Lietuvos aklųjų biblioteka informuoja – visos teisės saugomos.

Remiantis Autorinių
ir gretutinių teisių įstatymo 25 straipsniu, specialiųjų formatų leidinių prieiga
suteikiama tik regos negalią, skaitymo sutrikimų turintiems skaitytojams ir kitiems
asmenims, kuriems dėl fizinės negalios yra neprieinami įprastų formatų leidiniai. Už
neteisėtą įrašų platinimą numatyta atsakomybė.
Ryunosuke Koike

Budistų vienuolio patarimai, kaip susikurti pilnatvę

Iš japonų kalbos vertė Jurgita Ignotienė

Vilnius, Alma littera, 2019

Projekto „MoBiLait: mokymosi galimybių atvėrimas žmonėms, negalintiems skaityti

įprasto spausdinto teksto, per Lietuvos bibliotekų tinklą” leidinys.

Pritaikytos kopijos rengėjas: Mykolo Romerio universiteto biblioteka, 2020

Versta iš: 貧乏入門

Koike Ryunosuke, Discover 21,

Inc., Tokyo, Japan, 2009

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno

Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose

arba archyvuose, draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais
atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam
skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-01-3776-5

貧乏入門 小池龍之介

Copyright © 2009 by Koike Ryunosuke

Original Japanese edition published by Discover 21,

Inc., Tokyo, Japan

Lithuanian language edition is published by arrangement with Discover 21, Inc.

Viršelio nuotraukos © Jesus Sanz, ID:160322201 / „Shutterstock”; © voyata, ID:

1308892057 / „Shutterstock”

© Vertimas į lietuvių kalbą, Jurgita Ignotienė, 2019

© Leidykla „Alma littera”, 2019

Turinys
Pratarmė. Mano turtingas gyvenimas be pinigų 6
1 skyrius. Sumažinkime daiktų 14
1. Daugiau daiktų – daugiau netvarkos mintyse 14
Ar mano daiktai – tai aš?! 15
Ar žala mano daiktams – tai žala man?! 17
Nelaimė turėti 18
Kodėl siekiame turėti? 19
2. Menas išmesti 21
Kodėl negalime išmesti? 21
Pirkti be reikalo, o ne išmesti – štai kur tikrasis švaistymas 22
Patiriame džiaugsmą išmesdami – pradėkime nuo to, su kuo lengva skirtis 22
Turi pinigų – daiktų nebereikia 23
2 skyrius. Kodėl siekiame turėti pinigų? 24
1. Kodėl daiktai neatneša laimės? 24
Norisi dar ir dar... Troškimų 3D 25
Kodėl mus taip traukia tai, ko negalime gauti? 27
Sistema, kurioje nerasime laimės 28
2. Kodėl norisi kaupti pinigus? 29
Pinigų atsiradimo priežastys 29
Kodėl trokštame užkariauti pasaulį? 31
3. Troškimų mechanizmas 32
Taupymo spąstai 32
Mažiau kančių – daugiau malonumo? Kaip apsigauna mūsų smegenys 33
Kur nuveda pinigų vaikymasis? 34
Tikros kančios ir tariamo malonumo spąstai 35
Ar otaku iš tikrųjų laimingi? 36
Šiek tiek skausmo ir šiek tiek laimės užtikrins neblogą gyvenimą 37
4. Trys požiūriai į troškimus 38
Troškimų pildymas, vienų norų keitimas kitais 39
Pavojai, tykantys neigiant troškimus 40
Pažvelgus į „žoliavalgių” vyrų vidų... Puikybės aistra 41
Troškimų nepažįstančiose širdyse... Pykčio aistra 42
Teorija, kodėl nereikia pramogų 43
Bejėgystės priežastys 45
3 skyrius. Tikra laimė. Tariama laimė 46
1. Kaip tampame nelaimingi 46
Neleiskime mūsų mintims perrašyti tikrovės 47
Tikroji „ne aš” būsenos reikšmė 48
Kodėl sklinda neigiamos nuomonės? 51
2. Kaip tapti laimingam 52
Pirmoji laimės jausmo sąlyga: sutelktas protas 52
Antroji laimės jausmo sąlyga: viskas taip, kaip manome 53
Trečioji laimės jausmo sąlyga: jokių dvejonių 55
3. Gebėjimo susitelkti lavinimas pagal budistus 57
Laimės paslaptis – gebėjimas susitelkti 57
Minčių srauto stabdymas susitelkiant į stimulus 58
Būdai susitelkti kasdieniame gyvenime 60
4 skyrius. Kaip leisti pinigus, kad būtume laimingi? 62
1. Kaip pinigai daro mus nelaimingus? 62
Kada leisdami pinigus jaukiame savo mintis 62
Rinkimės ramesnį kelią ir susitelkime į jį 64
2. Pirkime daiktus, kurių reikia, o ne kurių norisi 65
Reikalingiems daiktams šykštime, nereikalingiems – išlaidaujame 65
Džiaugsmas pirkti gerus daiktus 66
Daiktai, kuriems nereikėtų gailėti 67
Trys stimulai: pinigų kaupimas, taupumas ir šykštumas 67
3. Sąrašas „Reikia” ir sąrašas „Noriu” 68
Būtinų ir norimų daiktų sąrašas 68
Sudėliokime prioritetus 69
4. Mano turtingas gyvenimas be pinigų. Antroji dalis 70
Daiktai, reikalingi meditacijos erdvei 70
Nepriklausomas nuo pinigų „aš” 71
„Prabangus” maistas 71
Virtuvės reikmenys turėtų būti praktiški ir tarnauti ilgai 73
Nereikia gausybės drabužių 74
Smilkalai ir mobilusis telefonas – kiek jie „reikalingi” 75
Kodėl dviratis? 75
5. Šykštumo žala 76
Šykštumas prišaukia nelaimę 77
Neprisirišti prie pinigų, net kai jų gausu 77
6. Kaip leisti pinigus, kad jie teiktų dar daugiau laimės 79
Keitimasis ir išmetimas 79
Kodėl dovanos kitiems neatneša laimės? 80
Laimė naudoti pinigus kitų labui 81
Pabaigai. Proga revoliucijai 82
Pratarmė. Mano turtingas gyvenimas be pinigų

Įdomu, kokios mintys šauna į galvą perskaičius pavadinimą „Budistų vienuolio

patarimai, kaip susikurti pilnatvę”?

Iš pradžių trumpai papasakosiu apie savo „kuklią buitį”. Ją susikūriau siekdamas

laisvės nuo pinigų – stengdamasis riboti išlaidas ir turėti kuo mažiau daiktų,
nesvarbu, kokios būtų finansinės galimybės.

Pirmiausia apie būstą.

Dar visai neseniai gyvenau nuomojamame bute – jį vadinau „šventove”

(Cukujomidži – Mėnulio šventykla) – už stiklo parduotuvės, gyvenamųjų namų
kvartale palei geležinkelį netoli Gotoku šventyklos Setagajos seniūnijoje, Tokijuje 1.
Tai buvo dviejų kambarių – keturių su puse ir trijų tatamių dydžio 2 – butas sename
mediniame name, pastatytame Šiovos laikotarpio ketvirtajame dešimtmetyje 3; aš
daugiausia laiko praleisdavau trijų tatamių dydžio kambaryje.

Nusprendžiau nuomotis šį butą, nes man patiko senamadiškas jo stilius – senas

medis ir langai, sudalyti bambukiniais skirtukais. Be to, turėjau tikslą neišlaidauti
būstui, neleisti pinigams diktuoti sąlygų, o čia nebuvo vonios, tualetas – japoniško
stiliaus (šiuolaikiniai žmonės tokius ne itin mėgsta) 4.

Į kambarį pakliūdavo tik vakarinės saulės šviesa, bet, laimė, už namo glaudėsi
beveik šešių tatamių dydžio sodas. Jame pasistačiau metalinę statinę ir, prileidęs
vandentiekio vandens, vasarą maudydavausi lyg vonioje.

1
Tokijas suskirstytas į 23 seniūnijas. Setagaja – gausiausiai apgyvendinta, antra pagal plotą seniūnija,
nusidriekusi pietvakarinėje miesto dalyje ir gerokai nutolusi nuo centro. (Čia ir toliau – vertėjos
pastabos.)
2
Tatamis – keturkampis storas šiaudinis demblys, tiesiamas ant grindų. Tradiciškai tatamiais
matuojamas patalpų plotas. Vieno tatamio dydis – maždaug 1,65 m2. Taigi vieno kambario plotas buvo
maždaug 7,5 m2, o kito – maždaug 4,7 m2.
3
Japonijoje metai skaičiuojami pagal vadinamąsias imperatorių valdymo eras. Šiovos laikotarpis, arba
Šiovos era, – tai laikotarpis nuo 1926 m. iki 1989 m. Ketvirtasis šio laikotarpio dešimtmetis atitinka
laikotarpį nuo 1955 m. iki 1965 m.
4
Tradicinis japoniškas tualetas yra tupykla.

6
Mėnesio nuomos kaina – 45 000 jenų 5.

Dabar apžvelkime daiktus.

Jų turiu tiek mažai, kad svečiai dažniausiai nustemba, nes namai atrodo beveik tušti.
Svarbiausią mano turtą sudaro: valgomasis ir rašomasis stalai, keletas budistinių
sutrų ir rašymo reikmenys, sieninis laikrodis, dujinė viryklė ir stalo įrankiai, puodai,
indas rauginimui. Jau kokius penkerius metus pats užsiraugiu daržovių 6.

Mano drabužiai: du komplektai vienuolio drabužių ir kimono. Kostiumų beveik

niekada nedėviu, bet vieną eilutę laikau toms progoms, kada jis tiesiog būtinas.
Tiesa, studijų metais kostiumus vilkėdavau.

Stengiuosi išsiversti su kuo mažiau elektros prietaisų – man pakanka krosnelės

duonai ir sausainiams išsikepti ir šaldytuvo maisto produktams laikyti. Kartą,
maždaug pusę metų, esu mėginęs gyventi be šaldytuvo, bet turiu prisipažinti – buvo
sunku. Dar neapsieinu be elektros lempučių ir kompiuterio. Kompiuteris
reikalingas, kad galėčiau atnaujinti informaciją savo interneto svetainėje. Mobilųjį
telefoną vis dar turiu, nors galvoju atsisakyti. Tiesa, redaguojant šią knygą pasitaikė
puiki proga ir aš nutraukiau mobiliojo ryšio paslaugų sutartį.

Jeigu atmintis neapgauna, tai yra visi mano turimi elektros prietaisai. Per mėnesį už
elektrą sumoku nuo 800 iki 900 jenų. Abonentinis mokestis sudaro apie 450 jenų,
taigi permoku maždaug 200–300 jenų.

Ką dar turiu? Dviratį susisiekimui ir – oi, buvau bepamirštąs – seną žibalinę

krosnelę. Esu laibas: vasaros karštis man nebaisus, bet žiemos šaltį ištveriu sunkiai.
Todėl žiemą kainuoja žibalas krosnelei.

Daiktus perku gero dizaino, pagamintus iš kokybiškų medžiagų, kad galėčiau jais
ilgai naudotis, – apie tai išsamiau papasakosiu kituose knygos skyriuose. Pirkdamas
nekreipiu dėmesio net į šiek tiek aukštesnę kainą. Tai be galo svarbu norint
nesuubagėti.

Taigi maždaug tiek turto ir bus. Toliau pakalbėkime apie mano išlaidas.

5
2018 m. vidutinis darbo užmokestis Japonijoje buvo maždaug 300 000 jenų (apytiksliai 2400 eurų).
6
Daržovės rauginamos ryžių sėlenų, vadinamų nuka, košėje. Toks rauginimo būdas vadinamas
nukadzuke (nukazuke).

7
Be sumos, išleidžiamos už elektrą ir žiemą už žibalą, kas mėnesį maždaug 2000–
3000 jenų sumoku už dujas. Kainuoja, nes maistą gaminuosi pats ir ryžius verdu ant
ugnies moliniame puode 7, o valgau du kartus per dieną.

Dar apie 1000 jenų per mėnesį sumoku už vandenį – nedaug, nes vonios ir
skalbyklės neturiu ir vandenį vartoju daugiausia maistui gaminti.

Skalbiniai? Nešioju tik vienuolio drabužius, o jie beveik nesusipurvina, nes nevalgau
riebaus maisto, mažai prakaituoju. Skalbti kas tris keturias dienas, mano galva,
gana. Vasarą drabužius mazgoju rankomis – kai prausiuosi metalinėje statinėje
sode, o žiemą, keliaudamas į viešąją pirtį, pakeliui užsuku ir į skalbyklą.
Apsilankymas pirtyje kainuoja apie 450 jenų, panašiai atsieina ir skalbimas.

Daugiausia pinigų, kaip ir galima tikėtis, išleidžiu maistui. Gal nuskambės

pretenzingai, bet ekologiškiems ryžiams, daržovėms, prieskoniams ir pagardams
kiekvieną mėnesį išleidžiu nuo 15 000 iki 25 000 jenų. Ekologiški produktai už
įprastus brangesni daugiau nei 20 procentų, kai kurių kaina skiriasi net dvigubai,
bet žuvies ir mėsos nevalgau, taigi tos sumos visiškai pakanka.

Toliau – ryšių paslaugų išlaidos. Mobiliojo telefono atsisakiau, bet interneto

mokestis liko. Internetas skirtas informacijos sklaidai, todėl jis – būtinas.

Prie išvardytų išlaidų dar reikėtų pridėti sumas, skiriamas transportui, pramogoms
ir socialinėms reikmėms.

Tačiau nuo tada, kai nusprendžiau atsisakyti šiandien įprastų laisvalaikio leidimo
būdų, dažniausios mano pramogos – tai pasivaikščiojimas parke arba apsilankymas
kavinėje. Kartais į kavinę ar parką einu ko nors parašyti arba susitikti su draugais.
Retsykiais nuvažiuoju į atokiau nuo namų esančią pirtį. Kartą porai dienų buvau
nukakęs prie Idzu Nagaokos karštųjų versmių 8, man ten patiko, bet daugiau taip ir
neapsilankiau.

Štai tiek tų mano pomėgių – jiems per mėnesį išleidžiu vidutiniškai 4000–5000 jenų.
Nei kompaktinių plokštelių, nei knygų neperku, todėl išlaidų nedaug.

7
Šiandien ryžius įprasta virti elektriniuose, specialiai tam skirtuose puoduose.
8
Onsen – karštosios versmės, arba terminių vandenų pirtys, yra vienos populiariausių poilsio vietų. Idzu
Nagaokos karštosios versmės (Izu Nagaoka onsen) yra Idzu pusiasalyje, Šidzuokos prefektūroje, maždaug
176 km į pietvakarius nuo Tokijo.

8
Knygų neperku, pats rašau – nenoriu nieko įžeisti, tiesiog studijų metais perskaičiau
jų kalnus, o ir dabar nuolatos „skaitau”: per meditacijas narplioju įvairiausią į mano
sielą iš praeities įrašytą informaciją. Kitaip tariant, šiuo metu noriu pasinerti būtent į
tokį „skaitymą”: analizuoti žmonių sielų sandarą ir savo paties praeitį,
naudodamasis milžiniška biblioteka savo viduje.

Taigi iš viso šiuo metu per mėnesį išleidžiu maždaug 50 000 jenų. Jeigu pridėtume ir
nuomą, kurią anksčiau mokėdavau, gautume, kad mano mėnesinės išlaidos yra ne
didesnės nei 100 000 jenų.

Na, o dabar įvertinkime pajamas. Jas sudaro aukos už meditacijas, kurias pavadinau
„Sėdimosios meditacijos dzadzen sesijomis”: kartais aukų dėžutėje randu netikėtai
daug – net iki 150 000 jenų. Dar pridėkime kelių šimtų tūkstančių jenų atlygį už
viešas paskaitas ir pamokas, kurias skaitau įvairiuose kursuose, ir turėsime visai
nemenką sumą.

Šiuos pinigus, kaip ir honorarus už knygas, buvau net pamiršęs, bet kai vieną dieną
prisiminiau – buvo gerokai prisikaupę. Taip išsipildė mano sena svajonė įrengti
erdvę sėdimosioms meditacijoms dzadzen – aš įsigijau kuklias patalpas. Aišku, tas
pastatas tikriausiai nė iš tolo nepanašus į tą, kurį jūs dabar regite savo vaizduotėje,
jis buvo pigus ir labiau priminė statybų bendrovės sandėlį, bet čia gali susirinkti
gerokai daugiau žmonių nei bute, be to, atpuolė prievolė kas mėnesį mokėti
nuomą.

Dėl ateities esu visiškai ramus. Žinau, kad per mėnesį man pragyventi užtenka 50
000 jenų. Nes už 50 000 jenų galiu nusipirkti visko, ko tik noriu, net nežiūrėdamas į
kainas. Tiesa, norų beveik neturiu.

O jeigu Japonijos ekonominė padėtis toliau prastės, pinigų mažės ir mes liksime be
nieko?.. Sutikite, kad šis „nerimas”, šiandien tikriausiai slegiantis daugybę žmonių,
visai nepriklauso nuo to, turi jie pinigų ar ne.

Man teko girdėti, kad daugėja jaunų žmonių, kurie galvoja, kad jau dabar,
jaunystėje, reikia pradėti kaupti pinigus senatvei, nes, kai pasens, nebus kas jais
rūpinasi, o jeigu dar šeimos nesukurs, tai kokį dešimtmetį reikės vieniems gyventi
toli gražu nepigiai kainuojančiuose senelių namuose.

Bet, mano nuomone, jeigu jau taip nutiktų ir Japonija patirtų nuosmukį, visuomet
netoliese rasime lauką, kurį galėtume suarti. Jeigu kartais mus įvarytų į kampą, šiek

9
tiek apkarpytume išlaidas ir kuo puikiausiai išsiverstume net su kur kas
mažesnėmis pinigų sumomis.

Kol sieloje ramybė, esame nepriklausomi nuo pinigų. Tada turime jų ar ne –

jaučiame pilnatvę. Turime jų ar ne – esame laimingi. Jeigu nuoširdžiai tikėsime, kad
išgyventi įmanoma, jeigu gyvensime pagal savo išgales, būsime nepajudinamai tvirti
ir ramūs.

Tikriausiai jau pagalvojote, kad aš vienuolis, bepigu man taip kalbėti. Būsiu atviras:
mano metų paprasti jauni vienuoliai laisvalaikiu rengiasi ir laiką leidžia taip pat, kaip
ir jų bendraamžiai.

Maža to, vyriausieji šventyklų vienuoliai kur kas geriau finansiškai apsirūpinę nei
eiliniai įmonių tarnautojai. Daugelis vairuoja po du prabangius automobilius, yra
išrankūs maistui daug labiau už mus: tik ir girdi skundžiantis, kad jiems neskanu tas
ar anas.

Trumpai tariant, aš galiu gyventi taip ne todėl, kad esu vienuolis. Ir visai nebūtina
tapti vienuoliu norint taip pakeisti savo gyvenimą.

Lygiai taip pat laimingi galime būti visur: ir Japonijoje, ir Butane. Laimės nebūtina
ieškoti iliuzija „neturtingas, bet toks taurus” apgaubtame „kur nors, tik ne čia”:
Butane, Tibete ar Pietryčių Azijoje. Skirtumą lemia mūsų pačių pastangos būti
ramiais ir laimingais, nepaisant pinigų, kitų žmonių ar aplinkos. Visi gali tapti laisvi,
jei tik stengiasi.

Tarkim, neturiu nuolatinio darbo ir mano mėnesinės pajamos tik 120 000–130 000
jenų. Daiktų, kurių noriu, daug, bet negaliu jų sau leisti. Gyvenu irgi visiškai ne ten,
kur norėčiau. Ar jums neatrodo, kad daugybė žmonių taip kankinasi?

Tačiau tai nėra kančia, kurią sukelia pats būstas ar daiktai, tai kančia, kad į tokius
namus negaliu pasikviesti svečių, negaliu pasididžiuoti prieš draugus. Kitaip tariant,
tai skausmas, kylantis iš minčių: „Ką pagalvos žmonės? Kaip pasirodysiu prieš
kitus?”

Bet dar giliau įsišaknijęs nerimas: „O kaip atrodysiu pats sau?” Mus kamuoja savęs
vertinimas: „Jeigu gyvensiu tokiame name, būsiu menkiau gerbiamas.”

O kas atsitiktų, jeigu išsilaisvintume iš tokių minčių?

Kaip manote, ar nevertėtų bent kartą pamėginti?

10
Atsikratyti daiktų. Neleisti pinigų, pagyventi laisvėje nuo jų, net jeigu uždirbate
pakankamai.

Ir pajusti, kaip tai yra patogu. Esu įsitikinęs, kad verta bent kartą patirti, kokias
nepaprastai geras emocijas gali sukelti „neturtas”.

Iš tiesų mes pavargome šokti pagal pinigų dūdelę.

Atpažinus godžius širdies polinkius ir juos suvaldžius apima pasitenkinimas. Tai ir

garbė ryžtis ištrūkti iš pinigų užvaldyto gyvenimo. Šią knygą tam ir rašau, kad
įpūsčiau gaivaus oro.

Ir jeigu vieną kartą išbandę pagalvosite: „O, tikra teisybė! Aš galiu pragyventi už 50
000 jenų” arba „Pragyvenimui visiškai užtenka 70 000 jenų” – mano tikslas bus
pasiektas.

Japonijoje tokią sumą pinigų šiandien dar gali uždirbti kiekvienas, jei tik iš galvos
išmeta mintis, kad „aš tai jau šito darbo nedirbsiu”, todėl galimybę gyventi oriai
tikrai turi visi.

Reikia tik norėti mažiau daiktų ir už tiek pinigų bus galima nusipirkti visko, ko širdis
geidžia, kaip tai pavyksta man.

Paprasti žmonės norimų daiktų sąrašą pradeda nuo A, paskui pereina prie B, tada
prie C, D, E, F ir taip atkeliauja iki pat Ž. Todėl tik ir girdi aimanas: „Oi, neturiu
pinigų.” Tuomet tenka nuo ryto iki vakaro laužyti galvą: „Reikia pirkti kuo pigesnį,
nes kitaip pritruksiu pinigų, bet jeigu paimsiu šitą, tai ano nebegalėsiu sau leisti, ką
daryti?” Tokia įtampa sukelia kančią. Šykštumas žeidžia mūsų savigarbą.

Bet jeigu norimų daiktų sumažėja, o norai susitraukia, tai net ir viską nusipirkus
pinigų lieka, nes daiktų, kurių norisi, savaime yra mažai. O kai lieka, galima ir
pataupyti. Aš irgi nusiperku, kai pagalvoju: „O, noriu šito. To man reikia”, – bet tų
„noriu” yra nedaug, taigi visiškai užtenka kelių dešimčių tūkstančių jenų.

Svarbiausia – nebegalvoti apie pinigus. Apie juos negalvoti yra laimė.

Daugelis nori būti turtingi, kad galėtų pirkti daiktus nekreipdami dėmesio į kainą,
bet jeigu aptingstame kontroliuoti savo mintis ir apie pinigus pradedame galvoti ne
mažiau už turtinguosius, išauga tikimybė tapti priklausomiems nuo pinigų.

11
Kai yra pinigų arba todėl, kad jų yra, ateina mintys: „Oi, jei dabar panaudosiu, tai jų
sumažės” arba „Nenorėčiau, kad jų sumažėtų , arba „Tikiuosi, nuostolio nepatirsiu.”
Taip šykštumas mus atitolina nuo laimės.

Kaip ką tik rašiau, gebėjimas negalvoti apie pinigus yra viena didžiausių laimių. Tai
susiję su troškimų kontrole, ir šiek tiek užbėgdamas už akių pasakysiu, jog būtent
tai ir yra svarbiausia šios knygos tema.

Beje, tokia yra ir mano paties gyvenimo tema.

Kaip tik šitaip dabar gyvenu ir kitus to mokau, bet vos prieš dešimtmetį, studijų
metais, aš irgi sukausi įprastoje kapitalistinei visuomenei buityje, kitaip tariant,
leidau dienas valdomas troškimų.

Ypač mėgau drabužius. Susisupęs į madingus apdarus ir tarsi po šarvais paslėpęs

savo silpnybes, aš pabrėždavau, kad esu truputį kitoks nei visi kiti. Kaip studentas
gaudavau palyginti nemenkas pajamas: stipendiją ir korepetitoriaus atlyginimą, bet
beveik viskas pavirsdavo krūva rūbų, suverstų į spintą.

Aš pirkdavau ir pirkdavau, ir vis tiek būdavo maža, todėl vėl pirkdavau. Ir kaskart
dvejodavau, kuris gi geresnis, tas ar anas, o kai parsinešdavau namo, tada
galvodavau, kad gal tas kitas būtų buvęs geresnis – mintyse buvo pilna triukšmo.
Kaip aš pavargdavau! Bet mano protas šį nuovargį suprasdavo kaip malonumą ir aš
vėl iki nukritimo pirkdavau...

Dabar žinau, kad manyje glūdėjo dar didesnė kančia, dėl kurios negalėjau elgtis
kitaip.

Aš esu vienos Jamaguči prefektūros 9 budistinės šventyklos šventiko sūnus. Todėl

jau studijų metais priklausiau dvasininkų luomui ir tik dėl to nuo pat pradžių jaučiau
nepaaiškinamą priešiškumą visokių budizmo mokyklų ir srovių mokymui. Laimei,
tėvas leido negalvoti apie šventyklos ir dvasininko pareigų paveldėjimą, todėl
universitete pasirinkau studijuoti Vakarų filosofiją. Vis dėlto, susipažinęs su ja,
galiausiai pasirinkau budizmo kelią.

Kadaise vyriausieji šventikai parapijiečiams ir to regiono žmonėms būdavo savotiški

patarėjai, tad tėvas dažnai patardavo aplinkiniams, sakydavo pamokslus. Tėvo
pėdomis sekti neplanavau, bet tai, ką pasirinkau baigęs studijas, tam tikru požiūriu

9
Viena iš 47 Japonijos prefektūrų, išsidėsčiusi Honšiū salos pietuose, nuo Tokijo į vakarus nutolusi
apytiksliai 1000 km.

12
buvo tėvo pramintas kelias. Viename Tokijo gyvenamųjų namų kvartale atidariau
kavinę pavadinimu „Pabėgėlio iš namų kavinė” (Iede Cafe) ir jaunų žmonių
išgyvenimų klausymas tapo mano darbu.

Nors budizmu tuo metu buvau gerokai nusivylęs, vis viena susisupdavau į
budistinius apdarus, kurie ką tik universitetą baigusiam jaunuoliui suteikdavo didelį
autoritetą. Net neabejoju, kad vienuolio drabužiai padarė meškos paslaugą, ir net
ne tai svarbiausia – aš lengvabūdiškai maniau, kad bet kokios priemonės pateisins
tikslą pagelbėti problemų kamuojamiems žmonėms.

O iš tikrųjų, klausydamas kitų žmonių nusiskundimų, tenorėjau suteikti stabilumo

savo nestabiliam vidui. Mėgavausi jausmu, kad štai kitiems padedu, kad darau gerą
darbą ir koks aš nuostabus. Tik dėl to jaučiausi vertingas, o giliai viduje buvau
trapus ir pažeidžiamas lyg stiklas.

Tiesą sakant, tuo metu vienuolio apdarą vilkėdavau tik tada, kai skaitydavau sutras,
ir galvos nebuvau nusiskutęs. Apie skutimąsi negalėjo būti net kalbos – turėjau ilgus
plaukus. Jie garbanojosi, todėl atrodė labai valiūkiškai. „Pabėgėlio iš namų kavinėje
vilkėdavau stilingus juodus drabužius, o visur kitur tebesirengdavau akį rėžiančiai.

Savaime suprantama, kad dažnai negalėdavau padėti žmonėms susidoroti su bėda,

nes pats buvau toks išsiblaškęs. Kai nepasisekdavo, mane ištikdavo šokas.
Pasijusdavau taip, tarsi kas būtų mane pažeminęs. Nervindavausi, kad taip
stengiausi, o tas žmogus vis tiek neišgirdo, ką sakiau. Kai nervindavausi, dar labiau
nebegalėdavau padėti. Mano paties mintys klydinėjo.

Tada ir susipažinau su ankstyvojo budizmo, kai jis dar nebuvo suskilęs į gausybę
mokyklų ir srovių, tiesomis. Perskaitęs visus, kokius tik galėjau rasti, šventuosius
ankstyvojo budizmo tekstus pradėjau gyventi askezėje. Pasiekęs tam tikrą
budistinio mokymosi lygį kuriam laikui uždariau kavinę ir maždaug vienerius metus
uoliai įvairiose vietose pasinėriau į kontempliatyviąją askezę. Pajaučiau, kaip per
meditacijas ima keistis mano vidus.

Manau, kad taip išeidamas iš būsenos, kurioje skendėjau anksčiau, natūraliai

ištrūkau ir iš daiktų gniaužtų.

Jau užsiminiau, kad mažai norėti yra gerai. Paskutiniu metu vis dažniau išgirstu, kad
tokių jaunų žmonių, koks kadaise buvau aš, – godžių pagyrūnų yra mažuma ir kad
daugėja, ypač tarp vyrų (rodos, juos vadina „žoliavalgiais”), jaunų žmonių, kurie

13
nenori daiktų, nesiekia būti turtingi ar pripažinti visuomenės ir niekam neteikia
didelės reikšmės.

Gal jie nušvito ir be askezės?

Ar jie laisvi nuo turėjimo, vartojimo ir pinigų?

Ar jie pasiekė tą laimę, kuriai neturi įtakos daiktai ir pinigai?

Jeigu troškimų, kitaip tariant, vieno iš trijų didžiųjų nuodų – godumo – sumažėjo,
tuomet puiku. Bet aš netikiu. Man atrodo, kad įvairiausių daiktų ir pinigų iš tikrųjų
jie nori, tiesiog dabartinės ekonomikos sąlygomis negali sau to leisti, o tam, kad ką
nors pakeistum, reikia įdėti daug energijos ir pastangų, todėl jie tik per jėgą
uždengia savo troškimus dangčiu ir juos užspaudžia: „Ai, tada geriau apsimesiu, kad
visai ir nenorėjau, taip atrodysiu kiečiau. Būsiu kietas”. Antraip, argi toks kentėjimas
būtų išplitęs iki pat jaunų žmonių?

Tarp to, kuris savo norus paslėpė po dangčiu ir nori, bet apsimeta, kad nenori, ir to,
kuris taip geidžia pinigų, kad kaip pamišęs jų vaikosi, nėra jokio skirtumo, nes jie
abu yra pralaimėję troškimams, užvaldyti jų.

Todėl perspėsiu iš anksto, jeigu šią knygą atsivertėte tikėdamiesi, kad ji padės jums
galvoti, kad „dabar esu neturtingas, bet gerai ir taip”, deja, turėsiu jus nuvilti.

Tačiau patarsiu, kaip išsilaisvinti iš vidinio triukšmo, kurį sukelia visa, kas susiję su
pinigų ir daiktų turėjimu ir tų pinigų leidimu. Tvirtai tikiu, kad ši knyga tikrai bus
naudinga, jei siekiate panaudoti pinigus pagal jų pirminę paskirtį – kad taptumėte
laimingi. Juk iš esmės visiems mums reikia pinigų, kad taptume laimingi, o ne pačių
pinigų kaip tokių.

Riūnosuke Koike

1 skyrius. Sumažinkime daiktų

1. Daugiau daiktų – daugiau netvarkos mintyse

Pirmasis darbas, kurį kviečiu atlikti visus šios knygos skaitytojus, – tai sumažinti
daiktų.

Būtų puiku nuo pat pradžių stengtis jų neturėti, tačiau beveik visi jų jau turi į valias.
„Sumažinti daiktų” reiškia atsisakyti tų, kuriuos dabar turime. Kitaip tariant, juos
reikia išmesti.

14
Ypač svarbu atsikratyti nenaudojamais daiktais. Kuo daugiau turime daiktų, tuo
daugiau jie reikalauja mūsų atminties, nes širdies gilumoje apie juos reikia nuolat
galvoti. Turimi, bet nenaudojami daiktai atmintį užima bergždžiai.

Kai atmintį naudojame nereikalingiems dalykams, mūsų mintys tampa neaiškios ir

tarsi apsitraukia rūku.

Pažvelgęs į praeitį matau, kad nuo seno mėgau kolekcionuoti, ir ne tik drabužius.

Vaikystėje buvo toks itin populiarus animacinio filmo herojus Kinnikuman (ponas
Raumeningasis) 10, todėl rinkau trintukus su jo atvaizdu. Vėliau perėjau prie lipdukų,
o paskutinėse pradinės mokyklos klasėse ir vėliau viskas pavirto į siekį susirasti kuo
daugiau draugų. Nereikia nė sakyti, kad bandymas taip padidinti draugų skaičių
negalėjo būti sėkmingas, todėl kaipmat sužlugo.

Paskui atėjo metas, kai užsinorėjau turėti kuo daugiau merginų, ir man atrodo, kad
drabužių kolekcionavimas buvo su tuo susijęs. Savo trapią savivertę bandžiau
palaikyti, remdamasis iliuzija, kad esu vertingas, nes esu visko daug prikaupęs.

Laimei, visi mano kolekcionavimai tuo ir baigėsi, bet, tiesą sakant, turiu prisipažinti:
anuomet sukauptų drabužių dar neišmečiau, visus juos išsiunčiau į tėvų namus. Jau
gal penkeri metai kaip jie ten. Tąkart išmesti negalėjau.

Dabar jų neatsikratau teisindamasis laiko trūkumu, tačiau turiu pripažinti, kad

mintis teršia vien tas, jog juos turiu.

Labai svarbu, kad šių drabužių nebėra namuose, bet aš nuolatos prisimenu juos
tebeturįs.

Ar mano daiktai – tai aš?!

Stabtelkime ir pagalvokime, ką reiškia „turėti”.

Mes visi giliai širdyje prisimename, kokius daiktus turime: turiu štai tokius
drabužius, tokį krepšį, kompiuterį, akinius, sąsiuvinius, vaizdo įrašus, televizorių,
kompaktines plokšteles, tokias knygas, štai šitiek pinigų...

Paprastai kasdieniame gyvenime mes to neįsisąmoniname, tačiau tai nereiškia, kad

apie tuos daiktus esame pamiršę. Norite įrodymų? Kai tik priešais akis išvystame

10
Animacinis filmas „Kinnikuman”, kurį nuo 1983 m. iki 1986 m. rodė „Nippon” televizijos kanalas, buvo
sukurtas remiantis to paties pavadinimo komiksais.

15
savo daiktą, tą pačią akimirką suprantame, kad „o, jis mano”. Vadinasi,
prisimename, ir dar kaip.

Ir tada, kai vieną dieną pastebime, kad pradingo tai, ką manėme turį, pasidaro
sunku.

„O, varge! Nėra!” „Negi pats kur numečiau?”

„Gal kažkur pamiršau?” „O gal pavogė?”

Bet kuri iš šių minčių kelia įtampą. Dažniausiai įtarinėjame kitus, ne save. Mes
tampame nelaimingi, nes tai širdyje sukelia kančią, o kančia kaupiasi.

Dar galiu suprasti raudant tuos, kuriems kebli finansinė padėtis nebeleidžia įsigyti
prapuolusio daikto. Vis dėlto dažniausiai didžiulį šurmulį sukeliame dėl tokių daiktų,
be kurių, net juos praradę ar jiems kas nors nutikus, mes kuo puikiausiai
išgyventume.

Tarkim, staiga pastebime, kad pradingo kostiumas, kurio nevilkėjome daugybę

metų. Paprastai, jeigu turėtume daug pinigų, prapuolus vienai ar porai eilučių tikrai
numotume ranka: „Ai, baisaus čia daikto.” O jeigu tie drabužiai nevilkėti daugybę
metų, juo labiau.

Tiesą sakant, tai ir yra „laimė”, kurią suteikia pinigų turėjimas. Šiuo požiūriu
turtuoliams net lengviau tapti laimingiems, jei tik sugeba bent kiek surikiuoti savo
širdies troškimus. Turtas leidžia laisviau planuoti savo ateitį ir taip neprisirišti prie
materialių daiktų – juk, labai prireikus, visuomet yra galimybė jų įsigyti.

Tačiau realybė kitokia. Net ir turtuoliai siaubingai nusimena netekę bent vieno
daiktelio, apie kurį galvojo kaip apie savo nuosavybę. Pradedama ką nors įtarinėti,
kaltinti save. Taip net tie daiktai, kurių praradimas gyvenime neturėtų sukelti didelių
rūpesčių, galvoje pamažėle virsta didžiule bėda.

Ar nepasigendate logikos?

Juk, rodos, tam daiktą ir įsigijome, kad jis suteiktų džiaugsmo. Juk pirkome
manydami, kad to norime, kad turėdami jau tikrai būsime laimingi. Tačiau praradę
net ir tą drabužį, kurio nenešiojame, mes bemat pasijuntame nelaimėliais.

Taigi turėjimas, žadėjęs tapti laimės šaltiniu, iš tiesų tampa nelaimės priežastimi.
Absoliučiai jokios logikos.

16
Ar žala mano daiktams – tai žala man?!

Tai kodėl mus apninka bloga nuotaika tik dėl to, kad netekome kokio nors daikto?

Nes kiekvieną daiktą, kurį turime, į atmintį įkalame kaip kaltu į akmenį. Nes,
remdamiesi ta atmintimi, mes kuriame savo pačių vaizdą.

Trumpai tariant, mūsų identitetas kuriamas pagal štai tokį modelį: „Aš esu tas, kuris
turi šitą ir aną, ir va dar šitą taip pat. Aš esu tas, kas turi įvairių daiktų.”

Todėl kažką praradę tarsi netenkame dalies savo identiteto, pasijuntame lyg
būtume apvogti. Tai visiškai prilygsta įsiveržimui į mūsų asmeninę teritoriją, todėl
sukelia be galo stiprų skausmą.

Lygiai taip pat reaguojame ir tada, kai patys sugadiname ar sulaužome daiktą.
Sulūžus daiktui, prie kurio buvome stipriai prisirišę, patiriame tokį šoką, tarsi dalelę
savęs pačių būtume praradę, ir taip pamažu kaupiasi „kančia”.

Žalos dydis priklauso nuo to, kaip stipriai buvome prisirišę prie daikto.

Taigi, sakysite, jei daikto neprarandame ar nesulaužome, tuomet ir žalos nėra, bet
tai netiesa. Vien tik pats jo turėjimas jau tampa mums našta.

Mūsų mintyse įvairūs dalykai be perstojo tai iškyla į paviršių, tai vėl panyra gilyn. Ir
tai nuolat kartojasi.

Mes paprasčiausiai nepastebime, kad dauguma šių dalykų – mintys apie darbą,
merginą, šeimą, knygą priešais akis... – keičia vienas kitą kas akimirką, trumpesnę
nei 0,000001 sekundės dalį, ir mūsų protas per šį beveik nepastebimą laiko tarpą
apdoroja mums patiems nesuvokiamo kiekio minčių srautą.

O štai mūsų sąmonė daug dažniau sugrįžta prie tų dalykų, prie kurių esame stipriai
prisirišę, ir jie mus dar stipriau paveikia.

Pavyzdžiui, mums dirbant staiga į vidinius duomenų apdorojimo procesus visiškai

atsitiktinai įsimaišo mintis, kad „aš tai turiu”. Ir ši mintis sekundės darbo, kurį
atliekame, šimtąją dalį užvaldo mūsų dėmesį. Taip iš šimto sekundžių prarandama
viena, iš tūkstančio – dešimt, iš dešimties tūkstančių – visas šimtas sekundžių.

Mes esame prisirišę prie daugybės daiktų, todėl įskaičiuokime juos ir pamatysime,
kiek daug laiko pasiglemžia prisiminimai apie ko nors turėjimą.

17
Ką nors aistringai kolekcionuojantis žmogus paprastai galvoja tik apie tai, kaip
pagausinti savo kolekciją, todėl net ir dirbdamas jis nuolat grįžta prie minties, „kiek
daiktų galėčiau nusipirkti, užsidirbęs iš šios veiklos”, ir taip net ne dešimtoji
sekundės dalis, o gal ir visos penkios dešimtosios yra paskiriamos tokiems
svarstymams. Taip dešimt sekundžių gražiai susitraukia iki penkių, vieni metai – iki
pusmečio, dešimt metų – iki penkerių ir nė nespėjus mirktelėti gali pasibaigti visas
gyvenimas.

Kad būtų aiškiau, kaip pavyzdį pateiksiu žmones, sudarinėjančius sandorius akcijų
biržose ar investuotojus.

Dažniausiai jų galvose nuolat sukasi akcijų, kurias jie turi, pavadinimai, jų pradinė ir
esama vertė. Galbūt įsijautę į kokį nors žiūrimą filmą jie apie tai kuriam laikui
pamiršta, tačiau pakanka, kad kuris filmo veikėjas užsimintų apie akcijas, ir visos su
tuo susijusios mintys kaipmat sugrįžta. Taip nutinka todėl, kad jos yra užvaldžiusios
tų žmonių protus.

Maža to, gali ateiti ir toks metas, kai jų galvose kirbės vienintelis klausimas: „Kokia gi
dabar jų kaina?”, nesvarbu, ar tuo metu jie žiūrės filmą, ar bendraus su kitais
žmonėmis.

Gal kaip tik tokiais atvejais ir būna lengviau suprasti, kas dedasi, bet paprastai
nuosavybė pavergia mūsų mintis ir nė nepastebime, kad jos trukdo aiškiai mąstyti.

Nelaimė turėti

Trumpai tariant, kai pagalvojame, kad „noriu daryti A”, mūsų mintys nukrypsta prie
„turiu B”, todėl mes pamažu prarandame galią gyventi taip, kaip norėtume. Tai ir
yra pati didžiausia nelaimė, kurią atneša daiktų turėjimas.

Kuo daugiau turime daiktų, tuo stipresnis triukšmas įsigali mintyse: turiu B, turiu C,
turiu D; atmintis naudojama veltui ir galiausiai mintys tarsi apsitraukia rūku.

Man rodos, mes visi intuityviai jaučiame, kad sujauktame, daiktų pilname
kambaryje skleistis aiškiam mąstymui iš tiesų sunku.

Tikriausiai nuojautai kuždant, kad „turtas yra grynas vargas”, daiktų prigrūstame
kambaryje jaučiamės nejaukiai.

Gal tuomet galima viską sukišti į spintas arba išmokus tvarkymosi meno gražiai
sudėlioti į lentynas? Tikra tiesa, taip sunkiau pastebėsime, kad daiktai slegia. Tačiau

18
nėra svarbu, kur juos laikome, – visa informacija apie juos vis tiek bus privalomai
įrašyta į mūsų atminties duomenų bazę.

Tai, kad nuolat gerai perkamos knygos, aiškinančios, kaip išsiversti su mažiau
daiktų, kaip jų atsikratyti ir kaip juos tvarkyti, man regis, jau savaime rodo, kad
žmonės, nors ir miglotai, bet supranta, kad turėjimas yra kančia.

Visi tai jaučia, bet niekaip nepajėgia išmesti ir nebeturėti, todėl jiems kyla natūralus
noras tvarkytis, ir tai yra pirmasis žingsnis, vedantis neturėjimo link.

Kodėl siekiame turėti?

Jau užsiminiau, kad savo identitetą „aš esu štai toks žmogus” mes susikuriame pagal
tai, kokius daiktus turime. Aš, kuris turi tokių ir tokių daiktų ir yra išpildęs tokius ir
tokius troškimus, esu va tokia būtybė.

Ir pakerėti savęs pačių, kaip tokių būtybių, mes imame vaizduotis turį vertę, kitaip
tariant, daiktus turime tam, kad patys sau pasirodytume ir save įvertintume kuo
aukštesniu balu.

Šausiu tiesiai: įsikalame į galvas, kad esame nieko verti, jeigu ko nors neturime,
todėl savo ištežimą maskuojame apsiginkluodami daiktais. Apsimetame, kad
nesame nieko verti.

Reklamos perprato šią mūsų savybę ir vaizduodamos, kaip nuostabūs laimingi

herojai naudojasi daiktais, perša mintį:

„Tu šito neturi. Tik pažiūrėk, jeigu turėtum, ir tu būtum toks pat laimingas kaip jis”, ir
priverčia įsigyti siūlomą daiktą.

Iš tikrųjų, reklamos herojus nuostabus visai dėl kitų priežasčių, bet sudaromas
įspūdis, kad jo žavesio paslaptis yra reklamuojamas daiktas, ir vartotojas pradeda
manyti: „Va kodėl nesu toks kaip jis – man trūksta to daikto.”

Mes visi nuolat nesąmoningai sau patiems užduodame klausimą, ar esu

pakankamai geras toks, koks esu. Jis išduoda kančią, kurią vadiname nerimu.
Mėgindami „nusiraminti”, stengiamės lengviausiu būdu gauti patvirtinimą, „kad
viskas gerai”.

Tačiau priimti save tokius, kokie esame, be galo sunku. Viskas labai trapu. Tad
siekiame pasiramstyti daiktais.

19
Dar pridursiu, kad daiktai būna ne tik materialūs. Tai ir įvairios kvalifikacijos.
Išsilavinimas. Darbas ir socialinė padėtis. Santykiai su žmonėmis taip pat yra
nuosavybė. Mylimieji, sutuoktiniai, šeima, pinigai yra turtas, kurį įgyjame ieškodami
ramybės.

Kuo didesnis vidinis nerimas kamuoja žmogų, tuo daugiau daiktų jam reikia.

Vis dėlto teks jus nuvilti: daugėjant daiktų, daugėja ir nerimo. Ironiška, kad daiktai,
įsigyti nerimui pašalinti, tampa naujo nerimo priežastimi.

Pavyzdžiui, pagalvokite apie vaikus ir suprasite, ką noriu pasakyti.

Nuo pat akimirkos, kai vaikas gimsta, tėvai, siekdami jį užauginti sveiką ir dorą,
netiesiogiai didina savo nuosavybę: eis į tokią ir tokią mokyklą, gerai mokysis, bus
sportininkas, dirbs tokioje ir tokioje įmonėje, tokį ir tokį darbą, susituoks su tokiu ir
tokiu žmogumi. Ir visa tai tampa savivertės matavimo įrankiu. Kad galėtume save
įsivertinti: „su manimi viskas yra gerai, nes turiu tokį vaiką”, mes sudarome naujus
sąrašus, ir mintyse įsivyrauja tikra sumaištis.

Visa tai, ką aprašiau aukščiau, yra viena mūsų „troškimo turėti” pusė. Trumpai
tariant, mums reikia daiktų, kad patys save priimtume. Kita pusė – vertinimas, kurio
sulaukiame iš kitų žmonių.

Aplinkiniams daro įspūdį, kai turime pačių įvairiausių daiktų. Mes negalime
išsilaikyti, remdamiesi vien tik savo pačių vertinimu, todėl papildoma atrama tampa
ir kitų žmonių žvilgsnis.

Taip tarsi esame palaikomi šių dviejų požiūrių – mūsų ir kitų žmonių nuomonės
apie mus pačius, tačiau tokia padėtis yra nesaugi. Negalime judėti į priekį, jeigu
mūsų nuolat kas nors nepagiria. Jeigu tik truputį nepasisekė, kas nors sukritikavo,
elgėsi taip, kad krito mūsų savivertė, nepriėmė taip maloniai, kaip tikėjomės, – tiek
ir tereikia, kad pradėtume verkšlenti: manęs jau nebepriima, manęs nebevertina, su
manimi elgiasi bjauriai ir mano širdelė vis labiau eižėja ir skyla.

Todėl perkame vis daugiau ir daugiau akcijų, sraigtasparnių, įmonių – taip užsidegę,
tarsi norėtume užkariauti visą pasaulį ir ta aistra „turėti” be galo be krašto.

Štai taip mes, turėdami vis daugiau ir daugiau daiktų, sujaukiame savo vidų.

20
2. Menas išmesti

Jau išsiaiškinome, kad daugybės daiktų turėjimas tikrai kelia didžiulį stresą ir, tiesą
sakant, mes visi giliai viduje tai žinome. Ir galvojame, kaip būtų gerai bent šiek tiek
apsitvarkyti. Tačiau tiek namuose, tiek spintose – amžinas jovalas. O susitvarkyti ar
išmesti nepavyksta, nes mes vis tiek gyvename taip, lyg tas daugybės daiktų sąrašas
būtų mūsų ramstis. Iš tikrųjų juo kaip tik negalime remtis, nes jis tik kelia chaosą, o
šios tiesos mes neįžvelgiame.

Kodėl negalime išmesti?

Trumpam užmeskite akį į šaldytuvą. Patikrinkite, ar jame nėra nenaudojamų, bet iš

gailesčio niekaip neišmetamų jau nebereikalingų konservų, mažų sojų padažo ar
krienų indelių, gautų perkant sušį? Gali būti, kad aptiksite ir produktų, kurių
galiojimo laikas jau pasibaigęs.

Atidarykite spintą ir bus tas pats. Esu tikras, kad rasis daugybė visiškai
nenaudojamų ar tiesiog nereikalingų daiktų. Seni drabužiai, kurių jau visiškai
nebenešiojate, bet ir neišmetate pagalvoję, kad gal kada nors jais apsirengsite arba
kam nors juos atiduosite. Seni žurnalai ir jau sulūžusios vaizdajuosčių kasetės.
Vaikystėje naudotas pieštukų ir peiliukų rinkinys...

Ruošiantis persikraustyti iš vienos vietos į kitą gal ir kils mintis visko be jokio
gailesčio atsisakyti, bet priartėjus tai akimirkai dėl kiekvieno daiktelio suabejosite:
„O šitas? Gal dar panaudosiu, o jeigu kartais prireiks?” – ir galiausiai beveik visi
daiktai iškeliauja į naująjį būstą.

Pats dažniausias pasiteisinimas, kodėl mes taip ir neišmetame daiktų, yra „gaila”.

Įprasta manyti, kad gailėti yra gerai ir tai vertinama kaip dorybė. „Gailėdami išmesti”
mes galvojame, kad esame nuostabūs, savo turtą tausojantys žmonės, bet tai juk
absurdas.

Tiesą sakant, jei išmestume, bemat prašviesėtų mintys, bet mes vis tiek save
apgaudinėjame iš gailesčio pasilikdami nereikalingus, mūsų pačių mintis vien tik
teršiančius daiktus.

Kas gi nutinka, kai tų daiktų vis daugiau ir daugiau kaupiasi? Kai jie vėl užkliūva
mums už akių, prisimename save, turintį tą nenaudojamą daiktą, save, ketinusį jį
išmesti, bet taip ir neišdrįsusį to padaryti, ir nusimename. Bet išmesti vis tiek

21
neišmetame. O ką padarome? Kad tik nematytume, nugrūdame jį į tolimiausią
spintos kampą.

Ar jis užsimiršta? Ne. Ne tik neužsimiršta, bet mintyse nuolat kirbant: „Aš dar turiu.
Ką daryti? Bet negaliu išmesti. Ak, norėčiau užmiršti, nebenoriu galvoti”, vis giliau ir
giliau įsirėžia į atmintį.

Būtų naudinga palyginti, kas mums padaro daugiau žalos: stiprus neįsisąmonintas
skausmas ar skausmas, kurį galbūt pajusime, kai ką nors darysime nepaisydami
kylančio gailesčio.

Pirkti be reikalo, o ne išmesti – štai kur tikrasis švaistymas

Visiems tiems, kurie niekaip negali pagyti nuo „gaila” ligos, siūlau dar kartelį šaltu
protu pagalvoti, ką vis dėlto reiškia tas „gaila”.

Tikrai „gaila” būna tada, kai perkame be paliovos, pavyzdžiui: anas kompiuteris ar
telefonas jau nebepatinka, todėl nusipirksiu naują, bet ir šitas jau nusibodo –
įsigysiu naują, sugedo – pataisęs dar galėčiau naudoti, bet geriau naujas. Ar taip
mes neįsisukame į vartojimo ratą, tampantį vis didesne našta visuomenei?

Ar sutiktumėte, kad tikrasis švaistymas, dėl kurio turėtų būti gaila, yra besaikis,
aplinkai kenkiantis vartojimas, o ne daiktų, kurių jau nebenaudojame, atsisakymas?

Kai atsikratome kokiu nors daiktu, mums jau nebereikia jo prisiminti, taigi mažiau
apkrauname atmintį. Išmetus nebenaudojamus daiktus, pragiedrėja mintys, imame
aiškiau mąstyti, todėl pradedame maloniai elgtis su aplinkiniais, veiksmingiau
dirbame.

Manau, kad iš mūsų būtų daugiau naudos, jei labiau rūpintumės aplinka, o ne
laikytumės įsitvėrę nereikalingų daiktų.

Patiriame džiaugsmą išmesdami – pradėkime nuo to, su kuo lengva skirtis

Mes, šiuolaikiniai žmonės, težinome viena – kaip kaupti daiktus. Retai kada
patiriame, ką reiškia jų mažinti. Kartais kai kurių atsisakome, bet iš esmės visada jų
turime ir ši būsena tokia įprasta, kad net nebepastebime, kiek tai sukelia triukšmo ir
kaip nuo to vargsta mūsų protas.

Bet jei tik nors kiek apmažintume daiktų, bemat pajustume, kaip skaidrėja mintys.
O kai gyvenimas imtų klostytis vis geriau, taptų akivaizdu, kad turėti mažiau yra
geriau.

22
Todėl pirmiausia išmeskite bet ką pradėdami nuo daiktų, kurie jums nesvarbūs.
Taip savo širdžiai suteiksite progą nurimti.

Kai jau būsite išmetę daiktus, su kuriais lengviausia išsiskirti, mėginkite atsisakyti tų,
kurie jums brangesni. Ir tada daiktai, apie kuriuos iš pradžių manėte, kad „šito tai
jau niekaip neišmesiu”, taps nereikalingi. Nes išmesdami daiktus, su kuriais
lengviausia išsiskirti, būsite patyrę gerą jausmą „o, širdyje palengvėjo” ir protas pats
reikalaus tęsti darbą.

Taigi kokius daiktus galima išmesti pirmiausia, kokiais atsikratyti yra lengviausia?
Tikriausiai tais, kuriuos nežinia kiek laiko turite, bet visiškai nenaudojate.
Peržiūrėkite savo turtą, išrinkite, ką galėtumėte laisvai išmesti, ir nieko nelaukdami
taip ir pasielkite. Apie gailestį, kuris tuo metu užplūs, dar kartą atidžiai pasiskaitykite
ankstesniame poskyryje.

Visiškai nenaudojamus daiktus mes saugome, nes tikriausiai galvojame, kad jų dar
prireiks. Tikra tiesa, gali būti, kad iš dešimties ar dvidešimties daiktų kokį vieną ar
du mes tikrai kada nors panaudotume. Bet kas racionaliau: ar per amžius
amžinuosius saugoti dvidešimt daiktų dėl vieno, kurį galbūt panaudosime kartą per
keletą metų, ar visų atsikratyti ir tą daiktą, kai jo prireiks tą vienintelį kartą per
keletą metų, nusipirkti arba pasiskolinti?

Jau daugybę kartų kartojau, kad laikyti daiktus, kuriuos galbūt kada nors
panaudosime, yra pavojinga, nes jie didina vidinį triukšmą. O tai artina prie
sumišusios ir neramios dvasinės būsenos. Saugoti daiktus, kurių galbūt prireiks tik
po kokio dešimtmečio, nėra prasmės.

Jums bus šimtąkart ramiau juos išmetus, o jei po kokių dešimties metų kurio nors
daikto ir prireiks, nusipirksite naują.

Turi pinigų – daiktų nebereikia

Kaip „daiktų skaičiaus mažinimas” susijęs su pinigais? Jeigu turėsime pinigų, daiktų
visada galėsime įsigyti, todėl pinigai tikrai leidžia turimų daiktų sumažinti iki
minimumo.

Dėl didžiulės infliacijos pinigai vieną dieną nuvertės ir aš puikiai suprantu tą nerimą,
kuris kamuoja mus visus, ypač japonus: ar pinigai netaps paprasčiausiu popieriumi,
ar nesugrius Japonijos ekonomika?

23
Tačiau kol veikia dabartinė ekonominė sistema, manau, svarbiausia įsisąmoninti,
kad nėra priežasties apsikrauti daiktais, nes galime bet kada jų įsigyti. Kitaip tariant,
mums nebūtina turėti daug daiktų, jei nusistatome, kad mūsų sandėlius atstoja
logistikos ir prekybos įmonės ir viską, ko reikia, galime gauti už pinigus.

Kaip tik tokia yra tikroji pinigų nauda: mes galime neturėti daiktų, bet jų galime
nusipirkti. Rodos, savaime suprantama, kad pinigai tam ir buvo sumanyti, tačiau
kažkuriuo metu jais ėmėme matuoti savo pačių vertę: „Per metus uždirbu tiek ir tiek
tūkstančių, susitaupęs turiu tiek ir tiek tūkstančių. Štai tokia mano kaina.”

Jeigu pinigai yra mūsų vertės matas, tuomet aišku, kodėl kyla noras juos dauginti –
kad išpūstame savo ego.

Jau nebegalvojame, kad skaičius ant pinigo skirtas tam, kad tą pinigą galėtume
išmainyti į daiktą. Dabar tuos skaičius galime didinti iki begalybės: turiu penkis
šimtus milijonų, vadinasi, esu vertas penkių šimtų milijonų, turiu aštuoniasdešimt
milijardų – esu vertas aštuoniasdešimties milijardų, turiu septynis kvadrilijonus –
esu vertus septynių kvadrilijonų.

Mes taupome tikėdami, kad didėjant pinigų skaitinei vertei drauge kils ir mūsų vertė
(klausimą, ar tikrai visi taip matuoja savo vertę, palikime nuošalyje).

2 skyrius. Kodėl siekiame turėti pinigų?

1. Kodėl daiktai neatneša laimės?

Tęskime ankstesniame skyriuje pradėtą kalbą apie pinigų ir troškimų ryšį.

Kodėl mes vaikomės pinigų?

Nagrinėjant šį klausimą, pirmiausia pravers štai šios budistinės tiesos suvokimas:

vienintelis jausmas, kurį mes, žmonės, tikrai gebame jausti, yra „kančia”.

„Ne, – paprieštarausite jūs, – juk malonumas irgi turėtų būti.”

Tikra tiesa, „malonumą” mes irgi jaučiame. Tačiau tas „malonumas” tėra būsena,
užplūstanti sumažėjus prieš tai buvusiai „kančiai”.

Pavyzdžiui, kai užbaigiame kokį nors mus varginusį darbą, „malonumu” pavirsta tik
išnykusios „kančios” dalis ir vėl kyla skausmas, kad baigęs darbus esu laisvas ir
nebežinau, ką su tuo laisvu laiku daryti. Tad šįkart, kai vėl gausime sunkaus darbo,
„malonumo” pajausime tiek, kiek išnyks „kančios”, kilusios dėl neturėjimo ką veikti.

24
Kitaip tariant, be „kančios” nebūtų „malonumo”.

Taigi, jeigu turime 10 balų stiprumo „kančią”, pajausime 10 balų „malonumą”, o

jeigu turėsime 20 balų „kančios”, tuomet pajausime 20 balų „malonumo”.

Vienintelis stimulas, kurį žmogus geba jausti savo siela ir kūnu, yra „kančia”. Mažėja
arba didėja tik jos stiprumas, bet viskas, ką jaučiame, tėra „kančia”. Tačiau mūsų
protas tuos „svyravimus” apdoroja ir paverčia į „malonumus” – tai šiuolaikinis
pavyzdys vieno iš svarbiausių budizmo dėsnių, vienos iš tauriųjų tiesų, kad „viskas
yra kančia”.

Norisi dar ir dar... Troškimų 3D

Jei paanalizuotume, kokie jausmai kyla, jeigu ko nors, nesvarbu ko, neturime,
pamatytume, kad iš pradžių atrandama: „Esu nelaimingas, nes neturiu”, o paskui
pradedama kankintis: „Neturiu! Dieve mano, kaip kenčiu!” Tada norėdami panaikinti

25
kančią, mes stengiamės tą kažką gauti. Ir vos tik gauname, kančia bemat prapuola,
užgimsta malonumas: „Puikumėlis, nebereikia kentėti.”

Bet tik tą trumpą akimirką, kai išsipildo troškimas.

Malonumui pajusi reikalingas skirtumas tarp dviejų būsenų: kai kančios yra daugiau
– „noriu, todėl kankinuosi” – ir kai kančios, ką nors gavus, sumažėja. Todėl nuotaika
pakyla tik tą akimirksnį, kai atsiranda tas skirtumas.

Kitaip tariant, gera nuotaika užplūsta tik tą akimirką, kai ką nors gauname ar
įsigyjame. Vėliau priprantame ir malonumas išnyksta. Paskui tol, kol tą kažką
turime, girdime tik nepaliaujamą triukšmą: „Aš tai turiu, turiu, turiu.”

Trumpai tariant, aš vis aiškiau suprantu, kad daiktų turėjimas tai „tik papildoma
triukšmo ir kančios našta, kurią užsikrauname ant savo pečių dėl sekundės
malonumo”.

Kančia, atsirandanti kažką įsigijus, dar labiau sustiprėja, jei pirkinys būna pirktas ne
dėl to, kad reikia, o tik pasidavus savo 45 troškimams. Ji dar padidėja, jeigu
numanome, kad „pirkti mus privertė”, pavyzdžiui, reklama. Kančia išnyktų, jeigu to
daikto atsisakytume, tačiau mūsų protas nesupranta, kad įtampą sukėlė būtent jis,
todėl kentėjimą bando panaikinti jau įprastais būdais. Kitaip tariant, mes vėl
užsinorime ko nors kito. Nes kai tik pagalvojame, kad norime ko nors kito, vėl
pradedame kankintis, o kai nusiperkame, gauname malonumo iliuziją!

Ir šįkart nuotaika pasitaiso tik vienai akimirkai, tik dešimtajai sekundės daliai, ir tik
laiko klausimas, kada mes vėl ko nors užsinorėsime.

Tam, kad gautume dar didesnį malonumą, prireiks dar stipriau kentėti. Nes jeigu
turėsime 100 balų stiprumo kančią, panaikinę ją, gausime 100 balų stiprumo
„malonumo” iliuziją.

Tada užsinorima vis sunkiau įgyjamų daiktų. Mūsų protui labai patogu, nes taip
„kančia” tik didėja.

Štai kodėl norisi vis daugiau ir daugiau – kuo mažiau kančios, tuo mažiau
džiaugsmo.

Jeigu iš pradžių pakako krepšio už dešimt tūkstančių jenų, tai paskui įsireikia už
šimtą tūkstančių, už penkis šimtus tūkstančių, už milijoną, ir galiausiai: „Sakote, yra
krepšių ir už dešimt milijonų? Noriu.” Maža to, įsigeidžiame daikto, kuris ne tik
kainuoja kokius du šimtus milijonų jenų, bet dar ir turi istoriją, pavyzdžiui, yra

26
pagamintas didžio meistro, kurį suradome ypatingais keliais ir nekuriančio tiems,
kurie jam nepatinka. Taip keliaujame link vis sunkiau įgyvendinamų dalykų.

Galiausiai retkarčiais įsigeidžiame ne tik daiktų, bet ir nerealaus, savo paties

gebėjimų neatitinkančio darbo arba santykių, kurie realybėje neįmanomi. Nes kuo
nerealiau, tuo daugiau kančios, o panaikinus tą baisią kančią laukia iki tol neregėtas
malonumas?!

Mes patys save įpratiname kentėti – tai spąstai. Pavyzdžiui, mes tyčia save įvarome į
kampą, imame nervintis. Nes prisimename: „Visa laimė, kad tada pasikankinau –
dabar man taip gera. Vadinasi, reikia pasikankinti dar labiau.”

Aš šitą mechanizmą pavadinau „troškimų 3D”.

Daugumos dalykų iš pradžių norime, nes jų mums reikia. Tai demand, poreikis.
Tačiau pamažu nuo jo nutolstama ir siekiant kuo didesnio skirtumo tarp „kančios” ir
„malonumo” priprantama prie „kančios” stimulų. Tai desire, troškimas. Dar labiau
nutolus nuo troškimo, „kančia” visiškai užvaldo ir pavirsta į jau praktiškai
nebekontroliuojamą drive, įkvėpimą, polėkį.

Kodėl mus taip traukia tai, ko negalime gauti?

Gal ir gerai turėti troškimų, kol siekiame to, kas įmanoma.

Tačiau kai įgyvendiname viską, kas įmanoma, ir vieną po kito išpildome visus
troškimus, jie nustoja mus stimuliuoti. Trumpai tariant, mes beveik nustojame
kentėti.

Paprastai būsena, kai nesikankiname, ir turėtų būti ta „laimė”, kurios taip siekiame,
tačiau mūsų protas to nesupranta kaip laimės. Nes nėra kentėjimo, būtinos
malonumo sąlygos.

Tuomet pagalvojame: „Negerai. Kančiai sukelti reikėtų kur kas stipresnio impulso” –
ir pradedame norėti beveik neįgyvendinamų dalykų. Ir tai jau nebe norai, o polėkis,
drive.

Pateiksiu keletą pavyzdžių, iliustruojančių, kas gi yra tie nerealūs, neįgyvendinami

norai. Pavyzdžiui, moterys, kurios kažkodėl visada įsimyli vedusius vyrus. Reikalauja
išsiskirti su žmonomis, bet iš tikrųjų tikisi visai ne to. Joms daug labiau norisi tos
kančios, kurią sukelia negalėjimas susituokti su mylimu žmogumi. Kaip įrodymas
yra staiga atšąlantys santykiai, vos tik vyras išsiskiria su žmona ir gali laimingai

27
tuoktis. Tada vėl tarsi tyčia pamilstamas kitą moterį turintis vyras. Kartais tenka
konsultuoti ir tokias moteris.

Tas pats ir su darbo pasirinkimu. Iš daugybės pasaulyje egzistuojančių darbų lyg

tyčia išsirenkamas sau netinkamas ir įsikalama į galvą: „Noriu dirbti šitą. Jeigu ne,
tikrai nebūsiu laimingas.”

Žmonės, bet kokia kaina siekiantys tapti dizaineriais, nors tikrai žino, kad neturi tam
gabumų, arba priešingai, žmonės, nei iš šio, nei iš to staiga sugalvojantys, kad
viskas, ko jie nori, tai kraustytis į kaimą ir dirbti žemę, nors turi puikų dizainerio
darbą ir jiems gerai sekasi. Arba prisiskaito knygų ir staiga nusprendžia tapti
buhalteriu, meta sėkmingą darbą, nors dar nuo mokyklos laikų baisiausiai nekentė
algebros, matematikos ir apskritai skaičių.

Nežinau, gal šiuolaikiniai žmonės per daug pasitikintys savimi, nes visi tik ir burba
nepatenkinti tuo, ką daro. Man atrodo, kad žmonės tiesiog nori užsiimti kuo nors
kitu, kad jie siekia kažko iš svajų pasaulio, to, ko čia ir dabar neturi.

Nes svajonė todėl ir yra svajonė, kad jai nelemta būti įgyvendintai. Kitaip tariant, tai
pagrindinė priežastis, kodėl ji smegenims pasiunčia daugybę kančios impulsų.

Svajonė ir tikslas skiriasi. Realių, įgyvendinamų dalykų mes nevadiname svajonėmis,

mes juos vadiname tikslais. Šiuolaikinis žmogus linkęs svajoti, nes iš to didelio noro
kentėti, jis tapo priklausomas nuo dirgiklių ir troškimų, o tyčia geisdamas nerealių
dalykų jis įsisuka į kančių ratą.

Nes, matyt, patyrę tam tikro lygio gausą ir įsigiję įvairiausių daiktų, laimę galime
pajusti tik vaikydamiesi neįgyvendinamas svajones.

Be jokios abejonės, šita laimė nėra tikroji laimė, tai – „malonumas”. Maža to,
malonumo iliuzija.

Aš tik matau, kad žmonės suka ten, kur niekada nebus laimingi, ir nors pasąmonėje
tai žino, vis tiek pasirenka būti nelaimingi.

Sistema, kurioje nerasime laimės

Trumpai tariant, žmonės neturi galutinio tikslo įgyvendinti troškimus. Netgi

priešingai, patys to nesuvokdami, jie nori kentėti.

Jau kalbėjome apie tai, kad įgyvendinus troškimus užgimsta malonumu vadinama
iliuzija. Tačiau ji akimirksniu pradingsta. Ir kažkur giliai širdyje mes tai žinome. Todėl

28
norime ne pildyti troškimus, o būti to nesibaigiančio proceso dalyviais. Kol
galiausiai, kaip ką tik aptarėme, imame siekti visiškai neįgyvendinamų dalykų, o
jeigu jie pradeda darytis įgyvendinami, mes tyčia suklystame, mindžikuojame
vietoje arba ką nors patys sulaužome.

Ką nors įsimylime ir vos tik pasirodžius, kad viskas gali klostytis puikiai, tyčia
pabandome susitikinėti su kitu žmogumi, tyčia įžeidinėjame, smurtaujame. Arba vos
tik ima gerai sektis darbe, patys tyčia užsinorime viską sugriauti...

Tai svarbu, todėl apibendrinkime, ką žinome.

Įsivėlę į troškimų žaidimą mes nuolat kenčiame. Tačiau vidinė duomenų

apdorojimo sistema tą „kančios” padidėjimo ir sumažėjimo skirtumą automatiškai
paverčia „malonumu”, todėl mums nešauna mintis, kad „tai yra „kančia”, iš kurios
reikėtų išsilaisvinti”.

Gali būti, kad kapitalizmas yra sistema, geriausiai atspindinti, kaip veikia žmogaus
troškimų programa.

Iš pradžių tai buvo tiesiog „noras turėti”, kilęs iš paprasčiausio poreikio. Tačiau kol
laimės siekiame pasisemti iš „kančios → malonumo” ciklo, tol esame sistemoje,
kurioje žmonės niekada nebus amžinai laimingi.

Pirmasis žingsnis, kurį reikia žengti, norint ištrūkti iš šio užburto rato, yra sumažinti
norimų daiktų skaičių, kitaip tariant, dera atsisakyti troškimo „turėti daiktų”, „turėti
žmonių”, „turėti statusą”.

2. Kodėl norisi kaupti pinigus?

Išsiaiškinome, kaip veikia troškimų mechanizmas, tad dabar pereikime prie pinigų.

Pinigų atsiradimo priežastys

Pirmiausia nusikeikime į praeitį ir aptarkime, kaip pinigai atsirado.

Kaip žinia, iš pradžių vykdavo natūriniai mainai. Net jeigu išsikasei šimtą gumbų
bulvių, viso šimto vienas pats nesuvalgysi. Ir jeigu atsiranda žmogus, kuris turi
daugybę ridikų, bet neturi bulvių, tuomet tuos ridikus galima išmainyti į bulves.

Veikiant tokiai mainų sistemai didžiausią vertę turėdavo tie daiktai, kurių reikėdavo
visiems. Pavyzdžiui, už dešimt bulvių galima gauti ne dešimt, o tik vieną obuolį.

29
Štai šitaip prasideda mainai tarp manęs, turinčio tuos daiktus, ir žmonių, kurie tų
daiktų nori, tačiau retai kada nutinka taip, kad daiktus, kurių noriu, turėtų žmogus,
norintis mano turimų daiktų, todėl kaip tarpininkas buvo pasitelktos kriauklės ir
auksinės monetos. Tai palengvino mainus, per juos pamažėle imta apsieiti be
derybų. Tikriausiai toks paaiškinimas būtų pats įprasčiausias. Taip atsirado valiuta,
arba tiesiog pinigai, – daikto vertės matas, kuriuo remiantis galima mainyti bet
kokius daiktus.

Pinigai patogūs dar ir tuo, kad juos galima ilgai saugoti. Jeigu galima saugoti,
vadinasi, galima ir kaupti. Todėl dar prieš atsirandant pinigams kaip mainų
priemonė buvo naudojami grūdai. Bulvių ir ridikų neišsaugosi, o grūdus galima
laikyti nors ir metus. Be to, visi norėdavo ryžių kaip pagrindinio produkto, taigi jų
mainų vertė taip pat buvo aukšta. Todėl Japonijoje galios įgijo tie, kurie turėjo daug
ryžių.

Šios priežastys lėmė, kad žmonių mintyse įsirašė tokia informacija: jeigu turėsi daug
to, ko visi nori, kas negenda ir ką galima pasidėti, savo rankose sutelksi galią. Tuo
daiktu tapo auksiniai pinigai, nes jie negenda, net ir intensyviai naudojami beveik
nenusidėvi, yra gana reti, todėl vertingi. Daug paaiškina ir tai, kad dar visai neseniai,
nors pasikeitė laikai ir imta naudoti popierinius pinigus, pasaulyje galiojo aukso
standartas.

Taigi ilgainiui išryškėjo tokios būtinos pinigams savybės – jie turėjo būti patvarūs ir
iš tauriojo metalo. Dėl to, ar verta jais naudotis, nekilo visiškai jokių klausimų.

Pavyzdžiui, ryžius galima panaudoti ne tik kaip mainų priemonę, bet ir juos
suvalgyti, tačiau su šiuolaikiniais pinigais mes nieko panašaus nebegalime daryti. Jų
vertė yra užtikrinama tik visuomeniniu susitarimu, o nauda kyla iš galimybės šiuos
pinigus iškeisti į reikiamas gėrybes.

Tik turėk pinigų ir bet kada nusipirksi maisto, o kai kuriais atvejais net žmogų. Iš
pradžių buvo daiktų, kurių nebuvo įmanoma įsigyti už pinigus, tačiau pamažu visi
daiktai šioje planetoje tapo įperkami. Šiomis dienomis turėdamas pinigų gali
pakeisti savo veidų ir net nulemti žmogaus gyvybę.

Tai, kad už pinigus nuperkamų daiktų ribos vis plėtėsi, tikriausiai galima pavadinti
istorijos raida. Ir tikriausiai dėl to, kad padaugėjo už pinigus nuperkamų daiktų,
šiandien jie turi daugiau žavesio nei senovėje.

30
Taigi tam tikru požiūriu pinigai yra įrankis savisaugai ir nusiraminimui: kuo daugiau
turi, tuo ramesnis esi, nes sumažėja grėsmių.

Todėl žmonės ir negali nekaupti. Kuo daugiau sukaupiate pinigų, tuo daugiau
pasaulyje yra daiktų, kuriuos galite patys laisvai valdyti, ir atvirkščiai, jei pinigų
mažėja, tai tokių daiktų rasis vis mažiau.

Pinigų kiekis lemia, kokio dydžio teritorijų valdysite, kiek sugebėsite užgriebti savo
čiuptuvais. Todėl žmonės nori pinigų kaip įrankio pasauliui valdyti, išleisti savo
čiuptuvus.

Kodėl trokštame užkariauti pasaulį?

Tad kodėl gi tiek daug žmonių nori užvaldyti pasaulį?

Matyt, iš nerimo.

Nes yra įsitikinę, kad puolimas – tai pati geriausia gynyba.

Išplėsdami valdomas teritorijas, galime padidinti skaičių daiktų, kurie būtų mūsų
poveikio zonoje. Kitaip tariant, galime padidinti skaičių žmonių, kurie mus vertina.
Taip tikimasi pabėgti nuo nerimo, kylančio iš savo paties egzistencijos svarbos.

Mes visi esame gąsdinami neįsisąmoninto vidinio triukšmo ir jaučiame nerimą. Mes
kenčiame. Iš tos kančios kylantys impulsai mus nuolat skatina patvirtinti savo pačių
vertę, kelti savo prekės ženklo „akcijų kainą” ir taip išlaikyti įtaką. Tačiau būtent dėl
to kančia dar labiau sustiprėja ir „akcijų vertę” tenka kelti vėl...

Pinigai – tas taip visų geidžiamas magiškasis „daiktų daiktas”, tapo visiems bendru
„troškimų” objektu, todėl lengvai virsta bendru standartu: „Turiu štai tiek taip visų
geidžiamo daikto, todėl nekyla net klausimų, kad esu vertingas.”

Trumpai tariant, pinigais jau matuojame ne tik daiktų, bet ir savo pačių vertę.

Tikra tiesa – pinigai suteikia laisvės. Laisvės nuo bado ir šalčio. Galima turėti įtakos
tam tikroje ribotoje teritorijoje.

Bėdos prasideda tada, kai siekdami pašalinti savo nerimą imame nebejausti saiko ir
ribų.

Čia veikia toks pats troškimų mechanizmas, kurį aptarėme ankstesniame skyriuje:
jeigu turint pinigų padaugėja valdomų teritorijų, „malonumas” kyla tik akimirką, o
paskui ateina „nerimas” ir „kančia”.

31
Ir vėl ieškome sričių, kurių mūsų čiuptuvai dar neužgriebė, ir negalime iškentėti
neužvaldę.

Mūsų nekantrus protas vis ieško naujų norų.

Tačiau štai čia gimsta esminė prieštara.

Kad ir kiek daug turėtume pinigų, vis tiek padaugės tik daiktų mainais už juos ir
negausime nieko daugiau, nei leidžia ši pagrindinė pinigų funkcija.

Trumpai tariant, nerimo jie nepanaikins.

Laimės neatneš.

Jei rūpinsimės tuo, kaip kuo daugiau sukaupti pinigų, nors mūsų poreikiams
patenkinti tiek nereikia, tik įsivelsime į bevaisį žaidimą.

3. Troškimų mechanizmas

Budizmas žmogaus psichologiją nagrinėja per tris pamatines aistras (arba tris
didžiuosius nuodus): godumą (troškimą), priešiškumą (pyktį), bukumą
(neišmanymą). Iš jų pirmasis pasireiškia godumas, arba troškimas.

Šiuos tris didžiuosius nuodus smulkiai aprašiau ankstesnėje savo knygoje „Pratybų
sąsiuvinis aistroms perkrauti”, todėl išsamiau pasiskaitykite ten, o čia norėčiau šiek
tiek plačiau panagrinėti troškimų mechanizmą, apie kurį jau kalbėjome. Tačiau iš
pradžių paprastai paaiškinsiu, kodėl siekiant laimės be pinigų svarbu suprasti
troškimų veikimo principus.

Taupymo spąstai

Šiandien Japonijos visuomenę pamažu apimant nevilčiai dėl ekonominės padėties

stiprėja „noriu taupyti” tendencija. Tačiau jeigu suprastume, kad tai tik „iš tiesų labai
noriu, bet šykščiu ir kenčiu”, pastebėtume, kad tai ne tik pasąmonėje kelia stresą,
bet ir atrodo ubagiškai ir apgailėtinai.

Maža to, jeigu prisiperkame krūvas pigių prastos kokybės daiktų, teigdami, kad
taupome, tai gerokai nutolstame nuo puikių neturto pratybų.

„Nebegaliu, kaip noriu taupyti” tėra tik iš per didelio noro turėti pinigų užgniaužtas
daiktų troškimas, o jis, kaip ir troškimų skatinamas lėkimas užsidirbti pinigų, yra
požymis, kad jus užvaldė pinigai.

32
Taigi tik perpratę troškimų mechanizmą ir jį įveikę mes galime mėgautis ramesniu,
daiktais neapkrautu gyvenimu. Norėčiau, kad praktikuotume visavertį neturtą,
nepultume pirkti prastų daiktų tik dėl to, kad jie pigūs, o pirktume reikalingus
daiktus nekreipdami dėmesio į jų kainą.

Mažiau kančių – daugiau malonumo? Kaip apsigauna mūsų smegenys

Troškimai – tai būsena „norėčiau, kad daiktai, kurių vis dar neturiu, būtų mano, bet
jų vis dar neturiu, todėl kenčiu. Mano kančia xx balų stiprumo.” „Kaip būtų gerai,
jeigu metų atlygis būtų 4 000 000 jenų”, – neįdėdamas jokių pastangų svajoja
žmogus, uždirbantis 2 000 000 jenų per metus, – tai, matyt, ir vadintina troškimu.

Mus pasigauna ir nusineša troškimai, nes, kaip aptarėme anksčiau, kai noras
išsipildo, malonumo atsiranda tiek, kiek sumažėjo kančios. Tik, žinoma, šis
malonumas tėra iliuzija.

Todėl pats troškimų turėjimas jau savaime yra kančia. Skauda širdį, kad iki
pageidaujamos sumos trūksta 2 000 000 jenų. Tačiau didėjant įplaukoms tas
skausmas po truputį mąžta. Patyrinėję suprasime, kad šį „skausmas mainosi”
procesą žmogus supranta kaip „jaučiuosi puikiai”. Gal net galima sakyti, jaudinasi.
Bet mąžtant skausmui irgi gaunamas malonumas, tiksliau, iliuzija, kad tai
malonumas.

Galbūt pasidarys šiek tiek aiškiau, jeigu pateiksiu pirmosios mokyklinės meilės
pavyzdį.

Siaubingas jaudulys: įsimylėjau, noriu turėti, bet ką reikės daryti, jeigu negausiu?
Jaudulys kyla, nes į kraują išsiskyręs dopaminas ir kitos nemalonios medžiagos mus
tarsi apkvaišina, tačiau smegenys tą kančią paverčia „dirginančiu, bet geru” jausmu.

Jaučiamės gerai, nes yra tikimybė gauti ir galiausiai yra numatoma, kad ta kančia
mažės, bet jeigu nebūtų visiškai jokios vilties, jeigu įsimylėtume ir šimtu procentų
būtų aišku, kad nesulauksime to paties atsako, tada skausmas neabejotinai
sustiprėtų.

Taigi kai baigtis aiškėja ir stiprėja nuojauta, kad susidraugausime, ankstesnis

jaudulys pamažu blanksta. Ir kai pagaliau pradedame susitikinėti, jis praktiškai
išnyksta, o taip susitikinėjant keletą metų užklumpa iliuzija: „Keista, nebesijaučiu
toks laimingas kaip anksčiau” – ir pagaliau prieinama prie pasiūlymo: „Tai gal
skirkimės?”

33
Grįžkime prie pinigų, kai įgyvendinamas noras uždirbti 4 000 000 jenų,
malonumas „valio, pasiekiau!” trunka tik tą vieną akimirką, perskaitėte teisingai – tik
tą vieną akimirką. Po penkių tos trumpos akimirkos sekundžių „malonumas” jau yra
tapęs prisiminimu. 4 000 000 jenų uždarbis jau tik pasenusi naujiena. Pamažu ji
išnyksta.

Tikriausiai yra ir tokių žmonių, kurie išgyvena stiprias emocijas ir jas be galo
brangina, kaip rašo pradinės mokyklos mokinys apie kopimą į kalną: „Buvo labai
sunku, bet kai pasiekiau viršūnę, mane užplūdo džiaugsmas ir atpirko visą tą vargą”,
– bet ir tai kada nors įgrysta. Jautresniems žmonėms greičiau.

Taip sau pačiam užkraunama nauja kančia: „Ką čia toliau nuveikus?” Kita stotelė – 8
000 000 jenų. Paskui 20 000 000 jenų, šimtas milijonų, milijardas, dešimt milijardų...
Ir, kaip jau rašiau praeitame skyriuje, galo nėra.

Kur nuveda pinigų vaikymasis?

Yra du su pinigais susijusio gyvenimo būdai.

Vienas – prekiautojo akcijomis, kuris jau turi akcijų už kelis šimtus trilijonų jenų, bet
sėdi prie monitoriaus po keturias šešias valandas be miego ir valgio, nes jis
nukeliavo vedamas stiprėjančios kančios ir malonumo.

Antrasis – žmogaus, kuris kažkuriuo metu suvokia, kad jau nebeužtenka vien tik su
pinigais susijusios kančios, kad nebėra prasmės jos stiprinti, ir atsiduoda kitokio
žanro kančiai. Jis su savo sveikata ar kitais žmonėmis pradeda elgtis taip, kad tai
nuveda į savinaiką. Girdime, kad daug tokių yra tarp vadinamųjų laimėtojų.

Ir vienas, ir kitas būdas nuo laimės gerokai skiriasi. Abu jie panašūs tuo, kad įsuka
troškimų mechanizmą.

Vedami troškimų gal ir prieisime tą tašką, kai įgysime pinigų ir mus lyg nugalėtojus
liaupsins visuomenė. Tačiau tai sistema, pagal kurią laimingam tapti neįmanoma.
Nes mūsų protas pats iš savęs sukuria skausmą ir iš to gauna tik akimirksnį
trunkančią malonumo iliuziją. Tas pats kaip Disneilende prastovėti dvi valandas
eilėje prie atrakciono, kuriuo džiaugsiesi vos vieną minutę. Labai nelygiaverčiai
mainai. Kuo toliau eisime, tuo labiau tolsime nuo laimės jausmo.

O liūdniausia, kad nors tai nėra laimė, iš to, kad visi žavisi, imame ir pasidarome
išvadą: „Koks aš esu laimingas.”

34
Bet kankinamės. Lyg ir esu laimingas, o kankinuosi. „Kažkaip nemalonu. Kažką
reikia daryti.”

Ir taip užsisukame užburtame rate. Kaip žiurkėnai narve: nei poilsio, nei laimės.

Tikros kančios ir tariamo malonumo spąstai

Kaip jau minėjau, smegenys skausmą signalizuojančius impulsus interpretuoja kaip

malonumą. Budizme toks informacijos perrašymas vadinamas žodžiu „kintamybė”.
Perrašiusios informaciją smegenys prie šio klausimo daugiau negrįžta. Čia pakanka
suprasti tiek, kad mūsų galva lyg pokštaudama savavališkai perkeičia iš aplinkos
gaunamą informaciją.

Kadangi informacija perkeista, nematome tikro vaizdo. Neįmanoma pripažinti, kad

tikrovėje kankiniesi. Tam tikru požiūriu tai – tariama laimė. Laimės pojūtis, kuris
apima prisirišus prie pinigų, ir yra šis tariamas „malonumas”.

Gal pačiam žmogui ir nėra blogai, jeigu jis amžiams liks klaidingai įtikėjęs tuo
gerumu, bet kada nors būtinai ateis laikas, kai ši kintamybė nebeatlaikys.

Iš kurios pusės bežiūrėsi, neišvengiamai ateis laikas, kai reikės pagalvoti, kad kenti.
Bus prieitas liepto galas: troškimų sukelta „kančia” peržengs ribas, nuo akių nukris
„kaip beprotiškai gerai jaučiuosi” raištis ir ateis pabaiga.

Iš tikrųjų tai galimybė. Tik taip toks žmogus pirmąkart supras, kad „reikėtų
pasikeisti”.

Prisimenate tą vienpusės meilės pavyzdį, kurį buvau davęs: nieko nebeapgausiu –

jaučiuosi prastai? Gal vertėtų liautis kartoti, kad myliu.

Tik labai gaila, kad nedaug žmonių pasinaudoja tokia puikia galimybe.

Sau keliamą kančią su džiaugsmu dažniau sumaišo žmonės, kurie stipriai priklauso
nuo kintamybės, arba duomenų perrašymo, – kitaip tariant tie, kuriuos valdo
troškimai.

Noriu pajamų, noriu kuo aukštesnio visuomeninio statuso, noriu valdyti įmonę,
noriu valdyti Japoniją, noriu valdyti pasaulį – struktūra ta pati.

Deja, tai ne laimė, o tik tariamas „malonumas”, kurį sukuria smegenys,

perrašydamos duomenis.

35
Vartojimą skatinančių reklamų pirmutinė funkcija – pasiųsti žmonėms tariamą
impulsą, kad dabar jūs nesate laimingi. Taip sužadinami troškimai.

Todėl, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jų tikslas – suteikti laimę, iš tiesų taip
nėra. Nes pirmiausia mus priverčia pasijusti blogai: „O, siaube, neturiu. Ką daryti?”,
tada, iki tol, kol nusiperkame, kelia realų veriantį skausmą, ir galiausiai ratas
užsidaro: „Nusipirkau, kančia dingo, aš laimingas.”

Ir jeigu žmonėms neparodoma realybė, jeigu siunčiami tariami impulsai, verčiantys

juos jaustis nelaimingus, tuomet iš viso to gaunamas malonumas irgi yra tariamas.

Tikriausiai viena iš primityviausių reklamų yra eksponavimas. Troškimas sukeliamas

parodant daiktą, kurio nepamatęs nenorėtum. Bet šis atvejis dar nėra pats
blogiausias, nes galima apsispręsti tikrąjį daiktą patikrinus visomis juslėmis.

Kodėl aš taip būgštauju dėl šiuolaikinių reklamų – jos siekia mus įtraukti į tariamą
pasaulį.

Pavyzdžiui, parodydama, kad kažkuo naudojasi visuomenei nusipelnęs, daug

pasiekęs žmogus ar tas, kuriuo visi žavisi, reklama sukuria iliuziją: jei ir tu naudosi tą
daiktą, priartėsi prie to idealo.

Ir priešingai, mes patys savęs nepripažįstame, todėl mus galima priversti manyti,
kad dabar esame nelaimingi, nors prieš žiūrėdami reklamą taip nesijautėme.

Bet jau tą sekundę viskas tampa tariama, todėl ir vartojimas yra tariamas, vadinasi,
iš viso to jaučiamas „malonumas” irgi yra tariamas. Ir tik ta „kančia”, kuri pasilieka,
yra reali...

Taip laimė neateina.

Ar otaku iš tikrųjų laimingi?

Paskutiniu metu dažnai girdžiu su virtualiuoju pasauliu susijusį klausimą: „Jeigu pats
žmogus galvoja, kad yra laimingas, tai gal jis ir yra laimingas?” Pavyzdžiui, apie
hikikomori 11, jaunuolius paskendusius kompiuteriniuose žaidimuose, kur mergaitės

11
Asmuo, savo noru atsisakęs socialinio gyvenimo: pagal Japonijos Socialinės apsaugos ministerijos
apibrėžimą, daugiau nei pusę metų nelankantis jokios ugdymo įstaigos, niekur nedirbantis, bendraujantis
tik su šeimos nariais, niekur neinantis iš namų.

36
su jais elgiasi maloniai, sakoma: „Na, jei žmogus sako, kad jis laimingas, tai gal iš
tiesų toks yra?”

Viskas tarsi apsivertė aukštyn kojomis: pastaruoju metu atsiranda kritikų, kurie
kadaise negatyviai vertintas otaku 12 ir anime 13 subkultūras giria ir vertina kaip
priemonę, neva priversiančią atsigauti ekonomiką.

Bet kodėl tokios kultūros formos taip drastiškai suklestėjo? Akivaizdu – tai bėgimas
nuo tikrovės. Kitaip tariant, įsitikinimas, kad tikros moters nereikia, o moteris iš
ekrano yra daug puikesnė, tai tik vengimas susidurti su „kančia”, kad esu
nepopuliarus ar manęs nepripažįsta.

Tikra tiesa, vartojimą tai skatina, bet ar jums neatrodo, kad pernelyg neatsakinga
dėl to nepaisyti pratiso riksmo: „Nebegaliu! Nebegaliu! Nebegaliu!”, kurio jie nėra
įsisąmoninę, ir matant tik paviršių atsainiai tarti: „Na, jeigu jis sako, kad yra
laimingas, tai gal ir yra laimingas?”

Pirmiausia, visiškai neįmanoma, kad vos tik užgimęs žmogus imtų mąstyti:
„Virtualios moterys geriau už tikras. Žaisti kompiuterinius žaidimus smagiau, nei
žaisti realiame pasaulyje.” Turėjo įvykti tokį požiūrį nulėmusių veiksmų seka, turėjo
būti atsisakyta ankstesnių norų, juos pakeičiant į kitus.

Pirma vienas realus dalykas pakeičiamas tariamu, paskui dar vienas ir dar vienas...
Gal tai viena iš otaku vertybių: prieiti tašką, kuriame nebebus ko atsisakyti?

Ar jums neatrodo, kad iš pradžių jie norėjo kurti ryšį su išoriniu pasauliu, bet
galiausiai į viską numojo ranka: „Man nieko nereikia” arba, tiksliau, „Apsimesiu, kad
man nieko nereikia ir atsiribosiu, kad apsaugočiau save, nes negauti to, ko noriu,
žeidžia mano savigarbą”?

Gaila, bet leisdami pinigus tokiems savo troškimams, jie tik dar labiau įtvirtina savo
egoizmą.

Šiek tiek skausmo ir šiek tiek laimės užtikrins neblogą gyvenimą

Kita vertus, būna ir tokia laimė, kurią galima pasiekti, sukėlus šiek tiek kančios, kai iš
anksto žinoma, kaip ją panaikinti: „Štai ir tvarka. Bent jau kol kas galima lengviau

12
Žmogus, kuo nors ypatingai besidomintis, visa galva pasinėręs į kokį nors pomėgį (animacinius filmus,
komiksus, mokslinę fantastiką ir pan.).
13
Animaciniai filmai, japonų animacijos stilius.

37
atsikvėpti.” Tai pasyvi laimė, ji skiriasi nuo tos tikrosios, bet yra šiek tiek geresnė už
otaku subkultūros solipsistiškąją laimę, nes artimesnė tikrovei.

Tam, kad taip neatsitiktų, labai svarbu malonumo, kylančio pašalinus pusėtiną
kančią, nesumaišyti su tikrąja laime. Kaskart, kai tik užgimsta malonumas, būtina
sau aiškiai pripažinti: „A, tai iliuzija. Kančia, kuri buvo padidėjusi, sumažėjo. Taip,
buvau bepradedąs galvoti, kad tai – malonumas.”

Kai viskas išsisprendžia, mes bent trumpam patiriame laimę primenantį jausmą, bet
jei gyvensime prie jo neprisirišdami: “A, bet tai miražas. Tai tik mintyse įvykęs
informacijos apdorojimo procesas. Reikia būti budriam, neapsigauti”, – mes
galėsime pajusti vidutinę laimę, nepatirdami didelių svyravimų. Taip, tai – pusėtinas
skausmas ir pusėtina laimė, bet to pakanka, kad žmogus galėtų gyventi laimingas.

Gali nuskambėti labai pesimistiškai, bet iš tikrųjų tai be galo aktyvus gyvenimo
būdas. Todėl, kad nesiekiama ignoruoti realybės, o į ją žvelgiama atidžiai, stebimas
savo paties vidinis gyvenimas.

Iš tikrųjų, meditacijos, per kurias stebiu savo paties vidų, man kuo puikiausiai leidžia
suprasti tą malonumo skonį, kuriuo mėgaujamės, kai nusimetame kokią nors mus
kankinusią problemą.

Bet aš suprantu, kad tas malonumas yra iliuzija, ir neįsisuku į „kančios →

malonumo” ciklą. Galiu drąsiai žengti į priekį, tvirtai stovėdamas ant žemės. Esu
pajėgus vieną po kitos spręsti problemas, nereaguoti į kitokius dirgiklius,
nesusigundyti malonumo iliuzija.

Ir tuomet ateina rezultatas: darbai savaime ima sektis, aplinkiniai pagiria. Ir dar
kartą kartoju – tai rezultatas.

4. Trys požiūriai į troškimus

Tai, apie ką šnekėjome, pamėginkime surikiuoti, pažvelgę truputį kitu kampu.

Kaip keičiasi mūsų mintys ko nors panorėjus?

Galimi tokie trys elgsenos modeliai:

(1) Įgyvendinti norą.

(2) Pabėgti pakeitus šį norą į kitą.

(3) Užgniaužti norą.

38
Pirmiausia apžvelkime pirmus du elgsenos modelius.

Troškimų pildymas, vienų norų keitimas kitais

(1) Tiesiog įgyvendiname norą ir neapgaudinėjame savęs pasirinkdami kitokią

kančią. Taip patiriame malonumą: „Puiku, kančia dingo. Esu laimingas.” Jeigu
turėjome 10 balų stiprumo „kančią”, gauname 10 balų stiprumo „malonumą”,
„kančia” sumažėja. Apie šio metodo žalą ir tvarkymosi būdus mes jau kalbėjome
ankstesniuose skyriuose.

(2) Pamatę ar pamanę, kad noro nepavyks įgyvendinti, sugalvojame naują.

Pavyzdžiui, įtampą, sukeltą nesėkmės darbe, mažiname apsipirkdami arba
vartodami svaigalus. Kadangi naujasis stimulas nuslopina kančios, kad negali
įgyvendinti pirmojo noro, stimulą, galima trumpai pasimėgauti gera savijauta.

Vis dėlto šis būdas nėra geras. Tarkim, pirminė „kančia” buvo 10 balų stiprumo. Jei
manome, kad prie šios kančios pridėję papildomus naujos „kančios” 15 balų
padidinsime kančią iki 25 balų, tai, ko gero, nutiks visai kitaip. Mūsų protas jau bus
pamiršęs „ankstesniąją 10 balų stiprumo kančią” ir tik supainios ją su 10 balų
stiprumo „malonumu”.

Vadinasi, kad pabėgtume nuo to skausmo, mes privalome sukurti tokį „kančios”
dirgiklį, kuris būtų nulemtas dar stipresnio noro. Taip „kančios” tik daugėja.

Todėl, jeigu palygintume (1) ir (2) elgsenos modelius, matytume, kad laimės požiūriu
(1) yra geresnis. Neverta ginčytis, kad įgyvendinami norai suteikia daugiau laimės
nei neįgyvendinami.

Po tokių žodžių tikriausiai atsiras sakančių: „Palaukit, o ar nėra taip, kad budistams
norų turėti negalima? Ar nėra taip, kad apskritai negalima jų pildyti?” Tačiau
budizmo mokymas niekur neaiškina, kad negalima pildyti norų.

Žinoma, savaime suprantama, kad neturėti norų yra geriau, bet jeigu jų yra, tuomet
verčiau juos išpildyti. Kančią reikia panaikinti, bet jeigu troškimų išrauti su šaknimis
nepavyksta, tuomet daug sąžiningiau galvoti, kad juos reikia išpildyti.

Nes žmogus, neįgyvendinęs savo norų, skleidžia liūdesį. Nes jis vargina aplinkinius.
Būkime sąžiningi: jei turime norų, turime ir pareigą juos įgyvendinti.

39
Pavojai, tykantys neigiant troškimus

(3) elgsenos modelis yra problemų modelis. Užsiimama pozicija, kad to kažko aš
nenoriu ir apskritai niekada nenorėjau.

O apie ko nors be galo be krašto trokštantį žmogų galvojama: „Koks jis kvailys.”
Žvelgdamas į šių dienų jaunimą vis pagalvoju, kad tarp jų yra labai daug (3) tipo
žmonių.

Būtent dėl to matome, jog kai kurie pasyvūs vyrai (Japonijoje vadinami
„žoliavalgiais”) abejingi žmonių santykiams ir moterims.

Jau buvau užsiminęs: jie nei norų atsisakė, nei nušvito. Panašu, kad norų jie turi, bet
neįgyvendinamų, todėl verčiau apsimeta, kad nuo pat pradžių nieko nenorėjo, negu
pasiduoda ir kankinasi, kaip būdinga (2) modeliui. Jie kalba taip, tarytum neturėtų
norų ir būtų nušvitę, bet man atrodo visiškai priešingai.

Trumpai tariant, neseniai aptartas otaku pavyzdys, kai aiškinama, neva moterys iš
ekrano yra geresnės už gyvas, yra būtent apie tai.

Norų yra. Turėta jų praeityje, yra ir dabar. Tačiau nei praeityje juos kas įgyvendino,
nei dabar ruošiasi tai padaryti. Tokiomis sąlygomis nuolat ko nors norėti yra per
sunku. Užvis labiausiai sužeidžiama savimeilė. Net pats savęs nebegali priimti.
Tuomet užimamos priešakinės linijos ir apsimetama, kad nieko nereikia. Spėju, kad
po visu tuo slepiasi noras „pavaidinsiu, kad man to ir nereikėjo”.

Pavyzdžiui, tas, kurį paliko antra pusė, sakys: „Ai, kai geriau pasižiūri, tai jos nosies
forma buvo keista ir gal visai ji man nepatiko” arba „Na ir gerai. Kam susitikinėti su
ta bjaurastimi” – taip išreiškiama (3) pozicija, bet jeigu santykiai klostosi puikiai,
tuomet, net ir pastebėdami tuos šiek tiek kliūvančius dalykus, galvos šitaip: „Na ir
kas. Vis tiek myliu.” O jeigu net nepamėginęs susitikinėti išpūs nemalonias detales:
„Na ir gerai. Nėra reikalo su tokiu susitikinėti”, – tai bus bandymas save paguosti.

Tas pats galioja ir profesijai. Pavyzdžiui, norėjau būti dizaineriu, o juo netapęs,
pagalvojau: „Bet jeigu būčiau buvęs dizaineris, taigi būčiau aręs nuo ryto iki vakaro,
nuo nemalonių darbų irgi tikriausiai nebūčiau išsisukęs, tai jau geriau taip, kaip
dabar – gaunu atlyginimą, o ko daugiau norėti”, – bet tai juk melas.

Kodėl mes patys save apgaudinėjame? Nes iš tiesų mes nesame patenkinti.

Tai melas, todėl ir reikia nuolat save įtikinėti, kad „vis dėlto kaip gerai, kad netapau
dizaineriu”.

40
Pažvelgus į „žoliavalgių” vyrų vidų... Puikybės aistra

Taigi norų yra. Dauguma atvejų tik apsimetama, kad jų nėra. Jie tik užgniaužiami.
Kitaip tariant, tai tik vaidyba, supakavus ir paslėpus savo norus. Todėl mintys
išsikreipia ir mes kankinamės.

Tai vadinama „puikybės aistra”. „Puikybė”, apsimetus, kad nieko nenoriu, galvoti,
kokie kvailiai tie, kurie nori.

Pasipūtimas. Išpuikimas. Puikybės aistra užgniaužia troškimo aistrą.

Kaip jau minėjau, požiūris, jog „moteris man nebūtina”, gali atrodyti ir labai
patrauklus, tačiau to romantiniams santykiams atsirasti nepakanka. Menkas
gimstamumas Japonijoje šiandien jau yra tapęs rimta problema, tačiau prieš
apsispręsdami turėti ar neturėti vaikų žmonės sprendžia dėl savo santuokos. Šiai
reikia romantinės meilės, kurią kurti darosi vis sunkiau. Tikiuosi, neperdėsiu
sakydamas, jog būtent šioje srityje ir klesti „puikybės” aistra.

Pasitaiko ir tokių atvejų, kai dėl perdėto siekio būti pripažintam, nesimerginama net
moteriai, kuri patinka. Nes jausmas, kad sulaukei didesnio pripažinimo, apima ne
tada, kai pats pradedi merginti ir todėl kita pusė atsako tuo pačiu, o tada, kai
sumąstai, kad tau kitos pusės nereikia, bet ši vis tiek tave pripažįsta. Tuomet
pasijauti esąs išties vertingas.

Gėda prisipažinti, bet ir aš pats kadaise toks buvau. Merginai, su kuria tuo metu
susitikinėjau, dar ne tiek visko esu pridirbęs.

Nors mano piniginė nebuvo visiškai tuščia, bet sumelavau ir užuolankomis

pamėginau jai užsiminti: „Norėčiau, kad sumokėtum nuomą, nes striuka su
pinigais.” Kadangi ji buvo vyresnė ir jau dirbo, pinigų davė. Tyčia pabandžiau
paprašyti brangaus palto. Nupirko. Bet laikui bėgant sumąsčiau, kad jeigu ji tikrai
mane myli, tai bent jau mano norus turėtų suprasti ir be pasakymo, todėl
murmėdamas, kaip gerai būtų turėti tą naujieną, tyčiomis palikdavau atverstą
žurnalo su norimu daiktu puslapį.

Parazitas, absoliutus parazitas.

O pats aš jai nieko nesu padovanojęs. Ne dėl to, kad būčiau gailėjęs pinigų. Ne dėl
to, kad ji man būtų nepatikusi. O todėl, kad buvo nemalonu suabejoti: jei dovanosiu
dovanas, „ji mylės mane tik dėl dovanų ir nepriims tokio, koks esu iš tiesų”.

Iš tikrųjų tai aš buvau baisus apgailėtinas vyras.

41
Taip vis dažniau ir dažniau, jei tik nedarydavau tų pripažinimo testų, ėmiau
nebesijausti savimi.

„Puikybės” aistra didėjo ir virto tikra pelke. Širdis, rodėsi, suduš.

Ir prieš pat iš tikrųjų sudūžtant, mano mergina susirgo ir man atsivėrė akys. Tuo
metu jau turėjau oficialų vienuolio statusą ir tai suteikė progą rimtai pasinerti į
askezę.

Ir jeigu atrodau per griežtas tų šiuolaikinių pasyvių ir arogantiškų vyrų atžvilgiu, tai
tik dėl šių priežasčių. Nes aš pats užvaldytas „puikybės” aistros buvau niekam tikęs
jaunuolis ir vidines tokių vyrų kančias aš puikiai suprantu.

Troškimų nepažįstančiose širdyse... Pykčio aistra

Taigi, vis girdžiu pasakojimus, kaip vyrai iki ekonominio burbulo sprogimo 14
norėdami patraukti moterų dėmesį keldavo savo statusą pirkdami prabangias
mašinas arba siekdami užkariauti moterų širdis pirkdavo joms prabangias dovanas.
Žvelgiant iš šalies, tai gali pasirodyti labai kvaili veiksmai, bet negalime nuneigti ir to,
kad toks vyrų elgesys iš dalies palaikė vartojimo ekonomiką.

Tačiau šiandien, užsitęsus ekonominiam sunkmečiui, vyrų meilės troškimas yra

užgniaužtas, todėl su tuo susijęs vartojimas merdi ir užsisuka užburtas ratas.

Galbūt pagalvosite, jog tokia situacija yra visai nebloga, turint omenyje knygoje
dėstomus dalykus. Bet tarp tokio gyvenimo ir tikrosios laisvės yra esminis skirtumas
– šie vyrai nėra išsilaisvinę iš savo norų vergijos.

Kaip jau rašiau ankstesniuose puslapiuose, šiais laikais kai kurių norų
įgyvendinimas darosi kone neįmanomas, todėl žmonės pradeda juos užgniaužti.
Tačiau atrodo, jog užslopinus norus prarandama ir gyvybinė energija.

Kitaip tariant, ne norai pradingo, o nebėra ryžto.

Tą patį galima pasakyti ir apie investavimą į akcijas.

Dar visai neseniai buvo paplitusi mada visą privatų ir viešąjį sektorių skatinti
investuoti: esą investuoti geriau nei taupyti. Tačiau nuo tada, kai visą pasaulį apėmė

14
Dirbtinai sukeltų nekilnojamojo turto kainų ir akcijų rinkos burbulas, pūtęsis nuo 1986 m., sprogo 1990
m. ir sukėlė ekonomikos nuosmukį.

42
ekonominė krizė, akcijų, kurias turėjo daugybė žmonių, vertė yra nukritusi. Kas
dabar vyksta?

Žmonės, ypač tie, kurie buvo prisipirkę daug akcijų ir patyrė nuostolių, „nebenori nė
jų akyse regėti”. Tikriausiai jie nebenori matyti savo turimų akcijų vertės. Kaskart,
vos pamatę krintant kainas, pasijunta blogai, todėl ir „nebenori matyti”. Kritimas
pats savaime reiškia nuostolius, bet dar nemaloniau būti priverstam kiekvieną sykį
priimti save tokį, kuris padarė klaidą, priimdamas vienokį ar kitokį sprendimą.

Kiekvieną kartą smunka savivertė ir pasidaro sunku, nes prastėja savo paties
įvaizdis.

Šitas „nereikia!” yra pyktis, kitaip tariant, pykčio aistra. Ant ko pykstama? Ant savo
norų. Taip norus mes užgniaužiame.

Taigi kokia forma pasireiškia pyktis, nukreiptas į savo paties norus? Tai savotiška
„apatija”. Pavadinkime ją išglebimu, jausmu, kai visiškai nėra jėgų, niūrumu.

Pasikartosiu, bet tai visiškai nereiškia, kad norų nėra, tai tik parodo, kad puikybės
aistra ant norų užvožė pykčio – dar stipresnio stimulo – dangtį ir norus uždarė. Tas
pyktis atakuoja mus pačius iš vidaus, todėl tampame bejėgiai.

Kaip įrodymą galiu pateikti pavyzdį žmonių, kurie ateina į sėdimąją meditaciją
dzadzen. Prieš pasiekiant ramybės, aistrų nebeblaškomos sąmonės būseną, jų
viduje ima virti galingi norai – kyla žvėriškas apetitas ar lytinės aistros. Medituojant
pyktis nurimsta ir juo užgniaužti norai imi veržtis į paviršių.

Tai būdinga ne tik vyrams, kai pamedituoja „piktosios” moterys ir jų pyktis

atsileidžia, kartais įvyksta keistų dalykų, pavyzdžiui, jos staiga pradeda kaip
išprotėjusios valgyti.

Teorija, kodėl nereikia pramogų

Taigi faktą, kad krinta akcijų vertė, mes žinome, nors tuo ir nesidomime. Norėtųsi
tai užmiršti, bet tai visada tampa dirgikliu ir jaukia mūsų mintis.

Taip nutinka, nes mūsų smegenys nesugeba visiškai pamiršti „kančios” impulso. Jos
jį gali pamiršti tik per jėgą pakišusios po kitais impulsais ir apdūmusios mums akis.
Toks yra (2) elgsenos modelis.

Žmonėms, kurie yra pripratę taip elgtis ir yra atsparesni stresui, reikia stipresnių
stimulų, kad užmirštų tą kančią.

43
Tada persivalgoma, be saiko geriami svaigalai, žiūrimi įtempto siužeto filmai,
klausomasi triukšmingos muzikos, lošiama, vartojami narkotikai, nusikalstama ir
pan. Norint užmiršti 10 balų stiprumo kančią, reikia 20 ar net 30 balų stiprumo
stimulo ir kuo toliau, tuo intensyvesnio stimulo prireikia.

Dauguma šių stiprių impulsų priverčia „užmiršti” nemalonią tikrovę. Nes tiek
svaigalai, tiek persivalgymas išvalo galvą. Yra daug žmonių, kuriems patinka
miegoti, bet tik todėl, kad miegant nereikia galvoti. Pogrindyje labai plinta narkotikų
vartojimas, bet būtent jie yra pats stipriausias stimulas iš visų, leidžiantis absoliučiai
pamiršti dabartį.

Paskutiniais metais taip pat labai išpopuliarėjo komedijos žanras. Ar tik ne todėl,
kad visa gerkle kvatodami pamirštame stresą? Man atrodo, kad mes pasidarėme
labai apatiški ir jaučiame daugiau įtampos, todėl taip įsitraukiame į pastarojo meto
pramogines laidas, kuriose šaipomasi iš kitų.

Taip pat manau, kad yra nemažai žmonių, kurie, besivaikydami intensyvius pojūčius
sukeliančių daiktų, pinigus išleidžia netinkamai.

Ir dar viena sritis, kurios negalima nepaminėti, – tai vyrams (o kartais ir moterims)
prieglobsčiu tampantis seksas. Nes seksas turi tokią stiprią energiją kaip niekas
kitas, jis toks stiprus, kad net gali iš pamatų sudrebinti ego.

Remiantis „žoliavalgių” pavyzdžiu, būtų galima teigti, kad pastaruoju metu žmonių
lytinis potraukis yra sumenkęs, bet jau minėjau – tai „apsimetimas, kad nereikia”.

Kita vertus, suaugusiems skirti kompiuteriniai žaidimai užima labai didelę rinkos
dalį. Iki šiol naujų prietaisų – tiek VHS, tiek DVD vaizdo grotuvų – paplitimas visados
būdavo susijęs su vyrams seksualinį pasitenkinimą teikiančia produkcija. O ir
šiandien tai nepasikeitė. Tenka išgirsti, kad vadinamojoje sekso pramonėje sukasi
nemenki pinigai, o ir turinys pastaruoju metu darosi vis intensyvesnis.

Priežastį, kodėl tai užėmė tokią didžiulę rinkos dalį, galima paaiškinti tuo, kad
egzistuoja didžiulė masė žmonių, kurie trokšta pabėgti nuo realybės ir tam leidžia
pinigus.

Viena vertus, yra žmonių, po „puikybe” ar „pykčiu” slepiančių seksualinius įgeidžius

ir apsimetančių, kad jų neturi, tačiau, kita vertus, yra daug tokių, kurie gyvena labai
palaidą gyvenimą. Tai tik skirtingos tos pačios monetos pusės.

44
Prekyboje nuolatos atsiranda dar stipresnio „impulso” dozę naujai įšvirkščiančių
sekso prekių, sekso paslaugų pramonė vis labiau klesti, o su tuo susiję komiksai ir
žaidimai susilaukia didelio populiarumo, tačiau čia po žodžiu „impulsas” slepiasi
žodis „kančia”.

Tai pramogų, kuriomis siekiama pabėgti nuo realybės, kraštutinė riba.

Daugelis iš mūsų savo troškimus esame užspaudę po pykčio dangčiu. „Puikybė”,

apie kurią jau kalbėjome, yra tarsi klijai, skirti prilaikyti tam pykčio dangčiui.
Paprastai pykčio pašalinti nepavyksta net ir labai stengiantis, nes jį sulaiko puikybė.

Kad būtų aiškiau – „puikybė” yra didžiavimasis savimi. Na, o šis savo ruožtu yra
„siekis būti pripažintam”. Šis siekis susideda iš dviejų dalių: savęs paties pripažinimo
ir pripažinimo iš kitų.

Bejėgystės priežastys

Daugelis iš mūsų savo troškimus esame užspaudę po pykčio dangčiu. „Puikybė“,

apie kurią jau kalbėjome, yra tarsi klijai, skirti prilaikyti tam pykčio dangčiui.
Paprastai pykčio pašalinti nepavyksta net ir labai stengiantis, nes jį sulaiko puikybė.

Kad būtų aiškiau – „puikybė“ yra didžiavimasis savimi. Na, o šis savo ruožtu yra
„siekis būti pripažintam“. Šis siekis susideda iš dviejų dalių: savęs paties pripažinimo
ir pripažinimo iš kitų.

Tad „puikybė” – tai aistra kaip nors pakelti savo paties vertę, savo kainą. Vis kelti,
kelti, kelti... Tai nesibaigianti aistra būti pripažintam kitų.

45
Ši „puikybės” aistra yra itin stipriai susijusi su pastaruoju metu mus apėmusiu
neveiklumu ir bejėgystės jausmu. Bejėgystę mes daugiau ar mažiau patiriame
įvairiose situacijose: koks skirtumas, būsiu aš ar ne, vis tiek niekas nuo to
nepasikeis. Tai nutinka ir santykiuose su kitais, ir būnant pačiam su savimi.

Juk įmonė ir be manęs nepražus.

Juk mylimasis ir be manęs gali būti laimingas, išsirinkęs ką nors kitą.

Juk sutuoktinis, vaikai, tėvai ir be manęs kaip nors išgyvens.

O kur mano vieta?

Net jeigu, tarkim, per metus uždirbtumėte šimtą milijonų ir jūsų kaina būtų šimtas
milijonų, net jeigu būtumėte didžiulės, daug darbuotojų turinčios korporacijos
prezidentas ar garsus, daugybės žmonių garbinamas artistas, kuriuo kone iki
alpulio žavisi pramogų pasaulio atstovai, bejėgystė padarytų taip, kad viduje
pasijustumėte vertas vos kelių skatikų.

Ir galiausiai, ką norisi padaryti – tai išbandyti, ar šalia esantis žmogus tikrai mane
pripažins, net jeigu nusimesiu visas savo pajamas ar socialinius vaidmenis.

Visiškai taip, kaip aš kadaise padariau moteriai, su kuria susitikinėjau: pats su ja

elgdamasis bjauriai, išsibandžiau, ar tikrai mane myli, ir nenorėdamas, kad mane
pamiltų tik dėl dovanų, visiškai nieko nedovanojau...

Kad ir kiek padidintume savo metines pajamas, kitoje tos šimto ar dviejų šimtų
milijonų kainos lipduko pusėje lieka neryškiai iškeverzotas skaičius. Trisdešimt jenų.
Ir vieną dieną jis nukris iki dvidešimties, tada iki dešimties, iki vienos – kris ir kris.

Ar mes, šiuolaikiniai žmonės, nesame pakliuvę į tokią keblią padėtį? Vedami jausmo
ką nors daryti iš bejėgiškumo, mes tik didiname puikybės aistrą.

3 skyrius. Tikra laimė. Tariama laimė

1. Kaip tampame nelaimingi

Kas gi mus verčia vaikytis pinigų?

Savigyna? Savisauga? Siekis valdyti?

Atsakymas trumpas – noras būti laimingiems. Arba noras netapti nelaimingiems.

46
Tačiau, kaip jau pastebėjome, dėl tos į mūsų smegenis įdiegtos programos, kurią
sunku pavadinti puikia, mes esame linkę tenkintis tariama laime, o ne siekti tikros,
taigi viskas baigiasi tuo, kad tampame nelaimingi...

Tai mūsų tikrovė.

Šioje, trečiojoje, dalyje mąstydamas, kaip leisti pinigus, kad jie neštų laimę, norėčiau
pakalbėti apie tai, kas apskritai yra ta laimė ir kaip tampame nelaimingi.

Pradėsiu nuo tapsmo nelaimingais žmonėmis mechanizmo.

Neleiskime mūsų mintims perrašyti tikrovės

Taigi, kaip jau išsiaiškinome, mūsų smegenys pasižymi ypatinga savybe savavališkai
perrašyti gaunamą informaciją.

Sumažindamos kančių stiprumą arba pakeisdamos jų turinį, jos patį tikriausią

skausmą pakeičia į „kaip dabar man gera! jausmą ir toliau užsiima jau kitais darbais.

Belieka manyti, kad toks elgesys – tai tik atmestinai į mūsų galvas įrašyta štai tokia
programa: „Bus gerai – pašersime tuos žmogiūkščius tariamo malonumo ėdalu,
paraginsime kančios stimulo botagu ir priversime lėkti.”

47
Ką daro budizmas su šiais, tikriausiai nesuklysiu taip sakydamas, DNR spąstais?
Moko pastebėti akimirką, kai ruošiamasi perrašyti informaciją, ir tai sustabdyti.

Nes palikę ramybėje šią atmestinai įdiegtą karmos programą mes niekaip
negalėsime tapti laimingi.

Kaip jau matėme iš anksčiau pateikto pavyzdžio, dalis žmonių, vedami karmos,
tikrai susilaukia vienokios ar kitokios sėkmės, net jei ir kenčia, tačiau vis tiek yra
nelaimingi, pasmerkti nuolat kankintis, o to laime niekaip nepavadinsi.

Iš tikrųjų, toks scenarijus dar visai neblogas, nes didžioji dalis žmonių, ilgai
prasikankinę galiausiai patiria nesėkmę ir lieka nieko nepešę...

Trumpai tariant, vienas iš dviejų: arba žmonėms atrodo, kad jie yra laimingi, nors iš
tikrųjų taip nėra, ir vieną dieną visa tai išaiškėja, arba jie nuo pat pradžių yra
nelaimingi.

Abiem šiais atvejais laimė neįmanoma. Ir vienu, ir kitu kenčiama, taigi šiuo požiūriu
jie visiškai vienodi.

Kai pagalvoji, žiauroka programa, bet taip jau esame sutvarkyti ir ne mūsų valioje ją
pakeisti.

Mes tik galime stebėti, kaip ji vykdoma, ir laikinai ją sustabdyti patyrę, kad mūsų
protas perrašo duomenis ir rengiasi spartinti programos veikimą.

Tokių „stabdžių” gerinimas ir yra budistinių praktikų tikslas, kopimas nušvitimo link.

Tikroji „ne aš” būsenos reikšmė

Prieš tęsiant kalbą, svarbu paaiškinti apie „ne aš” būseną.

Iš įvairių pusių apžvelgėme troškimus, kančią, malonumą, bet visus juos lemia iš
anksto įdiegta programa, ir, tikiuosi, puikiai supratote, kad sąlygų pasireikšti mūsų
valiai beveik nėra.

Gavus impulsą, pajuntamas skausmas

↓

Siekiant jį panaikinti, kankinamasi pagal vieną iš trijų anksčiau aprašytų modelių (žr.
„Trys elgsenos modeliai“ skyriuje „4. Trys požiūriai į troškimus“).

48
Reakcija į impulsą vyksta nepastebimai, beveik automatiškai. Mes sąmoningai
nepasirenkame, kaip reaguoti. Net priešingai, reakcija taip greit įvyksta, kad
neįmanoma suspėti jos išanalizuoti.

Tarkim, mus kas nors pagyrė. Nudžiungame. Tačiau tam, kad pajustume
džiaugsmą, smegenys milžinišku greičiu apdoroja su pagyrimu susijusią informaciją.

Prabėga visi atmintyje išlikę pagyrimai ir papeikimai: „tuomet manęs taip nepagyrė”
„ir tada manęs taip nepagyrė” → „bet dabar pagyrė, todėl truputį tąkart patirto
skausmo panaikinkime” → „skausmo sumažėjo” → „jaučiuosi gerai”. Taip pagaliau
sukuriama „malonumo” iliuzija.

Kita vertus, tuo pat metu smegenų gilumoje apdorojama tokia informacija: „Mat
kaip, vadinasi, šitaip pasielgęs sulaukiau pagyrimo. Mane įvertino gerai. Bet jeigu
taip nebesielgsiu, manęs nebepripažins. Mane peiks.” Tai – kančios didinimas.

Vadinasi, kai smegenų gilumoje nusprendžiama: „Padaugėjo kančios, nagi,

kankinkis!”, paviršiuje suformuojama komanda: „Na va, kančios sumažėjo. Būk
pakilios nuotaikos! Juokis!” – ir mes atitinkamai elgiamės.

Informacija apdorojama nepaprastai greitai ir beveik automatiškai. „Ne aš” esmė ir

yra ta žiauri tiesa, kad mūsų „aš” negali šio proceso valdyti. „Ne aš” būseną
linkstama vertinti teigiamai, bet, mano galva, tai ne tiek pozityvus dalykas, kiek
paprasta žiauri tiesa.

Kuo daugiau per meditacijas žvelgi į savo vidų, tuo geriau supranti, kad vos tik
gavusios kokį nors stimulą mūsų smegenys bemat imasi pačios savarankiškai
apdoroti informaciją ir pateikia savarankiškai atrinktą atsaką. Tai vyksta panašiai
kaip cheminė reakcija.

Mūsų „aš” neturi kaip šio proceso kontroliuoti. Reakcijos atsiranda savaime, jas
nulemia „ne aš” programa, nes galimybių mums patiems ką nors suvaldyti
nenumatyta.

Detalesnis šios programos aprašas būtų maždaug toks:

(1) Į smegenų „kompiuterį” kas nors įrašoma.

(2) Čia kaipmat savaime kyla reakcija.

(3) Gavus signalą, mintyse savaime iškyla žodžiai.

(4) Jie galvoje prabėga kaip titrų eilutė, kuria remiantis suformuojama komanda.

49
(5) Komanda ištariama balsu.

(6) Apmąstyti ir balsu ištarti žodžiai vėl tampa impulsu ir dar labiau įsirėžia į
mintis.

(7) Susiformuoja įprotis, o vėliau ir priklausomybė.

Praktiškai niekuo nesiskiriam nuo jūrų kiaulyčių, kurios dirginamos elektros srove
siekiant, kad susiformuotų refleksas.

Šią programą galima užrašyti ir kitaip:

(1) Pamačius patinkamą prekę ir taip suteikus 10 balų stiprumo impulsą, apima
jaudulys, o ankstesnis nemalonus 5 balų stiprumo impulsas pamirštamas.

(2) Tada apima geros nuotaikos iliuzija ir automatiškai kyla troškimas tą prekę
įsigyti.

(3) Pamažu sklaidantis geros nuotaikos iliuzijai, sugrįžta ankstesnis impulsas,

kančia sustiprėja iki 15 balų.

(4) Impulsui prisidėjus ir kančiai sustiprėjus, sugeneruojama komanda pykti ir

mūsų kūnas automatiškai į ją sureaguoja, pavyzdžiui, veidas įgauna nemalonią
išraišką.

(5) Juoktis per jėgą neišeina, todėl supykstama, kartais pyktis prasiveržia žodžiais
arba veiksmais.

(6) Visa tai paveikia smegenis kaip naujas impulsas.

(7) Susiformuoja priklausomybė.

Mūsų smegenys išties veikia gana grubiu principu – vos į jas įsirašo tokia programa,
jos ir vykdo ją, kai tik ateina atitinkamas impulsas.

Kai nustėrstame iš nuostabos, pastebėję, kad esame šitokiu būdu „valdomi” ir

sudūžta „aš” iliuzija, mes patiriame „ne aš” būseną.

Kitaip tariant, tai būsena, kai nuolankiai priimame faktą, kad niekuo nesiskiriame
nuo robotų: mums atrodo, kad patys priimame sprendimus ir valdome situaciją, bet
atidžiau išanalizavę savo veiksmus pastebėsime, kad tik tam tikrais būdais
reaguojame į gaunamą informaciją.

50
Kodėl sklinda neigiamos nuomonės?

Neigiamos mintys sklinda daug sparčiau už teigiamas, o tai irgi nulemta mūsų
vidinės automatinės duomenų apdorojimo sistemos.

Juk nėra žmogaus, kuris gavęs informaciją ir nieko nelaukdamas pats sugalvotų ją
nuspalvinti juodomis spalvomis. Iš esmės laiko daryti tokius sprendimus nėra.

Vos tik gauname kokią nors informaciją, ji iškart automatiškai apdorojama,

remiantis mūsų pačių praeities duomenų bazėje saugomais duomenimis, ir
nemaloni nuotaika apima savaime. Nes mūsų protas mums įsakinėja: „O dabar
nukabink nosį” arba „O dabar burbėk nepatenkintas.”

Taigi savo nuotaikų ir nuostatų mes nekuriame patys, jos yra tarsi automatiškai
mums į rankas įbrukti scenarijai, tačiau jeigu šios nuotaikos ir nuostatos kyla iš
mūsų pačių, mes tiesiog privalome įtikėti, kad jos yra teisingos.

Mes taip sutvarkyti, kad nekreipdami dėmesio į tai, ar mūsų mintys negatyvios, ar
ne, galvotume: „Mąstau teisingai”; kad stiprėtų mūsų ego, nes argi svarbu, kad
padaugėjo kančios, svarbu, kad „aš ramus, nes mąstau teisingai”.

Dėl to net ir patys nebepastebime, kaip įsitvėrus kokios nors negatyvios nuomonės
kyla „klaidingo požiūrio” aistra. Jos poveikis vartotojiškam mūsų elgesiui pasireiškia
noru pirkti tokią nuomonę stiprinančias prekes. Viskas vyksta maždaug taip: esu
konservatyvių pažiūrų, todėl perku konservatyvius žurnalus, klasikinio stiliaus
drabužius.

Gerai, jeigu ta nuomonė yra tikrai teisinga, problema kyla tuomet, kai įsikimbame
net ir tos nuomonės, kuri ne tik žvelgiant iš šalies, bet ir mums patiems atrodo
akivaizdžiai absurdiška.

Tačiau iš tiesų neramu būna tada, kai koks nors mūsų įsitikinimas nėra teisingas, o
mes net ir giliai širdyje tai žinodami vis tiek stengiamės patys sau įteigti priešingai.

Todėl ieškome draugijos, kad dar kas nors, be mūsų pačių, pasakytų, kad tai yra
teisinga. Neramu, kai vienas pats tikiu savo tiesa, todėl ieškau kitų, kurie patvirtintų,
kad aš teisus.

Šitaip negatyvūs dalykai greitai virsta paskalomis. Ypač užkrečiami verkšlenimas ir

pavydas. Kaip tik tokių jausmų skatinami įsigyjame daiktų – tuo dažnai naudojasi
verslas.

51
Ir atvirkščiai, žmonės, kurie tikrai kalba teisybę, nelinkę burtis. Nes nėra jokio
reikalo ieškoti palaikymo iš kitų tam, ką ir taip jauti esant teisinga.

Pažvelkime į šį reikalą iš moralinės pusės. Iš ko nors išgirsta neigiama nuomonė

tampa impulsu, kuris sustiprina mūsų vidinę kančią, ir mes patys pradedame
skleisti tokią nuomonę. Tada žmogui, kuris iš mūsų išgirsta neigiamą nuomonę, irgi
kyla impulsas... ir taip sukuriama impulsų grandinė. Kitaip tariant, kiekvieną kartą,
kai tik ką nors paskleidžiame, pasiunčiam impulsą kitam žmogui. Todėl šiuo
atžvilgiu reikėtų būti sąmoningesniems.

Manau, reikėtų geriau įsisąmoninti, kad tai, ką pasakome, garso bangomis

nukeliauja į pašnekovo ausis, o mūsų išraiškos ir gestai dirgina pašnekovo regos
nervus.

2. Kaip tapti laimingam

Taigi jau išsiaiškinome, kad esame tik automatiškai impulsų valdomos būtybės. Taip
pat papasakojau, kad budizmas turi įrankių, galinčių sustabdyti tą automatinę
valdymo sistemą, vos tik ši pradeda perrašinėti duomenis.

Kaipgi tai vyksta?

Toliau aptarsiu tuos įrankius ir leisiuosi į gilesnius apmąstymus apie pinigus ir

laimę.

Pirmoji laimės jausmo sąlyga: sutelktas protas

Kai mus suklaidina vos akimirką trunkanti „malonumo” iliuzija, užsinorime pirkti
nereikalingus, atliekamus daiktus ir sustiprėja vidinis triukšmas. Pasvarstykime,
kokiomis savybėmis pasižymi ne tokia, o daug ilgiau trunkanti laimė.

Tikroji laimė yra būsena, kai sąmonė sutelkiama į vieną tašką. Kai patiriamas laimės
jausmas, o ne laimės iliuzija.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jau esame susitelkę, tačiau, kaip jau
išsiaiškinome, mūsų gaunama informacija apdorojama nepriklausomai nuo mūsų
valios („ne aš”) ir taip sparčiai, kad sąmonė milžinišku greičiu šokinėja nuo vieno
dalyko prie kito. Taigi vidinio lėkimo sustabdymas koncentracijos būdu ir yra
būtinoji laimės sąlyga.

Atidžiai stebint vidinį informacijos apdorojimo procesą, derėtų gerai pasisaugoti,

kad mūsų mintys savavališkai nenuklystų prie netinkamų norų.

52
Patrauklūs pramogai skirti daiktai, apie kuriuos jau rašiau, pasižymi galia užvaldyti
dėmesį, tiesa, tik akimirkai.

Deja, tai pavojinga, nes, įpratę prie tokių įaudrinančių daiktų, gebėsime susitelkti tik
į stiprius dirgiklius, o į menkai stimuliuojančius paprastus darbus ar santykius – ne.

Tiesa, vieniems darbams lengva susikaupti, kitiems sunku.

Pavyzdžiui, žemės ūkio darbus galime priskirti prie tų, kuriems lengva susikaupti.
Tam tikru požiūriu paprasti darbai daro mus laimingus, nes į juos nesunku
susitelkti.

Ir priešingai, protinis darbas, ypač susijęs su komunikacija, reikalauja didelės

koncentracijos. Šiuo atžvilgiu verslas ir prekyba yra itin aukšto lygio darbai.

Šiaip ar taip, didžiausias mūsų rūpestis yra pripažinimas, o kai dirbame su

žmonėmis, sulaukiame jų reakcijų ir kiekvieną kartą būname užliejami dirgiklių –
mus pripažino, o gal atmetė.

Pripažinimas reiškia sėkmę, tačiau čia tūno pavojus, kad savęs pervertinimas ir
arogancija išpūs norus, o atmetimas yra nemalonus, nes sudirgina
menkavertiškumo jausmą. Tai veikia tarsi elektrošokas, priverčiantis mus išgyventi
aptartą „kančios → malonumo” ciklą.

Tačiau pasitaiko ir tokių žmonių, kurie geba susikaupti net ir tuomet, kai tą padaryti
sunku. Tai ir yra gebėjimas susikoncentruoti. Jį net galima pavadinti gebėjimu
sutelkti protą.

Tai gebėjimas sustabdyti savavališką gaunamos informacijos apdorojimą ir vidinių

komandų generavimą, gebėjimas sustabdyti netvarkingų minčių srautą ir
savavališką sklaidą, gebėjimas sustabdyti minčių manipuliavimą mumis. Šio
„gebėjimo sustabdyti” lavinimas yra vienas iš esminių budizmo siekių.

Antroji laimės jausmo sąlyga: viskas taip, kaip manome

Taigi, kad pasijustume laimingi, būtinas dėmesingumu vadinamas proto

sutelktumas – tai pati svarbiausia sąlyga, tačiau laimės būsena pasižymi dar
keliomis ypatybėmis.

Viena iš jų – kas nors vyksta taip, kaip tikėtasi.

Manau, kad visi, kurie perskaitėte knygą iki šios vietos, kuo puikiausiai supratote,
kad tai pakankamai sudėtinga.

53
Pavyzdžiui, vieną dieną pagalvojau, kad norėčiau nustoti skaityti vien tik komiksus ir
pereiti prie rimtesnės literatūros, bet vis tiek nejučia sugrįžtu prie komiksų.

Arba noriu mesti rūkyti, bet negaliu.

Arba jau nuo šiandien norėčiau pradėti su vaiku kalbėtis švelniai ir dieną praleisti
maloniai, bet vis tiek lepteliu ką nors pikto.

Arba esu apsisprendęs jau nuo šio mėnesio nepirkti nereikalingų daiktų, bet nuėjęs
į parduotuvę vis tiek visko prisiperku.

Arba norėjau plačiai atverti piniginę ir paišlaidauti, bet vis tiek pagailėjau pinigų.

Labai dažnai, kai mes norime daryti vienaip, mūsų protas, veikdamas savarankiškai,
pasielgia priešingai. Nes mus užvaldo aistros, kurios sukelia gerokai stipresnius
impulsus nei mūsų noras veikti vienaip ar kitaip.

Gal sekdami aistromis tą vieną trumpą akimirksnį ir pajusime gerą nuotaiką, bet,
aišku, tai nebus ta tikroji laimė.

Pavyzdžiui, kai vis dėlto nusiperkame daiktą, kurio užsinorėjome vos pamatę
reklamą, nors prieš tai net negalvojome apie jį, ar tampame laimingi? Veikiausiai ne.
Jokios čia laimės, kai pasąmonėje jaučiame pažeminimą ir diskomfortą, nes
„buvome priversti nusipirkti”.

Visai gali būti, kad paskutiniais metais kilęs nevartojimo sąjūdis yra tą pastebėjusių
žmonių sukilimas. Kitaip tariant, reakcija į tą nemalonų „buvau priverstas nusipirkti”
jausmą, patiriamą, kai nusiperkame tai, ko visai nenorėjome, yra labai aiški žinutė,
kad mes „ne to tikėjomės”.

Arba kai pagailime pinigų daiktui, kurį planavome įsigyti, bet pagalvojome, kad per
brangu, tokiu atveju irgi neįvyko taip, kaip tikėtasi, todėl „kančios” padaugėjo. Todėl
rekomenduoju nesileisti būti blaškomam abejonių dėl kainos ir pirkti, jeigu tik taip
nusprendėte, o tam reikia kurio nors vieno iš šių dalykų (vėliau apie juos
papasakosiu plačiau):

a) turėti atliekamų pinigų;

b) neturėti daug norų (o tai leidžia pirkti mažiau daiktų ir negailėti jiems pinigų).

Bet kuriuo atveju, tikrosios laimės nepajusime, kol netapsime savo proto
šeimininkais.

54
Trečioji laimės jausmo sąlyga: jokių dvejonių

Beje, ar esate visais 100 % patenkintas dabartiniu savo darbu? Ar nesate nė karto
pasvajojęs, kad norėtumėte jį pakeisti?

O kaip su drabužiais? Ar niekada, po ilgų dvejonių pagaliau išsirinkus ir nusipirkus,

nėra apėmęs jausmas, kad gal vis dėlto būtų buvę geriau tas kitas? Ar niekada nėra
suspaudę dėl to širdies?

Arba dėl išsakytos nuomonės: ar niekada nebuvote įsiaudrinęs vien nuo minties, ar
gerai pasakėte, ką kiti apie tai pagalvojo?

Iš tikrųjų, mūsų mintys nuolat klaidžioja. Mes negalime apsispręsti. Budistai tai
vadina „abejone”.

Jei tokia savijauta neišnyksta, ji sujaukia mūsų mintis ir sukelia skausmą.

Ir atvirkščiai, pripažinimą pačiam sau, kad tai, ką darai ir kaip elgiesi, tikrai yra
teisinga, budistai vadina tikėjimu. Kažkada žodis „tikėjimas” ėmė sietis su tikėjimu
Buda (ar kita dievybe), bet pirminė jo reikšmė yra įsitikinimas, pasitikėjimas,
dvejonių nebuvimas.

Paprastai, dažniau ar rečiau, bet savo kasdieniame gyvenime žmonės būtinai patiria
dvejonių. Tai kraštutinis pavyzdys, bet net ir apie savižudybę galvojantis žmogus
giliai širdyje turi norą gyventi. Iki pat mirties vis sukirba mintis, o gal vis dėlto
nereikia. Ir visiškai beprasmiškai mirtis pasirenkama tik tuomet, kai ta nuolat
svyruojanti dvejonių švytuoklė visai atsitiktinai pakrypsta į „noriu numirti!” pusę.

Ir priešingai, net, rodos, puikiai gyvenančiam žmogui kartais gali šmėkštelėti mintis:
„Kaip aš pavargau, gal numirus palengvėtų?”

Bet kokia informacija dažniausiai sukelia prieštaringus jausmus. Tiesiog visiškai

atsitiktinai į paviršių iškyla tie, kurie tuo metu stipresni.

Įsitikinimas, jog „esu 100 % laimingas” gali būti gana pavojingas, jei viskas aplink
imtų virsti aukštyn kojomis. Pavyzdžiui, galime manyti, jog dirbame savo svajonių
darbą ir todėl esame labai laimingi, nors darbe patiriame nemažai streso
bendraudami su kitais žmonėmis. Tai rodo, kad sugebame save apgauti, jog viskas
iki galo yra gerai, nors retkarčiais ir pagalvojame – o gal kur nors kitur atsirastų dar
puikesnė darbo vieta?

55
Visos tos giliai užslėptos mintys, kurių stengiamasi nepaisyti, vieną dieną dėl kokių
nors priežasčių gali staiga išnirti į paviršių. Ir jausmai, kurie buvo taip kruopščiai
užspausti ir ignoruojami, gali įsivyrauti. Mūsų širdžiai taip „apsivertus” gali kilti
stiprus noras tokį svajonių darbą mesti.

Trumpai tariant, mes nesame pajėgūs ką nors priimti kaip visiškai tinkamą ar
tobulą.

Dažniausiai mus tenkina, kai pliusų ir minusų santykis būna 80/20 % arba 70/30 %,
ir mes tiesiog pasirenkame tai, kas pliusų turi gerokai daugiau. Tačiau šita ne
šimtaprocentinė dalis grasina mūsų laimei iš už nugaros.

Todėl jeigu tas santykis yra 60/40 %, tuomet dėl nedidelio skirtumo esame
graužiami abejonių ir tai yra gana skausminga. Nes reikia kaip nors per nevalią
užspausti tą 40 % dalį.

Ir vieną dieną, jei ši pusiausvyra sutriktų, visi faktai, kuriais buvo grindžiama
nuomonė, staiga sugriūtų ir laimės jausmas pavirstų nieku.

Kitaip tariant, jeigu į ką nors labai susitelkus, įsitraukus netikėtai kyla mintis „o gal
geriau tas?”, laimės jausmas bemat ima tolti. Laimei neišvengiamai reikalingas
„tikėjimas”, tai yra įsitikinimas, tvirtas tikėjimas, pasitikėjimas tuo, ką dabar darau.

Taigi peršasi išvada, kad apsiperkant pravartu iš anksto tvirtai nuspręsti, kokių
daiktų reikia, ir negaišti laiko begalinėms abejonėms. Abejonė pati savaime yra
dirgiklis, todėl mūsų protas įpranta abejoti. Būkime atsargūs.

Taigi čia regime sąsajas su pirmame skyriuje jau aptartais „daiktais, kuriuos turime”.

Mūsų protas iš prigimties veikia savarankiškai, laisvai pereina nuo vieno noro prie
kito, todėl tam, kad panaikintume šias „abejones”, reikalingas dvasinis sutelktumas.
Tačiau mintys linkusios grįžti prie turimų daiktų arba aistrų, todėl, kai turime daug
turto, susitelkti būna sunku. Per daug pagundų.

Tuomet kyla ir jau mūsų aptartas „ne taip, kaip tikėjausi” jausmas. Nesvarbu, ar tai
būtų tarpusavio santykiai, ar daiktų pirkimas, mūsų lūkesčiai jų atžvilgiu kinta.

Trumpai tariant, daugybės daiktų turėjimas lemia „ne taip, kaip tikėjausi” jausmą,
kuris kyla tuo pačiu metu, kai pradingsta „tikėjimo” būsena.

Priminsiu, kad yra dar viena pusė: kuo didesnis norų triukšmas, tuo daugiau jam
reikia vidinės atminties ir tuo sunkiau aiškiai mąstyti.

56
„Šitas yra mano, šitas irgi, o turėdamas šitą esu nuostabus, šitą turiu, todėl viskas
bus gerai” – didelis tokių vidinių dialogų srautas „išplauna” mums smegenis, todėl
būna lengviau prarasti minėtą dvasinį sutelktumą.

Dėl tos pačios priežasties nerekomenduoju išsimokėtinai pirkti to, ko šiaip negalite
sau leisti (kas gerokai viršija jūsų finansines galimybes). Nes triukšmas „kiek dar liko
grąžinti?” atmintį tik suerzina ir dėl to padaugėja bereikalingų dirgiklių.

Taigi, ką daryti?

Jaučiu, kad tuoj pradėsite piktintis, neva buvau sakęs, kad kalbėsiu apie būdus, kaip
tapti laimingiems, o čia vien tik liūdnos istorijos ir visiškai nebeaišku, ką daryti.

Pereikime prie kito skyrelio ir nuodugniai aptarkime konkrečius būdus.

3. Gebėjimo susitelkti lavinimas pagal budistus

Pagrindinė budizmo praktika yra meditacija. Pirmoji jos pakopa yra susitelkimo
praktika, o antroji – susitelkimu grindžiama savistabos praktika.

Mokantis medituoti, paprastai pasirenkama stebėti kvėpavimą – tai pats

lengviausias būdas sąmonei sutelkti.

Bet kokiu atveju dėmesio sutelkimas yra budistinės praktikos pirmasis žingsnis, o
tai savo ruožtu parodo, kad susitelkus patiriama laimės būsena.

Laimės paslaptis – gebėjimas susitelkti

Kasdieniame gyvenime gebėjimas susitelkti, pavyzdžiui, kalbantis su kitu žmogumi,

nuolat kinta: tai padidėja, tai sumažėja.

Kartais, kai abi pusės labai įsitraukia į pokalbį ir susikoncentruoja, net nebelieka
reikalo sąmoningai stengtis susiderinti, nes viskas susiderina savaime.

Manau, kad kiekvienas bent kartą gyvenime esame patyrę, ką reiškia pasinerti į
pokalbį ir nesirūpinti tuo, ką sakome mes ir ką sako mūsų pašnekovas ir ar mūsų
vertė nuo to pakils, ar nukris, ar „aš nuostabus”, todėl man nėra reikalo pasakoti
apie laimės jausmą, kurį teikia toks pokalbis.

Bet nutinka ir taip, kad su mumis ima žaisti tokie banalūs dirgikliai kaip savivertės
padidėjimas ar sumažėjimas, nors informacijos apdorojimo požiūriu mes tiesiog
šnekamės. Tada pradedame galvoti: „Koks aš nuostabus, taip gerai pašnekėjau.
Mane priėmė, aš nepakartojamas”, – ir apsirinkame, palaikę tai „gera nuotaika”.

57
Jeigu pašnekovas mums nepritartų, jeigu pokalbis išsiderintų, tuomet tektų nusivilti,
kad mūsų nepriima – tai įrodymas, kad viskas tebuvo klaidingas įsivaizdavimas.

Mes tai žinome, todėl pasąmonėje kenčiame, nors, pavyzdžiui, iš šalies gali
pasirodyti, kad tiesiog smagiai šnekučiuojamės.

Jeigu pasikalbėję su kuo nors jaučiamės gerokai nuvargę, nors kalbėtis buvo smagu,
tai įrodymas, kad mes nebuvome susitelkę į patį pokalbį, o tik reagavome į ego
dirgiklius.

Laimės jausmą neretai patiriame ir tada, kai dirbame itin susikaupę.

Pavyzdžiui, prisiminkite, kaip rinkdami tekstą buvote susikoncentravę tik į rankų

judesius ir nesiblaškėte.

Kai sustabdėte mintis „šitoks darbas tai jau tikrai ne man” arba „ką čia nuveikus po
šito darbo” ir, visa galva pasinėrę į tai, ką reikia padaryti (ne į ką norėčiau, o ką reikia
padaryti), savo dėmesį sutelkėte į pirštų sąlyčio su klaviatūra jausmą, į akių,
sekiojančių paskui raides, judesius, turėjote pamiršti bėgantį laiką.

Tą patį galima būtų pasakyti ir apie tvarkymąsi. Iš pradžių atrodo baisus vargas, bet
kai pradedame ir susitelkiame į paprastus kūno judesius, pamažėle darosi smagu ir
nebegalime sustoti.

Minčių srauto stabdymas susitelkiant į stimulus

Į tuos paprastus darbus, kurių pavyzdžius pateikiau, tiesiog lengva susitelkti. Tai
tarsi optinė apgaulė. Iš tiesų svarbu mokėti susitelkti ir į daug neutralesnius
dirgiklius.

Budistai medituodami taip pat pirmiausia dėmesį sutelkia į kvėpavimą, tačiau tai
tėra atspirties taškas, nes galutinis tikslas yra taip išmokti medituoti, kad galėtume
susikoncentruoti į visus savo pojūčius.

Sutelkti dėmesį į regą. Sutelkti dėmesį į klausą. Sutelkti dėmesį į uoslę. Sutelkti
dėmesį į skonį. Galiausiai sutelkti dėmesį ir į lytą: šaltį, karštį, skausmą, niežulį ir kt.

Beje, net ir uodo įkandimo aš visiškai nesureikšminu. Veikiau, pradėjau

nebesureikšminti. Štai ir vakar, kai vaikštinėjau po parką, įgėlė gal trisdešimtyje
vietų, ir nieko. Žinoma, aš nenoriu pasakyti, kad neniežti. Niežti, ir dar kaip.

Tačiau tas niežulys yra vienas iš dirgiklių ir suprantu, kad tai tėra tik toks mūsų
galvose vykstantis procesas:

58
Suvokiama, kad tai niežulys.

Mintyse kyla pasibjaurėjimas.

Niežulys yra viena iš skausmo rūšių. Tad kodėl tą skausmą suvokiame kaip niežulį?
Mūsų smegenys gauna tokią informaciją: „Labai silpnas skausmas, todėl
supraskime jį kaip niežulį”, tada jos sureaguoja ir duoda komandą: „A, čia tas
bjaurybė niežulys. Sutvarkyti jį”, – ir rankos pačios pradeda kasyti.

Noras pasikasyti kyla, nes jo impulsas (30 balų stiprumo kančia) yra stipresnis už
niežėjimo impulsą (10 balų stiprumo kančią), todėl pasikasius sukuriama iliuzija
„kaip gera, pamiršau, kad niežti”. Ir kai perpranti šią sistemą, tai net ir įgeltas
trisdešimtyje vietų sugebi negalvoti: „Oi kaip niežti, daugiau nebegaliu kentėti!”

Trumpai tariant, svarbu sustabdyti pirminį informacijos apdorojimą. O tam tereikia

visą savo dėmesį nukreipti į tą niežulį. Tiesiog sutelkti savo sąmonę į tą vietą, kuri
niežti.

Tikriausiai tarp „niežti” ir „bjauru” paprastai dedamas lygybės ženklas, bet jeigu
dėmesį sutelksime į niežtinčią vietą, pamatysime, kad tarp suvokimo „niežti”
momento ir komandos „jauskis nemaloniai” atsiradimo momento yra labai mažas
laiko skirtumas. Ta komanda yra ne kas kita kaip mūsų mintys, mąstymo išdava,
todėl pakanka šį sustabdyti. Nustoti galvojus.

Kaip tą padaryti? Tiesiog susitelkti į dirgiklį. Ir tuomet viskas liausis savaime.

„Iš galvos iškratyk visas mintis, ir net ugnis tau taps vėsi” – tai eilutė iš dzen
vienuolio Kaisen Kokuši (Džioki) kiniška maniera parašyto ketureilio, kurį jis skyrė
savo mokiniui, karo vadui Takedai Šingen, po skaudaus pralaimėjimo Odos
Nobunagos kariaunai 15. Šiuolaikiniai žmonės šį posakį vartoja norėdami pasijuokti
iš budistinio mokymo, bet tai, kad ugnis savaime nėra skausminga, yra tiesa.

15
Japonijos istorijos tarpsnis nuo XV a. pab. iki XVI a. pab. vadinamas Tarpusavio karų laikotarpiu. Oda
Nobunaga (1534–1582) – pirmasis iš trijų Japonijos vienytojų. Takeda Šingen (1521–1573) – feodo
valdytojas, karo vadas, subūręs galingiausių kariuomenę tarp visų to laikotarpio kunigaikščių. Kaisen
Kokuši (1500–1582) – budistų vienuolis, buvo sudegintas.

59
Beje, visas ketureilis skamba taip: „Tam, kad galėtum atsisėdęs medituoti, nebūtina
pasitraukti į kalnus ar girdėti vandens čiurlenimą šalia. Iš galvos iškratyk visas
mintis, ir net ugnis tau taps vėsi.”

Ramiai medituoti galima ne tik jaukioje kalnų apsuptyje ar prie upelio – sustabdžius
vidinį duomenų apdorojimą net meditacija ugnyje skausmo nebekels.

Trumpai tariant, visiškai susitelkus į gaunamą informaciją, jos apdorojimo procesas

sustos ir ji liausis jaudinusi (bet jei pavyktų koncentruotis, tarkim, 30 %, tai
informacijos apdorojimas irgi tiek būtų ribojamas).

O kai pradės nebejaudinti, pirmą kartą užgims laisvės pojūtis.

Galėsite ir pasikasyti, bet išmoksite tai padaryti sąmoningai, aiškiai jausdami, kiek
reikia, o ne atiduodami laisvą valią rankoms automatiškai judėti.

Būdai susitelkti kasdieniame gyvenime

Grįžkime prie susitelkimo į dirgiklius. Pirmiausia rekomenduojama susitelkti į

kvėpavimą, paskui – į kitus penkis pojūčius: regą, klausą, uoslę, lytą ir skonį. Lyta yra
fizinis pojūtis.

Įtampa, kai vėluojate, arba jaudulys, kai suprantate, kad tuojau būsite priversti
nusipirkti tai, ko galbūt nenorėjote pirkti, taip pat yra kūno pojūčiai, tik vidiniai. Jeigu
tą sekundę, vos kilus tokiam pojūčiui, susitelktume į jį sukėlusį impulsą, smegenys
komandos nesugeneruos ir mūsų valdyti nebegalės.

Mano manymu, kasdieniame gyvenime daugiausia impulsų į mus patenka per regą,
klausą, lytą, todėl jei sąmoningai į juos telksime dėmesį, mūsų protas liausis veikęs
savarankiškai, be mūsų žinios.

Pavyzdžiui, mus veikia draugo veido išraiška. Mus veikia ir jo balso tonas. „Oho,
įvertino” arba „Ak, neįvertino.”

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad taip spėjame, nes atidžiai stebėjome, tačiau
ne, yra priešingai, nes žiūrėjome ir klausėmės išsiblaškę.

Esame išsiblaškę, todėl informacijos apdorojimas prasideda automatiškai,

sužadinami menkavertiškumo jausmas, pyktis ir atsiranda kančia.

Tai būsena, kai esame priversti mąstyti, o ne mąstome.

60
Todėl be galo svarbu neleisti informacijai patekti į vidinę automatinę duomenų
apdorojimo sistemą. Būseną, kai vyksta automatinis informacijos vertinimas,
privalu pakeisti į būseną, kai sąmoningai ir aiškiai žiūrima bei klausoma.

Iš tikrųjų tai nėra taip sudėtinga, kaip gali pasirodyti: pavyzdžiui, nuėjęs į
parduotuvę nenorite būti priverstas nusipirkti to daikto, kurio pirkti net nenorite.
Taigi šiek tiek susikaupkite ir pažvelkite į pardavėjo veidą – kokia yra jo išraiška.

Pastebėsite, kaip jis išspaudžia dirbtinę šypseną arba kaip greitai juda jo lūpos. Jeigu
priešais jus esantis žmogus jaudinsis, jo veide bus susimetusi raukšlė, raumenys
įsitempę.

Jūsų išsiblaškymo sumažės tiek, kiek sutelkę sąmonę surinksite informacijos, kurios
paprastai nerenkate. Nes galvojimas ir koncentracija yra nesuderinami.

Būsite ne tik mažiau išsiblaškę, bet ir gebėsite priimti tikslius ir tinkamus

sprendimus.

Susitelkti bus lengviau, jeigu pašnekovą stebėsite ir jo klausysitės nuoširdžiai

užsidegę prisirinkti daugiau duomenų, pavyzdžiui, koks jo kvėpavimas – ramus ar
sutrikęs, ar balso tonas pakilo ar tapo žemesnis.

Ir nors prieš tai rašiau, kad į paprastus darbus susitelkti lengviau, o tokiems
darbams kaip vadovavimas verslui, kurie glaudžiai susiję su komunikacija, reikia
daugiau pastangų, vis dėlto nereiškia, kad negalima susitelkti. Tiesiog reikia geriau
išlavinto gebėjimo.

Pabandę susitelkti iš karto suprasite, kad jeigu neįdėsite atitinkamų valios pastangų:
„Dabar susitelksiu”, „Gerai įsiklausysiu”, „Gerai įsižiūrėsiu” – jus bemat nusineš
minčių srautas. Nes esame taip užprogramuoti: kuo labiau mintys blaškosi, tuo
daugiau kyla troškimų ir pykčio.

Iš tikrųjų, nors ir atrodo, kad esame susitelkę, tačiau 0,8 sekundės vis tiek galvojame
apie ką nors kita. Tiesiog tai toks trumpas laiko tarpas, kad net ir patys to
nesuprantame ir manome, jog esame susitelkę.

Net jeigu į ką nors susikoncentravę ir įsijautę pradedame galvoti, kad mums gera, iš
tiesų būname dėmesį sutelkę vos 0,2 ar 0,3 sekundės. Bet net ir tiek visiškai
užtenka, kad paragautume laimės skonio.

Kita vertus, paprastai mes negebame susikaupti nė tiek, todėl nieko keista, kad
esame nelaimingi.

61
Dabar tikriausiai supratote, kad „ką nors nusipirkti” niekaip nepadeda norint tapti
laimingiems.

Nesvarbu, ką valgome, nesvarbu, ką turime ar kokiame name gyvename, laimingi

būsime tik tada, kai gebėsime dar ir susikoncentruoti.

4 skyrius. Kaip leisti pinigus, kad būtume laimingi?

1. Kaip pinigai daro mus nelaimingus?

Iki šiol kalbėjau apie norų ir laimės mechanizmą. Šiame skyriuje, remdamasis mūsų
proto veikimo principais, norėčiau kiek įmanoma praktiškiau papasakoti, kaip
naudotis pinigais, kad jie neštų laimę, ir kaip gyventi, nesvarbu, pinigų yra ar ne.

Kada leisdami pinigus jaukiame savo mintis

Pirmiausia prisiminkime trečiame skyriuje aprašytas laimės sąlygas: mes jaučiamės

laimingi, kai „esame susitelkę”, kai „viskas vyksta pagal planą” ir kai „neturime jokių
abejonių, esame užtikrinti”. Remdamiesi šiomis sąlygomis, pasvarstykime, kaip leisti
pinigus, kad taptume laimingi.

Gal bus lengviau suprasti, jeigu pradėsime, kaip jau ne kartą tai darėme, nuo
priešingų atvejų apžvalgos. Pirmiausia aptarsime, kaip leidžiant pinigus galima
sujaukti savo mintis.

Šitaip būna tada, kai siekdami kuo stipresnio dirginimo pinigus išleidžiame
tariamiems, įdomesniems už „realius” ir labai stimuliuojantiems daiktams.

Anksčiau aprašytas pinigų naudojimas seksualiniams poreikiams tenkinti irgi yra

tipinis šiuolaikinio vartojimo, išpučiančio iliuzijų burbulus, pavyzdys.

Azartiniai lošimai iš didelių pinigų ir narkotikai taip pat yra spąstai, į kuriuos neretai
papuola dirgiklių besivaikantys žmonės. Šiems spąstams galima priskirti ir gausų
svaigalų vartojimą, romanus, filmus, žaidimus – viską, iš ko tikimės dar labiau
stimuliuojančio turinio.

Tikra tiesa, kad įsijautę į žaidimą, kur į visas šalis taškosi kraujai, gal ir sėkmingai
pabėgsime nuo realybės, tik, deja, toks susitelkimas, kurį nulemia troškimai ir
pyktis, ilgai netrunka.

O nesitęsia jis todėl, kad mes pavargstame. Esu girdėjęs apie žmones, net mirusius
dėl to, kad dopaminas tiesiog liete liejosi, jie įėjo į transo būseną ir nebegalėjo

62
sustoti. Dopaminas yra kančios medžiaga – priversdama jaudintis ji didina kančią ir
tuo pat metu sukuria iliuziją, kad mums gera, todėl net jeigu jaučiame malonumą ką
nors veikdami, vėliau ateina nuovargis.

Budistai susitelkimą vadina meditacija, meditaciniu susitelkimu, nes jis nurimdo

mūsų sielą, o tas susitelkimas, kai išsiskiria dopaminas, yra vadinamas trikdančiąja
meditacija. Tai yra netinkamas, klaidinantis susitelkimas.

Kodėl mums prireikia tokių stiprių, mus pačius žalojančių stimulų?

Todėl, kad vis labiau stiprėjant troškimams ir pykčiui, mes nebegalime pasitenkinti
paprastais dalykais, mes pasiekiame būseną, kai nebegalime susitelkti į švelnius
dirgiklius.

Sakydamas „paprastais”, turiu galvoje „tikrais, realiais .

Kai nebegalime pasitenkinti paprastu mylimuoju, einame į raudonųjų žibintų

kvartalą, kai nebegalime pasitenkinti įprastais kasdieniais pokalbiais, užsimanome
skaityti įtempto veiksmo romanus, kai negalime susitelkti natūralių gamtos garsų
apsuptyje, kalnuose užsidedame ausines ir klausomės pankroko...

Šitaip blokuodami tikrovės duomenims ir juos pakeisdami mums patinkančiais,

įtikime, kad esame laimingi.

O rezultatas, kurį gauname, yra nelaimė: mes nebepajėgiame sutelkti dėmesio į

pokalbį su realiais pašnekovais, į darbą, kurį dabar dirbame, į maistą, kuris dabar
garuoja priešais nosį, į tuos paprastus dalykus, kurie iš tiesų neša laimę.

Čia dar kartelį žvilgtelkime į mano paiką praeitį (ji apie save vis įkyriai primena).

Jau pasakojau, kad studijų metais mano protas buvo gerokai pakrikęs ir aš kaip
pamišęs pirkdavau drabužius, bet iš tiesų daiktų, nuo kurių niekaip
nesusilaikydavau, buvo ir daugiau. Panašiai, be atvangos pirkdavau sudėtingas
Vakarų filosofijos knygas ir komiksus.

Vakarų filosofijos knygos tikrai sudirgindavo. Viena vertus, jų paskaitęs vaizdavausi

kažką neva supratęs, o tai leisdavo mėgautis iliuzija „koks aš protingas, kiek visko
išmanau”, kita vertus, mintys susijaukdavo, galva paskausdavo, pečiai
suakmenėdavo. Nes tokie tekstai logiškai konstruojami sudėtingai komponuojant
įvairią padriką informaciją, remiantis autoriaus stipraus ego savavališkai
padiktuotomis prielaidomis.

63
Kitaip tariant, jeigu Vakarų filosofijos knygos tėra gausybė naujų duomenų, kuriuos
autorius skelbia tam, kad įteisintų jo galvoje sugeneruotas komandas ir kilusius
impulsus, tai mane prisilietimai prie tokios padrikos informacijos siaubingai trikdė.

Visas tas knygas tvarkingai išrikiuodavau lentynose, o šalia prisiglausdavo komiksai,

– nepadorūs, įtempto siužeto arba fantastiniai, – kuriuos skaitydamas patirdavau
didžiulį džiaugsmą.

Prisimenu dabar ir pagalvoju, kad mano mintys buvo visiškai sujauktos, kad buvau
visiškai susipainiojęs.

Rinkimės ramesnį kelią ir susitelkime į jį

Pramogos iš esmės grindžiamos stipriais dirgikliais, kurie sugeba pavergti mūsų

protą, sukeldami laikiną troškimą ir pyktį, ir taip priversti mus bent trumpam
sutelkti dėmesį.

Per tas kelias susitelkimo akimirkas mes patikime gera nuotaika, bet iš tiesų ir
nuvargstame. Maža to, pramogos sukelia priklausomybę: mums reikia vis stipresnių
dirgiklių, kad pasinertume į tokius pojūčius. Kitaip tariant, jos mažina mūsų
gebėjimą susitelkti.

Kaip iš viso to ištrūkti? Pirmiausia, darant kasdienius pasirinkimus būtina atsisakyti

„dirgiklis → atsakas” formulės ir ryžtingai rinktis tai, kas nedirgintų (žinoma, jeigu
jau visai atvirai, tai užvis svarbiausia taip sustiprinti savo dvasią, kad atsilaikytume
prieš bet kokius impulsus ir jų įtaką, o apie tai skaitykite ankstesniame skyriuje).

Pavyzdžiui, perkant knygas vertėtų rinktis ne tas, kurios parduodamos tik tam, kad
sukeltų jausmų bangas, o tokias, kurios leistų atidžiau pažvelgti į savo vidų, mūsų
profesijai reikalingas žinias.

Einant į kiną vertėtų rinktis ne įtempto siužeto trilerius, o tokius filmus, kuriuos
žiūrint norėtųsi ramiai šypsotis.

O jeigu abejojate, ką pirkti, dulkių siurblį ar šluotą, siūlyčiau drąsiai rinktis šluotą.
Nes namų tvarkymas judant su šluota rankose bus naudingas lavinant gebėjimą
susitelkti.

Kai tik pakeisite žiūros tašką, apsipirkimo būdas, kuris iki šiol jums atrodė savaime
suprantamas, irgi pasikeis.

64
2. Pirkime daiktus, kurių reikia, o ne kurių norisi

Jei norime leisti pinigus taip, kad būtume laimingi, pirmiausia turime atskirti, kurių
daiktų norime, nes taip diktuoja mūsų troškimai, o kurių daiktų mums iš tikrųjų
reikia, ir pirkti reikalingus.

Paprastai mes, šiuolaikiniai žmonės, esame linkę į šalį atidėti net mūsų pačių kūnui
ir sielai reikalingus daiktus ir pirmenybę teikti tiems norimiems daiktams, kurie
stimuliuoja mūsų ego.

Taigi, kurie daiktai yra reikalingi? O kurių tiesiog norime?

Reikalingiems daiktams šykštime, nereikalingiems – išlaidaujame

Tikriausiai sutiksite, kad maistas yra tai, ko reikia alkanam žmogui, tačiau dauguma
Japonijos gyventojų nebealksta, taigi ir norisi jo nebe taip.

Maistas būtinas, bet taip greitai netampa stipraus troškimo objektu, nes paprastai
nesukelia tokios kančios, kad jo vėl norėtųsi.

Ir priešingai, galima įsigeisti iš tikrųjų gal ir nelabai reikalingo, bet vertingo daikto,
nes jis brangus. Noriu, bet taip paprastai negaliu gauti. Trumpai tariant, noro
padidėja tiek, kiek kyla kančios impulso.

Bėda ta, kad šiuolaikinėje visuomenėje, apimtoje skurdo baimės, yra šykštima
pinigų tikrai reikalingiems daiktams ir pamirštama sumažinti daiktų, kurių norisi.

Pavyzdžiui, maistas yra sveikatos pagrindas, būtinas gyvybei palaikyti, bet, užuot jį
atidžiau rinkęsi, tenkinamės: „Ai, tiks ir mėsainis už 100 jenų” arba „Ai, bus gerai ir
makaronai iš pakelio.” Dabar palikime ramybėje tuos, kurie taip elgiasi, nes tikrai
neturi pinigų, bet man atrodo, kad paskutiniais metais daugėja žmonių, kurie net ir
uždirbdami tiek, kad galėtų sveikiau maitintis, pinigus atideda stiprių troškimų
padiktuotiems daiktams įsigyti arba taupo siekdami pakelti tariamą savo pačių
vertę.

Tą patį galima pasakyti ir apie drabužius. Susidaro įspūdis, kad dėl atmestino
požiūrio į jų kokybę („koks skirtumas, svarbu rūbas”) išpopuliarėjo pigių drabužių –
ir viršutinių, ir net apatinių – parduotuvės.

Regis, pakankamai pinigų skiriame tik gyvenamajai aplinkai. Yra daugybė žmonių,
kuriems savotiškas išdidumas neleidžia gyventi sukiužusioje pirkioje be vonios. Visa
tai suprantama, bet ar jie konstruktyviai leidžia pinigus tam, kad namuose išties

65
būtų patogu gyventi, kad sau, kaip gyvoms būtybėms, susikurtų palankią gyventi
aplinką, ar rinkdamiesi tarp seno daugiabučio ir prabangaus naujos statybos namo
atsižvelgia, kuris dėl savo ypatybių būtų palankesnis sveikatai? Man atrodo, kad jie
namus renkasi remdamiesi tariamu įvaizdžiu, norėdami kitiems parodyti:
„Pažiūrėkit, kur gyvenu.”

Todėl yra žmonių, nuomai išleidžiančių apie pusę savo atlyginimo. Tai dar palyginti
neblogai, bet kartais į rankas žmogus gauna tik 120 000 jenų, o gyvena bute, kurio
nuoma per mėnesį kainuoja 100 000 jenų.

Tai akivaizdžiai nenatūralu. Jeigu už butą kas mėnesį paklojama 100 000 jenų, jis turi
būti atitinkamai įrengtas ir apstatytas, atspindėti atitinkamą gyvenimo būdą, jame
nepritinka valgyti užpilamus makaronus ar prastus, gausiai pesticidų turinčius
maisto produktus.

Taip pasireiškia troškimas. Tam tikru požiūriu namai, vieni iš būtiniausių daiktų, yra
paverčiami ego dirginančia pramoga.

Džiaugsmas pirkti gerus daiktus

Kai visi žmonės pinigus pirmiausia leidžia ne tik nuomai, bet ir kitiems, norų
padiktuotiems, dirginantiems veiksmams bei daiktams, o išlaidos viskam, kas
reikalinga sveikam gyvenimui, atsiduria paskutinėje vietoje, visuomenė apskritai
ima leisti pinigus tik stipriems dirgikliams: svaigalams, lošimams, sekso paslaugoms,
o tai lemia šių pramonės šakų klestėjimą.

Toks vartojimas tampa savotiška pinigine parama nuo dirgiklių ir troškimų

priklausomos visuomenės plėtrai ir gyvavimui, todėl sunku patirti gilų
pasitenkinimo jausmą „kaip gerai išleidau pinigus” ar dvasios pilnatvę.

Pirkdami labai pigias užsienietiškas daržoves vien todėl, kad jos pigios, žlugdome
brangesnę produkciją parduodančius vietinius ūkininkus, ypač tuos, kurie šiek tiek
pakelia kainas, nes ūkininkauja nuoširdžiai rūpindamiesi aplinka.

Nemažai žmonių savo laiką ir energiją eikvoja tam, kad jų gaminiai – drabužiai,
maisto produktai, raštinės reikmenys, baldai, indai, knygos – būtų ne tik reikalingi,
bet ir kokybiški. Stengdamiesi pirkti tokius daiktus, pajusime tiek vidinės ramybės,
kiek galėsime galvoti, kad „pinigus išleidome tiems žmonėms, kurie mums gamina
gerus daiktus”.

66
Norėčiau, kad ištruktume iš ubagystės pančių, kai troškimas turėti pinigų – „tas
pigus, ai, bus gerai, pirksiu” – užgniaužia troškimą turėti daiktų.

Daiktai, kuriems nereikėtų gailėti

Taigi, ko reikia, o ko – norisi? Paprastai mums reikia drabužių, maisto ir būsto, taip
pat to, kas susiję su mūsų pačių atsinaujinimu.

Kad galėtume nuolat atsinaujinti, kiekvienas mūsų turi dirbti, todėl pirmiausia
pinigai turėtų būti panaudojami mokslo reikmėms, darbo įrankiams ir įrangai įsigyti.

Kartais pinigus norisi išleisti atsinaujinimui tikrąja šio žodžio prasme: poilsiui, kai
esame nuvargę. Tokiais atvejais dažniausiai stačia galva puolama intensyviai
pramogauti, tačiau tada tik dar daugiau kenčiama (žr. antrąjį elgsenos modelį
skyriuje „4. Trys požiūriai į troškimus“). Didžiulės sumos išmetamos kelionėms po
užsienius, emocijos sukyla, smegenys įsiaudrina, o po visko tik užplūsta nuovargis ir
jokiu poilsiu tai nė nekvepia.

Todėl jeigu norisi pinigus išleisti poilsiui ir kur nors išvykti, reikėtų nepamiršti tikslo
atsipūsti ir kūnu, ir siela.

Retsykiais puikia proga iš naujo peržvelgti savo paties mintims ir atsinaujinimui gali
tapti bandymas praleisti laiką vienam, atskirai nuo savo daiktų, kur nors kitur, „ne
namuose”.

Trys stimulai: pinigų kaupimas, taupumas ir šykštumas

Kaip dar vieną priežastį, kodėl kyla noras šykštėti būtiniems daiktams, galima išskirti
savotišką nerimą dėl ateities, kai, kilus norui taupyti rytdienai, pradedama
nebeskirti pinigų patiems būtiniausiems daiktams. Bet ar jums neatrodo, kad
taupyti senatvei, paaukojant pagrindinėms savo atsinaujinimo reikmėms skirtus
pinigus, yra visiškai nelogiška?

Pinigų aukomis tampame ir tuomet, kai taupumo sumetimais nustojame pirkti

pirmojo būtinumo daiktus. Taupymas, kaip ir vartojimas, gali tapti stipriu dirgikliu,
kylančiu iš „kančios → malonumo” ciklo.

Jau minėjau, kad pinigai turi maginių galių – suteikia jų turėtojui tam tikrą vertę ir
pojūtį, kad gali užkariauti pasaulį, todėl iš esmės visi yra priverčiami galvoti, kad
nenori jų atsisakyti.

67
Iš tikrųjų ir pasitenkinimas turima galia, ir pasitenkinimas sutaupyta suma gali
vienodai stimuliuoti mūsų ego. Šykštumo aistra kyla iš priklausomybės nuo šio
dirgiklio. Pinigų troškimas nugali daiktų troškimą, o taupymas tampa savitikslis.

O kaip su tais, kurie dėl stipraus noro turėti daiktų yra linkę švaistyti pinigus?
Suprantama, čia taip pat esama intensyvaus dirginimo. Kai sumažėja „pinigų, kurių,
jei tik įmanoma, nesinorėtų paleisti iš rankų”, apima jaudulys, kyla stiprus impulsas,
smegenys, apdorojusios gautą informaciją, kančią pakeičia malonumu ir taip gimsta
priklausomybė.

Jei norime nepakliūti nei į vienus iš šių spąstų, turime lavinti savo protą, kad jis
nereaguotų į dirgiklius.

3. Sąrašas „Reikia” ir sąrašas „Noriu”

Kad lengviau atskirtume reikalingus daiktus nuo tų, kurių trokštame, aš siūlau
sudaryti abiejų šių kategorijų sąrašus.

Lapo viduryje nubrėžkite vertikalią liniją ir kairėje pusėje (galima ir dešinėje, jokio
skirtumo) surašykite, ko reikia, o dešinėje – ko norisi, stengdamiesi viską rikiuoti
pagal svarbą.

Tiek vieną, tiek kitą sąrašą dar galima suskirstyti į drabužių, maisto, būsto, darbo
kategorijas, jas atskirkite horizontalia linija.

Būtinų ir norimų daiktų sąrašas

Praktiškai pabandę sudaryti sąrašą, pamatysite, kad vertinimas, kurių daiktų reikia,
o kurių norisi, priklauso nuo to, kiek esate ramūs ar susijaudinę, todėl grupuoti
išties sudėtinga.

Pavyzdžiui, indai keliauja į sąrašą „Reikia”, bet kelias dešimtis tūkstančių jenų
kainuojantis prabangaus prekės ženklo indas – į sąrašą „Noriu”. Kita vertus, jeigu
viską pirksime tik pigių prekių parduotuvėse, tai rodys aplaidų požiūrį į būtinus
daiktus. Ką daryti?..

Net kai svarstoma įsigyti daiktus iš tų, kurie įrašyti į būtinų kategoriją, atsiranda
poreikis darkart atskirti reikalingus daiktus nuo norimų, o tai nėra labai paprasta.

Nenoriu pasakyti, kad nieku gyvu negalima pirkti tų daiktų, kurių norisi. Tiesiog, kai
prie norimų daiktų sąrašo pereinama neįsigijus visų iš reikiamų daiktų sąrašo,
mūsų protas pradeda nebesuprasti, kas vyksta, sutrinka.

68
Sudėliokime prioritetus

Riba tarp daiktų, kurių norisi, ir daiktų, kurių reikia, labai plona, todėl gali nutikti
taip, kad atsiras kalnas daiktų, kurių, rodos, reikia. Sudarius sąrašą būtų gerai
surikiuoti daiktus pagal svarbą. Nes poreikį irgi galima sugraduoti.

Negaliu garantuoti, kad tikrai viską surikiuosite tiksliai pagal savo poreikius, tačiau
verta bent jau pamėginti ir nesvarbu, ar bus trūkumų.

Kad jums patiems būtų lengviau objektyviai įvertinti sąrašą, siūlau visiems
daiktams, remiantis tuo, kiek jie reikalingi ar geidžiami, priskirti balus nuo 1 iki 5.

Pavyzdžiui, norus galima įvertinti šitaip: „noriu nueiti į vakarėlį (5)”, „noriu mažo
šuniuko (4)”, „noriu nusipirkti naują žaidimų konsolę (3)”, „noriu naujų drabužių (2)”
ir pan.

Dar geriau, jeigu paskui užrašysite ir priežastį, kodėl norite:

„Noriu nueiti į vakarėlį (5): atsipalaiduočiau nuo darbe patiriamos įtampos.”

„Noriu naujų drabužių (2): pasipuikuočiau prieš žmogų, su kuriuo susitiksiu kitą
savaitę.”

Kai taip įvardysime priežastis, mūsų protas kuo puikiausiai pritars: „Nesąmonė, šito
man visai nereikia”, ir pats savaime paleis troškimus.

O tuos daiktus, kurių vis tiek norisi, ir tuos norus, kurie neišnyksta, galima tiesiog
nuolankiai išpildyti.

Šitaip kaskart, kai atsiranda koks nors dalykas, kurio norisi, įrašykite jį į sąrašą
„Noriu” – tai padės pažvelgti į jį iš šalies, nuasmeninti.

„Naujas kompiuteris (noriu 4): pamačiau reklamą per televiziją ir pagalvojau, kad
dabartiniam kompiuteriui trūksta funkcijų.” Kaskart papildomas sąrašas taps
savotišku „norų dienoraščiu” ir net pravers stebėjimo, koks esame žmogus,
pratyboms.

Sudarius pagal svarbą išrikiuotų reikalingų daiktų sąrašą, naudinga paanalizuoti,

kaip šiuo metu naudojate savo pinigus.

Gali būti, kad labai aiškiai išvysite, – „pala, pala, čia kažkas ne taip”, – jog, palyginti su
pramogoms ar būstu, maistui skiriate per mažai pinigų.

Be to, galima pamėginti dar kartą gerai apsvarstyti, ko tikrai reikia.

69
Gali būti, kad palyginę reikalingų daiktų sąrašą su tuo, kuriame pažymėjote, kam
šiuo metu leidžiate pinigus, pastebėsite, kaip viskas išsiderinę, ir jums kils noras tą
makalynę sutvarkyti.

Nustebsite supratę, kad buvote užvaldyti pinigų, ir atversite galimybes leisti pinigus
būdami laisvi nuo jų.

4. Mano turtingas gyvenimas be pinigų. Antroji dalis

Kai jau žinome, kurių daiktų reikia, o kurių norisi, galime žengti kitą žingsnį – leisti
pinigus tiems daiktams, kurių reikia. Įsigyti būtinų daiktų.

Šiuo atveju negalima pirkti tik dėl to, kad pigu. Be galo svarbu įsigyti šiek tiek
brangesnius, bet geros kokybės, ilgai tarnausiančius daiktus. Iš tikrųjų daiktų, kurių
reikia, nėra daug, be to, jei tik nekalbame apie prabangius prekės ženklus, tikrai
nekils jokių finansinių rūpesčių įsigijus geros kokybės daiktą.

Ką reiškia pirkti geros kokybės daiktus, paaiškinsiu kaip pavyzdį pateikdamas savo
paties pirkinius.

Daiktai, reikalingi meditacijos erdvei

Per patį šios knygos rašymo įkarštį dariau pastato, kurį įsigijau kaip šventyklą,
remontą. Pats pirmas dalykas, kurio ėmiausi, buvo tatamiai – stori keturkampiai
šiaudiniai dembliai. Kadangi pagrindinis mano tikslas buvo organizuoti sėdimosios
meditacijos – dzadzen – susitikimus, išsirinkau patogius sėdėti. Rankų darbo,
sunerti iš vietinių nendrių, tvirti tatamiai savo kaina gerokai pralenkia pačius
pigiausius; išsirinkau antrus pagal brangumą norėdamas, kad jie kuo ilgiau tarnautų
(nors turiu pasakyti, kad galiausiai vienas žmogus juos paaukojo ir aš esu už tai be
galo dėkingas).

Toliau uždanga nuo saulės. Jeigu tai būtų buvęs mano būstas, būtų visiškai pakakę
bambukinių užuolaidų, tačiau tai turėjo būti erdvė, kurioje galėtų jaukiai susėsti ir
medituoti čia susirinkę žmonės, taigi turėjau pasistengti. Iš pradžių norėjau įtaisyti
pagal specialų užsakymą pagamintas žaliuzes, bet vieno lango kaina būtų išaugusi
net iki 500 000 jenų. Praktiškai tokios sumos skirti negalėjau, nes nusipirkus pastatą
pinigų buvo likę mažiau nei 100 000 jenų, tad suderinau medines langines ir
bambukines užuolaidas. Visiems langams užteko 600 000 jenų.

Sienas nutinkavau pats. Tinkas taip pat nepigus, todėl išėjo daug brangiau, nei
išklijuoti tapetais, bet meditacijų erdvei – kad greičiau nurimtų mintys –

70
nusprendžiau rinktis natūralias medžiagas. Jeigu būčiau samdęs tinkuotoją, kaina
būtų gerokai išaugusi, todėl į pagalbą pasikvietęs draugą ėmiausi darbo pats. Vargu,
ar sienos lygios ir glotnios, bet atrodo skoningai ir užplūsta pilnatvės jausmas, kad,
viską, ką galėjau, padariau pats, nepriklausydamas nuo pinigų.

Apšvietimas – kaitrinės lempos. Iš tikrųjų fluorescencinės lempos tarnauja ilgiau, o

ir elektros energijos suvartoja mažiau, bet man patinka paprastų lempų šviesa, be
to, pamaniau, kad ryški fluorescencinių lempų šviesa netinka meditacijų salei.

Įsigijus pastatą ir jį įrengus kišenėje liko vos keliasdešimt tūkstančių jenų – tapau
plikas kaip tilvikas, bet ypatingo rūpesčio tai nesukėlė. Buvo likęs tik pasitenkinimas,
kad „kišenes ištuštinau geram tikslui”. Pinigus panaudojau ne sau asmeniškai, o
bendram (visuomeniniam) tikslui, todėl ego liko ramus, jo niekas nesudirgino.

Nepriklausomas nuo pinigų „aš”

Visus savo pinigus vienu kartu išleidau šventyklai, tačiau mano paties buitis nė
trupučio nepasikeitė. Kaip ir iki šiol, kambarys beveik tuščias, aš nedauginu daiktų,
o jeigu iškyla reikalas, nesijaudindamas išleidžiu tokią sumą, kokios reikia. Kaip tik
tai ir kelia pasitenkinimo jausmą.

Šykštima, kai pinigų mažai; vos tik jų padaugėja, tuojau prasideda prabanga; kai
pinigai ir vėl pasibaigia, vėl šykštima – taip šokdamas pagal pinigų dūdelę mūsų
vidinis „aš” pavargsta. „Tikėjimas” kaip viena iš laimės sąlygų bemat sudūžta, kai
mūsų „aš” pradeda vartytis į visas puses, vaikomas pinigų.

„Tikėjimas” leidžia nebeteikti pinigams reikšmės, – nesvarbu, jų yra ar ne, – todėl

juos galime leisti nebesukdami galvos.

Trumpai tariant, jaučiuosi laimingas ne tik tada, kai turiu pinigų, bet ir tada, kai jų
neturiu – laisvas nuo pinigų „aš” suteikia nepajudinamą pagrindą po kojomis.

Siekdami apsaugoti savo trapų ego ir atrodyti stipresni, mes norime užsivilkti
apsauginius šarvus, kuriuos dažnai atstoja pinigai. Bet jeigu mūsų „aš” bus tvirtai
apsisprendęs, nebereikės jokių šarvų, pinigus galėsime naudoti kaip paprasčiausią
įrankį.

„Prabangus” maistas

Dabar papasakosiu, kaip leidžiu pinigus kasdieniame gyvenime. Pirmiausia apie

maistą.

71
Kai galiu rinktis pats, perku ekologiškas daržoves ir gaminu iš jų, tačiau paklaustas,
ar tai tikrai būtina, atsakyčiau, kad, matyt, tai tam tikra prabanga. Tiesiog, kol tai
netampa pinigų švaistymu, perku šiek tiek brangesnes daržoves ir kitus maisto
produktus.

Moliūgus, morkas, varnalėšų šaknis ir kitas daržoves (dar aplipusias žemėmis)

perku ekologiškų produktų krautuvėlėse, kur žinau, kas augintojas; taigi jos
kainuoja 1,5–2,5 karto brangiau nei prekybos centruose. Pavyzdžiui, už vieną
moliūgą net sezono metu prašo maždaug 1000 jenų. Trys morkos kainuoja apie 300
jenų – ne taip ir daug.

Misas (sojų pasta) ir sojų padažas greičiausiai daug brangesni už tuos, kurių galima
nusipirkti prekybos centruose. Pavyzdžiui, 500 ml sojų padažo buteliukas kainuoja
maždaug nuo 1000 iki 1500 jenų.

Sojų padažas yra fermentacijos produktas, kurio gamyba paprastai gali užtrukti nuo
metų iki trijų, tačiau prekybos centruose parduodamas sojų padažas praktiškai
visas yra pagamintas per vieną ar porą mėnesių, atitinkamai sureguliavus gamybos
temperatūrą, tad visiškai sunku tikėtis sojų padažo, kaip rūgimo produkto, poveikio.
Tai tapo tiesiog vienu iš maisto pagardų. Todėl kai ieškau pirkti pagal senovines
Japonijos tradicijas pagaminto produkto, noriu nenoriu turiu sumokėti ne du ar tris,
o penkis ar šešis kartus didesnę kainą.

Lygiai tas pat ir su misu – pagal senovines technologijas ilgai gamintas produktas
nori nenori pabrangsta ir kilogramas gali kainuoti apie 1400 jenų.

Abu šie produktai brangūs, bet per vieną kartą jų suvartoju vos už 30 jenų. O štai
ypač tie, kurie sako, kad 1400 ar 1500 jenų yra brangu, patys pietauja už kokius
2000 jenų arba iššvaisto pinigus pramogoms, taigi be galo svarbu nesileisti
klaidinamam to „pigiau ar brangiau už vidurkį”.

Be daržovių, sojų padažo, miso, dar perku prieskonių (pavyzdžiui, melasos) ir ryžių –
šitaip maistui, kai jo perku mažiau, išleidžiu apie 15 000 jenų, o kai daugiau – apie
25 000 jenų.

Vis dėlto reikėtų pabrėžti, kad aš valgau tik daržoves; jei įskaičiuotume mėsą ir žuvį,
suma būtų didesnė.

Tokiu atveju, jei gyvenate vienas, kaip alternatyvą galėčiau pasiūlyti pietauti mieste,
kur, mano galva, daugybė galimybių pavalgyti žuvies ar mėsos, o namuose gamintis

72
patiekalus iš daržovių patiems. Gal ir visiškai nereikšminga smulkmena, bet
privalumas dar ir tas, kad nesusipurvina pjaustymo lentelės, įrankiai.

Virtuvės reikmenys turėtų būti praktiški ir tarnauti ilgai

Toliau apžvelgsiu indus ir kitus virtuvės reikmenis. Juos rinkdamasis pirmiausia

paisau praktiškumo. Todėl prieš įvertindamas dizainą, žiūriu, iš kokios medžiagos jie
pagaminti.

Puodai gaminami iš įvairiausių medžiagų: geležies, aliuminio, molio, stiklo, dengiami

emaliu. Nors emaliuoti puodai gražiai atrodo ir puikiai tinka daržovėms raugti, vis
dėlto, kai vanduo juose užverda, į maistą gali patekti vario, todėl jų nesirenku. Esu
girdėjęs, neva aliuminiai indai gali sukelti Alzheimerio sindromą, todėl juos irgi
aplenkiu.

Atsižvelgdamas į aukščiau išvardytas savybes renkuosi storą nerūdijantį plieną ir

vokiečių firmos „Silit” gaminamus nerūdijančio plieno puodus, pagal ypatingas
technologijas aplietus tvirta stiklo keramikos danga. Nors ir nepigūs, juos ypač
rekomenduoju. Nerūdijantis plienas reaguoja su maistu, todėl gali šiek tiek paveikti
jo skonį, o stiklas nedaro absoliučiai jokios įtakos.

Dar turiu molinį puodą, kurį galima dėti ant ugnies. Jį naudoju ryžiams virti.

Indus taip pat renkuosi pagal medžiagą, iš kurios jie pagaminti. Pigūs, pavyzdžiui,
parduodami pigių prekių parduotuvėse, būna padengti labai žalingais dažais, kurie
kaskart naudojant tirpsta. Kartą esu valgęs iš dubenėlio, savo išvaizda primenančio
natūraliu laku dengtą indą, bet pagaminto iš poliuretano – skonis buvo keistas.

Indų ir puodų būna pačių įvairiausių, kainuojančių nuo šimto iki keliasdešimties
tūkstančių, o kartais ir iki kelių šimtų tūkstančių jenų, tad gali būti labai sunku
pačiam atskirti, kur baigiasi „reikia” ir prasideda „noriu”.

Lengviau apsispręsti gali padėti tokie klausimai: ar šitą daiktą norėsis pakeisti, ar jis
gali nusibosti, ar jį įsigydamas esu tvirtai apsisprendęs juo ilgai ir nuolat naudotis?

Kitaip tariant, vertėtų rinktis ne tik pagal medžiagą, bet ir pagal dizainą.

Iš tiesų virtuvės reikmenis ir indus perku planuodamas jais naudotis labai ilgai, nes
naudojami tinkamai ir atsakingai, jie gali tarnauti visą gyvenimą.

73
Nereikia gausybės drabužių

Drabužių klausimu iš manęs tikrai menkas patarėjas. Nes iš principo man užtenka
tik vienuolio drabužių.

Bet net ir jų, tik noro turėk, gali apsčiai rasti ir už 300 000 jenų, o apsilankę apeiginių
drabužių parduotuvėse iš tiesų pamatysime daugybę brangių ir prabangių, net
aukso siūlais siūtų abitų – gal jie galvoja, kad vienuoliai skęsta piniguose, todėl iš jų
galima gerai nuplėšti?

Tradiciškai vienuolių drabužiai, vadinti „samanų apsiaustais”, buvo juodi, kad juos
būtų galima nešioti, kol visiškai susidėvės, ir nebūtų baisu sutepti. Dėl to šilkas
jiems netinka. Matyt, pačioje pradžioje jie buvo medvilniniai ir tik vienuoliams
„aristokratėjant” šilkas pasidarė savaime suprantamas.

Yra sintetinė medžiaga, savo tekstūra primenanti šilką, tačiau ji blogai praleidžia
orą, įsielektrina, o kai liečiasi su oda, jausmas būna nemalonus.

Tad renkuosi šimtaprocentinę medvilnę, pirmenybę teikdamas praktiškumui, ir

neperku daugybės rūbų.

Kai nėra kitų galimybių, dėviu šilkinius drabužius.

Gali pasirodyti labai paprasta, tačiau rasti drabužių iš šimtaprocentinės medvilnės

nėra taip lengva – dažniausiai siūlomi tik šilkiniai arba sintetiniai. Todėl medvilninius
drabužius pagal specialų užsakymą man pasiuva vienoje budistinių drabužių
parduotuvėje, kurioje nuolat lankausi. Esu be galo dėkingas, nes tas vienetinis
drabužis man tekainuoja 18 000 jenų.

Dar reikėtų nepamiršti ir batų – aš nešioju getas (medinius sandalus su dviem

pasparomis).

Vietoj krepšio ar kuprinės naudoju skarą ryšuliams.

Dar turiu šešis ar septynis nedidelius medvilninius rankšluostėlius (tenugui),

kuriuos nešuosi į viešąją pirtį. Esu plikas, todėl tokių rankšluosčių visiškai pakanka
nusišluostyti, be to, jie patogesni už didelius, nes greitai išdžiūsta. Kai einu iškylauti
parke, į juos surišu ryžių kukulius (onigiri) – panaudoju vietoj krepšio.

Iš tikrųjų visiškai pakaktų ir dviejų, bet jų prisikaupė gerokai daugiau. Neseniai

prekyboje pasirodė margintų įvairiais gražiais raštais, žmonės jų man vis
padovanoja. Tai ne tiek būtini, kiek akiai mieli daiktai.

74
Smilkalai ir mobilusis telefonas – kiek jie „reikalingi”

Smilkalus smilkau kasdieną (aišku, tai nebūtina). Jų taip pat būna visokių, nuo labai
pigių iki gana brangių, aš perku vidutinio brangumo. Viena dėžutė kainuoja apie
3500 jenų.

Pigūs smilkalai gaminami iš sintetinių medžiagų, todėl nėra geri. Dėžutė pigiausių
smilkalų, sumaišytų iš natūralių medžiagų, pavyzdžiui, baltojo santalo ar paprastojo
agarmedžio miltelių, kainuoja apie 1500 jenų. O virš mūsų, kaip sakoma, tik dangus
– už smilkalų iš juodojo agarmedžio dėžutę galima pakloti nuo 5000 iki 15 000 jenų.
Tai jau nebe apeigos, o paprasčiausia prabanga.

Taigi, mano daiktų sąrašas atrodo maždaug taip. Jį sudarydamas pastebėjau, jog
beveik nėra daiktų, kuriems norėčiau leisti pinigus. Jeigu būčiau priverstas dar ką
nors įtraukti, tai būtų mobilusis telefonas. Nes tas, kurį naudoju, gerokai paseno –
baterija išsikrauna jau po pusdienio.

Tik akimirką susvyravau, ar tikrai man jo reikia... Ir jau rašiau pratarmėje, kad tas
telefonas sugedo, kai redagavau šią knygą. Tada pastebėjau, kad ir be jo man gerai.
Tai tapo puikia proga nutraukti sutartį ir dėl to pajausti gaivų džiaugsmą.

Manau, kad šiandien jauni žmonės mobiliesiems telefonams nuolat išleidžia dalį
savo pajamų. Bet ar, pavyzdžiui, tas žmogus, kuris per mėnesį gauna 100 000 jenų ir
nuolat skundžiasi, kaip jam trūksta pinigų, neišleidžia per daug mokesčiui už
telefoną, o jeigu dar pridėtume ir jau anksčiau aptartas išlaidas būstui?

Visi šiuolaikiniai žmonės nešiojasi vienišumo skausmą, todėl tam, kad tą skausmą
numalšintų, savo laiką ir pinigus iššvaisto telefonams ir socialiniams tinklams. Jie
nusiperka dirgiklį savo ego: „Aš turiu ryšį su štai tokiais žmonėmis, aš esu
vertingas.”

Manau, kad peržvelgus savo pajamų ir išlaidų balansą būtų lengviau nuspręsti, iki
kurios ribos yra „poreikiai”, o nuo kur prasideda „norai”.

Kodėl dviratis?

Pabaigai liko aptarti susisiekimo priemones. Jeigu atstumas toks, kad jį nuo namų
galiu numinti per valandą, pavyzdžiui, iki Šindžiuku ar Kičidžiodži rajonų 16,

16
Šindžiuku viena iš 23 Tokijo seniūnijų, komercinis ir administracinis centras. Kičidžiodži – itin
populiarus pramogų ir prekybos rajonas Musašino mieste, Tokijuje.

75
dažniausiai važiuoju dviračiu. Traukiniais stengiuosi nevažinėti. Manau, kad pinigus
galima leisti ir tuo nesirūpinti tada, kai to labai reikia, o kai reikalo leisti pinigus
nėra, tada geriau tai padaryti savo jėgomis. Tuomet galima savimi pagrįstai
didžiuotis. O tai yra visa ko pagrindas.

Blogiausia pinigų savybė ta, kad visada, kai juos leidžiame, jie tarsi primena, kad „be
pinigų esi padaras, kuris ko nors negali padaryti”.

Pinigai verčia galvoti, kad be jų negalėtume visiškai nieko, kad niekaip nepajėgtume
savęs pralinksminti ar pamaloninti.

Bet pramogas ir malonumus juk galima ir be pinigų susikurti. Užmiestyje yra

gamtos, miestuose – gausybė mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomų puikių parkų.
Tereikia tik išeiti, pasiėmus užkandžių, pasišnekėti su draugais – ir jau pakankamai
smagu. Tas jausmas, kad nesi valdomas pinigų, užvis maloniausias.

Tikriausiai jau supratote, kad šioje knygoje nesiūlau jums gyventi kaip
atsiskyrėliams ir visiškai atsisakyti pinigų, bet vis dėlto norėčiau patarti: kai ką nors
veikiate – linksminatės, gaminate maistą ar kur nors važiuojate, kaskart tai darykite
taip, kad neapleistų jausmas, jog galite išgyventi ir be pinigų.

5. Šykštumo žala

Ankstesniame skyriuje kalbėjau apie tai, kaip žmonės bando išsaugoti savivertę
atsisakydami norų, o jeigu kokio nors daikto įsigyti nepajėgia, ir tai juos žemina, jie
apsimeta, jog to daikto visai ir nenorėjo, norus užvožia dangčiu.

Apie pinigus galima pasakyti tą patį: mano nuomone, tęsiantis dabartinei

ekonominei situacijai, tokių žmonių, kurie iš tikrųjų nori pinigų, bet kenčia,
sakydami, kad į pinigus jiems nusišvilpti, labai padaugėjo.

Pavojų signalizuoja ir tai, kad pagausėjo tokiems žmonėms skirtų žinučių: „Būti
vargšu negėdinga”, „Žmogaus vertė ne pinigais matuojama”, „Visi turčiai vagys”,
„Mėgaukimės skurdu” ir pan.

Jeigu ši knyga netyčia pakliuvo į rankas žmonėms, kurie čia neįžvelgia nieko bloga ir
patys taip galvoja, labai atsiprašau, bet, mano galva, siųsti tokias padlaižūniškas
žinutes kenčiantiems žmonėms ir imti iš jų pinigus taip dar labiau juos skurdinant
yra labai gėdingas poelgis.

76
Šykštumas prišaukia nelaimę

Kokiais vartojimo įpročiais pasižymi žmonės, kurie sako, kad pinigų jiems nereikia,
nors iš tikrųjų pinigų jiems norisi? Sakydami, kad „ir be pinigų aš gyvenu gerai”, jie
linksta į šykštumą.

Kitaip tariant, jie suubagėja. Jie iš tikrųjų tampa vargšais. Nes jeigu jie nuoširdžiai
galvotų, kad gerai ir be pinigų, nebūtų reikalo tų pinigų taip gailėti.

„Šykštūs ir ubagiški” gali būti tiek tikrai neturtingi žmonės, tiek labai pasiturintys, bet
ir vieni, ir kiti yra nelaimingi. O nelaimingas žmogus aplinkiniams taip pat sukelia
nemalonius jausmus.

Manau, kad šitas šykštumas ir yra viena iš didžiausių žalų, kurias mums padaro
pinigai.

Kai pinigus leidžiame pirmenybę teikdami reikalingiems daiktams, o ne troškimų

padiktuotiems, iš tikrųjų apsaugome savo protą nuo abejonių, kurias sukelia
šykštumas.

Žvelgiant iš vidutinio japono perspektyvos, gyvenu skurdžiai, kita vertus, galiu

išlaidauti stalui, raštinės reikmenims, maistui ir indams tiek, kiek noriu. Todėl, kad
užsibrėžus tikslą pinigus leisti tik tam, ko reikia, jų natūraliai liks.

Kai papildomų pinigų nelieka, tada nuėję į prekybos centrą neišvengiamai

dvejojame: imti grybus iš Kinijos už 100 jenų ar grybus iš Ivatės prefektūros 17 už 300
jenų. Ir net suprasdami, kad grybai iš Ivatės iš tikrųjų yra geriau, vis dėlto pagailime
pinigų ir nusiperkame tuos kiniškus. Tuo nenoriu pasakyti, kad negalima pirkti
kiniškų produktų. Tiesiog tokiomis akimirkomis patiriame pralaimėjimą ir pyktį,
pasijuntame nelaimingi, pyktis mus padaro nelaimingus. Štai kas negerai.

Neprisirišti prie pinigų, net kai jų gausu

Galutinis mūsų tikslas turėtų būti laimės būsena, nepriklausanti nuo to, turime
pinigų ar ne.

Todėl, kaip jau minėjau pratarmėje, vertėtų bent kartą paeksperimentuoti.

Pradėkite nuo vienos dienos: pažiūrėkite, ar galite išsiversti be pinigų ir ar gebate
smagiai leisti laiką neišlaidaudami. Pamėginkite pamažinti daiktų, mažiau vartoti,

17
Viena iš 47 prefektūrų, išsidėsčiusi Honšiū salos šiaurėje, maždaug 540 km nuo Tokijo.

77
pinigus leisti tik būtinoms reikmėms. Ir tada, kai pamatysite, kad taip esate
laimingesni, giliai širdyje suprasite, kad iš tikrųjų ne pinigai neša laimę.

Trumpai tariant, tai yra gyvenimas turint pinigų, bet nuo jų nepriklausant.
Gyvenimas, kuriam apibūdinti labiau tiktų ne žodis „skurdus”, o tradiciškai
Japonijoje vartotas pasakymas „oriai kuklus”.

Iš tikrųjų žmonės siekia „laisvės” – jausmo, kai viskas yra taip, kaip jie nori.

Noriu pasielgti taip, bet negaliu – štai kur kančia.

Nėra nieko skausmingiau, nei iš tikrųjų turėti savo nuomonę, bet įtikėti kitokia,
peršama reklamos; nei, vadovaujantis kapitalizmo vertybėmis, pasiduoti minčiai,
kad geras daiktas yra „net šiurpas nukrečia, koks brangus”, nes kažkas nusprendė,
kad sojų padažas turi kainuoti 200 jenų, būti viso to valdomam. Mes tik
nepastebime to skausmo.

Štai todėl ir reikia išdrįsti bent kartą pamėginti iš to ištrūkti. Tada suprasime, kaip tai
gera. Nes būsime laisvi.

Aš nenoriu pasakyti, pirkite sojų padažą už 1500 jenų, tik manau, kad tikrai nekils
didžiulių finansinių sunkumų, jei sumokėsite tuos 1500 jenų už sojų padažą ar misą,
o nuo kitų, finansines galimybes viršijančių brangių drabužių ir krepšių, televizorių ir
žaidimų konsolių susilaikysite.

Tačiau norint išsilaisvinti būtina bent iš dalies suvokti ankstesniuose skyriuose

aprašytą standartišką troškimų ir laimės veikimo principą: „Tas, kas dirgina, atitolina
laimę.” Kai tą įsisąmoninsite, netruks ateiti ir supratimas, kad „laimė – tai troškimai,
kuriuos suvaldžiau”.

Tada nebereikės gailėti būtiniems daiktams, nes pinigus išleidote tam, ką padiktavo
troškimas, ir galiausiai nebeatrodysime kaip ubagai.

Galėsite didžiuotis, kad reikalingus daiktus nusipirkote kokybiškus.

Taigi mano patarimų, kaip susikurti laimę be pinigų, nereikėtų suprasti paraidžiui:
„Tapkime vargšais, neturėkime pinigų.” Tai kvietimas liautis vartoti siekiant
patenkinti įgeidžius, siūlymas pirkti kokybiškus daiktus atsižvelgiant į poreikius ir
taip remti tokius daiktus gaminančius verslus. O visa tai veda nuo troškimų link
laisvės.

78
Net jeigu ir turime kalnus pinigų, sumažinkime daiktų, liaukimės vartoję skatinami
impulsų, pirkime pačius geriausius daiktus iš sąrašo „Reikia” ir taip gyvenkime
laisvėje, ištrūkę iš pinigų valdžios.

Iš gyvenimo, kur paskutinį žodį taria pinigai, persikelkime į gyvenimą, kur pinigai
mandagiai tyli.

Galiausiai neišvengiamai susikursime gyvenimą, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodys

skurdus, bet jausime pilnatvę, o tai – didžiausias skirtumas.

Gal nuskambės ironiškai, bet taip gyvenant pinigų liks, todėl ekonominė padėtis
natūraliai pagerės.

6. Kaip leisti pinigus, kad jie teiktų dar daugiau laimės

Pabaigoje pakalbėsiu apie tikrą laimę teikiantį pinigų panaudojimo būdą.

Tai pinigų naudojimas kitų žmonių labui.

Kai nėra prasmės pirkti ir dauginti „daiktų, kurių norisi”, pinigų lieka ir jie pradeda
kauptis. Tada juos būna lengviau leisti dėl kitų arba bendroms socialinėms
reikmėms.

Keitimasis ir išmetimas

Paprastai, kai galvojame, kad „pinigus leidžiame dėl kitų žmonių”, dažniausiai tai
būna tiesiog „mainai”.

Kitaip tariant, mes įsigyjame kokį nors daiktą ar paslaugą, mainais atiduodami už jį
tam tikrą pinigų sumą.

→ Atiduodame pinigus draugui.

→ Draugas už juos nusiperka daiktą arba paslaugą.

→ Kitas daiktas arba paslauga už panašią pinigų sumą grįžta man.

Taip vyksta vartojimo ciklas: nebūtų jokio skirtumo, jei tą paskiausiai iš draugo pas
mane sugrįžusį daiktą būčiau nusipirkęs pats.

Žinoma, čia ir yra visas įdomumas: pirkdamas pats, nusipirkčiau tik tai, ko noriu, o
„mainų” atveju atgal galiu gauti už panašią kainą pirktą, bet visiškai netikėtą daiktą.
Taigi, „mainai” tėra tik viena iš vartojimo formų.

79
Priešingas „mainams” veiksmas yra „auka”. Bet jeigu ir tai suvoksime kaip kitą
mokesčio, mokamo vienuoliams ir šventykloms už apsilankymą ar konsultacijas,
pavadinimą, mes ir vėl susidursime su tuo pačiu vartotojišku elgesiu.

Knygos pradžioje rašiau „sumažinkime daiktų”, bet budizmas moko, kad

garbingiausia yra pinigus, sukauptus siekiant stiprinti ego: „Čia mano pinigai ir čia
mano”, išmesti tikrąja šio žodžio prasme.

Ne „išmainyti”, o „išmesti”, todėl išskaičiavimas, kad pagal mainų principą kas nors
stebuklingai sugrįš, tampa visiškai neįmanomas. Kaip tik todėl ir apima geras
jausmas.

Šiais laikais gali kilti problemų, jeigu rizikuodami sugriauti savo gyvenimą išmesite
visus pinigus ar daiktus, todėl turite išmesti tik tiek, kiek to reikia, ir išmetus tikrai
atsipalaiduos sustabarėjęs ego, palengvės.

Kodėl dovanos kitiems neatneša laimės?

Vis dėlto pinigų reikėtų atsikratyti ne tiesiog juos išmetant, o paaukojant.

Auka yra laimę nešantis būdas išmesti pinigus, bet paprastiems žmonėms daug
artimesnis pinigų panaudojimo kitiems būdas yra dovanos draugams,
pažįstamiems, giminaičiams, o ne aukojimas.

Jau rašiau, kad dovanojimas tėra kančią sukeliantys „mainai”, bet ir jie gali tapti
laimingu būdu išmesti pinigus – tai priklauso nuo to, kaip dovanojama.

Pirkdamas dovaną žmogus tampa nelaimingas jau tada, kai į ją užmetęs akį ir
pagalvojęs, kad tiks, pažiūri į etiketę su kaina.

Pajaučia dirginantį skausmą, kad „per pigu, būsiu paniekintas” arba kad „šitas per
brangu – man nuostolis”. Lygiai tas pats, jeigu pagalvosime, kad „per brangu –
draugas pajus spaudimą”. Nors paskutinis pavyzdys, bent jau tuo atžvilgiu, kad šiek
tiek pagalvojama ir apie draugą, yra geriausias.

Pavyzdžiui, labai natūralu einant pas vaikiną ar merginą į svečius galvoti, ką čia
nusinešus, gal obuolį? Bet jeigu tik pradėsime galvoti: „O jeigu pamanys, kad
meilinuosi” arba „Palyginti su tuo, ką man duoda, gal kiek per brangu”, – natūralus
laimės jausmas bemat išgaruos.

Dovanojant dovanas didesnę kančią sukelia baimė, kad sugrius tarpusavio

pusiausvyra, o ne pinigų gailėjimas pats savaime.

80
Na, o brangių dovanų dovanojimas priešingai lyčiai, siekiant „užkariauti širdį”,
galiausiai tampa ne tik paniekinančiu bandymo nusipirkti meilę veiksmu, bet dar ir
paveikia savivertę, nes sukirba mintis, kad „tik dėl to ir pakabinau”, todėl visiškai to
nerekomenduoju.

Papasakosiu, kaip kadaise ėjau pirkti gimtadienio dovanos merginai, su kuria

susitikinėjau. Nusprendžiau padovanoti žaislinį pianiną, todėl išsiruošėme drauge.

Radome raudoną už 25 000 jenų ir juodą už 30 000 jenų.

Nuojauta kuždėjo, kad raudonasis jai tiktų labiau, bet geresnis pasirodė tas juodas
už 30 000 jenų.

Ta dovana turėjo būti skirta jai nudžiuginti. Padovanojus tą, kurio ji norėjo, tikslas
lyg ir turėjo būti pasiektas. Bet aš, pripasakojau visokių istorijų ir galiausiai nupirkau
tą raudoną, kainavusį 25 000 jenų.

Taip, tuokart aš tikrai pašykštėjau. Suprasčiau, jei būčiau abejojęs dėl 10 000 ar 30
000 jenų, bet čia buvo 25 000 jenų ir 30 000 jenų, pagailėjau tų varganų 5000 jenų.
Nes pats sau vienas galvojau: „Kaip žema, užsigeidė mat brangesnio.” Taip pasielgti
privertė stiprus jausmas, kad tuomet, kai pinigus moka kitas žmogus, privaloma
būti kukliam.

Galop, išleidęs tuos 25 000 jenų, nupirkau dovaną, bet nuotaika subjuro ir laimingas
nepasijaučiau.

Laimė naudoti pinigus kitų labui

Kaip dovanojimą paversti veiksmu, kuris leistų patirti laimę, kai pinigai išleisti dėl
kito žmogaus?

Viena iš taisyklių, kurias remdamasis savo karčia patirtimi nusistačiau ir išbandžiau:

rinktis nežiūrint į kainą. Ir jeigu ta kaina nėra žvėriškai didelė, tai ir pirkti. Tai siejasi
su jau minėtu nepajudinamu „tikėjimu”.

Paprastai pamatę prekę ir pagalvoję, kad tinka, iš karto tikriname kainą. Šio įpročio
derėtų atsikratyti – dėl visa ko į kainą žvilgtelėti tik jau galutinai apsisprendus. Man
atrodo, kad tai gerokai susiję su laimės jausmu.

Tarp daiktų, kuriuos renkuosi, nepadoriai brangių nėra, bet vos užsimirštu, bemat
grįžta tas blogas įprotis svarstyti, brangu ar pigu. Todėl tiesiog perku, ir viskas.

81
Kai pirmą kartą, nutildęs savo paties vidinį balsą, norėjusį sutrukdyti, apsipirkau
tokiu būdu, mane užplūdo malonus laimės jausmas, kad sugebėjau save
sukontroliuoti.

Šis būdas geras tuo, kad galima išvengti rūpesčio, už kiek dovanojau. Vadinasi,
padovanosite daiktą, kuris, jūsų nuomone, tinka tam žmogui, o tai toks puikus
jausmas.

Trumpai tariant, dovana – tai ne „mainai”, o savotiškas „išmetimas”.

Tai dar vienas lengvai pritaikomas būdas pasijusti laimingam leidžiant pinigus.

Pabaigai. Proga revoliucijai

Po karo praėjus daugiau nei šešiasdešimčiai metų Japonija gerokai praturtėjo. Esu
girdėjęs, kad žmonėms, kurių jaunystė prabėgo maždaug iki penktojo Šiovos
laikotarpio dešimtmečio 18, toks kuklus mano gyvenimas, apie kurį pasakojau
pradžioje, yra savaime suprantamas. Šiais laikais net studentų bendrabučiuose
įtaisyti oro kondicionieriai, klozetai su šildomais dangčiais... Bet laimės
nepadaugėjo, net priešingai, vis dažniau teigiama, kad anksčiau žmonės buvo
laimingesni.

Tikra tiesa, kad Japonijai pralaimėjus karą visi labai stengėsi. O į priekį visus stūmė
įsitikinimas, kad dabar jie nelaimingi tik todėl, kad trūksta pinigų, kad neturi ir
nevaldo tiek visko daug kaip amerikiečiai; taip pat tikėjimas, kad taps laimingi, jei tik
pasistengs ir viską gaus.

Ir tikrai, gyvenimui nuolat gerėjant, jie nesuskaičiuojamą daugybę kartų išgyveno

„kančios → malonumo” ciklą ir jautėsi laimingi, net jeigu tai buvo iliuzija (žr. pirmąjį
elgsenos modelį).

Šiandien, kai jau praktiškai viską, kas yra Amerikoje, turime, atsitiko štai kas:
nusidriekė eilės žmonių, kuriems reikia psichosomatinių ligų gydytojų ar psichologų
pagalbos.

Pati didžiausia pamoka, kurią galime iš viso to gauti, – tai suvokimas, kad, įsigiję
visus norėtus daiktus, tikėdamiesi tapti laimingi, ne tik tokie netapome, bet

18
Penktasis Šiovos laikotarpio dešimtmetis atitinka laikotarpį nuo 1965 m. iki 1975 m.

82
priešingai, pasidarėme nelaimingi. Daiktai, kurių geidėme vergaudami savo
troškimams ir impulsams, galiausiai atsidūrė mūsų rankose, bet laimės nepridėjo.

Mano manymu, kaip tik todėl mums, japonams, dabar atsivėrė galimybė.

Japonijoje yra žmonių, kurie per gyvenimą patyrė ir pokario nuopuolį, ir ekonominio
burbulo pūtimąsi, ir šių dienų sunkumus. Jau rašiau, kad mano kukli buitis prieš
kokius trisdešimt metų nebūtų jokia retenybė: apie ketvirtąjį Šiovos laikotarpio
dešimtmetį gimę žmonės visa tai patyrė savo kailiu. Net ir žvelgiant iš istorijos
perspektyvos, tai gana retas reiškinys.

Kol sparčiai kylančios ekonomikos šalių, pradedant Kinija, gyventojai vis dar skendi
iliuzijose, mes, japonai, turime retai kada pasitaikančią galimybę ištrūkti iš tų iliuzijų
ir perkainoti savo vertybes.

Kitaip tariant, „ekonomiškai pasiturinčio” privalumas yra galimybė suvokti, „kad

pinigai laimės neatneša”.

Kodėl aš taip tvirtinu? Iš tiesų, yra viena istorija, leidžianti daryti prielaidą, kad
budizmas gimė būtent tokiomis sąlygomis (tai yra iš žmogaus, kuris turėjo viską, ko
tik širdis geidžia, pažinto nelaimės jausmo).

Buda Šakjamunis iš pradžių įgyvendino nemažai savo troškimų. Nieko nuostabaus,

juk jis buvo šakjų genties princas.

Tuo jis skiriasi nuo kitų religijų įkūrėjų. Tiek Jėzus Kristus, tiek pranašas Mahometas
– abu jie buvo kilę iš neturtingo pavergtųjų sluoksnio ir jų mokymo esmė buvo
savotiška rezistencija, kitaip tariant, neapykanta valdantiesiems ir jų kritika.

Todėl ir šių religijų istorija prasidėjo nuo susipriešinimo su valdžia ir persekiojimų,

be to, jų tikslas buvo laimė, kurios šiame gyvenime pasiekti neįmanoma, kitaip
tariant, jie kvietė į rojų, į šalį, kurioje galima gauti visko, ko tik panorėjus.

Tai – troškimai.

Viskas, ko liaudžiai reikėjo iš tų religijų, tai aukščiausia troškimo forma, kurios šioje
žemėje pasiekti neįmanoma.

Budos mokymas grindžiamas tuo, kad, sumažinus aistrų, širdyje atsiras vietos
ramybei, o tai yra nirvana. Tai, kas virš troškimų, kas juos viršija.

83
Taigi žvelgiant iš budizmo perspektyvos, tai, ko siekia daugelis religijų, tėra
paprasčiausias šio pasaulio tęsinys. Manau, kad šiuo požiūriu budizmas nėra
religija, kad tai kažkas, peržengiantis šio pasaulio – taip pat ir religijų – ribas.

Kodėl taip nutiko? Nes pats Buda, gimęs princu, iki dvidešimt devynerių metų jau
buvo išpildęs beveik visus savo troškimus. Kaip tik todėl iki koktumo žinojo, kad, net
ir be perstojo pildydamas savo norus, laimingas netapsi.

Taip jis sukūrė sąmonės treniruočių sistemą, budizmą.

Todėl, kitaip nei kitos religijos, budizmas pasižymi savita istorija: jis plėtojosi
globojamas aukštesniojo visuomenės sluoksnio atstovų, tokių kaip tais laikais
galingų Košalos ar Magadhos karalysčių karalių.

Galbūt atsiras tokių, kurie pajus priešiškumą, sakydami, esą yra įrodymų, leidžiančių
teigti, kad viskas prasidėjo kaip turtingųjų pramoga, bet būtent tai ir suteikė veikimo
laisvės. Nebuvo absoliučiai jokio poreikio iš didelio noro pademonstruoti savo
didybę marinti žmonių badu ar paversti juos įrankiais, per prievartą raginti įtikėti.

Daugiau nei pusės pasaulio valstybių gyventojų dar ir dabar tebegyvena skurde. Kai
gyveni skurdžiai, nenoromis pagalvoji, kad nelaimingas esi todėl, kad vargsti. Ir ši
iliuzija tęsiasi tol, kol patiriama prabanga.

Ir tik supratus, kad geista gausa laimės neatneša, pripažįstama, kad ne skurdas yra
nelaimės priežastis, kad pilkasis nelaimės kardinolas yra mūsų troškimai. Taip
dabar yra nutikę su mums, japonais.

Štai todėl teigiu, kad mes turime galimybę.

Norėčiau pasakyti, kad tai neregėta galimybė pakeisti kryptį, susprogdinti troškimų
mechanizmą į mažiausius gabalėlius, nes kaip tik esame patekę į tą kritinę padėtį,
aplankančią po gausos.

Tik, mano manymu, artinantis metui, kai nebegalėsime didžiuotis, kad esame
turtinga šalis, mus vėl apgaubs iliuzija, kad „esame nelaimingi, nes neturime pinigų,
ir taptume vėl laimingi, jei ekonomika atsigautų”.

Jeigu išsigandę šios krizės imsime darytis šykštūs arba užsinorėsime taupyti, jeigu
prisirišime prie pinigų ir būsime jų užvaldyti, vėl viskas baigsis tuo, kad būsime
klaidinami troškimų miražų, ir ta reta mums pasitaikiusi galimybė nueis perniek.

84
Ši kryptis yra ne kas kita kaip toks pat vartotojiškos visuomenės modelis, kai
gaminama gausybė „iš tikrųjų nereikalingų” daiktų, kurie tik stiprina vidinį triukšmą
ir jaukdami mintis žaidžia su mūsų protu. Ypač „didindami kančią, apsimetančią
malonumu”.

Ištrinkime tokias mūsų proto projektuojamas iliuzijas ir nuramdykime mus

kankinantį troškimų triukšmą.

Kiekvienas bent šiek tiek prasklaidykime pinigų kerus išmokę šioje knygoje aprašytų
pinigų naudojimo būdų.

„Esu vertingas, nes turiu pinigų” arba „noriu daiktų, todėl noriu pinigų”, „čiuptuvai
užvaldyti pasauliui” – kai tik nutrauksite virtualų pinigų stimuliuojamą poveikį,
pinigų galia pranyks.

Tai – pinigų revoliucija.

Kai pagalvoju, kad Japonija galimybę įvykdyti šią „pinigų revoliuciją” turi šiandien,
atrodo, kad Jumiko Hošiba iš „Discover 21” leidyklos, tinkamu metu paskatinusi
išleisti šią knygą ir ją suredagavusi, kaip į vandenį žiūrėjo.

Po atidžios jos peržiūros troškimų ir kančios mechanizmo aprašymas tapo kur kas
aiškesnis.

Noriu padėkoti Jumiko Hošibai už atliktą darbą ir viliuosi, kad ši knyga padrąsins
skaitytoją įvykdyti bent nedidelę „revoliuciją”.

2009 metų pabaiga Riūnosuke Koike

85
Ryunosuke Koike

Budistų vienuolio patarimai, kaip susikurti pilnatvę

Iš japonų kalbos vertė Jurgita Ignotienė

Vilnius, Alma littera, 2019

86