Erikas Marija Remarkas „Vakarų fronte nieko naujo“

Šiais metais mokykloje nagrinėjome XIX a. Europos istoriją ir Pirmojo pasaulinio karo
išvakares, šis įvykis padarė didžiulę įtaką to meto Europai, tad man pasidarė įdomu giliau patyrinėti šį
karą. Nusprendžiau perskaityti Eriko Marijos Remarko istorinį romaną „Vakarų fronte nieko naujo“.

Pagrindinis romano veikėjas – ką tik iš mokyklos suolo į frontą išsiųstas savanoris Paulius
Boimeris. Jis po karinių apmokymų kartu su klasės draugais patenka į frontą, kur tenka iškęsti pavojingus
susidūrimus su priešo kariuomene ir vaizdus po mirtinų atakų. Šiame romane pasakojama, kaip vienas po
kito miršta Paulius Boimeris ir jo fronto draugai, kaip jie tampa „prarastąja karta“, kuri prarado jaunystę
ir gyvenimą, nes dar nesuaugę šie jauni žmonės buvo nusviesti į karo sūkurį. Ši knyga leidžia kitaip ir
plačiau pažvelgti į Pirmąjį pasaulinį karą. Knygoje „Vakarų fronte nieko naujo“ atskleidžiama karo
beprasmybė. Karas aprašomas eilinio savanorio akimis, todėl kūrinys yra emocionalus ir ryškiai
perteikiama pagrindinė mintis – karo žiaurumas ir beprasmybė.

Knyga man labai patiko, nes buvo lengva skaityti, ji įtraukė. Šią knyga perskaičiau „vienu
prisėdimu“. Esu taip pat susipažinusi su kitomis šio rašytojo knygomis, nes man patinka jo rašymo stilius
– rašoma įdomiai, neišsiplečiant, taip pat aprašymai papildomi autoriaus mintimis. Šioje knygoje Pauliaus
Boimerio apmąstymai – tai paties autoriaus Eriko Marijos Remarko, taip pat dalyvavusio Pirmajame
pasauliniame kare, mintys. Man patiko ir tai, kad autorius neteisia ir nesmerkia nei vienos kariaujančiųjų
pusės, tik kelia klausimą: kas yra tikrasis priešas? Autorius neanalizuoja karo politinių realijų, jam
svarbios karo pasekmės visuomenei ir žmogui. Rašytojas neromantizuoja karo, o atvirkščiai parodo
blogąsias jo puses, baisumus. Kūrinio pabaigoje trumpai pranešama apie pagrindinio veikėjo mirtį, tokią
pačią beprasmišką kaip ir jo draugų. Pabrėžiama, kad Paulius mirė paprastą ramią dieną, kai per radiją
buvo pranešama: „vakarų fronte nieko naujo“, t.y. žmogaus mirtis karo metu yra „nieko naujo“, įprasta. Iš
tokios pabaigos matome, kaip buvo nevertinama gyvybė – Paulius Boimeris buvo tik viena iš daugelio
Pirmojo pasaulinio karo aukų, žmogus karo metu nebuvo vertinamas kaip asmenybė, tik kaip
kariuomenės dalis. Tokia pabaiga man buvo netikėta. Aš manau, kad dar vienas šios knygos pliusas yra
tai, kad autorius rašo apie tai, ką pats yra patyrę, todėl kūrinyje nėra daug išgalvotų dalykų.

Iš šios knygos susidariau tikrąjį karo vaizdą, nes niekada nesu pagalvojusi, kaip žiauriai yra
kariaujama. Manau, kad nei vienas istorijos vadovėlis nepaaiškina ir neatskleidžia to taip, kaip E. M.
Remarkas šiame kūrinyje. Tad perskaičiusi knygą supratau, kad vadovėlio medžiagos visapusiškam
įvykio supratimui neužtenka. Norint daugiau sužinoti apie įvykį naudinga perskaityti to meto amžininkų
veikalų.