Bestseleris*lz

Išvykau į pikniką sudirgusi, sugniuždyta,

pusiau pamišusi iš sielvarto ir baimės. Piknike taip
pat dalyvavo pulkininkas Bethamas, kurį jau
pažinojau iš anksčiau. Puikus žmogus,
džentelmenas, visiška priešingybė Erikui. Kaip
žaibas tvykstelėjo mintis, kad kitą dieną
pulkininkas anksti išvykstąs iš Indijos! Turi mane
pasiimti kartu! Pasiūliau pažaisti gūžynių - jau
prieš tai paprašiusi pulkininko susitikti sutartoje
vietoje. Atėjo, paprašiau prisiekti, kad manęs
neišduos, ir papasakojau apie savo padėtį.
V

Visą naktį slapsčiausi kalvose. Švintant

pulkininkas, lydimas Li Gungo, atvažiavo dengtu
vežimu, kurį prijungė prie savo karavano,
ketindamas jį palikti už perėjos. Pervažiavau,
paslėpta vežime, o už Chaiberų perėjos prasidėjo
nuostabiausias nuotykis...
 ERLIS
DERIS
BIGERSAS
UŽDANGA
PAKĖLUS

Romanas
upKnaoreya Versta iŠleidinio:
Bil85 Earl Derr Biggers
ZA KURTYNĄ
Warszawa, 1976

"Bestselerių" serija
pradėta leisti 1993 m.

O J. Grivačiauskas, vertėjas, 1994

ISBN9986-436-67-2 © A. Snarskis, dailininkės, 1994
 I
SKOTLEND JARDO ATSTOVAS
Bilas Rankinas nejudėdamas sėdėjo prie rašomosios mašinėlės ir
paniuręs svarstė, kaip pradėti. Staiga tamsus daiktas prašvilpė pro jo
alkūnę, tyliai stukteldaroas į rašomąjį stalą. Bilo Širdis Šoktelėjo iki pat
gerklės, jam užėmė kvapą.
O buvo tai tik Egbertas, įstaigos katinas. Jį turbūt slėgė vienatvė,
todėl nutarė truputį paišdykauti. Rankinas žvilgtelėjo į katiną su pasib­
jaurėjimu. Juokinga, kad suaugęs vyras išsigando kvailo katino. Tačiau
jeigu prieš valandą esi kalbėjęsis su žymiu žmogumi, o pokalbio tema
buvo nusikaltimai ir žudynės, tai nieko nuostabaus, kad tavo nervai įtemp­
ti.
Ištiesė ranką ir nuvijo Egbertą žemėn.
- Nešdinkis, - tarė. - Ką sau galvoji, taip mane gąsdindamas. Ne­
matai, kad esu užsiėmęs?
įsižeidęs katinas išdidžiai patraukė per kambarį, pilną stalų su ra­
šomosiomis mašinėlėmis ir tuščių clėžių. Rankinas lydėjo jį žvilgsniu,
kol katinas dingo koridoriuje. Buvo pusė šešių. Dešimčia aukštų žemiau
esanti gatvė buvo prisipildžiusi grįžtančių namo praeivių - o čia, “Gaub­
lio” redakcijos miesto skyriuje, vyravo tyla. Iš visų Šviestuvų su žaliais
gaubtais degė vien tik lempa virš Rankino mašinėlės, liedama pamėkliš­
ką Šviesą ant švaraus popieriaus lapo. Net prie sekretoriaus rašomojo
stalo nieko nebuvo. Salės gilumoje mažame bokse sėdėjo ‘"Gaublio”
miesto skyriaus redaktorius. Vienintelė žmogiška būtybė, išskyrus Kan­
kiną, nors - pasak jo jaunųjų pavaldinių - ne tokiajau žmogiška.
Rankinas grįžoprie savo interviu. Valandėlę sėdėjo paskendęs min­
tyse, o netrukus jo ilgi, liauni pirštai pradėjo kalenti mašinėle:
genialumo blykstelėjimai ir mokslo stebuklai, kurių pagalba
romanuose įmenamos kriminalinės mįslės, iŠ tikrųjų detektyvo darbe
neturi jokios reikšmės.
Tokią nuomonę išreiškė seras Friderikas Briusas, buvęs C. I. D.
(Skotlend Jardo Kriminalinių bylų tyrimo biuras) vadovas.
Seras Friderikas Briusas, kuris, keliaudamas aplink pasaulį, dviem
savaitėm apsistojo San Franciske, turbūt yra kompetentingiausią Šios
6 ______ _ ________________________________________________
srities asmenybė. Septyniolika metų diibo pavaduotoju komisaro, vado*
vaujančio garsiausiai pasaulyje nusikaltimų tyrimo organizacijai, ir nors
Šiuo metu pasitraukė iŠ aktyvios veiklos, nusikaltimais domisi taip pat
aktyviai kaip ir anksčiau.
Seras Friderikas - išvaizdus Vyriškis, geromis, pilkomis, humoro
kupinomis akimis. Tos akys vis dėlto retkarčiais {gauna kietą ir ryžtingą
iŠraiSką, keldamos baimę rašančiajam Šiuos žodžius. Jeigu mes būtume
nužudę senąjj kunigaikštj Fitherstounehaughą, kuris buvo rastas ant bran­
gaus persiško kilimo, nenorėtume, kad Šios bylos tyrimo imtųsi seras
Friderikas. Juk jis didis detektyvas, nes priklauso Skotų tipui, nežinan­
čiam, kas yra nesėkmė. Niekada nepameta net paties painiausio pėdsa­
ką
Skaičiau daug kriminalinių romanų, - pasakoja seras Friderikas. •
Be abejo, jie labai įdomūs, tačiau detektyvas nieko naujo iŠ jų negali
pasimokyti. Moksliniai tyrimai ne ką teprisideda prie nusikaltėlių de­
maskavimo, iSskyrus galbūt pirštų atspaudų tyrimą bei cheminės labo­
ratorijos kraujo dėmių kilmės nustatymą ir pan. Kriminalines mįsles ir
kitus panašius dalykus galima išnarplioti intelekto, kruopštaus darbo ir...
laimingo atsitiktinumo dėka. O kriminalinių romanų autorių taip mėgs­
tami sudėtingi šiuolaikiniai įrenginiai ir tyrimo būdai, mano nuomone,
gali tik šiek tiek padėti...”
Bilas Kankinas ūmai liovėsi rašęs ir atsitiesė ant nepatogios kėdės.
Sero Frideriko pažiūrose, kurias liejo popieriuje, skambėjo pažįstama
gaida • kažkur girdėjęs panašią nuomonę, ir visiškai neseniai. Panašų
požiūrį, tiesa, išreikštą ne gražia sero Frideriko anglų kalba, o visiškai
kitu stiliumi... Ak, taip, žinoma! Šyptelėjo, mintyse atkurdamas išvaiz­
dą putlaus žmogučio, iŠ kurio Stevardo viešbučio vestibiulyje prieš tris
dienas ėmė interviu.
Reporteris atsistojo, užsirūkė papirosą ir ėmė vaikštinėti po kam­
barį,. garsiai šnekučiuodamasis: “O taip, žinoma! Mums nė į galvą nea­
tėjo. Tokia puiki tema dideliam straipsniui! Tiesiog krinta į akis, o aš
elgiuosi kaip aklas, visiškai kaip aklas. Pradedu, atrodo, atbukti”. Sune­
rimęs žvilgtelėjo į laikrodį, užgesino nebaigtą rūkyti papirosą ir vėl atsi­
sėdo prie mašinėlės. Baigė sakinį, kurio viduryje buvo sustojęs, ir rašė
toliau:
“Paklausiau sero Frideriko, kokius žinomus detektyvinius pasieki­
mus laiko didžiausiais.
- Negaliu į tai atsakyti, nes atsitiktinumas daug ką lemia šioje sri­
-------------------- -------------------------------------------------------------------- 7
tyje, - sumurmėjo jis. - Kaip jau sakiau, daugelis kriminalinių bombų
išnarpliojamos sunkaus darbo, intelekto bei laimingo atsitiktinumo dė­
ka, ir su liūdesiu tvirtinu, kad iŠ šių trijų sudedamųjų dalių paprastai
didžiausią svorį turi laimė. Bet sistemingas, atkaklus darbas taip pat daž­
nai duoda teigiamus rezultatus. Taip, pavyzdžiui, didelė ištvermė pa­
dėjo įminti garsiąją Kripeno mįslę. Pirmasis ženklas, kad šioje byloje
kažkas negerai, buvo žinia, kad miuziklo kasininkė...”
Bilas Rankinas rašė labai greitai, nes norėjo kuo greičiau baigti.
Tai, ką rašė, jam buvo praradę reikšmę - mintyse sukosi žymiai įdomes­
ni dalykai. Pirštai lakstė klavišais; retkarčiais stabteldavo, tik norėda­
mas užmesti akį į laikrodį.
Pagaliau ištraukė lapą iŠmašinėlės, surinko prirašytus popierius ir
nuskubėjo į skyrių redaktoriaus boksą. Šis ką tik buvo pasikalbėjęs su
vyriausiuoju spaustuvės rinkėju, tad droždamas žydrą pieštuką, nepa­
tenkintas žvilgtelėjo į Bilą.
- Kas čia? - paklausė skyriaus redaktorius, kai Bilas padėjo ant ra­
šomojo stalo interviu.
- Interviu su seru Frideriku Briusu, - priminė Bilas.
- O! Vis dėlto pagavai? «
- Visi jį pagavome. Kambarys buvo prisikimšęs reporterių.
- Kur tai vyko?
- Privačiame Bario Kirko bute. Kirkas, būdamas Londone, susipa­
žino sujo sūnumi. Aplaksčiau visus viešbučius, maniau, kad iš nuovar­
gio pakratysiu kojas.
- Tai tik rodo tavo kvailumą, - murmtelėjo redaktorius. - Juk joks
anglas neapsistos viešbutyje, jeigu gali pasinaudoti kieno nors butu ir
nemokamai pagyventi. Juk ganėtinai turėjai interviu su įvairiais britų
veikėjais, kad pagaliau tą suprastum.
- Šis interviu yra bereikšmis, - atsakė Rankinas. - Bet man šovė
galvon kito puikaus straipsnio idėja. Tai bus sensacija! Jeigu tik pasi­
seks įpainioti serą Frideriką. Pabandysiu nueiti pasjį dar kartą ir šniukš-
tinėsiu, ką būtų galima padaryti.
- Idėja? - suraukė antakius redaktorius. - Jeigu savo literatūrinėje
veikloje užtiksi tikrai ką nors įdomaus, pranešk man, gerai? Aš iŠkailio
neriuosi, norėdamas padaryti tikrai neeilinį laikraštį, o iš jūsų, savo re­
porterių negaunu nieko, išskyrus prašmatnias esė. {tariu, kad jūs visi
puoselėjate viltį pakliūti į tokį literatūrinį mėnraštį kaip “Atlantik Mount-
li”.
8
- Mano idėja yra pirmarūšė, - ėmė protestuoti Rankinas. - Na, turiu
lėkti!
- Valandėlę, dar valandėlę! Žinoma, esu tik redaktorius ir nenorė­
čiau kištis į tavo planus...
Rankinas nusijuokė. Kadangi buvo gabus žurnalistas, tad redakci­
joje turėjo tam tikrų privilegijų.
- Labai atsiprašau, pone radaktoriau, tačiau iŠtikrųjų dabar neturiu
laiko aiškintis. Kas nors kitas gali mane aplenkti. Šiandienąten taip pat
buvo ir Glisonas iš “Heraldo”, be abejo ir jį sudomino ta pati mintis.
Tad, jei leistumėte...
Redaktorius trūktelėjo pečiais.
- Gerai, eik! Dumk į Kirko namus. Tik žiūrėk, kad šis staigus ener­
gijos priepuolis per anksti neatslūgtų. Na, ir neužsibūk.
- Skubėsiu, pone redaktoriau, - patikino reporteris. - Šiaip ar taip,
norėčiau dar suspėti papietauti...
- O aš nevalgau niekada, - burbtelėjojo žavingasis darbdavys.
Bilas Rankinas spėriu žingsniuperkirto redakcijos salę. Jo kolegos
reporteriai kaip tik dabar pradėjo grįžti iš priešpietinių žygių, ir patalpa
ėmėpilgėti. Priepat durųjuodasis katinas Egbertas perėjo Rankinui sker­
sai kelią, žengdamas išdidžiai, prakilniai, su ypatingū orumu.
Atsidūręs gatvėje, reporteris akimirką neryžtingai stabtelėjo. Iki
Kirko buto buvo netoli, lengvai galėjo jį pasiekti pėsčiomis. Bet gali,
pavyzdžiui, paaiškėti, kad seras Friderikas kaip tik persirengia pietums.
Garsusis anglas, būdamas nepriekaištingų manierų neabejotinai teikia
didelę reikšmę tamtitului ir neleis, kad kažkoks uždusęs reporteris jam
sutrukdytų. Ne, Rankinas privalo stoti sero Frideriko akivaizdon anks­
čiau, nei šis sieks savo juodųjų perlų sąsagų. Mostelėjo pravažiuojan­
čiamtaksi.
Sustojus taksi prie kelkraščio, iš minios išniro raudonskruostis vai­
kinukas, vienas iš jaunesniųjų “Gaublio” reporterių, ir, žemai nusilen­
kęs, atidarė taksi dureles.
-1Karališkąją operą, mano gerasis žmogau, - šūktelėjo. - Ojei tau
pasiseks puškelyje aplenkti kunigaikščio automobilį, gausi auksinį su­
vereną.
Rankinas pastūmė pokštininką šalin.
- Netrukdyk vyresniems, mielas vaikine, - tarė ir pridūrė, kreipda­
masis į vairuotoją: - Kalifornijos gatvė, Kirkų pastatas.
Taksi pasuko į Marketo pusę, pasistumdė tarp mašinų, kol paga­
---------------------------------------------------------------------------------------- 9
liau išvažiavo į Montgomerio gatvę. Po valandėlės atsidūrė San Fran-
cisko finansiniame rajone, kuriame kaip ir kiekvieną vakarą viešpatavo
tyla ir ramybė. Didžiuliai trestų, investicinių bendrovių ir bankų pasta­
tai temstančio dangaus fone atrodė iškilmingai ir solidžiai. Dideli bron­
ziniai vartai daugiausia jau buvo uždarinėti. Rankinas nužvelgė užrašą
paauksuotomis raidėmis: “Jokohamos bankas”, kitame lange - “Šancha­
jaus prekybinė kompanija”. Neįmanoma neprisiminti Rytų šiame mies­
te, tapusiamejų vartais. Pagaliau automobilis sustojo priešais dvidešim­
ties aukštų administracinį pastatą, ir Rankinas išlipo.
Kirkų pastato architektūra buvo puiki, suprojektuota su prašmat­
niu skoniu, būdingu tai giminei jau nuo tų laikų, kai senasis Dansonas
Kirkas susikrovė savo milijonus ir galėjo daryti, kas jam patiko. Dabar
šis pastatas buvo itin branginamas jaunojo Bario Kirko, kurisViengun-
giškai gyveno puikioje viloje, įrengtoje ant pastato. Erdvus vestibiulis
spindėjo skaisčiu baltumu, gražios merginos, aptamaujačios liftą, vilkė­
jo elegantiškomis uniformomis, liftininkas mechanikas atrodė kaip pa­
radinio laivyno admirolas. Šią valandą karštligiška kamšatis, vyraujanti
paprastai dieną, jau buvo pasibaigusi, ir valytojos, pamaldžiai klūpoda-
mos, šveitė marmurines grindis. Vienas liftas dar veikė, ir į jį įžengė
Rankinas.
- Į patį viršų, - pasakė liftininkui.
Išlipo dvidešimtajame aukšte. Siauri laiptai vedė į Bario Kirko apar­
tamentus, ir reporteris nuskubėjojais aukštyn, šokdamas iŠkarto per du
laiptelius. Stabtelėjo priešais masyvias, impozantiškas duris ir paspau­
dė skambutį. Duris atidarė ir prieš akis išdygo Paradisas, anglas, Kirko
kamerdineris, su vyskupo orumu užtverdamas kelią.
- Hm... grįžau, - sumurmėjo uždusęs Rankinas.
- Matau, pone, - atkirto kamerdineris. Sniego baltumo karčiai iš
tikrųjų jį darė panašų į vyskupą. Jo tone sunku buvo pajusti nuoširdu­
mą. Prieš kelias valandas turėjo įsileisti visą būrį reporterių, tačiau tai
padarė labai nenoriai.
- Turiu tuojau pat pasimatyti su seru Frideriku. Arjis dar yra?
- Seras Friderikas šiuo metu yra kontoroje, aukštu žemiau. Atrodo,
labai užimtas, tačiau pabandysiu pranešti apie jus.
- Ak ne, prašomnesivarginti, - skubiai tarė Rankinas.
Greitai bėgdamas žemyn į dvidešimtąjį aukštą, pastebėjo duris, ant
kurių matinio stiklo buvo Kirko pavardė ir vardas. Pasuko priejų, durys
staiga atsivėrė, ir išėjojauna moteris.
10 ---------------------------------------------------------------------------------------
Rankinas stabtelėjo. Ypatingai graži jauna moteris - tai matei net
prieblandoje. Viena iŠtų blondinių, kokiomis taip žavisi vyrai, apsiren­
gusi elegantiška žalio džerso suknele. Gal ne per daug aukšta, bet...
Kas gi čia? Jaunoji moteris verkė. Tyliai, paslapčia, bet neabejoti­
nai verkė. Tai buvo ne tik liūdesio ašaros, o • kiek Rankinas galėjo įž­
velgti - ir pykčio ar nevilties. Metusi į reporterį nustebusį žvilgsnį, sku­
biai perėjo per holą ir dingo už durų, ant kurių matei užrašą “Kalkutos
importo kontora, S. A.”.
Bilas Rankinas įėjo į Kirko ofisą. Perėjo laukiamąjį ir, pamatęs pra­
viras duris, ryžtingu žingsniu patraukė linkjų. Antrame kambaryje, prie
didelio rašomojo stalo, sėdėjo seras Friderikas Briusas, buvęs C. I. D.
šefas. Išgirdęs žingsnius, greitai pasisuko į duris. Jo pilkos akys žvelgė
grėsmingai ir rūsčiai.
- Aa, - tarė, - tai jūs.
- Prašomatleisti, sere Friderikai, kad vėljus trukdau, - pradėjo Ran­
kinas, • bet, hm... gal leistumėte atsisėsti?
- Žinoma.
Garsusis detektyvas iš lėto rankiojo nuo rašomojo stalo kažkokius
popierius.
- Taigi, noriu kalbėti apie... - Rankinas pajuto, kad drąsa jį aplei­
džia. Kažkoks vidinis balsas šnabždėjo, kad tai jau nėra tas mandagus,
malonus džentelmenas, iŠkurio prieš kelias valandas ėmė interviu vir­
šuje. Tai nėra svečias, besilankantis San Franciske, o seras Friderikas
Briusas iŠ Skotlend Jardo, nepalaužiamas, šaltas ir keliantis grėsmę. •
Kalbėsiu atvirai, - neryžtingai bambėjo reporteris, - kad šovė man gal­
von viena idėja.
- Iš tikrųjų? - plieninės akys vėrė kiaurai.
- Sieju tai su tuo, ką kalbėjote šiandien po pietų. Sujūsų nuomone
apie mokslinių išradimų, naudojamų aiškinant nusikaltėlius, vertę, kad
priešingai, negu laimingas atsitiktinumas ir atkaklus darbas... - Ranki­
nas valandėlei nutilo. Sunku buvo baigti sakinį. - Kai pradėjau tvarkyti
interviu, prisiminiau, kad keistomis aplinkybėmis girdėjau panašią nuo­
monę vos prieš porą dienų.
- Tikrai? Neturiujokių pretenzijų į originalumą, - atšovė seras Fri­
derikas, sužerdamas popierius į stalčių.
- Bet atėjau ne dėl to, kad ką nors kaltinčiau, - šyptelėjo Rankinas,
pamažu atgaudamas įprastą laisvumą ir humorojausmą. - Normaliomis
aplinkybėmis tai nebūtų nieko ypatingo. Opanašią nuomonę girdėjau iŠ
------------------------------------------------------------------------------- Il
gana neįprasto žmogaus lūpų. Tai kuklus žmogus, dirbantis toje pačioje
sferoje kaip ir jūs. Detektyvas, kuris priėjo tokių pat išvadų, būdamas
labai toli nuo Skotlend Jardo. Tatai teigė seržantas Čarlis Čanas iŠ Ho­
nolulu policijos.
Seras Friderikas kilstelėjo vešlius antakius.
• Tikrai? Vadinasi, turiu paploti seržanto Čano išminčiai, kas jis
bebūtų.
• Čanas Havajuose labai išgarsėjo kaip detektyvas. Taip susiklostė,
kad, grįždamas į namus, pakeliui šiuo metu vieši San Franoiske. Atvyko
į kontinentą kažkokiu iŠ pažiūros paprastu reikalu, kuris vėliau pasirodė
labai komplikuotas. Rodos, garbingai susidorojo su savo užduotimis. IŠ
pirmo Žvilgsnio nedaro per daug imponuojančio įspūdžio, bet..
• Il to, ką sakote, darau išvadą, jogtai kinietis... - nutraukėRankiną
soras Friderikas.
• Taip.
Garsusis detektyvas linktelėjo galva.
• Kodėl gi ne? Kiniečiai gali būti puikūs detektyvai. Žinote tą po­
sakį, tapusį priežodžiu, • rytietiška kantrybė.
• Būtent, • patvirtino Bilas Rankinas.« čanas pasižymi kantrybe.
Be to, yra nepapnstai kuklus.
Seras Friderikas papurtė galvą.
• Kuklumas ne per daug vertingas koziris. Pasitikėjimas savimi,
gilus tikėjimas savimi • veikiau tatai padeda. Tad seržantas čanas yra
kuklus?
• Taip. “Nuopolis mažiausiai skausmingas tam, kąs skraido žemai“,
• taip sako jis. O seržantas Čanas skraido taip žemai, kad beveik glosto
gėlytes.
Seras Friderikas atsistojo ir priėjo prie lango. Pažvelgė žemyn į
sužėlusią gatvę, lyg kažkas ant temstančio miesto būtų sviedęs saują
žvaigždžių. Valandėlę patylėjęs, atsisuko į reporterį.
• Detektyvas, kupinas kuklumo, • tarė su pašaipia šypsena, - šiaip
ar taip, tai kažkas naujo. Labai norėčiau susipažinti su seržantu Čanu.
Bilas Rankinas atsikvėpė lengviau. Sumanymas galų gale pasirodė
neįtikėtinai paprastas.
• Kaip tik dėl to ir atėjau, • tarė pagyvėjęs. -Norėčiau surengti jūsų
susitikimą su Čarliu Čanu, išgirsti pasikeitimą nuomonėmis apio jūsų
metodus ir patyrimą. Na, tokį tikrai atvirą pokalbį. Norėčiau jūsų pak­
lausti, ar negalėtumėte suteikti šios didelės garbės ir rytoj papusryčiauti
su ponu Čanu ir manimi?
12 _________________________________________________________
Buvęs C.' I. D. šefas padvejojo.
• Labai dėkoju, bet tara tikra prasme esu priklausomas nuo pono
Kirko. Žinau, kad rytoj vakare čia rengiami pietūs ir, jei neklystu, taip
pat buvo užsiminta ir apie pusryčius. Nors ir labai norėčiau iŠ karto pri­
imti jūsų kvietimą, tačiau turėčiau susisiekti su Kirkti.
- Tad paieškokime jo. Kur jis dabar galėtų būti? - Rankino balsas
įgavo dalykinį toną.
- Tikriausiai viršuje, savo bute.
Seras Friderikas pasisuko, užtrenkė didelio seifo, įrengto kabineto
sienoje, duris, vikriai pasuko rankenėlės galvutę.
- Padarėte tai taip įgudusiai ir apsukriai, sere Friderikai, kaip ame­
rikietis biznierius, - šyptelėjo Rankinas.
Detektyvas palingavo galva.
- Ponas Kirkas buvo toks malonus ir atidavė mano žinion šį kabi­
netą visam laikui, kol čia viešėsiu.
- Ak, tai jūsų apsilankymas nėra vien kelionė savo malonumui, -
tarė Rankinas paskubomis.
Pilkos akys vėl įgavo kietą išraišką.
• Taip, žinoma, tai kelionė vien tik savo malonumui. Tačiau su ja
sieju ir tam tikrus absoliučiai asmeninio pobūdžio dalykus. Šiuo metu
prisiminimus.
- Ak taip, • lyg atsiprašydamas atsakė reporteris.
Durys atsidarė, ir įėjo valytoja. Seras Friderikas kreipėsi į ją.
- Labas vakaras. Prašom neliesti popierių nei ant stalo, nei stal­
čiuose, gerai? ,
- Gerai, pone, - atsakė valytoja.
• Na, viskas sutvarkyta. O dabar, pone, hm..., atsiprašau... pamir­
šau...
- Rankinas, sere Friderikai.
- Taip, žinoma. Kaimyniniame kambaryje yra laiptai, vedantys tie­
siai į viršų. Jeigu norėtumėte eiti su manimi...
Jie įėjo į trečią, paskutinįjį kambarį. Rankinas žengė paskui aukš­
tąjį anglą. Laiptai vedė į tamsų koridorių, esantį kitame aukšte. Atidaręs
artimiausias duris, seras Friderikas pamatė besąs erdviame salone, įreng­
tame viloje ant dangoraižio stogo. Kambaryje šiuo metu buvo tiktai Pa-
radisas, kuris pasitiko reporterį su šalta ir paniekinančia mina. Baris Kir­
kas, kaip paaiškėjo, rengėsi pietums ir kamerdineris nenoriai nuėjo pra­
nešti apie netikėtą žurnalisto vizitą.
---------------------------------------------------------------------------------------- 13
Kirkas pasirodė tuojau pat, be švarko, o parištos baltos varliukės
galai dar kyšojo iš po apykaklės. Tai buvo patrauklus, grakštus vyriškis,
arti trisdešimties, kurio gyvenimo būdą lėmė gyvenimiška patirtis. Jis
buvo jau lankęsis tolimiausiuose pasaulio kampeliuose, stengdamasis
atrasti kažką tokio, ką didžiuliai Kirkų pinigai dar galėtų įsigyti • taigi,
gyvenimejam jau nieko negalėjo būti netikėto.
- Ak taip, tai ponas Rankinas iŠ “Gaublio”, - ištarė mandagiai. -
Kuo galiu pasitarnauti?
Paradisas paskubom žengė prie savo darbdavio, norėdamas pat­
varkyti varlytę, o Bilas Rankinas, stovėdamas užjo nugaros, išdėstė sa­
vo reikalą. Kirkas linktelėjo galva.
• Puikus sumanymas, • pratarė, - turiu daugybę bičiulių Honolulu
ir esu girdėjęs apie Čarlį Čaną. Labai norėčiau susipažinti sujuo asme­
niškai.
- Būčiau neapsakomai laimingas, jeigu jūs sutiktumėte prisijungti
prie mūsų draugijos, - pasakė reporteris.
- Jokiu būdu. Geriaujūs būkite mano svečiai.
• Tačiau sumanymas drauge papietauti priklauso man, - atsakė kiek
sutrikęs Rankinas.
Kirkas padarė nerūpestingą gestą, būdingą panašiomis aplinkybė­
mis turtingiems žmonėms.
•- Mano brangūs ponai, rytdienai jau užsakiau pusryčius. Kažkoks
tipas iŠapskrities prokuratūros parašė man laišką. Domisi kriminologija
ir trokšta susipažinti su seru Frideriku. Kaipjau aiškinau serui Frideri­
ka šio prašymo negaliu ignoruoti. Šiais laikais niekada negali žinoti,
kada tokios pažinties prokuratūroje gali prireikti..
• Ar tai prokuroro padėjėjas?
- Taip. Kažkoks subjektas, kurio pavardė Morou. D.V.Morou. Gal
pažįstate jį?
• Taip, žinoma. - Rankinas linktelėjo galva.
- Dalykas toks: turime susitikti su tuo jaunikaičiu rytoj pirmą va­
landą restorane “Senasis Frensis”. Mūsų pokalbio tema bus nusikalti­
mai. Esu tikras, kad jūsų bičiulį iŠ Honolulu tatai irgi domina. Reiktų,
kad pakviestumėt poną Čaną ir prisijungtumėt prie mūsų būrelio.
- Labai dėkoju, - atsakė Rankinas. - IŠtiesų esate nepaprastai malo­
nus. Tikrai ateisime. Tad daugiaujūsų nebetrukdysiu.
Paradisas paslaugiai jį palydėjo. Laiptų aikštelėje Rankinas susi­
dūrė su Glisonu, savo varžovu iš “Heraldo” ir linksmai prunkštelėjo.
14
• Grįžk, ii kur atėjai, - tarė. - Pavėlavai. Man pirmam ii mintis šovė
i galvą.
■ Kokia mintis? • paklausė Glisonas, nuduodamas nieko dėtą.
- Suruoiti sero Frideriko susitikimą su čarliu Čanu. Autorinės tei­
sės priklauso man.
Nuliūdęs Glisonas apsisuko ir kartu su Rankinu nuėjo prie lifto.
Jiems bestovint ir laukiant lifto, ii Kalkutos importo kanceliarijos išėjo
jaunoji moteris žalia suknele ir prisijungė prie jų. Kartu nusileido že­
myn. Ataros Jau buvo nudžiūvusios, laimei, be jokių pėdsakų. Rankines
pastebėjo, kad nepažįstamoji yra žydrų akių, nuostabiai jai tinkančių.
Glisonas taip pat susidomėjo ja.
Kai jie atsidūrė gatvėje, pirmasis pralneko Glisonas.
- ši mintis atėjo pietų metu, • tarė jis niūriai.
• Al pirmiausiai galvoju apie tarnybinius reikalus, • atkirto Ranki­
nis. - Ar baigei pietauti?
• Deja, baigiau. Ką gi, linkiu, kad padarytum ii to didelę sensaciją
• straipsnj, kuris turėtų (eiti j istoriją.
- Ačiū tau, seni!
• Ir linkiu, kad negalėtum paskelbti nė žodžio!
Glisonas paskubomis nuėjo, o Rankines net nesistengė jam atsa­
kyti. Stebėjo merginą su žalia suknele, kol ji dingo Kalifornijos gatvėse
tirltėjanfiiose sutemose. Kodėl ji iiėjusi ii sero Frideriko Briuso kabine­
to, koridoriuje verkė? Ką jai pasakė seras Friderikas? Rankinu pagal­
vojo, kad rytoj galėtų paklausti sero Frideriko, ir ironiškai nusijuokė,
įsivaizdavo, kas atsitiktų, jeigu jis arba kas nors kitu pabandytų kilti
nosį į asmeninius sero Frideriko Briuso reikalus.
 Il

KAS NUTIKO EVAI DURAND?

Kitos dienos pirmą valandą seras Friderikas Briusas vaikštinėjo po
restorano “Senasis Frensis” holą, valdingas ir impozantiškas, su pilku
tvido kostiumu. Sujuo buvo Baris Kirkas, taip pat nepriekaištingai apsi­
rengęs. Jis stebėjojudrią minią su ironiška ir atlaidžiaveido išraiška, kaip
ir derajaunam, nerūpestingai nusiteikusiamžmogui, turinčiamdaug lais­
vo laiko. Kirkas pasikišo lazdelę po pažastimi ir išsiėmė iš kišenės voką.
- Šiandien rytiniu paštu gavau iŠ pono D.V.Morou laišką, - tarė. -
Labai man dėkoja už pakvietimą ir praneša, kad pažinsiu jį iš žalios
skrybėlės. Ko gero,jis bus su žalia, fetrine skrybėle. Jeigu būčiau apskri­
ties prokuroropadėjėjas, niekadaniekopanašaus neužsidėčiau ant galvos.
Seras Friderikas nieko neatsakė, stebėjo greitai priejų artėjantį Bi­
lą Rankiną. Šalia reporterio nuostabiai lengvu žingsniu mynė neišvaiz­
dus, žemaūgis vyriškis, labai rimta rubuiliška veido išraiška.
- Atvykome, - tarė Rankinas. - Sere Friderikai, ar leisite pristatyti
jums seržantą Čaną iš Honolulu policijos?
Čarlis Čanas susilenkė trilinkas.
- Tiesiog neįtikėtina garbė, - tarė. - Esu laimingas, galėdamas pasi­
šildyti jūsų šlovės spinduliuose. Tigras teikėsi nusižeminti ligi musės.
Šiek tiek nustebęs anglas paglostė ūsus ir šyptelėjo, žvelgdamas iš
savo ūgio aukštybių į Havajų detektyvą. Būdamas puikus žmonių žino­
vas, iŠkarto pastebėjo juodose neramiose akyse kažką neįprasto, ir tai
prikaustė jo dėmesį V

- Labai džiaugiuosi, susipažinęs sujumis, seržante Canai, - pasakė,

- atrodo, esame panašios nuomonės apie tam tikrus dalykus. Turėtume
lengvai suprasti vienas kitą.
Rankinas pristatė Čaną Kirkui, kuris smagiai pasisveikino su ma­
žuoju kiniečiu.
- Labai malonu, kad priėmėte mano kvietimą, - pasakė.
- Net ketvertas arklių nebūtų sugebėję nutraukti manęs priešinga
kryptimi, - patikino Čanas.
Kirkas žvilgtelėjo į laikrodį.
- Trūksta tiktai pono D. V. Morou, - pratarė. - Laišku šiandien jis
16 ---------------------------------------------------------------------------------------
pranešė, kad ateis pro įėjimą iš Posto gatvės. Jei, ponai, leisite, einu
užmesiu akį, ar dar jo nėra.
Pasuko prie durų, vedančių į Posto gatvę. Netoli įėjimo, ant akso­
minės kušetės, sėdėjo nepaprasto grožio moteris. Aplinkui nebuvo dau­
giauvietos, tad Kirkas, susidomėjęs pažvelgė įjaunąją damą ir, prisėdęs
šalia, paklausė:
- Ar galima, ponia?
• Labai prašom, - atsakė jos išvaizdai deramu balsu.
Sėdėjo tylėdami. Netrukus Kirkas pajutojos žvilgsnį. Žvilgtelėjo į
ją ir pamatė, kad moteris šypsosi.
- Visuomet žmonės įsigudrina vėluoti, - pradėjo pokalbį.
-Tiesa.
• Ir dažniausiai be priežasties. Paprasčiausiai dėl nerūpestingumo.
Niekas manęs taip neerzina.
- Esu absoliučiai tokios pat nuomonės, • atsakė ji.
Vėl valandėlė tylos. Jaunoji moteris tebesišypsojo.
- Vargsti, kad pakviestum visai nepažįstamą žmogų, - tęsė Kirkas,
- ojis net nesistengia būti punktualus.
- Žinoma, tai bjauru, - sutiko kaimynė. - Visiškai sujumis sutinku
ir užjaučiu... pone Kirkai.
- O! Ponia mane pažįstate? - pažvelgė į ją nustebęs.
Ji linktelėjo galva.
- Man jus parodė viename labdaringame vakarėlyje, - paaiškino
moteris.
- Deja, - atsiduso Kirkas, - tokios labdaros man niekas nepadarė,
nes neparodė manjūsų. - Jis žvilgtelėjo į laikrodį.
- Tas asmuo, kurio jūs laukiate... - pradėjojaunoji moteris.
- Tai teisininkas, - atsakė Kirkas. - Nekenčiu teisininkų. Visada
pasakys žmogui tai, ko šis gal net nenorėtų žinoti.
- Taip, esate teisus.
- Kapstosi visą laiką svetimuose rūpesčiuose. Koks siaubingas gy­
venimas!
Vėl įsivyravo tyla.
- Sakote, kad asmeniškai nepažįstate to teisininko?
Tą akimirką projuos praėjojaunuolis, gana nerūpestingai apsiren­
gęs.
- Tad kaip jūs jį pažinsite?
- įsivaizduokite, parašė man, kad pažinsiu jį iŠ žalios skrybėlės!
Kodėl, pavyzdžiui, ne iš rožės už ausies?
--------------------------------------------------------------------------------------- 17
- IŠžalios skrybėlės... -jaunosios moteriškės šypsena tapo dar pla­
tesnė. Daili, pagalvojo Kirkas. Staiga iš nuostabos išplėtė akis.
- O, didis Dieve! - sušuko, -jūs gi su žalia skrybėle!
- IŠtikrųjų.
- Turbūt nesakysite, kad...
- Taip, žinoma. Aš ir esu tas teisininkas. Ojūs jų nekenčiat... Kaip
gaila!
- Tačiau man net nesisapnavo...
- D.V.Morou, - pasakė ji, - Mano vardas Džeinė.
- Oaš galvojau, kadtai Džimas, - šūktelėjo Kirkas. - Prašomatleisti!
- Jeigubūtumėt žinojęs, niekuomet nebūtumėt manęs kvietęs, ar ne?
- Kaip tik priešingai! Nekviesčiau nieko kito. Tad eime. Hole lau­
kia minia ekspertų kriminalistų, kurie tik ir svajoja sujumis susipažinti.
Juodu atsistojo ir skubiai nuėjo koridoriumi.
- Jūs taip pat domitės kriminologija? - paklausė Kirkas.
- Tarp kitko, - šyptelėjo mergina.
- Turėsiu ir aš pradėti domėtis, - sumurmėjo Kirkas.
Jis pastebėjo, kad vyriškiai žvilgčioja į jo draugę. Jos gyvos, tam­
sios akys žvelgė įdėmiai, panašiai kaip Čano akys. Iš karto nujautei mo­
ters energingumą ir dalykiškumą, tačiau, nepaisant to, ji buvo žavinga
ir labai moteriška.
Kirkas pristatėją nustebusiam serui Friderikui, paskui Čarliui Ča-
nui. Mažasis kinietis žemai nusilenkė, tačiaujo veidas net nevirptelėjo.
- Ši akimirka man pilna žavesio, - paskelbė jis.
Kirkas kreipėsi į Rankiną.
- Jūs juk žinojote, kas yra D.V.Morou, - pareiškė kaltinamu tonu.
- Norėjau, kad pats tatai išsiaiškintumėte. Juk gyvenime taip mažai
būna mielų netikėtumų.
- Niekada nieko mielesnio nėra man nutikę, - atsakė Kirkas.
Visi nuėjo prie užsakyto staliuko, esančio nuošaliame salės kampe.
Kai susėdo, jaunoji moteris kreipėsi į šeimininką.
- Džiaugiuosi, matydamajus, ir, žinoma, serą Frideriką. Žinau, kaip
neturite laisvo laiko.
- Laiminga man buvo ta akimirka, - pasakė linktelėjęs anglas, - kai
nusprendžiau, kad turiu rasti laiko D.V.Morou. Daug girdėjau apie mo­
terų emancipaciją.
- Ir, žinoma, tamnepritariate, - pridūrė teisininkė.
- Ne, priešingai, sveikinu!
18 ---------------------------------------------------------------------------------------
- Oponas Čanas? Esu įsitikinusi, kad ponas Čanas nepagirs manęs
už tokią profesiją.
Čanas pažvelgė įją nieko nesakančiomis akimis.
- Ar gali dramblys nesižavėti drugeliu? - paklausė. - Ir kamtai ga­
lėtų rūpėti?
- Atsakymas labai neaiškus, - nusijuokė mergina. - Jūs netrukus
grįšite į Honolulu, tiesa?
Kiniečio veidas sušvito nuoširdžiu džiaugsmu.
- Rytoj popietužkopsiu į “Maujo” denį. Kartu trauksime į Havajus.
- Matau, kad labai skubate namo, - pasakė panelė Morou.
• Net ir labiausiai spindinčios akys kartais būna aklos, - atsakė Ča­
nas. • Bet, kalbant apiejus, tai vis dėlto nėra teisybė. Prieš tris savaites
atvykauį kontinentą, trokšdamas kuo maloniausiai paatostogauti. Tačiau
vos tik spėjau apsiprasti, tuoj atsirado darbo. Panašiai kaip laiškanešys
laisvalaikiu lengvabūdiškai išsiruošiau į ilgą, varginantį pasivaikščioji­
mą. Laimei, pasivaikščiojimas jau baigėsi, ir sunekantriai plakančia šir­
dimi galvoju apie sugrįžimą į savo namuką Punchboulo aukštumoje.
- Suprantu, kąjaučiate, - pasakė panelė Morou.
- Nuolankiai prašau atleisti, kad drįstu pareikšti šią pastabą, tačiau
manau, kad jūs ne visai mane suprantate. Abejoju, ar galima man pri­
durti, bet noriu pasakyti, kad yra tam tikra priežastis, kuri nepaprastai
traukia mane namo. Netrukus turiu tapti laimingu tėvu.
- Pirmą kartą? - paklausė Kirkas.
- Ne, vienuoliktą, - atsakė Čanas.
- Tuometjums tai ne naujiena, - pastebėjo Rankinas.
- Tai vienintelis dalykas, kuris niekada nepraranda žavesio, - atkir­
to Čanas. - Pats įsitikinsite. Tačiau čia ne vieta kalbėti apie mano kuk­
lius reikalus. Susirinkome pagerbti žymaus svečio, - pridūrė, žiūrėda­
mas į serą Frideriką.
Bilas Rankinas prisiminė savo straipsnį.
• Nutariau surengti jūsų susitikimą, kai sužinojau, kad esate labai
artimų pažiūrų. Seras Friderikas taip pat ne itin gerbia mokslą, su kurio
pagalba atskleidžiami nusikaltimai.
- Tuo įsitikinau asmenine patirtimi, - patvirtino seras Friderikas.
- Man didelis džiaugsmas, - prašvito Čanas, - kad galingas sero
Frideriko protas žengia tuo pačiu taku kaip ir mano vargšė galvelė. Tie
visi įmantrūs moksliniai metodai yra geri knygose, bet žymiai rečiau
praverčiagyvenime. Patyrimas mane išmokė kuo giliau skverbtis į žmo­
--------------------------------------------------------------------------------------- 19
gaus psichiką, į žmonių aistras. Nes būtent jos visada slepiasi už kiek­
vieno nusikaltimo, ar ne? Neapykanta, godumas, kerštas, būtinybė už­
čiaupti burną. Todėl reikia nepaliaujamai studijuoti žmogaus prigimtį.
• Labai teisingai, - sutiko seras Friderikas. • Psichologinis faktorius,
štai kas yra svarbiausia. Niekuomet nesijaučiu dėkingas techniniams išra­
dimams. Tarkime, diktofonas: Skotlend Jarde jį ištiko visiška nesėkmė.
Seru Friderikas kurį laiką postringavo šia tema, kol pagaliau krei­
pėsi j Čaną:
- O kokius jūs naudojate metodus? Girdėjau, kad pasiekėte daug
laimėjimų.
Čanas trūktelėjo pečiais.
• Laimė, tai visuomet tik laimingu aplinkybių sutapimu.
- Esate perdaug kuklus, • įsiterpė Rankines. • Todėl toli nenueisite.
- Svarbu tai, • atsakė Čanu, • kur trokštu nueiti.
• Turbūt uate ambicingu Žmogus? • paklausė panelė Morou.
čanas kreipėsi į ją rimtu veidu.
• Paprastu valgis, Įvarus vanduo ir sulenkta alkūnė po galva, vie*
toj pagalvės • štai amžinu mano šalies laimės apibrėžimas. K u yra am*
bieija? Vėžys, graužiantis baltojo žmogaus širdį, atimantis džiaugsmą ir
puitenkinimą. Ar jis galėtų graužti taip pat ir baltosios moters širdį?
Tikiuosi, kad taip nėra.
Panelė Morou nuleido akis.
• Nuogąstauju, kad esu tik primityvios Rytų filosofijos auka, • tęsė.
• Ku yra žmogus? Didelės grandinės viena maža grandis, jungianti praeitį
su ateitimi. Nė akimirką nepamirštu, kad esu tik grandis. Paprasčiausia
grandis, jungianti mano protėvius, kurių kaulai ilsisi tolimuose kalvų
šlaituose, su dešimčia, o dabar gal jau vienuolika mano vaikų Punch*
boulo namelyje.
• Tai tikėjimu, kuris, be abejo, gali įkvėpti vilties, • pabrėžė Kirku.
• Taigi, laukdamu pabaigos, atlieku man skirtą pareigą. Žengiu
keliais, kurie atsiveria prieš mane.
Čanas kreipėsi į serą Frideriką.
- Mane domina tam tikra problema. Skaičiau, kad Skotlend Jardo
detektyvai paprastai eina tik vieno įkalčio pėdsakais. Vadinamojo pa­
grindinio įkalčio.
Seras Frideriku sutikdamas linktelėjo galva.
- Taip paprastai elgiamės. Jei ištinka nesėkmė, kritikai peikia bū­
tent šį metodą. Pavyzdžiui, tvirtina, kad kaip tik dėl užsispyrimo, su
20 ---------------------------------------------------------------------------------------
kokiu žengėme vienu, pagrindiniu pėdsaku, mums ligi šiol nepavyko
nutraukti paslapties skraistės, gaubiančios Ė1o aikštės nusikaltimą.
Visi susidomėję sukluso. Rankino akys sublizgo. Pagaliau prasi-
deda tai, ko jis laukė.
• Nuogąstauju, kad niekas iŠ mūsų negirdėjo apie šį nusikaltimą,
sere Friderikai, - pasakėjis.
• Aš pats daug duočiau, kad niekada apiejį daugiau nebegirdėčiau,
• atsakė anglas. - Tai buvo pirma rimta byla, su kuria susidūriau prieš
šešiolika metų, imdamas vadovauti tyrimo biurui. Su liūdesiu prisipa­
žįstu, kad ligi šiol nepavyko manjos išnarplioti.
Seras baigė valgyti salotas ir pastūmė lėkštę.
- Jei jau pasakiau tiek, tai priklauso pasakyti viską. Taigi, Hilaris
Galtas buvo firmos “Penokas ir Galtas, teisiniai patarėjai” vyresnysis
kompanionas. Jų įstaiga buvo Holbome prie Ė1oaikštės. Ši firma tvarkė
jau kelių kartų vien tik tamtikros rūšies reikalus. Kai tik angliškosios
aukštuomenės nariai turėdavo asmeninių rūpesčių, kreipdavosi įjų biu­
rą patarimo, todėl ponas Hilaris Galtas panašiai kaip ir jo uošvis Peno­
kas, miręs prieš dvidešimt metų, žinojo nepalyginamai daugiau roman­
tiškų paslapčių, negu kokios nors kitos Londono teisinės firmos atsto­
vas. Jam buvo žinomi paslaptingi kiekvieno Europos avantiūristo dar­
beliai, taip pat ne vieną savo klientą yra ištraukęs iŠšantažistų nagų. Ši
firma didžiuojasi dar ir tuo, kad neužsiima protokolais ir aprašais.
Padavėjas atnešė desertą, ir po trumpos pertraukėlės seras Frideri-
kas vėl tęsė pasakojimą.
• Prieš šešiolika metų vieną ūkanotą sausio vakarą naktinis sargas
įdjo į asmeninį pono Hilario Galto kabinetą. Kabinetas tuo laiku jau
turėjo būti tuščias. Degė dujinis šviestuvas, langai buvo sandariai užda­
ryti ir užkabinti, niekur nė ženklo kokios nors netvarkos. O ant grindų
gulėjo Hilaris Galtas su kulka galvoje.
Egzistavo tik vienas įkaltis, ir visas Skotlend Jardas suko galvas
dėl jo daugelį mėnesių. Hilaris Galtas visuomet būdavo nepriekaištin­
gai apsirengęs ir niekada tos taisyklės nelaužydavo. Tą vakarąjo apda­
ras buvo taip pat be priekaištų - tik su viena stulbinančia išimtimi. Pui­
kiai išblizginti pono Galto batai, nuauti nuo kojų, stovėjo ant apversto
popieriais stalo, o ant mirusiojo kojų buvo užmautos aksominės kamba­
rinės kurpaitės, papuoštos keistu raštu.
Būtent tai atrodė pagrindinis įkaltis, ir Skotlend Jardas pradėjo ener­
gingą tyrimą. Nutarėme, kad kurpaitės yra gautos iš kinų ambasados,
---------------------------------------------------------------------------------------- 21
esančios prie Portlendo aikštės. Ponas Galtas sykį padarė kinų ambasa­
doriui smulkią paslaugą, o šį ankstų nužudymo dienos rytą atsiuntė jas,
tas kurpaites, dovanų. Galtas rodęsjas darbuotojams, o vėliau, susuktos
į popierių, jos gulėjusios šalia pono Galto skrybėlės ir lazdos. Tiek tesu­
gebėjome nustatyti.
Šešiolika metu laužiau galvą dėl tų kurpaičių. Kamponas Hilaris
Galtas nusiavė batus, įsispyrė į kurpaites, lyg būtų ruošęsis kažkokiam
neįprastam nuotykiui? Iki šios dienos nežinau. Tų kurpaičių mįslė lig
šiol neduoda man ramybės. Atsistatydindamas iŠSkotlend Jardo, iŠmū­
sų “Juodojo muziejaus” pasiėmiaujas kaip savo pirmosios bylos atmi­
nimą - liūdną pralaimėjimo ženklą. Su malonumu parodyčiau tas kur­
paites, panele Morou.
- {domu, - pasakė mergina.
- Tačiau erzina, - niūriai ją pataisė seras Friderikas.
Bilas Rankinas žvilgtelėjo į Čarlį Čaną.
- O ką jūs pasakytumėte apie tai, seržante? - paklausė.
Čanas, markstydamas siauras akis, svarstė.
• Jeigu būtų galima paklausti, - tarė jis, - ar jūs, sere Friderikai,
turite įprotį įsivaizduoti save nusikaltėlio vietoje?
- Puikus metodas, - atsakė anglas, - jeigu tik sugebama juo pasi­
naudoti. Jūs turite galvoje...
- Žmogžudys, kuris padarė nusikaltimą, - labai išmintingas žmo­
gus. - Jis žino, kad Skotlend Jardas turi idėją fiks dėl pagrindinio įkal­
čio. Tuo ir remiasi. Sumaniai pateikia tokį pagrindinį įkaltį, kuris neturi
jokios reikšmės ir niekur neveda.
Seras Friderikas įdėmiai nužvelgė kinietį.
- Puikus aiškinimas, - pabrėžė. Ojūsų požiūriu, turi dar vieną dide­
lį privalumą: visiškai išeliminuojajūsų tėvynainius iš Kinų ambasados.
- Gal net padaro kažką daugiau, - pridūrė Baris Kirkas. Seras Fri­
derikas susimąstęs valgė desertą. Valandėlę visi tylėjo. TačiauRankinui
rūpėjo kuo daugiau surinkti medžiagos.
- Nepaprastai įdomi byla, sere Friderikai, - pasakėjis. - Turėtumėte
žinoti daug panašių istorijų. Tokių, kurios Skotlend Jardui baigėsi sėk­
mingai...
- Šimtus, - prisipažino detektyvas. - Bet niekas po tiek metų manęs
nedomina taip, kaip Ė1o aikštės nusikaltimas. Tarp kitko, žmogžudystės
manęs taip nedomina, kaip kiti tam tikros rūšies nusikaltimai. Žmogžu­
dystės sukelia nepaprastą, bet praeinantį susidomėjimą, išskyrus tokias
2 2 _________________________________________________________
bylas kaip minėtoji, ir greitai pamirštamos, bet egzistuoja kitos rūšies
mįslės, kurios mane traukia labiausiai.
• Būtent? • paklausė Rankinas, o visi kiti sužiuro į serą Frideriką su
ypatingu susidomėjimu.
■ Dingusių asmenų bylos. *atsakė seras Friderikas. - Kažkas staiga
dingsta ir niekad nebesurandamas. Hilaris Geltas, kuris buvo rastas ne*
gyvas, tai, žinoma, didelė mįslė. Bet čia yra kažkas, ko galima nusitver­
ti, paliesti kad ir lavoną ant grindų. O jei tas pats žmogus būtų išnykęs
tos nakties migloje, nepalikdamas nė pėdsako, tai jau būtų kita istorija.
Daugelį metų mane domina dingimo mįslės, • tąsė detektyvas. •
Dažnai tiriu jas, net jeigu nepriklauso mano veiklos sričiai. Daugeliu
atveju sprendimai būna visiškai paprasti ir banalūs, tačiau nuo to susi*
domėjimas Mokiomis bylomis, kurios ir toliau lieka mįslingomis, nesu­
mažėjo. Tarp tokių neišspręstų yra viena, dėl kurios ligi liol nenustoju
sukti galvos. Dažnai atsibundu naktį ir klausiu savęs: kas nutiko Evai
Durand?
• Evai Durand? • paklausė susijaudinę Rankinas.
• Tokia tos moters pavardė. Atvirai kalbant, neturėjau nieko bend­
ro su lia byla. Tatai atsitiko ne mano apskrityje, dargi labai toli nuo jos.
Bet ii pat pradžių sekiau {vykius su nepaprastu susidomėjimu. Be to,
yra ir kiti asmenys, kurie negali Šito pamiršti. Prie# iįvažiuodamas ii
Anglijos, ilsikirpau ii vieno angliiko periodinio laitoalSio trumpą ži­
nutę iia tema. Net Šiąją turiu.
Detektyvas iiėmė ii piniginės popieriaus lapuką.
- Gal norėtumėte, ponia, paskaityti garsiai? • kreipėsi į panelę Mo-
rou.
Jaunoji teisininkė paėmė iikaipą ir pradėjo skaityti Žemu, melo­
dingu balsu:
"Vieną vakarą, prie! penkiolika metų prie Peševaro, ant kalvos,
susirinko linksma anglų ir indų draugija pasigėrėti mėnulio patekėjimu
vir$ šio pasienio miesto. Čia buvo ir kapitonas Erikas Durandas su žmo­
na, kurie buvo ką tik atvykę iŠ tėvynės. Eva Durand buvo jauna, graži, iŠ
geros šeimos • pono Maneringo iŠ Devonširo namų. Prieš grįžtant į Pele-
varą, kažkas pasiūlė pažaisti gūžynių. Šis žaidimas nebaigtas • ligi Šiol
Eva Durand vis dar ieškoma. Laikui bėgant, visa Indija įsijungė į paieškas.
Buvo išvaikščiotos džiunglės ir turgūs, sargyba apstatytas miestas ir bu­
kų giraite. Garsioji slaptoji anglų policija prasiskverbė į indų nusikaltė­
lių pasaulį, į kurį baltieji negali patekti. Prabėgus penkeriems metams.
---------------------------------------------------------------------------------------- 23
Evos Durand vyras pasitraukė iš kariuomenės ir dabar vienišas gyvena
Anglijoje. O Eva Durand tapo legenda, baisia pasaka, kurią indų auklės
seka nepaklusniems vaikams kaip nepaprastą istoriją apie dvasias”.
Jaunoji moteris baigė skaityti ir plačiai išplėstomis akimis įsistebei­
lijo į serą Frideriką. Įsivyravo įtempta tyla.
Bilas Rankinas neištvėręs prabilo.
• Nieko sau gužynės, • pasakė jis.
- Ar galite, ponai, stebėtis, kad Evos Durand dingimas lygiai kaip
kambarinės Hilario Galto kurpaitės, neduoda ramybės jau penkiolika
metų? Moteris garsėjusi savo grožiu, buvo beveik vaikas - tuomet tetu­
rėjo vos aštuoniolika metų. Šviesiaplaukis, žydraakis, bejėgis kūdikis,
dingęs tų pavojingų kalvų sutemose. Kur dingo? Kasjai nutiko? Ar nu­
žudyta? Kas nutiko Evai Durand?
- Norėčiau tai žinoti, - tyliai atsiliepė Baris Kirkas.
- Iš šios žinutės matome, kad visa Indija dalyvavo paieškose. Buvo
renkama informacija telegrafu ir per specialius pasiuntinius. Sielvartau­
jantis, palūžęs Evos Durand vyras gavo atostogų ir, rizikuodamas savo
gyvybe, skersai išilgai išvaikščiojo tas laukines vietoves. Slaptoji poli­
cija padarė viską, kas buvo jos galioje. Tačiau net menkiausia žinutė
nepasiekė Peševaro. Priminė tai adatos šieno kupetoje ieškojimą, ir, lai­
kui bėgant, žmonės liovėsi domėtis šia istorija. Išskyrus nedaugelį, visi
ją pamiršo.
Kai pasitraukiau iŠ Skotlend Jardo ir nutariau apkeliauti pasaulį,
mano kelionės trasoje, žinoma, atsirado ir Indija. Nors dėl to reikėjo
nukrypti nuo maršruto, nutariau aplankyti Peševarą. Prieš išvažiuoda­
mas nuvykau į Devonširą pasišnekėti su Evos Durand dėde, seru Džor­
džu Maneringu. Vargšas buvo prieš laiką pasenęs. Suteikė man visą in­
formaciją, kokią teturėjo, nors ji buvo nepaprastai skurdi. Žadėjau, kad
atvykęs į Indiją, pabandysiu pradėti paieškas iŠnaujo.
• Ir, žinoma, taip padarėte? - paklausė Rankinas.
- Bandžiau, bet, mielasis vaikine, ar kada nors esate buvęs Peševa-
re? Kai ten nusigavau - sumanymo beviltiškumas mane pritrenkė - kaip
pasakytų ponas Čanas - su nežabota jėga. Šį miestą vadina Rytų Pary­
žiumi, ir iš tikrųjųjo purvinose gatvėse knibždėte knibžda įvairių įvai­
riausių rytų genčių atstovų. Tai ne miestas, o tikras balaganas, jo žmo­
nės judriausi pasaulyje. Britų įgula, laikinai ten įsikūrusi, dažnai keičia­
ma, ir man nepavyko rasti beveik nieko, kas ten būtų buvęs Evos Du­
rand paslaptingo dingimo metu.
24 ---------------------------------------------------------------------------------------
Kaip sakiau, Peševaras man sukėlė siaubą. Čia galėjo bet kas nu­
tikti. Nedoras demoralizuotas miestas, kuriame egzistuoja visos nuodė­
mės, kpkias tik gali sukelti opiumas, hašišas, pavydas, intrigos - tai muš­
tynės, žudynės, staigios mirtys, azartiniai lošimai, keisčiausi iškrypi­
mai, siaubingi keršto pavyzdžiai. Irkas gali suprasti, koks velnias apsė­
da žmogų tam tikroje geografinėje platumoje? Vaikštinėdamas Bajažo
gatve, veltui stengiausi išpainioti Evos Durand dingimo paslaptį. Kaip
buvo galima atvežti į tokį miestą šią moterį: pavyzdingai išauklėtą, jau­
ną, nepatyrusią?
- Ir nieko nesužinojote? - paklausė Kirkas.
- Ko buvo galima tikėtis? - atsakė seras Friderikas, įmesdamas į
kavą gabalėlį cukraus. - Juk jau penkiolika metų prabėgo nuo to laiko,
kai toji grupė žmonių grįžo po iškylos į mažos įgulos buveinę, vesda­
miesi pabalnotą Evos Durand ponį. Openkiolika metų - tai nepermato­
ma uždanga.
Bilas Rankinas vėl kreipėsi į Čaną.
- Kąjūs apie tai manote, seržante? - paklausė jis.
Čarlis Čanas prieš prabildamas ilgai mąstė.
- Peševaro miestas išsidriekęs netoli Chaiberų perėjos, vedančios į
laukines Afganistano sritis.
- Taip, - seras Friderikas linktelėjo galva. - Bet kiekviena šios perė­
jos pėda dieną ir naktį anglų karinių dalinių yra saugoma, ir jokiam eu­
ropiečiui be specialaus leidimo negalima ja pravažiuoti. Ne, Eva Du­
randjokiu būdu negalėjo palikti Indijos per Chaiberų perėją. Tai neįti­
kėtina. Ojeigu net taip būtų atsitikę, nebūtų išgyvenusi nė dienos tarp
laukinių genčių, įsikūrusių pasienio aukštumose.
Čanas įdėmiai stebėjo Skotlend Jardo detektyvą.
- Nieko nuostabaus, - pagaliau atsiliepė, - kad šis atsitikimas jus
domina. Kalbant apie mano kuklų asmenį, turiu pasakyti, kad ir aš taip
pat trokštu pakelti uždangą, apie kurią teikėtės užsiminti.
- Tai jau mūsų profesijos prajceikimas, seržante, - atsakė seras Fri­
derikas. - Nors pasiektume nesuskaičiuojamai daug laimėjimų, vis tiek
liekauždangos, kurias bet kokia kaina trokštame kilstelėti. Tačiaumums
niekad nepavyksta.
Baris Kirkas apmokėjo sąskaitą, ir visi pakilo nuo stalo. Hole, at­
sisveikinę vieni su kitais iš karto pasidalijo į dvi grupes. Rankinas, Kir­
kas ir panelė Morou nuėjo prie durų, kur reporteris paskubomis padėko­
jo ir greitai išbėgo į gatvę.
---------------------------------------------------------------------------------------- 25
- Susitikimas buvo nuostabus, -pasakė panelė Morou. - Kuo paaiš­
kinti, kad visi anglai nepaprastai įdomūs?
- Taip manote? - trūktelėjopečiais Kirkas. - Taijūs man paaiškinkite,
nes, kaip pastebėjau, jūs, moterys, visuomet paklūstate anglų žavesiui.
- Ar aš žinau? Jie turi savyje kažką tokio... sukuria kažkokią speci­
finę atmosferą. Nėra provincialūs.kaip, pvyzdžiui, mūsų klubo “Rotry”
nariai, kurie visą laiką tik ir šnekėtų apie filtrus ir siurblius. Susidarė
įspūdis, kad kartu su Frideriku esame tolimoje kelionėje. Londonas ir
Peševaras... Galėčiaujo klausytis ištisas valandas. Bet atsiprašau... turiu
jau bėgti...
- Prašyčiauvalandėlę luktelėti. Galėtumėte padaryti man vieną pas­
laugą.
- Po to, ką jūs man suteikėte, įvykdysiu viską, ko pareikalausite, -
atkirto mergina šypsodamasi.
- Puiku. Tas kinietis Čanas man padarė džentelmeno įspūdį, jis at­
rodo esąs nępaprastai įdomus. Pamaniau, kad labai tiktų draugijai, kuri
rinksis pas mane per pietus. Labai norėčiaujį pakviesti, bet tai sumaišys
tvarką prie stalo. Reikalinga dar viena moteris. Kąjūs apie tai manote?
Ar senasis Blekstounas išleistųjus šį vakarą?
- Manau, kad taip.
- Svečių bus nedaug. Mano senelė ir keletas asmenų, kuriuos prašė
pakviesti seras Friderikas. O kadangi anglai jus taip domina, pridursiu,
kad bus pulkininkas Džonas Bethamas, garsusis keliautojas po Aziją.
Parodys keletą filmų, susuktų Tibete.
- Ak, tai puiku! Mačiau spaudoje Bethamo nuotrauką.
- Žinau, žinau... Visos moterys paprasčiausiai iš proto eina dėl pul­
kininko. Net vargšė senelė nori finansuoti jo artimiausią ekspediciją į
Gobi dykumą. Tad ateisite? Pusę aštuonių.
- Labai norėčiau, bet ar nebus tai įžūlu? Po to, ką sakėte apie teisi­
ninkus...
- IŠ tiesų! Pasielgiau lengvabūdiškai ir turiu tatai ištaisyti, todėl
prašau duoti man tokį šansą. Žinote, kur gyvenu?
Panelė Morou nusijuokė.
- Labai ačiū. Tikrai ateisiu. Iki pasimatymo šį vakarą.
Tuo metu seras Friderikas Briusas pasivedė Čarlį Čaną prie hole
esančios kušetės.
- Labai norėjau su jumis susipažinti, pone seržante, dėl daugelio
priežasčių, - tarė jis. - Prašompasakyti, ar gerai orientuojatės San Fran-
cisko kinų kvartale?
26 ---------------------------------------------------------------------------------------
- Taip, šiek tiek, - tafė Čarlis Čanas. - Mano giminaitis Chan Ki
Limas ten labai gerbiamas. Jis gyvena Vaverlio aikštėje.
- Gal girdėjote apie vifcną kinietį, kažkokį Li Gungą?
- Ten neabejotinai gyvena daug kiniečių tokia pavarde. Bet asme­
niškai nepažįstu to, kurį minėjote.
Šis Žmogus vieši pas savo gimines Džeksono gatvėje. Galėtumė­
te padaryti man didžiulę paslaugą, pone seržante. ‘
- Mano atmintyje ji skambėtų nuostabiausiu akordu, - tarė Čanas.
• Li Gungas turi tam tikrų žinių, kurios man yra be galo svarbios.
Stengiausi susisiekti sujuo asmeniškai, bet, deja, nesėkmingai.
• Man šis tas pradeda aiškėti...
- Gal galėtumėte susipažinti sujuo... įgyti jo pasitikėjimą...
• Nuolankiai prašom atleisti, bet be svarbios priežasties savo gen­
tainių nešnipinėju.
- Šiuo atveju priežastys yra labai svarbios. - Tik beprotis galėtų
tuo abejoti. Tačiau tai pareikalautų nemaža laiko. Mano kuklus asmeni­
niai reikalai neturijums, irvisiškai teisingai,jokios reikšmės, todėl neatk­
reipėte dėmesio į mano planus. Rytoj po pietų išvykstu namo.
• Ogal galėtumėte dar savaitę pasilikti? Pasistengčiau, kad tai jums
labai apsimokėtų.
• Dabar man apsimoka eiti vieninteliu takeliu, vedančiu prie mano
namo Punchboulo aukštumoje.
- Norėjau pasakyti, kad atsilyginsiu...
- Prašomman dar kartą atleisti, tačiauturiuatsisakyti, - atsakė Čanas.
Tuo metu priejų priėjo Kirkas.
- Norėčiaujūsų paprašyti, - kreipėsi jis į kinietį.
Čanas stengėsi neparodyti nerimo, ir taijampavyko. Širdyje svarstė,
kas dabar bus.
- Jūsų paslaugoms, - tarėjis. - Esate mano šeimininkas.
- Prieš valandėlę šiamvakarui pakviečiau panelę Morou, ir mums
dar trūksta vieno vyriškio. Ar nenorėtumėte ateiti?
- Jūsų prašymas daro man garbės, ir tik nedėkingasis galėtų atsisa­
kyti. Tačiau ir taip jau esujūsų skolininkas. Nuogąstauju, kad įsiparei­
gojimų perteklius gali man sudaryti sunkumų.
- Nemanau. Tad laukiu jūsų pusę aštuonių.
- Puiku, - pasakė seras Friderikas. - Tuomet galėsime dar grįžti prie
to reikalo, pone seržante. Visai nemanau, kad mano prašymas suteiktų
kamnors garbės, bet gal man pasiseks jus įtikinti.
--------------------------------------------------------------------------------------- 27
• Kiniečiai • keista tauta, - pratarė Čanas, • jeigu sako “ne”, tai
reiSkia “pe”. O jeigu sako “taip”, tai būna susaistyti to žodžio visam
laikui. Dėl pietų sakau “taip” su dideliu malonumu.
- Vadinasi, tvarka, - tarė Baris Kirkas.
- O kur mūsų reporteris? - paklausė seras Friderikas.
- Nuėjo, nes labai skubinosi, - paaiškino Kitkas. Tikriausiai nori
kuo greičiau parašyti reportažą.
• Kokį reportažą? • paklausė staiga apstulbęs anglas.
• Argi neaiSku? Reportažą apie Šiandieninius pusryčius. Jūsų susi­
tikimo su Čarliu Čanu aprašymą.
Didžiojo detektyvo veide atsispindėjo siaubas.
• O Dieve! Norite pasakyti, kadjis visa tai atiduos spaudai?
• Žinoma. Maniau, kadjūs-tai žinote.
- Deja, visai nesuprantu amerikietiškų papročių. Maniau, kad tai
paprasčiausias draugiškas susitikimas. Net į galvą neatėjo...
- Tai reikštų, kadjūs nenorėtumėte, jog tai pasirodytų spaudoje? •
paklausė nustebęs Baris Kirkas.
Seras Friderikas greitai kreipėsi į Čarlį Čaną.
•Iki pasimatymo, pone seržante. IŠtikrųjų man buvo labai malonu.
I1dpasimatymo šį vakarą.
Paskubomis paspaudė Čanui ranką ir nutempė paskui save apstui-
busį Kirką. Išėjus į gatvę, mostelėjo taksi.
• Kokiam leidiniui atstovauja šis nenaudėlis? • paklausė.
- “Gaubliui”, - atsakė Kirkas.
- J “Gaublio” redakciją, tik greitai! - metė seras Friderikas vairuo­
tojui.
Jie susėdo į automobilį, ir kurį laiką važiavo tylėdami.
- Esate tikriausiai susidomėjęs... - pagaliau nutraukė tylą seras Fn-
derikas.
- Tai turbūt suprantama, • šyptelėjo Kirkas.
- Žinau, kad galiu pasitikėti jūsų santūrumu, mielasis vaikine. Pus­
ryčiaujant papasakojau tik nedidelę dalį Evos Durand istorijos, bet net
ir tai negali pasirodyti spaudoje. Šiaip ar taip, tik ne čia ir ne dabar...
• Dieve mano, norite pasakyti...
- Noriu pasakyti, kad po ilgų paieškų jau esu beveik prie tikslo.
Eva Durand nebuvo nužudyta Indijoje. Pabėgo. Ir žinau, kodėl. Net nu­
manau, kaip. tai padarė. Be to...
• Kaip? - šūktelėjo įaudrintas Kirkas.
- Be to, nieko daugiau šiuo metu negaliu pasakyti.
28 _______ __________________________________________________
Seras Friderikas nutilo ir nebeprabilo, kol taksi nesustojo priešais
“Gaublio” redakciją.
Vietinės kronikos redaktoriaus bokse Bilas Rankinas kažką gyvai
pasakojo savo šefui.
- Tai bus didelė sensacija, - kaip tik tardamas šiuos žodžius, pajuto
ant peties geležinius pirštus. Pasisuko ir priešais save išvydo serą Fride-
riką Briusą.
- Ooo... Bet gi... ei!.. - išstenėjo.
• Įvyko nedidelis nesusipratimas, - tarė detektyvas. i
- Leiskite man paaiškinti, • įsikišo Baris Kirkas.
Paspaudė redaktoriui ranką ir pristatėjam serą Frideriką, kuris vos
linktelėjo galva, nepaleisdamas reporterio peties iŠgeležinio gniaužto.
- Pone Rankinai, - pasakė Kirkas, - viskas fatališkai susiklosto, bet
nėra kitos išeities. Seras Friderikas nesiorientuoja amerikietiškos spau­
dos įpročiuose ir neįsivaizdavo, kad šiandien pusryčių metu jūs rinkote
medžiagą reportažui. Manė, kad tai buvo grynai draugiškas susitikimas.
Todėl atėjome prašyti jūsų, kad nepublikuotumėte nieko, kas buvo kal­
bėta per pusryčius.
Rankino veide atsispindėjo didelis nusivylimas.
- Nespausdinti? Ooo...
- Kreipiamės į jus abu, - Kirkas atsisuko į redaktorių.
• Savo atsakymą turiu susieti su priežastimis, kokias, ponai man
pateiksite, - atsakė redaktorius.
- Anglijoje tos priežastys tikrai yra gerbtinos, - tarė seras Frideri­
kas. - Kadangi kalbama apie amerikietiškus papročius, juose pakanka­
mai r.ssiorientuoju. Šiaip ar taip, galiu tvirtinti, kad, jeigujūs paskelbsi­
te nors dalį mūsų pokalbio, tatai gali itin apsunkinti pasiekti teisingumą.
Redaktorius linktelėjo.
- Gerai. Bejūsų leidimo nieko nepublikuosiu, • pasakė jis.
• Dėkoju. - Detektyvas su palengvėjimu atsiduso ir paleido Ranki­
no petį. - Tuomet nebėra mums ką čia veikti.
Apsisuko ir išėjo. Kirkas taip pat padėkojo žurnalistui ir nuskubė­
jo paskui serą Frideriką.
- Tai bent nesėkmė! - sušuko Rankinas, bejėgiškai krisdamas į fotelį.
Seras Friderikas greitai perėjo redakcijos kambarį. Katinui leidžia­
ma žiūrėti į karalių, todėl Egbertas susidomėjęs stebėjo buvusį C. I. D.
Šefą. Prie durų anglas stabtelėjo. Turėjo pasirinkti - sustoti arba susidur­
ti su Egbertu, kuris kaip juodas šešėlis perkirto jam kelią.
 29

m
PADEBESIŲ VILOJE
Baris Kirkas išėjo pro balkono duris, vedančias iŠsalono į minia­
tiūrinį sodelį, puošiantį rezidenciją padebesiuose. Šį sodelį Baris vadi­
no “paradiniu kiemeliu”. Priėjo prie baliustrados ir valandėlę stovėjo,
džiugindamas akis vaizdu, kokio tikriausiai neteikėjoks kitas kiemelis.
Dvidešimčia aukštų žemiau pynėsi didžiulio miesto šviesos ir šešėliai;
tolumoje, uoste, iŠlėto lyg pavargę jonvabaliai slinko baržų švieselės.
Ryškios, didelės žvaigždės švietė, rodos, čia pat virš Kirko galvos.
Tuo metu išgirdo bokšto varpo perspėjančius dūžius ir suprato, kad nuo
vandenyno kyla migla. Kol ateis vidurnaktis, migla kamuoliais apgaubs
pakibusį būstą, atkirsdamajį nuo likusio pasaulio tankiu neperpučiamu
šydu. Kirkas mėgo miglą. Prisotinta tolimų sodų kvapais ir sūriu okea­
no alsavimu, ji buvo lygjo gimtojo miesto vizitinė kortelė.
Grįžo į vidų, sandariai uždarydamas paskui save balkono duris.
Valandėlę žvilgsniu klaidžiojo po saloną. Geras skonis ir prabanga teikė
butui itin malonų vaizdą. Didelė, minkšta sofa, patogūs foteliai, keletas
lempų, skleidžiančių šiltą, auksinę šviesą, židinyje - gyvai traškanti ug­
nis. Nors ir smarkiai vėjas trankytųsi į langus, čia visuomet viešpatauja
rami ir giedra nuotaika.
Nuėjo į valgomąjį. Paradisas kaip tik degiojo žvakes ant didelio
stalo. Gėlės, sniego baltumo staltiesė, senovinis sidabras, visa tai kūrė
gražią aplinką, žadančią prašmatnius pietus. Kirkas peržiūrėjo dešimt
kortelių su svečių pavardėmis ir šyptelėjo.
- Atrodo, viskas gerai, - pasakė jis, - beje, taip ir turi būti. šiandien
bus mano senelė, ojuk žinome, kąji mano apie vyrus, gyvenančius vien­
gungiškai. Jos nuomone, kiekvienuose namuose būtina moters ranka.
- Dar kartą išsklaidysime jos iliuzijas, pone, - priminė Paradisas.
- Būtent to man ir reikia. Tačiau vis tiek nieko nepešime. Kai sene­
lė ką nors įsikala į galvą, nieko nebepadarysi.
Prie durųsuskambo varpelis ir Paradisas lėtu, didingužingsniu nuė­
jo atidaryti. Baris Kirkas žengė į saloną ir sustojo kaip įkaltas, apstul­
bintas to, ką išvydo. Pro holo duris ėjo Džeinė Morou. Ji buvo su pa­
prasta apelsinų spalvos vakarine suknele, o jos tamsios akys šypsojosi.
30 ---------------------------------------------------------------------------------------
• Panelė Morou, - sušuko Kirkas, skubiai eidamas prie jos. - Jeigu
atleisite man už šiuos žodžius, turiu prisipažinti, kad šiandien jūs nepa­
naši j teisininkę!
• Manau, kad jūs sakote man komplimentus, • tarė penele Morou.
Užjos nugaros pasirodė Čarlis Čanas.
• O štai ir ponas Čanas. Kartu kėlėmės liftu. Dėl Dievo menės,
prašom tik nesakyti, kad esame pirmieji!
• Kai buvau mažas berniukas, • nusišypsojo Kirkas, • visuomet pra­
dėdavau valgyti pyragaičius nuo saldaus glajaus. Kitais žodžiais tariant,
mėgstu, kad tai, kas geriausia, būtų pradžioje. Sveiki gyvi, pone Čanai.
Čanas žemai nusilenkė.
>Esu sujaudintas jūsų mandagumo, - tarėjis. - Prie savo prisimini­
mų ii viešnagės kontinente pridėsiu dar vieną gražų epizodą.
Jis vilkėjo Šiek tiek senoviško kirpimo fraku, tačiau marškiniai bu­
vo idealaus baltumo, o manieros lygiai taip pat nepriekaištingos.
Tuojau po jų įėjo Paradisas, nešdamas apsiaustus, ir dingo už kitų
durų. Tą akimirką durys vėl prasivėrė ir tarpduryje pasirodė seras Fride-
rikas Briusas.
- Labas vakaras, panele, • tarė. • Atrodote žavingai! O, jau ir ponas
Čanas čia. Tai gera lemiantis ženklas, kad jūs atvykote pirmieji. Juk pri­
simenate, kad žadėjau parodyti tamsų savo praeities prisiminimą.
Seras grįžo į savo kambarį, o Kirkas nuvedė svečius prie židinyje
traškančios ugnies.
• Prašom, ponai, sėstis, - tarė jis. • Žmonės visados manęs klausia,
kaip aš galiu čia, viršuje, iškęsti tuos garsiuosius viesulus, taip dažnai
siaučiančius San Franciske. Štai mano atsakymas, - pridūrė, rodydamas
į židinį.
Po valandėlės prie jų priėjo seras Friderikas. Su fraku jis atrodė
įspūdingai. Rankoje laikė porą kambarinių kurpaičių. Jų galiukai buvo
pasiūti iŠ seno burgundiško vyno spalvos aksomo, papuoštos išsiuvinė­
tu kinietišku užrašu, pagražintu granato spalvos ornamentu. Vieną kur­
paitę padavė panelei Morou, antrą Čarliui Čanui.
• Gražios, - šūktelėjo panelė Morou. - O kokia įdomi jų istorija...
Juk tai pagrindinis įkaltis...
• Ne toks jau pagrindinis, kaip su laiku paaiškėjo, - trūktelėjo pe­
čiais įžymusis detektyvas.
- Drįstu tikėtis, kad jums žinoma šio užrašo reikšmė? - paklausė
Čanas.
-------------------------------------------------------------------------------------------- 31
- Taip, - atsakė seras Friderikas. - Nors, ko gero, nelabai suprantu,
ką tai šiuo atveju galėtų reikšti. Man buvo sakyta, kad šis užrašas reiš­
kia: “Ilgų ir laimingų mėtų”.
- Taip, - patvirtino Čanas, lėtai iŠvisų pusių apžiūrėdamas kurpai­
tes. - Egzistuoja šimtas vienas variantas šio motyvo, arba, tiksliau sa­
kant, šimtas paprastiems mirtingiesiems, o vienas rezervuotas tik impe­
ratoriui. Žavingiausia dovana - mandarino apavas, dovanojamas tik la­
bai turtingam ir užimančiam aukštas pareigas asmeniui.
- Būtent šiomis kurpaitėmis buvo apsiavęs Hilaris Galtas, kai jį
rado ant grindų negyvą, - pasakė seras Friderikas. - “Ženkjomis minkš­
tai, mano geriausias drauge...” rašė Kinijos ministras laiške, kuris buvo
atsiųstas kartu su kurpaitėmis. Hilaris Galtas tą vakarą minkštai vaikš­
čiojo, bet po tojau niekados nebežengė nė žingsnio.
Anglas paėmė kurpaites.
- Beje, - tarė, - truputį abejoju, ar galiu jūsų to prašyti: norėčiau,
kad pietaudami neužsimintumėte apie šį nutikimą.
- O, žinoma, atsakė šiek tiek nustebusi panelė Morou.
- Ir apie Evos Durand bylą... Hm... bijau, kad, šiandien pusryčiau­
damas, buvau truputį nesantūrus. Kai nustojau dirbti Jarde, per daug sau
leidžiu. Suprantate mane, seržante?
Mažosios Čano akutės taip įdėmiai žvelgė į detektyvą, kad seras
Friderikas truputį sumišo.
- Akimirką pamiršdamas reikiamą kuklumą, - tarė Čanas, - turiu
patvirtinti, kad santūrumo moksle esu pirmūnas.
- Neabejoju, - šyptelėjo didysis detektyvas.
- Ko gero, net neturėsiu noro prisiminti tų dalykų, - toliau tęsė Ča­
nas. - Jūs, sere Friderikai, esate išmintingas žmogus, ir turbūt žinote,
kad kiniečiai turi šeštąjį pojūtį.
-Tikrai?
- Be jokios abejonės. Ir kažkas man sako...
- Tad nebesigilinkime į tai, - greitosiomis pertraukė jį seras Fride­
rikas. - Dar turiu vieną smulkmeną sutvarkyti apačioje, kabinete. Jeigu
man atleistumėt..
Laikydamas rankoje kurpaites, dingo už savo kambario durų. Pa­
nelė Morou, nustebusi kreipėsi į Kirką:
- Ką seras Friderikas galėjo turėti galvoje? Juk Eva Durand...
- Ponas Čanas yra apdovanotas šeštuoju pojūčiu, - pasakė Kirkas. -
Gal jis sugebės mums paaiškinti?
32 -------------------------------------------------------------------------------------------
Čanas plačiai nusišypsojo.
- Nuojauta kartais būna klaidinga, - tarė.
Tuo metu Paradisas į saloną.įvedė naujus svečius. Maža, panaši į
paukštį moteris, pasistiebdama ant pirštų, pabučiavo šeimininką.
- Kaip laikaisi, Bari, negeras berniuk. Ištisus amžius nemačiau ta­
vęs. Gal dar nepamiršai senosios močiutės?
- Tai neįmanoma, - nusijuokė Kirkas.
- Bent tol, kol ji sveika ir stipri, - atsakė senoji dama, prieidama
prie židinio. - Kaip čiajauku...
- Močiute, leisk tau pristatyti panelę Morou, • tarė Kirkas, pridur­
damas, • Ponia Kirk Dauson.
Senoji dama suėmė merginą už abiejų rankų.
• Džiaugiuosi susipažindama su tavimi, brangus vaikeli, • pasakė.
- Panelė Morou yra teisininkė, - pridūrė Kirkas.
- Kokia nesąmonė! - sušuko senelė. • Tai neįtikėtina... šalia tokio
grožio...
- Tą patį ir aš tvirtinu... - prisipažino Kirkas.
Senoji dama ilgesnį laiką stebėjo merginą, o paskui pasakė:
- Jaunystė ir grožis... jeigu turėčiau tuos du kozirius, mano vaikeli,
negaiščiau laiko apdulkėjusioms teisinėms knygoms.
Po to kreipėsi į Čaną:
- Oponas?
- Seržantas Čanas iŠHonolulu miesto policijos, - pristatėjį Kirkas.
Senutė su netikėtu draugiškumu paspaudė Čarliui ranką.
- Viską apiejus žinau, - pasakė, • ir labai jums simpatizuoju...
- Tai didelė, neužtarnauta garbė, - išstenėjo Čanas.
• Visiškai ne, - atsakė ponia Kirk.
Moteriškė, lydėjusi ponią Kirk, ramiai stovėjo nuošalyje. Kirkas
suskubo dabar susirinkusiems pristatytiją. Tai buvo, kaip paaiškėjo, po­
nia Tuper-Brok, ponios Kirk globėja ir sekretorė. Jos manieros buvo
šaltos ir išdidžios. Čanas nužvelgėją tiriamai, paskui žemai nusilenkė.
- Paradisas palydės ponias į svečių kambarį, - kreipėsi Kirkas į mo­
teris. - Ten rasite viską, ko reikės. Jeigu ko nors dar pageidausite, pra­
šomkreiptis.
Kamerdineris palydėjo ponias į svečių kambarį.
Tuo metu vėl suskambo varpelis. Kirkas pats nuėjo atidaryti ir įlei­
do dar vieną porą. Ponas Karibas Enderbis, firmos “Tomas Kukas ir sū­
nūs” vietinio filialo tarnautojas, buvo aukštas, flegmatiškas blondinas
------------------------------------------------------------------------------------------- 33
su monokliu, po kuriuo beveik niekas nesislėpė. Visą protą, sukauptą
šioje šeimoje, buvo monopolizavusi jo žmona Eileni, energingai įžen­
gusi į kambarį. Tai buvo tamsiaplaukė, efektinga moteris maždaug tris­
dešimt penkerių metų. Ji prisidėjo prie moterų; trys vyriškiai kurį laiką
stovėjo tylėdami ir varžydamiesi, kaip paprastai būna draugiško vakarė­
lio pradžioje.
• Turbūt šiąnakt bus migla, • sumurmėjo ponas Enderbis.
- Bejokios abejonės, - atsakė Kirkas. Kai ponios grįžo į kambarį,
ponia Kirk tuoj pat priėjo prie Čano.
• Salė Džordan iŠHonolulu yra mano sena bičiulė, labai miela mo­
teris. Abi gyvename šiame pasaulyjejau nepaprastai ilgai, o niekas taip
nesutvirtina draugystės kaip ilgas gyvenimas. Man atrodo, kadjūs kaž­
kada... hm... dirbote...
Čanas žemai nusilenkė.
• Taip, tai man buvo didelė garbė. Kadangi esu buvęsjos namuose,
tad prisiminimai apiejos gerumą neišblės iki pat mirties.
- Rašė, kaipjūs neseniaijai atsidėkojote ūžtą gerumą. Šimteriopai,
jos tvirtinimu.
Čanas trūktelėjo pečiais.
- Mano buvusi darbdavė turi tik vieną vienintelę silpnybę: labai
mėgsta per daug girti.
- Ak, nebūkite toks kuklus, - tarė ponia Kirk, - tai jau seniai išėjo iŠ
mados. Šiuolaikinisjaunimas apkaltinsjus siaubingiausiomis nuodėmė­
mis, jeigu ir toliau laikysitės tokio tono. Nors man patinka...
Ją nutraukė sujudimas prie durų. Į saloną įėjo pulkininkas Džonas
Bethamas, pabuvojęs ne viename paslaptingame ir nuošaliame pasaulio
kampelyje, garsus keliautojas, pažįstantis Tibetą ir Turkistaną, Tailandą
ir pietinę Mongoliją. Praleidęs ištisus metus baržoje, plaukiančioje di­
džiausia Vidurio Azijos upe, du kartus perėjęs mirtimi grasančius Tibe­
to lygumų sniegynus, vaikštinėjęs dykvietėse tarp griuvėsių, senovinių
miestų, klestėjusių prieš daugelį šimtmečių iki Kristaus gimimo.
Reikia pripažinti,kad šio žmogaus išvaizda visiškai atitikojo repu­
taciją. Liesas, aukštas, tamsiai įdegęs, ojo pilkose akyse spindėjo gyva
ugnelė. Bet kaip ir Čarlis Čanas jis buvo kuklus žmogus, ir pristatymo
svečiams ceremonijos metu elgėsi nedrąsiai ir santūriai.
- Labai malonu, - bambėjo nuvalkiotą frazę. - Man labai malonu.
Staiga į saloną vėl įėjo seras Friderikas Briusas. Karštai paspaudė
pulkininkui ranką.
34 , ... . . ... —
- Susipažinome prieš keletą metų, - pasakė. - Jūs tikriausiai nepri­
simenate. Buvote tuomet dienos didvyris, o aš tik kuklus žiūrovas. Da­
lyvavau priėmime, surengtame jūsų garbei Karališkosios geografijos
draugijos, Londone, kai jums buvo įteiktas didžiulis auksinis medalis -
steigėjo medalis ar kažkas panašaus. Atmenate?
• Ak, taip taip... žinoma, • sumurmėjo pulkininkas.
Čarlis Čanas blizgančiomis it sagos akimis stebėjo, kaip buvo pris­
tatomas seras Friderikas damoms: poniai Tuper-Brok ir Eilenei Ender­
bi. Po valandėlės pasirodė Paradisas, nešinas padėklu.
• Esamejau beveik visi, trūksta tik panelės Garland, - pranešė Kir­
bas. - Palaukime dar valandėlę.
Tą akimirką suskambo varpelis, Kirkas davė kamerdineriui ženk­
lą, kad pats atidarysiąs.
Po valandėlės grįžo drauge su gražia moterimi, kurios veidas buvo
smagiai įraudęs ir kuri kažką nešėsi brilijantais papuoštose rankose. Pri­
ėjo prie stalo ir ant jo pabėrė saują perlų.
- Ant laiptų turėjau kvailą nuotykį, - aiškino. • Mano vėrinio siūlas
staiga trūko: perlai pabiro į dešinę ir į kairę. Tikiuosi, kad pavyko visus
surinkti.
Vienas perlas nusirito ant grindų, ir Kitkas jį pakėlė. Pradėjo skai­
čiuoti, berdamajuos į paauksuotą maišelį. Pagaliau baigė.
- Visi? - paklausė Baris Kirkas.
- Atrodo... atrodo, taip. Niekad negaliu prisiminti, kiekjų turi būti.
Labai atsiprašau, prašomman atleisti už tokį keistą elgesį. Scenoje tatai
būtų labai efektinga, tačiau šiuo metu nesu scenoje... Pasielgiau labai
negražiai.
Paradisas paėmė apsiaustą, o Kirkas pristatė svečiams. Čarlis Ča­
nas tyrė ją ilgu ir įdėmiu žvilgsniu. Jau nebejauna, bet vis dar pasižy­
minti ryškiu grožiu. Nieko nuostabaus, nes buvo žinoma aktorė, nepa­
prastai populiari ir mėgiama Australijos teatruose.
Prie stalo Čarlis atsidūrė šalia ponios Kirk, o iŠlritos pusės šaliajo
sėdėjo Džeinė Morou. Gal ir buvo šiektiek netekęs drąsos tokioje drau­
gijoje, tačiau neišsidavė. Išklausė keleto ponios Kirk juokelių iŠ Salės
Džordan praeities, paskui kreipėsi į savo antrąją kaimynę. Panelės Mo­
rou akys žvilgėjo.
- Sujaudinta i1d širdies gelmių, - sušnabždėjoji. - Seras Friderikas
ir nuostabusis pulkininkas Bethamas drauge, tą patį vakarą. Ir dar jūs...
Čanas šyptelėjo.
-------------------------------------------------------------------------------------------- 35
- Esu tiktai maža pelytė taip liūtų, - pasakė mergina. - Prašom pa­
pasakoti, kuo pasireiškiajūsų šeštasis pojūtis. Turbūt nemanote, kad se­
ras Friderikas iŠtikrųjų surado Evą Durand?
Čanas trūktelėjo pečiais.
• Dėl vieno vienintelio žodžio žmogus gali būti pripažintas išmin­
čiumi ir dėl vieno vienintelio žodžio - kvailiu, - atsakė jis.
• Ak, prašau, nebūkite toks rytietiškas, - susiraukė panelė Morou. -
Tik pagalvokite: galbūt Eva Durand sėdi šiandien čia prie stalo!
- Pasaulyje atsitinka labai keistų dalykų, - sutiko Čanas. Jo žvilgs­
nis iŠ lėto keliavo nuo vieno veido prie kito, akimirkai stabtelėdamas
ties tylinčia ponia Tuper-Brok, temperamentingąja Eilene Enderbi ir il­
giausiai ties gražiąja Glorija Garland, kuri jau buvo visiškai atgavusi
pusiausvyrą po nuotykio su išbarstytais perlais.
- Prašom, sere Friderika!, man pasakyti, - prašneko ponia Kirk. -
Kaipjaučiatės vyriškame Kitko rojuje?
- Puikiai - šyptelėjo detektyvas. - Ponas Kirkas man nepaprastai
malonus. Ne tik galiu gyventi jo žavingame bute, bet naudojuosi ir vie­
nuj o kabinetu žemesniajame aukšte.
Pažvelgė į Kirką ir po trumpos valandėlės pridūrė:
• O, ko gero, pamiršau užrakinti seifą.
• Paradisas gali tai padaryti, - pasiūlė Kirkas.
- Ne, ne, - nesutiko seras Friderikas. - Prašom nesivarginti. - Man
tai neturi didelės reikšmės.
Karikas Enderbis postringavo skardžiu balsu:
• Pulkininke, ką tik perskaičiaujūsų knygą.
• Ak taip? Kurią? - mandagiai paklausė Bethamas.
• Nebūk neprotingas, Kari, • su tamtikru nekantrumu įsiterpė Eite­
nė Enderbi. - Juk pulkininkas Bethamas parašė daug knygų. Tikriausiai
jo nesujaudins faktas, kad žinodamas, jog šiandien tau teks sujuo susi­
pažinti, greitosiomis permetei vieną.
- Taigi, kad visai ne greitosiomis, - ėmė protestuoti Enderbis. - Pers­
kaičiaują labai įdėmiai. “Mano gyvenimas”. Visi jūsų nuotykiai - turiu
pripažinti, kad tai nepaprastai įdomu. Kitas dalykas, kad aš jūsų nesup­
rantu. Man geriausias daiktas • tai geras viskis su sodos vandeniu ir pa­
togus, minkštas fotelis prie liepsnojančio židinio. Ojūs... jus tiesiog trau­
kia tos laukinės, nuošalios vietos.
Bethamas nusišypsojo.
- Mane Žavi baltosios dėmės žemėlapyje. Su nenugalimajėga trau­
kia vietos, kurių žmogaus koja dar nėra palietusi. Keista, tiesa?
36 -------------------------------------------------------------------------------------------
• Žinoma, grįžimas namopoviso to, ko gero, labai malonus, - pripa­
žino Enderbis. Karalių ir prezidentųapdovanojimai, banketai... Liaupsės.
- Patikėkite, tai ir yra blogiausia, - tarė Bethamas.
• Vis dėlto būčiau linkęs pasirinkti grįžimą, o ne siaubingas dyku­
mas, - toliau tęsė Enderbis. - Pavyzdžiui, kai pasiklydote toje... kaip ji
vadinasi—
- Takla-Makaro dykumoje, - užjį pabaigė Bethamas. - Taip, padė­
tis buvo nelabai smagi. Tik aš, brangusis pone, visiškai nebuvaupasikly­
dęs. Tiesiog leidausi kelionėn be pakankamų vandens ir maisto atsargų.
Dabar pokalbin įsitraukė ponia Kirk.
• Mane labiausiai sukrėtė ištrauka, kurią pateikėte iŠ savo dieno­
raščio - tai užrašas, kuris, kaip jūs manėte, turėjo būti paskutinis jūsų
gyvenime. Moku atmintinai: “Pasiekėme aukštas kopas ir čiamūsųkup­
ranugariai bejėgiškai parkrito. Aplinkui nieko, tik smėlis, nė stiebelio
žolės, nė ženklo gyvybės. Žmonės, kaip ir kupranugariai, nusilpę ir išse­
kę. Tepadeda mums Dievas“.
• Vis dėlto tai nebuvo paskutinis užrašas, ponia, - priminė Betha­
mas. - Kitą vakarą vos gyvas prišliaužiau mišką ir radau išdžiūvusią
upės vagą. Dugne truputis vandens. Į balą puolęs, kaip sakoma, tuomet
atsikėliau sausas. Baigėsi man geriau, negu buvau užsitarnavęs.
- Ar galėčiau šio to paklausti? - prašneko Čarlis Čanas. • Kiek yra
tiesos tuose senuose prietaruose? Jauprieš daugelį metųjuos mini Mar­
kas Polas. Pasakojama, kad keliautojas, einantis naktį per dykumą, gir­
dįs keistus balsus, šaukiančiusjį vardu. Pusiau be sąmonės einąs tų bal­
sų vedinas į tikrą pražūtį.
- Tikrai nesu ėjęs paskui jokius balsus, - atsakė Bethamas.
Eilenė Enderbi nervingai krūptelėjo.
• Niekuomet nesiryžčiau tokiamžygiui. Siaubingai bijau tamsos...
tiesiog iki pamišimo.
Seras Friderikas Briusas įdėmiai į ją pasižiūrėjo. Ir pirmą kartą po
ilgesnio laiko prabilo:
•Manau, kad nemažai moterų šiuo požiūriu panašios įjus, - pasakė
jis ir staiga kreipėsi į ponios Kirk sekretorę.
- Okokią patirtį turite šioje srityje jūs, ponia?
- Tamsa nedaro manjokio įspūdžio, - atsakė poniaTuper-Brok šal­
tu abejingu balsu.
- Ojums, panele Garland? - Detektyvo akys įsmigo į aktorę.
Panelė Garland truputį sumišo.
-------------------------------------------------------------------------------------------- 37
- Aš... ką gi... prisipažinsiu, kad pirmenybę teikiu rampos šviesai.
Ne, negaliu sakyti, kad mėgėjau tamsą.
- Niekai! - paskelbė ponia Kirk. - Ar tamsoje, ar dienos šviesoje
viskas atrodo vienodai. Tamsa niekada nedarė manjokio įspūdžio.
- Kodėl neklausiate vyrų, sere Friderikai? - prabilo Bethamas. -
Tamsos baimė •ne tik moterų silpnybė. Jeigu, tarkim, paklaustumėt ma­
nęs, turėčiau šį tą prisipažinti.
Seras Friderikas nustebęs atsisuko į jį.
-Jūs?
Bethamas linktelėjo galva.
- Kat buvau mažas berniukas, tamsos baimė paprasčiausiai buvo
apnuodijusi man gyvenimą. Kas vakarą, kai likdavau vienas tamsoje,
tūkstančius kartų mirdavau iŠbaimės.
- Tik pamanykit! - sušuko Enderbis. - O tapote žmogumi, pralei­
džiančiu gyvenimą niūriuose pasaulio kampeliuose.
- Be abejonės, nugalėjote vaikišką baimę? - paklausė seras Frideri­
kas.
Bethamas gūžtelėjo.
- Ar įmanoma tai nugalėti? Tiesą sakant, jau pakankamai pakalbė­
jome apie mane. Ponas Kirkas prašė, kad po pietų parodyčiau keletą
filmų, praeitais metais susuktų Tibete. Bijaujums įgristi, pretenduoda­
mas į šio vakaro įdomiausią žmogų.
Pašnekovai vėl išsiskirstė į grupes. Panelė Morou palinkoprie Čano.
- Įsivaizduokite didįjį keliautoją kaip vaiką, bijantį tamsos. Tai ža­
viausia, o drauge ir labai žmogiška istorija, kokią tik gyvenime esu gir­
dėjusi.
Čanas pritariamai linktelėjo, neatitraukdamas akiųnuo Eilenės En-
derbi. “Bijau tamsos beveik i1d pamišimo”, - pasakėji. Kaip tamsu turė­
jo būti tuomet tarp Peševaro kalvų.
Paradisas padavė kavą, o po valandėlėspasirodė nešinas baltu, bliz­
gančiu ekranu, kurį pagal pulkininko nurodymus pastatė ant žemo sta­
liuko prie flamandiško gobeleno.
Baris Kirkas padėjo pulkininkui atnešti iŠprieškambario didelį pro­
jekcinį aparatą ir keletą dėžučių filmų.
- Laimei, nepamiršome., - nusijuokė Kirkas. - Jums būtų nemalonu
grįžti namo, neparodžius savo filmų. Panašiai kaip vienamjaunikaičiui,
kuris stengėsi pasprukti iš draugiško vakarėlio su arfa, nes niekas jo
neprašęs paskambinti.
3 8 -------------------------------------------------------------------------------------------
Pagaliau pasiruošimai buvo baigti, ir visa draugija užėmė vietas
patogiuose foteliuose priešais ekraną.
• Turime, žinoma, pasistengti visiškai užtemdyti kambarį, - tarė
pulkininkas. • Prašyčiau, jeigu galite... - kreipėsi į Kirką.
•Žinoma, - Baris Kirkas užgesino šviesą ir užtraukė sunkias užuo­
laidas ant langų bei durų. - Dabar bts gerai? - paklausė.
- Hole dar šviesu, - priminė Bethamas.
Kirkas užgesino ir tą paskutiniąją šviesą. Įsivyravo tyla, kupina
laukimo.
- ODieve, net šiurpas krečia, - tamsoje suskambėjo Eilenės Ender-
bi balsas, išduodantis smarkų susinervinimą.
Pulkininkas Bethamas įdijo į aparatą filmojuostą.
- Ekspediciją, apie kurią žadu papasakoti, pradėjau nuo Dardželin-
go. Kaip žinote, Dardželingas yra nedidelis įgulos miestelis kalvose,
netoli Indijos pasienio labiausiai išsikišusio į šiaurę...
Seras Friderikas jį pertraukė: - Jūs daug laiko praleidote Indijoje,
pulkininke, ar ne?
- Gana dažnai būdavau... Tarp išvykų...
- Ak taip... labai atsiprašau, kad pertraukiau...
• Nieko tokio...
Filmas pradėjo suktis.
- Šie pirmieji kadrai - tai Dardželingas, kur samdžiau žmones ir
kaupiau atsargas... • Pulkininkas pradėjo įdomų, bet šiek tiek ištęstą pa­
sakojimą.
Laikas bėgo, o pulkininko balsas monotoniškai skambėjo visiško­
je tamsoje. Oras buvo tvankus nuo tabako dūmų. Retkarčiais buvo gir­
dėti, kaip kažkas krebžda, vaikšto palei kėdes, kartkartėmis užuolaida
ant kurio nors lango sekundei prasiskleisdavo. Bet pulkininkas Betha­
mas į nieką nekreipė dėmesio. IŠnaujo išgyveno tas akimirkas, praleis­
tas Tibetoplokštikalnėje, juto ankstesnį įkarštį, kurisjį vis ginė pirmyn,
vertė įveikti snieguotas perėjas, pakelyje paliekant žmonių ir mulų la­
vonus, kai su fanatišku atkaklumu siekė užsibrėžto tikslo.
Čarlis Čanas staiga pajuto nepakenčiamą karštį. Pamanė, kad tai
nuo papirosų dūmų. Atsistojo ir tylutėliai išsliūkino iŠkambario į sode­
lį. Migloje pastebėjo Kirko siluetą, jis stovėjo ir rūkė papirosą. Migla
buvo smarkiai sutirštėjusi, perspėjantis varpas gaudė ber perstojo, visas
stogas skendėjo debesyse.
- Ei! - tyliai šūktelėjo Kirkas. - Jūs taip pnt norite kvėptelėti Šviežio
-------------------------------------------------------------------------------------------- 39
oro? Tikiuosi, kad pulkininkas mirtinai neįgris mano svečiams. Tyrinė­
jimų kelionės šiais laikais yra labai brangios, todėl nori įkalbėti mano
senelę, kad išmestų krūvą pinigų jo planuojamai ekspedicijai. Įdomus
žmogus, tiesa?
- Nepaprastai įdomus, - sutiko'Čanas.
- Taipogi ir negailestingas, - pridūrė Kirkas. - Paskui save palieka
lavonus ir net neatsigręžia. Manau, kad būtent tuo remiasi mokslininko
mentalitetas. Ką čia reiškia keletas žmonių gyvybių, jeigu kalbama apie
vienos baltos žemėlapio dėmės ištrynimą? Šiaip ar taip, tai ne mano sti­
lius. Aš sergujuokingu amerikietiškuoju sentimentalumu.
- Tačiau tai neabejotinai pulkininko stilius, • atsakė Čanas. • Išs­
kaičiau iŠjo akių.
Jie grįžo į saloną ir ėmė vaikštinėti už paskutinės kėdžių eilės. Jį
sudomino tylus šlamesys hole. Pro duris iŠžemesnio aukšto kaip tik įėjo
kažkoks vyriškis. Prieš joms užsiveriant, krintanti šviesa valandėlei iš­
ryškino šviesius Kariko Enderbio plaukus.
- Buvau trumpai išėjęs ant laiptų surūkyti papiroso, - pašnibždo­
mis paaiškino jis. • Nebenorėjau salone dūmyti. Bet ten irgi tvanku.
Tyliai nuslinko į priekį, opaskui jį ir Čanas, kuris atsisėdo ant arti­
miausios kėdės. Iš indaujos sklido tolimas lėkščių skambesys, susilie­
damas su filmo juostos šnarėjimu ir nenutrūkstamu pulkininko Betha-
možodžių srautu. Nenuilstantis keliautojas tikpradėjo demonstruoti nau­
jąjuostą.
- Man jau baigia išdžiūti gerklė, - prisipažino pulkininkas. - Šią
juostą leisiu be komentaro, beje, jis ir nereikalingas. - Ir vyriškis pasit­
raukė iŠaparato skleidžiamos šviesos į šešėlį.
Po dešimties minučiųjuosta baigėsi, ir ištvermingasis pulkininkas
pasirodė vėl. Ruošėsi, kaip tvirtino, jau paskutinei projekcijai, kai stai­
ga verandos lango užuolaida prasiskleidė ir į kambarį įbėgo moteriškai
apsirengusi figūra. Kaip šmėkla stovėjo balzganoje šviesoje, krentan­
čioje pro langą. '
- Prašom sustoti! - suriko. - Prašom sustoti ir įjungti šviesą. Grei­
tai! Greitai! Maldauju! - Dabar Eilenės Enderbi balsas skambėjo beveik
isteriškai.
Baris Kirkas šoko prie jungiklio, ir šviesa tuoj pat užliejo saloną.
Ponia Enderbi stovėjo išbalusi, svyruodama ir laikydamasi už kaklo.
- Kas jums yra? - paklausė Kirkas. - Kas atsitiko?
- Kažkoks vyras, - išstenėjo, sunkiai gaudydama orą. - Nebegalė­
jau ilgiau pakęsti tamsos... jutau, kad tuojau išprotėsiu... ir... tylomis
40 -------------------------------------------------------------------------------------------
išėjau j sodelį. Stovėjauprie baliustrados, kai staiga pamačiau, kaip kaž­
koks vyras persisveria per apšviestą langą aukštu žemiau ir greitai lei­
džiasi žemyn priešgaisrinėmis kopėčiomis.
- Aukštu žemiau yra mano kontora, - ramiai pasakė Kirkas. - Rei­
kia ten žvilgtelėti. Sere Friderikai...
Perbėgo visus žvilgsniu.
- Kur seras Friderikas? - paklausė.
Tą akimirką iŠindų kambario įėjo Paradisas.
• Atsiprašau, norėjau pasakyti, kad seras Friderikas maždau prieš
dešimt minučių nulipo į kontorą.
- Žemyn, į kontorą? Ko?
• Prie jūsų lovos ėmė skambėti pavojaus signalas, tas, kuris su­
jungtas su apatiniu aukštu. Tą pačią akimirką, kai tatai išgirdau, į kam­
barį įėjo seras Friderikas... “Patikrinsiu, kas atsitiko. Paradisai, - pasakė.
- Prašomnieko nekviesti”.
Kirkas kreipėsi į Čarlį Čaną:
• Pone seržante, gal galėtumėte eiti su manimi?
Čarlis be žodžių nuėjo paskui jį. Po valandėlės juodu kartu įžengė
į kontorą. Kambariai buvo užlieti šviesos. Galinis kambarys, }kurį vedė
laiptai, buvo tuščias. Nuėjo į vidurinįjį kambarį.
Langas buvoiki galoatvertas, tirštoje migloje Čanas pastebėjąprieš-
gaisrinių kopėčių kontūrus. Šis kambarys taip pat atrodė tuščias. Bet,
ėjęs pirmas ir atsidūręs už rašomojo stalo, Baris Kirkas tyliai šūktelėjo
ir priklaupė.
Čanas apėjo stalą. Jo nenustebino vaizdas, kurį pamatė, tik sukrėtė
iki pat širdies gelmių. Ant grindų gulėjo seras Friderikas Briusas su kul­
kos perverta širdimi. Priėjo gulėjo maža, geltonais viršeliais knygelė.
Kirkas apstulbęs atsistojo.
- Mano kontoroje, - iŠlėto tarė, lyg būtent tai būtų svarbiausia. -
Čia... kaip baisu. O Dieve! Pažiūrėkite!
Parodė ranka į serą Frideriką.
Detektyvo kojos styrojo, apmautosjuodomis šilkinėmis kojinėmis
ir daugiau nieko. Jokio apavo.
Į kambarį įėjo Paradisas. Valandėlę stovėjo nejudėdamas, žiūrėda­
mas į gulintį ant grindų kūną, paskui kreipėsi į Kirką:
- Kai seras Friderikas lipo žemyn, - pasakė jis, - buvo apsiavęs
aksominėmis kurpaitėmis. Kažkokiomis keistomis stabmeldiškomis kur­
paitėmis.
 IV
AKISTATA SU DAUSOMIS
Baris Kirkas dairėsi po savo kontorą. Sunku buvo patikėti, kad į
taip įprastą ir gerai pažįstamą kambarį staiga įsibrovė nelaimė. Štai ant
grindų guli nejudantis žmogus, kuris dar taip neseniai buvo toks gyvy­
bingas ir kupinas energijos.
- Vargšas seras Friderikas, - tarė Baris. - Dar šiandien sakė, kad
artėja prie ilgamečių ieškojimų pabaigos. Pasirodo, buvo arčiau pabai­
gos nei tikėjosi.
Kirkas valandėlei nutilo. - Labai tolimų įvykių atgarsiai, seržante.
Tik mes žinome, kokius senus laikus primena ši byla, - pridūrė.
Čanas pritariamai linktelėjo. Pasitikslino laiką, pažvelgęs į savo
didelį auksinį laikrodį. Užspaudė dangtelį ir vėl įsidėjo laikrodį į kišenę.
- Mirtis - tai akistata su dausomis, - pratarė. - Šiuo atveju nepapras­
tai komplikuota.
- Ką dabar darysime? - bejėgiškai paklausė Kirkas. - Galvoju, kad
reikia pranešti policijai. O Dieve, nepažįstu nė vieno policininko, ku­
riam ši byla būtų pagal jėgas. Turiu galvoje, be abejo, paprastą policiją.
Vėl valandėlei nutilo, veide šmėkštelėjo nelinksma šypsena.
- Atrodo, pone Čanai, kadjūs turėsite tuo užsiimti ir...
Mažosejuodose akutėse žybtelėjo užsispyrimas.
- Viršuje yra panelė Morou, - tarė Čanas. - Koks laimingas aplin­
kybių sutapimas, juk ji dirba prokuratūroje. Jeigu man būtų galima nuo­
lankiai pasiūlyti...
- Visai neatėjo į galvą. - Kirkas kreipėsi į tarną: - Paradisai, prašom
pakviesti panelę Morou. Mano vardu atsiprašyk svečių ir pasakyk, kad
palauktų.
- Klausau, pone, - atsakė Paradisas ir iš karto dingo.
Kirkas iš lėto apėjo kambarį. Rašomojo stalo stalčiai buvo atidary­
ti, ojų turinys sujauktas.
- Kažkas kažko beviltiškai skubėdamas ieškojo, - pasakė jaunuo­
lis. Jis sustojo priešais seifą, kurio durelės buvo truputį pravertos.
- Seifas atidarytas, - atkreipė dėmesį Čanas.
- Keista, - tarė Kirkas. - Šiandien po pusryčių seras Friderikas pra-
42 ____________________________________________________________
56, kad išimčiauvisus vertingus daiktus ir išsineščiauviršun. Tą ir pada­
riau. Nepaaiškino, kodėl.
- Savaime suprantama, -pritarė Čanas. - Opietaujant niekieno nep­
rašytas pašakė, kad paliko seifą atvirą. Jau tuomet buvau nustebintas.
Viena yra aišku: seras Friderikas norėjo kažkampaspęsti spąstus, neuž­
rakino seifo, kad sugundytų vagišių.
Čanas parodė į mažą geltoną knygelę, gulinčią šalia nužudytojo.
- Neturime niekojudinti. Prašomneliesti knygelės, tik apžiūrėkite
ją ir pasakykite, kur pastaruoju metuji gulėjo.
Kitkas pasilenkė.
- Taknygelė? Tai klubo “Kosmopolitanas” metraštis. Paprastai gu­
lėdavo ant sukamosios lentynėlės, ant kurios stovi telefonas. Tatai ne­
gali turėti jokios reikšmės.
- Gal taip, o gal ir ne. - Mažos Čano akutės dar labiau susiaurėjo. -
Ojeigu tai ženklas iŠkito pasaulio?
• Kas žino, - tarė susimąstęs Kirkas.
- Ar seras Friderikas turėjo šio klubo leidimą?
- Taip, buvau davęs jam leidimą, galiojantį dvi savaites. Bet, bet...
nematau ryšio...
- Seras Friderikas buvo didelės išminties žmogus. Net mirties aki­
vaizdoj jo stingstanti ranka norėjo palikti kažkokį svarbų įkaltį.
- Jeigujau apie tai kalbame, - tarė Kirkas, - tad kas atsitiko su kur­
paitėmis? Kurjos pasidėjo?
Čanas trūktelto pečiais.
-Tos kurpaitėsjau labai seniai buvo kitos bylos pagrindinis įkaltis.
Kuo visa tai baigėsi? Visiškai niekuo. Bent aš ieškočiau paaiškinimo
kur nors kitur.
Į kambarį įėjo panelė Morou. Jos veidas, visuomet įraudęs, dėl ko
San Francisko dukros turi būti dėkingos dažnoms ūkanoms, dabar buvo
mirtinai išbalęs. Be žodžių apėjo rašomąjį stalą ir pažvelgė į grindis.
Susvyravo, Baris Kirkas prišoko prie jos.
- Ne, ne! - sušuko mergina.
- Maniau...
- ganėte, kad apalpsiu. Ne. Tai mano profesija, ir padarysiu viską,
kas man priklauso. Jums atrodo, kad nepajėgsiu...
- Visiškai ne, - paprieštaravo Kirkas.
- Žinoma, kad taip galvojate. Ir visi taip galvoja, bet įrodysiu, ką
sugebu. Žinoma, pranešėte policijai?
-------------------------------------------------------------------------------------------- 43
- Dar ne, - atsakė Kirkas.
Panelė Morou atsisėdo prie rašomojo stalo ir ryžtingu judesiu pa­
kėlė ragelį.
- Devenportas 20, • pasakė. - Teisingumo skyrius? Prašyčiau kapi­
toną Flanerį... Alio, čiajūs, kapitone? Kalba Džeinė Morou iŠapskrities
prokuratūros. Pono Kirko kabinete, dangoraižio viršuje, įvykdyta žmog­
žudystė. Prašyčiau, kad atvyktumėte asmeniškai. Dėkoju. Taip. Pasirū­
pinsiu tuo.
Atsistojo ir, apėjusi stalą, pasilenkė prie sero Frideriko kūno.
Pastebėjo mažą geltoną knygelę, dar su nuostaba pamatė, kad jis
tik su kojinėmis. Nukreipė į Čaną klausiamą žvilgsnį.
- Rytinės Hilario Galto kurpaitės, - tarė čanas, linguodamas galva.
• Anos nelaimingos bylos atmintis. Seras Friderikas, kai leidosi žemyn,
buvo jomis apsiavęs. Štai ir Paradisas, jis viską paaiškins.
Kamerdineris grįžo į kambarį, ir panelė Morou paprašė, kad papa­
sakotų viską, ką žinojo.
• Tvarkiausi indaujoje, • tarė Paradisas, • kai man pasirodė, kad
girdžiu aliarminį skambutį, esantį prie pono Kirko lovos, tą, kuris su­
jungtas su langais ir šio kambario soifti. Nuskubėjau į pono Kirko kam­
barį pasitikslinti, ar neklystu, o tuoj pat po manęs įėjo seras Friderikas.
Atrodė, lyg jis būtų ko tikėjęsis. Pats nežinau, kodėl man susidarė toks
įspūdis. Jaučiu kartais įvairius dalykus...
• Prašom pasakoti toliau. Seras Friderikas tuoj pojūsų įėjo į pono
Kirko kambarį?
- Taip. “Kažkas yra apačioje, - pasakiau. - Kažkas svetimas”. Seras
Friderikas žvilgtelėjo į tamsų saloną. “Aš irgi taip manau, Paradisai, -
atsakė šypsodamasis, - pats tuo užsiimsiu. Nereikia trukdyti pono Kirko
irjo svečių”. Nusekiau paskui serą Frideriką į jo kambarį. Greitai nusia­
vė lakuotus batelius. “Bijau, kad laiptai neitin švarūs” - pabrėžiau, ojis
tik nusijuokė ir atsakė: “Taip, tai tiesa. Bet turiu kai ką tinkamesnio”.
Aksominės kurpaitės stovėjopriėjo lovos. Apsiavėjas irpridūrė: “Ženg­
siu, Paradisai, sujomis minkštai”. Prie laiptųjį sustabdžiau. Mane apė­
mė baimė, nes turiu tokią, kaip (ia pasakius, nuojautą.
- Sulaikėte jį, - pertraukė Kirkas.
- Taip. Tai padariau, žinoma, su tinkama pagarba. “Ar turite su savi­
mi ginklą, sere Friderikai?” - išdrįsau paklausti. “Jis nereikalingas. Ma­
nau, kad svečias yra silpnosios lyties atstovas”. Na ir nulipo žemyn -
mirti.
44 _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Visi tylėjo ir valandėlę svarstė, ką buvo išgirdę iŠkamerdinerio.
- Turime eiti ir pranešti visai draugijai, - pasakė panelė Morou. -
Betjuk reikia kažkamlikti čia. Ar nebus per daug drąsu, jei paprašyčiau
pono Čano...
• Mane apima sielvartas, kad turiu atsisakyti, • nesutiko Čanas, • ir
maldauju man atleisti. Tačiau netveriu smalsumu, kaip ši žinia bus pri­
imta viršuje.
- Ak taip, suprantu.
- Aš noriu pasilikti, ponia, - pasiaukojo Paradisas.
- Puiku, • sutiko panelė Morou. - Kai ateis kapitonas Flaneris, pra­
šomtuoj pat man pranešti.
Ji pasuko į viršų, jai iŠpaskos nusekė Kitkas ir Honolulodetektyvas.
Svečiai tylėdami sėdėjo ryškiai apšviestame salone ir įtemptai lau­
kė. Kai panelė Morou irjos kolegos pasirodė tarpduryje, visi klausiamai
įjuos sužiuro. Kūkas sustojo priešais svečius, nežinodamas, nuo kopra­
dėti.
- Turiu pranešti jums baisią žinią, - pratarė. - Įvyko nelaimingas
atsitikimas. Siaubinga nelaimė.
Čano akys greitai perbėgo per visus svečius, sustodamas ties su­
stingusiu, baltu kaip drobė Eleinės Enderbi veidu.
• Mano kontoroje nužudytas seras Friderikas Briusas -baigė Kirkas.
Įsivyravo mirtina tyla. Ponia Enderbi staiga pakilo.
- Tai tamsa, • sušuko pakitusiu balsu. • Žinojau! Žinojau, kad įvyks
kažkas baisaus, kai šviesos užges. Sakaujums, kad žinojau...
Priejos priėjo vyras, stengdamasisją nuraminti. Čanas stovėjo įsis­
tebeilijęs ne į ją, o į pulkininką Bethamą. Trumpą akimirkąjam pasiro­
dė, kad nuo jo nuvargusio, lyg kupino nusivylimų veido, ūmai nukrito
kaukė. Bet tai truko vos sekundės dalelytę.
Visi ėmė iŠ karto kalbėti, bet šiame šurmulyje pamažu įsivyravo
panelės Morou balsas.
• Neturime pasiduoti panikai, - tarė ji. Kirkas stebėjosi jos savit­
varda. - Visi, aišku, esame įtariami.
- Ką? Štai tau! - sušuko ponia Kirk. - Įtariami! Nieko sau!
- Kambaryje buvo visiškai tamsu, - tęsė toliau panelė Morou. - Ta­
čiau kažkas be perstojo vaikščiojo ir judėjo. Nenorėčiau pabrėžti savo
oficialaus posto, bet galbūt, ponai, pageidautumėte suteikti pirmenybę
mano metodams, o ne policijos kapitono. Todėl prašom pasakyti, kas
buvo išėjęs iš salono, pulkininkui Betharoui demonstruojant filmus.
-------------------------------------------------------------------------------------------- 45
Įsivyravo slogi tyla. Pagaliaują nutrauki ponia Kirk.
- Filmas buvo nepaprastai įdomus, • pasakė. - Tiesa, valandėlei bu*
vau išėjusi į virtuvę...
- Pasirūpinti mano šeimyniškais reikalais, - pasufleravo anūkas.
- Visiškai ne. Išdžiūvo burna, tad norėjau atsigerti vandens.
• Ir nepastebėjote nieko neįprasto? • paklausė panelė Morou.
• Išskyrus didžiulį išlaidumą, viešpataujantį virtuvėje, nieko, - ryž­
tingai patvirtino ponia Kirk.
- Ponia Tuper-Brok? - klausinėjo toliau panelė Morou.
- Sėdėjau ant sofos Šalia panelės Garland, - atsakė paklaustoji.
Nei aš, nei ji per visą laiką nė valandėlę nebuvome pasitraukusios.
Jos balsas skambėjo šaltai ir tvirtai.
- Taip, tai tiesa, - patvirtino aktorė.
Vėl įsivyravo tyla. Paskui prabilo Kirkas:
• Esu įsitikinęs, kad niekas nenorėjo būti su pulkininku nemanda­
gus. Pasakojimai ir filmai buvo įdomūs, ir mums didelė garbė, kad galė­
jomejuos pažiūrėti. Aš asmeniškai... hm... buvau visą laiką salone... išs­
kyrus trumpą valandėlę, kai buvau išėjęs į sodelį. Nemačiau ten nieko...
išskyrus-.
Čanas žengė žingsnį į priekį.
- Kalbant apie mane, turiu patvirtinti, jog filmas man suteikė di­
džiulį malonumą. Tik trumpą akimirką panorėjau pabūti vienas, kad ga­
lėčiau nors kiek apmąstyti tuos didžiulius įvykius, kurie apstulbino ma­
ne, nors ir mačiaujuos ekrane. Todėl aš taip pat išėjau į sodelį ir sutikau
poną Kirką. Valandėlę kuo nuoširdžiausiai reiškėme nuostabą pulkinin­
ku, jo ypatinga drąsa ir dideliu išsilavinimu, taip patjo nuopelnais žmo­
nijai. Paskui suskubome grįžti į saloną, kad nieko nebepraleistumėme.
Čarlis Čanas padarė pauzę.
• Prieš patogiai įsitaisydamas fotelyje, išgirdaukažkokį.triukšmą, -
tęsė po valandėlės. - Nuėjau paprašyti tylos ir pamačiau...
• Hm... Hm... Kadrai buvo nuostabūs, • atsiliepė Karikas Enderbis.
- Suteikė nepaprastą malonumą. Bet turiu prisipažinti, kad vienu mo­
mentu buvau išėjęs ant laiptų surūkyti papiroso.
- Kari, tu kvailys! - sušukojo žmona, - būtinai turėjai išeiti!
- O kodėl gi ne? Nieko nemačiau. Beje, nebuvo net į ką žiūrėti.
Apatiniame aukšte nebuvo nė gyvos dvasios.
Enderbis kreipėsi į panelę Morou:
- Tas, kuris įvykdė šį nusikaltimą, pabėgo priešgaisrinėmis kopė­
čiomis, juk žinote.
46 -------------------------------------------------------------------------------------------
- Beje, - pertraukė j j tanas, - tatai sužinojome ii jūsų žmonos.
Detektyvas žvilgtelėjo j panelę Morou, jų žvilgsniai susikirto.
• Il mano žmonos, taip, - pakartojo Enderbis. • Ką jūs tuo norite
pasakyti?
• Tiek to, • įsiterpė panelė Morou. • Pone pulkininke, jūs visą laiką
buvote užsiėmęs projektoriumi. Ilskynu vieną trumpą, maždaug dešira-
ties minučių pertraukėlę, kai leidote, kadjuosta pati suktųsi.
• Be abejo, - ramiai atsakė pulkininkas. - Bet i! kambario nebuvau
išėjęs nė valandėlei.
Eitenė Enderbi atsistojo ir kreipėsi į Kirką:
- Mielasis pone, mes ii tiesųjau turime eiti. Pietūs buvo nuostabūs.
Tik baisu, kad taip tragiškai baigėsi. Ai...
• Valandėlę, • tarė Džeinė Morou. • Negaliu leisti ponams išeiti,
kol kapitonas Flaneris neduos tam sutikimo.
• Ką tai galėtų reikšti? - Šūktelėjo ponia Enderbi. - Negirdėta! Esa*
me įkalinti?
• Eilene, • stengėsi ją nuraminti ponas Enderbis.
• Man labai nemalonu, • pasakė panelė Morou. • Kiek galėdama
pasistengsiuapsaugoti nuo tolesnių visokių nemalonumų, o dabar turite
palaukti.
Ponia Enderbi įpykusi nuėjo. Lengvas Šalis, nuslydęs nuo vieno
peties, vilkosi grindimis. Čanas pasilenkė, norėdamas jį pakelti. Mote*
ris žengė dar vieną žingsnį • ir šalis liko detektyvo rankoje. Eitenė En­
derbi staiga atsisuko ir pastebėjo, kad detektyvo akys su didžiuliu susi­
domėjimu įsistebeilijusios į jos dangiškos spalvos vakarinės suknelės
priekį. Sekdamajo žvilgsniu, žvilgtelėjo žemyn.
- Labai nemalonu, - pasakė Čanas. - Esupuolęs į neviltį, bet tikiuo­
si, kadjūsų graži suknelė nėra visiškai sugadinta?
• Prašomatiduoti šalį, - šūktelėjo Enderbi, šiurkščiai išplėšdamajį
iŠČano rankų.
Tarpduryje pasirodė Paradisas.
- Atleiskite, ponia, - tarė panelei Morou, - kapitonas Flaneris jau
apačioje.
- Prašompalaukti, - panelė Morou kreipėsi į visus. - Pasistengsiu,
kad kuo greičiau būtumėte išleisti.
Kartu su Kirku ir Čanu grįžo į dvidešimtąjį aukštą. Viduriniajame
kambaryje užtiko kapitoną Flanerį, maždaug penkiasdešimtmetį, ener­
gingą policininką.
-------------------------------------------------------------------------------------------- 47
Jam talkino du policininkai ir teismo gydytojas.
- Labas vakaras, ponia, - pasisveikino kapitonas. • Tai velnišk...
norėjaupasakyti, tai siaubinga istorija! Seras Friderikas Briusas iŠSkot-
lend Jardo! Na ir bus rūpesčių! Jeigu greitai nesusidorosime gu šia byla,
sušoks mums ant sprando visas Skotlend Jardas!
• Bijau, kad taip ir bus, - atšovė panelė Morou. - Pone kapitone,
leiskite pristatyti: ponas Kitkas, o čia - detektyvas Čarlis Čanas iŠ Ho-
nolulo policijos.
Kapitonas įdėmiai nužvelgė profesijos kolegą.
- Labai malonu, pone seržante. Skaičiau apiejus laikraščiuose. Per­
kūniškai greitai atsiradote.
Čanas trūktelėjo pečiais.
- Atleiskite, bet su šia byla neturiu nieko bendro, - atkirto. - Tai jūs
ja rūpinsitės, ir tai man labai paranku. Esu čia tik pono Kirko svečias.
- Tikrai? - kapitono veide atsispindėjo palengvėjimas. - Tuomet,
ponia, - kreipėsi į panelę Morou, - kąjūs ligi šiol nustatėte?
- Labai nedaug. Ponas Kirkas viršuje buvo surengęs kviestinius
pietus.
Džeinė Morou greitosiomis išvardijo svečių pavardes, papasakojo
apie filmų demonstravimą ir pakartojo kamerdinerio parodymus, kaip
seras Friderikas nulipo žemyn su aksominėmis kurpaitėmis.
• Čia dar yra keletas aspektų, apie kuriuos norėčiau pakalbėti su
jumis vėliau, - pridūrė.
- Gerai. Manau, kad prokuroras norės užsiimti tuo asmeniškai.
Jaunoji moteris paraudo.
- Galbūt, - pasakė. - Šiandienjo nėra mieste. Bet tikiuosi, kad tyri­
mą vesti patikės man...
- Oho, brangi panele Morou, juk tai labai svarbi byla, - pasakė ka­
pitonas, nesuvokdamas savo netakto. - Sulaikėte visus svečius?
- Žinoma.
- Gerai. Pasikalbėsiu sujais vėliau. Liepiau naktiniam sargui užda­
ryti pagrindines duris ir patikrinti visus žmones, esančius pastate. O da­
bar nustatykime nusikaltimo įvykdymo valandą. Pone daktare, kada tai
įvyko?
- Ne vėliau kaip prieš pusvalandį, • atsakė daktaras.
• Nužemintai atsiprašau, kad kišuosi, - tarė Čanas. - Nusikaltimas
buvo įvykdytas tikriausiai dešimtą valandą dvidešimt minučių.
- Esate tuo tikras?
48 -------------------------------------------------------------------------------------------
- Nesu pratęs laidyti žodžių vėjais. Lavoną radome dešimtą dvide­
šimt penkios, lygiai po penkių minučių, kai viena dama viršutiniame
aukšte įpuolė į saloną, šaukdama, kad mačiusi kažkokį vyriškį, besilei­
džiantį priešgaisrinėmis kopėčiomis žemyn.
• Hm... Atrodo, kad kambarys jau apžiūrėtas, - kreipėsi Flaneris į
Kiiką. - Ko nors trūksta?
• Neturėjau dar progos patikrinti, • atsakė Kirkas. • Jei kas nors net
ir paimta, manau, kad tai buvo sero Frideriko nuosavybė.
- Tai jukjūsų kontora, tiesa?
•>Taip, tačiau leidau serui Friderikui naudotis šiuo kabinetu. Čiajis
laikė įvairius dokumentus ir popierius.
- Dokumentus? Kuojis užsiiminėjo? Rodos, pasitraukė iš aktyvios
veiklos?
- Nepaisant to, matyt, domėjosi tamtikrais dalykais, pone kapito­
ne, - pasakė panelė Morou. - Tai ir yra vienas iš punktų, dėl kurių norė­
čiau sujumis pakalbėti vėliau.
• Ir vėl drįstu įsikišti, • tarė Čanas. • Jeigu net nežinome, kas dingo,
tai bent žinome, ko ieškota.
- Kąjūs sakote? - Flaneris šaltai pažvelgė į Čaną. - Ko būtent?
- Seras Friderikas - anglų detektyvas. Didis detektyvas. Visi anglų
detektyvai kruopščiai veda kiekvienos bylos užrašus. Vadinasi, žudikas,
be abejo, ieškojo dokumentų, kokios nors konkrečios bylos, kuri jį do­
mino.
- Gali būti, - pripažino kapitonas. - Vėliau atliksime apžiūrą. Jūs,
vaikinai, apžiūrėkite priešgaisrines kopėčias, • kreipėsi į padėjėjus, ku­
rie tuoj pat dingo migloje už lango.
Tą pačią akimirką koridoriaus durys atsidarė, ir tarpduryje pasiro­
dė gana įdomi žmonių grupelė. Priekyje žengė drūtas vidutinio amžiaus
vyriškis. Tai buvo ponas Kutlis, naktinis sargas.
- Pone kapitone, - tarė. - Sulaikiau visus, kas tik buvo pastate, išs­
kyrus kelias valytojas, kurios neturi nieko bendro su šiuo aukštu. Jeigu
norėsite, ateis vėliau. Čia ponia Daik, kuri valo du viršutinius aukštus.
Ponia Daik, labai išsigandusi, paliudijo, kad baigė valyti Kuko kon­
torą septintą ir išėjo, kaip paprastai patikrinusi, ar veikia aliarmo skam­
bučiai. Nuo to laiko kontoroje nebuvusi. Pastate nepastebėjusijokio ne­
pažįstamojo.
- Okasjis? - paklausė kapitonas, rodydamas į išbalusį šviesiaplau­
kį jaunuolį, kuris aiškiai nervinosi.
---------------------------------------------------------------------------------------- 49
- Aš... aš dirbu firmoje “Breisas ir Deividas, knygų leidyba”, - atsa­
kėjaunuolis. • Esu Samuelis Smitas, Šį vakarą gana ilgai dirbau, norėda­
mas po ilgos ligos atidirbti įsiskolinimą. Atėjo ponas Kutlis ir pasakė,
kad esu kviečiamas. Nieko nežinau apie tą baisią istoriją...
Flaneris kreipėsi į ketvirtąją ir paskutiniąją grupelės narę • į jauną
moterį, kurios uniforma rodė, jog ji esanti Kirko namo liftininkė.
- Jūsų pavardė? - paklausė.
- Grėsė Lein.
- Esate liftininkė?
- Taip. Ponas Kirkas perspėjo, kad vienas iŠmūsų šiandien turime
likti ilgiau. Dėl priėmimo.
- Kiek žmonių perkėlėte liftu, pasibaigus įstaigų darbo laikui?
• Juk neskaičiuoju. Jų buvo apsčiai... ponai ir ponios, žinoma, po­
no Kirko svečiai.
-Neprisimenate ko nors, kas galėjo neatrodyti pono Kirko svečias?
- Ne, pone.
- Tai didelis pastatas, - pasakė Flaneris. - Kažkas be pono Smito
dar turėjo šį vakarą dirbti. Neprisimenate nieko daugiau?
Mergina valandėlę abejojo.
- Taip... buvo dar.
- Na? Kas toks?
• Jauna tarnautoja, kuri dirba Kalkutos importerių kancialerijoje,
tame pačiame aukšte. Jos pavardė Lilė Bar.
- Sakote, kad dirbo šį vakarą? Tame pačiame aukšte? Ar dar yra?
- Ne, pone. Prieš kurį laiką išėjo.
- Seniai?
- Sunku tiksliai pasakyti. Prieš pusvalandį... Gal truputį anksčiau.
- Hmm... • Kapitonas užsirašė apklaustųjų pavardes ir adresus ir
leido eiti. Tuojau grįžo policininkai nuo priešgaisriniųkopėčių, tad Fla­
neris pastatė juos į sargybą, o kitus paprašė palydėti jį į viršų.
Pono Kirko svečiai tylėdami sėdėjo salone pusračiu, prislėgti var-
ginančioiaukimo. Kapitonas įėjo, vaidindamas ryžtingą, nors iš esmės
jautėsi visiškai ne taip. Sustojo ir nužvelgė svečius.
- Ponai, be abejo, žinote, dėl ko čia esu. Panelė Morou man sakė,
kad sujumisjau kalbėjosi, tad nenorėčiau kartotis. Tik paprašyčiaujūsų
pasakyti pavardes ir adresus. Pradėsiu nuo ponios, • tarė, kreipdamasis į
ponią Kilk.
Ponia Kirk sustingo, išgirdusi tokį toną.
50 -------------------------------------------------------------------------i------------------
- Pataikaujate man, pone. Esu ponia Kirk Dauson, - atkirto senoji
dama ir pasakė adresą.
- Jūs, pone, - Flaneris kreipėsi į keliautoją.
- Pulkininkas Džonas Bethamas. Šiame mieste esu pravažiuoda­
mas. Apsistojau “Fairmonto” viešbutyje.
Flaneris apklausė visus pagal rankoje laikomą sąrašą. Baigęs pri­
dūrė:
- Gal kas turite dar ką nors pasakyti? Jeigu taip, būtų geriau, kad
pasakytumėte dabar. Taip būtų visiems maloniau, vis tiek tatai anksčiau
ar vėliau paaiškės.
Niekas neatsiliepė.
- Viena ponia matė kažkokį vyriškį, besileidžiantį priešgaisrinė­
mis kopėčiomis. Na? Kuri ponia? - paklausė kapitonas.
- O... tai aš, • tarė Eilenė Enderbi. Apie tai smulkiai papasakojau
panelei Morou. Kaip tik buvau išėjusi į sodelį...
Ponia Enderbi iš naujo papasakojo įvykį.
- Kaip tas žmogus atrodė? - paklausė Flaneris.
• Sunku pasakyti. Neaiškus siluetas migloje.
- Gerai. Kol kas galite visi eiti. Gal vėliau dar išsikviesiukurį nors,
• pasakė Flaneris ir išėjo į sodelį, palikdamas juos salone.
Prislėgti svečiai pradėjo atsisveikinti ir pokelis išsivaikščiojo. Pir­
miausia ponia Kirk su savo palydove ir panele Garland, paskui ponai
Enderbiai, pagaliau keliautojas. Čarlis Čanas taip pat pasiėmė apsiaustą
ir skrybėlę. Panelė Morou klausiamai žvelgė į jį.
- Kol tas šešėlis nebuvo kritęs ant susirinkusiųjų, - tarė Kirkui, -
vakaras, be abejo, buvo žavus...
• Jūs turbūt neketinate išeiti? - šūktelėjo panelė Morou. • Maldauju
jus... Norėčiau dar sujumis pasišnekėti.
- Rytoj išplaukiu, - priminė jai Čanas. - Šio vakaro įvykiai mane
išvargino. Reikia pamiegoti, atsipalaiduoti...
- Sulaikysiujus tik valandėlę, - prašė panelė Morou.
Čanas pagaliau sutikdamas linktelėjo galva. Kapitonas Flaneris grį­
žo iŠsodelio.
- Tenai tamsu nors į akį durk, • pranešė, - tačiau, kiek sugebėjau
susiorientuoti, bet kas galėjo patekti į žemesnįjį aukštą priešgaisrinėmis
kopėčiomis. Esu teisus, ar ne?
• Be abejonės, • atsakė Kirkas.
- Svarbus atradimas, - pagyrė Čanas. - Ant vienos moters suknelės
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - 51
buvo rūdžių dėmių, kurios galėjo būti nuo... Bet kas gi esu, kad drįsčiau
pakisti iSvadą tokiamsumaniamžmogui, kaip ponas kapitonas? Be abe­
jo, pats pastebėjote?
Planeris paraudo.
- Ne... Kurios gi?
• Ponios Enderbi, ji matė bėgantį vyriškį. Ii tikrųjų nėra reikalo
daugiau kalbėti. Esu laimingas, galėdamas suteikti jums non tokią ma­
žą paslaugą.
- Grįžkime žemyn, • murmtelėjo Flaneris.
Atsidūręs žemutiniame aukite, ilgai žvalgėsi po kambarį, paskui
tarė:
• Turiu padirbėti.
- Tad al jau atsisveikinu, • pareiškė Čanas.
•Jūs jau bėgate? • paklausė Flaneris su neslepiamu pasitenkinimu.
• Bėgu, ir labai toli, • Šyptelėjo Čanas. • Rytoj išplaukiu į Honolulu.
Paliekujums sunkiausią problemąjūsų gyvenime. Prisipažinsiu, kad vi­
sai jums nepavydžiu.
• Kaip non susidorosiu, • atsakė Flaneris.
- Tik kvailys galėtų tuo abejoti. Tačiau jūsų laukia kruopštus dar­
bas. Prašom pasvarstyti: kas yra tas žmogus, gulintis ant kušetės? Gar­
sus detektyvas su puikia praeitimi. Ką tai reiškia? Tūkstantį pergalių ir
tūkstantį priešų. Visame plačiajame pasaulyje pilna žmonių, kurie no­
riai būtų atėmę serui Friderikui gyvybę. Priešjus, kapitone, ilgas kelias.
Karščiausiai linkiu laimingaijį nueiti. Tegu ateitis papuošjus žėrinčiais
pergalės apdarais.
• Dėkoju, • pasakė Flaneris.
• Ir dar viena. Atleiskite, kad atsisveikindamas padarysiu paskuti­
nę pastabą.
Čanas paėmė nuo stalomažą, gelsvą knygelę ir padavėją kapitonui.
- Knygelė gulėjo prie sero Frideriko alkūnės, kai jį radome.
Flaneris linktelėjo galvą.
- Žinau. Klubo “Kosmopolitanas” metraštis. Negali turėti jokios
reikšmės.
- Galbūt. Esutik kvailas kinietis iŠmažos salos. Nedaug ką teišma­
nau. Tačiau, kapitone Flaneri, jeigu aš imčiausi šios bylos, prisiminčiau
šią knygelę. Pabusčiau naktį pamąstyti apieją. Atsisveikinu ir dar kartą
linkiu kuo geriausio.
Žemai nusilenkė ir išėjo į holą. Kirkas ir panelė Morou nuskubėjo
paskui jį. Mergina uždėjo ranką jam ant peties.
52 -------------------------------------------------------------------------------------------
- Pone seržante, - nedarykite to, - sušuko su neviltimi. - Negalite
manęs dabar palikti! Esate čia būtinas.
- Plėšote mano širdį į gabaliukus, - atsakė Čanas. - Tačiau planų
neįmanoma pakeisti.
- Visa tai ne vargšo kapitono jėgoms. Jūs jau dabar žinote apie
viską daugiau negu jis... Prašom pasilikti, o aš jau savo ruožtu pasis­
tengsiu* kad turėtumėte savo dispozicijoje visas galimybes...
- Ir aš tą patį sakau, - pridūrė Baris Kirkas. - Aišku, kad negalite
dabar išvykti. Dėl Dievo meilės, žmogau! Nejaugi jūs visai nesmalsus?
- Visų žydriausios labiausiai nutolusios kalvos, - tarė Čanas. - O
manopati žydriausiayra Punchboulo aukštuma, kur manęs laukia šeima.
• Oaš taip tikėjausi, - maldavo mergina. - Turi man pasisekti! Pap­
rasčiausiai biri! Jeigu pasiliktumėte...
Čanas žengtelėjo nuojos.
• Man nepaprastai nemalonu. Sakoma, kad laiškanešys ir atosto­
gaudamas daug vaikšto. Aš tiek daug vaikščiojau ir esupavargęs. Labai
gaila, tačiau rytoj išvykstu į Honolulu.
Liftas buvo praviras. Čanas dar kartą žemai nusilenkė.
- Man buvo didelė laimė, - pabrėžė, - kad galėjau sujumis susipa­
žinti. Norėčiau dar kartą kada nors susitikti. Viso labo.
Ir lyg atkaklus, nenuolaidus Buda dingo apačioje. Kirkas supanele
Morou grįžo į kontorą, kur kapitonas Flaneris jau dirbo.
Čanas, nepaisydamas miglos, greitai ėjo į Stevarto viešbutį. Portjė
jam padavė telegramą, kurią detektyvas perskaitė švytinčiu veidu. Vis
dar šypsojosi, kai kambaryje suskambo telefonas. Skambino Kirkas.
- Paklausykite, - kalbėjo Kirkas. • Jums išėjus, padarėme stulbi­
nantį atradimą.
- Noriai apie tai paklausysiu, - atsakė Čanas.
• Po rašomuoju stalu gulėjo Glorijos Garland vėrinio perlas!
• Tai praplečia erdves naujiems spėliojimams ir prielaidoms, • at­
sakė Čanas. • Sveikinu.
- Tik paklausykite, - nekantravo Kirkas. - Nejaugi jums neįdomu?
Nenorite likti ir padėti mums prasiskverbti iki esmės?
Čano akyse šmėkštelėjo užsispyrimas.
•Tai neįmanome- Tikprieš keletąminučių gavautelegramą, kviečia
mane tuoj pat grįžti. Niekas dabar manęs nesugebės sulaikyti kontinente.
- Telegramą? Nuo ko?
-Nuo žmonos. Puiki naujiena. Turime vienuoliktą kūdikį. Berniuką.
 53

v
BALSAS UŽ SIENOS
Kitą rytą Čarlis Čanas atsikėlė aštuntą ir, skusdamas kietą, juodą
barzdą, laimingas šypsojosi savo atvaizdui veidrodyje. Visą laiką gal­
vojo apie mažuti, bejėgi berniuką, kuris šią akimirką guli Punchboulo
aukštumoje, sename, panešiotame lopšyje. Jau po kelių dienų - žadėjo
sau mintyse detektyvas • stovėsiu prie Šio lopšio, ir Čanų šeimos jaunė­
lis pravers akis, kad pagaliau pamatytų sveikinančią savo tėvo šypseną.
Čarlis Čanas stebėjo, kaip vešliais antakiais portjė kelia ant veži­
mėlio jo pigią skrynelę, norėdamas nuvežti į prieplauką. Tai jau buvo
pirmasis kelionės etapas. Susidėliojo tualetinius reikmenis į kelioninį
lagaminėlį ir spyruokliuojančiais žingsniais nulipo pusryčiauti.
Rytinio laikraščio pirmajame puslapyje pamatė tragiškos sero Fri-
deriko mirties aprašymą, ir Čano akys trumpam susiaurėjo. Be abejo, tai
labai komplikuota ir paslaptinga byla. Įdomu būtų prisikasti prie paslap­
ties esmės, bet tai lemta padaryti kitiems. Jeigu ši pareiga būtų tekusi
jam, detektyvas būtų ėmęsis darbo su įkarščiu, tačiau dabar jis jautėsi
nieko dėtas. Į namus -jį buvo apėmęs tik tas vienintelis troškimas.
Padėjo laikraštį ir vėl mintimis grįžo prie mažojo berniuko Hono­
lulu saloje. Amerikos pilietis, busimasis skautas po amerikietiškąja vė­
liava, turėtų taip pat būti pavadintas amerikietišku vardu. Čanas pajuto
nuoširdžią simpatiją praėjusio vakaro šeimininkui. Ojeigu taip... Baris
Čanas? Ar ne gražiai skambėtų?
Baigdamas gerti arbatą, prie restorano durų pastebėjo liesą, ner­
vingą Bilo Rankino, “Gaublio” reporterio, veidą. Čanas pasirašė sąskai­
tą, paliko dosnių arbatpinigių ir nuėjo į holą pas Rankiną.
- Sveiki, - pasisveikino reporteris. - Na, vakar Kirko būstinėje būta
triukšmelio, ar ne?
• Nepaprastai skaudus dalykas, - atsakė Čanas. Jie susėdo ant pla­
čios sofos, ir Rankinas užsirūkė papirosą.
- Turiu tam tikrų žinių, kurios galėtų jums praversti, - toliau tęsė
žurnalistas.
- Atleiskite, man atrodo, kadjūs klystate.
- Kaip? Ką tai reiškia?
5 4 -------------------------------------------------------------------------------------------
• Neturiu nieko bendro su šiuo reikalu, - ramiai paaiškino Čanas.
- Turbūt nenorite pasakyti...
• Po trijų valandų pro Auksinius vartus palieku San Franciską.
Rankinas suvaitojo.
• O Dieve! Žinoma, kad ketinate, bet maniau... Dėl Dievo meilės,
Žmogau,juk tai sensacingiausias jvykis nuo didžiojo gaisro laikų! Seras
Friderikas Briusas! Tai tarptautinės reikšmės katastrofa! Buvau šven­
čiausiai jsitikinęs, kad nepraleisite progos...
- Visiškai ne, • šyptelėjo Čanas. - Asmeniniais reikalais kviečia
mane j Havajus. Laiškanešys atsisako tolesnių pasivaikščiojimų. Byla
tikrai labai įdomi, tačiau • kaip sako mano giminaitis Vilis, mėgstantis
priežodžius, • tai ne mano kiškis.
• Suprantu, >tarė Rankines. • Ramus, susitvardantis Rytų žmogus.
Tikriausiai niekuomet gyvenime nesatejutęs užsidegimo?
• O kam to reikia? Esu stebėjęs eilinį amerikietį. Jo veidas dega,
smilkiniai pulsuoja, širdis daužosi kaip kūjis, kiekvienas nervas virpa.
Ir koks rezultatas? Metais trumpesnis gyvenimas...
• Prisipažįstu, kad jūsų nesuprantu, - tarė Rankinas, stengdamasis
įsitaisyti patogiau, kad bent truputį pailsėtų. Tikiuosi, kad neįkyrėsiu,
jeigu ir toliau kalbėsiu apie serą Frideriką. Atmintyje dar kartą atkūriau
pokalbį per vakarykščius pusryčius. Ar žinote, kokių priėjau išvadų?
• Malonu būtų išgirsti.
• Seras Friderikas teigė, kad penkiolika metų nuo įvykių Indijos
pasienyje - tai nepermatoma uždanga. Aš nuo savęs pridėjau, kad, mano
nuomone, tas, kas trokšta atskleisti vakarykščio nusikaltimo paslaptį,
turi žvilgtelėti už uždangos.
- Lengva pasakyti, bet sunku padaryti, - pabrėžė čanas.
• Labai sunku. Ir todėl maniau, kad jūs... Na tiek to! Plaukite sau,
nors, mano nuomone, Evos Durand dingimas turi kažkokį ryšį su vaka­
rykščiu atsitikimu. Gal net ir staigi Hilario Galto mirtis.
- Turite kokį nors pagrindą tokioms prielaidoms?
- Taip, turiu. Kai ketinau sėstis ir parašyti pirmarūšį staipsnį apie
pusryčius, seras Friderikas įpuolė į “Gaublį” ir pareikalavo, kadvisa tai
laikyčiau paslaptyje. Kodėl taip padarė? Klausiujūsų seržante.
- O aš laukiujūsų nuomonės.
- Tuojaują išgirsite. Seras Friderikas toliau dirbo prie vienos, o gal
irprie abiejų minėtų bylų. Ir dar pasakysiu, kad priėjo konkrečių išvadų.
Ta kelionė į Peševarą buvo galbūt ne tokia bevaisė, kaip norėjo mums
-------------------------------------------------------------------------------------------- 55
pavaizduoti. Labai galimas dalykas, kad Eva Durand dabar yra San Fran-
ciske. Vienaip ar kitaip, kažkoks asmuo yra susietas su viena iš tų bylų -
tas, kuris vakar paspaudė gaiduką. Aš asmeniškai manyčiau: cherchez
Ia femme. Tai toks prancūziškas...
- Žinau, - linktelėjo galva Čanas. - Norite ieškoti moters. Puikus
planas. Aš elgčiausi taip pat.
- Aha, žinojau. Ir todėl mano informacija turi ypatingos reikšmės.
Vakar buvau nuėjęs į Kirko buveinę, norėdamas dar kartą pasimatyti su
seru Frideriku. Paradisas pasakė, kad jis yra apačioje, kontofojė, ir tą
akimirką, kai priėjau prie biuro durų,jos atsidarė, ir kažkokiajauna mo­
teris...
- Valandėlę, -nutraukė Čanas, - atsiprašau, kadneleidžiujums baigti,
bet man susidarė įspūdis, kad tuojau pat turėtumėte su šia informacija
vykti pas panelę Morou. Aš asmeniškai su byla neturiu nieko bendro.
Rankinas atsistojo.
- Tebūnie taip, - tarė. - Bet turiu dar kartą pakartoti, kad nesuprantu
jūsų. Turbūt esate akmeninis. Linkiu malonios kelionės. Ojeigu ši mįs­
lė būtų kada nors įminta, tikiuosi, kadjūs niekuomet apie tai nesužino­
site.
Čanas plačiai nusišypsojo.
- Labai vertinujūsų malonius linkėjimus. Atsisveikinu ir savo ruožtu
linkiu kuo didžiausios sėkmės.
Valandėlę žiūrėjo įkandin reporterio, kol šis dingo už laukujų du­
rų, o paskui patraukė į viršų baigti tvarkytis. Žvilgtelėjo į laikrodį ir
pamatė, kadjam dar liko pakankamai laiko atsisveikinti su giminaičiais
iŠKinų kvartalo. Kai grįžo į viešbutį daiktėjo laukė panelė Morou.
- Tai bent laimingas nutikimas, - tarėjis. - Dar kartą likimas leidžia
man gėrėtis tokiu puikiu reginiu.
- Tikrai leidžia, - atsakė mergina. - Paprasčiausiai privalėjau su
jumis dar kartą pasimatyti. Prokuroras patikėjo bylą man, ir pats supran­
tate, kad tai didelis šansas gyvenime. Ar vis dar laikotės nuomonės, kad
privalote grįžti namo?
- Labiau, negu bet kada, - atsakė Čanas, palydėdamasją prie sofos.
- Vakar grįžęs į viešbutį, gavau džiugią telegramą...
- Žinau. Ponas Kirkas jums skambino prie manęs. Atrodo, berniu­
kas?
- Gražiausia dangaus dovana, - patvirtino Čanas.
Panelė Morou atsiduso.
56 -------------------------------------------------------------------------------------------
- Kad būtų buvusi bent mergaitė...
- Tokiomis aplinkybėmis laimė lydi mane, - tarė Čanas. -15 vie­
nuolikos kartų tik triskart teko nusivilti.
• Reikėtųjus pasveikinti. Taip, mergaitės vis dėlto nemalonios bū­
tybės.
• Nepagrįstai esate kandi. Aišku, kad būtinybė. Okalbant apiejus,
tikrai nemaloni.
Tą akimirką į holą įėjo Baris Kirkas.
• Ulba diena, laimingasis tėve, - pasveikino Čaną šypsodamasis. •
Atėjome atsisveikinti.
Čanas pažvelgė į laikrodį.
Panelė Morou nusišypsojo ir tarė:
• Dar turite daug laiko. Prašyčiau prieš išvažiuojant bent duoti gerą
patarimą.
• Būsiu neapsakomai laimingas, jeigu pajėgsiu jums pasitarnauti.
Mano patarimai beverčiai, bet poniai tarnausiu ypač noriai.
• Kapitonas Flaneris neturi supratimo, nuo ko pradėti, nors, žino­
ma, neprisipažįsta. Papasakojau viską, ką žinau apie Hilarį Galtą ir apie
Evą Durand, ojis tik išsižiojo ir pamiršo užsičiaupti.
• Žmonės, net išmintingesni už kapitoną, nežinotų, nuo ko pradėti.
- Taip, žinoma, pritariujūsų nuomonei.
Panelė Morou sunerimusi suraukė baltą kaktą.
- Byla siejasi su tokiomtolimom vietovėm - San Franciskas, Lon­
donas, Peševaras... Norint įminti mįslę, ko gero, reikėtų apkeliauti ap­
link pasaulį.
Čanas papurtė galvą.
- Yra daug gijų, vedančių atgalios, - tarė jis. - Atsakymas turėtų
būti San Franciske. Prašompaklausyti mano patarimo ir neprarasti vil­
ties.
Jaunoji moteris vis dar buvo susirūpinusi.
• Žinome, kad Hilaris Galtas buvo nužudytas prieš šešiolika metų.
Seniai. O seras Friderikas buvo toks žmogus, kuris niekuomet nebūtų
metęs pėdsako, galėjusio nuvesti jį į tikslą. Taip pat žinome, kad seras
Friderikas labai domėjosi Evos Durand dingimu Peševare. Gal tai buvo
paprastas smalsumas... bet kodėl taip ryžtingai redakcijoje reikalavo,
kad nebūtų publikuojama nė žodžio apie šį atsitikimą? Ne, tai turėtų
būti daugiau negu smalsumas. Buvo užčiuopęs kažkokį pėdsaką...
- Artėjo prie tikslo, - įsikišo Kirkas. - Pats man sakė.
-------------------------------------------------------------------------------------------- 57
- Artėjo prie tikslo. Ką tai reiškia? Surado Evą Durand? Ruošėsi ją
indentifikuoti? Okažkas - gal pati Eva Durand ar kas nors kitas - tvirtai
nutarė to neleisti? Taip tvirtai, jog net pasiryžo įvykdyti nusikaltimą,
kad užčiauptų detektyvui bumą?
- Išvada labai aiški, - pagyrė Čanas.
• Visai ne. Pavyzdžiui, ar liilario Galto nužudymas turi kokį nors
ryšį su tos jaunos moters dingimu Peševare? Arba tos aksominės kur­
paitės... Kurjos dabar? Gal jas paėmė sero Frideriko žudikas? Jeigu taip,
tai kam?
- IŠ tikrųjų iškyla daugybė klausimų, - pripažino Čanas. - Į viską
gausite reikiamus atsakymus atitinkamu laiku.
• Bejūsų pagalbos negausimejų niekada, • atsiduso panelė Morou.
Čanas šyptelėjo.
- Kaip saldžiai skambajūsų liaupsės. • Valandėlę susimąstė. - Va­
kar neapieškojaukontoros, tačiautai padarėkapitonas Flaneris. Kas rasta?
Gal kokie protokolai? Užrašai?
- Nieko, kas galėtų turėti ką nors bendro su byla, - atsakė Kirkas. -
Nieko, kur būtų bent kokia užuomina apie Hilarį Galtą arba Evą Du­
rand.
Čanas suraukė antakius.
- Juk nėra jokios abejonės, - tarė jis, - kad seras Friderikas turėjo
kažkokius dokumentus. Ar būtent dokumentų žudikas taip karštligiškai
ieškojo? Be abejo, taip. Arjuos rado? Greičiausiai taip, nebent...
- Nebent? - greitai paklausėjaunoji moteris.
- Nebent seras Friderikas paslėpė juos kur nors saugioje ir nuoša­
lioje vietoje. Iš visko matyti, kad tikėjosi plėšiko apsilankymo. Ar jūs
pats asmeniškai peržiūrėjote daiktus kambaryje, kuriamejis miegojo?
- Labai kruopščiai, - patikino Kirkas. - Nieko neradau. Ant rašo­
mojo stalo buvo keletas laikraščių iškarpų • rašteliai apie kitas prapuo­
lusias moteris, dingusias paslaptingomis aplinkybėmis. Atrodo, tai bu­
vojo hobi.
- Apie kitas moteris? - Čanas susimąstė.
- Taip. Bet Flaneris nutarė, kad tos iškarpos neturijokios reikšmės,
ir manau, kad buvo teisus.
- O ar iškarpa apie Evą Durand tebėra sero Frideriko piniginėje? -
klausinėjo toliau Čanas.
• Mat kaip! - sušuko Baris Kirkas, žiūrėdamas į panelę Morou.
Nepagalvojau apie tai! Iškarpa dingo!
58 -------------------------------------------------------------------------------------------
Tamsios panelės Morou akys buvo kupinos siaubo.
- Koks žioplumas! - šūktelėjoji. - Iškarpa dingo, o tas faktas nepa­
darė man jokio įspūdžio. Nuogąstauju, jog esu tik vargšė, silpna mote­
ris...
• Prašomnesisieloti, • tarė raminamas Čanas. • Reikia tą smulk­
meną tik turėti omeny. Ji tik parodo, kad Evos Durand paieškos žudikui
yra reikšmingos. Reiktų pasinaudoti taisykle: cherchez Ia femme - sup­
ratote mane?
• Ieškoti moters, • tarė panelė Morou.
- Taigi. Ošiuo atveju “medžiotoja” labiau tinka nei “medžiotojas”.
Pamąstykime apie kiekvieną, dalyvavusį vakarykščiame priėmime. Po­
ne Kirkai, užsiminėte, kad kai kurie svečiai buvo kviesti serui Frideri-
kui pageidaujant Kas jie?
• Abudu Enderbiai, • greitai atsakė Kirkas. - Aš asmeniškai jų ne­
pažinojau, bet seras Friderikas pageidavo, kadjuos pakviesčiau.
- Labai įdomu. Vis dėlto ponai Enderbiai. Ponia Enderbi visą va­
karą buvo arti isterijos. Tamsos baimę būtų galima aiškinti baime dėl
kažko kito. Ar nebūtų galima galvoti, kad Eva Durand, pakeitusi pavar­
dę, vėl ištekėjo, pažeisdama dvipatystės įstatymą?
- Bet juk Eva Durand buvo blondinė, - prisiminė panelė Morou.
• Taip, Eilenės Enderbi plaukaijuodi kaip varno. Aišku, tai nesun­
kus dalykas. Plaukų spalvą lengvai galima pakeisti, tuo tarpu akių spal­
va • jau - žymiai sudėtingesnis dalykas. Ponios Enderbi* akys žydros,
keistai kontrastuojančios sujos juodais plaukais.
- Niekas pro jus negali prasprūsti, - šyptelėjo Kirkas.
- Ponia Enderbi eina į sodelį, mato ant priešgaisrinių kopėčių vy­
riškį. Bent taip mums pasakoja. Bet ar iŠtiesų taip buvo? Gal žino, kad
jos vyras, kuris tariamai rūkė ant laiptų, iŠ tikrųjų užsiėmęs kuo kitu?
Gal vyriškis ant kopėčių tėrajos vaizduotės tvarinys, kad apsaugotų vy­
rą? O iš kur rūdžių dėmės antjos suknelės? Ar dėl to, kad sodelyje len­
kėsi per šlapią nuo miglos baliustradą? O gal atsirado, jai pačiai lipant
kopėčiomis? Suprantate, kur suku? Kokie dar svečiai buvo svarbūs se­
mi Friderikui?
Kirkas valandėlę mąstė.
- Liepė dar pakviesti Gloriją Garland, - pasakė pagaliau.
- Tikėjausi šito, - tarė Čanas, linguodamas galva. - Glorija Gar­
land... Nenatūralus vardas irpavardė. Skambaveikiau kaip fabrikoženklo
pavadinimas. O Australija žemėlapyje yra tokioje vietoje, kad gali būti
-------------------------------------------------------------------------------------------- 59
kelionės iŠ Peševaro tikslu. Blondinė, akys dangiškos... Nutraukia ant
laiptų perlų vėrinį. O vieną perlą randate sero Frideriko kabinete po ra­
šomuoju stalu.
Panelė Morou linktelėjo galvą.
• Taip... Panelė Garland, visiškai įmanoma.
- Liktų dar, - tęsė toliau Čanas, - ponia Tuper-Brok. Gana paslap
tinga asmenybė - kas žino? Ar serui Friderikui svarbus buvojos dalyva­
vimas?
- Ne. Manau, kad net nežinojo apiejos egzistavimą.
- Tikrai? Mūsų darbe, panele Morou, svarbu nepraleisti nė men­
kiausios smulkmenos. Žmonės suklumpa ant akmenukų, o ne ant kalnų.
Prašom dar pasakyti, pone Kirkai, ar pulkininkas Bethamas - taip pat
sero Frideriko idėja?
- Anaiptol. Prisimenu, kad seras Friderikas buvo net šiek tiek sutri­
kęs, kai sužinojo, kad turi ateiti pulkininkas Bethamas, nors nieko nesa­
kė.
- Jau kruopščiai ištyrėme dirvą. Turite visą savo dėmesį telkti į tris
ponias: ponią Enderbi, panelę Garland ir ponią Tuper-Brok. Visos tin­
kamo amžiaus - bent kiek apie tai gali spręsti kuklus žmogus, nesusi­
gaudantis tuose dalykėliuose, kuriuos daro kosmetikos salonai. Jos vi­
sos buvo kviestos pietų...
- Oviena - ne, - įsiterpėjaunoji moteris.
• Ak, aš nieko nežinau, • suglumęs tarė Čanas.
- Prisimenate, liftininkė minėjo jauną merginą, kuri dirba dvide­
šimtajame aukšte Kalkutos importerių firmoje? Kažkokie ».,ilėBat. Va­
kar vakare dirbusi iki vėlumos.
- Ak, taip, prisimenu, • pasakė Čanas. • Prieš keletą minučių mane
aplankė Rankinas, "Gaublio” reporteris. Pasakojo, kad užvakar gana vėlų
vakarą buvo nuijęs į pono Kirko kontorą, norėdamas pasimatyti su seru
Frideriku. Jam priėjus prie kontoros durų, projas išėjusijauna moteris.
Rankinas tvirtina, kad verkusi, nes matęs, kaip nosinaite šluostėsi akis.
Paskui dingusi kanceliarijoje. Regis, blondinė.
Čanas surimtėjo.
• O, tai jau ketvirtoji moteris, • tarė jis. • Ratas vis plečiasi. Tiek
darbo, ojūs, ponia, tarp viso to kaip perlas drumzlinoje baloje. - Atsis­
tojo. - Labai atsiprašau, bet “Maujis” tikriausiai jau nekantrauja išplaukti
į atvirą jūrą.
• Dar viena, • paprašė jaunoji moteris. - Jūs atkreipėte dėmesį į
60 --------------------------------------------------------------------------------------------
“Kosmopolitano” klubo metraštį, gulėjusį šalia sero Frideriko. Manote,
kad tai svarbu?
Čanas trūktelėjo pečiais.
• Matyt, buvau šiek tiek be ūpo, ir metraštis man pasirodė gana
mįslingas. Todėl be reikalo įkaliau tai į galvą kapitonui Flaneriui. Netu­
riu nė mažiausio supratimo, ką, galėtų reikšti Ši knygutė. Tačiau vargšas
kapitonas Flaneris irgi niekados nesupras. - Vėl pažvelgė į laikrodį. Pa­
nelė Morou atsistojo.
- Daugiaujūsų nebetrukdysiu, - atsiduso. - Turiu aibę darbų, o nie­
kaip negaliu sujumis išsiskirti. Jeigu leisite, paėjėsiu sujumis iki priep­
laukos. Gal pakelyje dar kas nors ateis į galvą?
- Kas aš toks, - šyptelėjo Čanas, - kad tenka patirti tiek garbės?
Trūksta žodžių susižavėjimui išreikšti. Pone Kirkai...
- Aš taip pat eisiu sujumis, - tarė Kirkas. - Patinka žiūrėti į išplau­
kiančius laivus. Turbūt turėjau būti komivojažeriu.
Čanas paėmė lagaminėlį, apmokėjo sąskaitą, ir visi trys sėdo į lau­
kiantį už kampo Kirko automobilį.
- Dabar, kai atėjo išsiskyrimo akimirka, - tarė Čanas, - turiu prisi­
pažinti, kad palieku šį tirštai apgyvendintą žemyną su tamtikru gailes­
čiu. Likimas čia man buvo labai malonus.
- Tad kodėl išvažiuojate? - metė Kirkas.
• Didelėpatirtis išmokė per daug nepiktnaudžiauti likimo palanku­
mu. Jo šypsnis gali užgesti.
- Gal pakeliui norėtumėt dar kur nors užsukti? Turite darpusvalan­
dį ligi inkaro pakėlimo.
- Labai dėkoju už rūpestį, tačiau atsisveikinau su visais. Kaip tik
šįryt lankiausi Kinų kvartale. • Čanas nutilo. - Kaip laimingai susiklos­
tė, kad ponia esate čia, • pridūrė, kreipdamasis į jaunąją merginą. - Pa­
miršau, kad turiu jums labai svarbią žinią. Dar vienas pėdsakas, kurį
privalėsite patikrinti.
- O Dieve! - atsiduso panelė Morou. - Jau ir taip sukasi galva. Kas
dar? t
- Turite tuojau pat šia žinia pasidalyti su kapitonu Flaneriu. Jis pri­
valo surasti vieną pravažiuojantį kinietį, apsistojusį Džeksono gatvėje
pas giminaičius. Pavarde Li Gungas.
- Kas jis toks, tas Li Gungas? - paklausė panelė Morou.
- Vakar, pasibaigus žaviems pusryčiams, sužinojau apie Li Gungo
egzistavimą iš sero Frideriko. - Čanas trumpai papasakojo savo pokalbį
-------------------------------------------------------------------------------------------- 61
šia tema su didžiuoju detektyvu. - Li Gungas turi tam tikrą informaciją,
kuri serui Friderikui buvo labai svarbi. Tiek tegaliu pasakyti. Kapitonas
Flaneris privalo išgauti šią informaciją.
- Tikriausiai jamnepasiseks, - pesimistiškai tarė paneli Morou. - O
jeigujūs, pone seržante...
Čanas giliai j plaučius įtrauki oro.
- Esu tiesiog sužavėtas nuostabiu šio rytmečio grožiu, kai tenka
atsisveikinti su kontinentu.
Toliau važiavo tylėdami, o panelė Morou įtemptai kažką svarstė.
Et, kad pavyktų rasti kokį nors būdą savo pusėn patraukti tą užsispyrusį
žmogų... Kad galėtų sugalvoti kokį nors užkeikimą, kuris neišnyktų, ne­
padaręs įspūdžio. Mintyse perkratė viską, ką buvo girdėjusi apie kinie­
čių būdą.
Kūkas savo elegantišku automobiliu privažiavo prie prieplaukos
per keletą pėdų nuo trapo, permesto į “Maujį”. Didelis, baltas laivas
linksmai mirgėjo nuo spalvingų suknelių ir moteriškųskrybėlaičių. Pri­
važiavo taksi, iŠ kurių išlipo keleiviai. Išsirikiavę stiuardai su baltais
švarkais stovėjo nuobodžiaudami, pasiruošę naujai kelionei. IŠvisų pu­
sių skambėjo atsisveikinimo šūksniai ir paskutiniai nurodymai.
Priėjo vienas stiuardas ir paėmė Čano lagaminėlį.
- Sveiki, pone seržante, - pasisveikino. - Grįžtate namo? Koks ka­
jutės numeris?
Čanas pasakė, o paskui kreipėsi į abu šalia stovinčius jaunuolius.
• Jūsų nuoširdumas tiesiog atima man žadą. Negaliu rasti tinkamų
žodžių. Galiu tik pasakyti: sudiev...
- Prašomnuo manęs pasveikinti jauniausiąjį Čaną, • tarė Kirkas. -
Gal kada nors gyvenime turėsiu galimybęjį pamatyti.
• Priminėte, kad šįryt sukau galvą, kokį vardąjam duoti. Jums ma­
loniai leidus, pavadinsiu Bariu Čanu.
• Nepaprastai malonu, - rimtai atsakė Kirkas. - Daug duočiau, kad
galėčiau jam ką nors dabar pasiųsti... Sidabrinę taurę, ar ką nors pana­
šaus. Bet atidedu tai vėlesniam laikui.
- Tikiuosi, - tarė Čanas, • kad berniukas su laiku pasirodys vertas
savo vardo. Šiame uoste palieku nuoširdžiausius linkėjimus.
Panelė Morou pažvelgė į jį su keista veido išraiška.
• Dėkoju, - šaltai prabilo. - Labai norėčiau, pone Čanai, kad pasi-
liktumėte, bet, žinoma, suprantu jūsų padėtį. Ši byla per sunki. Pirmą
kartą Čarlis Čanas bėga. Nuogąstauju, ar garsusis Honolulu seržantas
šiandien neprarado žmonių pagarbos.
62 -------------------------------------------------------------------------------------------
Paprastai neįžvelgiamame detektyvo veide pasirodė nuostaba ir
siaubas. Kurį laikąžvelgė įją įdėmiai, paskui labai sukaustytai nusilenkė.
• Sudie, • pasakė ir išdidžiai su įžeisto žmogaus išraiška ėmė kopti
trapu aukštyn.
Kitkas nustebęs žiūrėjo į panelę Morou.
- Nežiūrėkite taip į mane, - pasakė ji gailiai. • Tai buvo žiauru, bet
išbandžiau paskutinį šansą. Visa kita nepadėjo. Na ką gi... nepasisekė.
Važiuojame?
- Ne, dar truputį palaukime, - paprašė Kitkas. - Laivas išplaukia po
minutės. Manvisuomet tai daro didelį įspūdį. Pažiūrėkite į viršutinį de­
nį. - Parodė ranka gražią merginą pilku kostiumėliu, su orchidėja, pri­
segta prie atlapo. • Esu įsitikinęs, kad tai nuotaka. O tas stovintis šalia
jos stuobrys kvaila mina • tikriausiai laimingas išrinktasis...
Panelė Morou žiūrėjo be ypatingo susidomėjimo.
- Havajai - puiki vieta praleisti medaus mėnesį, • tęsė Kitkas. -
Daug mąsčiau... Ąrjums neįgrįstu?
• Ne, • atsakė mergina.
- Suprantu. Nuotakos nejaudinajūsų. Manyčiau, kad skyiybos la­
biau tiktąjūsų skoniui. Jūs ir Blekstounas. Nieko nepadatysi, tačiau ne­
leisiujums griauti manojaunatviško romantizmo.
Išsiėmė nosinę ir ėmė mojuoti viršutiniame denyje stovinčiai jau­
najai moteriai.
• Iki pasimatymo, brangioji! • sušuko. • Daug daug laimės!
• Niekur nematau pono Čano, • tarstelėjo mergina.
Tuo metu ponas Čanas, paskendęs mintyse sėdėjo apatiniame de­
nyje savo kajutėje ant lovos krašto. Didelis džiaugsmas, kurį jautė, prieš
grįždamas į namus, staiga tapo sudrumstas. Bėga, jis bėga, nejaugi? Bi­
jo sunkios bylos. Ar panelė Morou iŠ tikrųjų taip galvoja? Jeigu taip •
Čarlis Čanas tikrai šiandien prarado žmonių pagarbą.
Niūrius apmąstymus nutraukė balsas, sklindantis iŠkaimyninės ka­
jutės, balsas, kurį buvo neseniai girdėjęs. Širdis apmirėlis pradėjo klau­
sytis.
- Čia būtų viskas, - kalbėjo pažįstamas balsas. - Štai pasas ir pini­
gai. Paprasčiausiai turi manęs palaukti Honolulu. Bus geriau, jei ten ku­
riamlaikui prisiglausi.
• Padarysiu, kaip liepėte, • atsakė aukštas, dainingas balsas.
- Ojeigu ko nors tavęs klaustų, nieko nežinai. Supranti?
• Taip. Tyliu. Suprantu.
-------------------------------------------------------------------------------------------- 63
- Puiku. Šaunus tu tarnas, Li Gungai. Nemėgstu girti, tu išsišiepęs
nenaudėli, bet negalėčiau be tavęs apsieiti... Na, o dabar viso gero ir
laimingos kelionės.
Čanas atsistojo ir užmetė akį į tamsų koridorių, j kurį vedė visų
žemutinio denio kajučių durys. Blausioje Šviesoje įžvelgė pažįstamą si­
luetą, išslenkantį pro kaimynines duris ir greitosiomis tolstantį.
Detektyvas valandėlę neryžtingai stovėjo. Iš visų Kirko svečių la­
biausiai jį domino vienas, beveik nustumdamas šešėlin likusius. Aukš­
tas, niūrus, tylus vyriškis, statęs palapines beveik visuose pasaulio kraš­
tuose, o savo kelyje palikęs mirusių lavonus, bet nenutrūkstamai žengęs
pirmyn į pasirinktą tikslą. Tai buvo pulkininkas Džonas Bethamas, ku­
ris ką tik išėjo iŠ kaimyninės kajutės po trumpo atsisveikinimo su Li
Gungu-
Čanas metė akį į laikrodį. Skubėjimas nebuvo būdingasjo prigim­
čiai, dabar detektyvas privalėjo skubėti. Atsiduso taip giliai, kad net su­
virpėjo stiklinės, ir griebė lagaminėlį. Viršutiniame denyje susitiko kont­
rolierių.
- Į namus, Čarli? - paklausė šis.
- Taip maniau, - atsakė Čanas, - bet pasirodo - klydau. Paskutinę
akimirką esu negailestingai priverstas grįžti į krantą. O bilietą turiu ga­
liojantį tik šiame laive.
- Tatai jums sutvarkys kelionių biuras. Tenjuk visi jus pažįsta.
- Ačiū už patarimą. Mano bagažas jau pakrautas. Gal galėtumėte
atiduotijį vyresniajammano sūnui, kuris prisistatys Honolulu prieplau­
koje?
- O, žinoma!
Sirena, kviečianti svečius apleisti laivą, sukaukė paskutinį kartą.
- Neužsisėdėk per ilgai šiame klastingame kontinente.
- Daugiausia savaitę, - šuktelėjo per petį Čanas. - Tik iki kito laivo.
Prisiekiu!
Prieplaukoje panelė Morou staiga sugriebė Kirką už peties.
- Pažiūrėkite, kas lipa trapu! Pulkininkas Bethamas!.. Ką jis čia
veikia?
- IŠ tikrųjų Bethamas, - tarė Kitkas. - Gal turėčiau pasisiūlyti jį
pavėžėti? Ne, jo laukia taksi... Tegu sau važiuoja. Nepatinka jis man,
toks niūrus žmogus.
Pasisuko ir žiūrėjo, kaip pulkininkas sėda į laukiantį taksi ir nuva­
žiuoja.
64 -------------------------------------------------------------------------------------------
Kai vėl pažvelgė į “Maujį”, du galingi jūreiviai kėlė trapą. Staiga
tarp jų pasirodė maža, putli figūrėlė, vienoje rankoje laikanti kelioninį
lagaminėlį. Panelė Morou susižavėjusi šūktelėjo.
- Tai Čanas! - tarė Kirkas. - Grįžta...
Čanas iŠtikrųjų paskutinę akimirką grįžo į krantą.
Vos tikjis nulipo žemyn, trapas buvo pakeltas. Detektyvas stovėjo
priešais jaunąją porą su neįspėjama veido išraiška.
• ši akimirkamaneverčia šiek tiek susirūpinti, • pasakėjis. - Kelei­
vis, kurisjau atsisveikino, grįžta, nespėjęs išplaukti.
- Mielas pone Čanai, - sušukojaunoji mergina. - Vis dėlto ryžotės
mums padėti!
Čanas linktelėjo galva.
• Atsižvelgdamas į labai ribotas savo galimybes, būsiu sujumis iki
galo, gero ar blogo.
Viršutiniame denyje orkestras pradėjo groti “Alochą”, tą labiau­
siai jaudinančią atsisveikinimo melodiją. Ilgos įvairiaspalvės serpenti-
nųjuostos plazdėjo ore. Paskutiniai atsisveikinimai, paskutiniai priesa­
kai, garsūs šūksniai: “Prisimink, rašyk!” Čarlis Čanas stebėjo visa tai
sudrėkusiomis akimis. Laivas iŠlėto pradėjo stumtis nuo kranto. Minia
bėgo paskuijį krantinė, įnirtingai mojuodama nosinėmis ir skrybėlėmis.
Čarlio kūną dar kartą supurtė sunkus atodūsis.
• Vargšas, mažasis Baris Čanas, - pasakė policininkas. - Labai ap­
sidžiaugtų, mane pamatęs. Kapitonas Flaneris tikrai taip neapsidžiaugs.
Važiuojame narplioti mūsų problemų.
 v
DETEKTYVAS SVEČIUOSE
Baris Kirkas įmetė Čano lagaminėlį į savo mašinos bagažinę, ir
visa trijulė vėl susiąpaudė ant vienos sėdynės. Automobilis staigiai pa­
suko iŠprieplaukos ir ėmė lėkti saulės užlieta uosto alėja.
- Tikriausiai jums įdomu, kodėl grįžau? - pradėjo pokalbį Čanas.
Jaunoji moteris trūktelėjo pečiais.
- Grįžote. To visiškai pakanka.
- Vis tiek gėdingai trokštu išpažinti savo nuodėmę. Tiek daug kon­
tinente teko bendradarbiauti su amerikiečiais, kad, ko gero, užsikrėčiau
jų didžiąja yda. Aš taip pat netveriu smalsumu. Laive atsitiko tai, kas
lyg žaibo šviesa išryškino mano užslėptą silpnybę.
- Ar kas nors laive nutiko? - supagyvėjimu paklausė panelė Mofou.
- Tik įsivaizduokite, taip. Kai paskutinį sykį, kaip galvojau, atsis­
veikindami važiavome per miestą, užsiminiaujums apie Li Gungą. Pa­
sakiau, kad reikėtų juo pasidomėti. Tačiau dabar tatai nebeįmanoma.
- Nebeįmanoma? Kodėl?
- Todėl, kadjis kaip tik dabar išplaukia. Galimas daiktas, kad šiuo
metujį jau pradėjo varginti nemalonus jausmas skrandyje.
- Li Gungas laive? - pakartojo mergina, plačiai išplėsdama akis. -
Ką tai galėtų reikšti?
- Tai klausimas, - prisipažino Čanas, - kuris mums gali sukelti daug
rūpesčių. Svarbu ne tiktai, kad Li Gungas laive “Maųji”, o dar ir tai, kad
jį išvykti ragino vienas mūsų bendras pažįstamas.
Čanas atpasakojo trumpą pokalbį, kurį girdėjo savo kajutėje.
Pirmasis atsiliepė Baris Kirkas.
- Pulkininkas Bethamas? - paklausė. - Manęs tai visiškai nestebina.
- Neįtikėtina! - susijaudinusi sušuko panelė Morou. - Pulkininkas
neturėtų būti įsipainiojęs į šią bylą. Toks puikus žmogus!
- Puikus, - pripažino Čanas, - bet labai kieto būdo. Tik prisiminkit
jo akis. Šaltos ir spindinčios kaip tigro. Niekas negali pastoti kelio, kai
tokios akys žvelgia į pasirinktą tikslą. Tai reiškia... niekas gyvas.
Panelė Morou nesidavė įtikinama.
- Niekada tuo nepatikėsiu, - pasakė. - Gal reikėjo sulaikyti Li Gun­
gą laive?
66 -------------------------------------------------------------------------------------------
Čanas gūžtelėjo pečiais.
- Per vėlu, - tarė. Proga nuskriejo kaip paukštė.
• Liepsime jį apklausti Honolulu, - nusprendė panelė Morou.
Čanas papurtė galvą.
- Prašom atleisti už pastabą, bet nieko iŠto neišeis. Perdaug gerai
pažįstu kiniečius. Apklausa neduosjokių rezultatų, išskyrus vieną: pul­
kininkas Bethamas supras, kad papuolė mūsų akiratin. Šiurpstuvien nuo
tos minties, nes pulkininkas labai išmintingas žmogus. Sunkubusjį sekti,
net kol jis nieko neįtaria. Ojeigu bus budrus...
• Tad ką patartumėte? - paklausė mergina.
- Sekti Li Gungą taip, kadjis to nesuprastų. Jeigu norėtų išvykti iš
Honolulu, jį sulaikytų stiprios rankos. Todėl leiskimejam tūnoti slėptu­
vėje kaip kaitros metu žieminiampaltui spintoje.
Čanas kreipėsi į Barį Kirką:
- Gal nuvežtumėte mane atgalios į viešbutį?
- One! - šyptelėjo Kirkas. - Suviešbučiu baigta. Jeigujau sutinka­
te užsiimti mūsų mįslės įminimu, tai tinkamiausia vieta yra Kirkų na­
mas, kur viskas ir prasidėjo. Ar panelė man pritariate?
- Jūs šaunuolis, - atsakė mergina.
• Anaiptol. Mano bute, kai užeina ūkanos, būna labai tuščia ir ny­
ku. Man reikia, kad kas nors būtų šalia. O šiuo metu nėra nieko... Žo­
džiu, ponas Čanas padarys manpaslaugą. Apgyvendinsiu sero Frideriko
kambaryje, - pridūrė, kreipdamasis į detektyvą. Čanas gūžtelėjo pečiais.
•Niekados nesugebėsiu atsilyginti už tokį gerumą. Nenorėčiauįsis­
kolinti.
- Dabar pirmiausia važiuosime į mano įstaigą, - pasakė panelė Mo­
rou. - Pageidaučiau, kad ponas prokuroras susipažintų su ponu Čanu.
Turime visi susidraugauti, bent iŠpradžių.
• Kur tik įsakysite, • sutiko Kirkas ir pasuko Marketo gatve link
Kearaio rajono.
Kirkas pasiliko automobilyje, opanelė Morou ir Čarlis Čanas pasi­
kėlė aukštyn į prokuroro kabinetą. Įėję į vidų, ten užtiko kapitoną Flanerį.
- Turiujums gerų naujienų, - kreipėsi mergina į Trentą. - O... Laba
diena, pone kapitone...
Dangiškos kapitono Flanerio akys žvelgė į Čaną ne ypatingai drau­
giškai.
- Kaip čia yra, seržante? Aš maniau, kad dvyliktą turėjote išplaukti
į Honolulu? - suniurzgėjo jis.
-------------------------------------------------------------------------------------------- 67
Čanas nusišypsojo, parodydamas baltus dantis.
- Tikriausiai su džiaugsmu sužinosite, kad mano ketinimai pasi*
keitė. Panelė Moroupatarė likti ir prisidėti savo kukliomis žiniomis prie
jūsų garsiųjų gabumų.
- IŠtikrųjų? - sumurmėjo Flaneris.
-Taip. A' ne nuostabu, • sušuko mergina, - kad ponas Čanas mums
padėsi Turite su juo sudaryti darbo sutartį, - kreipėsi į savo šefą, - kaip
su besisvečiuojančiu detektyvu, priskirtu mūsų skyriui.
Trentas šyptelėjo.
- Ar nepažeisime įstatymų? - paklausė.
- Be abejo, - tvirtai pareiškė Flaneris.
- Visiškai ne, • spyrėsi mergina. - Byla yra nepaprastai sudėtinga, ir
turime pasinaudoti bet kokia įmanoma pagalba. Seržantas Čanas nesikiš
į jūsų darbą, pone kapitone!
- Ir aš taip manau, - piktokai atsakė Flaneris.
• Veiks kaip patarėjas. Žinau, kad esate kilniaširdis žmogus ir su*
gebėsite atsižvelgti įjo patarimus.
- Jeigu bus geri, - pridūrė kapitonas.
Mergina maldaujamai pažvelgė į Trontą.
- Jūs, seržante, esate atostogose, skirtose Honolulupolicijos? - pak­
lausė prokuroras.
- Atostogose, kurios tįsta kaip guma, - linktelėjo gaivą čanas.
- Puiku. Jeigu jau panelė Morou to pageidauja, nematau priežas­
ties, dėl kurios negalėtumėte teikti neabejotinai vertingų patarimų. Ži­
noma, su sąlyga, kad niekas iŠjūsų nesikiš į kapitono Flanerio veiklą.
- Prašom dar kartą tatai aiškiai pabrėžti, - tarė kapitonas Flaneris ir
pridūrė, kreipdamasis į Čaną: - Taigi, jums negalima kištis ir trukdyti
man dirbti.
Čanas trūktelėjo pečiais.
- Išmintingasis Konfucijus pasakė: “Žmogus, kuris negerbia ofi­
cialių pareigų, neturėtų kištis į valstybinius reikalus”. Visas darbas prik­
lauso jums. AŠjums netrukdysiu ir vien tik intensyviai mąstysiu.
- Tada aš neprieštarauju, - sutiko Flaneris. - Visą tyrimą vesiu aš.
Tuojau pat imsiuos panelės Garland, - kreipėsi į prokurorą. - Tas perlas,
staiga atsiradęs po sero Fridenko rašomuoju stalu... noriu kruopščiai
patikrinti.
- Prašomnepamanyti, kad kišuosi ne į savo reikalus, - saldžiai šyp­
sodamasi, tarė panelė Morou, - tačiau iš moterų, įpainiotų į Šią istoriją,
 68 -------------------------------------------------------------------------------------------
galvoju, kad gal man pasisektų daugiau išpešti nei jums. Kadangi pati
esu moteris, suprantate... gal leistumėt man užsiimti panele Garland?
- Nematau reikalo, - spyriojosi Flaneris.
- Aš manau priešingai, - tvirtai pareiškė Trentas. - Panelė Morou
yra išmintinga mergina, pone kapitone. Palikite jai moteris, o pats užsi­
imkite vyrais.
- Kokiais vyrais? - ėmėprotestuoti Flaneris. - Šiojebyloje figūruo­
ja vien tik moterys.
• Nuoširdžiai jums dėkoju, • šyptelėjo panelė Morou, užbėgdama
jamuž akių. • Paieškosiu panelės Garland. Ir dar yra viena moteris, ku­
rią reikės apklausti • panelė Lilė Bar. Pasišnekėsiu su ja kuo greičiau.
Žinoma, informuosiujus apie visus savo veiksmus.
Flaneris skėstelėjo rankomis.
• Gerai, praneškite, kai jau bus po visko. Aš čia esu niekas.
• Pone kapitone, • stengėsi sušvelninti padėtį Čanas, - kaip tikjūs
esate viskas. Kai ateis triumfo valanda, kamatiteks garbė, beje visiškai
pelnyta? Žinoma, kapitonui Flaneriui, kuriam patikėta vesti bylą. Visi
kiti išsisklaidys kaip rūkas saulės spinduliuose.
Panelė Morou atsistojo.
- Turime jau eiti. Pasimatysime, pone kapitone, su jumis truputį
vėliau. Eime, pone seržante!
Čanas atsistojo. Jautėsi truputį nejaukiai.
• Lai ponas kapitonas man atleidžia. Nuogąstauju, kad mano buvi-
-mas skaudinajį kaip votis ant piršto. Tai visiškai suprantama. Būdamas
juo, jausčiausi taip pat.
- Gerai, jau gerai, - atsakė Flaneris. - Privalote laikytis nuošaliau ir
intensyviai mąstyti. Kaip žadėjote. Mąstykite sau kiek tinkamas, nega­
liu jums trukdyti. - Jo veidas pragiedrėjo, kai pridūrė: “Galvokite apie
klubo “Kosmopolitanas” metraštį. Patikiujums visą mąstymą šia tema.
Aš tuo tarpu užsiimsiu kuo kitu. Tik vieno reikalauju: jokios įtariamųjų
apklausos.
Čanas nusilenkė ir tarė:
• Esu garsaus filosofo mokinys, pone kapitone. Tas išmintingas
senas kinietis visada sakydavo: “Tiktai kvailys klausinėja kitų, išmin­
čius klausia pats savęs”. Netrukus vėl susitiksime, o dabar iki pasimaty­
mo. - Dar kartą nusilenkė ir išėjo paskui panelę Morou.
Flaneris raudonu kaip burokas veidu kreipėsi į prokurorą.
- Nieko sau istorija! - pratrūko. • Sunkiausia byla, kokią kada nors
_____________________________________________________________ 69
esu turėjęs, ir kokius gaunu pagalbininkus? Panelę kaip lėlę ir kinietį!
Chat Aš... aš... - baigė necenzūrinių žodžių virtine.
Trentas nusišypsojo.
- Kas žino? • atsakė. - Gal padės daugiau, negu tikitės.
- Labai nustebsiu, jeigu apskritai nors trupučiuką padės, - pareiškė
Planeris atsistodamas. - Boba ir kinietis!.. Po velnių! Tapsiu viso polici­
jos korpuso pajuokos objektu!
Tuo tarpu pora, apie kurią kapitonas Flaneris taip nepagarbiai kal­
bėjo, jau grįžo prie Kirko.
- Kažkoks vidinis balsas man sako, kad laikas pusryčiauti, - pareiš­
kė šis. - Valgysime pusryčius mano namuose. Prašom sėstis!
Viršuje, Kirko buveinėje, Paradisas gavo įsakymą serviruoti dar
dviems, o Kirkas nuvedė Čaną į jam skirtą kambarį. Palikęs detektyvą
susitvarkyti, pats grįžo pas panelę Morou.
- Visą laiką turite svečių, - šyptelėjo mergina.
- O, tikiuosi daug malonių akimirkų, bendraudamas su Carliu, -
atsakė. - Tas šaunus dėdulė man patinka. Ojeigu atvirai, tai turiu prisi­
pažinti, kad buvo dar ir kitų priežasčių, dėl kuriųjį pasikviečiau. Jūs ir
jis dirbsite kartu, o tai reiškia... Kaip manote, ką tai reiškia?
- Tai, tikiuosi, reiškia, kad daug ko išmoksiu.
- Iš Čano?
- Žinoma.
- Kadangi bendradarbiausite su mano svečiu, tai dar reiškia, kad
atsiras būtinybė kartkartėmis susidurti ir su manimi. Kaip matote, ir aš
nekvailas vakinas... Toli numačiau.
- Nesuprantu. Kodėl jums svarbu, kad retkarčiais susidurčiau su
jumis?
- Nes kiek kartų tai atsitiks, tiek kartų galėsiu pamatyti jus... Ir tos
dienos mano kalendoriuje bus lyg Šventės...
- Atrodo, kad esate labai vėjavaikiškai nusiteikęs, - palingavo mer­
gina galva. - Jeigu per dažnai jus matysiu, imsiu slysti žemyn, žemyn...
kol galų gale prarasiu tarnybą.
- Pasistenkite pažvelgti į šį dalyką kitaip, - paprašė Kirkas. - Jūs
galite mane tempti aukštyn, aukštyn... Tai visai įmanoma, panele!
- Labai abejoju, - atsakė mergina.
Po valandėlės Čanas grįžo į kambarį, ir Paradisas, anaiptol nesutri­
kęs dėl netikėtų svečių, padavė puikius pusryčius. Kai jau visi rengėsi
kilti, Kitkas rimtai pasakė:
70 -------------------------------------------------------------------------------------------
• Mąstau apie panelę Bar. Regis, pasakojau, kokiomis aplinkybė­
mis seras Friderikas apsistojo pas mane. Aš pažįstu jo sūnų, jis nėra
mano bičiulis, o paprasčiausiai pažįstamas, beje, ne per geriausias. Bū­
tent sūnus pareiškė man, kad jo tėvas ruošiasi į San Franciską. Serui
Friderikui atvažiavus, aplankiau jį viešbutyje. Nuo pirmos minutės jis
gyvai domėjosi Kirkų pastatu. Neturėjau jokio supratimo, kodėl. Api­
bėrė mane klausimais, kai sužinojo, kad gyvenu čia, viršuje. Papras­
čiausiai pats pas mane įsiprašė. Žinoma, buvau sužavėtas, kad galiu tu­
rėti tokį svečią, betjutau, kad kažką nutyli... na, tiesiog mačiau, kadjam
tai labai svarbu. Keista, tiesa?
• Net labai, • atsakė mergina.
- Po kelių dienų pradėjo mane klausinėti apie Kalkutos importerių
firmą, kol pagaliau visi klausimai susikoncentravo ties panele Lile Bar.
Nieko nežinojau apie firmą, apie panelę Bar taip pat nieko nebuvau gir­
dėjęs. Vėliau sužinojau, kad mano sekretorius Kinsis pažįstąją, tad se­
ras Friderikas pradėjojį klausinėti, žinoma, labai atsargiai. Vieną kartą,
būdamas kontoroje, nugirdau, kaip Kinsis klausė serą Frideriką, ar šis
nenorėtų susipažinti su panele Bar. Taip pat išgirdau ir sero Frideriko
atsakymą.
- Kąjis pasakė? • susidomėjusi paklausė panelė Morou.
- Tepasakė: “Gal vėliau” dirbtinai abejingu tonu. Neturiu suprati­
mo, ar tai, ką pasakoju, turi kokios nors reikšmės, ar ne.
• Įvertinant faktą, kad panelė Lilė Bar išėjo iŠsero Frideriko kabi­
neto ašarodama, manau, kad tai turi net labai didelę reikšmę, • atsakė
panelė Morou. - Sutinkate, pone seržante?
Čanas pritarė.
- Panalė Bar atrodo labai įdomi asmenybė, - pridūrė jis. - Itin susi­
domėjęs laukiu akimirkos, kai jūs ją apklausite.
Panelė Morou pakilo nuo stalo.
-Paskambinsiu panelei Bar, kad ateitų, - tarė, eidama prie telefono.
Po penkių minučių panelė Lilė Bar įėjo į saloną, lydima Paradiso.
Stabtelėjo valandėlę, apžvelgdama trisjos laukiančius asmenis. Visi trys
pastebėjo, kad tai ypatingai patraukli jauna moteris, šiek tiek žemesnė
nei vidutinio ūgio, natūrali blondinė nekaltos dangiškų akių išraiškos.
- Labai dėkoju, kad sutikote ateiti. - Prokuroro padėjėja atsistojo ir
draugiškai nusišypsojo jai. - Esu Džeinė Morou, - tarė, - o štai ponas
Čanas ir ponas Baris Kirkas.
- Labai malonu, - tyliai pasakė mergina.
_____________________________________________________________ 71
- Norėjau su jumis pasišnekėti, esu prokuroro padėjėja, - pridūrė
panelė Morou.
Jaunoji moteris įdėmiai žvilgtelėjo įją, o nuostabos išraiška žydro­
se akyse tapo dar ryškesnė.
- Ak, taip... - tarė neryžtingai.
- Prašom sėstis, - Kirkas pastūmėjai kėdę.
- Tikriausiai žinote apie nužudymą, įvykdytą tame pačiame aukšte,
kuriame yrajūsų kontora? - toliau tęsė panelė Morou.
- Žinoma, - beveik negirdimai atsakė panelė Bar.
- Ar vakar vakare dirbote kontoroje?
- Taip. Pirmą mėnesio dieną, kaip žinote, visuomet būna daugiau
darbo.
- O kurią valandą išėjote iŠpastato?
• Manau, kad turėjo būti penkiolika po dešimtos. Tačiau nesu tuo
tikra. Išėjau, nieko nežinodama, visiškai nieko apie tą... apie tą... siau­
bingą atsitikimą.
• Taip. O ar vakar pastate nepastebėjote kokių pašalinių asmenų?
- Ne, visiškai nieko. - Panelės Bar balsas suskambo žymiai stip­
riau.
- Sakykite, - tai tardama panelė Morou tiriamai žiūrėjo į panelę
Lilę Bar, - ar pažinojote serą Frideriką Briusą?
- Ne. Nepažinojau.
- Aha. Nepažinojote. Prašom pagalvoti apie tai, ką sakote. Nema­
tėte jo užvakar vakare? Kai lankėtės jo kabinete?
Mergina krūptelėjo.
- Oo! Taip, tada, žinoma, mačiau. Maniau, kad klausiate... ar buvau
jampristatyta...
- Tad buvote pas jį užvakar vakare?
- Buvau įėjusi į pono Kirko kontorą. Antrajame kambaryje sėdėjo
kažkoks aukštas ūsuotas ponas. Manau, kad tai buvo seras Friderikas
Briusas.
- Manote?
- Na... dabar, aišku, žinau, kad tai buvojis. Mačiau fotografiją šios
dienos rytiniuose laikraščiuose.
- Kai įėjote, kambaryje bėjo nieko nebuvo?
- Nieko.
- Ar ėjote pasimatyti sujuo?
- Ne. Ne su juo.
72 -------------------------------------------------------------------------------------------
• Kai išėjote iŠkambario, buvote apsiverkusi.
Mergina vėl krūptelėjo, ojos veidą užliejo raudonis.
• Ar verkėte todėl, kad pamatėte serą Frideriką?
- Ak, ne, - šūktelėjo panelė Bar šiek tiek drąsiau.
- Tad kodėl ašarojote?
- Tai... grynai asmeninis dalykas. Manau, kad nereikėtų į tai gilin­
tis.
- Deja, būtina. Kalbame apie labai svarbius dalykus.
Mergina dvejojo.
• Nes aš...
- Prašompapasakoti viską, kas atsitiko aną vakarą.
• Taigi... aš ne dėl to verkiau, kad pamačiau serą Frideriką, • pradė­
jo mergina, - o todėl... kad kai ko nepamačiau.
• Kai ko nepamatėte? Ar galite mums paaiškinti?
• Gerai. • Mergina nejučia palinko prie panelės Morou. - Papasako-
siujums ir esu įsitikinusi, kad mane suprasite. Ponas Kinsis, pono Kirko
sekretoriųs, ir aš... esame... na, esame kaip ir susižiedavę. Ponas Kinsis
kiekvieną dieną po darbo laukia manęs ir kartu einame pietauti. Paskui
palydi namo. Užvakar susikivirčijome... dėl mažmožio... Žinote, kaip
būna...
• Galiu įsivaizduoti, • patvirtino panelė Morou.
• Tikrai nebuvo nieko rimto. Laukiau tą popietę labai ilgai, o jis
neatėjo. Tada pagalvojau, kad gal vis dėlto buvau neteisi. Nugalėjau iš*
didumą ir nuėjau į pono Kirko kontorą, tikėdamasi ten rasti poną Kinsį.
Tačiau biure nieko, isškyrus serą Frideriką, nebuvo. Burbtelėjau kažko*
kį atsiprašymo žodį, bet seras Friderikas neatsiliepė, o tik žvilgtelėjo į
mane. IŠkarto pabėgau - gal pažįstate tąjausmą, panele Morou...
• Pravirkote, nes ponas Kinsisjūsų nelaukė?
• Taip. Įsižliumbiau. Labai kvaila, tiesa?
- Ką gi, tai nesvarbu. • Panelė Morouvalandėlę tylėjo. *Bendrovė,
kurioje dirbate, importuoja prekes iŠIndijos? Taip?
• Taip. Daugiausia šilką ir medvilnę.
• Ar esate buvusi kada nors Indijoje?
Panelė Bar dvejojo.
- Būdama dar labai maža, gyvenau su tėvais keletą metų.
- Kokiame mieste?
- Daugiausia Kalkutoje.
- Okituose miestuose?
-------------------------------------------------------------------------------------------- 73
Panelė Bar linktelėjo galva.
- Gal Peševare?
- Ne, - atsakė panelė Bar. - Peševare nesu buvusi.
Čanas gana garsiai krenkštelėjo, ir panelė Morou, pagavusijo žvilgs­
nį, nustojo kalbėti apie Indiją.
- Ar buvote girdėjusi apie serą Frideriką, prieš jam atvažiuojant? -
klausinėjo toliau.
- Ne. Nebuvau.
- Ir matėte jį tik vieną vienintelį kartą, kai jums nepasakė nė žo­
džio?
- Tik tą vieną kartą.
Panelė Morou atsistojo.
• Labai ačiū. Šiai dienai būtų viskas. Tikiuosi, ponas Kinsis jūsų
atsiprašė?
Lilė Bar nusišypsojo.
- O taip, jau viskas gerai. Labai ačiū už dėmesį, - ir skubiai išėjo iŠ
kambario.
Baris Kirkas, kuris valandėlei buvo išėjęs, grįžo svetainėn.
- Kinsis kaip tik ateina, - pranešė jis. • Norėjau pasikviesti kuo
greičiau, kol dar nespėjo pasišnekėti. Atrodo, kad jau ir aš po truputį
darausi detektyvu.
- Puiku, - pagyrė panelė Morou.
Po valandėlės į kambarį įėjo aukštas, tamsiaplaukis jaunuolis, la­
bai gerai apsirengęs.
- Norėjote mane matyti, pone? - kreipėsi į Kirką.
- Taip. Man nemalonu, kad kišuosi į jūsų asmeninius reikalus, ta­
čiau sužinojau, jog esate susižiedavę su panele Lile Bar, kuri dirba vie­
noje įstaigoje, esančioje šiame pastate. Ar tai tiesa?
Kinsis šyptelėjo.
• Aišku, pone. Norėjaujums apie tai pasakyti, bet nepasitaikė pro­
gos.
- Rodos, užvakar buvote šiek tiek susikivirčiję?
• O... tai buvo kvailystės. • Tamsus Kinsio veidas apsiniaukė. - Jau
viskas susitvarkė.
• Gerai. Bet tą vakarą, nepaisant įpročių, nelaukėte panelės Bar?
Išėjote vienas?
- Deja, taip. Buvau truputį supykęs.
- Ir norėjoteją pamokyti? Labai teisingai, mano nuomone. Tai būtų
74 -------------------------------------------------------------------------------------------
viskas, prašomnepykti už šiuos nesantūrius klausimus.
- Nieko tokio. - Kinsisjau pasisuko eiti, bet sudvejojo.
- Pone Kirkai...
- Klausau?
- Ai, tiek to, • pašakė Kinsis ir išėjo.
Kirkas kreipėsi į panelę Morou.
- Na matote. Panelės Bar pasakojimas pasitvirtino.
• Be to, pasakojimas visiškai įtikinamas, - atsidusoji. - Tačiau visa
tai nieko mums neduoda. Turiu pripažinti, kad esu nusivylusi. Ponas
Čanas manė, kad, kalbėdama apie Indiją, per toli nuėjau?
Čanas gūžtelėjo pečiais.
• Šiame žaidime būtų geriau, kad priešininkas nežinotų, ką turime
galvoje. Visuomet stengiuosi nuduoti nieko nesusigaudantį. Beje, kai
kada tai, ką vaizduoju, būna tiesa. Kiti... o aš niekada nesiekiu per aukš­
tai.
• Nuogąstauju, kad prieš valandėlę siektelėjau aukščiau, negu rei­
kto, - kiek pagalvojusi tarėjaunoji moteris, raukdama antakius. - Lilės
Bar pasakojimas buvo visiškai įtikinamas, o vis tiek... pati nežinau...
- Šiaip ar taip, viena yra aišku. Ji - ne Eva Durand, - pasakė Kirkas.
• Iš kur galite žinoti? - paklausė panelė Morou.
- Kad ir dėl amžiaus. Dar beveik vaikas...
- Kokia laimė, kad tyrimą veda moteris, - nusijuokė panelė Morou.
- Jūs, vyrai, esate visiškai akli, kai kalbama apie blondines.
- Ką norite tuo pasakyti?
- Noriu pasakyti, kad yra įvairių dalykėlių, kurie gali apgauti vy­
riškį, bet moters - niekuomet. Panelė Bar mažiausiai trisdešimties metų,
jei ne vyresnė.
Kirkas tęsiamai švilptelėjo.
- Ateityje turėčiau būti atsargesnis, - nusijuokėjis. - Maniau, kadji
• nekaltybės įsikūnijimas, ir yra daugių daugiausia dvidešimties!
Atsisuko, nes šalia atsirado Paradisas. Kamerdineris įėjo be jokio
šlamesio ir jau stovėjo, laikydamas sidabrinį padėklą, lyg ant jo būtų
padėtas didžiausias lobis.
- Ką sujuo daryti, pone? - paklausė.
- Su kuo? Kas tai? - klausimu atsakė Kirkas.
- Laiškai, adresuoti semi Friderikui Briusui. Pristatyti prieš valan­
dėlę iš biuro “Tomas Kukas ir sūnūs”
Panelė Morou gyvai žengtelėjo į priekį.
-------------------------------------------------------------------------------------------- 75
• Ai tuo užsiimsiu, - tart ji. Paradisas nusilenkė ir išėjo.
Panelės Morou akys sublizgo.
• Visai apie tai nepagalvojote, seržante. LaiSkai senti Friderikui -
juk tai gali būti aukso kasyklos!
Paėmė j ranką vieną laišką.
• Štai pirmasis laiškas • iŠ Londono. Sostinės policija, Skotlend
Jardas...
Greitai atplėšė voką, išėmė vienintelį popieriaus lapelį, atskleidė ir
šūktelėjo iŠsiaubo.
Kirkas ir Čarlis Čanas priėjo arėiau. Žiūrėjo į popieriaus lapelį,
atsiųstą voke iŠ Skotlend Jardo.
Tai buvo tik lapelis popieriaus • o ant jo nė vieno žodžio.
 VII
DRUMSTAS VANDUO
Džeinė Morou stovėjo, iš nuostabos suraukusi antakius, ir žiūrėjo j
voką su Londono antspaudu.
- O Dieve! - atsiduso. - Blogiausia detektyvo darbe tai, kad visur
pilna mįslių...
Čanas šyptelėjo.
- Nuolankiai prašomatleisti, bet siūlyčiau išlyginti kaktą. Nes gali
ant jos atsirasti raukšlių, o tai būtų neatitaisoma žala. Tokie retkarčiais
pasitaikantys netikėtumai suteikia gyvenimui skonio it aštrus priesko­
nis. Prašompaklausyti nuomonės žmogaus, kuris gerai tatai žino.
- Dėl Dievo meilės, ką tai galėtų reikšti?
- Esu tikras, kad tai nėra vienaprasmiška, - atsakė Čarlis Čanas. -
Skotlend Jardas nesiųs daugiau kaip šešių tūkstančių mylių švaraus po­
pieriaus lapelio, ūmai apimtas žaismingos nuotaikos. Ne, netoliese de­
dasi keisti dalykai, ir mūsų pareiga yra įminti Šią mįslę.
Panelė Morou ėmė lyginti švarų lapelį, bet Čanas tuojau pat pers­
pėdamas ištiesė ranką. Nepaisant vyriškio apkūnumo, ranka buvo liesa
ir siaura, plonais ilgais pirštais.
- Maldauju, nelieskitejo! - sušuko. • Tai didelė klaida. Kažkasjuk
ant to popieriaus yra, nors mes ir nematome.
- Kas? - paklausė panelė Morou.
- Pirštų atspaudai, - atsakė Čanas.
Atsargiai laikydamas už vieno kampo, paėmė išjos rankų lapelį.
• Gražūs, aiškūs jūsų pirštų atspaudai. Otaip pat atspaudai pirštų,
gal ne tokių gražių, asmens, kuris lapuką sulenkė ir įkišo į voką.
- Ak, žinoma, - tarė panelė Morou.
- Nesu nekritiškas mokslinių metodų šiuose reikaluose šalininkas,
- tęsė Čanas, - tačiau pirštų atspaudai daug pasako. Šiaip ar taip, išsa­
miai gilinuosi į šį meną, ir, pavyzdžiui, Honolulu, kur yra šiokia tokia
konkurencija, esu laikomas šios srities ekspertu. Pone Kirkai, ar turite
gerai užrakinamą stalčių, kurio rakto niekas kitas be jūsų neturėtų?
- Žinoma, - atsakė Kirkas.
Jaunuolis ištraukė vieną gražaus ispaniško stalo stalčių, ir Čanas
-------------------------------------------------------------------------------------------- 77
įdėjo įjį popierių. Kirkas pasuko spynelėje raktą, numovėjį nuo žiedo ir
įteikė detektyvui.
- Truputį vėliau, - pasakė Čanas, - su suodžiais, lempa ir kupranu­
garioplaukų Šepetuku, pradėsiumanipuliacijas. Gal sužinosime, kas tik­
rina sero Frideriko korespondenciją. - Pakėlė voką ir ėmė įdėmiai jį ap­
žiūrinėti. - Dėmesio, - tarė, - atplėštas virš garų. Pėdsakai neginčytini.
- Virš garų! - sušuko Kirkas. - Ir kas gi, dėl Dievo meilės... tuoj...
tuoj... Paštas serui Friderikui atsiųstas, tarpininkaujant firmos “Tomas
Kukas ir sūnūs”: vietinei agentūrai.
- Taigi, - Čano šypsena atidengė baltus dantis.
• Otoje firmoje dirba ponas Karikas Enderbis.
Čanas trūktelėjo pečiais.
- Esate nepaprastai išprusęsjaunuolis. Galimas daiktas, kad ant to
lapuko pono Enderbi nykščio atspaudas. Bet prielaidos - mažai vertin­
gas dalykas. Reikia nustatyti faktus. Ar nebūčiau pernelyg įžūlus, jei
paprašyčiau panelę Morou užsiimti likusia sero Frideriko koresponden­
cija?
• O taip, žinoma, - atsakė mergina. • Jaučiuosi esanti netaktiška,
bet jeigu pareigos reikalauja...
Atsisėdo ir užsiėmė likusiais laiškais. Bet daugiau staigmenų ne­
buvo.
- Na, - tarė pagaliau mergina, - viskas. Švaraus lapelio problemą
patikiujums, pone seržante, o pati pasidomėsiu panele Glorija Garland.
Ką veikė jos vėrinio perlas po rašomuoju stalu, šalia kurio nužudytas
seras Friderikas?
• Išmintingas klausimas, - patvirtino Čanas. - Reikėtųpakviesti pa­
sikalbėti panelę Garland. Gal bus įdomesnė pašnekovė nei Lilė Bar.
- Tuomet paskambinsiujai irpakviesiu, - pasiūlė Kirkas. - Pasaky­
siu, kad norėčiau pasišnekėti suja savo biure apie vakarykščius įvykius.
Ateis mažiau pasiruošusi, nei sužinojusi, kad kviečia policija.
• Puiku, • pagyrė panelė Morou. - Bet mane graužia sąžinė, kad
atitraukiamejus nuo savo darbo. Prašomatvirai pasakyti, jeigu tai tiesa.
- Nuo kokio darbo? - linksmai paklausė Kirkas: - Aš taip pat, kaip
ir seržantas Čanas, esu paskirtas jums į pagalbą. Ir labai galimas daly­
kas, kad vis labiau imsiu viskuo domėtis. O dabar valandėlę atsipra­
šau...
Priėjo prie telefono ir paskambino panelei Garland. Aktorė sutiko
tuojau pat ateiti.
78 -------------------------------------------------------------------------------------------
Kai Kitkas grįžo į saloną, prie laukųjų durų suskambo varpelis, ir
po valandėlės Paradisas įvedė naują svečią. Tai buvo kapitonas Flaneris.
• Sveiki! • Šūktelėjo. • Kaip matau, esate visi susirinkę. Norėčiau
čia truputį pasižvalgyti, žinoma, jeigu netrukdau.
- Tikrai niekas negalėjo būti toks lauktas, >užtikrinojį Čanas.
• Dėkoju, pone seržante. Jau įspėjote mįslę?
- Kol kas dar ne, - su Šypsena atkirto Čanas.
• Lėtokai jums einasi, ar ne?
Matėsi, kad kapitonas Flaneris yra susirūpinęs ir ne kokios nuotai*
kos.
-18 to, ką apiejus esu girdėjęs, buvau įsitikinęs, kad per tiek laiko
jau būsite sugavęs žudiką ir užrakinęsjį spintoje, ir tik laukiate, norėda-
mas jį man perduoti.
čano akys susiaurėjo.
- Priimu iššūkį, • gyvai atsiliepė. • Kontinentejau esu įgįjęs polici­
jos pripažinimą, prikimšdamas keletą spintų nusikaltėliais, kuriųji ne­
sugebėjo suimti. Bet sprendžiant iŠ to, ką skaitau laikraščiuose, šioje
srityje dar yra likę gerokai darbo.
• Nejaugi? - atšovė Planeris ir kreipėsi į panelę Morou: • Ar jau
apklausėte panelę Bar?
• Taip, • atsakė mergina ir trumpai išdėstė Lilės Bar parodymus.
Flaneris tylėdamas išklausė.
• Na ir ką? • paklausė, kai mergina baigė. • Neką laimėjoto?
• Turiu pripažinti, kad nedaug.
- Gal net mažiau, negu aš būčiau galėjęs išjos išspausti, nepaisant,
kad ir nesu moteris. Einu dabar apačion ir pats suja pasikalbėsiu. Kaž­
kas čia man atrodo įtartina. Dėl to verkė, kad tas tipas nelaukęs jos,
išėjo? Gali būti. Bet, mano nuomone, šiais laikais dėl tokių niekų mote­
rys neverkia.
- Gal jūs ir teisus, - pripažino panelė Morou.
• Esu tuo tikras. Ir pasakysiujums dar: dalyvausiu, kai klausinėsite
panelę Garland. Prašom tam pasiruošti.
• Labai malonu. Panelė Garlandjau atvyksta, susitiksime suja apa­
čioje, kontoroje.
- Puiku. Dabar leidžiuosi užmesti akį į tą verksmingąją dama. Jei­
gu aktorė ateitų, dar man negrįžus, prašom tuoj pat pranešti. Dirbu Šį
darbą, mieloji panele, jau trisdešimt metų, ir jokia prokuratūra manęs
neišgąsdins. Jeigu pradedu tyrimą, tai ir baigiujį pats!
-------------------------------------------------------------------------------------------- 79
Kapitonas energingu žingsniu išėjo iŠ kambario. Čanas pažvelgė
įkandinjo be ypatingo entuziazmo.
• Kuo labiau griaudėja, tuo mažesnis lietus, - murmtelėjo panosėje.
- Geriau lipkite žemyn, panelė Garland tuoj turėtų pasirodyti, - pa­
siūlė Kirkas.
Visi trys nulipo žemyn. Vidurinysis kambarys buvo užlietas sau­
lės. Praėjusios miglotos nakties įvykiai dabar atrodė kaip slogus sapnas.
Kirkas atsisėdo už rašomojo stalo, atidarė vieną stalčių ir padavė Čanui
pluoštą laikraščių iškarpų.
- Gal norėtumėte peržiūrėti? - paklausė. - Kaip jau sakiau, seras
Friderikas turbūt domėjosi ne vien Eva Durand, bet ir kitomis dingusio­
mis moterimis.
Čanas įdėmiai perskaitė iškarpas, atidėjo jas į šoną ir sunkiai atsi­
duso.
• Labai didelės apimties byla, • tarė ir kuriam laikui nutilo.
- Mįslė net jums, - pagaliau prabilo Kirkas.
Čanas atsigodėjo iŠsusimąstymo.
- Atsiprašau... Ką malonėjote pasakyti?
- Pasakiau, kad net garsusis seržantas Čanas yra rimtai susirūpinęs.
• Taip... taip, žinoma. Tačiau, šią akimirką negalvojau apie serą
Frideriką. Mano galva užimta ne vien tik garsiuoju asmeniu. Būtinai
privalau išvykti pas mažąjį Barį Čaną laivu, išplaukiančiu ateinantį tre­
čiadienį.
• Tikiuosi, kad tai jums pasiseks, - šyptelėjo panelė Morou. Šiais
laikais nedaug yra vyrų, taip atsidavusių šeimai kaip jūs.
- Ak, jūs manęs nesupratote, - atsiduso Čanas. - Stebėjau, kas yra
namai jums, kontinento žmonėms. Laikinas būstas, o1a, kurioje galima
pasislėpti po šokių arba po iškylos automobiliu. Mes, kiniečiai, esame
kitokie. Vis dar mėšlungiškai laikomės senoviškų papročių. Mums na­
mai - šventovė, kurioje randame prieglobstį. Tėvas yrajos šventikas, o
ant aukuro dega kaitri ugnis...
- Tai skamba gana įdomiai, - linktelėjo Baris Kirkas. - Ypatingai,
kai kalbate apie tėvą. O, beje, turėčiau nusiųsti savo bendravardžiui te­
legramą su linkėjimais.
Tuo metu atėjo panelė Garland, ir Kinsis įvedėją į vidurinįjį kam­
barį. Negailestingoje dienos šviesoje moteris nebeatrodė taip efektingai
kaip prie pietų stalo, apšviesto tik žvakių šviesos. Apie akis matėsi raukš­
lės, o pro dažų sluoksnį galėjai įžiūrėti jos tikrąjį amžių.
80 -------------------------------------------------------------------------------------------
- Štai ir aš, - pranešė. - O, panelė Morou ir ponas Čanas. Žinau, kad
fatališkai atrodau. Tas vakarykštis siaubingas įvykis visiškai mane pri­
baigė. Seras Friderikas, toks žavingas žmogus! Ar kas nors paaiškėjo?
Kokie nors įkalčiai?
• Kol kas labai nedaug, - atsakė Kirkas. - Prašom, gal norėtumėt
atsisėsti?
- Minutėlę, -paprašė panelė Morou. - Turiupranešti kapitonui Fla-
neriui.
- Pakviesiujį, - pasakė Čanas ir skubiai išėjo iš kambario. Atidarė
Kalkutos importerių kontoros kanceliarijos duris. Kapitonas Flaneris sto­
vėjo viduryje kambario raudonu iŠ pykčio veidu, o priešais jį sėdėjo
Lilė Bar, vėl apsiašarojusi.
- Esate kviečiamas, pone kapitone, - pasakė Čanas. - Atėjo panelė
Garland.
- Gerai. - Kapitonas kreipėsi į verkiančią panelę Bar: - Dar pasima­
tysime, panele. - Nelaukdamas atsakymo, išėjo paskui Čaną į holą.
- Pasiekėte tamtikrų laimėjimų, virkdydamas moteris, - sumurmė­
jo Čanas.
• Taip... Tai didžiausia verksnė, kokią šiais metais teko sutikti. La­
bai ir nesiceremonijau. Ji to neverta.
- Tikriausia savo metodu pasiekėte neįtikėtinų rezultatų?
- E... mergina laikosi savo pasakėlės. Bet prašom manimi patikėti,
ji žino žymiai daugiau, negu sako. Būdama nieko dėta, tiek ašarų nelie­
tų. Lažinčiausi sujumis iŠšimto dolerių, kad būtent ji yra Eva Durand.
Čanas truktelėjo pečiais.
- Rasė, kuriai atstovauju, -tarėjis, - labai pamėgusi azartinius žaidi­
mus. Bet, norėdamas išvengti finansinio kracho, esu priverstas vengti
lengvu būdu gauti pinigų.
Kapitonui Flaneriui neliko nieko kito kaip pavartoti savo pamėgtą
žodelytį. Tad tepasakė: - Nejaugi? - ir įėjo į Kirko biurą.
Kai jau visi susirinko viduriniame kambaryje, Baris Kirkas uždarė
duris smalsuoliui Kinsiui prieš pat nosį. Kapitonas Flaneris atsidūrė prie­
šais panelę Garland.
- Troškau pasimatyti su jumis, - tarė jis. - Žinote, kas esu? Vakar
vakare buvote pono Kirko bute. Jūs - Glorija Garland, taip?
Aktorė šiek tiek sunerimusi žvilgtelėjo į jį.
- Taip, žinoma.
- Ar pasakėte tikrąją savo pavardę, mieloji?
 81
- Šiaip ar taip, pavardę, kuria vadinuosi jau daugelį metų. AŠ...
- O! Vis dėlto tai netikroji jūsų pavardė?
- Visiškai tikra. Tai pseudonimas, kuris.
- Gerai, gerai. Vadinatės pavardė, kuri jums nepriklauso. *Iš kapi­
tono intonacijos buvo aišku, kad tai sunkus nusikaltimas. - Manyčiau,
kad turite tam tikrų priežasčių7
-Žinoma. - Panelė Garland žvelgė į jį su augančiu pykčiu. - Vadi
nausi Ida Pingl ir nemaniau, kad ši pavardė efektingai atrodytų teatro
afišose. Todėl pasirinkau Glorijos Garland pseudonimą.
- Gerai. Vadinasi, prisipažįstate, kad keliaujate, prisidengusi sveti­
ma pavarde?
- Manęs nedomina, kaip tai jūs suprantate. Daugelis aktorių ū ar*
tistų pasirenka įdomesnes pavardes nei jų tikrosios... Nepadariau moko
tokio, kas pateisintų jūsų įžeidžiamą toną.
- Visiškai jus suprantu, - įsikišo panelė Morou, žvilgsniu priekaiš­
taudama kapitonui. - Nuo šios akimirkos aš užsiimsiu tolesne apklausa.
- Labai prašom, - gyvai tarė panelė Garland.
-Ar pažinojote serą Frideriką. prieš atvykdama vakai pas poną Kuką
pietų? - paklausė panelė Morou.
-Ne.
- Tai jums buvo visiškai nepažįstamas žmogus?
- Ne visai. Kodėl manęs to klausiate?
- Ar vakar vakare atskirai sujuo nesikalbėjote:
-Ne.
Kapitonas Flaneris priėjo arčiau ir pravėrė lūpas, norėdamas kažką
pasakyti, bet panelė Morou pakėlė ranką.
- Minutėlę, kapitone, - pasakė. - Perspėju, kad dalykas labai rimtas.
Privalote sakyti tiesą.
-Naa... - panelė Garland pradėjo jaudintis. Kodėl manote, kad a$...
- Kad meluojate! - pratrūko Flaneris. - Tikrai žinome!
- Kai vakar ėjote į pono Kirko butą, trūko jūsų perlų vėrinys,
toliau tęsė panelė Morou. - Kurtai atsitiko?
- Ant laiptų... ant laiptu, vedančių iš dvidešimtojo aukšto į \ iišu
- Ar visus savo perlus radote7
- Taip, bent taip man atrodo. Tiksliai nežinau, kiek jų turi būti
Nereikia, manau, įrodinėti, kad tai tik imitacija. Juk negaliu turėti tikrų
perlų.
Penelė Morou atrišo maišelį ir padėjo ant vna Porią.
82 -------------------------------------------------------------------------------------------
• Ar atpažįstate, panele Garland?
• Taip... taip, žinoma, tai mano perlas. Labai jums dėkoju. Kur...
kurjį radote?
- Jį radome, *iŠlėto ir aiSkiai tarė panelė Morou - šiame kambaryje
po rašomuoju stalu...
Panelė Garland paraudo, bet nieko neatsakė. Įsivyravo kupina
įtemptos tylos valandėlė.
- Manau, kad privalote keisti taktiką. Prašom sakyti tiesą.
Aktorė gūžtelėjo pečiais.
• Ko gero, esate teisi. Nenorėjau būti įpainiota, tai ne tokia rėkia*
ma, kokios norėčiau. Okalbant tiksliau, mano vaidmuo šioje byloje la­
bai nežymus...
- Vadinasi, iŠ tiesų vėrinys jums trūko čia, šiame kambaryje, kai
atėjote pasikalbėti su seru Frideriku?
- Taip. Tai tiesa. Užsikabino už stalo kampo, kai Stojausi, norėda­
ma išeiti.
- Prašom nepradėti nuo to, kai jau stojotės, norėdama išeiti. Gal
malonėtumėte pradėti nuo pradžių?
• Gerai. Sakydama, kad niekuomet anksčiau nebuvau mačiusi sero
Frideriko, sakiau tiesą. Kai išėjau iŠ lifto sukau prie laiptų, staiga šio
biuro durys prasivėrė ir tarpduryje pasirodė kažkoks vyriškis. “Jūs pa­
nelė Garland?” - kreipėsi į mane. Pasakiau, kad taip, jis gi prisistatė kaip
seras Friderikas Briusas, pono Kirko svečias, ir pareiškė, norįs pasikeis­
ti su manimi keliais žodžiais prieš oficialų susitikimą viršuje.
- Taip. Prašompasakoti toliau.
• Buvo keistoka, bet seras Friderikas man pasirodė kaip gerai išauk­
lėtas žmogus, todėl nutariau, kad negali nieko blogo atsitikt, tad nudjau
sujuo į šį kambarį. Atsisėdom, irjis pirmiausia paaiškino man, kas esąs,
papasakojoapie SkotlendJardo atstovus. Seras Friderikas, valandėlę apie
visa tai pasikalbėjęs, perėjo prie reikalo.
• Ak, • šyptelėjo panelė Morou. - Kaip tik to laukiame. Koks tai
buvo reikalas?
- Norėjo... norėjo manęs kažko paklausti.
-Hm? Oko?
• Norėjo manęs paklausti, ar galėčiau indentifikuoti vieną moterį,
dingusią prieš daugelį metų.Moterį, kuri vieną naktį paprasčiausiai din­
go ir niekada nebebuvo rasta.
Po šių žodžių stojo tyla. Čanas tyliai priėjo artėliau. Baris Kirkas
-------------------------------------------------------------------------------- ----------- 83
su didžiausiu susidomėjimu žvelgė j Glorijos Garland veidą. Net kapi­
tonas Flaneris tyliai mindžikavo.
- Taip, - ramiai tarė panelė Morou. - Okodėl seras Friderikas manė,
kad būtent jūs glėtumėte indentiAkuoti tą moterį?
• Nes ji buvusi mano geriausia draugė. Buvau paskutinis žmogus,
matęs ją tą naktį.
Panelė Morou linktelėjo galvą,
•Vadinasi, dalyvavote tamepiknike Peševare prieš penkiolikametų?
Panelė Garland plačiai išplėtė akis.
• Peševare? Tai, rodos, Indijoje, ar ne? Niekad gyvenime nesu bu­
vusi Indijoje.
įsivyravo nauja įtemptos tylos valandėlė. Staiga Flaneris suriau­
mojo.
• Brangioji, žadėjote sakyti tiesą!
• Sakau tiesą • sušuko aktorė.
• Visiškai ne! Ta moteris, apie kurią kalbate, tai Eva Durand, din­
gusi vieną naktį Peševaro apylinkėse pikniko metu.
Dabar jį pertraukė Čanas.
- Nuolankiai prašom atleisti, pone kapitone, • tarė. - Neturėtumėte
taip karštai reaguoti į ponios žodžius. - Paėmė nuo stalo keletą iškarpų.
• ar negalėtumėte, - kreipėsi į panelę Garland, • pasakyti mums, kaip
vadinosi ta vietovė, kur dingojūsų draugė.
• Žinoma Ji dingo iŠNicos.
- Nica? Kur ji yrą po velnių? - sugriaudėjo Flaneris.
- Nica - tai miestas Prancūzijos Rivjeroje, - saldžiai atsakė panelė
Garland. - Matyt, pareigų gausybė neleidžiajums apleisti gimtosios ša­
lies.
- Nicą *iš lėto pakartojo Čanas. - Tuomet jūsų draugė tikriausiai
buvo Marija Lantelm?
Čanas atrinko vieną iškarpą ir padavė panelei Morou.
- Gar malonėtumėte perskaityti garsiai? Labai įdomi istorija.
Ir vėl, panašiai kaip prieš dieną restorane, panelė Morou garsiai
perskaitė vieną sero Frideriko iškarpą:
- “Kas nutiko Marijai Lantelm? Jau vienuolika metų praėjo nuo to
laiko, kat vieną žvaigždėtą vakarą anglų teatro kolektyvas turėjo vaidin­
ti spektaklį “Dolerių kunigaikštystės” Nicos “Theatre de Ia Jetee” sce­
noje. Tai buvo nepamirštamas vakaras visiems jo dalyviams. Salė buvo
perpildyta, prikimšta ato*togaujanėtų kareivių. Direktorius neturėjo kur
84 -------------------------------------------------------------------------------------------
dėtis iš nevilties: paskutinę akimirką gavo žinią, kad primadona staiga
rimtai susirgusi, tas susirūpinęs, ilgokai abejojęs, paprašė iškviesti dub-
lerę, gražią, bet nežymią Mariją Lantelm. Pagaliau ji sulaukė progos
padaryti karjerą. Išėjo į šviesomis žėrinčią sceną ir staiga tapo visiškai
kita moterimi. Jos pasirodymas visam laikui liks atmintyje kiekvieno,
buvusio salėje. Publika tiesiog šėlo ir, uždangai nusileidus, pakilusi iŠ
vietos, be atvangos kvietė artistę.
Spektakliui pasibaigus, švytintis direktorius nubėgo į Marijos Lan­
telmpersirengimo kambarį. Koks atradimas! Jo dėkaji tapsianti Londo­
no, Niujorko žvaigžde. Marija Lantelm tylėdama klausėsi direktorius
žodžių. Paskui apsivilko savo kuklią suknelę ir išėjo už užkulisių pasi­
vaikščioti. Jos laukė garbė ir turtas, jeigu tik būtų panorėjusi. Ar pa­
norėjo, ar ne • nesužinosimejau niekuomet Žinomtik tai, kad, išėjusi iŠ
teatro, ištirpo ore. Nuo to laiko praėjo vienuolika metų, bet ligi šios die­
nos niekas daugiau nėra girdėjęs apie Mariją Lantelm”.
Panelė Morou baigė skaityti. Kapitonas Flaneris stovėjo pravira
burna. Vienintelis Čanas išlaikė pusiausvyrą ir buvo ramus.
•Marija Lantelmbuvojūsų draugė? - paklausėjis panelės Garland.
- Taip, ir seras Friderikas iŠkažkur tai žinojo. Buvau toje trupėje.
Beje, turiu pasakyti, kad žurnalistas, šiek tiek perdėjo. Jie tikriausiai
privalėjo taip rašyti, kad straipsnis būtų įdomesnis. Tai buvo gerai su­
vaidintas vaidmuo - taip apibūdinčiau. Bet neprisimenu jokių ovacijų.
Tiesą sakant, nėra ko abejoti - Marijai pasisekė. Po šio pasirodymo būtų
galėjusi gauti kitus vaidmenis, geresnius, negu tie, kuriuos vaidindavo.
Tačiau tiesa, kad išėjo iŠteatro ir daugiau nebepasirodė.
• Ojūs matėteją paskutinė? - paklausė Čanas.
- Taip. Mačiau ją, grįždama namo. Stovėjo krantinėje, pasivaikš­
čiojimo alėjoje, ir kalbėjosi su kažkokiu vyriškiu. Nuėjau, neteikdama
tam didelės reikšmės. Aišku, vėliau...
• Ir būtent apie tą merginą klausinėjo seras Friderikas? • paklausė
panelė Morou.
- Taip. Parodė man šią iškarpą ir paklausė, ar esu priklausiusi tai
trupei. Atsakiau, kad taip. Tada vėl klausė, ar manau, kad sugebėčiau po
tiek metų atpažinti Mariją Lantelm, jeigu sutikčiau . Atsakiau, kad nė
kiek neabejoju. “Puiku, - pasakė, - galbūt paprašysiu to, dar nesibaigus
šiam vakarui. Prašom neišeiti, kol nepasišnekėsime dar kartą”. Noriai
jam pažadėjau, bet, žinoma, galų gale... seras Friderikas su niekuo ne­
bespėjo pasišnekėti.
-------------------------------------------------------------------------------------------- 85
Visi valandėlę sėdėjo tylėdami. Pagaliau panelė Morou tarė:
- Manau, kad būtų viskas, nebent kapitonas Flaneri? norėtų dar ko
nors paklausti.
Mergina žvilgtelto į kapitoną; jo plačiame, raudoname veide at­
sispindėjo sumišimas.
- AŠ? ... Nnee... ne ... turbūt nieko. Neturiu daugiau, ką pasakyti, -
išstenėjo.
- Labai jums dėkoju, - toliau tęsė panelė Morou. - Ar kurį laiką dar
liksite mieste?
- Taip. Žadėjo vaidmenį “Alkasare”.
- Tuomet prašomneišvažiuoti iŠmiesto, nepranešus mums. Dabar
galite eiti. Dar kartą dėkoju, kad atėjote.
Panelė Garland parodė akimis į rašomąjį stalą.
- Ar galiu paimti perlą?
- O... žinoma.
- Ačiū. Kai aktorė kurį laiką būna be angažemento, net netikrais
perlais nesibodi. Suprantate mane?
Panelė Morou palydėjo ją iki durų ir grįžo prie tylinčios grupelės.
- Na ir ką? - paklausė.
- Tai neįtikėtina! - sušuko Baris Kirkas. - Dar viena dingusi mote­
ris. O dangau! Eva Durand ir Marija Lantelm • negali juk abi sukinėtis
kažkur netoliese. Nebent tai būtų dingusių moterų uostas... Kąjūs ma­
note seržante?
Čanas gūžtelėjo pečiais.
- Be atvangos grimztame vis gilyn, - prisipažino jis. Nemeluoda­
mas sakau, kad tiesiog skęstu nuostabos bedugnėje.
- Aš pasieksiu dugną, - sušuko Flaneris. - Leiskite man veikti. Net­
rukus bus viskas aišku!
Čano akys susiaurėjo, kai jis švelniai tarė:
- Mano tauta turi vieną patarlę, pone kapitone... “kai neapgalvotai
sujudinamas drumstas vanduo, jis tampa dar drumstesnis. O palikus jį
ramybėje, pats nuskaidrėja.”
Flaneris žvilgtelėjo į jį ir be žodžių išėjo, su trenksmu uždaryda­
mas paskui save duris.
 vm
VHJS Lt PADARO GERĄ DARBĄ
Čarlis čanas susimąstęs paimi nuo stalo visas sero Frideriko iš­
karpas ir, išsiėmęs ii kišenis didžiulę piniginę, kruopščiai į ją susidijo.
Baris žiūrėjo j duris, už kurių ką tik neatsisveikinęs dingo kapitonas
Flaneris.
• Toks įspūdis, kad likimas policininkui labai nedėkingas, • tarėjis.
- Garsusis kapitonas buvo truputėlį... kaip čia pasakius... suirzęs... Taip,
suirzęs, tai tikslus apibūdinimas.
Panelė Morou nusišypsojo.
- Kapitonas nežino, ką ir begalvoti, o tai visuomet siutina bet kurį
policininką.
- Tikiuosi, kadjums taip nebūna?
• Jeigu ir man taip būtų, dabar būčiau tokia įsiutusi, kad nebenorė­
tumėte daugiau niekados į mane net pažvelgti.
• Jūs taip pat jaučiatės šiek tiek išmušta iŠvėžių?
- Turbūt tai jūsų nestebina? Ar yra kada nors buvusi tokia mįslinga
byla? • Panelė Morou paėmė apsiaustą, kurį buvo atsinešusi iŠviršaus. •
Ši keista istorija su Marija Lantelm...
•Jeigu galėčiaujums duoti kuklų patarimą, paprašyčiau, kad pane­
lė neskirtų per daug dėmesio Marijos Lantelm istorijai, kuri yra, kaip
pasjus sakoma, šalutinė gatvelė. Niekada nepamirškite pagrindinio fak­
to • seras Friderikas krito štai šiame kambaryje, ir kažkas nuo jo kojų
nuavė aksomines kambarines kurpaites. Jeigu per daug nutolsime nuo
šio fakto, pasiklysime. Galvokite apie Evą Durand, apie Hilarį Gaitą,
bet pirmiausia, galvokite apie serą Frideriką ir apie vakarykštį priėmi­
mą. Prašom paslėpti Mariją Lantelm į kokią nors tolesnę smegenų ker­
telę. Tik taip galime judėti į priekį ir pasiekti kokių nors rezultatų.
Panelė Morou giliai atsiduso.
- Ar apskritai kada nors pajudėsime priekin?.. Labai abejoju.
- Galvą aukštyn! - paliepė Čanas. - Vienas išminčius pasakė: “Tam­
sūs debesys išsisklaido, o žydras dangus lieka visuomet”. - Žemai nusi­
lenkė ir dingo už durą, vedančių į viršų.
Baris Kirkas padavė panelei Morou apsiaustą. Kai padėjo merginai
-------------------------------------------------------------------------------------------- 87
apsivilkti, jo galvoje šmėstelėjo žinomo pasakotojo eilutė “Tai sveikas,
natūralus potraukis. Nesipriešink”. Tačiau neįmanoma žengti gyvenimo
keliu, nuolaidžiaujant instinktams.
- Brendame vis giliau, - tarė, tvardydamas nederamus įgeidžius. -
Atrodo, byla užsitęs ir bus labai paini...
- Bijau, kad taip, - atsakė panelė Morou.
- Kodėl “bijote”? Esame išprusę žmonės - dėkoju, kad ir mane prie
jų teikėtės priskirti - turėtume džiaugtis, kad pasitaikė tokia puiki proga
išbandyti savo sugebėjimus. Turime kuo greičiau surengti pasitarimą.
- Manote, kad tai būtina?
• Esu įsitikinęs.
- Bus padaryta, - šyptelėjo panelė Morou. - Labai ačiū už priešpie­
čius ir iki pasimatymo!
Kai Kirkas įėjo į butą, iŠkambario, kurį neseniai buvo užėmęs gar­
susis žmogus iŠ Skotlend Jardo, jį pašaukė Čarlis Čanas. Kirkas įėjo ir
pamatė susimąsčiusį Čarlį Čaną, stovintį priešais kambario kampe tvar­
kingai surikiuotus sero Frideriko lagaminus.
- Ar peržiūrėjote sero Frideriko bagažą? - paklausė čanas.
Kirkas papurtė galvą.
- Ne. Aš to negalėjau daryti. Flaneris peržiūrėjo juos vakar vakare
ir, matyt, nieko reikšmingo nerado. įpareigojo mane viską išsiųsti į britų
konsulatą.
- Flaneris per daug skuba, - paprieštaravo Čanas. - Gal turite rak­
tus? Labai norėčiau pats apžiūrėti daiktus.
Kirkas padavė jam raktus ir paliko vieną. Čanas ilgokai tyrinėjo
sero Frideriko bagažą. Pagaliau pasirodė salone, po pažastimi laikyda­
mas visą glėbį knygų.
- Ką nors radote? - paklausė Kirkas.
- Visiškai nieko, - atsakė Čanas, - išskyrus tuos, šiektiek sunkokus
daiktus. Gal malonėsite prieiti?
Kirkas priėjo ir nenoromis ėmė apžiūrinėti knygas. Bet tuojau pat
pagyvėjo ir šūktelėjo:
- O, kad tave kur!
- Taigi, - šyptelėjo Čanas. - Atkreipėte dėmesį į autoriaus pavardę?
- Perskaitė pavadinimus: “Per Kiniją ir atgal”, “Kelionės po Persiją”,
“Metai Gobio dykumoje”, “Tibetas, pasaulio viršukalnė”, “Mano gyve­
nimas ir kelionė” Primerkė akis ir pažvelgė į Kirką. - Tai mūsų gero
pažįstamo pulkininko Bethamo veikalai. Kitokių knygų tarp sero Fride-
88 -------------------------------------------------------------------------------------------
riko daiktų nebuvo. Ar jūsų nestebina toks sero Frideriko susidomėji­
mas vieninteliu autoriumi?
- Teisybė, - sutiko Kirkas. - Įdomu...
- Mane tai taip pat domina. Žiūrėjau vakar vakare į gilias vieniSo
keliautojo akis ir klausiau savęs, kas jis per žmogus? O kai pamačiau
serą Frideriką, gulint) ant grindų, mano mintys tuoj pat nukrypo į tą
paslaptingąjį žmogų. Toks šaltas, ramus, bet kas atspės, kokia kaitra ga­
li paliesti jo dvasią?.. - Čanas išsitraukė storą knygą, pavadintą “Mano
gyvenimas”. - Noriu išstudijuoti kuklią sero Frideriko bibliotekėlę, pra­
sidėjusią nuo šio tomo. Tai man leis lyg iŠpaukščio skrydžio apžvelgti
Bethamo kaijerą, kupiną nuotykių ir nepaprastų įvykių.
- Puiki mintis, • linktelėjo galva Kirkas.
Bet nespėjo Čanas pradėti skaityti, kai prie paradinių durų suskam­
bėjo varpelis, ir Paradisas įvedė ponią Kirk. Dama įėjo guviai kaipjau-
ma mergina.
• Kaip laikaisi, Bari? O, ponas Čanas, taip ir maniau, kad jus čia
užtiksiu. Vis dėlto neišvažiavote?
Čanas atsiduso.
• Tamtikri nenumatyti sunkumai neleido man baigti atostogų tin­
kamu laiku. Istorija mėgsta kartotis.
• Labai džiaugiuosi, - pareiškė ponia Kirk. - Esate čia reikalingas.
Siaubingas įvykis! Turėjo tai atsitikti kaip tik čia, tavo namuose, Bari!
Kirkų giminėje nėra buvę skandalų. Visą naktį nesumerkiau akių.
• Man labai gaila, • pasakė anūkas.
• A, nesijaudink! - Pastaruoju metu apskritai mažai miegu. Turbūt
savo atmiegojau. Na, kas naujo? Arkas nors jau paaiškėjo?
• Labai nedaug, - pripažino Kirkas.
• Kitaip ir negali būti! Tas kvailas policijos kapitonas baisiausiai
mane suerzino... nė kruopelytės subtilumo! Salės Džordan numylėtinis
suries jį į ožio ragą!
- Nuolankiai priimu šias liaupses, • žemai nusilenkė Čanas.
- Nesąmonė! Ne liaupsės, o tikra tiesa! Neleiskite man nusivilti.
Pasikliauju tiktai jumis.
- O ! - tarė Kirkas. - Gerai, senele, kad atėjote. Ar seniai toji mote­
ris, ponia Tuper-Brok dirba pas jus?
- Maždaug metai. Bet kuo ji čia dėta?
- Ką jūs žinote apie ją?
- Nepaistyk kvailysčių, Bari! Žinau apie ją viską. Tai labai padori
moteris..
-------------------------------------------------------------------------------------------- 89
- Tuo norite pasakyti, kad visajos praeitis jums kaip ant delno?
-Nieko panašaus. Niekados neklausinėjaujos apie praeitį. To man
nereikia, nes pažįstu žmones. Užtenka tik žvilgtelėti!
Kitkas nusijuokė.
• Koks įžvalgumas! Ojei rimtai, jūs nieko apieją, senele, nežinote?
- Kaip tik žinau. Anglė, gimė Devonšire.
- Ak taip! Devonšire?
• Taip. Jos vyras buvo pastorius, tą rodojos liesumas. Jau miręs.
• Ir tai viskas, ką apie ją žinote?
- Klysti, bet manęs tai visai nestebina. Tu labai mielas berniukas,
nors niekuomet nebuvai ypatingai nuovokus. Beje, čia atėjau ne disku­
tuoti apie Heleną Tuper-Brok. Šiandien supratau, kad vakar nepasakiau
visko, ką žinau.
- Ką nuslėpėte, senele? - nusišypsojo Kūkas.
- Nežinau, ar tai svarbu, ar ne. Tikriausiai nesvarbu. Pasakykite, ar
nustatyta, kad seras Friderikas su ponia Enderbi turėjo kažkokių reika­
lų-
• Ne. Jūs ką nors žinote?
- Buvo taip. Pradėjus rodyti filmą, tuoj išėjau į virtuvę.
- Suprantu.
• Išdžiūvo burna. Salone nemačiau nieko geriamo. Ko gi galima
tikėtis bute, kuriame šeimininkauja vieni vyrai? Ten susidūriau su seru
Frideriku ir ponia Enderbi, įsitraukusiais į rimtą pokalbį.
- Ką kalbėjo?
• Nesu įpratusi klausytis. Beje, kai mane pamatė, liovėsi kalbėję ir
stovėjo tylomis, kol nepraėjau. Kai po poros minučiųgrįžaujų jau nebe­
buvo.
- Tai gali būti svarbu, - pripažino Kūkas. - O gal ir ne. Žinoma,
keista. Seras Friderikas įtikinėjo mane, kad niekad jos anksčiau nėra
matęs. Turiu pranešti šią žinią panelei Morou.
• Kuo čia dėta panelė Morou? • aštriai paklausė senoji dama.
- Panelė Morou tiria šią bylą kaip prokuratūros atstovė.
- Ką? Nori mane įtikinti, kad šitokia svarbi byla patikėta tokiai
snarg...
- Prašomnusiraminti, senele. Panelė Morou labai išprususi mergi­
na.
- Tai neįmanoma! Ji per graži.
- Ovis dėlto būna stebuklų, - nusijuokė Kūkas.
90 -------------------------------------------------------------------------------------------
Senelė įdėmiai j j stebėjo.
- Būk atsargus, mano berniuk, - tarė.
- Ką, senele, turite omeny?
- Kirkai visados jautė silpnybę inteligentiškoms moterims. Pagal
taisyklę, kad kontrastai traukia. Kaip tik taip aš ir patekau į jūsų giminę.
- Jūs, senele, negalite skųstis nepilnavertiškumo kompleksu, ar ne?
• Ne, mano brangusis. Jau to jaunoji karta niekados negalės man
prikišti. Na, tebūnie taip. Pasakyk panelei Morou apie ponią Enderbi.
Suprantu, kad vienintelis svarbus tyrimo komisijos narys tą jau žino.
Kalbu apie jus, pone Čanai. - Ponia Kirk atsistojo. - Šiandien parašiau
Salei Džordan, kad susipažinau sujumis, • tęsė toliau. - Pranešiau, kad,
mano nuomone, kontinente bejūsų dar negali išsiversti.
Čanas skėstelėjo rankomis.
- Kontinentas smaginasi pavargusiulaiškanešiu, kuris liedamas pra­
kaitą, tęsia savo atostoginį pasivaikščiojimą. Nenorėčiau nieko įžeisti,
tačiau ilgiuosi Havajų.
- Na ką gi! Viskas jūsų rankose, • sumaniai pabrėžė ponia Kirk. •
Greitai įminkite šią mįslę ir bėkite, kol nepasimaišė kita. O, reikia jau
lėkti! Einu į klubo susirinkimą. Klubiniai susirinkimai... iŠto dabar su­
sideda mano gyvenimas. Prašom, Bari, informuokite mane, kaip klosto­
si įvykiai. Per dvidešimt metų tai pirmasis sensacingas įvykis, ir neno­
rėčiau nieko praleisti.
Kirkas palydėjo ją iki durų ir grįžo į saloną. Ankstyvos žiemos
sutemos jau tirštėjo, ir Baris uždegė šviesas.
- Visa sudėjus, • pasakė, - vėl kviečiama į sceną mažoji Eitenė. IŠ
tikrųjų vakar buvo lyg nesava, dar prieš pamatydama vyriškį ant kopė­
čių. Jeigu apskritai jį matė. Gal pasakyti panelei?
Čanas pakėlė akis nuo storos knygos ir be didesnio susidomėjimo
linktelėjo galvą.
- Žinoma, turėtumėte.
- Ojūsų ta dama per daug nedomina? - šyptelėjo Kirkas.
• Pulkininkas Bethamas, • atsakė Čanas. - Koks tai žmogus!
Kirkas žvilgtelėjo į laikrodį.
- Labai gaila, bet šį vakarą pietauju “Kosmopolitano” klube su vie­
nu pažįstamu. Susitariau prieš kelias dienas.
- Būčiau nepaguodžiamas, - tarė Čanas, -jeigu dėl manęs nukentė­
tųjūsų planai. Dar prašom man pasakyti, ar kada nors tame klube esate
matęs pulkininką Bethamą.
-------------------------------------------------------------------------------------------- 91
- Be abejo. Kažkas yra davęs jam leidimą. Retkarčiais jį ten sutin­
ku. Privalau ir jus kada nors ten nuvesti.
- Man bus didelė garbė, - rimtai atsakė Čanas.
- Paradisas jums paduos pietus, - tarė Kirkas.
- Apie tai negali būti nė kalbos, - užprotestavo Čanas. - Jūsų tar­
nams reikia paikėti po vakarykščių aučring\>}vykių. Jau ii taip piktt.au
džiauju jūsų gerumu. Aš taip pat papietausiu mieste. Be to, yra keletas
smulkių dalykėlių, kuriuos norėčiau patikrinti.
- Kaip pageidaujate, • sutiko Kirkas.
Jaunuolis išėjo, palikdamas Čaną prie knygos.
Kirkui išėjus, 6.30 valandą Čanas taip pat patraukė iŠnamų. Papie­
tavo pigiame restoranėlyje ir tariamai nerūpestingu žingsniu pasuko link
Kinų kvartalo.
Kiniečiai • tai tauta mėgstanti naktinį gyvenimą. Parduotuvės prie
Grantoi alėjos buvo ryškiai apšviestos ir knibždėte knibždėjo nuo pirkė­
jų. Šaligatviais plaukė minios žmonių, kurie greičiausiai nežinojo, ką
veikti likusį vakarą. Jaunimas buvo apsirengęs kaip ir baltieji jų bendra­
amžiai, o Štai vyresnieji vilkėjo juodomis šilkinėmis palaidinėmis, kel­
nėmis, būdingomis kiniečiams, ir tyliai žengė fetriniais sandalais. Šen
bei ten galėjai pamatyti išdidžiai žingsniuojančią kiniečių matroną kuri,
aišku*niekada nesirūpino dėl savo apkūnumo ir nesistengė sublogti. Šį
vaizdą gyvinojaunos, blizgančiomis akimis merginos.
Čanas pasuko į Vašingtono gatvę, o toliau - į niūrią Vaverlio aikš­
tę. Užlipo silpnai apšviestais laiptais ir pabeldė į pažįstamas duris.
Žodis “nuostaba” neegzistuoja kinų žodyne, todėl Kūnas neidojį j
vidų su neįžvelgiama veido išraiška. Nors tik šįryt, ilgam atsisveikino
detektyvo vizitą pusbrolis priėmė visiškai ramiai.
- Šit aš ir vėl, - tarė Čanas kantono tarme. - Maniau, kad palieku
kontinentą, bet likimas lėmė kitaip.
- Prašom, • tarė pusbrolis. - įkarštis, su kuriuo sveikinu tave savo
varganuose namuose, niekuomet neatvės. Teikis pailsėti ant šios bjau­
rios kėdutės.
- Nepaprastai malonu girdėti tokius tavo žodžius, - atsakė Čanas. -
Esu, kaip tikriausiai supratai, pasibjaurėjimo vertos savo profesijos au­
ka. Jeigu maloniai leistum, paprašyčiau tavęs vienos informacijos.
Ki Limas primerkė akis ir paglostė retą. žilą barzdelę. Nepritarė
Čano profesijos pasirinkimui, apie ką šis gerai žinojo.
- įsivėlei į įtartinus santykius su valdiSKąia baltųjų policija? - šaltai
paklausė.
92 -------------------------------------------------------------------------------------------
Čanas gūžtelėjo pečiais.
- Deja, taip. Tačiau juk neprašiau tavęs ką nors išduoti. Pateiksiu
tik vieną paprastą klausimėlį. Gal galėtumką nors pasakyti apie papras­
tą žmogų, apie turistą, kuris viešėjo pas giminaičius Džeksono gatvėje.
Jo pavardė Li Gungas.
Ki Limas linktelėjo.
•Nepažįstujo, tačiau girdėjau apiejį Tongo namuose. Daug kelia­
vo po svetimas šalis. Kurį laiką svečiavosi pas savo pusbrolį Henrį Li,
krepšelių importuotoją, kuris turi amerikietiško stiliaus butą Džeksono
gatvėje dideliame nuomojamame mūriniame name. Jeigu neklystu, jis
vadinamas rytietiškaisiais apartamentais. Niekad nesu ten buvęs, tačiau
girdėjau, kadjame yra vonios ir kitokie keisti įrenginiai, kuriuos balta­
sis velniais mėgsta vadinti civilizacija.
- O ar pažįsti Henrį Li? - paklausė Čanas.
Ki Limo akys tapo ledinės.
- Neturėjau garbės, - atkirto.
Čarlis suprato. Giminaitis nenori jam padėti. Pakilo nuo juodme­
džio kėdutės.
- Tavo gerumui nėra ribų, - tarė. - Tiek tenorėjau sužinoti. Odabar
pareiga liepia man atsisveikinti.
Ki taip pat atsistojo.
- Viešėjai pas mane taip trumpai, jog būtina, kad netrukus vėl ap­
lankytum. Visuomet esi laukiamas svečias.
- Žinau, net labai gerai, • nusilenkdamas pabrėžė Čanas. • Daugybė
reikalų suryja visą laiką, bet netrukus pasimatysime. Odabar leisk atsis­
veikinti.
Pusbrolis palydėjo Čaną iki durų.
- Linkiu tau saugiai pasiekti tikslą, •tarė tokiu tonu, lyg ši mandagi
kiniečių atsisveikinimo frazė šįkart turėtų gilesnę prasmę.
Čanas tuojau pasuko į Džeksono gatvę. Pusiaukelyje pamatė ryškų
rytietiškųjų apartamentų fontaną. Čia gyveno labiau pasiturintys kinie­
čių kolonijos nariai, kurie perėmė savo naujai pasirinktos tėvynės gyve­
nimo būdą.
Jėjo į holą ir peržvelgė laiškų dėžutes. Nustatė, kad Henris Li gy­
vena antrajame aukšte. Nebandydamas paskambinti, nuspaudė rankeną.
Durys buvo neužrakintos, tad įėjo į vidų ir pakilo į trečią aukštą. Praei­
damas pro Henrio Li butą, stengėsi eiti kuo tyliau. Valandėlę pastovėjo
ant laiptų ir ėmė leistis Žemyn. Nulipęs beveik i1d pusės, staiga lyg ir
_____________________________________________________________ 93
paslydo, nes su trenksmu nusirito į antrąjį aukštą. Henrio Li buto durys
prasivėrė, ir pasirodė storas, žemas kinietis.
- Ar nieko neatsitiko? • susirūpinęs paklausė.
• Oi! - šūktelėjo keldamasis Čanas. - Mane persekioja piktosios
dvasios. Netekau pusiausvyros ant šių nučiužinėtų laiptų.
Jis stengėsi eiti, bet gerokai šlubčiojo.
- Atrodo, būsiu per kulkšnį išsisukęs koją. Kad galėčiau valandėlę
ramiai pasėdėti...
Mažasis kinietis plačiai atvėrė buto duris.
- Malonėkite užeiti į mane vargingą būstą. Kėdės yra paprastos ir
nepatogios, bet gal panorėtumėte pamėginti ant vienos iŠjų atsisėsti.
Čanas, be perstojo dėkodamas, įėjo paskui jį į keistai apstatytą sa­
loną. Šilkinės raštuotos užuolaidos ir keletas raudonmedžio baldų su­
maišyta su rėksmingais pliušiniais baldais, pirktais nukainuotų prekių
parduotuvėje. Mažas, maždaug trylikametis berniukas sėdėjo prie radi­
jo, iŠkurio liejosi šokių muzikos garsai. Jis buvo apsirengęs skautų uni­
forma su ryškiai geltona skarele ant kaklo.
- Prašom sėstis čia, - kvietė Henris Li, rodydamas didžiulį fotelį,
apmuštą žaliu pliušu. - Tikiuosi, kad skausmas nėra labai įkyrus?
- Jau pradeda silpti, - atsakė Čanas. - Esate iš tiesų labai malonus.
Tuo tarpu berniukas išjungė radiją ir priėjo prie Čarlio. Blizgan­
čiose akyse atsispindėjo susidomėjimas.
- Labai bjaurus atsitikimas, - paaiškinojam tėvas. - Ponas išsisuko
koją ant mūsų baisiųjų laiptų.
- Labai nemalonu, - pareiškė berniukas, ojo akys dar labiau subliz­
go. - Visi skautai moka sutvarstyti. Tuojau atsinešiu savo lauko vaisti­
nėlę...
- Ne, ne, - karštai užprotestavo Čanas. - Prašom nesivarginti, tai
nieko rimto.
- Man tai joks vargas, - patikino berniukas.
Su dideliu vargu pavyko sulaikyti berniuką nuo jo ketinimo, pas­
kui detektyvui smarkiai palengvėjo nes vaikas kažkur dingo.
- Pasėdėsiu ir valandėlę pailsėsiu, - tarė Henriui Li Čanas. - Ti­
kiuosi, kad nelabai sutrukdysiu. Nelaimė atsitiko tą akimirką, kai ieško­
jau savo seno bičiulio Li Gungo.
Mažos Henrio Li akutės sekundei stabtelėjo ties vidutinio amžiaus
kiniečio fotografija sidabriniuose rėmeliuose, stovinčia ant židinio.
- Esate Li Gungo bičiulis? - paklausė.
94 -------------------------------------------------------------------------------------------
Tos trumputėlės akimirkos Čanui pakako.
- Taip. O, štai ant židinio matau jo fotografiją skoninguose rėme­
liuose. Vis dėlto tiesa, kad apsistojo čia. Ar mano ieškojimus jau apvai­
nikavo sėkminga pabaiga?
- Li Gungas buvo čia. - atsakė Li, - bet kaip tik Šįryt anksti patraukė
tolimesnėn kelionėn.
- Išvažiavo! - sušuko Čanas, ir jo veide pasirodė nusivylimas. -
Deja, atvykau per vėla*. Ar nebūtumėt toks geras ir nepasakytumėt, kur
išvažiavo?
Henris Li iŠkarto tapo ypač santūrus.
- Išvažiavo asmeniniais reikalais, su kuriais neturiu nieko bendro, -
tarėjis.
- Žinoma. Kaip gaila! Kitas mano draugas, vienas amerikietis džen­
telmenas, kuris ruošiasi ilgai, rizikingai išvykai, norėjo pasinaudoti jo
paslaugomis. Atlyginimas turėjo būti labai dosnus.
Li papurtė galvą.
- Tai nesudomintu Gungo. Jis jau užimtas.
- Ak taip... Ar vis dar tarnauja pulkininkui Džonui Bethamui?
- Be abejo.
- Ir vis dėlto atlyginimas ūžtą dalyką, apie kurį minėjau, būti; labai
didelis. Bet galbūt lojalumas neleistų Li Gungui palikti pulkininko. Lo­
jalumas, sucementuotas ilgametės tarnybos. Noriu prisiminti, kiek laiko
jau tai tęsiasi. Kiek metų jūsų gerbiamasis pusbrolis tarnauja pulkinin­
kui Bethamui?
- Pakankamai ilgai, kad, kaip jus sakote, sucementuotų jo lojalu­
mą, - išsisukinėdamas atsakė Li.
- Ar tik ne penkiolika metų? - surizikavo Čanas.
- Galbūt.
- Ar ne ilgiau?
• Šito nežinau.
Čanas palingavo galvą.
• Kaip žinai, tai tikrai žinau, kad žinai, o kai nežinai • žinoti, kad
nežinai • štai tikroji išmintis, kaip sako magistras.
Čanas pajudino pėdą,-irjo veidu perbėgo skausmo grimasa.
• Pulkininkas Bethamas - didis žmogus, - tęsė po valandėlės. - Ne­
paprastas žmogus. Li Gungui smarkiai pasisekė. Kartu su pulkininku
aplankė Tibetą, Persiją ir net Indiją. Tikriausiai pasakojojums apie savo
išvykas į Indiją su pulkininku Bethamu?
-------------------------------------------------------------------------------------------- 95
Įkypos šeimininko akys įgavo užsispyrimo išraišką.
• Mano pusbrolis nedaug kalba, - tarė.
- Kaip tik šis charakterio bruožas, be abejo, didina jo vertę pulki­
ninko akyse, - pareiškė Čanas. - Esu nepaguodžiamas, kad mano bičiu­
lis išvažiavęs. Tiesa, tikriausiai būčiau nusivylęs, nes jis be galo ištiki­
mas pulkininkui, bet būčiau mėginęs rizikuoti. Žadėjau draugui...
Staiga atsivėrė durys, ir į kambarį įpuolė uolusis skautas. Paskui jį
žengė rimtas, barzdotas, nors darjaunas amerikietis, laikydamas ranko­
je mažąjuodą lagaminėlį.
- Iškviečiau gydytoją, - triumfuodamas sušuko Vilis Li.
Čanas ambicingajam skautui metė triuškinantį žvilgsnį.
- Nelaimingas atsitikimas, ar ne? - energingai paklausė daktaras. -
Kuriam?
Henris Li gestu parodė į Čaną.
- Ponas išsinarino koją per kulkšnį, - tarė.
Amerikietis tuojau pat priėjo prie Čano.
- Prašau parodyti, - pareikalavo.
• Nieko man nėra, tikrai nieko, • protestavo Čanas. Ištiesė koją,
nuo kurios daktaras nutraukė batą ir kojinę. Gydytojas greitai pirštais
apčiupinėjo kulkšnį, pasukiojo pėdą į vieną, į kitą pusę ir valandėlę gi­
liai susimąstė, paskui atsitiesė.
- Norite iŠ manęs pasišaipyti? - paklausė su pasibjaurėjimu. Nėra
jokio ženklo.
- Juk sakiau, kad tai smulkmena, - gynėsi Čanas.
Pažvelgė į Henrį. Prekiautojo krepšeliais išraiška parodė, kad jis
viską suprato.
• Penki doleriai, - niūriai tarė daktaras.
Čanas išsitraukė piniginę ir atskaičiavo pinigus. Laikėsi iŠvisųjė­
gų, kad tik nepažvelgtų skauto pusėn.
Amerikietis greitai išėjo iŠkambario. Čanas užsitraukė kojinę, ap­
siavė batą ir atsistojo. Kadangi jo garbė reikalavo laikytis fikcijos, ir
toliau kruopščiai šlubavo.
- Velnioniški baltieji gydytojai, - nenoromis murmtelėjo. - Tik ir
tyko, kaip išlupti iŠžmogaus penkis dolerius.
Henris Li atkakliai žvelgė į jį.
• Prisimenu, - tarėpo valandėlės, - kad darkažkas buvo atėjęs klausti
apie Li Gungą. Anglas, aukštas augalotas vyriškis. Anglai yra sumanūs
ir šaltakraujiški kaip vagys gaisro metu. Ar tik ne apiejo mirtį skaičiau
Šiandieniniuose laikraščiuose?
96
- Nieku apie tai nežinau, - sausai atkirto Čanas.
Žinoma, Henris Li palydėjo Čaną iki durų. - Jeigu paklausytu­
mėte patarimo, duodamo su didžiausiu nuolankumu, - ženkite atsargiai.
Būtų gaila, jei iŠtiesųjus ištiktų koks ners nelaimingas atsitikimas!
Čanas burbtelėjo atsisveikinimo žodžius ir išėjo. Prie paradinių
aurų praėjo besišypsantį mažąjį Vilį Li. įvykis baigėsi nelauktai, tačiau
nepaisant to, berniukas jautėsi laimingas. Buvo skautas, ir atliko savo
kasdieninį gerą darbą.
Čanas išėjo į gatvę, visiškai išmuštas iš vėžių. Jo smulkioš apgau­
lės retai kada baigdavosi taip nesėkmingai. Be abejo, visam laikui pra­
rado galimybę susekti Li Gungą. Širdies gilumoje keikė viso pasaulio
skautus.
Užėjo į medicinos reikmenų parduotuvę, nusipirko truputį suodžių
ir kupranugario plaukų šepetuką. Paskui patraukė į Kirko būstinę. Nak­
tinis budėtojas pakėlėjį liftu į butą, kurio dūris Čanas atsirakino raktu,
gautu iš Kitko. Bute buvo tuščia ir tamsu. Detektyvas uždegė šviesas ir
apėjo visus kambarius. Niekur nė gyvos dvasios. Atidarė stalčių ir at­
sargiai išėmė popieriaus lapuką, rytą atkeliavusį Skotlend Jardo voke.
Su pasitenkinimunustatė, kad popierius yra prastos rūšies, smarkiai bliz­
gantis. Per sulenkimą kažkieno pirštai turėjo stipriai suspausti popierių.
Atsisėdo pa e stalo, apšviesto stalinės lempos, ir atsargiai juodais
milteliais pabarstė labiausiai įtikėtinas vietas. Paskui šepetuku kruopš­
čiai nuvalė popierių. Jo pastangos buvo apvainikuotos sėkme - išvydo
aiškų atspaudą masyvaus nykščio, kokį gali turėti aukštas ir stambus
Žmogus. Ėmė svarstyti. Karikas Enderbis buvo aukštas, petingas ir dir­
bo pas Kuką. Kažkokiu būdu reikia gauti jo pirštų atspaudus. Čanas
pasidėjo atgal į stalčių lapelį kartu su įrankiais, pasitarnavusiais tyri­
mai. Mintyse perkratvdamas įvairiausius būdus ir metodus, atsisėdo į
patogų fotelį ir iš naujo pasinėrė į pulkininko Bethamo atsiminimus.
Maždaug po valandos į namus grįžo Paradisas. Pirmiausia valandėlei
H'ilgo maisto produktų sandėliuke, paskui įėjo į saloną su savo neatski-
. aoju sidabriniu padėklu, nuo kurio paėmė keletą laiškų ir padėjo
ant Kirko rašomojo stalo.
Atnešė paštą, pone, - pranešė. - Atrodo, yra atvirukas ir jums.
Atsainiai kyštelėjo Čanui padėklą su atviruku. Lyg šiuo gestu no­
tera išreikšti panieka atvirlaiškiams Čanas nustebęs pakelė akis. Jis bu­
vo skambinęs į viešbuti kad persiųstų korespondenciją Čia, bet nesiti­
kėjo tokio greito rezultato. Paradisas dar kartą stumtelėjo padėklą ir Ča-
iiuk"
-------------------------------------------------------------------------------------------- 97
Laiškas buvo nuo jaunutės dukrelės, kuri manė, kad Čanas jį gaus
prieš pat išvažiuodamas.
“Skubėk namo, maloningasis tėve, - rašė. - Labai tavęs pasiilgome.
Šiuo metu pučia arklio* vėjas ir kasdien būna 90 laipsnių** šilumos.
Trokštanti kuo greičiau pasimatyti - tave mylinti duktė Ana”
Čanas apvertė atviruką. Išvydo pliažą, didžiulę dūžtančią bangą, o
tolesniame plane - Diamondo Hedo kalno viršūnę. Atsiduso, nesj j apė­
mė staigi nostalgija, ir kuriamlaikui nejudėdamas sustingo fotelyje. Bet
kai Paradisas išėjo iŠkambario, detektyvas greitai pašoko ir pribėgo prie
stalo. Paradisas ant padėklo prilaikė atviruką dideliu, drėgnu nykščiu,
kurį, laimei, buvo padėjęs ant žydro Havajų dangaus. Čanas greitai pasi­
naudojo juodaisiais milteliais ir šepetėliu. Paskui iŠ stalčiaus ištraukė
popieriaus lapuką be {rašo ir su padidinamuoju stiklu kruopščiai sulygi­
no atspaudus. Po valandėlės atsirėmė į fotelio atlošą, susimąstęs, rauk­
damas kaktą. Jau žinojo, kad nebereikės tikrinti Kariko Enderbio pirštų
atspaudų. Ant atviruko matė Paradiso nykščio atspaudą, identišką tam,
kuris buvo ant popieriaus lapuko, atsiųsto Skotlend Jardo voke. Vadina­
si, Paradisas paslapčia peržiūrėdavo sero Frideriko korespondenciją!
"Arklio vėjas - stiprus pietvakarių vėjas, retkarčiais pučiantis Havajų salose.
•"Pagal Farenheitą.
98

DINGUSIŲ MOTERŲ UOSTAS

Ketvirtadienio rytmetys buvo gražus ir saulėtas. Čanas greitai pa*
šoko iŠlovos, ir pribėgęs prie lango, išvydo uosto vandenyse linksmai
mirguliuojančius saulės zuikučius. Prieš jo akis atsivėrė ramus, giedras
pasaulis, ir šis vaizdas suteikė Čanui naujųjėgų. Pagalvojo, kad amžinai
juk neklaidžios apgraibomis tarp abejonių ir mįslių, pagaliau ateis die­
na, kai pamatys sero Frideriko žudiką taip pat aiškiai, kaip dabar mato
tolimas Oklendo viršukalnes. Opaskui... Ramusis vandenynas, Mokapu
švyturys, Dioamondo Hedo viršūnė ir palmėmis apaugusi pakrantė, o
galų gale... mylimasis Honolulu, besiilsintis kalvų apsuptoje smaragdų
taurėje.
Neskubėdamas apsirengė ir išėjo iŠmiegamojo. Baris Kirkas, nep­
riekaištingai apsirengęs,jau ramiai pusryčiavo, skaitydamas rytinius laik­
raščius. Čanas širdies gilumoje šyptelėjo, pagalvojęs, kokią bombą yra
paruošęs savo mielajam šeimininkui. Nes po vakarykščio atradimo dar
nebuvo jo matęs. Tiesa, laukė i1d vidurnakčio, bet Kirkas negrįžo, ir
pagaliau Čanas, pavargęs ir mieguistas, atsigulė į lovą.
- Laba diena, • pasveikino svečią Kirkas. • Kaip šiandien laikosi
mūsų garsusis detektyvas?
- Kuo puikiausiai, • atsakė Čanas. • Jūs taip pat atrodote šauniai,
net nereikia klausti apie savijautą.
• Tai tiesa, - atsakė Kirkas. - Esu kupinas energijos, užsidegimo,
ambicijų ir pasiruošęs naujiems atradimams. Aha!.. Skambinau vakar
panelei Morou ir papasakojau, ką mano senelė sakiusi apie Eilenę En-
derbi. Panelė Morou suruoš su šia dama susitikimą, į kurį irjūs kviečia­
mas. Tikiuosi, kad man taip pat teks tokia garbė. Jeigu ne, tai, šiaip ar
taip, ne dėl mano kaltės.
Čanas linktelėjo.
-'Tokie susitikimai yra neabejotinai naudingi,- tarė jis.
Įdjo Paradisas, kaip visada išdidus ir kupinas taurumo. Mandagiai
pasisveikino su abiem ponais ir pastatė jiems po stiklinę apelsinų sul­
čių. Kirkas pakėlė savo stiklinę aukštyn.
- Geriu šį mūsų tautos gėrimą įjūsų sveikatą. Kalifornijos apelsinų
------------------------------------------------------------------------------------------- 99
sultys... Tikriausiai skaitėte reklamą. Gydo viską, pradedant nemiga, bai­
giant sudaužyta širdimi. Kaip praleidote vakarą?
- Aš? - paklausi Čanas, gūžteldaraas pečiais. - Padariau nedidelę
iškylą ir Kinų kvartalą.
- Ieškodamas Li Gungo pėdsakų? Ir koks rezultatas?
- Pats blogiausias, - atsakė Čanas, raukydamasis nuo nemalonaus
prisiminimo. • Sutikau kinų skautą, kuris karštai troško padaryti kokį
nors gerą darbą. Ir padarė man meškos paslaugą, - Čarlis papasakojo
apie vakarykštį nuotykį, tuo pralinksmindamas Kirką.
- O, tai tikra nesėkmė! - juokėsi jaunuolis. - Tačiau manau, kad
daugiau ir taip nieko nebūtumėt sužinojęs.
- Na, o vėliau, - tęsė Čanas, - laimė man nusišypsojo.
Paradisas vėl įėjo, nešinas avižiniais dribsniais, ir Čanas valandėlę
tylomisjį stebėjo. Kamerdineriui išėjus, pridūrė:
- Vakar vakare padariau stulbinantį atradimą.
- Ooo! Kokį?
- Kąjūs faktiškai žinote apie savo pavyzdingąjį kamerdinerį?
Kirkas nustebęs pažvelgė į Čaną.
- Apie Paradisą? O dangau! Turbūt nemanote...
- Ar turėjo, ateidamas pas jus, kokias nors rekomendacijas?
• Net karalius Jurgis negalėtų pasigirti geresnėmis. Grafai ir kuni­
gaikščiai vertinoji kuo puikiausiai. Ir visai tuo nesistebiu • tai geriau­
sias tarnas po saule.
• Gaila... • pratarė Čanas.
- Kodėl pasakėte “gaila”?
- Gaila, kad geriausias pasaulyje tarnas turi silpnybę skaityti laiš­
kus, atklijavęs vokus garais.
Čanas nutilo, nes Paradisas kaip tik įnešė kiaušinienę su kumpiu.
Jam išėjus, Kirkas palinko į priekį ir tyliai paklausė:
- Paradisas atplėšė laišką iŠSkotlend Jardo? Kaip tai nustatėte?
Čanas trumpai papasakojo. Kirko veidas apsiniaukė.
• Turėjau kažko panašaus tikėtis, - atsiduso. - Visuomet tokiais at­
vejais pasirodo, kad tai kamerdinerio darbelis. Paradisas!.. Visokiausių
dorybių įsikūnijimas! Na ką gi?.. Žmogaus gyvenimas pilnas nusivyli­
mų. Kas dabar? Ką turiu daryti? Jį atleisti?
- Jokiu būdu, - paprieštaravo Čanas. - Kol kas reikia tylėti. Paradi­
sas neturi suprasti, kad žinome apie jo silpnybę. Reikia tik stebėti ir -
laukti.
100---------------------------------------------------------------------------------------
• Sutinku, - pasakė Kirkas. - Saugosiu jį tol, kol neištrauksite iŠ
kišenės antrankių. Kaip gaila, kadjie užsisklęs ant tokių apsukriųrankų!
• Dar nieko tikro nėra, - pabrėžė Čanas.
- O, kad taip būtų! - gyvai šūktelėjo Kirkas.
Po pusryčių Čanas paskambino į “Gaublio” redakciją norėdamas
sužinoti Bilo Rankino namų adresą. Paskui prikėlė reporterį iŠpelnytai
užsitarnauto miego ir paprašė, kad tuojau pat ateitų.
Po valandėlės Rankines, žvalus ir kupinas energijos, įžengė į Kir-
ko butą. Plačiai nusišypsojo, spausdamas abiems rankas.
• Vis dėlto neišlaikėte? - pajuokavo. • Šaltas, susitvardantis Rytų
žmogus grįžo iŠ prieplaukos!
Čanas palingavo galvą.
- Šaltas, susitvardantis Rytų žmogus per ilgai apsiriboja kontinen­
to amerikiečių draugija ir dėl to vis labiau į juos panašėja, • tarė jis. •
Likau padėti kapitonui Flaneriui, kad pamatyčiaujo itin kruopščiai sle­
piamą džiaugsmą.
Rankinas nusijuokė.
- Ak taip! • pasakė. - Kalbėjausi sujuo vakar vakare. Užgautas iki
širdies gelmių, nors to net pats sau neprisipažįsta. Na, o kokios naujie­
nos? Kas nužudė serą Frideriką?
• Labai sunku nustatyti, - tarė Čanas. - Turime pažvelgti į praeitį,
atlikti įvairius tyrimus. Susidūriau su viena problema, kurią spręsda­
mas, tikiuosi jūsų pagalbos. Dėl to išdrįsaujus sutrukdyti.
- Man taijoks vargas. Esu laimingas, kad į mane kreipėtės. Laukiu
įsakymų.
•Pirmiausiaprašomviską laikyti absoliučioje paslaptyje. Jokiovie­
šumo. Gerai mane supratote?
- Sutinku, kol kas. Bet kai išmuš didžioji valanda, būsiu pirmasis.
Jūs taip pat mane suprantate?
Čanas šyptelėjo.
- Be abejo, būsite likimo išrinktasis. Taip bus. Odabar keletas kon­
fidencialių klausimų. Ar prisimenate Evos Durand istoriją?
- Kaip galėčiaują pamiršti? Jau seniai niekas nepadarė tokio dide­
lio įspūdžio. Peševaras - vaiduokliškos kalvos • žaidimas gužynių -jau­
na blondinė, negrįžusi po iškylos. Pasiutusi istorija, anot paauglių.
- Tai atsitiko prieš penkiolika metų, kaip pasakojo seras Frideri-
kas. Bet nei iŠsero Frideriko, nei iŠjo iškarpos nesužinojau tikslios da­
tos, o tai man labai svarbu. Kurią dieną ir kurį mėnesį - regis, tūkstantis
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - 101
devyni Šimtai tryliktųjų metų - Eva Durand ištirpo neištirtose Indijos
sutemose? Gal galėtumėte gauti tokią informaciją?
Rankinas linktelėjo.
- Šitokį įvykį tikriausiai plačiai komentavo viso pasaulio spauda.
Pavartysiu mūsų tūkstantis devyni šimtai tryliktųjų metų archyvinę me­
džiagą ir pažiūrėsiu, ką pavyks rasti.
- Puiku, - tarė Čanas. - Ir dar. Tarkime, kad rasite kokius nors pra­
nešimus. Prašom atkreipti dėmesį, gal pasitaikys kokia užuomina apie
pulkininką Džoną Bethamą.
- Ką? Bethamą? Tas paukštelis? Jis buvo prikišęs nagus?
- Pažįstate jį?
• Žinoma! Ėmiau iŠjo interviu. Paslaptingas tipas. Jeigu ir jis turi
ką nors bendro, istorija darosi dar paslaptingesnė, negu maniau.
- Gal taip ir nėra, - raminojį Čanas. - Man tiesiog įdomu. Tad per­
žiūrėsite archyvą?
- Būtinai. Tuojau pat jums pranešiu. Lekiu į redakciją.
Reporteris išbėgo, palikdamas Čaną su knyga rankoje. Detektyvas
drauge su pulkininku Bethamu ilgai klajojo po negyvenamas vietoves:
čia per įkaitintus dykumų smėlynus, čia vėl per didžiulius sniego lau­
kus. Žmonės, kupranugariai irmulai krito pakelėse, bet pulkininkas Bet-
hamas vis veržėsi pirmyn. Niekas negalėjojo sulaikyti.
Pietaujant suskambo telefonas. Kirkas pakėlė ragelį.
• Alio! O, panelė Morou! Žinoma. Gerai, tikrai bus. Ir aš taip pat...
atsiprašau? Ką?.. Jokio vargo! Ponas Čanas yra mano svečias, ir nelei­
siu, kad paklystų... taip... taip. Nieko nepaisydamas, ateisiu, prašom su
tuo susitaikyti... prašom su tuo susitaikyti.
Padėjo ragelį.
- Panelė Morou antrą valandą mus kviečia į savo biurą. Susitiksi­
me su abiem Enderbiais, - tarė jaunuolis. - Tiesą sakant kviečia tik jus,
bet aš irgi eisiu.
Tiksliai antrą Čanas irjo šeimininkas įėjo į panelėsMorou kabine­
tą - dulkiną, niūrų kambarį, kurio sienos iki pat lubų buvo užstatytos
teisinėmis knygomis. Prokuroro pavaduotoja pakilo nuo nepriekaištin­
gai tvarkingo rašomojo stalo, ir šypsodamasi pasisveikino.
Kirkas dairėsi po kambarį.
- Dėl Dievo meilės! Tai čia leidžiate laiką? - Priėjo prie lango. -
Žavus vaizdas į šį niūrų skersgatvį, tiesa? Privalau kada norsjus pasiim­
ti į iškylą už miesto ir parodyti žolę, medžius. Nustebsite....
102----------------------------------------------------------
- O, šis kambarys nėra jau toks blogas, - atsakė mergina. - Nesu
tokia, kaip kai kurie asmenys. Kai dirbu, galvoju tik apie tai, ką veikiu.
Tą akimirką įėjo Flaneris.
- Vėl susitinkame, - pasakė jis. - Tuojau pasiklausysime naujos
pasakėlės. Šįkart ponia Enderbi, ar ne? šioje byloje dalyvauja daugiau
bobų, negu balsuojančių moterų lygoje.
• Jūs dar vis klaidžiojate miglose? - pasiteiravo Čanas.
• Taip, • prisipažino kapitonas. • Ojūs? Kažkaip negirdžiu jokių
sensacingų samprotavimų.
- Gal bdt tuoj apakinsiujus, nuskaidrindamas šiąbylą šviesos pluoš­
tu, - tarė šypsodamasis Čanas.
• Dėl manęs galite neskubėti, • pasakė Flaneris. - Turime pakanka­
mai laiko. Juk nužudytas tik seras Friderikas Briusas iŠ Skotlend Jardo.
Niekam tai nerūpi, išskyrus visą Britų imperiją.
- Ar padarėte kokią nors pažangą? - paklausė Čanas.
• Okaip tai padaryti? Kiek kartų noriu imtis bylos, turiu viską ati­
dėti į šalį ir ieškoti damos, dingusios be žinios. Tojau man gana. Jeigu
vėl iškils panašaus pobūdžio nesąmonės...
Durys atsivėrė, ir tarnautojas įvedė ponus Enderbius. Eilenė En­
derbi, nors dar netarusi nė žodžio,jaudinosi ir nervinosi. Panelė Morou
atsistojo.
- Laba diena, - tarė. - Prašom sėstis. Labai ačiū, kad atėjote.
- Aišku, kad atėjome, - atšovė Eilenė Enderbi. • Beje, neturiu nė
mažiausio supratimo, kojums reikia...
- Eilene, turime leisti panelei Morou kalbėti, mums ji pasakys, ko
reikia, - iškošė vyras.
• Na, žinoma. • Dangiškos ponios Enderbi akys klajojo nuo vieno
prie kito, kol pagaliau sustojo ties petinga kapitono figūra.
- Norimejus šio to paklausti, - pradėjo panelė Morou, • žinoma, to,
ką jūs be abejonės noriai mums paaiškinsite. Prašompasakyti, ar paži­
nojote serą Frideriką Briusą iki susitikimo per pietus pas poną Kirką?
- Net nebuvau apie jį girdėjusi, • tvirtai atsakė ponia Enderbi.
- Ak, taip... O vis dėlto, kai pulkininkas Bethamas ėmė demonst­
ruoti filmus, seras Friderikas išsikvietė jus į koridorių, norėdamas pa­
kalbėti sujumis atskirai...
Eilenė Enderbi žvilgtelėjo į vyrą, kuris linktelėjo galva.
- Taip, - prisipažino. - Seras Friderikas mane išsikvietė. Buvau ne­
paprastai nustebinta.
--------------------------------------------------------------------------------------------103
- Apie ką sujumis šnekėjo?
• Apie labai keistą dalyką. Prisiminė vieną jauną moteriškę, kurią
kažkada labai gerai pažinojau.
- Ką norėjo apieją sužinoti?
• Tai labai mįslinga istorija. Moteris, apie kurią užsiminė seras Fri-
derikas, vieną vakarą dingo! Paprasčiausiai ištirpo ore, ir niekas daugiau
apie ją nieko nebegirdėjo.
Įsivyravo slogi tyla.
- Ar tai atsitiko Indijoje, Peševare? - po valandėlės paklausė panelė
Morou.
- Indijoje? Visai ne, kur jau ten, - paprieštaravo Eitenė Enderbi.
• Suprantu. Tuomet kalbėjo apie Mariją Lantelm, dingusią Nicoje?
- Nicoje? Marija Lantelm? Neturiu supratimo, apie ką kalbate. -
Ponia Enderbi nustebusi suraukė lygią kaktą.
Dabar pirmą kartą prabilo Čanas.
• Kiek metų praėjo nuojūsų draugės dingimo?
• Ką gi... turėtų būti... Tuoj, tik pagalvosiu... Turbūt septyneri...
Taip! Septyneri metai.
- Tai atsitiko Niujorke?
- Taip. Niujorke.
• poteris, kurios pavardė Džeinė Džerom?
- Taip. Džeinė Džerom.
Čanas išėmė iŠpiniginės iškarpą ir padavė panelei Morou.
- Dar kartą, tikiuosi, kad jau paskutinį, - tarė, - nuolankiai prašom
malonėti garsiai perskaityti iškarpą, kuri taip pat yta iŠsero Frideriko
popierių.
Panelė Morou plačiai išplėtė akis ir paėmė iškarpą.
Kapitono Flanerio veidas pasidarė purpurinės spalvos. Panelė Mo­
rou pradėjo skaityti:
- “Kas nutiko Džeinei Džerom? Jau septynetą metų savęs to klau­
sia garsi Niujorko siuvėja ir dar garsesnis iliustratorius. Džeinė Džerom
buvo, prancūzų žodžiais tariant, manekenė arba pozuotoja ir dirbo gana
dideliame iliustruotame madų žurnale“Du Four and Co”, esančiameNiu­
jorke penktojoje aveniu. Tai buvo nepaprasta pozuotoja - originali indi­
vidualybė, apdovanota dideliu žavesiu ir grožiu, kuris nepamirštamas,
nors praeitų septyniskart septyneri metai. “Du Four” firmoje dirbo paly­
ginus trumpai, tačiau tapo gausių žurnalo gerbėjų mėgstamiausia mane­
kene. Vienas garsus Niujorko iliustratorius, leidiniuose pamatęs jos fo­
1 0 4 ____________________________________________________________
tografiją, tuoj pat pasiūlė už pozavimą didelį honorarą. Džeinė Džerom
labai apsidžiaugė šiuo pasiūlymu. Norėdama šį įvykį atšvęsti, į savo
apartamentus pasikvietė nedidelį būrelį draugų. Atvykę svečiai rado bu*
to duris praviras. Įėjo į vidų. Stalas buvo padengtas, žvakės uždegtos -
viskas paruošta svečių priėmimui. Bet šeimininkės nebuvo.
Berniukas, dirbantis apačioje telefono stotyje, pranešė prieš kelias
minutes matęs, kad mergina nubėgusi laiptais ir dingusi tamsoje. Jis bu*
vo paskutinis, matęs Džeinę Džerom. Jos darbdavė, ponia Du Four, ir
iliustratorius, kuris buvo taip pakerėtasjos grožio, dėjo visas pastangas.
Deja,jos buvo bergždžios. Džeinė Džeromlyg ištirpo ore. Pagrobimas?
Niekad su jos pavarde nebuvo siejamas joks vyriškis. Žmogžudystė?
Kas žino? Šiaip ar taip, Džeinė Džerom dingo pe pėdsakų, ir viską ap­
gaubė paslaptis”.
• Dar viena! - aiktelėjo Flaneris, kai panelė Morou baigė. • Po vel­
nių! Kas čia darosi?
• Mįslė, • ramiai tarė Čanas, slėpdamas iškarpą piniginėje.
• Dėl to negali būti kitokių nuomonių, • murmtelėjo Flaneris.
- Jūs pažinojote Džeinę Džerom? • kreipėsi panelė Morou į ponią
Enderbi.
• Pažinojau, • atsakė ponia Enderbi. • Dirbau toje pačioje parduotu­
vėjepas ponią Du Four. Taip pat buvaumanekenė. Būtent ten suąjpažinau
su ponu Enderbiu, dirbusiu Niujorke Kubo biure. Džeinę gerai pažino­
jau. Jeigu galima, norėčiau šiek tiek supaprastinti aprašymą, kurį panelė
Morou tik ką perskaitė. Džeinė Džerombuvo paprasčiausiai graži mer­
gina, bet niekuo ypatingunepasižymėjo. Kiekprisimenu, kažkoks iliust­
ratorius norėjo, kadjam pozuotų. Visos gaudavom panašių pasiūlymų.
- Nekalbant apie jos grožį, - šyptelėjo panelė Morou, - Džeinė iŠ
tikrųjų dingo?
- Taip. Aš taip pat buvau pakviesta. Visa tai yra tiesa. Džeinė pa­
prasčiausiai ištirpo migloje.
- Būtent apie ją klausinėjojus seras Friderikas?
• Taip. Neturiu supratimo, iŠ kur sužinojo, kad su ja draugavau.
Šiaip ar taip, paklausė, ar pažinčiau Džeinę Džerom, jeigu staiga ją su­
tikčiau. Pasakiau, kad greičiausiai taip. Į tai jis pasakė: “O ar nematėte
jos šį vakarą Kirkų pastate?”
- Ojūs? Ką atsakėte?
- Atsakiau, kad ne. Prašė gerai pagalvoti. Atsakiau, kad nėra reika­
lo. Buvau visiškai tikra, kadjos nemačiau.
------------------------------------------------------------------------------------------- 105
• Ir nuo to laiko iŠtikrųjųjos nematėte?
-Ne.
Panelė Morou atsistojo.
- Labai ačiū. Manau, kad tamkartui būtų viskas. Kapitone Flaneri?
- Neturiu ko pridurti, - atsakė Flaneris.
- Jeigu galėčiau būti dar kuo nors naudinga... - Ponia Enderbi su
aiškiu palengvėjimu pakilo nuo kėdės.
- Eime, Eilene, - ryžtingai nutraukė vyras, stumtelėdamas ją link
išėjimo. Kabinete likę žmonės sutrikę žvelgė vienas į kitą.
- Na štai! Dar viena dingusi boba! - pratrūko Flaneris, pašokdamas
nuo kėdės. - Eva Durand. Marija Lantelm ir ta Džeinė Džerom! Trys.
Tiksliai suskaičiavau - trys. Ir jeigu turėčiau tikėti savo ausimis, visos
trys užvakar buvo Kirkų pastate. Nežinau, ką jūs manote, man visa tai
susipainiojo.
- IŠ tikrųjų keista, - prisipažino Baris Kirkas. - Dingusių moterų
uostas... O man atrodė, kad esu paprasto administracinio pastato savi­
ninkas!
- Painiava, sakau jums, - garsiai postringavo Flaneris. - Nesibai­
giantys gryni niekai. Kažkas mus paprasčiausiai apgaudinėja. Dar viena
tokia istorija ir... - nutilo ir pažvelgė j Čaną. - Na, seržante? Ką jūs gal­
vojate? ,
- Apie daugelį dalykų, - šyptelėjo Čanas. - Bent jau vienoje mūsų
galvosūkio vietoje ima prasiskverbti šviesa. Pastaroji istorija šiek tiek
išsklaidė tamsumas. Galvoju, kad mane suprantate?
- Aš - ne! Apie ką jūs, po galais, šnekate?
- Nesuprantate manęs? Tai labai blogai. Kai reikės, viskąjums pa­
aiškinsiu.
- Gerai jau, gerai, • suniurzgė Flaneris. • Palieku tas dingusias bo­
bas jums ir panelei Morou. Nebenoriu girdėti nė žodžio, nes jaučiu, kad
pakvaišiu. Laikysiuos pagrindinių faktų. Užvakar vakarą Kirkų pastate
dvidešimtame aukšte nužudytas seras Friderikas Briusas. Kažkuris sve­
čias išslinko iš salono arba kažkas įsigavo iŠ lauko ir jį nukepė. Šalia
kūno gulėjo knyga, o ant priešgaisrinių kopėčių rasti kojų pėdsakai. Dar
nesakiaujums, bet pėdsakai rasti. Be to, žudikas nuavė nuo nužudytojo
kojų porą aksominių kurpaičių. Tai faktai, kurie man rūpi. Taip šis rei­
kalas man atrodo, to laikysiuos ir duodu žodį, jeigu kas nors dar kartą
bandys pasakoti man tas nesąmones apie dingusias bobas...
Nutilo, nes prasivėrė lauko durys, ir pasirodė Eilenė Enderbi. Jai
1 0 6 -------------------------------------------------------------------------------------------
ant kulnų mynė sutuoktinis, niūrus ir apsiniaukęs. Ponia Enderbi buvo
labai įaudrinta.
• Mes... mes dar grįžome, - ištarė, bejėgiškai krisdama į fotelį. -
Mano vyras galvoja... išaiškino man, kad negaliu...
• (tikinėjau žmonų pasakyti jums viską. Nes nepaminto vieno la­
bai svarbaus fakto.
- Esu siaubingoje padėtyje, - protestavo žmona, - bet, tikiuosi, kad
elgiuosi teisingai... Kari... Ar esi tikras...
• Esu tikras, • pertraukėją vyras. - Kai kalbama apie tokius rimtus
dalykus, tiesos sakymas yra vienintelė protinga išeitis.
- Bet ji manęs maldavo, kad niekam nesakyčiau, - gynėsi Eilenė
Enderbi. - Taip primygtinai maldavo! Nenoriujos statyti į keblią padė­
tį...
• Niekojai nežadėjai, • nesutiko Karikas Enderbis, - ir jeigu jos
sąžinė švari, tai nemataujokios priežasties...
•Atsiprašau, - nutraukė šį pasikeitimą nuomonėmis Flaneris. - Grį­
žote, norėdami mums kažką pasakyti. Ką būtent?
• Jūs grįžote, norėdami mums pasakyti, kad matėte Džeinę Dže-
rom? - pakišo mintį panelė Morou.
Ponia Enderbi patvirtino galvos linktelėjimu ir vėl ėmė kalbėti sup­
rantamai.
- Taip, mačiau ją. Bet jau po pokalbio su sero Frideriku. Tad jam
sakiau tiesą. Nes dar nebuvaujos mačiusi • vadinasi, be abejo, mačiau,
bet nesusigaudžiau... suprantate...
- Ovėliau susigaudėte?
- Taip... Kai iŠ čia išėjome. Leidomės liftu žemyn... (dėmiai į ją
įsižiūrėjau ir tada pažinau. Kirkų pastate liftininkė • tai Džeinė Džerom.
 107

X
LAIŠKAI IŠ LONDONO
Kapitonas Flantris atsistojo ir pėrijo per kambarį. Buvo paprastas
Žmogus, tad ii jo veido matei, kad profesijos sunkumai jam pradeda
įgristi. Stabtelėjo priešais Eilenę Endeibi.
• Kirkų pastato liftininkė *Džeinė Džerom? Vadinasi, prie! kelias
rainutes melavote panelei Morou, sakydama, kadnematėte Džeinės Dže­
rom?
• Tojai prikisti negalite, • ėmė protestuoti ponas Enderbis. - Laisva
valia grįžo pasakyti.
• Kodėl iŠkarto nepasakė teisybės?
• Niekas nenori būti įpainiotas į panelius reikalus. Turbūt visiSkai
suprantama.
• Na gerai. • Planeris vėl kreipėsi į ponią Enderbi. • Sakote, kad
atpažinote tą merginą, leisdamasi liftu po priėmimo pas poną Kirką?
• Taip. Sulukau: “Džeinė! Džeinė Džerom! Ką čia veiki?”
• Juk matėte, ką veikia?
-Tai buvo paprasčiausiai nevalingas klausimas, bejokios reiklraės.
• Hm. Oką ji?
- Tik ramiai nusišypsojo ir atsakė: “Sveika, Eitenė. Buvo įdomu, ar
mane pažinsi”.
• Na ir kas toliau?
• Žinoma, norėjau paklausti jos Šimtus kitų dalykų. Kodėl tuomet
pabėgo, kur prapuolė. Bet ji neatsakė, tiktai šypsodamasi papurtė galvą
ir pasakė, kad gal papasakosianti viską kitą kartą. Ovėliau papraSė, kad
padaryčiaujai... kad padaryčiaujai paslaugą...
- Kad nuslėptumėtejūsų susitikimo faktą?
• Taip. Pasakė, kad nepadariusi nieko blogo, bet jeigu Si istorija,
kokiu būduji dingusi Niujorke, pasklistų, gali kilti įvairių įtarimų.
• Bet, kaip sakėjūsų vyras, nieko konkretaus nepažadėjote?
•Ne. Nepažadėjau. Kitomis aplinkybėmis būčiau, žinoma, iŠkarto
pažadėjusi. Bet pagalvojau apie sero Frideriko nužudymą ir manpasiro­
dė, kad prašo gana nemenko dalyko. Tad tik pasakiau, kad dar pagalvo­
siu ir pranešiujai kitą kartą.
- Ar dar buvote su ja susitikusi?
1 0 8 ____ ________________________________________________________
- Ne. Nežinojau, ką turėčiau daryti.
- Geriau laikykitės nuo jos kuo atokiau, - patarė Flaneris.
- Būtinai laikysiuosi kuo toliau. Jaučiuosi, lyg būčiaują išdavusi. •
Eileoė Enderbi priekaištingai pažvelgė į vyrą.
• Neturi jai jokių įsipareigojimų, - atsakė Enderbis. • Tokiais atve­
jais melagystė yra labai pavojinga.
- Galite save pasveikinti, kad turite tokį išmintingą vyrą, - pasakė
kapitonas. - Klausykitejo, ir viskas bus gerai. Tad turbūt viskas. Galite
eiti. Prašomšių žinių neskelbti!
- Galite būti ramus, - Stodamasi atsakė ponia Enderbi.
- Jeigu būsite reikalingi, pranešiu, • pridūrė Flaneris.
Čanas atidarė poniai Enderbi duris.
- Ar leisite, ponia, dar kai ko paklausti, - tarė kupinu pagarbos to­
nu. • Ar jūsų graži suknelė, kuri buvo taip bjauriai ištepta rūdimis, jau
nebetinkama nešioti?
- Anaiptol, - atsakė ponia Enderbi. Valandėlę padvejojo, lyg būtų
supratusi, kad padėtis reikalauja paaiškinimo. - Kai pamačiau vyriškį
ant kopėčių, taip susijaudinau, kad nejučiomis sodelyje atsirėmiau į ge­
ležinę baliustradą. Turėklai buvo nuo miglos drėgni. Labai lengvabū­
diškai pasielgiau, tiesa?
- Kaip nesunku įtampos akimirką pasielgti lengvabūdiškai, • atšo­
vė Čanas. Žemai nusilenkė ponams ir uždarė duris.
- Na, - tarė Flaneris, - atrodo, kad pagaliau šis tas. prašvito. O kas
būtent, pats nežinau., Bet kuriuo atveju žinome, kad seras Friderikas tą
vakarą ieškojo Džeinės Džerom, o Džeinė Džerom važinėjo liftu visai
netoli. Duodu žodį, kad norėčiaują iŠkarto areštuoti!
- Tačiau neturitejokiųįkalčių, - paprieštaravo panelė Morou. - Pats
getai žinote.
- Tiesa. Tačiau laikraščiai reikalauja ką nors areštuoti. Beje, kaip
visada. Galiujiems numesti sugraužti Džeinę Džerom, gražią merginą.
Noriai ją prarytų. O vėliau, jeigu nieko daugiau nepaaiškėtų, papras­
čiausiai tylutėliai paleisčiau.
• Turbūt nenusižeminsite iki tokių metodų, - tarė panelė Morou. -
Kai galų gale ką nors areštuosime, tikiuosi, turėsime tamžymiai svares­
nį pagrindą, negu tai, ką dabar žinome. Ar sutinkate su mano nuomone,
pone Čanai?
• Be abejonės, - atsakė Čanas, žvilgčiodamas į apsiniaukusią kapi­
tono kaktą. - Jeigu būtų galima išdėstyti vieną kuklų pasiūlymą...
- Labai prašom, - sutiko panelė.
_____________________________________________________________109
Bet Čanas, matyt, apsigalvojo. Nutarė kol kas nieko nesiūlyti.
• Kantrybė, - ne itin įtikinamai baigė, - tokiuose reikaluose visuo­
met geriausia taktika. Turėjau daugelį įnirtingų kovų, gindamas šią dc-
rybę. Amerikiečiai visada per daug skuba. Koks puikus posakis: “Atsit­
rauk per žingsnį ir įgysij>ersvarą”.
- Oką pasakysiu žurnalistams? - šūktelėjo kapitonas.
- Nenoriu būti įkyrus, lįsdamas į pirmąjį planą, - šyptelėjo Čanas, •
bet galėčiau papasakoti, kaip asmeniškai elgiuosi šitokiais atvejais. Kai
laikraščiai pradeda skalyti, užsikišu ausis vata. Nes juk ir šiaip, ir taip
apsvarsčiau, už viską aš esu atsakingas, o ne reporteriai. Todėl šneku
įmantriai ir mandagiai, kad paliktų mane ramybėje ir užsiimtų kuo kitu.
- Puikus būdas, - nusijuokė panelė Morou ir kreipėsi į Kirką. - Be­
je, ar žinote ką nors daugiau apie liftininkę? Tą vakarą, regis, sakė, kad
vadinasi Greisė Lein?
Kitkas papurtė galvą.
- Nežinau apie ją nieko, išskyrus tai, kad yra gražiausia moteris,
kada nors dirbusi mūsų pastate. Šitai, žinoma, pastebėjau.
- Taip ir maniau, - metė panelė Morou.
- Nesu aklas, - atsakė Kirkas. - Pastebiu grožį visur ir visada. Lif­
tuose, tramvajuose, net prokuratūros kabinetuose... Bandžiau vieną ar
du kartus užmegzti pokalbį su ta mergina, bet nedaug ką laimėjau. Jeigu
jums svarbu, galiu pabandyti dar kartą.
• Ne, labai ačiū. Bijau, kad nutoltumėte per toli nuo temos.
- Turiu pripažinti, kad viskas darosi dar labiau paslaptinga, - pasa­
kė Baris Kirkas. - Manėme, kad seras Friderikas yra aptikęs Evos Du­
rand pėdsakus, pasirodo, kad figūruoja dar ir kitos moteiys. Vargšelis
žuvo, palikdamas mums negirdėtai sudėtingą galvosūkį. Visi esame pa­
tyrę detektyvai. Žinoma, nenoriu nieko įžeisti, bet gal kas nors sugebės
man pasakyti, kur žengiame? Mano nuomonė, paprasčiausiai niekur.
- Nuogąstauju, kadjūs esate teisus, - atsiduso panelė Morou.
- Ojeigu areštuočiau tą moterį, - pradėjo Flaneris, kuris negalėjo
atsisakyti šios minties.
- Ne, ne, - ėmė protestuoti panelė Morou. - Negalime to daryti.
Šiuo metu galime ją tik sekti. O kadangi tai yra būtybė, turinti didelių
sugebėjimų staiga dingti, siūlyčiautuojaupat duoti atitinkamąpaliepimą.
Flaneris linktelėjo galvą.
- Tuojau pasakysiu vaikinams, kadją sektų. Ko gero, esate teisus,
tai gali būti naudinga. Ponas Kirkas teisingai sakė, kadjudame į priekį
gana lėtai. Kad būtų bent vienas įkaltis, kurio galėčiau įsitverti...
no-------------------------------------------
Čanas ji nutrauki.
• Labai jums dėkoju. Padėjote man sukaupti išsibarsčiusias mintis.
Tide prisirinko {vairių faktų, kad lis dalykas ildilo man ii atminties.
Turiu kai ką, kas galėtų padėti ko non įsitverti...
Čanas ilsiėmė ii kilenės voką, o ii jo atsargiai iltraukė popieriaus
lapei) ir atviruką.
• Ponas kapitonas tikriausiai daugiau nusimano apie piritų atspau­
dus, negu toks neiisflavinęs žmogus kaip al, - pasakė kinietis. - Kaip
manote, ar didžiojo pirito atspaudai yra identilki?
Flaneris ilgai apžiūrinėjo abu pavyzdžius ir tarė:
- Regis, identilki. Bet galiu duoti iltird mūsų ekspertui. Tačiau apie
ką kalbame?
• Voke su Skotlend Jardo adresu buvo atsiųstas tulčias popieriaus
lapelis, • paailkino Čanas. - Penelė Morou turbūt minėjo jums?
• O taip, sakė. Kažkas, regis, buvo atplėšęs voką, ar ne? O tas ats­
paudas ant atviruko?
- Jį vakar vakare paliko Paradiso, pono Kirko kamerdinerio, nykš­
tys, • praneiė Čanas.
Flaneris net pašoko.
- Kodėl ii karto nepasakėte? Tai jau lis tas! Nepaisant visko, ser­
žantė, turite detektyvo duomenų. Paradises paslapčia peržiūrėjo sveti­
mą korespondenciją! To man užtenka. Po valandos jis bus už grotų.
Čanas protestuodamas pakėlė ranką.
• O ne! Nuolafikiai atsiprašau. Vėl per daug skubate. Turime stebė­
ti ir laukti...
• O, kad jus velniai! • suriaumojo Flaneris. - Nepripažįstu tokios
sistemos! Uždarysiu jį ir priversiu, kad viską išklotų!
• O al prarasiu idealų kamerdinerį, • atsiduso Baris Kirkas. - Gal
privalau duoti rekomendacijas, ar to kalėjime nereikalaujama?
• Kapitone, prašome nusiraminti ir valandėlę paklausyti, • maldau­
jamai tarė Čanas. • Neturime nė mažiausio įrodymo, kad kaip tik Paradi-
sąs iovė į serą. Tačiau kažkokiu būdu yra į šį reikalą įpainiotu. Stebėki­
me kiekvieną jo žingsnį. Žmogus, kuris neįtaria, kad yra sekamu, gali
mums daug atskleisti. Apžiūrėsime jo daiktus. Regis, kaip tik šiandien
jam laisva diena. Ar taip? • kreipėsi į Kitką.
• Taip. šiandien yra “juodasis ketvirtadienis“, tarnų laisva diena, -
pasakė Kiricu, - Paradisu šiuo metu tikriausiai kine, kurį dievina. Ati­
duotų viską už solidžią melodramą.
• Labai puikiai klostosi, - toliau tęsė Čanas. - Virėjo taip pat nebus.
------------------------------------------- m
Grįšime į butą ir klastingai įsibrausime į Paradiso privatų gyvenimą. Ar
tai ne geriau, kapitone, negu vargti užtvindytose kino salėse, kad leng­
vabūdiškai jį areštuotume.
- Gal taip ir geriau, - po valandėlės mąstymo tarė Flaneris.
• Tad grįžtame pas mane, - stodamasis tarė Kirkas. - Jeigu panelė
Morou man padės, pavaišinsiujus arbata.
- Manęs prašomneskaičiuoti, - paskelbė Flaneris.
•... arba kokiais kitokiais gėrimais, - pridėjo Kirkas.
- Tada prašommane taip pat skaičiuoti, - patvirtino Flaneris. - Jūs
su mašina? - Kirkas linktelėjo galva. • Tegul panelė Morou važiuoja su
jumis, o aš ir seržantas sėsime į mano automobilį.
Automobilyje Kirkas su šypsena pažvelgė į panelę Morou.
- Na? - paklausė mergina. - Ko gi?
•Nieko, taip sau, tikpagalvojau... nes aš retkarčiais galvoju, panele.
- Ar tai būtina?
- Gal ir ne. Bet man tai teikia malonumą. Kaip tik šią akimirką
galvojau apie... jus.
- Prašome taip nesivarginti!
- Koks čia vargas? Aš tik svarsčiau. Šioje byloje yra tiek paslaptin­
gų moterų, bet niekas neapklausiajūsų...
- Manęs? Dėl ko?
• O kodėl ne? Kas esate? IŠkur atsiradote? Kadangi mažai įtikėti­
na, kadjūs pati tuo užsiimtumėte, tai noriu skirti šią užduotį sau.
• Labai malonu.
• Tikiuosi, kad neprieštarausite. Tiesa, atrodote labai jaunai ir ne­
kaltai... bet pati juk neseniai tvirtinote, jog vyrus labai lengva apgauti.
Kirkas vikriai aplenkė pakrautą sunkvežimį ir, nutaisęs rūsčią mi­
ną, kreipėsi į panelę Morou:
- Kąjūs veikėte būtent tąvakarą, kai Eva Durand dingo iš Peševaro?
• Tikriausia mošiau pamokas, - atšovė teisininkė. • Visada buvau
labai pareiginga, net pradinėse klasėse.
• Manęs tatai nestebina. Okur ta vieta, kur taip laužėte saugalvelę?
Ne San Franciskas?
- Ne. Baltimorė. Ten gyvenau, kol įstojau į universitetą.
- Aha! Tiriant toliau jūsų tamsią praeitį - dėl Dievo meilės, kodėl
pasirinkote teisę? Nusivylimas meile, ar dar kas nors?
- Visiškai ne, - nusišypsojo panelė Morou. - Mano tėvas buvo tei­
sėjas ir negalėjo susitaikyti su tuo, kadjam gimė ne berniukas.
- Jau ne kartą gyvenime įsitikinau, kokie neišmintingi kartais būna
1 1 2 -------------------------------------------------------------------------------------------
teisėjai. Patyriau tai, diskutuodamas apie mano sugebėjimus vairuoti
automobilį... Vadinasi, teisėjas troško turėti sūnų? Nesuprato, kokia lai­
mėjį aplankė.
- Laikui bėgant, įsitikino, kad nesu tokia niekamtikusi. Prašė, kad
studijuočiau teisę, taip ir padariau.
- Tai bent vaiko klusnumas! - tarė Kirkas.
• Kodėl turėjau prieštarauti? Ši profesija man netgi patiko. Žinote,
manęs niekados netraukė dalykai, kaip čia pasakius, mažesnio užmojo.
- Deja, tai, matyt, tiesa. Turiu pripažinti, kad mane tai liūdina.
- Kodėl?
• Nes taip jau klostosi, kad priklausau žmonėms su neaukštais už­
mojais.
- Juk tikriausiai turite ir šiek tik santūrumo?
- Bijau, kad šis mano charakterio bruožas buvo pradėtas puoselėti,
bet taip niekados ir nebaigtas. Tačiau šiuo metu labai stengiuosi ugdyti
save. Kai susidorosiu, galėsite mane laikyti atsiskyrėliu.
• Tikrai? Tačiau atsiskyrėliai manęs irgi niekados nežavėjo.
- Na, nebūsiu atsiskyrėliu. Pasirinksiu aukso vidurį.
- Mielai jums padėsiu, - nusijuokė panelė Morou.
Kirkas pastatė mašiną šalutinėje gatvelėje, o pats kartu su panele
Moroupasuko už kampo ir įėjo į Kirkų pastatą. Liftu į viršųjuos pakėlė
Greisė Lein. Kiricas susidomėjęsją stebėjo. IŠpo kepuraitės kyšojo tam­
siai rudų plaukų sruoga, veidas buvo išbalęs, bet lygus ir jaunas. Am­
žius sunkiai nusakomas, - pagalvojo Kirkas, - bet grožis neginčytinas.
Kokią paslaptį slepiajos praeitis? Kodėl seras Friderikas į Kirkų namus
atsivežė iškarpą apie Džeinę Džerom?
- Tuojau ateisiu, • pasakė panelė Morou, kai liftas sustojo dvide­
šimtajame aukšte. Kirkas linktelėjo ir pirmas užlipo į viršų. Panelė Mo­
rou netrukus atėjo paskui jį.
• Norėjau jos kai ko paklausti, • paaiškino. Aną vakarą, kai buvo
nužudytas seras Friderikas, Greisei Lein per mažai skyriau dėmesio.
• Ką galvojote apie ją dabar, kai geriau įsižiūrėjote?
- Tikra dama, jei pavartosime šią nuvalkiotą frazę. Liftininkės dar­
bas neatitinkajos galimybių.
- Taipmanote? - Kirkas padėjo panelei Morou nusimesti apsiaustą.
• Veikiau sakyčiau, kad šis darbas iškeltąją į aukštumas, net į dvidešim­
tąjį aukštą!
Panelė Morou trūktelėjo pečiais.
- Ir tai sakotejūs, busimasis atsiskyrėlis? - tarė su priekaištu.
_____________________________________________________________113
Prie durųjau stovėjo kapitonas Flaneris ir Čanas. Kirkas įleido sve­
čius. Kapitonas buvo labai susirūpinęs.
- Greičiau! - tarė. - Gal parodytumėte, kur yra kamerdinerio kam­
barys, imsimės darbo iŠkarto. Turiu keletą visrakčių. Pereisime per visą
kambarį kaip su dulkių siurbliu.
Kirkas nuvedė juos koridoriumi.
- Ovirėjo kambarys? - pakeliui paklausė Flaneris. - Gal ten tai pat
žvilgtelėtumėme?
- Mano virėjas prancūzas, - paaiškino Kirkas. • Čia nenakvoja.
- Hm... o nužudymo metu buvo?
- Žinoma.
- Tai vis tiek kada nors turėsiu sujuo pasišnekėti.
•Prastai kalba angliškai, - šyptelėjo Kirkas. -Turėsite gražausjuoko.
Paliko abudu detektyvus Paradiso kambaryje ir grįžo pas panelę
Morou.
- Manau, kad virtuvės ir matyti nenorite? - paklausė.
-Kodėl?
- Tokia mokyta teisininkė...
• Tačiau studijavau ir kulinarines knygas. Nustebtumėte. Sugebu
paruošti nuostabiausius...
- Skrebučius su sūriu, - užbaigė Kirkas. • Žinau. Ojūsų šokoladinis
kremas garsėjo visame moterų pensionate. Jau girdėjau.
- Leiskite man baigti! Norkau pasakyti: veršienos muštinukus. O
mano citrininiai sklindžiai taip pat yra neprasčiausi.
Kirkas žiūrėjo į ją, negalėdamas atsistebėti.
' • Ar žinote, - pagaliau tarė jis, - kad negaliujumis atsistebėti. Da­
bar prašom eiti su manimi, paieškosime indų arbatai.
Panelė Morou nuėjo paskui į virtuvę.
- Turiu mažą butuką, - pašakė, - ir jeigu nebūnu labai pavargusi,
pati sau verdu pietus. v
- O ketvirtadieniais? - paklausė Kirkas. - Labai būnate pavargusi?
• Visaip būna. Kodėl klausiate?
• Tai išeiginė tarnų diena. Ar dar reikia ką pridurti?
Panelė Morou nusijuokė.
- Prisiminsiu, - pažadėjo.
Užstatė ant ugnies virdulį ir paruošė padėklą arbatai.
- Kaip čia viskas švaru ir tvarkinga, - pastebėjo. - Paradisas - tikras
lobis.
- Prašomtatai pasakyti mano senelei, - atsakė Kirkas. - Ji įsitikinu­
1 1 4 -------------------------------------------------------------------------------------------
si, kad vienišas vyriškis skęsta purve ir iššvaisto aibes pinigų. Jos ma­
nymu, kiekvienuose namuose būtina moters ranka.
• Nesąmonė! • šūktelėjo mergina.
- Ką gi, senelė senosios kartos žmogus. Jos laikais moterys užsiim­
davo tik šeimininkavimu. O šiuolaikinės moterys priklauso įvairiems
klubams, yra kino gerbėjos, studijuoja teisę... Bet anie laikai, matyt, bu­
vo žymiai malonesni.
- Be abejo. Vyrams.
• Ošiandien su vyrais visai nesiskaitoma.
- šito nesakiau. Na, atrodo, jau viskas paruošta.
Kitkas nunešė padėklą į saloną ir pastatė ant žemo staliuko prie
židinio. Panelė Morou atsisėdo, Kirkas dar įmetė į ugnį keletą pliauskų
ir atnešė iŠvalgomojo butelį, sifoną bei stikliukus.
- Turime nepamiršti, kad kapitonas Flaneris nepripažįsta arbatos, •
pasakė jis.
Panelė Morou žvigtelėjo į koridorių.
- Turėtų paskubėti, nes pavėluos į vaišes, - tarė ji.
Bet Čanas ir Flaneris nesirodė. Už langų tirštėjo kovo sutemos,
vėjo gūsiai mažame sodelyje stūgavo irtrankė langų rėmus, Kirkas užt­
raukė užuolaidas. Malkos židinyje įsiliepsnojo ryškia liepsna, užliejusia
kambarį šiltu, maloniu švytėjimu. Kirkas iš merginos rankųpaėmė arba­
tos puoduką, nuo padėklo išsirinko mažą pyragaitį ir įsitaisė fotelyje.
- Jauku, taip apibūdinčiau, - pasakė šypsodamasis. • Jeigu dabar
kas nors pažvelgtų įjus, jokiu būdu nepagalvotų, kad studijuojate Blek-
stouno universitete.
- Vadinasi, esu įvairiapusiška, - atsakė mergina.
- Įdomu būtų...
• Kas įdomu?
• Įsitikinti jūsų įvairiapusiškumu. Ketinutai ištirti. Dar pridursiu,
kad visame pasaulyje esu didžiausias citrininių sklindžių žinovas.
• Jūs mane gąsdinate!..
• Jeigu sakėte teisybę, • atsakė Kitkas, - tai ko jums bijoti?
Tą akimirkątarpdury]e pasirodė Čanas ir Flaneris. Buvo aišku, kad
kapitonas labai savimi patenkintas.
- Na, kokie rezultatai? - paklausė Kirkas.
• Kuo geriausi! • Flaneris švytėjo. Rankoje laikė popieriaus skiau­
tę. - Hm... Ar galiu pasivaišinti?
- O, žinoma. - pakvietė Kirkas. - Stikliuką pergalei atšvęsti. Ojūs,
pone Čanai?
____________________________________________________________ 115
• Prašyčiau arbatos, jeigu panelė Morou būtų tokia maloni. Tris
gabaliukus cukraus ir vos juntamo citrinos dvelksmo.
Panelė Morou pripylė arbatos, Flaneris išsidrėbė fotelyje.
- Ko gero, kažką radote, - pradėjo Kirkas.
• Taip ir yra, • atsakė kapitonas. *Radau Skotlend Jardo laišką, kurį
buvo Paradisas nušvilpęs.
- Bravo! • sušuko Kirkas.
- Miklus paukštelis tas Paradisas, - toliau tęsė Flaneris. - Kaip ma­
note, kur jj paslėpė? Susuko į ritinėli >r įkišo į batą.
• Kaip išmintinga, kad žvilgtelėjote į batą, - pagyrė panelė Morou.
Flaneris dvejojo.
- Mm... tiesą sakant, ne aš aptikau. Seržantas Čanas sužvejojo laišką.
Taip, mano mielieji! Seržantas Čanas netrukus bus tikras detektyvas!
• Jums puikiai vadovaujant, • šyptelėjo Čanas.
• Visi vieni iŠ kitų mokomės, - išdidžiai tarė kapitonas. * šiaip ar
taip, seržantas rado laišką ir padavė jį man. Nėra abejonės, kad tai tas
laiškas, kuris atėjo Skotlend Jardo voke. Pažvelkite į šį užrašą viršuje:
“Sostinės policija...”
• O ar galima sužinoti, - paklausė Kitkas, - kas yra šiame laiške?
Flaneris susiraukė.
- Reikia pripažinti, kad ne kažin kas. Bet pamažu...
- Smulkiais žingsneliais galima toli nueiti, • įsiterpė Čanas. • Nuo­
lankiai siūlau, kad kapitonas perskaitytų šią epistolą.
- Laiškas adresuotas serui Friderikui į San Francisko Kuko filialą,
• tarė Flaneris ir perskaitė:
“Brangus sere Friderikai. Mane labai nudžiugino jūsų laiškas iŠ
Šanchajaus ir žinia, kad artėjate prie ilgų ieškojimų pabaigos. Man labai
netikėta Jūsų išvada, kad Evos Durand dingimas iŠ Peševaro ir Hilario
Galto mirtis lieka tarpusavyje glaudžiai susiję. Žinau, kad visada taip
tvirtindavote, o aš vis tiek, nepaisant visos pagarbos Jūsų intelektui, ma­
niau, kad klystate. Dabar galiu tik nuolankiai prašyti atleidimo. Labai
.gailiuosi, kad nerašote apie tai plačiau, nes tai, ką sužinojau, smarkiai
sužadino mano smalsumą: Su dideliu nekantrumu laukiu šios keistos
istorijos pabaigos.
Ta pačia proga noriu Jums pranešti, kad inspektorius Rupertas Du-
fiū maždaug tuo metu, kai Jūs viešite San Franciske, lankysis Jungtinė­
se Valstijose kitu reikalu. Aišku, pažįstate Dufą. Tai puikus darbuoto­
jas. Jeigu prireiktų jo pagalbos, prašom paprasčiausiai telegrafuoti į Nių-
1 1 6 -------------------------------------------------------------------------------------------
jorko viešbutį “Paldorfą”. Linkiu tolesnių sėkmingų rezultatų. Visada
pasiruošęs padėti
Maitinas Benfildas, komisaro pavaduotojas”.
Flaneįis baigė ir pažvelgė į klausytojus.
• Matote, - tarė, • Galto ir Evos Durand bylos tarpusavyje siejasi.
Aišku, tai nieko naujo... Seniai žinojau. Dabar tik noriu išsiaiškinti, ko­
dėl Paradisas bandė nuo mūsų nuslėpti šią informaciją. Kuo jis čia dė­
tas? Galėčiau tuojaupat areštuoti, jei nebijočiau, kad taip padarius Para­
disas užsisklęs kaip sraigė, ir negalėsime iŠjo išgauti nė žodžio. Kol kas
nieko nežino apie miksų atradimą, todėl ketinu padėti laišką į vietą ir
tam kartui palikti jam veikimo laisvę. Seržantas žada sekti jį, taip pat,
pone Kiikai, tikiuosi, kad ir jūs neįeisite jam pasprukti.
- Būkite ramus, - užtikrino Kirkas. - Aš visai nenoriu jo prarasti.
Flaneris atsistojo.
- Paštas serui Friderikui jau čia nebeateina? - paklausė panelė Mo-
rou.
• Ne. Įsakiau siųsti į piano biurą. Lig šiol nebuvo nieko įdomaus.
Tik asmeniniai reikalai.
- Turiu nunešti laišką atgalios irjau atsisveikinsiu, - tarė kapitonas
ir išėjo iŠ kambario.
- Tad Paradisas kol kas liks čia, - paskelbė Kitkas. - Jaučiu jūsų
ranką, seržante, ir esu labai dėkingas.
- Liks dar kuriam laikui, - atsakė Čanas. - Kaip galite įsitikinti, esu
toks neprotingas. Nesistengiu areštuoti jūsų svetingų namų kamerdine­
rio. Ginu jį, taip pat ginsiu ir virėją.
Tą akimirką grįžo Flaneris.
- Reikia eiti į komisariatą, - paskelbė. - Dėkoju jums... už... svetin­
gumą, - pridūrė, kreipdamasis į Kitką.
Panelė Morou žvilgtelėjo į jį.
- Neketinate telegrafuoti į Niujorką inspektoriui Dufui? - paklausė.
- Ne, - atsakė kapitonas.
• Jukjis galėtų mums daug kuo padėti...
- Ne, - kategoriškai nutraukė ją Flaneris. - Šioje byloje turiu tiek
pagalbininkų, jog daugiau nebepakęsčiau, kad dar ir jis painiotųsi po
kojom! Jokių kalbų! Pirmiausiaišaiškinsiu, kas nužudė serą Frideriką, o
paskui tegul nors ir visi čia suvažiuoja. Ar pritariate, seržante?
Čanas patvirtino galvos linktelėjimu.
- Esate labai išmintingas žmogus, pone kapitone. Laivas, kuriame
yra per daug vairininkų, niekada nepasiekia uosto.
 XI
DRUMSTAS VANDUO
SKAIDRĖJA
Flaneris išėjo, o ir panelė Morou siekė apsiausto. Kirkas jį padavė
nenoriai.
- Ar iŠtikrųjųjau privalote eiti? - paklausė.
- Taip, turiu grįžti į biurą, - atsakė mergina. - Turiu marias darbo!
Prokuroras įkyriai kimba, reikalaudamas naujų tyrimo /ezultatų, o aš
ištisai raportuoju tik apie naujas mįsles. Imu abejoti, ar apskritai gyve­
nime galėsiu raportuoti ką nors kita.
- Tikėjausi, kad šiandien žengsime septynmylį žingsnį. Deja, liki­
mas lėmė kitaip, - prabilo Čanas. - Dabar turime laukti pirmadienio.
- Pirmadienio? - pakartojo mergina. - Ką tuo norite pasakyti?
- Norėjau pasakyti, kad galvoju dar kartą pasikviesti Gloriją Gar­
land. Kaip sako mano pusbrolis Vilis Čanas, mėgstantis vulgarokus po­
sakius, kažką užuodžiu. Bet šiandien, paskambinęs panelei Glorijai Gar­
land, sužinojau, kadji išvažiavusi į Del Montę ir negrįšianti iki sekma­
dienio vakaro.
- Panelė Garland? Ar ji vis dar figūruoja šioje byloje?
• Būtent tai ir paaiškės. Viskas priklauso nuo mano “nosies”. Pir­
madienį paaiškės.
- Bet iki pirmadienio dar tiek laiko, •atsiduso panelė Morou. - Šian­
dien dar tik ketvirtadienis.
Čanas irgi atsiduso.
- Man taip pat ši mintis kelia neviltį. Prašom nepamiršti mano iš­
kilmingo pažado, kad išplauksiu kitu laivu, tai yra trečiadienį. Mano
mažasis sūnelis reikalauja grįžti.
- Kantrybės! - nusijuokė Kirkas. - Kartais gydytojas pats turi var­
toti spvo paties prirašytus vaistus.
- Žinau, žinau, - gūžtelėjo pečiais Čanas. - Vartoju šiuos vaistus
gana didelėmis dozėmis. Kai kalbu apie kantrybę, apie save nemąstau.
Beje, ne itin mėgstujos skonį.
-Ar užsiminėte apie savo nuojautą kapitonui Flaneriui? - paklausė
panelė Morou.
1 1 8 ____________________________________________________________
Čanas Šyptelėjo.
- Ar galima pasakoti apie vandenyną varlei, gyvenančiai Šulinyje,
arba vasariniam drugeliui apie ledą? Garbusis kapitonas išjuoktų mane,
kol neįrodyčiau, kad esu teisus. Tikiuosi padaryti tai pirmadienj.
• O dabar privalome stebėti ir laukti, • tarė panelė Morou.
- Jūs lauksite, o al tuo tarpu stebėsiu, • pasakė Čanas.
Kirkas palydėjo panelę Morou i1d durų.
Panelei Morou iSėjus, Čarlis Čanas susiruolė j miestą, paaiSkinęs,
kad, norint susieti susikaupusius faktus, ne blogai būtų pasivaiklčioti.
Išėjęs j miestą, nejučia vėl pasuko j Kinų kvartalą, ir Ij kartą jj
lydėjo žymiai didesnė sėkmė. Kirsdamas VaSingtono gatvę, susidūrė su
uoliuoju skautu Viliu Li.
Pasikeitus kiniečiams {prastomis mandagumo frazėmis, Čanas pri­
minė:
- Esu labai dėkingas garbingajam Viliui už gerą darbą ir rūpestį
manimi ir jaučiuosi skolingas. Esu įpratęs savo skolas apmokėti kuo
greičiau, norėčiau Viliui padaryti gerą darbą.
Šnekėjosi prielais teatrą, kurio afliose buvo reklamuojamas garsu­
sis istorinis filmas, čanas jau iŠ anksto buvo pastebėjęs, kad Vilis vog­
čiomis žvilgčioja į reklamą, tad pasiūlymas nueiti į kiną buvo sutiktas
su dideliu entuziazmu.
Nepaisant spūsties, čanui ir berniukui pasisekė rasti laisvų vietų.
Žvalgydamasis po salę, Havajų detektyvas pastebėjo, kad jie sėdi
tarp savų žemiečių. MoteriSkoji žiūrovų dalis buvo pasipuolusi savo
geriausiomis Silkinėmis suknelėmis. Maži įkypomis akimis vaikai žaidė
Šoniniuose praėjimuose, kartkartėmis kuri nors mama į kioską, esantį
bole, siųsdavo buteliuką su pienu, kad jį pašildytų kūdikiui. Orkestras,
susidedantis iŠ Sėlių muzikantų, nė akimirkai nenustojo grojęs; drama-
tiSkais momentais Siek tiek pritildavo, tačiau komedijinės scenos vyko,
akomponuojant ypatingam dūdelių spiegimui ir būgnų dundesiui. Ča­
nas visą dėmesį skyrė scenai, nes aktoriai buvo puikūs, ypatingai savo
gracingumu ir žavumu, iSsiskyrė aktorės. Vienuoliktą valandą detekty­
vas pasiūlė eiti namo, nes berniuko tėvai gali pradėti nerimauti.
• Mano tėvas nesirūpins, - tarė Vilis. • Žino, kad skautais galima
pasitikėti.
Tačiau Čanas ilsivedė berniuką į holą, kur dar pamalonino spurga
ir kavos puodeliu, nes bufetas čia buvo amerikietiškas. Kat jau ėjo ky­
lančia įkalnėn gatve link RytietiSkų apartamentų, čanas klausiamai paž­
velgė į berniuką.
-------------------------------------------------------------------------------------------- 119
- Pasakyk, - tarė kontonb tarme. - Kokie tavo ateities planai? Ma­
tau, kad esi ambicingas. Kokia profesijl tave traukia?
- Norėčiau tapti keliautoju, kaip mano dėdė Li Gungas, - atsakė
berniukas ta pačia pompastiška tarme.
• Ak taip, tai tas, kuris dirba pas pulkininką Betharaą, • linktelėjo
galva Čanas. - Ar dėdė pasakojo tau apie pulkininko nuotykius?
• Labai daug. Visi pasiutusiai įdomūs, • atsakė skautas.
- Tikiuosi žaviesi pulkininku? Laikai jį dideliu žmogumi?
- O kaip gi? Tai geležinis žmogus, rūstus, bet teisingas. Disciplina
jam svarbiausia, o visi skautai žino, kad taip ir turi būti. Mūsų dėdė
pateikė daugybę pavyzdžių. Tarkim, atsitikdavo, pasakojo dėdė, kad ka­
ravano įguloje įsiliepsnodavo maištas. Tada pulkininkas griebdavosi
ginklo ir pats vienas Drąsiai stodavo prieš maištininkus. Žmonės išsi­
gąsdavo, ir karavanas traukdavo toliau.
- Turbūt žinojo, kad pulkininkas nesudvejos? - paklausė Čanas.
- Žinojo iŠpatyrimo. Niekad nepamiršiu vieno epizodo, apie kurį
pasakojo Li Gungas. • Berniuko balsas virptelėjo. • Tai vyko dykumoje,
pulkininkas mokė savo žmones, ką privalo daryti ir ko negalima. Kaž­
koks purvinas kupranugarių varovas, niekingas tipas, padarė tai, ką pul­
kininkas buvo uždraudęs. Tą pačią akimirką krito ant smėlio superšauta
širdimi.
- Ak taip? - prabilo Čanas. - To ir tikėjausi. Šio įvykiopulkininkas
neaprašė nė viename iš savo veikalų.
Juodu sustojo prie vartų.
- Prašom priimti mano nuoširdžiausią padėką, - prabilo Vilis Li. -
Šiandien mano atžvilgiu padarėte labai gerą darbą.
Čanas šyptelėjo.
• Tavo draugija man buvo labai maloni. Tikiuosi dar kada nors su­
sitikti.
- Aš taip pat norėčiau, - karštai atsakė Vilis Li. - Labanakt!
Čanas lėtu žingsiflu grįžo į Kirkų būstinę. Galvojo apie pulkininką
Betharaą. Kietas žmogus. Toks sugebėtų užmušti kiekvieną, pasiprieši­
nusį jo valiai. Tai teikė daug pėdo apmąstymams.
Sekmadienį Baris Kirkas paskambino panelei Morou, siūlydamas
vykti už miesto ir papietauti kokioje ifDrs priemiesčio sodyboje. - Rei­
kėtų truputį prasivėdinti, - pridūrė jis.
- Labai ačiū už šiuos žodžius, - atsakė panelė. - Vadinasi, jums
darau tokį įspūdį? Apdulkėjusi ir apipelijusi?
i2a------------------------------------------------------------
- Juk žinote, ką turėjau omeny,- ėmė protestuoti Kirkas. - Tik no­
riu, kad išsaugotumėte budrumą ir žvalumą. Jokiu būdu neleisiu, kad
žadėtieji sklindžiai nenusisektų.
Jie praleido laimingą, nerūpestingą dieną, skriedami plentais toli
nuo didmiesčio šurmulio. Vakare Kirkas, padėdamas merginai prie na­
mų išlipti, tarė:
- Rytoj Čanas tikrins savo uoslę?
• Kaip manote, kąjis slepia užantyje?
- Neturiu supratimo. Kuo daugiau sujuo bendrauju, tuo mažiaujį
pažįstu. Tačiau turėkime vilties, kad iŠto išeis kas nors gero.
- Ir išsklaidys tamsumas, - pridūrė panelė Morou. - Labai reikėtų
bent truputėlio šviesos. - Padavė Kirkui ranką. - Šiandien buvote nepa­
prastai malonus.
- Prašyčiau vėl suteikti tokią progą. Daug progų, • pasitaisė jis. -
Laikui bėgant, darysiuosi dar malonesnis.
- Tai grasinimas? - paklausėjuokdamasi mergina.
- Tiktai pažadas. Turbūt neprieštarausite?
• Be abejo, ne. Kodėl turėčiau prieštarauti? Labanakt!
Pirmadienio ryte Čanas buvo žvalus ir laipinąs energijos. Paskam­
bino Glorijai Garland ir savo džiaugsmui ragelyje išgirdojos balsą. Ak­
torė sutiko atvykti dešimtą valandą, Čanas tuojau pat paskambino pane­
lei Morou, prašydamas, kad atvažiuotų tą pačią valandą kartu su kapito­
nu Flaneriu. Paskui kreipėsi į Kirką:
- Ar neįsiklausytumėte į mano nuolankų prašymą ir apie dešimtą
neišsiųstumėte Paradiso ilgėlesniampasivaikščiojimui? Nenorėčiau, kad
šiandien iki pietų būtų namie.
• Gerai, • sutiko Kirkas. • Pasiųsiu meškeriojimo įrankių. Neturiu
laiko gaudyti žuvų, bet įrangos niekada nebūna per daug.
Likus ketvirčiui iki nustatytos valandos, Čanas atsistojo ir pasi­
ėmė skrybėlę. Pasakė, kad pats nulipsiąs pasitikti panelės Garland ir pa­
lydėsiąsją į viršų. Atsidūręs pirmame aukšte, užsiėmė vietą prie laukųjų
Kirkų pastato durų.
Pamatė praeinančius panelę Morou ir kapitoną Flanerį, bet tik šal­
tai iŠtolo jiems nusilenkė. Tiedu šiek tiek nustebę pakilo tiesiai aukš­
tyn, tenjuos pasitiko Kirkas.
- Atvykome, - burbtelėjo kapitonas Flaneris. - Įdomu, ką ten ser­
žantas vėl ruošia. Jeigu iškvietė mane dėl kokių niekų, liepsiu tuojaupat
jį išsiųsti į Havajus. Per daug šiandien turiu darbo, kad eikvočiau laiką
kvailystėms.
_____________________________________________________________121
- O, neabėjoju, kad Čanui puikiai pasiseks, - patikinojį Kirkas. - Ir
dar! Manau, kad užmėtėte savo sakališką akį į tą liftininkę, Džeinę Dže-
rom ar Greisę Lein?
- Žinoma. Mano vaikinai ją seka.
• Ir ką sužinojo?
- Absoliučiai nieko. Gyvena kambarėlyje Pouelo gatvėje. Kiek su­
gebėjau nustatyti, vakarus praleidžia namuose ir rūpinasi tik savo reika­
lais.
Hole Čanas sveikinosi su Glorija Garland.
- Esate punktuali minutės tikslumu, - pagyrė ją. • Neįkainojama
dorybė.
- Atėjau, nors visiSkai neįsivaizduoju, ko galėtumėte iš manęs no­
rėti, • atsakė aktorė. - Jau viską pasakiau praeitą kartą.
- Taip, žinoma. Gal galėtumėte eiti su manimi? Kilsime į viršų.
Įvedė į liftą, aptarnaujamąjuodaplaukės airės, ir po valandėlės įėjo
į Kirko saloną.
- O, kapitonas ir panelė Morou! Susirinkome visi. Puiku, - pasakė
Čarlis ir kreipėsi į panelę Garland. - Gal malonėtumėte prisėsti?
Aktorė atsisėdo ant fotelio, aiškiai stebėdamasi. Pažvelgė į kapito­
ną Flanerį,
- Iš tikrųjų, ko iŠmanęs norite? - paklausė ji.
Kapitonas trūktelėjo savo plačiais pečiais.
- Man, tiesą sakant, nieko išjūsų nereikia. Tai seržantas Čanas turi
kažkokių paslaptingų nuojautų.
Čanas šyptelėjo.
- Taip, tai mano kaltė, panele Garland. Tikiuosi, kad nesuteikiau
jums per daug vargo?
- Žinoma, ne, - atsakė.
• Kažkada mums pasakojote apie jauną merginą, Mariją Lantelm,
paslaptingai dingusią Nicoje, - tęsė Čanas. - Gal malonėtumėte pasaky­
ti, ar nesutikote jos nuo to laiko?
- Ne. Žinoma, kad ne, - atsakė Glorija Garland.
- Esate visiškai tikra, kad pažintumėteją, jeigu atsitiktinai pamaty­
tumėte?
- Taip. Labai gerai ją pažinojau.
Čano akys susiaurėjo.
- Ir neturėtumėtejokių motyvų nuslėpti nuo mūsų tokį susitikimą?
Teikitės prisiminti, kad dalykas yra nepaprastai rimtas.
1 2 2 -------------------------------------------------------------------------------------------
- Ne. Kodėl turėčiau slėpti? Pasakysiu, kai tik ją pamatysiu. Esu
tikra, kadjos nemačiau...
- Puiku. Ar galėtumėte pabūti čia, kol grįšiu? - Čanas greitai išėjo į
laiptinę, o iŠten į žemesnįjį aukštą.
Likusieji nustebę žvalgėsi, bet niekas nepratarė nė žodžio. Po va­
landėlės Čanas grįžo. Kartu su juo įėjo Greisė Lein, liftininkė, kurią
Enderbi atpažino kaip Džeinę Džerom.
Ramiai įėjo į kambarį ir sustojo. Krintanti šviesa išryškino švel­
nius veido bruožas. Glorija Garland krūptelėjo ir pakilo nuo fotelio.
• Marija! • sušuko. - Marija Lantelm! IŠkur atsiradai?
Visiems susirinkusiems užėmė kvapą. Siaurose Čano akyse sumir­
gėjo triumfo blyksniai.
Jaunoji moteris nė akimirkai neprarado savitvardos.
- Kaip laikaisi, Glorija? • ramiai paklausė. - Vėl susitinkame.
• Kur visą tą laiką buvai? - klausinėjo panelė Garland. - Kur tada
dingai? Ir kodėl...
Greisė Lein pertraukė ją.
• Kitą kartą, • pasakė.
Kapitonas Flaneris, netverdamas iŠnuostabos, pakilo nuo kėdės.
- Atsiprašau, - pradėjo. - Išsiaiškinkime iŠkarto.
Grėsmingai prižjo prie liftininkės.
• Jūs esate Marija Lantelm?
• Esuja kažkada buvusi...
• Prieš vienuolika metų buvote toje pačioje trupėje kaip ir panelė
Garland? Nicoje? Ir staiga dingote?
- Taip.
- Kodėl gi, jeigu būtų galima žinoti?
• To manjau buvo gana. Priėjau išvados, kad nekenčiu scenos. Jei­
gu būčiaupasilikusi, būtųprivertę mane toliau vaidinti. Todėl pabėgau...
• Hm... Oprieš septynetą metų dirbote Niujorke manekene. Vadi-
notės Džeine Džerom. Ir vėl staiga dingote?
• Dėl tos pačios priežasties. Nepatiko man tas darbas. Manyje tūno,
matyt, kažkoks nerimas...
- O, žinoma! Ir visą laiką keitėte pavardes?
- Norėjau pradėti gyvenimą iš naujo. Kaip visiškai kitas žmogus.
Kapitonas Flaneris gniuždė ją žvilgsniu.
- Keista, mano brangioji, • tarė jis. - Tikriausiai žinote, kas esu?
- Atrodote kaip policininkas.
____________________________________________________________ 123
• Taip, atspėjote. Esu policininkas.
• Nepadariau nieko blogo. Nieko nebijau.
• Gal ir ne. Prašompasakyti, ką žinote apie Frideriką Briusą?
- Žinau, kad tai buvo garsus Skotlend Jardo detektyvas, nužudytas
antradienio vakarą pono Kirko kontoroje.
- Kada nors anksčiau esate jį mačiusi?
• Ne, niekada.
• Girdėjote apie jį?
• Atrodo, ne.
Jos ramūs, mandagūs atsakymai išmuši kapitoną Flanerį iŠvėžių.
Jis nebežinojo, kaip turėtų elgtis toliau.
• Tai jūs antradienio vakare aptarnavote liftą? - pagaliau paklausė.
• Taip, aš.
• Ar nežinote, dėl ko seras Friderikas jūsų ieškojo? Kodėl ieškojo
Marijos Lantelmar tos pačios Džeinės Džerom, ar kaip ten dar iŠtikrųjų
vadinatės?
Jaunoji moteris suraukė antakius.
• Ieškojo manęs? Labai keista. Ne, pone. Neturiu supratimo.
• Žinokite viena, - pasakė Flaneris, - esate labai svarbi liudytoja
sero Frideriko Briuso byloje, ir neketinu paleisti jūsų iŠrankų.
Mergina šyptelėjo.
• Suprantu. Pasiturimas dvi dienas labai stropiai buvau sekama.
. • Nuo šiandien būsite sekama dar stropiau. Vienas klaidingas žings­
nis, ir atsidursite už grotų. Suprantate?
• Puikiai suprantu, pone.
- Šaunu. Prašomdabar grįžti į darbą, o kai prireiks jūsų, pakviesk'
Galite eiti.
• Ačiū, - atsakė mergina ir išėjo.
Flaneris kreipėsi į panelę Garland.
• Atpažinotejau aną vakarą, ar ne?
- Tikrai ne. Atpažinaują šiandien, pirmą kartą.
• To visiškai pakanka, • įsikišo Čanas. - Liekamejums skolingi ir
dėkojame. Jeigu pageidautumėte eiti...
- Taip, galite eiti, • pridūrė Flaneris. - Prašomnusileisti kitu liftu ir,
kol viskas nepaaiškės, laikytis tolėliau nuo savo buvusios draugės.
• Taip ir padarysiu, - užtikrino jį panelė Garland. • Turbūt nenorė­
jo, kadją pažinčiau. Tikiuosi, kad neturės dėl to nemalonumų.
• Matysime, • atsakė Flaneris.
1 2 4 -------------------------------------------------------------------------------------------
Kirkas palydėjo aktorę iki durų.
Čanas švytėjo.
• Ir vis dėlto mano uoslė neapvylė, - pasakė Šypsodamasis.
- Na, o kas dabar? - paklausė Flaneris. • Pirmiausia paaiškėja, kad
liftininkė tai Džeinė Džerom. Paskui, kad tai - Marija Lanteltn. Ką visa
jū kartu reiškia?
- Tai gali reikšti tiktai viena, - prabilo panelė Morou.
• Kapitonas apsimeta neišmanėliu, - atkirto Čanas. • Juk, be abejo,
negali būti toks nenuovokus.
- Apie ką kalbate? - aštriai paklausė Flaneris.
- Apie mano nuojautą, kuri taip tiksliai pasitvirtino, - atsakė Čanas.
- PaaiSkijo, kad liftininkė - tai Džeinė Džerom. Vėliau paaiškėja, kadji
• taip pat ir Marija Lantelm. Ojūs klausiate, ką tai galėtų reikšti? Tiktai
viena. Ji taip pat ir Eva Durand.
• Po perkūnais! • sušuko Flaneris.
- Prašomatkreipti dėmesį, kaip skaidrėja drumstas vanduo, - toliau
tęsė Čanas. - Eva Durand prieš penkiolika metų vieną tamsų vakarą pa*
bėga iŠIndijos. Po keturių metų pasirodo Nicoje, kur dirba aktore. Kaž­
kas atsitiko, galbūt kažkas ją atpažino - todėl vėl pabėga. Praeina dar
ketveri metai, ir pasirodo Niujorke, kaip didelių madų namų manekenė.
Vėl kažkas nutinka, ir vėl pabėga. Kur dabar patraukia? Ogi į San Fran-
ciską. Čia aplinkybės klostosi ne taip palankiai, todėl turi imtis kukles­
nio darbo. Ir štai pasirodo seras Friderika? Briusas, kuris vis dar ieškojo
Evos Durand.
- Aišku kaip dieną, - patvirtino panelė Morou.
- Kaip ežeras vakarėjant, - linktelėjo galva Čanas. - Nors seras Fri­
derikas nuo seno ieško šios moters, niekados jos nėra matęs. Neranda
nieko, kas galėtų patvirtinti Evos Durand tapatybę, bet žino, kadji kaž­
kada gyvenusi kaip Marija Lantelm, o vėliau - kaip Džeinė Džerom. Ir
dar sužino, kad Šiame dideliame mieste keletas moterų ją pažinojo, bet
vis kitomis pavardėmis. Stengiasi, kad tos moterys būtų pakviestos j
priėmimą, nes tikisi, kad kažkuri iŠjų parodysianti nuo seno ieškomą
asmenį.
Flaneris žingsniavo po kambarį ten ir atgal.
• Ką žinai... Tai per daug gerai, kad būtų tiesa. Bet jeigu taip yra iŠ
tiesų, jeiguji iŠtikrųjų Eva Durand, - negaliu leisti, kad vaikščiotų lais­
vėje. Privalėsiu uždaryti dar šiandien. Jeigu tik būčiau tikras...
- Bet gi sakaujums... - atkakliai tikino Čanas.
--------------------------------------------------------------------------------------------125
• Žinau. Visa tai tik prielaidos. Įrodėte, kad būtentji dangstėsi tom
dviempavardėm, o kas ją sieja su Eva Durand...
Suskambo telefonas. Kirkas pakėlė ragelį ir iŠkartopadavėjį kapi­
tonui.
- Jums, - tarė.
Flaneris paėmė ragelį.
- Alio, šefe! Taip, taip. Ką? O, tikrai? Puiku. Ačiū, šefe. Būtinai
padarysiu.
Padėjo ragelį ir kreipėsi į kolegas. Jo veide spinduliavo plati šyp­
sena.
- Netrukus įsitikinsime, ar iŠtikųjų esate toks nuovokus, seržante,
• pasakė. - Liepsiu dar dviems vaikinams sekti tą damą, bet nieko dau­
giau i1drytdienos nedarysiu. Taip, mano brangieji. Ryt vakare tikrai ži­
nosiu, ar tai Eva Durand, ar ne.
• Jūsų žodžiai skamba labai mįslingai, - tarė Čanas.
- Policijos šefas gavo telegramą, • paaiškino Flaneris. - Rytoj po
pietų antrą valandą trisdešimt rainučių į San Franciską atvyks Skotlend
Jardo inspektorius Dufas. Okartu sujuo atvažiuos vienintelis pasaulyje
žmogus, kuris be jokios abejonės iŠ pirmo žvilgsnio atpažins Evą'Du­
rand. Inspektorius atsiveža nei mažiau, nei daugiau, o tikjos vyrą... ma­
jorą Eriką Durandą!
126

XII
ŪKANOTAS VAKARAS
Čanas ir Kirkas liko vieni. Detektyvas sėdėjo nejudėdamas ir susi*
mąstęs žvelgė į tolį.
• Vadinasi, antradienis bus ypatinga diena, - konstatavo po valan­
dėlės. - Ką ji mums atneš? Tikiuosi, kad daug, nes jau labai trumpai
begaliu viešėti kontinente.
Kirkas nustebęs žvilgtelėjo į jį.
• Turbūt neišplauksite trečiadienį,jeigu mįslė nebus įminta?
Čanas palingavo galvą su įprastu užsispyrimu.
• Širdyje esu pažadėjęs mažajam Bariui Čanui. Dabar įvelku tai į
žodžių rūbą. Rytoj atvažiuoja Evos Durand sutuoktinis. Negalėčiau net
svajoti apie geresnį liudytoją. Pasitvirtins, kad liftininkė - jo žmona arba
nepasitvirtins. Jeigu taip, tuo byla ir gali būti baigta. Jeigu ne, • Čanas
gūžtelėjo pečiais, • reikš, kad padariau viską, ką galėjau. Tegu toliau
kapitonas Flaneris brenda, pats.
•Na, negaudykime žuvų prieš nerštą. Dar daug kas ąali atsitikti iki
trečiadienio. O! Ketinaujus nuvesti į “Kosmopolitano” klubą. Gal neat-
sisakytumėt šiandien ten nueiti papietauti?
Čano veidas nušvito.
- Seniai svajojau apžiūrėti tą garsiąją vietą. IŠtiesų esate nepapras­
tai malonus.
- Tad sutarta, - atsakė Kirkas. - Dar turiu šį bei tą sutvarkyti biure.
Ateikite į apačią, tarkim, dvyliktą trisdešimt. Okai grįš Paradisas, malo­
nėkitejam pasakyti, kad pavalgysime mieste.
Pasiėmė skrybėlę, apsiaustą ir nulipo žemyn. Čanas tingiužingsniu
priėjo prie lango ir sustojo, žvelgdamas į saulėje žėrintį miestą. Jo akys
nukrypo į Matsono dokus, paskui į prieplauką ir dar toliau • į rūkstantį
pažįstamo laivo kaminą, laivo, kuris poryt išplauks į Honolulu. Ar užkops
ant jo denio? Prisiekė, kad taip, o vis dėlto... Giliai atsiduso. Tą akimir­
ką suskambo durų varpelis. Čanas atidarė duris ir išvydo Bilą Rankiną.
• Laba diena, • tarė reporteris. - Džiaugiuosi, kadjus užtikau. Visą
vakarą praleidau viešojoje bibliotekoje ir galiu prisiekti, kad sukėliau
joje didesnių dulkių tumulus negu Ben-Huras laidotuvių karieta.
_____________________________________________________________ 127
- Ir kokie rezultatai? • paklausė Čanas.
- Neblogi. Pagaliau aptikau tos istorijos pėdsakus senuose “Niu-
jorkl San” periodiniuose leidinių komplektuose. Anais laikais tai buvo
pirmarūšis laikraštis. Bet nepradėsiu kalbėti apie profesinius dalykus.
Radautik trumpą žinutę, perduotą iš Peševaro. Nurašiau pažodžiui. Štai
)>•
Čanas paėmė lapelį ir perskaitė trumpą telegramos stiliaus žinutę,
kurioje nebuvo nieko, ko nebūtų žinojęs:
“Eva Durand, kažkokio Eriko Durando jauna sutuoktinė, prieš dvi
dienas paslaptingomis aplinkybėmis dingo per pikniką, kuris buvo su­
rengtas Paševaro kalvose. Valdžia šiuo įvykiu labai susirūpinusi, ir Bri­
tų karinės dalys naršo laukines apylinkes”.
- Žinutė paskelbta gegužės penktąją dieną, - pabrėžė Čanas, - vadi­
nasi, Eva Durand dingo tūkstantis devini šimtai tryliktųjų metų gegužės
trečiosios vakarą. Be šito nieko daugiau neradote?
- Apie tai nebuvo daugiau jokios informacijos, - atsakė Rankinas, -
ir, nepaisant jūsų vilčių, jokios žinutės apie pulkininką Bethamą. Pra­
šom pasakyti, ką bendro, po galais, su tuo galėjo turėti pulkininkas?
- Nieko, - greitai atsakė Čanas. - Tai paprasčiausiai viena iŠ mano
klaidų. Net didis detektyvas gali retkarčiais suklupti. O man kartais net
kojas skauda nuo dažnų klūpčiojimų.
- Kas iŠ tiesų darosi? - klausinėjo Rankinas. • Bėgiojau paskui Fla-
nerį, bandžiau iškamantinėti panelę Morou, bet visiškai nieko nesužino­
jau. Mano darbdavys jau ima kalbėti sarkastišku tonu. Ar negalėtumėte
šnipštelėti kelių žodelyčių, kad išbrisčiau iš tokios padėties?
Čanas papurtė galvą.
• Jeigu ką nors pasakyčiau apie bylą, pasielgčiau labai neetiškai.
Esu čia neoficialiai, o kapitonas Flaneris taip akylai mane stebi, lyg bū­
čiau kišenvagis iš Los Andželo. Beje, tiesą sakant, faktiškai neturiu ką
pasakoti. Ligi šiol neišaiškinome nieko tokio, kas galėtų pranašauti greitą
ir sėkmingą bylos baigtį.
- Labai gaila, - tarė Rankinas.
- Tačiau neabejoju, kad situacija pasikeis, - patikino Čanas. - Net­
rukus sužibs šviesa. Nors ligi šiol plaukiojome, remdamiesi viena koja į
dugną, tačiau ateis laikas, kai nersime į patį upės vidurį. Jeigu tuo metu,
kai horizonte sudūluos sėkmė, būsiu scenoje, džiaugsiuosi, galėdamas
konfidencialiai pranešti jums keletą vertingų faktų.
- Jeigu būsite scenoje? Nesuprantu, apie ką kalbate.
1 2 8 ____________________________________________________________
- Asmeniniai reikalai garsiai, lyg per megafoną kviečia namo. Ne­
paisant to, ar mįslė bus įspėta, ar ne, trečiadienį grįžtu į Honolulu.
• Na taip!.. Lygiai kaip ir praeitą trečiadienį, - nusijuokė Rankinas.
- Manęs neapgausite. Kantrus rytų žmogus nepraras kantrybės nedera­
mu laiku. Na, turiu skubėti. Prašom nepamiršti žadėtosios informacijos!
• Mano atmintis labai gera, - atsakė Čanas. - Juk esu jums skolin­
gas. I1d pasimatymo!
Išėjus reporteriui, Čanas valandėlę stovėjo, žiūrėdamas į žurnalis­
to perrašytą telegrafo žinutę. ‘Tūkstantis devyni šimtai tryliktųjų metų
gegužės trečioji”, • garsiai tarė. Spėriu žingsniu priėjo prie stalo ir pakė­
lė pulkininko Bethamo knygą “Mano gyvenimas”. Greitosiomis skleidė
lapus, kol rado tai, ko ieškojo. Paskui ilgai sėdėjo ties atversta knyga ir
susimąstęs žvelgė priešais save.
Tiksliai dvyliktą trisdešimt Čanas įėjo į Kirko kabinetą. Jaunuolis
atsistojo, paėmė iŠ sekretorės kažkokius popierius ir įdėjo į aplanką.
- Po pietų turiu eiti pas teisės patarėją, • paaiškino jis. - Tai nelabai
įdomus teisininkas. Vyriškis!
Patraukė į “Kosmopolitano” klubą.
Rūbinėje atidavė skrybėlę bei apsiaustą ir vėl grįžo į holą. Čanas
su dideliu susidomėjimu žvalgėsi po imponuojantį restoraną. Garsus klu­
bas - artistų, finansininkų ir žurnalistų susitikimo vieta. Sprendžiant iŠ
daugelio sveikinimo šūksnių, Kirkas čia buvo labai populiarus. Jis pris­
tatė Čaną keliems savo bičiuliams, ir detektyvas po va! mdėlės tapo links­
mo būrelio centru. Pagaliau su vargujam pavyko išsivaduoti ir rasti laisvą
staliuką viename didžiulės salės kampe.
Pietūs jau artėjo prie pabaigos, kai Čanas, pakėlęs nuo lėkštės akis,
pamatė, kad prie jų artėja žmogus, šią akimirką jį labiausiai dominantis.
Ryškioje dienos šviesoje vėjo nugairintas ir saulėje įdegęs pulkininko
Bethamo veidas buvo dar niūresnis nei paprastai. Pulkininkas stabtelėjo
prie jų staliuko.
- Laba diena, - pasisveikino. - O! Poqas Čanas! Jei leistumėte, va­
landėlei prisėsiu?
- Labai prašom, - svetingai pakvietė Kirkas. - Jaupavalgėte? O gal
galiu ko nors užsakyti?
• Labai dėkui, bet ką tik papietavau, - atsakė Bethamas.
- Gal papirosą? - pasiūlė Kirkas, ištiesdamas portsigarą.
- Su malonumu. - Pulkininkas paėmė papirosą ir užsirūkė. - Nesi­
matėme nuo tų lemtingųjų pietų. O, labai atsiprašau, bet turbūt nesupra­
_____________________________________________________________129
tote manęs klaidingai... Koks siaubingas įvykis! Seras Friderikas, toks
puikus žmogus... Tarp kitko, ar policija jau žino, kas jį nužudė?
Kitkas trūktelėjo pečiais.
- Jeigu net ir žino, man apie tai nieko nepasakoja.
• Gal ponas seržantas Čanas užsiima šia byla? - paklausė Bethamas.
Čanas primerkė akis.
• Tai vietinės policijos reikalas, - atsakė jis. - Aš esu pašalinis, pa­
našiai kaip ir jūs.
- Ak, taip, žinoma, - atsakė Bethamas. - Paprasčiausiai prisiminiau,
kad tuomet dalyvavote pravažiuodamas, o matydamas, kad pasitikote,
maniau...
- Jeigu nuo manęs priklausys, netrukus išplauksiu, - atsakė Čanas.
- Šią valandėlę jis karštligiškai mąstė. Toks žmogus kaip pulkininkas
Bethamas be priežasties neturėtų domėtis kažkokio detektyvo atvykimu
arba išvykimu.
- Kaip naujoji ekspedicija? • paklausė Kirkas.
- Reikalai juda sunkiai, labai sunkiai, - suraukė antakius Bethamas.
• Jeigu jau prakalbome apie tai, norėčiau su jumis pasidalyti mintimis.
Jūsų senelė pasiūlė man finansinę pagalbą. Tačiau aš dvejoju, nes kalba­
ma apie gana stambią sumą... <.
- Būtent?
• Dalį pinigų jau turiu. Reikia dar maždaug penkiasdešimties tūks­
tančių dolerių.
Kirkas kilstelėjo antakius.
- Hm... iŠtikrųjų nemažai. Betjeigu mano senelė to pageidauja, ką
gi • čiajos reikalas irjos pinigai.
• Labai džiaugiuosi, kad taip manote, • tarė Bethamas. - Nuogąsta­
vau, kad ponios Kirk šeima gali pagalvoti, jog daraujai spaudimą. Pati­
kėkite, čia jos sumanymas.
- Neabejoju, - atkirto Kirkas, - ir esu tikras, kad tai jai suteiks di­
džiulį malonumą.
- Moksliniu požiūriu ekspedicija gali duoti labai svarių rezultatų, -
toliau tęsė Bethamas. • Jūsų senelės pavardė bus apgaubta didele šlove.
Pasirūpinsiu, kad jos nuopelnai būtų tinkamai įvertinti.
- Kokia tai ekspedicija? - pasidomėjo Kirkas.
Primerktos pulkininko akys pirmą sykį sužibo.
- Kai paskutinį kartą keliavau per Gobio dykumą, mane ištiko ne­
paprasta laimė. Aptikau griuvėsius miesto, kuris tikriausiai klestėjo dar
1 3 0 -------------------------------------------------------------------------------------------
pirmojo šimtmečio pradžioje. Turėjau nedaug laiko, todėl apžiūrėjau tik
probrėkšmais. Pavyko atkasti monetų, ant kurių iškalta data: septyni me­
tai po Kristaus gimimo. Radau vienus iŠ seniausių ligi šiol žinomus do­
kumentus su vaikiškų keverzonių pėdsakais: aritmetika - septynikart sep­
tyni irpanašiai. Neįkainojamus praeities liudytojus: laiškus, rašytus mies­
to karinio komendanto, senų rūbų skiautes, brangenybes. Tiesiog degu
noru grįžti ir viską kmopščiai ištirti. Be abejo, dabartiniai bruzdėjimai
Kinijoje trukdys, bet juk Kinijoje nuolat neramu. Ir taip jau labai ilgai
laukiau. Kaip nors susidorosiu, visada vienaip ar kitaip susidorodavau.
- Na, ką gi... nepavydžiu jums, • šyptelėjo Kitkas. -Visados ma­
niau, kad jeigu jau pažinai vieną dykumą, vadinasi, pažinai visas. Ne­
paisant to, linkiu sėkmės.
• Dėkoju. B tikrųjų esate nepaprastai malonus. - Bethamas atsistojo.
• Turiu viltį artimiausiomis dienomis viską sutvarkyti. Taip pat tikiuosi,
kad prieš man išvykstant bus išaiškinta sero Frideriko nužudymo byla.
Seras Friderikas pasirodė man kaip garbingas ir šaunus žmogus.
Čanas greitai žvilgtelėjo į pulkininką.
• Nepaprastai domėjosi jumis, pulkininke, - pasakė detektyvas.
• Domėjosi? Seras Friderikas? Ar gi?.. - Pulkiniko balsas skambėjo
šaltai ir ramiai.
• Be abejo. Tarp jo daiktų radome daug jūsų knygų.
Bethamas užgesino papirosą.
- Man labai malonu, - tarė jis. - Jeigu dalyvaujate jo žudiko paieš­
kose, pone seržante, linkiu jums sėkmės.
Pulkininkas nuėjo, o Čanas susimąstęs palydėjojį žvilgsniu.
• Primena Tibeto sniegynus, • tarė Kitkas. • Tiek pat savyje turi
šilumos ir žmogiškųjausmų. Išskyrus atvejį, kai pasakojo apie tą išmi­
rusį miestą. Atrodo, vien tik taijį jaudina. Šaltas kaip žuvis, ar ne, Čarli?
- Arktikos vandenyno žuvis, • sutiko Čanas. - Kaip tik galvoju...
• Apie ką?
• Pulkininkas apgailestauja dėl sero Frideriko mirties. Bet kas ži­
no, ar liūdna išraiška neslepia pasitenkinimo šypsnio?
Rūbinėje jie pasiėmė skrybėles, apsiaustus bei Kitko aplanką.
Einant gatve, Kirkas žvilgtelėjo į Čaną.
- Prisiminiau “Kosmopolitano” klubo metraštį, - tarė jis. - Ar jūsų
vaizduotėje ši knygutė su kuo nors siejasi?
Čanas truktelėjo pečiais.
- Kontinento klimatas palankus vaizduotės vešėjimui, - atsakė jis.
------------------------------------------------------------------------------------------- 131
Kitkas pasuko pas savo advokatą. Tuo taip Čarlis grįžo namo, laukti
daugiau Žadančios rytdienos.
Antradienį pirmasis žmogus, pasirodęs Kitko namuose, buvo panelė
Morou. Atėjo apie trečią trisdešimt. Diena buvo apsiniaukusi ir vėjuota.
Kartkartėmis kildavo vėjas su lietumi, bet merginos veidas spinduliavo.
Kūkas padėjo jai nusivilkti neperšlampamą apsiaustą.
- Esate kupina užsidegimo ir energijos, - pastebėjojaunuolis.
- Atėjau pėsčia, - atsakė. - Perdaug buvau susijaudinusi, kad galėčiau
išsėdėti taksi. Tik pagalvokite... Jau po valandėlės būsime majoro Eriko
Durando irjo, prieš tiek metų dingusios žmonos, susitikimo liudininkais.
- Ar majoras jau atvažiavo? - paklausė čanas.
- Taip. Mąjoras ir inspektorius Dufas atvyko prieš pusvalandį. Trau­
kinys truputį vėlavo. Kapitonas Flaneris nuvažiavo jų į stotį. Skambino
man, kad greitai bus čia. Atrodo, majoras, kaip dera tikram anglui, pas­
kelbė, kad su niekuo nesikalbėsiąs, kol neįsikursiąs viešbutyje ir neišsi-
maudysiąs.
• Nesistebiu: po tokios ilgos kelionės iŠ Čikagos, - pasakė Kūkas. •
Rodos, mūsų Džeinė DŽerom • MarijaLantelm šiandien aptarnauja liftą?
• Taip, - atsakė panelė Morou, • mečiau ją, eidama šičia, {domu, ar
tai iŠ tikrųjų Eva Durand. Jeigu pasirodys, kad taip, bus negirdėta sensa­
cija!
• Turėtų būti Eva Durand. Čarlio uoslė patikima.
• Prašom negarantuoti, • ėmė protestuoti Čanas. • Ne kartą yra tekę
būti šuns, bėgančio klaidingais pėdsakais, vietoje.
Kūkas pakurstė židinyje ugnį ir pastūmė panelei Morou fotelį.
• Prašom sėstis. Truputį jums per didelis, bet gal dar paaugsite.
Arbatą paduosiu kiek vėliau. Tie anglai tikriausiai nedarys nieko, kol
negaus savo mėgiamos arbatos.
Mergina atsisėdo, Kūkas taip pat atsilošė giliame fotelyje Šalia jos
ir pradėjo lengvą pokalbį apie viską ir apie nieką. Jautė, kaip už nugaros
nervingai po kambarį žingsniuoja Čanas.
• Verčiau taip pat sėskitės, • pagaliau pasakė jaunuolis. Elgiatės
visiškai taip, lyg būtumėt dantisto laukiamajame.
- Nes panašiai jaučiuosi, - atsakė Čanas. - Ant kortos pastatyta la­
bai daug. Jeigu pasukau ne ta kryptimi, tapsiu kapitono Flancrio pajuo­
kos objektu!
Buvo ketvirta valanda, lengvos sutemos jau tirštėjo už langų, kai
suskambo varpelis. Kirkas pats nuėjo prie durų. Pamatė kapitoną Flane-
1 3 2 -------------------------------------------------------------------------------------------
rj ir kresną anglą. Tik du • Kirkas nežymiai žvilgtelėjo i laiptus, bet
trečiojo svečio nebuvo.
- Sveiki! - Šūktelėjo įeidamas Flaneris. - Majoras Durandas dar ne­
atėjo?
• Kol kas dar ne, - atsakė Kitkas. • Turbūt nepametėte jo pakeliui?
- Visai ne, • atsakė Flaneris. - Tuojau viską paaiškinsiu. Panele
Morou, leiskitejums pristatyti inspektorių Dufą iŠSkotlend Jardo.
Jaunoji dama atsistojo ir šypsodamasi priėjo prie jų.
• Labai džiaugiuosi, - tarė ji.
• Esu sužavėtas, - pasakė Dufas skambiu balsu, sukeliančiu mintis
apie rostbifą ir veikiau panaSus į fermerį nei į policininką. Ir iŠ tiesų,
dirbti Londono policijoje atvyko tiesiai iŠ fermos nuo Jorkširo. - Ins­
pektorius ir aš nuvažiavome iŠ stoties tiesiai į mano biurą, • aiškino Fla­
neris. • Norėjau iŠ kaito jį supažindinti su byla. Majoras tuo tarpu apsi-
sotojo viešbutyje, kad atsigautų po kelionės. Tuoj, tuoj turėtų čia būti.
O, atsiprašau! Ponas Kitkas - inspektorius Dufas. O čia, inspektoriau,
ponas Čarlis Čanas, Honolulu policijos seržantas.
Čanas žemai nusilenkė.
- Ši akimirka niekados neišblės man iŠatminties, • tarėjis.
- O... hm.. iŠ tikrųjų? - atsakė Dufas. - Kapitonas pasakojo man
apie jus, seržante. Dirbote toje pačioje sferoje tik keleto mylių atstumu
vienas nuo kito.
- Daugelio, daugelio mylių atstumu, - rimtai pripažino Čanas.
- Ak! • pasakė Flaneris, - man atrodo, jog būtų geriau, kad majoras
nesusitiktų su liftinike, kol visko, kas priklauso, neparuoširae. Kas nors
privalo nulipti žemyn ir nukreipti jį į kitą liftą.
Jausčiausi laimingas, jeigu man tektų šis vaidmuo, - pasiaukojo
Čanas.
• Ne, veikiau aš, pažįstu jį iŠ matymo, - atsakė Flaneris. - Be to,
noriu persimesti keliais žodžiais su savo žmonėmis, kurie ją seka. Ma­
čiau vieną prie pastato. Palieku kol kas, inspektoriau, jus vieną, bet ge­
roje globoje, - pasakė kapitonas ir išėjo.
Kirkas pastūmė anglui fotelį.
- Paduosiu arbatą, kai ateis majoras, - pasakė jaunuolis.
• Labai dėkoju. Esate nepaprastai malonus, - atsakė Dufas.
• Kapitonas Flaneris supažindino jus su byla? - paklausė panelė
Morou.
•Taip, iš pat kaito, - atsakė Dufas. •Tai siaubinga istorija, siaubinga.
--------------------------------------------------------------------------------------------133
Seras Friderika* buvo labai gerbiamas, net pasakysiu - visų mylimas.
Žuvo poste, nors buvo pasitraukęs iŠ tikrosios tarnybos ir oficialiai ne­
beužsiėmė kriminalinėmis bylomis. Galiu prisiekti, kad Skotlend Jardas
nelengvai nusiramina, žuvus jo darbuotojui. Nenurimsime tol, kol nera­
sime žudiko, ir, ieškodami jo, seržante, džiaugiamės bet kokia pagalba.
Čanas nusilenkė.
- Mano galimybės yra labai kuklios, bet noriai jums tarnausiu, -
tarė jis.
• Turėjau vilties, - pasakė panelė Morou, - kad ponas inspektorius
galės šiek tiek nušviesti šią bylą.
• Labai gaila, • paplutė galvą Dufas. • Mūsų gretose yra daug vy­
resnių kolegų, galinčių suteikti žymiai didesnių paslaugų. Deja, taip su­
siklostė, kad esu vienintelis Skotlend Jardo atstovas, dabar esantis Vals­
tijose. Juk esu ganėtinai jaunas.*
- Pastebėjau, • šyptelėjo mergina.
• Visi įvykiai, kurie gali būti susiję su sero Frideriko nužudymu,
vyko dar man nepradėjus tarnybos. Žinoma, padarysiu viską, kas mano
galioje, bet..
- Gal papirosą? - pasiūlė Kūkas.
- Ne, labai ačiū. Jeigu leistumėte, aš veikiau pypkę...
- Labai prašom, - pasakė panelė Morou. - Visiškai kaip Šeriokas
Holmsas.
• Nuogąstauju, kad tai vienintelis panašumas, - nusišypsojo Dufas.
- Kaip sakiau, palyginus trumpai tarnauju sostinės policijoje - vos sep­
tyneri metai. Aišku, girdėjau apie Hilario Galto nužudymą, nors tai atsi­
tiko prieš daugelį metų. Prisimenu, kad būdamas jaunas policininkas,
apžiūrėjau “Juodojo muziejaus” garsiąsias aksomines kurpaites, kurias
Galtas buvo apsiavęs tą lemtingą naktį. Lygiai taip pat paviršutiniškai
žinau ir Evos Durand dingimo istoriją. Nors, kalbant tiksliau, sykį esu
susidūręs su šia byla. Prieš penkis metus pasklido gandas, kad ji buvo
matyta Paryžiuje, ir seras Frideriįuis pasiuntė mane ten, kad patikrinčiau
šį gandą. Bet tai buvo, deja, melagingas aliarmas, tačiau tuo metu atsi­
tiktinai sutikau majorą Durandą, kuris taip pat buvo atvažiavęs į Pary­
žių. Vargšelis po daugelio nesėkmių vėl buvo apviltas. Nenorėčiau, kad
jam šiandien taip pat tektų nusivilti.
- Kaip atsitiko, kad majoras šiuo metu irgi atsidūrė Amerikoje? -
paklausė panelė Morou.
- Atvažiavo, telegrafu pakviestas sero Frideriko, - paaiškino Du-
1 3 4 -------------------------------------------------------------------------------------------
fas. - Sens Friderika* praėjo pagalbos, tad majoras skubėjo atvykti ir
pasirodė Niujorke prieš savaitę. Kai Čikagoje iilipau ii tmukinio “Dvi*
dešimtas amžius”, paaiškėjo, kad majoras taip pat juo atvažiavo. Tada
kartu atvykome j San Franciską.
• Na, bentjau majoras tikrai gali mums paderi, • tarė panele Morou.
- Manau, kad taip. Kartoju: kruopščiai išanalizavau bylos medžia­
gą, bet taip ligi Šiol ir nepadariaujokių išvadų. Tik vienas dalykas mane
nepaprastai stebina • tos aksomines kurpaitė*. Kodėl jos paimtos? Rei­
kia pripažinti, kadjos vėl tapo pagrindiniu įkalčiu. Ką, seržante, apie tai
manote?
Čanas trūktelėjo pečiais.
- Kurpaites buvo taip pat pagrindiniu įkalčiu ankstesnėje byloje, -
pašakė jis. • Bet tai nepadėjo padaryti kokių nors konkrečių išvadų.
• Žinau, • šyptelėjo Dufa*. - Tačiau nesu prietaringas. Eisiu jų pėd­
sakais ir šį kartą. Ta pačia proga galiu pasidžiaugti, kad galiu suteikti
šiek tiek informacijos. • Staiga jis kraipėsi į Kitką. • Pas jus tarnauja
kamerdineris Paradisas?
Kiricas pąjuto, kad širdis ima apmirti.
• Taip. Be to, tai aukščiausios rūšies kamerdineris, • atsake.
• Domėjausi juo, • tarė Dufas, • O Paradisas, kaip girdėjau, domė­
josi sero Frideriko paštu. Kur jis dabar?
• Virtuvėje arba savo kambaryje, • atsake Kirkas. • Norėtumėte pa­
matyti?
• Taip, kol dar esu čia, - atsake Dufas.
IŠ holo įėjo Flaneris, o jam iŠ paskos žengė aukštas blondinas su
varvančiu nuo lietaus neperšlampamu apsiaustu. Erikas Durandas, de­
mobilizuotas majoras, atrodė kaip tipiškas anglų arklių mėgėjas. Įdegu­
siais skruostais, lyg visą kelią būtų jojęs raitas, žydros akys žvelgė bud­
riai. O po stogu geriausiai buvo galimąjį įsivaizduoti klube prie stikliu­
ko viskio su soda ir leidiniu “Fild" rankoje.
• Prašom, pone majore, • tart Flaneris ir pristatė anglą visai draugi­
jai. Kirkas suskubo paimti iŠ svečio rankų apsiaustą, įsivyravo valandė­
lė nejaukios tylos.
• Pone majore, • pradėjo Flaneris, - dar nepasakėme jums, kodėl
pakvietėme. Jūs atvažiavote į San Franciską pagal sero Frideriko tele­
gramą?
• Taip, - ramiai atsake Durandas.
• Ar seras Friderikas paaiškino jums, del ko kviečia?
- Užsiminė, kad susekė pėdsakus... mano žmonos...
--------------------------------------------------------------------------------------------135
- Suprantu. Jūsų žmona prieš penkiolika metų digno Indijoje neįp­
rastomis aplinkybėmis? Ar ne?
- Taip.
- Ar nuo to laiko turėjote kokių nors žinių?
- Ne. Žinoma, buvo daug klaidingų pranešimų. Patikrinome visus,
bet galų gale nė vienas nedavė teigiamų rezultatų.
• Ar tie pranešimai siejasi su Niujorku bei Nica?
• Ne. Atrodo, tos vietovės nebuvo minimos. Esu tikras.
- Ar pažintumėte ją, jeigu pamatytumėte?
Durando akys pagyvėjo.
• Manau, kad taip. Buvo tik aštuoniolikos metų, kai... kai dingo. •
Panelę Morou staiga užplūdo užuojautos banga šiam žmogui. - Bet tai
nepamirštama.
• Pone majore, • iŠ lėto tarė Flaneris, • turime pagrindo manyti, kad
jūsų žmona šiuo metu yra šiame pastate.
Durandas iŠ netikėtumo atšlijo. Paskui liūdnai papurtė galvą.
• Norėčiau, kad tai būtų tiesa, • tepasakė. - Jūs neturite supratimo...
penkiolika metų nerimo, nevilties... Tai žmogų gali išsekinti... Po kurio
laiko jau nustojama tikėti. O taip, norėčiau kad būtų tiesa... tačiau tiek
jau kartų esu nusivylęs... Nebedrįstu turėti vilties.
• Prašom valandėlę palaukti, - tarė pakildamas Flaneris.
Jam išėjus, vėl stojo tyla, pilna įtampos. Tylus laikrodžio, stovin­
čio kambario kampe, tiksėjimas, pavirto į kūjo smūgius. Durandas ner­
vingai vaikščiojo po kambarį.
• Tai neįmanoma! • netrukus kreipėsi į Dufą. - Ne, tai negali būti
Eva! Po dek metų.. San Franciske... ne, ne... Negaliu patikėti!
- Po valandėlės įsitikinsime, • švelniai tarė Dūlas.
Laikas kankinamai prailgo. Čanas ėmė svarstyti, ar neatsitiko ko
nors blogo. Durandas tyliai vaikščiojo kilimu pirmyn ir atgal, pirmyn ir
atgal.
Laikrodžio tiksėjimas darėsi vis garsesnis. Penkios minutės... de­
šimt...
Staiga durys atsivėrė, ir kaip bomba į kambarį įpuolė Flaneris. Jo
veidas buvo purpurinis, žili plaukai styrojo į visas puses.
• Pabėgo! - sušuko. - Vienas liftas stovi septintame aukšte, o jo
durys praviros. Pabėgo! Ir niekas nematė, kaip.
Durandas negarsiai šūktelėjo, krisdamas į fotelį ir užsidengdamas
veidą rankomis.
 xm
SENI BIČIULIAI VĖL SUSITINKA
Majoras Durandas buvo ne vienintelis kambaryje žmogus, sukrės­
tas kapitono Flanerio atneštos žinios. Likusių keturių asmenų veiduose
taip pat išryškėjo siaubas.
- Pabėgo, ir niekas nematė, kaip išėjo, - mechaniškai pakartojo Ča-
nas. Priekaištingai pažvelgė j kapitoną ir pridūrė: - Ojuk buvo saugoma
nenuilstančios kontinento policijos.
- Taip, tačiau esame tik žmonės! - suriaumojo Flaneris. - Ši moteris
slidi kaip ungurys. Du mano žmonės turėjo ją saugoti, abu pirmarūšiai
vaikinai... Bet neverta raudoti dėl pralieto pieno. Suras! Negali juk...
Durys atsidarė ir įėjo civiliškai apsirengęs policininkas, kartu su
smulkia senyva valytoja, susitaršiusiais žilais plaukais.
• Kas nutiko, Petersonai? - paklausė Flaneris.
- Prašom, šefe, išklausyti. Ši moteris dirbo septintame aukšte vie­
name biure... - Policininkas kreipėsi į moterį. • Prašompapasakoti kapi­
tonui, ką man sakėte.
Moteriškė pirštais nervingai glamžė prijuostės kraštą.
- Dirbau septyni šimtai devintame kambaryje. IŠ ten visi anksčiau
išeina, tad buvau viena. Staiga atsidaro durys ir įpuola ta rudoji mergi­
na, liftininkė. Apsirengusi neperšlampamu apsiaustu, su skrybėle. - “Kas
čia darosi?” • paklausiau, • bet ji neatsako nė žodžio, tik skuba tiesiai į
galinį kambarį. Nustebau. Einu paskui ją ir pamatau, kadji lipa pro lan­
gą ant priešgaisrinių kopėčių. Netarusi nė žodžio, paprasčiausiai dingo
tamsoje.
- Priešgaisrinės kopėčios,m • pakartojo Flaneris. - Taip ir maniau.
Ar apžiūrėjai kopėčias, Petersonai?
- Taip, šefe, Tai tokios kopėčios, kurių paskutinioji pakopa nusilei­
džia žemėn. Labai lengva jomis nulipti.
• Gerai, - pasakė Flaneris. - Kažkas turėjo ją matyti, einančią iŠ už
kampo. Eime į apačią pasižvalgyti. Kol kas viskas. Galite, ponia, eiti, -
pridūrė, kreipdamasis į valytoją.
Moteris, išeidama prasilenkė su civiliškai apsirengusiu policinin­
ku, kuris greitai įėjo į saloną.
--------------------------------------------------------------------------------------------137
- Užtikau pėdsaką, pone kapitone, - tarė. - Berniukas iŠkampinės
tabako krautuvėlės sakė, kad kažkokia mergina su neperšlampamu ap­
siaustuant Kilkų pastato darbuotojųuniformos prieš keletąminučių įpuo­
lė į krautuvėlę ir skambino telefonu.
- Ar girdėjo su kuo kalbėjosi?
-Ne, pone kapitone. Telefonas yra kabinoje. Joje išbuvo labai trum­
pai ir išbėgo.
- Tai jau šis tas, - tarė Flaneris. • Palaukite manęs, vaikinai, aš va­
žiuotas. Prieš tai visus, ką reikia, perspėsiu. Išsiuntinėsiu žmones į visas
geležinkelio stotis, į prieplauką. Su uniformaji visur kris į akis. Dar iki
vidurnakčio areštuosime.
- Kokiu pagrindu? - švelniai sušnibždėjo panelė Morou.
• Na... na., kaip liudytoją. Sulaikysimeją kaip liudytoją. Žinia, be
abejo, pasklistų, o šiuo metu nenoriujokio viešumo. O štai! Sulaikysiu
ją, apkaltinęs vagyste. Uniforma yra jūsų nuosavybė, ar ne, pone Kir­
kai?
- Taip, bet šis būdas nelabai man patinka, - ėmė protestuoti Kirkas.
- Tačiau tai tik pretekstas. Jos nekaltinsime. Juk kalbama tik apie
sulaikymą. O dabar, jeigu leisite pasinaudosiujūsų telefonu...
Flaneris paskambino į komisariatą, pasakė keletą dalykiškų frazių,
ir nepagaunamosios moters gaudynės vėl prasidėjo. Kapitonas pasitrau­
kė nuo telefono kupinas energijos.
- Pagausiują, - garantavojis. • Tai nemaloni gaišatis mūsų planuo­
se, bet ji neilgai truks. Ši moteris nuo manęs nepabėgs.
- Tai būtybė, kuri sėkmingai yra pabėgusi kelis kartus, - priminė
Čanas.
- Taip, bet šį kartą jai nepasiseks. - Atkirto kapitonas. - Lig šiol
niekuomet nebuvo susidūrusi su manimi!
Flaneris energingai išėjo, opaskui jį ir abu pavaldiniai.
Majoras Durandas sėdėjo fotelyje. Jo poza rodė neviltį. Inspekto­
rius Dufas ramiai papsėjo pypkę.
-Tai tikra nesėkmė, - pabrėžė jis. - Bet kantrybės. Mūsųprofesijoje
tai svarbiausia, tiesa, seržante Čanai?
Čarlis nušvito.
• Pagaliau sutinku kolegą detektyvą, su kuriuo randubendrą kalbą.
Baris Kirkas atsistojo ir paspaudė skambutį.
- Ką pasakytumėte apie arbatos stiklinaitę? - paklausė. Priėjo prie
lango ir pažvelgė pro jį. Žemai šviesos ruožai ūkanose ženklino gatves.
138-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Viesulas kauki, lietus barbeno i langus, apačioje miestas stūksojo liūd­
nas ir apleistas.
• Tokį vakarą reikėtų kuo nors pasišildyti,-pradėjo ir nutilo. -Koks
vakaras, • baigi po valandėlės. - Kaip pagal kieno nors, trokštančio dingti
ir niekada nebepasirodyti užsakymą.
Bdidžiai įėjo Paradisas ir ramiai sustojo viduryje rySkiai apšviesto
kambario. Sniego baltumo plaukai teikėjam rūsčią ir garbingą išvaizdą.
• Ponas kvietėte? • paklausė.
• Taip, • atšaki Kitkas..- Prašom atnešti 'arbatos, Paradisai. Esame
penkiese. - Vii nutilo. Kamerdineris pažvelgi į inspektorių Dufą, ir jo
veidas akimirksniu tapo toks pat baįįąs kaip plaukai.
- Kaip laikaisi, Paradisii, • ramiai prabilo Dufas.
Kamerdineris kažką burbtelėjo panosėje ir pasisuko lyg norėda­
mas išeiti.
• Minutėlę! • Inspektoriaus balsas buvo Saitas kaip plienas. • Tai
tikra staigmena, mano brangusis žmogau. Ko gero, staigmena mums
abiems. Kai jus mačiau paskutinį kartą, stovėjote O1d Gveilyje priešais
tribunolą.
Paradisas nulenkė galvą.
• Galbūt nebūčiau išdavęsjūsų paslapties, Paradisai, jeigu būtumė­
te elgęsis be priekaištų, - toliui tęsė inspektorius. - Atplėšinėjote vokus,
tiesa? Nuslėpėte laišką, adresuotą Friderikui Briusui?
- Taip, pone, - labai tyliai atsakė tarnas.
• Na, tai mat, - kalbėjo Dufas ir kreipėsi į Kirką. - Man labai nema­
lonu, pone. Paradisas, regis, geras tarnas?
- Geriausias, kokį ligi šiol turėjau, • atsakė Kirkas.
- Visada buvo puikus tarnas, • toliau tęsė Dufas. - Kiek prisimenu,
ši aplinkybė buvo pabrėžta ir teismo proceso metu. Kompetentingas,
įgudęs, ištikimas - tam patvirtinti turėjo daugelį liudijimų. Deja, Angli­
joje prieš kelerius metus buvo įtartas, kad vienai damai įbėrė į arbatą
žiupsnelį cianido...
• Kokia netinkama vieta kalio cianidui, • tarė Kirkas. • Aš, žinoma,
nepažįstu tos damos? f
• Toji dama buvo jo žmona, • paaiškino Dufas. - Kai kas iŠ mūsų
buvo tos nuomonės, kad šiek tiek viršytos sutuoktinio teisės. Todėl bu­
vo teisiamas...
Paradisas pakėlė galvą.
- Nebuvo įrodyta, - tvirtai tarė, buvau išteisintas.
--------------------------------------------------------------------------------------------139
- Taip, kaltinimas nepasiteisino, - prisipažino inspektorius Dufas. -
Tokie dalykai nedažnai atsitinka, bet Šiuo atveju taip buvo. Formaliai
Paradiso nebuvo galima laikyti kaltu. Žinoma, teisiniu požiūriu. Galbūt
dėl tos priežasties būčiau aną istoriją nutylėjęs, jeigu nebūčiau sužino*
jęs apie keistą elgesį su laiškais. Pasakykite, Paradisai, ar ką nors žinote
apie Evą Durand?
- Niekada nesu girdėjęs šios pavardės, pone inspektoriau.
• O ar turite kokių nors žinių apie Hilario Galto nužudymą Ė1o
aikštėje prieš daugelį metų?
• Absoliučiai jokių, pone.
- Tačiau atplėšėte voką, adresuotą serui Friderikui Briusui, pakeis­
damas laišką tuščiu popieriaus lapeliu? Manau, kad turėtumėte tai pa­
aiškinti.
- Taip, pone. Tuojau viską paaiškinsiu. - Tarnas kreipėsi į Kirką. -
Man labai nemalonu, pone Kirkai. Per dvejus metus nepadariau nieko
netinkamo be... be šio fakto, apie kurį kalbama. Ponas inspektorius sa­
ko, kad nunuodijau žmoną. Turiu pabrėžti, kad jis šioje bylojenėra šim­
tu procentų bešališkas, nes būtent jis vedė tyrimą ir buvo labai apviltas,
kai prisiekusiųjų teismas mane išteisino. Jausmas visiškai suprantamas...
- Tiek to, - aštriai pertraukė jį Dufas.
• Šiaip ar taip, pone, - tęsė kamerdineris, vis dar kreipdamasis į
Kirką, - buvau išteisintas dėl paprasčiausios priežasties, nes buvau ne­
kaltas. Bet žinojau - faktas, kad buvau teisiamas, nebus jums... hm...
maloni žinia...
- Neabejotinai, - pertraukė Kirkas.
• Todėl nutariau, kad geriausia bus apie tai nutylėti. Buvau Čia la­
bai laimingas. Tai puiki tarnyba. Jau vien tai, kad apartamentai yra labai
aukštai, nuteikia mane labai maloniai. Visada mėgau gyventi aukštai.
Todėl sunerimau, kai jūs man pasakėte, kad atvažiuos seras Friderikas
Briusas. Neturėjau garbės jo asmeniškai pažinti, bet mane slėgė trumpas
gandų apie mane laikotarpis ir bijojau,kad seras Friderikas gali man su­
teikti garbę, prisimindamas mane. Na ir... seras Friderikas atvažiavo, ir,
deja, iš karto mane atpažino. Štai šiame kambaryje ilgai kalbėjomės,
(tikinau jį, kad nepelnytai buvau apkaltintas, kad nesu padaręs nieko
amoralaus ir gyvenu pavyzdingai. Maldavau išsaugoti paslaptį. Seras
Friderikas buvo teisingas žmogus. Pasakė, kad viską patikrinsiąs, todėl
maniau, kad norėjo gauti Skortlend Jardo anos bylos išvadą • o paskui
būtų pranešęs man apie sprendimą. Taip atrodė aną vakarą, kai seras
Friderikas tragiškai žuvo.
1 4 0 -------------------------------------------------------------------------------------------
- Aha, tart Kirkas, - pradedu suprasti.
• Viską, ką padariau vėliau, padariau lyg apakintas. Man buvo svarbu
neprarasti jūsų pasitikėjimo ir pagarbos. Kuko firmos pasiuntinys įteikė
laiškų pluoštą, ir ant viršaus pamačiau laišką, kuriame, kaip maniau,
buvo Skotlend Jardo informacija, kurios taip bijojau. Jeigu būtų galima
apibūdinti • paprasčiausiai sutrikau. Maniau, kad seras Friderikas apie
mane telegrafavo į Londoną, ir kad būtent Šiame laiške yra atsakymas.
Neabejojau, kadjis paklius į policijos rankas.
• Dar buvo per anksti tokiam atsakymui, • pastebėjo Kirkas.
• Kaip galėjau būti tuo tikras? Aviacijos ir kitų laiką trumpinančių
išradimų laikas... Nutariau perskaityti laišką ir, jeigu pasirodytų, kad jis
man nesvarbus, įdėti jį atgal į voką...
- Juk laiškas jums nebuvo svarbus, - tarė Kirkas.
- Ne visiškai ne, pone. Jame buvo užsimenama, kad inspektorius
Dufas vieši Niujorke. Turėjau malonumą būti inspektoriaus Dufo asme­
ninio susidomėjimo objektu mano... hm... mano teismo proceso metu,
tad smarkiai išsigandau. Pamaniau, kad čionykštė policija, perskaičiusi
laišką, iškvies inspektorių ir pasekmės bus baisiai nemalonios. Tad, apim­
tas pamišimo, įkišau į voką švarų lapuką ir vėl jį užklijavau. Tai buvo
labai negrabiai padaryta, pone, ir lig šiol negaliu sau to dovanoti. Man
be galo skaudu, kad griebiausi apgavystės. O iki šiol elgiausi visiškai
sąžininigai, pone.
- Tikiuosi, - tarė Kitkas.
• Galbūt per drąsu, bet noriu paaiškinti, kad vien tik prisirišimas
priejūsų ir karštas troškimas jums tarnauti privertė mane žengti šį leng­
vabūdišką žingsnį. Jeigu galėtume grįžti prie ankstesnių santykių... Be­
siremiančių taprusavio pasitikėjimu ir pagalba...
Kirkas nusijuokė.
• Dar nežinau. Turiu apmąstyti šį dalyką. Paradisai, ar esate įsitiki­
nęs dėl savo prieraišumo?
• Absoliučiai, pone.
- Ar kruopščiai išanalizavote savo jausmus? Nesate jutęs kokio nors
įžeidimo ar pykčio šešėlio?
• Nė menkiausio, pone. Duodu garbės žodį.
Kitkas trūktelėjo pečiais.
- Gerai. Galite eiti ir užplikyti... hm... arbatos. Kaip paprastai.
- Ačiū, pone, - atsakė Paradisas ir išijo.
- Vargšelis, - pasakė panelė Morou. - Esu įsitikinusi, kad nėra pa­
daręs to nusikaltimo. Tapo fatališka aplinkybių sutapimo auka.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - 141
• Galbūt, - pripažino Dufas. - Man asmeniškai jo kaltės įrodymai
labai įtikinantys. Bet tada buvau naujokas ir galėjau klysti. Šiaip ar taip,
labai džiaugiuosi, kad Paradisą išeliminavome iŠ šios bylos. Tai truputį
paaiškina situaciją.
- IŠ šios bylos gal ir išeliminavome - pasakė Baris Kirkas, - bet
turiu prisipažinti, kad man iškilo kaip niekad rimta problema.
- Turbūt nemanote, kad jis yra susijęs su sero Frideriko mirtimi? -
paklausė panelė Morou.
• Ne, tik bijau, kad gali turėti ką nors bendro su mano mirtimi...
Iškilo labai rimta problema. Labai nenoriai prarasčiau Paradisą, bet dar
labiau nenorėčiau prarasti gyvybės. Prašom tik įsivaizduoti, kaip jau­
siuosi kasryt imdamas paprasčiausių apelsinų sulčių stiklinę iš rankų
žmogaus, kuris sugeba krėsti juokus su kalio cianidu. Čia nieko juokin­
go. Ponas Čarlis, mano svečias taip pat suinteresuotas. Kąjūs pasakysi­
te?
Čanas gūžtelėjo pečiais.
- Galbūt Paradisas nemėgo savo žmonos, - tarė jis.
- Nenorėčiau lažintis, kad mėgo, - atkirto Kirkas. - Bet dirba gerai.
O kai kurios žmonos, be abejonės, ne visada yra angelai. Gal dar palai­
kysiu jį kurį laiką. Bet, • pažvelgė į panelę Morou, - nuogąstauju, kad
turėsiu vengti maitintis namuose.
- Seržante, - pasakė Dufas, - jūs tikriausiai nesėdėjote sudėjęs ran­
kų. Ką ligi šiol atskleidėte mūsų byloje?
• Labai mažai, - tarė Čanas. - Itin džiaugiuosi demaskavęs Paradi­
są, o štai prieš valandėlę turėjome progos įsitikinti, kad visa tai pelai, iŠ
kurių niekados neišaugs prinokęs vaisius.
- Tiesa, - prisipažino inspektorius. - Bet privalote turėti kokią nors
nuomonę ir kitais aspektais. Norėčiau išgirsti.
- Kada nors pakalbėsime apie tai, - pažadėjo Čanas. - Kol kas ne­
norėčiau nieko sakyti. Nesu praradęs žmogiškumo ir suprantu, kokia tai
turėtų būti skaudi tema majorui Durandui. Tačiau gal ponas majoras at­
leis man už nedelikatumą, jeigu paprašyčiau papasakoti apie aną vaka­
rą, kai dingo Eva Durand.
Durandas atsigodėjo iŠ gilaus susitnąstymo.
• Taip, klausau?.. Tas vakaras, kai Eva... Žinoma, viskas buvojau
labai seniai...
- Tikriausiai nepamiršote tų akimirkų? - paklausė Čanas.
Durandas liūdnai šyptelėjo.
142 T-
• Nepamiršau. Stengiausi pamiršti, nes man tai atrodė vienintelė
iieitis. Bet nepasisekė to padaryti.
- Tai atsitiko tūkstantis devyni šimtai tryliktų metų gegužės trečią­
ją, • priminė čanas.
- Taip. Gyvenome Peševare jau septynis mėnesius. Į pulką buvau
paskirtas, praėjus mėnesiui po mūsų jungtuvių, kurias atšventėmb Ang­
lijoje. PeSevaras • tai Dievo pamirštas kraštas, pažodžiui • tolimiausias
imperijos kampelis. Nelabai tinkamas tokiai moteriai kaip Eva, nepaži­
nojusiai nieko, išskyrus ramų anglų dvarininkijos gyvenimą.
Valandėlę nutilo ir giliai susimąstė.
• Ir vis dėlto buvome labai laimingi. Buvome jauni... Evai buvo
aštuoniolika, o man dvidešimt ketveri metai. Jauni ir i1d užsimiršimo
įsimylėję. Primityvokos gyvenimo sąlygos nuošalioje įguloje mūsų vi­
siškai netrikdė. Džiaugėmės vienas kitu.
• O tą vakarą, - spyrė Čanas.
• Įguloje virė visuomeninis gyvenimas, ir Eva aktyviai jame daly­
vavo, tai buvo visiškai natūralu. Tą vakarą, apie kurį klausiate, suruošė-
me kalvose pikniką. Turėjome mulais išjoti iš miesto, o vėliau pėsčio­
mis siauru takeliu patraukti link nedidelės plokštikalnės, nuo kurios ga­
lima gėrėtis mėnulio patekėjimu virš Peševaro stogų. Planas buvo gana
lengvabūdiškas. Kalvose knibždėte knibždėjo banditai. Buvau, prisime­
nu, truputėlį neramus. Bet moterys užsispyrė... Žinote, kokios yra mote­
rys. O be to, piknike dalyvavo penketas ginkluotų vyriškių. Atrodė, kad
mums negali grėsti rimtesnis pavojus.
Majoras vėl nutilo.
• Eva turėjo vertingų papuošalų • perlų vėrinį, dovanotą dėdės. Nesu­
tikau, prisimenu, jog puoštųsi juo, net prieš pat išvykimą protestavau.
Betji atsakydama tik susijuokė. Kartais galvoju... Bet ne, nebenoriu taip
galvoti... Gal buvo nužudyta dėl to vėrinio ir žiedų? Šiaip ar taip, pasiėmė­
me maisto ir išvykome iŠ miesto. Viskas klostėsi gerai iki to momento,
kol reikėjo grįžti. Paskutinę akimirką kažkas pasiūlė pažaisti gūžynių.
- Neatsimenate, kas būtent? - paklausė Čanas.
- Taip, atsimenu, Eva. Priešinausi, bet nemalonu kitiems gadinti
pramogą, o draugija buvo puikiai nusiteikusi. Moterys išsibarstė po eg­
lynais apaugusią vietovę ir dingo šešėliuose, besijuokdamos ir besiš-
nabždėdamos. Nepraėjus pusvalandžiui, suradome visas ponias, išsky­
rus vieną. Ir neradome jos i1d šiol.
• Siaubinga! • sušuko panelė Morou.
--------------------------------------------------------------------------------------------143
- Ar galite įsivaizduoti tos akimirkos siaubą? - pašakė Durandas. -
Juodos kalvos, kuriose tyko tūkstančiai pavojų... Ak, ta pramoga buvo
beprotystė. Turėjau griežtai tam pasipriešinti. Apie kitą naktį ir apie vė­
lesnes ilgas, kartais košmariškas dienas, turbūt nereikia pė pasakoti... -
tarė majoras ir žemai nulenkė galvą.
- Minėjote, kad piknike dalyvavo penketas vyrų, įskaitant ir jus, -
tarė Čanas.
• Taip, - penki vyriškiai, • atsakė Durandas, - ir penkios žavios po­
nios.
- Ar likusieji keturi irgi buvo karininkai? - toliau klausinėjo Čanas.
• Trys buvo mūsų įgulos karininkai, vienas - ne.
Čano veidas nušvito.
• Vienas ne? - pakartojo.
• Ne. Tarp kitko, iškyla suruošta kaip tik jo garbei. Tai garsus žmo­
gus • kiekvienas norėjo kokiu nors būdu jį pagerbti. Lankėsi vicekara-
liaus kvietimu, skaitė pranešimą sosto salėje, buvo apdovanotas įvai­
riais medaliais ir kryžiais. Visoje Indijoje buvo keliamas į padanges. Ką
tik grįžęs iŠ perkūniškai pavojingos kelionės po Tibetą...
Čano akys susiaurėjo.
- Keliautojas?
- Taip, vienas iŠ garsiausių. Gabus žmogus.
- Ar kalbate apie pulkininką Džoną Bethamą?
- Žinoma. Pažįstate jį?
Kirkas ir panelė Morou įaudrinti atsitiesė. Čanas linktelėjo galva.
• Supratau, - tarė ir valandėlę nutilo. - Pulkininkas Bethamas šiuo
metu vieši San Franciske, - pridūrė po pauzės.
--Tikrai? - paklausė majoras. - Koks keistas aplinkybių sutapimas!
Norėčiau su juo susitikti. Tuomet labai mane užjautė.
- Sakėte, kad piknikas buvo suruoštas jo garbei? - tęsė Čanas.
- Taip, kaip tam tikros rūšies atsisveikinimas. Pulkininkas kitos
dienos ankstų rytą rengėsi išvažiuotis iŠ šalies. Bet ne normaliu, įprastu
keliu, ne! Tai nebūtų Bethamo stilius! Turėjo išvykti karavanu per lau­
kinį Afganistano kraštą ir per plačias Persijos dykumas į Teheraną.
- Per Chaibero perėją? - paklausė Čanas.
• Taip, per Chaiberą. Pavojinga kelionė, tačiau Bethamas turėjo
daug žmonių, lydėjusių jį jau ne vienoje ekspedicijoje. O be to, jį kvietė
Afganistano emyras. Kitos dienos ankstų rytą pulkininkas išvyko, ir dau­
giau niekada jo nemačiau.
 • Rytojaus ankstų rytą, • iŠ lėto pakartojo Čanas, - ketino grįžti į
šalį.
Valandėlę žiūrėjo į miglos aptrauktą dangų.
• Aš pats ketinau ryt išvažiuoti namo. Bet visą laiką kažkas atsitin­
ka ir turiu laužyti žodį, duotą savo sūneliui. Kokiu netikėliu tėvu mane
laikys. Bet, - Čanas trūktelėjo pečiais, - kas bus, tas bus.
Į kambarį įžengė Paradisas, priešais stumdamas vežimaitį su arba­
tos servizu. Stojo nemaloni tyla.
- Arbata, pone, - tarė kamerdineris.
- Bent jau tikiuosi... - atsakė Kirkas.
Paradisas padavė puoduką panelei Morou ir kreipėsi į inspektorių
Dufą.
- Ko pageidausite prie arbatos?
Inspektorius pažvelgė jam į akis.
- Vieną gabalėlį cukraus, - atsakė, - ir nieko daugiau.
 XIV

PIETŪS DVIESE
Paradisas kuo rimčiausiu veidu įpylė visiems arbatos, padavė svies­
tainius bei cukrų ir tyliai išėjo iŠ kambario. Kirko ranka su arbatos puo­
deliu akimirkai pakilo ore, jo akyse atsispindėjo nebylus klausimas.
• Galiu pasakyti, kad kalio cianidas turi labai stiprų kvapą. Aštrų
persiko žiedų kvapą.
• Labai dėkoju, ateityje žinosiu, - atsakė Kitkas. - Jūs taip pat atsi­
minkite, - pridūrė, kreipdamasis į Čaną. - Kai tikpasijusime esą persikų
sode, skambinsime į įdarbinimo biurą naujo kamerdinerio.
• Jau įsidėmėjau, - atsakė Čanas.
- Vienaip ar kitaip, - tęsė Kirkas, - nuo šios akimirkos gyvenimas
įgaus rizikos prieskonio. “Būti ar nebūti • štai klausimas”.
• Turime su Paradisu elgtis švelniai ir atlaidžiai, • pasakė Čanas. •
Visuomet reikia turėti omeny, kad geras žodis sugeba šildyti sielą tris
žiemas, skaudus - žeidžia kaip šaltis šešis mėnesius. Tai teigiamai atsi­
lieps mūsų nuotaikai.
- Aš manau, - tarė Kirkas.
Žvilgtelėjo į majorą Durandą ir pagalvojo, kad pokalbis, ko gero,
įgyja per daug žaismingą pobūdį, turint omeny tikslą, dėl kurio majoras
atvyko į San Franciską. Vargšelis, koks baisus turėjo būti jo gyvenimas!
Kirkas norėjo įtraukti jį į pokalbį, bet nesumanė nieko gudresnio kaip
amžiną nuvalkiotą temą: '
- Prašom, majore, pasakyti, kokį įspūdį padarė Jungtinės Valsti­
jos?
• Ak, taip, - atsakė Durandas, - klausiate apie mano įspūdžius? Na,
ką gi. Matyt, nebūsiu per daug originalus. Ligi šiol juntu tik vieną įspū­
dį - didumą. Apimties prasme, suprantate? Jūsų šalis yra didžiulė.
Dufas linktelėjo galva.
- Visą kelią apie nieką kitą nesikalbėjome. Sunku jums, ponai, įsi­
vaizduoti tą įspūdį, kokį sukelia Amerika žmogui, atvykusiam iŠ tokios
šalies kaip Anglija. Ten vos keletas mylių bet kuria kryptimi, ir atsiduri
ant jūros kranto. Čia gi diena iŠ dienos žiūrėjome pro traukinio langus,
netikėdami ir nustebę. Atrodė, kad niekada nepasieksime tikslo.
1 4 6 -------------------------------------------------------------------------------------------
- Dėl to nėrajokios abejonės, - atsakė Klikas. - Jungtinės Valstijos
yra didžiulės. Kai kas galvoja, kad net per daug.
- Mes to nesakėme, - blankiai Šypsodamas paprieštaravo Durandas.
- Reikia pripažinti, kad tokia šalis turi neribotų galimybių. Galėčiau dar
pridurti, • tarė, žvilgčiodamas į panelę Morou, - jūsų moterys žavios.
• Kaip malonu girdėti komplimentą, • nusišypsojo jaunoji dama.
- O, anaiptol! Kalbu visiškai nuoširdžiai. Labai atsiprašau, tiksliai
nesi orientuoju, kas jus sieja su šia byla?
• Esu prokuratūros darbuotoja, - atsakė panelė.
• Garbės žodis! • nustebo Durandas. • Tik pamanykit! Mane labai
stebina, kad Valstijų piliečiai neteikia reikiamos pagarbos teisei.
• Ačiū, - atsakė panelė Morou. - Skamba labai liaupsinančiai, jei ne
Valstijoms, tai bent jau man.
- Prašom atleisti, tačiau turiujau eiti, - tarė stodamasis Durandas. •
Kelionė buvo šiek tiek varginanti, be to, dar šis nusivylimas. Žinoma,
apsimečiau, kad neturiu vilties, bet tai tik žodžiai. Nes iŠ tiesų, nepai­
sant daugybės klaidingų gandų, vis dar neprarandu vilties. O šį kartą,
ypač pasikliaudamas tokio detektyvo kaip Frideriko Briuso žodžiais...
Ne! Nenurimsiu, kol nepamatysiu moters, taip staiga šį vakarą dingu­
sios iŠ šių namų...
• Gal dar pavyks ją surasti, • įsikišo Dufas.
- Tikėkimės. Jūs taip pat einate?
. Žinoma, • atsakė stodamasis Dufas.
- Turėtume tuojau pat pasišnekėti, pone inspektoriau, • tarė Čanas.
Dufas stabtelto.
- Visada buvau tos nuomonės, kad nereikia nieko atidėlioti. Pone
majore, prašom manęs ftelaukti, aš netrukus ateisiu.
• Puiku, • atsakė Durandas. • Užsakiau jums kambarį viešbutyje
“Senasis Frensis”. Tikiuosi, kad pagirsite mano pasirinkimą.
• Labai dėkoju, kad pagalvojote apie mane, - pasakė Dufas. • Grei­
tai pasirodysiu.
Durandas kreipėsi į Kirką.
• Parodėte nuoširdų svetingumą nepažįstamam žmogui.
• Nėra ko kalbėti, - atsakė Kirkas. - Galėtumėte užsukti dažniau.
Nusiųsiu kvietimus į keletą klubų ir dar, jeigu panorėsite, greitu laiku
suruošime nedidelį vakarėlį.
- Tikrai esate nepaprastai malonus, - karštai atsakė Durandas. -Tūks­
tantį kartų dėkoju.
—---------------------------------------------------------------------------------------- 147
Majoras atsisveikino ir išėjo.
- Vargšelis, - tarė panelė Morou.
• Mielas žmogus, - pabrėžė Dufas ir energingai kreipėsi į Čaną: •
Gal eikime prie reikalo, seržante. Nuo ko pradėsime? IŠ kapitono Flane-
rio sužinojau, kad taip sero Frideriko daiktų nerasta jokių užrašų, doku­
mentų.
- Taip, iŠ tiesų, • patvirtino Čanas.
- Todėl panašu ne j žmogžudystę, o į vagystę, nes seras Friderikas,
be abejo, vedė užrašus. Turi jie kažkur boti, • turbūt nesunaikino jų ta
pati ranka, kuri nužudė serą Frideriką. Turėtų būti smulki ataskaita apie
Hilario Galto ir Evos Durand bylas.
- Ar girdėjote, kad sero Frideriko nuomone tos abi bylos tarpusavy
kažkokiu būdu siejosi? • paklausė Čanas.
Dufas linktelėjo galva.
• Taip. Skotlend Jarde mačiau savo šefo laiško kopiją. Tačiau iŠjo
Ūmo galiu padaryti išvadą, kad jis šioje byloje lygiai taip pat silpnai
orientuojasi kaip ir mes. Jau telegrafavau jam, kad pateiktų visą infor­
maciją apie tyrimą.
• Pagirtinas operatyvumas, - įvertino Čanas. • Vienas dalykas, kurį
šiandien pasakė majoras Durandas, naujai nušvietė visą reikalą. Juk ligi
šiol nežinojome, kad pulkininkas Džonas Bethamas dalyvavo tame at­
mintiname piknike Peševare.
• O kaip Bethamas? Sakote, kad šiuo metu San Franciske?
- Taip. Dalyvavo aną vakarą priėmime. Keistas, tylus žmogus, ne­
jučia prikaustantis dėmesį.
Panelė Morou staiga įsiterpė į pokalbį.
- Na, žinoma! - šūktelėjo. - Bethamas dalyvavo piknike, vadinasi,
pažįsta Evą Durand. Tą vakarą, kai ėjo į priėmimą, turėjo pakilti liftu,
kurį prižiūrėjo Džeinė Džerom - Marija Lantelm. Jeigu tai buvo Eva
Durand, tikriausiai atpažino.
- Be abejo, - patvirtino Čanas.
- Tai visai supaprastina reikalą, • toliau tęsė panelė Morou. • Tuo­
jau susisieksiu ir paklausiu...
Čanas pakėlė į viršų ranką.
- Nuolankiai atsiprašau, kad pertraukiau, - tarė jis, • bet ar ateitų
jums į galvą neregį klausti kelio?
• Nesuprantu. Aš... nesuprantu, ką norite pasakyti...
- Jau porą dienų žinau, kad tūkstantis devyni šimtai tryliktųjų metų
1 4 8 -------------------------------------------------------------------------------------------
gegužis pirmosiomis dienomis pulkininkas buvo netoli Peševaro. Oligi
Šio vakaro net nesisapnavo susieti jo asmens su tuo pikniku. Nepaisant
nieko,jokiu būdujo neklausinėčiau.
• Turbūt negalvojate™
- Dar nežinau, ką turiu galvoti. To pikniko dalyvis... Šis faktas gali
reikšti labai daug arba apskritai nieko. Jeigu tarsime, kad reiškia labai
daug • pulkininkui nieko kol kas negalime sakyti. Jis sugriautų mūsų
planus. Gyveno kažkada žmogus, kuris žnaibė vaiką, sūpuodamas jį lop-
Syje. Nemanome, kad elgėsi iSmintingai.
Panelė Morou Šyptelėjo.
- Pasinaudosiu jūsų patarimu, - pasakė ji.
- Ačiū. Prieš pradedant veikti, leiskite man vėl grįžti į praeitį.
čanas kreipėsi į inspektorių.
• Tam kartui pamirškime pulkininką, • tarė jis. • Norėčiau grįžti
prie aksominių kurpaičių.
• Taigi, - tarė Dufas, - aksomonės kurpaitės. Absoliuti mįslė. Vyrauja
prielaida, kad jas paėmė žudikas. Bet kam? Ir ką su jomis padarė? Rei­
kia manyti, kad kur nors paskubomis numetė. Anglijoje tokiais atvejais
naudojame vieną sistemą. Duodame skelbimą į spaudą ir pažadame at­
lyginti
• Puiki mintis, - sutiko Čanas.
. Kapitonas Flaneris tikriausiai apie tai pagalvojo?
Čanas trūktelėjo pečiais.
- Kapitonas elgiasi, kaip į tinklą įkliuvęs mažas vaikas. Blaškosi ir
mosikuoja rankomis, vis labiau susipainiodamas. Bet turiu susilaikyti
nuo kritikos, nes atvirai prisipažinsiu, kad jūsų būdas man taip pat nea­
tėjo į galvą.
Dufas nusijuokė.
• Todėl po pietų nueisiu pas kapitoną ir pasiūlysiu pabandyti. Beje!
Visai nesusigaudau šiame nepažįstamame mieste... Ar galėčiau, pone
seržante, prašyti jūsų papietauti drauge su manimi? Galėtume pakalbėti
apie reikalus, o vėliau pavedžiotumėte mane po miestą ir parodytumėte,
kur yra kapitono Flanerio biuras.
• Esu laimingas, gavęs jūsų kvietimą, • su spinduliuojančia šypse­
na tarė Čanas. - Turiu dar daug ko išmokti, o kur daugiau galėčiau tai
padaryti, jei ne jūsų vertingoje kompanijoje?
• Hm... truputį per daug, - atsakė Dufas. - Šiaip ar taip, papietausi­
me malonioje aplinkoje. Jeigu tik būtumėte pasiruošęs...
__________________________________________________________ 149
- Nedelsdamas einu apsiausto ir skrybėlės, - atsakė Čanas.
Dūlas kreipėsi j panelę Morou ir j Kirką.
- Buvo nepaprastai malonu su jumis susipažinti. Panele Morou,
bendradarbiavimas kriminalinėje byloje su žavia jauna moterimi taps
mielu ir nauju patyrimu.
• Situacija jums tikriausiai atrodo labai juokinga, - pastebėjo teisi­
ninkė.
- Ai to nesakiau, - šyptelėjo inspektorius.
Po valandėlės grįžo Čanas ir išėjo drauge su Duiti. Panelė Morou
taip pat siekė apsiausto.
- Valandėlę, valandėlę, - ėmė protestuoti Kirkas. - Kur jūs skubate?
• Į namus, • atsakė.
• Pietūs vienatvėje, - pridūrė Kirkas.
- Prašyčiau be užuominų. Šiandien negaliu jūsų pasikviesti. Reikia
aibės laiko pudingui paruošti.
- Žinoma, visai nereikalauju, bet taipjau klostosi, kad neturiu noro
pietauti vienas čia, savo lizdelyje. Noriu eiti ten, kur šviesu, linksma ir
kur aptarnauja kelneris, kuriuo pasitikiu. Ir jeigu nepasirodysite žiau­
resnė nei atrodote, tikiuosi, kad nepietausiu vienišas.
- IŠtiesų turiu eiti namo ir truputį atsigaivinti.
• Nesąmonė! Atrodote žaviai. Kaip persikų medis, apsipylęs žie­
dais. Įdomu, kodėl man atėjo į galvą šis palyginimas? Na, tiek to. Eisite
su manimi?
-Jeigu taip norite...
Kirkas paskambino, ir tuojau pat pasirodė Paradisas.
• Hm... Šiandien namuose nepietausiu, - paaiškino jaunuolis.
Paradisas aiškiai nusiminė.
- Taip, pone. Jeigu galėčiau tarstelti žodelį...
• Kas atsitiko?
• Tikiuosi, kad tai nereiškia nepasitikėjimo manimi? Tikėjausi, kad
ankstesni geri santykiai grįš...
• Kokios čia kvailystės... Juk dažnai nevalgau namuose.
- Žinoma, pone, - atsakė kamerdineris ir išėjo paniuręs.
- O Dieve! - atsiduso Kirkas. - Nuogąstauju, kad Paradisas darosi
perdaug jautrus. Norėdamas įrodyti savo pasitikėjimą, būsiu priverstas
surengti didelį priėmimą, į kurį pakviesiu visus labiausiai patinkančius
žmones.
- Didelį priėmimą?
1 5 0 -------------------------------------------------------------------------------------------
• Na, tokį vidutinį. Mano senelė ir Čarlis Čanas, keletas vyresnių
klubo bičiulių. O...j0s neatsisakytumėte?
- Jeigu ir atsisakyčiau, tai tikrai ne iŠ baimės dėl kamerdinerio!
Juodu nusileido į gatvę. Vakaras buvo ūkanotas, Šuorais žliaugė
lietus. Kitkas surado savo automobilį ir padėjo įsėsti panelei Morou.
ISvažiavo iŠ iStuštėjusio prekybinio kvartalo į Juniono aikštę, kur ryškios
elektros žibintų Šviesos atsispindėjo Slapiame gatvės asfalte. Tramvajų
skambučiai linksmai skimbčiojo, Šaligatviais plaukė skėčių flotilė: San
Francisko gyventojų nuotaika, paprastai labai gera, taip greit nesugenda
dėl trupučiuko lietaus.
• Gal į “Marchetį”? • paklausė Kirkes.
• Taip, puiki mintis, • atsakė panelė Morou.
Netrūkus juodu įėjo į nedidelį restoranėlį. Ant pakylos jau buvo
prasidėję pirmieji pasirodymai. Jaunų ir gražių merginų ansamblis Šoko
pagal populiarią melodiją. Baris Kitkas čia, matyt, buvo dažnas svečias,
nes juos palydėjo prie puikaus stalelio nuolankiai aptarnaujantis raetr-
dotelis. Jie užsisakė pietus.
- Man labai patinka Sis restoranėlis, - pasakė Kirkas. - Čia sugeba­
ma skirti linksmumą nuo sumaišties.
Graži blondinukė, praeidama pro stalelį, metė jam saldų Šypsnį.
- Mielos merginos, ar ne?
- Taip, iŠtiesų, - atsakė panelė Morou. • O jums patinka Šios mielos
merginos?
- Mėgstu j jas žiūrėti - iŠ tolo. Netrokštų su jomis kalbėtis. Šneka
apie labai jau paprastus dalykus. Kas kita pokalbis su teisininke...
• Prašom iŠ manęs nesišaipyk, • tarė panelė Morou. • Šiandien ne­
turiu nuotaikos. Jaučiuosi pavargusi ir nepatenkinta.
• Kad pavargusi, suprantu, - atsakė Kirkas. • Bet kodėl nepatenkin­
ta? Juk ką tik patyrėte didelę sėkmę.
«VisiSkai ne! Pajudėjau truputį į priekį, bet tik truputį. Klausimas,
ar eisiu toliau? Ar prisimenate, Šiandien juk Šioks toks jubiliejus. Prieš
savaitę...
• Pirmą kartą su manimi pusryčiavote. Tikiuosi...
- Prieš savaitę nužudytas seras Friderikas, o man patikėta pirma
didelė byla. I1d šiol nė truputėlio neprisidėjau prie jos išpainiojimo...
• O, praSom taip nekalbėti! Prisidėjote. Natūralu, kad dar neįminė­
te mįslės, bet juk yra pakankamai laiko.
• Ne tiek daug. Kiekvieną akimirką prokuroras gali mane pakeisti.
--------------------------------------------------------------------------------------------151
Turiu kuo greičiau įminti šią mįslę, tačiau kokiu būdu? Prašom pamąs­
tyti apie prabėgusią savaitę - ką ligi šios dienos padarėme?
- Na... suradote Evą Durand.
- Ir pametėme ją, jeigu, žinoma, toji liftininkė yra Eva Durand.
• Be abejonės. Pats Čarlis taip teigia.
Panelė Morou papurtė galvą.
- Čarlis išmintingas, bet ir jis kartais klyšta. Nuoširdžiai pats tą
prisipažįsta. Žinote, mums belaukiant, kol kapitonas Flaneris atves mer­
giną, kažkas man pasidarė. Staiga pajutau - gal tai moteriška intuicija, -
kad tai tikrai ne Eva Durand.
- Ką jūs sakote! O kuo rėmėsi ši nuojauta?
- Niekuo. Tik jutau, kad esame klaidingame kelyje. Greisč Lein
gali būti Džeinė Džerom, gali taip pat būti Marija Lantelm, o dingusi
majoro Durando žmona gali ir nebūti. Prašom nepamiršti, kad yra dau­
gybė ir kitokių galimybių.
- Pavyzdžiui?
- O kad ir Lilė Bar, toji mergina iŠ Kalkutos importerių firmos,
prisimenate? Pats sakėte, kad seras Friderikas labai ja domėjosi. Ką tai
galėtų reikšti?
• Būčiau laimingas, galėdamas jums atsakyti...
- Bet negalite. O dar Eilenė Enderbi ir Glorija Garland. Atmetus jų
paaiškinimus, ar tikrai žinome, kodėl seras Friderikas norėjęs jas maty­
ti? Ar tikrai jos nėra įpainiotos į šią bylą? O ponia Tuper-Brok? Ne...
jokiu būdu negalime būti tikri, kad liftininkė yra Eva Durand. Tai buvo
tik mūsų prielaidos, panašiai kaip ir Čano. O dabar jau niekada nebesu­
žinosime.
• Kodėl? Flaneris ją suras.
• Turbūt nė pats tuo netikite. O jeigu tikite, tai apie vargšą senąjį
kapitoną esate geresnės nuomonės nei aš. Įsivaizduokime, kad ją suras,
ir pasirodys, kad tai Eva Durand, tačiau kas iŠ to? Jeigu užsispirs ir nie­
ko nepasakys, žinosime apie sero Frideriko nužudymą lygiai tiek pat,
kiek ir dabar.
• Atsivedžiaujus čia, norėdamas linksmai praleisti vakarą, - niūriai
tarė Kirkas, - ojūs sėdite paskendusi juodose mintyse.
• Dar minutėlę... Leiskite man išsikalbėti. Juk palengvėja, kai gali
su kuo nors apieviską pasišnekėti. Kas nužudė serą Frideriką? Štai prob­
lema, kuri man nuolat rūpi. Eva Durand su tuo gali visai neturėti nieko
bendro. Kasjūsų kontoroje šovė antradienio vakarą? Karikas Enderbis?
1 5 2 -------------------------------------------------------------------------------------------
Visiškai įmanoma. Eitenė Enderbi? Tos rūdžių dėmės antjos suknelės...
Gal lipo kopėčiomis nusikalstamu tikslu? O be jų yra dar ir kiti asme­
nys. Pavyzdžiui, Glorija Garland, ponia Tuper-Brok.
- Jos visos atigo į mano kviestinius pietus pasislėpusios suknelės
klostėse po revolverį? - šyptelėjo Kirkas.
- Kiekviena iŠjų žinojo, kad tą vakarą sutiks serą Frideriką. Prob­
lemą su revolveriu buvo galima išspręsti. Toliau aptariant sąrašą, turime
dar Paradisą. Man jis patinka, bet nemanau, kad nuo šios dienos jo nebe­
reikia įtarinėti. Priešingai. Be svečių jūsų bute yra dar t^s išbalęs jau­
nuolis iŠ buhalterijos.
- Ak taip, Smitas, - tarė Kirkas. - Dar Li Gungas, kinietis, kuris kitą
rytą pabėgo į Honolulu. Kodėl taip skubėjo? Ar tik ne jis užlipo prieš­
gaisrinėm kopėčiom? Bet kam aš visa tai šneku! Sąrašas begalinis, -
atsiduso panelė Morou.
- Dar jo nebaigėte, - pridūrė Kirkas.
• Ką jūs dar turite galvoje?
- Ogi tą žmogų, kuris palydėjo Li Gungą į laivą. Pulkininką Džoną
Bethamą.
- Nesąmonė! Pulkininkas Bethamas • pasaulinė garsenybė, žmo­
gus, apdovanotas už puikius žygdarbius įvairiausiais ordinais ir ženk­
lais. Toks žmogus negalėjo padaryti nieko niekšiško, žemo!
- Būtent čia išryškėjajūsų lytis, - tarė Kirkas. - Jokia moteris negali
atsispirti patraukliam santūriam anglui. Kaip vyras, tai yra asmuo, ma­
žiau linkęs į romantiką, turiu prisipažinti, kad pulkininkas nepadarė man
tokio teigiamo įspūdžio. Be abejo, drąsus, tvirtos valios, todėl pasiekia
viską, ką numato, neatsižvelgdamas į pasekmes. Visai nenorėčiau būti
jo ekspedicijos į kalnuotąjį Tibetą dalyvis. Ar būtent toks, kuriam prit­
rūkstajėgų eiti toliau. Pulkininkas žvilgtelėtų į mane su pasibjaurėjimu
ir paliktų likimo valiai. Oi ne, ne! Atsiprašau! Manau, kad prieš pat­
raukdamas toliau, padarytų man mažą paslaugą.
-Kokią?
- Ramiai išsitrauktų revolverį ir nušautų mane. Taip, esu tikras,
kad taip pasielgtų, o paskui patrauktų toliau patenkintas, kad išvadavo
pasaulį ir save nuo keliančio rūpestį silpno žmogeliūkščio.
- Taip, žinau, kad tai tvirtas ir ryžtingas žmogus, - pripažino panelė
Morou. - Bet jis tikrai nenužudė Frideriko. Vargšas seras Friderikas juk
visiškai netrukdė jo planams.
- Taip manote? O iŠ kur žinote?
--------------------------------------------------------------------------------------------153
• Na... nemataujokios konflikto galimybės...
-Palikime Bethamą Čanui, - pasakė Kirkas. - Mažasis detektyvas
tikriausiai žino, ko nori. Odabar nustosite apie tai galvojusi ir pašoksite
su manimi? Gal turėčiau šokti vienas?
- Pati nežinau. Pagal pareigas turėčiau elgtis rimtai... Visuomenė...
- O, prašau negalvoti apie visuomenę. Tokį darganotą vakarą vi­
suomenė tikrai nekiša nosies iŠnamų. Eime!
Panelė Morou nusijuokė ir nuėjo ant mažo pakilimo šokti. Likusį
vakarą leido Kirkui palaikyti žaismingą pokalbį, ko, beje, ir pati siekė.
Ši permaina jai buvo į naudą.
- Na, - tarė Kirkas, apmokėdamas sąskaitą, - vis dėlto sugebate būti
linksma! Turiu pasakyti, kadjums tai labai tinka.
• Pamiršau visus rūpesčius, • atsakė mergina, o jos akys švytėjo.
Atrodo, kadjau niekada dėl jų nesikrimsiu.
• Šaunu! - šūktelėjo Kirkas.
Bet nespėjo jie išeiti iŠ salės, kai panelės Morou rūpesčiai staiga
atgijo. Palei vieną sienątęsėsi ložės, pro kuriasjie turėjo praeiti pakeliui
į rūbinę. Atsidūrusi priešais paskutiniąjąpanelė Morou staiga stabtelėjo
ir pažvelgė pro draugo petį. Jis praeidamas taip pat užmetė akį į ložės
vidų ir paspartino žingsnį. Beje, skubėti visiškai nereikėjo, nes pora,
sėdinti ložėje, buvo taip įsigilinusi į rimtą pokalbį, kad nekreipė dėme­
sio į aplinkinius.
Gatvėje panelė Morou kreipėsi į Kirką.
- Ar nesakiau? • sušuko. - Be vargšės liftininkas į šią bylą įpainio­
tos ir kitos moterys.
- Oką aš sakiau apie gražų didvyrišką anglą? - nenusileido Kirkas.
Panelė Morou linktelėjo galva.
- Rytoj patikrinsiu, - tarė ji. - Ką bendro gali turėti pulkininkas
Bethamas su ponia Helena Tuper-Brok?
 XV
TAKTIŠKASIS PONAS KUTUS
Kai Čarlis Čanas ankstų trečiadienio rytą atsikėlė, lietus jau buvo
praėjęs, o migla išsisklaidžiusi. Saulė įnirtingai besiskverbdama pro mig­
los likučius, skleidė savo šviesą virš tviskančio, švariai nuplauto miesto.
Čanas ilgokai stovėjo prie lango, gėrėdamasis puiki* panorama net
ligi užutėkio ir prieplaukos, sodria Ožkos salos žaluma ir Alkatraso sa­
los statiniais. Išilgai krantinės tęsėsi virtinė didelių laivų, lyg laukiančių
signalo išplaukti į tolimus uostus ar koralų salas.
Nepaisant gražaus rytmečio, Čano širdį slėgė sunkumas, lyg ji būtų
pripildyta švino. Vidurdienį dvyliktą išplauks laivas, kuriuo buvo prisie­
kęs išplaukti. Laivas, kuris pagaliau įplauks į uostą, išmes inkarą priešais
bokštą su sveikinimo užrašu “Aloha!” Punchboulo aukštumoje mažame
namelyje po palmėmis įsivyraus toks pats liūdesys kaip ir Čano širdyje.
Kinietis giliai atsiduso. Ar atostogos taip niekada ir nesibaigs? Atosto­
gos, kupinos darbo ir sunkių problemų, visai netinkančių poilsiui.
Kai Čanas įėjo į valgomąjį, Baris Kirkas jau sėdėjo prie stalo, prie­
šais jį stovėjo nepaliesta apelsinų sulčių stiklinė.
- Sveiki, - tarė šeimininkas. - Laukiau jūsų.
- Su kiekviena rytmečio žara tampate vis malonesnis, - nusišypso­
jo Čanas.
- Vargu! IŠ tiesų tai ne mandagumas. Šiandien neturiu noro gerti
šio mėgstamo Kalifornijos gėrimo. Prašom gerai jį apžiūrėti. Ką apie jį
manote?
, Čanas jau sėdosi, kai tarpduryje pasirodė Paradisas. Čanas nedve­
jodamas pakėlė stįklinę aukštyn ir tarė:
-Į jūsų sveikatą!
Kirkas žvilgtelėjo į kamerdinerį ir taip pat pakėlė savąją.
- Kad jūsų linkėjimai išsipildytų, - tarė ir vienu mauku išgėrė.
Paradisas rimtu veidu pasisveikino, priešais abu vyrus pastatė po
lėkštelę avižinės košės ir išėjo.
- Na, - tarė Baris Kirkas, - kaip ir ligi šiol, esame gyvi.
• Įtarinėjimai - bjaurus dalykas, - pasakė Čanas. - Apie tai daug
rašyta.
--------------------------------------------------------------------------------------------155
- Taip, bet j dš, pavyzdžiui, be jų savo profesijoje ne ką pasiektu*
mėtė, • pabrėžė Kirkas. • Beje, ar vakar ii Dufo sužinojote ką nors įdo­
maus?
• Nieko ypatingo, dėl ko vertėtų giliau susimąstyti. Tik viena smulk­
mena gana įdomi.
- 3ūtent?
• Jeigu didžiadvasiškai atleistumėte, apsvarstyčiau tai kaip visuomet
tylomis. Pietavote namuose?
- Ne. Buvome su panele Morou restorane.
• Ak, valandėlė malonaus atsipalaidavimo, • pritardamas tarė Čanas.
• Kaip tik dėl to.
- Jums maloni Šios jaunos damos draugija?
• Šiaip ar taip, jos draugėje nedžiūstu ii nuobodulio. Žinote, ii tik­
rųjųji nėra tokiajau rimtuolė, kaip apsimeta.
• Gerai. Moterys ne tam sutvertos, kad atsiduotų filosofiniams ap­
mąstymams. Turėtų būti papuošalais kaip slyvų žiedai. • Na taip, tačiau
ne visos gali būti kino aktorėmis. Nesu nusistatęs prieš protingas mote­
ris, jeigu jos per daug nesididžiuoja savo intelektu. Panelė Morou nie­
kados to nedaro. Praleidome vakarą labai linksmai, nors buvom akyli.
Išeidami iŠ restorano, padarėme vieną atradimą.
-Kokį?
Kirko akyse sublizgo žaismingos ugnelės.
• Nežinau, ar neturėčiau to apsvarstyti kaip visuomet tylomis. Bet
nebosiu toks egoistas kaip jūs. Matėme jūsų senąjį bičiulį, pulkininką
Džoną Bethamą, ieškantį prieglobsčio nuo liūdnos tikrovės. Pietavo su
viena dama.
- O!.. Kas ta dama?
• Dama, į kurią gal lig šiol per mažai kreipėme dėmesio. Ponia He­
lena Tuper-Brok.
• Įdomu... Ar panelė Morou užsiims tuo dalyku?
• Taip. Netrukus turiu važiuoti ponios Tuper-Brok ir pristatyti ją į
prokuratūrą. Bet nesitikiu jokios sensacijos. Dama šalta ir išdidi kaip
žvaigždės žiemą. O Dieve, darausi poetiškas... Gal tai pasekmė to, ką
suvalgiau pusryčiams? Kaip manote?
- Veikiau praeito vakaro prisiminimai, • atsakė Čanas.
Po pusryčių Kirkas pranešė, kad turi nusileisti į biurą sutvarkyti
korespondencijos. Čanas greitai pakilo nuo kėdės.
• Jeigu galima, eisiu su jumis, - pasakė jis. • Turiu parašyti laišką
156---------------------------------------------------------------------
žmonai, paaiškindamas gaišatį, ir norėčiau dar Šios dienos laivu jį iš­
siųsti. Vietoj savęs, • atsiduso detektyvas.
- Tiesa! - prisimini Kirkas. - Turėjote šiandien išplaukti. Matyt,
lemtinga, kad negalite išvykti.
- Ką pagalvos apie mane mažasis Baris?
- O, be abejo, jis protingas kaip ir jo bendravardis. Nuspręs, kad
privalote likti ten, kur būti jums liepia pareiga. O kaip ateityje didžiuosis,
kad patyrėte tokią sėkmę, sugaudamas sero Frideriko Briuso žudiką!
- Iki to dar ganėtinai toli, - prisipažino Čanas. - Duodu sau dar
savaitę laiko. O vėliau, kas beatsitiktų, atsisveikinsiu siy kontinentu ir
išvyksiu. Prisiekiu, kad taip padarysiu. Būsiu nepajudinamas kaip Gib­
raltaro uolos.
• Savaitė, • pakartojo Kirkas. - O, tai net per daug. I1d to laiko jau
žinosite, kokiame esate pasaulyje.
• Būsiu laivė, plaukiančiame į Honolulu, - ryžtingai atsakė Čanas.
• Kalbant Čionykščiu stiliumi: doleriai prieš riešutus, kad po savaitės
išvyksiu.
Juodu nulipo žemyn, ir Kirkas atsisėdo prie savo didelio rašomojo
stalo. Kinsio nebuvo.
- Inkasuoja nuompinigius, - paaiškino Kirkas.
Čanas padėkojo už popierių bei voką ir atsisėdo stenografistas vie­
toje prie staliuko palei sieną.
Bet negalėjo susikaupti. Akies krašteliu įdėmiai stebėjo Kitko ju­
desius. Po valandėlės atsistojo ir priėjo prie stalo.
• Mano amžinoji plunksna visą laiką maištauja, • paaiškino detek­
tyvas. - Rašalas nenori tekėti. Įdomu, kas ją pavadino amžinąja?
- Turiu ir paprastų plunksnakočių, • pasakė Kirkas, lenkdamasis
atidaryti stalčiaus. Žvitrios Čano akys tuo momentu perbėgo gulinčiais
ant stalo popieriais. Žinant gerą detektyvo išsiauklėjimą, elgesys buvo
gana keistas. Atrodė, kad šnipinėja savo šeimininką.
Padėkojo už plunksnakotį ir grįžo į vietą. Bet ir toliau vogčiomis
stebėjo Kitką.
Jaunuolis baigė vieną laišką ir ėmėsi kito. Parašęs užklijavo ant
abiejų vokų pašto ženklus. Čanas irgi užantspaudavo savo laišką, užkli­
javo ženklą ir greitai atsistojo. Ištiesė Kilkui siaurą, liesą delną.
- Jeigu leisite, • pasakė. - Įmesiu visus laiškus į dėžutę hole.
- O, labai ačiū, • tarė Kirkas, paduodamas jam laiškus.
Kai Čanas grįžo, Kirkas stovėjo, žvelgdamas į laikrodį.
-------------------------------------------------------------------------------------------- 157
- Ar nenorėtumėte išgirsti ponios Tuper-Brok biografijos? - pak­
lausė jaunuolis.
Detektyvas papurtė galvą.
- Labai ačiū, bet nenoriu kištis. Tai panelės Morou reikalas. Kiek
kartų jau buvau penktuoju vežimo ratu. Šį kartą užsiimsiu kuo kitu.
- Kaip pageidaujate, - nerūpestingai atsakė Kirkas. Pasiėmė skry­
bėlę, apsiaustą ir dingo.
Čanas užlipo viršun vidiniais laiptais ir rado jo laukiantį Bilą Ran-
kiną. Reporteris linksmai į jį pažvelgė.
• Laba diena, - tarė. - Maniau, kad šiandien po pietų išplaukiate?
Čanas suraukė kaktą.
- Vėluoti į laivą jau tapo mano įpročiu, - atsakė jis. • Negaliu iš­
vykti. Per daug juodų debesų kaupiasi virš scenos.
- IŠ anksto žinojau, • šyptelėjo Rankinas. - Prieš išvykdamas, pri­
valote pateikti man sensaciją, kuri sujudins visą miestą. Buvau tikras,
kad galiu jumis pasitikėti. Kiniečiai - nuostabi tauta!
- Ačiū už mano kuklios tautos įvertinimą, • pasakė Čanas.
- O dabar pakalbėkime rimtai, - tarė Rankinas. - Turiu jums mažą
dovanėlę.
- Esate labai malonus.
- Miklus aš vaikinas, - prisipažino Rankinas. - Mat jūsų miglotos
užuominos apie pulkininką Betbamą davė peno apmąstymams. Okai ai
pradedu mąstyti - žmonės, saugokitės! Perskaičiau pulkininko “Gyve­
nimą” nuo pradžios i1dgalo. Nereikiajums turbūt sakyti, kad tūkstantis
devyni šimtai tryliktų metų gegužės devintąją dieną Bethamas pradėjo
aštuonių mėnesiųkelionę iŠPeševaro į Teheraną per Afganistaną ir per­
sų Keviro dykumą?
- Aš šitai irgi nustačiau, - linktelėjo Čanas.
- Taip ir tikėjausi. Bet ar žinote, kad pulkininkas yra parašęs knygą,
nedidelę knygutę, skirtą tik tai kelionei? Vadina ją savo atostogomis.
Ne kokia nors mokslinė ekspedicija, o paprasčiausias grįžimas namo.
- Nieko nežinojau apie tokią knygą, • pasakė susidomėjęs Čanas.
- Knygutė ne tokia garsi kaip kiti jo veikalai, - toliau tęsė Rankinas.
- Dabar, beje, išparduota. Pavadinimas “Šalis už Chaibėro perėjos”.
Apieškojau visą miestą ir pagaliau Berklyje įsigijau vieną egzempliorių.
Tardamas šiuos žodžius, išėmė knygutę violetiniais viršeliais.
- Tai ir yra minėtoji maža dovanėlė, - pridūrė reporteris.
Čanas godžiai paėmėją į rankas.
1 5 8 -------------------------------------------------------------------------------------------
• Kas žino? Gali turėti tam tikros vertės. Esu jūsų skolininkas ir
grimztu j skolas vis giliau.
• Nesu tikras, kokia jos vertė. Gal rasite-ką nors ką ai praleidau.
Perskaičiau labai įdėmiai, bet neradau nieko įdomaus.
Čanas atskleidė knygą.
- Jau įžangoje krenta į akis vienas įdomus dalykas, - pasakė. - Prie*
iingai nei visos kitos pulkininko Bethamo knygos, ii turi dedikaciją. • Ir
ii lėto perskaitė ją, atspausdintą pirmajame puslapyje: “Tam, kas prisi­
mena ir supranta”.
- Mačiau, - tarė Rankinas. - Atrodo, kad ir pulkininko gyvenime
būta ivelnumo akimirkų. “Tam, kas prisimena ir supranta...” Tikriausiai
jaunystės meilė. Moteriai, kuri prisimena, kaip ją bučiavo prie vartelių
po alyvų krūmu, ir supranta, kad išvyksta į beprotiškas išvykas, turėda­
mas jos paveikslą širdyje.
• Įmanomas dalykas, - atsakė giliai susimąstęs Čanas.
• Žinote, anglai nėra jau tokie Šalti kaip atrodo, • toliau tęsė Ranki-
nas. • Per karą pažinojau vieną anglų lakūną. Kietas tipas, galima sakyti,
kad pusryčiams kramtė vinis. O lėktuve visada turėdavo savo senos mei­
lės prisiminimą • kuokštelį džiovintų viržių. Širdies gilumoje buvo ne­
paprastai sentimentalus. Gal pulkininkas Bethamas priklauso tam pa­
čiam žmonių tipui?
• Labai galimas daiktas, - sutiko Čarlis.
Rankinas atsistojo.
- Bijau, kad mano kilnusis šefas dėl manęs jau baigia išverkti akis.
Nuoširdžiai mane myli, nors graso, kad išvarysiąs šunims šėko pjauti,
dėl to, nes ligi šiol neatskleidžiau sero Frideriko mirties paslapties.
• Esate ne vienišas, • pasakė Čanas.
- Ar negalėtumėte duoti kokį nors, bent mažytį kąsnelį mano išal-
kusiems skaitytojams?
• Kaip ir ligi šiol negaliu nieko atskleisti.
• Pats laikas žvilgtelėti už tos užuolaidos, • priminė Rankinas.
Čanas papurtė galvą.
- Byla nepaprastai sunki. Jei būčiau Peševare... bet, deja, nesu. Esu
San Franciske, prabėgus penkiolikai metų po įvykio, ir galiu tik spėlio­
ti. O spėlionės • prastas amatas, dažnai verčiantis ilgai klaidžioti netik­
rais takeliais.
- Prašome nenuleisti rankų, - patarė Rankinas. - Galų gale pasiek­
site pergalę, o kai tatai įvyks, prašom man leisti būti netoliese ir turėti
po ranka tiesioginį telefoninį ryšį su redakcija.
--------------------------------------------------------------------------------------------159
- Turėkime vilties, kad ta graži vizija išsipildys, - atsakė Čarlis.
Rankinas išėjiupalikdamas Čaną su knyga rankoje. Detektyvas at­
sisėdo prie židinio ir įsigilino į knygą. Tai galėjo duoti daugiau naudos
nei pokalbis su ponia Tuper-Brok.
Maždaug tą pačią valandą Baris Kirkas lengvu žingsniu lipo savo
senelės gražaus namo Pasifiko Heito gatvėje laiptais. Senoji dama pasi*
tiko jį svetainėje.
• Sveikas! - šūktelėjo senelė. - Kaip čia buvo, kad atsikėlei taip
anksti? Ir kiek galiu tikėti savo silpstančiomis akimis, esi visiškai atsi­
gavęs.
- Detektyvo pareigos, - nusijuokė Kirkas.
- Bravo! Kuo galiu tau padėti? Esu palikta visiškai nuošalyje, ir tai
mane labai erzina.
- Prašyčiau per anksti nepuoselėti vilčių, - atsakė anūkas. - Atėjau
ne patarimo, nors pažįstu ir vertinu savo senelės išmintį. Ieškau ponios
Tuper-Brok. Kurji dabar?
- Viršuje. Ko išjos nori?
- Noriu pakviesti pavažiuoti pas panelę Morou.
• O, vadinasi, ta jauna dama vis dar klausinėja? Tačiau ligi šiol
negali pasigirti rezultatais.
- Sunku. Tamreikia šiek tiek laiko.
• Susidaro įspūdis, kad laikojai reikės labai daug. Kai moteris už­
siima dalykais, kuriuos privalo palikti vyrams...
- Juodinate senele savo lytį. Mano nuomonė, labai puiku, kad pa­
nelė Morou dilba tokį darbą. Ją reikia palaikyti.
• O, turbūt negali siaustis aplodismentų stoka, kai esi netoliese. At­
rodo, esi rimtai susidomėjęs?
- Be abejo, ir prašom to nepamiršti. Gal malonėtumėte pakviesti
panelę Tuper-Brok?
Ponia Kirk su panieka pažvelgė į jį ir išėjo. Po valandėlės kamba­
ryjepasirodė sekretorė. Rami ir šaltakaipvisuomet, pasisveikino su Kirku
be ypatingo entuziazmo.
• Laba diena, - tarė Kirkas. - Atsiprašau, kad sutrukdžiau, bet pane­
lė Morou - susipažinote su ja pas mane per pietus - trokšta su jumis
pasimatyti. Jeigu galėtumėte iš karto eiti, nuvežčiau savo mašina.
- Gerai, - ramiai atsakė moteris. - Po valandėlės būsiu pasiruošusi.
Kai ji išėjo, į kambarį grįžo ponia Kirk.
- Kas darosi su Salės Džordan numylėtiniu? - paklausė anūko.
160 T
Maniau, kad greičiau susidoros su šia byla. Skaitau spaudą nuo pradžios
iki galo kaip koks agentas. .
- Čanui nieko negalima prikišti, - pasakė Kirkas. - Juda į priekį
lėtai, bet patikimai.
- Kad lėtai, tai faktas, - sutiko senoji dama. - Pasakykjam, kadjau
pradedu nekantrauti.
- Tai jį be galo paskatins, - šyptelėjo Kirkas.
- Labai norėčiau, kad bent kas nors jį paskatintų, - nukirto senelė. -
Oko norite iŠHelenos? Turbūt nėra įsipainiojusi į šią bylą?
- Negaliu sakyti nei taip, nei ne. Bet gal senelė man pasakys, arjau
atidavėte pulkininkui Bethamui pinigus?
- Dar ne... Bet manau, kad duosiu.
• Prašompaklausyti mano patarimo ir susilaikyti dar keletą dienų.
• Ką? Jis taip pat įpainiotas? Bet juk pulkininkas džentelmenas!
- Senele, prašom paklausyti mano patarimo, • pradėjo Kirkas, bet
prisiminė, kad ponia Tuper-Brokjau laukia hole.
- Na mat, tik sužadinai smalsumą, - skundėsi ponia Kirk.
• Labai nesveika tokiame amžiuje, - tarė Kirkas. *Prašomnusira­
minti, senele.
- Ką reiškia ‘‘tokiame amžiuje”? Neseniai skaičiau apie moterį, ku­
riai šimtas dveji metai.
- Tad turi gražų tikslą, senele, - tarė Kirkas. - Tamkartui ligi greito
pasimatymo.
Ponia Tuper-Brok sėdėjo šaliajo automobilyje sustingusi, nerody­
damanoro kalbėtis. Keletas banaliųpastabų apie orą nesudarė geros ter­
pės pokalbiui, todėl ir Kirkas nustojo stengtis. Nesikalbėjo iki tol, kol
neįvedė jos į panelės Morou kabinetą.
Prokuroropadėjėjaniūrios aplinkos fone atrodėkaip žavus paveiks­
lėlis. Bet šią akimirką ji negalvojo apie savo. išvaizdą. Pasisveikino su
ponia Tuper-Brok oficialiu tonu ir parodė į kėdę prie stalo.
- Prašomsėstis, - pasakė. - Džiaugiuosi, kad atėjote. Tikiuosi, kad
tai nesudarė daug vargo?
- Visiškai jokio, - atsakė ponia sėsdamasi.
Įsiviešpatavo tylos valandėlė.
• Žinoma, jūs suprantate, kad ieškome sero Frideriko Briuso žudi­
ko, - pradėjo panelė Morou.
- Natūralu, - šaltai atsakė ponia Tuper-Brok. - Vis dėlto kodėl no­
rėjote mane matyti?
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ 161
• Pagalvojau, kad galbūtjūs galite mums suteikti informacijos, ku­
ri galėtų praversti.
- Mažai įtikėtina, - atsakė ponia Tuper-Brok.
Išsiėmė nosinaitę, apsiūtą nėriniais, ir ėmė vartyti ją tarp pirštų.
- Gal jūs ir teisi, - šyptelėjo panelė Morou, - bet negalime šioje
baisioje byloje nieko aplenkti. Ar seras Friderikas jums buvo visiškai
svetimas žmogus?
- Taip, visiškai. Tą antradienį mačiaujį pirmą kartą gyvenime.
- Ir pulkininką Bethamą sutikote tada pirmą kartą gyvenime?
Staiga nosinė tarp ponios Tuper-Brok pirštų virto gniužulėliu.
- Ne...
- Jau buvote jį mačiusi anksčiau?
- Taip, pas ponią Dauson Kirk. Dažnai buvodavo jos namuose.
•Ak, žinoma. Girdėjau, kad draugaujate su pulkininku. Ogal paži­
nojote jį dar prieš atvažiavimą į San Franciską?
- Ne. Nepažinojau.
- Kai pulkininkas demonstravo filmus, jūs visą laiką sėdėjote ant
sofos greta panelės Garland. Ar nepastebėjote nieko įtartino?
- Visiškai nieko.
Suglamžyta nosinė gulėjo ant sekretorės kelių. Vėl paėmėją į ran­
kas ir pradėjo lyginti.
- Ar esate gyvenusi kada nors Indijoje?
- Ne. Nesu ten buvusi.
- O ar esate girdėjusi apie vieną tragišką įvykį nutikusį Indijoje,
tiksliau kalbant, Peševare? Apie paslaptingą jaunos moters - Evos Du-
rand - dingimą?
Ponia Tuper-Brok pagalvojo.
• Galbūt esu skaičiusi apie tai laikraščiuose, • prisipažino. - Nes
pavardė man girdėta.
- Prašom dar pasakyti, ar pastebėjote jauną liftininkę, kuri tą lem­
tingą vakarą kėlėjus aukštyn į pono Kirko butą?
Nosinė moters rankose vėl virto gniužulėliu.
- Ne. Kodėl turėčiau kreipti į ją dėmesį?
- Tai jums buvo visiškai nepažįstamas asmuo?
- Manau, kad taip. Savaime aišku, paprastai niekas specialiai neap­
žiūrinėja... hm... tokios rūšies asmenų.
- Ak taip... - Panelė Morou ieškojo tinkamos dingsties užbaigti po­
kalbį. - Esate anglė?
1 6 2 -------------------------------------------------------------------------------------------
- Taip, anglė.
-1$ Londono?
- Ne. Gimiau Devonšire. Gyvenau ten, kol... kol neištekėjau. Pas­
kui vyras pasiėmė mane j Jorką, į savo parapiją. Buvo pastorius.
- Labai dėkoju.
- Nuogąstauju, kad ne ką padėjau.
- Daugiau nė nesitikėjau, - šyptelėjo panelė Morou. - Ši apklausa
buvo tik įprastas formalumas. Kiekvieną, dalyvavusį tame vakarėlyje,
turime apklausti, tikriausiai suprantate. Dar kartą dėkoju, kad teikėtės
atvykti, • baigė atsistodama.
Ponia Tuper-Brok įsidėjo nosinę į rankinuką ir taip pat atsistojo.
- Manau, kadjau viskas? • paklausė.
- Taip. Viskas. Po vakarykščio lietaus šiandien puiki diena, tiesa?
- Nuostabi, - burbtelėjo ponia Tuper-Brok, eidama link durų. Kir-
kas, ligi šiol sėdėjęs kambario kampe, irgi priėjo.
• Ar galiu būti kuo nors naudingas? • paklausė.
- Ne. Kol kas ačiū. Esate nepamainomas.
Ponia Tuper-Brok jau buvo kitame kambaryje, kai Kitkas tyliai
paklausė:
- Nieko naujo apie liftininkę?
- Nė pėdsako, • atsiduso panelė Morou. • Vis tas pats. Bet nieko
daugiau ir nesitikėjau.
Kirkas metė žvilgsnį į kitą kambarį.
- O ši dama, kuri ką tik išėjo, - prakalbo pašnibždomis. • Visiškas
fiaąjco, tiesa? Labai gaila. Nieko naujo nepasakė...
Magina priėjo labai arti: kvepianti, besišypsanti. Kirkas pajuto,
kadjam šiek tiek svaigsta galva.
- Klystate, - sušnabždėjo mergina, • sužinojau išjos labai daug.
- Būtent?
- Ogi, kad meluoja. Meluoja, o be to, labai įgudusiai. Sugebėsiu
įrodyti.
- Šaunu, jūs gabi mergina, - nusišypsojo Kirkas.
Jaunuolis greitai išėjo iŠ kambario ir jau hole pasivijo ponią Tu­
per-Brok.
Kelias į ponios Dauson Kirk namus buvo tik atkartojimas pirmo­
sios tylios kelionės, ir Kirkas, atsisveikinęs sutamsiaplaukepaslaptingąja
dama, pajuto palengvėjimą. Grįžo į Kirkų pastatą ir paprašė užkelti į
dvidešimtąjį aukštą. Išeidamas iŠlifto, pamatė, kad ponas Kutlis spaudžia
_____________________________________________________________163
jo kabineto durų rankeną. Kutlis dirbo ne tik naktiniu sargu, bet ir viso
pastato administratoriaus padėjėju, ir šiuo titulu nepaprastai didžiavosi.
• Sveikas, Kutli, - šoktelėjo Kirkas. • Norėjote mane matyti?
• Taip, pone, - atsiliepė Kutlis. - Norėjaujums kai ką galbūt svar­
baus pasakyti.
Kirkas atidarė biuro duris.
• Šj tą apie Greisę Lein, • aiškino Kutlis, jiems įėjus į vidų, - apie
liftininkė dingusią vakar vakare.
• Ak, taip! - Kirkas gyvai žvilgtelėjo į jį. • Ką žinote apie ją?
- Policija primygtinai manęs klausinėjo, iŠkurją pasikvietęs ir taip
toliau. Nutylėjau vieną dalyką, tad norėjau sujumis pasitarti.
- Na, na, Kutli, nežinau, ar tinkamai pasielgėte. Negerai ką nors
slėpti nuo policijos.
- Bet kalbant apie tai, pone...
- Apie ką?
• Apiejos priėmimą į darbą. Apie rekomendacinį laišką, kurį atne­
šė nuo vieno asmens...
- Nuo ko?
- Nuojūsų senelės, nuo pačios Dauson Kirk.
• Po perkūnais! Greisė Lein atėjo pas jus su mano senelės reko­
mendaciniu laišku?
- Taigi, pone. Dar turiu šį laišką. Gal norėtumėte pamatyti?
Kutlis ištiesė pilką, prašmatnų voką. Kirkas išėmė prirašytą lapą ir
iš karto pažino pasvirusį senamadišką senelės braižą. Perskaitė:
“Branguspone Kutli. Šio laiško pateikėjapanelė Greisė Lein yra
mano gera pažįstama. Būčiau labai patenkinta, jeigu rastumėte Kirkų
pastate kokį nors užsiėmimą. Galvoju apie liftininkės darbą. Panelės
Lein kvalifikacija žymiai aukštesnė, betji yra išgyvenusi sunkius laikus
ir džiaugtųsi darbu, koks bepasitaikytų. Esu įsitikinusi, kadpasirodys
kaippaklusni ir sąžininga darbuotoja. Laiduoju užją visais atžvilgiais.
Nuoširdžiai atsidavusi
Marija VintropKirk"

Kirkas baigė skaityti ir suraukė antakius.

• Pasiliksiujį sau, Kutli, • pasakė, dėdamasis laišką į kišenę. - Ir...
atrodo, gerai padarėte, nesakydamas nieko apie tai policijai.
•Aš irgi taip galvoju, -pasakė patenkintas Kutlis ir išėjo iŠkabineto.
 XVI
ILGŲ IR LAIMINGŲ METŲ
Kirkas nuskubėjo j savobutą. Tenjau rado Čarlį Čaną, sėdintį prie
lango ir skaitantį pulkininko Džono knygą “Šalis už Chaibero perėjos”.
- Turiujums naujieną, - sušuko Kirkas. - Aptikau dar vienos įtarti*
nos būtybės pėdsakus!
• Juo gausesnė draugija, tuo linksmiau, - patikino Čanas. • Malonė*
kite pasakyti pavardę asmens, kuris krėtė netinkamus pokštelius.
• Paprasčiausiai tai mano senelė, - atsakė Kirkas.
Čanas šiek tiek nustebo.
• Jūs mane stebinate. Toji garbinga senoji ponia?! Kokį nusikalti­
mąji padarė?
• Parūpino tarnybą Kirkų pastate panelei Greisei Lein ar kaipji iŠ
tikrųjų vadinasi.
Jaunuolis trumpai atkartojo pokalbį su ponu Kutliu ir parodė Ča-
nui laišką.
Čarlis susidomėjęs perskaitė ponios Dauson Kirk rekomendaciją.
Šypsodamasis grąžinojį Kirkui.
• Dabar reikėtų apklausti jūsų senelę. Siūlyčiau paprašyti panelės
Morou.
Kirkas nusijuokė.
• Taip ir padarysiu. Būsime puikaus reginio liudytojai!
Jaunuolis paskambino panelei Morou, kuri išklausiusi naujieną, pa­
prašė, kad Baris antrai valandai suruoštų susitikimą su ponia Kirk.
Jaunuolis tuojau pat susisiekė su senele.
- Sveika! - šūktelėjo, - čia Baris! Ar gerai šįryt suprataujūsų pasta­
bą, kad norėtumėte būti įpainiota į Frideriko Briuso bylą?
• Jeigu tatai nebus labai nemalonu, aš neprieštarauju. Prisipažįstu,
kad būčiau net patenkinta.
• Jūsų troškimas išsipildė. Policijajau ieškojūsų.
- O dangau! Ką tokio padariau?
- Palieku spręsti senelei. Prašomsuvesti sąskaitas su savo sąžine ir
prisistatyti į mano namus antrą valandą. Panelė Morou nori senelę apk­
lausti.
---------------------------------------------------------------------------------- --------- 165
- Ooo... šitaip? Visai jos nebijau!
• Labai gražu. Tik prašombūtinai ateiti.
• Tačiau turėsiu greitai išeiti. Žadėjau būti paskaitoje...
• Buvę nebuvę tų paskaitų. Išeisite tada, kai teisingumas su jumis
susidoros. Patarčiau pasiruošti sakyti tiesą ir tiktai tiesą. Jeigu klausysi­
te mano patarimo, tai gal pasiseks apginti jus nuo kalėjimo.
• Nepavyks manęs įbauginti. Ateisiu, bet tik iŠ smalsumo. Noriu
pamatyti tąjaunąją panelę, atliekančią tarnybines pareigas. Beje, nė va­
landėlės neabejoju, kad būsiujos verta.
• Aš to negarantuočiau, - atsakė Kitkas. - Todėl prašom atsiminti:
antrą valandą. Punktualiai!
Baris padėjo ragelį ir ėmė nekantriai laukti paskirtos valandos. Be
penkiolikos antrą pasirodė panelė Morou.
- Keista istorija! Jūsų senelė pažįsta Džeinę Džerom - Mariją Lan-
telm? - prakalbo, Kirkui padedant nusivilkti apsiaustą.
• Ją pažįsta? • paklausė Kirkas. • Juk nuoširdžiausios bičiulės! -
Padavė merginai laišką. • Prašom paskaityti. Laiduoja už ją visais atž­
vilgiais. Geraširdiškoji seneliukė!
Panelė Morou šyptelėjo.
• Turiu su ja elgtis labai atsargiai. Regis, apie mane nėra perdaug
geros nuomonės.
• Senelėjau tokio amžiaus, kad apie nieką nebegali būti itin geros
nuomonės, - paaiškino Kirkas. - Net apie mane. Kaip žinote, esu puikus
ir kilnus žmogus, o ji, ar patikėsite, vis tiek manyje pastebi tam tikrų
trūkumų?
- Gali būti! - šūktelėjo panelė Morou.
- Nebūkite suja perdaug švelni, • patarinėjo Kukas. • Greičiau įsi­
gysitejos simpatiją, laikydamasi suja iš aukšto. Kai kurie žmonės tokie
jau yra.
Įėjo Čarlis.
- O, panelė Morou. Kaip visada esate aplinkos papuošalas. Ar nek­
lystu, puoselėdamas viltį, kad kapitonas Flaneris jau sugavo Evą Du­
rand?
- Jeigu turite galvoje liftininkę, tai klystate. Mergina dingo be pėd­
sakų. Jūs ir toliau manote, kad tai Eva Durand?
- Jeigu paaiškės, kad klystu, būsiu priverstas apsirengti ašutiniais
marškiniais ir barstytis galvą pelenais, - atsakė Čanas.
- Tai bent atgailos griežtumas! - prakalbo Kirkas.
166- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
- Taip esu atgailavęs jau ne kartą, • Šypsodamasis atjovė Čanas.
| kambarį įpuolė Dauson Kirk.
• štai ir atėjau minutės tikslumu! Praiom tatai parašyti protokole.
• Sveika, •pasisveikinoKirkas. - Senele, prisimenatepanelę Morou?
• O taip. Laba diena! O, ir ponas Čanas čia! Mano brangusis pone,
kodėl dar vis neatspėjote šios mįslės?
• Prašomdar truputėlio kantrybės, • šyptelėjo Čanas. - Galimejau
pasakyti: “šilta, šilta”. Pagaliau ir virš jūsų pakibo įtarimųdebesis.
• Taigi, girdėjau, • nukirto senoji ponia ir kreipėsi į panelę Morou:
• Na, brangioji? Baris sakė, kad norite mane kuo greičiausiai uždaryti.
• Nieko baisaus, • šypsodamasi atsakė panelė Morou. - Norėčiau
tik kai ko paklausti.
• Tikrai? Prašaunebūti itin mandagia. Nepasitikiuperdaug manda­
giais žmonėmis. Tikiuosi, kadneįtariate manęs, nužudžius serąFrideriką?
• Kol kas ne. Bet esate parašiusi vieną laišką...
- Labai galimas dalykas. Esu įpratusi rašinėti neatsargius laiškus.
Senas įprotis, kurį sunku nugalėti. Bet visad pabaigoje pridedu: “Sude­
gink”. Matyt, kažkas neįvykdė mano nurodymo.
Panelė Morou papurtė galvą.
• Atrodo, kad šiuo atveju pamiršote tokią nuorodą. - Padavė laišką
poniai Kirk. • Tai jūs rašėte?
Ponia Kirk perbėgo akimis laišką.
- Žinoma, aš, - atsakė. - Ir kas iŠto?
• Greisė Lein yrajūsų gera pažįstama?
- Taip... Tamtikru laipsniu... Tiesą sakant, beveikjos nepažįstu...
• Oho! • šūktelėjo Baris Kirkas. - Laiduojate už ją visais atžvil­
giais, o beveik nepažįstate?
• Nesikišk, Bari, - patarė senoji dama. - Nesi advokatas. Tam per
kvailas.
• Tad pažinojote Greisę Lein tik paviršutiniškai? - toliau kamanti­
nėjo panelė Morou.
• Jau sakiau.
- Ir vis tiek rekomendavote ją bejokių išlygų? Kodėl?
Ponia Kirk dvejojo.
• Labai atsiprašau, bet čiajau mano asmeninis reikalas.
• Labai gaila, tačiau turėsite atsakyti į šį klausimą, • atrėmė panelė
Morou. - Prašome neklysti, nes tai nėra draugiškas susitikimas. Esu čia
oficialiai ir į dalyką žiūriu rimtai.
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ 167
Ponios Kirk akys sužibo.
- Suprantu. Dabar, jeigu leisite, aš norėčiau kai ko paklausti.
- Labai prašom. Bet kai baigsite, aš vėl tęsiu apklausą.
- Ką bendro turi Greisė Lein su sero Frideriko Briuso mirtimi?
- Kaip tik stengiamės tatai nustatyti.
- Ir vis dėlto turi kažką bendro?
- Taip galvojame. Ir būtent todėl jūsų rekomendacijajau nėra vien
tikjūsų asmeninis reikalas.
Senoji ponia tvirčiau jsitaisė.
- Nepasakysiu nė žodžio, kol nesužinosiu, j kur visa tai krypsta.
• Nukreips senelę į kalėjimą, jeigu ir toliau taip spyriositės, • įsiki­
šo Kirkas.
• Tikrai? Puiku, bet aš taip pat turiu draugų teisininkų! Noriu žino­
ti, kas siejo Greisę Lein su seru Frideriku?
• Galiu pasakyti, tik su sąlyga, jei laikysite tai paslaptyje.
- Senelė nesantūriausia asmenybė visoje Vakarų pakrantėje, - pers­
pėjo Kirkas.
- Patylėk, Bari. Sugebu tylėti, j eigų reikia. Klausaujūsų?
- Kai seras Friderikas čia atvyko, - paaiškino panelė Morou, - ėmė
ieškoti moters pavarde Eva Durand, kuri prieš penkiolika metų dingo
Indijoje. Įtariame, kad būtent Greisė Lein ir yra toji moteris.
- Kodėl neklausiate jos pačios?
- Labai norėtume, bet, deja, negalime. Suprantate, ji vėl dingo.
- Kaip? Pabėgo?
- Taip. O dabar, kai atsakiau į jūsų klausimą, tikiuosi, kad norėsite
atsakyti ir į manąj į. - Panelė Morou vėl griebėsi oficialaus tono. - Greisę
Lein tikriausiai rekomendavo jums kažkas kitas, kuriuojūs pasitikite?
Ponia Kirk papurtė galvą.
- Labai gaila, bet negaliu atsakyti.
• Jūs tikriausiai suprantate savo atsakymo svarbą?
- Aš... hm... Dėl Dievo meilės, kur aš įklimpau! Aš, visiems žino­
ma moteris!
- Taigi, - rūsčiai tarė panelė Morou. - Jūs, tokia rimta asmenybė,
dalyvaujanti visuose miesto kilniuose sumanymuose, atsisakote bend­
radarbiauti suvaldžios organais! Turiu prisipažinti, kadmane stebinate.
Ir viskas tik dėl to, kad žmogus, kuris pristatėjums Greisę, dabar prašo
jūsų tylėti...
- To nesakiau.
1 6 8 -------------------------------------------------------------------------------------------
• Aš tai sakau. Juk tiesą sakau?
• Na taip, kaip gi... tiesą. Turiu prisipažinti, kad, mano nuomone,ji
per daug iŠmanęs reikalauja.
- Ji? Tadvis dėlto moteris jums pristatė Greisę Lein?
• Ką? Ak... Taip. Žinoma... Turėsiu prisipažinti.
• Jau prisipažinote, senele, - sukikeno Baris Kirkas.
- Prašomdar pasakyti, - toliau tęsė panelė Morou. - Prieš čia eida­
ma, ar sakėte savo draugei, kur einate?
- Taip.
• Ir sakėte, kad tikitės apklausos?
- Ttaaip...
-Vadinasi, būtent tadaji prašė, kad nutylėtumėte faktą, jog ji atve­
dusi panelę Greisę Lein ir prašiusi padėti?
Ponia Kirk tylėjo.
• Galite neatsakyti, - šyptelėjo panelė Morou. • Jau pasakėte. Jūsų
veidas išdavė tiesą.
Ponia Kirk gūžtelėjo pečiais.
- Esate labai jau išmintinga mergelė, • tarė priekaištingai.
- Kadangi jau šį bei tą išsiaiškinome... ir žinome, kad ponia Tuper-
Brok pristatėjums tą merginą, - toliau tęsė panelė Morou, - nesuprantu
priežasties, kodėl negalėtumėte papasakoti smulkiau. Kada tai buvo?
Ponia Kitk dar valandėlę dvejojo, bet pagaliau pasidavė.
- Prieš keletą mėnesių, - pranešė, - Helena atsivedė tą merginą į
namus. Pasakė, kad sutikusi ją ant kelto, kad esančios senos draugės,
kad pažįstamosjau daug metų nuo Devonširo laiku.
• Devonširo... Prašompasakoti toliau.
- Helena pasakė, kad ši jaunoji moteris labai daug išgyvenusi.
- Ką būtent?
• Neklausiau. Nesu smalsi. Be to, Helena sakė, kad panelė Lein
esanti bėdoje ir privalanti gauti bet kokį darbą. Mergina buvo labai gra­
ži, kukli, moteriška ir iš karto krito man į širdį. Todėl parūpinaujai tar­
nybą šiame pastate.
• Nepasitarusi su manimi, - įsikišo Kirkas.
- O kam? Tai buvo reikalas, kurį reikėjo sutvarkyti iŠ karto, o tu
kaip visada kažkur skrajojai po pasaulį.
• Tai viskas, ką žinote apie Greisę Lein? - paklausė panelė Morou.
• Viskas. Domėjausi, kaip dirba. Buvo man atsakyta, kad puikiai ir
kad yra patenkinta. Kai tą vakarą kėlėmės į viršų, kalbėjausi suja. Labai
nuoširdžiai dėkojo. Gaila, kadji dabar išguita iŠmiesto.
-------------------------------------------------------------------------------------------- 169
Panelė Morou šyptelėjo.
- Dar vienas dalykas: ar pastebėjote kokius nors artimesnės drau­
gystės požymius tarp ponios Tuper-Brok ir pulkininko Bethamo?
- Lyg ir išeidavo retkarčiais kartu vakarais. Neturiu įpročio šnipi­
nėti.
• Suprantama. Na, tai būtų ir viskas.
Ponia Kirk atsistojo. Atrodė kaip nubaustas vaikas.
- Dėkoju, - tarė. - Laimei, dar spėsiu į paskaitą.
- Ir dar, - pridūrė panelė Morou - norėčiau, kad nepasakotumėte
poniai Tuper-Brok apie mūsų pokalbį.
- Tikrai niekamapiejį nepasakosiu, - rūgščiai šyptelėjo ponia Kirk.
Nepaisant mano vilčių, nepasirodžiau garbingai.
Senoji dama atsisveikino ir greitai išėjo.
• Apsukriai susitvarkėte! - šūktelėjo Kirkas, žavėdamasis panele
Morou.
Panelė Morou, raukdama kaktą, atsistojo.
- Ką šįryt jums sakiau? Kad ponia Tuper-Brok meluoja! Nesitikė­
jau, kad taip greit mano spėlionės pasitvirtins.
- Dar kartą jos imsitės? - paklausė Kirkas.
- Ne. Kamklausytis naujų melagysčių? Greisė yrajos sena draugė,
vadinasi, gali būti, kad Greisė Lein parašys iŠsavo slėptuvės poniai Tu­
per-Brok. Tuojau pat susisieksiu su pašto valdžia. Nuo šiol paštas, adre­
suotas poniai Tuper-Brok, eis per mūsų įstaigą.
- Puiku, - pagyrė Čanas. - Ant grakštaus kaklo nešiojate išmintingą
galvelę. Tai bent retas junginys! Ar galima būtų paklausti, ką veikia
mūsų gerasis bičiulis kapitonas Flaneris?
- Kapitonas staiga užsidegė karšta simpatija Lilei Bar. Liepė jai
ateiti šiandien penktąį jo kontorą, kaip sakė, “pačirškinimui”. Deja, ne­
galiu ten dalyvauti, bet jumis dėta nepraleisčiau progos.
Čanas trūktelėjo pečiais.
- Nuogąstauju, kad veltui tikėčiausi labai karštų ir nuoširdžių svei-
kinimo žodžių. Nepaisant to, lyg atsitiktinai užsuksiu pas jį.
Panelė Morou kreipėsi į Kirką.
- Tikiuosi, kad senelė neužsigavo dėl šios inkvizicijos?
- Žinoma, ne. Buvote nuostabi, ir senelė sužavėtajumis. Supratau
išjos akių, jai išeinant.
- Nieko panašaus nepastebėjau, - nusijuokė mergina.
- Nes nežiūrėjote įdėmiai. Tai ir yra jūsų klaida. Turėtumėte daž­
1 7 0 -------------------------------------------------------------------------------------------
niau žvilgčioti į akisjus supantiems žmonėms. Įžvelgtumėte žymiai dau­
giau pripažinimo nei tikitės.
-1$ tikrųjų? Deja, per mažai tamturiu laiko. Panašius reikalus ten­
ka palikti vadinamiems ‘‘nešiuolaikiniams” ponams. Na, jau bėgu. Yra
šansų, kad pasiseks surasti Greisę Lein. Kažkas juk turi ją surasti.
• IŠtikrųjų, kodėl negalėtumėte to padaryti jūs... - pasakė Kirkas. -
Tikiuosi greitai pasimatyti, - pridūrė, lydėdamas merginą prie durų.
Ketvirtą valandą trisdešimt minučių Čanas įėjo į teismo rūmus ir
aplankė kapitoną Flanerį. Šis buvo puikios nuotaikos.
- Kaip laikotės, seržante? - tarė. - Kas naujo?
- Viskas po senovei, - atsakė Čanas.
•Nejudate į priekį taip greitai, kaip tikėjotės, ką? - paklausė Plane­
ris. • Na, ką gi... tai turėtų būti jums pamoka. Geriau tegu kiekviena
varlė sėdi savo baloje. Gal savo kaime, tokiame kaip Honolulu, ir esate
asas, bet čia kalbama apie rimtą žaidimą. Čia vandenysjums per gilūs.
- Tikra tiesa, - pripažino Čarlis. - Mane dažnai apima baimė, bet
tuomet prisimenujus, ir žinau, kad jūs neįeisite man nuskęsti. Gal kas
nutiko, kad esate tokios pakilios nuotaikos?
- Taip, taip. Ką tik man nusisekė puikus pokštas. Matote, man kilo
nuostabi idėja. Šiandien padaviau į rytinius laikraščius skelbimą apie
aksomines kurpaites...
• Ak, tiesa! - Čanas šyptelėjęs parodė dantis. - Inspektorius Dufas
sakė, kad pakišojums tą mintį.
• Sakė? Tiek to, Dufas negali čia įsakinėti. Jau keletą dienų ketinau
tai padaryti, bet vis pamiršdavau. Dufas man tik priminė, ir nieko dau­
giau. Į laikraščius nusiunčiau labai apgalvotą skelbimą... ir...
- Jau yra apčiuopiamų rezultatų? - paklausė Čanas.
- Oką galvojate? - Flaneris išėmė kažkokį daiktą, įvyniotą į nešva­
rų laikraštį. Virvutė buvojau atrišta, tad laikraštį numetęs šalin, Flaneris
parodė ryšulėlio turinį. Čanas išvydo raudonas aksomines kurpaites iŠ
Kinų ambasados, kurpaites, kuriomis Hilaris Galtas buvo apsiavęs tą
tragišką naktį Londone, kurpaites, su kuriomis seras Friderikas Briusas
ne anksčiau kaip prieš savaitę išėjo pasitikti mirties.
- Tai bent sėkmė! - pasakė Čanas.
- Tiesa, - pripažino Flaneris. - Maždaug prieš valandąjas man atne­
šė kažkoks kareivis. Praėjusį trečiadienį kėlėsi keltu į Oklendą aplan­
kyti savo merginos ir rado šį ryšulėlį ant suoliuko. Niekas to ryšulėlio
nepasigedo, tad pasiėmėjis. Žinoma, privalėjo prieplaukoje atiduoti, bet
neatidavė. Sakiaujam, kad aš dėl to nepykstu.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - 171
- Ant kelto į Oklendą, - pakartojo Čanas.
- Taip. Vaikinas nežinojo, ką su ryšulėliu daryti, ir buvo laimingas,
kai daviaujam penkiukę.
Čarlis iŠlėto vartė rankose kurpaites. Susidomėjęs iŠnaujo tyrinė­
jo kiniškas raides, linkinčias ilgų ir laimingų metų. Tai buvo melagingi
pažadai. Kurpaitės neatnešė laimės ir ilgo gyvenimo nei Hilariui Galtui,
nei serui Friderikui.
- Kur mes atsidūrėme? - svarstė Čanas.
• Turiu pripažinti, kad dar labai toli nuo tikslo, • atsakė Flaneris. •
Betjudame į priekį. Praeitątrečiadienį, kitą dieną po žmogžudystės, kaž­
kas paliko šias kurpaites ant kelto, plaukiančio į Oklendą. Galiu kirsti
lažybų, kad palikojas tyčia, patenkintas, kad gali jomis atsikratyti.
- Ar tai tas laikraštis, į kurį jos buvo nuo pat pradžių įvyniotos? -
paklausė Čanas.
- Taip, tas pats, kuriame kareivis jas rado. Popietinis trečiadienio
laikraštis. Pirmasis leidinys, pasirodantis apie dešimtą ryto.
Čanas išskleidė laikraštį ir ėmė įdėmiai jį apžiūrinėti.
• Manau, kad turėjau laiko įdėmiai jį apžiūrėti, • atsakė Flaneris.
- Nieko ypatingo jame nėra, - pasakė Čanas, - išskyrus... ak, taip!
Štai čia, pirmo puslapio paraštėje. Keletas skaičių, nerūpestingai pažy­
mėtų pieštuku. Štai čia popierius yra truputį įplyšęs, ir skaičiai beveik
neįskaitomi.
Flaneris priėjo arčiau, ir Čanas parodė pirštu. Kažkas, regis, sudėjo
du skaičius:
79
23
m
- Šimtas trys, - perskaitė Flaneris. - Juk čia klaida. Septyniasdešimt
devyni ir dvidešimt trys - juk ne šimtas trys.
- Todėl turime ieškoti to, kas silpnas matematikas, - atsakė Čanas.
• Jeigu neprieštarausite, persirašysiu tuos skaičius.
• Labai prašom. Pasukite savo išmintingąją galvą dėl jų. Bet nepa­
mirškite, kad būtent aš įgijau kurpaites.
• Ir laikraštį, • papildė Čanas. - Ligi šiol tai puikiausias jūsų pasie­
kimas.
Durys atsidarė, ir įėjo uniformuotas policininkas.
- Dama jau atėjo, kapitone, • atraportavo, - atsivedė kažkokį tipą.
Ar įleisite?
1 7 2 -------------------------------------------------------------------------------------------
- Žinoma, - pašakė kapitonas. - Tai panelė Lilė Bar, - paaiškino
Čanui.
- Mąsčiau apie ją, ir man pasirodė labai įtartina. Noriu su ja dar
pasišnekėti. Jeigu pageidaujate, galite likti.
- Esu giliai sujaudintas jūsų mandagumo, - atsakė Čarlis.
Panelė Lilė Bar nedrąsiai įėjo į kambarį. Iš paskos žengė Kinsis,
Kiiko sekretorius. Mergina atrodė labai sunerimusi.
- Norėjote mane matyti, pone kapitone? - paklausė ji.
- Taip. Prašomįeiti ir sėstis. • Kapitonas pažvelgė į Kinsį. • O čia
kas?
- Ponas Kinsis, mano draugas. Maniau, kad gal neprieštarausite...
- Jūsų vaikinas, ar ne?
-N-na... sakykime...
- Tas tipas, dėl kurio verkėte, išeidama aną vakarą iŠsero Frideriko
kabineto?
- Taip.
- Malonu susipažinti. Šiaip ar taip, džiaugiuosi, kad galite įrodyti,
jog turite vaikiną. Bet, nepaisant to, visasjūsų pasakojimas man atrodo
labai įtartinas...
- Nieko negaliu padėti, - drąsiai atsakė mergina. - Sakau tiesą.
- Tegu bus taip. Dabar noriu sujumis pakalbėti apie kitą vakarą.
Kai buvo nužudytas seras Friderikas. Tą vakarą buvote biure, ar ne?
- Taip. Nors turbūt jau buvau išėjusi prieš tai... prieš tą įvykį.
- IŠkur žinote?
- Tikrai nežinau. Tik taip manau...
- Pas mane nebūnajokių manymų, - sugriaudėjo Flaneris.
• Turi pagrindo manyti, kad išėjo, kol dar žmogžudystė nebuvo
padaryta, • įsikišo Kinsis. - Negirdėjojokių šūvių.
Flaneris staigiai pasisuko į jį.
• Klausykite, meldžiamasis, jeigu norėsiu ką nors iŠjūsų sužinoti,
pats paklausiu! - Vėl kreipėsi į merginą: - Negirdėjote šūvių?
-Ne.
• Ir išeidama hole nieko nesutikote?
- Al... aš...
• Ne? Prašomsakyti!
- Norėčiau šiuo klausimu pakeisti savo ankstesnius parodymus.
- Ak, taip?
• Taip. Kalbėjomės apie tai su ponu Kinsiu, irjis mano, kad pasiel­
giau neteisingai, sakydama, jog... jog...
_________________________________________,___________________ 173
- Norite pasakyti, meluodama?
• Tik todėl, kad nenorėjau būti įpainiota, - gynėsi panelė Bar. - Jau
įsivaizdavau save liudytoja teisme ir galvojau, kad... atrodė man, kad...
• Kad tai nereikšminga smulkmena? Brangioji panele, tai rinitas
dalykas! Galiujus suimti...
• Ojei pakeisiu parodymus? Jeigu dabar pasakysiu teisybę?
•Na dar pažiūrėsime. Tačiauviena turi būti tikra - šį kartą sakysite
tiesą. Tad hole kažką matėte?
• Taip. Jau ketinau išeiti iš biuro ir atidariau duris, tik staiga prisi­
miniau, kad nepasiėmiau skėčio. Todėl grįžau, bet prie lifto spėjau pa­
matyti du vyriškius.
• Matėte du vyriškius? Kaip atrodė tie vyriškiai?
- Vienas... vienas buvo kinietis.
Flaneris nustebęs krūptelėjo.
• Kinietis... Turbūt ne čia esantis Čanas?
Čarlis šyptelėjo.
- One, - tęsė mergina. - Tai buvo kažkoks senyvas kinietis. Kalbė­
josi su aukštu liesu ponu. Su ponu, kurio nuotrauką mačiau laikraščiuo­
se.
- Matėtejo fotografiją spaudoje? Kokia pavardė?
• Pulkininkas Džonas Bethamas, jis, rodos, keliautojas.
- Aha. - Flaneris atsistojo ir pradėjo vaikščioti po kambarį. - Matė­
te, kaip Bethamas hole kalbėjosi su kažkokiu kiniečiu, prieš nužudant
serą Frideriką. Paskui grįžote savo skėčio?
- Taip. Okai vėl išėjau, jų nebebuvo.
• Kas daugiau?
- Atrodo, nieko.
• Prašomgerai pagalvoti. Jau vieną kartą nutylėjote teisybę.
- Davė parodymus be priesaikos, - ėmė protestuoti Kinsis.
•Na ir kas? Apsunkino mums darbą, otai nejuokai. Bet esu linkęs
užmerkti akis, jeigu jau pasiryžote pasakyti tiesą. Galite eiti. Gal dar
būsite man reikalingi.
Jaunoji pora išėjo. Flaneris susijaudinęs vaikščiojo po kambarį.
• Pagaliau kažką turiu! - sušuko. - Bethamas! Ligi šiol per mažai
skyriau jam dėmesio, bet dabar klaidą ištaisysiu. Bethamas prieš pat
žmogžudystę kalbėjosi hole su kažkokiu kiniečiu, kai visi manė, kadjis
viršuje ir suka savo magišką mašiną. Kinietis, suprantate? Otos kurpai­
tės yra iš kinų ambasados. Po perkūnais! Viskas pradeda aiškėti!
1 7 4 ---------------------------------------------------- :_________________________
- Kaip galiu spręsti, - tart Čanas, - dabar ketinate...
• Imtis pulkininko Bethamo. Panelei Morou sakė, kad nebuvo išė­
jęs ii kambario. Dar vienas melagis ir šį kartą labai žymus žmogus.
•Nuolankiai sauleidžiu atkreipti dėmesį, - nedrąsiai įsikišo Čanas,
• kad pulkininkas Bethamas yra nepaprastai išmintingas žmogus. Sau­
gokitės, kadjūsų neapvyniotų apie pirštą.
• Nebijau. Manęs neapvynios. Esu per senas žvirblis...
• Imponuojantis pasitikėjimas savimi! • šyptelėjo Čanas. • Tikėki­
mės, kad laiminga pabaigajį pateisins.
- Dėl to galite būti ramus. Tik prašompalikti pulkininką Bethamą
man.
- Su didžiausiu malonumu, - sutiko Čanas. - Tik prašom už tai pas­
kirti man kai ką kito.
-Ką?
- Kalbu apie neryškius skaičiukus laikraščio paraštėje.
- Menka aritmetika, • burbtelėjo Flaneris, • ir menkas pėdsakas.
- Laikas parodys, - švelniai atsakė čanas.
 xvn
MOTERIS IŠ PEŠEVARO
Kitą rytą dešimtą valandą Kirko bute suskambo telefonas, o kai
jaunuolis pakėlė ragelį, jį pasveikino balsas, kuris net per laidus teikė
jammalonumo.
• Laba diena, - pasisveikino jis. - Džiaugiuosi, girdėdamas jūsų
balsą. Mano nuomone, tai gera dienos pradžia.
• Labai ačiū, - atsakė panelė Morou. • O dabar, kai jau diena jums
taip laimingai prasidėjo, ar negalėtumėte truputį pasitraukti atokiau ir
užleisti vietą prie telefono ponui Čanui?
- Ką? Nenorite su manimi kalbėti?
- Gaila, bet, deja, ne. Šiandien esu labai užimta.
- Na ką gi, sugebu suprasti užuominas neblogiau už kitus. Jaučiu,
kai esu nepageidaujamas. Juk tai norėjote duoti man suprasti, tiesa?
- Prašom...
- Čarlisjau čia. Nepykstu, bet esu labai, iŠtiesų labai įskaudintas...
- tardamas šiuos žodžius, Kirkas padavė ragelį Čanui.
- Laba diena, pone, - prakalbo panelė Morou, - vienuoliktą valandą
kapitonas Flaneris kalbėsis supulkininku Bethamu. Apie niekąkitą šian­
dien nešneka, tik apie pulkininką. Mane kvietė taip pat dalyvauti ir, jei­
gu reiks, priminti pulkininkui jo parodymus nužudymo vakarą. Norė­
čiau, kad ir jūs ateitumėte.
- Kapitonas pageidauja, kad dalyvaučiau?
- Aš kviečiu. Ar to negana?
• Man tai suteikia nepaprasto džiaugsmo, - atsakė Čarlis. • Atva­
žiuosiu, pokalbis tikriausiai vyks kapitono Flanerio kabinete?
- Prašom manęs neapvilti, - pasakė panelė Morou ir padėjo ragelį.
- Kas naujo? - paklausė Kirkas.
Čanas trūktelėjo pečiais.
• Kapitonas Flaneris pasiuto dėl pulkininko Bethamo. Vienuoliktą
jį tardys, ir aš esu kviečiamas.
-O kaip aš?
• Nepaprastas gailestis man spaudžia širdį, bet apiejus nebuvo už­
siminta.
176- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
- Tuomet turbūt neisiu, - tarė Kirkas.
Truputį prieš vienuoliktą Čanas įėjo į teismo rūmus. Tamsiame ka­
pitono Flaneriokabinetejau rado panelę Morou, kuri savo buvimu skaid­
rino niūrią patalpą.
- Laba diena, - pasakėji. - Kapitonas vedžioja inspektorių Dufą po
rūmus. Džiaugiuosi, kad atėjote. Susidarė įspūdis, kad kapitonas Plane­
ris šiandien ne itin manimi džiaugiasi.
- Čionykštė policija labai neišmintingai išgyvena depresijos aki­
mirkas.
Į kabinetą įėjo Flaneris, opaskuijį ir inspektorius Dufas. Kapitonas
valandėlę stovėjo tarpdury, nepalankiai žiūrėdamas į Čaną ir į merginą.
- Esate puiki pora, - sugriaudėjo. - Kas per manieros, a?
- Ką turite omeny, kapitone? - meiliai prakalbo panelė Morou.
• Jūs, atrodo, norite, kad nieko nežinočiau, kadjūs abu žinote apie
jį žymiai daugiau, negu man sakote.
• Labai atsiprašau, neketinau užsiimti apkalbomis, • šyptelėjo Du­
fas. • Užsiminiau apie tuos faktus, įsitikinęs, kad kapitonas apie juos
žino.
- Taip ir turėjote manyti, - pratrūko Flaneris. - Nes kodėl turėčiau
nežinoti? Juk, argi ne aš tiriu šią bylą? O vis tiek jūs gaunate įvairią
informaciją ir slepiate nuo manęs. To tikrai nepakęsiu!
- Kaip gaila! - sušuko panelė Morou.
- Neatgailaukit! Ką aš žinau apie pulkininko tarną, kažkokį kinietį
Li Gungą? Ar pasakysite pagaliau, seržante Čanai, ar ir toliau su mani­
mi žaisite slėpynių?
- Tai mano kaltė, - pertraukėjį panelė Morou. - Turėjaujums pasa­
kyti. Ponas Čanas tikriausiai manė, kad pasakiau.
- Visiškai ne, - ėmėprotestuoti Čanas. - Prašommalonėti nusimesti
kaltės naštą nuo savo žavių pečių ir uždėti ant mano plačių pečių. Pada­
riauklaidą. Teisybė, svarsčiau apie įvairius faktus tylomis, bet tikėjausi,
kad iŠkarto blykstels ryški tiesos šviesa...
- Tiek to, - nutraukėjį Flaneris. - Norėčiau žinoti tik vieną: ar dabar
pasakysite man viską? Kada sužinojote apie Li Gungą?
- Tą dieną, kai seras Friderikas buvo nužudytas, turėjau garbės kar­
tu pusryčiauti. Po pusryčių seras Friderikas pasivedėjo mane į šalį ir
papasakojo apie Li Gungą, atvykėlį kinietį, kuris vieši pas gimines, gy­
venančius Džeksono gatvėje. Prašė, kad paslapčia išsiklausinėčiau apie
šį žmogų, bet aš privalėjau atsisakyti. Kitą dieną po žmogžudystės, bū­
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ 177
damas “Maujo” laivo kajutėje, tikėdamasis tuojau pat išplaukti j Hono­
lulu, išgirdau, kaip kaimyninėje kajutėje pulkininkas Bethamas atsis­
veikino su kažkuo, ką vadino Li Gungu. Pulkininkas įpareigojo Li Gim-
gą pasislėpti Honolulu ir neatsakinėti į jokius klausimus.
- Ir visa šita buvo taip nereikšminga, kad niekas man nė žodelio
necyptelėjo, - siuto Flaneris. • O faktas, kad pulkininkas dalyvavo kaip
svečias piknike Peševare?
- Tai sužinojome tik antradienio vakarą, - įsikišo panelė Morou.
- Turėjote tik trisdešimt šešias valandas, kad mane informuotumė­
te, ką? Tūkstantis devyni šimtai tryliktų metų gegužės ketvirtąją pulki­
ninkas Bethamas išvyksta iŠPeševaroper tą... per Chaiberųperėją, trauk­
damas link... link... keliaudamas į...
-1Teheraną per Afganistaną ir Keviro dykumą rytinėje Persijoje, -
pasufleravo Dufas.
• Taip. Buvote toks malonus, seržante, informuodamas inspekto­
rių, tik ne mane!
Čanas gūžtelėjo pečiais.
- Kam reikėjo jus trukdyti? Visi šie faktai, kaip atrodo, neturi nė
mažiausios reikšmės. Tiesa, galėjau su jumis pasidalyti savo hipotezė­
mis - nepaprastai įdomiomis hipotezėmis. Bet žinojau, kad esate užim­
tas labai sunkios ir painios bylos sprendimu. Ar galėjau reikalauti, kad
rimtas asmuo pramogautų kartu su manimi, tyrinėdamas spalvingų nuo­
tykių ir romantikos pynę?
- Nežinau, ką reiškia šiejūsų žodžiai, - atsakė Flaneris, • bet žinau,
kadjeigu nebūčiau kietai prigriebęs panelės Bar, būčiau ir toliau kvaili­
namas kaip bato aulas. Tačiau buvau apsukresnis už jus! Pats aptikau
Bethamo pėdsakus. Norsjūsų tai visai nepateisina. Turiu pripažinti, kad
esujumis abiem labai nusivylęs.
-Nemoku apsakyti, kaip apgailestauju, - tarė žemai nusilenkdamas
Čanas.
- Tiek to.
Uniformuotas policininkas įvedė į kambarį pulkininką Bethamą.
Buvo aišku, kad pulkininkas siūdinosi drabužius pas puikų siuvė­
ją, kuris, be abejo, su malonumu aptarnaudavo lieknos figūros klientą.
Pulkininkas buvo apsirengęs be priekaištų, su gėle švarko atlape ir laz­
dele pirštinėtoje rankoje. Stovėjo valandėlę nejudėdamas, ojo paprastai
nuvargusios akys, mačiusios tiek tolimiausių pasaulio kampelių, Šian­
dien buvo nepaprastai gyvos ir žvitrios.
1 7 8 -------------------------------------------------------------------------------------------
- Laba diena, - tarė, nusilenkdamas panelei Morou ir Čanui. - O
jūs, jeigu neklystu, kapitonas Flaneris?
• Laba diena, • burbtelėjoFlaneris. - Pristataujums inspektorių Dufą
iŠSkotlend Jardo.
- Labai malonu, - atsakė pulkininkas. - Džiaugiuosi, kad sutinku
Skotlend Jardo atstovą. Neabejotinai dabar sero Frideriko bylos tyrimas
pajudės greičiau.
- Taigi, - suriaumojo Flaneris, -jeigu tik atsakysite į keletą klausi­
mų ir kalbėsite tiesą.
Pulkininkas šiek tiek kilstelėjo antakius.
- Tiesą, na žinoma, - pakartojo su blankia šypsenėle. - Darysiu ką
galėsiu. Ar galiu atsisėsti?
• Žinoma, • atsakė Flaneris, rodydamas į apdulkėjusią kėdę. • Tą
vakarą, kai buvo nužudytas seras Friderikas, viršutiniame aukšte de­
monstravote savo magišką mašiną...
- Taip nepavadinčiau. Tai veikiau buvo filmas apie Tibetą...
- Taip, taip. Žodžiu, skaitėte paskaitą, iliustruodamas filmais: į pa­
baigą vis dėlto apleidote savo vietą, ir demonstravimas vyko automatiš­
kai, be jūsų pagalbos. Paskui panelė Morou klausėjūsų... klausėte pul­
kininko, panele Morou?
- Teiravausi apie momentą, kai pasitraukėte nuo aparato, - tarėjau­
noji moteris. • Patikinote, kad nebuvote išėjęs iŠkambario.
Kapitonas pažvelgė į pulkininką Bethamą.
• Ar iš tikrųjų taip buvo, pulkininke? • paklausė.
- Taip. Atrodo, kad būtent taip atsakiau.
-Kodėl?
- Kaip tai kodėl? Ką norite tuo pasakyti?
- Kodėl taip pasakėte, puikiai žinodamas, kad buvote nulipęs į dvi­
dešimtąjį aukštą ir kalbėjotės su kažkokiu kiniečiu.
Bethamas tyliai nusijuokė.
- Ar niekada jums nėra ko nors atsitikę, ko paskui gailėtumėtės?
Tas dalykas atrodė man visiškai nereikšmingas. Neįžvelgiau nieko svar­
besnio tame, kad trumpambuvau nusileidęs žemyn. Turiu įgimtą pasi­
dygėjimą skandalais. Leidau sau, kaip čia pasakius, nedidelį... hm... ne­
tikslumą.
- Tad buvote dvidešimtajame aukšte?
• Tik valandėlę. Mat projekcinis aparatas ir septynios filmų kase­
tės gana sunkus krovinys. Mano senas tarnas Li Gongas padėjo man jį
------------------------------------------------------------------------------------------- 179
atnešti į pono Kirko apartamentus. Maniau, kad baigsiu demonstruoti
prieš dešimtą, todėl liepiau jam ateiti tuo laiku. Kai pasitraukiau nuo
aparato penkiolika po dešimtos, susigriebiau, kad liko dar viena kasetė.
Todėl nubėgau j apačią, ten radau Li Gungą, kuris jau laukė, ir liepiau
jam eiti namo. Pasakiau, kad pats pasiimsiu aparatą.
• Ak taip... Ir jis išėjo?
• Iškartnusileido liftu. Liftininkė gali patvirtinti mano žodžius,jei*
gu...
• Jeigu kas?
- Jeigu panorės.
- Norite pasakyti, jeigu ją surasime?
• Kodėl turėčiau taip sakyti? Arjos nėra?
- Jos nėra. Okadangi jos nėra, tai galbūt Li Gungas patvirtinsjūsų
žodžius?
- Esu tikras, kad patvirtins, jeigu panorėsite jam telegrafuoti. Šiuo
metu yra Honolulu.
- Kitą dieną išplaukė su “Mauju”?
• Taip.
- Jūs jį lydėjote?
• Žinoma. Daugiau kaip dvidešimt metųjau dirba pas mane. Labai
ištikimas.
• Atsisveikindamas sujuo, liepėte Havajuose tupėti tyliai.
- Taip... pasakiau. Mat Li Gungas turėjo tamtikrų sunkumų su pa­
su. Bijojau, kad gali atsidurti keblioje padėtyje.
- Taip pat liepėte, kad neatsakinėtų į jokius klausimus.
- Dėl tos pačios priežasties.
• Turbūt žinojote, kad Li Gungas išlipdamas turės parodyti pasą.
Jeigu pasas būtų buvęs netvarkingas, tai negi manote, kad tupėjimas
tyliai ką nors duotų?
• O argi turėjo rodyti pasą uoste, kuris taip pat priklauso Jungti­
nėms Valstijoms? Visai nesusigaudau begalybėjejūsų taisyklių. Jos man
Susuka galvą.
•Nieko nuostabaus... Taip mažai keliavusiamkaipjūs, pulkininke!
- Koks sarkastiškas tonas!
• Kaip drįsčiau... - tarė Flaneris. • Na, kol kas palikime Li Gungą
ramybėje. Bet dar nebaigiau. Kiek Žinau, buvojote Pelevare, rytinėje
Indijoje, tūkstantis devyni Šimtai tryliktų metų gegužės trečiąją?
Bethamas lėtai linktelėjo galvą.
1 8 0 ____________________________________________________________
• Tai žinomas dalykas.
- Sunku ginčytis, ar ne? Dalyvavote piknike kalvose už miesto.
Taip dalyvavusiųbuvo moteris, pavarde Eva Durand. - Bethamas nežy­
miai krustelėjo. - Tąvakarą Eva Durand dingo, ir nuoto laiko niekasjos
nebematė. Ar nežinote, kokiu būduji išvyko iŠIndijos?
- Jei nuo to laiko niekas jos nematė, tai iŠkur žinote, kad išvažia­
vusi iŠIndijos?
• Tiek to. Klausinėju aš. Ar prisimenate tą incidentą?
• Žinoma. Sukrečiantis įvykis.
Flaneris įdėmiai žvelgė į jį.
- Prašom, pulkininke, pasakyti, ar buvote kada nors susitikęs su
seru Frideriku iki to vakaro pono Kirko apartamentuose?
• Niekada. Valandėlę... valandėlę! Sakė, regis, kad dalyvavo pri­
ėmime, suruoštame Karališkosios geografų draugijos Londone ir matė
ten mane. O aš jo visiškai neprisimenu.
- Ar nežinojote, kad atvažiavo į San Franciską, ieškodamas Evos
Durand?
• Nejaugi dėl to atvažiavo? Keista!
- Jūs nežinojote?
• Žinoma, kad ne.
• Ojeigu būtumėte žinojęs, ar būtumėt galėjęs jam padėti?
- Ne, - tvirtai atsakė Bethamas.
- Na, gerai. Ketinate greitu laiku išvykti iŠ San Francisko?
• Taip, po kelių dienų, kai baigsiu ruoštis naujai ilgai išvykai.
- Neišvažiuosite ligi tol, kol neišaiškinsime sero Frideriko žudiko.
Suprantate?
• Bet, brangusis pone, turbūt nemanote...
- Manau, kadjūsų parodymai gali būti mums vertingi. Kreipiuosi į
jus su prašymu, suprantate?
• Taip. Tačiau turiuviltį, kad tyrimas bus apvainikuotas greita sėk­
me.
- Visi puoselėjame tokią viltį.
- Žinoma. - Bethamas kreipėsi į inspektoriųDufą. - Siaubinga isto­
rija. Seras Friderikas buvo žavingas žmogus...
• Ir nepaprastai mylimas, • ramiai atsakė Dufas. - Prašome nesirū­
pinti, pone pulkininke. Darome viską, kas mūsų galioje.
• Džiaugiuosi. • Pulkininkas Bethamas atsistojo. - O dabar, jeigu
nebeturite nieko...
-------------------------------------------------------------------------------------------- 181
- Kol kas nieko, • atsakė Flaneris.
- Labai ačiū, - atsakė pulkininkas ir tvirtu žingsniu išėjo.
Flaneris žvelgėjam įkandin.
- Meluoja kaip džentelmenas, ką? - pasakė kapitonas.
- Puikiai, - atsiduso panelė Morou, įsmeigusi akis į duris, už kurią
dingo pulkininkas.
- Manęs vis tiek neapgaus, - tęsė Flaneris. - Žino apie tuos reikalus
daugiau, negu prisipažįsta. Jeigu tai nebūtų garsusis pulkininkas Berita­
mas, dar šiandien dėl visa ko patupdyčiaujį.
• To nepadarysite! - sušuko panelė Morou.
• Žinoma, kad ne. Visos moterų klubo bobos nulinčiuotų mane.
Beje, to ir nereikia. Perdaug garsus, kad galėtų pasprukti. Bet bus ge­
riau, jeigu liepsiujį sekti. Tačiau grįžkime prie reikalo. O,jei Li Gungas
būtų čia, iŠjo išspausčiau tiesą! Ką sakė seras Friderikas, seržante? Kaž­
ką apie Li Gungo giminaičius Džeksono gatvėje? Turiujuos surasti.
• Nebereikia, • atsakė Čanas. - Tai jau padariau.
- Argi? Ir, žinoma, neužsiminėte apie tai man nė žodžiu.
- Žodžiai neturėtų reikšmės. Patyriau apgailėtiną nesėkmę. Buvau
įleistas į namus, bet mažasis skautas savo geru poelgių sumaišė mano
planus.
- Turi giminėje skautą?
- Taip. Pavardė Vilis Li. Henriko Li sūnus, adresas: Rytiniai apar­
tamentai.
Flaneris pamąstė.
- Jeigu senoji karta nenori kalbėtis, tai gal prabils jaunoji? Reikia
imtis to skauto.
• Jau ėmiausi. Pasakė labai nedaug, išskyrus informaciją, kad vie­
nąkartąlabai sunkios kelionės metupulkininkas Beritamas nužudęs žmo­
gų-
- Taip pasakė? Matyt, kažką žino apie Beritamo ekspedicijas?
• Be abejonės. Pasiklausė vieno pokalbio.
Flaneris pašoko ant kojų.
- To pakanka. Įpareigosiu Kinų kvartalo policijos komisariato įga­
liotinį Manlį, kad dar šiandien pristatytų berniuką. Mažieji kiniečiai die­
vina Manlį. Ką nors sužinosime.
Suskambo telefonas. Kapitonas Flaneris pakėlė ragelį ir padavė jį
panelei Morou. Kai ši išgirdo naujieną, perduotą telefonu, jos akys sub­
lizgo.
1 8 2 -------------------------------------------------------------------------------------------
- Tai ii prokuratūros, - kreipėsi į susirinkusius, padėdama ragelį. -
Perėmėme laišką, atsiųstą iŠ Santa Barbaros poniai Tuper-Brok. Tame
laiške Greisė Lein praneša savo dabartinį adresą.
- Puiku! - sušuko Flaneris. - Sakiau, kadji nuo manęs nepaspruks!
Tuojau pasiųsiukeletą žmonių sumašina. - Kapitonas pažvelgė į panelę
Morou. • Užeis į jūsų kontorą adreso.
- Tuojau grįžtu į savo kontorą ir duosiujiems adresą, - pritarė pa­
nelė Morou.
Flaneris patenkintas trynė rankas.
• Reikalai pagaliau pajudėjo. Susitariame septintai vakaro. Jau tu­
rėsiu tą berniuką. Poife seržante, prašome taip pat ateiti, gal man būsite
reikalingas. Prašome, jeigu norite, ir jūs, pone inspektoriau, užsukti, •
kreipėsi į Dufą.
- Ačiū, • padėkojo Dufas.
- O aš? - paklausė panelė Morou.
Kapitonas, raukdamas kaktą, kreipėsi į ją:
- Nesujumis patenkintas. Tos paslaptys...
- Bet aš taip uoliai atsiprašinėjau, - šyptelėjo panelė. • Be to, juk
truputį padėjaujums, ieškodama Greisės Lein?
• Tiesa. Gerai, jeigu norite, taip pat ateikite.
Draugijaišsiskirstė, o Čarlis Čanas grįžo į namus, kur Baris Kirkas
jau nekantriai laukė naujienų. Sužinojęs apie vakaro planus, Kirkas at­
kakliai ėmė reikalauti, kad panelė Morou ir Čanas papietautų kartu su
juo. Pusę septynių išėjo iŠmažai žinomo restoranėlio, kurį Kitkas išrin­
ko dėl puikaus virėjo, ir patraukė į teismo rūmus.
Vakaras buvo giedras ir šaltas, žvaigždės žėrėjo kaip žibintai. Ap­
lenkę Kinų kvartalą, perėjo per Portsmauso gatvę. Nebebuvo čia įprastų
valkatų ir triukšmadarių: Roberto Luiso paminklas žvaigždžių šviesoje
stovėjo ryškus ir vienišas.
Kapitono Flanerio kabinetejau laukė kapitonas ir inspektorius Du­
fas. Kapitonas pažvelgė į Kirką be ypatingo entuziazmo.
• Jau visi susirinkome? - paklausė.
• Tikiuosi, kad neprieštarausite, jei ir aš dalyvausiu? • šyptelėjo
Kitkas.
• Ką gi... Ką padarysi. Jau per vėlu jus išprašyti, • nepatenkintas
tarė kapitonas ir kreipėsi į panelę Morou: • Ar matėte Peterseną?
• Mačiau ir daviaujam adresą.
• Kartu buvo ir Majersas. Abudu pirmarūšiai darbuotojai. Šį vaka­
------------------------------------------------------------ 183
rą bus Santa Barbaroje, saulei tekantjau galės patraukti atgalios ir,jeigu
nepasitaikys kokių nenumatytų kliūčių, pasirodys čia su Greise Lein ry­
toj vėlyvą popietę. Šį kartą mergina nebepaspruks.
Visi susėdo. Po valandėlės įijo didelio ūgio civiliškai apsirengęs
policijos tarnautojas. Šypsoj osi ir laikėsi mandagiai, betjo žvilgsnis bu­
vo skvarbus kaip žmogaus, pasimošusio visokiems netikėtumams. Pla­
neris pristatėjį.
- Seržantas Manlis, - pasakė. - Jau septyneri metai dirba Kinų kvar­
talo policijos viršininku. Žymiai ilgiau nei bet kuris prieš jį dirbęs.
Manlis buvo ramus.
• Malonu sujumis susipažinti, - tarėjis. • Pofle kapitone, berniukas
laukia prieškambaryje. Suradau ir atvežiau, jam dar nespėjus sulakstyti
namo instrukcijų.
- Puiku, - pagyrė Flaneris. - Kalbės?
- Tikriausiai. Esame seni draugai. Tuojau atvesiu.
Valandėlei dingo kaimyniniame kambaryje ir grįžo drauge su Vi­
liu Li. Skautas buvo apsirengęs civiliškai, ir matei, kad su skauto uni­
formajaustųsi tvirčiau.
- Štai ir atėjome, Vili, - tarė Manlis. - O štai kapitonas Flaneris, jis
nori prašyti didelės paslaugos.
• Gerai! - berniukas nusišypsojo, parodydamas dantis.
- Visi skautai, - tęsė Manlis, - yra Amerikos piliečiai ir stovi teisin­
gumo ir tvarkos sargyboje. Ar taip, Vili?
- Taip skamba priesaika, • rimtai atsakė Vilis.
- Garantavaujam, - tęsė Manlis, - kad absoliučiai niekas iŠjo gimi­
nių nėra įpainiotas į šią bylą. Ką Vilis pasakys, jiems jokiu būdu nepa­
kenks.
- Tiesa, - patvirtino Flaneris. - Duodu, sūnau, garbės žodį.
• Gerai, >pasiruošė berniukas.
- Tavo dėdė Li Gungas, • pradėjo Flaneris, - ilgą laiką buvo pulki­
ninko Bethamo tarnas. Apkeliavo su pulkininku visą pasaulį.
- Gobio dykumą, Keviro dykumą, Tibetą, Indiją, Afganistaną, -
atraportavo Vilis.
- Esi girdėjęs Li Gungo pasakojimus apie tas keliones?
- Taip.
- Ar ką nors prisimeni?
-Niekada nepamiršiu, - atsakėberniukas, ojo mažos juodos akutės
sublizgo.
1 8 4 -------------------------------------------------------------------------------------------
- Pasakojai savo draugui, čia esančiam seržantui Čanui, kad pulki­
ninkas dėl kažkokios priežasties vieną sykj nušovė žmogų?
Berniuko akys susiaurėjo.
- Privalėjo. Tai ne nusikaltimas.
• Žinoma, žinoma, tai buvo neišvengiama, • nuoširdžiai pripažino
Flaneris. - Mes nekaltiname pulkininko. Neturimejokios galios, kai kal­
bama apie tai, kas nutiko už San Francisko ribų. Paprasčiausiai mums
įdomu, ir tiek. Ar prisimeni, kokios kelionės metu pulkininkas nužudė
tą žmogų?
- Atsimenu. Tai buvo ekspedicija, vykstanti iŠ Peševaro per Chai-
berų perėją ir per Afganistaną.
- Tai įvyko Afganistane?
- Taip. Jis buvo labai blogas žmogus. Muchamedas Ašur Khanas,
kupranugarių varovas. Norėjo pavogti...
- Ką norėjo pavogti?
- Perlųvėrinį. Pulkininkas Bethamas matė, kaipjis įsėlino į palapi­
nę... į palapinę, į kurią nebuvo galima įeiti jokiam vyriškiui, buvo pri­
grasinta mirtimi...
• Kieno buvo palapinė?
- Moters.
Įsivyravo valandėlė tylos.
- Moters palapinė? - pakartojo Flaneris. - Kokios moters?
- Moters, kuri keliavo sujais į Teheraną. Moters iš Peševaro.
• Gal tavo dėdė pasakojo, kaip ji atrodė?
- Buvo labai graži, auksiniais plaukais ir žydromis kaip dangus aki­
mis. Labai graži, kaip pasakojo mano dėdė.
- Ir keliavo sujais iŠPeševaro į Teheraną?
- Taip. Tik Li Gungas ir pulkininkas žinojo apieją, nesji visą laiką
slėpėsi vežime. Sustojus ilsėjosi savopalapinėje, į kurią niekamnebuvo
galima įeiti. Pulkininkas Bethamas sakė, kad užmuš kiekvieną, kas išd­
rįs ten įžengti.
- Bet tas kupranugarių varovas nepaklausė pulkininko? Ir pulki­
ninkasjį nušovė?
- Taip. Ir visiškai pelnytai, - patvirtino berniukas.
- Žinoma, - sutiko Flaneris. - Na, sūneli, viskas. Labai tau ačiū, o
dabar bėk. Jeigu paklausytų manęs skautai, gautum apdovanojimą.
• Jau turiu dvidešimt du apdovanojimus, - didžiuodamasis nusi­
šypsojo Vilis. - Priklausau “Erelių” būriui.
--------------------------------------------------------------------------------------------185
Berniukas ir Manlis išėjo.
Flaneris atsistojo ir ėmė vaikščioti po kambarį.
- Na, ką jūs manote? • sušuko jis. - Per daug gerai, kad būtų tiesa.
Eva Durand vieną naktį dingsta, jos vargšas vyras iŠsielvarto kraustosi
iŠproto, jos ieškodamas, išnaršo visą Indiją. Ojinai tuo metu ramiai sau
keliauja pulkininko Bethamo karavanu per Afganistaną, su didžiuoju
keliautoju, dėl kurio visas pasaulis pamišęs, su nuostabiu žmogumi, ku­
rio niekas nedrįsta net įtarti.
Flaneris kreipėsi į Čaną.
- Dabar suprantu, ką turėjote galvoje, kalbėdamas apie romantiš­
kus nuotykius. Tačiau aš tai pavadinčiau kitaip. Aš tai pavadinčiau bė­
gimu su svetima žmona. Tai bent skandalas pulkininko praeityje! Tai
bent dėmėjo vardui, o Dieve! Ar suprantate, ką tai reiškia?
Čanas trūktelėjo pečiais.
- Matau, kad jūs šiandien aukštai taikote, • tarė jis.
- Taip, aukštai taikau, nes esu patenkintas. Turiu kaltininką ir turiu
nužudymo motyvą. Seras Friderikas atvyksta į San Franciską, ieškoda­
mas Evos Durand. San Franciske vieši pulkininkas Džonas Bethamas,
visų gerbiamas ir garbinamas - šlovės viršūnėje. Bethamas sužino, kad
atvažiavo seras Friderikas. Pradeda mąstyti... išgirsta, kad detektyvas
lankėsi Indijoje. Gal atskleidė, kokiu būdu Eva Durand apleido aną ša­
lį? Jeigu taip, bus viskas paskelbta - pulkininko karjerai galas. Bus su­
kompromituotas kaip žmogus ir keliautojas, nebegalės gauti aukų nau­
joms svarbioms ekspedicijoms. Ar jis tokio tipo žmogus, kuris lauktų,
kol tai įvyks? Ne. Ką tuomet daro?
- Grynai retorinis klausimas, - įsiterpė Čanas.
- Pirmiausia nori sužinoti, ką seras Friderikas iš tikrųjų žino. Pie­
taudamas girdi, kad seifas atviras. Tiesiog dega noru nulipti žemyn ir
išsiaiškinti situaciją. Pirmai progai pasitaikius, slapčia lipa žemyn, įeina
į pono Kirko kabinetą...
• Pro uždarytas duris? - paklausė Čanas.
- Liftininkė galėjo duoti raktą. Nepamirškite, kad liftininkė - tai
Eva Durand. Be to, netoliese laukia Lt Gungas, manykime, kad atsitikti­
nai. Bet galima pasinaudoti jo paslaugomis - priešgaisrinės kopėčios...
Šiaip ar taip, Bethamas įsigauna į kontorą. Karštligiškai ieško, randa
dokumentus, iŠkarto mato, kad seras Friderikas viską žino. Tą akimirką
įeina seras Friderikas. Vienintelis žmogus pasaulyje, žinantis, kaip Eva
Durand apleido Indiją - ir apie tai bus paskelbta. Žmogus, kuris gali
1 8 6 ____________________________________________________________
sugadinti Bethamui kaijerą visam laikui. Bethamą apima įsiūtis. Išsit­
raukia revolverį. Jam tai mažmožis, panašiai yra atsitikę ir, anksčiau.
Seras Friderikas krinta negyvas. Bethamas su popieriais pabėga. Senas
skandalas lieka paslaptyje! Po perkūnais! Ar reikia svarbesnio motyvo?
• Ne, jeigu visiškai pamirštume aksomines kurpaites, • delikačiai
įsiterpė Čanas. - Hilario Galto kurpaites.
- Po velnių, žmogau! - suriko Flaneris. - Turėkite proto! IŠeilės, ne
viskas iŠkarto!
 XVIII
KAPITONAS FLANERIS
REŽISUOJA DRAMATIŠKĄ
SPEKTAKLĮ
Kapitonas Flaneris, labai savimi patenkintas, prisėdo prie rašo*
mojo stalo. Jo sudarytas kaltinimo aktas pulkininkui Bethamui buvo, jo
paties supratimu, be priekaištų. Džiaugsmingai visiems nusišypsojo.
e Reikalai klostosi kuo puikiausiai, - tarėjis. • Rytojaus vakare šia­
me kambaryje suruoštu didelį spektaklį, ir jeigu jis neduos laukiamo
rezultato, tai al nepažįstu žmonių. Pirma, pakviesiu majorą Durandą.
Pasakysiujam, kad Eva Durand atsirado ir yra pakeliui į San Franciską.
Vėl apibersiujį klausimais, kokiu būduji galėjusi išvykti iŠIndijos. Jo
sąmonėje pasėsiu įtarumo sėklą pulkininko Bethamo atžvilgiu. Paskui
įvesiu į kambarį tą damą. Po penkiolikos sielvarto ir nerimo metų,majo-
ras pagaliau pamatys žmoną. Ką pagalvos? Kojos ir savęs klaus? Kur
buvusi? Kodėl pabėgusi? Kokiu būdu išvykusi iŠIndijos? Tada pakvie­
siu pulkininką Bethamą. Suvesiujį akistaton su nuskriaustuoju sutuok­
tiniu ir su moterim, kurią paėmė į savo karavaną. Pasakysiu Durandui,
jog turiu pagrindo manyti, kad žmona iškeliavusi su Bethamu. Tada ra­
miai atsisėsiu ir stebėsiu spektaklį. Kąjūs į tai, seržante?
- Norite nukirsti visą medį, geisdamas pagauti varnėną.
• Kai kada turime taip elgtis. Kelias šiek tiek aplinkinis, bet privalo
nuvesti mus į tikslą. Okąjūs, inspektoriau, apie tai galvojate?
• Kaip teatro spektaklis, atrodo, visai nepaprastas, • burbtelėjo Du-
fas. - Nejau iŠtikrųjų galvojate, kad tokiu būdu demaskuosime sero Fri-
deriko žudiką?
• Labai galimas dalykas. Kažkas palūš • moteris arba Bethamas.
Prisipažins kažką kompromituojančio. Visada taip būna. To ir tikiuosi.
Taip, ponai, ryt vakare savo byloje padarysime septynmylį žingsnį.
Palikusi kapitoną Flanerį entuziastingai mąstantį apie savo išmin­
tingumą, visa draugija išėjo. Prie durų išsiskirstė. Čanas nuėjo su ins­
pektoriumi. Kirkas su panele Morou.
1 8 8 -------------------------------------------------------------------------------------------
- Pakviesti taksi? - paklausė Kirkas.
• Ne, ačiū. Labiau norėčiau eiti pėsčiomis ir mąstyti.
- Omąstyti yra apie ką, tiesa? Kaipjūs į visa tai žiūrite? Ką manote
apieBethamą?
Panelė Morou gūžtelėjo pečiais.
- Niekai. Niekada tuo nepatikėsiu. Netjeigu pats prisipažintų.
- Žinau, žinau. Taijūsų idealas, ir vis dėlto, mieloji panele, galintis
nužudyti žmogų. Jeigu seras Friderikas pastojojam kelią, grasindamas
sumaišyti visus planus, o taip pradeda atrodyti... Nebent netikite, kad
Eva Durand keliavo karavanu?
- Tuo tikiu, - atsakė panelė.
-Nes norite tuo tikėti, - šyptelėjo Kirkas. - Tokiaromantiška istori­
ja! Turiu prisipažinti, kad vien tik pagalvojęs apie tai, jaučiuosi jaunes­
nis ir ima suktis galva. Linksmas pobūvis kalvose, gužynės, svaiginan­
tis pasimatymas už eglūno krūmų... “Esu tavo, pasiimk mane, kai ke­
liausi...” Užmirštamas visas pasaulis - nieko nėra, vien tik meilė. Veži­
mas kratosi perėjos klystkeliuose, o po daug mačiusiu apklotu slepiasi
graži moteris. O vėliau • senasis karavanų vieškelis, auksinis kelias j
Samarkandą, visur knibždantys rytų pirkliai, kupranugariai, tamsiavei­
džiai vyrai ir dykumos smėliu užnešti geležinėmis vinimis kaustytų ba­
tų pėdsakai neatmenamais laikais ėjusių žmonių...
- Neturėjau supratimo, kad esate toks romantikas!
- Ak, nes niekada nesate suteikusi man progos. Jūs galvojate tik
apie savo {statymus. Aštuoni mėnesiai kelionės tuo garsiuoju keliu -
naktys po sidabrinėmis žvaigždėmis, dykumos ūkanų gaubiamos auš­
rom. Ii pradžių saulės kaitra, o vėliau sniegas... begalė sniego... Moteris
ir vyras dviese...
- Ir nelaimingas sutuoktinis, naršantis visą Indiją...
- Taip. Galima sakyti, kad apie Durandą jie negalvojo. Nes buvo
įsimylėję. Žinote, susidaro įspūdis, kad aptikome didelį romaną. Ar ne­
manote...
- Įdomu...
- Kasjums taip įdomu?
- Įdomu, ar visa tai yra tiesa? Jeigu tiesa, ar tatai priartins mus nors
milimetru prie mįslės įminimo? Šiaip ar taip, lieka klausimas, kas nužu­
dė serą Frideriką. Kapitonas Flaneris neturi absoliučiai nieko, kuo galė­
tų remtis, kurdamas savo fantastinę hipotezę apie Bethamą.
- Prašompamiršti savo rūpesčius... Geriaupažaiskime. Pavyzdžiui,
_____________________________________________________________189
įsivaizduokime, kad ši tuščia gatvelė - tai kupranugarių vieškelis, ve*
dantis į Teheraną. Senasis šilko pirklių, betraukiančių iŠKinijos į Perši*
ją, vieškelis... Jūs ir aš...
•Jūs ir aš dabar neturime laikojokiems kupranugarių vieškeliams.
Turime ieškoti kelio, kuris vestų link mūsų mįslės įminimo.
Kirkas atsiduso.
- Gerai. Turiu nepakartojamą antraštę straipsniui: “Prokurorė Mo-
rou užtrenkia duris romantikai”. Tačiau aš darjus užklupsiu netikėtai, o
tadajau saugokitės!
• Niekad nesileisiu būti užklupta, • nusijuokė panelė Morou.
Penktadienio rytą po pusryčių Čanas kiek padvejojęs įėjo į Kirko
miegamąjį.
• Jeigu atleistumėte už mano įkyrumą, drįsčiau kreiptis įjus su di*
dėlių prašymu.
• Žinoma, pone Čanai! Bejokių kalbų!
•Norėčiau, kad mane nusivestumėte į “Kosmopolitano” klubą, pas­
lėpęs nuo portjė sakalo žvilgsnio. Jaučiu nenugalimą norą pasišnekėti
su kuriuo nors klubo tarnautoju. Tarnautoju, dirbančiujau daug metų.
- Su senu darbuotoju? Matyt, būtų geriausia su Pjeru Lt... Dirba
rūbininkujau trisdešimt metų. Tinka?
• Puikus parinkimas. Trokštu prašyti tąjį Li, kad pavedžiotų mane
po visą klubo pastatą, nuo palėpės iki rūsio. Ar būtų įmanoma?
- Žinoma. • Kirkas įdėmiai žvelgė į detektyvą. • Vis mąstote apie
metraštį, rastą šalia sero Frideriko?
- Nė akimirką nesiliauju apie tai galvojęs, • atsakė Čanas. - Kai
būsite pasiruošęs, maloniai prašomman pranešti.
Kirkas, giliai suintriguotas, nuvedėjį į “Kosmopolitano” klubą ir
pristatė Pjerui Li.
• Jums nebūtina pasilikti, - pabrėžė Čanas, plačiai nusišypsoda­
mas. • Pasikuisiu truputį ir gtįšiu namo.
- Puiku, kaip sau norite, - atsakė Kirkas.
Kai Čanas grįžo, jau artėjo pietų metas. Jo mažos akutės džiaugs1
raingai blizgėjo.
- Pasisekė? • paklausė Kirkas.
• Dar matysime, - tarė Čanas. • Neregėtai gaivinantis kontinento
klimatas. Bijau, kad per pietus iššluosiu visas jūsų atsargas.
• Na, tik neišgerkite per daug kalio cianido, • šyptelėjo Kitkas. -
Turiu keistą nuojautą, kad šią akimirką jūsų netektis mums būtų tikra
katastrofa.
1 9 0 -------------------------------------------------------------------------------------------
Po pietų paskambino panelė Morou ir pranešė, kad Greisė Lein,
lydima dviejų policininkų, pasirodys kapitono Flanerio biure ketvirtą.
Pridūrė, kadjos iniciatyva abu ponai taip pat yra kviečiami.
- Eisime, - pasakė Čanas. - Didysis kapitono Flanerio spektaklis
turi būti vaidinamas pilnoje salėje.
- Kaip manote, kas iŠviso šito išeis? - paklausė Kirkas.
- Pačiam įdomu. Jeigu bus didelė sėkmė, tad mano misija baigta.
Jeigu ne...
• Kais tada?
• Tadagal aš staiga pasirodysiu inscenizatoriaus vaidmenyje, - tarė
Čanas.
Kai Kirkas ir Čanas įėjo į kapitono Flanerio kabinetą, tenjau rado
kapitoną, inspektorių Dufą ir panelę Morou.
- Sveiki, - šūktelėjo kapitonas. - Norite pamatyti finišą?
• Negalime atsisakyti tokio malonumo, • atsakė Čanas.
• Esupasiruošęs, - toliau tęsė Flaneris. - Susistačiau kuo smulkiau­
sią planą.
Čanas linktelėjo galva.
- Išminčius ima kasti Šulinį anksčiau, negu pajaučia troškulį, • pa­
sakė jis.
• Na, jūs tai ne tiek daug skyrėte laiko kasimui, - pasišaipė Flane­
ris. - Turiupripažinti, kad laikėtės žodžio. Leidote man įminti mįslę, per
daug neteikdamas pagalbos. Aš vis dėlto pats susidorojau. Kaip paaiš­
kėjo, net ir nebuvote čia reikalingas. Lygiai taip pat galėjote išplaukti
prieš dešimt dienų.
• Labai liūdna išvada mano atžvilgiu, - tarė Čanas. •Bet nesu smulk­
meniškas. Jei pasiseks, nuoširdžiausiai sveikinsiu.
Į kambarį įvedė pulkininką Bethamą. Pulkininkas laikėsi atsainiai
ir kaip visada į visus žiūrėjo iŠaukšto.
• O, ponas kapitonas! •pabrėžė. • Kaip matote vėl esu čia. Sutinka­
mai su instrukcijomis...
- Džiaugiuosi jus matydamas, - nutraukė Flaneris.
• Kuo gi šiandien galėčiau pasitarnauti? - paklausė Bethamas, sės­
damasis ant kėdės.
- Norėčiau, kad pamatytumėt., vieną damą.
Pulkininkas atidarė portsigarą, iŠjo išsiėmė papirosą irjo galu ke­
lis kartus stuktelėjo į sidabrinį dangtelį.
• Ak, taip? • tarė. • Tiesą sakant, nesu moterų garbintojas, bet... -
Galvoju, kad ši moteris jus sudomins, - tarė Flaneris.
--------------------------------------------------------------------------------------------191
- Taip manote? - paklausė pulkininkas, įžiebdamas degtuką.
- Matote, - tęsė Flaneris, - tai moteris, kuri kažkada su jumis yra
labai ilgai keliavusi.
Įdegusi, liesa pulkininko Bethamo ranka su uždegtu degtuku aki­
mirką pakibo ore. Tačiau liepsna degė lygiai.
- Jeigu neklystu, kelionė truko aštuonis mėnesius, - nepasidavė ka­
pitonas. - Per Chaiberų perėją, per Afganistaną ir Rytų Persijąnet iki pat
Teherano.
Bethamas prisidegė papirosą ir numetė degtuką.
• Apie ką kalbate, drauguži? • paklausė.
- Jūs žinote apie ką kalbu. Apie Evą Durand, moterį, kuriai prieš
penkiolika metų padėjote pabėgti iš Indijos. Niekas jūsų neįtarė, ar ne?
Perdaug garsus žmogus, kad būtų įtarinėjamas. Buvote pelnęs tiek me­
dalių... Oaš žinau, kadjūs tai padarėte, žinau, kad pabėgote su Durando
žmona, ir įrodysiu tai. Bet gal nereikia įrodymų? Gal pats prisipa...
Kapitonas Flaneris pakėlė balsą.
Bethamas nerūpestingai išleido dūmų kamuolėlį ir valandėlę žiū­
rėjo įjį, besisklaidantį palubėje.
- Visa tai yra taip beprasmiška, - tarė jis, - todėl atsisakau kalbėti.
- Kaip pageidaujate, - atsakė Flaneris. - Šiaip ar taip, Eva Durand
bus čia po valandėlės ir norėčiau, kadją pamatytumėte. Gal jos vaizdas
atgaivins jūsų atmintį. Noriu, kad pamatytumėteją šalia vyro.
Bethamas linktelėjo galva.
• Bus nepaprastai malonu. Pažinojaujuos prieš daugelį metų. Taip,
su malonumu būsiu jaudinančio susitikimo, kurį jūs pavaizdavote, liu­
dytoju.
Tarpduryje pasirodė uniformuotas policininkas ir atraportavo:
- Atėjo majoras Durandas.
- Puiku, - tarė Flaneris. - Patai, štai pulkininkas Bethamas. Palydėk
jį į kitą kambarį ir pasilik sujuo, kol abu pakviesiu.
Bethamas atsistojo.
- Esu areštuotas? - paklausė.
- Nesate areštuotas, - atkirto Flaneris, - bet eisite su Patu. Aišku?
- Visiškai. Jūsų paslaugoms, Patai.
Abu vyriškiai išėjo.
Flaneris atsistojo, priėjo prie durų, vedančių į koridorių, ir įleido
majorą Durandą.
Majoras įėjo ir sustojo kambario viduryje. Atrodė sumišęs. Flane­
ris pakišo jam kėdę.
1 9 2 -------------------------------------------------------------------------------------------
• Prašome sėstis. Pažįstate visus čia esančius. Turiu jums didelę
naujieną. Suradome moterį, kuri, kaip manome, yrajūsų žmona. Bus po
valandėlės.
Durandas išplėtė akis.
. Suradote Evą?.. Ar gali būti?
- Po valandėlės įsitikinsime, - atsakė Flaneris. - Galėčiau pasakyti,
kad esu visiškai tikras, bet palikime tai jums. Okol ji pasirodys, norė­
čiau dar kai ko jūsų paklausti. Ar tame piknike dalyvavo pulkininkas
Džonas Bethamas, keliautojas?,
- Taip, žinoma.
- Kitą dieną išvyko į ilgą kelionę per ChaibeTų perėją?
• Taip. Nemačiau, kaip išvažiavo, bet taip kalbėjo.
• Ar kas nors kada nors darė prielaidas, kad pulkininkas išvykda­
mas galėjo pasiimti jūsų žmoną?
Šis klausimas kaip perkūnas trenkė Durandui. Jis staiga išbalo.
• Niekas niekada nedarė panašių prielaidų, *atsakė beveik negirdi­
mai.
- O aš pranešujums, kad būtent taip buvo.
Durandas atsistojo ir ėmė vaikščioti po kambarį.
• Bethamas, • šnibždėjo jis, • Bethamas... Ne, ne, jis to negalėjo
padaryti... Tai nuostabus, ypatingas žmogus... Džentelmenas... Negalė­
jo man to padaryti...
• Buvo čia prieš valandėlę, irjį tuo apkaltinau.
• Išsigynė, aišku?
• Taip, išsigynė. Bet turiu nenuginčijamų įrodymų.
- Povelniųjūsų įrodymus, - suriko Durandas. - Sakaujums, kad tai
netoks žmogus. Bethamas negalėjo to padaryti. O mano žmona, Eva...
Tai, ką sakote, ją įžeidžia. Eva mane mylėjo. Esu tikras, kad mane mylė­
jo. Netikiu... Negaliu...
• Paklauskite jos, kai ateis, - patarė Flaneris.
Durandas vėl krito ant kėdės ir paslėpė veidą delnuose.
Kurį laiką laukė tylėdami. Panelės Morou skruostai liepsnojo iŠ
susijaudinimo, Dufas ramiai papsėjo neatskiriamąją savo pypkutę. Čar­
lis Čanas sėdėjo nejudėdamas, kaip kinų dievo statula. Kirkas nervingai
išsiėmė papirosą ir vėl įsidėjojį atgal į portsigarą.
Tarpduryje pasirodė žmogus. Tai buvo Petersonas. IŠkelionės bu­
vo nuvargęs, suplukęs.
• Sveikas, Džimai! • šūktelėjo Flaneris. • Turi ją?
---------------------------- ,-------------------------------------------------------------- 193
- Šį kartą turiu, - atsakė Petersonas ir pasitraukė į šalį.
Moteris, turinti tiek pavardžių, įėjo ir sustojo viduryje kambario.
Akys buvo pavargusios ir susirūpinusios. Vėl įsivyravo tyla.
- Majore, - tarė Flaneris, -jeigu neklystu...
Durandas atsistojo ir lėtai žengė žingsnį į priekį.
Valandėlę žiūrėjo į moters veidą, paskui padarė nevilties ir atsiža­
dėjimo gestą.
- Vėl ta pati istorija, - pasakė trūkčiojančiu balsu. • Dar kartą tas
pats. Klystate, kapitone Flaneri. Ši moteris nėra mano žmona.
 XIX
TYKOJIMAS TAMSOJE
Valandėlę visi tylėjo. Kapitonas Flaneris tapo panašus į didelį rau­
donąbalionėlį, staigapradurtą adata. Jo akys sužibopykčiu, {siutęs krei­
pėsi į Čarlį Čaną:
- Tai jūs! Jūs mane sukvailinote! • suriko. - Jūs ir jūsų idiotiškos
nuojautos. Ta moteris Džeinė Džerom. Taip pat ir Marija Lantelm. Ką
tai reiškia? Tai reiškia, kadji yra ir Eva Durand. Prielaidos • idiotiškos
prielaidos • o ašjūsų klausiau, tikėjaujumis! Po velnių, koks aš mulkis!
Čano akyse atsispindėjo sumišimas.
•Neapsakomai gailiuosi... padariauklaidą, pone kapitone. Ar kada
nors man atleisite?
Flaneris piktai prunkštelėjo.
- Geriau klauskite, ar atleisiu sau! Aš, Tomas Flaneris, paklausiau
kažkokio kiniečio! Su savo patyrimu, su savo visuomenine padėtimi,
ak! Buvau pamišęs, buvau apsėstas, bet taijau baigėsi!
Kapitonas atsistojo.
- Pone majore, prašomman atleisti! Tikrai nenorėjau dar kartąjūsų
apvilti...
Durandas trūktelėjo pečiais, jis atrodė išvargęs.
- Tai neturi reikšmės. Žinau, kad norėjote, kaip geriau. Trumpą aki­
mirką, nepaisant skaudaus patyrimo, leidau sau turėti vilties - galvojau,
kad tikrai pamatysiu Evą. Prisipažįstu, kvailai pasielgiau. Turėjau jau
seniai tapti išmintingesnis. Ką gi, nėra ką bekalbėti. Jeigu jau viskas,
kapitone...
Majoras pasuko link durų.
- Taip, tai viskas. Labai gailiuosi.
Durandas nusilenkė.
- Man taip pat gaila, • tarė. - Dar tikriausiai turėsiu progos sujumis
susitikti. Tamkartui atsisveikinu.
Išeidamasjis pasuko į šalį nuo moters, vadinamos Greise Lein. Li­
gi šiol ji stovėjo beveik svyruodama iŠnuovargio, dabar žengė žingsnį
rašomojo stalo link. Veidas buvo išbalęs, akys padūmavusios nuo sun­
kios dienos išgyvenimų ir pastangų.
_____________________________________________________________195
• Ką dabar su manimi darysite? - paklausė.
- Prašom valandėlę palaukti, • burbtelėjo Flaneris.
Panelė Morou atsistojo ir pastūmė merginai kėdę, ši žvilgsniu jai
padėkojo.
- Prisiminiau Bethamą, - pasakė Flaneris, vėl mesdamas niūrų
žvilgsnį į Čaną. - Be reikalo parodžiaujam visas kortas. Už tai irgi jums
dėkingas...
- Mano kaltės jausmas auga kas akimirką, - atsiduso Čanas.
• Aš manau! • metė kapitonas.
Priėjo prie durų, vedančių į kitus kambarius ir garsiai šūktelėjo:
• Patai!
Patas su pulkininku tuojau pat pasirodė. Bethamas valandėlę stab­
telėjo ir susidomėjęs apsižvalgė po kambarį.
• Kur gi tas jaudinantis susitikimas? • paklausė. - Nematau Duran-
do. Taip pat nematau ir jo žmonos.
Kapitono Flanerio veidas išraudo dar labiau nei įprastai.
- Įvyko klaida, - prisipažino jis.
'- Man atrodo, kad įvyko begalė klaidų, • nerūpestingai tarė Betha­
mas. - Klaidų darymas yra labai pavojingas įprotis, kapitone Flaneri.
Turėtumėte stengtis jo atsikratyti.
• Kai bus man reikalingasjūsųpatarimas, nesvyruodamas paprašy­
siu, - burbtelėjo nukamuotas Flaneris. - Galite eiti. Bet ir toliau šioje
byloje esate svarbus liudytojas, tad perspėju, kad negalite išvažiuoti į
jokias dykumas, kol nepranešiu.
- Prisiminsiujūsų žodžius, - linktelėjo galva Bethamas ir išėjo.
- Ką dabar su manimi darysite? • pakartojo Greisč Lein.
- Nuogąstauju, kad pasielgėme sujumis per daug drastiškai, - pa­
sakė Flaneris. - Labai jūsų atsiprašau. Žinote, sukvailėjau ir paklausiau
vieno kiniečio, todėl pasielgiau sujumis neteisingai. Sulaikėmejus ap­
kaltinę, kadpasisavinote uniformą, bet ponas Kirkas tikriausiai atsisakys
savo skundo.
- Žinoma, - sušuko Kirkas, ir kreipėsi į Greisę Lein: - Tikiuosi,
nemanote, kad tai buvo mano sumanymas. Jeigu pageidautumėte, turiu
jums ištisą krūvą uniformų.
• Esate labai malonus, - atsakė Greisė Lein.
• Anaiptol. Dar daugiau. Jeigu norite, galite grįžti į darbą. Man
labai svarbu papuošti Kirkų pastatą, o be jūsų jis daug praranda.
Greisė Lein atsakydama tik nusišypsojo.
1 9 6 -------------------------------------------------------------------------------------------
- Galiujau eiti? - paklausi Stodamasi.
• Žinoma, • meti Flaneris. • Prašome bigti.
Paneli Morou įdimiai žvilgtelėjo į ją.
- Kur ketinate eiti?
- Nežinau... Aš...
• O aš žinau, - atšaki prokuroro padėjėja. - Eisite į mano namus.
Turiu butą, kuriame yra daug vietos. Pabūsite pas mane bent šią naktį.
- Ponia... ponia esate tikrai perdaug man gera, - atšaki Greisi Lein,
ojos balsas truputį virptelėjo.
- Ką čia! Ligi šiol visi jums buvo negeri. Eime!
Abi moterys išėjo. Flaneris krito į fotelį prie rašomojo stalo.
• Dabar įvairumo dilei imsiuos šios bylos savaip, - praneši jis. -
Padariausiaubingąkvailystę, bet taip man ir reikia! Paklausyti kiniečio!
Jeigu Greisi Lein nėra Eva Durand, tai kas ji tada? Ką jūs pasakysite,
pone inspektoriau? - kreipisi į Dufą.
- Turiujus perspiti, kad anglo nuomoni taip pat gali būti klaidin­
ga, - šypsodamasis tari Dufas.
- O, jūs esate iŠSkotlend Jardo! Gerbiujūsų nuomonę. Pagalvoki­
me: Eva Durand turi kažkur čia pat būti, neabejoju. Seras Friderikas
buvo žmogus, kuris žinojo, ką sako. Yra dar Lili Bar. Išvaizda atitinka.
Dar Glorija Garland. Svetimapavardi, Australija. Gali būtijinai. Eileni
Enderbi. .Rūdžių dimis tą vakarą antjos suknelės... Bet ašjų nemačiau.
Gal buvo, o gal ir ne. Galimas daiktas, kad tai paprasčiausiai dar viena
seržanto Čano nuojauta...
• Dar yra ponia Tuper-Brok, • pridūri Čanas. • Nors, tiesą sakant,
jau nebenoriujums patariniti.
- Nenoras visiškai pagrįstas, - sarkastiškai tarė kapitonas. - Ne!
Jeigujūs įtariate ponią Tuper-Brok, vadinasi, ji iŠtiesųnekalta. Tadkuri
iŠšių moterų? Turiu pradėti viską iŠnaujo.
• Jaučiuosi pažemintas ir palaužtas, • tarė Čanas, • bet, nepaisant
to, mano lūpose spurda įvairios hipotezės. Ar žinote seną kinietišką po­
sakį: “Visuomet tamsiausia po lempa”?
• Jau man iki kaklo tų kinietiškų posakių, • nukirto kapitonas.
• Ką reiškia mano pasakyta patarlė? Ogi tai, kad šviesa yra čia pat
virš mūsų galvų. Ir iŠtikrųjų taip yra, pone kapitone. Prašompaklausyti
mano patarimo ir jau nebesirūpinti Eva Durand.
- Kodėl? - nejučiomis paklausė Flaneris.
• Nes stovite ant didžiausio savo kaijeros triumfo slenksčio. Ne
vėliau kaip po kelių valandų jums tiesiog galva suksis nuo pagytų.
-------------------------------------------------------------------------------------------- 197
-Ką?
- Po kelių valandų areštuosite sero Frideriko Briuso žudiką, - ra­
miai atšaki Čanas.
- Jums turbūt protas pasimaišė? - sušuko Planeris.
- Tačiau tai atsitiks tik su viena sąlyga. Ji, be abejo, gana sunki, -
toliau tęsė Čanas, - bet jūsų paties labui prašau sutikti.
• Kokia ta sąlyga?
- Turite paklusti dar vieną vienintelį ir paskutinį kartą tam, kurį
vadinate “kažkokiu kiniečiu”.
Flaneris neramiai pasimuistė krėsle. Jau ketino pratrūkti aštriais
žodžiais, bet mažojo detektyvo pasitikėjimas savimi apmaldė jį.
- Dar kartą paklausyti jūsų! Nieko sau istorija!
Inspektorius Dufas atsistojo ir užsidegė pypkę, kuri jau buvo užge­
susi.
- Jeigu tikrai vertinate mano nuomonę, pone kapitone, - tarė jis, -
tai, kalbant mūsų bičiulio žodžiais, leisčiau sau nuolankiai patarti: elki­
tės, kaipjis sako.
Flaneris kurį laiką tylėjo.
• Na, - pagaliau tarė, - ką ten turite užantyje? Kitą nuojautą?
Čanas papurtė galvą.
• Įsitikinimą. Esu tik neišmintingas žmogus iŠmažos salos ir daž­
nai klystu, bet šį kartą esu teisus. Prašompaklausyti mano patarimo, ir
aš tatai įrodysiu.
- Visai nebesuprantu apie ką kalbate, - tarė Flaneris.
- Apie žudiko areštą po kelių valandų, jeigu teiksitės padaryti tai,
ko paprašysiu, • pasakė Čanas. - Skotlend Jarde, kuriame inspektorius
Dufas turi garbės dirbti, visais nužudymo atvejais ieškoma vadinamojo
pagrindinio įkalčio. Šioje byloje irgi buvo toks1įkaltis.
- Kurpaitės? - paklausė Flaneris.
- Ne, - atkirto Čarlis. - Kurpaitės buvo vertingas įkaltis, bet ne pa­
grindinis. Pagrindinį įkaltį parodė ranka, kuri šiandien jau nebegyva.
Ranka žmogaus, žymiai protingesnio už savo kolegas. Neatitaisoma ne­
tektis, kai toks žmogus miršta. Kai seras Friderikas suprato, kad mirtis
žvelgiajam į akis, siekė knygų lentynos ir išėmė • ką? Pagrindinį įkaltį,
kuris išslydo iŠjo stingstančiųpirštų ir nukrito šalia, ant dulkėtųgrindų.
“Kosmopolitano” klubo metraštis.
Detektyvo balsas skambėjo tvirtai. Jambaigus, įsivyravo valandė­
lė tylos.
1 9 8 -------------------------------------------------------------------------------------------
• Ko norite? - paklausi Flaneris.
- Noriu, kadpo pusvalandžio ateitumėte į “Kosmopolitano” klubą.
Žinoma, inspektorius Dufasjus lydis. Turėsite apsišarvuoti kantrybe ir
laukti kaip akmenini statula. Negaliu iŠanksto pasakyti, kiek laiko vis*
kas truks, bet reikiamu momentu parodysiujums sero Frideriko žudiką
ir pateiksiu įrodymus.
Flaneris atsistojo.
• Gerai, duodujums paskutinę progą, • tarėjis. • Betjeigu dar kartą
apvyniosite mane apie pirštą, liepsiujus deportuoti kaip nepageidauja*
mą svetimšalį. Tad po pusvalandžio klube. Būsime punktualiai.
• Nepageidaujamas svetimšalis pasveikinsjus prie durų, • šyptelė­
jo Čanas, • tikėdamasis, kad kas akimirką taps pageidaujamu. Pone Kir­
kai, ar malonėsite mane lydėti? • kreipėsi į Barį, ir abudu išėjo iŠkapito­
no Flanerio biuro.
•Na, pone Čarli, nuteikėte prieš save kapitoną, - tarė Kirkas, kaijie
stovėjo gatvėje, laukdami taksi.
Čanas palingavo galvą.
- Netrukus dar labiau nuteiksiu, • pasakė jis.
Kirkas nustebęs žvilgtelėjo į jį.
- Kaip?
• Parodysiujam kelią į sėkmę. Visi nuopelnai teks jam, bet, mane
matydamas, visados jausis nejaukiai. Niekas nemėgsta to, kuris padėjo
užlipti ant aukščiausios pakopos.
Įsėdo į taksi.
- Į “Kosmopolitano” klubą, - tarstelėjo vairuotojui Čanas ir kreipė­
si į Kirką: - Odabar turėčiaukristi kniūbsčias ir nuolankiai prašyti atlei­
dimo, nes prieš jus sunkiai nusižengiau. Pasinaudojau jūsų pasitikėji­
mu...
• Nesuprantu, • tarė taip staiga užkluptas Kirkas.
Čanas išėmė iŠkišenės laišką. Vokas buvo truputį apglamžytas, o
užrašas apsitrynęs.
- Prieš kelias dienas biure rašėte laiškus ir davėte manjuos išsiųsti.
Įmečiau į dėžutę visus, išskyrus štai šitą.
• Po perkūnais! - šūktelėjo Kirkas. - Neišsiuntėte?
• Ne. Negali būti netinkamesnio poelgio! Pasinaudojau pasitikėji­
mu svetingiausio šeimininko, kuris parodė man tiek prielankumo.
• Turbūt turėjote kažkokią priežastį? - paklausė Kirkas.
• Be abejo, labai rimtą priežastį. Netrukus paaiškės. Ar nesu per­
daug įžūlus, bandydamas maldauti atleidimo?
_____________________________________________________________ 199
- Anaiptol, - šyptelėjo Kirkas.
• Esate supratingiausias ir nuolankiausias žmogus, kokį ligi šiol
likimas leido man sutikti.
Taksi įvažiavo į Juniono aikštę. Čanas liepė vairuotojui sustoti. -
Išlipsiu Čia, kad ištaisyčiau savo nusikaltimą,'- paaiškino. - Pavėlavęs
laiškas bent dabar pasieks adresatą per specialų greitąjį pasiuntinį.
- Palaukite! Turbūt neketinate... - šūktelėjo nustebęs Kirkas.
• Mano ketinimai tuojau paaiškės, - pasakė Čanas, išlipdamas iŠ
taksi. • Teikitės palaukti manęs prie klubo durų. Angelas, stovintis anoj
pusėj slenksčio, saugo įėjimus ir įdėmiai stebi, kad niekas neprašytas
nepatektų į klubą. Ligi šiol tai man buvo naudinga, bet šiandien prašau,
kad pasirūpintumėte, jog nebūčiau išmestas už durų.
• Lauksiujūsų, • pažadėjo Kirkas.
Taksi nuvažiavo į klubą. Kirkui svaigo galva nuo naujų hipotezių
ir prielaidų. Ne, turbūt tai neįmanoma! Bet Čano buvo tokia išraiška...
Po kelių minučių atėjo Čarlis Čanas, ir Kirkas nusivedė jį į vidų
pro paradine uniforma vilkintį portjė. Tuo metu atėjo Flaneris ir Dufas.
Matėsi, kad kapitonas elgiasi prieš savo valią.
- Ko gero, bus dar vieno šešėlio gaudymas, - niurzgėjo jis.
- Manau, kad šį kartą šešėlį sučiupsime, - nuraminojį Čanas. - Būtina
pasisemti rytietiškos ramybės. Ar turite jos pakankamai? Galbūt mums
teks čia pramogauti iki vidurnakčio.
- O, kaip miela! - atsakė Flaneris. - Tiek to, truputį palauksiu. Bet
atsiminkite, kad tai jūsų paskutinis šansas!
- Ojūsų vienintelis, - atkirto Čanas. - Jūs to taip pat nepamirškite.
Bet negerai darome, stovėdami visų akivaizdoje. Pone Kirkai, išrinkau
kampelį, iŠ kurio niekieno nematomi galėsime stebėti viską aplinkui.
Turiu galvoje mažą kambarėlį už biuro, iŠ kurio šoninės durys veda į
rūbinę.
- Žinau, ką turit omenyje, - pasakė Kirkas.
Pasikeitė keliais žodžiais su administratoriumi, ir visi keturi buvo
įvesti į mažą tuščią kambarėlį, kuriame šiuo metu viešpatavo prietema.
Stovėjo aštuonios kėdės, ir visi, išskyrus Čaną, atsisėdo. Mažasis detek­
tyvas stropiai plušėjo. Patvarkė kambarį taip, kadjo trys draugai galėtų
matyti rūbinę, kurioje už pertvaros sėdėjo nuo šio rytmečio jo pažįsta­
mas Pjeras Li, įsigilinęs į kažkokį rausvą laikraštį.
- Valandėlę, - tarė Čanas ir išėjo pro duris, vedančias į rūbinę. Ten
tyliai pasikalbėjo suLi. Paskui prietemoje sėdinti trijulė pastebėjo, kaip
200- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
kinietis metė greitą žvilgsnį į klubo holą, ir skubiai grįžo į savo slėptuvę
užjų nugarų.
Prie pertvaros stabtelėjo pulkininkas Bethamas, kaip visada ramus
ir elegantiškas. Atidavė rūbininkui apsiaustą ir skrybėlę. Kirkas, Plane­
ris ir Dufas susidomėjęs palinko į priekį, stebėdami, kaip pulkininkas
paėmė iŠrūbinės metalinį numerėlį ir nuėjo. Čanas nekrustelėjo.
Laikas bėgo, kiti klubo nariai ateidavo, palikdavo rūbinėje skrybė­
les ir apsiaustus, nežinodami, kad iŠmažo kambarėliojuos seka įdėmios
akys. Flaneris neramiai judėjo ant nepatogios kėdutės.
- Ką viskas, po velnių, turėtų reikšti? - paklausė jis.
- Kantrybės, - priminė jam Čanas. - Kaip sako kiniečiai: “Žolė,
laikui bėgant, pavirsta pienu”.
- Aha, • burbtelėjo Flaneris. - Man labiau patiktų ganyti karves.
• Kantrybė, - kalbėjo Čanas, - yra pirmasis gero detektyvo bruožas.
Ar ne taip, inspektoriau?
- Kai kada atrodo, kad ne tik pirmasis, bet ir vienintelis, - patvirti­
no Dufas. - Ar galima čia rūkyti?
- Žinoma, - tarė Kirkas.
Inspektorius su palengvėjimu atsiduso ir išsitraukė savo pypkutę.
Ramiai slinko minutės. Girdėjosi kojų šlėpsenimas per akmenines
grindis, besisveikinančių ir susitariančių pietauti klubo narių balsai. Fla­
neris sukiojosi kaip ant įkaitintų žarijų.
- Jeigu vėl man pakišite kiaulę... • pradėjo.
Nutilo, prisiminęs neseną pažeminimą. Majoras Durandas kaip tik
rūbinėje kabino neperšlampamą apsiaustą ir fetrinę skrybėlę. Majoro iš­
vaizda irjudesiai rodė, kad yra be galo prislėgtas.
- Vargšelis, - tyliai tarė Flaneris, - dėl mūsų kaltės šiandien buvo
giliai sukrėstas. Ir visai be reikalo...
Priekaištingai žvilgtelėjo į Čaną. Bet detektyvas sėdėjo nejudėda­
mas ant kėdutės lyg putlus, viskamabejingas Buda.
Praslinko dar pusvalandis. Flaneris be perstojo dirsčiojo į laikrodį.
• Pietųjau nebegausiu, - papriekaištavo Čanui. - Oši kėdutė... atro­
do, lyg sėdėčiau ant statinės.
- Nebuvo laiko paruošti aksominės kušetės, - švelniai atsakė Ča­
nas. - Prašome tvardytis. Laimingas žmogus - tai ramus žmogus. Mūsų
budėjimas tik prasidėjo.
Praėjus dar pusvalandžiui, Flaneris jau buvo arti protrūkio.
- Prašom bent pasakyti, ko laukiame. Noriu, po perkūnais, žinoti
arba tuojau pat išeisiu.
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ 201
- Maldauju, - sušnabždėjo Čanas. - Laukiame sero Frideriko Briu-
so žudiko. Ar to nepakanka?
- Ne. Nepakanka, • suriaumojo kapitonas. - Jau iki kaklo man tų
jūsų paslapčių! Prašome kloti kortas ant stalo! Sakaujums, kad ši kėdė
nuvarys mane į kapus!..
-Tss! - sušnypštė Čanas. Staiga palinko į priekį, žiūrėdamas į rūbi­
nę. Kiti pasekėjo pavyzdžiu.
Priešais baijerą stovėjo majoras Erikas Durandas. Numetė žalvari­
nį skridinėlį, kuris tvyrančioje tyloje suskambo metaliniu garsu. Pjeras
Li atnešė jam apsiaustą ir skrybėlę. Pasilenkė per barjerą, norėdamas
padėti majorui apsivilkti apsiaustą. Majoras kažko ieškojo kišenėse. Po
minutėlės išsiėmė kartoninį stačiakampį ir padavėjį rūbininkui. Senasis
rūbininkas pasižvalgė po jam atiduotus saugoti daiktus, paskui padavė
majorui juodą odinį lagaminėlį.
Čanas čiupo Flanerį už peties. Nustebusį kapitoną jis nutempė į
klubo holą. Kirkas ir Dufas pakilo paskui juos. Prie aukštų paradinių
durų visi išsirikiavo eilute. Po valandėlės pasirodė Durandas. Skubiai
ėjo durų link. Išvydęs būrelį, užtvėrusį jam kelią, stabtelėjo.
- Ak, vėl susitinkame, - pasakė jis. - Labai malonu, kad atsiuntėte
kvietimą į jūsų klubą. Nepaprastai džiaugiuosi. Gavaujį šiandien. Bus
labai malonu užsukti čia retkarčiais...
Čarlis Čanas priklausė tautai, mėgstančiai dramatiškas situacijas:
jo veidas švytėjo džiaugsmu. Kaip didis fokusininkas ištiesė į priekį
ranką ir sušuko:
- Kapitone Flaneri, prašom areštuoti šį žmogų!
- Kaip... aš... aš... Nesuprantu... - bambėjo Flaneris.
- Prašom areštuoti Eriką Durandą! - toliau tęsė Čanas. - Prašome
areštuoti jį tuojau pat, šią akimirką, kai rankose laiko lagaminėlį su ver­
tinga informacija! Lagaminėlį, kurį paliko čia, rūbinėje, seras Frideri-
kas Briusas tą dieną, kai buvo nužudytas.
 XX
TIESA IŠPLAUKIA Į PAVIRŠIŲ
Nė lašelio kraujo neliko Durando veide. Majoras stovėjo priešais
triumfuojantį kinietį baltas kaip popierius. Flaneris ištiesė ranką ir paė­
mė odinį lagaminėlį. Majoras visiškai nesipriešino.
- Sero Frideriko lagaminėlis! - sušuko Flaneris. Susirūpinimo ne­
bebuvo nė ženklo, atrodė savimi pasitikintis, kupinas energijos. - Dėl
Dievo, jeigu tai teisybė, pagaliau turime nusikaltėlį!
Pabandė lagaminėlį .atidaryti.
• Užrakintas, - nustatė. - Nenorėčiaugadinti užrakto. Šis lagaminė­
lis svarbus daiktinis įrodymas.
• Ponas Kirkas vis dar turi sero Frideriko raktus, - pranešė Čanas. -
Būčiaujuos atsinešęs, bet nežinojau, kur padėti.
- Mano rašomajame stale, • pasakė Kirkas.
Aplinkjuos ėmė rinktis žiūrovai. Čanas kreipėsi į kapitoną Flanerį:
- Jeigu ilgiau čia pasiliksime, rezultatas aiškus: tapsime susibūri­
mo centru. Drįsčiau siūlyti grįžti į pono Kirko namus. Ten bus galima
viską išsiaiškinti.
- Gera mintis, - pripažino Flaneris.
• Taip pat siūlyčiau ponui Kirkui nueiti į telefono kabiną ir papra­
šyti panelę Morou kuo skubiau ten atvykti. Būtų neleistina ir nemanda­
gu, jeigu neinformuotumejos, kaip toliau klostosi įvykiai.
- Teisingai, - sutiko Flaneris. - Prašome, pone Kirkai, tuojau pat
paskambinti.
- Ir malonėkitejos paprašyti, kad kartu atsivestų liftininkę Greisę
Lein, - pridūrė Čanas, uždėdamas ranką Kirkui ant peties.
- Okam gi? - paklausė Flaneris.
- Netrukus paaiškės, - atšovė Čanas.
Kirkas nuskubėjo prie telefono, o tuo metu prie būrelio priėjo pul­
kininkas Džonas Bethamas. Valandėlę stovėjo, stebėdamas priešjį susi­
būrusius vyriškius. Jo abejingame veide nesimatė nė šešėlio nuostabos.
- Pone pulkininke, - kreipėsi į jį Čanas, - sulaikėme sero Frideriko
Briuso žudiką.
- IŠtikrųjų? - ramiai paklausė pulkininkas.
_____________________________________________________________203
- Bejokios abejonės. Man atrodo, kad Sis dalykas šiek tiek ir jums
svarbus. Ar nenorėtumėte prisijungti prie mūsų draugijos?
- Žinoma, - atsakė Bethamas ir pasuko j rūbinę apsiausto ir skrybė­
lės. Čanas nusekė paskui jį ir paėmė ii Pjero Li kartoninį žetoną, pagal
kurį senukas buvo iSdavęs Durandui sero Frideriko lagaminėlį.
Kirkas, Bethamas ir Čanas grįžo prie būrelio.
• Viskas sutvarkyta, - pranešė Flaneris.
- Eime, majore!
Durandas dvejojo.
• Nežinau čia galiojančių įstatymų, bet vis dėlto ar neturėtumėte
pateikti orderio areštui?
• Nesukite dėl to galvos, sulaikaujus kaip įtariamąjį, o įsaką areš­
tuoti galiu gauti kiekvieną akimirką. Būkite protingas, eime.
Tuo metu gatvėje pradėjo lyti, visą miestą apgaubė migla. Dufas,
Flaneris ir Durcndas įsėdo į vieną taksi, o Čanas, Kirkas ir Bethamas į
kitą. Kai Čanas sėdosi į mašiną, iŠtamsos išniro siluetas.
• Kas buvo šalia kapitono Flanerio? - paklausė uždusęs Bilas Ran­
kines.
• Atsitiko taip, kaip ir sakiaujums šiandien telefonu, • atsakė Ča-
nas. Sugavome žudiką.
• Majorą Durandą?
- Taip.
• Puiku. Po dvidešimties minučių nepaprastasis laikraščio priedas
jau bus gatvėse. Reikia pripažinti, kad duotą žodį išlaikėte.
- Nuo seno turiu įprotį, - atrėmė Čanas.
• O Bethamas?
Čanas žvilgtelėjo į tamsų automobilio saloną. ^
• Neturi nieko bendra su šia byla. Buvome klaidingame kelyje.
- Gaila, - atsakė Rankinas. -Na, lekiu. Smulkmenų atbėgsiupasjus
vėliau. Dar kartą šimteriopai ačiū.
Čanas įsibrazdino į mašiną, ir visi pajudėjo į Kirkų pastatą.
- Ar galima man išreikšti nuolankią viltį, - tarė Čanas, kreipdama­
sis į Kirką, • kad dovanojote už tą mano nusižengimą? Turiu galvoje
tamtikrus trukdymus, išsiunčiant majorui Durandui jūsų laišką su kvie­
timu į “Kosmopolitano” klubą.
• O, suprantama! - atsakė Kirkas.
- Nes taip susiklostė, kad tuo metu Durandas dar neturėjo patekti į
klubą, - pridūrė Čanas.
2 0 4 -------------------------------------------------------------------------------------------
- Na, turiu prisipažinti, kad esu visiškai apstulbintas, - tarė Kirkas.
• Jūs turbūt jau senokai neišleidotejo iŠakiračio?
• Vėliau viską paaiškinsiu su man būdinga gražbylyste. KoT kas
pasitenkinsiu tik vienu tvirtinimu: majoras Durandas buvo vienintelis
žmogus pasaulyje, nenorėjęs, kad Eva Durand būtų rasta.
- Kodėl, dėl Dievo meilės? - sušuko Kirkas.
- Deja, nesu aiškiaregis. Tikiuosi, kad šis dalykas paaiškės vėliau.
Gal pulkininkas Bethamas galėtų ką nors apie tai pasakyti?
Pulkininko balsas tamsoje suskambo šaltai ir ramiai.
- Esu truputį nuvargintas nuolatinių melagysčių, - tarė jis. - Galė­
čiaujus truputį apšviesti, bet to nedarysiu. Mat esukai kampasižadėjęs.
Ir panašiai kaip ir jūs, seržante, mėgstu laikytis žodžio.
• Turime nemažai pagirtinų bendrų įpročių.
Bethamas nusišypsojo.
• O, beje! Pasielgėte labai gražiai, sakydamas reporteriui, kad su
šia byla neturiu nieko bendro.
• Tikiuosi, kad įvykių eiga pateisins mano didžiadvasišką poelgį, •
atsakė Čanas.
Visi išlipo priešais Kirkų pastatą ir pakilo liftu į viršų. Paradisas
jau buvo įleidęs kapitoną Flanerį ir inspektorių Dufą su areštuotuoju.
•Atėjote! - guviai prakalboFlaneris. -Pone Kirkai, paprašysiurakto.
Kirkas priėjo prie rašomojo stalo ir išėmė iŠstalčiaus sero Frideri-
ko raktus. Kapitonas, šalia stovint inspektoriui Dufili, ėmėsi lagaminė­
lio. Čarlis atsisėdo ant kėdės kraštelio, nenuleisdamas akių nuo majoro
Durando. Majoras sėdėjo kambario kampe žemai panaripęs galvą, nea­
titraukdamas airių nuo kilimo.
- Po perkūnais! - sušuko Dufas. - Be abejo, tai sero Frideriko laga­
minėlis. Očia... taip, būtent tai, ko ieškojome.
Išėmė mašinraščiu išmargintą popieriaus lapą.
- Taip pat yra ir užrašai apie Evą Durand.
Inspektorius pradėjo skaityti užrašus. Flaneris atsisuko į Durandą.
- Ką gi, pone majore, dabarjau nebeišsisuksite. Iš kur gavote laga­
minėlio kvitą?
Durandas tylėjo.
- Aš užjį atsakysiu, - tarė Čanas. - Paėmė jį iŠ sero Frideriko pini­
ginės aną vakarą, kai nužudė tą puikų žmogų.
• Vadinasi, jau esate buvęs San Franciske anksčiau? - spyrėsi Fla­
neris.
_____________________________________________________________205
Durandas ir toliau tylėjo, net nepakeldamas akių.
- Aišku, kad buvo. - Čanas plačiai nusišypsojo. - Pone kapitone,
tuoj tuoj pasirodys reporteriai, norėdami sužinoti, kaip sulaikėte tokį
pavojingą nusikaltėlį. Ar nebus geriau, jeigu aš jums paaiškinsiu, kad
galėtumėte protingai jiems atsakinėti?
Planeris tulžingai žvilgtelėjo į jį.
- Privalotemanęsklausytis labai įdėmiai, -tęsėtoliau Čanas. - Svars­
tau nuo ko pradėti.
Dufas pakėlė akis nuo popieriaus lakšto.
• Gal nuo to momento, kai pradėjote įtarti Durandą, - pasakė ir
toliau įsikniaubė į sero Frideriko popierius.
Čanas linktelėjo galva.
- Tai atsitiko (ia, kaip tik šiame kambaryje, tą pačią dieną, kai Du-
randas atvyko. Ar kada nors esate girdėjęs, kapitone... šį kartą neišgirsi­
te kinietiškos patarlės... Taigi, ar esate kada girdėjęs, kad kiniečiai ap­
dovanoti šeštuoju pojūčiu? Tikra tiesa. Koks nors žvilgsnis, gestas, bal­
so tonas - ir kažkas žmoguje suvirpa. Girdėjau, kaip ponas Kirkas sakė
majorui, kad nusiusiąsjam leidimus į keletą klubų. Ir kai majoro atsaky­
me ūmai nuskambėjo susidomėjimas, pajutau tą perspėjantį virpulį. Šir­
dyje iŠkarto paklausiau: ar majoras turi kokių priežasčių domėtis San
Francisko klubais? Nes susidarė toks įspūdis. Ar vis dėlto ir yra tas,
kurio ieškome? Ne, tai neįmanoma. Neįmanoma, jeigu šis žmogus iŠ
Niujorko visą kelią važiavo drauge su maloninguoju inspektoriumi Du-
fu. Bet, sakau sau, palauk ir pasvarstyk. Ką šia tema sakė inspektorius
Dufas? Ogi, kad Čikagoje, išlipęs iŠtraukinio “Dvidešimtasis amžius”,
sužinojo, jog majoras Durandas važiavęs tuo pačiu traukiniu. Vėl savęs
paklausiau. Ar ponas Dufas, toks išmintingas žmogus, pirmą kartą gy­
venime leidosi apgaunamas? Inspektorius suteikia man didelę garbę,
kviesdamasis pietų. Per pietus stengiuosi ištirti aplinką. Mandagiai klau­
siu, ar savo akimis matęs majorą Durandą traukinyje “Dvidešimtasis
amžius”, šiam dumiant iŠNiujorko į Čikagą? Ne, nematęs. Pamatęs jį
tik Čikagos stotyje. Durandas patikinęs jį, kad važiavęs tuo pačiu trau­
kiniu, iŠkurio išlipo ir inspektorius. Be to, tvirtinęs, kad taip pat vyksta
į San Franciską. Tą patį vakarą sėdasi į traukinį, vykstantį į vakarinę
pakrantę.
Toks dalykas yra įmanomas. Jaune kartą yrapasitaikę panašiųpėd­
sakų mėtymo atvejų. Tiksliai apskaičiavau laiką, prabėgusį nuo nužu­
dymo akimirkos, ir pasirodė, kad majoras galėjo spėti nuvažiuoti iki
2 0 6 -------------------------------------------------------------------------------------------
Čikagos ir ii ten grįžti. Giliai susimąsčiau, galvodamas apie Durando
asmenybę. Prisiminiau, kad pusryčiaujant, kai seras Friderikas mums
pasakojo Evos Durand istoriją, kyštelėjo vieną smulkmeną, ką dar tuo*
met įsidėmėjau. Pasakė, kadplanuodamas keliauti j Peievarą ieškoti Evos
Durand, aplankęs Evos dėdę serą Džordžą Maneringą. Ojuk Anglijoje
gyvena Evos Durand vyras, kuris šioje byloje žino žymiai daugiau nei
dėdė. Tad kodėl seras Friderikas nesikreipė į vyrą. Tai davė daug peno
apmąstymams.
Be to, visą laiką nenustoju mąstyti apie “Kosmopolitano” klubo
metrašti, kuris sero Frideriko mirties akimirką išslydo iŠjo stingstančių
pirštų ant grindų. Ponas Kirkas maloniai kviečia mane pietų j klubą ir
rūbinėje palieka savo aplanką. Pastebėjau, kad numerėlis apsiaustui ir
skrybėlei yra metalinis, o aplankui - kartoninis su drebančios Pjero Li
rankos jraSu apie saugojamą daiktą. Mano galvoje blyksteli ryški švie­
sa. šauna mintis, kad seras Friderikas pasidėjo rūbinėje paketą su taip
kruopščiai mūsų ieškomais užrašais ir kad paketo numerėlis buvo jo
kišenėje. O žudikas ištraukė numerėli iŠkišenės. Tai gudrus žmogus ir
suprantama, kad pagaliau rado trokštamų dokumentų pėdsaką. Bet jo
nelaimei, klubo durys yra saugomos, ir patekti į ji gali vien tik klubo
nariai bei jų kviestiniai svečiai. Nusivylęs pabėga, bet tas numeriukas,
kurj nešiojasi su savimi, be perstojo primena dokumentus, kurie kiek­
vieną akimirką gali tapti jo pražūtimi. Todėl privalo grįžti, atsiimti juos
ir sunaikinti. Stengiasi tai padaryti įvairiais būdais, bet pavojus yra per­
daug didelis.
Greitai gauname vertingą įkaltį. įvykių banga grąžina mums akso­
mines kurpaites, įvyniotas į seną laikraštį. Laikraščio su nuplėštu kam­
pu paraštėje matosi skaičiai - įprasta sudėtis. Septyniasdešimt devyni
doleriai plius dvidešimt trys doleriai, nes centai nuplėšti. Nueinu į gele­
žinkelio kasą. Nustatau, kas turėjo būti užrašytaant laikraščio, prieš nup­
lėšiant kraštelį. Paprasčiausia sudėtis: septyniasdešimt devyni doleriai
ir aštuoniasdešimt keturi centai plius dvidešimt trys doleriai ir šešiasde­
šimt trys centai yra šimtas trys doleriai ir keturiasdešimt septyni centai.
Oką reiškia ši suma? Tai bilieto į Čikagą kaina kartu su apatine miega­
mąja vieta. Asmuo, palikęs kurpaites trečiadienio rytą, kitą dieną po
žmogžudystės kėlėsi keltu į Oklendą, kad įsėstų į traukinį, važiuojantį į
Čikagą. Kas iŠ įtariamųjų galėjo tai padaryti? Niekas, išskyrus majorą
Durandą.
Svarstau, giliai mąstau, vertinu šiuos visus faktus savo neperdaug
_____________________________________________________________207
nuovokiomis smegenėlėmis. Peržiūriueismo tvarkaraštį. Galvokime, kad
majoras išvažiavo iŠOklpndotraukiniu, išvykstančiutrečiadienį po pie­
tų. Vadinasi, atvažiuoja į Čikagą šeštadienio rytą, devintą. Niekaip ne­
nurimsta dėl numerėlio, bet padaro išvadą, kad geriausiai bus važiuoti
toliau į rytus. Skuba į stotį “La Salle”, kad patektų į traukinį, vykstantį į
Niujorką. Atvyksta kaip tik tuo laiku, kai inspektorius Dufas, su kuriuo
kažkada yra susipažinę Paryžiuje, išlipa iŠtraukinio “Dvidešimtasis am­
žius”. Majoras - nuovokus žmogus, ir jam į galvą ateina puiki mintis:
apsimesti, kad išlipęs iŠto paties traukinio, o vėliau grįžti į Kaliforniją
drauge su Skotlend Jardo inspektoriumi. Kas tuomet išdrįs jį įtarinėti?
Taigi nieko nežinantis inspektorius Dufas lydi žudiką atgal į nusikalti­
mo vietą.
Visa tai atrodo labai logiška. Bet reikia patikrinti svarbiausią daly­
ką: ar seras Friderikas iŠtikrųjų paliko paketą klubo rūbinėje. Todėl šį­
ryt aplankau Pjerą Li, “Kosmopolitano” klubo rūbininką. Sunkiai susi­
laikiau nedžiūgavęs, kai sužinojau, kad seras Friderikas iŠtikrųjų pasi­
dėjęs rūbinėje lagaminėlį tą pačią dieną, kai buvo nužudytas. Vadinasi,
jo priešmirtinis judesys turėjo atkreipti dėmesį į šią aplinkybę. Seras
Friderikas stengėsi mums pakišti pagrindinį įkaltį. Tai bent žmogus! Su
meile liečiu apdulkėjusį lagaminėlį. Jau neabejoju, kadjame yra vertin­
ga informacija. Bet dar nenoriu iŠkartojo atidaryti. Noriu paspęsti spąs­
tus. Mane apima nenugalimas troškimas parodyti kapitonui Flaneriui
mūsų ieškomą žmogų, stovintį prie rūbinės barjero su lagaminėliu ran­
kose. Tokio įrodymo jau nebus galima nuginčyti.
Laimingas išeinu iš klubo. Bylajau beveik išspręsta. Neatskleisti
dar motyvai, bet esu tikras, kad majoras Durandas tokiu nusikalstamu
būdu stengiasi sutrukdyti surastijo žmoną. Visai ne sero Frideriko kvie­
čiamas atvažiuoja į Valstijas. Tai melas. Seras Friderikas visai nenorėjo,
kadjis čia būtų. Bet Durandas sužinojo - tikriausiai iš Evos dėdės - kad
seras Friderikas netrukus išaiškinsiąs jos buvimo vietą. Dėl kažkokios
man dar nežinomos priežasties nutaria sutrukdyti. Atvyksta į San Fran-
ciską tuo pačiu metu kaip ir seras Friderikas. Sužino, kur apsigyveno
didysis detektyvas, išsiaiškina, kuriame biure seras Friderikas dirba • ir
laukia progos. Kad sutrukdytų išaiškinti detektyvui Evą Durand, majo­
ras privalo padaryti du dalykus. Turi sunaikinti užrašus ir nužudyti serą
Frideriką. Nutaria pradėti nuo užrašų, dėl to priėmimo vakarą nepaste­
bėtas įsigauna į biurą. Ieško popierių, o seras Friderikas su aksominėmis
kurpaitėmis prisėlina ir pagauna jį nusikaltimo vietoje. Štai atsiranda
208 ____________________________________________________________
proga. Seras Friderikas yra beginklis, ir Durandas jį vienu šūviu nužu­
do. Bet tai tik pusi užduoties. Todėl Durandas toliau karštligiškai ieško
užrašų. Neranda. Randa tik atiduoto saugoti lagaminėlio numeriuką. Pa­
siimajį, svajoja apie klubą, bet numeriukas svilina kišenę. Čikagoje vėl
pasitaiko geras šansas. Taigi, šiandien paspendžiau spąstus. Ir įkliuvo į
juos žmogus, kuris nužudė Frideriką Briusą.
Inspektorius Dufas pakėlė akis. Matyt, klausėsi Čano pasakojimo
ir kartu peržiūrinėjo sero Frideriko užrašus.
- Išsilavinimas, sunkus darbas ir laimė, • pabrėžė jis. - Šie trys da­
lykai būtini, narpliojant kriminalines mįsles. Turiu pridurti, kad šiuo
atveju didžiausią vaidmenį, mano nuomone, suvaidino išsilavinimas.
- Šiąpastabą didžiuodamasis išsaugosiu savo atmintyje iki pat gy­
venimo pabaigos, • pasakė nusilenkdamas Čanas.
- Taip, neblogai pasirodėte, - nenoriai pripažino Flaneris. - Visai
neblogai. Bet kažko čia trūksta. Pavyzdžiui, iš kur tos aksominės kur­
paitės? Ir ką bendro su šia istorija turi Hilaris Galtas? Kaip Hilario Gal-
to nužudymas siejasi su dabartine byla?
Čanas linksmai nusišypsojo.
• Nesu toks godus. Palieku keletą neišaiškintų punktų įžvalgiam
kapitono Flanerio protui.
• Gal kas nors yra šiuose užrašuose? - paklausė Flaneris, kreipda­
masis į inspektorių Dufą.
- Esu tik įpusėjęs, • atsakė Dufas. • Yra čia viena užuomina apie
Hilarį Galtą. Štai tarp asmenų, kurie tą dieną, kai notaras buvo nužudy­
tas, lankėsi Hilario Galto bute, buvo ir Erikas Durandas. Kapitonas Eri­
kas Durandas, nes tokį tuomet turėjo laipsnį. Kad geriau susigaudytu­
me, turiu perskaityti viską iki galo.
• Ogal jau perskaitėte, - paklausė Čanas, • ar seras Friderikas žino­
jo, kuri iŠmūsų įtariamųjų moterų yra Eva Durand?
• Ak, taip... Ar žinojo, kaip Eva Durand pabėgo iŠIndijos?
- Be abejonės.
- Žinojo, kad išvyko karavanu?
- Tikriausiai ne. Tik žinojo, kad ji yra Kilkų pastate. Atrodo įtarė
Lilę Bar.
- Karavanu per Chaiberų perėją drauge su pulkininku Bethamu, -
patvirtino Dufas.
Visi pažvelgė į pulkininką, kuris išdidus ir tylus sėdėjo nuošaly.
- Tiesa, pone pulkininke? - paklausė Flaneris.
------------- -------------------------------------------------------------------------------209
Pulkininkas nusilenkė.
- Daugiau neprieštarausiu. Tai tiesa.
- Ogal žinote...
- Jeigu net ir žinau, tai negaliu to sakyti.
- Priversiu! - pratrūko Flaneris.
• Žinoma, galite bandyti. Bet jums nepasiseks.
Atsidarė durys, ir pasirodžiusi panelė Morou greitu žingsniu artėjo
per holą. Drauge suja ėjo liftininkė. Džeinė Džerom? Greisė Lein? Kaip
besivadintų, įėjo ir sustojo kaip įbesta, įsistebeilijusi į Durandą.
• Erikai! - suriko. • Ką padarei? Ak, kaip tu galėjai...
Durandas pakėlė galvą ir pažvelgė krauju pasruvusiomis akimis.
• Atsikabink nuo manęs, - sausai tarė. - Eik. Neatnešei man nieko,
išskyrus nelaimes. Visados. Pasitrauk. Nekenčiu tavęs.
Moteris atsitraukė, išsigandusi neapykantos, nuskambėjusiosjo bal­
se. Čanas priėjo prie jos.
• Atsiprašau, - tarė, • gal jau pasiekėjus žinia, kad Durandas nužu­
dė serą Frideriką. Tai jūsų vyras, taip?
Moteris krito į fotelį, užsidengdama rankomis veidą.
- Taip, - sukūkčiojo. - Mano vyras.
- Jūs iš tikrųjų esate Eva Durand?
- Taip...
Čanas niūriai pažvelgė į kapitoną Flanerį.
- Teisybė išplaukia į paviršių, - pasakė jis. - Kaip paaiškėjo, tai,
kad vieną kartą paklausėte “kažkokio ten kiniečio”, neužtraukė jums
baisios nešlovės.
 XXI
EVOS DURAND KLAJONĖS
Flaneris piktai kreipėsi į Evą Durand.
• Jūs visą laiką žinojote? • riktelėjojis. • Jūs Žinojote, kad majoras
Durandasjau pabuvojo Čia, jūs matėte jį tą vakarą, kai buvo nužudytas
seras Friderikas...
- Ne, ne, - ėmė protestuoti moteris. - Nemačiau, neturėjau jokio
supratimo. Jeigu jis žinojo, kad tą vakarą buvau pastate, tai apdairiai
vengė susitikti su manimi. Nes jeigu būčiaujį pamačiusi, jeigu būčiau
žinojusi, tai man būtų buvęs paskutinis lajas. Būčiau prisipažinusi vis­
ką, papasakojusi visą istoriją.
Flaneris šiek tiek atlėgo.
- Tadapradėkime iŠpradžių. Jūs, kaip pagaliauprisipažinote, esate
Eva Durand. Prieš penkiolika metų Peševare pabėgote nuo vyro. Išvy­
kote su čia esančio pulkininko Bethamo karavanu.
Moteris, netikėtai užklupta, apsidairė ir pirmą kartąpamatė keliau-
toją.
• Visa tai tiesa, - tyliai tarėji. - Iškeliavau su pulkininku Bethamu.
- Pabėgote su kitu vyriškiu, palikusi savo vytą? Kodėl? Įsimylėjo­
te pulkininką?
- Ne! - Evos Durand akys sužibo. - Negalite taip galvoti. Pulkinin­
kas Bethamas pasielgė labai kilniai ir neleisiu, kad dėl to kentėtų. Jau
seniai taip nusprendžiau.
• Maldauju, ponia Eva! - tarė pulkininkas. - Nieko man neatsitiks.
Prašome vien dėl manęs nepasakoti visų savo nuotykių.
- Esate kaip visada riteriškas, • atsakė moteris. • Aš nekeičiu savo
nuomonės. Nutariau, kad, jeigu kada nors mane demaskuos, papasako­
siu viską. Opo to, ką Erikas padarė, tolesnis tylėjimas praranda prasmę.
O, kaip man palengvės, kai pagaliau papasakosiu visą tą siaubingą isto­
riją!
Moteris kreipėsi į Flanerį.
- Privalau grįžti toli į praeitį. Po tėvų mirties buvau auklėjama De-
vonšire pas dėdę. Ten man nebuvo labai gera. Dėdė buvo senosios kar­
tos žmogus. Linkėjo man ko geriausio, rūpinosi manimi, bet vis tiek
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ 211
nesuprasdavome vienas kito. Vėliau susipažinau su Eriku Durandu - ro­
mantišku didvyriu. Dievinau j j. Teturėjau tuomet vos septyniolika me­
tų. Susituokėme per mano aštuonioliktąjį gimtadienį ir iivažiavome į
Peševarą, kur badavosi jo pulkas.
Bet dar nepasiekusi Indijos, ėmiau gailėtis šio savo žingsnio. Nes
supratau, kad reikėjo klausyti dėdės, kuris visada priešinosi toms vedy­
boms. Įsitikinau, kad po kilnia Eriko išvaizda slepiasi niekingas ir pras­
tas žmogus, loštas ir alkoholikas. Jo tikrasis charakteris kėlė man siau­
bą. Mano vyras buvo paprasčiausias storžievis, o be to, apgavikas.
Netrukus po mūsų atvykimo į Peševarą iŠ Londono pradėjo eiti
laiškai purvinuose vokuose, adresuoti neįgudusią ranka. Mano vyrąjie
vesdavo į pasiutimą. Juos gavęs, darėsi nepakenčiamas. Buvau nuste­
binta ir išsigandusi. Vieną kartą, kaip tik pikniko dieną, kai dar nebuvo
Eriko, man įteikė tokį laišką. Puoliau į neviltį, nes gerai žinojau, kokia
audra kils, kai Erikas pamatys laišką. Valandėlę dvejojau, bet galų gale
atplėšiau voką ir perskaičiau.
Tai, ką sužinojau, sugriovė mano gyvenimąvisiems laikams. Laiš­
ką rašė kažkokios Londono kontoros portjė. Reikalavo naujos pinigų
sumos ir nedelsiant. Be jokių užuolankų, viskas buvo pasakyta atvirai,
net per daug atvirai. Portjė šantažavo Eriką, mano vyrą, vertė mokėti už
tylėjimą. Jeigu nebus sumokėta, portjė grasino, paskelbsiąs faktą, kad
matęs, kaip Erikas prieš metus vieną vakarą išėjo iŠ vienos Londono
kontoros. IŠkontoros, kurioje ant grindų gulėjo negyvas Hilaris Galtas,
advokatas, su revolverio kulka galvoje.
Eva Durand valandėlę nutilo ir, sukaupusi jėgas, vėl tęsė:
• Mano vyrą šantažavo, nes jis nužudė Hilarį Galtą. Po valandėlės
Erikas grįžo namo visiškai neblogos nuotaikos. Pasakiau: “Palieku ta­
ve, tuojau pat“. Norėjo žinoti, kodėl, tad parodžiau atplėštą laišką..
Jo veidas papilkėjo, jis galutinai palūžo. Puolė prieš mane ant ke­
lių, šliaužiojo ir prašė pasigailėti. Nors ir nenorėjau klausyti, papasako­
jo vjpą istoriją. Hilaris Galtas ir mano dėdė seras Džordžas Manėringas
buvo seni bičiuliai. Tos baisios dienos rytą advokatas pasišaukė Duran-
dą ir pagrasino, kad papasakosiąs mano dėdei kompromituojančią isto­
riją iŠ Eriko praeities, j eigųjis nepaliks manęs ramybėje. Erikas, viską
išklausęs, išėjo iŠadvokato kontoros, bet tą patį vakarą grįžo ir nužudė
Hilarį Galtą, o portjė matėjį išeinantį.
Tvirtino, kad tatai padaręs iŠmeilės man. Privalėjęs mane gauti ir
buvo pasiryžęs įveikti visas kliūtis. Kalbėjo, kad turiujam atleisti...
212_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
• Labai atsiprašau, • nutraukė Čanas, • arjūsų vyras tą nelaimingą
akimirką neužsiminė apie aksomines kurpaites?
- Taip. Kai... Kai nužudė poną Galtą, ant kėdės pastebėjo kurpai­
tes. Žinojo, kad Skotlend Jardas visada dairosi pagrindinio įkalčio, ir
nutarėjį pateikti. Sumanė tokį įkaltį, kuris nieko nereikštų, o tik suklai­
dintų detektyvus. Todėl nuavė nuo užmuštojo kojų batus ir užmovė kur­
paites. Atrodo, labai didžiavpsi šia idėja. O, niekšybėmsjis visada buvo
mitras ir išradingas. Didžiavosi, kaip mikliai tai padarė ir kaip suklaidi­
no Skotlend Jardą. Paskui vėl pradėjo manęs maldauti. Kartojo, kad tai
padaręs tik iŠmeilės man, kad aš privalau viską laikyti paslaptyje. Esu
jo žmona, ir niekas negalįs priversti manęs duoti parodymų. Dievas yra
liudytojas, kad neketinau niekampasakoti, norėjautik kuo greičiau tap­
ti laisva. Vėl pasakiau, kad paliekujį. “Prieš tai tave užmušiu”, - atsakė
jis ir jutau, kad pasiruošęs tą padaryti.
Išvykau į pikniką sudirgusi, sugniuždyta, pusiau pamišusi iŠsiel­
varto ir baimės. Piknike taip pat dalyvavo pulkininkas Bethamas, kurį
jau pažinojau iŠ anksčiau. Puikus žmogus, džentelmenas, visiška prie­
šingybė Erikui. Kaip žaibas tvykstelėjo mintis, kad kitą dieną pulkinin­
kas anksti išvykstąs iŠIndijos! Turi mane pasiimti kartu. Pasiūliau pa­
žaisti gūžynių -jau prieš tai paprašiusi pulkininko susitikti sutartoje vie­
toje. Atėjo, paprašiauprisiekti, kadmanęs neišduos, ir papasakojau apie
savo padėtį. Bijojau, veikiaubuvau visiškai tikra, kadjeigu pabandysiu
atvirai keliauti, Erikas įvykdys savo grasinimą. Pulkininkas Bethamas
buvo nuostabus. Viską suruošė. Visą naktį slapsčiausi kalvose. Švintant
pulkininkas, lydimas Li Gungo, atvažiavo dengtuvežimu, kurį prijungė
prie savo karavano, ketindamas jį palikti už perėjos. Pervažiavau, pas­
lėpta vežime, o už Chaiberų perėjos prasidėjo nuostabiausias nuotykis,
kokį kada nors moteriai yra tekę išgyventi. Aštuoni mėnesiai kelionės
ant kupranugario per laukinę šalį... žvaigždės, naktį žibančios virš gal­
vos, smėlio audros, kiek akys užmato besidriekianti dykuma... negyve­
nama, bet paslaptinga. Kai atvykome į Teheraną, karavanąpalikau irjai'.
pati pasiekiau Baku, o iŠten išplaukiau į Italiją. Praėjo, kaip minėjau,
aštuoni mėnesiai, ir sensacija, kurią buvo sukėlęs mano dingimas, jau
buvo prigesusi.
Tačiau tik tuomet supratau, ką padariusi. Pulkininkas buvo didvy­
ris, visų gerbiamas ir liaupsinamas. Kas bus, kai žmonės sužinos, kokiu
keliu apleidau Indiją? Nieko nekaltesnio būti negalėjo už mūsų kelionę,
tačiaupasaulis toks ciniškas. Darydamas kilnų riterišką darbą, puikiniu-
--------------------------------------------------------------------------------------------213
kas pasaulio akyse pasielgė nusikalstamai, pabėgo su svetima žmona.
Jeigu žmonės sužinos, tai bus jo puikios kaijeros galas. Todėl visa ši
istorija turi visam laikui likti paslaptyje. Nutariau pati tuo pasirūpinti.
• Ir laikėtės šio nutarimo, - tyliai įsikišo pulkininkas. - Ponai, ponia
Durand prieš valandėlę pavadino mano poelgį riteriškų. Tačiaujis yra
niekas, palyginus su Evos Durand riteriškumu per visą prabėgusį laiką.
- Pirmiausia, - tęsė toliau moteris, - parašiau Erikui. Parašiau, kad
savo labui nebandytų niekados manęs ieškoti. Prigrasinau, jeigu mane
surasiąs, jeigu pasaulis sužinos, kokiu būdu iškeliavau iŠ Indijos, nes­
vyruosiu nė akimirkos. Tuojau pat atstatysiu gerą pulkininko Bethamo
vardą, viešai paskelbdama, kokių priežasčiųverčiama pabėgau. Paskelb­
siu, kad išvykau, nes mano vyras pasirodė esąs žudikas. Erikas neatrašė,
bet turėjo gauti mano laišką. Nuo to laiko niekada nebandė manęs suras­
ti - kaip, beje, ką tik jums įrodė.
Valandėlę Eva nutilo.
• Turbūt ir viskas. Nuo to laiko mano gyvenimas buvo gana sun­
kus. Kurį laiką verčiausi, pardavusi papuošalus. Vėliau išvažiavau į Ni­
cą, kur, kaip Marija Lantelm, buvau pakviesta į operą. Ten pirmą kartą
susigaudžiau, kad mane dar kažkas seka, kas niekada nepasiduos • seras
Friderikas Briusas iš Skotlend Jardo, detektyvas, tiriantis Hilario Galto
nužudymo bylą. Jis žinojo, kad nužudymo dieną Erikas buvo Galto kon­
toroje, o kai laikraščiuose perskaitė apie mano dingimą, suprato, kad
abu faktai tarpusavyje siejasi. Vieną vakarą Nicoje po spektaklio, kai
vaikščiojau po krantinę, prie manęs priėjo Skotlend Jardo inspektorius.
“Jūs esate Eva Durand”, - pasakė. Paneigiau, kažkaip sugebėjau pasp­
rukti ir pasiekti Marselį. IŠten išvykau į Niujorką. Pakeičiau išvaizdą,
kiek tik buvo įmanoma. Nusidažiauplaukus ir Džeinės Džerompavarde
gavaumadų namuose tarnybą. Bet Skotlend Jardas vėl aptiko manopėd­
sakus. Buvaupriversta vieną vakarą dingti. San Franciskąpasiekiaupuo­
lusi į neviltį, bejokio pragyvenimo šaltinio. Kelte susitikau Heleną Tu-
per-Brok, ji kažkada gyveno Devonšire mūsų kaimynystė. Ji man bu­
vo labai maloni, parūpino darbą šiame pastate. Vėl atsigavau, kol nepa­
sirodė seras Friderikas Briusas, kuris tiek metų nenustojo manęs perse­
kiojęs.
Durandas iš lėto atsistojo.
• Turbūt dabarjau esi patenkinta, - tarė kimiu balsu.
- Ak, Erikai!..
- Sunaikinai mane. Turėtumbūti patenkinta. - Akyse žybtelėjo kru­
2 1 4 ____________________________________________________________
vina liepsna. - Išgelbėjai nepriekaištingą to prakeikto Kazanovos var­
dą...
- Norite prisipažinti? - sušuko Flaneris.
Durandas susitaikėliškai trūktelėjo pečiais.
• Kodėl ne? Kas man belieka?
Nukreipė degančias akis j Čarlį Čaną.
- Viskas, ką kalbėjo šis šėtonas, tiesa. Stebiuosi. Atrodė, kad el­
giausi labai išmintingai, betjis mane nugalėjo...
Dabarjo balsas skambėjo isteriškai.
- Nužudžiau serą Frideriką. Kodėl turėjau to nedaryti? Tai buvo
vienintelė išeitis. Stovėjo ir žiūrėjo į mane su pašaipia šypsenėle. Dieve!
Koks žmogus! Nepasidavė. Nesiliovė. Praėjo šešiolika metų, o jis visą
laiką lipo man ant kulnų. Šešiolika metų • o jis nepamiršo. Taip, užmu­
šiau jį...
• O aksominės kurpaitės? • tyliai paklausė Čanas.
- Buvo jomis apsiavęs. Tomis pačiomis kurpaitėmis, kurias prieš
tiek metų buvau palikęs anoje kontoroje. Po šūvio iŠkarto pamačiaujas,
ir mano nervai neišlaikė. Tai buvo lyg nuosprendis... mano skiriamasis
požymis ant sero Frideriko kojų rodantis į mane. Nutraukiau jas nuo
kojų ir pasiėmiau. Pats nežinojau, ką sujomis daryti. Mane apleido drą­
sa, bet jau buvau jį nužudęs. Taip, užmušiaujį. Ir pasiruošęs už tai su­
mokėti. Bet ne taip, kaip manote.
Apsisuko ant kulnų, stipriu smūgiu išgriovė balkono duris ir iššo­
ko į terasą.
• Priešgaisrinės kopėčios! - suriko Flaneris. • Užtverkite kelią!
Kapitonas, Dufas ir Čanas šokcypaskui Durandą. Čarlis Čanas pri­
bėgo prie priešgaisriniųkopėčių, esančiųkairėje pusėje. Bet nepriejų šį
kartą bėgo Erikas Durandas. Vienu šuoliu atsidūrė prie sodelį juosian­
čios baliustrados. Tik akimirksnį jo aukštas siluetas sustingo ūkanoto
dangaus fone. Ir dingo.
Vyriškiai pribėgo prie baliustrados ir pažvelgė žemyn. Ant šaligat­
vio balzganoje žibinto šviesojejuodavo tamsi beformė dėmė. Aplinkui
jąjau rinkosi minia.
 XXII
Į HAVAJUS!
Potokios tragiškos baigties visi trys vyriškiai iŠlėto grįžo į saloną.
- Galas, - tarė Flaneris.
- Pabėgo?.. - šūktelėjo panelė Morou.
• IŠ šio pasaulio, • baigė kapitonas. Eva Durand riktelėjo. Panelė
Morou apkabino ją.
- Turiu šį tą sutvarkyti apačioje, - pridūrė Flaneris ir skubiai išėjo
iŠkambario.
- Eikime namo, mieloji, • švelniai tarė panelė Morou. Abi pasuko į
holą. Kirkas atidarė joms duris. Jam rūpėjo daug ką pasakyti, bet esant
tokiai situacijai galėjo tik tylėti.
- Gal iškviesti automobilį? - pasiūlė jaunuolis.
- Ne, labai ačiū, - atsakė panelė Morou. - Parvažiuosime taksi.
- Labanakt, - tarė Kirkas. - Tikiuosi greitai pasimatyti.
Grįždamas į saloną, išgirdo pulkininko Bethamo žodžius:
- Mirė gražiau nei gyveno. Koks bjaurus gyvenimas!.. Vargšas ma­
joras!
Dufas kimšosi pypkę, šaltas ir ramus kaip visada.
- Tarp kitko, - pradėjo jis lėtai, - šįryt gavau telegramą su jo duo­
menimis. Prieš dešimt metų buvo demobilizuotas ir atleistas iŠkariuo­
menės. Būtų galima ginčytis dėl jo teisės vadintis majoru. Tikriausiai tą
žinojote, pulkininke?
- Žinojau, - atsakė Bethamas.
- Jūs žinojote labai daug, • toliau tęsė Dufas, • ir labai daug nutylė­
jote. Ką veikėte žemesniajame aukšte tą antradienio vakarą?
- Tik tai, ką sakiau kapitonui Flaneriui. Nulipau žemyn, norėdamas
pasakyti Li Gungui, kad nebelauktų.
- Maniau, kad nuėjote pasikalbėti su Eva Durand.
Pulkininkas papurtė galvą.
-Ne. Su Eva Durandjau buvau kalbėjęsis. Susiradaują prieš kelias
dienas iki kviestinių pono Kirko pietų. Prieš dešimt metų buvaują pa­
metęs iš akių, o dabar atvažiavau į San Franciską, nes mane pasiekė
gandas, kadji čia. Bet į žemesnįjį aukštą nuėjau tik pasitarti su Li Gun-
gu, kaip, beje, ir sakiau kapitonui.
2 1 6 -------------------------------------------------------------------------------------------
- Okitą dieną išsiuntėtejį į Honolulu?
- Taip. Evos prašymu. Buvau viską sutvarkęs prieš porą dienų. Ji
nugirdo, kad seras Friderikas domėjosi Li Gungu, ir ėmė nuogąstauti,
kad tik kas nors nesutrukdytų mano naujosios ekspedicijos. Tarp kitko,
be reikalo, nes Li Gungas nė žodžiu neprasitartų. Norėdamas ją nura­
minti, padariau, kaip pageidavo.
Duias pažvelgė į jį aiškiai nepritardamas.
• Žinojote, kad Durando sąžinęjau slegia vienas nusikaltimas, vis
gi nepasakėte policijai apiejai nė žodžio. Ar manote, pone pulkininke,
kad toks elgesys tinkamas?
Bethamas truktelėjo pečiais.
- Taip. Esu tikras. Neturėjaujokio supratimo, kad Durandas tą die­
ną, kai buvo nužudytas seras Friderikas, lankėsi San Franciske. Betjei­
gu net ir būčiau žinojęs, kad čia buvo, tai... suprantate...
- Deja, nesuprantu, • trumpai nukirto Dufas.
- Nėrajokių priežasčių, dėl kurių privalėčiaujums aiškintis, • tęsė
toliaupulkininkas. • Bet paaiškinsiu. Tos ilgos kelionės per Afganistaną
ir Keviro dykumą metu... kažkas man atsitiko. Eva buvo tokia ištver­
minga, ištvėrė visus sunkumus, nė žodžiu nepasiskųsdama. Aš... įsimy­
lėjau. Pirmą ir paskutinį kartą gyvenime. O vėliau, kaip ji elgėsi... dėl
manęs... Ak žmogau!.. Dievinują! Niekada nesujai to sakęs. Kol buvo
gyvas Durandas, tamtikra prasme buvo mano varžovas. Kuo būčiau ga­
lėjęs vadovautis, norėdamasjį demaskuoti. Patariau Evai papasakoti sa­
vo išgyvenimus, bet ypatingai nespyriau. Negalėjau versti, turėjo pati
apsispręsti. Kai tą vakarąbėgonuo Flanerio agentų, padėjaujai. Turėjau
paklusti, kadangi tokia buvojos valia, štai taip, pone inspektoriau. Ma­
no nuomonė, pasielgiau teisingai.
Dufas gūžtelėjo pečiais.
- Savotiškas garbės supratimas, - tarė pabrėždamas. - Na, aiškin-
siuos toliau, ojums palinkėsiu laimės.
• Dėkoju, • atsakė pulkininkas, imdamas apsiaustą. - Galiu dar pri­
durti, kad dėl asmeninių interesų labai norėjau, jog policijajį sulaikytų.
Seržantas Čanas pasistengė, kad nebūčiau apviltas. Mano nuoširdžiausi
sveikinimai, seržante! Kągi, pažįstujūsų tautą, ir todėl niekuo nesistebiu.
Čanas nusilenkė.
- Jūsų žodžiai mano sieloje liks amžiams, - tarė jis, - pastovūs ir
gražūs kaip kraujažolės žiedai.
• Jau eisiu, - pasakė pulkininkas Bethamas ir išėjo.
Dufas paėmėsero Frideriko lagaminėlį ir kreipėsi į Čaną.
--------------------------------------------------------------------------------------------217
Čanas krūptelėjo, pakirdęs iš susimąstymo.
- Atleiskite už išsiblaškymą... nenugirdau...
- Klausiau, ar nenorėtumėte peržiūrėti sero Frideriko užrašus?
Čarlis galvos mostu paprieštaravo.
- Mano smalsumas užgeso kaip gaisras liūties metu. įgaliau žvilg­
telėjome už uždangos, kurią minėjo seras Friderikas, ir man gana. Liūd­
nos mintys šią akimirką sukasi mano galvoje. Iki artimiausio trečiadie­
nio joks laivas neplauks į Honolulu... Dar penkios prarastos dienos...
Dufas nusijuokė.
- Aš labai paviršutiniškai peržvelgiau šiuos užrašus, - tęsė jis to­
liau. - Seras Friderikas Londone yra kalbėjęsis su keliais portjė drau­
gais. Pats portjė mirė anksčiau negu Skotlend Jardasjį susekė, o draugų
parodymai buvo gana migloti. Teisme tikriausiai būtų buvę pripažinti
nepakankamais. Reikėjo Evos Durand patvirtinimo, ir kaip tik todėl se­
ras Friderikas nutarė ją bet kokia kaina surasti.
- IŠ kur seras Friderikas žinojo, kad Eva Durand yra San Francis-
ke? - paklausė Baris Kirkas.
•IŠponios Tuper-Brok laiško tetai į Šanchajų. Tarp dokumentųyra
to laiško kopija. Ponia Tuper-Brok rašo, kad Eva Durand yra San Fran-
ciske ir dirba Kirkų pastate. Dabar suprantu, kodėl seras Friderikas taip
skubotai priėmė jūsų pakvietimą. Tačiau nepavyko jos identifikuoti •
mirė vargšelis, nepajutęs pasitenkinimo! Įtarė veikiau Lilę Bar. Nedrįso
pasikalbėti su ponia Tuper-Brok, bijodamas, kad Eva Durand vėl ne­
paspruktų. Tą vakarą, kai pas jus rinkosi svečiai, seras Friderikas pas­
pendė spąstus. Kontora neužrakinta, seifas atviras. Tikėjosi, kadkas nors
įslinks, norėdamas pasižvalgyti. Be to, taip pat tikėjosi, kad kas nors
pažins Džeinę Džerom arba Mariją Lantelm.
- Žinoma. Peševarejis, be abejo, nustatė, kokiu būdu Eva apleido
Indiją. Jeigu ją būtų suradęs, būtų viską pasakęs, ką žinojo, o ji savo
ruožtu būtų papasakojusijamvisą istoriją, kaip beje, šiandien ir padarė.
Hilario Galto žudiko paieškos būtų apvainikuotos sėkme. Vargšas seras
Friderikas...
Dufas nusikabino paltą. Kirkas padėjo apsivilkti.
- Pasiimsiu lagaminėlį, - tarė Dufas. - Pravers Skotlend Jarde. -
Atsisveikindamas ištiesė ranką. - Seržante, jau vien tik dėl pažinties su
jumis vertėjo taip toli atkeliauti. Prašom kada nors atvykti į Londoną.
Supažindinsiu jus su mūsų darbo metodais.
Čanas šyptelėjo.
- Esate perdaug malonus, - tarė. - Tačiau laiškanešys per atostogas
2 1 8 ____________________________________________________________
tiek prisivaikščiojo, kad iš nuovargio nebejaučia kojų. Galiu tikpasaky­
ti, jeigu dar kartą tektų išvykti atostogų, padaryčiau tai, nebent kas gra­
sintų labai dideliu revolveriu.
• Visai nesistebiu, • atsakė Dufas. - Sujumis taip pat buvo malonu
susipažinti, -kreipėsi į šeimininką. - Viso labo ir linkiu daug laimės...
Kirkas palydėjo jį. Kai grįžo, Čanas stovėjo prie lango, žvelgda­
mas žemyn į stogus. Išgirdęs žingsnius, greitai atsisuko.
- Eisiu krautis daiktų, - tarėjis.
• Bet juk dar turite penkias dienas, • ėmė protestuoti Kirkas.
Čarlis papurtė galvą.
- Per ilgai užsibuvęs svečias ima gesti kaip nesuvalgyta žuvis. Jus
buvote toks geras, kad, piktnaudžiaudamas jūsų svetingumu, jausčiausi
nejaukiai. Pasitrauksiu nedelsdamas.
- O ne, ne! - sušuko Kirkas. - Garbusis Paradisas po valandėlės
patieks pietus.
- Prašomleisti man tokią pramogą - paversti savo žodžius darbais,
• tarė Čanas.
Išėjo į savo kambarį, o po valandėlės vėl grįžo.
- Mano bagažasjau buvo beveik sukrautas, - paaiškino ir žvilgtelė­
jo pro langą. - Honolulu dabar šviečia mėnuo. Menu vakarus savo na­
muose. Ilgais vakarais ilgi pokalbiai, ilgas arbatos gurkšnojimas. Opas­
kui miegas ir gražūs, ramūs, svajingi sapnai.
* Čanas išėjo į holą, kur buvo palikęs apsiaustą ir skrybėlę.
- Nerandu žodžių savo dėkingumui išreikšti, - tarė grįžęs. - Kai
susiduri su tokiu gerumu...
Prie durų aštriai ir atkakliai suskambo varpelis. Čarlis nuslinko į
savo kambarį, o Kirkas atidarė duris. Į vidų įpuolė reporteris Bilas Ran-
kinas.
- Kur Čarlis Čanas? - paklausė uždusęs.
- Nuėjo į savo kambarį, - atsakė Kirkas. - Tuoj ateis.
- Norėjau jam padėkoti, - garsiai kalbėjo Rankinas. - Pasielgė su
manimi kilniaširdiškai, kaip karalius. Sujudinau visą miestą. Be to, tu­
riu įdomią žinią. Oklende nužudyta moteris negirdėtai mįslingomis ap­
linkybėmis. Yrabegalė įvairiausių įkalčių, okadangi išplaukti anksčiau
nei kitą savaitę...
Kirkas nusijuokė.
- Pats jam pasakykite, - patarė jis.
Luktelėjo dar valandėlę, paskui Kirkas nuėjo į kambarį ir nustebęs
šūktelėjo. Kambaryje nieko nebuvo, o šoninės durys į koridorių buvo
--------------------------------------------------------------------------------------------219
praviros. Kirkas, išėjęs j koridorių, pamatė, kad durys j kontorą taip pat
praviros.
• Pone Rankinai! - šūktelėjo. - Ateikite!
Rankines įėjo.
• O! Kurgi jis?
Kitkas nulipo apačion, reporteris nusekė įkandin. Kontora skendė­
jo tamsoje. Viduriniajame kambaryje Kirkas įjungė šviesą. Skubiai ap­
sidairė ir parodė į langą šalia priešgaisrinių kopėčių. Jis buvo plačiai
atvertas.
- Laiškanešys ryžtingai atsisako tolesnių pasivaikščiojimų, - tarė
Kirkas.
• Sužaidė kaip Eva Durand! - sušuko Rankinas. - Na ir iškrėtė mums
pokštą!
Kitkas nusijuokė.
- Tiek to, - pasakė. - Žinau, kur jo ieškoti. Ateinantį trečiadienį,
vidurdienį.
Norėdamas patikrinti savo prognozės teisingumą, Baris Kirkas kitą
trečiadienį vienuoliktą ryto atsidūrė dulkėtame panelės Morou biure. Pa­
keliui buvo užsukęs pas gėlininkę ir nupirkęs puikią puokštę rožių. Gė­
les iškilmingai įteikė merginai.
- Ką gi sumanėte? • paklausė panelė Morou.
• Eime, - tarė Kirkas. - Rytmetys žėri kaip naujas dukatas, o priep­
laukoje stovi laivas, kuris žada išplaukti į visų vandenynų gražiausias
salas. Gėlės - tai mano linkėjimai jums gero kelio.
- Juk aš neišplaukiu, - ėmė gyvai protestuoti mergina.
- Vaizduosime, kad išvykstate. Šiaip ar taip, nusigausime net iki
pat molo. Prašom dėtis skrybėlę!
- Jau! - panelė Morou greitai užsidėjo skrybėlaitę ir tamsiais laip­
tais nulipo žemyn.
- Gal gavote kokių nors žinių nuo Čarlio Čano? - paklausė ji.
• Nė žodelio, - atsakė Kirkas. • Čarlis nenori rizikuoti. Galiu kirsti
lažybų iŠvisko, ką turiu, kadjį rasime ant denio.
Jie susėdo į automobilį, ir Kirkas nuspaudė sankabą.
• Koks puikus rytas, • tarėjis. - Jūs, uždaryta savo tamsioje celėje,
visiškai neturite supratimo, kas darosi pasaulyje. Jukjau pavasaris!
- Ko gero, taip. O ar žinote, kad vakar vakare pulkininkas Betha-
mas išplaukė į Kiniją?
- Žinau. O Eva Durand?
- Ryt išvyksta į Angliją. Jos dėdė atsiuntė telegramą, kviesdamas
220_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
atvažiuoti. Pulkininkas žadapramogauti Gobio dykumoje ištisus metus,
Viliau taip pat vyks į Angliją. Ir tuomet Devonšire vėl bus pavasaris.
Tikiuosi, labai gražus pavasaris...
Kūkas linktelėjo galva.
- Tačiauištisus metusjo nebus. Gailapraleisto laiko! Reikia džiaug­
tis esamu pavasariu, - štai mano patarimas!
Prieplaukoje automobilis sustojo.
Čiakaipvisadavirėknibždėlynė - išsiskyrimai, atsisveikinimai, tu­
ristai, komivojažieriai, išsirikiavę stiuardai, nuvargę, kantriai laukiantys.
Panelė Morou ir Kūkas greitai užbėgo trapu ant didelio balto laivo
denio.
- Prašom pastovėti prie borto, - pasakė Kitkas, • su tomis rožėmis.
- Kam, dėl Dievo meilės?
• Noriu pamatyti, kaip atrodysite. Tuojau grįšiu.
Kai grįžo, šalia jo lengvu žingsniu ėjo Čarlis Čanas. Detektyvo
veidas švytėjo džiaugsmu, kurio niekaip negalėjo nuslėpti.
- Esu tiesiog prislėgtas jūsų mandagumo, - tarė panelei Morou.
- Kur gi slapstėtės? • sušuko mergina. * Mums nepaprastai jūsų
trūko!
Čanas linksmai šypsojosi.
- Slapsčiausi nuo pagundos.
- O visus jūsų puikios sėkmės vaisius nusiskynė kapitonas Plane­
ris. Taip neteisinga.
Čanas gūžtelėjo pečiais.
- IŠpat pradžių žinojau, kad mano darbas, tiriant šią bylą, yra pana­
šus į linkčiojimus tamsoje. Tačiau man tai nerūpi. Ar galiu pridurti, kad
jūs šiandien - žavumo įsikūnijimas?
- Į ką jums šią akimirką ji panaši? • paklausė Kitkas. - Kai taip
stovi su gėlėmis prie borto?
- Į nuotaką, • greitai tarė Čanas, lyg deklamuodamas išmoktą pa­
moką. - Panelę nuotaką, išplaukiančią į povestuvinę kelionę su mielu,
ką tik savo tinklan pagautu vyru.
• Puiku. Nes tai ū yra repeticija.
- Pirmą kartą girdžiu, • nesutiko panelė Morou.
- Išminčius sako: “Gražiausi paukščiai greičiausiai pakliūva į nar­
velius”, - tarė Čanas. • Jums tikrai nepasiseks pasprukti.
Mergina įteikėjammažą dėžutę. - Tai... mažajamBariui su nuošir­
džiausiujausmu.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - 221
- Karštai dėkoju. Labai didžiuosis. Bet prašom visų savo jausmų
neišsiųsti. Privalote nepamiršti ir to paties vardo pirmtako. Kiniečiai
turi šeštą pojūtį, ir aš kai ką pajutau. Ar neklystu? Visa mano neįkaino­
jama reputacija šią akimirką priklauso nuojūsų atsakymo.
Panelė Morou nusišypsojo.
- Labai bijau, kad jūs kaip visada esate teisus...
- O, tad šiandien tikrai man laimingiausia diena, - patikino Čanas.
• Man taip pat, - sušuko Kitkas. Išėmė iŠkišenės nemažą voką. •
Jeigujau sutvarkėme šiuos reikalus, tai aš taip pat turiu šį tą mažajam
Bariui. Prašomjam atiduoti kartu su karščiausiais linkėjimais.
Čanas paėmė iŠjo rankų voką, sunkų nuo jame esančių auksinių
monetų.
- Širdį užlieja dėkingumas, - tarė jis. - Mažasis sūnelis asmeniškai
jums padėkos, kai povestuvinės kelionės metu atvyksite į Honolulu.
- Tuomet turės labai greitai išmokti kalbėti, - atšovė Kirkas. - Bet
turint tokį tėvą...
Nuskambėjo paskutinis signalas, kviečiantis svečius palikti laivą.
Panelė Morou ir Baris Kitkas dar kartą paspaudė Čarliui Čanui ranką ir
išbėgo. Tiltelio viršuje įpuolė į tikrą sūkurį lydinėtųjų ir lydimųjų. Karšti
rankų paspaudimai, skubūs bučiniai, paskutiniai pažadai ir priesakai.
Kitkas pasilenkė ir paskubomis pabučiavo panelę Morou.
- Ak!.. Kąjūs darote! - sušuko mergina.
• Labai atsiprašau, bet aš visą laiką įsivaizduoju, kad jūs taip pat
išvažiuojate.
- Juk neišvažiuoju. Nei aš, nei jūs!
- Niekas tokioje spūstyje to nepastebės. Eime!
Juodu nulipo į prieplauką ir ilgai bėgo krantine, kol atsidūrė prie­
šais Čarlį Čaną. Detektyvas iŠkažkur buvo gavęs serpantino ritinėlį ir,
stipriai laikydamas jį už vieno galo, kitą metė panelei Morou.
Spinduliuodamas iŠdžiaugsmo Kirkas juokėsi.
- Jeigu man kas nors prieš dvi savaites būtų sakęs, kad bučiuosiu
teisininkę, ir tai suteiks man malonumo...
Jo žodžius nutraukė aštrus sirenos kauksmas.
Laivas iŠlėto stūmėsi nuo prieplaukos. Rausva serpantinojuostelė
trūko, galas įkrito vandenin. Čarlis persisvėrė per bortą.
- Iki greito pasimatymo! • sušuko.
Jo apvalus veidas švytėjo džiaugsmu. Didelis laivas akimirką stab­
telėjo, sudrebėjo ir pasuko į Havajus.
 ERLIS DERIS BIGERSAS
1884 1933 ( - )
Amerikiečiųrašytojas EJ). Bigėms parašė dešimt kriminaliniųro­
manų ir penkias pjeses. Pimiausiajis žinomas kaip detektyvo kiniečio iŠ
Havajų Carlio Čano, nepaprastai sinų>atiško ir šiek tiek komiško litera­
tūrinio herojaus, kūrėjas. Jo simpatiškasis herojus priklauso tai katego­
rijai detektyvų, kurie mano, kad kriminalines mįsles ir kitus panašius
painius dalykus galinufišnarplioti intelekto, kruopštaus darbo ir... lai­
mingo atsitiktinumo dėka. Okriminalinių romanų autorių mėgstami su­
dėtingi šiuolaikiniai įrenginiai ir tyrimųbūdai, jo nuomone, gali tik šiek
tiek padėti. Be to, Čarlis Čanas yra nepaprastai kuklus, jo žodžiais ta­
riant, “nuopuolis mažiausiai skausmingas tam, kas skraido žemai”.
Romane “Uždangąpakėlus”, parašytame 1928 m., Čarlis Čanas įro­
do savo metodo teisingumą, baigdamas tirti žuvusio SkotlendJardo sky­
riaus viršininko Frideriko Briuso pradėtąbylą ir išaiškindamasjo paties
žudiką. Ir šiame romane Čarlis Čanas išryškėja kaip itin kukli ir savita
asmenybė, žavinti skaitytojus dar ir vaizdinga rytiečių liaudies išmin­
ties kiurina kalba.
Vertėjas
 TURINYS

Skotlend Jardo atstovas.................................................5

Kas nutiko Evai Durand?.............................................15
Padebesių viloje..................................... 29
Akistata su dausomis................................... 41
Balsas už sienos........................................................ 53
Detektyvas svečiuose................................................. 65
Drumstas vanduo.......................................................76
Vilis Li padaro gerą darbą........................................ 86
Dingusių moterų uostas............................................... 98
Laiškai iŠLondono................................................... 107
Drumstas vanduo skaidrėja......................................... 117
Ūkanotas vakaras..................................................... 126
Seni bičiuliai vėl susitinka..... ....................................136
Pietūs dviese...........................................................145
Taktiškasis ponas Kutlis.............................................154
Ilgų ir laimingų metų.................................................164
Moteris iŠPeševaro................................................... 175
Kapitonas Flaneris režisuoja dramatišką spektaklį 187
Tykojimas tamsoje............................................... 194
Tiesa išplaukia į paviršių...........................................202
Evos Durand klajonės...............................................210
Į Havajus!.............................................................. 215
Erlis Deris Bigersas (1884-1933).................................222
 Bigersas E. D.
Bil 85 Uždangą pakėlus: Romanas / Iš lenkų k. vertė J. Griva-
ėiauskas. - K.: Europa, 1994. - 224 p. - (Bestseleris; 22)
ISBN 9986-436-67-2
Buvęs Skotlend Jardo darbuotojas seras Friderika* Briu&as vis dar tikisi įminti keletą
keistu kriminaliniu mįslių. Jis atvyksta į San Franciską ir ten netikėtai žūsta. Vargu ar amerikie­
čiai detektyvai būtų suradęjo žudiką, jei ne seklys iŠHonolulu, Čarlis Čanas. Pademonstravęs
rytietišką išmintį ir dvasinę rimtį, jis pagaliau triumfuoja. S. D. Bigerso (1884-1933) romanas
priskirtinas kIasikinų detektyvų kategorijai: skaitytojas galės gėrėtis įdomiais personažų cha­
rakteriais, gerai suręstu siužetu, simpatinga meilės istorija ir, be abejo, turės progos paspėlioti,
kuris iŠpadorių, respektabilių veikėjų yra nusikaltėlis.

UDK 820(73)-3

Erlis Deris BIGERSAS

UŽDANGĄ PAKĖLUS
Romanas

Iš lenkų kalbos vertė Jonas Grivačiauskas

Vyriausiasis redaktorius Jaroslavas Banevičius
Redaktorius Petras Venclova
Dailininkas Algimantas Snarskis
Korektorė Audra Kaunaitė
Kompiuteriu maketavo Algis Balčius
SL 774. Pasirašyta spaudai 1994 06 15. 14 apsk. leid 1. Formatas 60x90/16.
Tiražas 10 000 egz. Užsakymo Nr. 2635
Kaina sutartinė
Išleido “Vasario" koncerno “Europos" leidykla. Laisvės al. 101a, 3000 Kaunas
Rinko ir maketavo “Vasario" techninis centras
Spausdino “Aušros" spaustuvė, Vytauto pr. 25, 3000 Kaunas
i , mm R E N G IA M A SPAUDA
E. Topolis
K re m lia u s žm ona
B. V ia n a s
Aš a te is iu nusisp jau
a n t jū s ų k a p ų
R. S . k ra te ris
D ingusios g ra žu o lė s b yla
D. B oidas
P a d a n g ių p le vė so s