LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ

NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS NEPILNAMEČIŲ MINIMALIOS IR VIDUTINĖS
PRIEŽIŪROS ĮSTATYMO KONCEPCIJOS PATVIRTINIMO

2003 m. gegužės 9 d. Nr. 581

Vilnius

Lietuvos Respublikos Vyriausybė n u t a r i a:

Patvirtinti Lietuvos Respublikos nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo
koncepciją (pridedama).

MINISTRAS PIRMININKAS ALGIRDAS BRAZAUSKAS

ŠVIETIMO IR MOKSLO MINISTRAS ALGIRDAS MONKEVIČIUS

______________
 2

PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2003 m. gegužės 9 d. nutarimu
Nr. 581

LIETUVOS RESPUBLIKOS NEPILNAMEČIŲ MINIMALIOS IR VIDUTINĖS

PRIEŽIŪROS ĮSTATYMO KONCEPCIJA

I. TEISINIS KONCEPCIJOS RENGIMO PAGRINDAS

1. Lietuvos Respublikos nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo

koncepcija (toliau vadinama – Koncepcija) parengta įgyvendinant Nepilnamečių justicijos
programą, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. lapkričio 17 d. protokoliniu
sprendimu Nr. 48, siekiant sukurti tokią nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros įstaigų ir
priemonių sistemą, kuri atitiktų Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo
(Žin., 1996, Nr. 33-807), Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos (Žin., 1995, Nr. 60-1501), kitų
tarptautinių teisės aktų nuostatas. Koncepcija susijusi su Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso (Žin., 2000, Nr. 89-2741) 13 straipsnio 3 dalies ir 82 straipsnio nuostatomis. Pagal
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 13 straipsnio 3 dalį asmeniui, kuriam iki šiame
kodekse numatytos pavojingos veikos padarymo nebuvo suėję 14 metų, Lietuvos Respublikos
įstatymų nustatyta tvarka gali būti taikomos auklėjamojo poveikio ar kitos priemonės; 82
straipsnyje pateiktas auklėjamojo poveikio priemonių nusikalstamas veikas padariusiems
nepilnamečiams sąrašas.

II. ĮSTATYMO REGULIAVIMO DALYKO IR TIKSLŲ BENDROJI

CHARAKTERISTIKA

2. Įstatymas reguliuos nepilnamečių iki 18 metų, išimtiniais atvejais – pagal Lietuvos

Respublikos baudžiamojo kodekso 82 straipsnį – iki 21 metų, minimalios ir vidutinės priežiūros
įstaigų ir priemonių sistemą, į kurią patektų nepilnamečiai:
2.1. kurie padarė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčią veiką, tačiau
nebuvo sulaukę Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyto baudžiamosios
atsakomybės amžiaus;
2.2. kuriems taikomos auklėjamojo poveikio priemonės pagal Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso 82 straipsnį; 2.3. kurie sistemingai daro administracinius teisės pažeidimus;
2.4. kurių elgesys daro žalą ir kelia grėsmę kitiems, o jų tėvų, globėjų (rūpintojų) ir vietos
bendruomenės pastangų nepakanka pasiekti teigiamų nepilnamečio elgesio pokyčių.
3. Šiuo nauju teisiniu reguliavimu siekiama pašalinti esamo teisinio reguliavimo spragas,
sukurti norminę bazę veiksmingai, skirtai nepilnamečių ugdymui ir socialinei, psichologinei,
pedagoginei ir kitokiai pagalbai nusikaltusių nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros
sistemai, kuri atitiktų ir visuomenės saugumo poreikius.
4. Nepilnamečių minimali priežiūra – socialinė, psichologinė, pedagoginė ir kitokia pagalba,
teikiama numatytiems šios Koncepcijos 2 punkte nepilnamečiams, neatskirtiems nuo šeimos ar
globėjų, kuria siekiama teigiamų nepilnamečių elgesio pokyčių.
5. Nepilnamečių vidutinė priežiūra – socialinė, psichologinė, pedagoginė ir kitokia pagalba,
teikiama numatytiems šios Koncepcijos 2 punkte nepilnamečiams specialiose auklėjimo įstaigose,
kuria siekiama teigiamų jų elgesio pokyčių.
6. Parengtas įstatymas taps svarbia vaiko teisių apsaugos sistemos dalimi, kompleksiškai
apims baudžiamosios, civilinės ir socialinės apsaugos teisės normas.

III. KITŲ TEISĖS AKTŲ, REGULIUOJANČIŲ TĄ PAČIĄ VISUOMENINIŲ SANTYKIŲ

SRITĮ, CHARAKTERISTIKA
 3

7. Galiojantys teisės aktai tik fragmentiškai reglamentuoja nepilnamečių minimalios ir

vidutinės priežiūros sistemą. Sąlygiškai nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros sistemos
teisinę norminę bazę galima suskirstyti į bendruosius ir specialiuosius įstatymus ir kitus teisės aktus.
8. Prie bendrųjų teisės aktų galima priskirti Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją,
Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą ir kitus teisės aktus. Bendruosiuose
įstatymuose nedaug teisės normų, reglamentuojančių nepilnamečių minimalią ir vidutinę priežiūrą.
Jie apibrėžia vaikų teises, teisinį jų statusą visuomenėje, taip pat sudaro nepilnamečių minimalios ir
vidutinės priežiūros sistemos teisinės norminės bazės pamatą.
9. Prie specialiųjų įstatymų ir kitų teisės aktų priskiriami: Lietuvos Respublikos švietimo
įstatymas (Žin., 1991, Nr. 23-593; 1998, Nr. 67-1940), Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų
įstatymas (Žin., 1996, Nr. 104-2367), Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Nepilnamečių socialinės pagalbos ir skirstymo centro instrukcija, patvirtinta vidaus reikalų ministro
1993 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 769 (Žin., 1994, Nr. 3-48), Specialiųjų vaikų auklėjimo ir globos
namų laikinieji nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gegužės 5 d.
nutarimu Nr. 643 (Žin., 1995, Nr. 39-971), Jaunimo mokyklos bendrieji nuostatai, patvirtinti
švietimo ir mokslo ministro 2000 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 1016 (Žin., 2000, Nr. 66-2006),
Socialinių paslaugų katalogas 2000 m., patvirtintas socialinės apsaugos ir darbo ministro 2000 m.
liepos 10 d. įsakymu Nr. 70 (Žin., 2000, Nr. 65-1968), Švietimo įstaigų steigimo, reorganizavimo ir
likvidavimo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 7 d. nutarimu
Nr. 726 (Žin., 1999, Nr. 51-1640), Švietimo įstaigų steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo tvarka,
patvirtinta švietimo ir mokslo ministro 1999 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. 1090 (Žin., 1999, Nr. 88-
2612).
Specialieji teisės aktai daugiausia dėmesio skiria vidutinei nepilnamečių priežiūrai –
tiesiogiai reglamentuoja specialiųjų auklėjimo įstaigų sistemą, nustato šių įstaigų teisinį statusą,
funkcijas, valdymo struktūrą, vaikų priežiūros organizavimo formas ir panašiai. Minimaliai
nepilnamečių priežiūrai skiriama labai mažai dėmesio. Atsižvelgiant į tai, minėtuosius teisės aktus
reikia tobulinti.
10. Nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros sistema nepakankamai atribota nuo kitų
nepilnamečių įstaigų (pvz., globos) veiklos, todėl teisės aktai nevisiškai atspindi nepilnamečių
minimalios ir vidutinės priežiūros sistemos specifiką. Pažymėtina, kad globos įstaigos vykdo
Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (Žin., 2000, Nr. 74-2262) numatytus vaiko globos
(rūpybos) tikslus ir uždavinius, tačiau jų kompetencijai nepriskirtas šios Koncepcijos projekto 2
punkte numatytų nepilnamečių ugdymas ir priežiūra.
Norminiai teisės aktai, reglamentuojantys nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros
įstaigų veiklą, neapibrėžia (ar apibrėžia gana formaliai ir paviršutiniškai) pagrindinių šių įstaigų
veiklos tikslų ir sąlygų, todėl nevisiškai aiškūs jų veiklos prioritetai, nėra tikslių principų, kuriais jos
turi vadovautis spręsdamos svarbiausias savo veiklos organizavimo problemas. Nepakankamai
reglamentuojamas socialinis pedagoginis darbas su ugdytiniais.
11. Nepilnamečių patekimo į specialiuosius vaikų auklėjimo ir globos namus, Nepilnamečių
socialinės pagalbos ir skirstymo centrą pagrindines nuostatas turėtų reglamentuoti įstatymas, o ne jo
lydimieji teisės aktai. Ir specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai, ir Nepilnamečių socialinės
pagalbos ir skirstymo centras vykdo panašias funkcijas, tačiau šių institucijų pavaldumas skirtingas.

IV. KEIČIAMŲ AR PANAIKINAMŲ TEISĖS NORMŲ NEVEIKSMINGUMO ANALIZĖ

12. Švietimo ir mokslo ministerijai pavaldūs specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai
laikytini nepilnamečių vidutinės priežiūros įstaiga. Specialiųjų vaikų auklėjimo ir globos namų
veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 643
patvirtinti Specialiųjų vaikų auklėjimo ir globos namų laikinieji nuostatai. Šis nutarimas jau aštunti
metai nustato laikinąją nepilnamečių patekimo į specialiuosius vaikų auklėjimo ir globos namus
tvarką. Nuostatuose numatyta, kai vaikui laisvė faktiškai gali būti ribojama vykdomosios valdžios
 4

sprendimu. Toks teisinis reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos
pagrindų įstatymui, numatančiam, kad vaikas į specialiuosius auklėjimo ir globos namus gali patekti
tik teismo sprendimu, ir laikytinas vaiko teisių pažeidimu. Nepilnamečių patekimo į specialiuosius
vaikų auklėjimo ir globos namus tvarka prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20
straipsniui ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsniui.
13. Nepilnamečių socialinės pagalbos ir skirstymo centro, kurį galima laikyti nepilnamečių
vidutinės priežiūros įstaiga, veiklą reglamentuoja vidaus reikalų ministro 1993 m. spalio 7 d.
įsakymu Nr. 769 patvirtinta Nepilnamečių socialinės pagalbos ir skirstymo centro instrukcija,
kurios 1.1 punkte numatyta, kad nepilnamečių socialinės pagalbos ir skirstymo centras yra
sudedamoji Vidaus reikalų ministerijos įstaiga, tiesiogiai pavaldi Policijos departamentui. Į centrą
patenka be priežiūros palikti vaikai, kurie centre gali būti laikomi iki 6 mėnesių. Be teismo
sprendimo nepilnamečiui ribojama laisvė. Tokia tvarka prieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijai, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai, Lietuvos
Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymui.
14. Nepilnamečių minimali ir vidutinė priežiūra – žmogaus teisių suvaržymas, todėl turi būti
reguliuojama įstatymo. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d. nutarime
(Žin., 1995, Nr. 89-2007) nurodyta: „Įstatymų normose nustatomos bendro pobūdžio taisyklės, o
poįstatyminiuose teisės aktuose jos gali būti detalizuojamos, reglamentuojama jų įgyvendinimo
tvarka. <IE> Demokratinėje visuomenėje prioritetas teikiamas žmogui, todėl viskas, kas susiję su
pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis, reguliuojama įstatymais. Tai ir žmogaus teisių bei
laisvių patvirtinimas, ir jų turinio apibrėžimas, ir apsaugos bei gynimo teisinės garantijos, ir
leistinas jų apribojimas, ir kita“.

V. UŽSIENIO VALSTYBIŲ TEISĖKŪROS APŽVALGA

15. Užsienio valstybėse nepilnamečių, linkusių pažeisti teisėtvarką ir padariusių teisės

pažeidimų ar nusikaltimų, priežiūros, socialinės, psichologinės ir pedagoginės pagalbos jiems
sistema reglamentuojama įvairiai.
Kai kuriose valstybėse priimti atskiri įstatymai, reguliuojantys nepilnamečių, padariusių
teisės pažeidimą ar nusikaltimą, teisingumo vykdymo sistemą, alternatyvių priemonių (neteisminių
procedūrų) taikymo tvarką, teismų kompetenciją: Kanadoje – Įstatymas dėl nepilnamečių teisės
pažeidėjų, Prancūzijoje – Nepilnamečių teisės pažeidimų įstatymas, Naujojoje Zelandijoje – Vaikų,
jaunimo ir jų šeimų įstatymas, Olandijoje – Vaiko ir jaunimo globos įstatymas. Rusijoje rengiamas
Nepilnamečių justicijos pagrindų įstatymo projektas, kurio tikslas – sukurti nepilnamečių justicijos
institucijų (pirmiausia teisingumo ir institucijų, vykdančių nepilnamečių resocializaciją) sistemą, jų
bendradarbiavimo teisinius pagrindus, apibrėžti institucijų funkcijas, kompetenciją.
16. Pastebimos 2 teisinio reguliavimo tendencijos – siekiama labai detalaus ir tikslaus
reglamentavimo pateikiant išsamų alternatyvių priemonių sąrašą (pvz., Kanadoje) arba įstatymu
nustatyti tik pagrindines alternatyvių priemonių taikymo sąlygas (pvz., Prancūzijoje). Teigiamas
antrojo reguliavimo būdo bruožas tas, kad tai leidžia kuo labiau individualizuoti priimamą
sprendimą, atsižvelgti į kiekvieno nepilnamečio padėtį, be to, teismui paliekama galimybė ieškoti
naujų priežiūros formų.
17. Užsienyje veikia įvairios vaikų, linkusių daryti teisės pažeidimus, priežiūros sistemos –
vienos daugiau skirtos teikti socialinę-pedagoginę pagalbą vaikui, neatskirtam nuo visuomenės,
kitos – padėti nepilnamečiui sugrįžti į visuomenę.
Skiriasi požiūriai į tai, ar būtina atskirti vaiką teisės pažeidėją nuo vaikų, turinčių kitų
socialinių problemų. Prancūzijoje stengiamasi šių vaikų neatskirti. Kanados įstatymų leidėjai
griežtai atskiria vaikus teisės pažeidėjus nuo vaikų, turinčių kitokių socialinių problemų, nes
manoma, kad vaikai teisės pažeidėjai gali daryti neigiamą poveikį kitiems vaikams.
Skiriasi ir nepilnamečio vaidmuo priimant sprendimą dėl priežiūros skyrimo. Prancūzijoje
būtinas nepilnamečio sutikimas, o jaunimo teisėjas kartu su nepilnamečiu ir jo tėvais ieško
 5

nepilnamečiui palankiausio sprendimo. Kanadoje nepilnametis gali tik susitaikyti su jaunimo teisėjo
sprendimu.
Prancūzijoje priežiūros skyrimas, nepilnamečio apgyvendinimas auklėjimo įstaigoje
nelaikomas bausme. Nepilnamečių neklusnumas, bėgimas iš auklėjimo įstaigos nepriskiriamas prie
teisės pažeidimų (t. y. nekriminalizuojamas), todėl negali būti pagrindas griežtinti priežiūros formą
ar skirti baudžiamojo poveikio priemonę. Paprastai tai laikoma vidaus tvarkos taisyklių pažeidimu,
nepilnamečių „padaryta kvailyste“. Kanadoje pabėgimas iš auklėjimo įstaigos prilyginamas teisės
pažeidimui ir dėl to gali kilti atitinkamų pasekmių.
18. Prancūzijos nepilnamečių teisės pažeidimų įstatyme numatytos tokios priežiūros
formos: atidavimas tėvų, globėjų ar asmenų, keliančių pasitikėjimą, priežiūrai, priežiūra
valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose ir priežiūra skiriant kuratorių.
19. Prancūzijoje veikia įvairių tipų, dydžio (nuo 8 iki 80 vietų) valstybinės ir nevalstybinės
priežiūros įstaigos: vaikų priėmimo centrai, auklėjimo centrai, vaikų pagalbos centrai, gydymo
įstaigos, profesinio mokymo ir kitos įstaigos, pavaldžios vietos administracijai. Priėmimo centruose
nepilnamečiai paprastai prižiūrimi trumpai, auklėjimo centruose – iki 2–3 metų.
20. Įstatymas numato, kad nepilnamečiui priežiūra gali būti skiriama:
20.1. ikiteisminio ir teisminio nagrinėjimo metu, atliekant nepilnamečio socialinį tyrimą,
kaip viena iš kardomųjų priemonių;
20.2. atidėjus bylos nagrinėjimą, nuosprendžio priėmimą;
20.3. kaip viena iš auklėjamojo poveikio priemonių;
20.4. atidėjus bausmės vykdymą arba taikant lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų (t. y.
kaip viena iš probacijos formų).
21. Olandijos jaunimo globos įstatymas reguliuoja vaikų globos, apsaugos priemones ir jas
taikančių institucijų sistemą. Šių priemonių taikymo pagrindus numato Civilinis kodeksas ir
Baudžiamasis kodeksas. Jaunimo (vaikų) priežiūros teisė susideda iš nuostatų, reglamentuojančių
savanoriškos vaiko globos, nesavanoriškos (civilinės) vaiko apsaugos ir priežiūros pagal jaunimo
baudžiamąją teisę organizavimą ir taikymą.
22. Jaunimo globą ir apsaugą kontroliuoja vaikų globos ir apsaugos komisijos, tiesiogiai
pavaldžios Teisingumo ministerijai. Vaikų globos ir apsaugos komisija yra pagrindinė vaikų
apsaugos institucija. Komisija kreipiasi į tam tikras institucijas dėl vaiko globos ar apsaugos,
konsultuoja ir prižiūri, kaip tai atliekama, vykdo finansines ir baudžiamosios teisės užduotis. Be
vaikų globos ir apsaugos komisijos išvados teismas negali priimti sprendimo dėl vaiko.
Olandijoje taip pat veikia regioninės vaiko globos tarnybos – vieninteliai „vartai“, pro
kuriuos vaikas siunčiamas globai. Be šios tarnybos siūlymo vaikas negali būti perduotas įvaikinti
arba stacionariai (pusiau stacionariai) globai. Taigi užtikrinama, kad globa vaikui nebus pradėta
taikyti pernelyg anksti. Yra tik 2 išimtys:
22.1. jeigu sprendimą dėl vaiko priima teismas, vadovaudamasis civiliniais ar
baudžiamaisiais įstatymais;
22.2. jeigu dėl kilusios krizės reikia skubiai priimti sprendimą. Jeigu vaikui, kuriam suteikta
skubi pagalba, ir toliau reikia globos ar apsaugos, laikomasi bendros taisyklės.
23. Savanoriška globa skiriama, jeigu dėl iškilusių fizinių, psichinių, socialinių ar
pedagoginių problemų iki 23 metų vaikas (jaunuolis) arba jo tėvai ar kiti atsakingi už jį asmenys
savo iniciatyva kreipiasi pagalbos ir gali priimti siūlomą pagalbą ar jos atsisakyti. Savanoriška
globa yra:
23.1. įvaikinimas, jeigu vaikas atiduodamas šeimai (šeimynai) ir tiek įvaikiui, tiek įtėviams
suteikiamos konsultacijos;
23.2. rezidencinė globa, jeigu vaikas atiduodamas institucijai, kuri visą laiką jį prižiūri
(stebėjimo, globos ir auklėjimo, specialaus ugdymo namams, sulaikymo centrams ir panašiai);
23.3. pusiau rezidencinė globa, jeigu vaikas tik dalį dienos praleidžia specialiai tam
pritaikytoje institucijoje (dienos centre ir panašiai);
23.4. ambulatorinė globa, jeigu vaikas lieka gyventi savo namuose (vaikų pagalbos telefono
linija, įvairūs vaikų ir jų šeimų konsultavimo centrai ir panašiai).
 6

24. Nesavanoriška (civilinė) globa skiriama vadovaujantis civiliniais įstatymais iki 18 metų
vaikams, kurių sveikam ir darniam brendimui iškyla grėsmė dėl netinkamos ar nepakankamos tėvų
priežiūros. Tokia globa gali būti skiriama tik teismo sprendimu ir tik įstatymo nustatyta tvarka.
Teismas priima sprendimą dėl vaiko globos ir apsaugos. Tai gali būti sprendimas dėl šeimos
priežiūros, tėvų valdžios suspendavimo ar tėvų valdžios atėmimo. Šiuos sprendimus įgyvendina
vaikų globos ir priežiūros agentūros, paprastai pasitelkusios į pagalbą minėtas vaikų globos ir
apsaugos institucijas. Vaikams teismo sprendimu gali būti paskirta globa, ir tada už vaiko auklėjimą
ir brendimą atsako teismo paskirta institucija, arba priežiūra, – šiuo atveju vaikas nėra paimamas iš
šeimos, priežiūros institucija dirba greta tėvų.
25. Vadovaujantis baudžiamaisiais įstatymais, 12-18 metų vaikui skiriamos priemonės gali
būti skirstomos pagal jas skiriančias institucijas. Tai būtų:
25.1. policijos pasiūlymas dalyvauti HALT projekte (nemokamas darbas bendruomenės
labui iki 20 valandų);
25.2. neteisminis susitarimas, kai prokuroras paskiria nemokamą darbą bendruomenės labui
ir (ar) dalyvavimą ugdymo projekte iki 40 valandų arba baudą;
25.3. teismo paskirtos sankcijos ar priemonės: bauda, įkalinimas (12-15 metų paaugliams iki
12 mėnesių, 16-18 metų – iki 24 mėnesių), darbas bendruomenės labui arba siekiant atlyginti žalą
iki 200 valandų ar dalyvavimas ugdymo projekte iki 200 valandų, baudžiamojo poveikio priemonė,
pvz., atidavimas į specialią instituciją PIJ-maatregel (iki 2 metų su kai kuriomis išimtimis),
probacija su įpareigojimais, pvz., dalyvauti ITB priežiūros programoje nuo 6 iki 12 mėnesių.
Šios priemonės ir sankcijos gali būti taikomos tik asmenims, sulaukusiems baudžiamosios
atsakomybės amžiaus, t. y. 12 metų. Nesulaukusiems šio amžiaus asmenims jų tėvų sutikimu gali
būti skiriama dalyvauti STOP projekte (viena iš HALT projekto rūšių). Ši priemonė, pradėta taikyti
nuo 1999 metų, įstatymų nereglamentuota.
26. Olandijos vaiko ir jaunimo globos įstatymas reglamentuoja įkalinimo ir atidavimo į
specialią instituciją (PIJ-maatregel) taikymą. Yra 2 rūšių įstaigos nepilnamečiams: priėmimo ir
pataisos centrai.
Į priėmimo centrus patenka iki teismo sulaikyti ir įkalinimo bausme nuteisti nepilnamečiai.
Šiuose centruose laikinai gali būti laikomi ir nepilnamečiai, kurie jau atiduoti į specialią instituciją
(PIJ-maatregel), iki bus atiduoti į paskirtą pataisos instituciją, jauni užsieniečiai, iki bus perduoti
kilmės valstybei, ir ypatingais atvejais – pagal civilinius įstatymus globai perduoti vaikai.
Į pataisos centrus gali patekti ne tik į PIJ-maatregel instituciją pasiųsti nepilnamečiai, bet ir
tie vaikai, kuriems pagal civilinius įstatymus paskirta globa ar priežiūra.
27. Belgijoje 1965 m. balandžio 8 d. išleistame įstatyme apibrėžta sąvoka „nepilnametis,
kuriam gresia pavojus“ apima ir nepilnamečio nedrausmingumą ar valkatavimą, ir jo padarytą
nusikaltimą. Jaunimo teisėjas iš pradžių gali paskirti įprastines priežiūros, apsaugos ir mokymo
priemones, t. y. papeikimą, jaunimo apsaugos komiteto priežiūrą, nusiųsti nepilnametį į vaikų
namus ar tam tinkamą įstaigą. Visos šios priemonės gali būti taikomos neribotą laiką, tačiau ne
ilgiau nei asmeniui sukanka 18 metų. Anksčiau teisėjas galėjo skirti ir griežtesnę sankciją – perduoti
asmenį vyriausybės dispozicijon, jeigu anksčiau taikyta priemonė neveiksminga ir nepilnametis
nesiliauja elgtis blogai ir pavojingai. Ši sankcija buvo labai griežta, nes asmuo iš teisėjo globos
patekdavo į teisingumo ministro globą, o šis galėjo taikyti priežiūros priemones ir netgi sulaikyti
asmenį specialaus režimo pataisos įstaigoje. Sankcija buvo panaikinta 1994 metais.

VI. TARPTAUTINĖS TEISĖS IR EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS NORMŲ IR PRINCIPŲ

ANALIZĖ

28. Tarptautinių teisės aktų, tiesiogiai teisiškai reglamentuojančių nepilnamečių minimalios

ir vidutinės priežiūros įstaigų veiklą, nėra. Tarptautinės organizacijos yra priėmusios įvairių
dokumentų, kuriuose randama nuostatų, skirtų nepilnamečių priežiūrai valstybinėse ir
nevalstybinėse įstaigose.
 7

29. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija (toliau vadinama – Konvencija), kurią Lietuvos
Respublikos Seimas ratifikavo 1995 m. liepos 3 d., yra pagrindinis tarptautinis teisės aktas, kuriame
pateiktas išsamus vaikų teisių sąrašas. Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas vaiko interesų prioriteto
principas, t. y. imantis bet kokių veiksmų vaiko atžvilgiu, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar
privačios socialinės rūpybos įstaigos, teismai, administracijos ar įstatymų leidybos institucijos,
svarbiausia – vaiko interesai. Be to, valstybės dalyvės įsipareigoja teikti vaikui tokią apsaugą ir
globą, kokios reikia jo gerovei, atsižvelgdamos į jo tėvų, globėjų ar kitų asmenų, atsakančių už jį
pagal įstatymą, teises ir pareigas, ir tam tikslui imasi atitinkamų teisinių ir administracinių
priemonių.
Konvencijos 9 straipsnyje įtvirtinta vaiko teisė nebūti išskirtam su tėvais prieš jų norą,
išskyrus tuos atvejus, kai kompetentingos institucijos nustato, kad toks atskyrimas būtinas vaiko
interesams užtikrinti.
Konvencijos 20 straipsnyje numatyta vaiko, kuris laikinai arba visam laikui netenka savo
šeimos aplinkos arba dėl savo interesų negali joje būti, teisė į ypatingą valstybės teikiamą apsaugą ir
paramą. Valstybės priežiūra šiuo atveju apima ir vaiko perdavimą perauklėti, atidavimą į
atitinkamas vaikų priežiūros įstaigas.
Konvencijos 37 straipsnyje įtvirtintos svarbios vaikų, kuriems apribota laisvė, teisės.
Valstybės dalyvės turi užtikrinti, kad nė iš vieno vaiko neteisėtai ar savavališkai nebūtų atimta
laisvė. Vaikas gali būti areštuojamas, sulaikomas ar įkalinamas pagal įstatymą tik kraštutiniu atveju
ir kuo trumpesniam laikui. Su kiekvienu vaiku, kuriam atimta laisvė, turi būti elgiamasi žmoniškai,
gerbiamas jo orumas, atsižvelgiant į šio amžiaus asmenų poreikius. Kiekvienam vaikui, kuriam
atimta laisvė, valstybės dalyvės turi sudaryti sąlygas tuoj pat gauti teisinę ir kitokią pagalbą, taip pat
teisę ginčyti laisvės atėmimo teisėtumą teisme ar kreiptis į kitą kompetentingą, nepriklausomą ir
nešališką organizaciją ir reikalauti, kad šios institucijos neatidėliodamos priimtų sprendimą dėl
kiekvieno tokio procesinio veiksmo.
30. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja patvirtino rekomendacinius su nepilnamečių
nusikalstamumu susijusius dokumentus, kurių nuostatas siūloma perkelti į nacionalinį teisyną. Tai
1985 m. lapkričio 29 d. Standartinės minimalios nepilnamečių atžvilgiu vykdomo teisingumo
taisyklės (Pekino taisyklės), 1990 m. gruodžio 14 d. Nepilnamečių, kurių laisvė apribota, gynimo
taisyklės (Havanos taisyklės) ir 1990 m. gruodžio 14 d. Nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos
gairės (Rijado gairės).
Šiuose dokumentuose pažymima, kad dažnai nepilnamečių elgesį, prieštaraujantį
socialinėms normoms ir vertybėms, lemia jų brendimo ir raidos ypatumai, kurie, sulaukus
pilnametystės, paprastai išnyksta. Taigi vykdant teisingumą nepilnamečių atžvilgiu ar kitaip ribojant
jų teises būtina imtis visų priemonių, kad nepilnamečiams būtų sutrukdyta priprasti prie
nusikalstamo elgesio, ir veikti atsižvelgiant į nepilnamečių interesus.
31. Nepilnamečių, kurių laisvė ribota, gynimo taisyklių (toliau vadinama – Havanos
taisyklės) 2 punkte išvardytos trys sąlygos, kurios būtinos norint apriboti nepilnamečio laisvę:
laisvės apribojimas turi būti paskutinė priemonė (ultima ratio), skiriama minimaliam terminui ir tik
išimtiniais atvejais. Laisvės apribojimo terminą turi nustatyti teismas.
Havanos taisyklėse numatyta, kad kompetentingos institucijos turi siekti nepilnamečių, kurių
laisvė apribota, reintegracijos į visuomenę, stiprinti jų ir vietos bendruomenės ryšius. Be to, laisvės
apribojimas negali būti pagrindas pažeisti visuotinai pripažintas nepilnamečių teises, įtvirtintas
Vaiko teisių konvencijoje.
Havanos taisyklėse įtvirtintos suimtų ir laukiančių teismo, taip pat ir nuteistų nepilnamečių
teisės. Kiekvienam nepilnamečiui, patekusiam į laisvės apribojimo įstaigą, turi būti parengiama
psichologinė-socialinė pažyma, kuri sudarytų galimybę nustatyti specifinius nepilnamečio poreikius
ir pagal juos rengti resocializacijos programas ir priemones.
Havanos taisyklės rekomenduoja kurti mažesnes laisvės apribojimo įstaigas, kad jose būtų
galimybė individualiai dirbti su nepilnamečiais. Be to, šios įstaigos turėtų būti kuo arčiau
nepilnamečių gyvenamosios vietos, nes taip būtų galima išvengti jų socialinės atskirties ir
bendravimo su šeimos nariais ar kitais artimais žmonėmis apribojimų.
 8

32. Nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos gairėse (toliau vadinama – Rijado gairės)

siūloma skatinti harmoningą nepilnamečių brendimą, vengti jų elgesio kriminalizavimo ir baudimo.
Šalia įvairių priemonių ir programų, skirtų nepilnamečių nusikalstamumui mažinti, Rijado gairių 46
punkte numatyta, kad nepilnamečių siuntimas į priežiūros įstaigas turi būti paskutinė priemonė
(ultima ratio), skiriama kuo trumpesniam terminui ir tik paisant nepilnamečio interesų.
Į minėtąsias įstaigas nepilnamečiai turėtų būti siunčiami tik tuo atveju, jeigu:
32.1. vaikas ar jaunuolis patiria žalą dėl tėvų ar globėjų netinkamo elgesio;
32.2. vaiką ar jaunuolį tėvai ar globėjai seksualiai, psichologiškai ar emociškai išnaudoja;
32.3. vaiko ar jaunuolio tėvai ar globėjai neprižiūri, išnaudoja jį;
32.4. tėvų ar globėjų elgesys gali sukelti vaikui ar jaunuoliui psichinę ar moralinę žalą;
32.5. psichinė ar moralinė žala kyla dėl paties vaiko ar jaunuolio elgesio ir nei jo paties, nei
tėvų ar globėjų pastangos, nei vietos bendruomenės neformali pagalba nebuvo veiksmingos siekiant
pašalinti šią žalą.
Jeigu nepilnametis susiduria su kriminalinės justicijos sistema, valstybės turėtų priimti
tokius įstatymus, kuriuose būtų atsižvelgiama į šių asmenų specifinius poreikius ir siekiama
minimalios neigiamos minėtosios sistemos įtakos nepilnamečių interesams ir brendimui (Rijado
gairių 58, 59 punktai).
33. Standartinių minimalių nepilnamečių atžvilgiu vykdomo teisingumo taisyklių (toliau
vadinama – Pekino taisyklės) 1.4 punkte apibrėžta nepilnamečių teisena kaip neatsiejama
nepilnamečių socialinio teisingumo dalis. 1.6 punkte nurodoma, kad būtina nuolat tobulinti
nepilnamečių teiseną, neatsiliekant nuo bendrosios pažangios nepilnamečių socialinės politikos
plėtros ir turint galvoje būtinybę nuolatos gerinti darbuotojų nepilnamečiams teikiamų paslaugų
kokybę.
Pekino taisyklių 2.3 punkte valstybės skatinamos stengtis, kad kiekvienoje nacionalinėje
teisės sistemoje būtų įstatymai, taisyklės ir nuostatos, taikomi būtent nepilnamečiams teisės
pažeidėjams, ir institucijos, kurioms patikėta įgyvendinti nepilnamečių teiseną, turi:
33.1. tenkinti įvairius nepilnamečių teisės pažeidėjų poreikius, kartu ginti ir jų pagrindines
teises;
33.2. tenkinti visuomenės poreikius;
33.3. visiškai ir sąžiningai įgyvendinti šias taisykles.
Pekino taisyklių 11 punkte numatyta, kad, jeigu įmanoma, būtina atsižvelgti į tai, jog
santykiuose su nepilnamečiais pažeidėjais kompetentinga institucija turi vengti kreiptis į oficialų
teismą. Siūloma baudžiamąsias priemones keisti alternatyviomis ir pasirūpinti, kad jas keičiant
galimos prievartos ir bauginimo būtų kuo mažiau. Bet kuriam baudžiamųjų priemonių pakeitimui
alternatyviomis su nuoroda į atitinkamą bendruomenę arba kitas tarnybas reikia nepilnamečio arba
jo tėvų ar globėjo sutikimo. Siekiant paremti sprendimų vykdymą nepilnamečių bylose, būtina
stengtis pateikti bendruomenei programas, pavyzdžiui, laikinosios priežiūros ir konsultavimo,
restitucijos ir nuostolių aukoms atlyginimo.
Pekino taisyklių 17 punkte išvardijami pagrindiniai sprendimų, susijusių su nepilnamečiais,
priėmimo principai: bausmės ir padaryto pažeidimo proporcingumas, laisvės ribojimas tik
išimtiniais atvejais, nepilnamečio interesai ir gerovė – pagrindinis veiksnys svarstant bylą,
draudimas nepilnamečiams pažeidėjams taikyti mirties bausmę, skirti kūno bausmes.
Pekino taisyklių 19 punkte numatyta, kad nepilnamečio institucinis sulaikymas visada turi
būti paskutinė priemonė ir tik minimalų būtiną laikotarpį. Vadinasi, jeigu nepilnametis laikomas
institucijoje, laisvės praradimas turėtų trukti mažiausią įmanomą laikotarpį, ribojamas specialios
institucinio sulaikymo tvarkos, atsižvelgiant į pažeidimų rūšis, pažeidėjų savybes ir institucijų
skirtybes. Iš esmės pirmenybę būtina teikti atviroms, o ne uždaroms institucijoms – pataisos ir
mokymo įstaigoms, kalėjimo pobūdžio įstaigos tam netinka.
Pekino taisyklių 26 punkte išdėstyti institucinių priemonių uždaviniai. Mokymo ir elgesio su
institucijose laikomais nepilnamečiais uždavinys – globoti, saugoti, mokyti ir suteikti profesinių
įgūdžių, kurie padėtų elgtis socialiai konstruktyviai ir produktyviai. Nepilnamečiai institucijose turi
būti globojami, saugomi ir gauti visą būtiną pagalbą: socialinę, mokymo, profesinę, psichologinę,
 9

medicinos ir fizinę, kurios jiems gali prireikti dėl amžiaus, lyties ir asmenybės ypatumų ir kuri
užtikrintų visapusišką jų raidą.
Pekino taisyklių 28 punkte įtvirtinta taisyklė, jog lygtinį paleidimą iš institucijos taiko
kompetentinga institucija kuo dažniau ir kuo anksčiau. Lygtinai iš institucijos paleistiems
nepilnamečiams turi padėti ir juos prižiūrėti tam tinkama institucija, ir nepilnamečiai turėtų gauti
visą bendruomenės paramą.
Pekino taisyklių 29 punkte numatyta, kad būtina stengtis numatyti pusiau institucines
priemones, pavyzdžiui, reabilitacijos namus, mokymosi institucijas, dienos mokymo centrus ir kita,
tai gali padėti nepilnamečiams deramai integruotis į visuomenę. Įvertintina globos svarba
pasibaigus institucinio sulaikymo laikotarpiui. Pabrėžiama, kad labai svarbu kurti pusiau
institucinių darinių tinklą ir skatinti poreikį įvairių įstaigų ir tarnybų grupių, kurios tenkintų įvairias
nepilnamečių pažeidėjų reikmes jiems grįžtant į bendruomenę, juos konsultuotų ir teiktų jiems
struktūrinę paramą, šios priemonės padėtų nepilnamečiams sėkmingai integruotis į visuomenę.
34. Nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros įstaigų ir priemonių sistemai skirtų
normų Europos Sąjungos teisyne nėra. Steigimo sutartyse išskirtinis dėmesys skiriamas Europos
Sąjungos piliečiams darbuotojams. Europos Sąjungos teisyne yra normų, skirtų vaikams aukoms ir
vaikams globotiniams, bet ne teisės pažeidėjams.
Europos Sąjungos sutarties 29 straipsnyje paminėti teisės pažeidimai vaikų atžvilgiu.
Sutarties 13 straipsnyje uždrausta diskriminacija, taip pat ir dėl amžiaus. Vadovaujantis 137
straipsniu, skirtu socialinei atskirčiai, gali būti sprendžiamos nepilnamečių socialinės atskirties
problemos.
Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatos į Europos Sąjungos teisyną neperkeltos.
Vaikų teisių apsauga – Europos Sąjungos valstybių kompetencijai priskirta socialinių reikalų sritis.
35. Kiekviena valstybė – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos dalyvė įsipareigoja kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam asmeniui užtikrinti šioje
konvencijoje apibrėžtas teises ir laisves. Konvencijos 5 straipsnyje, įtvirtinančiame kiekvieno
asmens teisę į laisvę ir saugumą, numatytas galimų laisvės apribojimo atvejų baigtinis sąrašas.
Minėtojo straipsnio 1 dalies d punkte numatyta, kad nepilnamečiui laisvė gali būti atimta įstatymo
nustatyta tvarka pagal teisėtą sprendimą atiduoti jį auklėjimo priežiūrai arba kai jis teisėtai
suimamas, kad būtų pristatytas kompetentingai institucijai.
Konvencijos 5 straipsnyje numatytos procesinės garantijos sulaikytiesiems ir suimtiesiems
asmenims. Jie turi teisę suprantama kalba būti informuojami apie sulaikymo pagrindą, skubiai
pristatyti kompetentingam pareigūnui, teisę į kiek įmanoma trumpesnį bylos nagrinėjimą, galimybę
apskųsti sulaikymo teisėtumą, teisę į žalos dėl neteisėto sulaikymo atlyginimą.
Konvencijos 6 straipsnyje, skirtame teisei į teisingą bylos nagrinėjimą, numatyta, kad
išimtiniais atvejais viešas teismo procesas nepilnamečių bylose gali būti pakeistas uždaru, siekiant
apsaugoti šių asmenų privatų gyvenimą.

VII. PAGRINDINĖS VISUOMENINIŲ SANTYKIŲ REGULIAVIMO NUOSTATOS

36. Įstatymas reguliuos visuomeninius santykius, susijusius su nepilnamečių, nurodytų šios

Koncepcijos 2 punkte, priežiūra ir socialine, psichologine, pedagogine ir kitokia pagalba jiems.
37. Įstatyme bus įtvirtinti pagrindiniai nepilnamečių priežiūros principai: nepilnamečių
interesų ir gerovės prioritetas, nepilnamečio dalyvavimas priimant su juo susijusius sprendimus, jo
atskyrimas nuo šeimos, taip pat stacionarios priežiūros skyrimas – tik kraštutiniu atveju, priežiūra
kuo arčiau nepilnamečio gyvenamosios vietos, vietos bendruomenės įtraukimas į nepilnamečių
priežiūrą ir socialinę integraciją ir kita.
38. Įstatyme bus numatytos šios nepilnamečių minimalios priežiūros formos:
38.1. asmeninė pagalba ir priežiūra – socialinė, psichologinė, pedagoginė ir kitokia pagalba
nepilnamečiui nuolatinėje jo gyvenamojoje vietoje (socialinio darbuotojo, socialinio pedagogo,
kuratoriaus darbas su nepilnamečiu ir panašiai);
 10

38.2. nestacionari pagalba ir priežiūra – socialinė, psichologinė, pedagoginė ir kitokia

pagalba, kai nepilnametis dalį dienos (arba tam tikrą ilgesnį laiką) praleidžia ir yra prižiūrimas šią
pagalbą teikiančioje institucijoje (dienos centruose ir panašiai).
Galės būti taikomos šios minimalios priežiūros priemonės: užsiėmimai prie pedagoginių-
psichologinių ir socialinių tarnybų, įvairios prevencinės, intervencinės, individualios programos
(pagalbos, darbo, socialinių įgūdžių ugdymo, nusikalstamumo prevencijos ir kitos), individualus
socialinio pedagogo, psichologo, pedagogo ar kito specialisto darbas (konsultacijos) su
nepilnamečiu, įvairi terapija, nemokami auklėjamieji darbai, įvairi alternatyvi veikla (tikslinga
projektinė veikla, bendraamžių švietimas, partnerystės grupių kūrimas bendruomenėje ir kita) ir
kitos priemonės. Steigėjas ir įstaigos administracija pagal poreikius ir galimybes spręs, kokios
priemonės bus taikomos minimalios priežiūros įstaigose.
Minimalios priežiūros skyrimas nepriklausys nuo nepilnamečio amžiaus.
Įstatyme bus įtvirtinti minimalios priežiūros priemonių skyrimo pagrindai ir tvarka, vienų
priemonių pakeitimo kitomis tvarka.
Minimalios priežiūros įstaigas steigs savivaldybė.
39. Įstatyme bus reglamentuota nepilnamečių vidutinė priežiūra specialiose auklėjimo
įstaigose. Ši stacionari pagalba ir priežiūra bus taikoma nepilnamečiams, atskirtiems nuo šeimos ar
globėjų, bus užtikrinta nuolatinė jų priežiūra. Speciali auklėjimo įstaiga ilgesnį ar trumpesnį laiką
bus nepilnamečio gyvenamoji vieta.
Specialiose auklėjimo įstaigose bus taisomas jose gyvenančių nepilnamečių elgesys,
vykdomos socialinių įgūdžių ugdymo programos, individuali ir grupinė terapija, taikomos kitokios
ugdymo formos.
Vidutinė priežiūra galės būti skiriama tik teismo sprendimu ir tik 12 metų sulaukusiems
nepilnamečiams, išskyrus tuos atvejus, kai nepilnamečio elgesys kelia pavojų aplinkinių žmonių
sveikatai arba gyvybei.
Įstatyme bus numatyti vidutinės priežiūros skyrimo pagrindai ir tvarka, nepilnamečių
priėmimo į specialias auklėjimo įstaigas tvarka, buvimo tose įstaigose laikas, nepilnamečių ir
įstaigų darbuotojų teisės ir pareigos, atsakomybė ir kita.
Vidutinės priežiūros įstaigas steigs apskrities viršininko administracija.

VIII. GALIMI NUMATOMO TEISINIO REGULIAVIMO REZULTATAI

40. Priėmus šį įstatymą, nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros sistema iš esmės

būtų suderinta su tarptautiniais standartais (teisės normomis), taptų svarbia vaiko teisių apsaugos
sistemos ir jo gerovės užtikrinimo dalimi.
Priimtas įstatymas sudarytų sąlygas taikyti naujajame Lietuvos Respublikos baudžiamajame
kodekse numatytas auklėjamojo poveikio priemones nepilnamečiams.
Priėmus įstatymą, bus išspręsta viena iš pagrindinių teisinio reguliavimo problemų –
nustatyta nepilnamečių patekimo į vidutinės priežiūros įstaigas (specialiuosius vaikų auklėjimo ir
globos namus) tvarka. Šis įstatymas nustatys šią priežiūrą skiriančią instituciją, priemonės skyrimo
procedūrą, jos apskundimo ir pakeitimo tvarką.
Priėmus įstatymą, būtų sudarytos teisinės sąlygos veiksmingiau spręsti socialinės,
psichologinės pagalbos teikimo nepilnamečiams problemas, atsirastų daugiau linkusių daryti teisės
pažeidimus vaikų socializacijos galimybių.
41. Įstatymui įgyvendinti prireiks papildomų lėšų iš Lietuvos Respublikos valstybės
biudžeto ir savivaldybių biudžetų, tačiau ateityje minimalios ir vidutinės priežiūros sistema leistų
racionaliau naudoti lėšas, nes bus skatinama taikyti veiksmingesnes minimalios priežiūros
priemones, vidutinę priežiūrą skirti tik tada, kai būtina.
Lėšos įstatymui įgyvendinti bus derinamos su prognozuojamais nacionalinio biudžeto
rodikliais.
Reikės dirbti ir šviečiamąjį darbą – aiškinti įstatymo nuostatas, organizuoti specialistų
mokymą.
 11

IX. FINANSINIS EKONOMINIS PAGRĮSTUMAS

42. Sunku iš anksto nustatyti, kokiam skaičiui nepilnamečių bus taikomos minimalios ir
vidutinės priežiūros priemonės, nes nežinoma, kiek nepilnamečių bus priskirta šios Koncepcijos 2
punkte nurodytoms kategorijoms, be to, neaišku, kokios priemonės bus jiems skiriamos. Tai spręs
priežiūrą skirianti institucija.
Oficialios statistikos duomenimis, kasmet pavojingas veikas, turinčias nusikaltimo požymių,
padaro apie 10001200 nepilnamečių, dar nesulaukusių baudžiamosios atsakomybės amžiaus. 2002
metais buvo 1317 tokių nepilnamečių. Manoma, kad šis skaičius ateityje išliks panašus, tačiau turės
tendenciją didėti.
Teisėsaugos institucijos 2002 metais nustatė 3522 nepilnamečius, kurie padarė nusikaltimus.
2002 metais nuteistas 2571 padaręs nusikaltimą nepilnametis, iš jų 1604 nepilnamečiams bausmės
vykdymas atidėtas. Policijos įskaitoje 2002 metais buvo 197 nepilnamečiai, kuriems taikytos
priverčiamosios auklėjamosios priemonės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 61
straipsnį. Atsižvelgiant į tai, kad nuo 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojo naujasis Lietuvos Respublikos
baudžiamasis kodeksas, nepilnamečių, kuriems bus taikomos šio kodekso 82 straipsnyje numatytos
auklėjamojo poveikio priemonės, skaičių numatyti sunku, kol nėra teismų praktikos, bet manoma,
kad šios priemonės bus skiriamos 1–2 tūkstančiams nepilnamečių per metus, įskaitant bausmės
vykdymo atidėjimo laikotarpį.
Manoma, kad per metus būtų 1-2 tūkstančiai nepilnamečių, sistemingai darančių
administracinius teisės pažeidimus.
Kiek bus šios Koncepcijos 2.4 punkte nurodytų nepilnamečių, priklausys nuo keleto
veiksnių: priežiūrą skiriančių institucijų praktikos, įstaigų, vaikų, jų tėvų (globėjų, rūpintojų)
iniciatyvos.
Galima teigti, kad atsirastų apie 2-5 tūkstančius priskirtinų šios Koncepcijos 2 straipsnyje
numatytoms kategorijoms nepilnamečių, kuriems galėtų būti taikoma minimali ar vidutinė
priežiūra.
43. Įstatyme numatomas minimalios ir vidutinės priežiūros įstaigų tinklas bus kuriamas
regioniniu principu arčiau vaikų gyvenamosios vietos, kad nenutrūktų jų ryšiai su gyvenamąja
aplinka.
Minimalios priežiūros įstaigų tinklas bus plėtojamas savivaldybių lygmeniu: stiprinama
esama įstaigų bazė ir steigiamos naujo tipo įstaigos. Minimalios priežiūros įstaigų poreikį nustatys,
steigimo ar reorganizavimo klausimus spręs steigėjas. Didžiumą minimalios priežiūros priemonių
galėtų vykdyti nevyriausybinės organizacijos. Šiuo metu minimalios priežiūros paslaugas teikia per
70 dienos centrų, 26 jaunimo mokyklos, 26 pedagoginės-psichologinės tarnybos savivaldybėse,
pedagoginis-psichologinis centras apskrityje, 7 pedagoginio-psichologinio centro skyriai apskrityse,
teikiantys pedagoginę-psichologinę pagalbą savivaldybėms, kurios minėtųjų tarnybų neturi.
Vidutinės priežiūros įstaigų tinklas bus plėtojamas apskrityse. Vidutinės priežiūros įstaigų
poreikį nustatys, steigimo ar reorganizavimo klausimus spręs steigėjas. Šiuo metu vidutinės
priežiūros paslaugas teikia 4 specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai.
Įstatymas neturėtų sukliudyti steigti ir nevyriausybines nepilnamečių vidutinės priežiūros
įstaigas.
44. Įstatymui įgyvendinti prireiks papildomų lėšų iš Lietuvos Respublikos valstybės
biudžeto ir savivaldybių biudžetų, gali būti naudojamos Europos Sąjungos struktūrinių fondų,
labdaros ir paramos fondų, privačios ir kitos lėšos.
Pradiniame įstatymo įgyvendinimo etape savivaldybės per metus nuo įstatymo įsigaliojimo
turi ištirti minimalios priežiūros poreikį ir pradėti steigti minimalios priežiūros įstaigas.
Kad pradėtų veikti minimalios priežiūros sistema, savivaldybėje reikėtų įsteigti dienos
centrą (dienos centrui, kuriame vidutiniškai 20 vaikų, išlaikyti per metus prireiktų apie 130 tūkst.
litų), pedagoginę-psichologinę tarnybą (tarnybai ir 36 darbuotojų etatams išlaikyti per metus
prireiktų apie 600 tūkst. litų), prireikus – jaunimo mokyklą (mokyklai, kurioje mokytųsi
 12

vidutiniškai 90 vaikų, išlaikyti per metus prireiktų apie 600 tūkst. litų), kito tipo įstaigas, kurios
savivaldybėje teiktų probleminiams vaikams reikalingas socialines ir kitas paslaugas. Šios įstaigos
paslaugas galės teikti ne tik tiems nepilnamečiams, kuriems paskirta minimalios priežiūros
priemonė, bet ir tiems, kurie patys kreipsis.
Pradiniame įstatymo įgyvendinimo etape apskričių viršininkų administracijos per metus nuo
įstatymo įsigaliojimo turi ištirti vidutinės priežiūros poreikį ir pradėti steigti vidutinės priežiūros
įstaigas.
Kad pradėtų veikti įstatyme numatyta vidutinės priežiūros įstaigų sistema, kiekvienoje
apskrityje reikėtų įsteigti po vieną berniukams ir po vieną mergaitėms skirtą vidutinės priežiūros
įstaigą (įstaigai, kurioje vidutiniškai 30 vaikų, išlaikyti per metus prireiktų apie 700 tūkst. litų).
Mažesnės apskritys galėtų drauge steigti šias įstaigas.
Šiuo metu veikiantys 4 specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai iš esmės atitiktų specialių
auklėjimo įstaigų statusą. Atlikta 2002 metais nepilnamečių vidutinės priežiūros įstaigų edukacinės
ir psichosocialinės veiklos analizė parodė, kad šių įstaigų veiklą būtina tobulinti.
45. Steigti minimalios priežiūros įstaigas ugdymo veiksmingumo ir finansiniu požiūriu
pigiau: vieno vaiko priežiūros ir socialinės bei psichologinės pagalbos teikimo išlaidos dienos
centruose – vidutiniškai 220 litų per mėnesį, jaunimo mokyklose – 380 litų.
Nepilnamečių išlaikymas stacionariose įstaigose brangesnis: specialiuosiuose vaikų
auklėjimo ir globos namuose vieno vaiko išlaikymas vidutiniškai kainuoja 1325 litus per mėnesį.

X. NUMATOMA ĮSTATYMO STRUKTŪRA

46. Įstatymą sudarys šie skirsniai: „Bendrosios nuostatos“, „Nepilnamečių minimalios ir

vidutinės priežiūros formos“, „Nepilnamečio minimalios ir vidutinės priežiūros skyrimo tvarka“,
„Nepilnamečių minimali priežiūra“, „Nepilnamečių vidutinė priežiūra specialiose auklėjimo
įstaigose“ ir „Baigiamosios nuostatos“.
I skirsnyje „Bendrosios nuostatos“ bus išdėstyti įstatymo tikslai ir uždaviniai, nepilnamečių
minimalios ir vidutinės priežiūros principai, paaiškintos pagrindinės įstatyme vartojamos sąvokos
„minimali priežiūra“, „vidutinė priežiūra“ ir kitos.
II skirsnyje „Nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros formos“ bus nustatytos
nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros formos, jų skyrimo ir pakeitimo pagrindai.
III skirsnyje „Nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros skyrimo tvarka“ bus nustatyta
nepilnamečio atidavimo minimaliai ir vidutinei priežiūrai tvarka – laikinosios nepilnamečiams
taikytinos priemonės, nepilnamečio asmenybės ir socialinės situacijos analizė, priežiūrą skirianti
institucija, priemonės skyrimo procedūra (kiek jos nereglamentuoja kiti įstatymai), jos apskundimo
ir pakeitimo tvarka.
IV skirsnyje „Nepilnamečių minimali priežiūra“ bus pateiktas pavyzdinis minimalios
priežiūros priemonių sąrašas, nustatytas minimalios priežiūros įstaigų steigėjas, reglamentuotas
paskirtų priemonių vykdymas ir kontrolė.
V skirsnyje „Nepilnamečių vidutinė priežiūra specialiose auklėjimo įstaigose“ bus nustatyta
nepilnamečio priėmimo į specialias auklėjimo įstaigas tvarka, nepilnamečio buvimo šiose įstaigose
terminai, nepilnamečių ir įstaigų darbuotojų teisės, pareigos ir atsakomybė, nepilnamečių bendrasis
ugdymas, profesinis mokymas, socialinės, psichologinės, pedagoginės ir kitokios pagalbos teikimo
tvarka, nepilnamečių priežiūros užtikrinimo priemonės, specialių auklėjimo įstaigų kontrolė ir kita.
VI skirsnyje „Baigiamosios nuostatos“ bus nustatyta įstatymo įsigaliojimo tvarka.

XI. NUMATOMI PAKEISTI AR PANAIKINTI TEISĖS AKTAI

47. Priėmus įstatymą turės būti pripažintas netekusiu galios Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 1995 m. gegužės 5 d. nutarimas Nr. 643 „Dėl Specialiųjų vaikų auklėjimo ir globos
namų laikinųjų nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 1995, Nr. 39-971).
 13

Įstatymą reikės suderinti su Lietuvos Respublikos švietimo įstatymu (Žin., 1991, Nr. 23-593;
1998, Nr. 67-1940) ir Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymu (Žin., 1997, Nr. 98-2478).
48. Įstatymui įgyvendinti turės būti priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas
dėl Nepilnamečių specialiųjų auklėjimo įstaigų bendrųjų nuostatų patvirtinimo. Už šių nuostatų
parengimą atsako Švietimo ir mokslo ministerija.
______________