LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJA

MUZIKOS FAKULTETAS
PUČIAMŲJŲ IR MUŠAMŲJŲ INSTRUMENTŲ KATEDRA

PAULIUS VIŠČIUS

TAISYKLINGO KVĖPAVIMO SVARBA IR PROBLEMATIKA

GROJANT PUČIAMUOJU INSTRUMENTU
The importance and main issues of correct breathing for wind instrument players

Studijų programa: muzikos atlikimas (klarnetas)

Magistro darbas

Darbo autorius: Paulius Viščius

(parašas)

Darbo vadovas: Doc. dr. Eglė Šeduikytė Korienė

(parašas)

Vilnius, 2021
2
 TURINYS
ĮVADAS ....................................................................................................................…............4
1. KVĖPAVIMAS GROJANT PUČIAMUOJU INSTRUMENTU
1.1. Kvėpavimas – nenutrūkstantis biologinis procesas.............................................................6
1.2. Taisyklingo kvėpavimo ugdymo svarba pūtiko saviruošoje................................................7
1.3. Taisyklingo kvėpavimo ugdymo būdai.............................................................................10
2. TAISYKLINGO KVĖPAVIMO UGDYMO GROJANT PUČIAMUOJU INSTRUMENTU
PROBLEMATIŠKUMO TYRIMAS:
2.1. Tyrimo metodologijos pagrindimas..................................................................................12
2.2. Tyrimo duomenų rezultatai ir jų analizė...........................................................................14
IŠVADOS ...............................................……………………………………………............35
LITERATŪROS SĄRAŠAS …………………………………………..............……............37

3
 Įvadas

Temos aktualumas. Muzikiniame ugdyme, kaip ir bet kokiame kitame mokymo procese,
neišvengiamai susiduriama su tam tikromis kliūtimis. Sėkmingas problemų sprendimas
sąlygoja mokinio pasitikėjimą savo jėgomis, entuziazmą, teikia pasitenkinimą pačiu mokymosi
procesu. Neišspręstos arba nesėkmingai išspręstos problemos itin apsunkina mokymo(si)
procesą, sukelia daug rūpesčių tolimesniame darbe, turi įtakos mokinio demotyvacijai bei
sukuria sąlygas klaidingiems įsitikinimams ir neracionaliems sprendimams. Kaip žinia,
kiekvieno gero pedagogo tikslas suteikti mokiniams kiek įmanoma daugiau praktikoje
pritaikomų žinių, puoselėti gerąsias jų charakterio savybes ir galų gale padėti pasiekti
užsibrėžtų tikslų. Deja, sudominti ir įkvėpti, galimai ne kiekvieną mokinį pavyksta, todėl kai
kurie vaikai susidūrę su pirmomis kliūtimis jaučiasi nepajėgūs jas įveikti. Šiame darbe
analizuojama itin svarbi muzikinio ugdymo sritis, kuriai, darbo autoriaus nuomone, niekada
nebus skiriama per daug dėmesio – kvėpavimui.

Tyrimo problema. Lietuvos pučiamųjų instrumentų pedagogikoje dažnai susiduriama su

vienu paradoksu – galimai fragmentiškomis žiniomis apie kvėpavimą. Paradoksalu yra tai, kad
kvėpavimas yra tiesiog neatsiejama grojimo pučiamuoju instrumentu dalis. Kvėpavimas, jo
reikšmė bei lavinimas turėtų būti vienu iš svarbiausių diskusijų bei tyrimo objektų. Tačiau
susidomėjimas šiais dalykais yra nedidelis: kokybiška literatūra, naudingi kvėpavimo pratimai
ir labai iliustratyvi vaizdo medžiaga, kuri lengvai pasiekiama internetu taip ir nesulaukia
deramo atlikėjų dėmesio. Kadangi susidomėjimas šiais dalykais yra nedidelis, darosi įdomu
kokios galėtų būti šio nesusidomėjimo priežastys.

Tyrimo objektas. Kvėpavimo ugdymo grojant pučiamuoju instrumentu problematika.

Tyrimo tikslas. Ištirti ir įvardinti priežastis, kurios sąlygoja nepakankamą mokinių

susidomėjimą kvėpavimo ugdymu, aprašyti dažniausiai pučiamųjų instrumentų pedagogų
praktikoje sutinkamas netaisyklingo kvėpavimo problemas.

4
Tyrimo uždaviniai.
1. Atskleisti fiziologinę kvėpavimo prigimtį;
2. Aptarti kvėpavimo reikšmę pūtiko saviruošoje;
3. Atlikus pučiamųjų instrumentų ir klasikinio dainavimo pedagogų apklausą aprašyti
dažniausiai jų praktikoje sutinkamus pedagoginius iššūkius susijusius su kvėpavimo
ugdymu;
4. Atlikus pučiamųjų instrumentų ir klasikinio dainavimo pedagogų pedagogų apklausą
išsiaiškinti kokios priežastys sąlygoja nepakankamą susidomėjimą kvėpavimo reikšme
ir ugdymu.

Tyrimo metodai.
1. Teoriniai – literatūros ir šaltinių analizė;
2. Empirinis – interviu apklausa.

Darbo struktūra. Baigiamąjį magistro darbą sudaro įvadas, dvi dalys, išvados, literatūros
sąrašas ir priedai. Pirmąją dalį sudaro trys poskyriai, kuriuose, remiantis moksline,
psichologine bei metodine literatūra, aprašoma kvėpavimo kaip svarbiausio biologinio proceso
žmogaus gyvybinėms funkcijoms palaikyti reikšmė, analizuojama taisyklingo kvėpavimo
svarba grojant pučiamuoju instrumentu, pateikiami būdai taisyklingam pūtiko kvėpavimui
ugdyti. Antrojoje dalyje aptariama empirinio tyrimo metodologija ir pateikiami atliktos
interviu apklausos rezultatai. Šioje dalyje, remiantis atlikto tyrimo duomenimis, nurodomos
dažniausios su kvėpavimu bei jo ugdymu susijusios pedagoginės problemos.

Literatūra ir šaltiniai. Baigiamajam magistro darbui panaudota mokslinė, psichologinė ir

metodinė literatūra. Aprašant žmogaus kvėpavimą didelė dalis informacijos naudojama iš
mokslinių straipsnių, enciklopedijų bei žinynų. Analizuojant patį ugdymo procesą naudojama
metodinė ir psichologinė literatūra.

5
 1. KVĖPAVIMAS GROJANT PUČIAMUOJU INSTRUMENTU

1.1 Kvėpavimas – nenutrūkstantis biologinis procesas

Prieš pradedant išsamiau analizuoti taisyklingo kvėpavimo reikšmę pūtikui ir su šio

dalyko ugdymu susijusias kliūtis, pirmiausia reikėtų plačiąja prasme aptarti kvėpavimo kaip
paties svarbiausio biologinio proceso, be kurio neįsivaizduojama žmogaus gyvybė, esmę. Visų
pirma, kvėpavimas – tai fiziologinis procesas, apimantis deguonies patekimą iš aplinkos oro į
organizmą, jo sunaudojimą vykstant organinių medžiagų biologinei oksidacijai ir anglies
dioksido šalinimą iš organizmo (Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2007). Oro pasikeitimą tarp
aplinkos ir plaučių sudaro įkvėpimo (lot. inspiratio) ir iškvėpimo (lot. expiratio) fazės.
Fiziologijos sąlygomis įkvėpimas yra trumpesnis už iškvėpimą. Oro kiekis, kurį žmogus
kvėpuodamas įkvepia ir iškvepia vadinamas kvėpuojamuoju tūriu (Kazakevičius, 2007).
Žmogaus kvėpavimo sistemą sudaro kvėpavimo takai (nosies ertmė, nosiaryklė, gerklos,
trachėja, bronchai) ir plaučiai. Kvėpavimo takais cirkuliuoja įkvepiamas bei iškvepiamas oras,
o plaučiuose vyksta dujų apykaita (deguonies įsisavinimas ir anglies dioksido pašalinimas).
Vykstant šiai biologinei oksidacijai ląstelėse gaminama organizmo gyvybinei veiklai būtina
energija. Kalbėdami apie grojimą pučiamaisiais instrumentais, neišvengsime diafragmos
sąvokos. Diafragma yra svarbiausias kvėpuojamasis raumuo, atskiriantis krūtinės ertmę nuo
pilvo ertmės. Įkvėpimo ir iškvėpimo fazės yra tiesiogiai susijusios su diafragmos funkcija
kvėpavimo sistemoje. Susitraukiant raumeninėms skaiduloms diafragma suplokštėja,
nusileidžia (krūtinės ertmės tūris padidėja – įkvepiama), atsipalaiduojant raumeninėms
skaiduloms diafragma išsigaubia, pakyla (sumažėja krūtinės ertmės tūris, joje padidėja
spaudimas – iškvepiama) (Ryliškis, 2003). Diafragminis kvėpavimas, savaime suprantama, yra
neatsiejamas nuo grojimo pučiamuoju instrumentu. Šio dalyko paaiškinimas yra ganėtinai
praktiškas: pagrindinis diafragminio kvėpavimo privalumas yra tas, kad jis geriau nei įprastas
aprūpina organizmą deguonimi, nes išnaudojamas visas plaučių tūris (Diafragminis
kvėpavimas..., 2014).

6
 1.2 Taisyklingo kvėpavimo ugdymo svarba pūtiko saviruošoje

Sodrus pučiamuoju instrumentu išgaunamas garsas, dailus jo tembras, įvairūs

atspalviai, plati dinaminė amplitudė, pirštų bėglumas, štrichų įvairovė bei intonacija yra
tiesiogiai susiję su muzikanto gebėjimu taisyklingai kvėpuoti. Tačiau kvėpavimas nėra vien tik
garso išgavimo, jo valdymo ir grožio šaltinis. Kvėpavimas – vienas svarbiausių kūrybinio
atlikimo veiksnių, padedantis pilniau atskleisti atliekamo muzikos kūrinio turinį, nuotaiką bei
charakterį (Kriukaitė, 2011, p. 19). Kvėpavimo technika sudaro esminį pagrindą visuotinai
pripažintoms muzikinėms bei techninėms muzikanto savybėms išsiugdyti ir puoselėti, taigi
kvėpavimui kaip pačiam svarbiausiam grojimo pučiamuoju instrumentu komponentui atitenka
reikšmingiausias vaidmuo muzikanto saviruošoje. Norint sėkmingai išsiugdyti taisyklingo
kvėpavimo įgūdžius, jokiu būdu negalima ugdymo proceso palikti savieigai. Muzikantas turi
suvokti kvėpavimo pakitimus grojimo metu, gerai pažinti savo kvėpavimo organus, turi
išmokti naudotis visais reikalingais kvėpavimo būdais ir nuolat tobulinti kvėpavimo įgūdžius
(Brazauskas, 1986, p. 38–39). Taigi šio dalyko ugdymo procesui būtinai reikia itin didelio
rūpesčio, savikontrolės bei sąmoningumo.
Visų pirma, pūtiko kvėpavimas grojant instrumentu yra gerokai sudėtingesnis ir
sunkesnis, nes jis neapsiriboja vien tik tiesiogine savo funkcija vykdyti oro apykaitą. Grojant
pučiamuoju instrumentu kvėpavimas įgyja dar vieną specifinę ir labai sudėtingą funkciją –
virpinti instrumento garso sužadintoją – vibratorių (pagal vibratoriaus tipą bei valdymo būdą
pučiamieji instrumentai skirstomi į fleitinius, liežuvėlinius ir trimitinius). Taigi grojimas
pučiamuoju instrumentu reikalauja ne vien tik rūpestingumo, kantrybės, įtempto dėmesio, bei
didelių laiko išteklių, bet ir nemažų fizinių pastangų. Taip yra dėl to, kad pučiamuoju
instrumentu grojantis muzikanto kvėpavimas nukrypsta nuo įprastinio kvėpavimo proceso ir
tokiu būdu yra apsunkinamas grojančio žmogaus organizmas. Tačiau ilgainiui organizmas
pripranta ir prisitaiko prie įvairių kvėpavimo pakitimų sąlygojamo papildomo fizinio krūvio ir
taip susiformuoja nauji pūtiko kvėpavimo įgūdžiai.
Nemažiau svarbu ir tai, kad kvėpavimas būtų pavaldus muzikanto valiai ir
kontroliuojamas jo sąmonės. Priešingu atveju kvėpavimo ritmas bei pusiausvyra gali sutrikti,
o tai turi įtakos muzikanto nuovargiui grojant, prastai garso raiškai, intonacijai, įvairių
nepageidaujamų techninių incidentų atsiradimui. Įkvėpimas turėtų būti greitas, gilus,
maksimaliai išnaudojant plaučių tūrį, o iškvėpimas atvirkščiai – lėtas, taupus ir visą laiką

7
intensyvus. Išsiugdyti sąmoningam kvėpavimo ritmo ir pusiausvyros kontroliavimui reikalinga
nuolatinė priežiūra, sąžininga savikritika bei koncertinė praktika.
Tačiau net ir gerai suvokdami atitinkamo dalyko svarbą (šiuo atveju kvėpavimo
ugdymo pūtiko reikšmę saviruošai) ir gebėdami kitiems įskiepyti sąmoningumą, neišvengsime
mokymo(si) iššūkių. Taigi toliau bendrais bruožais apžvelgsime faktorius, kurie daro įtaką tam
tikroms pedagogikoje sutinkamoms kliūtims.
Kalbėdami apie bet kokį ugdymo procesą, to proceso santykį su žmogų lydinčiomis
teigiamomis emocijomis (moraliniu pasitenkinimu, ryžtu bei pasitikėjimu savimi),
neišvengsime motyvacijos sąvokos. „Motyvacija – tai vidinė jėga, skatinanti individą
kryptingai veikti“ (A. Palujanskienė ir kt. 2010, p. 24). Motyvacija veikti sąmoningai žadina
tas anksčiau minėtas žmogaus vidines jėgas: smalsumą, ryžtą, norą kaupti bei tikrinti žinias.
Taigi tokia kilnių tikslų ir neapibrėžtai didelio susidomėjimo motyvuojama dalykų seka veda į
sėkmę. Suvokę tam tikro vieno dalyko reikšmę kitiems dalykams, jų santykį, galiausiai
pamatome kaip eilė dalykų yra priklausoma bei neatsiejama nuo pirmojo. Taigi tokiu būdu
pučiamuoju instrumentu grojančio muzikanto kvėpavimas sąlygoja jo pirštų bėglumą,
intonaciją, artikuliaciją, tembriškai turtingą garsą ir kitas visuotinai pripažintas muzikines bei
technologines muzikanto savybes.
Muzikinio ugdymo sėkmė priklauso nuo aiškiai suformuluotų mokymo(si) tikslų. Anot
fleitininko Liongino Čiapo, ugdymo tikslai gali būti nustatomi nuo visiškai elementarių ir
siaurų, iki labai plačių ir visapusiškų, taigi apribojus natų, alteracijos ženklų ir pirštuotės
išmokimu, būtų naivu tikėtis aukštesnio lygmens rezultatų. Taigi pedagoginė praktika leidžia
teigti, kad ugdymo procesas yra tuo efektyvesnis, juo didesni tikslai išsikeliami (Čiapas, 1990,
p. 3–4.). Taigi tikslų apibrėžimas gali neapsiriboti vien tik muzikiniu vaiko lavinimu. „Studijų
specifiškumas priklauso nuo muzikinio vaikų ugdymo tikslų: ar mokykloje siekiama perteikti
muzikines žinias, diegti atlikimo įgūdžius, ar siekiama tiesiogiai skatinti įvairiapusišką
asmenybės brandą. Pirmuoju atveju pakanka pažinti muziką, jos istoriją, įgyti kūrinių atlikimo
įgūdžių, taip pat žinoti atitinkamą mokymo metodiką. Antruoju atveju reikalinga ir aptartoji
patirtis. Tai demokratiniais principais grindžiamas procesas, kuriuo metu vaiko mokymas ir
profesinė pedagogo branda tampa vieninga sistema“ (Kievišas, 1996, p. 256).
Jeigu anksčiau aptarėme motyvacijos reikšmę tikslų realizavimui, atskirų dalykų
svarbos suvokimui bei tų dalykų priežastį mokymosi sėkmei, reikėtų paminėti ir tuos faktorius
apsunkinančius mokymo(si) procesą. Visų pirma, muzikinį ugdymą stabdo mokinių nenoras
savarankiškai dirbti namuose. Tai yra tiesiogiai susiję su šiandienos visuomenėje
susiformavusiu požiūriu į muzikos mokyklą ne kaip į mokymo įstaigą, o į būrelį („Muzikos

8
mokykla: vaikams ar jų tėvams?“). Šis požiūris, deja, yra gajus ir šiandien. Tokiu būdu muzikos
mokyme atsiranda spragų ir savotiško chaotiškumo, nes apsiribojama tuo, kad grojimas
pasirinktu muzikos instrumentu yra veikiau geras laiko praleidimas po pamokų, o ne
nuoseklumo, kantrybės ir didelių laiko išteklių reikalaujantis praktikavimasis. Negana to,
grojimas muzikos instrumentu savarankiškai tampa papildomu darbu prie mokymosi bendrojo
lavinimo disciplinų namuose. Jeigu mokinys nėra motyvuotas išmokti groti muzikos
instrumentu arba jo noras nėra pakankamas įgūdžiams įgyti, tuomet sunku kalbėti apie
sėkmingo muzikinio ugdymo vaisius. Mokinio nesusidomėjimas itin apsunkina pedagogo
darbą ir priklausomai nuo esamos situacijos, judviejų santykių, galimi įvairūs scenarijai: nuo
abipusio nesutarimo iki visiškos motyvacijos groti pasirinktu instrumentu praradimo.

9
 1.3 Taisyklingo kvėpavimo ugdymo būdai

Norint išspręsti ugdymo procese susiformavusias ydas, kurios anksčiau ar vėliau

iššaukia atskiro pedagogo ir atlikėjo dėmesį, neišvengiamai reikalingas papildomas darbas.
Tačiau papildomas darbas reikalauja papildomų laiko išteklių bei papildomų pedagogo (arba
atlikėjo) žinių, galų gale priemonių minėtai problemai išspręsti. Prieš kelis dešimtmečius
pedagogai atsidurdavo savotiškoje aklavietėje, jeigu su tam tikra problema nebūdavo susidūrę
savo atlikėjiškoje veikloje arba pedagoginėje praktikoje. Visa tai buvo glaudžiai susiję ne tik
su jų nepatyrimu – labiausiai su ribotu metodinės literatūros prieinamumu. Nors iki
Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos pučiamųjų instrumentų pedagogika nelabai galėjo
pasigirti metodinės literatūros gausa, šiandien visa reikalinga informacija yra lengvai
pasiekiama internetu. Objektyviai vertinant interneto įtaką nūdienos muzikos atlikimui ir
pedagogikai, galima drąsiai teigti, kad ribos tarp pučiamųjų instrumentų mokyklų ėmė nykti.
Anot klarnetininko Antano Makštučio, „tos mokyklos egzistavo, tačiau su interneto, Youtube
atsiradimu, įrašų prieinamumu, jos po truputį ima panašėti <...> Žmonės klausosi, kaip groja
kiti, tą padaryti nesudėtinga. Galbūt dėl to ir daugiau gerai grojančių“ (Murauskaitė, 2020)
neįtikėtinai greita informacijos sklaida, galimybės lyginti bei pasitikrinti žinias, ieškoti
atsakymų į rūpimus klausimus itin palengvina pedagogų ir atlikėjų darbą. Tokiu būdu
internetas sudaro puikias sąlygas ugdymo procesui spartinti. Prie šio dalyko, be jokios
abejonės, prisideda ir įvairiausių priedų praktikavimuisi asortimentas, kurį siūlo muzikos
prekių parduotuvės. Anksčiau minėtą naudingą literatūrą ir įvairius priedus kvėpavimui lavinti
aptarsime plačiau.
Taisyklingo kvėpavimo lavinimo priemonės. Pastaruoju metu bene didžiausio
susidomėjimo (o tuo pačiu ir didelio populiarumo) pūtiko kvėpavimo lavinimu sulaukė dviejų
puikių tūbininkų – Patricko Sheridano ir Samo Pilafiano „The Breathing Gym“ kvėpavimo
pratimai, kurie yra laisvai prieinami „YouTube“ platformoje. Įvairiuose nuo 10 minučių iki
valandos trukmės trunkančiuose vaizdo įrašuose autoriai pateikia ne tik skirtingus pratimus
atskiriems pūtiko techniniams įgūdžiams lavinti (pratimai greitesniam atsikvėpimui,
artikuliacijos tikslumui, oro srovės intensyvumui), bet ir skiria papildomai dėmesio atskiriems
kvėpavimo pratimams muzikanto fizinei ir psichologinei savijautai gerinti (kūno įsiveržimui
mažinti, muzikanto susikoncentravimui prieš koncertą sustiprinti). Be abejo reikėtų paminėti
vieną labai patrauklų šios medžiagos bruožą: vaizdo įrašų autoriai siekdami tikslumo į pagalbą
pasitelkia ypač vaizdingus palyginimus, metaforas ir komizmą. Pasitelkus minėtas priemones,

10
pateiktus kvėpavimo pratimus galima be vargo atlikti teisingai bei gauti iš jų visokeriopos
naudos.
Kitos papildomos priemonės pūtiko kvėpavimui ugdyti yra specialūs priedai
praktikavimuisi – kvėpavimo treniruokliai. Šių priedų, kurie yra įvairiausių rūšių, formų bei
konstrukcijų, paskirtis – padidinti pūtiko kvėpavimo intensyvumą, pagerinti toną, pašalinti
pertraukas tarp frazių grojant ir išmokti palaikyti nuolatinę oro srovę iškvėpimo metu.
Kvėpavimo treniruoklių įvairovė yra ganėtinai gausi nuo paprastų ir iš pažiūros primityvių
konstrukcijų oro srovei suvienodinti iki įrenginių kvėpavimo raumenims stiprinti. Šių priedų
naudojimas pučiamųjų instrumentų pedagogikoje bei pūtiko saviruošoje turėtų labai pagyvinti
bei spartinti mokymo(si) procesą, padėtų išspręsti kai kurias nesąmoningai išsiugdytas grojimo
ydas. Dauguma treniruoklių savo koncepcija yra labai patrauklūs vaikams, todėl jų pagalba
kvėpavimo ugdymas gali būti prilyginamas žaidimui. Kvėpavimo treniruoklius galima laisvai
įsigyti internetu arba vietinėse muzikos prekių parduotuvėse.
Fizinis aktyvumas. Grojimas pučiamuoju instrumentu reikalauja nemažai fizinių
pastangų, todėl natūralu, kad sportas taip pat yra neatsiejama pūtiko kvėpavimo ugdymo dalis.
„Grojant pučiamaisiais instrumentais plaučiai dažnai dirba iš visų galių, todėl pūtikų plaučiai
turi būti gerai ištreniruoti, galintys vienu įkvėpimu sutalpinti iki 6000 cm 3 oro. Be to pūtikai
pūsdami į instrumentą, turi įveikti oro pasipriešinimą, suderinti trumpą įkvėpimą ir ilgą
iškvėpimą, todėl apkraunami iškvėpimo raumenys. Muzikantams, turintiems nepakankamai
ištreniruotus plaučius, sutrinka kvėpavimo ritmas, o tai gali pakenkti sveikatai“ (Vitėnas, 2004,
p. 32). Dažnas pučiamuoju instrumentu grojantis muzikantas iš savo praktikos pripažins, kad
dėl neproporcingo įkvėpimo ir iškvėpimo bei nepakankamai ištreniruotų plaučių sutrikęs
kvėpavimo ritmas sąlygoja dusulį. Tai itin aiškiai pasireiškia grojant stambesnės formos
kūrinius, kuriuose dominuoja ilgos frazės, kantilena. Tokiu būdu susiduriama su kita sritimi,
kuri yra tiesiogiai susijusi su taisyklingo kvėpavimo lavinimu pačia plačiausia šio dalyko esme
– muzikanto ištverme. Fizinis aktyvumas be jokios abejonės turi didžiausios įtakos pučiamuoju
instrumentu grojančio muzikanto ištvermei lavinti.

11
2. TAISYKLINGO KVĖPAVIMO UGDYMO GROJANT PUČIAMUOJU
INSTRUMENTU PROBLEMATIŠKUMO TYRIMAS
2.1 Tyrimo metodologijos pagrindimas

Empirinio tyrimo tikslams apibrėžti pasirinktas kokybinis tyrimas (struktūrizuotas

interviu). Tokį pasirinkimą sąlygojo siekis nuodugniau aptarti dalyko problematiką, aprašyti
asmenines žinomų Lietuvos muzikų patirtis bei palyginti skirtingas jų nuostatas/įsitikinimus
aptariamos temos atžvilgiu. Tyrimo respondentai buvo pasirinkti remiantis šiais kriterijais:
ryškūs Lietuvos pūtikai, aktyviai dalyvaujantys Lietuvos koncertiniame gyvenime ir derinantys
atlikėjišką veiklą su pedagoginiu darbu. Tyrimui taip pat pasirinkti tarptautinį pripažinimą
pelnę žymūs Lietuvos operos solistai, didelę pedagoginę patirtį turintys klasikinio dainavimo
pedagogai. Empiriniame tyrime pūtikų bei dainininkų įžvalgos sugretinamos sąmoningai.
Pučiamieji instrumentai turi tolygias vokaliniam aparatui dalis. Žmogaus balso aparatas
susideda iš kvėpavimo sistemos, balso stygų ir rezonansinių ertmių. Pučiamuosiuose
instrumentuose kvėpavimas atlieka tą patį vaidmenį kaip ir dainuojant, tik vietoj balso stygų
yra virpinamas liežuvėlis arba grojančiojo lūpos, o rezonatorius yra instrumento korpusas.
Taigi darbo autoriaus pasirinkimas į tyrimo imtį įtraukti žymius Lietuvos operos solistus,
klasikinio dainavimo pedagogus argumentuojamas labai praktiška priežastimi, vienijančia ir
pūtikus, ir dainininkus. – taisyklingo kvėpavimo reikšme.
Kiekvienas tyrimo dalyvis atsakymus pateikė vienu kartu. Apklausa dėl skirtingo respondentų
užimtumo truko apie tris savaites. Interviu klausimai sudaryti remiantis tyrinėta literatūra,
atsižvelgiant į baigiamojo darbo tyrimo objektą.

Respondentas Nr. 1 – ilgametis Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro ir Lietuvos

valstybinio simfoninio orkestro klarnetų grupės koncertmeisteris, Lietuvos muzikos ir teatro
akademijos docentas.
Respondentas Nr. 2 – Lietuvos kariuomenės orkestro valtornininkė, Lietuvos muzikos ir teatro
akademijos lektorė, Trakų meno mokyklos mokytoja.
Respondentė Nr. 3 – žymi operos solistė (sopranas), Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno
premijos laureatė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė.
Respondentas Nr. 4 – žymus operos solistas (tenoras), Lietuvos muzikos ir teatro akademijos
profesorius.

12
Respondentas Nr. 5 – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro klarnetininkas, Vilniaus
Broniaus Jonušo muzikos mokyklos mokytojas.
Respondentas Nr. 6 – Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro trombonininkas, Vilniaus
Broniaus Jonušo muzikos mokyklos mokytojas.

13
 2.2 Tyrimo duomenų rezultatai ir analizė

Šiame skyriuje pateikiami interviu klausimai ir respondentų atsakymai. Interviu

apklausą sudaro 11 klausimų: iš jų 7 bendri, o 4 suformuluoti pagal specializaciją, tačiau
analizuojantys giminingas problemas. Skirstymo atveju pučiamųjų instrumentų
atlikėjų/pedagogų ir klasikinio dainavimo atlikėjų/pedagogų atsakymai pateikiami atskirose
lentelėse. Apibendrintuose klausimuose tyrimo dalyvių atsakymai pateikiami vienoje lentelėje.
Glaustas gautų atsakymų palyginimas ir skirtingų požiūrių apibendrinimas pateikiamas
lentelės/lentelių apačioje.

1. Pučiamųjų instrumentų atlikėjams ir pedagogams: Ar esate patenkintas pučiamųjų

instrumentų kultūra Lietuvoje? Kodėl taip manote?

Respondentas Nr. 1 Taip. Yra išugdytų tikrai ryškių atlikėjų tarpe

medinių ir varinių pučiamųjų: Petras Vyšniauskas,
Algirdas Budrys, Algirdas Vizgirda, Robertas
Beinaris, Jonas Šilinskas ir kt.
Respondentas Nr. 2 Manau, kad grojimo pučiamaisiais instrumentais
kultūra Lietuvoje tobulėja labai sparčiai. Panevėžio
rajono savivaldybės švietimo, kultūros ir sporto
skyriaus vyriausiojo specialisto Remigijaus Vilio
iniciatyva įdėjo bene didžiausią indėlį į Lietuvos
pučiamųjų instrumentų kultūrą. Kuriami orkestrai
įvairiuose Lietuvos miesteliuose, kaimeliuose, įkurta
Lietuvos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų
asociacija (LVPIOA), bendradarbiavimas su visų
Lietuvos miestų pučiamųjų instrumentų lyderiais,
Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionato sukūrimas,
nuolat kviečiami garsūs specialistai iš užsienio
meistriškumo seminarams, stovykloms, orkestrų
žygiavimo pratyboms. Taip pat prof. Roberto
Beinario organizuojami pučiamųjų instrumentų,
ansamblių konkursai jaunus muzikantus skatina
sveiką varžymąsi ir siekimą tapti dar geresniais už
save. Šių minėtų pedagogų bendrystė dar labiau

14
 suvienijo Lietuvos pučiamųjų instrumentų mokyklų,
pedagogų, atlikėjų jėgas. Kai kurie pedagogai, baigę
mokslus užsienyje, grįžta dėstyti Lietuvoje, taip
atsinešdami naujų idėjų. Kiek matau, ir Lietuvoje
esantys pedagogai dalyvauja meistriškumo kursuose,
bendradarbiauja su užsienio pedagogais. Manau,
grojimo pučiamaisiais instrumentais kultūra
Lietuvoje tik gerėja.
Respondentas Nr. 5 Nesu patenkintas. Labai trūksta pedagogų ir atlikėjų
diegiančių naujoves, išsilavinimą įgijusių ne iš
mūsų senųjų profesorių.
Respondentas Nr. 6 Visados yra kur tobulėti, bet šiai dienai pučiamųjų
instrumentų kultūra Lietuvoje yra sustiprėjusi ir tai
daro kasdien. Nepriklausomybė Lietuvoje suteikė
didesnes galimybes studijuoti užsienyje, renkantis
mainų programas ar tiesiogiai stojant į universitetus.

Klasikinio dainavimo atlikėjams ir pedagogams: Kaip Jūs vertinate šiandienos dainavimo

kultūrą Lietuvoje? Kodėl taip manote?

Respondentas Nr. 3 Suprantama, kad vertinu labai gerai, nes Lietuvos

dainininkai dainuoja užsienyje, didžiuosiuose
pasaulio teatruose. Tai reiškia, kad dainavimo
kultūra Lietuvoje tikrai yra aukštumoje.
Respondentas Nr. 4 Vertinčiau per vidurį. Be abejo, yra ryškių
pasiekimų ir bendras vidurkis yra gana aukštas.
Sėkmės dalykai yra daug talento, daug darbo.
Bendra sistema vargu ar yra, nes šis menas yra
ganėtinai individualus.

Apžvelgiant nūdienos muzikinę kultūrą Lietuvoje galima teigti, kad dauguma respondentų
šiuo klausimu yra ganėtinai geros nuomonės. Šiam požiūriui patvirtinti pasitelkiamos ryškių,
tarptautinį pripažinimą pelniusių Lietuvos atlikėjų pavardės, jų aktyvi pedagoginė veikla
Lietuvoje. Tačiau neatmetamos ir puikiai suprantamos tyrime dalyvavusių atlikėjų/pedagogų
ambicijos naujovių paieškoms bei spartesnei muzikinio lygio plėtrai.

15
2. Kaip vertinate nūdienos pedagogų žinias apie kvėpavimą, jo ugdymą?

Respondentas Nr. 1 Manau, kad per mažai dėmesio skiriama

kvėpavimo ugdymui.

Respondentas Nr. 2 Manau, kad šiais laikais yra labai didelis

kvėpavimo mokyklų, pratimų pasirinkimas. Daug
užsienio pedagogų veda meistriškumo kursus
internetu ir kone visada yra paliečiama
kvėpavimo tema, duodami patarimai, pavyzdžiai.
Bet, manau, tikrai ne visi Lietuvos pedagogai
skiria laiko domėjimuisi ir, tuo labiau,
pritaikymui mokant. Dažnai yra manoma, kad,
supažindinus atlikėją su taisyklingu kvėpavimu,
atlikėjas ir toliau laikysis to paties plano. Tačiau
atlikėjas turi ir be to labai daug uždavinių –
ritmika, dinamika, frazuotė, štrichai, diapazonas,
instrumento valdymas, tad jei pedagogas
neprimena apie taisyklingą kvėpavimą,
nesupažindina su naujais pratimais, padėsiančiais
išspęsti dėl oro trūkumo atsiradusias artikuliacijos
ar diapazono problemas, atlikėjas arba turi ieškoti
pats, arba užstringa savo problemose kol
neatranda sprendimo. Visgi pagrindinė atlikėjo
savybė, manau, turėtų būti žingeidumas. Tada
viską įmanoma sužinoti, atrasti, pritaikyti.
Manau, kvėpavimo pratimų ugdymui Lietuvoje
skiriama per mažai dėmesio, juk tai yra
pagrindinis mūsų „kuras“ kuriuo grojame. Taip
pat yra pedagogų, kurie ne per kvėpavimo
pratimus (nenorėdami atlikėjui užkrauti per daug
užduočių), bet per gražų, pilną, kokybišką garsą
atlikėją atveda į gerą oro naudojimą. Taigi – kiek
pedagogų – tiek nuomonių. Manau, viskas
priklauso nuo atlikėjo – pedagogas turėtų matyti
kas atlikėjui padeda labiau.

16
Respondentas Nr. 3 Turint omenyje, kad mūsų pedagogai dirbo su
tarptautinį pripažinimą pelniusiais lietuviais
dainininkais, reiškia, kad žinios yra geros.
Dainininkas nedainuotų gerai, jeigu turėtų
problemų su kvėpavimu.

Respondentas Nr. 4 Žinios taip pat netolygios. Mūsų kvėpavimas yra

netolygus pučiamųjų instrumentų kvėpavimui,
vienintelis dalykas siejantis ir dainininkus, ir
pūtikus – išvystyta plaučių sistema. Manau,
apskritai mes darome klaidą atskirdami
kvėpavimą nuo muzikos, nes atskirai tokio dalyko
kaip kvėpavimo meno nėra. Absurdiška pasakyti:
„Jis dainuoja negražiai, užtat pas jį labai teisingas
kvėpavimas“. Arba įsivaizduokite klarnetininką
grojantį bjauriu garsu, bet vertinamą už puikų
kvėpavimą. Tokios jungties nėra. Pas mus visas
dėmesys sutelkiamas į galutinį rezultatą.
Neužtenka turėti vien tik gerai išvystytą
kvėpavimo sistemą, kad išgautum gerą garsą. Čia
yra labai daug jungčių pasąmonės, vaizduotės, juk
žmogus turi labai gerai įsivaizduoti kokį jis garsą
nori išgauti. Atsitiktinai to padaryti neįmanoma,
nes balsas yra netemperuotas. Visa tai labiau
panašu į smuiką, nes viską reikia derinti: ir toną,
ir tembrą, ir aukštį. Taigi tiems, kurie neturi
absoliučios klausos, dainuoti yra sunkiau. Jie turi
išmokti kūrinį mintinai ir kiekvieną kartą tiksliai
žinoti kur yra kas. Būtent dėl šios priežastis ši
profesija yra labai sudėtinga.

Respondentas Nr. 5 Manau, išskyrus didmiesčius, pedagogų žinios

dažniausiai būna ribotos visais klausimais.

Respondentas Nr. 6 Tai labai priklauso nuo pedagogo. Nemanau, kad

galima skirstyti bendrai, nes vieni pedagogai
skiria tam labai daug dėmesio, kiti visiškai
nesureikšmina. Kiek teko susidurti su vyresnio

17
 amžiaus pedagogais jie turi gal kiek „pasenusią“
kvėpavimo technikos sampratą, kuri kartais
priveda prie traumų.

Komentuodami nūdienos pedagogų žinias respondentai pateikia ganėtinai prieštaringų

vertinimų, taigi šiuo klausimu išsakytos nuomonės nesudaro vieningos daugumos. Tyrimo
dalyviai pabrėžia taisyklingo kvėpavimo svarbą grojant pučiamuoju instrumentu ar dainuojant,
tačiau priduria, kad ne visi pedagogai šiuo aspektu būna dėmesingi, o kai kuriais atvejais netgi
nesugeba rasti būdų geram rezultatui pasiekti. Apibendrinus respondentų atsakymus galima
teigti, kad nūdienos pedagogų žinios apie kvėpavimą nėra tolygios, nes yra aiškiai juntamos
šio dalyko ugdymo spragos. Taigi sėkmingas muzikinis ugdymas itin priklausomas nuo įvairių
aplinkybių, tačiau svarbiausios iš jų – pedagogas, jo rūpestis ir nuolat atnaujinamos žinios
vedančios į priekį ir jį, ir mokinį.

3. Kas, Jūsų manymu, šiuo aspektu galėtų daryti įtaką žinių stygiui?

Respondentas Nr. 1 Švietimas. Domėjimasis žymiausių atlikėjų

pasisakymais kvėpavimo ugdymo srityje.

Respondentas Nr. 2 Žinių stygiui įtaką galėtų daryti kai kurių

pedagogų mąstymas „man to nereikia, aš ir taip
viską žinau“ ir nenoras domėtis bei keisti savo
nusistovėjusių mokymo tradicijų.

Respondentas Nr. 3 Daug dalykų, kurie dainininkui rūpi, galima rasti

„YouTube”. Meistriškumo kursai Lietuvoje arba
meistriškumo kursų įrašai „YouTube“.

Respondentas Nr. 4 Paprasčiausias nesidomėjimas.

Respondentas Nr. 5 Pasenusios, fragmentiškos vyresnių mokytojų

žinios, kurios, deja, yra toleruojamos.

18
 Respondentas Nr. 6 Tiesiog žinių stygius, nes ankščiau buvo tikrai
mažiau diskutuojama ir gilinamasi į kvėpavimo
technikas.

Iš lentelėje pateiktų atsakymų galima teigti, kad esminiai dalykai, turintys įtakos žinių stygiui,
yra du: nesistemingos, fragmentiškos pedagogų žinios perduodamos iš kartos į kartą

(didaktinio pobūdžio problema) ir paprasčiausias nesidomėjimas (psichologinio pobūdžio

problema).

4. Pučiamųjų instrumentų atlikėjams ir pedagogams: Jūsų nuomone, ar užtektinai dėmesio

ruošiant pūtikus profesionalus yra suteikiama kvėpavimo ugdymui? Kodėl taip manote?

Respondentas Nr. 1 Vienareikšmiškai per mažai. Ypač medinių

pučiamųjų grandyje. Variniai šioje srityje labiau
pažengę.

Respondentas Nr. 2 Kaip jau minėjau, tai priklauso nuo pedagogo

mokymo specifikos. Nors anksčiau mano minėta
mokymo metodika labai gera, mano nuomone,
Lietuvoje nėra daug pedagogų, kurie per gerą
garsą atvestų ugdytinį į teisingą oro naudojimą.
Visumoje manau, kad skiriama per mažai
dėmesio kvėpavimo ugdymui. Nes matau
nemažai studentų, neturinčių teisingo oro
naudojimo žinių, o tai sąlygoja sunkumus
viršutiniame registre, įtampą kūne, dinamikos
trūkumą, artikuliacijos sunkumus ir kt.

Respondentas Nr. 5 Suteikiama išskirtiniais atvejais, pakliuvus pas

gerą specialistą.

Respondentas Nr. 6 Kalbant apie Lietuvos universitetus ruošiančius

pūtikus būtų galima skirti kryptį, kuri daugiau
gilintųsi ir padėtų suprasti apie kvėpavimo

19
 technikas. Bet online paskaitos ir kursai
prieinami kiekvienam, taigi norintis tikrais suras
informacijos.

Klasikinio dainavimo atlikėjams ir pedagogams: Jūsų nuomone, ar užtektinai dėmesio

ruošiant operos solistus ar kamerinės vokalinės muzikos atlikėjus yra suteikiama
kvėpavimo ugdymui? Kodėl taip manote?

Respondentas Nr. 3 Manau, kad užtektinai. Visada yra sakoma, kad

dainavimas yra kvėpavimas. Kaip ir minėjau
anksčiau, dainininkas nepadainuotų jeigu turėtų
problemų su kvėpavimu. Ypač operoje.

Respondentas Nr. 4 Kvėpavimas yra visa ko pagrindas, jeigu kalbame

apie dainavimą (gražų dainavimą). Mokydamiesi
muzikos mokykloje, solfedžiuodami, dainuodami
chore kokią nors dainelę, esame įpratę intonuoti
gerklomis. Vėliau pereinant į profesionalų operinį
dainavimą žmogus turi persimokinti, išmokti
intonuoti diafragma, o gerklos turi būti neįveržtos
ir laisvos. Kitaip žmogus labai greit pavargsta.
Kaip daug kalbantis mokytojas, kuris į antrą
pamoką užkimsta. Jeigu gerklos
neatpalaiduojamos ir garsas nestatomas ant
teisingo iškvėpimo (diafragmos), tuomet
dainininkas vargsta. Diafragma yra grubus
organas, labai kaprizingas, todėl labai sunku
padainuoti itin švariai ir nepriekaištingai. Taigi
čia įtakos turi ir įgimta motorika. Tie, kurie iš
prigimties yra labai talentingi, muzikalūs, jiems
viskas išeina automatiškai, o kitiems, kurie neturi
tokios stiprios įgimtos muzikinės motorikos,
jiems persimokinti yra labai sunku.

20
Apibendrinant gautus atsakymus galima teigti, kad dauguma pučiamųjų instrumentų pedagogų
Lietuvoje nesuteikia pakankamai dėmesio taisyklingo kvėpavimo ugdymui. Tyrime dalyvavę
ryškūs pūtikai moksleivių ir studentų ruošime pasigenda nuoseklesnės krypties, gilesnių
pedagogų žinių. Klasikinio dainavimo studentų ruošime dėmesys šiai sričiai yra didesnis, nes,
anot respondentų, kvėpavimas yra neatsiejama kokybiško, švaraus, gražaus dainavimo dalis.
Taigi galima sakyti, kad dainininkai šiuo klausimu yra rūpestingesni ir labiau pažengę.

5. Ar jūs pats studijų metu turėjote su kvėpavimu susijusių problemų? Jei taip, tai kokių?

Respondentas Nr. 1 Visada trūkdavo oro, srovės intensyvumo. Tam

padeda sportas: bėgimas, plaukimas, ir specialūs
kvėpavimo pratimai.

Respondentas Nr. 2 Pradiniame mokymo etape mane mokė kvėpti tik

į diafragmą, nebuvo galima kelti krūtinės.
Vėlesniame mokymo etape mano pedagogas
nekreipė dėmesio į kvėpavimo ugdymą, tad
susidūrusi su viršutiniu registru, naudojau
daugiau jėgos, nei oro. Tuo metu dar nebuvo taip
paplitęs internetas, kad gaučiau informaciją
internete, informaciją gaudavome iš knygų ir
pedagogų, o jei atvažiuodavo koks pedagogas iš
užsienio – iš jo. Bet, vėlgi, jei gauni informaciją
iš užsieniečio pedagogo vienkartinio
meistriškumo kurso metu, tai jei esi per jaunas
suprasti, o savas pedagogas nepaaiškina arba
toliau nevysto to, ką sužinojai, tada vėl grįžti į
savo senas vėžes. Apie kvėpavimo naudingumą
tuo metu daugiausia sužinojau iš knygų Sam
Pilafian ir Patrick Sheridan „The Breathing
Gym“, Philip Farkas „The Art of French Horn
Playing“. Vėliau, kai studijavau, pravesti
meistriškumo kursus į Lietuvą atvyko pasaulyje
garsiausia valtornos pedagogė profesorė Froydis

21
 Ree Wekre iš Oslo muzikos akademijos. Ji
atsivežė kvėpavimo aparatų, kurie parodė, kad
moterų įkvepiamo oro talpa keliais litrais
mažesnė už vyrų ir pasakė, kad kvėpti reikia visur
– pilvas, šonai, nugara (aš jį vadinu „gelbėjimosi
ratu“) taip pat ir į viršutinę kūno dalį. Ji pasakė
taip: „Moterys turi kvėpti visur, kur tik įmanoma!
Kaip jūs galvojate aš pasiekiau tiek daug?“. Ši
pedagogė per kelias meistriškumo pamokas man
paliko gilų įspūdį, tad pasitaikius išvažiuoti
mokytis per studentų mainų programą Erasmus,
aš nedvejodama užpildžiau paraišką studijuoti pas
prof. Froydis Ree Wekre Oslo muzikos
akademijoje. Studijuoti pas šią pedagogę važiuoja
studentai iš viso pasaulio, gal todėl Norvegijoje
bene visuose orkestruose yra po kelis
valtornininkus iš užsienio. Nes geriausi
muzikantai pasilieka, dalyvauja atrankose ir
nugali norvegus. Taigi, kad patekti mokytis pas
šią pedagogę, man reikėjo laimėti konkursą. Ir,
besimokant pas Froydis Ree Wekre aš gavau
nemažai žinių kaip taisyklingai kvėpuoti grojant
pučiamuoju instrumentu, būtent apie moterų
kvėpavimą (nes, galbūt ne visos, bet dažna
moteris yra smulkesnė nei vyras, turi mažesnį
plaučių tūrį ir pan.) Vėliau ir iki dabar pati
tobulinu savo supratimą apie kvėpavimą.

Respondentas Nr. 3 Problemų dėl kvėpavimo neturėjau.

Respondentas Nr. 4 Visi dainininkai iki gyvenimo pabaigos turi

kvėpavimo problemų, nes kiekvienas
kompozitorius yra tarsi nauja mokykla. Tai, kas
būdinga Čaikovskiui, tas nebūdinga Mocartui.
Kiekvienas kompozitorius – atskira planeta.
Galima išskirti absoliučiai kraštutinį atvejį –
Richardo Štrauso partijos aukštam vyriškam

22
 balsui (tenorui). Jos yra neįtikėtinai sudėtingos,
nes labai aukštai parašytos (nenatūraliai aukštai).
Be abejo tam yra ir priešistorė kodėl jis taip rašė.
Tai buvo jo asmeninis kerštas visai tenorų
priedermei. Taigi kiekvieną kūrinį reikia
prisijaukinti iš naujo, pripratinti savo kūną, kad
būtų galima tvariai, saugiai jaustis. Vienas
dalykas yra dainuoti Rosinį, kuriame yra daug
greito, virtuoziško dainavimo, jam būdingas
pusinis ar netgi ketvirtinis kvėpavimas, kur
sąmoningai dainininkas turi aukštinti. Atrėmus
pilną diafragmą, solistas netilps į tempą, dainuos
storai. Taigi lengvo balso ir sodraus, pilno balso
kvėpavimo technikos skiriasi. Iš tikrųjų, su
kiekvienu kūriniu dainininkas turi tarsi padaryti
reviziją visų savo žinių, įgūdžių.

Respondentas Nr. 5 Galima sakyti, kad turėjau visas įmanomas

problemas, bet laimingo atsitiktinumo dėka
pakliuvau į geras rankas ir tas problemas pavyko
išspręsti.

Respondentas Nr. 6 Gal ne problemų, bet ieškojimų. Visados vyksta

paieškos lengviausio, patogiausio kvėpavimo,
kuris leistų neįsiveržti, bet turėti pakankamą
energija ir aktyvumą.

Šios lentelės apibendrinimui puikiausiai tiktų Respondento Nr. 5 mintis, kad kiekvienas
atlikėjas savo kūrybiniame kelyje nuolatos neišvengiamai susiduria su tam tikromis kvėpavimo
problemomis, kurios išsprendžiamos atnaujinant turimas žinias ir įgūdžius. Pats ieškojimo,
domėjimosi procesas ir sėkmingas problemų sprendimas brandina asmenybę, tuo pačiu
kviesdamas atlikėją arba pedagogą būti dėmesingu, nuolat ieškoti būdų tobulintis.

23
6. Ar studijuodamas įgijote pakankamai žinių apie kvėpavimą, jo ugdymą? Ar vėlesnėje
savo atlikėjiškoje veikloje nesusidūrėte su šių žinių stygiumi?

Respondentas Nr. 1 Vėlesnėje savo atlikėjiškoje veikloje tikrai

susidūriau su šia problema.

Respondentas Nr. 2 Studijuodama įgijau žinių apie kvėpavimą, bet

pakankamai vėlai. Daug metų to labai trūko ir tai
jautėsi garso kokybės nebuvime. Vėlesnėje savo
atlikėjiškoje veikloje nebesusidūriau su šių žinių
stygiumi, nes daug domėjausi ir vis dar domiuosi
šia tema. Turiu sukaupusi nemažą pratimų
„bagažą“ ir jį vis atnaujinu.

Respondentas Nr. 3 Vien žinių, kurias suteikia pedagogas pamokoje

neužtenka, žmogus pats turi būti žingeidus, daug
domėtis. Yra daug geros literatūros, žinomų
operos solistų meistriškumo kursai lengvai
prieinami „YouTube”. Manau, jeigu žmogus
domėsis, jis tikrai atras teisingą kelią.

Respondentas Nr. 4 Šiuo klausimu galiu tik pasikartoti, kad

kiekvienas dainininkas iki gyvenimo pabaigos
turi problemų su kvėpavimu. Nuolat reikia
domėtis ir mokytis.

Respondentas Nr. 5 Taip, įgavau ir toliau domiuosi visomis su

grojimu susijusiomis temomis.

Respondentas Nr. 6 Mano nuomone, muzikantas ieško kasdien,

visada gali atrasti kažką, kas palengvina, padeda
mažiausiomis pastangomis pasiekti norimą
rezultatą. Taigi galiu sakyti, kad žinių stygius yra

24
 ir bus, nes kasdien sužinai, pajauti kažką naujo, o
tai padeda dar labiau tobulėti.

Dauguma respondentų pripažįsta, kad studijų metu įgytų žinių apie kvėpavimų tolimesniame
kūrybiniame kelyje neužteko. Kita vertus priduriama, kad žinių trūkumo pojūtis tam tikra
prasme yra išganingas, nes žmogus yra priverstas ieškoti įvairesnių būdų technologinėms
problemoms išspręsti.

7. Pučiamųjų instrumentų atlikėjams ir pedagogams: Kokias bendras su pūtiko kvėpavimu

susijusias ydas galėtumėte išskirti? Kas joms turi įtakos?

Respondentas Nr. 1 Kliūtys naturaliam garso išgavimui. Kai

dažniausiai naudojama per daug jėgos.

Respondentas Nr. 2 Artikuliacija – oro netekėjimas. Dinamika – oro

srauto nevaldymas. Diapazonas (ypač viršutinio
registro užsispaudimas) – greito ir lėto oro srauto
nevaldymas. Įtampa garse – nepakankamas oro
kiekis.

Respondentas Nr. 5 Pasyvus kvėpavimas, įsiveržimas. Įtakos turi

mokytojų nemokėjimas paaiškinti kaip tokias
problemas spręsti dėl jų pačių žinių stokos, o jų
žinių stoka atsiranda dėl „tunelinio“ žvelgimo į
mokymo metodikas, naujovių ignoravimo.

Respondentas Nr. 6 Įtakos turi per mažas žinojimas kaip teisingai

kvėpuoti. Bendrų išskirti negaliu, manau tai
individualu.

Klasikinio dainavimo atlikėjams ir pedagogams: Kokias bendras, dažniausiai Jūsų

pedagoginėje veikloje sutinkamas, dainininkų (studentų) kvėpavimo ydas galėtumėte
išskirti? Kas joms turi įtakos?

25
Respondentas Nr. 3 Mergaitės dažnai susiduria su aukšto kvėpavimo
problema. Tam turi įtakos kūno įsiveržimas,
susikaustymas. Taigi šiuo atveju pedagogas turi
išmokinti gilesnio, žemesnio kvėpavimo. Taip
pat labai svarbu, kad pedagogas girdėtų ar
mokinys sugeba „surišti“ garsą su kvėpavimu ir
pozicija

Respondentas Nr. 4 Yra problemų, kurios yra įgimtos. Pavyzdžiui,

žmogus turi mažus plaučius. Didelis garsas pas
dainininką, kaip ir pas pučiamuosius, priklauso
nuo kuo didesnio oro kiekio, kuris praeina per
virpančias stygas. Taigi pradžioje dainininkus
mes mokome didelio garso. Kai kuriems
dainininkams ima svaigti galva ( taip nutinka dėl
to, kad jie greit įkvepia ir iškvepia, nors plaučiai
nespėja pasisavinti deguonies). Tiesa, tai yra
labai specifiniai vokaliniai dalykai, kurie yra
susiję su smegenų darbu, klausa. Žmogus negali
išgauti garso, jeigu jis jo a priori negirdi. Čia kaip
pūtikui pasiimti senovinį klarnetą, arba obojų,
tarkime iki Mahlerio. Toks instrumentas nėra
sutvertas šiuolaikiniam instrumento girdėjimui
(turiu omenyje, kaip obojaus arba klarneto
tembrą suvokiame dabar). Man asmeniškai teko
dainuoti Gustavo Mahlerio „Dainą apie žemę“ su
Sankt Peterburgo filharmonijos simfoniniu
orkestru. Obojumi orkestre grojo puikus
muzikantas, tarptautinių konkursų laureatas,
tačiau dirigentas iš Vokietijos ėmė jį barti
argumentuodamas, kad kompozitorius
rašydamas solo obojui nė nenumatė tokio
instrumento tembro (Mahlerio laikų obojus buvo
netobulas, apatiniame registre švokšdavo,
šnypšdavo, kriokdavo). Taigi Mahleriui reikėjo

26
 būtent tos spalvos – mirštančio žmogaus spalvos.
Taip pat yra ir su dainininkais: pas vieną yra
vienaip sutverta gerklė, pas kitą kitaip. Vienas
turi labai skardų balsą, bet mažus plaučius. Jis
galėtų dainuoti labai galingas partijas, bet jo
plaučiai neleidžia. Kitas turi didelį kūną, didelius
plaučius, bet jo stygos (gerklos) netobulos. Tokiu
atveju kaip klarnetui liežuvėlio nepakeisi, reikia
kitaip manipuliuoti.

Pūtikų praktikoje dažniausiai sutinkamos oro srauto nevaldymo, nepakankamo oro kiekio, su
netaisyklingu kvėpavimu susijusios įsiveržimo problemos, kurios neigiamai atsiliepia pūtiko
artikuliacijai, intonacijai, garso estetikai bei ištvermei. Analizuojant turimus rezultatus galima
būtų teigti, kad panašios problemos yra sutinkamos ir klasikinio dainavimo srityje, tačiau
vienas pagrindinių motyvų lemiančių dainininko sėkmę yra tiesiogiai susijęs su įgimtais
žmogaus privalumais (pvz. dideli plaučiai, puikus balso tembras) arba trūkumais (pvz.
netobulos balso stygos).

8. Ar tenka pamokoje skirti papildomai dėmesio kvėpavimui? Kokias papildomas

priemones naudojate?

Respondentas Nr. 1 Pūtimas per vamzdelį į popieriaus lapą. Pratimo

tikslas – per ilgesnį laiko tarpą išlaikyti vienodai
pakrypusį popieriaus lapą. Pūtimas į sieną su
įvaizdžiu, norint ją pastumti.

Respondentas Nr. 2 Taip, tam skiriu daug dėmesio. Skirtingoms

problemoms sutvarkyti, naudoju skirtingus
metodus. Naudojame popieriaus lapus, kvėpavimo
pūsles, kvėpavimui skirtus aparatus su rutuliukais,
aparatus stiprinti pilvo raumenis, pūstuko kitą galą,
balionus, žvakes, kavos puodelius, pieštukus,
įsivaizduojamus lankus, strėles, lėktuvėlius

27
 (vaizduotė, beje, turi be galo didelę galią), patį
instrumentą ir dar daug visko pagal situaciją, nes
svarbiausia – pasiekti besimokančiojo „smegenų
centrą“.

Respondentas Nr. 3 Asmeniškai daug dėmesio skiriu tam, kad mokinys

nebūtų įsiveržęs. Duodu pratimus, o tarp pratimų
darau pauzes, kad mokinys turėtų laiko
atsipalaiduoti. Tik atpalaiduotame kūne galimas
teisingas dainininko kvėpavimas. Įsiveržęs,
užsispaudęs studentas neįkvėps giliai. Padeda
paaiškinimas, kad miegantis, atsipalaidavęs
žmogus nė nežino, kad jis kvėpuoja giliai. Arba
įvaizdis, kad medis yra giliai įleidęs šaknis, o ant jo
šakų žaliuoja lapai (pas mus svarbu aukšta pozicija
ir gilus, žemas kvėpavimas).

Respondentas Nr. 4 Mokiniams rekomenduoju iš karto užsirašyti į

sporto klubą, o geriausiai tiesiai į irklavimą, nes kol
žmogus jaunas, nesubrendęs jis plaučius gali
išmankštinti. Ypač irklavime visas kompleksas
pratimų ir galų gale pats irklavimas labai vysto
kvėpavimą (irklavimo judesiai, įkvėpimas ir
iškvėpimas). Taip pat yra pasyvūs pratimai sėdint
ir įpratinant savo kūną prie deguonies bado (įkvėpti
ir lėtai iškvėpti naudojant priebalsę „s“ arba
iškvėpti ir kuo ilgiau išbūti be deguonies).

Respondentas Nr. 5 Naudoju kvėpavimo pratimus (pūtikų ir vokalistų),

taip pat naudoju ir specialias kvėpavimui ugdyti
skirtas priemones.

Respondentas Nr. 6 Tenka. Pratimai priklausomai nuo to, ko reikia.

Daugiausiai interviu apklausoje aprašytų kvėpavimo pratimų yra susiję su žmogaus vaizduote
(nurodomi sienos stūmimo, lanko, strėlių, lėktuvėlių, giliai įsišaknijusio medžio įvaizdžiai).
Taip pat pratimams naudojami įvairūs kasdienybės daiktai: kavos puodeliai, pieštukai,
popieriaus lapai, žvakės, balionai. Svarbi detalė, paminėta vieno iš respondentų, yra pertraukos

28
tarp pratimų („nes tik atpalaiduotame kūne galimas teisingas kvėpavimas“). Kvėpavimo
ugdymui itin padeda sportas (vienas iš respondentų nurodo tikslią sporto šaką – irklavimą).
Pirmojoje baigiamojo darbo dalyje aprašyti kvėpavimo treniruokliai taip pat noriai taikomi
tyrimo dalyvių pedagoginiame darbe ir saviruošoje.

9. Ar yra pakankamai geros metodinės literatūros pūtiko kvėpavimo ugdymui?

Respondentas Nr. 1 Manau, kad jos yra pakankamai. Tik reikia

domėtis.

Respondentas Nr. 2 Yra knygų anglų kalba, tačiau tokios, kur būtų
sudėtos įvairių pedagogų ir kvėpavimo technikų
metodikos – nėra. Bent jau aš tokios nežinau.
Knygos kvėpavimo ugdymui lietuvių kalba,
manau, labai reikėtų.

Respondentas Nr. 3 Yra. Dar būdama liaudininke susiradau nemažai

geros medžiagos. Tiesa, tai buvo senai, todėl
dabar negalėčiau pasakyti kas buvo knygų
autoriai. Savo laiku labai domėjausi literatūra
apie kvėpavimą. Buvo, berods, knygos apie jogą
dainininkams, aktoriams, taip pat energetinį
kvėpavimą, kvėpavimo meną. Šias žinias
stengiausi pritaikyti praktikoje. Iš esmės,
svarbu, kad žmogaus kūnas būtų atsipalaidavęs,
neįveržtas, nebūtų baimės (baimė sukausto).
Daug padėjo energetinis kvėpavimas. Apie tai
kaip svarbu, kad kvėpavimas vyktų paruoštame,
laisvame kūne, kaip sergančiame žmoguje
atsiranda energetinės duobės galima daug
šnekėti. Iš tikrųjų, teisingas garsas ir teisingas
girdėjimas savaime iššaukia taisyklingą
kvėpavimą.

Respondentas Nr. 4 Vokalistai iš esmės yra tamsus miškas. Juk čia

ne klarnetas, kurį išardysi ir surasi defektą. Tos

29
 literatūros yra daug, bet ji ganėtinai prieštaringa,
nes kiekvienas ją sau prisitaiko. Kiti naudoja
Strelnikovos pratimus. Tiesa, jie tokie labiau
sveikatinimo. Žalingas dalykas dainininkui –
rūkymas. Iš esmės viskas, kas kenkia plaučiams
ir suteikia galimybę jiems kalkėti. Tas pats
koronavirusas yra pavojingas ir dainininkams, ir
pūtikams, nes plaučiuose palieka randus.
Plaučiai pasidaro neelastingi, o tose vietose, kur
yra randai, iš viso nepasisavinamas deguonis.
Žinau, kad žymusis Vienos berniukų choras
vieną valandą daro būtent kvėpavimo pratimus
atramai iš diafragmos aktyvinti. Kai buvau
studentas literatūra buvo prastesnė ir tik rusų
kalba. Toje literatūroje buvo daug mokslu
nepagrįstų dalykų (be abejo, ir dabar yra tokių
pseudomokslinių tezių literatūroje). Žmonės
naudoja daug visokiausios terminologijos,
nesuprasdami, kad tam tikrų dalykų matavimui
nėra įrangos.

Respondentas Nr. 5 Lietuvių kalba tokios literatūros galima sakyti

visai nėra.

Respondentas Nr. 6 Yra pakankamai. Jei ne literatūros, tai

tinklalaidžių ar video įrašų, juolab karantino
laikotarpis tapo „aukso kasyklomis“, kai
geriausi pasaulio atlikėjai turi laiko dalintis
informacija.

Respondentų teigimu, taisyklingo kvėpavimo ugdymo literatūros lietuvių kalba beveik nėra.
Įvairios tinklalaidės, meistriškumo kursų įrašai internete, taip pat knygos užsienio kalba tyrime
dalyvaujančių atlikėjų/pedagogų praktikoje turi didelę reikšmę ieškant tam tikrų problemų
sprendimo. Tyrime dalyvavusios ryškios operos pasaulio asmenybės ir pedagogai išskyrė
Aleksandros Strelnikovos kvėpavimo gimnastiką. Ši kvėpavimo metodika neretai vadinama
paradoksalia, nes po teisingai atliktos pratimų serijos juntamas oro trūkumas, o ne

30
„persikvėpavimas“ (hiperventiliacija). Taip yra dėl to, kad pratimus sudaro daug greitų kūno
judesių, kurių metu įkvepiama pratimo gale, kai krūtinės ląsta suspausta arba negali išsiplėsti.
Pati Aleksandra Strelnikova perėmė mankštos principus iš savo mamos, kuri buvo vokalo
pedagogė ir tik vėliau pastebėjo pratimų gydomąjį poveikį (kvėpavimo gimnastikos dėka
sustiprėja žmogaus imuninė sistema, mažėja stresas, atsikratoma antsvorio ir nikotininės
priklausomybės). Šiuo klausimu respondentų nuomonės sutampa – geros literatūros visada
galima rasti, tačiau reikia domėtis, būti atviriems žymių užsienio atlikėjų pasisakymams šia
tema.

10. Pučiamųjų instrumentų atlikėjams ir pedagogams: Kaip dažnai saviruošoje ar

pedagoginiame darbe naudojate vokalinius įvaizdžius tam tikram rezultatui pasiekti?
Kuo dainavimas yra artimas grojimui pučiamuoju instrumentu?

Respondentas Nr. 1 Pas dainininkus oras virpina stygas, o pas pūtikus

oras virpina lūpas ar liežuvėlių plokšteles, arba
oro pagalba pučiant į briauną išgaunamas fleitos
ir kitų instrumentų garsas. Gražu, kai
instrumentalistas groja lyg dainuotų.

Respondentas Nr. 2 Labai dažnai ir saviruošoje, ir pedagoginiame

darbe naudoju dainavimą. Visų pirma
dainavimas yra visa ko pradžia. Tik tada, kai
turime galvoje tekstą, mes galime jį išreikšti
instrumentu. Be galo dažnai, kai muzikantas
susiduria su sunkumais atlikti tam tikrą garsaeilį,
jis jo negali padainuoti, vadinasi – negirdi. O jei
negirdi – jis jo niekada švariai nepagros. Jei ir
pagros – tai bus atsitiktinumas. Grojimas
pučiamuoju instrumentu yra kaip dainavimas per
instrumentą. Todėl ir visada sakau – dainuoti
reikia ne šiaip, ne sau po nosimi, o lyg būtum
operos solistas, turi dainuoti didžiulei arenai ir
pasiekti patį tolimiausią klausytoją. Tada „galvos
smegenų centras“ pradeda mąstyti apie teisingą

31
 intonaciją, intervalus. Ne instrumentas turi
sustatyti teisingus intervalus paspaudus klavišus,
bet „galvos smegenų centras“. Jei „galvos
smegenų centras“ turės teisingą informaciją –
gali groti bet kaip derančiu instrumentu – turėsi
puikią intonaciją. Manau, kad valtornininkams,
trombonininkams dėl instrumentų intonacijos
sudėtingumo labai svarbu turėti labai gerai
išvystytą vidinę klausą, bet lygiai taip pat tai
svarbu ir visiems kitiems pučiamiesiems
instrumentalistams. Sutinku, kad kai kuriuos
instrumentus intonaciškai patogiau valdyti, nes
šie instrumentai patys iš savęs neturi didelių
intonacinių netobulumų. Ypač, jei tai geri
instrumentai. Bet tuo minėti instrumentalistai ir
apsigauna, taip neišmokdami valdyti instrumentų
intonaciškai tiksliai. Mūsų šalyje girdžiu
nemažai instrumentalistų, negirdinčių derančių
intervalų. Manau, dainavimas yra pats
lengviausias ir svarbiausias būdas išgirsti,
išmokti valdyti intervalus bei „nešti“ garsą
klausytojui. Turi groti lyg dainuotum, o dainuoti
– lyg grotum.

Respondentas Nr. 5 Įvaizdžius naudoju dažnai. Dainavimas visais

aspektais yra labai artimas grojimui pučiamuoju
instrumentu.

Respondentas Nr. 6 Kaip galima dažniau. Vokalas yra tai, ką mes

turime perteikti per instrumentą.

32
Klasikinio dainavimo atlikėjams ir pedagogams: Kaip dažnai saviruošoje ar pedagoginiame
darbe tam tikram rezultatui pasiekti naudojate įvaizdžius susijusius su grojimu
pučiamuoju instrumentu? Kuo dainavimas yra artimas grojimui pučiamuoju
instrumentu?

Respondentas Nr. 3 Dažniausiai siekdama, kad mokinys dainuotų

gražų legato, pasitelkiu įvaizdžius susijusius su
muzikos instrumentais. Pavyzdžiui, įsivaizduok,
kad šios melodijos lygumas artimas smuiko,
violončelės arba fleitos garsui. Kiekvienas
kūrinys reikalauja tam tikrų spalvų.

Respondentas Nr. 4 Tiesą pasakius, dažnai miniu klarnetą.

Pavyzdžiui: „Tu kaip ant rojalio padėtas puikus,
brangus klarnetas, bet neišgauni jokio garso, nes
reikia ne tuščiai spaudinėti klapanus, o pūsti“.

Tyrime dalyvavę pūtikai vokalinius įvaizdžius naudoja natūraliai muzikinės minties tėkmei
sužadinti („turi groti lyg dainuotum“). Dainavimas taip pat neatsiejamas nuo vidinės klausos,
intonacijos, garso estetikos ugdymo. Klasikinio dainavimo pedagogai grojimo pučiamuoju
instrumentu įvaizdžius pasitelkia siekdami atliekamam kūriniui suteikti subtilumo,
išraiškingesnių spalvų.

11. Kuo vokalinės žinios gali pasitarnauti pūtiko kvėpavimo ugdymui?

Respondentas Nr. 1 Žmogus pirmiausiai dainavo, todėl didžiausia

kvėpavimo ugdymo patirtis yra sukaupta būtent
šioje srityje. Šios žinios tikrai gali pasitarnauti
nelengvame pūtikų kvėpavimo ugdyme.

33
 Respondentas Nr. 2 Per pilno garso dainavimą pūtikas gali atverti garsą,
išmokti „nunešti“ garsą iki salės galo, valdyti frazės
dinamiką ir jos ilgį. Trumpai sakant – vokalas gali
pasitarnauti teisingam garso ir oro valdymui.

Respondentas Nr. 3 Ir dainininko, ir pūtiko kvėpavimas yra gilus. Ir

dainininkui, ir pūtikui svarbus gražus garsas. Taigi,
jie sutampa, kitaip ir negali būti.

Respondentas Nr. 4 Manau, šiuo klausimu mes pereiname į grynąją

muziką. Juk klasikinė muzika pagrįsta melodika,
kalbos melodika, liaudies dainos motyvais. Taigi
tas bendras dainingumo supratimas ir yra
naudingas visiems instrumentalistams. Mes
mokomės vieni iš kitų. Netgi didieji dirigentai,
pavyzdžiui Toscanini diriguodamas sau kažką
dainuodavo (tą galima išgirsti įrašuose).

Respondentas Nr. 5 Vokalinės žinios gali palengvinti mokymosi

procesą

Respondentas Nr. 6 Tai labai artima, vokalo ar pučiamųjų kvėpavimo

technikos yra tikrai tokios pačios aišku su garso
išgavimo niuansais.

Respondentų teigimu, vokalinės žinios iš esmės pereina į grynąją muziką ir yra neatsiejamos
nuo natūralaus garso išgavimo bei tam tikrų muzikinių niuansų. Taigi reziumuojant pateiktas
pūtikų ir operos solistų įžvalgas, galima pasitelkti šią žymaus vokiečio kompozitoriaus Georgo
Filipo Telemano mintį: „Kas groja muzikos instrumentu, turi būti pažįstamas su dainavimu“.

34
 Išvados

1. Pats svarbiausias biologinis procesas, be kurio neįsivaizduojama žmogaus gyvybė, yra

kvėpavimas. Šį procesą sudaro dvi fazės: įkvėpimo (deguonies patekimo iš aplinkos į
žmogaus organizmą) ir iškvėpimo (anglies dioksido šalinimo iš organizmo). Deguonies
įsisavinimas ir anglies dioksido šalinimas vyksta plaučiuose.
2. Kvėpavimas – reikšmingiausia pučiamuoju instrumentu grojančio muzikanto ugdymo
sritis, kurią palaipsniui stiprinant išsiugdomos visuotinai pripažintos muzikinės bei
techninės atlikėjo savybės.
3. Kvėpavimo grojant pučiamuoju instrumentu ugdymo pedagoginius iššūkius
supaprastinus galima būtų išskirti į dvi atskiras grupes: didaktinio ir psichologinio
pobūdžio problemas. Didaktinės problemos yra susijusios su konkrečių tikslų
realizavimu, o psichologinės – su motyvacija.
4. Empirinio tyrimo rezultatai atskleidė esmines atlikėjų kvėpavimo problemas ir pateikė
galimas jų sprendimo strategijas. Dažnos netaisyklingą kvėpavimą sąlygojančios ydos,
sutinkamos respondentų praktikoje, yra susijusios su kūno įsiveržimu, nepakankamai
giliu įkvėpimu ir intensyviu iškvėpimu, greito ir lėto oro srauto nevaldymu. Šioms ydos
įveikti naudojami įvairūs kvėpavimo pratimai (nuo paprasčiausių pratimų pasitelkiant
žmogaus vaizduotę ar kasdienius namų ūkio daiktus iki Aleksandros Strelnikovos
kvėpavimo gimnastikos), kvėpavimo treniruokliai (šiuo metu itin populiarūs pūtikų
tarpe) ir fizinis aktyvumas (sportas).
5. Į tyrimo imtį įtraukus žymius Lietuvos operos solistus, klasikinio dainavimo pedagogus
nustatyta, kad vokalinės žinios gali būti naudingos pūtikams, nes šiuo klausimu iš
esmės pereinama į grynąją muziką. Vokalinės žinios yra ypač naudingos natūraliai
muzikinės minties tėkmei – frazavimui patirti. Taip yra dėl to, kad vokalinė muzika yra
neatsiejama nuo kalbos melodikos, liaudies dainų motyvų. Dainingas muzikinis
mąstymas yra taip pat neatsiejamas nuo gražaus garso, natūralaus jo išgavimo.
6. Tyrimo dalyviai teigia, kad studijų metais įgijo naudingų žinių apie taisyklingo
kvėpavimo reikšmę kokybiškai atlikėjo sceninei raiškai, tačiau tolimesnėje jų
atlikėjiškoje bei pedagoginėje veikloje prieita išvada, kad vien studijų metu įgytų žinių
neužteko. Empirinio tyrimo metu išsiaiškinta, kad atlikėjas, o ypač pedagogas, nuolatos
susiduria su naujais iššūkiais, taigi norėdamas rasti geriausią būdą problemai išspręsti,

35
turi atnaujinti, papildyti turimas žinias. Naudingos literatūros, įvairių papildomų
priemonių paieška bei jų sėkmingas taikymas praktikoje veda žmogų į priekį.

36
 Literatūros sąrašas

1. Baixauli V. M., Negri M. Iliustruotas žinynas: anatomija, žmogus. Kaunas: Šviesa, 1999.

2. Bendroji psichologija: vadovėlis aukštųjų mokyklų pedagoginio profilio specialybės

studentams. A. Jacikevičius (sud. ir ats. red.) ir kt. Vilnius: Mokslas, 1986.

3. Brazauskas E. Grojimas pučiamaisiais muzikos instrumentais. Kaunas: Šviesa, 1986.

4. Breathing gym for the wind instrument players. Prieiga per internetą:
<https://www.youtube.com/watch?v=VisILLZkcWQ> [žiūrėta 2020-04-10].

5. Čiapas L. Gamos fleitai (I). Vilnius: Lietuvos konservatorija, 1990.

6. Dineika K. Judėjimas, kvėpavimas, psichofizinė treniruotė. Vilnius: Mokslas, 1984.

7. Kazakevičius R. Kvėpavimas. Žmogaus ir gyvūnų kvėpavimas. Visuotinė lietuvių

enciklopedija, 2007.

8. Kievišas J. Muzikinė pradinių klasių mokytojo specializacija. Muzikos kultūros situacija

Nepriklausomoje Lietuvoje: tarptautinės mokslinės praktinės konferencijos pranešimai.
Vilnius, 1996.

9. Kriukaitė A. Kvėpavimo technikos lavinimo metodų specifika, jų poveikis muzikavimo

kokybei. Šiauliai: Šiaulių universitetas, 2011.

10. Mastering breath control. Breathing exercises for Wind players. Prieiga per internetą:
<http://www.co-bw.com/Health%20PDF/Health_breathing_exercises_for_winds.pdf>
[žiūrėta 2020-04-10].

11. Murauskaitė R. Trijų talentingų brolių „kompasas“ – klarnetas. Diena.lt. 2020 m. sausio
23 d. Prieiga per internetą: <https://www.diena.lt/naujienos/vilnius/menas-ir-pramogos/triju-
talentingu-broliu-kompasas-klarnetas-949552> [žiūrėta 2020-04-28].

12. Paltanavičiūtė J. Muzikos mokykla: vaikams ar jų tėvams? Diena.lt, 2016 m. liepos 4 d.

Prieiga per internetą: <http://www.diena.lt/naujienos/lietuva/salies-pulsas/muzikos-mokykla-
vaikams-ar-ju-tevams-758609?psl=2> [žiūrėta 2020-04-10].

13. Playing Technique. Breathing and blowing properly. Prieiga per internetą:
<http://www.the-clarinets.net/english/clarinet-how-to-play.html> [žiūrėta 2020-04-10].

37
14. Psichologijos pagrindai: mokomoji knyga. A. Palujanskienė (sud. ir ats. red.) ir kt.
Akademija: Aleksandro Stulginskio universitetas, 2010.

15. Ryliškis S. Diafragma. Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2003.

16. Vitėnas T. Kūno kultūra ir muzikos rengimas. Vilnius: Lietuvos muzikos akademija, 2004.

17. Žmogaus anatomija. G.Česnys (sud. ir ats. red.) ir kt. Vilnius: Vilniaus Universiteto
leidykla, 2008.

38