
Čia derėtų prisiminti santykį tarp kūno ir dvasios. Tam tikras
trūkumas ne visada sukelia tas pačias pasekmes. Nėra būtino
priežastinio ryšio tarp fizinio netobulumo ir blogo gyvenimo
stiliaus. Tinkamas gydymas arba visavertis maitinimas gali iš
dalies pašalinti fizinį trūkumą. Ne fiziniai trūkumai kalti dėl
blogų rezultatų - kalta paciento nuostata jų atžvilgiu. Štai kodėl
psichologui turi rūpėti ne fiziniai trūkumai ar išimtinai fizinis
priežastingumas, o klaidinga nuostata fizinės situacijos atžvilgiu.
Štai kodėl individualioji psichologija siekia paskatinti žmogų
kovoti prieš savo menkavertiškumo jausmą prototipo
formavimosi laikotarpiu.

Kartais pastebime, kad žmogaus nekantrumo priežastis -

nemokėjimas ramiai spręsti problemų. Matydami žmones, kurie
nuolat juda, greitai supyksta ir susijaudina,

50 GYVENIMO MOKSLAS
galime drąsiai teigti, kad jie pasižymi stipriu menkavertiškumo
jausmu. Asmuo, įsitikinęs, jog gali įveikti savo problemas,
nebus neramus. Kita vertus, jis gali ir ne visada daryti tai, kas
būtina. Arogantiški, įžūlūs, kovingi vaikai taip pat demonstruoja
stiprų menkavertiškumo jausmą. Mūsų uždavinys, kai kalbame
apie tokius vaikus, — ieškoti jų problemų priežasčių, kad
galėtume taikyti teisingą gydymą. Niekuomet neturėtume jų
kritikuoti ar bausti už jų prototipo ar gyvenimo stiliaus klaidas.
Vaikų prototipo klaidas galime atpažinti iš tam tikrų keistų
ypatybių: tai gali būti neįprastas interesas, siekis pranokti kitus,
pranašumo troškimas ir t. t. Egzistuoja toks vaikų tipas, kurie
bijo imtis veiklos ar kaip nors save išreikšti. Jie kiek tik
įmanoma šalinasi kitų asmenų ir vengia pakliūti į netikėtas
situacijas. Jie verčiau pasilieka savo uždarame ratelyje, kuriame
jaučiasi saugūs. Mokykloje, gyvenime, visuomenėje,
santuokoje jie elgiasi taip pat. Jie tikisi daug nuveikti savo
mažame pasaulėlyje - taip jiems lengviau pasiekti savo
pranašumo tikslą. Šią savybę galime pastebėti tarp daugelio
žmonių. Jie pamiršta, kad norint ko nors pasiekti, reikia išmokti
susidoroti su bet kokia situacija. Reikia būti pasiruošusiam
viskam. Jei žmogus vengia tam tikrų situacijų ar tam tikrų
asmenų, pasiteisinti jis gali tik remdamasis savo asmenine
logika, tačiau to neužtenka. Jam reikalingi atnaujinantys
socialinių ryšių ir sveiko proto vėjai.
Filosofas, norintis parašyti darbą, negali visą dieną
svečiuotis pas kitus. Jam reikia ilgą laiką pabūti vienumoje, kad
galėtų sukaupti mintis ir panaudoti teisingą metodą. Bet vėliau,
užbaigęs knygą, jis privalo dvasiškai augti

2 skyrius. Menkavertiškumo kompleksas 51

palaikydamas ryšius su visuomene. Šie ryšiai yra svarbi jo
intelektualinio tobulėjimo dalis. Taigi sutikę tokį žmogų, turime
paisyti dvejopų jo poreikių. Taip pat privalome atminti, kad jis
gali būti ir naudingas, ir nenaudingas visuomenei, todėl turime
rūpestingai skirti naudingą elgesį nuo nenaudingo.
Žmonės visuomet siekia rasti tokią situaciją, kurioje jie
pranoktų kitus - šis faktas padės mums suvokti visus socialinius
procesus. Tad vaikai, pasižymintys stipriu menkavertiškumo
jausmu, vengia žaisti su stipresniais vaikais ir mieliau renkasi
silpnesnius, kuriems galėtų vadovauti. Tai nenormali ir
patologiška menkavertiškumo jausmo apraiška, nes - ir tai labai
svarbu suprasti - lemiamą reikšmę turi ne pats menkavertiškumo
jausmas, o jo mastas ir pobūdis.
Nenormalus menkavertiškumo jausmas buvo pavadintas
„menkavertiškumo kompleksu“ (angl. inferiority complex).
Tačiau „kompleksas“ - netinkamas žodis šiam jausmui,
persmelkiančiam visą žmogaus asmenybę. Tai greičiau ne
kompleksas, o beveik liga, kurios žalingi padariniai įvairuoja
priklausomai nuo skirtingų aplinkybių. Tarkime, kartais mes
nepastebime žmogaus menkavertiškumo jausmo, kai jis dirba
darbą, kuriame jaučiasi tvirtai. Kita vertus, jis gali nesijausti taip
užtikrintai būdamas tarp žmonių ar bendraudamas su priešinga
lytimi, ir tokiais atvejais įmanoma išsiaiškinti tikrąją jo
psichologinę situaciją.
Klaidas lengviau pastebėti įtemptoje ar sudėtingoje
situacijoje. Būtent keblioje ar naujoje situacijoje geriausiai
atsiskleidžia žmogaus prototipas, o daugiausia keblumų,

52 GYVENIMO MOKSLAS
tiesą sakant, beveik visuomet ir sukelia nauja situacija. Štai
kodėl, kaip jau minėjome pirmame skyriuje, socialinio intereso
mastas aiškiausiai pasireiškia naujoje socialinėje situacijoje.
Vaiko socialinį interesą galime stebėti mokykloje lygiai taip
pat puikiai kaip ir visuomeniniame gyvenime apskritai.
Mokykloje matyti, ar jis bendrauja su bendraklasiais, ar jų
vengia. Išvydę hiperaktyvius, klastingus, gudrius vaikus, turime
pamėginti žvilgtelėti į jų dvasią, kad rastume tokio jų elgesio
priežastis. O jei koks nors vaikas yra neryžtingas ir žengia
priekin tik esant palankioms sąlygoms, galime spėti, kad šios jo
savybės pasireikš ir jo vėlesniame visuomeniniame bei
šeimyniniame gyvenime.
Dažnai sutinkame žmonių, kurie sako: „Aš būčiau pasielgęs
taip ir taip..., būčiau dirbęs tai ir tai..., būčiau kovojęs su tuo ir
tuo žmogumi..., bet..!“ Visi tokie pareiškimai rodo stiprų
menkavertiškumo jausmą, ir, tiesą sakant, jei juos teisingai
suprantame, galime geriau suvokti tokias emocijas kaip,
pavyzdžiui, abejonė. Akivaizdu, kad abejojantis asmuo
paprastai lieka su savo abejonėmis ir nesiima nieko. Tačiau jei
žmogus sako: „Aš negalėsiu“, greičiausiai jis taip ir pasielgs.
Psichologas, jei jis gana atidus, žmonėse dažnai pastebi
prieštaravimus. Šiuos prieštaravimus taip pat galime laikyti
menkavertiškumo jausmo ženklu. Tačiau turime atkreipti
dėmesį ir į žmogaus, kurio problemą sprendžiame, judesius.
Pavyzdžiui, jo maniera prieiti prie žmonių ar susipažinti su jais
gali dvelkti neryžtingumu, ir šis neryžtingumas dažnai
pasireiškia kitomis gyvenimo situacijomis. Kai kurie žmonės
įpratę žengti vieną

2 skyrius. Menkavertiškumo kompleksas 53

žingsnį į priekį ir vieną atgal - tai stipraus menkavertiškumo
jausmo ženklas.
Mūsų uždavinys - išmokyti tokius žmones atsikratyti savo
neryžtingumo. Teisingiausia būtų juos padrąsinti, o
klaidingiausia — kritikuoti ir slopinti jų entuziazmą. Turime
padėti jiems suprasti, kad jie gali susidoroti su sunkumais ir
spręsti gyvenimo problemas. Tai vienintelis būdas padėti žmogui
pasitikėti savimi, ir tai vienintelė priemonė išgydyti
menkavertiškumo jausmą.

54 GYVENIMO MOKSLAS
 Trečias skyrius

Pranašumo kompleksas

Paskutiniame skyriuje aptarėme menkavertiškumo

kompleksą ir jo santykį su bendru menkavertiškumo jausmu,
kuris būdingas mums visiems ir su kuriuo mes visi kovojame.
Dabar turime pakalbėti apie priešingą temą, t. y. apie pranašumo
kompleksą (anlg. superiority complex).
Matėme, kaip kiekvienas individualaus gyvenimo
simptomas pasireiškia per judėjimą, kitaip tariant, per
vystymąsi. Todėl apie simptomą galime pasakyti, kad jis turi
praeitį ir ateitį. Ateitis susijusi su mūsų siekiais ir tikslais, o
praeitis reiškia mūsų menkavertiškumo ar neadekvatumo
būseną, kurią mėginame įveikti. Kaip tik todėl gydydami
menkavertiškumo kompleksą daugiau dėmesio skiriame jo
pradžiai, o susidūrę su pranašumo kompleksu labiau domimės
jo vystymųsi, jo progresavimu. Be to, abu kompleksai natūraliai
susiję. Neturėtume nustebti, jei tais atvejais, kai žmoguje
įžvelgiame menkavertiškumo kompleksą, jame pastebime ir
daugiau ar mažiau slaptą pranašumo kompleksą. Kita vertus, jei
tyrinėjame pranašumo kompleksą ir jo raidą, visuomet
atrandame ir daugiau ar mažiau paslėptą menkavertiškumo
kompleksą.

3 skyrius. Pranašumo kompleksas 55

 Žinoma, turime atminti, kad žodis „kompleksas“, vartojamas
menkavertiškumui ar pranašumui apibūdinti, reiškia tiesiog
perdėtą menkavertiškumo jausmo ar pranašumo siekio būseną.
Žvelgiant į dalykus šitokiu būdu, dingsta dviejų vienas kitam
priešingų polinkių, menkavertiškumo ir pranašumo kompleksų,
egzistuojančių tame pačiame individe, paradoksas. Juk
akivaizdu, kad pranašumo siekis ir menkavertiškumo jausmas,
kaip normalios emocijos, natūraliai papildo viena kitą. Mes
nesiektume pranašumo ir sėkmės, jei būtumėme visiškai
patenkinti dabartine savo padėtimi. Kadangi vadinamieji
kompleksai išsivysto iš natūralių jausmų, jie ne daugiau
prieštaringi nei jausmai.
Mes niekada nenustojame siekę pranašumo. Tiesą sakant, šis
siekis formuoja individo sąmonę, jo psichiką. Kaip jau
minėjome, gyvenimas — tai tikslo ar formos įgijimas, o
pranašumo siekis yra šio proceso varomoji jėga. Tai lyg srautas,
pagaunantis visa, kas pasitaiko jo kelyje. Pažvelgę į tingius
vaikus ir pamatę, kad jie nieko neveikia ir niekuo nesidomi,
galime pagalvoti, kad jie, atrodytų, nieko nesiekia. Vis dėlto ir
jiems būdingas pranašumo troškimas, troškimas, kuris verčia
juos teisintis: „Jei nebūčiau toks tingus, galėčiau tapti
prezidentu.“ Jie stengiasi ir siekia, jei taip galima sakyti,
sąlygiškai. Jie labai geros nuomonės apie save ir mano, kad daug
ką naudinga nuveiktų gyvenime, jei tik... Žinoma, tai melavimas
sau, kitaip tariant, prasimanymas, tačiau visi gerai žinome, kad
žmonės dažnai pasitenkina prasimanymais. Tai ypač tipiška
asmenims, kuriems trūksta drąsos. Jie visiškai puikiai susigyvena
su fantazijomis. Nesijausdami užtikrinti, jie

56 GYVENIMO MOKSLAS
visuomet stengiasi eiti aplinkkeliais, kad išvengtų sunkumų.
Šitaip bėgdami nuo problemų ir šalindamiesi kovos jie ima
jaustis stipresni ir protingesni nei iš tiesų yra.
Pastebėjome, kad vagiliaujantys vaikai kenčia nuo
pranašumo komplekso. Jie mano galį lengvai apmulkinti kitus -
kiti esą nežino, jog jie vagia. Taip jie tampa turtingesni be
didelių pastangų. Šis jausmas ypač paplitęs tarp nusikaltėlių,
kurie manosi esą tikri didvyriai.
Jau esame aptarę šį bruožą kitu atžvilgiu, kaip asmeninės
logikos pasireiškimą. Jis neturi nieko bendra su sveiku protu ar
visuomenėje priimta logika. Jei žudikas mano esąs didvyris, tai
jo asmeninė nuomonė. Jam stinga drąsos, nes savo veiksmais jis
nori išvengti gyvenimo problemų sprendimo. Taigi
nusikalstamumas yra pranašumo komplekso pasekmė, o ne
kokio nors esminio ir įgimto blogumo apraiška.
Panašių simptomų aptinkame ir tarp neurotikų. Pavyzdžiui,
juos vargina nemiga, ir todėl jie kitą dieną būna nepajėgūs
vykdyti savo pareigų. Jiems atrodo, kad iš jų negalima reikalauti
kokybiško darbo, nes dėl nemigos jie neįstengia atlikti to, ką
šiaip galėtų padaryti. Jie nuolat skundžiasi: „Ko tik aš
nepadaryčiau, jei nors kartą išsimiegočiau!“
Kažkas panašaus būdinga ir depresuotiems asmenims,
kenčiantiems nuo nerimo. Šis nerimas paverčia juos tikrais
tironais. Faktiškai jie naudojasi savo nerimu tam, kad valdytų
kitus: jiems nuolat reikia, kad kas nors būtų šalia; juos visuomet
kas nors turi lydėti, kad ir kur jie eitų ir t. t. Depresuoto žmogaus
artimieji privalo tvarkyti savo gyvenimą atsižvelgdami į jo
poreikius.

3 skyrius. Pranašumo kompleksas 57

 Melancholiški ir psichiškai nesveiki asmenys visuomet būna
šeimos dėmesio centre. Tad menkavertiškumo kompleksas
tampa jų galios šaltiniu. Jie skundžiasi, kad yra silpni, netenka
svorio ir t. t., bet nepaisant to jie turi daugiausia galios iš visų. Jie
valdo sveikus šeimos narius. Šis faktas neturėtų mūsų stebinti,
nes mūsų kultūroje silpnumas gali būti gana stiprus ir galingas.
(Tiesą sakant, jei paklaustume savęs, kas mūsų kultūroje
stipriausias asmuo, logiškas atsakymas būtų - kūdikis. Kūdikis
valdo visus, o jo nevaldo niekas.)
Panagrinėkime ryšį tarp pranašumo ir menkavertiškumo
kompleksų. Kaip pavyzdį imkime problemišką vaiką,
pasižymintį pranašumo kompleksu, - vaiką, kuris yra įžūlus,
arogantiškas ir linkęs peštis. Pastebėsime, kad jis nuolat stengiasi
pasirodyti stipresnis nei iš tiesų yra. Visi žinome, kaip ūmaus
charakterio vaikai norėdami kontroliuoti kitus užpuola juos
netikėtai. Kurgi slypi jų nekantrumo priežastis? Jie nepasitiki
savo jėgomis ir nėra tikri, kad pasieks savo tikslą. Jie jaučiasi
nevisaverčiai. Tarp kovingų, agresyvių vaikų visuomet
pastebėsime menkavertiškumo kompleksą ir troškimą jį nugalėti.
Jie tarsi stengiasi pasistiebti ant pirštų, kad atrodytų didesni ir
šiuo lengvu būdu įgytų sėkmę, savigarbą ir pranašumą.
Privalome rasti tokių vaikų gydymo metodus. Jie taip elgiasi,
nes nemato gyvenimo sąryšingumo, nesuvokia natūralios daiktų
tvarkos. Beprasmiška juos dėl to smerkti, nes kiekvieną kartą
paklausti jie sakys, kad anaiptol nesijaučia nevisavertiški.
Verčiau turėtume draugiškai išdėstyti jiems savo nuomonę ir
pasistengti, kad jie pamažu ją suprastų.

58 GYVENIMO MOKSLAS
 Jei žmogus mėgsta pasirodyti, tai tik todėl, kad jis jaučiasi
nevisavertis, kitaip tariant, jis nesijaučia pakankamai stiprus
konkuruoti su kitais naudingose gyvenimo srityse. Štai kodėl jis
užsiima nenaudingais dalykais. Jis negali darniai sugyventi su
visuomene. Jis nėra socialiai prisitaikęs ir nežino, kaip spręsti
socialines gyvenimo problemas. Todėl, pasidomėję jo vaikyste,
sužinome apie nuolatinę jo kovą su savo tėvais ir mokytojais.
Tokiais atvejais būtina gerai suvokti situaciją ir paaiškinti ją
vaikams.
Tą pačią menkavertiškumo ir pranašumo kompleksų
kombinaciją matome ir neurozių atveju. Neurotikas dažnai rodo
savo pranašumo kompleksą, bet nemato savo menkavertiškumo
komplekso. Šį procesą labai gerai pailiustruos vienas įkyrių
būsenų neurozės atvejis. Viena jauna mergina turėjo glaudžius
santykius su savo vyresniąja seserimi, kuri dėl savo žavesio
buvo visų mėgstama. Šį faktą derėtų įsidėmėti nuo pat pradžių,
nes jei vienas šeimos narys aiškiai išsiskiria iš kitų, šie ima dėl
to kentėti. Taip būna visada, nesvarbu, ar privilegijuotas asmuo
yra šeimos tėvas, ar vienas iš vaikų, ar motina. Kiti šeimos nariai
dėl to atsiduria labai sunkioje situacijoje ir kartais jie jaučiasi
negalį jos pakelti.
Stebėdami tokias šeimas pamatysime, kad visi likę vaikai
turi menkavertiškumo kompleksą ir siekia pranašumo. Jei jie
domėsis ne tik savimi, bet ir kitais žmonėmis, gyvenimo
problemas jie spręs patenkinamai. Bet jei jų menkavertiškumo
kompleksas tampa aiškiai matomas, jie pasijunta gyveną tarsi
priešiškoje šalyje, kur jie visada labiau rūpinasi savo interesais
nei kitų, ir taip išsiugdo nepakankamą bendrystės jausmą. Jų
nuostata socialinių

3 skyrius. Pranašumo kompleksas 59

gyvenimo problemų atžvilgiu toli gražu nepadeda jų spręsti.
Todėl siekdami palengvėjimo jie pasuka nenaudingo gyvenimo
link. Mes žinome, kad nuo to jiems nepalengvės, bet jiems
atrodo, kad lengviau gyventi, kai vengi problemų ir esi
išlaikomas kitų. Jie kaip elgetos, kurie gyvena kitų sąskaita ir
jaučiasi patogiai neurotiškai išnaudodami savo silpnybes.
Atrodytų, tai bendras žmogaus prigimties bruožas, kai
individai — ir vaikai, ir suaugusieji - jausdamiesi silpni praranda
socialinį interesą ir ima siekti pranašumo. Jie nori spręsti
gyvenimo problemas tokiu būdu, kad įgytų asmeninį pranašumą
be jokių socialinio intereso priemaišų. Kol asmuo siekia
pranašumo tramdydamas jį socialiniu interesu, tol jis gyvena
naudingai ir gali nuveikti daug gero. Tačiau jei jam trūksta
socialinio intereso, jis netinkamai pasiruošęs spręsti gyvenimo
problemas. Kaip jau minėjome, šiai kategorijai galima priskirti
problemiškus vaikus, pamišėlius, nusikaltėlius, savižudžius ir t.
t.
Taigi mergina, apie kurią pradėjome kalbėti, augo
nepatirdama tiek dėmesio, kiek jos sesuo ir todėl jautėsi
nuskriausta. Jei ji būtų buvusi socialiai suinteresuota ir būtų
supratusi, ką mes suprantame, jos gyvenimas būtų galėjęs
formuotis kita linkme. Ji ėmė studijuoti muziką, tačiau pamokose
jausdavo nuolatinę įtampą dėl menkavertiškumo komplekso, nes
nuolat mąstydavo apie savo privilegijuotą seserį. Taigi ir čia jai
nesisekė. Kai jai sukako dvidešimt, jos vyresnioji sesuo ištekėjo,
ir ji taip pat ėmė mąstyti apie santuoką nenorėdama nusileisti
seseriai. Tokiu būdu ji vis giliau įsitraukė į šį varžymąsi, vis
labiau toldama nuo sveiko ir naudingo gyvenimo. Jos galvoje
gimė

60 GYVENIMO MOKSLAS
idėja, esą ji nepaprastai bloga mergaitė ir turinti magiškų galių
pasiųsti žmogų į pragarą.
Šioje magiškoje galioje mes matome ne ką kita, kaip
pranašumo komplekso pasireiškimą. Kita vertus, mergina
skundėsi šia galia panašiai kaip turtuoliai kartais skundžiasi, jog
jiems sunku būti turtingiems. Ji ne tik jautė, kad turi dievišką
galią pasiųsti žmones į pragarą, bet kartais ją apimdavo įspūdis,
kad ji gali ir privalo išgelbėti tuos žmones. Žinoma, šios
pretenzijos absurdiškos, tačiau tokiomis fantazijomis ji įtikino
save, jog turi didesnių galių nei jos privilegijuotoji sesuo. Ji
galėjo pranokti savo seserį tik šiuo žaidimu. Ir kuo daugiau ji
skundėsi savo galia, tuo labiau atrodė tikėtina, kad ji iš tiesų ją
turi. Jei ji būtų šaipiusi iš šios savo idėjos, jos pretenzijos būtų
buvusios abejotinos. Tik skųsdamasi ji galėjo būti patenkinta
savo dalia. Taigi iš šio pavyzdžio matome, kad pranašumo
kompleksas kartais gali būti nematomas ir nepripažįstamas,
tačiau faktiškai egzistuojantis kaip menkavertiškumo
komplekso kompensacija.
Vyresnioji sesuo - apie kurią dabar pakalbėsime - mėgavosi
žymiai didesniu palankumu, nes kažkada ji, kaip pirmasis
vaikas, buvo šeimos dėmesio centre ir visų lepinama. Kai gimė
trejais metais jaunesnė sesuo, vyresniosios situacija ženkliai
pasikeitė. Anksčiau ji buvo vienintelis dėmesio centras, o dabar
staiga prarado šią poziciją. Dėl šios priežasties ji tapo kovingu
vaiku. Tačiau kovingumas paprastai pasireiškia tik kai šalia
esama silpnesnių. Tiesą sakant, kovingas vaikas nėra drąsus -
juk jis kovoja prieš silpnesnius vaikus. Pakliuvęs tarp stipresnių,
toks vaikas, užuot tapęs peštuku, pasidaro irzlus arba prislėgtas
ir dėl šios priežasties galbūt bus mažiau vertinamas šeimos rate.

3 skyrius. Pranašumo kompleksas 61

 Vyresnioji mergaitė jautėsi nebe taip mylima kaip anksčiau,
ir pasikeitusi jos artimųjų elgsena jos atžvilgiu tik patvirtino jos
spėliones. Dėl to ji labiausiai kaltino savo motiną, nes juk būtent
ji parnešė tą naują mergaitę į namus. Tai paaiškina, kodėl jos
motina daugiausia kentėdavo nuo jos išpuolių.
Kita vertus, naujagimė atsidūrė palankesnėje padėtyje, nes ją,
kaip ir visus kūdikius, prižiūrėjo, saugojo ir lepino. Todėl jai
nereikėjo nei stengtis, nei kovoti. Ji augo kaip labai meili, labai
romi, labai mylima mergaitė — tikras šeimos centras. Kartais
dorybė triumfuoja prisidengusi paklusnumu!
Dabar panagrinėkime, ar tas jos meilumas, romumas ir
gerumas pasuko vaisinga gyvenimo linkme. Galime spėti, kad ji
buvo tokia sukalbama ir paklusni tik todėl, kad ją lepino. Tačiau
mūsų civilizacija ne itin palanki išlepintiems vaikams. Kartais
šeimos tėvas susipranta ir nutraukia paikinimą. Kartais situaciją
pakeičia mokykla. Tokio vaiko padėtis nuolat pavojuje, todėl
lepinamas vaikas jaučiasi nevisavertis. Šio menkavertiškumo
jausmo lepinami vaikai neparodo tol, kol aplinkybės palankios,
tačiau kai tik situacija pasikeičia nepalankia linkme, jie arba
palūžta ir nusimena, arba išsiugdo pranašumo kompleksą.
Pranašumo ir menkavertiškumo kompleksai turi vieną
bendrą bruožą — jie visuomet traukia nenaudingos gyvenimo
pusės link. Niekada nepamatysime, kad arogantiški, įžūlūs
vaikai, turintys pranašumo kompleksą, rinktųsi naudingą
gyvenimo pusę.
Pradėję eiti į mokyklą, išlepinti vaikai atsiduria nepalankiose
aplinkybėse. Nuo šios akimirkos galime stebėti, kaip jų nuostata
gyvenimo atžvilgiu pakinta: jie ima

62 GYVENIMO MOKSLAS
abejoti savimi ir nieko neužbaigia iki galo. Taip atsitiko ir anai
jaunesniajai seseriai, apie kurią šnekėjome. Ji pradėjo mokytis
siuvinėti, groti pianinu ir t. t., tačiau visus užsiėmimus po
trumpo laiko mesdavo. Tuo pačiu metu ji liovėsi domėtis kitais
žmonėmis, prarado norą išeiti iš namų ir jautėsi prislėgta. Jai
atrodė, kad ją nustelbia vyresnioji sesuo, pasižyminti
patrauklesnėmis savybėmis. Nepasitikėjimas savimi susilpnino
ir sugadino jos charakterį.
Vėlesniame gyvenime ji nuolat dvejodavo rinkdamasi
užsiėmimą ir nieko neužbaigdavo iki galo. Dvejonės ją
persekiojo ir meilės bei vedybų reikaluose, nepaisant jos
troškimo varžytis su seserimi. Sulaukusi trisdešimties ji savo
aplinkoje susirado vyrą, sergantį tuberkulioze. Nesunku nuspėti,
kad jos pasirinkimas prieštaravo tėvų valiai. Šį kartą ne ji, o tėvai
nutraukė draugystę, ir vestuvės neįvyko. Po metų ji ištekėjo už
trisdešimt penkeriais metais vyresnio vyro. Kadangi tokio
amžiaus vyras nebelaikomas tinkamu vyru, ši santuoka, kurią
vargu ar galima buvo pavadinti santuoka, atrodė beprasmiška.
Dažnai pastebime, kad menkavertiškumo kompleksas renkantis
sutuoktinį pasireiškia pasirenkant daug vyresnį už save asmenį
ar žmogų, netinkamą santuokai, pavyzdžiui, vedusį vyrą arba
ištekėjusią moterį. Tokiais atvejais galime įtarti, kad žmogus
tiesiog bijo sudaryti normalią santuoką. Kadangi vedybos
nesutvirtino anos merginos pranašumo jausmo, ji rado kitą būdą
pranašumui įgyti.
Ji nusprendė, kad svarbiausias dalykas pasaulyje - tai
pareiga. Ją apėmė nenumaldomas noras praustis. Prisilietusi prie
kokio nors žmogaus ar daikto, ji prausdavosi vėl.

3 skyrius. Pranašumo kompleksas 63

Tokiu būdu ji visiškai atsiribojo nuo kitų. Tiesą sakant, jos rankos
nuo to pasidarė tik purvinesnės. Priežastis gana paprasta: dėl
nuolatinio prausimosi jos rankų oda tapo šiurkšti ir ėmė labiau
traukti purvą.
Visa tai atrodo kaip menkavertiškumo komplekso išraiška,
tačiau ji pati jautėsi esanti vienintelis švarus asmuo pasaulyje ir
nuolat kritikavo bei kaltino kitus dėl to, kad jų nebuvo apsėdusi
prausimosi manija. Taigi ji vaidino savo vaidmenį tarsi
pantomimoje. Ji visada norėjo būti pranašesnė už kitus ir štai
pasitelkusi fantaziją ji tai pasiekė - tapo švariausia būtybė žemėje.
Taigi matome, kad jos menkavertiškumo kompleksas virto labai
aiškiai išreikštu pranašumo kompleksu.
Tas pats reiškinys būdingas ir megalomanams 8, kurie laiko
save Jėzumi Kristumi arba imperatoriumi. Tokie asmenys gyvena
nenaudingą gyvenimą ir savo vaidmenį vaidina beveik
įtikinamai. Jie yra užsidarę, ir jei patyrinėtume jų vaikystę,
sužinotume, kad pradžioje jie jautėsi nevisaverčiai, o vėliau visai
be reikalo išsiugdė pranašumo kompleksą.
Vienas penkiolikmetis vaikinas pakliuvo į beprotnamį, nes
nuolat patirdavo haliucinacijas. Jam atrodė, kad Austrijos
imperatorius miręs (tai įvyko dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą).
Žinoma, tai buvo netiesa, tačiau jis teigė, kad imperatorius
pasirodęs jam sapne ir liepęs vadovauti Austrijos armijai, nors
vargšas jaunuolis buvo visai nedidelio ūgio! Veltui jam rodydavo
laikraščius, kuriuose būdavo parašyta, kad imperatorius
apsistojęs savo pilyje

8
Megalomanija - didybės manija.

64 GYVENIMO MOKSLAS
ar važinėjęs savo mašina... Jis nesiliovė teigęs, kad imperatorius
miręs ir pasirodęs jam sapne.
Tuo metu individualioji psichologija tyrinėjo individo kūno
padėties miegant svarbą siekdama nustatyti jo
menkavertiškumo ir pranašumo jausmus. Panaši informacija
gali būti labai naudinga. Kai kurie žmonės miega susirietę tarsi
ežiai ir dar užsidengia galvas antklode. Tai reiškia, kad jie turi
menkavertiškumo kompleksą. Iš tiesų sunku patikėti, kad tokie
asmenys būtų drąsūs. Kita vertus, jeigu žmogus guli išsitiesęs
visu ūgiu, jo nepalaikysime silpnu ir neryžtingu. Ir tiesiogine, ir
perkeltine prasme jis mums pasirodys didingas - toks, koks jis
atrodo miego metu. Pastebėta, kad asmenys, mėgstantys
miegoti ant pilvo, yra nesukalbami ir užsispyrę.
Jaunuolis, apie kurį kalbėjome, buvo tirtas miego metu
siekiant nustatyti ryšį tarp jo elgesio ir miegojimo pozos.
Pastebėta, kad jis miegodavo sukryžiuotomis ant krūtinės
rankomis - kaip Napoleonas. Kaip žinia, prancūzų imperatorius
dažniausiai vaizduojamas kaip tik tokia poza. Kitą dieną vaikino
paklausė, ar jam ką nors primenanti tokia kūno padėtis. „Taip,
mano mokytoją“, - tarė jis. Pradžioje jo atsakymas visus
suglumino, bet vėliau kažkas pateikė mintį, kad jo mokytojas
galėjo būti panašus į Napoleoną. Pasirodė, kad taip buvo iš
tiesų. Maža to, berniukas mylėjo savo mokytoją ir troško tapti
pedagogu kaip ir jis. Tačiau vaikino šeima neturėjo pakankamai
pinigų išleisti jį į mokslus, todėl atidavė jį dirbti į restoraną, kur
dėl savo mažo ūgio jis tapo visų darbuotojų pajuokų objektu. Jis
labai dėl to kentėjo ir troško atsikratyti pažeminimo jausmo.
Deja, jis tai padarė netinkamu būdu.

3 skyrius. Pranašumo kompleksas 65

 Nesunku suprasti, kas atsitiko šiam jaunuoliui. Dėl mažo
ūgio ir nuolatinių restorano lankytojų pašaipų jam išsivystė
menkavertiškumo kompleksas. Kita vertus, jis nuolat siekė
pranašumo - troško tapti mokytoju. Bet kadangi kelias į šią
profesiją buvo užtvertas, jis susirado kitą tikslą, pasukdamas
nenaudingos gyvenimo pusės link. Jis tapo pranašesnis už kitus
žmones savo sapnais ir fantazijomis.

Taigi matome, kad pranašumas, kaip tikslas, gali individą

paskatinti gyventi ir naudingą, ir nenaudingą gyvenimą.
Pavyzdžiui, jei koks nors žmogus parodo dosnumą, tai gali reikšti
du dalykus: arba jis yra socialiai prisitaikęs ir iš tiesų nori padėti,
arba jis siekia tiesiog gerai pasirodyti kitų akyse. Psichologai
sutinka daug tokių, kurių vienintelis tikslas yra pasipuikuoti.
Paminėsiu atvejį iš praktikos: vienam jaunuoliui nesisekė
mokykloje, ir ilgainiui jo elgesys suprastėjo tiek, kad jis ėmė
praleidinėti pamokas ir vagiliauti. Vis dėlto tai nesulaikė jo nuo
nuolatinio gyrimosi. Tokio elgesio priežastis - menkavertiškumo
kompleksas. Jaunuolis troško ko nors reikšmingo pasiekti — net
jei ir pigios tuštybės kaina. Jis vogdavo pinigus ir dovanodavo
prostitutėms gėles bei įvairius niekučius. Vieną dieną jis
automobiliu nuvažiavo į tolimą miestelį, ten pareikalavo karietos
su šešiais arkliais ir triukšmingai važinėjo ja po tą miestelį tol,
kol jo neareštavo. Visas jo elgesys rodė troškimą pasirodyti
šaunesniu už kitus - šaunesniu, nei jis iš tiesų buvo.
Kaip jau esame minėję anksčiau, panašų polinkį - pretenziją
į lengvą sėkmę - pastebime ir nusikaltėlių elgesy.

66 GYVENIMO MOKSLAS
Niujorko laikraščiai prieš kurį laiką rašė, kaip vienas plėšikas
įsilaužė į namus, kuriuose gyveno kelios mokytojos, ir ėmė su
jomis diskutuoti. Jis mėgino jas įtikinti, kad paprastos garbingų
žmonių profesijos reikalauja daug vargo ir pastangų. Esą daug
lengviau vogti nei dirbti. Šis vyras perbėgo į nenaudingą
gyvenimo pusę. Pasirinkdamas šį kelią jis išsiugdė tam tikrą
pranašumo kompleksą. Jis jautėsi stipresnis už moteris, ypač
todėl, kad buvo ginkluotas, o jos ne. Mums tai akivaizdu, nes
mes jį laikome žmogumi, kuris bijodamas savo
menkavertiškumo komplekso perėjo į nenaudingą gyvenimo
pusę. Vis dėlto jis laikė save ne bailiu, o didvyriu.
Kai kurie žmonės pasirenka savižudybę, trokšdami
atsikratyti pasaulio su visomis jo problemomis. Atrodytų, tarsi
jiems nerūpėtų gyvenimas ir jie būtų pranašesni, tačiau iš tiesų
jie yra tokie pat bailiai. Taigi pranašumo kompleksas yra antroji
tos pačios ligos fazė. Tai yra menkavertiškumo jausmo
kompensacija. Privalome visuomet pamėginti rasti šį organišką
ryšį, kuris gali pasirodyti kaip prieštaravimas, tačiau kuris, kaip
jau parodėme anksčiau, visiškai atitinka žmogaus prigimtį. Radę
šį ryšį galėsime gydyti ir menkavertiškumo, ir pranašumo
kompleksus.

Baigdami šį skyrių tarsime keletą žodžių apie

menkavertiškumo ir pranašumo kompleksų poveikį normaliems
žmonėms. Kaip jau esame sakę, kiekvienas žmogus turi
menkavertiškumo jausmą. Tačiau pats savaime šis jausmas nėra
liga, nes jis skatina žmogų siekti tikslo ir normaliai, sveikai
vystytis. Jis tampa patologine būsena tik tuomet, kai žmogų
užvaldo neadekvatumo jausmas, kuris, užuot

3 skyrius. Pranašumo kompleksas 67

skatinęs individą normaliai veiklai, jį prislegia sustabdydamas
asmenybės raidą. Tokiomis aplinkybėmis pranašumo
kompleksas tampa vienu iš metodų, kurį individas gali pasirinkti
norėdamas pabėgti nuo savo problemų. Jis ima manyti esąs
pranašesnis už kitus, nors iš tiesų toks nėra, ir ši įsivaizduojama
sėkmė kompensuoja menkavertiškumo jausmą, kurio jis negali
iškęsti. Normalus žmogus neturi pranašumo komplekso, jis netgi
neturi pranašumo jausmo. Žinoma, jis siekia pranašumo ta
prasme, kaip ir mes visi trokštame sėkmės, tačiau kol šis siekis
išreikštas darbu, jis neveda į klaidingą savęs vertinimą, kuris yra
bet kokios psichinės ligos pagrindas.

68 GYVENIMO MOKSLAS
 Ketvirtas skyrius

Gyvenimo stilius

Jei palygintume slėnyje augančią pušį su pušimi kalno

viršūnėje, pastebėtume, kad jos auga skirtingai. Tai tos pačios
rūšies medžiai, tačiau jų gyvenimo stiliai skirtingi. Gyvenimo
stilius ant kalno yra kitoks nei gyvenimo stilius slėnyje. Medžio
gyvenimo stilius — tai jo savitumas, besireiškiantis ir
besiformuojantis tam tikroje aplinkoje. Šį stilių atpažįstame, kai
jį pamatome kitokioje nei tikėjomės aplinkoje. Tuomet mes
suvokiame, kad kiekvienas medis pasižymi tam tikru gyvenimo
modeliu, o ne tik mechaninėmis reakcijomis į aplinkos poveikį.
Labai panašiai yra ir su žmonėmis. Mes regime gyvenimo
stilių tam tikromis aplinkos sąlygomis, ir mūsų uždavinys yra
kruopščiai ištirti jo ryšį su esamomis aplinkybėmis, nes kintant
aplinkai keičiasi ir žmogaus psichika. Kol asmuo gyvena jam
palankioje situacijoje, sunku aiškiai įžvelgti jo gyvenimo stilių.
Tačiau pasikeitus aplinkybėms, o ypač susidūrus su
problemomis, individo gyvenimo stilius aiškiai išryškėja.
Kvalifikuotas psichologas galbūt suprastų žmogaus gyvenimo
stilių ir esant jam palankioms aplinkybėms, tačiau kai tik asmuo
patenka į

4 skyrius. Gyvenimo stilius 69

nepalankią ar sunkią situaciją, jo gyvenimo stilius tampa
matomas visiems.
Gyvenimas - tai ne žaidimas ir sunkumų jame tikrai netrūksta.
Žmonės dažnai susiduria su problemomis, ir būtent tokiomis
situacijomis, kai subjektą užgriūva sunkumai, jį reikia studijuoti
ir atrasti būdingus jo psichikos ir charakterio bruožus. Kaip jau
anksčiau minėjome, gyvenimo stilius — tai vienovė, nes jį
suformavo vaikystėje patirti sunkumai ir tikslo siekimas.
Vis dėlto mus labiau domina ne tiek praeitis, kiek ateitis. O
norint sužinoti žmogaus ateitį, reikia žinoti jo gyvenimo stilių.
Net suprasdami individo instinktus, paskatas, vidinius impulsus
ir t. t., negalime numatyti, kas įvyks ateityje. Kai kurie
psichologai iš tiesų mėgina daryti išvadas analizuodami
instinktus, įspūdžius ar traumas, tačiau atidžiau ištyrę
pamatysime, kad visi šie psichiniai veiksniai suponuoja
atitinkamą gyvenimo stilių. Taigi kad ir kokius akstinus žmogus
patiria, šie impulsai tik išsaugo ir įtvirtina jo gyvenimo stilių.
Kaip gyvenimo stiliaus samprata susijusi su visu tuo, ką jau
aptarėme ankstesniuose skyriuose? Mes matėme, kad žmonės,
turintys fizinių trūkumų ir dėl to dažnai patiriantys sunkumų bei
jaučiantys nesaugumą, kenčia nuo menkavertiškumo jausmo ar
komplekso. Tačiau žmonės negali šios kančios ilgai ištverti, todėl
menkavertiškumo jausmas skatina juos vystytis ir veikti. Viso
šito pasekmė - individas susiranda tikslą. Šį nuoseklų judėjimą į
tikslą individualioji psichologija ilgą laiką vadino gyvenimo
planu (angl. plan of life). Bet kadangi šis pavadinimas ne vienam
klausytojui atrodė klaidinantis, jį pakeitėme sąvoka „gyvenimo
stilius“.

70 GYVENIMO MOKSLAS
 Tai, kad individas turi savo gyvenimo stilių, leidžia numatyti
jo ateitį. Maža to, kartais užtenka tik pasikalbėti su juo ir išgirsti
jo atsakymus į tam tikrus klausimus. Tai panašu į penktąjį
dramos veiksmą, kai atskleidžiamos visos paslaptys. Mes
galime daryti tokio pobūdžio ateities prognozes, nes mums
žinomos gyvenimo fazės, sunkumai ir klausimai. Pavyzdžiui,
remdamiesi savo patirtimi ir keliais žinomais faktais galime
pasakyti, kas atsitiks vaikams, kurie nuolat šalinasi kitų, kurie
amžinai ieško paramos, kurie yra lepinami ir niekada nesiryžta
patys spręsti problemų. Kaip susiklostys gyvenimas žmogaus,
kurio vienintelis tikslas - ieškoti kitų paramos? Nuolat
dvejodamas, jis sustoja pusiaukelėje arba stengiasi išvengti
gyvenimo problemų sprendimo. Mes gerai suprantame jo
dvejones, stabtelėjimus ir išsisukinėjimus, nes jau tūkstantį
kartų esame stebėję, kaip tokie dalykai įvyksta. Mes žinome,
kad jis nenori veikti vienas ir laukia, kad kas nors juo
pasirūpintų. Jis trokšta būti kuo toliau nuo didžiųjų gyvenimo
problemų ir užsiima nenaudingais dalykais užuot griebęsis
naudingų. Jis neturi socialinių interesų, todėl gali tapti
probleminiu vaiku, neurotiku, nusikaltėliu ar savižudžiu - šiuo
atveju tai reikštų galutinį pabėgimą nuo gyvenimo. Visi šie
dalykai dabar geriau suprantami nei anksčiau.
Pavyzdžiui, mes suvokiame, kad norėdami nustatyti kokio
nors žmogaus gyvenimo stilių kaip matą turime naudoti normalų
gyvenimo stilių. Socialiai prisitaikiusio žmogaus pavyzdys
mums yra kaip standartas, kuriuo galime išmatuoti nukrypimus
nuo normos.

4 skyrius. Gyvenimo stilius 71

 Šioje vietoje gal būtų naudinga parodyti, kaip mes
apibrėžiame normalų gyvenimo stilių ir kaip juo remdamiesi
suvokiame asmenybės klaidas bei nukrypimus. Bet prieš tai
reikėtų paminėti, kad panašiuose tyrimuose mes neatsižvelgiame
į tipus. Mes nepaisome žmonių skirstymo į tipus, nes, mūsų
nuomone, kiekvienas žmogus turi individualų gyvenimo stilių.
Kaip ant to paties medžio neįmanoma rasti dviejų visiškai
identiškų lapų, taip neįmanoma rasti dviejų absoliučiai vienodų
žmonių. Gamta tokia turtinga, o stimulų, instinktų ir klaidų
įvairovė tokia plati, jog neįmanoma dviem asmenims būti
visiškai tapatiems. Todėl kalbėjimas apie tipus tėra intelektualinė
priemonė, skirta lengviau suprasti individų panašumus. Mums
lengviau spręsti apie žmogų, jei naudojamės intelektualine
klasifikacija, tokia kaip tipai, ir tyrinėjame jos būdingus bruožus.
Vis dėlto taip darydami mes neįsipareigojame vartoti tą pačią
klasifikaciją visais atvejais; mes vartojame tą, kuri mums
labiausiai padeda išryškinti tam tikrą panašumą. Žmonės, kurie
rimtai žiūri į tipus ir klasifikacijas, kartą įdėję kurį nors individą
į tam tikrą skyrelį, nebežino kaip jį iš ten ištraukti.
Paaiškinsiu savo mintį pavyzdžiu. Tarkime, kad kalbėdami
apie socialiai neprisitaikiusio individo tipą turime galvoje
žmogų, nepasižymintį jokiais socialiniais interesais ir gyvenantį
tuščią gyvenimą. Tai vienas iš būdų klasifikuoti žmones, galbūt
net pats svarbiausias. Tačiau imkime žmogų, kurio interesas, kad
ir koks ribotas, būtų sukoncentruotas į regimus dalykus. Šis
asmuo visiškai skirtųsi nuo tokio, kuriam svarbiausia girdimi
dalykai, nors abu jie būtų socialiai neprisitaikę ir nesugebantys
užmegzti

72 GYVENIMO MOKSLAS
ryšių su savo artimu. Taigi žmonių klasifikavimas į tipus gali
sukelti sumaištį, jei nesuvoksime, kad tipai - tai tik patogios
abstrakcijos.
O dabar grįžkime prie normalaus žmogaus, kurį išsirinkome
standartu, padėsiančiu lengviau nustatyti įvairius nukrypimus.
Normaliu vadiname tokį žmogų, kuris gyvena visuomenėje ir
kurio gyvenimo būdas toks adaptuotas, kad nori jis to ar ne,
visuomenė gauna tam tikrą naudą iš jo veiklos. Be to, žvelgiant
psichologiniu aspektu, jam pakanka energijos ir drąsos spręsti
iškilusias problemas bei sunkumus. Psichopatiniams asmenims
kaip tik ir trūksta šių dviejų savybių: jie nei socialiai prisitaikę,
nei psichologiškai pasirengę spręsti kasdienes gyvenimo
užduotis. Kaip pavyzdį imkime vieno žmogaus, trisdešimties
metų vyro, atvejį. Jis visuomet paskutinę akimirką pabėgdavo
nuo problemų sprendimo. Jis turėjo vieną draugą, kurį nuolatos
įtarinėjo, todėl nenuostabu, kad jų draugystė nebuvo patvari.
Draugystė negali tarpti tokiomis sąlygomis, kai vienas iš
partnerių visuomet jaučia įtampą santykiuose. Nesunku atspėti,
kodėl šis žmogus neturėjo draugų, nors jam kasdien tekdavo
bendrauti su daugeliu žmonių. Jis nebuvo nei pakankamai
suinteresuotas, nei socialiai prisitaikęs, kad būtų galėjęs susirasti
tikrą draugą. Tiesą sakant, jam nelabai patikdavo draugijoje, ir
būdamas tarp žmonių jis dažniausiai tylėdavo, teisindamasis tuo,
kad kompanijoje jam nekyla jokių minčių, todėl jis ir neturįs ką
pasakyti.
Be to, šis vyras buvo nepaprastai drovus. Jo ir šiaip rausva
oda dar labiau paraudonuodavo jam kalbant. Kartais, nugalėjęs
savo drovumą, jis galėdavo kalbėti visai

4 skyrius. Gyvenimo stilius 73

protingai. Postūmio, o ne kritikos — štai ko jam iš tiesų labiausiai
reikėjo. Žinoma, kai jį apimdavo drovumas, su juo nebūdavo
lengva bendrauti, todėl aplinkiniai ne itin jį mėgo. Jis jautė tai,
todėl vis labiau nemėgo kalbėti draugijoje. Taigi jau galime kai
ką pasakyti apie jo gyvenimo stilių: užkalbindamas kitus žmones
jis nejučia atkreipdavo visų dėmesį į save.
Ne mažiau svarbus už socialinį gyvenimą ir mokėjimą
sugyventi su draugais yra profesijos klausimas. Mūsų pacientas
nuolat baiminosi nesėkmės darbe, todėl papildomai mokindavosi
dieną ir naktį. Taigi jis persidirbdavo ir persitempdavo, o
nuvargęs nebesugebėdavo spręsti profesinių klausimų.
Palyginę, kaip mūsų pacientas sprendė pirmąją ir antrąją
savo gyvenimo problemą, pastebėsime, kad jis visuomet
jausdavo pernelyg didelę įtampą. Tai menkavertiškumo jausmo
ženklas. Jis nepakankamai vertino save, o į kitus žmones bei
naujas situacijas žvelgė kaip į sau priešiškus dalykus. Jis gyveno
tarsi priešų šalyje.
Taigi jau turime pakankamai duomenų, kad galėtume
įsivaizduoti šio žmogaus gyvenimo stilių. Matome, kad jis nori
žengti pirmyn, bet pralaimėjimo baimė jį stabdo. Jis tarsi eitų
bedugnės kraštu, nuolat įsitempęs ir dvejodamas. Jam pavyksta
šiek tiek pasistumėti į priekį, bet tik sąlygiškai — daug mieliau
jis liktų namuose ir nesimaišytų tarp žmonių.
Trečioji problema, su kuria šis vyras susidūrė ir kuriai, tiesą
sakant, nėra pakankamai pasiruošę dauguma žmonių, yra meilės
problema. Jis nedrįsdavo užkalbinti kitos lyties asmenų. Jis
troško būti mylimas ir svajojo apie šeimą,

74 GYVENIMO MOKSLAS
bet dėl stipraus menkavertiškumo jausmo bijojo ko nors imtis.
Jis nesugebėjo įgyvendinti savo norų; visą jo elgesį bei nuostatą
atspindėjo žodžiai „Taip..., bet!“ Pradžioje jis pamilo vieną
merginą, po kiek laiko — kitą. Taip dažnai atsitinka
neurotiškoms asmenybėms, nes tam tikra prasme dvi merginos
- mažiau nei viena. Kartais šis principas paaiškina polinkį į
poligamiją.
O dabar pakalbėkime apie tokio gyvenimo stiliaus
priežastis. Tai vienas iš individualiosios psichologijos tikslų —
ieškoti žmogaus gyvenimo stiliaus priežasčių. Šio vyro
gyvenimo stilius susiformavo ketvirtaisiais penktaisiais
gyvenimo metais. Tuo metu turėjo įvykti kokia nors tragedija,
nulėmusi jo vystymąsi, taigi mums reikia pasidomėti jo
vaikyste. Kaip suprantame, dėl kokios nors priežasties jis liovėsi
domėtis kitais ir susidarė įspūdį, kad gyvenimas - vien
sunkumai, todėl geriau esą išvis nieko neveikti nei nuolat
susidurti su problemiškomis situacijomis. Jis tapo atsargus,
neryžtingas ir linkęs bėgti nuo atsakomybės.
Reikėtų paminėti faktą, kad jis buvo pirmasis vaikas. Jau
esame kalbėję apie didžiulę šio statuso reikšmę. Mes nurodėme,
kad didžiausia pirmagimio problema ta, kad pradžioje jis ilgą
laiką būna dėmesio centre, o vėliau praranda šią privilegiją
gimus antrajam vaikui. Daugeliu atvejų žmogaus drovumą ir
neryžtingumą galima paaiškinti tuo, kad pirmenybė teikiama ne
jam, o kitam. Taigi šiuo atveju nesunku suvokti, kur problemos
šaknys.
Dažnai užtenka tik paklausti pacientą, ar jis pirmas, ar
antras, ar trečias vaikas šeimoje - ir sužinome visa, ko mums
reikia. Galime naudoti ir visiškai skirtingą metodą: galime
paprašyti jo papasakoti savo ankstyviausius

4 skyrius. Gyvenimo stilius 75

prisiminimus. Apie šį metodą plačiau pakalbėsime kitame
skyriuje, dabar užtenka tik pasakyti, kad jis vertas psichologų
dėmesio, nes pirmieji atsiminimai ar vaizdiniai padeda nustatyti
ankstyvąjį gyvenimo stilių, kurį esame pavadinę prototipu.
Žmogus, papasakodamas savo ankstyviausius prisiminimus,
atskleidžia dalį savo tikrojo prototipo. Kiekvienas, pažvelgęs
atgal, prisimena tam tikrus svarbius dalykus, ir iš tiesų, kas
užsifiksuoja atmintyje, tas paprastai ir būna svarbu. Kai kurios
psichologijos mokyklos remiasi visiškai priešinga prielaida. Jos
mano, kad svarbiausių momentų žmogus neprisimena. Iš tiesų
tarp šių dviejų nuomonių nėra didelio skirtumo. Būna, kad
žmogus lengvai prisimena tam tikrus įvykius, bet nežino, ką jie
jam reiškia. Jis nemato jų sąryšio su savo dabartiniais veiksmais.
Taigi nesvarbu, ar labiau pabrėžiame nematomą arba pamirštą
savo atsiminimų reikšmę, ar to, ką pamiršome, svarbą - rezultatas
bus toks pat.
Net ir trumpi ankstyvųjų prisiminimų pasakojimai gali daug
ką pasakyti. Pavyzdžiui, koks nors žmogus prisimena, kad
vaikystėje motina jį su jaunesniuoju broliu nusivedė į turgų. To
užtenka, kad išsiaiškintume jo gyvenimo stilių. Jis atsimena save
ir savo jaunesnįjį brolį, vadinasi, jam buvo svarbu turėti
jaunesnįjį brolį. Paprašykite jo tęsti, ir jis papasakos kažką
panašaus į tokią situaciją: tarkim, jis prisimins, kad tą dieną
pradėjo lyti. Motina paėmė jį ant rankų, bet pamačiusi jaunesnįjį
brolį padėjo jį ant žemės ir paėmė maželį. Iš to galime dar aiškiau
įsivaizduoti jo gyvenimo stilių: greičiausiai jį nuolat kankina
baimė, kad pirmenybė bus suteikta ne jam, o kitam. Žinant tai
nesunku suprasti jo nenorą kalbėti viešumoje -

76 GYVENIMO MOKSLAS
jis vis nuogąstauja, kad žmonės labiau norės klausyti kieno nors
kito. Ta pati problema iškyla ir santykiuose su draugais. Jis vis
mano, kad draugai teiks pirmenybę kam nors kitam, o ne jam.
Jis taip ir nesusiranda nuolatinio draugo, nes jo įtarumas ir
smulkmeniškumas griauna tikrą draugystę.
Taip pat galime įsivaizduoti, kaip šio vyro patirta tragedija
neleido išsivystyti jo socialiniam interesui. Jis prisimena, kad
motina paėmė jaunesnįjį brolį ant rankų, ir jaučia, kad šis vaikas
sulaukė daugiau motinos dėmesio nei jis. Jis mano, kad jaunėlį
visi labiau mylėjo, ir nuolat ieško, kas patvirtintų šią jo
nuomonę. Jis visiškai įsitikinęs savo teisumu, todėl nuolat jaučia
įtampą - jam nepaprastai sunku ko nors imtis manant, kad kitam
vis tiek bus suteikta pirmenybė.
Taigi vienintelė išeitis tokiai įtariai asmenybei yra visiška
izoliacija, kuomet jam nebereikia su niekuo konkuruoti ir
kuomet jis, taip sakant, lieka vieninteliu žmogumi šioje žemėje.
Ir iš tiesų, vaikystėje jis įsivaizduodavo, kaip visas pasaulis
žlunga, kaip jis vienintelis lieka gyvas ir nebeturi su kuo varžytis
dėl pirmenybės. Matome, kaip jis išnaudoja visas priemones,
kad išsigelbėtų, bet, deja, ne naudodamasis sveiko proto logika
ar tiesa, o savo įtarinėjimais. Jis gyvena ribotame pasaulyje,
užvaldytas subjektyvios idėjos apie pabėgimą. Jis visiškai
nebendrauja su kitais žmonėmis ir jais nesidomi. Bet jo nereikia
kaltinti, nes mes žinome, kad jis nėra visiškai normalus.
Mūsų užduotis - pažadinti šio žmogaus socialinį interesą ir
paversti jį tinkamai socialiai prisitaikiusiu visuomenės nariu.
Kaip tai padaryti? Sunkiausia dirbant su tokiais

4 skyrius. Gyvenimo stilius 77

žmonėmis yra tai, kad jie pernelyg įsitempę ir nuolat ieško savo
įkyrių idėjų patvirtinimo. Vadinasi, neįmanoma pakeisti jų
fantazijų, nebent įsiskverbtume į jų vidinį pasaulį tokiu būdu,
kuris nuginkluotų jų išankstinį nusistatymą. Norint tai padaryti,
reikalingas tam tikras menas ir taktas. Geriausia, jei konsultantas
nebūtų paciento giminaitis ar kaip nors asmeniškai su juo susijęs,
nes tokiu atveju jis dažniausiai veiks ne tiek paciento, kiek savo
interesų labui. Pacientas tai pastebės ir taps dar įtaresnis.
Taip pat svarbu sumažinti paciento menkavertiškumo
jausmą. Jo neįmanoma visiškai pašalinti, tiesą sakant, mes ir
nesistengiame jo išnaikinti, nes menkavertiškumo jausmas - tai
geras pagrindas, kuriuo gali remtis gydymas. Ką iš tiesų reikia
padaryti - tai pakeisti tikslą. Matėme, kad mūsų paciento tikslas
yra pabėgimas, nes pirmenybė suteikiama ne jam. Kaip tik su
šiuo idėjų kompleksu mes ir privalome dirbti. Turime sumažinti
jo menkavertiškumo jausmą paaiškindami, kad jis be reikalo save
nuvertina. Mes galime jam parodyti, kiek nepatogumų savo
veiksmais jis sau kelia, ir paaiškinti, kodėl jis jaučia įtampą, tarsi
eidamas bedugnės kraštu ar gyvendamas priešiškoje, pavojų
pilnoje šalyje. Privalome jam duoti suprasti, kad jo baimė, esą
kitiems bus suteikta pirmenybė, kliudo jam įvykdyti savo
geriausius pasiryžimus ir elgtis natūraliai, padarant gerą įspūdį
aplinkiniams.
Jei toks asmuo galėtų elgtis tarsi geras pobūvio šeimininkas -
besirūpinantis, kad draugams būtų linksma, bendraujantis su jais
ir galvojantis apie jų norus, — jo situacija nepaprastai pagerėtų.
Bet realiame gyvenime mes matome, kad jis nemoka linksmintis,
nesugeba nieko

78 GYVENIMO MOKSLAS
nuotaikingo sugalvoti ir todėl jam belieka sakyti: „Žmonės yra
kvailiai. Jie man nepatinka ir manęs nedomina.“
Bėda ta, kad šie asmenys nesugeba įvertinti situacijos, nes
vadovaujasi savo asmenine logika, o ne sveiku protu. Kaip jau
sakėme, jie gyvena tarsi vieniši vilkai, kuriuos iš visų pusių supa
priešai. Toks gyvenimas žmogui tolygus išsigimimui.

Dabar panagrinėkime kitą tipišką atvejį, kai žmogus suserga

melancholija. Tai labai paplitusi liga, bet ją galima išgydyti. Jau
labai ankstyvame amžiuje galima pasakyti, ar asmuo linkęs į
depresiją. Tiesą sakant, savo praktikoje sutinkame daug vaikų,
kurie atsidūrę naujoje situacijoje savo elgesiu parodo, jog kenčia
nuo melancholijos. Vienas mūsų pacientas turėjo apie dešimt
depresijos priepuolių, kurie ištikdavo jį tuomet, kai jis
pakeisdavo darbą. O dirbdamas sename darbe jis atrodydavo
visiškai normalus žmogus. Jis vengdavo draugijos ir mėgdavo
įsakinėti kitiems. Dėl šios priežasties jis neturėjo draugų ir
sulaukęs penkiasdešimties buvo vis dar nevedęs.
Norėdami nustatyti jo gyvenimo stilių turime pažvelgti į jo
vaikystę. Jis buvo labai jautrus ir priešgynus vaikas,
išnaudojantis savo ligotumą ir silpnumą tam, kad valdytų
vyresnius brolius bei seseris. Kartą žaidimo metu jis juos visus
nustūmė nuo sofos, o kai teta ėmė jį už tai barti, jis įsižeidęs jai
atsakė: „Tu sugadinai man visą gyvenimą, nes mane kaltini!“
Tuo metu jam tebuvo ketveri ar penkeri.
Toks buvo jo gyvenimo stilius: nuolatinis noras valdyti
kitus, nuolatinis skundimasis savo silpnumu ir kentėjimais. Ši jo
savybė vėliau pagimdė melancholiją, kuri

4 skyrius. Gyvenimo stilius 79

iš esmės tėra paprasčiausia silpnumo apraiška. Visi
melancholikai skundžiasi beveik tais pačiais žodžiais: „Mano
gyvenimas žlugęs... Aš praradau viską...“ Paprastai toks žmogus
vaikystėje buvo lepinamas, o dabar - jau nebe, ir ši nauja padėtis
veikia jo gyvenimo stilių.

Žmonės reaguoja į situacijas skirtingai, panašiai kaip ir

skirtingos gyvūnų rūšys. Kiškis toje pačioje situacijoje elgsis
kitaip nei vilkas ar tigras. Lygiai taip pat yra ir su žmonėmis.
Kartą buvo atliktas toks eksperimentas: trys skirtingo charakterio
berniukai buvo nuvesti prie liūto narvo norint pažiūrėti, kaip jie
elgsis išvydę šį plėšrūną pirmą kartą. Pirmasis berniukas
nusisuko ir tarė: „Eikime namo.“ Antrasis sušuko: „Koks
gražus!“ Jis norėjo pasirodyti drąsus, bet jo balsas drebėjo. Iš
tiesų jis buvo bailys. Trečiasis berniukas paklausė: ,Ar galiu jį
apspjauti?“ Taigi regime tris skirtingas reakcijas, tris skirtingus
būdus išgyventi tą pačią situaciją. Be to, matome, kad daugumai
žmonių būdinga išsigąsti.
Šis baikštumas, pasireiškiantis socialinėse situacijose, yra
viena dažniausių neprisitaikymo prie visuomenės priežasčių.
Vienas mūsų pacientas, vyras iš kilmingos šeimos, niekada
nerodydavo jokių pastangų ir nuolat laukdavo paramos iš kitų. Jo
silpnumas būdavo matomas visiems, todėl nenuostabu, kad jis
negaudavo jokio normalaus darbo. Reikalams šeimoje pakrypus
į blogąją pusę, broliai ėmė jam prikaišioti: „Tu toks kvailas, kad
negali susirasti jokio darbo. Tu niekam netinki.“ Tuomet šis
vyras ėmė gerti. Praėjus vos keletui mėnesių jis tapo užkietėjusiu
alkoholiku ir buvo dvejiem metams uždarytas į

80 GYVENIMO MOKSLAS
kliniką. Tai jam padėjo, bet tik laikinai, nes į visuomenę jis grįžo
be jokio pasirengimo. Nors buvo kilęs iš kilmingos šeimos, jam
pavykdavo susirasti tik nekvalifikuotus, juodus darbus.
Netrukus jis ėmė regėti haliucinacijas. Jam pasirodydavęs
žmogus, kuris jį erzindavęs ir trukdydavęs dirbti. Taigi
pradžioje jis nebuvo tinkamas darbui dėl alkoholizmo, o dabar -
dėl haliucinacijų. Akivaizdu, kad neužtenka priversti girtuoklį
mesti gerti, - reikia suprasti ir pataisyti jo gyvenimo stilių.
Konsultacijų metu sužinojome, kad šis vyras vaikystėje
buvo lepinamas ir visuomet tikėdavosi kitų pagalbos. Jis nebuvo
parengtas savarankiškam darbui, ir štai mes matome rezultatą.
Visi vaikai turi būti mokomi savarankiškumo, ir tai padaryti
įmanoma tik aiškinant jiems jų gyvenimo stiliaus klaidas. Šį
vyrą vaikystėje reikėjo išmokyti kokio nors naudingo darbo,
tuomet jam nebūtų reikėję gėdytis prieš savo brolius ir seseris.

4 skyrius. Gyvenimo stilius 81

 Penktas skyrius

Ankstyvieji prisiminimai

Praeitame skyriuje aptarėme individo gyvenimo stiliaus

svarbą, o dabar pakalbėsime apie ankstyvuosius prisiminimus,
kurie galbūt yra pati geriausia priemonė gyvenimo stiliui
suprasti. Individo praeities tyrinėjimas remiantis jo vaikystės
prisiminimais geriau už bet kurį kitą metodą atskleidžia jo
prototipą — gyvenimo stiliaus šerdį.
Norėdami nustatyti asmens - vaiko ar suaugusiojo -
gyvenimo stilių, turime paprašyti jo, prieš tai išklausę jo
nusiskundimus, papasakoti savo ankstyvuosius prisiminimus, o
tuomet palyginti juos su kita jo pateikta informacija. Paprastai
gyvenimo stilius niekada nesikeičia. Žmogus visais savo
gyvenimo tarpsniais lieka toks pat žmogus, ta pati asmenybė, ta
pati vienovė. Kaip jau parodėme, gyvenimo stilius susiformuoja
siekiant tam tikro konkretaus tikslo, suteikiančio pranašumą,
todėl galime tikėtis, kad kiekvienas individo žodis, veiksmas ir
jausmas bus organinė jo „veikimo būdo“ (angl. action line) dalis.
Kai kuriais gyvenimo momentais šis „veikimo būdas“
pasireiškia daug akivaizdžiau. Tai ypač pasakytina apie
ankstyvuosius prisiminimus.

82 GYVENIMO MOKSLAS
 Nereikėtų pernelyg atskirti ankstyvųjų ir vėlyvųjų
prisiminimų, nes šie taip pat atspindi individo veikimo būdą. Vis
dėlto daug lengviau ir naudingiau pažinti veikimo būdą iš
vaikystės prisiminimų, nes kaip tik juose randame pagrindinę
temą ir suvokiame, kad asmens gyvenimo stilius iš esmės
nesikeičia. Būtent gyvenimo stilius, susiformavęs ketvirtaisiais
penktaisiais gyvenimo metais, atskleidžia ryšį tarp praeities
prisiminimų ir dabarties veiksmų. Taigi po daugelio panašaus
pobūdžio stebėjimų galime tvirtai teigti, kad vaikystės
prisiminimuose visuomet galima rasti tam tikrą realią paciento
prototipo dalį.
Kai pacientas atsigręžia į savo praeitį, galime būti tikri, jog
visa, kas iškyla jo atmintyje, yra jam emociškai svarbu. Kaip tik
čia ir slypi raktas į jo asmenybę. Negalime paneigti, jog pamiršti
išgyvenimai taip pat svarbūs nustatant gyvenimo stilių ir
prototipą, tačiau dažnai šiuos pamirštus išgyvenimus, kitaip
vadinamus pasąmoniniais prisiminimais, nepaprastai sunku
ištraukti į dienos šviesą. Ir sąmoningi, ir pasąmoniniai
prisiminimai turi vieną bendrą savybę: jie nukreipti į tą patį
tikslą - pranašumo siekį. Visi jie priklauso tam pačiam
prototipui. Todėl jei įmanoma, geriau išstudijuoti ir sąmoningus,
ir pasąmoninius prisiminimus, nes galų gale jų reikšmė vienodai
svarbi, o individas paprastai nesupranta nei tų, nei anų. Juos
suprasti ir interpretuoti turėtų pašalinis stebėtojas.
Pradėkime nuo sąmoningų prisiminimų. Kai kurie asmenys,
paprašyti papasakoti ką nors iš ankstyvos vaikystės, atsako: „Aš
nieko neprisimenu.“ Tokiais atvejais reikia jų paprašyti, kad jie
susikauptų ir pamėgintų ką nors atkurti atmintyje. Pamatysime,
kad šiek tiek pasistengę jie

5 skyrius. Ankstyvieji prisiminimai 83

ims kai ką prisiminti. Šis jų dvejojimas — tai ženklas, kad jie
nenori grįžti į savo vaikystę, todėl galime daryti išvadą, kad jų
vaikystė nebuvo maloni. Turėtume juos paskatinti, pateikdami
jiems įvairių užuominų, kad sužinotume tai, kas mums
reikalinga. Galiausiai jie vis tiek ką nors prisimena.
Kai kurie žmonės tvirtina galį prisiminti įvykius, kuomet
jiems tebuvo vieni metai. Vargu ar tai įmanoma, greičiausiai tai
jų fantazijos, o ne tikri prisiminimai. Nors iš tiesų ne tiek svarbu,
ar prisiminimai yra išgalvoti, ar tikri - ir vieni, ir kiti yra tos
pačios asmenybės dalys. Kiti žmonės sako, kad tiksliai nežino, ar
tam tikrą įvykį patys prisimena, ar yra girdėję apie jį iš savo tėvų.
Tai irgi nėra taip svarbu, nes net jei visa tai - tėvų pasakojimai,
jie išliko šių žmonių atmintyje, ir tai padeda mums nustatyti, į ką
yra nukreipti jų interesai.

Kaip aiškinome paskutiniame skyriuje, dėl tam tikrų

priežasčių žmones patogiau skirstyti į tipus. Kiekvienam tipui
būdingi tam tikri ankstyvieji prisiminimai; jie atskleidžia, kokio
elgesio galime tikėtis iš konkretaus tipo žmonių. Pavyzdžiui,
panagrinėkime atvejį žmogaus, kuris atsimena nuostabią eglutę,
apkabinėtą švieselėmis, dovanėlėmis ir šventiniais saldumynais.
Kas šioje istorijoje labiausiai patraukia dėmesį? Tai, kad jis ją
matė. Kodėl jis papasakojo ją matęs? Todėl, kad jį domina
vizualūs dalykai. Kažkada jis kentėjo nuo regėjimo sutrikimų,
mėgino juos išsigydyti ir buvo išmokytas labiau domėtis regimais
dalykais. Galbūt tai nėra pats svarbiausias jo gyvenimo stiliaus
elementas, tačiau bet kuriuo atveju tai reikšminga

84 GYVENIMO MOKSLAS
ir įdomi jo dalis. Ji rodo, kad jei jam reikėtų pasirinkti veiklos
sritį, jis turėtų rinktis tokią, kuri susijusi su regėjimu.
Mokyklinis vaikų auklėjimas dažnai nepaiso šio principo.
Vaikas, kuriam labiau rūpi vizualūs dalykai, neklausys
paaiškinimų, nes jis viską nori matyti savo paties akimis. Tokiais
atvejais privalome būti kantrūs, mėgindami išmokyti jį
klausytis. Daugelis vaikų mokykloje yra mokomi vienpusiškai,
nes jie mokinasi kokiu nors vienu pojūčiu. Vieniems labiau
sekasi klausytis, kitiems - žiūrėti, o dar kiti labiau mėgsta judėti
ar ką nors dirbti. Negalime tikėtis tokių pačių rezultatų iš visų
trijų tipų vaikų, ypač jei mokytojas pirmenybę teikia kuriam
nors vienam metodui, pavyzdžiui, nukreiptam į klausymąsi.
Naudojant tokį metodą nukenčia „stebėtojai“ ir „aktyvieji“, nes
jų asmenybės raida pristabdoma.
Vienas mūsų pacientas, dvidešimt ketvertų metų jaunuolis,
kentėjo nuo alpulio priepuolių. Paprašytas prisiminti ką nors iš
ankstyvos vaikystės, jis papasakojo, kad būdamas ketvertų
nualpo išgirdęs garvežio švilpimą. Kitaip tariant, jis buvo
žmogus, kuris išgirsta, nes didžiausią įspūdį jam palieka garsai.
Neverta dabar aiškinti, kodėl vėliau jam išsivystė polinkis alpti,
užtenka pažymėti, kad nuo pat vaikystės šis jaunuolis buvo labai
jautrus garsams. Jis buvo gabus muzikai ir negalėdavo pakęsti
triukšmo, disharmonijos ir čaižių garsų. Todėl nenuostabu, kad
jį taip paveikė garvežio švilpukas. Suaugusieji ir vaikai dažnai
domisi dalykais, nuo kurių patyrė nemažai kančių. Skaitytojas
atmins vyro, sergančio astma, atvejį, kurį aprašėme
ankstesniame skyriuje. Vaikystėje dėl kokios nors

5 skyrius. Ankstyvieji prisiminimai 85

ligos jis buvo sutvarstytas taip, jog vos galėjo pakvėpuoti, todėl
vėliau jame pabudo ypatingas susidomėjimas įvairiais
kvėpavimo būdais.
Pasitaiko žmonių, kurie domisi tik tuo, kas valgoma. Visi jų
ankstyvieji prisiminimai vienaip ar kitaip susiję su maistu.
Atrodytų, kad jiems pats svarbiausias dalykas žemėje - ką valgyti,
kaip valgyti ir ko nevalgyti. Dažnai atrandame, kad maisto
sureikšminimo šaknys glūdi individo vaikystėje, kurios metu jis
patyrė tam tikrų problemų, susijusių su valgymu.

Pereisime prie prisiminimų, susijusių su judėjimu ar

vaikščiojimu. Mes žinome, kad daugelis vaikų ankstyvoje
vaikystėje turi judėjimo sutrikimų dėl silpnumo ar rachito ligos.
Vėliau jie ima nenormaliai domėtis judesiais ir nuolatos kažkur
skuba. Vienas atvejis gerai paaiškina šią situaciją. Kartą
penkiasdešimtmetis vyras kreipėsi į gydytoją skųsdamasis, kad
kai tik jis perveda kokį nors žmogų per gatvę, jį apimanti
siaubinga baimė, jog abu juos suvažinės. Eidamas per gatvę
vienas, jis nejausdavo jokios baimės, priešingai, būdavo
nepaprastai ramus. Bet užtekdavo kam nors atsidurti šalia ir jį
apimdavo begalinis noras išgelbėti tą žmogų. Tuomet jis
pagriebdavo savo bendrakelionio ranką, traukdavo jį į kairę, į
dešinę - žodžiu, gerokai jam įkyrėdavo. Nors ir ne dažnai, bet
kartais sutinkame tokių žmonių. Patyrinėkime tokio kvailo
elgesio priežastis.
Kai jo paprašėme papasakoti savo ankstyvuosius
prisiminimus, jis paaiškino, kad būdamas trejų metų susirgo
rachitu ir negalėjo gerai judėti. Jį dukart buvo partrenkę beeinantį
per gatvę. Kai jis tapo suaugęs vyras, jam buvo

86 GYVENIMO MOKSLAS
svarbu įrodyti, kad jis nugalėjo šią savo silpnybę. Jis, taip
sakant, norėjo parodyti esąs vienintelis vyras, galintis pereiti
gatvę. Išėjęs pasivaikščioti su kokiu nors draugu, jis visuomet
ieškodavo progos tai patvirtinti. Žinoma, mokėjimas saugiai
pereiti gatvę nėra kažkoks žygdarbis, kuriuo dauguma žmonių
didžiuotųsi ir varžytųsi tarp savęs. Vis dėlto kai kurių žmonių,
tokių kaip mūsų pacientas, troškimas judėti ir noras parodyti
visiems savo judėjimo galimybes gali būti iš tiesų labai gyvas.

Imkime kitą atvejį - vienam berniukui grėsė nusikaltėlio

ateitis. Jis vogė, praleidinėjo pamokas ir t. t., kol visai įvarė
neviltį savo tėvams. Iš jo ankstyvųjų prisiminimų sužinome, kad
jis labai mėgdavo vaikščioti, visur kaišiodavo nosį ir skubėdavo.
O suaugęs jis ėmė dirbti pas savo tėvą ir kiaurą dieną sėdėdavo
už stalo. Ištyręs jo atvejį, specialistas paskyrė terapiją, kurios
viena iš dalių buvo patarimas tapti komivojažieriumi, t. y.
keliaujančiu tėvo įmonės atstovu.
Vienas reikšmingiausių ankstyvųjų prisiminimų tipų - tai
susidūrimas su mirtimi vaikystėje. Staigi ir netikėta pažįstamo
žmogaus mirtis padaro vaiko protui neišdildomą įspūdį. Kartais
tokie vaikai tampa liguisti, o kartais, jei nepasiduoda šiam
silpnumui, paskiria savo gyvenimą mirties problemai ir vienaip
ar kitaip kovoja su žmonijos ligomis ir mirtimi. Daugelis jų
užaugę susidomi medicina ir tampa gydytojais arba
vaistininkais. Žinoma, jų pasirinktas tikslas gyvenimiškai
naudingas: jie ne tik patys kovoja su mirtimi, bet ir padeda su ja
kovoti kitiems. Tačiau kartais prototipas išsiugdo labai
egoistišką požiūrį. Vieną vaiką, kurį labai sukrėtė vyresniosios
sesers mirtis, paklausė, kuo

5 skyrius. Ankstyvieji prisiminimai 87

jis norįs tapti užaugęs. Visi tikėjosi, kad jis pasakys, jog ketina
tapti gydytoju, tačiau jis sušuko: „Duobkasiu!“ Paklaustas, kodėl
pasirinko tokią keistą profesiją, berniukas atsakė: „Nes aš noriu
laidoti kitus, o ne pats būti palaidotas.“ Matome, kad berniuko
tikslas nukreiptas nenaudingo gyvenimo link, nes išreiškia
rūpestį tik savimi.
O dabar patyrinėkime ankstyvuosius prisiminimus žmonių,
kurie vaikystėje buvo lepinami. Juose labai aiškiai atsispindi šios
žmonių kategorijos charakteringi bruožai. Dažniausiai šių
asmenų prisiminimuose figūruoja motinos paveikslas. Galbūt tai
natūralu, tačiau galime tai suprasti ir kaip ženklą, jog jiems teko
kovoti dėl motinos palankumo. Kartais žmogaus ankstyvieji
prisiminimai atrodo visiškai nekalti, tačiau visus juos verta
išanalizuoti. Pavyzdžiui, koks nors žmogus jums pasakys:
„Prisimenu, kaip sėdėjau kambaryje, o motina stovėjo prie
spintelės.“ Ši aplinkybė atrodo nereikšminga, bet tai, kad jis
paminėjo savo motiną, reiškia, kad ji jam buvo svarbi. Kartais
motinos prisiminimas užslėptas, ir mūsų užduotis pasunkėja.
Tokiu atveju mums belieka spėlioti. Pavyzdžiui, žmogus
pasakys: „Aš atsimenu kelionę.“ Jei paklausite, su kuo jis keliavo,
paaiškės, kad su savo motina. Arba koks vaikas tars: „Prisimenu,
kaip vieną vasarą buvau kaime“, - tuomet galime spėti, kad
greičiausiai tėvas liko dirbti mieste, o motina buvo su vaiku.
Galime jo paklausti: „O kas buvo su tavimi?“ Tokiu būdu dažnai
aptinkame užslėptą motinos įtaką.
Tyrinėdami šiuos prisiminimus, galime pastebėti kovą dėl
pirmenybės, galime pamatyti, kaip augdamas vaikas ima
branginti motinos lepinimą. Tai svarbu mūsų supratimui,

88 GYVENIMO MOKSLAS
nes jei vaikai ar suaugusieji papasakos jums panašius
prisiminimus, galite būti tikri, kad šie asmenys nuolatos jaučiasi
esantys pavojuje arba bijo, jog kitiems bus suteikta pirmenybė.
Galime stebėti, kaip jų įtampa vis didėja ir tampa ryškiau
matoma, o jų protas susikoncentravęs tik prie šios idėjos. Tai
svarbus faktas: jis reiškia, kad vėliau šie asmenys gali tapti
pavyduoliais.
Kai kurie asmenys parodo didesnį susidomėjimą vienu
kuriuo nors pasakojimo momentu. Pavyzdžiui, viena mergaitė
pasakojo tokį atsitikimą: „Kartą man paliko saugoti jaunesniąją
seserį. Aš stengiausi gerai ją prižiūrėti ir pasodinau ją ant stalo,
bet netyčia patraukiau staltiesę ir ji nukrito.“ Šiai mergaitei
tebuvo ketveri metukai. Žinoma, paprastai tokio amžiaus
vaikams nepalieka saugoti dar mažesnių vaikų. Galime suprasti,
kokia tai buvo tragedija vyresniajai seseriai, kuri iš visų jėgų
stengėsi apsaugoti jaunėlę. Ši vyresnioji mergaitė užaugo ir
ištekėjo už malonaus — galima sakyti, net paklusnaus - vyro.
Nepaisant to, ji nuolat keldavo pavydo scenas ir kritikuodavo jį,
nes ją kankino baimė, kad jis susiras kitą. Nenuostabu, kad vyrui
šitoks žmonos elgesys galiausiai nusibodo, ir jis visą dėmesį ėmė
skirti vaikams.
Kartais įtampa santykiuose išreikšta dar aiškiau, ir žmonės
prisimena norėję sužaloti ar net nužudyti kitus šeimos narius.
Tokie asmenys iš tiesų domisi tik savo pačių reikalais. Jie
nejaučia simpatijos kitiems žmonėms, greičiau - tam tikrą
konkurenciją. Šis jausmas būdingas jau prototipui.
Tokio tipo asmuo niekada nieko neužbaigia iki galo, nes
baiminasi, kad žmonės labiau norės draugauti su

5 skyrius. Ankstyvieji prisiminimai 89

kitais, nei su juo, arba įtarinėja, kad kiti nori jį pranokti. Jis
niekada netaps tikru visuomenės nariu, nes nuolatos galvoja apie
tai, kad kiti jį nustelbs. Kad ir kokį darbą dirbtų, jis bus
nepaprastai įsitempęs. Ši nuostata ypač atsiskleidžia meilės
santykiuose ir šeimoje.
Nors neįmanoma visiškai pagydyti tokio tipo žmonių, mes,
pasinaudoję tam tikru meistriškumu studijuodami ankstyvuosius
prisiminimus, galime pagerinti jų situaciją.
Vienas iš pacientų, kuriam pritaikėme savo metodą, buvo
berniukas, minėtas ankstesniame skyriuje. Kaip pamenate, jo
ankstyviausias prisiminimas - kelionė į turgų su mama ir
jaunesniuoju broliu. Pradėjus lyti motina paėmė jį ant rankų, bet
pamačiusi jaunesnįjį brolį padėjo jį ant žemės ir paėmė mažėlį.
Tuomet jis suprato, kad motina labiau myli brolį, o ne jį.
Kaip jau sakėme, išgirdę tokius ankstyvus prisiminimus
galime numatyti, kaip toliau klostysis mūsų pacientų gyvenimas.
Tačiau reikia atminti, kad šie prisiminimai yra ne paaiškinimai, o
viso labo užuominos. Tai pėdsakai to, kas atsitiko formuojantis
paciento asmenybei. Jie parodo judėjimą tikslo link ir kliūtis,
kurias reikia įveikti. Jie atskleidžia, kodėl individas susidomi
viena gyvenimo sritimi, o ne kitomis. Iš jų sužinome, kad žmogus
galbūt patyrė seksualinę traumą, t. y. jį labiau domina ši sritis.
Neturėtume nustebti, jei paprašę paciento papasakoti savo
ankstyvuosius prisiminimus, išgirsime kokią nors seksualinę
patirtį. Iš tiesų kai kuriuos asmenis vaikystėje labiau domino
seksualiniai dalykai nei kiti žmonės. Domėtis seksu būdinga
žmogaus elgesiui, bet, kaip jau anksčiau minėjome, esama
daugybės domėjimosi rūšių

90 GYVENIMO MOKSLAS
ir laipsnių. Dažnai matome, kad tie žmonės, kurie papasakoja
apie savo seksualinę patirtį vaikystėje, suaugę taip pat linkę
domėtis šia sritimi. Dėl to jų gyvenimas ne visiškai
harmoningas, nes jie pervertina vieną jo sritį. Kai kurie žmonės
tvirtina, kad visas gyvenimas remiasi seksu. Kita vertus, esama
žmonių, teigiančių, kad svarbiausias organas - tai skrandis.
Tokiais atvejais pastebime, kad jų ankstyvieji prisiminimai
atitinka jų charakterį.
Kartą konsultavome tokį nenuoramą vaikiną. Visiems buvo
mįslė, kaip jis iš viso įstojo į aukštąją mokyklą. Jis negalėdavo
nustygti vietoje ir nė minutėlės neprisėsdavo prie studijų.
Jaunuolio galvoje nuolatos būdavo kitokių minčių, jis mėgo
lankytis kavinėse, eiti į svečius — žodžiu, domėjosi viskuo,
išskyrus mokslus. Todėl buvo įdomu patyrinėti jo ankstyvuosius
prisiminimus. „Prisimenu, - pasakojo jis, - kaip guliu lopšyje ir
žiūriu į sieną. Mano dėmesį patraukė tapetai, jų raštas, gėlės,
figūros...“ Iš šio fragmento matyti, kad vaikinas labiau buvo
pasiruošęs gulėti lovoje, o ne mokytis. Jis negalėdavo susikaupti
studijoms, nes nuolat galvodavo apie kitką ir norėdavo vienu
šūviu nušauti du zuikius, o tai, tiesą sakant, yra neįmanoma.
Galime daryti išvadą, jog šis jaunuolis vaikystėje buvo
lepinamas ir neišmoko dirbti savarankiškai.

O dabar pereikime prie nekenčiamų vaikų. Tai gana retas

tipas, jam priklauso tik išskirtiniai atvejai. Jei vaikas nuo pat
gimimo iš tiesų yra nekenčiamas, vargu ar jis išgyvens. Tokio
vaiko laukia pražūtis. Paprastai vaikai yra daugiau ar mažiau
lepinami, t. y. jie turi tėvus arba auklę, kurie pildo jų norus. O
nekenčiami vaikai -

5 skyrius. Ankstyvieji prisiminimai 91

tai dažniausiai nesantuokiniai, neplanuotai gimę ar nusikaltėlių
vaikai. Tokie žmonės užaugę neretai suserga depresija. Jų
ankstyvieji prisiminimai dažnai susiję su atstūmimo jausmu.
Pavyzdžiui, vienas mūsų pacientas pasakojo: „Prisimenu, kaip
mane vaikystėje mušdavo. Vieną kartą motina ėmė taip mane
plūsti ir koneveikti, jog aš pabėgau iš namų.“ Viskas baigėsi tuo,
kad berniukas vos nenuskendo.
Šis vyras kreipėsi į psichologą, nes bijodavo išeiti iš namų.
Iš jo ankstyvųjų prisiminimų žinome, kad kartą jis išėjo laukan ir
susidūrė su didžiuliu pavojumi. Tai įstrigo jo atmintyje, ir
kiekvieną kartą išeidamas iš namų jis būkštaudavo, kad jam kas
nors bloga neatsitiktų. Šiaip jis buvo gabus berniukas, tačiau jį
nuolat persekiojo baimė, kad ne jis geriausiai išlaikys egzaminus.
Amžinos abejonės trukdė jam stumtis į priekį. Galų gale jis įstojo
į universitetą, tačiau niekaip negalėjo atsikratyti baimės, kad jį
išmes. Taigi matome akivaizdų ryšį su vaikystėje patirto
pavojaus prisiminimu.
Kitas pavyzdys, iliustruojantis mūsų temą, - vieno našlaičio,
kurio tėvai mirė, kai jam tebuvo vieni metai, atvejis. Jis atsidūrė
vaikų namuose, kur susirgo rachitu, tačiau nesulaukė tinkamos
priežiūros. Niekas ten juo nesirūpino, ir užaugęs jis sunkiai
susirasdavo draugų ar pažįstamų. Patyrinėję jo ankstyvuosius
prisiminimus, pamatėme, kad jis nuolat jausdavosi atstumtas ir
nuvertintas. Šis jausmas paveikė jo raidą. Jį visuomet
persekiodavo mintis, esą visi jo nekenčia, ir tai kliudydavo jam
spręsti bet kokią problemą. Dėl savo menkavertiškumo jausmo
jis šalinosi svarbiausių gyvenimo situacijų ir klausimų,

92 GYVENIMO MOKSLAS
tokių kaip meilė, šeima, draugystė, darbas - situacijų, kurios
reikalauja sąlyčio su aplinkiniais.
Įdomus ir vieno vyro, nuolat besiskundžiančio nemiga,
atvejis. Tai buvo keturiasdešimt šešerių ar keturiasdešimt
aštuonerių metų vyras, vedęs ir turintis vaikų. Jis mėgdavo visus
kritikuoti ir valdyti, o šeimoje būdavo tikras tironas.
Kai jo paprašėme papasakoti savo ankstyvuosius
prisiminimus, jis paaiškino užaugęs su vaidingais tėvais, kurie
nuolat pykdavosi ir grasindavo vienas kitam. Jis bijodavo jų
abiejų. Jie berniuku mažai rūpinosi, todėl į mokyklą šis
vaikščiodavo murzinas ir apdriskęs. Vieną dieną jo mokytoja
susirgo, ir ją pakeitė kita. Ši pavaduojanti moteris entuziastingai
domėjosi savo darbu ir jo teikiamomis galimybėmis. Ji suprato,
kad mokyti vaikus yra geras ir kilnus uždavinys. Pamačiusi, kad
šis neprižiūrėtas berniukas slepia savyje daug talentų, ji visaip
mėgino jį padrąsinti. Vaikas pirmą kartą gyvenime patyrė, kad
kažkas juo rūpinasi. Nuo tos akimirkos jis ėmė tobulėti, tačiau
visą laiką jausdavosi taip, tarsi kažkas jį stumtų iš užpakalio.
Širdyje jis netikėjo galįs pranokti kitus, todėl dirbdavo visą
dieną ir dar pusę nakties. Šitaip jis susiformavo įprotį pusę
nakties praleisti dirbant arba planuojant būsimus darbus. O dar
po kiek laiko jis ėmė manyti, kad reikia budėti kone visą naktį,
jei nori šį tą gyvenime pasiekti.
Vėliau jo noras būti pranašesniam už kitus pradėjo reikštis
jo santykiuose su šeima ir su aplinkiniais. Su savo žmona ir
vaikais jis elgėsi tarsi koks despotas, o šie, būdami silpnesni,
neišvengiamai kentėjo dėl tokio jo elgesio.
Apibendrindami šio žmogaus charakterį galime pasakyti,
kad jo gyvenimo tikslas buvo įgyti pranašumą, o

5 skyrius. Ankstyvieji prisiminimai 93

tai savo ruožtu lėmė menkavertiškumo jausmas. Tokia situacija
būdinga daugumai žmonių, kenčiančių nuo per didelės įtampos,
kuri kyla tuomet, kai individas abejoja savo galimybėmis
susilaukti pasisekimo. Šią savo abejonę jie pridengia pranašumo
kompleksu, kuris yra niekas kitas kaip tik pranašumo poza.
Ankstyvųjų prisiminimų analizė parodo situaciją, kokia ji yra iš
tikrųjų.

94 GYVENIMO MOKSLAS
 Šeštas skyrius

Nuostata ir judesiai

Praeitame skyriuje mėginome aprašyti, kaip ankstyvieji

prisiminimai ir fantazijos gali padėti nustatyti individo
gyvenimo stilių. Tačiau ankstyvųjų prisiminimų studijavimas
tėra viena iš priemonių tirti žmogaus asmenybę. Visos jos
remiasi principu, kad visumą galima aiškinti remiantis
atskiromis dalimis. Be ankstyvųjų prisiminimų galime stebėti ir
žmonių nuostatą bei kūno judesius. Žmogaus judesiai išreiškia
jo nuostatas, o nuostatos savo ruožtu įkūnija tą bendrąją
gyvenimo nuostatą, kuri sudaro vadinamąjį gyvenimo stilių.
Pirmiausia pakalbėkime apie kūno judesius. Visi žino, kad
apie žmogų pirmiausia sprendžiame iš to, kaip jis stovi, eina,
juda, kalba ir t. t. Spręsdami apie kitą žmogų ne visada remiamės
protu, dažniau - simpatijos ar antipatijos jausmu, kurį sukelia
pirmas įspūdis.
Pavyzdžiui, pažvelkime, kaip individo nuostatą išreiškia jo
stovėsena. Nereikia didelių pastangų, kad pastebėtume, kaip
stovi suaugęs ar vaikas - tiesiai ar susikūprinęs. Ypač reikia
atkreipti dėmesį į perdėjimus. Žmogus, stovintis pernelyg
tiesiai, pernelyg pasitempęs, išsiduoda

6 skyrius. Nuostata ir judesiai 95

dedąs ypatingas pastangas, kad išlaikytų tokią pozą. Galime
spėti, kad toks asmuo jaučiasi daug mažesnis, nei nori pasirodyti.
Ši vienintelė smulkmena atspindi tai, ką mes vadiname
pranašumo kompleksu. Jis nori pasirodyti narsesnis, t. y. jis
labiau nori išreikšti save, nei iš tikrųjų norėtų nebūdamas toks
įsitempęs.
Kita vertus, kai kurie žmonės pasižymi visiškai priešinga
laikysena - jie stovi susilenkę arba nuolatos kūprinasi. Tokia
laikysena daugiau ar mažiau leidžia suprasti, kad jie yra bailiai.
Tačiau viena pagrindinių mūsų mokslo ir meno taisyklių sako,
kad mes visuomet turėtume būti atsargūs, niekada nespręstume
apie asmenį pagal vieną požymį, o ieškotume daugiau atspirties
taškų. Kartais galime būti beveik tikri savo teisumu, tačiau net ir
tuomet turime patikrinti savo sprendimą pagal kitus požymius.
Tokiais atvejais turime paklausti savęs: „Ar mes teisūs teigdami,
kad besikūprinantys žmonės visuomet būna bailiai? Kokio
elgesio galime iš jų tikėtis sudėtingoje situacijoje?“
Ieškodami kitų požymių galbūt pastebėsime, kad toks asmuo
visuomet stengiasi į ką nors atsiremti, pavyzdžiui, į stalą ar į
kėdę. Vadinasi, jis nepasitiki savo jėgomis ir nuolat ieško kitų
paramos. Tai atspindi tą pačią proto nuostatą kaip ir tuo atveju,
kai žmogus stovi susikūprinęs. Taigi kai individas pasižymi
abiem šiais bruožais, mūsų nuomonė apie jį būna labiau pagrįsta.
Pažymėsime, kad vaikų, kuriems nuolat reikia kitų paramos,
laikysena kitokia nei savarankiškų vaikų. Mes galime nustatyti
vaiko savarankiškumo laipsnį iš to, kaip vaikas stovi ar kaip jis
prisiartina prie kitų žmonių. Tokiais atvejais negalima per daug
pasiduoti abejonėms,

96 GYVENIMO MOKSLAS
nes esama daug būdų pasitikrinti savo sprendimą. Kai tik mūsų
spėlionės pasitvirtina, privalome imtis priemonių, kad
pataisytume situaciją ir nukreiptume vaiką teisingu keliu.
Tarkime, kad atliekame eksperimentą su vaiku, ieškančiu
kitų paramos. Pasodiname jo mamą ant kėdės ir tuomet
įleidžiame vaiką į kambarį. Pamatysime, kad jis nežiūrės į jokį
kitą žmogų, bet eis tiesiai prie mamos ir prisiglaus prie jos ar
atsirems į kėdę. Toks vaiko elgesys patvirtins mūsų nuomonę,
kad jis ieško kitų paramos.
Taip pat įdomu stebėti, kaip vaikas užmezga santykius su
kitais žmonėmis, nes tai parodo jo socialinio intereso bei
prisitaikymo laipsnį ir atskleidžia, ar jis pasitiki kitais.
Pamatysime, kad vaikas, kuris nedrįsta užkalbinti kitų ir
visuomet stovi nuošaly, būna santūrus ir kitais atžvilgiais. Tai
rodo, jog tai nekalbus ar neįprastai tylus vaikas.
Matome, kaip visi šie dalykai liudija tą patį būdo bruožą, nes
kiekvienas žmogus yra nedaloma visuma ir būtent toks jis
reaguoja į visas gyvenimo problemas. Kaip pavyzdį imkime
vieną moterį, kuri kreipėsi į psichologą pagalbos. Gydytojas
pasiūlė jai kėdę ir tikėjosi, kad ji prisės šalia jo, tačiau ji apsidairė
ir atsisėdo ant kėdės, kuri stovėjo daug toliau. Peršasi išvada, kad
ši moteris norėjo būti susijusi tik su vienu žmogumi. Ji pasakė,
kad yra ištekėjusi, ir visą likusią istoriją galime lengvai nuspėti.
Akivaizdu, kad ji norėjo būti susijusi tik su savo vyru. Galime
taip pat spėti, kad ji norėjo būti lepinama ir reikalaudavo iš savo
vyro, jog jis būtų labai punktualus ir visuomet laiku grįžtų namo.
Ko gero, būdama viena ji jausdavo didžiulį nerimą, bijodavo
išeiti iš namų ir apskritai nemėgo bendrauti su kitais

6 skyrius. Nuostata ir judesiai 97

žmonėmis. Taigi iš vieno moters judesio galėjome bendrais
bruožais nupasakoti visą jos istoriją. Tačiau turime ir kitų būdų
patvirtinti savo spėliones.
Ji gali tarti: „Aš jaučiu nuolatinį nerimą“, - ir niekas nesupras,
ką reiškia jos žodžiai, jei nežinos, kad nerimą galima panaudoti
kaip būdą valdyti kitus asmenis. Jei kokį nors vaiką ar suaugusį
dažnai apima nerimas, galime spėti, kad esama kito asmens, kuris
nuolat juo rūpinasi.
Kartą viena porelė teigė esantys laisvamaniai. Jie manė, kad
šeimoje abi pusės laisvos daryti ką panorėjusios, jei tik pasisako
kitai. Viskas baigėsi tuo, kad vyras turėjo keletą meilės romanų,
apie kuriuos papasakojo savo žmonai. Pradžioje atrodė, kad ji
tam neprieštarauja. Bet vėliau ji ėmė jausti nerimą. Ji nebegalėjo
išeiti iš namų viena - vyras visur turėdavo ją lydėti. Taigi
matome, kaip laisvas mąstymas virto nerimu ar fobija.
Kai kurie žmonės mėgsta stovėti atsirėmę į namo sieną. Tai
ženklas, kad jiems trūksta drąsos ir savarankiškumo.
Patyrinėkime tokio baikštaus ir neryžtingo asmens prototipą.
Kartą vienas berniukas mokykloje būdavo labai drovus. Tai
svarbus ženklas, reiškiantis, kad jis nenorėjo būti susijęs su
kitais. Ir iš tiesų, berniukas neturėjo draugų ir su nekantrumu
laukdavo, kada pasibaigs pamokos. Jis labai lėtai judėdavo,
lipdamas laiptais laikydavosi arti sienos, gatve eidavo nuleidęs
akis ir visuomet skubėdavo tiesiai namo. Jis nebuvo nei
pavyzdingas mokinys, nei aktyvus būrelių lankytojas, nes, matyt,
nesijautė laimingas tarp mokyklos sienų. Jo vienintelis noras
buvo kuo greičiau grįžti namo pas savo našlę motiną, kuri
nepasižymėjo stipriu charakteriu ir labai jį lepino.

98 GYVENIMO MOKSLAS
 Norėdamas geriau suprasti jo atvejį, gydytojas nuėjo
pasikalbėti su berniuko motina., Ar jis noriai eina miegoti?“ -
paklausė jis. Ji atsakė: „Taip.“ - „Ar jis pravirksta miego metu?“
- „Ne.“ - ,Ar jis šlapinasi naktį į lovą?“ - „Ne.“
Pradžioje daktaras pamanė suklydęs savo spėjimais, bet
vėliau suprato, kad galbūt berniukas miega vienoje lovoje kartu
su savo motina. Kaip jis priėjo šią išvadą? Ką gi, pravirkdami
naktį arba šlapindamiesi į lovą vaikai paprastai reikalauja
motinos dėmesio. O jei jie miega motinos lovoje, to visai
nebereikia daryti. Vėliau paaiškėjo, kad daktaras buvo teisus:
berniukas iš tiesų miegodavo su savo motina.
Atidžiai stebėdami matysime, kad kiekviena smulkmena, į
kurią psichologas atkreipia dėmesį, sudaro nuoseklų gyvenimo
planą. Taigi, suprasdami tikslą - minėto berniuko tikslas yra
visuomet būti kartu su motina, - galime nustatyti daug dalykų.
Remdamiesi tikslu galime nustatyti, ar vaikas menko intelekto,
ar ne. Silpnaprotis vaikas nesugebėtų susidaryti tokio protingo
gyvenimo plano.
O dabar pereikime prie psichinių nuostatų, kurias galime
išskirti tyrinėdami įvairius asmenis. Vieni žmonės daugiau ar
mažiau linkę ginčytis. Kiti, priešingai, atrodo, visuomet
nusileidžia. Tačiau nerasime žmogaus, kuris iš tiesų pasiduotų.
Tai priešinga žmogaus prigimčiai. Normalus žmogus niekada
nenusileidžia. Jei atrodytų, kad jis pasiduoda, tai tik reikštų dar
didesnį pasiryžimą laikytis savo.
Esama tokio tipo vaikų, kurie nuolat nusileidžia. Paprastai
toks vaikas būna šeimos dėmesio centre. Kiekvienas privalo juo
rūpintis, raginti jį ir saugoti. Visą gyvenimą

6 skyrius. Nuostata ir judesiai 99

jis ieško, kas jį palaikytų, ir būna našta kitiems. Tai ir yra vaiko
tikslas, susijęs su pranašumu, - taip jis išreiškia norą valdyti kitus.
Toks būdas siekti pranašumo, žinoma, tėra menkavertiškumo
komplekso pasekmė. Jei vaikas neabejotų savo paties jėgomis, jis
nebūtų pasirinkęs tokio lengvo kelio į sėkmę.
Vienas septyniolikmetis vaikinas galėtų būti geras pavyzdys.
Jis buvo vyriausias vaikas šeimoje. Jau kalbėjome apie tai, kaip
vyriausias vaikas dažniausiai patiria tragediją gimus kitam
vaikui, nes praranda dėmesio centro pozicijas savo šeimoje. Taip
atsitiko ir šiam jaunuoliui: jis būdavo prislėgtos nuotaikos, irzlus
ir neturėjo jokio nuolatinio užsiėmimo. Vieną dieną jis net
pamėgino nusižudyti. Netrukus po to jis kreipėsi į daktarą ir
papasakojo, kad naktį prieš bandymą nusižudyti jis sapnavo, jog
nušovė savo tėvą. Matome, kaip netgi tokio prislėgto, tingaus ir
neveiklaus asmens galvoje vyko nuolatinė psichinė veikla.
Vaikai, kurie būna tingūs mokykloje, taip pat ir vangūs
suaugusieji, kurie atrodo nieko nesugebantys, iš tiesų gali būti
labai arti pavojaus. Šis vangumas dažnai būna tik išorinis.
Užtenka kokio postūmio - ir turime bandymą nusižudyti, neurozę
ar net pamišimą. Kartais būna išties sunku nustatyti tokių asmenų
psichinę būklę.
Vaikiškas drovumas - dar vienas pavojingas dalykas. Drovų
vaiką reikia rūpestingai gydyti. Būtina pašalinti šią jo charakterio
savybę, kitaip ji pražudys visą jo gyvenimą. Kol neišsivaduos iš
savo drovumo, toks vaikas visuomet turės daug problemų, nes
mūsų kultūroje taip jau įprasta, kad tik drąsūs žmonės pasiekia
gerų rezultatų ir išsikovoja gerą padėtį gyvenime. Drąsus asmuo,
patyręs

100 GYVENIMO MOKSLAS

pralaimėjimą, nesijaudina taip kaip drovuolis, kuris susidūręs su
sunkumais iš karto pasirenka nenaudingą gyvenimą. Užaugę
tokie vaikai gali tapti neurotikais ar net pamišėliais.
Tokie žmonės vaikšto tarsi žemę pardavę, o būdami
draugijoje užsikerta arba išvis negali prakalbėti. Kartais jie
apskritai vengia žmonių.

Charakterio bruožai, apie kuriuos čia kalbėjome, iš tiesų yra

ne kas kita, kaip psichinės nuostatos. Jos nėra įgimtos ar
paveldėtos, paprasčiausiai tai reakcijos į įvairias situacijas. Tam
tikras mano būdo bruožas - tai mano gyvenimo stiliaus
atsakymas į mano suvokiamą problemą, su kuria susiduriu.
Žinoma, ne visuomet tai būna teisingas atsakymas, kokio
tikėtųsi filosofas. Tai atsakymas, kurio mane išmokė mano
vaikystės išgyvenimai ir klaidos.
Šių nuostatų susiformavimas ir funkcionavimas būdingesnis
vaikams ir psichiniams ligoniams nei normaliems žmonėms.
Kaip jau sakėme, prototipas, t. y. ankstyvoji gyvenimo stiliaus
stadija, būna daug paprastesnė ir aiškiau matoma nei visiškai
susiformavęs gyvenimo stilius. Faktiškai prototipą galime
prilyginti neprinokusiam vaisiui, kuris įsisavina viską, su kuo
susiduria: trąšas, vandenį, maistines medžiagas, orą. Bręstant
visos šios medžiagos įeina į vaisiaus sudėtį. Skirtumas tarp
prototipo ir gyvenimo stiliaus panašus į skirtumą tarp
neprinokusio ir prinokusio vaisiaus. Turint galvoje žmogaus
psichiką, atverti ir ištirti „nesubrendusio vaisiaus“ stadiją daug
paprasčiau, o tai, ką ji atskleidžia, daugeliu atveju tinka ir
„subrendusio vaisiaus“ stadijai.

6 skyrius. Nuostata ir judesiai 101

 Pavyzdžiui, galime pastebėti, kad jei vaikas bailus nuo pat
gimimo, šis jo bailumas pasireiškia visose jo nuostatose. Esama
begalinio skirtumo tarp drovaus, bailaus ir agresyvaus, karingo
vaiko. Agresyvus vaikas visuomet pasižymi tam tikru drąsos
laipsniu, drąsos, kuri yra to, ką mes vadiname sveiku protu,
vaisius. Tiesa, tam tikromis situacijomis netgi labai baikštus
vaikas gali pasirodyti kaip tikras didvyris. Taip atsitinka, kai jis
sąmoningai nori būti pirmas. Kaip pavyzdį pateiksiu vieno
nemokančio plaukti berniuko atvejį. Kartą draugai jam pasiūlė
eiti kartu paplaukioti, ir jis sutiko. Tačiau ten buvo gilu, ir
berniukas vos nenuskendo. Žinoma, jo poelgio negalima
pavadinti tikrai drąsiu, nes jis niekam nenaudingas. Tiesiog
berniukas norėjo, kad juo žavėtųsi. Todėl jis nepaisė pavojaus ir
slapta tikėjosi, kad jei kas atsitiks, kiti jį išgelbės.
Drąsos ir baikštumo klausimas psichologiškai glaudžiai
susijęs su tikėjimu lemtimi. Tikėjimas lemtimi paveikia mūsų
gebėjimą atsidėti naudingai veiklai. Kai kurie asmenys turi tokį
stiprų pranašumo jausmą, kad mano sugebantys atlikti bet ką.
Jiems atrodo, kad jie viską žino ir todėl neprivalo nieko mokytis.
Tokio mąstymo pasekmės akivaizdžios. Taip samprotaujantys
vaikai mokykloje paprastai gauna blogus pažymius. Šiam tipui
galime priskirti ir žmones, kurie mėgsta lįsti pavojui į nasrus. Jie
mano, kad jiems nieko blogo negali atsitikti ir kad jie tiesiog
negali pralaimėti. Labai dažnai tokios mąstysenos padariniai
būna tragiški.
Šį stiprų tikėjimą lemtimi dažniausiai turi žmonės, patyrę
kokią nors katastrofą ir likę sveiki, pavyzdžiui, išgyvenę po
sunkios avarijos. Dėl to jie ima manyti, kad

102 GYVENIMO MOKSLAS

jiems skirtas kažkoks aukštesnis tikslas. Kartą į mus kreipėsi
vyras, kuris anksčiau jautėsi panašiai, tačiau po vieno įvykio,
pasibaigusio kitaip, nei jis tikėjosi, šis žmogus prarado visą savo
narsumą ir tapo nusiminęs bei paniuręs. Jis neteko savo
svarbiausios atramos gyvenime.
Paprašytas papasakoti savo ankstyvuosius prisiminimus, jis
atskleidė vieną svarbų išgyvenimą. Kartą jis išsiruošė į teatrą
Vienoje, tačiau pakeliui turėjo kai kur užeiti, todėl šiek tiek
užtruko. Kai galiausiai pasiekė teatrą, šis buvo tik ką sudegęs.
Daugelis žuvo, o jis liko gyvas. Galime įsivaizduoti, kaip šis
žmogus pasijuto: tarsi būtų išrinktas dėl tam tikro aukštesnio
tikslo. Viskas ėjosi gerai, kol nenutrūko jo santykiai su žmona.
Šis pralaimėjimas jį ir palaužė.
Apie tikėjimo fatalizmu reikšmę būtų galima daug ką
pasakyti ir parašyti. Jis veikia ne tik atskirus žmones, bet ir
ištisas tautas bei civilizacijas. Čia norime tik pabrėžti jo ryšį su
psichologinės veiklos pradais ir gyvenimo stiliumi. Daugeliu
atvejų tikėjimas lemtimi tereiškia bailų vengimą dėti kokias nors
pastangas ir užsiimti kūrybinga bei naudinga veikla. Todėl jo
teikiama paspirtis ilgainiui pasirodo esanti apgaulinga.

Viena svarbiausių neigiamų psichinių nuostatų, kenkiančių

mūsų santykiams su aplinkiniais, yra pavydas. Jei žmogus
pavydi, tai ženklas, kad jis kenčia nuo menkavertiškumo. Tiesa,
iš prigimties mes visi esame šiek tiek pavydūs. Dauguma
žmonių pasižymi nestipriu pavydo jausmu, kuris nekelia jokios
žalos. Vis dėlto reikia stengtis, kad šis jausmas būtų
produktyvus. Geriausia, jei jis

6 skyrius. Nuostata ir judesiai 103

skatina dirbti, eiti į priekį, spręsti sunkias problemas. Tokiais
atvejais pavydas būna naudingas. Dėl šios priežasties neturime
sielotis, jei pastebime savo širdyje pavydo dalelę, kuri iš tiesų yra
būdinga visiems žmonėms.
Kita vertus, pavyduliavimas yra pavojingesnė ir daugiau
rūpesčių kelianti psichinė nuostata, nes iš pavyduliavimo žmogui
absoliučiai jokios naudos. Neįmanoma įsivaizduoti, kaip
pavyduolis galėtų tapti naudingas kitiems.
Kita vertus, pavyduliavime slypi gilus ir stiprus
menkavertiškumo jausmas. Pavyduolis būkštauja, kad nesugebės
išlaikyti prie savęs savo partnerio, ir kaip tik tą akimirką, kai jis
vienaip ar kitaip mėgina paveikti savo partnerį, įvairios
pavyduliavimo scenos tik išduoda jo silpnumą. Patyrinėję tokio
žmogaus prototipą, aptiksime tam tikro apribojimo jausmą.
Kiekvieną kartą, susidūrę su pavyduoliu, galime pažvelgti į jo
praeitį ir patikrinti, ar neturime reikalų su žmogumi, kuris galbūt
kažkada buvo pažemintas, ir dabar bijosi to paties.

Kalbant apie bendrą pavydo ir pavyduliavimo problemą

vertėtų paminėti vieną specifinę pavydo rūšį, kai moterys pavydi
vyrams jų geresnės socialinės padėties. Pasitaiko nemažai
moterų ar mergaičių, norinčių būti vyrais ar berniukais. Ši
nuostata visiškai suprantama, nes žvelgdami nešališkai
matysime, kad mūsų kultūroje visuomet pirmauja vyrai; jie
labiau vertinami, gerbiami ir branginami nei moterys. Moralės
požiūriu, tai neteisinga ir turėtų būti ištaisoma. Šiais laikais
mergaitės mato, kad vyrams ir berniukams šeimoje daug
patogiau: jiems nereikia rūpintis įvairiomis buitinėmis
smulkmenomis, ir apskritai

104 GYVENIMO MOKSLAS

jie mėgaujasi didesne laisve. Aukštesnė vyriškosios lyties
padėtis verčia mergaites būti nepatenkintomis savo pačių
vaidmeniu, ir jos ima elgtis kaip berniukai. Toks berniukų
mėgdžiojimas pasireiškia įvairiais būdais. Pavyzdžiui, jos
pradeda rengtis berniukų drabužiais. Kartais tai skatina patys
tėvai, nes vyriški drabužiai, reikia pripažinti, yra patogesni. Kai
kada toks mergaičių elgesys gali būti naudingas, ir jo nereikia
drausti. Tačiau būna ir nenaudingų nuostatų, kai, pavyzdžiui,
mergaitė nori būti vadinama berniukišku vardu ir labai supyksta,
jei aplinkiniai kreipiasi į ją tikruoju vardu. Jei tokia nuostata nėra
žaidimas, o slepia šį tą gilesnio, tuomet ji labai pavojinga. Vėliau
gyvenime ji gali virsti nepasitenkinimu savo lyties vaidmeniu
arba pasibjaurėjimu santuoka, o ištekėjus - neapykanta žmonos
vaidmeniui šeimoje.
Nereikia kaltinti moterų dėl to, kad jos nešioja trumpus
drabužius, nes tokie rūbai iš tiesų pranašesni. Nieko blogo, jei
jos, kaip ir vyrai, įgyja vienodą išsimokslinimą ar gauna kartu su
jais darbą - priešingai, nuo to joms tik geriau. Tačiau būdamos
nepatenkintos savo, kaip moters, vaidmeniu ir mėgindamos
perimti vyrų ydas jos kelia sau didelį pavojų.
Ši pavojinga tendencija išryškėja paauglystėje, kuomet
prototipas apnuodijamas pavydu. Nesubrendęs mergaičių protas
ima pavydėti berniukams jų privilegijuotos padėties. Atsiranda
noras mėgdžioti berniukus. Tačiau tai yra pranašumo
kompleksas, pasireiškiantis bėgimu nuo savo prigimties.
Kaip minėjome, vėliau tokios merginos gali imti bjaurėtis
meile kitai lyčiai ir vedybiniais santykiais. Tai nereiškia,

6 skyrius. Nuostata ir judesiai 105

kad jos netrokšta ištekėti, nes mūsų kultūroje senmergės
laikomos nevykėlėmis. Netgi tos merginos, kurios visiškai
nesidomi santuoka, iš tiesų planuoja ištekėti.
Tas, kas siekia lyčių santykius pagrįsti lygybės principu,
neturėtų skatinti šio moterų protesto prieš vyrus. Lyčių lygybė
turi atitikti natūralią daiktų tvarką, o protestas prieš vyrus tėra
aklas maištas prieš tikrovę, slepiantis savyje pranašumo
kompleksą. Faktiškai šis protestas gali sutrikdyti ar neigiamai
paveikti visas individo lytines funkcijas. Jis gali sukelti daug
rimtų psichikos sutrikimų, ir jei imsime ieškoti jų simptomų
užuomazgų, rasime jas dar vaikystėje.

Pasitaiko ir berniukų, norinčių būti mergaitėmis, nors šie

atvejai ne tokie dažni kaip mergaičių, norinčių būti berniukais.
Tokie berniukai siekia mėgdžioti ne paprastas mergaites, o tik
tam tikrą moterų tipą - koketes ir puošeivas. Jie ima pudruotis
veidus, prisikiša į plaukus gėlių ir mėgina elgtis kaip
lengvabūdiškos merginos. Visa tai - taip pat viena iš pranašumo
komplekso formų.
Iš savo praktikos pastebėjome, kad daugelis tokių berniukų
užaugo šeimoje, kurioje dominavo motina. Todėl jie labiau
stengėsi mėgdžioti jos, o ne tėvo bruožus.
Kartą į mus kreipėsi vaikinas, turintis seksualinių problemų.
Jis papasakojo, kad beveik visą vaikystę praleido su savo motina.
Tėvas jų šeimoje buvo tarsi tuščia vieta. Anksčiau jo motina dirbo
siuvėja ir ištekėjusi neapleido šio užsiėmimo. Kadangi berniukas
visuomet buvo šalia jos, jis ėmė domėtis jos darbu. Vėliau
pradėjo siūti, piešti moteriškus drabužius ir t. t. Kokia svarbi jam
buvo motina,

106 GYVENIMO MOKSLAS

galime spręsti iš to, kad ketvertų metų jis jau mokėjo skirti
valandas, nes ji visuomet iš namų išeidavo ketvirtą ir grįždavo
penktą valandą. Džiaugsmas, kurį jis patirdavo jai sugrįžus,
išmokė jį atpažinti laikrodžio rodykles.
Mokykloje jis elgdavosi kaip mergaitė ir vengdavo dalyvauti
sportiniuose žaidimuose. Kiti berniukai šaipydavosi iš jo, o
kartais net išbučiuodavo, kaip paprastai jie mėgsta daryti
mergaitėms. Vieną dieną klasė rengė spektaklį, ir jam - nesunku
nuspėti - buvo suteiktas mergaitės vaidmuo. Savo vaidmenį jis
suvaidino taip gerai, kad daugelis iš salės pamanė, jog tai iš tiesų
mergaitė, o vienas žiūrovas jį netgi įsimylėjo. Taigi berniukas
suprato, kad net jei jo niekas nevertina kaip vyro, jis gali sulaukti
didelio pripažinimo kaip moteris. Nuo to ir prasidėjo jo
seksualinės problemos.

6 skyrius. Nuostata ir judesiai 107

 Septintas skyrius

Sapnai ir jų interpretacija

Kaip jau ne viena proga esame kalbėję, individualiosios

psichologijos požiūriu, sąmonė ir pasąmonė sudaro nedalomą
vienybę. Paskutiniuose dviejuose skyriuose, pasiremdami
individualios visumos sąvokomis, mėginome paaiškinti
sąmoningos veiklos sritis - prisiminimus, nuostatas, judesius. Tą
patį interpretavimo metodą pritaikysime ir mūsų pasąmoniniam
arba pusiau sąmoningam gyvenimui, t. y. sapnams. Savo metodą
grindžiame tuo, kad mūsų gyvenimas sapnuojant yra tokia pati
visumos dalis kaip ir mūsų gyvenimas būdraujant - ne daugiau ir
ne mažiau. Kitų psichologijos mokyklų atstovai nuolat mėgina
išrasti kokį nors naują požiūrį į sapnus, tačiau mūsiškis sapnų
supratimas formavosi taip pat, kaip ir mūsų nuomonė apie visas
neatskiriamas žmogaus sielos dalis, pasireiškiančias jos veikloje.
Taigi mes išsiaiškinome, kad mūsų sąmoningą gyvenimą
lemia pranašumo siekis. Lygiai tą patį galime pasakyti ir apie
sapnus. Sapnai - tai gyvenimo stiliaus dalis, ir, kaip esame
minėję, jie visuomet būna susiję su asmens prototipu. Tiesą
sakant, tiktai matydami prototipo ryšį su

108 GYVENIMO MOKSLAS

konkrečiu sapnu, galėsime būti tikri, kad sapną iš tiesų
suprantame. Maža to, gerai pažinodami kokį nors asmenį galime
beveik tiksliai atspėti jo sapnų pobūdį.
Pavyzdžiui, mes žinome, kad apskritai žmogus yra baili
būtybė. Šis universalus faktas leidžia spėti, kad dauguma sapnų
atspindi baimę, pavojų ar nerimą. Taigi, jei pažįstame konkretų
žmogų ir žinome, kad jo tikslas - pabėgti nuo gyvenimo
problemų, galime tarti, jog jis dažnai sapnuoja krentąs žemyn.
Sapnas jį tarsi įspėja: „Neik šiuo keliu toliau - pražūsi.“ Tokiu
būdu kritimo išgyvenimas sapne išreiškia individo požiūrį į
ateitį. Dauguma žmonių regi tokius sapnus.
Pavyzdžiui, imkime situaciją prieš pat egzaminus. Tarkime,
mes pažįstame kokį nors studentą ir žinome, kad jis neryžtingas
ir bailus žmogus. Nesunku nuspėti, kas su juo atsitiks. Jis
nerimaus visą dieną, negalės tinkamai susikaupti ir galiausiai
tars sau: „Liko pernelyg mažai laiko pasirengti!“ Jam labai
norėtųsi atidėti egzaminą, ir naktį jis susapnuos krentąs žemyn.
Tai visiškai atspindi jo gyvenimo stilių. Turint galvoje jo tikslą,
jis ir negali sapnuoti kitaip.
Imkime kitą studentą, apie kurį žinome, kad jis daro pažangą
moksluose, yra drąsus, ryžtingas ir niekada nesigriebia gudrybių
per egzaminus. Galime nuspėti ir jo sapnus. Prieš egzaminą jis
turbūt susapnuos, kad užsilipo ant aukšto kalno, nuo kurio
viršūnės atsiveria kerintys vaizdai. Jis grožėsis jais, kol nubus.
Toks sapnas atspindėtų jo gyvenimo eigą ir tikslą siekti
laimėjimų.
Esama žmonių, kurie save apriboja, - jie eina pirmyn tik iki
tam tikro taško. Toks asmuo sapnuoja, kad kažkas

7 skyrius. Sapnai ir jų interpretacija 109

jį varžo, riboja ir neleidžia pabėgti nuo žmonių ar gyvenimo
problemų. Dažnai sapnuose jį kas nors vaikosi ir persekioja.
Prieš pradėdami kalbą apie kitą sapnų tipą, verta paminėti,
kad psichologas neturėtų pasimesti išgirdęs tokį atsakymą:
„Negaliu papasakoti Jums nė vieno savo sapno, nes jų
neatsimenu. Nebent galiu ką nors išgalvoti.“ Psichologas žino,
kad žmogaus vaizduotė negali sukurti nieko, kas nebūtų
padiktuota jo gyvenimo stiliaus. Paciento fantazijos tiek pat
vertingos kiek ir sapnai, kuriuos jis iš tiesų atsimena, nes jo
vaizduotė taip pat yra jo gyvenimo stiliaus išraiška.
Vaizduotė nebūtinai turi tiksliai kopijuoti žmogaus psichinę
veiklą. Pasitaiko tokių žmonių, kurie, pavyzdžiui, gyvena labiau
savo fantazijose nei tikrovėje. Paprastai tokio tipo žmonės dienos
metu būna bailūs, tačiau sapnuodami - gana drąsūs. Vis dėlto mes
visuomet rasime - net jų didvyriškuose sapnuose — tam tikrų
užuominų, kurios rodo, kad šie asmenys niekada neužbaigia savo
darbų iki galo.

Kiekvieno sapno tikslas - parengti dirvą pranašumo siekiui, t.

y. individo asmeniškam pranašumo siekiui. Visi žmogaus
dvasios pasireiškimai, visa psichinė veikla ir sapnai tėra tam tikra
treniruotė, padedanti individui pasiekti savo galutinį tikslą, —
nesvarbu, ar tai būtų noras visuomet atsidurti dėmesio centre, ar
siekis viešpatauti kitiems, ar pabėgimas nuo tikrovės.
Sapno tikslo pasireiškimas neparemtas nei logika, nei faktais.
Sapnai egzistuoja tam, kad sukurtų tam tikrą jausmą, nuotaiką ar
emociją, todėl protu neįmanoma visiškai

110 GYVENIMO MOKSLAS

išsklaidyti juos gaubiančią miglą. Tačiau nuo būdravimo
būsenos ir jai būdingos psichinės veiklos jie skiriasi ne savo
esme, o tik laipsniu. Matėme, kad sielos atsakymai į gyvenimo
problemas atitinka individualią gyvenimo schemą: jie netelpa į
išankstinės logikos rėmus, nors mes, norėdami palengvinti
žmonių socialinius santykius, ir siekiame priartinti juos kuo
arčiau prie tos logikos. Tad kai tik atsisakome absoliutaus
požiūrio į sąmoningą sielos gyvenimą, sapnų gyvenimas
praranda savo paslaptingumą. Jis tampa kita to paties
reliatyvumo ir to paties faktų ir emocijų mišinio, kuriuos
randame ir būdravimo būsenoje, išraiška.
Kaip rodo istorija, senovės žmonės sapnus visuomet laikė
labai paslaptingais reiškiniais, kuriuos dažniausiai aiškindavo
kaip busimųjų įvykių pranašystes. Tai iš dalies yra tiesa. Iš
tikrųjų sapnas yra tiltas tarp problemos, su kuria susiduria
sapnuojantysis, ir jo siekiamo tikslo. Tad sapnas beveik
visuomet išsipildo, nes sapnuodamas žmogus tarsi repetuoja
savo vaidmenį ir rengiasi įvykdyti tai, ką regi miego metu.
Kitais žodžiais tariant, sapne pasireiškia tos pačios psichinės
sąsajos, kurias pastebime ir būdravimo metu. Įžvalgus ir
protingas žmogus gali numatyti savo ateitį remdamasis tiek savo
kasdieniu gyvenimu, tiek savo sapnais. Jis paprasčiausiai
nustato diagnozę. Pavyzdžiui, jei kas susapnuoja savo draugo
mirtį ir draugas iš tiesų miršta, tai nėra nieko nepaprasto, nes šį
įvykį galėjo lengvai numatyti ir draugo gydytojas arba artimieji.
Paslaptis ta, kad miego metu žmogus kartais galvoja intensyviau
nei būdraudamas.

7 skyrius. Sapnai ir jų interpretacija 111

 Nuomonė, laikanti sapnus pranašystėmis, yra ne kas kita,
kaip prietaras - būtent todėl, kad savyje slepia tam tikrą dalį
tiesos. Paprastai jos laikosi žmonės, tikintys ir kitokiais
prietarais. Arba ją gina asmenys, norintys, kad kiti juos gerbtų ir
laikytų pranašais.
Tam, kad išsklaidytume pranašiškus prietarus ir paslaptį,
gaubiančią sapnus, privalome paaiškinti, kodėl dauguma žmonių
nesupranta savo sapnų. Taip yra todėl, kad daugelis individų
nepažįsta savęs net ir būdraudami. Tik nedaugelis pasižymi
refleksyvios savianalizės galia, kuri leidžia jiems matyti, kuria
kryptimi klostosi jų gyvenimas, o sapnų analizė, kaip jau
minėjome, yra dar sudėtingesnis ir painesnis dalykas. Todėl
nieko nuostabaus, kad sapnų aiškinimas pranoksta daugelio
žmonių galimybes, kaip nestebina ir tai, kad nesugebėdami
suprasti, kur glūdi jų sapnų prasmė, jie kreipiasi pagalbos į
šarlatanus.

Mums lengviau bus suprasti sapnų logiką, jei palyginsime

juos ne su mūsų psichikos veikla kasdieniame gyvenime, o su
tam tikru reiškiniu, kurį ankstesniuose skyriuose aprašėme kaip
asmeninės logikos pasireiškimą. Skaitytojas prisimins mūsų
apibūdintas nusikaltėlių, problemiškų vaikų ir neurotikų
nuostatas, taip pat tai, kaip jie susikuria tam tikrą jausmą,
emocinę būseną ar nuotaiką, kad pateisintų save dėl įvykusio
fakto. Pavyzdžiui, žudikas gali save pateisinti taip: „Šiam žmogui
nėra vietos pasaulyje, todėl privalau jį nužudyti.“
Akcentuodamas savo galvoje mintį, kad pasaulyje visiems nėra
užtektinai vietos, jis susikuria tam tikrą jausmą, skatinantį
įvykdyti žmogžudystę.

112 GYVENIMO MOKSLAS

 Tokio žmogaus samprotavimas gali būti ir kitoks: „Štai tas
ir tas turi gražias kelnes, o aš — ne.“ Jis taip sureikšmina šią
aplinkybę, jog ima baisiai pavydėti. Nuo šiol jo tikslas - įsigyti
gražias kelnes, tad netrukus jis susapnuos sapną, sukursiantį tam
tikrą emociją, kuri padės jam pasiekti šį tikslą. Tai puikiai
iliustruoja žinomi garsių žmonių sapnai, pavyzdžiui Juozapo
sapnas Biblijoje. Jis susapnavo, kad visi jam lenkiasi. Aiškiai
matome, kad toks sapnas labai dera su tokiais jo gyvenimo
epizodais kaip spalvotas apsiaustas, brolių kerštas ir tremtis 9.
Taip pat gerai žinomas graikų poeto Simonido sapnas. Jis
buvo pakviestas į Mažąją Aziją skaityti paskaitų, tačiau vis
dvejojo ir atidėliojo kelionę, nors uoste jo laukė laivas. Draugai
visaip mėgino jį įkalbėti, tačiau veltui. Tuomet jis susapnavo
vieną mirusį žmogų, kurį jis kažkada buvo radęs miške ir
palaidojęs. Sapne numirėlis taręs poetui: „Kadangi buvai toks
malonus ir pasirūpinai tinkamai mane palaidoti, atsidėkodamas
aš įspėju tave nevykti į Mažąją Aziją.“ Nubudęs Simonidas
pranešė draugams, kad niekur neplauks. Tačiau jį traukė
pasilikti dar prieš susapnuojant tą sapną. Jis paprasčiausiai
susikūrė tam tikrą jausmą ar emociją, kad kaip nors pagrįstų jau
anksčiau padarytą sprendimą, nors sapno prasmė jam taip ir liko
neaiški.
Taigi žmogus, žinantis ko nori ir siekdamas save apgauti,
sapne susikuria tam tikrą fantaziją, kuri pagimdo

9
Pasak Biblijos, Jokūbas taip mylėjo savo jauniausią sūnų Juozapą, jog
padovanojo jam spalvotą apsiaustą, kuriuo jis išsiskyrė iš kitų brolių. Už tai šie
ėmė jo nekęsti ir galiausiai jį pardavė vergų pirkliams.

7 skyrius. Sapnai ir jų interpretacija 113

norimą jausmą ar emociją. Dažniausiai tai ir būna vienintelis
dalykas, kurį atsimename iš savo sapno.
Kalbant apie Simonido sapną, iškyla kitas klausimas: kokia
turėtų būti sapnų aiškinimo procedūra? Pirmiausia turime
atsiminti, kad sapnai yra žmogaus kūrybinės galios dalis.
Simonidas, pasinaudodamas savo vaizduote, sapne sukūrė
istorijos su mirusiu žmogumi seką. Kodėl poetas iš viso savo
patyrimo išsirinko kaip tik šį epizodą? Ko gero todėl, kad tuo
laikotarpiu jis daug mąstė apie mirtį, nes jį gąsdino mintis plaukti
laivu. Anais laikais kelionė jūra slėpė savyje daug pavojų, todėl
jis ir nesiryžo į ją leistis. Tai ženklas, kad jis galbūt ne tik bijojo
jūros ligos, bet ir nuogąstavo, jog laivas gali nuskęsti. Dėl
nuolatinio mąstymo apie mirtį jo sapnas ir išsirinko epizodą apie
mirusį žmogų.
Jei į sapnus žvelgsime kaip tik tokiomis akimis, jų aiškinimo
darbas nepasirodys perdėm sunkus. Turėtume atminti, kad
vaizdinių, fantazijų ir atsiminimų pasirinkimas nurodo proto
judėjimo kryptį. Visa tai atspindi sapnuotojo polinkius, ir labiau
įsigilinę mes galime pamatyti tikslą, kurį jis trokšta pasiekti.

Pagvildenkime, pavyzdžiui, vieno tokio vedusio žmogaus

sapną. Šis vyras nebuvo patenkintas savo šeimyniniu gyvenimu.
Jis turėjo du vaikus, tačiau visuomet jautė nerimą, manydamas,
kad žmona jais nepakankamai rūpinasi ir per daug laiko skiria
kitiems dalykams. Todėl jis nuolat ją kritikuodavo ir stengėsi
perauklėti. Kartą jis susapnavo, kad jiems gimė trečias vaikas,
kuris kažkur pradingo, ir niekas negalėjo jo rasti. Sapne vyras
ėmė priekaištauti žmonai, kad ji blogai prižiūrėjo mažylį.

114 GYVENIMO MOKSLAS

 Čia aiškiai matyti šio žmogaus mąstymo kryptis: jis negali
atsikratyti minties, kad vienas iš jo dviejų vaikų gali prapulti,
tačiau jam neužtenka drąsos kurį nors iš jų susapnuoti. Taigi jis
sugalvoja trečią vaiką, kuriam leidžia pražūti.
Jo sapne svarbus ir kitas momentas: vyras myli savo vaikus
ir nenori jų prarasti. Taip pat jis jaučia, kad jo žmonai per akis
dviejų vaikų ir ji negalės tinkamai rūpintis trečiuoju. Šis trečias
vaikas pražūtų. Taigi pastebime kitą sapno aspektą, kurį galime
interpretuoti kaip klausimą: „Ar man reikia trečio vaiko, ar ne?“
Tikroji šio sapno pasekmė buvo ta, kad vyras ėmė jausti
priešiškumą žmonai. Nors tikrovėje nė vienas vaikas nepražuvo,
jis prabudo su neigiamomis emocijomis ir iš karto puolė ją
kritikuoti. Žmonės rytais dažnai nubunda pasiruošę ginčytis ir
kritikuoti, nes juos veikia emocijos, sukurtos naktinio sapno. Tai
panašu į apsvaigimo būseną ar į melancholijos priepuolį, kuomet
pacientas tiesiog svaiginasi pralaimėjimo, mirties ir žlugimo
mintimis.
Atkreipkite dėmesį, kad šis vyras išsirinko dalykus, kuriuose
jautėsi esąs pranašesnis, pavyzdžiui, įsitikinimą: „Aš rūpinuosi
vaikais, o mano žmona - ne. Todėl vienas jų gali pražūti.“ Taigi
sapnas atskleidė ir jo polinkį dominuoti.

Šiuolaikiniam sapnų aiškinimo metodui tėra dvidešimt

penkeri metai. Froidas sapnus iš pradžių laikė infantilinių
seksualinių troškimų išsipildymu. Negalime sutikti su jo
nuomone, nes jei sapnai yra troškimų išsipildymas, tuomet bet
ką galime pavadinti išsipildymu. Kiekviena idėja

7 skyrius. Sapnai ir jų interpretacija 115

nueina panašų kelią — iš pasąmonės gilumų iki sąmoningo
suvokimo. Taigi toks sapnų apibrėžimas nieko konkrečiai
nepaaiškina.
Vėliau Froidas iškėlė prielaidą, kad sapnai susiję ir su mirties
troškimu. Tačiau akivaizdu, kad minėto sapno neįmanoma
paaiškinti šia prasme, nes būtų kvaila teigti, kad tėvas troško savo
vaiko mirties. Iš tikrųjų nėra tikslaus sapnų apibrėžimo, išskyrus
tam tikras bendras prielaidas, kurias aptarėme kalbėdami apie
psichinio gyvenimo vienybę ir apie ypatingą emocinį sapnų
pasaulio pobūdį. Šis emocinis sapnų pobūdis, lydimas
saviapgaulės, prilygsta kūrinio temai su daugeliu variacijų.
Pavyzdžiui, jis pasireiškia palyginimais ir metaforomis.
Palyginimų vartojimas yra viena geriausių priemonių apgauti
save ir kitus. Jei koks nors žmogus nuolat kalba palyginimais,
vadinasi, jis nėra tikras, kad galės jus įtikinti pasinaudodamas
faktais ir logika. Jis siekia paveikti kitus žmones ir tam vartoja
nereikalingus ir dirbtinai taikomus palyginimus.
Net ir poetai apgaudinėja, tačiau jų melas teikia malonumą.
Mes gėrimės jų metaforomis ir poetiškais palyginimais. Vis dėlto
privalome atminti, kad poetiškos kalbos tikslas - paveikti mus
labiau, nei galėtų paveikti paprasti kasdieniai žodžiai.
Pavyzdžiui, Homeras kalba apie graikų karių armiją,
užplūstančią mūšio lauką tarsi liūtai. Jei skaitysime šią metaforą
kritiškai, ji mūsų neapgaus, tačiau jei būsime nusiteikę poetiškai,
ji tikrai mus sužavės ir apsvaigins. Autorius priverčia mus
patikėti jo stebuklinga galia. Šio tikslo jis nebūtų pasiekęs, jei
būtų tiesiog aprašinėjęs kareivių drabužius, ginkluotę ir t. t.

116 GYVENIMO MOKSLAS

 Ta pati savybė būdinga žmonėms, kuriems sunku ką nors
nuosekliai paaiškinti. Matydami, kad negali įtikinti kitų, jie
griebiasi palyginimų. Kaip minėjome, toks palyginimų
vartojimas tolygus saviapgaulei, todėl jie įvairių vaizdinių
pavidalu taip dažnai ir pasirodo sapnuose. Visa tai - tiesiog
meniškas būdas svaigintis.

Keista, bet faktas, kad sapnai emociškai mus svaigina,

leidžia sukurti metodą, kuriuo galime užkirsti jiems kelią.
Žmogus, suprantantis savo sapnus ir suvokiantis, kad
sapnuodamas jis tik save svaigina, liaujasi sapnavęs, nes
nebemato prasmės tai daryti. Bent jau taip atsitiko šios knygos
autoriui, kuris nustojo sapnavęs, kai tik suprato, ką jo sapnai
reiškia.
Beje, reikėtų pridurti, jog tam, kad šis suvokimas būtų
veiksmingas, jis turi turėti radikalaus emocinio atsivertimo
požymių. Man taip atsitiko su mano paskutiniuoju sapnu. Šį
sapną regėjau karo metais. Kartą, eidamas savo pareigas,
mėginau apsaugoti vieną žmogų nuo išsiuntimo į frontą, kur jo
laukė dideli pavojai. Sapne man pasirodė, neva nužudžiau
kažkokį žmogų, tik nesupratau kokį. Pabudau išpiltas prakaito ir
ėmiau įtemptai galvoti, kas tas žmogus. Esmė ta, jog mane buvo
užvaldęs noras dėti visas pastangas tam, kad anas kareivis būtų
paskirtas į saugią poziciją ir išvengtų mirties. Sapno sukurta
emocija turėjo sustiprinti šį norą, tačiau kai supratau visą
gudrybę, apskritai lioviausi sapnuoti, nes man nereikėjo
apgaudinėti savęs tam, kad daryčiau tai, ką remdamasis protu ir
taip būčiau arba nebūčiau daręs.
Visa, ką čia pasakėme, galima priimti kaip atsakymą į dažnai
girdimą klausimą: „Kodėl kai kurie žmonės išvis

7 skyrius. Sapnai ir jų interpretacija 117

nesapnuoja?“ Paprasčiausiai jie nenori savęs apgaudinėti. Tai
veiklūs, sveiko proto, nuo problemų nebėgantys žmonės. Jei jie
ir regi sapnus, veikiai užmiršta ką sapnavę. Dažnai jie juos
pamiršta taip greitai, jog mano išvis nieko nesapnavę.
Dėl šios priežasties kai kas teigia, jog mes visuomet
sapnuojame, tačiau daugumą sapnų pamirštame. Jei pritartume
tokiai teorijai, turėtume performuluoti teiginį, sakantį, esą kai
kurie asmenys nieko nesapnuoja: jie virstų žmonėmis, kurie
tiesiog visuomet pamiršta savo sapnus. Aš nesutinku su šia
teorija. Aš vis dėlto manau, kad esama žmonių, kurie niekada
nesapnuoja, tačiau esama ir tokių, kurie kartais pamiršta ką
sapnavę. Iš esmės tokią teoriją sunku paneigti, tačiau įrodymų
naštą palieku jos šalininkams.

Kodėl kai kurie sapnai kartojasi? Tai įdomus reiškinys, kuris

nėra visiškai aiškus. Vis dėlto tokie sapnai daug aiškiau išreiškia
gyvenimo stilių. Jie akivaizdžiai ir neklystamai parodo, kur glūdi
žmogaus asmeninis tikslas.
Ilgai trunkantys sapnai rodo, kad sapnuotojas dar ne visai
pasirengęs: jis vis dar tebeieško tilto, vedančio iš dabartinių
problemų į asmeninį tikslą. Dėl šios priežasties lengviausia
suprasti trumpus sapnus. Kartais sapną sudaro tik vienas
vaizdinys ar net keletas žodžių, kurie parodo, kad sapnuotojas
ieško lengvo būdo apgauti save.

Savo temą užbaigsime miego klausimu. Pernelyg daug

žmonių kankina save nereikalingais svarstymais apie miego
prigimtį. Jie įsivaizduoja, kad miegas - tai būdravimo

118 GYVENIMO MOKSLAS

būsenos priešybė ar net „mirties brolis“. Tačiau toks požiūris
klaidingas. Miegas nėra būdravimo priešybė, greičiau tam tikras
jo laipsnis. Miegodami mes nesiliaujame gyvenę, priešingai -
miego metu mes mąstome ir girdime. Miegant dažniausiai
pasireiškia tie patys žmogaus polinkiai kaip ir būdravimo metu.
Kai kurios motinos nepabunda net nuo didžiausio gatvės
triukšmo, tačiau užtenka jų kūdikiui šiek tiek krustelėti, ir jos
pašoka tarsi įgeltos. Tai reiškia, kad jos budrios tam, kas joms iš
tiesų rūpi. O tas faktas, kad miegodami neiškrentame iš lovos,
rodo, jog net ir miego metu jaučiame erdvę bei jos ribas.
Ir dieną, ir naktį reiškiasi visa žmogaus asmenybė. Šis faktas
paaiškina hipnozės fenomeną. Tai, ką prietarai laiko magiška
galia, viso labo tėra miego rūšis. Vienas asmuo nori paklusti
kitam žinodamas, kad šis siekia jį užmigdyti. Tas pats, tik
paprastesne forma, įvyksta tuomet, kai tėvai liepia vaikams:
„Gana žaisti - marš į lovą!“, ir šie paklūsta. Hipnozės metu
rezultatų pasiekiama todėl, kad pacientas sutinka paklusti. Kuo
greičiau jis paklūsta, tuo jį lengviau užhipnotizuoti.
Hipnozės metu mes galime priversti pacientą išgalvoti
vaizdinius, idėjas, prisiminimus, kurie jam niekaip nešautų į
galvą būdraujant. Vienintelė sąlyga yra paklusnumas.
Naudojant šį metodą galima išspręsti tam tikras problemas -
pavyzdžiui, galima priversti žmogų prisiminti tam tikrus
išgyvenimus, kuriuos jis seniai pamiršo.
Vis dėlto hipnozė, kaip psichoterapijos metodas, turi ir savų
pavojų. Asmeniškai aš nemėgstu hipnozės ir naudoju ją tik
tuomet, kai pacientas nepasitiki jokiu kitu metodu. Pastebėta,
kad asmenys, gydyti hipnoze, būna gana

7 skyrius. Sapnai ir jų interpretacija 119

kerštingi. Pradžioje jie galbūt ir įveikia savo sunkumus, tačiau iš
esmės nepakeičia savo gyvenimo stiliaus. Hipnozė yra tarsi
vaistai ar mechaninės priemonės: jos nepaliečia paciento
prigimties. Jei iš tiesų norime žmogui pagelbėti, turime suteikti
jam drąsos, pasitikėjimo savimi ir padėti jam geriau suvokti savo
klaidas. Hipnozė šito neduoda, todėl jos reikia griebtis tik
kraštutiniais atvejais.

120 GYVENIMO MOKSLAS

 Aštuntas skyrius

Problemiški vaikai ir jų auklėjimas

Kaip auklėti savo vaikus? Turbūt tai pats svarbiausias

klausimas mūsų dabartiniame visuomenės gyvenime. Tai
klausimas, kuriam individualioji psichologija skiria ypatingą
dėmesį. Auklėjimas - nepriklausomai nuo to, ar jis vykdomas
namuose, ar mokykloje - siekia formuoti žmogaus asmenybę ir
vesti ją tam tikru keliu. Todėl teisingas pedagoginis metodas turi
remtis psichologijos mokslu, arba, kitaip tariant, į bet kokį
auklėjimą galime žvelgti kaip į vieną to visapusiško
psichologijos meno gyventi šakų.

Pradėkime nuo keleto įžanginių pastabų. Pagrindinis

pedagogikos principas - auklėjimas turi atitikti vėlesnį žmogaus
gyvenimą, tikrovę, su kuria vaikas susidurs užaugęs. Tai reiškia,
kad auklėjimas turi derintis prie tautos idealų. Jei auklėsime
vaikus neatsižvelgdami į tautos idealus, vėliau šie vaikai
susidurs su problemomis: jiems bus sunku tapti visaverčiais
visuomenės nariais.
Žinoma, šie idealai gali kisti - jie gali kisti staiga,
pavyzdžiui, įvykus revoliucijai, arba pamažu, vystantis
visuomenei. Tai reiškia, kad auklėtojas privalo pasirinkti

8 skyrius. Problemiški vaikai ir jų auklėjimas 121

itin universalų idealą. Tai turėtų būti toks idealas, kuris tiktų
kiekvienai epochai ir kuris išmokytų žmogų tinkamai prisitaikyti
prie kintančių aplinkybių.

Be abejo, mokyklos atsižvelgia į visuomeninius idealus, nes

jos yra susijusios su valstybe. Kaip tik dėl valstybės įtakos
tautiniai idealai atsispindi mokyklų sistemoje. Valstybei
nelengva daryti įtaką tėvams ir šeimos gyvenimui, tačiau ji gali
kontroliuoti mokyklas savo pačios labui.
Kaip rodo istorija, skirtingais laikotarpiais mokyklos
atspindėdavo skirtingus idealus. Europoje mokyklos iš pradžių
buvo kuriamos didikų šeimoms. Jų dvasia buvo aristokratiška, ir
jose galėjo mokytis tik aristokratų vaikai. Vėliau mokyklos
perėjo Bažnyčios valdžion ir tapo religinėmis mokyklomis. Jose
galėjo mokyti tik kunigai. Ilgainiui žinių poreikis ėmė augti,
atsirado daugiau dėstomų dalykų, todėl prisireikė daugiau
mokytojų, nei Bažnyčia galėjo parūpinti. Taigi mokytojo
profesija tapo prieinama ne tik kunigams ar vienuoliams.
Iki pat moderniųjų laikų visi mokytojai turėdavo kokį nors
papildomą užsiėmimą. Daugelis jų dirbo kurpiais, siuvėjais ir t.
t. Tad nenuostabu, kad vienintelis jų mokymo metodas būdavo
lazda. Tokiose mokyklose buvo neįmanoma spręsti vaikų
psichologines problemas.
Šiuolaikinio auklėjimo metodo Europoje pradžia galime
laikyti Pestalocio10 laikus. Pestalocis buvo pirmasis

10
Johanas Heinrichas Pestalocis (Johann Heinrich Pestalozzi, 1746- 1827) -
šveicarų pedagogas ir mokyklinio ugdymo reformatorius, kurio metodai
pasižymėjo individualiu darbu su vaikais.

122 GYVENIMO MOKSLAS

mokytojas, atradęs kitų metodų šalia rykštės ir bausmių.
Pestalocis mums svarbus tuo, kad jis pabrėžė metodo svarbą
mokyklose. Naudojant teisingą metodą, kiekvienas vaikas —
nebent jis būtų silpnaprotis — gali išmokti skaityti, rašyti,
dainuoti ir skaičiuoti. Negalime teigti, kad esame suradę
teisingiausią metodą: auklėjimo metodai nuolat tobulėja ir kinta.
Kaip ir dera specialistams, mes nuolat ieškome naujesnių ir
geresnių metodų.
Grįžtant prie Europos mokyklų istorijos, reikia pažymėti,
kad tuo metu, kai pedagoginiai metodai jau buvo pasiekę tam
tikrą išsivystymo lygį, kilo didelė darbininkų, galinčių skaityti,
rašyti, skaičiuoti ir dirbti nepriklausomai nuo nepaliaujamo
vadovavimo, paklausa. Atsirado šūkis: „Mokykla - visiems
vaikams!“ Šiandien kiekvienas vaikas priverstas lankyti
mokyklą. Tokią situaciją lėmė pakitusios ekonominio gyvenimo
sąlygos ir jas atspindintys idealai.
Anksčiau Europoje realią įtaką turėjo tik aristokratai;
valstybei reikėjo tik pareigūnų ir juodadarbių. Tie, kurie ruošėsi
užimti aukštus postus, stojo į aukštąsias mokyklas, o visi kiti
nesimokė apskritai. Pedagogikos sistemoje atsispindėjo tų laikų
tautiniai idealai. Šiandien mokyklų sistema atitinka kitokius
idealus. Mes nebeturime mokyklų, kur vaikai privalo sėdėti
tyliai, sudėję rankas ir nejudėdami. Šiandien mes turime
mokyklas, kur vaikai - mokytojų draugai. Jie nebėra verčiami
klausyti autoritetų, dabar jiems leidžiama daug savarankiškiau
vystytis. Žinoma, tokių mokyklų ypač daug Jungtinėse
Valstijose, nes mokymo įstaigos visuomet vystosi pagal šalies
idealus, išreikštus valstybiniuose reglamentuose.

8 skyrius. Problemiški vaikai ir jų auklėjimas 123

 Mokyklų sistema organiškai susijusi su tautiniais ir
visuomeniniais idealais - kaip minėjome, tai lemia jos kilmė ir
organizacija. Psichologiniu požiūriu, šis ryšys mokyklai, kaip
mokymo įstaigai, teikia didžiulį pranašumą. Psichologiškai
pagrindinis auklėjimo tikslas yra socialinis prisitaikymas. Taigi
mokyklai daug lengviau nei šeimai išugdyti vaiko
visuomeniškumo jausmą, nes ji daug labiau atitinka tautos
reikalavimus ir yra atsparesnė vaikų kritikai. Ji nelepina mokinių
ir apskritai pasižymi labiau nešališka nuostata.
Kita vertus, šeimoje ne visuomet skiepijami socialiniai
idealai. Pernelyg dažnai joje viešpatauja tradicinės idėjos.
Pažanga galima tik tuomet, kai tėvai patys yra socialiai prisitaikę
ir supranta, jog auklėjimo uždavinys turi būti visuomeninis. Kai
tėvai žino ir suvokia šį savo uždavinį, jų vaikai paprastai būna
teisingai išugdyti ir parengti mokyklai, kuri savo ruožtu juos
rengia užimti savo ypatingą vietą gyvenime. Toks turėtų būti
idealus vaiko auklėjimas namuose ir mokykloje, o ši turėtų
stovėti tarp šeimos ir tautos.

Ankstesniuose skyriuose minėjome, kad vaiko gyvenimo

stilius šeimoje susiformuoja ketvirtaisiais penktaisiais gyvenimo
metais ir jo neišeina lengvai pakeisti. Šis faktas rodo kelią, kuriuo
turėtų eiti šiuolaikinė mokykla. Užuot kritikavusi ir baudusi, ji
turėtų formuoti, ugdyti ir vystyti vaikų socialinį interesą.
Šiuolaikinė mokykla privalo remtis ne malšinimo ar cenzūros
principu, o noru suvokti ir išspręsti vaiko asmenines problemas.
Kita vertus, kadangi šeimoje vaikai su tėvais taip glaudžiai
susiję, šiems dažnai sunku juos parengti visuomeniniam

124 GYVENIMO MOKSLAS

gyvenimui. Tėvai labiau nori auginti vaikus sau, todėl nejučia
suformuoja jiems polinkį, kuris nesiderins su užaugusio vaiko
gyvenimo situacija. Tokiems vaikams teks susidurti su rimtomis
problemomis. Sunkumai prasideda jau mokykloje, ir jų dar
padaugės baigus mokslus ir pradėjus savarankišką gyvenimą.
Žinoma, norint pataisyti padėtį reikia auklėti pačius tėvus.
Dažnai tai nėra taip paprasta, nes daryti įtaką suaugusiems daug
sunkiau nei vaikams. Net užmezgus ryšį su tėvais galima
pastebėti, kad jiems ne itin svarbūs tautos idealai. Jie taip suaugę
su tradicijomis, jog nenori nieko suprasti.
Kadangi negalime efektyviai dirbti su tėvais, mums tenka
kuo plačiau skleisti tokį supratimą. Geriausias mūsų veiklos
taikinys yra mokyklos, nes, pirma, ten susirenka dauguma
vaikų; antra, gyvenimo stiliaus formavimosi klaidos geriau
išryškėja mokykloje nei šeimoje; ir trečia, mokytojas yra tas
žmogus, kuris privalėtų suprasti vaikų problemas.
Čia mes nekalbame apie normalius vaikus - jei tokių išvis
yra. Mes dirbame ne su jais. Susidūrę su visiškai susiformavusiu
ir socialiai prisitaikiusiu vaiku, geriausia, ką galime padaryti, -
jo nevaržyti ir neslopinti. Leiskime jam eiti savo keliu, nes
galbūt jis siekia kokio nors naudingo tikslo, kad galėtų
patenkinti savo pranašumo jausmą. Šis jo pranašumo jausmas
nėra pranašumo kompleksas kaip tik todėl, kad yra nukreiptas
naudinga linkme.
Kita vertus, problemiškiems vaikams, nusikaltėliams,
neurotikams ir panašiems asmenims būdingas pranašumo ir
menkavertiškumo jausmas nukreiptas nenaudinga linkme.

8 skyrius. Problemiški vaikai ir jų auklėjimas 125

Tokie žmonės pasižymi pranašumo kompleksu, kuris
kompensuoja jų menkavertiškumo kompleksą. Kaip jau esame
parodę, menkavertiškumo jausmas būdingas kiekvienai
žmogiškai būtybei, tačiau šis jausmas virsta kompleksu tik
tuomet, kai jis prislegia žmogų tiek, jog paskatina jį kreipti savo
veiklą nenaudinga gyvenimo linkme.
Visos šios menkavertiškumo ir pranašumo problemos savo
šaknimis siekia vaiko gyvenimą šeimoje dar prieš jam pradedant
lankyti mokyklą. Kaip tik šiuo laikotarpiu susiformuoja jo
gyvenimo stilius, kurį, priešpriešindami suaugusio žmogaus
gyvenimo stiliui, mes pavadinome prototipu. Šis prototipas yra
tarsi neprinokęs vaisius, ir jei neprinokęs vaisius sukirmijęs,
beaugdamas jis vis labiau kirmija.
Kaip minėjome, kirminas arba keblumai prasideda nuo
problemų dėl nepakankamai išsivysčiusių organų. Kaip tik
problemose dėl neišsivysčiusių organų paprastai glūdi
menkavertiškumo jausmo šaknys, tačiau turime atminti, kad
keblumų sukelia ne organinis menkavertiškumas, o su juo susijęs
socialinis neprisitaikymas. Būtent tai ir numato auklėjimo
galimybę. Išmokykite žmogų socialiai prisitaikyti, ir jo
organiniai trūkumai, užuot buvę kliūtimis, taps pranašumais, nes,
kaip jau matėme, organinis menkavertiškumas gali žmogui
pažadinti kokį nors nepaprastą interesą, išugdytą ir sustiprintą
teisingu auklėjimu. Šis interesas - esant sąlygai, kad tekės
naudinga vaga, - gali pakeisti visą žmogaus gyvenimą ir duoti
jam daug gero.
Viskas priklauso nuo to, kaip organiniai trūkumai veikia
socialinį prisitaikymą. Pavyzdžiui, jei vaikas pažindamas pasaulį
remiasi tik klausa arba tik rega, mokytojo

126 GYVENIMO MOKSLAS

uždavinys yra pažadinti jo susidomėjimą visais jutimo organais,
kitaip vaikas atsiliks nuo kitų mokinių.
Mums visiems žinoma, kokie nerangūs išauga kairiarankiai
vaikai. Paprastai niekas nesusipranta, kad toks vaikas yra
kairiarankis ir kad būtent tai yra jo nerangumo priežastis. Dėl
šio trūkumo jis nuolat pykstasi su savo šeima. Kaip minėjome,
tokie vaikai tampa arba kovingi ir agresyvūs - šiuo atveju tai
būtų pranašumas - arba prislėgti ir irzlūs. Kai toks vaikas su savo
problemomis atsiduria mokykloje, jis pasidaro arba peštukas,
arba nusiminęs, jautrus, stokojantis drąsos.
Mokykloje su problemomis susiduria ne tik vaikai, turintys
fizinių trūkumų, bet ir daugybė išlepintų vaikų. Mokyklų
organizacija tokia, kad atskiram vaikui tiesiog fiziškai
neįmanoma nuolat būti dėmesio centre. Kartais iš tiesų atsitinka
taip, kad koks nors minkštas ir atlaidus mokytojas turi klasėje
numylėtinių, tačiau tokiems vaikams pereinant į vis aukštesnę
klasę, jie pamažu praranda savo, kaip favoritų, pozicijas. Vėliau
tampa dar sunkiau, nes mūsų civilizacijoje žmonės, norintys būti
dėmesio centre, bet nieko nedarantys, kad tai užsitarnautų, yra
smerkiami.
Visi šie problemiški vaikai pasižymi tam tikromis
charakterio savybėmis. Jie nelabai pasirengę spręsti gyvenimo
problemas; jie labai ambicingi ir siekia asmeninės valdžios,
neatsižvelgdami į visuomenės naudą. Be to, jie nuolatos
vaidijasi ir pykstasi su kitais. Paprastai jie būna bailūs, nes
nepakankamai domisi gyvenimo problemomis. Dėl perdėto
lepinimo vaikystėje jie joms yra nepasirengę.
Kitas bruožas, kuris būdingas tokiems vaikams, - tai
atsargumas ir nuolatinis dvejojimas. Jie arba atidėlioja

8 skyrius. Problemiški vaikai ir jų auklėjimas 127

gyvenimo problemų sprendimą, arba visai nuo jų pabėga. Jie
amžinai blaškosi ir nieko neužbaigia iki galo.
Mokykloje šie bruožai pasireiškia daug aiškiau nei šeimoje.
Mokykla yra tarsi eksperimentas ar išbandymas, kurio metu
paaiškėja, ar vaikas prisitaikęs prie visuomenės ir jos problemų.
Klaidingas gyvenimo stilius dažnai būna sunkiai pastebimas
šeimoje, tačiau lengvai išnyra į dienos šviesą mokykloje.
Ir išlepinti, ir fizinių trūkumų turintys vaikai nori išvengti
gyvenimo sunkumų, nes stiprus menkavertiškumo jausmas atima
visas jėgas, kurių reikia šiems sunkumams įveikti. Tačiau
mokykloje tokių vaikų problemas įmanoma kontroliuoti, pamažu
išmokant juos jas spręsti. Taip mokykla tampa vieta, kur iš tiesų
auklėjama, o ne tik duodami nurodymai.
Be šių dviejų tipų, turime paminėti ir nekenčiamus vaikus.
Tokie vaikai paprastai būna atstumiantys, klystantys,
psichologiškai suluošinti ir toli gražu nepasirengę
bendruomeniniam gyvenimui. Iš visų trijų tipų šis tipas
mokykloje susiduria su didžiausiomis problemomis.
Taigi matome, kad visų šių problemų supratimas ir geriausių
jų sprendimo metodų paieška - nesvarbu, ar mokytojai ir
valdininkai nori to, ar ne - turi tapti mokyklinės programos
dalimi.
Be šių ypatingų, problemiškų vaikų, esama tokių, kurie
laikomi mažais genijais. Kalbu apie ypač gabius vaikus. Kadangi
jie pirmauja mokydamiesi vienus dalykus, jiems nesunku
mokytis ir kitus. Paprastai jie būna jautrūs, ambicingi ir nelabai
mėgstami bendraklasių. Atrodo, kad vaikai labai gerai jaučia, ar
vienas iš jų būrio yra socialiai

128 GYVENIMO MOKSLAS

prisitaikęs, ar ne. Tokie genijai dažniau būna susižavėjimo,
nuostabos, bet ne meilės objektai.
Nesunku suprasti, kad daugeliui šių gabių vaikų mokykloje
sekasi visai pakenčiamai. Tačiau įsilieję į visuomenę jie neturi
jokio adekvataus gyvenimo plano. Problemos iškyla jiems
susidūrus su trimis svarbiausiais gyvenimo klausimais —
bendruomeniniu gyvenimu, profesija ir meile arba santuoka. Į
paviršių iškyla tai, kas nutiko prototipo formavimosi metais, ir
mes išvystame blogo prisitaikymo šeimoje pasekmes. Tuomet
jie nuolat gyveno palankioje situacijoje, kurioje jų gyvenimo
stiliaus klaidos neišryškėdavo. Tačiau susidūrus su nauja
situacija, jos pasirodo visu ryškumu.
Įdomu pažymėti, kad poetai įžvelgė šį psichologinį ryšį.
Daugybė poetų ir dramaturgų savo kūriniuose aprašė itin
sudėtingą tokių problemiškų asmenų gyvenimo kelią. Imkime,
pavyzdžiui, Šekspyro personažą Nortumberlendą. Garsusis
anglų dramaturgas, kuris, be to, buvo ir didelis žmonių
psichologijos žinovas, pradžioje vaizduoja Nortumberlendą
lojaliu karaliaus pavaldiniu. Tačiau kilus realiam pavojui šis
išduoda savo valdovą. Šekspyras suprato, kad tikrasis žmogaus
gyvenimo stilius pasirodo labai sudėtingomis aplinkybėmis.
Tačiau ne jos sukuria gyvenimo stilių - jis susiformuoja daug
anksčiau.
Atsakymas, kurį individualioji psichologija siūlo genialių
vaikų problemoms spręsti, yra tas pats, kuris tinka ir
problemiškiems vaikams. Jis skamba taip: „Kiekvienas žmogus
gali atlikti bet ką.“ Šis demokratinis principas susilpnina itin
gabių vaikų, kurių gyvenimas apsunkinamas lūkesčiais, kurie
visuomet skatinami pirmauti ir todėl per

8 skyrius. Problemiški vaikai ir jų auklėjimas 129

daug dėmesio skiria savo pačių asmeniui, pozicijas. Tė vai,
įsisavinę šį principą, gali išauginti nepaprastai puikius vaikus -
vaikus, kuriems svetima puikybė ir ambicijos, vaikus, kurie
supranta, kad jų pasiekimai yra gero išauklėjimo ir sėkmės
vaisius. Jei jų ryžtas mokytis neišblės, jie sugebės pasiekti viską,
kas įmanoma kitiems. Vaikai, kurie galbūt nepatyrė tokios
palankios įtakos ir nebuvo taip gerai rengiami ir auklėjami, gali
taip pat nuveikti daug gerų dalykų, jei tik mokytojas padės jiems
suvokti metodą.
Šiems vaikams gali pritrūkti drąsos. Juos reikia apsaugoti
nuo stipraus menkavertiškumo jausmo - jausmo, kurio nė vienas
mūsų negali ilgai tverti. Pradžioje šie vaikai nesusidūrė su tiek
daug problemų kaip mokykloje. Visiškai suprantama, kodėl jie,
priblokšti sunkumų, praleidinėja pamokas arba apskritai atsisako
eiti į mokyklą. Jie mano, jog mokykloje jiems nėra jokių šansų
ką nors pasiekti, ir jei jų nuomonė būtų teisinga, turėtume sutikti,
kad jie elgiasi nuosekliai ir racionaliai. Tačiau individualioji
psichologija nesutinka, kad jų padėtis mokykloje beviltiška. Jos
nuomone, kiekvienas gali padaryti ką nors naudinga. Žinoma,
klaidų visuomet pasitaiko, bet jas galima ištaisyti, ir tai padės
vaikui vystytis toliau.
Deja, paprastai tokioje situacijoje nesielgiama tinkamai.
Kaip tik tada, kai vaiką užklumpa naujos problemos mokykloje,
motina tampa įtaresnė ir reiklesnė. Rezultatų ataskaitos, kritika
ir barimas - neatsiejama mokyklos dalis - randa atgarsį ir
namuose. Labai dažnai vaikas, kuris šeimoje dėl nuolatinio
lepinimo elgdavosi pavyzdingai, tampa prastu mokiniu
mokykloje, nes jo slaptas menkavertiškumo kompleksas
pasirodo tuo momentu, kai jis

130 GYVENIMO MOKSLAS

praranda ryšį su šeima. Kaip tik tuomet vaikas ima nekęsti
anksčiau jį lepinusios motinos, manydamas esąs jos apgautas.
Dabar ji jam pasirodo kitoje šviesoje nei anksčiau. Visas jos
ankstesnis elgesys ir lepinimas pamiršti pasidavus naujos
situacijos įtampai.
Neretai pastebime, kad vaikas, aktyvus ir kovingas namuose,
mokykloje tampa tylus, ramus ar net prislėgtas. Kartais kuri nors
motina apsilanko mokykloje ir skundžiasi: „Šis vaikas neduoda
man ramybės visą dieną. Jis vis ką nors iškrečia!“ Išgirdęs tai
mokytojas stebisi: „Bet klasėje jis sėdi tylus kaip pelė, beveik
nejudėdamas!“ Kartais būna ir atvirkščiai. Tai yra motina ateina
ir sako: „Mano vaikas labai ramus ir mielas namuose“, o
mokytojas kraipo galvą: „Negali būti! Jis veda iš kelio visą
klasę.“ Nesunku suprasti antrąją situaciją: vaikas šeimoje turbūt
yra dėmesio centre, todėl elgiasi ramiai ir kukliai. Mokykloje jis
praranda šią poziciją, užtat ima dėl jos kovoti. O gali būti ir
atvirkščiai.
Pavyzdžiui, viena aštuonmetė mergaitė buvo klasės lyderė,
ir kiti mokiniai ją labai mėgo. Kartą jos tėvas atėjo pas gydytoją
skųsdamasis: „Mano duktė - tikra tirone ir sadiste. Mes
nebegalime daugiau jos pakęsti.“ Kaip tai paaiškinti? Pasirodo,
ji buvo pirmas vaikas šeimoje, o jos tėvai - minkšto charakterio
žmonės. Tik silpnos asmenybės gali leistis kankinamos vaiko.
Gimus antram vaikui mergaitė pasijuto pavojuje ir, norėdama
likti dėmesio centre kaip anksčiau, pradėjo karą. O mokykloje ji
buvo vertinama, todėl, neturėdama dėl ko kovoti, elgėsi gerai.
Kai kurie vaikai susiduria su sunkumais ir šeimoje, ir
mokykloje. Ir ten, ir ten jie gauna barti, todėl ima elgtis

8 skyrius. Problemiški vaikai ir jų auklėjimas 131

vis neteisingiau. Pavyzdžiui, kai kurie būna netvarkingi ir
namuose, ir mokykloje. Jei vaiko elgesys toks pats visur, turime
ieškoti priežasčių praeityje. Bet kuriuo atveju, norėdami rasti
atsakymą į vaiko problemas, privalome atkreipti dėmesį į jo
elgseną tiek vienur, tiek kitur. Mums, kurie norime teisingai
suprasti jo gyvenimo stilių ir veiksmų kryptį, tampa svarbi
kiekviena jo gyvenimo detalė.
Kartais nutinka, kad bendravimo problemų neturintis vaikas,
pakliuvęs į naują situaciją mokykloje, pasirodo esąs ne taip gerai
prisitaikęs. Paprastai taip nutinka, kai vaikas pradeda lankyti
mokyklą, kur mokytojas ir bendraklasiai yra jam priešiški.
Imkime pavyzdį iš Europos istorijos. Tarkim, koks nors vaikas iš
turtingos ir išdidžios, bet nekilmingos šeimos, ateina į aristokratų
mokyklą, kur dėl savo žemos kilmės iš karto ima jausti kitų vaikų
priešiškumą. Taigi šis anksčiau lepintas ar bent jau patogiai
gyvenęs vaikas atsiduria labai priešiškoje atmosferoje. Kartais
bendraklasių žiaurumas pasiekia tokį laipsnį, kad stebina, kaip jų
auka tai ištveria. Paprastai vaikas tėvams apie tai nesako nė
žodžio, nes jaučia gėdą. Jis kenčia šį išbandymą tylėdamas.
Dažnai tokie vaikai, sulaukę šešiolikos ar aštuoniolikos -
amžiaus, kai jie privalo įsilieti į visuomenę kaip suaugę jos nariai
ir žvelgti gyvenimo problemoms tiesiai į akis, - sustoja, nes jiems
pritrūksta drąsos ir vilties. Jie bijo imtis iniciatyvos, todėl
nesėkmes bendraujant su aplinkiniais lydi nesėkmės meilės
santykiuose ir vedybiniame gyvenime.
Ką daryti tokiais atvejais? Šie vaikai nemoka išlieti savo
energijos. Jie yra atskirti arba jaučiasi atskirti nuo viso

132 GYVENIMO MOKSLAS

pasaulio. Šio tipo žmonės pasirengę pakenkti sau, kad galėtų
pakenkti kitiems, todėl neretai nusižudo. Tarp jų būna ir tokių,
kurie nori tiesiog pradingti. Paprastai jie pasislepia
beprotnamiuose. Taip jie praranda ir tuos menkus socialinius
įgūdžius, kuriuos turėjo. Jie ima kalbėti nesuprantama kalba,
nebebendrauja su žmonėmis ir nusiteikia priešiškai visam
pasauliui. Tokia būsena vadinama dementia praecox11,
pamišimu. Jei norime tokiems asmenims padėti, turime pažadinti
jų drąsą. Pasitaiko labai sunkių atvejų, bet ir juos įmanoma
išgydyti.
Kadangi vaikų auklėjimo problemų sprendimas pirmiausia
priklauso nuo jų gyvenimo stiliaus nustatymo, vertėtų apžvelgti
individualiosios psichologijos išvystytus diagnozės metodus.
Žinoma, gyvenimo stiliaus nustatymas naudingas ne tik
auklėjimui, bet ir kitoms psichologijos sritims, tačiau
pedagoginei praktikai jis yra tiesiog būtinas.
Be tiesioginio vaiko elgesio stebėjimo jo formavimosi
metais, individualiojoje psichologijoje taikomi tokie metodai:
specialistas prašo vaiko papasakoti savo ankstyvuosius
prisiminimus ir svajones apie būsimą profesiją, taip pat stebi jo
stovėseną bei kūno judesius ir daro tam tikras išvadas
remdamasis vaiko gimimo eiliškumu šeimoje. Visus šiuos
metodus esame aptarę jau anksčiau, bet galbūt reikėtų dar kartą
pabrėžti vaiko pozicijos šeimoje nustatymo svarbą, nes šis
metodas labiausiai susijęs su auklėjimo problemomis.
Kaip minėjome, vienas iš svarbiausių vaiko gimimo
eiliškumo momentų yra tai, kad pirmasis vaikas pradžioje

11
Kitaip - šizofrenija.

8 skyrius. Problemiški vaikai ir jų auklėjimas 133

būna vienintelis vaikas šeimoje, o vėliau praranda visus šios
pozicijos pranašumus ir tą didžiulę valdžią, kuria mėgavosi nuo
pat gimimo. Kita vertus, vėliau gimusių vaikų psichologiją
sąlygoja tai, kad jie nėra pirmagimiai.
Vyriausieji vaikai dažniausiai laikosi konservatyvių pažiūrų.
Jie mano, kad esantys valdžioje privalo joje ir pasilikti. Galbūt
jie atsitiktinai ją prarado, tačiau anaiptol neprarado noro
mėgautis ja.
Antrojo vaiko situacija visiškai skirtinga. Jis nesijaučia esąs
dėmesio centre. Jis auga prieš save matydamas lyderį, kuriam
visuomet nori prilygti. Jis nepripažįsta autoritetų ir siekia perimti
valdžią į savo rankas. Jis jaučiasi genamas vidinio impulso, tarsi
lenktynėse. Visi jo judesiai rodo, kad jis turi tikslą ir atkakliai jo
siekia. Jis nuolatos mėgina pakeisti mokslo ir gamtos dėsnius. Jis
tikras revoliucionierius - ne tiek politikoje, kiek visuomeniniame
gyvenime ir santykiuose su žmonėmis. Geras tokio elgesio
pavyzdys - biblinė Jokūbo ir Ezavo istorija (Pr 25, 19-34).
Tuo atveju, jei vaikas gimsta gana vėlai, kai jo broliai ir
seserys jau beveik užaugę, jo situacija būna panaši į pirmagimio.
Psichologiniu požiūriu ypač įdomi jauniausiojo vaiko padėtis
šeimoje. Turime galvoje tokį vaiką, kuris visuomet lieka
jauniausias ir per savo gyvenimą niekam neužleidžia šios
pozicijos. Jo situacija pranašesnė tuo, kad jam negresia
nuvainikavimas. Tai gali nutikti antrajam vaikui, ir iš tiesų
kartais jis patiria tragediją, panašią į vyresnėlio, bet tai niekada
neįvyks jauniausiojo vaiko gyvenime. Todėl jo padėtis pati
geriausia, ir jei kitos gyvenimo aplinkybės

134 GYVENIMO MOKSLAS

per daug nesiskiria, galime pastebėti, kad jauniausias vaikas
vystosi pačia palankiausia linkme. Jis panašus į antrąjį vaiką tuo,
kad yra labai energingas ir stengiasi nugalėti kitus. Gyvenime jis
taip pat sutinka lyderių, kuriuos reikia pralenkti. Bet apskritai jis
pasirenka visiškai kitą kelią nei likusieji šeimos nariai.
Pavyzdžiui, jei šeimoje visi yra mokslininkai, jauniausias, ko
gero, taps muzikantu arba pirkliu. Arba jei jis gimęs pirklių
šeimoje, užaugęs galbūt taps poetu. Jis visada jaučia poreikį būti
kitoks. Juk daug lengviau siekti laimėjimų atskiroje rungtyje nei
varžytis su kitais toje pačioje, todėl jis mėgsta rinktis skirtingą
nuo kitų gyvenimo būdą. Tai akivaizdus ženklas, kad jam šiek
tiek trūksta drąsos, nes narsus vaikas rungtyniautų toje pačioje
srityje.
Vertėtų paminėti, kad mūsų prognozės, kurias darome
remdamiesi vaiko padėtimi šeimoje, apima tik tam tikras
tendencijas. Jos nebūtinai turi išsipildyti konkrečiu atveju. Iš
tiesų, jei vyresnėlis yra protingas ir gabus, jis išsaugos
pranašumą prieš antrąjį vaiką ir todėl nepatirs jokios tragedijos.
Toks vaikas neturi bendravimo problemų - galbūt jo motina
sugebėjo pažadinti jo susidomėjimą kitais, tarp jų ir ką tik
gimusį kūdikį. Kita vertus, faktas, kad pirmojo vaiko
neįmanoma pralenkti, sukelia daug sunkumų antrajam. Šis gali
virsti problemišku vaiku. Tokiems vaikams gyvenime sekasi
nekaip, nes dažnai jie praranda drąsą ir viltį. Juk žinome, kad
dalyvaujant lenktynėse reikia turėti viltį laimėti. Praradus šią
viltį, gyvenimas nebetenka prasmės.
Vienintelis vaikas šeimoje taip pat patiria savotišką
tragediją. Visą vaikystę jis praleido būdamas šeimos dėmesio

8 skyrius. Problemiški vaikai ir jų auklėjimas 135

centre, todėl atkreipti visų dėmesį tampa jo gyvenimo tikslu. Jis
mąsto remdamasis ne logika, o savo gyvenimo stiliumi.
Vienintelio berniuko šeimoje, kurioje kiti vaikai —
mergaitės, padėtis taip pat sudėtinga ir kelianti problemų.
Paprastai manoma, kad toks berniukas elgiasi mergaitiškai,
tačiau šis požiūris perdėtas. (Galų gale mus visus juk išaugino
moterys.) Vis dėlto keblumų esama, nes šiuo atveju šeimoje
vyrauja moterys. Atėjus pas ką nors į svečius, galima iš karto
pasakyti, ar namuose daugiau berniukų, ar mergaičių. Skiriasi
baldai, triukšmo lygis, tvarka. Namuose, kur daugiau berniukų,
išvysime daugiau sulaužytų daiktų, o ten, kur vyrauja mergaitės,
- viskas daug švariau ir tvarkingiau.
Berniukas, augantis tokioje aplinkoje, siekia pasirodyti
vyriškesnis ir perdeda šias savo charakterio savybes arba
atvirkščiai, elgiasi labiau mergaitiškai, kaip ir likę šeimos nariai.
Trumpai tariant, pastebėsime, kad toks berniukas yra arba
švelnus ir romus, arba nepaprastai pasiutęs. Antruoju atveju
atrodo, tarsi jis nuolat mėgintų įrodyti ir pabrėžti, kad jis - vyras.
Mergaitė, auganti viena tarp berniukų, atsiduria tokioje pat
sudėtingoje situacijoje. Arba ji labai rami ir moteriška, arba visur
mėgdžioja savo brolius ir nori augti kaip jie. Šiuo atveju aiškiai
pasireiškia jos menkavertiškumo jausmas, nes ji vienintelė
mergaitė aplinkoje, kur berniukams teikiama pirmenybė. Šis
jausmas, kad ji „vienintelė“, pagimdo menkavertiškumo
kompleksą, kuris iš tiesų gali būti išreikštas tuo vienu žodžiu.
Kaip kompensacija mergaitei gali išsivystyti pranašumo
kompleksas, pasireiškiantis

136 GYVENIMO MOKSLAS

noru rengtis berniukiškais drabužiais, o suaugus - palaidu, t. y.
labiau vyrams būdingu seksualiniu elgesiu.

Savo svarstymus galime užbaigti ypatingu atveju, kai

pirmasis vaikas šeimoje yra berniukas, o antrasis - mergaitė.
Tokioje situacijoje tarp abiejų vyksta arši kova. Mergaitę
skatina rungtyniauti ne tik tas faktas, kad ji yra antrasis vaikas,
bet ir tai, kad ji - mergaitė. Ji stengiasi geriau mokytis ir
apskritai, pasižymi visomis savybėmis, būdingomis antrajam
vaikui: energingumu, savarankiškumu ir t. t. Ilgainiui berniukas
pastebi, kad tarpusavio lenktynėse ji vis labiau prie jo artėja.
Visiems žinoma, kad mergaitės fiziškai vystosi greičiau nei
berniukai - pavyzdžiui, dvylikametė mergaitė atrodo vyresnė
nei to paties amžiaus berniukas. Matydamas tai, bet
negalėdamas paaiškinti, berniukas ima jaustis nevisavertis ir
linksta pasiduoti. Jis sustoja ir užuot ėjęs į priekį ieško būdų
išvengti kovos. Kartais ieškodamas pabėgimo jis pasineria į
meną, o kartais tampa neurotiku, nusikaltėliu ar pamišėliu.
Žodžiu, jis nebesijaučia pajėgus toliau varžytis.
Tokią situaciją sunku išspręsti netgi remiantis principu
„Kiekvienas gali atlikti bet ką.“ Šiuo atveju geriausia būtų
paaiškinti berniukui, jog mergaitė prasimušė į lyderius tik todėl,
kad uoliau mokėsi ir besimokydama rado geresnių būdų
tobulėti. Taip pat galime pamėginti nukreipti brolį ir seserį
skirtingų veiklos sričių link, kad labiau išsklaidytume
rungtyniavimo atmosferą.

8 skyrius. Problemiški vaikai ir jų auklėjimas 137

 Devintas skyrius

Bendravimo problemos
ir socialinis prisitaikymas

Individualiosios psichologijos tikslas yra socialinis

prisitaikymas. Tai gali pasirodyti paradoksalu, tačiau paradoksas
slypi tik žodžių kombinacijoje. Iš tiesų kuo daugiau dėmesio
skiriame konkretaus žmogaus psichiniam gyvenimui, tuo labiau
suvokiame, kokį svarbų vaidmenį jame vaidina socialinis
elementas. Individas tampa individu tik socialiniame kontekste.
Kitos psichologijos mokyklos skiria vadinamąją individualiąją
psichologiją nuo socialinės psichologijos, tačiau mums šis
skirtumas neegzistuoja. Jei iki šiol mėginome analizuoti
individualų gyvenimo stilių, jį mes nagrinėjome socialiniu
požiūriu, siekdami socialinio pritaikymo.
Taigi tęskime savo analizę, šį kartą dar labiau pabrėždami
socialinio prisitaikymo problemas. Kalbėsime apie tuos pačius
dalykus, tik, užuot sutelkę dėmesį į gyvenimo stiliaus diagnozę,
mes aptarsime, kaip veikia gyvenimo stiliai ir kokiais metodais
galima skatinti teisingą žmogaus veiklą.
Socialinių problemų analizė tiesiogiai išplaukia iš auklėjimo
problemų analizės, kuri buvo mūsų ankstesniojo

138 GYVENIMO MOKSLAS

skyriaus tema. Mokykla ir darželis yra tarsi miniatiūrinės
socialinės institucijos, kuriose daug paprasčiau studijuoti
socialinio neprisitaikymo problemas.
Kaip pavyzdį imkime vieno penkiamečio berniuko, turinčio
elgesio problemų, atvejį. Jo motina kreipėsi į daktarą
skųsdamasi, kas jos vaikas yra nenuorama, hiperaktyvus ir
padūkęs. Jis tiek jai neduodavęs ramybės, kad dienos gale ji
būdavo visiškai išsekusi. Ji prisipažino nebegalinti toliau taip
gyventi, ir jei tai padėtų, ji pasirengusi išsiųsti jį iš namų.
Žinodami šitiek berniuko elgesio smulkmenų, galime
nesunkiai su juo „identifikuotis“, t. y. galime pamėginti pabūti
jo kailyje. Visai nesunku įsivaizduoti penkiamečio
hiperaktyvaus berniuko elgesį. Ką gi darytų kiekvienas tokio
amžiaus perdėm aktyvus vaikas? Jis liptų ant stalo su batais,
visuomet vaikščiotų purvinas, o jei motina panorėtų ką nors
paskaityti, jis imtų degioti šviesą jai maišydamas. Arba jei tėvai
susiruoštų kartu padainuoti ar pagroti pianinu - kaip toks vaikas
elgtųsi? Jis imtų klykti arba užsidengtų ausis tvirtindamas, jog
negali pakęsti tokio triukšmo. Jį visuomet apimtų įniršio
priepuoliai negavus to, ko jis nori, - o jis nuolatos kažko norėtų.
Pastebėję tokį elgesį darželyje, galime būti tikri, kad toks
berniukas mėgsta kovoti ir visa, ką jis daro, yra daroma, kad
išprovokuotų konfliktą. Jis nenurimsta nei dieną, nei naktį, o jo
tėvai nuolatos būna pervargę. Pats jis nenuvargsta niekada, nes,
skirtingai nuo tėvų, neprivalo daryti to, ko nenori. Jis
paprasčiausiai negali nustygti vietoje ir visuomet reikalauja kitų
dėmesio.

9 skyrius. Bendravimo problemos 139

ir socialinis prisitaikymas
 Vienas įvykis puikiai parodo, kaip minėtas berniukas
kovodavo dėl kitų dėmesio. Kartą jį nusivedė į koncertą, kuriame
turėjo groti ir dainuoti jo tėvai. Staiga pačiame dainos vidury
berniukas sušuko: „Sveikas, tėveli!“ ir nubėgo prie scenos per
visą salę. Nesunku buvo numatyti, kad taip atsitiks, tačiau
berniuko tėvai nesuprato jo poelgio priežasčių. Savo sūnų jie
laikė visai normaliu vaiku, nors jis elgėsi aiškiai nenormaliai.
Vis dėlto tam tikra prasme jis buvo normalus, t. y. jis turėjo
logišką gyvenimo planą. Šiuo atžvilgiu jo poelgis buvo teisingas,
nes tiksliai atitiko šį planą. Žinodami vaiko gyvenimo planą,
galime nuspėti jo veiksmus. Taip pat galime daryti išvadą, kad
berniukas, apie kurį kalbame, ne silpnaprotis, nes silpnapročiai
niekada neturi susidarę logiško gyvenimo plano.
Kai jo motina turėdavo svečių ir norėdavo pasimėgauti
vakarėliu, jis nustumdavo svečius nuo kėdžių, visada
reikalaudamas kaip tik tos kėdės, ant kurios koks nors svečias
ketindavo atsisėsti. Akivaizdu, kad toks berniuko elgesys visiškai
derinasi su jo prototipu ir atitinka jo tikslą. O šis tikslas — tai būti
pranašesniam, valdyti kitus ir visuomet užimti savo tėvų dėmesį.
Galime spėti, kad anksčiau jis buvo labai lepinamas ir nebūtų
kovojęs, jei ir toliau visi jam būtų pataikavę. Kitaip tariant,
panašu, kad šis vaikas prarado savo ankstesnį palankų statusą.
Kaip tai atsitiko? Greičiausiai šeimoje atsirado jaunesnis
brolis ar sesuo. Vadinasi, sulaukęs penkerių, berniukas pakliuvo
į naują situaciją, kurioje jaučiasi nuvainikuotas, ir kovoja, kad
išsaugotų šią svarbią centrinę poziciją, kurią

140 GYVENIMO MOKSLAS

manosi praradęs. Dėl šios priežasties jis nuolatos stengiasi
pritraukti tėvo ir motinos dėmesį. Kita priežastis — berniukas
nebuvo parengtas naujai situacijai, be to, nuolat jį lepindami
tėvai nė kiek neišlavino jo bendrystės jausmo. Taigi jis toli
gražu nebuvo socialiai prisitaikęs. Jis domisi tik pačiu savimi ir
rūpinasi tik savo paties gerove.
Kuomet motinos paklausė, kaip berniukas elgiasi su savo
jaunesniuoju broliu, ji ėmė tvirtinti, kad vyresnysis myli jaunėlį,
tik žaisdamas dažnai jį pargriauna. Atleiskite, bet drįstame
teigti, kad tokie veiksmai tikrai nerodo ypatingos meilės.

Norėdami iki galo suprasti šio vaiko elgesio reikšmę,

turėtume jį palyginti su gana dažnais atvejais, kai kovingi vaikai
retkarčiais liaujasi kovoję. Šie vaikai pernelyg protingi, kad
kovotų be paliovos, nes žino, jog tėvas ar motina padarytų galą
nuolatiniam išdykavimui. Todėl kartais jie nustoja kovoti ir ima
elgtis gražiai. Tačiau ankstesnė nuostata vis iškyla į paviršių,
kaip atsitiko anam berniukui, kai jis, žaisdamas su broliu, šį
partrenkdavo. Tiesą sakant, vienintelis jo žaidimų tikslas ir buvo
pargriauti jaunėlį.
Dabar pažvelkime, koks jo elgesys motinos atžvilgiu. Gavęs
lupti jis arba juokiasi tvirtindamas, kad jam neskauda, arba, jei
motina pliaukšteli smarkiau, jis nurimsta kuriam laikui, bet tik
tam, kad galėtų tęsti kovą vėliau. Visas berniuko elgesys taip
aiškiai sąlygojamas jo nusistatyto tikslo ir yra į jį nukreiptas, jog
galime nesunkiai nuspėti jo veiksmus. To mes negalėtume
padaryti, jei prototipas nebūtų nedaloma visuma arba jei
nežinotume tikslo, į kurį jis yra nukreiptas.

9 skyrius. Bendravimo problemos 141

ir socialinis prisitaikymas
 Įsivaizduokite, kad šis berniukas įžengia į gyvenimą. Jis ima
lankyti darželį, ir mes nesunkiai galime nuspėti, kas ten atsitiks,
lygiai taip pat, kaip būtume atspėję, kaip jis elgsis koncerte.
Paprastai jis vadovauja už save silpnesniems, o susidūręs su
stipresniais kovoja dėl valdžios. Todėl jei darželio auklėtojas
pasitaikys griežtas, berniuko buvimas ten greičiausiai bus
neilgas. Jis mėgins griebtis gudrybių ir gyvens nuolatinėje
įtampoje, kuri jam gali sukelti galvos skausmą, nerimą ir t. t. Šių
simptomų pasirodymą galime laikyti pirmaisiais neurozės
požymiais.
Kita vertus, jei aplinka bus švelni ir maloni, berniukas gali
vėl pasijusti esąs dėmesio centre ir netgi tapti darželio lyderiu,
kitaip tariant, absoliučiu nugalėtoju.
Kadangi vaikų darželis, kaip galime suprasti, yra socialinė
institucija su savo socialinėmis problemomis, vaikas turi būti
pasiruošęs joms, nes jam teks laikytis šios institucijos taisyklių.
Vaikas privalo išmokti būti naudingas šiai mažai bendruomenei.
Tai jam pavyks tik tada, kai jis ims labiau domėtis kitais nei
savimi.
Mokykloje kartojasi ta pati situacija, ir mums vėl nesunku
įsivaizduoti, kas atsitiks šio tipo vaikui. Galbūt jam geriau seksis
privačioje mokykloje, kur paprastai mokosi nedaug vaikų, ir
todėl jiems galima skirti daugiau dėmesio. Gal tokioje aplinkoje
niekas nė nepastebės, kad jis problemiškas vaikas. Galbūt,
priešingai, mokytojai kalbės: „Jis nuostabus berniukas ir
geriausias mūsų mokinys.“ Gal tapęs klasės lyderiu jis
pasitenkins savo pranašumu vienoje srityje, ir jo elgesys
namuose pasikeis.
Jai vaiko elgesys pagerėja pradėjus eiti į mokyklą, galime
būti tikri, kad klasėje jis susidūrė su palankia aplinka

142 GYVENIMO MOKSLAS

ir jaučiasi ten pranašesnis. Tačiau paprastai būna atvirkščiai.
Vaikai, būdavę labai mylimi ir paklusnūs namuose, dažnai
tampa blogiausiais mokiniais klasėje.
Praeitame skyriuje kalbėjome, kad mokykla stovi tarsi
pusiaukelėje tarp gyvenimo namuose ir gyvenimo visuomenėje.
Remdamiesi šiuo dėsniu galime spėti, kas nutiks mūsų
berniukui, kai jis pradės suaugusiojo gyvenimą. Jei mokykloje
jis dar galėjo rasti sau palankią situaciją, pasaulyje tai padaryti
daug sunkiau. Žmonės dažnai stebisi ir negali suprasti, kaip
vaikai, puikiai elgęsi namuose ir mokykloje, vėliau tampa tikrais
nevykėliais. Kodėl jie virsta suaugusiaisiais, turinčiais daugybę
psichologinių problemų ir sergančiais neuroze, kuri vėliau gali
tapti pamišimu. Tokie atvejai sunkiai suprantami, nes šių
asmenų prototipas neatsiskleisdavo palankioje aplinkoje, kuri
tęsėsi galbūt iki pilnametystės.
Todėl privalome išmokti pastebėti prototipo klaidas netgi
palankioje vaikui situacijoje ar bent jau visuomet spėti, kad jų
gali būti, nes iš tiesų jas labai sunku atpažinti tokiomis
aplinkybėmis. Vis dėlto pagal tam tikrus požymius galime
užtikrintai pasakyti, kada žmogus yra susidaręs ydingą
prototipą. Dažnai vaikas, siekiantis pritraukti kitų dėmesį ir
stokojantis socialinio intereso, bus netvarkingas. Savo netvarka
jis atima kitų žmonių laiką. Vakare jį sunku nuvaryti į lovą, o
naktį jis dažnai verkia arba šlapinasi į lovą. Taip pat jis dedasi
neramus, nes yra pastebėjęs, kad nerimas - tai geras ginklas
priversti kitus paklusti. Visi šie simptomai pasireiškia ir esant
palankiai aplinkai, todėl juos pastebėjus galima padaryti teisingą
išvadą tokio vaiko atžvilgiu.

9 skyrius. Bendravimo problemos 143

ir socialinis prisitaikymas
 Pažvelkime, kas atsitiks šiam berniuku, turinčiam ydingą
prototipą, vėliau gyvenime, sulaukus pilnametystės — tarkime,
septyniolikos ar aštuoniolikos metų. Praeityje liko didžiulis
neaiškus gyvenimo tarpsnis, kurį sunku įvertinti. Iš tiesų nėra taip
lengva suvokti žmogaus tikslą ir gyvenimo stilių. Išėjęs į
gyvenimą šis vaikinas susidurs su trimis svarbiausiais gyvenimo
klausimais — socialiniu klausimu, profesijos pasirinkimo
klausimu ir meilės bei santuokos klausimu. Jie kyla iš mūsų
santykių su aplinka, neatsiejamų nuo pačių mūsų prigimties.
Socialinis klausimas apima mūsų elgesį su kitais žmonėmis,
mūsų nuostatą žmonijos ir jos ateities atžvilgiu. Nuo šio
klausimo priklauso mūsų išgyvenimas ir išsigelbėjimas, nes
žmogaus gyvenimas toks ribotas ir netobulas, kad eiti į priekį
galime tik dirbdami išvien.
Kaip minėtam vaikinui seksis spręsti profesijos klausimą,
galime spėti remdamiesi jo elgesiu mokykloje. Visiškai
akivaizdu, kad jei jis ieškos darbo, kuriame būtų pranašesnis už
kitus, jam bus nepaprastai sunku tokį surasti. Nedaug tėra
specialybių, kur nereikėtų kam nors paklusti ar su kuo nors
bendradarbiauti. Kadangi šis vaikinas rūpinasi tik savo paties
gerove, jis niekada nebus patenkintas antraeilėmis pareigomis.
Be to, paprastai tokie žmonės pasirodo esą nepatikimi versle, nes
jų pačių interesai jiems svarbesni už įmonės interesus.
Apskritai galime teigti, kad sėkmė darbe priklauso nuo
socialinio prisitaikymo. Mokėjimas suprasti partnerių ir klientų
poreikius, galėjimas pažvelgti jų akimis, išgirsti jų ausimis,
pasijusti jų kailyje - didelis pranašumas versle. Žmonės,
pasižymintys tokiais sugebėjimais, visur pirmauja,

144 GYVENIMO MOKSLAS

bet tai nepasiekiama mūsų berniukui, nes jis visuomet rūpinasi
tik savo paties nauda. Jis gali tobulinti tik dalį to, kas būtina
pažangai, todėl darbe jis dažnai patirs tik nesėkmes.
Paprastai tokie asmenys niekada neapsisprendžia dėl
profesijos arba pasirenka ją gana vėlai. Būna, žmogui jau
trisdešimt, o jis dar nežino, kuo užsiims gyvenime. Jie dažnai
kaitalioja savo studijų kryptį, o vėliau ir darbo vietą. Tai ženklas,
kad jie niekur nemoka prisitaikyti.

Kartais galime sutikti septyniolikos aštuoniolikos metų

jaunuolį, pilną siekių ir energijos, tačiau nežinantį ko griebtis.
Labai svarbu suprasti tokį žmogų ir patarti jam, kaip lengviau
rasti savo pašaukimą. Jį vis dar galima kuo nors sudominti ir
tinkamai apmokyti.
Kita vertus, darosi neramu matant panašaus amžiaus
jaunuolį, kuris negalvoja, ką darys toliau gyvenime. Pernelyg
dažnai tokie žmonės nepasiekia nieko reikšminga. Ir namuose,
ir mokykloje turime stengtis sužadinti vaikų susidomėjimą jų
busimąja profesija, kol jie dar nepasiekė pilnametystės.
Mokykloje tai galima padaryti, pavyzdžiui, užduodant parašyti
rašinėlį tema „Kuo aš norėčiau būti gyvenime.“ Norėdami kažką
parašyti šia tema, vaikai bus priversti apmąstyti profesijos
klausimą, apie kurį jie paprastai negalvoja iki to laiko, kai
dažniausiai jau būna per vėlu.

Paskutinis klausimas, su kuriuo mūsų jaunimas susiduria,

yra meilės santykiai ir vedybos. Kadangi žmoniją sudaro dvi
skirtingos lytys, tai visų svarbiausias klausimas. Gyvenimas
galėtų būti visiškai kitoks, jei mes visi būtume

9 skyrius. Bendravimo problemos 145

ir socialinis prisitaikymas
vienos lyties. Tačiau yra taip, kaip yra, ir mes privalome išmokti
teisingai elgtis su kitos lyties atstovais. Meilės ir santuokos
klausimą plačiau aptarsime kitame skyriuje, o čia tik pabrėšime
jo ryšį su socialinio prisitaikymo problemomis. Tas pats
socialinio intereso stygius, atsakingas už socialinį ir profesinį
neprisitaikymą, kaltas ir dėl daugeliui būdingo nemokėjimo
tinkamai bendrauti su kita lytimi. Egocentriškam, tik savimi
besidominčiam asmeniui trūksta tinkamo pasirengimo menage a
deux12 gyvenimui. Iš tiesų atrodytų, kad viena svarbiausių
seksualinio instinkto paskirčių yra ištraukti žmogų iš jo uždaro
kiauto ir parengti jį bendruomeniniam gyvenimui. Tačiau
žvelgiant psichologiškai, mes turime būti subrendę seksualiniam
instinktui — jis negalės atlikti savo funkcijos, jei nebūsime
nusiteikę užmiršti savąjį „aš“ ir pasinerti į platesnius gyvenimo
vandenis.
Taigi galime padaryti tam tikras išvadas apie mūsų
tyrinėjamą berniuką. Matėme, kaip susidūręs su trimis
svarbiausiomis gyvenimo problemomis jis išsigąsta
pralaimėjimo ir pasiduoda nevilčiai. Matėme, kaip siekdamas
asmeninio pranašumo jis kiek įmanoma vengia visų gyvenimo
klausimų. Kas gi jam lieka? Jis neįsilies į visuomenę, nes bus
priešiškas aplinkiniams, įtarus ir užsidaręs. Nesidomėdamas
kitais ir jų nuomone apie save, jis nebesirūpins savo išvaizda ir
dažnai vaikščios purvinas bei apiplyšęs — žodžiu, atrodys šiek
tiek kuoktelėjęs. Jis nebenorės šnekėti bendrąja kalba, kuri mums
yra socialinė būtinybė. Jis nekalbės apskritai — šia savybe
pasižymi šizofrenikai.

12
Pažodžiui - dviejų asmenų namų ūkis; santuoka (pranc.).

146 GYVENIMO MOKSLAS

 Užsisklendęs savo paties pastatyta siena nuo visų gyvenimo
klausimų, šis vaikas eina keliu, vedančiu į beprotnamį.
Pranašumo siekis hermetiškai izoliuoja jį nuo kitų žmonių ir taip
pakeičia jo seksualinius impulsus, kad jis tampa nenormaliu
žmogumi. Kartais jis nori skristi į dangų, o kartais manosi esąs
Jėzus Kaistus ar Kinijos imperatorius. Taip jis mėgina išreikšti
savo pranašumo siekį.
Kaip ne kartą esame minėję, visų gyvenimo problemų
pagrindas yra socialinės problemos. Matome, kad socialinės
problemos pasireiškia visur: darželyje, mokykloje, draugystėje,
politikoje, ekonomikoje ir t. t. Akivaizdu, kad visi mūsų
gabumai yra socialiai orientuoti ir skirti tarnauti žmonijai.
Mes žinome, kad socialinio prisitaikymo stygius pasireiškia
jau prototipe. Mūsų užduotis - ištaisyti šią ydą, kol dar nebūna
per vėlu. Jei tėvus išmokytume ne tik kaip išvengti didelių
auklėjimo klaidų, bet ir kaip nustatyti nedideles prototipo
klaidas bei jas pataisyti, tai labai pagerintų padėtį. Tačiau tikrovė
tokia, kad šiuo būdu daug nepasieksi. Tėvai retai būna linkę
mokytis ir vengti klaidų. Paprastai jų nedomina psichologijos ir
auklėjimo klausimai. Jie verčiau lepina savo atžalas ir supyksta
ant kiekvieno, kuris jų vaikų nelaiko tikrais deimančiukais. Kiti
tėvai išvis abejingi savo vaikams ir jų auklėjimui. Taigi
neturėtume per daug kliautis tėvų pagalba. Be to, neįmanoma
per trumpą laiką perduoti jiems pakankamas psichologijos
žinias. Sugaištume per daug laiko, jei kaskart patarinėtume
tėvams, ką daryti. Todėl kartais tiesiog geriau kreiptis į gydytoją
ar psichologą.

9 skyrius. Bendravimo problemos 147

ir socialinis prisitaikymas
 Be individualaus darbo su gydytoju ar psichologu, geriausių
rezultatų galima pasiekti per mokyklą ir švietimą. Prototipo
klaidos dažniausiai neišryškėja, kol vaikas nepradeda lankyti
mokyklos. Mokytoja, susipažinusi su individualiosios
psichologijos metodais, gali labai greitai pastebėti tas klaidas. Ji
pamatys, ar vaikas mielai žaidžia su kitais, ar siekia tapti dėmesio
centru ir stengiasi išsiskirti. Taip pat ji atskirs, kurie vaikai turi
drąsos, o kurie jos stokoja. Prityrusi mokytoja jau pirmąją savaitę
galėtų atpažinti prototipo klaidas.
Mokytojai dėl pačios savo socialinės funkcijos prigimties yra
geriau pasirengę ištaisyti vaikų formavimosi klaidas. Žmonija
įkūrė mokyklas, nes šeima nebegalėjo išauklėti vaikų pagal
naujus socialinio gyvenimo reikalavimus. Mokykla yra tarsi
šeimos tęsinys: kaip tik joje labiausiai formuojamas vaiko
charakteris, kaip tik ten jis mokosi spręsti gyvenimo problemas.
Svarbiausia, kad mokytojai pasižymėtų psichologine įžvalga,
kuri padėtų jiems tinkamai dirbti savo darbą. Neabejojame, kad
ateityje mokyklos plačiau taikys individualiosios psichologijos
metodus, nes tikrasis mokyklos tikslas — vaiko charakterio
formavimas.

148 GYVENIMO MOKSLAS

 Dešimtas skyrius

Socialinis jausmas, sveikas protas

ir menkavertiškumo kompleksas

Matėme, kad socialinis neprisitaikymas - tai socialinė

menkavertiškumo jausmo ir pranašumo siekio pasekmė.
Sąvokos „menkavertiškumo kompleksas“ ir „pranašumo
kompleksas“ nusako jau įvykusio socialinio neprisitaikymo
faktą. Šie kompleksai nėra idioplazmoje13 ar žmogaus kraujyje,
jie susiformuoja individo sąveikos su jį supančia socialine
aplinka metu. Kodėl jie atsiranda ne visiems žmonėms? Iš tiesų
visiems yra būdingas menkavertiškumo jausmas ir pranašumo
bei sėkmės siekis, kurie sudaro žmogaus psichinio gyvenimo
pagrindą. Priežastis, kodėl ne visi žmonės turi kompleksus, yra
ta, kad tam tikras psichologinis mechanizmas nukreipia jų
menkavertiškumo ir pranašumo jausmus socialiai naudinga
vaga. Šį psichologinį mechanizmą sudaro socialinis interesas,
drąsa ir visuomeniškumas arba sveiko proto logika.

13
Idioplazma (kitaip - chromatinas) - medžiaga, esanti ląstelės branduolyje ir
sauganti paveldimą informaciją.

10 skyrius. Socialinis jausmas, sveikas protas 149

ir menkavertiškumo kompleksas
 Patyrinėkime, kaip veikia ir kaip neveikia šis mechanizmas.
Kol vaiko menkavertiškumo jausmas dar ne itin stiprus, jis
visados sieks kokios nors naudingos veiklos, tai, kas prasminga.
Kad pasiektų savo tikslą, toks vaikas domėsis kitais žmonėmis.
Socialinis jausmas ir socialinis prisitaikymas yra teisinga ir
normali menkavertiškumo jausmo kompensacija, ir tam tikra
prasme nerasime žmogaus, kurio siekis įgyti pranašumą
nesivystytų šia kryptimi. Joks žmogus negali nuoširdžiai
pasakyti: „Manęs visiškai nedomina kiti.“ Tiesa, jis gali taip
elgtis - jis gali elgtis taip, lyg jam būtų nusispjaut ant viso
pasaulio, - tačiau jis negali pateisinti tokio savo elgesio. Greičiau
jis tvirtins, kad jam rūpi kiti, nes jis nenori pasirodyti socialiai
neprisitaikęs. Tai tik dar kartą netiesiogiai įrodo, kad socialinis
jausmas yra bendras visiems.
Kad ir kaip būtų, socialinio neprisitaikymo reiškinys
egzistuoja. Galime ištirti jo pradžią panagrinėję nesunkius
atvejus - atvejus, kai menkavertiškumo kompleksas nėra atvirai
išreikštas dėl palankios aplinkos. Jis būna užslėptas ar bent jau
egzistuoja tendencija jį slėpti. Taigi nesusidurdamas su
sunkumais, žmogus gali atrodyti visiškai patenkintas. Bet jei
pažvelgsime atidžiau, pamatysime, kaip jis išsiduoda — jei ne
žodžiais ir pažiūromis, tai bent savo nuostata, - jog jaučiasi
nevisavertis. Tai ir yra menkavertiškumo kompleksas, kylantis iš
perdėto menkavertiškumo jausmo. Žmonės, kenčiantys nuo šio
komplekso, nuolatos ieško, kas galėtų palengvinti jų naštą, kurią
jie patys užsidėjo remdamiesi savo egocentriškumu.
Gana įdomu stebėti, kaip vieni asmenys slepia savo
menkavertiškumo kompleksą, o kiti tiesiai šviesiai

150 GYVENIMO MOKSLAS

prisipažįsta: „Aš kenčiu nuo menkavertiškumo komplekso.“
Pastarieji dažniausiai pasijunta pakylėti prisipažinę. Jie jaučiasi
esą pranašesni už kitus, nes štai jie juk prisipažino, o kiti to
nedrįsta padaryti. Jie sako sau: „Aš esu sąžiningas. Aš neslepiu
savo kentėjimų priežasties.“ Tačiau išpažindami savo
menkavertiškumo kompleksą jie kartu užsimena apie tam tikras
problemas jų gyvenime ar kitas aplinkybes, kurios neva sukėlė
šią situaciją. Dažniausiai jie kaltina tėvus, šeimyninę aplinką,
blogą auklėjimą arba kokį nors nelaimingą atsitikimą,
praradimą, priespaudą ir t. t.
Kartais menkavertiškumo kompleksas pridengiamas
pranašumo kompleksu, kuris yra ne kas kita, kaip ano
kompensacija. Tokie žmonės būna arogantiški, įžūlūs, pasipūtę
ir snobiški. Jie didesnę reikšmę teikia savo išorei nei darbams.
Dažnai tokio tipo žmonės jaunystėje pasižymi scenos baime,
kuria jie vėliau teisina visas savo nesėkmes. „Ko tik būčiau
nepasiekęs, jei būčiau nebijojęs kalbėti viešai“, - girdime juos
skundžiantis. Tokiuose sakiniuose su žodeliu „jei“ paprastai
slypi menkavertiškumo kompleksas.
Menkavertiškumo komplekso egzistavimą išduoda ir tokie
požymiai kaip suktumas, perdėtas atsargumas, pedantiškumas,
svarbiausių gyvenimo problemų vengimas, siauros veiklos
srities, apribotos daugybe principų ir taisyklių, paieška. Jei kas
nors nuolat ieško į ką atsiremti, tai irgi menkavertiškumo
komplekso ženklas. Toks žmogus nepasitiki savimi. Galime
spėti jį turint keistų pomėgių ir užsiimant visokiais niekais,
pavyzdžiui, laikraščių ar reklaminių lankstinukų
kolekcionavimu. Jis tiesiog švaisto savo laiką

10 skyrius. Socialinis jausmas, sveikas protas 151

ir menkavertiškumo kompleksas
ir visada randa pasiteisinimų. Tokie žmonės pernelyg dažnai
užsiima nenaudinga veikla, ir jei toks gyvenimas tęsiasi gana
ilgai, juos gali ištikti įkyrių būsenų neurozė.
Paprastai visi problemiški vaikai - nesvarbu, kokio tipo
problemos pasireiškia jų elgesy - turi užslėptą menkavertiškumo
kompleksą. Pavyzdžiui, tingumas iš tiesų yra vengimas imtis
svarbių gyvenimo užduočių, o tai jau komplekso požymis. Vogti
reiškia pasinaudoti kito žmogaus nebuvimu ar nesaugumu, o
meluoti - tai neturėti drąsos sakyti tiesą. Visų šių vaikiškų
problemų pagrindas - menkavertiškumo kompleksas.
Neurozė taip pat išsivysto iš menkavertiškumo komplekso.
Ko tik nedaro žmogus, sergantis įkyrių būsenų neuroze! Jam
nuolat reikia, kad kas nors šalia jo būtų, ir jei jam tai pavyksta
padaryti, tikslas pasiektas - žmonės juo rūpinasi ir skiria jam visą
savo laiką. Čia mes matome, kaip menkavertiškumo kompleksas
virsta pranašumo kompleksu: kiti žmonės tėra jo tarnai!
Priversdamas kitus jam tarnauti neurotikas jaučiasi pranašesnis.
Panašus scenarijus tinka ir bepročiui. Jausdamas
menkavertiškumą jis izoliuojasi nuo kitų ir, žinoma, susiduria su
sunkumais, todėl atsigriebia pabėgdamas į įsivaizduojamą
pasaulį, kuriame laiko save svarbia persona.
Visais šiais atvejais, kuomet žmogui išsivysto kompleksai, jo
nemokėjimo gyventi socialiai ir naudingai priežastis būna drąsos
stygius. Būtent drąsos trūkumas, o taip pat nesugebėjimas
suprasti socialaus elgesio būtinybę ir naudą neleidžia jam elgtis
visuomeniškai.
Visa tai labai aiškiai matome nusikaltėlių, kuriuos galime
laikyti tobuliausiu menkavertiškumo komplekso

152 GYVENIMO MOKSLAS

pavyzdžiu, elgesy. Nusikaltėliai paprastai būna bailūs ir kvaili;
šis bailumas ir socialinis kvailumas yra neatsiejamos tos pačios
tendencijos dalys.
Tą patį galime pasakyti ir apie alkoholizmą. Girtuoklis nori
pabėgti nuo savo problemų ir nedrįsta pasitenkinti paguoda,
kurią suteikia naudinga veikla.
Tokių asmenų ideologija ir intelektualinis požiūris labai
skiriasi nuo sveiko proto, kuriuo pasižymi drąsi socialiai
orientuotų, normalių žmonių nuostata. Pavyzdžiui, nusikaltėliai
visuomet teisinasi arba kaltina kitus. Jie kalba apie nepelningas
darbo sąlygas, apie visuomenės žiaurumą jų atžvilgiu arba
pasakoja apie kažkokius vidinius impulsus, kuriems neįmanoma
pasipriešinti. Nuteisti jie visuomet randa kokį nors
pasiteisinimą, panašų, pavyzdžiui, į tokio Hikmeno, vaikžudžio:
„Aš gavau įsakymą iš aukščiau.“ Kitas žudikas sėdėdamas
teisiamųjų suole kalbėjo: „Kokia nauda iš to berniūkščio, kurį
nužudžiau. Pasaulyje milijonai kitų vaikų.“ Arba koks nors
„filosofas“ ima tvirtinti, esą nieko blogo nužudyti seną turtingą
moteriškę, kai tiek daug gerų žmonių miršta iš bado.
Tokių argumentų nelogiškumas kelia nuostabą. Šių žmonių
pasaulėžiūra sąlygojama jų socialiai nenaudingų tikslų, kurių
pasirinkimą savo ruožtu lėmė drąsos stygius. Jie jaučia nuolatinį
poreikį teisinti savo elgesį, o visuomeniškai naudingas tikslas
yra savaime suprantamas ir nereikalauja jokių pateisinimų.
Imkime, pavyzdžiui, keletą klinikinių atvejų, kurie parodo,
kaip socialiai orientuotos nuostatos ir tikslai virsta antisocialiais.
Pirmasis atvejis — keturiolikos metų mergina, augusi doroje
šeimoje. Jos tėvas sunkiai dirbo, kad

10 skyrius. Socialinis jausmas, sveikas protas 153

ir menkavertiškumo kompleksas
išlaikytų šeimą, kol liga neprikaustė jo prie patalo. Jos motina
buvo dora ir garbinga moteris, kuri pasiaukojamai rūpinosi savo
šešiais vaikais. Pirmasis vaikas, labai talentinga mergaitė, mirė
sulaukusi dvylikos. Antroji duktė vaikystėje taip pat sirgo, tačiau
vėliau pasveiko ir susiradusi gerą darbą padėjo išlaikyti šeimą.
Trečioji gimė mūsų istorijos veikėja, kurios vardas tebūnie Ana.
Ji nuo mažens pasižymėjo puikia sveikata. Kadangi motina
dažnai rūpindavosi sergančiomis dukterimis ir savo vyru, ji
negalėjo skirti mergaitei pakankamai dėmesio. Ši dar turėjo
jaunesnįjį brolį, kuris, kaip ir vyresniosios seserys, buvo ir
talentingas, ir ligotas. Taigi Ana atsidūrė tarsi vidury tarp dviejų
labai mylimų vaikų, ir ją ėmė slėgti ši padėtis. Šiaip ji buvo gera
mergaitė, tik jautėsi ne taip vertinama kaip kiti. Ją dažnai
apimdavo apleistumo ir prislėgtumo nuotaika.
Nepaisant to, mokykloje Anai sekėsi puikiai - ji buvo netgi
geriausia mokinė klasėje. Atsižvelgdama į gerus mergaitės
rezultatus, mokytoja patarė jai tęsti studijas, ir, būdama tik
trylikos su puse metų, ji įstojo į aukštąją mokyklą. Čia ji susidūrė
su nauja mokytoja, kuriai kažkuo nepatiko. Galbūt ir pradžioje ji
nesublizgėjo, tačiau kad ir kaip būtų, nesulaukus pripažinimo jos
reikalai visai pašlijo. Kol senoji mokytoja Aną vertino, jos
elgesys buvo be priekaištų. Ji turėjo geros mergaitės reputaciją ir
buvo mėgstama draugų. Vis dėlto atidus psichologas būtų
pastebėjęs tam tikrų neigiamų tendencijų jos santykiuose su
bendraklasiais. Ji nuolatos kritikuodavo savo drauges ir siekdavo
joms vadovauti. Ji norėdavo būti dėmesio centre, mėgdavo
pagyrimus, bet nepakęsdavo kritikos.

154 GYVENIMO MOKSLAS

 Anos tikslas buvo laimėti kitų įvertinimą, palankumą ir
rūpestį. Ji suprato galėsianti tai pasiekti tik mokykloje - ne
namuose. Tačiau naujoje mokykloje ji nesulaukė įvertinimo,
priešingai, mokytoja ją dažnai bardavo, kaltindavo
nepasirengimu ir rašydavo blogus pažymius. Galiausiai Ana
ėmė praleidinėti pamokas, o keletą dienų išvis nėjo į mokyklą.
Kai ji vėl pasirodė, problemos dar labiau paaštrėjo, kol galų gale
mokytoja pasiūlė pašalinti ją iš mokyklos.
Reikia pasakyti, kad pašalinimas iš mokyklos paprastai
nieko neišsprendžia. Tai ženklas, kad nei mokykla, nei mokytoja
negali susitvarkyti su problema. Bet jeigu mokytojai nepajėgūs
išspręsti problemos, jie turėtų kreiptis pagalbos į kitus, kuriems
galbūt labiau pasiseks. Galbūt, pasitarus su Anos tėvais, būtų
buvę galima išmėginti kitą mokyklą. Galbūt kita mokytoja būtų
supratusi Aną geriau. Tačiau jos mokytoja taip nemąstė. Ji
galvojo: „Jei vaikas praleidinėja pamokas ir nenori mokytis, jį
reikia pašalinti.“ Toks mąstymas labiau liudija apie asmeninę
logiką, o ne apie sveiką protą, kuris itin svarbus kiekvienam
mokytojui.
Nesunku nuspėti, kas vyko toliau. Mergina prarado
paskutinę atramą savo gyvenime ir pajuto, kad viskas slysta iš
rankų. Pašalinimas iš mokyklos atėmė ir tą nedidelę dalelę
pagarbos, kurią jai jautė tėvai. Negalėdama to pakelti Ana
pabėgo iš namų. Ji nesirodė kelias dienas ir naktis, kol galiausiai
paaiškėjo, kad ji užmezgė meilės romaną su kažkokiu kareiviu.
Galime be vargo suprasti mergaitės elgesį. Jos tikslas buvo
kitų įvertinimas, ir jei anksčiau ji to siekė socialiai

10 skyrius. Socialinis jausmas, sveikas protas 155

ir menkavertiškumo kompleksas
priimtinomis priemonėmis, dabar jos elgesys pasuko nevaisinga
linkme. Pradžioje anas kareivis ją vertino ir mylėjo. Vėliau šeima
gavo laišką, kuriame ji rašė esanti nėščia ir norinti nusinuodyti.
Pasiųsti tokį laišką tėvams visiškai atitiko Anos charakterį. Ji
visuomet pasirinkdavo tokį būdą, iš kurio tikėdavosi pripažinimo,
taigi ji grįžo namo. Ana žinojo, kad motina eina dėl jos iš proto
ir todėl jos nebars, o šeima tik džiaugsis vėl ją suradusi.
Susidūrus su panašiais atvejais labai svarbu susitapatinti su
pacientu, t. y. neteisti jo, o pamėginti atsidurti jo vietoje.
Pavyzdžiui, žmogus nori būti vertinamas ir iš visų jėgų siekia šio
tikslo. Taigi turime savęs paklausti: „Ką aš daryčiau jo vietoje?“
Kartu privalome turėti galvoje asmens amžių ir lytį. Labai svarbu
pamėginti padrąsinti tokį žmogų — padrąsinti jį siekti naudingų
dalykų. Aną turėtume priversti mąstyti maždaug šitaip: ,Aš nesu
atsilikusi, bet gal man reikia pakeisti mokyklą? Galbūt aš
nepakankamai uoliai mokiausi? Galbūt aš neteisingai į viską
žiūriu? Galbūt aš per daug rėmiausi savo asmenine nuomone ir
neįsiklausiau į mokytoją?“ Jei įlietumėm tokiam žmogui drąsos,
jo asmenybės raida pasuktų naudinga linkme. Juk žmogų pražudo
ne kas kita, o drąsos stygius, susijungęs su menkavertiškumo
kompleksu.
Pastatykime kitą žmogų į šios merginos vietą. Pavyzdžiui, jos
amžiaus berniukas galėtų tapti nusikaltėliu. Tokių atvejų išties
daug. Berniukas, kuriam mokykloje dingsta pasitikėjimas savimi,
greičiausiai išvis nustos domėtis mokslais ir prisijungs prie
kokios nors gaujos. Jo elgesį nesunku suprasti. Netekęs drąsos ir
vilties, jis ims

156 GYVENIMO MOKSLAS

vėluoti į pamokas, padirbinės parašus, apleis namų darbus ir
ieškos menkiausios dingsties neiti į mokyklą. Čia pasipainios
bendraminčiai, nuėję tą patį kelią anksčiau, ir pasiūlys
prisijungti prie gaujos. Galiausiai jis praras bet kokį
susidomėjimą mokykla ir išsiugdys asmeninę logiką.

Dažnai manoma, kad menkavertiškumo kompleksą turi

asmenys, nepasižymintys ypatingais gabumais. Šis požiūris
suskirsto žmones į talentingus ir netalentingus. Tačiau tokia
nuomonė pati yra sąlygojama menkavertiškumo komplekso.
Individualioji psichologija teigia, kad „kiekvienas gali atlikti bet
ką“, ir jeigu koks nors berniukas ar mergaitė nusivilia šia
maksima ir jaučiasi nepajėgūs siekti savo tikslų naudingu
visuomenei būdu — tai reiškia, kad jie tiesiog kenčia nuo
menkavertiškumo komplekso.
Tikėjimas paveldėtais būdo bruožais - taip pat
menkavertiškumo komplekso išraiška. Jei šis požiūris būtų
teisingas, jei sėkmė visiškai priklausytų nuo įgimtų gabumų,
tuomet psichologams nebūtų ką veikti. Tačiau iš tikrųjų sėkmė
priklauso nuo drąsos, ir psichologo užduotis yra pakeisti
paciento pesimizmą optimizmu, kuris padėtų sutelkti jėgas
naudingam darbui.
Kartais išgirstame, kad koks nors šešiolikmetis pašalinamas
iš mokyklos ir pasidavęs nevilčiai nusižudo. Tokia savižudybė
yra kerštas, o kartu ir kaltinimas visuomenei. Tai būdas, kuriuo
jaunuolis įtvirtina save, tačiau remdamasis ne sveiku protu, o
asmenine logika. Visa, ko reikalaujama iš psichologo tokioje
situacijoje, - tai laimėti vaikino palankumą ir suteikti jam drąsos
savo veiklą nukreipti naudinga linkme.

10 skyrius. Socialinis jausmas, sveikas protas 157

ir menkavertiškumo kompleksas
 Galime panagrinėti ir kitą atvejį. Viena vienuolikos metų
mergaitė buvo nelabai mėgstama namuose. Jausdama tėvų
abejingumą ir matydama, kad pirmenybė teikiama kitiems
vaikams, ji tapo irzli, kovinga ir nepaklusni. Šį atvejį nesunku
išanalizuoti. Mergaitė jautėsi nevertinama. Pradžioje ji dar
mėgino kovoti, bet paskui prarado viltį. Vieną dieną ji ėmė vogti.
Individualiosios psichologijos požiūriu, vaiko vagystė - ne tiek
nusikaltimas, kiek noras save praturtinti. Tačiau mes norime
praturtėti tik tuomet, kai jaučiame, kad mums kažko trūksta. Taigi
mergaitės vagiliavimas tebuvo meilės stygiaus namuose ir
nevilties jausmo pasekmė. Pabrėšime, kad vaikai ima vogti tik
tuomet, kai jaučia kokį nors trūkumą. Šis jausmas ne visada
atitinka tikrovę, vis dėlto būtent jis yra psichologinė tokių
veiksmų priežastis.
Dar vienas pavyzdys - aštuonerių metų nesantuokinio,
bjauraus berniuko atvejis. Jis augo su savo globėjais, kurie ne itin
juo rūpinosi, tačiau per daug ir nevaržė. Kartais motina duodavo
jam saldainių, ir tai būdavo gražiausi momentai jo gyvenime.
Berniukas baisiai kentėdavo, jei ilgą laiką negaudavo saldumynų.
Vėliau jo motina ištekėjo už pagyvenusio žmogaus, su kuriuo
susilaukė mergaitės. Kūdikis tapo vieninteliu senojo vyro
džiaugsmu, ir jis nuolat ją lepino. Berniukas liko šeimoje tik
todėl, kad tėvai nenorėjo mokėti už jo išlaikymą svetur. Patėvis
grįždamas namo iš darbo parnešdavo mergaitei saldainių, o
berniukui — nieko. Dėl to šis ėmė vogti saldumynus. Jis taip darė,
nes jautėsi nuskriaustas ir troško save praturtinti. Pagavęs
berniuką vagiant, patėvis keletą kartų jį nuplakė, tačiau tai jo
nesustabdė. Galima būtų pamanyti,

158 GYVENIMO MOKSLAS

kad berniukas labai drąsus, nes neišsigando bausmių, bet tai
netiesa. Paprasčiausiai jis visada tikėdavosi liksiąs nepastebėtas.
Aprašytasis atvejis - tai nekenčiamo vaiko, niekada
nepatyrusio švelnumo iš artimųjų, elgesio pavyzdys. Turime
suteikti jam galimybę pajusti, ką reiškia tikri žmogiški santykiai.
Tik tada, kai išmoks įsijausti į kitą žmogų ir įsivaizduoti save jo
kailyje, jis supras, kaip jautėsi patėvis, regėdamas jį vagiant, ir
ką išgyveno mažoji sesutė, neradusi savo saldainių. Taigi dar
kartą matome, kaip socialinio jausmo, drąsos ir supratimo
stygius suformuoja menkavertiškumo kompleksą - šiuo atveju,
nekenčiamo vaiko kompleksą.

10 skyrius. Socialinis jausmas, sveikas protas 159

ir menkavertiškumo kompleksas
 Vienuoliktas skyrius

Meilė ir santuoka

Norint tinkamai pasirengti meilei ir vedyboms, reikia

pirmiausia mokėti draugiškai elgtis su kitais ir būti socialiai
prisitaikiusiam. Be šių pagrindinių sąlygų reikalingas ir tam
tikras seksualinio instinkto ugdymas nuo pat ankstyvos vaikystės
iki brandos amžiaus. Šio ugdymo tikslas turėtų būti normalus
seksualinio instinkto patenkinimas santuokoje ir šeimoje. Visus
žmogaus gebėjimus, negalias ar polinkius, susijusius su meile ir
šeima, rasime jo prototipe, kuris susiformuoja pirmaisiais
gyvenimo metais. Todėl tyrinėdami prototipo savybes galime
numatyti sunkumus, su kuriais vaikas susidurs suaugęs.
Problemos, kurias matome meilės santykiuose ir šeimoje,
savo pobūdžiu nesiskiria nuo bendrų socialinių problemų. Čia
rasime tas pačias užduotis ir tuos pačius sunkumus, todėl
klystume, jei meilę ir santuoką laikytume rojumi, kur išsipildo
visi mūsų norai. Ši gyvenimo sritis iškelia daug uždavinių,
kuriuos turime spręsti atsižvelgdami į kitą asmenį.
Be bendrų socialinių įgūdžių, meilės ir šeimos santykiai iš
partnerių reikalauja ypatingos simpatijos vienas kitam,

160 GYVENIMO MOKSLAS

ypatingo sugebėjimo įsijausti vienas į kitą. Šiandien nedaug
rasime žmonių, iš tiesų pasirengusių šeimyniniam gyvenimui,
nes daugelis niekada neišmoko matyti kito žmogaus akimis,
klausyti jo ausimis ir jausti jo širdimi.
Praėjusiame skyriuje daug kalbėjome apie egocentriškus
vaikus, kurie užauga domėdamiesi tik savimi, o ne kitais.
Nesitikėkime, kad fizinis ir lytinis subrendimas pakeis jų
charakterį per vieną naktį. Jie bus nepasirengę meilės
santykiams taip pat, kaip yra nepasirengę socialiniam
gyvenimui.
Socialinis interesas vystosi lėtai, jis būdingas tik tiems
žmonėms, kuriems bendrystės jausmas buvo ugdomas nuo pat
vaikystės ir kurie visuomet siekia visuomenei naudingų tikslų.
Todėl nesunku nustatyti, ar asmuo iš tiesų pasirengęs bendram
gyvenimui su kitos lyties atstovu, ar ne.
Reikia atminti, ką kalbėjome apie visuomeniškai naudingą
gyvenimą. Žmogus, pasirinkęs tokią gyvenimo kryptį, paprastai
yra bebaimis ir pasitikintis savimi. Jis drąsiai pasitinka
gyvenimo problemas ir ieško sprendimų. Jis turi draugų ir gerai
sutinka su kaimynais. Asmuo, kuris nepasižymi šiomis
savybėmis, nekelia pasitikėjimo ir nėra pasirengęs meilės
santykiams. Kita vertus, jei žmogus turi darbą, kuris jam sekasi,
galime daryti išvadą, kad jis pasirengęs santuokai. Tai tik
menkutė aplinkybė, tačiau ji nepaprastai svarbi, nes parodo, ar
žmogus pasižymi socialiniu interesu.
Suprasdami socialinio intereso prigimtį, suvoksime ir tai,
kad pasitaikančios meilės ir santuokos problemos gali būti
tinkamai išspręstos tik visiškos lygybės pagrindu.

1 1 skyrius. Meilė ir santuoka 161

Šis fundamentalus kompromiso principas daug svarbesnis nei
abipusė partnerių pagarba. Vien tik meilė neišsprendžia
problemų, nes meilė gali būti labai įvairiopa. Tik tuomet, kai
santykiai grindžiami lygybės pagrindu, meilė pasuks teisinga
kryptimi ir padarys santuoką sėkmingą.
Jei vyras ar moteris santuokoje nori būti nugalėtojais,
pasekmės greičiausiai bus fatališkos. Eiti prie altoriaus su tokia
nuostata nėra geriausias pasirengimas, ir povestuvinis gyvenimas,
deja, dažnai tai parodo. Neįmanoma būti nugalėtoju situacijoje,
kurioje nėra vietos kovoms. Santuoka reikalauja domėtis kitu
asmeniu ir įsijausti į kito padėtį.

O dabar pereikime prie pasirengimo santuokai. Kaip

minėjome, tai apima ugdymą, kuris padėtų socialinį jausmą
pritaikyti seksualiniam potraukiui ir instinktui. Tiesą sakant,
visiems žinoma, kad kiekvienas žmogus dar vaikystėje susikuria
priešingos lyties asmens idealą. Berniukas savo idealu
greičiausiai pasirinks motiną ir užaugęs ieškos žmonos, panašios
į ją. Jei kartais tarp sūnaus ir motinos egzistuoja įtampa, tuomet
jis ieškos visiškai skirtingo tipo merginos. Vaiko santykiai su
motina taip stipriai sąlygoja tai, kokią žmoną jis išsirinks užaugęs,
kad šį atitikimą gali paliudyti tokios smulkmenos kaip akys,
figūra, plaukų spalva ir t. t.
Pastebėta, kad jei vaikinas turi valdingą motiną, slėgdavusią
jį vaikystėje, atėjus laikui užmegzti meilės santykius jis ims
dvejoti, ir jo seksualiniu idealu greičiausiai taps silpnos,
paklusnios merginos tipas. Arba jei vaikinas yra kovingas ir
nemėgsta nusileisti, jis ir po vestuvių kovos su savo žmona,
stengdamasis jai vadovauti.

162 GYVENIMO MOKSLAS

 Taigi matome, kaip visi simptomai, pasireiškiantys
vaikystėje, sustiprėja ir tampa dar labiau matomi, kai asmuo
susiduria su meilės problema. Nesunku įsivaizduoti, kaip
žmogus, kenčiantis nuo menkavertiškumo komplekso, elgsis
situacijoje, susijusioje su lyčių santykiais. Galbūt, jausdamasis
silpnas ir nevisavertis, jis ieškos tokio žmogaus, kuris nuolat jį
palaikytų. Dažnai tokių vyrų idealas - rūpestinga, motiniška
moteris. O kartais, siekdamas kompensuoti savo
menkavertiškumą, jis pasirinks kitą kraštutinumą ir meilės
santykiuose taps arogantiškas, įžūlus bei agresyvus. Vis dėlto
stokodamas drąsos jis jaus, kad neturi didelio pasirinkimo.
Galbūt jis išsirinks aktyvią ir kovingą asmenybę, manydamas,
kad daug garbingiau yra laimėti sunkioje kovoje prieš stiprų
priešininką.
Nė viena pusė nepasieks pergalės tokioje situacijoje. Kvaila
ir absurdiška naudotis meilės santykiais siekiant patenkinti savo
menkavertiškumo arba pranašumo kompleksą, ir vis dėlto taip
atsitinka gana dažnai. Atidžiau įsigilinę pastebėsime, kad
daugelis žmonių ieško ne tiek sutuoktinio, kiek aukos,
nesuprasdami, kad santuoka negali būti naudojama tokiam
tikslui. Jei viena pusė nuolatos siekia būti nugalėtoju, kita pusė
ilgainiui taip pat užsidegs panašiu noru. Dėl šios priežasties
toliau bendrai gyventi tampa nebeįmanoma.
Idėja, kad žmogus rinkdamasis antrąją pusę dažnai siekia tik
patenkinti savo kompleksą, paaiškina keistą kai kurių žmonių
pasirinkimą, kurio kitaip neįmanoma suprasti. Tampa aišku,
kodėl kai kurie asmenys savo sutuoktiniu pasirenka silpną,
ligotą ar pagyvenusį žmogų: jie mano, kad taip jiems bus
lengviau juos valdyti. Kiti ieško

1 1 skyrius. Meilė ir santuoka 163

vedusio žmogaus, nes nenori spręsti savo problemos. Kartais
sutinkame žmogų, tuo pačiu metu mylintį du vyrus ar dvi moteris,
nes, kaip jau minėjome, „dvi merginos yra mažiau nei viena“.
Jau kalbėjome, kad žmogus, turintis menkavertiškumo
kompleksą, dažnai keičia profesiją, bėga nuo problemų ir nieko
neatlieka iki galo. Susidūręs su meilės problema, jis elgiasi lygiai
taip pat. Įsimylėdamas vedusį žmogų ar du žmones iškart, jis tik
patenkina šį savo įsišaknijusį polinkį. Tokie žmonės kartais
griebiasi ir kitų būdų, pavyzdžiui, pernelyg ilgai būna susižadėję
arba vis užmezga naujas draugystes, kurios niekada nesibaigia
vedybomis.
Išpaikinti vaikai ir susituokęs lieka ištikimi savo polinkiams.
Jie nori, kad kita pusė juos lepintų. Tai įmanoma tik romantinės
draugystės pradžioje arba pirmaisiais santuokos metais, vėliau
situacija paprastai komplikuojasi. Nesunku įsivaizduoti, kas
nutinka, kai susituokia du išpaikinti asmenys. Abu nori būti
lepinami, bet nė vienas nenori rūpintis kitu. Jie vienas iš kito
kažko tikisi, bet nesulaukia, ir abu mano, kad kita pusė jų
nesupranta.
Kas atsitinka, kai žmogus jaučiasi nesuprastas ir suvaržytas?
Jis kenčia nuo menkavertiškumo ir nori nuo jo pabėgti. Tokie
jausmai itin pavojingi santuokai, ypač jei vienas iš sutuoktinių
pasiduoda absoliučiam beviltiškumui. Tuomet žmogaus širdyje
gimsta keršto jausmai, t. y. jis nori kaip nors pagadinti savo
partneriui gyvenimą. Paprasčiausias būdas tai padaryti - išduoti jį
su kitu. Neištikimybė visuomet būna keršto vaisius. Žinoma,
ištikimybę sulaužę sutuoktiniai visuomet teisinsis kalbėdami apie
meilę, jausmus ir t. t., bet mes žinome, ko verti jausmai.

164 GYVENIMO MOKSLAS

Jie visuomet atitinka asmens pranašumo siekį, todėl negali būti
laikomi svariais argumentais.
Kaip pavyzdį imkime vienos išlepintos merginos atvejį. Ji
ištekėjo už vyro, kuris visuomet jautėsi nustelbtas savo brolio.
Vyriškį patraukė šios vienturtės merginos meilumas ir
švelnumas, bet jis nenumanė, kad ji savo ruožtu taip pat norėjo
būti visuomet vertinama ir mylima. Jų santuoka buvo gana
laiminga, kol negimė pirmasis vaikas. Galime nuspėti, kas vyko
toliau. Žmona, norėdama visuomet būti dėmesio centre,
išsigando, kad vaikas užims šią poziciją, todėl jam gimus
nesijautė laiminga. Kita vertus, vyrą, kuris netroško dalytis
žmonos palankumu, taip pat apėmė konkurencijos baimė. Dėl
šios priežasties abu tapo labai įtarūs. Galbūt vaikui jie išties
buvo rūpestingi tėvai, tačiau jų širdis nuolatos graužė baimė, kad
jų tarpusavio meilė išblės. Tokie įtarinėjimai itin pavojingi, nes
ėmus tarsi pro padidinamąjį stiklą tyrinėti kiekvieną sutuoktinio
žodį, veiksmą, judesį ar veido išraišką, nesunku padaryti išvadą,
kad jo meilė susilpnėjo. Abi pusės ir priėjo būtent tokią išvadą.
Kaip tik tuo metu vyras išvyko atostogų į Paryžių, norėdamas
pailsėti ir pasimėgauti gyvenimu, o žmona liko namie,
mėgindama atgauti jėgas po gimdymo ir prižiūrėdama kūdikį. Iš
Paryžiaus pradėjo eiti džiaugsmingi laiškai, kuriuose vyras rašė,
kaip jis smagiai leidžia laiką, su kokiais žmonėmis susipažino ir
t. t. Žmona pamažu ėmė jaustis užmiršta. Ji nebebuvo laiminga
kaip anksčiau ir darėsi vis liūdnesnė, kol galiausiai susirgo
agorafobija. Ji nebegalėjo išeiti viena į lauką, ir grįžęs vyras
turėdavo nuolatos ją lydėti. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad ji
pasiekė savo tikslą - vėl atsidūrė dėmesio

1 1 skyrius. Meilė ir santuoka 165

centre. Tačiau tai jai nesuteikė pasitenkinimo, nes moteris jautė,
kad kai tik jos agorafobija dings, ji praras ir vyrą. Taigi mūsų
pacientė ir nesiruošė sveikti.
Ligos metu ji susipažino su vienu gydytoju, kuris su ja elgėsi
labai dėmesingai. Bendraudama su juo ji pasijusdavo žymiai
geriau, todėl ilgainiui ėmė jam jausti itin šiltus jausmus. Tačiau
gydytojas, matydamas, kad pacientė sveiksta, nutraukė
susitikimus. Moteris parašė jam emocingą laišką, dėkodama už
viską, ką jis jai padaręs, tačiau daktaras neatsakė. Nuo tos
akimirkos jos liga dar labiau paaštrėjo.
Kaip tik tuo metu ji ėmė svajoti apie nesantuokinius ryšius su
kitais vyrais, kad galėtų atkeršyti savo sutuoktiniui. Tačiau dėl
agorafobijos ji negalėjo įgyvendinti savo fantazijų, nes be savo
vyro bijodavo kur nors išeiti. Taigi jai taip ir nepavyko sulaužyti
ištikimybės.

Susituokusieji padaro tiek daug klaidų, kad neišvengiamai

kyla klausimas: „Ar visa tai reikalinga?“ Mes žinome, kad visos
šios klaidos prasidėjo dar vaikystėje, žinome ir tai, kad klaidingą
gyvenimo stilių pataisyti galima, jei pastebėsime ir nustatysime
esminius prototipo bruožus. Todėl įdomu, ar neįmanoma būtų
įkurti konsultacinių įstaigų, kurios narpliotų sutuoktinių klaidas
naudodamos individualiosios psichologijos metodus. Tokiose
įstaigose turėtų dirbti kvalifikuoti specialistai, kurie suprastų, kad
visi įvykiai individo gyvenime yra tarpusavy nuosekliai susiję, ir
kurie sugebėtų empatiškai susitapatinti su pacientais, ieškančiais
patarimo.
Tokiose įstaigose niekas jums nesakys: „Jei nesutariate
tarpusavyje ir nuolat pykstatės — išsiskirkite.“ Kokia iš

166 GYVENIMO MOKSLAS

to nauda? Kas pasikeičia po skyrybų? Paprastai išsiskyrę
asmenys veda vėl ir laikosi to paties gyvenimo stiliaus. Pasitaiko
ir tokių, kurie net po keletą kartų išsiskiria, tačiau susituokia vėl.
Jie paprasčiausiai kartoja savo klaidas. Minėtos konsultacinės
įstaigos galėtų patarti tokiems žmonėms, ar didelė tikimybė, kad
jų planuojama santuoka arba meilės ryšys bus sėkmingi, arba ar
verta ruoštis skyryboms.
Kai kurios smulkios gyvenimo stiliaus klaidos, prasidėjusios
vaikystėje, atrodo nereikšmingos iki pat santuokos. Pavyzdžiui,
būna žmonių, kurie visada tikisi paties blogiausio. Kai kurie
vaikai niekuomet nebūna laimingi, nes nuolat baiminasi
nusivilti. Jie arba jaučiasi nebemylimi kaip anksčiau ir
nuogąstauja, kad kas nors kitas juos pranoks, arba yra patyrę
kokią nors nelaimę ir prietaringai bijo, kad ji pasikartos.
Nesunku suprasti, kad santuokiniame gyvenime ši nusivylimo
baimė sukels tik įtarinėjimus ir pavyduliavimą.
Ši problema ypač aktuali moterims, nes daugelis jų jaučia
esančios tik žaisliukai vyrų rankose ir mano, kad vyrai iš
prigimties neištikimi. Akivaizdu, kad gyvenant tokiomis
mintimis santuoka nebus laiminga, nes vedybinė laimė
neįmanoma, kuomet vieną pusę užvaldo įkyri idėja apie
sutuoktinio neištikimybę.
Iš to, kaip dažnai žmonės ieško specialisto patarimo meilės
ir santuokos klausimais, galima būtų pamanyti, kad šie
klausimai jiems yra patys svarbiausi gyvenime. Tačiau
individualiosios psichologijos požiūriu, tai ne patys svarbiausi
klausimai, nors jų reikšmės ir nereikėtų nuvertinti. Individualioji
psichologija nė vieno gyvenimo klausimo

11 skyrius. Meilė ir santuoka 167

nelaiko svarbesniu už kitus. Jei žmonės išskiria meilės ir
santuokos problemą laikydami visų svarbiausia, jų gyvenimas
praranda harmoniją.
Galbūt priežastis, kodėl žmonės nederamai sureikšmina šį
klausimą, yra ta, kad šia tema mes gauname per mažai
kvalifikuotos informacijos. Prisiminkite, ką kalbėjome apie tris
didžiąsias gyvenimo problemas. Kalbant apie pirmąją - socialinį
klausimą, kuris apima mūsų santykius su aplinkiniais, - tai nuo
pirmųjų gyvenimo dienų mus moko, kaip turime elgtis draugėje.
Šiuos dalykus išmokstame gana anksti. Taip pat mus gana
kvalifikuotai parengia būsimai profesijai. Mes turime mokytojus,
mokančius mus visokių dalykų, ir knygas, patariančias, ką daryti.
Tačiau kur yra vadovėliai, kuriuose rašoma, kaip pasirengti meilei
ir santuokai? Tiesa, pasaulyje prirašyta daugybė knygų apie meilę.
Romanai tiesiog perpildyti meilės istorijomis, tačiau terasime vos
keletą knygų apie laimingą santuoką. Ir kadangi mūsų kultūroje
literatūra vaidina tokį svarbų vaidmenį, kiekvienas atsimena tik
tuos herojus, kurių vedybinis gyvenimas nenusisekė. Todėl nieko
nuostabaus, kad žmonės su tokiu atsargumu ir įtarumu žvelgia į
santuoką.
Taip buvo jau nuo pat žmonijos aušros. Biblijoje rašoma, kad
visos problemos kilo iš moters ir kad nuo to laiko vyro ir moters
santykiai visuomet pasižymėdavo dideliais pavojais. Mūsų
auklėjimo sistema, be jokios abejonės, yra perdėm vienpusiška.
Užuot kalbėjus apie visko, kas susiję su meile, nuodėmingumą,
būtų daug protingiau mergaites išmokyti moters vaidmens, o
berniukus - vyro vaidmens šeimoje, tačiau išmokyti juos taip, kad
ir tie, ir tie jaustųsi lygūs.

168 GYVENIMO MOKSLAS

 Faktas, kad šiandien moterys jaučiasi menkavertiškesnės,
įrodo, jog šioje srityje mūsų kultūra patyrė nesėkmę. Jei
skaitytojas tuo netiki, tegul pažiūri, ko siekia moterys. Jis
pastebės, kad joms būdingas noras pranokti kitus, todėl dažnai
jos mokosi ir treniruojasi daugiau nei reikia. Be to, jos
egocentriškesnės už vyrus. Ateityje moterys turėtų būti
skatinamos ugdyti savo socialinį jausmą ir neieškoti naudos tik
sau, neatsižvelgiant į aplinkinius. Bet prieš tai reikia atsikratyti
plačiai paplitusio prietaro apie vyrų privilegijas.

Imkime vieną pavyzdį, liudijantį, kaip blogai kai kurie

žmonės yra pasirengę santuokai. Kartą vienas jaunuolis
pokylyje šoko su gražia jauna mergina — savo sužadėtine.
Staiga jam netyčia nukrito akiniai, ir, didžiam žiūrovų
apstulbimui, jis vos nepargriovė jaunosios damos mėgindamas
juos pakelti. Į draugo klausimą, kodėl taip pasielgęs, jis atsakė:
„Negalėjau leisti, kad ji užmintų ant mano akinių.“ Akivaizdu,
kad šis jaunuolis buvo nepasirengęs santuokai. Tiesą sakant,
mergina už jo ir neištekėjo.
Po keleto metų jis kreipėsi į daktarą skųsdamasis
melancholija. Šia liga dažnai suserga asmenys, pernelyg
besirūpinantys savimi.
Esama daugybės požymių, iš kurių galime spręsti, ar žmogus
pasirengęs santuokai. Pavyzdžiui, nereikėtų pasitikėti
įsimylėjėliu, kuris be pateisinamos priežasties vėluoja į paskirtą
pasimatymą. Toks elgesys liudija apie neryžtingą charakterį, ir
tai ženklas, kad šis žmogus nepasirengęs susidurti su gyvenimo
problemomis.
Nepasirengimą bendram gyvenimui rodo ir vieno iš
sutuoktinių noras nuolatos auklėti ir kritikuoti kitą. Perdėtas

1 1 skyrius. Meilė ir santuoka 169

jautrumas taip pat turėtų sukelti įtarimą, nes tai yra
menkavertiškumo komplekso požymis. Asmuo, neturintis draugų
ir nepritampantis prie visuomenės, nėra tinkamai pasirengęs
vedybiniam gyvenimui. Neryžtingumas renkantis profesiją - dar
vienas blogas ženklas. Lygiai taip pat nepasirengę yra ir
pesimistai, kuriems pritrūksta drąsos sudėtingomis gyvenimo
situacijomis.
Nepaisant šio ilgo nepageidaujamų savybių sąrašo, išsirinkti
tinkamą asmenį arba, tiksliau tariant, žmogų, tinkantį santuokai,
nėra taip sunku. Beje, nesitikėkime surasti idealų žmogų. Iš tiesų,
jei kas nors ieško idealaus sutuoktinio, bet niekados neranda,
galime būti tikri, kad tokį žmogų kankina nuolatinės dvejonės. Jis
pats negali apsispręsti, ar jam verta kurti šeimą.
Esama seno vokiečių metodo, skirto patikrinti, ar pora
pasirengusi bendram gyvenimui. Kaimo vietovėse vis dar
egzistuoja paprotys duoti jaunavedžiams dvirankį pjūklą, kuriuo
jie visų giminių akivaizdoje turi perpjauti rastą. Kadangi šis
darbas reikalauja dviejų pjovėjų, kiekvienas jų turi stebėti, ką
daro kitas, ir derinti savo judesius prie jo. Ši užduotis laikoma
puikiu pasirengimo santuokai testu.
Pabaigai norėtųsi dar kartą pabrėžti, kad meilės ir santuokos
problemas gali išspręsti tik socialiai prisitaikę asmenys. Daugeliu
atvejų klaidų priežastis būna socialinio intereso stoka, ir šių
klaidų galima išvengti tik tuomet, kai pati žmogaus asmenybė
pasikeičia. Santuoka — tai užduotis, skirta abiem sutuoktiniams.
Deja, dažniausiai mus rengia tokioms užduotims, kurios
atliekamos arba atskirai, arba kartu su dvidešimčia kitų asmenų,
bet ne tokioms, kurios turi būti atliekamos dviese. Tačiau

170 GYVENIMO MOKSLAS

nepaisant pasirengimo stygiaus, santuokos uždavinį įmanoma
tinkamai išspręsti, jei tiktai abu partneriai pripažįsta savo
charakterio trūkumus ir bendrame gyvenime vadovaujasi
lygybės dvasia.
Turbūt neverta nė minėti, kad tobuliausia santuokos forma
yra vienpatystė. Esama nemažai žmonių, kurie remdamiesi
pseudomoksliniais faktais teigia, jog poligaminė santuoka
labiau pritaikyta žmogaus prigimčiai. Tokiai išvadai negalime
pritarti, nes mūsų kultūroje meilė ir santuoka laikomi socialiais
uždaviniais. Mes kuriame šeimą ne tik dėl savo asmeninio gėrio,
bet netiesiogiai - ir visų žmonių labui.

11 skyrius. Meilė ir santuoka 171

 Dvyliktas skyrius

Seksualumas ir seksualinės
problemos

Praeitame skyriuje aptarėme dažniausiai pasitaikančias

meilės ir santuokos problemas. Dabar panagrinėsime ypatingą
šios plačios temos aspektą — seksualines problemas ir jų santykį
su tikromis ar įsivaizduojamomis anomalijomis. Jau sakėme, kad
dauguma žmonių yra ne taip gerai pasirengę santuokai kaip
kitoms gyvenimo užduotims. Ši išvada dar labiau tinka sekso
tematikai. Tiesiog neįtikėtina, kiek prietarų gaubia seksualumo
klausimą.
Labiausiai paplitęs prietaras - tikėjimas paveldėtomis
savybėmis, pasak kurio, žmogus pasižymi tam tikru seksualumo
laipsniu, kuris yra įgimtas ir nekintamas. Mums puikiai žinoma,
kaip lengva manipuliuoti paveldimumo klausimu norint
pasiteisinti ir kaip tai trukdo tikram išgydymui. Todėl pirmiausia
būtina šia tema pasiaiškinti kai kurias nuomones, kurių autoriai
sakosi jas skelbią mokslo vardu. Paprasti žmonės pernelyg rimtai
priima jų požiūrį, nes nesupranta, kad šie autoriai pateikia tiktai
tyrimų rezultatus, nesvarstydami apie seksualinio instinkto
slopinimo arba dirbtinio stimuliavimo laipsnį, lemiantį šiuos
rezultatus.

172 GYVENIMO MOKSLAS

 Seksualumas ima reikštis ankstyvoje vaikystėje. Kiekviena
mama, tėvas ar auklė, atidžiai stebėdami kūdikį, jau
pirmosiomis jo gyvenimo dienomis gali pastebėti tam tikrus
seksualinio susijaudinimo požymius. Vis dėlto šis seksualumo
demonstravimas daug labiau sąlygojamas aplinkos, nei galima
būtų tikėtis. Taigi kai vaikas ima panašiai elgtis, tėvai turėtų
pasistengti nukreipti jo dėmesį. Dažnai jų naudojamos
priemonės tam netinka, o kartais tinkamų priemonių tiesiog
nebūna.
Jei vaikas ankstyvame amžiuje aptinka, kad ši jo organizmo
funkcija turi tam tikrų sutrikimų, jis gali pernelyg susidomėti
seksualine sritimi. Kaip esame minėję, panašiai atsitinka kitų
kūno organų atžvilgiu, o lytiniai organai nėra jokia išimtis.
Tačiau ir šiuo atveju įmanoma išugdyti teisingą vaiko nuostatą,
ypač jei tai darysime gana anksti.
Apskritai reikia pasakyti, kad tam tikros seksualumo
apraiškos vaikystėje - visai normalus dalykas, ir neturėtume
išsigąsti išvydę vaiką atliekant kokius nors seksualius judesius.
Galų gale juk kiekvienos lyties tikslas yra ilgainiui susijungti su
kita, todėl mums belieka tik viena - pasyviai, tačiau budriai
stebėti ir neleisti vaiko seksualumui įgyti netinkamą formą.
Pastebima tam tikra tendencija įgimtiems trūkumams
priskirti tai, kas iš tiesų yra vaiko saviugdos rezultatas. Kartais
patys saviugdos veiksmai laikomi įgimtais bruožais.
Pavyzdžiui, jei vaiką labiau domina tos pačios, o ne priešingos
lyties atstovai, tai laikoma įgimtu sutrikimu. Tačiau mes
žinome, kad šis sutrikimas diena iš dienos formavosi paties
vaiko pastangomis. Kartais vaikui ar suaugusiam ima reikštis
seksualinio iškrypimo požymiai,

12 skyrius. Seksualumas ir seksualinės problemos 173

ir iš karto daugelis žmonių pagalvoja, kad toks iškrypimas
įgimtas. Bet jei tai tiesa, kodėl toks asmuo ugdo savo polinkį?
Kodėl jis įsivaizduoja ir mintyse repetuoja savo veiksmus?
Kai kurie asmenys tam tikrame amžiuje nustoja ugdę savo
seksualinius polinkius. Šis faktas individualiosios psichologijos
požiūriu nesunkiai paaiškinamas. Pavyzdžiui, esama žmonių,
kurie siaubingai bijo pralaimėti. Tai reiškia, kad jie kenčia nuo
menkavertiškumo komplekso. Kartais jie taip stengiasi jį
nugalėti, jog išsiugdo pranašumo kompleksą, kuris pasireiškia
perdėtu seksualumu. Šiems žmonėms paprastai būdingas didesnis
seksualinis aktyvumas.
Tokį elgesį ypač gali paskatinti aplinka. Visi žinome, kaip
paveikslai, knygos, filmai ar tam tikri socialiniai santykiai
pernelyg pabrėžia žmogaus seksualinių instinktų svarbą. Šiais
laikais, galima sakyti, viskas aplinkui skatina žmogų perdėtai
domėtis seksu. Nereikia nuvertinti didžiulės šių natūralių
instinktų svarbos ir vaidmens, kurį jie vaidina meilės santykiuose,
šeimos gyvenime ir žmonių giminės pratęsime, bet, kita vertus,
negalime neigti, kad seksui šiandien suteikiama pernelyg didelė
reikšmė.
Tėvai, prižiūrintys vaikus, ypač turėtų vengti pernelyg didelio
vaikų seksualinių polinkių sureikšminimo. Labai dažnai motinos
skiria per daug dėmesio pirmiesiems vaiko seksualumo
pasireiškimams taip skatindamos vaiką pervertinti jų svarbą.
Galbūt išsigandusios tokio savo vaiko elgesio, jos ima jį
kontroliuoti, nuolat aiškina jam apie šiuos dalykus ir apipila jį
bausmėmis. O kadangi daugelis vaikų mėgsta būti dėmesio
centre, dažnai nutinka, jog

174 GYVENIMO MOKSLAS

vaikas neatsikrato blogo įpročio kaip tik todėl, kad yra baramas.
Taigi geriau nesureikšminti šios vaiko problemos, o spręsti ją
tarsi paprasčiausią kasdienį menkniekį. Jei nerodysime
nuostabos dėl tokio vaiko elgesio, mums bus daug lengviau jį
pakeisti.
Kartais šeimos papročiai skatina vaiką atitinkamai elgtis.
Pasitaiko tokių mylinčių motinų, kurios savo švelnumą išreiškia
bučiniais, apkabinimais ir t. t. Nereikėtų piktnaudžiauti tokiais
dalykais, nors daugelis mamų sakosi negalinčios susilaikyti.
Toks elgesys negali būti laikomas motiniškos meilės pavyzdžiu,
nes jis vaikui padaro daug žalos. Išlepinti vaikai dažnai patiria
seksualinio vystymosi problemų.

Šiuo klausimu derėtų paminėti, kad daugelis gydytojų ir

psichologų mano, jog seksualumo formavimasis yra visos
žmogaus protinės ir psichinės veiklos, o taip pat jo fizinės būklės
vystymosi pagrindas. Negaliu pritarti šiam požiūriui, nes manau,
kad žmogaus seksualumo raida ir forma priklauso nuo žmogaus
asmenybės, t. y. nuo jo gyvenimo stiliaus ir prototipo.
Pavyzdžiui, jei žinome, kad vienas vaikas tam tikru būdu
išreiškia savo seksualumą, o kitas — jį užslopina, galime
nesunkiai nuspėti, kas jų abiejų laukia suaugus. Vaikas, kuris
visuomet siekia pritraukti kitų dėmesį ir pranokti bendraamžius,
taip formuos savo seksualumą, kad šioje srityje taip pat taptų
dėmesio centru bei nugalėtoju.
Kai kurie žmonės mano esantys pranašesni, jei savo
seksualinius instinktus išreiškia poligamiškai, t. y. užmegzdami
daug seksualinių ryšių. Nesunku suprasti, kad

12 skyrius. Seksualumas ir seksualinės problemos 175

jie sąmoningai perdeda savo seksualinius troškimus ir nuostatas,
nes tam juos skatina psichologinės priežastys. Taip elgdamiesi jie
laiko save nugalėtojais. Žinoma, šis jų manymas tėra iliuzija,
tačiau jis padeda jiems kompensuoti savo menkavertiškumo
kompleksą.
Ne kas kita, o menkavertiškumo kompleksas yra visų
seksualinių anomalijų pagrindas. Žmogus, kenčiantis nuo
menkavertiškumo komplekso, visuomet ieško lengviausio būdo
jo išvengti. Kartais jis tokį būdą suranda tiesiog pamiršdamas
didžiąją dalį gyvenimo sričių ir sureikšmindamas savo seksualinį
gyvenimą.
Dažnai ši tendencija būdinga vaikams, ypač tiems, kurie
mėgsta pritraukti kitų dėmesį. To jie pasiekia pridarydami
sunkumų savo tėvams ir mokytojams - taigi jų elgesys vis labiau
krypsta nenaudinga linkme. Vėliau gyvenime jie mėgins
pritraukti kitų dėmesį demonstruodami savo polinkius ir bent
šitaip jausis įgiję pranašumą. Tokie vaikai užauga savo
seksualinius troškimus painiodami su noru nugalėti ir pranokti
kitus. Kartais, siekdami atmesti didžiąją dalį gyvenimo iššūkių ir
problemų, jie ima nebe- pripažinti kitos lyties ir tampa
homoseksualūs. Reikšminga tai, kad lytiškai iškrypę asmenys
dažniausiai pasižymi padidintu seksualiniu aktyvumu. Jie iš tiesų
perdeda savo polinkį į iškrypimą, nes nenori susidurti su
normalaus seksualinio gyvenimo problemomis.
Tokį jų elgesį įmanoma suvokti tik perpratus jų gyvenimo
stilių. Šiuo atveju susiduriame su asmenimis, kurie labai trokšta
sulaukti kitų dėmesio, tačiau jaučiasi negalį pakankamai
sudominti priešingos lyties atstovų. Juos kankina
menkavertiškumo kompleksas kitos lyties atžvilgiu,

176 GYVENIMO MOKSLAS

ir šio komplekso šaknys dažniausiai glūdi vaikystėje.
Pavyzdžiui, jei berniukams šeimoje pasirodo, kad motinos ir
seserų elgesys daug patrauklesnis už jų pačių, jie ilgainiui ima
manyti, kad niekada neįstengs sudominti moterų. Jie gali taip
susižavėti kita lytimi, jog pradeda netgi mėgdžioti jos atstoves.
Tuomet išvystame jaunuolį, atrodantį kaip mergina, arba
merginą, atrodančią kaip vyras.
Vieno žmogaus, teisto už sadistinį elgesį prieš savo vaikus,
atvejis puikiai pailiustruos, kaip formuojasi minėti polinkiai.
Pasidomėję jo gyvenimu sužinojome, kad vaikystėje jis turėjo
valdingą motiną, kuri nuolat jį kritikuodavo. Nepaisant to,
mokykloje jis tapo geru ir protingu mokiniu. Tačiau motina
niekada nebuvo patenkinta jo pasiekimais. Dėl šios priežasties
jis išbraukė ją iš savo mylimų asmenų sąrašo. Jis liovėsi ja
domėjęsis ir visus savo šiltus jausmus nukreipė į tėvą, prie kurio
buvo nepaprastai prisirišęs.
Taigi matome, kaip toks vaikas galėjo susidaryti nuomonę,
kad visos moterys - griežtos ir priekabios, kad bendravimas su
jomis neteikia jokio malonumo ir yra įmanomas tik esant
didžiausiam reikalui. Taip jis iš savo gyvenimo apskritai
išbraukė moteriškąją lytį. Be to, mūsų herojus priklausė tam
tikro tipo žmonėms, kurie išsigandę seksualiai susijaudina.
Kentėdami nerimą ir seksualinį susijaudinimą, jie nuolat ieško
situacijų, kuriose jiems būtų nebaisu. Vėliau gyvenime jiems
galbūt patiks save bausti ir kankinti arba stebėti kankinamus
vaikus, o gal net įsivaizduoti save ar kitą žmogų, patiriantį
kančias. Priklausydami minėtam tipui, jie šių realių arba
įsivaizduojamų kančių metu patirs seksualinį susijaudinimą ir
pasitenkinimą.

12 skyrius. Seksualumas ir seksualinės problemos 177

 Minėtas atvejis - tai blogo auklėjimo rezultatas. Šis vyras
niekada nesuprato savo įpročių tarpusavio ryšio, o jei ką ir
suprato, tai per vėlai. Žinoma, perauklėti 25-30 metų žmogų yra
labai nelengva užduotis. Tinkamiausia tai daryti ankstyvoje
vaikystėje.
Tačiau vaikystėje problemą komplikuoja dar ir
psichologiniai santykiai su tėvais. Įdomu stebėti, kaip
psichologinis vaiko ir tėvų konfliktas paskatina vaiką
neteisingam seksualiniam elgesiui. Kovingas vaikas, ypač
paauglystės laikotarpiu, gali papiktnaudžiauti savo seksualumu
tyčia, norėdamas įskaudinti tėvus. Neretai tokie vaikinai ir
merginos prisipažįsta turėję lytinių santykių iš karto po kivirčo
su tėvais. Vaikai griebiasi tokių priemonių siekdami atkeršyti
savo tėvams, ypač jei mato, kad gimdytojai itin jautrūs šiuo
atžvilgiu. Kovingas vaikas greičiausiai pasirinks tokį puolimo
būdą.
Vienintelis būdas sustabdyti tokią taktiką - išmokyti vaikus
atsakomybės už save, kad jie suprastų, jog savo elgesiu kenkia
ne tiek tėvams, kiek sau patiems.
Žmogaus seksualumą veikia ne tik vaikystės aplinka,
atsispindinti jo gyvenimo stiliuje, bet ir šalies politinės-
ekonominės aplinkybės. Šios aplinkybės sukuria tam tikrą
socialinį stilių, kuris būna labai užkrečiamas. Po rusų-japonų
karo ir nesėkmingos 1905 m. revoliucijos, kai visi žmonės buvo
praradę bet kokią viltį ir pasitikėjimą valdžia, Rusijoje prasidėjo
didžiulis seksualinis judėjimas, žinomas „saninizmo“ 14 vardu. Jis
įtraukė nemažai

14
Rusijos seksualinis nihilizmas, pavadintas pagal Michailo Arcybaševo
(1878-1927) novelę „Saninas“.

178 GYVENIMO MOKSLAS

suaugusių ir paauglių. Panašus seksualumo protrūkis įvyko per
1917 m. revoliuciją. Apskritai niekam ne paslaptis, kad per karus
ar kitus sukrėtimus, kai gyvenimas atrodo beprasmis, žmonės
puola ieškoti paguodos lytiniuose santykiuose ir kituose
jusliniuose malonumuose.
Pažymėtina, kad sekso, kaip psichologinio atsipalaidavimo,
naudojimas puikiai žinomas policijai. Sužinojusi apie
nusikaltimą, policija, bent jau Europoje, visų pirmiausia apieško
viešnamius. Kaip tik ten dažniausiai slepiasi žudikai ir kiti
ieškomi nusikaltėliai, nes įvykdę nusikaltimą jie jaučia pernelyg
didelę įtampą ir trokšta jos atsikratyti. Jie nori save įtikinti dar
turį parako, parodydami, kad jie — vis dar galiūnai, o ne
pražuvusios sielos.

Vienas garsus prancūzas yra pasakęs, kad žmogus -

vienintelis žinomas gyvūnas, kuris valgo, kai nėra alkanas, geria,
kai nėra ištroškęs, o seksu užsiima visada. Piktnaudžiavimas
seksualiniu instinktu iš esmės niekuo nesiskiria nuo
piktnaudžiavimo kitais instinktyviais potraukiais. O
piktnaudžiaujant kokiu nors instinktu arba pernelyg išvysčius
kokį nors polinkį sugriaunama gyvenimo harmonija.
Psichologijos knygose pilna atvejų, kai žmonės taip išvysto kokį
nors polinkį ar potraukį, kad tampa nuo jo priklausomi. Visiems
žinomas pavyzdys — šykštuolis, pervertinąs pinigų reikšmę.
Tačiau būna ir tokių žmonių, kuriems už viską svarbiausia yra
švara. Valymąsi jie laiko neatidėliotinu reikalu, kuriam kartais
skiria visą dieną ir pusę nakties. Dar kiti atkakliai tvirtina, kad
valgymas - svarbiausias dalykas gyvenime. Jie visą dieną ką
nors

12 skyrius. Seksualumas ir seksualinės problemos 179

kramto, domisi tik įvairiais patiekalais ir nekalba apie nieką kitą,
tik apie valgį.
Atvejai, kai prarandamas saikas lytinėje sferoje, niekuo iš
esmės nesiskiria nuo čia paminėtų. Jie sutrikdo žmogaus
psichinės veiklos harmoniją, o jo gyvenimo stilių neišvengiamai
nukreipia nenaudinga linkme.
Tinkamai ugdant seksualinį instinktą, lytiniai potraukiai
nukreipiami į naudingą tikslą, atskleidžiantį visas mūsų
galimybes. Pasirinkus teisingą tikslą, nė vienas žmogaus
gyvenimo reiškinys — tarp jų ir seksualumas - nebus perdėtas.
Kita vertus, būtinybė kontroliuoti savo troškimus bei
potraukius slepia savyje tam tikrą pavojų, kad jie bus pernelyg
užslopinti. Jei žmogus laikosi ekstremalios dietos, jo protas ir
kūnas nusilpsta. Taigi kaip maisto atveju, taip ir sekso srityje
visiškas susilaikymas nėra patartinas.
Tai reiškia, kad laikantis normalaus gyvenimo stiliaus seksas
ras tinkamą išraiškos formą. Tai nereiškia, kad leisdami
seksualumui laisvai reikštis, žmonės galės išsigydyti neurozes,
kylančias iš nesubalansuoto gyvenimo stiliaus. Populiarus
tikėjimas, esą neurozės priežastis yra užslopintas libido,
neatitinka tikrovės. Greičiau priešingai: neurotikai tiesiog
nesugeba tinkamai išreikšti savo seksualumo.
Galima sutikti žmonių, kurie sekdami patarimu labiau
atpalaiduoti savo seksualinius instinktus tik dar labiau pablogino
savo būklę. Šis metodas nesuveikė todėl, kad tie asmenys savo
seksualinio gyvenimo nenukreipė į socialiai naudingą tikslą,
kuris vienintelis gali pakeisti jų neurotinę būklę. Pačios savaime
seksualinio instinkto apraiškos negydo neurozės, nes ši yra - jei
galime taip pavadinti -

180 GYVENIMO MOKSLAS

gyvenimo stiliaus liga, kuri gali būti pagydyta tik koreguojant
gyvenimo stilių.

Visi šie dalykai tokie akivaizdūs individualiosios

psichologijos atstovui, jog jis nė kiek nedvejodamas laimingą
santuoką pavadins vieninteliu veikiančiu vaistu nuo visų
seksualinių problemų. Neurotikas vargu ar sutiks su šia išvada,
nes, būdamas bailys, jis nepasiruošęs socialiniam gyvenimui.
Panašiai ir visi tie, kurie perdeda seksualumo reikšmę, kalba
apie poligamiją, neįpareigojančius santykius ar gyvenimą
nesusituokus, taip mėgindami išvengti socialinio seksualinės
problemos sprendimo. Jiems trūksta kantrybės spręsti socialinio
prisitaikymo problemą remiantis abipusio intereso tarp vyro ir
žmonos principu. Vietoj to jie ieško kokio nors naujo būdo
išvengti šios situacijos. Tačiau pats sunkiausias kelias dažnai
būna ir pats tiesiausias.

12 skyrius. Seksualumas ir seksualinės problemos 181

 Tryliktas skyrius

Pabaiga

Atėjo laikas apibendrinti mūsų apžvalgos rezultatus.

Nedvejodami galime teigti, kad individualiosios psichologijos
metodas prasideda ir baigiasi menkavertiškumo problema.
Kaip jau įsitikinome, menkavertiškumas yra žmogiškųjų
pastangų ir sėkmės pagrindas. Kita vertus, menkavertiškumo
jausmas - visų psichologinių problemų, susijusių su socialiniu
neprisitaikymu, priežastis. Kai individas neranda tinkamo tikslo,
suteikiančio pranašumą, jis suserga menkavertiškumo
kompleksu. Menkavertiškumo kompleksas savo ruožtu sukelia
norą nuo jo pabėgti, o šis noras išreiškiamas pranašumo
kompleksu, kuris yra ne kas kita, kaip tuščio ir nenaudingo tikslo
siekis, siūlantis pasitenkinti iliuzine sėkme.
Štai toks yra dinaminis žmogaus psichologinio gyvenimo
mechanizmas. Kalbant konkrečiau, mums žinoma, kad psichikos
funkcionavimo klaidos padaro daugiau žalos tam tikrais žmogaus
gyvenimo laikotarpiais. Mums žinoma, kad gyvenimo stilių
sudaro polinkiai, susiformavę vaikystėje ketvirtaisiais
penktaisiais gyvenimo metais.

182 GYVENIMO MOKSLAS

 Šie polinkiai dar vadinami prototipu. Taigi pagrindinis
vaidmuo tvarkant žmonių psichologinį gyvenimą tenka
tinkamam vaikų auklėjimui.
Vaikų auklėjimo pagrindinis tikslas, kaip jau parodėme,
turėtų būti tinkamo socialinio intereso, padėsiančio siekti
naudingų ir prasmingų tikslų, ugdymas. Tik tuomet, kai
išmokysime vaikus prisiderinti prie socialinių normų, jų
menkavertiškumo jausmas, šiaip būdingas visiems žmonėms,
bus tinkamai pažabotas ir nepavirs menkavertiškumo ar
pranašumo kompleksu.
Socialinis prisitaikymas sudaro atsvarą menkavertiškumo
problemai. Juk žmonės gyvena visuomenėje kaip tik todėl, kad
pavienis žmogus yra silpnas ir nevisavertis. Taigi socialinis
interesas ir socialinis bendradarbiavimas tampa individo
išsigelbėjimu.

13 skyrius. Pabaiga 183

 Homoseksualumo
problema
Das Problem der Homosexualität
 I

Iškrypimas kaip seksualinė

gyvenimo linijos išraiška

Homoseksualumo klausimas šiandieninėje visuomenėje

iškyla tarsi kokia gąsdinanti šmėkla. Atrodo, kad, nepaisant
visuotinio pasmerkimo, iškrypimų vis daugėja. Šio reiškinio
nesustabdo nei religinės anatemos, nei teisiniai suvaržymai.
Homoseksualumas vienodai plinta tiek kaimo vietovėse, tiek
didmiesčiuose. Ši bėda paliečia ir vaikus, ir suaugusiuosius, ir
senukus, ir vyrus, ir moteris. Su homoseksualumo klausimu
susiduria tiek pedagogai, tiek sociologai, tiek nervų gydytojai,
tiek teisininkai. Prieš jį nepaliaujamai pasitelkiamos vis naujos
kovos priemonės, tačiau kiekvieną kartą be jokių apčiuopiamų
rezultatų. Griežčiausios bausmės, ramūs pasamprotavimai, taiki
tolerancija ar tiesiog ignoravimas - visi mėginimai sustabdyti
šios anomalijos plitimą neduoda vaisių.
Pasaulyje netrūksta ir šio reiškinio gynėjų.
Nesuskaičiuojama daugybė nuomonių, teorijų ir požiūrių,
ginančių homoseksualumą, iškalbingai liudija faktą, kad
didžiulė žmonijos dalis nesilaiko savo lyties vaidmens ir

1.Iškrypimas kaip seksualinė gyvenimo 187

linijos išraiška
pasirenka kitą, kad ir seniai išvaikščiotą, kelią. Atidesni zoologai
pabrėžia, kad tik prijaukinti arba naminiai gyvūnai atlieka
homoseksualius veiksmus - nesvarbu, ar jie tai išreiškia aktyviai,
ar pasyviai. Pastarąjį atvejį yra stebėjęs Pfungstas 1
eksperimentuodamas su viena agresyvia žmogbeždžione, kurią
jis šiuo tikslu primušė.
Teorija, kalbanti apie išsigimimą, taip pat neduoda jokių
patenkinamų rezultatų. Šį šabloną taikantys autoriai negali
atsakyti į vienintelį svarbų klausimą. Nei jie, nei Hiršfeldas 2,
Flysas3, Froidas ar kiti negali deramai paaiškinti, kodėl ne visi
išsigimę žmonės pasuka homoseksualumo keliu. Kurie iš
daugelio ar nedaugelio, turinčių savyje ir kitos lyties genų, tampa
homoseksualais? Krafto fon Ebingo4 „Konstitucinis polinkis“
(„Konstitutionelle Disposition'') ir jo tęsinys Froido „Seksualinė
konstitucija“ („Sexuelle Konstitution') tėra praktiški jų
subjektyvios sistemos postulatai. Vadinamieji „fiksuojantys
išgyvenimai“5, neva lemiantys vaiko seksualinius polinkius, - jų
reikšmę pabrėžia Binė6, Žanė7,

1
Oskaras Pfungstas (Oskar Pfungst, 1874-1933) — vokiečių biologas ir
psichologas.
2
Magnusas Hiršfeldas (Magnus Hirschfeld, 1868-1935) — vokiečių gydytojas
ir seksologas, pirmasis gėjų ir transseksualų teisių gynėjas.
3
Vilhelmas Flysas (Wilhelm Fliess, 1858-1928) — vokiečių biologas ir
gydytojas, Froido draugas ir kolega.
4
Richardas Kraftas fon Ebingas (Richard Kraft von Ebing, 1840-1902) — garsus
austrų psichiatras.
5
Psichologijoje ypatingi pasitenkinimo arba nepasitenkinimo patyrimai.

6
Alfredas Binė (Alfred Binet, 1857-1911) - prancūzų psichologas.
7
Pjeras Žanė (Pierre Marie Félix Janet, 1859-1947) — prancūzų psichologas ir
filosofas.

188 HOMOSEKSUALUMO PROBLEMA

Šrenkas-Nocingas8, Blochas9, Molis10 ir kiti — kas kartą liudija
jau egzistuojantį nenormalų polinkį. Priešingai nuomonei
atstovaujantys teoretikai ir net patys pacientai savo anamnezę
dažniausiai pradeda tokiais žodžiais: „Jau ankstyvoje vaikystėje,
tokio ir tokio išgyvenimo metu pasirodė įgimto nukrypimo
požymiai...“
Mūsų didžiulė pagarba minėtiems tyrinėjimams anaiptol
nesumažės, jei teigsime, kad ligšiolinės išvados apie iškrypimo
esmę yra nepilnos, todėl jų nepakanka, kad būtų galima
užtikrintai neigti socialinę homoseksualumo reikšmę. Tiesą
sakant, tiek tarp kovotojų su homoseksualumu, tiek tarp jo gynėjų
rasime gana protingų žmonių ir gana pagrįstų argumentų. Vis
dėlto manau, kad darytume didelę klaidą mėgindami čia apžvelgti
visą šį nepilną iki šiol sukauptų žinių bagažą. Iš tiesų Krafto fon
Ebingo, Molio, Hiršfeldo, Blocho ir kitų darbuose surinkta
daugybė nepaprastai vertingos medžiagos. Jų darbai visuomet
bus laikomi puikiu šios problemos įvadu, nors jų autoriams ir
nepavyko paveikti nei viešosios nuomonės, nei įstatymų
leidybos.
Kaip tik vienas svarbiausių mokymo apie homoseksualumą
aspektų ir yra viešosios nuomonės nusistatymas jo atžvilgiu.
Galima užtikrintai teigti, kad jokia teorija niekada nesugebės
visuomenės nuomonės ar visuomeninės moralės

8
Albertas Šrenkas-Nocingas (Albert Freiherr von Schrenck-Notzing,
1862-1929) — vokiečių fizikas ir psichiatras, studijavęs paranormalius
reiškinius.
9
Ivanas Blochas (Iwan Bloch, 1872-1922) - vokiečių gydytojas ir seksualumo
tyrinėtojas.
10
Albertas Molis (Albert Moll, 1862-1939) - vokiečių gydytojas ir psichiatras.

1.Iškrypimas kaip seksualinė gyvenimo 189

linijos išraiška
pakreipti homoseksualumo naudai. Didžiausia įmanoma
nuolaida, kokią būtų galima pasiekti, - tai užmaskavimas ir
nesikišimas. Rodos, šia linkme eina įstatymo sergėtojai —
daugybė sustabdytų ir į policijos archyvus nugulusių procesų, o
taip pat didžiulis nepatrauktų atsakomybėn homoseksualų
sąrašas liudija apie švelnėjančią praktiką. Tačiau jokia teorija iki
šiol nepakirto visuomenės nusistatymo prieš homoseksualumo
įteisinimą, nes šis nusistatymas yra paremtas normaliai
jaučiančio individo savisauga ir visuomeniškai išugdyta
antipatija. Nesunku suvokti, kad iš esmės ši individo savisauga
kyla iš visuomeninės būtinybės — o kartu ir iš tariamo
pranašumo prieš seksualinius iškrypėlius jausmo, - tačiau reikia
pabrėžti, kad kai kurie ją pernelyg drąsiai interpretuoja kaip
vidinę kovą su savo homoseksualiais polinkiais. Tiesą sakant,
tokiu būdu stengiamasi homoseksualų skaičių papildyti tais,
kurie pasižymi nepakantumu iškrypimo atžvilgiu.
Lygiai taip pat neįtikinamai atrodo homoseksualų
sluoksniuose paplitusi nuomonė, esą iškrypimui reikia suteikti
ypač didelę vertę ar bent jau teisę egzistuoti. Ko gero, labiausiai
pagrįstai kalba tie kritikai, kurie teigia, kad homoseksualai dėl
savo iškrypimo pasmerkti išmirti. Vis dėlto jų argumentacijos
vertę sumažina tai, kad jie remiasi dviem prielaidomis: įgimtomis
seksualinėmis ypatybėmis (kurias mes priskiriame pasakų
sričiai) ir tariamai patvirtintais paveldimumo liudijimais. Jei šios
prielaidos būtų teisingos, tuomet mišriose šeimose įgyti
heteroseksualūs bruožai neleistų natūraliai atrankai visiškai
išnaikinti homoseksualumo.
Derėtų taip pat pabrėžti, kad kai kurių autorių nuoroda į
senovės graikų Erotą ir į jo sugyvenimą su aukšta kultūra

190 HOMOSEKSUALUMO PROBLEMA

negali būti taikoma nūdienos laikams. Kiek žinoma iš istorijos,
pederastija11 Graikijoje išpopuliarėjo kaip tik tuo metu, kai
moterys ėmė įgyti vis didesnę įtaką ir pripažinimą. Aristofanas
vienodai pašiepdavo tiek „moterų parlamentą“, tiek meilę
berniukams. Natūralu, kad epochoje, kurioje išaugo moterų
emancipacija ir jų pasitikėjimas savimi, vyrai ėmė vis labiau
abejoti savo privilegijuota padėtimi. Atsiradęs nesaugumo
jausmas pagimdė nuomonę, esą moters užkariavimas -
rizikingas žygdarbis. Paprastai tokiais atvejais žmogaus protas
griebiasi vienos iš keleto priemonių, padedančių atkurti
saugumo ir pranašumo regimybę. Jis arba nuvertina, arba
idealizuoja, išaukština savo objektą, atidėdamas sprendimą
neribotam laikui. Taigi pirmiausias vyriškas atsakas į augantį
moters pasitikėjimą savimi yra jos vertės sumenkinimas. Šį
nuvertinimą aiškiai atspindi graikų pederastija ir moterims
priešiškos dvasinės išraiškos. Homoseksualią tendenciją
sustiprino tai, kad ji leido suaugusiems vyrams - Graikijoje! -
save laikyti jaunuolių vadovais, gynėjais ir dvasiniais globėjais.
Dėl to vyrų privilegijos, bent jau paauglių atžvilgiu, galėjo
netrukdomai gyvuoti toliau. Moterų baimė, sustiprinta
silpnosios lyties ambicijų, vertė vyrą geriau rengtis kovai dėl
įtakos sferų ir daryti esmines, tačiau atsargias nuolaidas.
Pederastija vyrams reiškė mėginimą susikurti didesnį atstumą
tarp savęs ir moterų, o jaunuoliams ji buvo - socialiniu požiūriu
- pasirengimas heteroseksualiai meilei ir „vyriškai draugystei“,
kuri, mūsų nuomone, nukrypsta nuo teisingo kelio

11
Homoseksualizmo atmaina - vyrų lytinis potraukis prie berniukų, senovėje
vadintas graikiška yda.

1.Iškrypimas kaip seksualinė gyvenimo 191

linijos išraiška
kaip ir, pavyzdžiui, masturbacija. Žinoma, daugelis paauglių vėl
grįždavo į heteroseksualumo kelią.
Mūsų laikų homoseksualizmas greičiausiai turi tas pačias
psichines priežastis - tai reiškinys, glaudžiai susijęs su bėgimu
nuo moterų. Tačiau lyginant su graikų Erotu, šiandien trūksta
reguliuojančių užkardų. Senovės graikų tauta, ko gero, buvo daug
vieningesnė už bet kurį kitą valstybinį darinį. Graikų valstybės
idėja tiek pranoko visus kitus tautos siekius, kad net jei nelengvu
valstybės formavimosi laikotarpiu pasitaikydavo kokių nors
ekscesų ar klaidų, ji sugebėdavo visa tai pakreipti visuomenei
naudinga linkme. Taip žalinga homoseksualumo srovė, veikiant
galingai bendrystės idėjai, virto netgi auklėjamąja ir visuomenę
ugdančia priemone. Vargu ar įmanoma paneigti, kad šiuolaikinis
homoseksualizmas neturi ir negali turėti šios teigiamos savybės.
Geriausiu atveju tokie santykiai išsigimsta į betikslę globą arba
jaunesnis draugas tampa vyresniojo kankintoju ir tironu. Jei
partneriai vienodo amžiaus, dažniausiai jie nukamuoja vienas kitą
pavyduliavimais ir juokingais barniais. Trumpai tariant, graikų
pederastija atsirado laikotarpiu, kuomet geranoriškumas tarp
piliečių vešėte vešėjo, todėl remiantis bendrystės jausmu iš jos
pavyko ištraukti visa, kas joje galėtų būti vertinga. Mūsų dienų
homoseksualizmas - tai nevaisingas ir neišsprendžiamas laikinas
produktas, tik dar labiau kenkiantis silpnai išvystytam bendrystės
jausmui. Mes jau anksčiau esame atkreipę dėmesį, kad
homoseksualumo priežastys yra psichologinės. Jis pasižymi
viena nepakankamai įvertinta savybe: jis yra daugiareikšmis, ir
kiekviena jo reikšmė priklauso nuo laiko ir aplinkybių.

192 HOMOSEKSUALUMO PROBLEMA

 Remiantis individualiosios psichologijos laimėjimais,
galima išskirti tokius bendrus kiekvieno seksualinio iškrypimo
(homoseksualizmo, sadizmo, mazochizmo, masturbacijos,
fetišizmo ir t. t.) bruožus:
1. Kiekvienas iškrypimas yra padidėjusios dvasinės
distancijos tarp vyro ir moters išraiška.
2. Kartu jis liudija apie giliai slypintį nenorą prisiimti
normalų savo lyties vaidmenį ir pasireiškia kaip
sąmoningas arba nesąmoningas būdas pakelti
sumažėjusią savo vertę.
3. Bet kuris iškrypimas pasižymi tendencija nuvertinti savo
būsimą kitos lyties partnerį; maža to, priešiškumas ir
kovingumas jo atžvilgiu, atidžiau pažvelgus, pasirodo
kaip esminiai iškrypėliško elgesio bruožai.
4. Iškrypėliški vyrų polinkiai pasireiškia kaip
kompensacinės pastangos, siekiant sumažinti
menkavertiškumo jausmą pervertintos moterų galios
atžvilgiu. Panašiai ir moterų iškrypimai yra mėginimai
kompensuoti moterišką menkavertiškumo jausmą vyrų,
kaip stipresnių būtybių, atžvilgiu.
5. Iškrypimas paprastai išsivysto tarp tų individų, kurių
dvasinis gyvenimas ištisai pasižymi perdėtu jautrumu,
didžiulėmis ambicijomis ir užsispyrimu. Jų elgesyje
labiau, nei galėtume tikėtis, pasigendame gilaus
draugiškumo, abipusio palankumo ir bendruomeniškų
siekių. Vietoj to dominuoja egocentriškumas,
nepasitikėjimas kitais ir begalinis valdžios troškimas.
Polinkis bendradarbiauti — ir su vyrais, ir su moterimis -
labai silpnas. Nenuostabu, kad jų socialinis interesas taip
pat neišsivystęs.

1.Iškrypimas kaip seksualinė gyvenimo 193

linijos išraiška
 Kas, panašiai kaip psichinių ligų gydytojas, sugeba pajusti
visuomeninio organizmo virpėjimus, negali ignoruoti fakto, kad
šiandien santykius tarp lyčių gerokai apsunkina visokeriopos
kliūtys. Statistiškai tai pasireiškia santuokos atidėliojimu,
mažėjančiu santuokų, bet didėjančiu skyrybų skaičiumi, taip pat
mažėjančiu gimstančių vaikų skaičiumi šeimose. Kasdien
girdime skundus dėl tokios padėties. Prirašyta daugybė mokslinių
darbų, ieškant šios problemos priežasčių. Tačiau visi panašaus
pobūdžio pasisakymai pasižymi viena yda: visi jie kaip pirminę
priežastį dažniausiai nurodo sunkų gyvenimą.
Negalime nepastebėti šios aplinkybės svarbumo. Tačiau čia -
kaip ir visuomet, kai tik individualioji psichologija imasi kokios
nors problemos - iškyla terapijos atžvilgiu, o ir apskritai, svarbus
klausimas: kaip galime nustatyti, kuriuos individus
neišvengiamai prislėgs visiems bendri gyvenimo sunkumai? Ar
tai ne kaip tik tie asmenys, kurių veiklą ir pasirengimą gyvenimui
sužlugdo nepasitikėjimas savimi ir pernelyg atsargus, dvejojantis
charakteris? Pirmieji, kurie susidūrę su bet kokia problema
nuleidžia rankas ir pabėga, visuomet būna tie individai, kuriems
nuo pat vaikystės būdingas menkavertiškumo jausmas. Praradę
tikėjimą savimi, jie tampa potencialiais neurotikais.
Šiai nuomonei galima paprieštarauti dvejopai: pirma, kad
kiekvienam žmogui būdingas atsargumas; antra, kad dauguma
neurotikų, taigi ir homoseksualai, pasižymi stipriu savigarbos
jausmu. Pirmasis prieštaravimas manęs nejaudina dėl vienos
aplinkybės: mūsų tyrimų išvados toli gražu nėra pritemptos, jos
kaip tik atsižvelgia į įprastą

194 HOMOSEKSUALUMO PROBLEMA

žmogišką atsargumą, kuris neurozės atveju tiesiog tampa
grubesnis, vienpusiškesnis, principingesnis ir perdėtas. Tie,
kurie pateikia antrąjį prieštaravimą, remiasi nepakankamu
neurozės prigimties supratimu. Neurotinio elgesio išorę ir
pasekmes jie laiko esminėmis jo savybėmis ir nesupranta vieno
iš svarbiausių neurozės raidos momentų - silpnumo jausmo
heroizmo.
Tyrinėdami šiandieninį visuomenės gyvenimą pastebime,
kad atotrūkis tarp lyčių linksta tik didėti. Nepasakysime nieko
naujo pabrėždami, kad ši tendencija išryškėja ir atskiro
žmogaus, ypač neurotiko, gyvenime, nes juk būtent jie ir sudaro
visuomenę.
Neurotikas, kuris kiekvieną kartą pasikeitus situacijai
parodo savo dvejojančią nuostatą, nesugeba nuosekliai užsiimti
kuria nors nuolatine veikla net ir ramiu laiku ar pastoviomis
aplinkybėmis. Kiekviena kliūtis - tariama ar tikra - sukelia jo
sieloje naują baimę, naujų dvejonių, naujų mėginimų ją apeiti.
Psichologiniu požiūriu nėra skirtumo, ar neurotikas, susidūręs
su santuokos ir meilės problema, pabėga nuo jos teisindamasis
mažu uždarbiu, per didele atsakomybe palikuonių atžvilgiu,
netinkamu kitos lyties atstovų elgesiu, savo menkavertiškumu,
ar jis tarp savęs ir partnerio įspraudžia kokią nors dirbtinę kliūtį,
pavyzdžiui, ligą, isteriją, įkyrių būsenų neurozę, fobiją,
impotenciją, nenugalimą polinkį masturbuotis, psichozę arba
iškrypimą. Kadangi jo požiūris į meilę ir santuoką,
nesąmoningai veikiamas gyvenimo plano, gali būti tik sąlyginis
arba išvis neigiamas ir kadangi jam reikia ieškoti kokio nors
individualaus aplinkkelio, jis privalo nusistatyti tam tikrą
atstumą, kuris apsaugotų jį nuo baisaus

1.Iškrypimas kaip seksualinė gyvenimo 195

linijos išraiška
apsisprendimo. Tarsi nuo batofobijos 12 kenčiantis keliautojas,
tarsi paniškai vandens bijantis žmogus, jis karštligiškai ieško
kokios nors priedangos ar atstumo, padėsiančio jam išvengti
tariamo pralaimėjimo. Kai tik neurotikas prisiartina prie
visuomenėje įprasto, tačiau jo paties seniai atmesto tikslo, tuoj
pat įsijungia jo menkavertiškumo jausmas ir priverčia jį sustoti,
atsitraukti arba ieškoti apėjimo.
Tai lemia, kad sunkiais laikotarpiais ir sudėtingomis
aplinkybėmis neurotiniai polinkiai ima kankinti daugiausia tuos,
kurie ne siekia bendradarbiauti, o ieško aplinkkelio, kad galėtų
išsaugoti savo ambicingą asmenybės idealą. Pradėjus eiti šiuo
aplinkkeliu, kuris tam tikru dvasiškai stabiliu atstumu lenkia
normalų, tačiau baimę keliantį tikslą, pasąmonėje gimsta
nenugalimas noras pertvarkyti savo psichiką taip, kad būtų
užtikrintas šis saugus atstumas. Mūsų kalbamu atveju šį
aplinkkelį ir psichikos pertvarkymą simbolizuoja apsauginė
lytinio iškrypimo siena, kuri pastatoma tam, kad būtų išsaugomas
atstumas nuo visuomeniškai priimtino partnerio.
Taigi homoseksualumas, kaip ir psichoneurozė, tampa
priemone nenormaliai elgtis.

Tai, kas ligšiolinėse teorijose apie homoseksualumą buvo

vadinama įgimtu veiksniu arba ankstyva fiksacija, paveikta kokio
nors seksualiai nuspalvinto įvykio, individualioji psichologija,
remdamasi savo laimėjimais, laiko anksti pasirinktu keliu,
atitinkančiu vaikystėje susidarytą gyvenimo planą. Vaikui augant
atitinkamai formuojasi ir

12
Liguista aukščio ar vandens gilumos baimė.

196 HOMOSEKSUALUMO PROBLEMA

dvasinis galios bei pripažinimo siekis. Savo idealu vaikas
pasirenka stipriausią asmenį savo aplinkoje - paprastai tai būna
tėvas, bet kartais ir motina. Pagal šį idealą vaikas matuoja savo
paties sugebėjimus ir įvertina ateities lūkesčius. Tai
užsispirdamas, tai pasiduodamas jis ieško erdvės, kur galėtų
atsiskleisti, o natūralus atstumas iki įsivaizduojamo idealo tik
dar labiau paaštrina jo menkavertiškumo jausmą.
Kompensacinis vaikiškas gyvenimo planas kyla iš įvairių
išankstinių bandymų panaikinti šį atstumą, o kartu ir savo
silpnumo jausmą. Kelio į būsimą pranašumą jis ieško
priemonėmis, kylančiomis iš vaikiško patyrimo, kuriam niekada
netrūksta nei natūralių kūniško ir dvasinio silpnumo pėdsakų,
nei aplinkos atspaudų. Direktyvinis pranašumo tikslas, o taip pat
vaiko polinkis į ekspansiją verčia jį vėl ir vėl mėginti šį
individualų kelią. Ar ilgainiui jis pergalingai žengs priešiškumo,
ar geranoriškumo ir meilės keliu, priklauso nuo šio vaikiško
dvasinio gyvenimo tapsmo. Šiuo laikotarpiu jis pasirengia
busimojo gyvenimo - tokio, kokį vaikas jį supranta, -
sunkumams, išsiugdo nuostatą gyvenimo ir visuomenės
atžvilgiu ir susikuria pasaulio vaizdą. Taip atsiranda
įvairiausios, individualios elgsenos: tiesioginė agresija, atviras
priešiškumas, meilikaujamas arba nepatiklus tam tikrų asmenų
ar problemų vengimas, delsimas ir neryžtingumas
apsisprendžiant, pabrėžtinai nepriklausoma laikysena ar
pagalbos prašanti mimika. Vaikas formuoja savo gyvenimo
būdą priemonėmis, kurias jis pasisemia iš savo patirties ir
mėgdžiodamas kitus asmenis. Šios priemonės tvirtai įauga net į
jo kūnišką laikyseną. Visus žmogaus atsakymus į gyvenimo
klausimus stipriai veikia jo vaikystės schema. Todėl

1.Iškrypimas kaip seksualinė gyvenimo 197

linijos išraiška
reikia visai nedaug, kad vaikas, remdamasis savo vaikystės
šabloniškomis figūromis ir išgyvenimais, visus vėliau sutiktus
asmenis ir problemas įsivaizduos kaip jam priešiškus.
Individualiosios psichologijos tyrinėjimai nesugriaunamai
įrodė, kad kuo stipriau išsivystęs vaiko menkavertiškumo
jausmas, tuo vienpusiškesnė bus jo raida ir tuo nenormaliau
susiklostys jo nuostata visuomenės reikalavimų atžvilgiu.
Labiausiai vaiko elgesį sąlygoja kūniški ir dvasiniai, tačiau
kompensuotini trūkumai. Beveik tokią pačią įtaką turi ir
auklėjimo klaidos, ypač jei dėl jų atstumas iki suaugusiųjų vaikui
pasirodo neįveikiamas. Prie jų galima priskirti ir kvailą bei
perdėtą autoriteto aukštinimą šeimoje. Pavyzdžiui, jei tėvas
pernelyg griežtai auklėdamas atima iš vaiko drąsą tobulėti ir šis
ima nebesitikėti pasieksiąs tiek, kiek mato pasiekus tėvą, - tokių
liūdnų rezultatų galima pasiekti ir nuolat išdidžiai pabrėžiant tėvo
pranašumą, - vėliau gyvenime šis vaikas išsigąs gyvenimo
problemų, kurias manė už jį išsprendus tėvą. Maža to, jis manys,
kad jam apskritai neįmanoma jų išspręsti. Galbūt jis, norėdamas
nuslėpti savo silpnumą ir slapta priešindamasis tėvo pranašumui,
tyčia nuvils ir sugriaus teisėtus jo lūkesčius sūnaus atžvilgiu. Taip
jam galiausiai pavyks - aišku, didele kaina - triumfuoti nugalėjus
„tironą“ tėvą. Spėjame, kad toks tėvo tipas ypač padažnėja
sunkiais laikais, kuomet išoriniame pasaulyje žmogui tampa itin
sunku įgyti kokį nors pripažinimą, taigi jis būna priverstas ieškoti
savo pranašumo bent jau šeimoje.
Panašus likimas laukia ir berniuko, kuris turi valdingą,
nenuolaidžią motiną. Vargu ar jis išsiugdys tikrą pasitikėjimą
savimi, ypač moterų atžvilgiu. Kaip ir anksčiau

198 HOMOSEKSUALUMO PROBLEMA

aprašytasis jaunuolis, jis vengs konkurencijos su vyrais, o
moterims jaus nepasitikėjimą, greičiau net priešiškumą. Tokie
jausmai taip stipriai veiks jo požiūrį į moteris, jog jis bus linkęs
apskritai vengti meilės ir santuokos problemos, mažų mažiausiai
jis mėgins apsisaugoti griežtomis sąlygomis, principiniais
reikalavimais arba neurotiniais triukais (kokiu nors psichiniu
sutrikimu). Stiprėjanti konkurencija, arši kova dėl būvio,
žinoma, veikia ir moteriškąją lytį, kurios gyvenimo sąlygos nuo
to anaiptol negerėja. Tad savo sutuoktinį ir vaikus prie sienos
spaudžianti valdinga motina tėra charakteringas pasunkėjusių
santykių tarp lyčių produktas. Paprastai tokios moterys
tobulumo ir harmonijos ieško „panašume į vyrus“, o taip pat
perdėtame vyriškame proteste prieš moters vaidmenį - proteste,
kuris tik dar labiau sustiprina jų valdžios troškimą ir iškraipo
meilės santykius. Užtenka paviršutiniško žvilgsnio, kad jų
gyvenime pastebėtume tokius reiškinius kaip dismenorėja13,
vaginizmas 14, frigidiškumas, nenoras turėti daug vaikų, vėlyva
santuoka, silpno charakterio sutuoktinis, o taip pat įvairios
nervinės ligos, dažnai susijusios su mėnesinėmis, nėštumu,
gimdymu ar menopauze.

Neabejotiną aktyvaus atsitolinimo nuo moterų faktą

išvysime stebėdami homoseksualo gyvenime tris visiškai
skirtingus jausminius ir idėjinius turinius, kurie savo giliausia
esme iš tiesų sutampa. Pirmoji, ir galbūt svarbiausia,

13
Mėnesinių sutrikimas.
14
Patologinis, dažnai skausmingas moters tarpvietės raumenų susitraukimas.

1.Iškrypimas kaip seksualinė gyvenimo 199

linijos išraiška
homoseksualo psichikos reiškinių grupė susijusi su jo dabartine
nuostata, kuri visuomet lemia ir jo būsimus veiksmus. Manau,
nereikia išsamaus paaiškinimo, kad suprastume, jog
homoseksualas tiek pat nepasirengęs bendruomeniniam
gyvenimui — visais aspektais, - kiek ir stokoja savybių,
reikalingų savo lyties vaidmeniui vaidinti. Mūsų socialinė
struktūra yra visa apimanti. Ja remiasi ne tik žmonių visuomenės
vidiniai konfliktai, prieštaravimai ir kovos, bet ir seksualinė
veikla. Todėl homoseksualizmo klausimas ypač paaštrėja tuomet,
kai jį nagrinėjame atsižvelgdami į tautos valią. Šis iškrypimas
tiesiogiai neigia tautos valią, ir būtent esminiu klausimu, nes
tautos, kaip gyvosios masės, idealas apima ir nepertraukiamą jos
gyvavimą. To užtenka, kad heteroseksualumas būtų paskelbtas
norma, o kiekvienas nukrypimas, taip pat ir masturbacija, būtų
laikomas nusikaltimu, paklydimu ir nuodėme. Vieningas
kultūrinis idealas nuo vis iškylančio, pavojingai atrodančio
prieštaravimo ir nepaklusimo ginasi visomis teisėtomis ir
neteisėtomis priemonėmis, tarp jų įstatymais, bausmėmis ir
moraliniais pasmerkimais. Tačiau reikia atminti, kaip lengvai
visuotinis pasmerkimas gali perlenkti lazdą, vos tik sukuriama
kovos situacija, ir teisingumo kalaviju ima mojuoti tie, kurie
jaučiasi nekalti bei neklystantys ir nori tai įrodyti kitiems arba,
įsivaizduodami privalą ginti teisingumą ir visuomenę, imasi
keršto. Kita priežastis, verčianti laikytis atsargumo skiriant
bausmes homoseksualams, yra tai, kad iškrypimas reiškia visos
asmenybės ligą. Dėl šio dvasinio ypatumo pavojus būti
nubaustam labiau veiks kaip paskatinimas ir pagunda, o ne kaip
atbaidymas.

200 HOMOSEKSUALUMO PROBLEMA

 Tikras homoseksualas visuomet remiasi savo visa, istoriškai
tolygiai susiformavusia individualybe. Jam atrodo, kad visi jo
vaikystės prisiminimai tik sutvirtina jo požiūrį. Ši asmenybės
raidos vienovė paskatino kai kuriuos autorius patikėti klaidinga
teze apie „įgimtą homoseksualumą“. Aš kartu su gyd. Šrekeriu
(Paul Schrecker) esame atkreipę dėmesį į klaidinančią vaikiškų
prsiminimų tendenciją atitikti individo gyvenimo planą. Todėl
vienas pagrindinių argumentų „įgimto homoseksualumo“
naudai nebetenka prasmės.
Trumpai tariant, kiekvieną kartą pacientas kišasi į tyrimo
eigą, aktyviai ieškodamas kokių nors įrodymų tam, kad galėtų
nusimesti atsakomybę dėl savo elgesio. Tačiau jau pirmoji,
anksčiau aprašyta aplinkybė atskleidžia jo priešišką nuostatą
visuomenės atžvilgiu, kurią būtų galima apibendrinti taip:
homoseksualo tikslai prieštarauja bendruomeninio gyvenimo
prielaidoms; pacientas rodo nedaug bendrystės jausmo, jame
nematyti nė kruopelės to geranoriškumo kitiems, kuriuo
grindžiama vienybė tarp žmonių; jis nesiekia taikaus ir
harmoningo įsijungimo į visuomenę, o pasidavęs savo
atsargiam, tačiau perdėtam pranašumo siekiui pasuka nuolatinio
pavydaus gretinimo ir kovos, kuriai jis pajungia ir savo
seksualinį instinktą, keliu. Žodžiu, iš jo neišauga tinkamas
visuomenės narys.
Antroji aplinkybė, suteikianti daugiau informacijos apie
aktyvų homoseksualumo formavimąsi ir todėl žadinanti mūsų
susidomėjimą, - tai tam tikri savotiški psichiniai kelrodžiai,
šabloniški impulsai ir prisiminimai, pasireiškiantys kaip
žmogaus temperamentas, laikysena ir elgesys. Homoseksualo
įsitikinimai pasižymi distancija moters atžvilgiu, o kartu ir
judėjimu atgal, kuriam būdingas

1.Iškrypimas kaip seksualinė gyvenimo 201

linijos išraiška
toks milžiniškas stingulys, jog jis pasąmoningai - todėl
nepastebimai - veikia kaip savaiminis stabdys. Būtent tai ir yra
tokio psichinio mechanizmo reikšmė ir tikslas - tarsi koks
puolimo ir gynimosi organas jis įsijungia tuomet, kai pacientas
užsinori žengti pirmyn. Šis dirbtinis aktyvus vaidmuo tik
sustiprina nenorą „žaisti kartu su kitais“. Galbūt dėl to tarp tų,
kurie mėgina psichologiškai paaiškinti homoseksualumo reiškinį,
dažnai pasigirsta balsų, žeminančių priešingą lytį ir skatinančių
iškrypimą („netobulas moters žavesys“, „vyriško kūno grožis“ ir
t. t.).
Trečioji aplinkybė - tai sunkiai pastebimas valingumas,
sudarantis homoseksualo nuostatos pagrindą. Ne kas kita, o
menkas savęs vertinimas sužlugdo bet kokią jo iniciatyvą gyventi
visuomenėje. Dažnai jis neįsisąmonina, koks stiprus jo
menkavertiškumo jausmas, tačiau iš visų jo veiksmų ir elgesio
matyti, kad šis jausmas valdo visą jo gyvenimą ir labiausiai
pasireiškia iškrypėliškame elgesyje. Apie šio faktoriaus svarbą
gydytojas gali spręsti tik visiškai suvokęs šį tragišką
homoseksualo likimą, jo baimę normalaus gyvenimo atžvilgiu.
Tačiau tai nėra lengva, nes dažniausiai pacientas pats to
nesuvokia.
Pabaigai noriu paminėti, kad tokie reiškiniai kaip
biseksualumas, kuris pasitaiko ne taip jau retai, taip pat paauglių,
senų žmonių ar atsitiktiniai homoseksualūs santykiai,
pasitaikantys pensionuose, kalėjimuose ar ilgų kelionių jūra metu
tik patvirtina mūsų nuomonę, kad iškrypėliškuose veiksmuose,
kuriuos norima sušvelninti nurodant tariamą neatsakingumą,
aiškiai matyti ir valingumo dalelė. Šiuos atvejus taip pat galima
paaiškinti padidintu pranašumo siekiu, kuriam panaudojamas
visuomet aktyvus seksualinis instinktas.

202 HOMOSEKSUALUMO PROBLEMA

 II

Specialioji dalis ir kazuistika15

Tolesniuose puslapiuose norėčiau bendrais bruožais

aprašyti kelių savo pacientų ligos istorijas. Tikiuosi, iš jų
suprasite, kaip veikia homoseksualo psichika ir kiek teisingas
anksčiau aprašytasis mechanizmas.
Pirmiausia keletas žodžių apie pagijimo tikimybę. Šansai
išgyti šiandien maži kaip niekada. Atrodytų, tai prieštarauja tam
tvirtam įsitikinimui, su kuriuo kalbėjome apie homoseksualumo
priežastis. Tačiau greitai suprasite šios ligos gydymo sunkumus,
jei mūsų problemą suformuluosime klausimu: kokie šansai
suaugusį bailį paversti drąsiu žmogumi? Būtent čia ir glūdi
homoseksualizmo, kaip ir bet kurios kitos psichoneurozės,
terapija, tik kalbamu atveju bailumas būna gerai paslėptas arba
jis pasireiškia tik meilės ir santuokos atžvilgiu. Kadangi čia
nesirengiu išsamiai nagrinėti terapijos veiksmingumo, norėčiau
tik pabrėžti, kad gydymas
1) turi išrauti giliai įsišaknijusį vaikišką įsivaizdavimą apie
heteroseksualumo pavojus;

15
Kazuistika - kelių pacientų tos pačios ligos istorijos klinikinių stebėjimų
visuma.

2.Specialioji dalis ir kazuistika 203

 2) jis turi tiksliai nustatyti paciento distanciją savo lytinio
partnerio atžvilgiu;
3) jis privalo pabrėžti paciento antisocialią gyvenimo liniją;
4) jis privalo atskleisti pacientui, jog jo karštai trokštamas
pranašumas tėra utopija, kurią reikia sunaikinti.
Šį auklėjamąjį procesą reikia vykdyti su didžiausiu
pedagoginiu taktu ir subtilumu. Daug kas man pritars, jei
pasakysiu, kad homoseksualizmo išnaikinimas priklauso nuo
vaikų auklėjimo. O auklėjime svarbiausia yra neatimti iš vaiko
drąsos, nenuslėpti nuo jo būsimo gyvenimo klausimų, nuo
ankstyvos vaikystės pratinti jį prie savo lyties vaidmens kaip prie
nuolatinio ir nepakeičiamo dalyko. Ypač pastaruoju klausimu
padaroma daug klaidų. Galbūt neatsitiktinai visais savo praktikos
atvejais - ne tik čia aprašytais - dar tyrinėdamas paciento
anamnezę16 pastebėdavau į akis krentantį jo netikrumą savo lyties
vaidmens atžvilgiu. Šis vaikiškas netikrumas, mano nuomone, ir
yra pagrindinė homoseksualumo anamnezės sąlyga.

Pirmasis atvejis
Ištrauka iš autobiografijos, parašytos
dar prieš kreipiantis į psichologą

„...Aš augau kartu su vyresnėmis seserimis, kurios savo

žaidimuose manimi naudodavosi tarsi žaisliuku. Man

16
Anamnezė - ligonio ir jo artimųjų gydytojui suteiktos žinios apie ligonį ir jo
ligą.

204 HOMOSEKSUALUMO PROBLEMA

ypač skaudu prisiminti vieną tokį žaidimą: aš būdavau karvė, o
kuri nors iš seserų - melžėja. Jos „melždavo“ mane paėmusios
už lytinių organų. Ši kančia baigėsi tik tuomet, kai pasiskundžiau
auklei.
Būdami vaikai mes mėgdavome „jodinėti“ ant auklės kelių,
o ypač - ant jos kavalieriaus nugaros. Šio žaidimo metu mes
tiesiog krykštaudavome iš džiaugsmo. Tačiau priešingai nei
seserims man maišydavo mano lytiniai organai. Tuomet
susigalvojau patogesnį arklį: įsikišdavau į tarpukojį pagalvę ir
valandų valandas jodinėdavau po kambarį. Mano seserims taip
pat patiko šis žaidimas, ir ilgainiui mes labai pamėgome tą
pagalvę. Vėliau ją pavertėme mažu vaikeliu, kurį
„girdydavome“ pienu iš savo krūtinių. Taip pat mes patys
čiulpdavome pagalvės kampus, tuo užsitraukdami namų
tarnaitės nemalonę. Kai dėl sveikatos iš manęs atėmė mano
supamąjį arkliuką, aš po ilgų svarstymų nusprendžiau, kad tai
kaip nors susiję su mano lytiniais organais. Taip pat padariau
neįprastą atradimą: galėdavau taip sumažinti savo sėklides, kad
jų beveik nesimatydavo. Pamėginau tą patį triuką pritaikyti ir
peniui, tačiau efektas būdavo tik laikinas, be to, jį reikėdavo
stipriai spausti. Paaugęs aš nieko taip karštai netroškau, kaip
tapti dvilyte būtybe. Tuomet su vyrais būčiau galėjęs bendrauti
kaip vyras ir valdyti juos kaip moteris. Būdamas dvylikos metų
paauglys mėgdavau laiką leisti tvarte su vežiku ir arklininkais.
Ten dažnai turėdavau galimybę stebėti jų lytinius organus, kurie
atrodė milžiniški palyginti su mano. Kartą mačiau, kaip
arklininkas į kumelės vaginą įkišo visą ranką. Tokie mastai taip
mane sutrikdė, kad man pasidarė baugu dėl savo ateities. Kita

2.Specialioji dalis ir kazuistika 205

vertus, aš nemėgdavau paklusti bendraamžiams ir apskritai buvau
garbėtroška ir užsispyręs. Bendrų išvykų metu visuomet
nustatydavau kelionės tikslą ir netgi priversdavau savo seseris
žiūrėti tik ten, kur nurodydavau. Vieną dieną — turbūt man buvo
apie 12 metų — aš sugriebiau arklininko penį, o šis pamokė, ką
toliau daryti. Tai buvo mano pirmoji homoseksuali patirtis, dėl
kurios pasijutau nepaprastai išdidus. Dar ir šiandien ta galia, kurią
patiriu vyrų atžvilgiu, pripildo mane palaimingo šiurpulio.
Neseniai suviliojau vieną pagyvenusį štabo karininką ir
priverčiau jį, užkietėjusį heteroseksualą, atlikti homoseksualius
veiksmus. Po visko mane apėmė didžiulis pasitenkinimas
pamačius, koks jis išsekęs, ir aš paprašiau jo nepykti ant manęs
dėl šio incidento. Matyt, jis manęs nesuprato, nes atsakė: „Tout
comprendre, c‘est tout pardonner!“17"

Šioje paciento autobiografijoje aiškiai matyti mano nubrėžta

principinė schema: moteriškosios lyties persvara šeimoje;
nepatogumai, kuriuos sukelia berniuką išskiriantys lytiniai
organai; netikrumas savo lyties vaidmens atžvilgiu; viltis ištaisyti
šiuos trūkumus ir ambicinga nuostata, ieškanti triumfo
aplinkkeliuose.

Antrasis atvejis

Vienas dvidešimt šešerių metų šiek tiek svajingai ir droviai

atrodantis vyras prisistatė kaip homoseksualas ir

17
„Viską suprasti, reiškia viską atleisti“ [franc.).

206 HOMOSEKSUALUMO PROBLEMA

paklausė manęs, ar jam galima vesti. Tokie klausimai nervų
gydytojui visuomet būna tik pretekstas. Jei jis iš tiesų būtų
norėjęs sudaryti santuoką, niekada nebūtų manęs to klausęs. Ir iš
tiesų, jau po pirmųjų pokalbio minučių paaiškėjo, kad
homoseksualumą jis laiko nekintamu ir įgimtu dalyku.
Norėdamas pagrįsti savo požiūrį jis pateikė daugybę garsių
autorių citatų. Aš anaiptol netvirtinu, kad ši paplitusi, bet
neteisinga specialistų nuomonė daro daug apčiuopiamos žalos.
Tačiau kalbant apie lytinį iškrypimą, kuris remiasi gausybe
klaidų ir todėl savo auką įkalina prietaruose, tokie autoritetingi
teiginiai, kaip „homoseksualizmo pagydyti neįmanoma“, tik
sustiprina paciento saviapgaulę. Todėl patartina geriau
susilaikyti nuo panašių teiginių.
Paklaustas apie savo ankstesnį gyvenimą, jis pasipasakojo
esąs nesantuokinis vienos valstiečio dukters sūnus. Savo tėvo jis
neatsimenąs. Jo motina turėjo dar vieną nesantuokinį vaiką ir dvi
dukteris, gimusias santuokoje. Būdamas dar visai mažas jis
turėdavo dieną naktį prižiūrėti savo jaunesnes seseris. Šis
uždavinys taip apkartino jam gyvenimą, jog jis ne tik į savo
seseris, bet apskritai į visas mergaites ir moteris ėmė žiūrėti kaip
į sau priešiškas būtybes, kaltas dėl jo vargingos lemties. Tokį jo
požiūrį dar labiau sustiprino kritinės močiutės pastabos apie
motiną. Maža to, kad motina jį pažemino liepdama tarnauti
jaunesnėms mergaitėms, - iš močiutės jis prisiklausė, kokie
smerktini ir niekingi yra meilės santykiai. Todėl, kaip ir bet kuris
kitas berniukas jo vietoje, jis tegalėjo susidaryti tokią išvadą:
moterų verčiau pasisaugoti! Jo paties likimas tinkamai jį tam
parengė.

2.Specialioji dalis ir kazuistika 207

 Jo reakciją į pažeminimo jausmą geriau supratome išgirdę,
kad jis, visų niekinamas berniukas, tvirtai nusprendė tapti
klebonu, kitaip tariant, svarbiausiu žmogumi kaime. Ši vaikiška
fantazija apie būsimą profesiją atskleidžia ir tai, kad jau labai
anksti jis ėmė ieškoti tikslo, neturinčio nieko bendra su moterimis
ar meilės santykiais (celibatas). Kaimo mokykloje jis pasižymėjo
kaip uoliausias ir gabiausias mokinys, ir po daugybės pastangų
jam pavyko netgi įstoti į gimnaziją. Tačiau po antrosios klasės,
kurią jis taip pat baigė gerais pažymiais, berniuko globėjas
atsiėmė jį iš mokyklos ir liepė ganyti žąsis.
Kaip matome, jo likimas toli gražu nebuvo palankus tapti
geru visuomenės nariu. Dvejus metus jis ganė žąsis, kol neįsikišo
svetimi žmonės, kurie įtikino globėją surasti gabiam berniukui
profesiją. Šis panoro tapti mechaniku, tačiau globėjas privertė jį
mokytis audimo meno. Po trejų metų pameistrystės - jam jau
buvo sukakę septyniolika - jis, remdamasis jau anksčiau padarytu
sprendimu, metė audimą ir įsidarbino mokiniu technikos
gamykloje. Kartu jis ėmė studijuoti amatų mokykloje ir po
daugybės vargų įgijo trokštamą poziciją.
Dar būdamas pameistriu audimo fabrike jis susirado draugą,
kuriuo, skirtingai nuo kitų žmonių, nepaprastai pasitikėjo. Be to,
jam pavyko taip sustiprinti savo individualybės jausmą, kad
dabar jis, iki šiol visų engiamas berniukas, pats įgijo didžiulę
įtaką kitam žmogui. Nieko nuostabaus, kad ir jo nubudęs
seksualinis instinktas pasuko linkme, kurią jam pakišo senoji,
galutinai susiformavusi gyvenimo nuostata, būtent distancija ir
baikšti antipatija moterų atžvilgiu, o taip pat vidinė simpatija
draugui - pirmajam

208 HOMOSEKSUALUMO PROBLEMA

žmogui, iš kurio patyrė tikrą prieraišumą. Tuo pat metu,
skatinamas lytinio geismo, jis pasidavė pagundai per seksualinį
ryšį užimti dominuojančią padėtį tarpusavio santykiuose. Taip
jis, visų niekinamas ir skriaudžiamas, bet pergalių geidžiantis
žmogus, tapo savo draugo suvedžiotoju ir aktyviu
homoseksualu. Vėliau gyvenime jis turėjo ir atsitiktinių
heteroseksualinių santykių, bet juos apibūdindavo neigiamais
žodžiais ir įvardydavo kaip nepasisekusius. Pavyzdžiui,
pasakodamas apie normalius lytinius santykius su prostitutėmis
jis juos pavadino „šlykščiais“. Žinoma, taip kalba ne tik
homoseksualai, tačiau mūsų pacientas į šį savo pasibjaurėjimą
žiūrėjo kaip į įgimto iškrypusio polinkio įrodymą ir nesiliovė
jautęsis jam įsipareigojęs.
Prieš kurį laiką jį įkalbėjo vesti. Vaikinas susižadėjo su jam
peršama mergina, tačiau elgėsi su ja taip šlykščiai ir negrabiai,
kad sužadėtuvės greitai nutrūko niekam dėl to neprieštaraujant.
Keletą dienų prieš tai jis pasirodė pas mane, kad praneštų apie
savo „įgimtą homoseksualumą“. Žinoma, jis atėjo ne tiek
trokšdamas pagyti, kiek norėdamas gauti savo ligos
patvirtinimą, o su juo - ir pretekstą pabėgti nuo vedybų.
Išklausęs mano požiūrį į visą šį reikalą ir negalėdamas
paprieštarauti, jis netrukus įsimylėjo keturiolikmetę mergaitę -
visai netinkamą objektą, dėl kurio nutraukė sužadėtuves. Šitaip
jis norėjo laimėti laiko. Taigi net ir po mūsų pokalbių jis vis dar
nenugalėjo senosios baimės ir antipatijos moterų atžvilgiu, kuri
gimė ir tvirtai - bet ne galutinai - įsišaknijo dėl itin nepalankaus
likimo.

Toli gražu neketinu teigti, kad abiem šiais atvejais pasisekė

išgydyti homoseksualumą, vis dėlto terapijos metu

2.Specialioji dalis ir kazuistika 209

mums pavyko ženkliai sumažinti atotrūkį tarp pacientų ir
moteriškosios lyties. Tai ypač pasakytina apie antrąjį atvejį, ir
manau, kad jaunuolio gyvenimas greitai turėtų grįžti į normalias
vėžes. Vis dėlto norėčiau įspėti, kad negalima neįvertinti visų
sunkumų. Apskritai mūsų tyrimų išvados labiau tinka
homoseksualumo profilaktikai nei jo gydymui, kuris būna itin
sunkus. Kita vertus, terapijos neturėtume atsisakyti net susidūrę
su pačiomis kebliausiomis problemomis. Abiem minėtais atvejais
pacientai, kurių vienas labiau linko moteriško vaidmens, o kitas -
vyriško vaidmens link, gana greitai suabejojo tariamai įgimtu
savo homoseksualumu ir netrukus žengė — tiesa, vis dar netvirtai
— heteroseksualumo keliu. Nepamirškime, kad net ir normalių
polinkių jaunuoliai turi ilgai rengtis, kad galėtų tinkamai įvykdyti
savo seksualines funkcijas. Todėl sveikstančiam pacientui taip
pat turime suteikti užtektinai laiko.
Vis dėlto daugumai homoseksualų gydymas tiesiog būtinas
dėl vienos priežasties. Turiu galvoje tuos atvejus, kai
homoseksualumą lydi tokie ryškūs neurozės priepuoliai, kad
žmogus, nebegalėdamas normaliai gyventi, yra priverstas kreiptis
į specialistus. Taip pat ir abiem aprašytiems atvejams būdingi
įvairūs neurotiniai simptomai, kurių priežastis - visuomeninių
reikalavimų baimė. Pirmasis pacientas kentėjo nuo
hipochondrijos18, o antrasis nuo nemigos, raudonavimo ir
baikštumo. Toliau aprašytas atvejis ypač reikalauja terapijos, taip
pat jis aiškiai rodo iškrypimo daugiapusiškumą, kurį yra pabrėžę
daugelis autorių.

18
Hipochondrija - liguistas polinkis perdėtai rūpintis savo sveikata, įsikalbėti
ligas, kurių iš tikrųjų nėra.

210 HOMOSEKSUALUMO PROBLEMA

 Trečiasis atvejis

Neurozių ir psichologiniu požiūriu mažai nuo jų

besiskiriančių lytinių iškrypimų studijos man buvo naudingos
tuo, kad aš vis aiškiau suvokiau stiprų, dažnai gerai paslėptą
paciento užsispyrimą, kuris vaikystėje pasireikšdavo
priešinimusi stipresniems už save, o užaugus - protestavimu
prieš tariamai neįvykdomus visuomenės reikalavimus. Ši
aplinkybė išryškėja jau pirmųjų susitikimų metu. Vėliau mes dar
pakalbėsime apie šį vaikišką užsispyrimą kaip apie vieną iš
apgailėtino auklėjimo pasekmių. Dabar noriu aptarti labai dažnai
pasitaikantį atvejį: kartais atrodo keista, jog net šauniausias
vaikas tampa užsispyręs ir nepaklusnus vien tam, kad
išsilaisvintų iš savo menkavertiškumo jausmo ir pranoktų tėvą.
Galima klaidingai pamanyti, kad tokį elgesį skatina teisėtas
noras tapti tikru vyru. Tačiau paprastai visi tokio vaiko norai ir
veiksmai turi vieną tikslą: sugriauti tėvo planus. Tolesnė įvykių
raida gali vystytis dvejopai. Jei tėvas malonaus būdo, vaikas
slepia savo užsispyrimą ir nuo savęs, ir nuo kitų, tačiau jo darbai,
o ypač jų rezultatai neatitinka tėvo lūkesčių — visas užduotis jis
tyčia atlieka negrabiai, apsimesdamas nepajėgus. Kita vertus,
griežto tėvo valdingumas gali paskatinti ir taip sustiprinti atvirą
vaiko užsispyrimą, jog šis praranda tikėjimą savimi ir viltį kada
nors prilygti kitiems. Antruoju atveju vaikui tenka susikurti
tvirtą apsaugą tam, kad nuolat patirdamas nesėkmes ir
pralaimėdamas prieš tėvą galutinai neprarastų savo vertės. Ši
atsargumo priemonė vers aplenkti vieną iš trijų gyvenimo
klausimų - svarbiausią visuomeninę problemą, santykį su
moterimi, -

2.Specialioji dalis ir kazuistika 211

kaip tik tuomet, kai ateis laikas apsispręsti. Tada atsiveria kelias
į neurozę, o tam tikromis aplinkybėmis - ir į iškrypimą.
Apibendrinant galime pasakyti, kad homoseksualo anamnezėje
visuomet randame ne tik anksčiau išvardytus simptomus
(netikrumą savo lyties vaidmeniu, apsisprendimų baimę, būsimo
gyvenimo įsivaizdavimą be moters, nenumaldomą garbės
troškimą), bet ir sąmoningą arba nesąmoningą priešišką nuostatą
tėvo, globėjo ar motinos atžvilgiu.
Norėčiau paminėti dar vieną nežymų simptomą, dažnai
būdingą homoseksualams kaip, beje, ir kitiems neurotikams. Jis
kyla iš slapto garbės troškimo ir retkarčiais gali įgyti visiems
žinomas netikros labdarybės ir nenuoširdžios užuojautos formas.
Kalbu apie tam tikrą nuolatinį globėjiškumą, kuris pasireiškia
nepaliaujamais patarimais, mandagiomis paslaugėlėmis,
patarnavimais, įspėjimais ir kitais geranoriškais veiksmais. Tai
koks akmuo patraukiamas nuo kelio, tai įspėjama apie vinį ar
stiklo šukę ant tako, tai nupučiama dulkė nuo švarko ar
pataisomas kaklaraištis, tai laiku primenama apie susitikimą ir t.
t. Toks žmogus sudaro rūpestingos asmenybės įspūdį, kurios
įkyrus altruistinis elgesys kartais tampa netgi atstumiantis. Vis
dėlto šis perdėtas rūpestingumas kelia įtarimų. Tas paciento noras
visuomet vadeles imti į savo rankas, jo mėginimai už visus viską
pagalvoti ir padaryti, taip iškeliant savo išskirtinumą, o kitus
pasmerkiant pasyvumui, ir be specialios analizės teisingai
pasirodys kaip psichologinė prievarta. Šis įspūdis dar labiau
sustiprėja, kai atidžiau patyrinėję paciento elgesį pastebime tam
tikrą šnipinėjimo nuostatą, tam tikrą užslėptą priekabiavimą. Ši
pranašumo

212 HOMOSEKSUALUMO PROBLEMA

geidžianti, tačiau tiesioginės agresijos vengianti nuostata mums
primena vinguriuojančią gyvatę. Kartais šį principinį
nusistatymą pastebiu tam tikrame gyvatiškame paciento
manevre, kurį jis nesąmoningai atlieka kiekvieną kartą susidūręs
su tariamai sunkia problema, kurios jis stengiasi išvengti. Šį
manevrą išvysime ir toliau aprašytame atvejyje.
Kartą į mane kreipėsi vienas pacientas, kuris pasisakė esąs
homoseksualas ir kenčiąs nuo baisiai įkyrių minčių. Šios ypač
puolančios jį darbo (vyrukas dirbo klerku) metu. Dėl šios
priežasties pavojuje atsidūrė jo tolesnis profesinis išsilavinimas
ir prekybos studijos. Studijuoti jis pradėjęs visai neseniai, mirus
tėvui, norėdamas greičiau pakilti karjeros laiptais, nes dabar
turįs išlaikyti save ir motiną.
Vyrukas atrodė gležnokas pagal savo amžių (jam buvo
dvidešimt penkeri), jis buvo švelnaus, išblyškusio veido ir turėjo
Hačinsono dantis19. Paklausus apie tėvą paaiškėjo, kad šis sirgo
paralyžiumi ir mirė nuo apopleksijos. Pacientas buvo vienintelis
vaikas šeimoje. Motina, kuri buvo penkeriais metais vyresnė už
tėvą, jį pagimdė gana vėlai.
Apie sifilio žalą žmogaus palikuonims galima rasti daug
medžiagos įvairių patologų ir vaikų gydytojų (pavyzdžiui,
Hochzingerio) darbuose. Turint galvoje didžiulę žalą vaiko
raidai, kuomet nukenčia beveik visi jo kūno organai,
nenuostabu, kad sifiliu sergančių tėvų vaikai savo liguistos
vaikystės metu išsiugdo stiprų menkavertiškumo jausmą.

19
Hačinsono dantys - tam tikras dėl įgimto sifilio atsiradęs dantų sutrikimas,
pavadintas daktaro Džonatano Hačinsono Jonathan Hatchinson), kuris pirmasis
aprašė šį sutrikimą, vardu.

2.Specialioji dalis ir kazuistika 213

Ypatingas tokių tėvų rūpestis savo sergančiu vaiku dažniausiai
tik dar labiau pablogina situaciją. Kartais tėvas, kentėdamas
pažeminimą dėl šios gėdingos ligos, griebiasi gąsdinimo politikos
šeimoje arba suserga hipochondrija. Bet kuriuo atveju vaiko
sieloje gimsta silpnumo ir nesaugumo jausmas.
Mūsų paciento namuose vyravo idealus šeimyninis
gyvenimas. Tėvai buvo išmintingi, mieli žmonės, ir motina, kuri
retai išleisdavo iš akių savo vienatinį sūnų, pasitelkdama malonų
nuolankumą mokėjo nuramdyti retkarčiais pasitaikančius vyro
nuotaikų svyravimus. Kai kurie dalykai giliai įsirėžė mūsų
paciento atmintyje, pavyzdžiui, tai, kad jis buvo silpnas, nuolat
rūpestingai prižiūrimas ir turėjo kalbos sutrikimų, iš kurių jo
giminaičiai dažnai pasišaipydavo. Kol jis nekaltai pasakojo apie
savo vaikystę, prieš mūsų akis pamažu iškilo tam tikri ženklai, iš
kurių nustatėme jo gyvenimo liniją. Vienas jų - gana
charakteringa didybės manija. Apie savo motiną jis tepasakė, kad
ji buvo visiškai atsidavusi jo priežiūrai ir slaugai. Trečiaisiais
ketvirtaisiais savo gyvenimo metais jis jau taip buvo pripratęs
prie tokio motinos atsidavimo, kad baisiai supykdavo ir
įsižeisdavo, jei jos šalia nebūdavo. Čia matome jau ne kartą
minėtą auklėjimo klaidą, kuri labiausiai iš visų pakerta vaiko
savarankiškumą ir priverčia bijoti gyvenimo. Motinos būdą
puikiai atitiko tai, kad ji visą gyvenimą nė trupučio nepasitikėjo
tarnaitėmis ir neleisdavo vaikui vienam su jomis būti, maža to -
netgi baugindavo jį. Todėl atsitiko taip, kad jis, kuris absoliučiai
valdė savo motiną, greitai nustojo socialiai vystytis, nes
nesitikėjo niekur kitur įgyti tokios didelės valdžios, kurią manėsi
privaląs iškovoti.

214 HOMOSEKSUALUMO PROBLEMA

 Kitas jaunuolio prisiminimas atskleidžia jo užsispyrimą ir
varžymąsi su tėvu, taip pat parodo, kad įgytos valdžios motinos
atžvilgiu jam toli gražu nebepakako. Jis miegoda vo kambaryje
greta tėvų miegamojo. Vieną vakarą - jam galėjo būti šešeri
metai, - kai tėvai nuėjo miegoti, jį pagavo pykčio priepuolis,
kokio jis iki šiol dar nebuvo patyręs. Berniukas pašoko iš lovos,
pagriebė lazdą ir tol daužė ja į krosnį, kol motina neatėjo
nuraminti vaiko. Taip pat jis prisiminė, kad dažnai prieš
užmigdamas pasišaukdavo motiną, kuri turėdavo tenkinti
įvairius jo įgeidžius.
Šis vaiko charakterio bruožas - noras valdyti motiną, versti
ją tarnauti sau ir tokiu pigiu būdu patirti valdžios pojūtį - buvo
matyti taip ryškiai, kad tyrėjas lengvai galėtų pasiduoti pagundai
įžvelgti jo incestinius polinkius, visus paciento pasisakymus
išversti į seksualinį žargoną ir laimėti tik tiek, kiek ir buvo
pastatyta ant kortos, - seksualinę homoseksualizmo etiologiją20.
Tačiau mūsų pacientas teigė, kad iki pat dvylikos metų dėl
griežto motinos sergėjimo jam stigo elementariausių žinių apie
lyčių skirtumus, jis nejautė jokio susidomėjimo ir potraukio
mergaitėms, o į tėvo paraginimus, esą jam derėtų elgtis kaip
berniukui, jis atsakydavo nenuovokiu, bejėgišku, tačiau atkakliu
tylėjimu. Nesunku suprasti, kad šis vaikas, kentėdamas nuo
menkavertiškumo komplekso, ieškojo kokios nors atramos ir
rado ją motinos asmenyje. Tėvas šiam tikslui daug mažiau tiko.
Todėl ramia širdimi palieku labiau patyrusiems vaiko sielos
žinovams spręsti, ar šie faktai geriau paaiškina vaiko prisirišimą
prie motinos nei

20
Etiologija - mokslas, tiriantis ligų atsiradimo priežastis ir sąlygas.

2.Specialioji dalis ir kazuistika 215

Froido išvedžiojimai, esą visa dvasinė berniuko raida su visais jos
atsišakojimais kyla iš lytinio instinkto sąlygotų incestinių
polinkių.

Kryptis, kuria vystėsi išlepinto vaiko siela, ne tik jam leido

vis labiau stiprinti savo valdžią motinai, savo meile, o kartais ir
pykčiu demonstruojant savo asmens svarbą, bet ir didino
antagonizmą tėvo atžvilgiu, kuris, tiesa, nesireiškė atviru
priešinimusi ar priešiškumu, - mat tėvas rūpestingai vengė
berniukui daryti kokį nors spaudimą. Vis dėlto retkarčiais tėvo
pranašumas dėl natūralių priežasčių priversdavo sūnų nusileisti:
pavyzdžiui, prašyti pagalbos sprendžiant matematikos
uždavinius. Tačiau ir tokiais atvejais berniukas atsikeršydavo
nesąmoningai apsimesdamas visišku neišmanėliu - tai labai
sutrikdydavo ir suerzindavo tėvą.
Jau ne kartą pabrėžėme berniuko fizinį silpnumą, ir ši
aplinkybė tik sustiprino kontrastą, nes tėvas buvo neįprastai
stambus ir stiprus žmogus. Be to, jis nuolat skatino vaiką, kad šis
nesielgtų „kaip mergaitė“, nebūtų visuomet prilipęs prie motinos,
o taptų vyriškesnis - dūktų, žaistų su kitais berniukais, krėstų
pokštus ir t. t. Suprantama, kad esant tokiam įsišaknijusiam
priešiškumo jausmui, tėvas negalėjo tapti tinkamu vaiko vadovu,
nes nuolat susidurdavo su berniuko pasipriešinimu. Tačiau jo
viltys žlugo ir dėl kitos priežasties, kurios nepašalinus visas mūsų
gydymas taip pat nueitų perniek. Jau vaikystėje mūsų paciento
garbėtroška, kompensuojanti nesaugumo jausmą, buvo taip
išsikerojusi, kad jis tegalėjo žengti tokiu keliu, kuriame
atsiskleistų jo — ne tėvo ir ne gydytojo —

216 HOMOSEKSUALUMO PROBLEMA

pranašumas. Todėl vargu ar jis būtų pritapęs prie kitų berniukų
jų žaidimuose ir išdaigose.
Jis galėjo, kaip paprastai atsitinka į neurozę linkusiems
vaikams, pasiduoti kompensaciniam negatyvizmui, atvirai
priešiškai, mizantropinei, sadistinei nuostatai. Šiuo keliu jam
neleido eiti malonus ir draugiškas tėvo, kuris labiau mėgdavo
pasitelkti netiesioginį įtikinėjimą ir pedagoginį švelnumą,
elgesys. Taigi berniukui neliko nieko kito, kaip panašiu elgesiu
užsitikrinti ir sustiprinti tėvo meilę, kad galėtų ir jo atžvilgiu
įgyti tam tikrą valdžią, bet tuo pat metu, pasinaudojant
išsiugdyta pasyvia nuostata ir tariamu bejėgiškumu, griauti
nuolatinius jo raginimus elgtis vyriškai.
Kai pacientas galutinai įsitikino, kad jo išskirtinė valdžia
motinai ir jos valios pajungimas yra vieninteliai jo pranašumo
prieš tėvą įrodymai, visas jo pažiūras ir veiksmus ėmė sąlygoti
vienas fiktyvus tikslas: nepaisant fizinio silpnumo, įgyvendinti
savo valdžios troškimą aplinkkeliais ir slaptomis intrigomis, bet
jokiu būdu ne atvira agresija ar iššūkiu. Keletą tokios kovos
taktikų nesunku atkurti. Tai tam tikri faktai ir parengiamieji
veiksmai, kurie vėliau turėjo būti įgyvendinti arba kurie iš
anksto galėjo atskleisti jo fantazijų eigą. Pavyzdžiui, vaikystėje
jis mėgdavo sujaukti lovą, norėdamas atitraukti motinos dėmesį
nuo tėvo. Vėliau, suaugęs, jis to paties siekdavo mėgindamas ją
įtikinti tėvo neištikimybe.
Klastingi ir slapukiški jo nusižengimai paaiškinami tuo, kad
jis niekada nepasitikėjo atvirais veiksmais. Ši priežastis
paaiškina ir besikaitaliojantį, dažnai net prieštaringą jo elgesį ir
tariamai prieštaringus charakterio bruožus

2.Specialioji dalis ir kazuistika 217

(kai kurie autoriai tai klaidingai vadina asmenybės
susidvejinimu), kurių tikslas taip pat buvo įrodyti asmeninį
pranašumą. Pavyzdžiui, jam reikėjo rodyti savo meilę tėvams,
taip pat stengtis būti darbščiam ir stropiam, kad jo vertė motinos
ir tėvo akyse nesumažėtų. Tad jis taip ir elgėsi. Kita vertus, jam
reikėjo ir toliau laikytis slapto įnoringumo, kad abu tėvai turėtų
be paliovos juo užsiimti. Taigi jis griebėsi aikštingumo ir
bejėgiškumo panašiai, kaip kiti neurotikai griebiasi enurezės 21,
mikčiojimo arba masturbacijos. Gydytojas privalo iš paciento
tikėtis tokio šabloniško elgesio, nes negali būti jokių abejonių,
kad neurotiko psichikoje visos neva prieštaringos emocijos -
meilė ir neapykanta, užsispyrimas ir paklusnumas, valdingumas
ir nuolankus atsidavimas, sadizmas ir mazochizmas, aktyvumas
ir pasyvumas, homoseksualumas ir heteroseksualumas - yra tik
priemonės siekti galutinio fiktyvaus tikslo — pranašumo prieš
visus. Taip dingsta visi prieštaravimai!
Norėdami dar kartą įsitikinti, ar mūsų išvados teisingos ir ar
mums pavyko aptikti pagrindinę paciento gyvenimo liniją,
privalome patyrinėti kitus jo vaikystės prisiminimus, pavyzdžiui,
kad ir „neužmirštamus sapnus“, tikėdamiesi juose rasti kokių nors
ženklų, atitinkančių paciento pasirinktą taktiką. Mūsų jaunuolis
papasakojo tokį sapną, kurį jis susapnavo būdamas šešerių:
„Sapnavau, kad lipu į kalną, kurio viršūnėje manęs laukia
motina. Kelias darosi vis labiau vingiuotas. Mane seka kažkoks
žmogus, apsirengęs kaip sargas, ir aš jaučiu, kad jis ketina man
kažką padaryti.“

21
Enurezė - šlapimo nelaikymas, ypač naktį.

218 HOMOSEKSUALUMO PROBLEMA

 Užtenka į šį sapną mesti objektyvų žvilgsnį ir jame
pamatysime siekį iškilti, kovą dėl motinos, kelio paslaptingumą
ir priešišką nusistatymą tėvo atžvilgiu. Antrasis sapnas, kurį
berniukas susapnavo septynerių metų, buvo toks:
„Aš ir mano tėvas einame gatve. Paskui mus žingsniuoja
žmogus, kuris elgiasi lyg beprotis ir kiekvienam praeiviui
nukerta galvą.“
Taip pat ir šiame sapne, kurį norėdami suprasti turime
pasitelkti tam tikrus spėliojimus, galime drąsiai įžvelgti bent jau
tai, kad mūsų pacientas gyvenimą ne namuose („gatvėje“) laiko
pavojingą ir kad jam reikia tėvo globos.
Jei atkreipsime tinkamą dėmesį į šiuos berniuko
pasirengimus, aiškiai atspindinčius jo polinkį siekti saugumo, jo
norą kilti „iš apačios aukštyn“, t. y. įgyti pranašumą kitų
atžvilgiu kartu vengiant tiesioginio puolimo, galime tikėtis
vėliau šį polinkį aptikti ir kitose jo veiklos srityse. Tai ypač
pasakytina apie mėgstamus užsiėmimus ir žaidimus, nes vaikai
juos dažnai suvokia kaip pasirengimą gyvenimui. Ir iš tiesų
pacientas atskleidė, kad jis beveik niekada nedalyvaudavo kitų
vaikų žaidimuose, o jei ir dalyvaudavo, tai nenoromis. Taip pat
jis papasakojo, kad nuo pat ankstyvos vaikystės jį itin traukdavo
žaisliniai traukinukai, o ypač - jų mechanizmas. Tai buvo galbūt
vienintelis žaidimas, kurį jis mėgdavo žaisti. Iš turimų duomenų
galiu spėti, kad tokio vaikiško smalsumo mechanizmams šaltinis
— stiprus nepasitikėjimo savo žinojimu jausmas, kurį vaikas
siekia kompensuoti viską čiupinėdamas ir ardydamas. Taip pat
mes žinome, kad toks elgesys būdingas nekovingoms
asmenybėms. Tai patvirtina ir kita informacija

2.Specialioji dalis ir kazuistika 219

apie šio žmogaus vaikystę. Argi mums susidaro ne toks pat
įspūdis, kokio pagautas tėvas skundėsi, kad jo sūnus elgiasi ne
kaip berniukas, o kaip mergaitė? Pažvelgus į jo gležną išvaizdą,
jo ilgus garbanotus plaukus ir prisiminus, kad iki penkerių metų
jis dėvėdavo mergaitiškus drabužius ir kad beveik iki pat
paauglystės jis nė nenutuokė apie skirtumus tarp lyčių, o juo
labiau - apie savo lyties vaidmenį, susidaro įspūdis, kad prie jo
nepasitikėjimo savo žinojimu prisideda ir netikrumas savo lyties
vaidmeniu, kuris šį nepasitikėjimo jausmą dar labiau sustiprina.
Apie mergaites galėčiau pasakyti tą patį: kaip jau yra pastebėję
Smitas ir Stanlis Holas22, kovingumas, polinkis peštis,
laipiojimas medžiais, dūkimas, perdėti sportiniai laimėjimai arba
svajonės apie juos liudija mergaičių nepasitenkinimą savo
vaidmeniu ir „vyrišką protestą“. Taigi mūsų paciento paveikslas
pasipildė dar vienu ryškiu bruožu, kuris patvirtina, kad jis,
jausdamas netikrumą dėl savo būsimo lyties vaidmens, atsisakė
vyriško valdžios siekio.
Toliau iš jo pasakojimo paaiškėjo, kad būdamas dešimties
metų jis susidarė nuomonę, esą gimstant vaikui motinai plyšta
pilvas. Tuo pat metu jį ėmė kankinti baimė, kad jo traukinuko
katilas sprogs. Šioje fobijoje slypi mintys ir jausmai, neabejotinai
išreiškiantys protestą prieš moteriškąjį vaidmenį. Dar viena
aplinkybė pastūmėjo jį ateityje rinktis moters vaidmenį. Visą
vaikystę jis palaikė glaudžius santykius su šešeriais metais
vyresne pussesere, kuri savo energingumu ir drąsa kėlė jam ir
pagarbą, ir baimę.

22
Granvilis Stanlis Holas (Granville Stanley Hall, 1844-1924) —
novatoriškas amerikiečių psichologas ir pedagogas.

220 HOMOSEKSUALUMO PROBLEMA

Labiausiai jie mėgdavo žaisti vestuves. Šio žaidimo metu mūsų
pacientas turėdavo vaidinti nuotaką ir vilkėti ilgą suknelę, o
mergaitė vaidindavo jaunikio vaidmenį. Tai reiškia, kad jo
berniukiškas menkavertiškumas savo lytinių organų atžvilgiu
lėmė, jog jį laikė perdėm mergaitišku ir todėl netinkamu
vyriškiems vaidmenims. Ilgainiui jis neprieštaraudamas priėmė
šią garsiai neišreikštą nuomonę ir galiausiai pasiekė tokią
būseną, kai nebegalėjo apsispręsti, kurį vaidmenį rinktis
gyvenime - moterišką ar vyrišką.
Jei atsižvelgsime į jo ilgalaikį netikrumą savo seksualinio
vaidmens atžvilgiu (šio netikrumo priežastys: izoliacija, kuriai jį
pasmerkė neurotikė motina, labai vėlai pasirinkusi moters
vaidmenį, t. y. santuoką, nesiryžusi gimdyti antro vaiko ir todėl
perdėtai besirūpinusi pirmuoju; taip pat sifiliu sirgęs ir todėl dėl
vaiko ateities nerimaujantis tėvas, kuris per vėlai nusprendė
duoti berniukui daugiau laisvės), turėsime organiškai
nevisaverčio vaiko raidos pavyzdį, vaiko, kurio išgyvenimą dėl
vyriškumo trūkumo dar labiau sustiprino neurotinė šeimos
tradicija, kol jis surado būdą, kaip surinkti ir pagilinti visus šiuos
menkavertiškumo jausmus tam, kad jie būtų nukreipti į jo
ambicingiausių troškimų tikslą - pabėgti nuo išbandymų ir tapti
pranašesniam, pasinaudojant moteriška nuostata ir
moteriškomis priemonėmis. Būdamas šešiolikos jis mokyklos
spektaklyje vaidino mergaitę, ir tuo labai nustebino
bendraklasius. Be to, vaidindamas jis ėmė koketuoti su vienu
žiūrovu, kuris, pamanęs, kad tai iš tiesų mergaitė, juo
nepaprastai susižavėjo.
Dar anksčiau, dvyliktaisiais jo gyvenimo metais, nutiko
vienas įvykis, nepaprastai sustiprinęs pasąmoninę

2.Specialioji dalis ir kazuistika 221

berniuko tendenciją vengti moterų. Jau apie aštuntuosius metus
pasireiškė jo polinkis masturbuotis. Ypač jis mėgo tai daryti
šlaunimis. Ketvertais metais vėliau jis čiupinėjosi persirengimo
kabinoje su savo mokyklos draugu ir pastebėjo, jog serga
fimoze23. Taigi ir šis atvejis liudija apie minėtą seksualinį
menkavertiškumą, kurio atžvilgiu fimozė tereiškia dar vieną
išsigimimo simptomą šalia kitų. Ambicingas jaunuolis labai
gėdijosi šios ligos ir greitai visiškai atsisakė minties kada nors
laimėti moters palankumą, nes jam pasirodė, kad net ir jo
seksualinės galios priemonė nėra be trūkumų. Nuo to laiko jis
apskritai nustojo domėtis moteriškąja lytimi, nes manė tam dar
nesubrendęs. Jo mintys vis labiau krypo vyrų link, kol vieną
dieną jis tapo atviru homoseksualu.
Šis jo sprendimas nebuvo staigus ir juo labiau ne netikėtas.
Nemaža pasirengimo veiksmų, kurie neapsiėjo be jo valingo
įsikišimo, liudija jo aktyvų polinkį į iškrypimą. Šis polinkis
rėmėsi saviapgaule, kuri padėjo atsikratyti atsakomybės už savo
veiksmus. Tarp šių jo pasirengimų svarbiausi yra neurotiškas,
tendencingas faktų grupavimas bei vertinimas, moters
nuvertinimas ir vadinamosios „grūdinančios priemonės“.
Sulaukęs šešiolikos mūsų pacientas turėjo pirmą
homoseksualią patirtį. Tuo metu jis jau buvo susipažinęs su
visomis seksualinėmis paslaptimis ir, pasak jo, mergaitėms jautė
tik šaltumą. Vis dėlto daugiau paklausinėjus paaiškėjo, kad jo
informacija netiksli. Pasirodo, paauglystėje

23
Fimozė - vyro apyvarpės susiaurėjimas (ji negali atsismaukti už varpos
galvutės).

222 HOMOSEKSUALUMO PROBLEMA

jis buvo karštai susižavėjęs keliomis merginomis, tačiau nė
nepamanė su jomis užmegzti bent draugiškų santykių. Jo
gyvenimo planas vertė jį laikytis atstu nuo mergaičių, ir jis jam
pakluso. Sureikšminant sunkumus, tendencingai akcentuojant
„moteriškas“ ydas, klaidingai — kaip vėliau paaiškėjo —
manant, kad mergaitės jam abejingos, įtikinant save ypatinga
moterų klasta, jam nuolat pavykdavo įbauginti save ir užgniaužti
savo širdyje bet kokią susidomėjimo kita lytimi užuomazgą.
Kartu jis išsiaiškino, koks tonas atbaido mergaites, ir jį
instinktyviai įvaldė. Kata vertus, jis vis labiau pasiduodavo
susižavėjimui, kurį jam sukeldavo berniukai išvykų ar maudynių
metu. Ilgą laiką jis apsiribodavo platoniškais susižavėjimais,
apkabinimais ir pabučiavimais. Kiek atsimena, du kartus jis su
kitu berniuku lietė vienas kito genitalijas. Šie nutikimai, kuriuos
jis po ilgų apmąstymų ir kruopštaus pasirengimo pats
diplomatiškai išprovokavo, jam buvo tarsi ženklas iš dangaus,
sustiprinęs jo tikėjimą savo „įgimtu“ homoseksualumu.
Susijaudinęs jis dažniausiai imdavo masturbuotis šlaunimis.
Tėvas mėgino netiesioginėmis užuominomis tai sustabdyti,
tačiau bergždžiai - berniukas juk laikė jį varžovu kovoje dėl
valdžios. Lytinio brendimo metais, kai jis jau buvo pribrendęs
homoseksualiems santykiams, lytinį susijaudinimą jis
pasiekdavo homoseksualiomis fantazijos. Kaip ir kitais atvejais,
jis stengėsi nepastebėti, jog pats tai skatina. Jo fantazijose
dažniausiai figūruodavo gležni berniukai, kuriuos jis be vargo
pranokdavo, arba itin stiprūs, milžiniško stoto vyrai, kurie,
pavergti jo žavesio, karštai trokšdavo jam atsiduoti.
Įsivaizduojamas aktas perteikdavo situaciją, kurioje jis - visiškai
suvokdamas

2.Specialioji dalis ir kazuistika 223

vidinį prieštaravimą - virsdavo moteriška būtybe. Taip pat kai
kuriose vėlesnėse fantazijose jis įsivaizduodavo abipusę
felaciją24.
Šią raidą vertėtų patyrinėti nuodugniau. Tarkime, mes esame
teisūs teigdami, kad paciento homoseksualumas kyla iš
nepakankamumo jausmo ir kad jis išsižada moterų norėdamas
lengviau pasiekti fiktyvų pranašumo idealą. Tuomet atsitiktiniai
paciento jausmai gražioms mergaitėms mus turėtų taip pat
sugluminti, kaip ir įgimto homoseksualumo teorijos atstovus. Vis
dėlto labiau įsigilinus paaiškės, kad pacientas tiek metų
sistemingai nuvertindavo savo vyriškus jausmus, jog jie jau
nebepasiekdavo jo sąmonės. Lygiai taip pat jis tyčia
nuslopindavo kiekvieną potraukį moterims, nes jos kėlė pavojų
jo neurotiškam gyvenimo planui. Jam patiko šis principinis
pasyvumas, tiksliau tariant, jis pats tai skatino, todėl nesiimdavo
jokios iniciatyvos netgi būdamas su vyrais. Ilgainiui jis užmezgė
homoseksualius santykius su trimis vyrais, tačiau nė vienu atveju
jis nesiėmė agresyvaus vaidmens, apsiribodamas droviu
koketavimu. Visą gyvenimą - nuo vaikystės, kuomet jis
nedrįsdavo pulti tėvo, motinos ar bendraamžių ir apskritai
vengdavo atviros kovos, iki pat terapijos kursų - jis buvo
pavergimo objektas. Jis niekada neturėjo galimybės išmokti pulti,
ir kuomet atėjo laikas spręsti meilės problemą, jis ne tik nebuvo
pasirengęs nugalėti, bet ir buvo visiškai praradęs pasitikėjimą
savo jėgomis. Paskutinę galimybę pakilti iš pelenų, jo manymu,
sužlugdė fimozė, kurią jis laikė vyriškumą žeminančiu dalyku,

24
Felacija - viena iš oralinio sekso formų.

224 HOMOSEKSUALUMO PROBLEMA

todėl vadovaudamasis emocijomis pasuko iš vaikystės
pažįstama kryptimi: ėmė jaustis stipresnis nusigręždamas nuo
moterų ir siekdamas pavergti vyrus moteriškomis priemonėmis.
Kad ir kaip jis vaikystėje norėjo užvaldyti savo motiną, jo
perdėtai garbėtroškai vis atrodė, kad to jam nepavyksta pasiekti:
jo manymu, tėvas turėjo daugiau teisių ir stipresnę įtaką, ir
vaikiška scena, kuomet jis įniršęs talžė lazda krosnį, liudija apie
pralaimėjimo tėvui jausmą. Jei dabar jis ir mesdavo akį
mergaičių pusėn, tai tik tam, kad lavintųsi jų išsižadėti, kad
pagilintų prarają tarp savęs ir moteriškosios lyties ir kad
išmoktų, kaip nutraukti tik ką užsimezgusius santykius. Toks
„grūdinimosi“ metodas, parengiamojo savisaugos siekio (vok.
Sicherungstendenz25, angl. craving for security) dalis, vaidina
reikšmingą vaidmenį neurozės mechanizme ir kartu parodo, kaip
vieną kartą neurotiko susiformuota individuali gyvenimo kryptis
ir jos tikslas veikia visą jo gyvenimą. Neurotikai grupuoja savo
prisiminimus, vienus išgyvenimus išaukština, kitus paskandina
užmaršty, keičia jų prasmę, padidina jų svarbą, ištrina juos, savo
silpnybes ir klaidas paverčia gudrybėmis ir triukais, perdeda
savo lytinį gyvenimą arba keičia jo formą, susigalvoja
„libidinius“ jausmus, iškrypimus, fetišistinius potraukius, po
trumpo laiko jų atsižada ir kiekvieną kartą gali iš nieko padaryti
kažką arba iš kažko - nieką. Reikia pripažinti neabejotiną faktą,
kad niekas nesupras neurotiko psichinio gyvenimo, taigi ir
neurozės,

25
Šią sąvoką įvedė Adleris, pažymėdamas žmogaus polinkį daugiau ar mažiau
užsisklęsti nuo kitų ir vengti rizikos taip apsisaugojant nuo pralaimėjimo
pavojaus.

2.Specialioji dalis ir kazuistika 225

nežinodamas šio mechanizmo. Mūsų kalbamu atveju šis
psichologinis mechanizmas toks akivaizdus, kad jo neįmanoma
nepastebėti.
Jis matomas ir išvešėjusiame mūsų paciento įprotyje
masturbuotis. Galime teigti, kad jo homoseksualumas nebūtų
išsivystęs, jei ne paciento homoseksualios fantazijos, lydimos
masturbavimosi. Šios fantazijos, taip pat tuometiniai vaikino
sapnai buvo lyg pasirengimas vėliau išsiugdytai homoseksualiai
nuostatai. Iš to neišvengiamai plaukia, kad homoseksualumas,
kaip ir visi kiti neurozės simptomai, yra išsiugdytas ir
suformuotas dalykas ir kad jis po įvairiausių bandymų buvo
tinkamai įkomponuotas į paciento pasąmoninį gyvenimo planą.
Apie masturbavimosi reikšmę neurozės raidai galime
pasakyti štai ką: 1) kadangi masturbaciją skatina natūralūs
dirgikliai, ji greitai įtraukiama į neurotinę schemą; 2) ją lydintis
kaltės jausmas viso labo palankiai nušviečia „didžiulę
masturbacijos svarbą“ arba saugo nuo perdėjimo, taip pat jis
laikomas „visa pranokstančio seksualumo“ įrodymu; 3) ją
lydinčias fantazijas reikia laikyti pasirengimu, išduodančiu
neurotiko tikslą, kurio jis vis dar bijo; 4) visos aplinkybės,
susijusios su masturbacija, liudija tai, kad menkavertiškumo
jausmas arba pralaimėjimo baimė - abu galų gale virsta
seksualinio partnerio baime - verčia ambicingą pacientą atidėlioti
sprendimą.
O dėl apsisprendimo baimės, tai šiuo klausimu mūsų
pacientas pasižymi tokia pačia agresyvumo stoka, kokia būdinga
ir visam jo gyvenimui. Jo santūrumas homoseksualaus partnerio
atžvilgiu toks pat didelis, kaip ir jo atsitolinimas nuo gyvenimo -
šis atitikimas patvirtina, kad

226 HOMOSEKSUALUMO PROBLEMA

mes teisingai nustatėme paciento gyvenimo liniją. Tad ar
negalime teigti, kad jo anksčiau aprašytą elgesį su tėvu, motina
ir aplinkiniais nesąmoningai, ir todėl galutinai, lėmė tas pats
menkavertiškumo jausmas, apsisprendimo baimė ir per aukštai
iškeltas tikslas - užvaldyti savo aplinką? Taip pat ir kiti jo
triukai, jo gyvatiškas, įteiklus būdas, slaptas užsispyrimas,
pasireiškiantis pasyvia nuostata visų reikalavimų atžvilgiu,
dalinis bejėgiškumas susidūrus su bet kokiais svarbesniais
klausimais, nevyriškas, aplinkinių žodžiais tariant, „moteriškas“
elgesys, gerai parengtas homoseksualios orientacijos su visais
jos tipiškais ir pamažu išsiugdytais individualiais savitumais
pasirinkimas liudija tai, kad šis pacientas tol prievartavo savo
mąstymą, jausmus ir norus, kol prisišaukė tikrą neurozę.
Visiems iki šiol nesėkmingiems mėginimams suprasti neurozės
raidą aš norėčiau priešpriešinti šią savo tyrimo išvadą: pacientas
galiausiai įgyja tokią neurozės formą, kuri, jo manymu,
labiausiai atitinka jo fiktyvų tikslą ir nuo jo priklausantį
gyvenimo planą.
Kadangi mūsų pacientas, rengdamasis homoseksualumui,
buvo jau taip toli pažengęs, jog galėjo su mokyklos draugu
persirengimo kabinoje užsiimti abipusiu onanizmu, netrukus jis
turėjo žengti kitą žingsnį, kad sutvirtintų šį savo
homoseksualaus formavimosi tarpsnį. Taigi jis apgaubė
homoseksualizmą patraukliu žavesiu, liaupsino jį kaip
aukščiausią meilės formą ir dar labiau stengėsi nuvertinti
normalius lytinius santykius, vadindamas juos niekingais,
gyvuliškais, vulgariais. Jo gyvenimo planas padėjo jam tai
padaryti. „Kas gražu - tai bjauru, o kas bjauru - tai gražu“, —
dainavo Makbeto laumės. Šiuos triukus,

2.Specialioji dalis ir kazuistika 227

klastas, nuvertinimus ir pervertinimus neurotiko psichiniame
gyvenime esu išsamiai aprašęs savo knygoje „Apie neurotinį
charakterį“ („Über den nervösen Charakter"). Tai tik
parengiamieji veiksmai siekiant išaukštinti savo individualybės
jausmą. Homoseksualas, kaip ir kiekvienas iškrypėlis, kuris,
atsisakęs visuomenėje priimtino elgesio modelio entuziastingai
garbina gėdingą nukrypimą, išvengia normalaus gyvenimo būdo
komplikacijų protingai nuo jų apsisaugodamas, tačiau tuo
neparodo nei sveiko proto, nei drąsos, nei bendrystės jausmo.
Tarp gausybės mūsų paciento parengiamųjų,
„užgrūdinančių“ priemonių, skirtų parengti jį kitai
homoseksualaus akto atmainai - felacijai, o taip pat pašalinti
paskutinius pasibjaurėjimo bei priešinimosi pėdsakus ir šiuo
iškrypimu suteikti homoseksualumui, taip sakant, didesnę vertę,
paminėtinas vienas įvykis, kuris pačiam pacientui visuomet
atrodė mįslingas. Vieną rytą jis pabudo apimtas migloto jausmo,
lyg iš stiklinės būtų gėręs šlapimą. Šalia iš tiesų stovėjo stiklinė
su šlapimo likučiais. Tai įvyko kaip tik tuo metu, kai draugas
bergždžiai mėgino suvilioti jį felacijai. Netrukus po šio
atsitikimo jis vis dėlto nusileido.
Laikotarpiu tarp šių dviejų homoseksualių išgyvenimų įvyko
dar keli atsitikimai, iš kurių vieną norėčiau pateikti kaip
nuolatinio paciento pasyvumo įrodymą. Kartą viešojoje išvietėje
jis susidūrė su vyru, kuris iš karto patraukė jo dėmesį savo
nunešiotu paltu. Daugelio homoseksualų pedantiška išorė ir
įmantrūs drabužiai — ši savybė buvo nesvetima ir mūsų
pacientui — savo ruožtu liudija giliai slypintį bejėgiškumo
jausmą, siekiantį kompensuotis

228 HOMOSEKSUALUMO PROBLEMA

išoriniais dalykais, o taip pat veikia kaip jaukas. Abiejų vyrų
žvilgsniai susitiko - ir jie iš karto suprato vienas kitą. Daugeliui
atrodo keista ir nesuprantama, kad homoseksualai beveik visada
atpažįsta vienas kitą. Retas atvejis, kad homoseksualas suklystų
spręsdamas apie tokių pačių polinkių iškrypėlį. Kai apie tai
paklausdavau savo pacientų, visuomet išgirsdavau kokį nors
nekonkretų atsakymą. „Tiesiog užkliūva akys“, - taip
dažniausiai kalba ligoniai, atpažinimo faktą painiodami su jo
priežastimi. Vis dėlto turint galvoje ilgametį homoseksualo
pasirengimą nesunku suvokti, kur glūdi jų tvirto įsitikinimo
priežastys. Šis atpažinimo procesas, be abejo, vyksta
nesąmoningai, tačiau visuomet prieš tai apsikeitus įdėmiais ir
tiriamais žvilgsniais, tarsi kokiame „klausk - atsakysiu“ žaidime.
Šiuo atveju akys atlieka komunikacijos uždavinį: jos išreiškia
sutikimą ir pasirengimą. Be to, kartais galvoje reikia turėti ir
didžiulę homoseksualo patirtį šioje srityje. Nors mūsų pacientas
ir suvokė situaciją, mintis užmegzti ryšį jam pasirodė pernelyg
drąsi, todėl jis nepriėmė tylaus jį stebinčio homoseksualo
kvietimo ir pasišalino mąstydamas, jog privalo būti atsargesnis.
Nenuostabu, kad savo, suprantama, nedažnuose
homoseksualiuose santykiuose jis niekuomet nebūdavo
iniciatyvioji, verbuojančioji pusė ir savo sutikimą duodavo tik
su didžiausiu atsargumu. Po kurio laiko jis pakliuvo į nagus
vienam šantažuotojui, kuris jį neteisingai apkaltino neva teikus
nedorus pasiūlymus. Galime nesunkiai nuspėti, kad po šio
atsitikimo jis tapo dar pasyvesnis.
Vos tik jam įstojus į aukštąją mokyklą, mirė jo tėvas.
Vaikinas buvo priverstas ieškoti tarnybos. Nenustebsime

2.Specialioji dalis ir kazuistika 229

sužinoję, kad jis, kuris buvo pratęs vengti bet kokio agresyvumo
ir rizikos, nusprendė tapti valdininku.
Tačiau net ir šis užsiėmimas ėmė prieštarauti jo polinkiui į
pasyvumą ir jo garbės troškimui. Mintyse jis dažnai regėdavo
tėvo, kuris gyvenime pasiekė daugiau, paveikslą. Nepastebimai
jo galvoje ėmė bręsti sprendimas pasukti teisininko keliu. Tačiau
jo įprastinė nuostata reikalavo neprisiimti atsakomybės už savo
ateitį! Taigi jis nemetė savo profesijos, bet atsitiko taip, kad
darbas ėmė jį varginti, mintys skrajodavo kažkur toli, kol
galiausiai jį pradėjo persekioti įkyrios idėjos, trukdančios
dirbti26. Vis dėlto jų turinys išdavė vaikino slaptą, tačiau gyvą
didybės maniją. Jo vaizduotėje gimė „aukštesnės galios“ idėja,
su kuria jis užmegzdavo pokalbį ir kurią jis įvairiais
nereikšmingais veiksmais (ankstesniu kėlimusi ryte, atsisakymu
rūkyti ir t. t.) galėjo priversti sau tarnauti. Kitaip tariant, jis
susikūrė fikciją, kad panaudojęs slaptus triukus jis gali tapti
galingesnis už jo garbinamą „aukštesnę galią“. Žinoma, tokių
pergalių jis galėjo pasiekti tik keistai pervertindamas paprastus
dalykus. Paprastai šis žaidimas vykdavo taip: prireikus uždaryti
kokią nors buhalterinę sąskaitą, jam į galvą topdeldavo mintis,
esą jo motina mirs, jei jis nespės užbaigti darbo laiku. Tuomet jis
šaukdavosi „aukštesnės jėgos“, paaukodavo jai ne iki surūkytą
cigaretę ir galėdavo ramiai dirbti toliau. Taip jis išgelbėdavo
gyvybę savo motinai! Akivaizdu, kad ši įkyrių idėjų neurozė
atimdavo begalę laiko. Tačiau argi „laikas“ nebuvo didžiausia
grėsmė jaunuoliui, kuris, bijodamas gyvenimo,

26
Tai svarbiausias kiekvienos įkyrių būsenų neurozės tikslas. - A. A.

230 HOMOSEKSUALUMO PROBLEMA

jautėsi priverstas prisiimti pasyvų vaidmenį? Ir ar tai ne ta pati
gyvenimo linija, nuvedusi jį į homoseksualumą vien tam, kad jis
galėtų išvengti išbandymo gyventi su moterimi? Psichologiniu
požiūriu jo homoseksualumas mažai kuo skyrėsi nuo įkyrių
būsenų neurozės: abi ligos tebuvo priemonės, triukai žmogaus,
geidžiančio pergalių, tačiau nesitikinčio jų pasiekti normaliu
agresijos keliu. Savaime suprantama, neurozė ypač pakenkė jo
studijoms, tačiau jis ir toliau laikėsi savo fikcijos - dieviško
pranašumo prieš visus, - kuri esą negalėjo pasireikšti tik dėl
kokios nors lemtingos „įgimtos“ arba patologinės smulkmenos.
Tačiau mes čia regime paranojos simptomus, paranojos, kuri
daugeliu punktų siejasi su homoseksualumu. Mes aiškiai
įžvelgiame valingą paciento tendenciją pasidavus nesaugumo
jausmui vengti visuomenės keliamų lūkesčių ir reikalavimų, o
nepasiekus norimo pranašumo, kratytis atsakomybės įsikalbant
ligą arba pabrėžiant savo „įgimtą“ kitoniškumą.
Laikas, kuomet mūsų pacientas susirgo įkyrių būsenų
neuroze, tik patvirtina mūsų požiūrį. Metais anksčiau jis
užmezgė homoseksualius santykius su savo kolega, tačiau po
kurio laiko šis jį „išdavė“ su viena mergina. Ši aplinkybė taip jį
pažemino, kad jis su tuo kolega apskritai nutraukė bet kokius
santykius. Neilgai trukus jo garbės troškimas susirado
kompensaciją - jam pavaldžios „aukštesnės galios“ fikciją. Vis
dėlto jo draugas nesiliovė įkyriai prie jo lindęs. Tokios
bejėgiškos būsenos jis ir kreipėsi į mane, nepalaužiamai
tikėdamas savo homoseksualumo įgimtumu. Buvo nesunku
suvokti, kad jis mano kabinete apsilankė ne norėdamas
atsikratyti savo ligos, o tikėdamasis,

2.Specialioji dalis ir kazuistika 231

kad nesėkmingi gydymo rezultatai pateisins jo ketinimus atkurti
homoseksualius santykius su anuo kolega. Galite suprasti, kiek
naujų keblumų sukėlė toks požiūris į terapiją.
Akivaizdus buvo ne tik paciento noras atleisti draugui.
Greitai sužinojome vieną aplinkybę, kuri jį itin skatino
susitaikyti su buvusiu partneriu. Jo namuose jau kurį laiką
gyveno tolima giminaitė, kuri ėmė kelti grėsmę jo
homoseksualumui. Jau vien faktas, kad ji, būdama jo giminaitė,
elgėsi su juo gana artimai, o taip pat tai, kad ji toli gražu
nepasižymėjo grėsmingu charakteriu, o buvo labai simpatiška,
patraukli mergina, vertė jį kuo labiau nuo jos atsiriboti. Tam, kad
šie santykiai atitiktų jo gyvenimo planą, t. y. žlugtų, jis vėl
griebėsi puikiai pažįstamų ir patikimų „grūdinančių priemonių“.
Jis sukurdavo situacijas, kuriomis mėgindavo įrodyti galįs
atsispirti merginos žavesiui, ir tai jam beveik visada pavykdavo.
Tai nėra joks įrodymas jo naudai. Tiesiog jis elgėsi kaip papirktas
teisėjas. Mūsų nuomonę galutinai patvirtino vienas nepaprastas
reiškinys: kiekvieną kartą pasirodžius kokiam nors merginos
gerbėjui, mūsų pacientą apimdavo jausmas, panašus į
pavyduliavimą. Ir jis nenurimdavo, kol aštria kritika arba
įvairiomis intrigėlėmis nepašalindavo kandidato iš savo kelio.
Tačiau jei mergina ilgesnį laiką likdavo be gerbėjų, jo galvoje
imdavo kirbėti mintys, kaip ją greičiau ištekinti. Tuomet jis
tapdavo postillon d`amour27, kad užmezgęs santykius juos
galiausiai vėl nutrauktų. Matome jo seną žaidimą, kurio jis nuolat
griebdavosi — net ir savo darbe, -

27
Meilės pasiuntinys (pranc.).

232 HOMOSEKSUALUMO PROBLEMA

kad tik nereikėtų pajudėti iš vietos. Bet koks žingsnis į priekį
būtų priartinęs jį prie apsisprendimo, o jo gyvenimo užduotis
buvo vengti bet kokių išmėginimų, nes jis buvo praradęs
pasitikėjimą savimi.
Kai gražioji giminaitė vėl ilgą laiką liko be gerbėjų ir iš
naujo suartėjo su juo, mūsų pacientas žengė kitą apsauginį
žingsnį ir pareiškė esąs homoseksualus. Deja, šis prisipažinimas
nepadarė merginai norėto įspūdžio. Maža to, ji pamėgino dar
labiau su juo suartėti, siekdama jį išgelbėti - tai gana dažna
moterų reakcija. Tik dabar jaunuolis ėmė skaudžiau jausti
draugo neištikimybę ir pamėgino jį paveikti griebdamasis sau
įprasto koketavimo.
Taigi turėjau galimybę in flagranti28 patikrinti savo požiūrį
į homoseksualumo esmę. Pasirodė, kad mūsų pacientas imdavo
stipriau jausti homoseksualius jausmus savo draugui tuomet, kai
pajusdavo potraukį šalia jo esančiai mergaitei. Priemonės,
kuriomis jis mėgino vėl laimėti draugą, buvo tokios pat kaip ir
anksčiau - visiems gerai žinomas moteriškas koketavimas.
Individualiosios psichologijos metodo reikšmė jo terapijai buvo
akivaizdi: pacientas, sumažinęs distanciją iki draugo, ne tik
suprato, kad jo homoseksualumo priežastys glūdi moterų
baimėje ir nepasitikėjime savo vyriškuoju vaidmeniu, bet ir
visiškai aiškiai įžvelgė, kas jo draugą skatino homoseksualumo
link - tai buvo noras pasiekti seksualinį triumfą patiriant mažesnį
pasipriešinimą. Pradžioje šio priešnuodžio užteko, kad pacientas
apsiribotų tuščiu koketavimu. Jis niekada nebeatliko
homoseksualių veiksmų.

28
Nusikaltimo metu (lot.).

2.Specialioji dalis ir kazuistika 233

 Tuo laikotarpiu ir vėliau pacientas ėmėsi tam tikrų
eksperimentų, būdingų ir kitiems neurotikams. Šie eksperimentai
neva turėjo įtikinti save ir kitus — tarp jų paprastai ir gydytoją -
„gerais“ paciento ketinimais. Galima buvo iš karto numatyti, kad
jie baigsis nesėkme. Jie yra niekas kitas, kaip paskutinis paciento,
kuris vis labiau suvokia galįs pagyti, mėginimas dar kartą
pademonstruoti, kad jo liga nepagydoma. Atidžiau panagrinėję
tokius eksperimentus, iš karto pamatysime, jog jie suplanuoti
taip, kad net ir sveikas žmogus jų neišlaikytų. Mūsų kalbamu
atveju pacientas susidėjo su šlykščia, grubaus elgesio prostitute.
Tai leido jam paversti savo neurozę lytine impotencija, o vėliau
- mazochizmu. Abi formos reiškė tą patį „Ne!“, tą pačią moters
baimę - impotencija kaip distancijos išraiška, o mazochizmas
kaip scena virtęs memento29. Jis lengvai suprato mano pastabas
dėl jo eksperimentų tendencingumo ir suvokė, kad negali tuo pat
metu būti ir teisėjas, ir kaltintojas, ir kaltinamasis ir kad jo
„įrodymai“ tėra pagyros.
Jo studijose taip pat buvo galima įžvelgti tą pačią tendenciją,
t. y. kuklų „Pirmyn!“ Gydant išnyko įkyrios idėjos ir laiką
gaišinantis, dirbti trukdantis žaidimas su „aukštesne jėga“, kuris
veikdavo kaip stabdys. Šios idėjos, kaip priemonės atsitolinti nuo
visuomeninio gyvenimo, tapo nebetinkamos, nes
nebepašalindavo jo atsakomybės jausmo. Jis ėmė lankyti
paskaitas ir rengtis egzaminams. Tačiau netrukus jį paskaitų
metu pradėjo imti didžiulis, nenugalimas mieguistumas,
neleidžiantis susikaupti. Jis

29
Priminimas.

234 HOMOSEKSUALUMO PROBLEMA

sumažėjo, kai mes nustatėme, jog mieguistumo priežastis -
pasąmoningai suplanuota nervinė nemiga, kankinusi pacientą
nakties metu. Vaikino pažangą - ir moksluose, ir meilės
reikaluose - vis dar stabdė jo dvejojanti nuostata.
Pasibaigus terapijos kursui pacientas ilgam dingo man iš
akių. Sutikau jį tik prasidėjus karui, 1914 m. vasarą. Pirmiausia
mane domino jo nuostata karo atžvilgiu. Spėjau, kad jo
ambicijos skatins jį mestis į kautynių sūkurį, tačiau
nepasitikėjimas savo vyriškais laimėjimais jį pristabdys.
Maniau, kad mano gydymas bus sumažinęs jo baimę. Kad ir
kaip keista, jis pats pradėjo kalbą apie karą. Pasirodo, jau
pirmosiomis dienomis jis užsirašė savanoriu. Tačiau kuo labiau
artinosi šaukimo į armiją diena, tuo labiau stiprėjo jo baimė ir
troškimas išsilaisvinti nuo atsakomybės. Atsižvelgdamas į jo
psichinę būklę galėjau nesunkiai nuspėti jo seksualinės
pažangos stadiją. Pasitvirtino tai, kad jis iš tiesų užmezgė
artimus santykius su moterimi, tačiau juos lydėjo lytinė
impotencija ir nepasitenkinimas - jo sielą vis dar kankinančio
nesugebėjimo atsiduoti kitam žmogui ženklai. Paciento nuostata
karo atžvilgiu verta dėmesio tuo, kad ji glaustai pavaizduoja
mano aprašytą maniakine depresija sergančių asmenų gyvenimo
liniją - impulsyvų „Pirmyn!“, kurį netrukus keičia .Atgal!“ Abi
fazės pasižymi aiškiu „Ne!“

2.Specialioji dalis ir kazuistika 235

 III

Apibendrinimas
ir galutinės išvados

Homoseksualizmo apraiškų galime rasti jau mūsų

civilizacijos aušroje. Yra išlikusių pederastiškų veiksmų
atvaizdų iš pačių seniausių laikų. Įvairiose tautose tam tikrais
laikotarpiais šis iškrypimas buvo virtęs netgi masiniu reiškiniu.
Visiems žinomas jo paplitimas Rytų šalyse ir Senovės
Graikijoje, visuotinio susižavėjimo „graikų Erotu“ laikais.
Šiandien visur - miestuose, kaimuose, aukštuomenėje ir
proletariato gretose, tarp vyrų ir moterų, bet kurioje amžiaus
grupėje, bet kurioje šalyje - rasime pavienių homoseksualų,
kurie beveik visuomet išreiškia tendenciją tapti masiniu
reiškiniu, o tai visiškai įmanoma turint galvoje jų vieningumą ir
organizuotumą. Didžiulis homoseksualizmo paplitimas visose
šalyse ir visais laikais, rodos, tik sustiprina tikėjimą jo
nekintamumu. Nemaža tyrinėtojų ir mokslininkų linkę manyti,
kad kultūra susilpnino seksualinį žmogaus instinktą. Šią
nuomonę lyg ir paremia nuoroda į gyvūnų pasaulį, kuriame
homoseksualūs veiksmai esą pastebimi tik tarp naminių gyvūnų.
Froidas homoseksualių polinkių dažnumą mėgina aiškinti
visiems įgimtais homoseksualiais

236 HOMOSEKSUALUMO PROBLEMA

lytinio instinkto komponentais. Esą šie polinkiai pasireiškia tam
tikromis neįprastomis aplinkybėmis, kuomet normalus
seksualumas dėl vienokių ar kitokių priežasčių sutrinka. Froido
pažiūros tapo žinomos platiesiems sluoksniams. Pasak jo,
kultūra veda į seksualumo išstūmimą, kita vertus, kultūra savo
ruožtu kyla iš išstumto seksualumo.
Vis labiau gilinantis į atskirų žmonių likimus ir į psichinį
vaikų gyvenimą, ėmė aiškėti tarp abiejų lyčių plačiai paplitusios
atsitiktinės homoerotikos paslaptis. Nuo masturbacijos ir
heteroseksualių santykių neretai pereinama prie homoseksualių
fantazijų, glamonių arba veiksmų. Griežta priežiūra
kalėjimuose, prieglaudose, pensionuose, kareivinėse, o taip pat
suaugusiųjų priekabiavimas prie vaikų ir t. t. dažnai paskatina
homoseksualius santykius. Pasitaiko, kad iškrypimui atsiduoda
netgi susituokę žmonės ir kiti heteroseksualai. Potraukis tos
pačios lyties asmeniui šiandien reiškiasi visomis įmanomomis
formomis: felacija, pederastija, onanizmu ir t. t. Pirmenybė
paprastai teikiama abipusiam onanizmui, tačiau dažnai
apsiribojama ekshibicionizmu, glamonėmis ar fantazijomis.
Tyrinėtojai pažymi, kad homoseksualizmą dažnai lydi ir
kitos lytinio iškrypimo formos: sadizmas, mazochizmas,
fetišizmas. Jie aprašo įvairias neurotines ir psichotines būsenas,
kurias vieni laiko homoseksualizmo priedu, o kiti - pagrindu.
Per visą savo praktiką nesutikau nė vieno homoseksualaus
paciento, kuris kartu nesirgtų ir kokia nors neuroze. Neretai
išaiškėja, kad pacientas dar ir vartoja morfijų arba kokainą.
Jau kurį laiką naujųjų amžių tyrinėtojų dėmesį traukia tam
tikri bendri bruožai, būdingi homoseksualams:

3.Apibendrinimas ir galutinės išvados 237

 1) tam tikra išvaizda,
2) tam tikra elgsena,
3) lytinių organų anomalijos,
4) antipatija kitai lyčiai,
5) homoseksualūs sapnai ir fantazijos,
6) ankstyvi simptomai, pasireiškiantys vaikystėje,
7) dažnesnis pasireiškimas tam tikrose šeimose.
Iki pat paskutiniojo dešimtmečio tarp tyrinėtojų vyravo
nuomonė, esą homoseksualumo priežasčių reikia ieškoti
pasileidime, išlepime ir persisotinime. Tik visai neseniai
gydytojai pastebėjo, kad esama daugybės homoseksualų, kurie
priešinasi savo polinkiui ir trokšta pagyti.
Šie ir anksčiau minėti pastebėjimai daugelį vertė manyti, esą
homoseksualūs bruožai yra įgimti. Kadangi visuomenės ausų
beveik nė karto nepasiekė tikri homoseksualumo pagydymo
atvejai, ši nuomonė tapo populiari plačiuosiuose sluoksniuose.
Gerokai gausesni „persirgto homoseksualumo“ atvejai buvo
pamiršti. Tačiau kai pagydymų vis daugėjo ir apie juos imta
skelbti spaudoje, atsirado ir kitokių nuomonių. Ko gero, Kraftas
fon Ebingas buvo pirmasis, atskyręs įgytą homoseksualumą nuo
įgimto. Jis išrado idėją, esą tam tikra vyrų homoseksualų
smegenų dalis yra moteriška. Binė, Šrenkas-Nocingas, o vėliau
ir Froidas laikėsi nuomonės, pasak kurios, vaikystėje užsifiksavę
seksualiniai išgyvenimai ir traumos lemia lytinio instinkto
orientaciją. Savo vėlesniuose tyrinėjimuose Froidas pakeitė savo
požiūrį ir teigė, kad homoseksualumas - tai pradžioje išstumta,
bet vėliau atgijusi libido dalis ir kad jis, polinkių ir fantazijų
forma, atsiranda beveik visiems neurotikams.

238 HOMOSEKSUALUMO PROBLEMA

Šteinacho30 pažiūros ir terapiniai bandymai remiasi Krafto fon
Ebingo, Magnuso Hiršfeldo ir Veiningerio 31 prielaidomis.
Homoseksualumo priežastimi jis laikė gonadų, t. y. lytinių
liaukų, nepakankamumą. Bene labiausiai žinoma yra Magnuso
Hiršfeldo „tarpinių pakopų teorija“. Pasak jos, vyro ir moters
fizines ir psichines išraiškos formas lemia hormonai „andrinas“
ir „ginecinas“, kurių sąveikoje atsiranda hermafroditiški ir
homoseksualūs požymiai. 1914 m. po daugybės tyrinėjimų ir
patikrinimų man pavyko nustatyti, kad homoseksualumo
priežastys yra psichinės, tačiau jas paskatinti gali ir fizinės
ypatybės. Krepelinas 32 taip pat laikosi nuomonės, kad
homoseksualumą lemia išoriniai veiksniai. Holas kai kuriems
atvejams priskiria endogenines priežastis, tačiau mano, kad
psichoterapija galima ir būtina. Kitos teorijos, pavyzdžiui,
Nekės (Naecke), Kirnau (Kiernau), Haveloko (Havelock), Eliso
(Ellis), kaip ir Hiršfeldo, remiasi biseksualumo idėja ir kaltina
ne visišką lytinę diferenciaciją.
Kaip matėme, mokslininkų požiūrio į homoseksualumą lūžis
įvyko tuomet, kai jie sutiko daugybę homoseksualų, kurie savo
iškrypimą laikė sunkia, nepakeliama kančia ir bet kokia kaina
troško iš jos išsivaduoti. Aš jau parodžiau, kad homoseksualai,
besiskundžiantys savo „nelemtu

30
Oigenas Šteinachas (Eugen Steinach, 1861-1944) — austrų fiziologas ir
vienas pirmųjų seksualumo tyrinėtojų.
31
Otas Veiningeris (Otto Weininger, 1880-1903) — kontroversiškas austrų
filosofas, laikęsis idėjos apie žmogaus biseksualumą.
32
Emilis Krepelinas (Emil Kraepelin, 1856-1926) - vokiečių psichiatras,
moderniosios psichiatrijos pradininkas.

3.Apibendrinimas ir galutinės išvados 239

polinkiu“, iš tiesų mažai stengiasi pagyti nuo šios ligos, maža to,
prisidengdami pastangų bergždumu ir savo gerais ketinimais jie
nusprendžia, kad viskas žlugę, ir taip užsitikrina lengvinančias
aplinkybes bei pasiteisinimą. Aš nuolat susidurdavau su faktu -
jis, žinoma, paaiškėdavo tik ištyrus visą paciento asmenybę, -
kad kai kurių homoseksualų didžiavimasis savo „kitoniškumu“
tebuvo giliai slypinčio menkavertiškumo jausmo ir silpnumo
moters atžvilgiu kompensacija, kuri kartu su panieka moterims
suteikdavo pacientui fiktyvų pasitenkinimą. Mano abejonės
„užfiksuotų išgyvenimų“ atžvilgiu taip pat visiškai pasiteisino.
Tokiais atvejais aš klausdavau: „Kokios aplinkybės paskatina
fiksaciją?“
Galime pereiti prie kito klausimo: kodėl daugelio žmonių
požiūris į homoseksualumą atvirai priešiškas? Kodėl jis laikomas
nuodėme, yda ar net nusikaltimu, už kurį daugelyje šalių yra
baudžiama? Froidas ir jo sekėjai pasitenkina tokiu atsakymu: esą
žmonės nekenčia homoseksualų, nes patys yra išstūmę arba
sublimavę 33 savo homoseksualius polinkius. Šis paaiškinimas
neįtikinamas ir juo labiau neįrodomas, jis paremtas ne faktais, o
psichoanalizės teorija, nes vien jau bendruomeniško gyvenimo
logika, siekis pratęsti žmonių giminę, žodžiu, žmogui būdingas
bendrystės jausmas verčia energingai priešintis iškrypimui.
Žinoma, manyti, kad įkalinimu ar izoliavimu nuo visuomenės
išspręsime problemą, yra šiandieninės kultūros klaida. Vis dėlto
homoseksualizmas - kaip

33
Sublimacija - potraukio, kurio negalima realizuoti, transformavimas ir
realizavimas produktyvia veikla.

240 HOMOSEKSUALUMO PROBLEMA

ir incestas arba nusikaltimai žmonijai - neturėtų tikėtis ilgalaikio
pripažinimo, nors tam ir dedamos didžiulės pastangos. Vis dėlto
tikimės, kad ateityje įsivyraus teisingesnė nuostata šios
problemos atžvilgiu, ir baudimas užleis vietą gydymui.
Giliau patyrinėję minėtus septynis argumentus įgimto
homoseksualumo naudai, parodysime, kad jiems trūksta
pagrįstumo.
1. Homoseksualių vyrų išvaizda dažnai vaizduojama kaip
moteriška, o homoseksualių moterų — kaip vyriška. Vertinant
atsižvelgiama į veido spalvą, dubens, kaktos, krūtinės formą,
barzdos ir gaktos plaukus, balsą, rankas ir kojas. Iš tiesų
neįmanoma paneigti, kad homoseksualams neretai būdingos šios
anomalijos. Dažniausiai tai liečia pasyvius homoseksualius
vyrus ir aktyvias homoseksualias moteris. Šiuos antraeilius
lyties požymius sukelia įgimti arba ankstyvoje vaikystėje
atsiradę lytinių liaukų sutrikimai. Tačiau šie reiškiniai lygiai taip
pat dažnai aptinkami ir tarp normalių žmonių, tad jų lemiama
reikšmė homoseksualumo vystymuisi labai ginčytina. Skirtingas
individų, pasižyminčių tokiais pačiais fiziniais bruožais, elgesys
perša išvadą, kad lytinė orientacija priklauso ne tiek nuo fizinių
ypatybių, kiek nuo to, kaip žmogus jas suvokia ir priima. Esu
matęs moteriško ar net vaikiško tipo vyrų su visiškai atrofuotais
ir naudoti netinkamais lytiniais organais, kurie niekada nėra
pajutę jokių homoseksualių jausmų. Žinoma, aš neabejoju, kad
juos būtų galima suvedžioti, tačiau tas pat pasakytina ir apie
vaikus bei kalinius.
Vis dėlto dauguma homoseksualų priklauso vidutiniam,
normaliam tipui. Kai kurie savo išvaizda netgi galėtų

3.Apibendrinimas ir galutinės išvados 241

būti nepriekaištingu savosios lyties pavyzdžiu. Žvelgiant į juos
tikrai nekyla mintis apie kokius nors lytinių liaukų sutrikimus.
Akivaizdu, kad jie savo kūno sudėjimo nelaiko
homoseksualizmo kliūtimi.
2. Trumpai apie homoseksualų elgseną. Tam tikri kūniškos
išvaizdos ypatumai gali sukelti netradicinio seksualumo įspūdį,
tačiau iš tikrųjų jie įgyja naują prasmę tik tuomet, kai
panaudojami homoseksualiam tikslui; tą patį galima pasakyti ir
apie išmoktus bei ilgai lavintus judesius sekant kitos lyties
elgesiu. Juos taip pat galima būtų laikyti homoseksualumo
įrodymais, tačiau tiesa ta, kad toks elgesys būdingas tikrai ne
visiems homoseksualams. Ne ką rečiau jie pasižymi normaliu,
savo lyčiai būdingu elgesiu. Demonstratyvi vyrų vaidyba,
manieringas elgesys, sentimentalūs žvilgsniai, nenatūralus
baikštumas, nuolatinis ieškojimas atramos, koketavimas, o
moterų pabrėžtinas šaunumas, cinizmas, nutrūktgalviškumas,
valdingumas - tai tik skoliniai, reikalingi konkrečiam tikslui
siekti. Tad nieko nuostabaus, kad homoseksualą galima pažinti
iš elgesio, kaip ir tai, kad jie vienas kitą atpažįsta — tiesiog jie
patys save rodo.
3. Lytinių organų anomalijos plačiai aprašytos literatūroje.
Nuo jų tiek pat dažnai kenčia ir normalūs žmonės. Savo studijoje
„Apie organų menkavertiškumą“ aš priėjau išvadą, kad jei
žmogus turi kokių nors organinių trūkumų, tai dažniausiai jie
susiję su jo lytinių organų nepakankamu išsivystymu. Šis
teiginys rodo, kad nepakankamai išsivystę lytiniai organai lemia
tai, kad ir kiti organai funkcionuoja nevisavertiškai, taigi visa
individo biologinė sistema verčia jį jaustis silpnam. Šis silpnumo
jausmas dažniausiai pasireiškia sustiprintu savisaugos siekiu ir
atsargumu gyvenimo

242 HOMOSEKSUALUMO PROBLEMA

problemų atžvilgiu, o ypatingais atvejais veda į bet kokio
sprendimo vengimą arba į lengvesnio kelio paieškas.
Atsižvelgus ir į visus kitus kritiškai suvoktus faktus peršasi
išvada, kad homoseksualumas - tai silpnadvasių žmonių,
siekiančių apeiti seksualinę problemą, sprendimas. Ši išvada
teisinga net lytinių organų anomalijų atveju, nes fimozės arba
padidėjusio klitorio faktas nėra lemiamas homoseksualumo
vystymosi veiksnys. Daug svarbesnis gali būti klaidingas
žmogaus įsitikinimas, esą jis nevisavertis dėl to, kad jo fizinis
išsivystymas neatitinka normos.
4. Anksti pasireiškianti antipatija kitos lyties asmenims tik
paviršutiniškam požiūriui gali pasirodyti kaip causa movens34
arba įgimto homoseksualumo ženklas. Tai daug panašiau į
tendencingą apsisaugojimą nuo normos, besiremiantį
įvairiausiais vaiko patyrimais ir išgyvenimais tiek, kiek jie tam
tinka. Vienais atvejais perdėta baimė ir pagarba vienam iš tėvų
veikia generalizuojančiai34 35 ir skatina ilgam nusigręžti nuo
priešingos lyties, o kitais atvejais stiprus išlepinimas ir vienpusis
prisirišimas verčia vaiką vengti ryšių su priešinga lytimi bijant
niekada nepatirti tokios pat šilumos. Be to, neryžtingus
berniukus veikia neigiamas, kartais net priešiškas moters
įvaizdis pasaulinėje literatūroje, o mergaites — dažnai girdimos
perdėtos kalbos apie lytinio gyvenimo ir gimdymo kančias bei
pavojus, apie magišką meilės ir vyrų galią, apie santuokos
sunkumus ir baisią vyrų neištikimybę.

34
Skatinančioji priežastis (lot.).
35
Generalizacija - patyrimo apibendrinimas, išplėtimas, jo perkėlimas iš
vienos situacijos į kitą.

3.Apibendrinimas ir galutinės išvados 243

 Neryžtingas vaikas lengvai pasinaudos šiais įspūdžiais
formuodamas savo neigiamą nuostatą meilės atžvilgiu. Ilgainiui
jis išmoksta matyti tik tamsiąsias kitos lyties puses.
4. Daugelis autorių homoseksualių sapnų ir fantazijų
pasireiškimą laiko homoseksualizmo įgimtumo ir neišvengiamo
jo vystymosi įrodymu. Tai drąsi, tačiau neteisinga prielaida, kuri,
plisdama raštu ir žodžiu, daug prisideda prie homoseksualizmo
įtvirtinimo, kaip, beje, ir kitos prielaidos. Nuo tada, kai mokslas
sapnus ir fantazijas ėmė laikyti vaizdinėmis psichinių procesų
išraiškos formomis — nuo to meto jau praėjo nemažai laiko, - jų
dinamiką reikėtų suvokti kaip individo pasirengimą, o ne kaip
nuolatinę jo būseną, kaip galimybę, o ne kaip faktą. Taip pat ir
Froidas, kurio sapnų interpretavimo metodas reiškė svarbią
pažangą toje srityje, mažai atsižvelgė į šią aplinkybę. Jo
nepalaužiamas polinkis visuose sapnų vaizdiniuose matyti tik
seksualinius troškimus ir simbolius sutrukdė jam seksualinėse
sapno išraiškos formose įžvelgti platesnį kontekstą. Kadangi
sapnas, kaip man pavyko nustatyti, yra tarsi bandomasis
situacijos įvertinimas ir reiškia tam tikrą pasirengimą būsimam
gyvenimui, homoseksualius sapnus ir fantazijas, jei jie nėra
tiesiog seksualinė kitų gyvenimiškų situacijų išraiška, reikia
suprasti daugių daugiausia kaip bandymą pagrįsti tariamą
homoseksualumą, o tuo, tiesą sakant, nesame tikri.
Negalime nepaminėti itin svarbaus tolesnio rengimosi būdo
nemiegant, kuris suteikia iškrypimui pagrindinį ramstį, tačiau
kurį daugelis klaidingai laiko įrodymu: tai nuolatinis dėmesio
nukreipimas nuo kitos lyties į savąją. Tai tiesiausias kelias savo
homoseksualumą paversti šablonišku ir mechaniniu reiškiniu.

244 HOMOSEKSUALUMO PROBLEMA

 5. Iš tiesų homoseksualai gana dažnai pasakoja, kad nuo
ankstyviausios vaikystės jie jautė vienpusišką polinkį savosios
lyties atstovams arba akivaizdžiai teikė pirmenybę kitos lyties
žaidimams ir įpročiams. Tokie pomėgiai, aišku, reiškia ne ką
kita, kaip blogą pasirengimą savosios lyties vaidmeniui, ir gali
būti nesunkiai suprasti įvertinus vaikystės situaciją. Pavyzdžiui,
auginant silpnos sveikatos, be to, vienturtį, berniuką galima
pridaryti daugybę auklėjimo klaidų, kurios jį stums mergaitiško
vaidmens link. Šis polinkis netinkamo vaidmens link gali
sustiprėti, jei vaikas ilgą laiką neįsisąmonina savosios lyties
vaidmens arba jei dėl nuolatinio lepinimo jis linksta į pasyvumą,
kurį patogiau praktikuoti mergaitišku vaidmeniu. Mergaitėms
dažnai atsitinka, kad tėvų noras turėti berniuką taip stipriai
atsispindi auklėjime, jog berniukiškas vaidmuo joms tiesiog
primetamas. Ankstyvas meilumas tai pačiai lyčiai - net ir
seksualiai nuspalvintas - pasitaiko gana dažnai ir jį daug
lengviau patenkinti, kita vertus, ankstyvas normalus seksualinis
gyvenimas susiduria su daug didesniais pavojais ir bausmėmis,
kurie tiesiog atbaido nuo priešingos lyties.
6. Tai, kad šeimoje ar giminėje pasitaiko keli
homoseksualai, ne vieną autorių verčia manyti, jog šis
iškrypimas paveldimas. Tačiau pažvelgę atidžiau pamatysime,
kad vienodai mąstančių tos pačios šeimos narių
silpnavališkumas ir nesaugumo jausmas dažniausiai juos nuveda
tuo pačiu keliu arba kad neteisinga šeimyninė auklėjimo
tradicija sulaukia tokių pačių arba panašių rezultatų. Ypač tai
pasakytina apie tas šeimas, kuriose iš kartos į kartą persiduoda
liguistas paikinimo įprotis arba ypatingas griežtumas.

3.Apibendrinimas ir galutinės išvados 245

Ne kartą esu stebėjęs homoseksualius vaikus, kurių motinos yra
seserys, pasižyminčios griežtumu ir valdingumu.
Iš to, ką čia išdėstėme, darosi pakankamai aišku, kad
homoseksualumas - tai socialinio auklėjimo klaida. Tyrinėjant
pacientą individualiosios psichologijos metodu paprastai
išaiškėja tokie faktai: nepasirengimas savo lyties vaidmeniui,
klaidingi išsiauklėjimo pagrindai ir neteisingas kūniškų trūkumų
suvokimas. Ši liga - daugiau nei galime tikėtis - reiškia kitos
lyties ir kartu žmonių giminės išsaugojimo neigimą. Dėl šios
priežasties ji teisingai laikoma antikultūriniu reiškiniu. Kadangi
ji yra stipraus nepasitikėjimo savimi, nusivylimo ir pesimizmo
išraiška, pasitenkinanti gyvenimu mažame ratelyje, be jokio
sąlyčio su kita lytimi, kiekvieną kartą, kai gyvenimas pasunkėja
ir dėl to sustiprėja visuotinis nesaugumo jausmas bei
susvetimėjimas, homoseksualų skaičius ima augti, kol virsta
masiniu reiškiniu. Be to, kaip rodo istorija, tais laikais, kai
moterų reikšmė visuomeniniame gyvenime sustiprėjo, didžiulė
masė silpnavalių vyrų stengėsi vis labiau nuo jų atsiriboti ir šalia
kitų savisaugos priemonių pasidavė dar ir homoseksualumui.
Psichologinis poveikis gali išgydyti homoseksualumą ar bent
jau pagerinti situaciją. Vis dėlto neturėtume tikėtis lengvo darbo,
ypač jei liga įsisenėjusi. Ši užduotis panaši į bailio išgydymą,
kuomet žmogų, nuolat ieškantį lengviausio kelio, norime taip
pakeisti, kad jis nesvyruodamas prisiimtų visus gyvenimo
reikalavimus. Kiti terapiniai bandymai, tarp jų hormonų terapija,
lytinių liaukų persodinimas ir t. t., atrodo, neduoda jokių
padrąsinančių rezultatų. Aš pats turėjau progą stebėti kelis

246 HOMOSEKSUALUMO PROBLEMA

nepavykusius atvejus. Vis dėlto lengvesniais atvejais dažnai
užtenka ir savigydos. Kartais padeda ir tam tikros procedūros.
Taigi jei norite suprasti homoseksualumo reiškinį,
paprasčiausias ir visapusiškiausias apibrėžimas būtų toks:
homoseksualizmas — tai nevykęs ir klaidingas paliatyvas 36.

Manau, kad šios pastabos, kurios visiškai atitinka mūsų

individualiosios psichologijos ir neurozių tyrimų rezultatus,
pakankamai nušviečia homoseksualumo klausimą.
Apibendrinus visus mums žinomus atvejus ir susumavus visus
homoseksualumo bruožus bei paskatas, neabejotinai peršasi
tokios išvados:

1. Jokie fiziopatologiniai veiksniai (moteriškas būdas,

endokrininiai sutrikimai, dirbtinis arba įgimtas
eunuchoidizmas37 ir t. t.) neverčia individo ieškoti
seksualinio pasitenkinimo kitoje lytyje. Priešingai, tokiais
atvejais iškrypimą lemia mąstymo klaida.

2. Teorijos, kalbančios apie neišvengiamas

homoseksualumo priežastis, apie jo įgimtą charakterį ir
nekintamumą, tėra mokslinis prietaras.

36
Paliatyvas - vaistas, lengvinantis ligos reiškinius, bet neveikiantis jos
priežasties.
37
Eunuchoidizmas - kūno sandaros pakitimai (lyties organų ir antrinių lytinių
požymių neišsivystymas, skeleto disproporcija - trumpas liemuo ir ilgos
galūnės, nutukimas) dėl nepakankamo lytinių liaukų vystymosi.

3.Apibendrinimas ir galutinės išvados 247

 3. Varomuoju ir įtvirtinančiu homoseksualizmo faktoriumi
reikia laikyti tam tikrą vienašališką homoseksualią
perspektyvą, kuri kyla iš priešingos lyties partnerio baimės
ir kaip apsauga gali anksti susiformuoti egoistiškiems ir
liguistai ambicingiems vaikams.

4. Homoseksualumas pasireiškia kaip nepasisekusi žmonių,

pasižyminčių aiškiu menkavertiškumo jausmu,
kompensacija, ir savo nesveikais socialiniais veiksmais
visiškai atitinka paciento nuostatą bendruomeniškumo
problemos klausimu.

5. Taigi jis yra tariamo bejėgiškumo maištas prieš

reikalavimus, natūraliai kylančius iš visuomeninio
gyvenimo. Jo tikslas - fiktyvus savojo pranašumo triumfas.
Jei tyrinėdami homoseksualo (tas pats tinka ir
homoseksualioms moterims) charakterį, kreipsime dėmesį
ne tik į seksualinius simptomus, pastebėsime, kad jo
elgseną lemia jo gyvenimo linija, kuri, sąlygojama
menkavertiškumo jausmo, įvairiais triukais, asocialiu
elgesiu ir maištingais veiksmais siekia fiktyvaus
pranašumo jausmo. Šio maišto šaknys - kovinga, priešiška
vaiko padėtis šeimoje.

6. Nepakantumas homoseksualizmui kyla spontaniškai ir yra

pagrįstas bendrystės jausmu. Priklausomai nuo socialinių
santykių jis gali stiprėti arba silpnėti. Bet kuriuo atveju
homoseksualai visuomet susidurs su visuomenės
priešiškumu, teisiniais suvaržymais ir kaltinimais
nuodėme.

248 HOMOSEKSUALUMO PROBLEMA

7. Privalome liautis laikyti homoseksualumą nusikaltimu,
nes homoseksualai yra žmonės, suklaidinti visiems
bendros mąstymo silpnybės, nes jų įsitikinimą stiprina
įvairūs moksliniai prietarai ir jie negali būti baudžiami už
vidinės savigynos veiksmus, paskatintus situacijos,
kurios nei jie, nei mokslas iki šiol nesuprasdavo. Kaip ir
kitų ligų atveju, valstybė turėtų pasirūpinti
homoseksualumo neurozės gydymu.
 Asmenvardžių rodyklė

Adleris (Adler), Alfredas 5, 6, 8, 9, 12, 13, 19, 23, 28, 225

Ansbacher, Hainz L. 19
Arcybaševas, Michailas 178
Aristofanas 191
Binė (Binet), Alfredas 188, 238
Blochas (Bloch), Ivanas 189
Džeimsas (James), Viljamas 23
Elisas (Ellis) 239
Erotas (mit.) 190, 192, 236
Ezavas (bibl.) 134
Flysas (Fliess), Vilhelmas 188
Freitagas (Freytag), Gustavas 49
Froidas (Freud), Zigmundas 6, 116, 188, 216, 236-238, 240, 244
Hačinsonas (Hatchinson), Džonatanas 213
Havelokas (Havelock) 239
Hikmenas 153
Hiršfeldas (Hirschfeld), Magnusas 188, 189, 239
Hochzingeris 213
Holas (Hali), Granvilis Stanlis 220, 239
Homeras 116
Jėzus Kristus 64, 147
Jokūbas (bibl.) 113, 134

250
Jungas (Jung), Karlas Gustavas 6
Juozapas (bibl.) 113
Kirnau (Kiernau) 239
Kraftas fon Eblingas (Kraft von Ebling), Richardas 188, 189, 238,
239
Krepelinas (Kraepelin), Emilis 239
Mairet, Phillipe 19
McDougall 38
Molis (Moll), Albertas 189
Napoleonas 65
Nekė (Naecke) 239
Pfungstas (Pfungst), Oskaras 188
Pestalocis (Pestalozzi), Johanas Heinrichas 122
Simonidas 113, 114
Smitas 220
Šekspyras (Shakespeare), Viljamas 129
Šrekeris (Schrecker), Paulis 201
Šrenkas-Nocingas (Schrenk-Notzing), Albertas 189, 238
Šteinachas (Steinach), Oigenas 239
Veiningeris (Weininger), Otas 239
Žanė (Janet), Pjeras 188

251
 Turinys

Phillipe Mairet. Apie autorių ir jo darbą ................................. 5

Gyvenimo mokslas
Pirmas skyrius. Mokslas gyventi .......................................... 23
Antras skyrius. Menkavertiškumo kompleksas ..................... 40
Trečias skyrius. Pranašumo kompleksas ............................... 55
Ketvirtas skyrius. Gyvenimo stilius ...................................... 69
Penktas Ankstyvieji prisiminimai ......................................... 82
Šeštas skyrius. Nuostata ir judesiai ....................................... 95
Septintas skyrius. Sapnai ir jų interpretacija ....................... 108
Aštuntas skyrius. Problemiški vaikai ir jų auklėjimas. ........121
Devintas skyrius. Bendravimo problemos ir socialinis
prisitaikymas .................................................................... 138
Dešimtas skyrius. Socialinis jausmas, sveikas protas ir
menkavertiškumo kompleksas ......................................... 149
Vienuoliktas skyrius. Meilė ir santuoka............................... 160
Dvyliktas skyrius. Seksualumas ir seksualinės problemos .. 172
Tryliktas skyrius. Pabaiga .................................................... 182
Homoseksualumo problema
I. Iškrypimas kaip seksualinė gyvenimo linijos
išraiška .............................................................................187
II. Specialioji dalis ir kazuistika .......................................203
III. Apibendrinimas ir galutinės išvados ...........................236

Asmenvardžių rodyklė .........................................................250

 Adler, Alfred
Ad36 Gyvenimo mokslas; Homoseksualumo problema / Alfred Adler; iš anglų ir
vokiečių kalbų vertė Kęstutis Choromanskis. — Vilnius: Margi raštai,
2011. — 253 p. Vardų r-klė: p. 250-251.
ISBN 978-9986-09-421-0
Knygoje spausdinami du populiarūs austrų psichologo A. Adlerio veikalai:
„Gyvenimo mokslas“ ir „Homoseksualumo problema“. Pirmajame remiantis
individualiosios psichologijos mokyklos principais aiškinama, kaip formuojasi
menkavertiškumo kompleksas ir kokiais būdais žmogus mėgina jį kompensuoti.
Antrajame veikale autorius aiškina žmogaus homoseksualumo kaip seksualinio
iškrypimo prigimtį ir jo terapiją.

UDK 159.923+613.88+616.89-008

Alfred Adler
Gyvenimo mokslas
Homoseksualumo problema

Iš anglų ir vokiečių kalbų vertė

Kęstutis Choromanskis
Redaktorius Antanas Rybelis
Apipavidalino Aurelijus Petrikauskas

SL 319. 2011 11 03. Tiražas 1000 egz.

Išleido leidykla „Margi raštai“, Laisvės pr. 60, LT-05120 Vilnius.
Spausdino AB „Spauda“, Laisvės pr. 60, LT-05120 Vilnius.