ROBERTA!

LADLEMA!
AETLOKO
DOKUMENTAS

lomanas
anglų kalbos v e rtė
oyzas GUM BARAGIS

R D PA
LIN AS
994-
UDK 820-3 Versta iš leidinio:
La-87 Robert Ludlum
The Matlock Paper
L ondon,1979

"Bestselerių" serija
pradėta leisti 1993 m.

© A . Gumbaragis, vertėjas, 1994

ISBN 9986-436-84-2 © A. Snarskis, dailininkas, 1994
 PIRMAS SKYRIUS
Louringas išėjo iš Teisingumo ministerijos pro šonines duris ir ėmė
dairytis taksi. Pavasario penktadienį apie pusę šešių Vašingtono gatvė
neįsivaizduojamai šurmuliavo. Louringas atsistojo ant šaligatvio krašto
ir pakėlė kairę ranką, pasikliaudamas stebuklu. Jau buvo beprarandąs
viltį, bet taksistas, už kokių trisdešimties pėdų įsisodinęs keleivį, stabte­
lėjo priėjo.
- Gal rytų kryptimi, misteri? Sėskitės. Džentelmenas neprieštarau­
ja. Šitokiais atvejais Louringas visada sutrikdavo. Jis instinktyviai įtraukė
dešinę ranką kuo giliau į rankovę, norėdamas paslėpti ploną juodą gran­
dinėlę, rišančią lagaminėlio rankeną prie riešo.
- Ačiū, ne. Prie artimiausios sankryžos man reikia sukti į pietus.
Jis luktelėjo, kol taksi vėl įvažiuos į transporto srautą, ir toliau bergž­
džiai dairinėjosi.
Paprastai tokiais atvejais jis ką nors pramanydavo, pojūčiai rea­
guodavo žaibiškai. Kitu laiku jis šaudytų akimis į abi puses, tykodamas
automobilių, ketinančių išlaipinti keleivius, stebėdamas sankryžas, ar
nepasirodys tų blyškiai švytinčių ženklų ant stogų, reiškiančių, kad au­
tomobilis bus neužimtas, jei atbėgsi pakankamai greitai.
Tačiau nūnai Ralfas Louringas nebuvo nusiteikęs lakstyti. Šitą ne­
eilinį penktadienį jis negalėjo atsikratyti m inčių apie kraupią tikrovę.
Tik ką jo akivaizdoje žmogų pasmerkė mirti. Žmogų, kurio niekad ne­
buvo sutikęs, bet apie kurį daug žinojo. Nepažįstamą trisdešimt trejų
metų vyriškį, gyvenantį Naujosios Anglijos valstijos miestelyje, už ke­
turių šimtų mylių nuo čia, ir negirdėjusį apie Ralfą Louringą, ju o labiau
apie Teisingumo ministerijos susidom ėjimą juo.
Jis vis prisimindavo erdvią konferencijų salę, kur aplink masyvų
stačiakampį stalą sėdėjo žmonės, paskelbę nuosprendį.
Jis energingai prieštaravo. Tiek ir tegalėjo padėti žmogui, kurio
kaip gyvas nebuvo matęs, žmogui, taip preciziškai stumiamam į pražūtį.
- Ar galėčiau priminti jum s, m isteri Louringai, - tarė ministro pa­
dėjėjas, kadaise buvęs prokuroru karo laivyne, - kad kiekvienoje kovi-
6 ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
nėję operacijoje numatomas didžiausias rizikos laipsnis. Planuojamas
gyvosios jėgos nuostolių procentas.
- Bet čia visai kitokia padėtis. Šitas žmogus be specialaus parengi­
mo. Jis nesusivoks, nei kas, nei kur jo priešai. Iš kur jis žinos? Juk mes
patys nežinome.
• Kaip tik todėl, - įsiterpė kitas ministro padėjėjas, atsikviestas iš
kažkokios korporacijos juridinės tarnybos, didžiai mėgstantis pasitari­
mus, nes, kaip įtarė Louringas, be jų nesugeba nieko nuspręsti. - Mūsų
aptariamas subjektas itin komunikabilus. Įsiskaitykite psichologinę cha­
rakteristiką: “Turi ydų, bet nepaprastai komunikabilus”. Tiksliai sufor­
muluota. Todėl jį ir pasirinkome.
- ‘T u ri ydų, bet nepaprastai komunikabilus” . Dievuliau brangus,
argi tai ką nors reiškia? Drįstu priminti čia susirinkusiems, kad šioje
srityje darbuojuosi jau penkiolika metų. Psichologiniai portretai atspin­
di tik bendriausius bruožus, paviršutiniškas nuomones. Aš nesiryžčiau
infiltruoti žmogaus, kol jo neperpratau, kaip nesiimčiau atsakomybės
dėl matematinių problemų, kylančių kosminių tyrimų agentūrai.
Komiteto pirmininkas, profesionalus diplomatas, atsakė Louringui:
- Suprantu jūsų abejones; normaliomis aplinkybėmis ir pats joms
pritarčiau. Bet šis atvejis ypatingas. Mums beliko trys savaitės. Laiko
faktorius verčia pamiršti įprastines atsargumo priemones.
- Turime ryžtis surizikuoti, - pompastiškai pareiškė buvęs laivyno
prokuroras.
- Jūs pats ničnieko nerizikuojate, - atrėžė Louringas.
• Ar norite, kad jum s neužkrautų to kontakto? - visai nuoširdžiai
paklausė pirmininkaujantis.
- Ne, sere. Aš susikontaktuosiu su juo. Nors ir prieštaraudamas.
Prašyčiau tai įrašyti į protokolą.
- Ir dar vienas dalykas prieš darant pertrauką. - Teisininkas iš kor­
poracijos palinko į priekį. - Tai nurodymas iš pačios viršūnės. Mes visi
sutikome, kad žmogus, apie kurį kalbame, turi savų motyvų. Tai paaiš­
kina jo psichologinis portretas. Turėtų būti absoliučiai aišku ir tai, kad
bet kokios šio subjekto paslaugos komitetui teikiamos be atlyginimo ir
savanoriškai. Šiuo atžvilgiu mes lengvai pažeidžiami. Mes negalime,
pabrėžiu, negalime imtis atsakomybės. Jei tai įmanoma, būtų labai gerai
įrašyti į protokolą, kad subjektas pats kreipėsi į mus.
Louringas pasišlykštčdamas nusisuko.
Eismas tebegausėjo. Louringas buvo besiryžtąs kulniuoti dvi de­
------------------:------------------------------------------------------- ;-------------------------------------------- 7
šimtis su viršum kvartalų iki namų, kai p riėjo stabtelėjo baltas “Volvo”.
- Sėskis! Kvailai atrodai, kilnodamas ranką.
• A, tai tu! Labai ačiū, - Louringas atidarė dureles ir įsirangė į ankš­
tą priekinę sėdynę. Lagaminėlį pasidėjo ant kelių. Čia nereikėjo slėpti
juodos grandinėlės, juosiančios riešą. Krenstonas buvo kolega, užsienio
maršrutų specialistas. Jis ir atliko didžiąją parengiamojo darbo dalį, vyk­
dydamas užduotį, kurią dabar pavedė Louringui.
- Ilgai posėdžiavote. Ką nors nusprendėte?
- Man leido veikti.
- Pačiu laiku.
- Dviejų m inistro padėjėjų ir raštelio iš Baltųjų rūmų dėka.
- Puiku. Geoskyrius šįryt gavo naujausius pranešimus iš Vidurže­
mio jūros baseino grupės. Pasikeitė dauguma žaliavos maršrutų. Infor­
macija patikima. Laukai Ankaroje ir Kinijoje, zonos šiaurėje, plantaci­
jos Sidi Baranyje ir Rašide, net Alžyro kontingentai - visur sistemingai
mažinama produkcija. Tai labai kom plikucja padėtį.
- Tai ko dar norite, po šim ts velnių? Aš įsivaizdavau, kad jūsų tiks­
las - išrauti juos su šaknimis. O jū s, vyručiai, amžinai nepatenkinti.
- Ir tu nebūtum patenkintas. Mes galime kontroliuoti žinomus marš­
rutus; bet mes ne Viešpats Dievas, ką galime žinoti apie tokius užkam­
pius, kaip... Porto Belokruzas, Pilkomajas, pustuzinis neištariamų pava­
dinimų Paragvajuje, Brazilijoje, Gvinėjoje? Ir vėl visą tą prakeiktą žai­
dimą reikia pradėti nuo nulio, Ralfai.
- Pasitelkite Pietų Am erikos ekspertus. Centrinėje žvalgybos val­
dyboje jų knibžda kaip blakių.
- Jokiu būdu. Neturim e teisės net žemėlapio paprašyti.
- Tai idiotizmas.
- Tai špionažas. Mes esame tyri. Mes tiksliai laikomės Interpolo
nuostatų: jokių įtartinų sandėrių. Maniau, kad tu žinai.
- Kur nežinosi, - apatiškai atsakė Louringas. - Vis tiek tai idiotiz­
mas.
- Tuo labiau rūpinkis JAV Naujosios Anglijos valstija. O jau mes
užsiimsime pampomis ir kitais pasaulio stebuklais.
- Naujoji A nglija - prakeiktas mikrokosmosas. Štai kas baugina.
Kur dingo kaimo žalum os poezija, jankių dvasia, gebenių apraizgytos
plytų sienos?
- Dabar poezija kitoniška. Pratinkis.
- Tavo užuojauta ašarą spaudžia. Ačiū.
8
- O tu neatrodai įsitikinęs pergale.
- Trūksta laiko.
- Jo visada trūksta. - krenstonas pasuko savo automobiliuką į grei­
tesnio važiavimo sektorių, bet tuojau pat įstrigo lyg kamštis butelio kak­
lelyje Nebraskos aveniu ir Aštuonioliktosios gatvės sankryžoje. Atsidu­
sęs jis išjungė pavarą ir gūžtelėjo pečiais. Žvilgtelėjo į Louringą, abejin­
gai spoksantį į priekinį stiklą. - Galų gale tau uždegė žalią šviesą. Tai
jau šis tas.
- Žinoma. Tiktai komanda niekam tikusi.
- A... suprantu. Čia - jis? - Krenstonas kryptelėjo galva į Louringo
lagaminėlį.
- Jis. Nuo pat gimimo dienos.
- Kuo jis vardu?
- Metlokas. Džeimsas B. Medokas Antrasis. B. - Bcrburas, labai
sena giminė, tiksliau - dvi labai senos giminės. Džeimsas Metlokas, hu­
manitarinių mokslų bakalauras, humanitarinių mokslų magistras, filo­
sofijos daktaras. Neginčijamas autoritetas, tyrinėjantis visuomenines bei
politines įtakas Elžbietos Pirmosios epochos literatūrai. Kaip tau patin­
ka šitas titulų sąrašas?
- Nieko sau! Šitiek mokslinių laipsnių? Tai kur jis pradės klausinė­
ti tave dominančių dalykų? Per fakulteto arbatėles išeinantiems į pensi­
ją profesoriams pagerbti?
- Ne. Šitas aspektas nekelia nerimo: Metlokas pakankamai jaunas.
Jo kvalifikacijos susijusios su saugumo organų išvada “turi ydų, bet ne­
paprastai komunikabilus”. Žavinga frazė, ar ne?
- Įkvepianti. O ką tai reiškia?
- Iš visko sprendžiant, jiem s jis ne pats doriausias žmogus. Gal dėl
sumautos charakteristikos iš kariuomenės, o gal dėl skyrybų - esu be­
veik tikras, kad dėl armijos, - bet, nepaisant tos juodžiausios dėmės bio­
grafijoje, visų labai mėgstamas.
r Jis man jau patinka.
- Visa bėda, kad ir aš jį pamėgau.
AĮ>ų nutilo. Krenstonas pats pakankamai ilgai dirbo tą darbą, kad
pajustų,jpg kolegai profesionalui reikia susikaupti. Padaryti tam tikras
išvadas, gal ką suvokti. Nesunku numanyti, kad tam reikėjo skirti dau­
giausia laiko.
Ralfas Louringas m ąstė apie žmogų, kurio gyvenimas, kuo smul­
kiausiai aprašytas iš aibės žinių šaltinių, sutilpo jo lagaminėlyje. Jis va­
 ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- 9
dinosi Džeimsas Berburas M etlokas, bet pati asmenybė nesidavė per­
prantama. Louringui kėlė nerimą tai, kad Metloko gyvenimas buvo ku­
pinas nepaaiškinamų, net skandalingų prieštąravimų.
Jis buvo vienintelis likęs gyvas senstelėjusių ir didžiai turtingų tė­
vų, gražiai įsikūrusių Skarsdeile, Niujorko valstijoje, sūnus.
Jis buvo auklėjamas Rytų pakrantės visuomenės grietinėlei įpras­
tais metodais: studijos Endouveryje ir Emherste svajojant apiekuriąnors
iš Manhetene populiarių profesijų - bankininko, maklerio, reklamos agen­
to. Nei koledže, nei universitete jis neparodė ketinimų nukrypti nuo šito
užprogramuoto modelio. Priešingai, santuoka su mergina iš aukštai ko­
tiruojamos Grinvičo šeimos, sakytum, patvirtino jo apsisprendimą.
Paskui Džeimsui Berburui M etlokui pradėjo dėtis keisti dalykai;
Louringas nepajėgė išsiaiškinti jų motyvų. Viskas prasidėjo nuo armi­
jos.
Septintojo dešimtmečio pradžioje M etlokui būtų užtekę sutikti ati­
tarnauti šešiais mėnesiais ilgiau, ir būtų gavęs šiltą vietelę intendantūro­
je - žinant jo šeimos ryšius, greičiausiai Vašingtone arba Niujorke. Ta­
čiau jo tarnybos lapas šiurpino aikštingu elgesiu: nusižengimų ir nepak­
lusnumo atvejų virtinės galų gale užtikrino jam mažiausiai trokštamą
paskyrimą - į Vietnamą, kur įsiliepsnojo įnirtingi mūšiai. Mekongo del­
toje jis irgi sugebėjo dukart pakliūti į karo lauko teismą.
Bet tie poelgiai, atrodo, nebuvo ideologiškai motyvuoti; tiesiog jis
menkai tegebėjo prisitaikyti prie aplinkos.
Sugrįžus į civilinį gyvenimą, prasidėjo nesutarimai su tėvais, vė­
liau ir su žmona. Visai netikėtai Džeimsas Berburas M etlokas, anksčiau
mokęsis gerai, bet ne itin stropiai, išsinuomojo butuką Momingsaid Geit-
so rajone ir įstojo į Kolumbijos universiteto'aspirantūrą.
Žmona ištvėrė pusketvirto mėnesio, po to ramiai išsiskyrė ir greit
išnyko iš jo gyvenimo.
Keliolikos tolesnių m etų saugumo dosjė.skambėjo monotoniškai.
Neklaužada Metlokas darėsi m okslininku M etloku. Jis dirbo nesiskaity­
damas su laiku, po keturiolikos m ėnesių gavo bakalauro laipsnį, dar po
dvejų metų apgynė daktaro disertaciją, daugmaž atkūrė santykius su tė­
vais ir pradėjo dirbti Karlailo universiteto, esančio Konektikuto Valsti­
joje, anglistikos fakultete. Nuo to laiko M etlokas paskelbė nemaža kny­
gų bei straipsnių ir susikūrė pavydėtiną autoritetą akademiniuose sluoks­
niuose. Jis aiškiai buvo m ėgiamas - “nepaprastai komunikabilus” (koks
idiotiškas pasakymas!); gyveno gana pasiturinčiai ir, matyt, nebeturėjo
10 ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
tų antagonistinių bruožų, anksčiau nuteikdavusių žmones priešiškai... Ir
iš tiesų, ko gi būti nepatenkintam, pagalvojo Louringas. Džeimsas Ber-
buras M etlokas Antrasis patogiai susitvarkė gyvenimą, apsidraudė nuo
netikėtumų, net ir Asmeniniame gyvenime. Pastaruoju metu, nesigarsin-
damas, jis susitikinėjo su aspirante Patricija Belentain. Jie gyveno atski­
rai, bet, pasak dosjė, palaikė intymius santykius. Tačiau, kiek galima
spręsti, tuoktis jie neketino. Mergina buvo bebaigianti archeologijos dak­
taro disertaciją, ir tuzinas organizacijų galėjo pasiųsti ją į tolimas šalis
tirti neatskleistų paslapčių. Sprendžiant iš dosjė, Pat apskritai nenusitei­
kusi tekėti.
“Na, o pats Metlokas? - svarstė Ralfas Louringas. - Ką sako apie jį
faktai? A r gali pateisinti mūsų pasirinkimą?”
Jie nepateisina. Ir negali pateisinti. Tiktai patyręs profesionalas su­
gebėtų manevruoti dabartinėje situacijoje. Problemos pernelyg painios,
per daug žabangų diletantui kiekviename žingsnyje.
Šiurpi ironija: jeigu Metlokas pridarys klaidų, susipainios žaban­
gose, jis gali laimėti kur kas daugiau ir kur kas greičiau už bet kurį pro­
fesionalą.
Ir savo galva sumokėti už tai.
- O kodėl jū s visi manote, kad jis sutiks? - paklausė Krcnstonas. Jie
artėjo prie Louringo namų, ir Krenstonas nebegalėjo nustygti.
- Ką? Atleisk, ką tu sakei?
- Kodėl jūs įsitikinęs, kad jis priims pasiūlymą? Kodėl jis turėtų
sutikti?
- Dėl jaunesniojo brolio. Dešimčia metų jaunesnio. Tėvai jau nuse­
nę. Labai turtingi, labai savarankiški. O Metlokas jaučiasi kaltas.
- Dėl ko?
- Dėl brolio. Prieš trejus metus nusižudžiusio per didele heroino
doze.

***

Ralfas Louringas lėtai vairavo išsinuomotą automobilį plačia, me­

džiais apsodinta gatve, pro didelius senus namus už manikiūriškai nu­
karpytų pievelių. Pasitaikydavo namų, priklausančių studentų asociaci­
joms, bet kur kas mažiau negu prieš dešimtmetį. Šeštojo dešimtmečio
pabaigos ir septintojo pradžios socialinis atsiribojimas jau tapo praeiti­
mi. Kai kuriuos didelius pastatus perkrikštijo, pro šalį slinko “Parla­
---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- 11
mentas”, “Vandenis” (aišku, po miuziklo), “Afrikiečių bendrija”, “Var-
vikas”, “Lumumbos bendrabutis”.
Karlailo universitetas Konektikute buvo viena iš tų vidutinio dy­
džio “prestižinių” aukštųjų mokyklų, pridygusių it grybų Naujosios Ang­
lijos peizaže. Administracija, vadovaujam a sumanaus rektoriaus Eidri-
jeno Sylfonto, pertvarkinėjo universitetą, stengėsi pritaikyti jj dvide­
šimtojo amžiaus antrosios pusės poreikiams. Neišvengiamus studentų
protestus, barzdų paplitim ą ir susidom ėjimą Afrika mėginta priderinti
prie turtu remiamo orumo, bleizerių su klubų emblemomis ir buvusių
auklėtinių subsidijuojamų regatų. “ Sunkuksis” rokas ir fakulteto šokių
vakarėliai su arbatos gurkšnojimu apgraibomis ieškojo taikaus sambū­
vio formų.
Žvelgdamas į ram ų universiteto miestelį, skaisčios pavasario sau­
lės nutviekstą, Lounringas mąstė: tiesiog neįtikėtina, kad šita bendruo­
menė gali turėti rim tų problemų.
Jau neminint problem os, dėl kurios jis atvažiavo.
Deja, tikrovė buvo kitokia.
Karlailas buvo uždelsto veikimo bomba, kai ji sprogs, žuvusiųjų
nebesuskaičiuosi. Louringas žinojo, kad sprogimo nebeįmanoma išveng­
ti. Kas dėsis iki to, numatyti sunku. Jo uždavinys - apgalvoti variantus ir
parinkti optimaliausią. Vienintelis lošimo koziris - Džeimsas Berburas
Medokas, hum anitarinių m okslų bakalauras, humanitarinių mokslų ma­
gistras, filosofijos daktaras.
Louringas pravažiavo dailų dviaukštį fakulteto gyvenamąjį namą;
jame buvo keturi butai, kiekvienas su atskiru įėjimu. Taijbuvo vienas
geriausių fakulteto namų, jam e paprastai gyvendavo perspektyvios jau ­
nos šeimos, kol sutaupydavo nuosavam namui. Metloko butas buvo pir­
mame aukšte, vakariniame sparne.
Louringas apsuko kvartalą ir sustabdė automobilį kitoje gatvės pu­
sėje prieš Metloko duris. Jis negalėjo čia užsibūti; vis sukinėjosi sėdy­
nėje, lydėdamas akimis automobilius ir sekmadienio rytmečio praeivius,
patenkintas, kad niekas nestebi jo paties. Šitai buvo gyvybinis klausi­
mas. Sekmadieniais, pasak M etloko sekimo dosjė, jaunasis profesorius
paprastai iki vidurdienio skaitinėdavo laikraščius, po to važiuodavo į
Karlailo šiaurinį pakraštį, kur viename iš aspirantams rezervuotų ne­
brangių butų gyveno Pat Belentain. Žinoma, važiuodavo tiktai tuo atve­
ju, kai ji nenakvodavo pas jį. Jie patraukdavo į užmiestį papietauti ir
sugrįždavo pas M edoką arba pasukdavo į pietus - į Hartfordą arba Niū
12 ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Heivcną. Savaime aišku, pasitaikydavo ir kitokių variantų. Mergina ir
Metlokas dažnai išvažiuodavo ir visam savaitgaliui ir registmodavosi
viešbučiuose kaip vyras ir žmona. Tačiau šį savaitgalį, teigė sekimo dosjė,
jie neketino išvažiuoti.
Louringas dirstelėjo į laikrodį. Dvylikta keturiasdešimt, o Medo­
kas vis dar savo bute. Laikas baigėsi. Po kelių m inučių Louringo lauks
Kresnto gatvėje, Nr. 217. Ten jis susikeis mašinomis, kad nekeltų įtari­
mo.
Jis žinojo, kad neprivalo pats stebėti M edoko. Juk jis įdėmiai per­
skaitė dosjė, peržiūrėjo daugybę nuotraukų ir netgi šnektelėjo su dakta­
ru Sylfontu, Karlailo rektoriumi. Tačiau kiekvienas agentas turi savus
darbo metodus; jis buvo pratęs kelias valandas stebėti rūpimus asmenis
ir tiktai po to užmegzti kontaktus. Kolegos iš Teisingumo ministerijos
tvirtino, kad, šitaip elgdamasis, jis pasijunta esąs galingas. Louringas
tebūtų galėjęs atsakyti, kad, šitaip elgdamasis, įgyja pasitikėjimą.
Metloko buto duiys atsivėrė, į saulėkaitą išėjo aukštas vyriškis chaki
spalvos kelnėmis ir rusvu megztiniu aukštu kaklu, įsispyręs į minkštos
odos mokasinus. Louringas nužiūrėjo, kad jis liekno stuomens, valingų
veido bruožų ir užsiauginęs poilgius šviesius plaukus. Jis patikrino, ar
užtrenkė duris, užsidėjo saulės akinius ir nužingsniavo, kaip spėjo Lou­
ringas, nedidelės automobilių stovėjimo aikštelės link. Po kelių minu­
čių Džeimsas Medokas išvažiavo į gatvę sportiniu “Triumfu”.
Agentas pagalvojo, kad tas žmogus naudojasi visais gyvenimo ma­
lonumais. Solidžios pajamos, jokios atsakomybės, mėgstamas darbas; ir
prie viso to *■ neįpareigojantis ryšys su gražia mergina.
Louringas nesitikėjo, kad kas nors iš viso to dar liks Metlokui po
trijų savaičių. Įprastinis Metloko pasaulis nesulaikomai slydo į bedugnę.

ANTRAS SKYRIUS
Medokas nuspaudė iki galo akseleratoriaus pedalą, ir žemas, apta­
kus automobilis pradėjo vibruoti, spidometro rodyklei priartėjus prie
šešiasdešimt dviejų mylių ribos. Skubėti nebuvo reikalo - Pat Belentain
nesirengė niekur išeiti - tiesiog jis niršo. Tiesą sakant, ne niršo, o buvo
suirzęs. Kiekvieną kartąjį suerzindavo telefono skambutis iš namų. Lai­
kas nieko čia nepakeis. Kaip ir pinigai - net jeigu jis sugebėtų uždirbti
tokias sumas, kad tėvo akyse taptų vertas pagarbos. Tiesiog iš proto
----------------------------------------------------------------------------------------- 13
varydavo jų globotojiškas tonas. Sendami tėvas su motina darėsi nebe­
pakenčiami. Užuot susitaikę su padėtim i, jie varė savo. Primygtinai pra­
šinėjo, kad jis praleistų tarpsemestrines atostogas Sakrsdeile, kad kas­
dien važiuotų su tėvu į miestą. {bankus, pas advokatus. Pasiruošti tam,
kas neišvengiama, nesvarbu, kada tai įvyktų.
“Tau reikia daug ką išmokti, sūnau, • gūdžiu balsu bylojo tėvas. -
Tu dar ne visai pasiruošęs, pats tai jauti...”
“Mielasis, tu vienas mums belikai...” - pabrėžtinai skausmingu balsu
tarė motina.
M edokas žinojo, kad jie mėgaujasi postringaudami, kaip nenumal­
domai artėja valanda per kančias palikti šį pasaulį. Jie paliko jam e savo
pėdsaką - bent jau tėvas. Visa tai turėjo ir kom išką atspalvį: abu gimdy­
tojai buvo tvirti kaip jaučiai, sveiki kaip mustangai. Jie, be abejonės,
pergyvens jį ne vieną dešimtmetį.
Visa bėda, k a d jie nori m atytis su ju o daug dažniau negu jis su jais.
Šitai tęsiasi trejus metus, po Deivido m irties Keip Kode. Privažiuoda­
mas prie Pat namų, M etlokas pagalvojo, kad jo irzlumas, ko gero, kyla
iš kaltės jausm o. Jis iki šiol neatleido sau Deivido mirties. Niekad nega­
lės atleisti.
Jis visai nenorėjo leisti tarpsem estrinių atostogų Skarsdeile. Neno­
rėjo žadinti prisiminimų. Jo gyvenime atsirado žmogus, padedantis pa­
miršti anuos kraupius metus, apkartintus mirties, vienišumo, dvejonių.
Jis pažadėjo Pat važiuoti su ja į Sent Tomą.

***

Užmiesčio restoranas vadinosi “Češiro katinas” ir, savaime sup­

rantama, viskuo stengėsi panėšėti į anglišką smuklę. Maitindavo ska­
niai, girdydavo dosniai, tad konektikutiečiai įjunko čia iškylauti. Baigę
gurkšnoti po antrą kokteilį “Kruvinoji M erė”, Metlokas ir Pat užsisakė
po rostbifą ir po Jorkšyro pudingą. Erdvioje pietų salėje sėdėjo koks
tuzinas porų, kelios šeimos. Kampe vienišas vyriškis skaitė “Niujork
taims”, vertikaliai perlenkęs laikraštį. Šitaip lanksto priemiestinių trau­
kinių keleiviai.
- Greičiausiai jis - suirzęs tėvas, laukiantis besišlaistančio sūnelio.
Esu prisižiūrėjęs šitokių tipų; jų kasdien atvažiuoja rytiniu traukiniu.
- Jis per daug ramus.
- Jie išmokę slėpti įtampą. Tiktai jų vaistininkai žino, kokia kaina.
14 __________________________________________________________
- Visada būna kokių nors požymių, kad žmogus įsitempęs. Tačiau
jo laikysenoje aš nieko neįžvelgiu. Jis aiškiai patenkintas savimi. Klysti.
• Tu dar nepažįsti skarsdeiliečių. Pasitenkinimas savimi jiem s tarsi
registruotas firmos ženklas. B ėjo nė namo nenusipirksi.
- Jeigu užsiminei apie Skarsdeilą, tai ką ten ketini daryti? Aš tikrai
manau, kad mums reikėtų atsisakyti kelionės į San Tomą.
- Nemanau. Žiema buvo atšiauri; m udu nusipelnėme kelių saulės
spindulių. Tėveliai elgiasi neišmintingai. Aš nenusiteikęs gaišti laiko
studijuoti Metloko manipuliacijas kapitalu. Net jeigu paliks šią ašarų
pakalnę - tai mažai įtikėtina, - šitais reikalais užsiims kiti, tik jau ne aš.
• Man regis, tai tik dingstis. Ir tau pačiam taip atrodė. Senukai trokš­
ta, kad pabūtum su jais. Savotiškai graudu, kad jie šito nesako atvirai.
- M anęs tai nesugraudinsi; tėvas aiškiai mėgina papirkti... Žiūrėk,
mūsų skarsdeiliečio kantrybė trūko. - Vienišas vyriškis su laikraščiu baigė
gerti savo taurę ir paaiškino padavėjai, kad nepietaus. - Galėčiau lažintis
- penki prieš dešimt - kad jis įsivaizdavo sūnelį apžėlusį, apsirengusį
odine striuke, dar, ko gero, basą, ir supanikavo.
- Man rodos, tu viską prasimanei apie tą varguolį.
- N e, aš pernelyg užjaučiu jį. Nemėgstu riaušių dėl jų pasekmių.
Tokiais atvejais sutrinku.
• Tu labai keistas žmogus, eilini Metlokai, - tarė Pat, darydama
užuominą į nešlovingą Metloko karinę kaijerą. - Kai papietausime, nu­
važiuosime į Hartfordą. Ten rodo gerą filmą.
• Atleisk, pamiršau tau pasakyti. Šiandien negalėsime... Sylfontas
paskambino šįryt ir paprašė pavakare užeiti pasitarti. Svarbiu reikalu.
- Dėl ko?
- Nenumanau. Gal dėl Afrikos studijų. Tas jaunuolis, kurį aš pervi­
liojau iš Havardo, nepėsčias. Man rodos, jis šiek tiek reakcingcsnių pa­
žiūrų net ir už Liudviką Keturioliktąjį.
Ji šyptelėjo:
- Dievaži, tu nepakenčiamas.
M edokas paėm ėją už parankės.

***

Impozantiška daktaro Eidrijeno Sylfonto rezidencija atitiko jo ran­

gą. Tai buvo didelis baltas kolonijinio stiliaus rūmas; platūs marmuri­
niai laiptai kilo link storų dvigubų durų, papuoštų medžio raižiniais.
---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- 15
Joniečių kolonos frontone aprėpė visą pastato plotį. Saulei nusileidus
pievelėje užsidegdavo prožektoriai.
Medokas užlipo laiptais ir paskambino. Po trisdešimties sekundžių
duris atidarė kambarinė ir nuvedė jį į namo gilumą, į m ilžinišką daktaro
Sylfonto biblioteką.
Eidrijenas Sylfontas stovėjo viduryje kambario su dviem vyriškiais.
Jo išvaizda, kaip ir visada, padarė Metlokui didelį įspūdį. Beveik šimto
devyniasdešimties centimetrų ūgio, lieknas, erelio profilio, jis skleidė
šilumą, kurią pajausdavo visi aplinkiniai. Neapsimestinis kuklumas slė­
pė jo žavesį nuo nepažįstamų. Jis be galo patiko Metlokui.
- Sveiki, Džeimsai, - Sylfontas ištiesė ranką Metlokui. - Misteri
Louringai, leiskite pristatyti jum s daktarą Metloką.
- Labas vakaras. Sveiki, Šernai, - kreipėsi M edokas į trečiąjį vyriš­
kį, Semiuelį Kreselą, Karlailo dekaną.
- Sveikas gyvas, Džimi.
- A r mes nesame matęsi? - paklausė M edokas, žiūrėdamas į Lou-
ringą. - Bandau prisiminti.
- Pasijusiu nepatogiai, jeigu prisiminsite.
- Galėčiau lažintis dėl to! - sardoniškai, šiek tiek įžūliai nusikvato­
jo Kreselas. M etlokas mėgo ir Šerną Kreselą, labiau dėl sunkių pareigų -
ir jam tekdavo su dekanu ginčytis - negu dėl paties žmogaus.
- Ką tai reiškia, Šėmai?
-A š jum s atsakysiu, - įsiterpė Eidrijenas Sylfontas. - M isteris Lou-
ringas - federalinės vyriausybės atstovas, Teisingumo ministerijos val­
dininkas. Aš sutikau supažindinti ju s tris, bet nedaviau sutikimo tam,
apie ką dabar užsiminė Šernas ir misteris Louringas. Matyt, misteriui
Louringui pasirodė tikslinga jus... kaip tai oficialiai vadinama... stebėti.
Aš jau sakiau, kad kategoriškai prieštarauju. - Sylfontas pažvelgė Lou­
ringui į akis.
- Tikslinga mane... ką? - ramiai perklausė Metlokas.
- Atsiprašau, - rimtai pasakė Louringas. - Tai mano įprotis, netu­
rintis nieko bendra su m ūsų reikalu.
- Jūs esate priemiestinio traukinio keleivis iš “Češiro katino”.
- Kas? Kas? - nesuprato Šernas Kreselas.
- Žmogus su laikraščiu.
- Teisingai. M ačiau, kad jū s atkreipėte į mane dėmesį ir pagalvo­
jau, jog iš karto pažinsite, kai tiktai pamatysite čia. Bet nežinojau, kad
esu panašus į priem iestinio traukinio keleivį.
16 ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
• Tai dėl laikraščio. Praminėme jus suirzusiu tėvu.
- Kartais toks būnu. Bet nedažnai. Mano duktė tik septynerių metų.
- Manyčiau, kad galime pradėti, • tarė Sylfontas. • Beje, Džeimsai,
džiaugiuosi, kad reaguojate taip supratingai.
- Mano reakcija - tiktai smalsumas. Ir sveika baimės dozė. Tiesą
sakant, esu mirtinai persigandęs. - M edokas sutrikęs šyptelėjo. - Tai apie
ką kalbamės?
- Besikalbėdami ir pagurkšnosime. - Eidrijenas Sylfontas irgi šyp­
telėjo ir žengė prie variu tviskančio baro kambario kampe. - Jūs, Džeim­
sai, jei neapsirinku, burbono su soda mėgėjas? O jum s, Šernai, dviguba
porcija škotiško su ledu, ar ne? O ką gersite jūs, misteri Louringai?
- Škotiškas viskis tiks ir man. Su soda.
- Malonėkite man padėti, Džeimsai.
Medokas perėjo per kambarį ir ėmėsi talkininkauti.
- Jūs mane stebinate, Eidrijcnai, • tarė Kreselas, nugrimzdamas į
odinį fotelį. - Dievuliau brangus, kaip jūs sugebate įsiminti, ką mėgsta
gerti jūsų pavaldiniai?
Sylfontas nusijuokė.
• Tai visai logiškai paaiškinama. Be to, aš neapsiriboju... kolegų
skoniais. Aš surinkau šitai institucijai daugiau pinigų su alkoholiu negu
su šimtais paskaitų, kurias rengė geriausi fondų sudarymo analitikai. -
Eidrijenas Sylfontas padarė pauzę ir tyliai nusijuokė - gal sau, gal kam­
baryje esantiems. - Kartą turėjau sakyti kalbą universitetų rektorių orga­
nizacijoje. Kai prasidėjo klausimų ir atsakymų metas, manęs paklausė,
kieno dėka Karlailo universitetas taip dosniai šelpiamas... Žinote, aš at­
sakiau: “Dėka tų senovės tautų, kurios išrado meną fermentuoti vynuo­
ges...” Mano velionė žmona kvatojosi su visais, bet vėliau pasakė, kad
šiuo atsakymu užsidirbau fondus dešimtmečiui.
Trys vyrai nusijuokė, Metlokas išnešiojo gėrimus.
- Į jūsų sveikatą, - Karlailo rektorius kilstelėjo stikliuką. Tostas tuo
ir baigėsi. - Jaučiuosi šiek tiek kebliai, Džeimsai... ir Šernai. Prieš kelias
savaites m isterio Louringo viršininkas kreipėsi į mane, prašydamas at­
vykti į Vašingtoną itin svarbiu reikalu, susijusiu su Karlailu. Aš nuvy­
kau ir sužinojau tokių dalykų, kuriais iki šiol negaliu patikėti. Ta infor­
macija, kurią jum s pateiks misteris Louringas, iš pažiūros atrodo negin­
čytina. Bet tik iš pažiūros: gandai, iš konteksto išplėšti pareiškimai, tiek
rašytiniai, tiek žodiniai; atitinkamai parinkti liudininkų parodymai, ku­
rie gali būti bereikšmiai. Kita vertus, čia gali būti ir racionalus grūdas.
 ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- 17
Todėl ir neprieštaravau, kad įvyktų šis susitikimas. Tačiau noriu nedvi­
prasmiškai pareikšti, kad negaliu jam e dalyvauti. Universitetas jam e ne­
dalyvaus. Jeigu jū s ką nors nuspręsite šitame kambaryje, aš pritarsiu,
bet neduosiu oficialios sankcijos. Jūs veiksite kaip privatūs asmenys, o
ne kaip Karlailo etatiniai bendradarbiai. Jei jū s apskritai ryšitės veikti...
Na, Džeimsai, jeig u jum s nebaisu, tai turbūt niekas nebeišgąsdins. - Syl-
fontas nusišypsojo, bet jo žodžių prasmė buvo aiški.
- Man baisu, - paprastai atsakė M edokas.
Kreselas palinko į priekį.
-A r iš to, ką girdėjome, galime spręsti, kad jūs nepritariate Lourin-
go buvimui čia? A rba tam tikslui, kurio jis siekia?
- Negaliu kategoriškai atsakyti. Jeigu jo kaltinimai turi pagrindo,
savaime aišku, aš negaliu numoti ranka. Antra vertus, nė vienas rekto­
rius mūsų dienomis nesutiks atvirai bendradarbiauti su vyriausybine įs­
taiga, remdamasis prielaidomis. Atleiskite man, misteri Louringai, bet
per daug žm onių Vašingtone naudojosi akademinėmis bendruomenė­
mis savo tikslams. Turiu galvoje pirmiausia Mičigano, Kolumbijos, Berk­
lio... ir kitus universitetus. Įprastinės policijos operacijos - vienas daly­
kas, o infiltravimas - tai, man atrodo, visai kas kita.
- Infiltravimas? Pasakyta stiprokai, - pastebėjo Metlokas.
- Gal ir per stipriai. Terminologiją palieku misteriui Louringui.
Kreselas vėl pakėlė savo stikliuką.
- A r galėčiau sužinoti, kodėl pasirinkti m udu - M etloH s ir aš?
- Ir šitai jū s sužinosite iš misterio Louringo. Bet kadangi jus, Še­
rnai, čia kviesti nusprendžiau aš, paaiškinsiu savo motyvus. Jūs kaip
dekanas esate arčiausiai universiteto miestelio reikalų... Be to, iškart su­
žinosite, jeigu m isteris Louringas arba jo talkininkai peržengs įstaty­
miškas ribas. Turbūt tai ir viskas, ką norėjau pasakyti. Aš išeinu į klubą.
Šįvakar kalbės Strausas, kino režisierius, ir man dera nors trumpam pa­
sirodyti. - Sylfontas vėl nuėjo prie baro ir pastatė stikliuką ant padėklo.
Visi trys svečiai atsistojo.
- Norėčiau paklausti dar vieno dalyko, kol neišėjote, - tarė Krese­
las, raukdamas kaktą. - Tarkim, vienas iš mudviejų arba mes abu nusp­
ręsime nedalyvauti misterio Louringo... darbe?
- Tai atsisakykite. - Eidrijenas Sylfontas žengė prie bibliotekos du­
rų. - Jūs nesate verčiami sutikti - pabrėžiu, kad tai būtų kiekvienam aiš­
ku. Misteris Louringas tai supranta. Viso labo, džentelmenai - Sylfontas
išėjo į koridorių ir uždarė iš paskos duris.
18 --------------------------------------------------------------------------------

TREČIAS SKYRIUS
Trys vyrai tebestovėjo tylėdami. Jie girdėjo, kaip atsidarė ir už­
sitrenkė priešakinės durys. Kreselas atsisuko į Louringą.
• Man regis, jūs atsidūrėte keblioje padėtyje.
- Esu pratęs. Leiskite tiksliai prisistatyti, tai kažkiek paaiškins ir
šio susitikimo tikslą. Taigi dirbu Teisingumo ministerijoje, narkotikų
biure.
Kreselas atsisėdo ir pasiurbčiojo savo gėrimo.
- Turbūt jūs atvažiavote ne dėl to, kad mums pasakytumėte, jog
keturiasdešimt procentų studentų vartoja marihuaną ir dar šj tą. Mes ir
patys tai žinome.
- Ne, ne dėl to. Manau, kad jūs žinote šituos dalykus. Visi juos
žino. Tik abejoju dėl procentų: ko gero, jie gerokai sumažinti.
Metlokas baigė gerti savo burboną ir nusprendė įsipilti dar vieną.
Eidamas link baro, jis pastebėjo:
- Gal jie sumažinti ar padidinti, bet - lyginant su kitais universite­
tais - nematome pagrindo panikuoti.
- Ir nepanikuokite. Bet ne apie tai kalbame.
- Ar dar koks nors reikalas?
- Taip, ir labai rimtas.
Louringas priėjo prie Sylfonto rašom ojo stalo ir pasilenkė paimti
lagaminėlio. Be jokios abejonės, vyriausybės atstovas ir Karlailo rekto­
rius buvo spėję pasikalbėti iki Metlokui ir Kreselui atvykstant. Lourin­
gas padėjo lagaminėlį ant rašomojo stalo ir atidarė. Tuo tarpu Medokas
sugrįžo prie savo fotelio.
- Norėčiau jum s šį tą parodyti.
Louringas ištraukė iš lagaminėlio storą sidabrinio popieriaus lapą,
įstrižai perkirptą iškramsnojant - tarsi sodininko žirklėmis. Sidabrinių
dažų sluoksnis apsitrynė nuo čiupinėjimo, riebalų ar purvo dėmių. Jis
priėjo prie sėdinčio M edoko ir ištiesė popierių. Kreselas atsikėlė ir pri­
ėjo prie jų.
- Tai kažkoks laiškas. O gal skelbimas. Su skaičiais, - tarė M edo­
kas. • Parašytas prancūziškai. Negaliu susigaudyti.
• Bravo, profesoriau, - tarė Louringas. - Labai panašu į abi kalbas,
bet nė viena iš jų. Jis parašytas korsikiečių dialektu, vadinamu oltra-
montano tarme, vartojama salos pietinės dalies kalnuose. Kaip ir etrus-
 ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- 19
kų kalba, jis nevisai išverčiamas į kitas kalbas. Bet šifras toks paprastas,
kad jo nė šifru nepavadinsi. Gal jo suvis nėra; pasaulyje tiek nedaug
žmonių, suprantančių tą tarmę. Taigi, čia pakankamai mums rūpimos
informacijos.
- Būtent? - paklausė Kreselas, imdamas keistai atrodančią popie­
riaus skiautę iš Metloko.
- Pirmiausia norėčiau paaiškinti, kaip jis pateko pas mus. Be to
paaiškinimo informacija bevertė.
- Pasakokite, - Kreselas sugrąžino nučiupinėtą sidabrinio popie­
riaus skiautę Louringui, šis nusinešė ją prie rašomojo stalo ir atsargiai
padėjo atgal į lagaminėlį.
- Narkotikų tiekėjų kurjeris - tai yra žmogus, siunčiamas į regioną,
kur auginama žaliava, su instrukcijomis, pinigais, laiškais, - paliko šalį
prieš šešias savaites. Tačiau jis buvo ne eilinis kuijeris, o gana reikš­
minga figūra prekės platinim o hierarchijoje: tikriausiai jis vykdė tam
tikras užduotis, bekeliaudam as po Viduržemio jūros baseino šalis. Gal­
būt jis tikrino investicijas... Jį nužudė kalniečiai Toros Daglaryje - Tur­
kijoje, žaliavos auginimo regione. Plinta gandai, kad jis nutraukė sandė­
rius ir dėl to buvo nužudytas. M es priimame tą versiją, narkotikų tieki­
mas iš Viduržemio jūros baseino sparčiai mažėja, operacijos persikelia į
Pietų Ameriką... Šita popieriaus skiautė surasta apkraustant lavoną, odi­
niame dirže. Kaip matote, ji ėjo iš rankų į rankas. Jos kaina nuo Ankaros
iki Marakešo vis augo. Galų g a lė ją įsigijo Interpolo slaptasis agentas ir
perdavė mums.
- Iš Toros Dago... ar kaip ten ta vieta vadinasi... iki Vašingtono. Tas
popiergalis sukorė netrum pą kelią, - pastebėjo Metlokas.
- Ir brangiai kainuojantį, - pridūrė Louringas. - Tiktai to kelio galas
ne Vašingtone, o čia. Iš Toros Daglario į Karlailą Konektikuto valstijo­
je.
- Turbūt tai ne atsitiktinum as, - Šernas Kreselas atsisėdo, nenuleis­
damas akių nuo Louringo.
- Žinoma. Šiame dokum ente esanti informacija liečia Karlailą. -
Louringas, atsirėmęs į rašomąjį stalą, kalbėjo ramiai, be įtampos. Jis
priminė mokytoją, aiškinantį nuobodžią matematikos teoremą, kurią ver­
tėtų įsiminti. - Čia rašoma, jo g gegužės dešimtą, po trijų savaičių skai­
čiuojant nuo rytdienos, įvyks konferencija. Skaičiai atitinka Karlailo ra­
jono geografines koordinates - ilgumos ir platumos, pagal Grinvičą, mi­
nutės tikslumu. Šitas popierius patvirtina, kad jo pateikėjas - vienas iš
20 --------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
kviestųjų. Kiekvienas lapas turi jam atitinkančią pusę arba jis iškirptas
pagal šabloną, su kuriuo gali būti palyginamas. Tai paprasta atsargumo
priemonė. Trūksta tiktai tikslios susitikimo vietos.
- Luktelėkite, - negarsiai, bet griežtai tarė Kreselas; jis pradėjo jau­
dintis. - A r neketinate aplenkti pats savęs, Louringai? Jūs dar neišdėstė-
te savo pasiūlymo, o jau teikiate mums informaciją • be jokios abejonės,
slaptą. Universiteto administracija anaiptol neketina tapti vyriausybės
seklių biuru. Tad, prieš klodamas faktus, malonėkite pasakyti, ko gi jūs
norite.
- Atleiskite, misteri Kreselai. Jūs pasakėte, kad aš atsidūriau keb­
lioje padėtyje, ir tai tiesa. Aš prastai pradėjau pokalbį.
- Velniškai prastai. Juk jū s profesionalas.
- Nesikarščiuok, Šernai. - Metlokas pakėlė ranką nuo fotelio atra­
mos. Staigus Kreselo priešiškumas pasirodė jam nemotyvuotas. - Syl-
fontas pasakė, kad galime atmesti bet kokį pasiūlymą. Ir jeigu mes jį
atmesime - greičiau taip ir bus, - tai norėčiau būti tikras, kad šitaip pa­
sielgėme apsvarstę jį, o ne karštakošiškai priešginiaudami.
- Nebūkite naivus, Džimai. Jūs išklausote slaptą arba uždarą infor­
maciją ir ta pačia akimirka, post factum, jū s esate įpainiotas. Juk jūs
negalite neigti, kad sužinojote tuos duomenis.
Metlokas pažvelgė į Louringą.
- Ar tai tiesa?
- Tam tikru laipsniu, taip. Nesiruošiu jūsų apgaudinėti.
- Tai kodėl turėtume jūsų klausytis?
• Todėl, kad įpainiotas Karlailo universitetas. Jau nebe pirmus me­
tus. Ir padėtis kritiška. Labai kritiška, nes beliko trys savaitės, kada ga­
lima ką nors daryti remiantis mūsų turima informacija.
Kreselas atsisuko, giliai įkvėpė ir palengva iškvėpė.
- Sukeliama krizė • be įrodymų - ir priverčiama bendradarbiauti.
Krizė išsisklaido, bet lieka dokumentai, patvirtinantys, j og universitetas
buvo federalinio tyrimo tylus bendrininkas. Tai Viskonsino universiteto
pavyzdys. - Kreselas atsisuko į Metloką. - Pamenate, Džimai? Šešios
dienos riaušių universiteto miestelyje. Pusė semestro prarasta studen­
tams mitinguojant.
- Ten buvo prikišęs nagus Pentagonas, - tarė Louringas. • Aplinky­
bės buvo visiškai kitokios.
- Jūs tikras, kad Teisingumo m inisterija darbuojasi subtiliau? Pa-
sklaidykite universitetų laikraščius.
 --------------------------------------------------------- :---------------------------- 21
• Dėl Dievo meilės, Šernai, leiskite žmogui kalbėti. Jeigu nenorite
klausyti, eikite namo. O aš noriu išklausyti iki galo.
Kreselas paniekinamai dėbtelėjo į M etloką.
- Ką gi, tebūnie taip. Tęskite, Louringai. Bet įsidėmėkite: mes nie­
ko neįsipareigojame. Ir nežadame saugoti kokias nors paslaptis.
- M ano koziris - jū sų sveikas protas.
- Galite ir pralošti. - Kreselas nuėjo prie baro ir įsipylė viskio.
Louringas prisėdo ant stalo kampo.
- Pirmiausia paklausiu: ar kuris iš tam stų esate girdėjęs žodį “nim-
rodas”?
- Nimrodas - hebrajiškas vardas, - atsakė Medokas. - Iš Senojo Tes­
tamento. Nojaus palikuonis. Babilono irN inevijos valdovas. Legendos
šloviną jį kaip medžiotoją, nutylėdamos kur kas svarbesnį faktą, kad jis
įkūrė arba pastatė didelius miestus Asirijoje ir Mesopotamijoje.
- Dar kartą bravo, profesoriau, - nusišypsojo Louringas. - Vadina­
si, medžiotojas ir statytojas. Tačiau aš turiu galvoje šiuolaikiškesnę šio
žodžio prasmę.
• Aš tokios nežinau. O jūs, Šernai?
Kreselas sugrįžo į savo vietą su stikline rankoje.
- Aš nežinojau nė to, ką jūs pasakėte. Maniau, kad nimrodas • tai
blizgė. Specialiai upėtakiams.
- Tokiu atveju leiskite man šiek tiek praplėsti jūsų žinias... Nevar­
ginsiu jūsų narkotikų paplitimo statistika: esu tikras, kad esate nuolatos
bombarduojami tais duomenimis.
- Nuolatos, - pritarė Kreselas.
- Tačiau egzistuoja ypatinga geografinė statistika, apie kurią gal ir
nesate girdėję. Prekyba narkotikais Naujosios Anglijos valstijos;* di­
dėja greičiau negu bet kur kitur šalyje. Tai bauginanti tendencija. Saky­
sim, Kalifornijoje, Ilinojuje, Luizijanoje kova su narkotikais tiek sėk­
minga, kad bent ja u galima kalbėti apie jo plitim o lėtėjimą. Sunku tikė­
tis daugiau, kol tarptautiniams susitarimams neišdygo dantys. O Naujo­
joje Anglijoje - priešingas reiškinys. Prekyba narkotikais čia plinta tary­
tum gaisras prerijoje. Užvis labiausiai universitetuose.
- Iš kur jū s žinote? - paklausė Medokas.
- Būdų sužinoti daug, bet kaip paprastai sužinome per vėlai, kad
♦Naujoji Anglija (New England) - istorinis geografinis JAV Siaurės rytų regionas.
Įeina 6 valstijos: Konektikutas, Masačūsetsas, Meinas, Niū Hampšyras, Rod Ailendas, Ver-
raontas. Didžiausias miestas - Bostonas.
22 ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
užkirstume kelią plitimui. Informatoriai, sekamos siuntos iš Vidurže­
mio jūros baseino, Azijos bei Lotynų Amerikos žaliavų šaltinių, stebimi
indėliai Šveicarijos bankuose... Bet visa tai - slapta informacija. - Lou-
ringas žvilgtelėjo j Kreselą ir nusišypsojo.
- Dabar matau, kad jū s, vyrai, su protu susipykę, - nedraugiškai
išrėžė Kreselas. - Man atrodo, kad jeig u galite pagrįsti šiuos kaltinimus,
turite padaryti tai viešai. Visu balsu.
- Turime priežasčių to nedaryti.
- Be abejo, taip pat slaptų, - su paniekos atspalviu pridūrė Kreselas.
- Žinia, tai neesminė aplinkybė, - tęsė Louringas, nekreipdamas į jį
dėmesio. • Rytų pakrantės prestižiniuose universitetuose, dideliuose ir
mažuose, tokiuose kaip Prinstonas, Emherstas, Harvardas, Vasaras, Vil­
jamas, Karlailas, nemenką studentų procentą sudaro žymių žmonių at­
žalos. Labai įtakingų asmenų vyriausybėje ir pramonėje sūnūs ir dukte­
rys. Čia egzistuoja potenciali šantažo galimybė, ir mes manome, kad ja
jau naudojasi. Šitie žmonės itin jautrūs skandalams dėl narkotikų.
- Sakysim, tai tiesa, - pertraukė jį Kreselas, - nors tuo ir abejoju.
Bet mes čia turime kur kas mažiau nemalonumų negu kolegos kituose
šiaurės rytų universitetuose.
- Mes tai žinome. Ir netgi manome, kad žinome, kodėl taip yra.
- Tai pernelyg įmantru, Louringai. Klokite reikalą. - M edokas ne­
pakęsdavo, kai žmonės imdavo kalbėti užuolankomis.
• Bet kuris narkotikų prekybos tinklas, sistemingai aptarnaujantis
klientus, besiplečiantis ir kontroliuojantis ištisą šalies regioną, turi įsi­
rengti operacijų bazę. Paskirstymo punktą, kitais žodžiais tariant, cent­
rą. Prašom patikėti mano tvirtinimu, kad šitokia operacijų bazė, narkoti­
kų platinimo visose Naujosios Anglijos valstijose centras yra Karlailo
universitetas.
Iš dekano Semiuelio Kreselo rankų iškrito stikliukas ir sudužo ant
Eidrijeno Sylfonto parketo.

***

Ralfas Louringas tęsė savo pasakojimą. M edokas ir kreselas nu­

ščiuvę sėdėjo foteliuose. Tiesa, Kreselas keliskart pertraukė ramų, me­
todišką faktų dėstymą, mėgino prieštarauti, bet išsamūs Louringo paaiš­
kinimai nutildydavo jį. Ginčytis nebuvo ko.
Karlailo universitetu pradėta domėtis prieš pusantrų metų. Pirmas
 ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- 23
pėdsakas buvo buhalterinė knyga, kurią prancūzų policij a aptiko per vieną
iš dažnų narkotikų kontrabandos reidų Marselio uoste. Kai paaiškėjo,
jog knyga amerikietiška, pagal Interpolo susitarimą ji buvo pasiųsta į
Vašingtoną. Knygos puslapiuose nuolatos pasitaikydavo įrašas “K-22°-
59°”, po jo paprastai sekdavo vardas “Nimrodas”. Skaičiai pasirodė be­
sančios šiaurės Konektikuto geografinės koordinatės, bet vietovė tiks­
liau - minutėmis - nebuvo nurodyta. Patikrinus šimtus galim ų siuntų
maršrutų iš Atlanto pakrantės uostų ir aerodromų, susijusių su Marselio
operacijomis, Karlailo apygardą imta įdėmiai stebėti.
Papildant stebėjimą buvo paliepta klausytis telefonų žinomų nar­
kotikų pristatinėtojų iš tokių punktų kaip Niujorkas, Harfordas, Bosto­
nas ir Niū Heivenas. Buvo įrašinėjami nusikaltėlių pasaulio šulų pokal­
biai. Paaiškėjo, kad narkotikų reikalais į Karlailo apygardą ir iš jo s skam­
bina tiktai iš telefono autom atų būdelių*. Tai apsunkindavo pasiklausy­
mą, bet problemą pasisekė išspręsti. Žinoma, viešai neskelbiamais me­
todais.
Informacijų srautui gausėjant, paaiškėjo stebinantis faktas. Karlai­
lo grupė veikė nepriklausomai. Ji nepalaikė formalių ryšių su nusikaltė­
lių organizacijomis, nebuvo priklausoma nuo nieko. Ji panaudodavo ži­
nomus kriminalinius elementus, bet šie ja nepasinaudodavo. Tai buvo
sandariai užsisklendęs centras, suleidęs savo čiuptuvus į daugelį Naujo­
sios Anglijos universitetų. Jo veiklos sfera - tai vis labiau aiškėjo - neap­
siribojo narkotikais.
Kaupėsi įrodym ų, kad Karlailo grupė perima azartinius lošimus,
prostituciją, net absolventų įdarbinimą. Be to, susidarė įspūdis, kad ji
siekia kažkokio tikslo, nesiribodam a nelegaliu pasipelnymu. Karlailo
grupė būtų galėjusi susižerti kur kas daugiau pinigėlių ir žymiai leng­
viau, tiesiog kontaktuodama su žinomais nusikaltėliais, įprastiniais nar­
kotikų pristatytojais visuose regionuose. Tačiau ji negailėjo lėšų sukurti
savai organizacijai. Ji buvo pati sau šeimininkė, kontroliavo savus ža­
liavos šaltinius, savą prekybos tinklą. Jos galutinis tikslas nebuvo aiš­
kus. Karlailo grupė taip įsigalėjo, kad kėlė grėsmę nusikaltėlių organi­
zacijų monopolijai šalies šiaurės rytuose. Todėl nusikaltėlių pasaulio
bosai pareikalavo surengti konferenciją su Karlailo operacijų vadovais,
t. y. su grupe ar su asmeniu, pasivadinusiu Nimrodu.
To pasitarimo tikslas, iš visko sprendžiant, - padalyti įtakos sferas
tarp Nimrodo ir padugnių viešpačių, nes pastarieji nerimavo dėl Nimro-
•Telefono automatai JAV taip pat turi numerius.
24 __________________________________________________________
do stiprėjimo. Konferencijoje dalyvaus dešimtys žinomų ir nežinomų
nusikaltėlių iš visų Naujosios Anglijos valstijų.
- Misteri Kreselai, - Louringas kreipėsi į Karlailo dekaną lyg ir
dvejodamas. - Manau, kad jūs turite sąrašus tų žmonių - studentų, dėsty­
tojų, tarnautojų, - kurie, kaip jū s žinote arba spėjate, susiję su narkotikų
plitimu. Negaliu to tvirtinti, nes nežinau, bet daugelis universitetų turi.
- Aš neatsakysiu į tą klausimą.
- Jūs jau atsakėte, - tarė Louringas ramiai, netgi užjaučiamai.
- Nieko panašaus! Tai jū sų profesijos žmonės pratę daryti tokias
išvadas, kokių jie norėtų.
• Tebūnie taip, sutinku su jūsų priekaištu. Bet net jeigu būtumėte
atsakęs teigiamai, neketinu jų prašyti. Tiesiog šitaip norėjau pasakyti,
kad mes turime tokį sąrašą. Kad tai žinotumėte.
Šernas Kreselas suprato įkliuvęs. Louringo sumanumas dar labiau
jį supykino.
- Neabejojau, kad jū s jį turite.
- N et nebūtina aiškinti, kad mielai duotume jums kopiją.
- Mums jos nereikia.
- Jūs nuostabiai užsispyręs, Šernai, - tarė M edokas. - Ar norite pas­
lėpti galvą smėlyje kaip strutis?
Pirm negu Kreselas spėjo išsižioti, įsikišo Louringas.
• Dekanas žino, kad gali pakeisti savo sprendimą. Be to, mes suta­
rėme, kad Karlaile padėtis ne kritiška. Stačiai neįtikėtina, kiek pasaulyje
žmonių, laukiančių, kol stogas užgrius ant jų galvos, kad imtų šauktis
pagalbos. Arba priim tųjų.
- Užtat niekas nesistebi, kad jūsų organizacija paverčia painias si­
tuacijas katastrofomis, - priešiškai atšovė Kreselas.
- Mes irgi apsirinkame.
- Jeigu jūs žinote pavardes, - tęsė Šernas, - tai k o jų nesurenkate?
Palikite mūs ramybėje, mėžkite savo mėšlą patys. Suiminėkite, verskite
prisipažinti. Bet nedrįskite veikti mūsų vardu.
• Visai neketiname to daryti... Be to, dauguma mūsų įkalčių netin­
ka teismui.
- Taip ir maniau, - įsiterpė Kreselas.
- N a, o ką mes laimėtume? Ką jūs laimėtumėte? - Louringas palin­
ko į priekį, žiūrėdamas Šernui į akis. - Suimsime šimtą kitą narkomanų,
keliasdešimt žemiausio lygio perpardavinėtojų. Nejaugi nesuprantate,
kad tai nieko neišspręstų?
 ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- 25
- Pagaliau prieinam a prie klausimo: ko jūs iš tikrųjų norite, tiesa? -
Metlokas atsilošė fotelyje, įdėmiai stebėdamas Louringą.
-Taip, - tyliai atsakė Louringas. - Mes norimeNimrodo. Mes norime
žinoti, kur įvyks konferencija gegužės dešimtą dieną. Tai gali būti bet
kuri vieta penkiasdešimties-šimto m ylių spinduliu. Norime būti jai pasi­
ruošę. Norime nusukti Nimrodui ir jo operacijoms sprandą dėl priežasčių,
toli gražu nesiribojančių Karlailo universitetu. Ne vien dėl narkotikų.
- Ir kaip jū s ketinate tai padaryti? - paklausė Metlokas.
- Daktaras Sylfontas jau pasakė: infiltravimu... Profesoriau Metlo-
kai, agentūriniais duomenimis, jūs itin kom unikabilus žmogus savo ap­
linkoje. Jus labai m ėgsta skirtingos, bet viena kitai priešiškos grupuotės
- tiek dėstytojų, tiek ir studentų. Mes turim e pavardes, jūs - galimybę
kontaktuoti. - Louringas įkišo ranką į lagaminėlį ir ištraukė apšiurusį
perkirptą lapą. - Kažkur netoliese yra informacija, kiurios mums reikia.
Kažkur yra žmogus su antra šito lapo puse; jis žino tai, ko m ums reikia.
Džeimsas Berburas M etlokas nekrustelėjo, jis neatitraukė žvilgs­
nio nuo žmogaus iš Vašingtono. Nei Louringas, nei Kreselas negalėjo
žinoti, ką jis mąsto, bet kiekvienas tarėsi numanąs. Jei mintys taptų gir­
dimos, tuo m om entu kam baryje būtų įsiviešpatavusi visiška dam a.
Džeimso M etloko atmintis sugrąžino jį trejus, beveik ketverius metus
atgal. Jis prisim inė šviesiaplaukį devyniolikmetį vaikiną. Gal per daug
vaikišką pagal savo metus, bet gerą, nuoširdų. Vaikiną su savo rūpes­
čiais.
Jie jį sugundė kaip tūkstančius vaikinų tūkstančiuose miestų ir mies­
telių po visą šalį.
Džeimso Metloko brolis, Deividas, įsismeigė adatą į dešinę ranką
ir susileido trisdešimt miligramų balto skysčio. Jis tai padarė burlaivyje
ramiuose Keip Kodo įlankos vandenyse. Laivelis įstrigo meldyne netoli
kranto. Kai jį surado, Džeimso M etloko brolis buvo negyvas.
Metlokas pasiryžo.
- Ar galite duoti m an pavardes?
• Taip, aš pasiėm iau sąrašus.
- Palaukit! - Kreselas atsistojo, bet jo balse nebejautei pykčio, jį
nustelbė baimė. - A r suprantate, ko iš jo prašote? Jis šitokiuose dalykuo­
se absoliučiai nepatyręs. Be specialaus parengimo. Panaudokite kurį nors
savo bendradarbį.
• Nebėra laiko. Nebėra laiko infiltruoti mūsų bendradarbį. Misterį
Metloką saugos; čia ir jūs galėtumėte padėti.
26 __________________________________________________________
- Aš galiu jum s tai uždrausti!
- Ne, Šernai, negalite, - atsakė Metlokas iš fotelio.
- Džimai, dėl Dievo meilės, ar suprantate, k o jis prašo? Jis, jeigu
pasakė nors dalį teisybės, įvels ju s į pačią šlykščiausią istoriją. Jus pa­
darys informatoriumi.
- Jums nebūtina pasilikti. Mano sprendimas anaiptol neprivalo tapti
jūsų sprendimu. Gal verčiau eikite namo. - Metlokas pakilo ir pasuko į
barą su stikliuku rankoje.
- Dabar nebeįmanoma, - tarė Kreselas, atsisukdamas į Louringą. -
Ir jis tai žino.
Louringas pajuto kylant gailestį. Šitas M etlokas • šaunūs bernas,
jis sutiko iš pareigos. Profesionalai šaltai apskaičiavo, kad, jeigu Džeim­
sas Metlokas sutiks, jo beveik neišvengiamai laukia mirtis. Tas neišven­
giamumas - baisinga kaina. Konferencija verta jos.
Nimrodas vertas jos.
Taip manė Louringas.
Tik todėl jis įstengė vykdyti užduotį.

KETVIRTAS SKYRIUS
Negalima užsirašyti nė žodžio: instruktažas vyko lėtai, visą laiką
kartojant. Bet profesionalas Louringas žinojo, kaip svarbu daryti pert­
raukas, kad instruktuojamasis atsipūstų nuo pastangų įsiminti per daug
ir per greitai. Jis mėgino iškvosti M etlokąapie jį patį, kuo daugiau suži­
noti apie tą žmogų, kurio gyvenimą taip lengvai pakreipė kita vaga. Ar­
tėjo vidurnaktis; Šernas Kreselas išėjo dar prieš aštuntą. Dekanas nebū­
tų buvęs nei naudingas, nei pageidautinas detaliam instruktažui. Jam
teko ne aktyvaus dalyvio, o ryšininko vaidmuo. Kreselas, atrodo, nebu­
vo linkęs prieštarauti.
Ralfas Louringas greit suvokė, jog Metlokas - uždaras žmogus. Į
nekaltai formuluojamus klausimus jis atsakinėjo trumpai, vertindamas
save kritiškai, bet ne atlapaširdiškai. Dar šiek tiek paklausinėjęs, Lou­
ringas atsisakė tolesnių pastangų. Galų gale M etlokas sutiko vykdyti
užduotį, o ne pasakoti savo mintis ar motyvus. Pastaruosius Louringas
ir taip žinojo; tai svarbiausia. Jis netgi džiaugėsi, kad ne per daug gerai
pažįsta Metloką.
Savo ruožtu Metlokas, stengdamasis įsiminti sudėtingą informaci­
 ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- 27
ją, taip pat galvojo apie ligšiolinį gyvenimą. Kodėl vis dėlto pasirinko
jį? Metloką suintrigavo apibūdinimas “kom unikabilus” - kas per nykus
žodis!
Bet M edokas žinojo, kad jis kaip tiktai toks. Jis komunikabilus.
Profesionalai tyrinėtojai, ar psichologai, ar kas jie būtų, parinko tikslų
terminą. Tik kažin ar jie permanė jo... “kom unikabilumo” priežastis.
Akademinis pasaulis tapo prieglobsčiu, savotišku draustiniu. Ne
savitiksliu seniai puoselėtoms ambicijoms. Jis bėgo į tą pasaulį, kad lai­
mėtų laiko, susitvarkytų gyvenimą, irstantį per siūles, susivoktų jam e.
Užsidėtų galvą ant pečių, kaip nūnai sako jaunim as.
Jis mėgino tai išaiškinti savo žmonai, žavingai, aikštingai, links­
mai ir labai didelei pliuškei, savo žmonai, pamaniusiai, kad jis išprotė­
jęs. Ir ką čia suprasi, kai turi siaubingai gerą darbą, siaubingai gražų
namą, siaubingai sm agų klubą ir puikiai pritampi šioje siaubingai šau­
nioje ir pasiturinčioje visuomenėje. Daugiau jai nėra ko aiškintis. Ir jis
tai suprato.
Tačiau Metlokui tas pasaulis jau buvo netekęs prasmės. Saitai pra­
dėjo trūkinėti jam įžengus į trečią dešimtmetį, paskutiniais studijų Em-
herste metais. Galutinai jis atskilo kariuomenėje.
Kažin ar pavyktų nustatyti kokią nors vieną priežastį, dėl kurios
Medokas atskilo nuo savojo pasaulio. Tai nebuvo nė smurto aktas, nors
smurtas suvaidino savo vaidmenį pirm osiom is Saigono pragaro dieno­
mis. Namuose, kur paauglys dažniausiai priim a arba atmeta vyresniųjų
gyvenimo būdą, prasidėjo trintis, pakaitinama nemalonių susikirtimų su
tėvu. Senasis džentelmenas - per senas, per senamadiškas • manė turįs
teisę reikalauti, kad pirm agim is ryžtingiau žengtų jo nubrėžtu keliu. O
šiam kol kas stigo ir kryptingumo, ir gyvenimo tikslo. Senasis M edokas
priklausė kitai epochai - jei ne kitam Šimtmečiui - ir buvo įsitikinęs, kad
tėvo ir sūnaus pažiūrų konfliktas - sveikintinas reiškinys, toleruotinas,
kol atžala įrodys savo komercinius sugebėjimus. Toleruotinas, bet, sa­
vaime suprantama, koreguotinas. Tėvas kartais primindavo jam m inkš­
taširdį valdovą, kuriam teisėto įpėdinio atsisakyjnas užimti sostą reiškia
daugelio kartų dinastijos pabaigą. Senasis M edokas negalėjo įsivaiz­
duoti, kad jo sūnus nepanorėtų imtis vadovauti šeimos bizniui. Visiems
bizniams.
Tačiau jaunajam M etlokui tai buvo kuo aiškiausia. Ir nepakeičia­
ma. Įsivaizduoti savo ateitį tėvo finansų karalystėje buvo ne tiktai ne­
malonu, bet ir baugu. Jo visai nedžiugino organizuota finansų pasaulio
28 --------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
galia; priešingai, slėgė nesugebėjimas pritapti, gniuždė tėvo profesinis
dominavimas. Artėjant valandai, kai reikės peržengti to pasaulio slenkstį,
jį vis labiau šiurpino baimė. Jį persekiojo mintis, kad drauge su ekstra­
vagantiško būsto patogumais ir kitomis nebūtinomis žemiškomis gėry­
bėmis turi atsirasti vidinis tos prabangos pateisinimas. Jis negalėjo rasti
to pateisinimo. Verčiau turėti mažiau ekstravagantišką būstą, šiek tiek
riboti žemiškas gėrybes, negu visą gyvenimą jausti nerimą ir baimę.
Jis mėgino šitai išaiškinti savo tėvui, bet nesėkmingai. Žmona lai­
kė jį bepročiu, o senasis džentelmenas - nevykėliu.
Apibūdinimas n ep er daug skyrėsi nuo karinės vadovybės nuomo­
nės.
Kariuomenė.
* Tai buvo katastrofa. Dar baisesnė dėl to, kad pats prie to prisidėjo.
Buka fizinė drausmė ir aklas paklusnumas jam keldavo pasibjaurėjimą.
Jis buvo ganėtinai stambus ir ganėtinai stiprus, ir pakankamai žodingas,
kad nesivaržydamas rėžtų savo nepasitenkinimą visiems į akis. Savo
nenaudai.
Atsargiomis manipuliacijomis vienam iš dėdžių pavyko pasiekti,
kad Metloką demobilizuotų anksčiau termino; jis buvo nuoširdžiai dė­
kingas tai įtakingai šeimai.
Šituo savo gyvenimo momentu Džeimsas Berburas Medokas Ant­
rasis buvo visiškai pasimetęs. Paleistas iš kariuomenės anaiptol ne šlo­
vingai, žmonos pamestas, šeimos - nors ir simboliškai - atstumtas, jis
paniškai bijojo nepritapsiąs niekur, liksiąs gyventi be tikslo.
Todėl jis pabėgo į saugų aspirantūros prieglobstį, vildamasis rasti
atsakymą į kankinančius klausimus. Ir, kaip pasitaiko meilėje, kuri pra­
sideda lytiniu suartėjimu, bet perauga į psichologinį priklausomumą, jis
sutapatino savo likimą su šituo pasauliu; čia jis surado tai, ko neįsteng­
davo užčiuopti per beveik penkerius tokius svarbius kiekvienam žmo­
gui metus. Pirmąkart gyvenime jis patyrė darbo teikiamą džiaugsmą.
Ir pasijuto laisvas.
Laisvas jausti džiaugsmingą virpesį, kad gyvenimas metė jam rim­
tą iššūkį, laisvas mėgautis, kad tas iššūkis jam ne per sunkus. Jis pasinė­
rė į savo naują pasaulį entuziastingai lyg atsivertėlis, bet ne aklai. Jis
pasirinko istorijos ir literatūros laikotarpį, kunkuliuojantį energija, ku­
piną konfliktų, prieštaringai vertinamą. Aspirantūros metai prabėgo grei­
tai; jis pasinėrė į darbą, maloniai nustebintas atsiskleidžiančių savo ga­
bumų. Pasirodęs profesinėje arenoje, jis įleido gryno oro srautą į pripe-
 ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- 29
Įėjusius archyvus. Jis sprogdino įsisenėjusius metodus. Jo daktaro di­
sertacija apie karališkojo dvaro trukdymus anglų renesanso literatūrai
nupūtė į istorijos sąšlavyną kelias absoliutintas teorijas apie menų pat-
ronę Elžbietą.
Jis buvo naujos kartos mokslininkas: nepaistantis, skeptiškas, ne-
simėgaujantis savim i, nuolat ieškantis ir dosniai pasidalijantis atradi­
mais. Tepraslinkus pustrečių metų po daktarinės disertacijos gynimo,
jis tapo ekstraordinariniu profesoriumi, jauniausiu Karlaile.
Džeimsas Berburas M edokas Antrasis stengėsi kompensuoti pra­
rastus metus, anuos juoduosius metus. Bene labiausiai džiugino suvoki­
mas, kad jis sugeba užkrėsti savo entuziazmu kitus. Jis buvo pakanka­
mai jaunas, kad tuo džiaugtųsi, ir pakankamai subrendęs, kad vadovau­
tų tyrimo darbui.
O taip, jis komunikabilus, dievaži, ir dar kaip! Jis nebūtų galėjęs ir
niekados negalės ką nors išvaryti iš darbo dėl nesutarimų - net ir dėl
antipatijos. Dėkingas palankiam likimui, jis m intyse pasižadėjo visada
atsižvelgti į kitos žmogiškosios būtybės interesus.
- Ar jū s nustebintas? - paklausė Louringas, baigęs dėstyti nustaty­
tus narkotikų pirkim o faktus.
- Tiesiog pasidarė šiek tiek aiškiau, - atsakė Metlokas. - Senosios
studentų asociacijos, arba klubai - jų nariai daugiausia pasiturintys - gauna
prekę iš Hartfordo. O juodosios brolijos, tokios kaip Lumumbos bend­
rabutis, apsirūpina N iū Heivene. Jie naudojasi skirtingais šaltiniais.
• Teisingai, studentai neperka iš Karlailo pristatytojų, tai yra iš Nim-
rodo.
- Jūs pats paaiškinote priežastį. Nim rodo žmonės nenori garsintis.
• Bet jie čia yra. Jų paslaugomis naudojasi.
-K as?
- Dėstytojai ir tarnautojai, - ramiai paaiškino Louringas, versda­
mas puslapį. - Gal tai bus jum s staigmena. M isteris Arčeris Bysonas ir
jo žmona...
Metlokas iškart įsivaizdavo jauną istorijos dėstytoją ir jo žmoną.
Arčeris Bysonas skubėjo daryti akademinę kaijerą, jo žmona buvo kla­
siška fakulteto koketė, atvirai besidominti seksu, visada egzaltuota.
- Jie vartoja LSD ir metedriną. A bu drauge veikia stipriai ir greitai.
• Dievuliau brangus! Jie gražiai pavedžiojo mane už nosies. Iš kur
jūs žinote?
• Būtų painu išaiškinti, informacija gauta slaptais kanalais. Trum­
30 ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
pai tariant: jie, tiksliau jis, pirkdavo didelius kiekius Bridžporte. Kon­
taktas nutrūko, po to Bysonas nefigūravo jokiuose sąrašuose. Bet jis
nepasitraukė iš žaidimo. Mes manome, kad jis tapo tarpininku Karlaile.
Deja, įrodymų nėra... Štai jum s kitas veiksnys.
Universiteto futbolo komandos treneris: pardavinėja narkotikus, bet
pats nevartoja. Specializavosi pristatinėti m arihuaną ir amfetaminus.
Anksčiau gabendavo juos iš Hartfordo. Nustojo naudotis tuo šaltiniu,
bet jo sąskaitos bankuose tebedidėja. Turbūt Nimrodo dėka.
Štai dar vienas. Metlokas nejuokais sunerimo. Prodekanas, pirmi­
ninkaujantis priėmimo komisijai. Karlailo auklėtinis, pabandęs preky­
bininko karjeros ir netrukus sugrįžęs į universitetą. Temperamentingas,
atlapaširdis, galvą guldantis už Karlailą. Visų mėgiamas entuziastas šioje
cinizmo gadynėje. Spėjama, kad ir jis pardavinėjo, bet pats nevartojo.
Gerai maskuodavosi, veikdavo tik per antrus asmenis.
- Mes manome, kad jis grįžo ne be Nimrodo organizacijos pagal­
bos. Neprastai sugalvota - įtaisyti jį į tokią vietą.
- Velniškai gudriai. Studentų tėvai laiko tą šunsnukį vos ne kosmo­
nautu ir dvasios tėvu.
- Taigi aš ir sakau - neprastai sugalvota. Pamenate, pabrėžiau jums
ir Kreselui: Nimrodo žmonės siekia žymiai toliau nei narkotikų biznis.
- Bet jūs nežinote tų tikslų.
- Mes tai ir norime išsiaiškinti... O čia jų sudorotas jaunimas.
Metlokui ėmė rodytis, kad studentų sąrašui nebus galo. Penki šim­
tai šešiasdešimt trys iš tūkstančio dviejų šimtų su trupučiu. Beje, kaip
pripažino agentas, daugelis pateko į sąrašą ne todėl, kad buvo pastebėti
individualiai narkotizuojantis, o dėl priklausymo organizacijoms. Išaiš­
kinta, kad klubai ir asociacijos užpirkinėdavo dideles partijas narkoti-
kų.
- Mums trūko laiko pasekti kiekvieną. Ieškojome kontaktų, bet ko­
kių, kad ir atsitiktinių. Nurodome jum s visas galimas prieigas; negalima
nutraukti nė ploniausios gijelės. Šitas sąrašas turi dar vieną ypatybę,
kažin'ar atkreipėte į ją dėmesį.
- Man regis, pastebėjau. Bent man taip šviečia. Čia dvi ar trys de­
šimtys garsių pavardžių, varpais skambančių aukštuosiuose sluoksniuose.
Labai įtakingų tėvų vaikai. Pramonė, vyriausybė. Štai kad ir šitas. - Met­
lokas bakstelėjo pirštu į sąrašą. - Prezidento kabinetas, jei neapsirinku.
Ne, neapsirinku.
- Jūs teisus, - šyptelėjo Louringas.
 ----------------------------------------------------------------------------------------- 31
- Ar tuo pasinaudota?
- Mes nežinome. Galimas daiktas, labai galimas daiktas. Nimrodo
čiuptuvai tiesiasi į visas puses gana sparčiai. Gresia pavojus, kuris skamba
garsiau už jūsų varpus. Tarp m ūsų šnekant, gali būti tokių pasekmių,
kurias sunku net įsivaizduoti... Teisėtvarka, kontraktai, net paskyrimai į
valstybinius postus. Jūs paminėjote vieną iš jų. Tai gali būti susiję.
- O viešpatie, • sukuždėjo M etlokas.
- Taigi kad taip.
Abu išgirdo, kaip atsidarė ir vėl užsitrenkė Sylfonto rūmų laukujės
durys. Tarsi paklusdamas refleksui, Louringas ramiai ištraukė dokumen­
tus iš M edoko rankų ir įmetė į lagam inėlį. Uždarė jį ir staiga, tylėdamas,
lyg tarp kitko, atsisagstė švarką ir apgniaužė revolverio, prikabinto prie
pažasties, rankeną. M etlokas krūptelėjo. Jis negalėjo atitraukti akių nuo
pusiau paslėptos plaštakos.
Atsivėrė bibliotekos durys, ir įėjo Eidrijenas Sylfontas. Louringas
nežymiai ištraukė ranką iš po švarko. Sylfontas nuoširdžiai prabilo:
- Aš stengiuosi. Dorai stengiuosi. Suprantu žodžius ir įvaizdžius,
galiu ištverti patyčias dėl to, kad neauginu ilgų plaukų ir neperrišu jų
kaspinėliu. Mane stebina priešiškum as. Kiekvienas, sulaukęs trisdešim­
ties, šitiems žmonėms priešas.
- Šitaip kalbėjo Strausas? - paklausė Metlokas.
- Taip. Kažkas paklausė apie Naujosios bangos poveikį Amerikos
menui. Jis atrėžė, kad tai iš senovės istorijos. “Iš priešistorinių laikų”,
tiksliai cituojant... Netrukdysiu jūsų, džentelmenai. Misteri Louringai,
aš tik norėčiau sužinoti Kreselo nuomonę. Matau, kad Džeimsas priėmė
jūsų pasiūlymą.
- Taip pat ir misteris Kreselas, sere. Per jį mes palaikysime ryšį.
- Aišku. - Sylfontas pažvelgė į M edoką. Jo žvilgsnis prasiblaivė. -
Dabar galiu jum s, Džeimsai, prisipažinti: esu labai dėkingas, kad ryžo­
tės padėti.
- Man rodos, kitos išeities nėra.
- Iš tiesų nėra. M ane baugina tai, kad į šitą aferą gali būti įpainiota
daugybė žmonių. Misteri Louringai, prašau ju s vieno: painformuokite
mane, kai tik turėsite ką nors konkretaus. Tada aš padarysiu viską, ko
pageidausite, vykdysiu jū sų nurodymus. Prašau tiktai pateikti man įro­
dymų, ir tada pasižadu visapusiškai, oficialiai jum s talkininkauti.
- Supratau, sere. Jūs ir taip padėjote mums kur kas daugiau negu
turėjome teisės tikėtis. Dėkui už tai.
32 ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
- Džeimsas teisingai pastebėjo, kitos išeities nėra. Bet privalau pa­
teikti šitas sąlygas, nes universiteto interesai man svarbesni už viską.
Universitetai šiandien atrodo įmigę žiemos miegu, bet tai tik iš pažiū­
ros. Na, jum s dar reikia padirbėti, o m an šį tą paskaitinėti. Labos nak­
ties, misteri Louringai. Labanakt, Džeimsai.
Medokas ir agentas nusilenkė, ir Eidrijenas Sylfontas išeidamas
uždarė bibliotekos duris.

***

Apie pirmą valandą nakties M edokas pajuto nebegalįs daugiau įsi­

minti. Svarbiausi dalykai - pavardės, šaltiniai, hipotezės - tvirtai įsispaudė
atmintyje; jis jų nebepamirš. Savaime aišku, jis negalėtų visko pakarto­
ti, to nė nereikia. Bet, vos tik išvydęs kurį nors iš įrašytų į sąrašą, bema­
tant prisimins. Jis žinojo, kad agentas buvo teisus, reikalaudamas gar­
siai ištarti kiekvieną pavardę ir pakartoti kelis kartus. Šito turėtų pakak­
ti.
Dabar jau traukė gerai išsimiegoti, žinia, jei pavyks užsnūsti. Tegu
viskas susiformuoja į savotišką perspektyvą. Rytmetį jis padarys pradi­
nius sprendimus, numatys, kuriuos asmenis vertėtų pakalbinti, prieš tai
patikrinus, ar jie vieni kitų nepažįsta. Vadinasi, teks susipažinti su jų
artimais draugais, dėstytojais bei studentų organizacijų atstovais • dau­
gybė pabirų fragmentų, papildančių Louringo pateiktus duomenis. Čia
padės Kreselo sąrašai, kuriuos anas bandė neigti.
Besišnekėdamas jis atsargiai dirbs savo darbą - skverbsis gilyn,
išsisukinės nuo atsakomųjų smūgių, stebės požymius, išraiškas, prasita-
rimus.
Kažkur kažkam tai turės atsitikti.
- Norėčiau dar grįžti atgal, - tarė Louringas. - Prie pagrindinio da­
lyko.
- Mes baisiai daug visko aptarėme. Gal būtų geriau, kad tai susigu­
lėtų galvoje.
• Tai tik akimirka. Bet svarbu. - Jis vėl atidarė lagaminėlį ir ištrau­
kė apsitrynusį perkirptą popieriaus lapą. - Štai, imkite.
• Ačiū, nors ir nežinau už ką. - M edokas paėmė kažkada tviskėjusį
sidabru popieriaus lapą ir permetė akimis keistąjį tekstą.
• Aš pasakiau jum s, kad tai Korsikos oltremontano tarmė, ir tai
tiesa. Išskyrus du žodžius. Apačioje, atskiroje eilutėje, matote frazę “Ve-
---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- 33
nerare Omerta”. Tai nebe korsikietiškai, tai siciliškai. Tiksliau - sant­
rumpa siciliškai.
- Kažkur ja u esu matęs tuos žodžius.
- Tikriausiai matėte. Laikraščiuose, filmuose, romanuose. Bet tatai
nesumenkina jų reikšmės. Ji labai konkreti.
- O ką jie reiškia?
- Prasmė daugmaž tokia: “Laikykitės Omertos įstatymo”. Omerta -
ištikimybės ir paslapties saugojimo priesaika. Jos sulaužymas baudžia­
mas mirtimi.
- Mafija?
- Prikišusi nagus. Greičiausiai ji ir bus antroji pasitarimo dalyvė.
Įsidėmėkite, kad šitai trumpai prim ena abi grupuotės, ieškančios gali­
mybės susitarti. “Omerta” vienodai privaloma abiems pusėms.
- Aš įsidėmėjau, bet nelabai įsivaizduoju, ką čia turėčiau daryti.
- Tiesiog prisiminkite.
- O’kei.
- Ir paskutinis dalykas. Visą vakarą mes kalbėjome tik apie narko­
tikus. Bet jeig u m ūsų informacija teisinga, Nimrodo žmonės veikia ir
kitose sferose. Lupikavimas, prostitucija, azartiniai lošimai... Galimas
daiktas - bet, kartoju, tik galimas daiktas - jie jau kontroliuoja m unicipa­
litetus, valstijų įstatymų leidimo organus, net ir federalinę vyriausybę...
Iš patirties žinome, kad narkotikai - jų silpnoji vieta, čia dažniausiai
įkliūvama, todėl mes ir sutelkėme visą dėmesį į juos. Kitaip tariant, do­
mėkitės narkotikais, bet nepamirškite, jo g esama ir kitų prieigų.
- Tai ne paslaptis.
- Jums galbūt ir ne paslaptis. Na, šiam vakarui pakaks.
- Ar nepaliksite man telefono numerio, kad prireikus galėčiau pas­
kambinti?
- Jokiu būdu. Tiktai per Kreselą. Mes palaikysime su juo ryšį kelis­
kart per dieną. Kai tik pradėsite klausinėti, galite atsidurti po m ikrosko­
pu. Neskambinkite į Vašingtoną. Ir nepameskite korsikietiško kvietimo.
Jūsų svarbiausias tikslas - rasti jo antrąją pusę.
- Mėginsiu.
M etlokas stebėjo, kaip Louringas uždarė lagaminėlį, užsimovė ant
riešo siaurą juodą grandinėlę ir brakštelėjo užraktą.
- Visai kaip detektyviniuose romanuose! - susijuokė Louringas.
- Užtat efektinga.
- Nekreipkite dėmesio. Pirmiausia ėmė raišioti diplomatinius kur­
34 ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
jerius - anksčiau, kai juos nukaudavo, diplomatinis paltas dingdavo. Da­
bar tai tiktai apsauga nuo vagių... Bent taip manoma.
- Neužkalbinėkite danties! Šitoks lagaminėlis gali paleisti dūmų
uždangą, pasiųsti radijo signalą, susprogdinti bombą per atstumą.
- Jūs teisus. Jis gali visa tai ir dar daugiau. Jame yra slapti skyreliai
sumuštiniams, baltiniams ir dar dievai žino kam. - Louringas kilstelėjo
lagaminėlį nuo stalo. • Manau, kad būtų geriau išėjus atskirai. Sakysim,
vienam per priekines, kitam per užpakalines duris. Dešimties minučių
tarpu.
- Jūs manote, kad šito reikia?
- Atvirai kalbant, ne, bet taip liepė mano viršininkai.
- O’kei. Aš žinau šitą namą. Aš išeinu po dešimties minučių per
virtuvės duris.
- Puiku. - Louringas ištiesė dešinę, kairiąja prilaikydamas lagami­
nėlį iš apačios. - Neimsiu postringauti, kaip mes dėkingi už tai, ko jūs
imatės.
- Manau, kad jū s žinote, kodėl imuosi.
- Taip, žinome. Tiesą sakant, to ir tikėjomės.
Louringas išėjo iš bibliotekos. Metlokas palaukė, kol išgirdo lau-
kujas duris atsidarant ir užsitrenkiant. Po to dirstelėjo į laikrodį. Jis dar
spės įsipilti taurelę prieš išeidamas.

***

Dvidešimt minučių antros M etlokas buvo už kelių kvartalų nuo

savo namų. Jis neskubiai žingsniavo vakarų kryptimi, svarstydamas, ar
nevertėtų apeiti universiteto miestelio. Šitoks pasivaikščiojimas ne kar­
tą padėjo jam suformuluoti problemą, ir užmigti po to būtų lengviau. Jis
prasilenkė su keliolika studentų, vienu kitu dėstytoju, pusbalsiu pasi­
sveikindamas su pažįstamais. Jau buvo nusprendęs pasukti į šiaurę Hai
gatve, į priešingą pusę nuo namų, kai užpakaly išgirdo žingsnius. Iš pra­
džių žingsnius, o po to kim ų kuždesį:
•M etlokai! Neatsigręžkite! Čia aš, Louringas. Eikite toliau ir klau­
sykite manęs.
- Kas atsitiko?
• Kažkas suuodė, kad aš čia. Mano automobilis išžiūrinėtas...
- Po velnių! Iš kur žinote?
 ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- 35
- Visur pėdsakai. Priekyje, užpakaly, bagažinėje. Labai kruopštus,
labai profesionalus darbas.
- Jūs tuo tikras?
- Taip tikras, kad nė nebandžiau judinti motoro.
- Velniava! - Metlokas vos nesustojo.
- Eikite lyg niekur nieko! Jeigu m ane seka - galite neabejoti, taip ir
yra • aš apsimečiau, kad pamečiau uždegimo raktelį. Pasiklausiau kelių
praeivių, kur telefono automatas, ir palauksiu, kol paėjėsite toliau.
- O ką norite, kad padaryčiau? Telefono automatas štai ten, ant kam­
po...
- Žinau. Manau, kad mums nieko nereikia, ir mums abiem būtų
geriau, kad neapsirikčiau. Aš stum telsiu jus praeidamas • gana smarkiai.
Suklupkite, o aš garsiai atsiprašysiu. Apsimeskite, kad nikstelėjo kulkš­
nį, riešą, bet ką, tik vilkinkite laiką! Nepaleiskite manęs iš akių, kol pri­
važiuos mašina ir aš linktelsiu galva, kad viskas o’kei. Ar supratote? Aš
tuoj bėgsiu prie automato.
- O jeigu jūs dar kalbėsite, kai eisiu pro šalį?
- Eikite toliau, bet sekite mane. Aplinkui sukinėjasi mašina.
- Dėl ko visa ta sumaištis?
- Dėl lagaminėlio. Jie m edžioja lagaminėlį. Tik vieno dalyko Nim-
rodas - jeigu tai Nimrodas - trokšta labiau negu šito lagaminėlio. Popie­
riaus jūsų kišenėje. Tad būkite atsargus!
Neperspėdamas jis prabėgo pro M etloką ir nustūmė jį nuo šaligat­
vio.
- Atleisk brolau! Baisiai skubu!
Metlokas pargriuvęs apsidairė ir pagalvojo, kad jam nereikėjo nė
apsimetinėti. Louringas taip niuktelėjo, kad net žnektelėjo išsitiesda­
mas. Jis nusikeikė ir vargais negalais atsikėlė. Raišuodamas lėtai nu-
klibinkščiavo link telefono būdelės, dūluojančios už kelių šimtų jardų.
Beveik minutę sugaišo degdamas cigaretę. Louringas jau sėdėjo būde­
lėje ant plastikinės sėdynės, palinkęs prie telefono.
Metlokas laukė, kad štai atvažiuos Louringo mašina.
Bet ji nesirodė.
Pavasario garsų gamoje pasigirdo tylus švilptelėjimas; Tartum vė­
jelis sušiurentų besiskleidžiančią lapiją. O gal grikštelėjo akmenukas po
koja ar trakštelėjo šakelė, nebeišlaikiusi jaunų lapelių svorio. Ar tai tik
pasivaideno M etlokui? Jis nė pats nežinojo.
Jis prisiartino prie būdelės, prisimindamas Louringo nurodymus.
36 ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Praeiti pro šalį nekreipiant dėmesio. Louringas vis dar sėdėjo palinkęs
prie telefono, lagaminėlis stovėjo ant grindų, grandinėlė buvo aiškiai
matoma. Bet žmogus būdelėje tylėjo ir nejudėjo. Prieidamas visai arti,
M edokas išgirdo naują garsą. Tai buvo telefono signalas.
Nepaisydamas instrukcijų, M edokas atidarė būdelės duris. Kitaip
jis negalėjo pasielgti. Agentas net nepradėjo rinkti numerio.
Tą pačią akimirką Metlokas suprato kodėl.
Louringas buvo įkniubęs į blizgantį pilką telefono metalą. Nebe­
gyvas. Akys atmerktos, per kaktą sruvo kraujas. Maža apvali skylutė, ne
didesnė už marškinių sagutę, apsupta sutrūkinėjusio stiklo voratinklio,
liudijo, kas čia įvyko.
Siaubo sukaustytas, Metlokas spoksojo į žmogų, kuris ištisas va­
landas mokė jį, su kuriuo išsiskyrė prieš kelias minutes. Į negyvėlį, ku­
ris taip neseniai dėkojo jam , juokavo, kuris tik ką perspėjo jį.
Jis atsitraukė nuo būdelės prie artimiausio namo laiptų. Instinktas
patarė jam atsitraukti, bet nebėgti iš čia. Čia, gatvėje, kažkas tykojo.
Kažkas, ginkluotas šautuvu.
Tiktai išgirdęs balsą, Metlokas suvokė, kad šaukia jis pats, nors
neketino to daryti. Tai atsitiko savaime.
- Gelbėkite!.. Gelbėkite! Čia žmogus! Nušautas!
Jis užbėgo kampinio namo laiptais ir iš visų jėgų ėmė daužyti du­
ris. Keliuose namuose užsidegė šviesos. Metlokas tebešaukė:
- Skambinkite policijai. Čia nužudė žmogų!
Tamsia mase atokiau dunksančių medžių Šešėlyje ūmai suriaumo­
jo motoras, sugurgždėjo padangos, automobiliui išvažiuojant į vidurį
gatvės. Jis nubėgo laiptais žemyn prie gyvatvorės. Ilgas juodas automo­
bilis išniro iš tamsos ir dideliu greičiu lėkė į sankryžą. Metlokas mėgino
įžiūrėti numerį, bet tai buvo neįmanoma, tad žengė dar žingsnį, kad at­
pažintų nors modelį. Ūmai jį apakino šviesa. Prožektoriaus spinduiys
perskrodė pavasario nakties ūkaną ir smigo į jį. Metlokas kilstelėjo ran­
kas, prisidengdamas akis, ir vėl, kaip prieš kelias minutes, išgirdo vėje­
lio dvelktelėjimą primenantį garsą.
Į jį šovė iš šautuvo su duslintuvu.
M etlokas virto į krūmokšnius. Juodasis automobilis nudūmė.
 37

PENKTAS SKYRIUS
Jis laukė vienas mažame kambarėlyje su vielos tinklu užtrauktu
langu. Karlailo policijos skyrius buvo sausakimšas skubiai iškviestų po­
licininkų ir agentų civiliais drabužiais: niekas nenutuokė, ką reiškia šita
žmogžudystė, ar po jos neseks kitos.
Kovinė parengtis, šimtmečio antrosios pusės Amerikai būdingas
sindromas, pagalvojo M edokas.
Šautuvas.
Jam užteko savitvardos iš policijos paskambinti Šernui Kreselui.
Sukrėstas Kreselas pasakė, kad mėgins susisiekti su tam tikrais žmonė­
mis Vašingtone, o po to atvažiuos į skyrių.
Jie sutarė, kad dabar, kol negavo instrukcijų, Metlokas apsiribos
trumpu pareiškimu, jo g aptiko lavoną ir matė automobilį. Jis buvo iš­
ėjęs pasivaikščioti vėlai naktį ir viskas.
Nieko daugiau.
Jo parodymus išspausdino, paskui paklausė, kaip jis šituo paros
metu atsidūrė šitame rajone, kaip atrodė “spėjamo nusikaltėlio automo­
bilis”, kokia kryptimi jis važiavo, apytikriai kokiu greičiu. Klausinėjo
tradiciškai, atsakymus užrašinėjo be komentarų.
Metlokas gėdinosi kategoriškai neigiamo savo atsakymo į vieną
klausimą.
- A r kada nors anksčiau esate matęs nužudytąjį?
-N e.
Tai jį slėgė. Louringas nenusipelnė tokio sąmoningo, tyčinio melo.
Metlokas prisiminė, jo g agentas sakė turįs septyneriųm etų dukrą. Žm o­
nos vyrą ir vaiko tėvą nužudė, o jis net nedrįsta prisipažinti, kad žinojo
pavardę.
Jis nebūtų galėjęs paaiškinti, kodėl jį tai slegia. Galbūt todėl, pa­
galvojo, kad jaučia, jo g tai ilgos melų grandinės pradžia.
Metlokas pasirašė savo trumpus parodym us, ir ja u buvo jį bepalei-
džią, tik kažkur skyriaus viduje sučirškė telefonas. Ne ant budinčiojo
stalo, o už kelių sienų. Tuoj pat pasirodė uniformuotas policininkas ir
garsiai ištarė jo pavardę, lyg norėtų įsitikinti, kad jis iŠ tikrųjų dar čia.
- Klausau.
- Teks paprašyti ju s palaukti. M alonėkite užeiti čia.
38
* * *

Metlokas išsėdėjo mažame kambarėlyje beveik valandą. Dirstelė­

jo į laikrodį: be penkiolikos trys. Be to, pasibaigė cigaretės. Visai ne
laiku.
Atsidarė durys, ir įėjo aukštas, liesas vyriškis didelėmis rimtomis
akimis, nešinas Louringo lagaminėliu.
• Atleiskite, kad priverčiau jus laukti, daktare Metlokai.
- Gal pakaks “misterio”.
- Norėčiau prisistatyti. Grynbergas. Džeisonas Grynbergas. Fede­
ralinis tyrimų biuras. Aš turėjau padėti jum s susivokti... Siaubingas įvy­
kis, tiesa?
- “Siaubingas įvykis”? Tik tiek tegalite pasakyti?
Agentas pašaipiai žvilgtelėjo į jį.
- Tik tiek tenoriu pasakyti, - tyliai ištarė jis. - Jeigu Ralfas Lourin-
gas būtų spėjęs surinkti numerį, jis būtų kalbėjęs su manimi.
- Atleiskite.
- Nepykstu. Aš neinformuotas, nors šį tą girdėjau apie Nimrodą,
bet tiktai bendrais bruožais; iki ryto spėsiu perskaityti visą dosjė. Beje,
jūsų kolega Kreselas jau atvažiuoja. Jis žino, kad aš čia.
- Ar tai ką nors pakeis?.. Netikęs klausimas. Nužudė žmogų, o aš
klausiu jūsų, ar tai ką nors pakeis. Dar kartą atsiprašau.
- Nereikia atsiprašinėti, jū s patyrėte tokį sukrėtimą... Mes supran­
tame, kad Ralfo mirtis galėjo pakirsti šios nakties ryžtą: Prašom tiktai
laikyti paslaptyje tai, kas buvo jums atskleista.
- Leidžiate man atsisakyti pažado?
- Savaime aišku. Jūs tebesate mums įsipareigojęs.
Metlokas priėjo prie nedidelio kvadratinio lango, apipinto groto­
mis. Policijos skyrius buvo įsikūręs Karlailo pietiniame pakraštyje, lai­
komame pramoniniu, už kokio pusmylio nuo universiteto. Bet ir čia gat­
vėse ošė medžiai. Karlailas buvo labai švarus ir tvarkingas miestukas.
Medžiai prie policijos skyriaus buvo nugenėti, vainikai suformuoti.
Tačiau tai buvo tik Karlailo išorė.
- Norėčiau paklausti, - tarė Metlokas. - A r tas faktas, kad aš radau
Louringo kūną, susieja mane su juo? Kitaip tariant, ar mane laikys jo
bendrininku?
- Manome, kad ne. Jūsų elgesys išsklaido bet kokius įtarimus.
- Kaip tai? - Metlokas atsigręžė į agentą.
 ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- 39
- Atvirai kalbant, jūs supanikavote. Jūs nepasileidote bėgti, nesp-
rukote iš įvykio vietos; jūs pradėjote šaukti, kiek gerklė išgali. Pareng­
tas žmogus, vykdantis užduotį, šitaip nereaguotų.
- Bet aš nebuvau parengtas tokiam įvykiui.
- Tai nekeičia esmės. Jūs aptikote jį ir pasimetėte. Net jeigu Nim-
rodas įtaria, kad mes čia įsivėlę...
- Įtaria! - nutraukė jį M edokas. - Jie jį nužudė!
- Jį nužudė kažkas. Greičiausiai Nimrodas čia niekuo dėtas. Gal tai
padarė kitos grupės. Joks “ stogas’”’ negarantuoja šimtaprocentinės ap­
saugos nuo kulkų, net ir toks, kokį turėjo Louringas. O jo “stogas” buvo
pavydėtinas.
- Nesuprantu.
Grynbergas atsišliejo sienos ir sukryžiavo rankas, didelėse liūdno­
se akyse atsispindėjo susimąstymas.
- Ralfo veiklos “stogas” buvo geriausia iš visų Teisingumo m inis­
terijos agentų. Beveik penkiolika metų viskas ėjo kaip sviestu patepta. -
Agentas nukreipė žvilgsnį į grindis. Žemu krūtininiu balsu, atmieštu kar­
tėliu, jis tęsė: - Tas prakeiktas “stogas” geriausiai suveikia tada, kai jis
žmogui nebereikalingas. Kai ju o galų gale pasinaudojama, visi išsižioja
apstulbinti. O šeimai gėda.
Grynbergas pakėlė akis ir bandė šyptelėti, bet jam nepavyko.
- Aš vis tiek jū sų nesuprantu.
- Tai nėra būtina. Svarbiausia, kad jūs ten atsidūrėte atsitiktinai ir
baisiai persigandote. Jūs atleidžiamas nuo savo įsipareigojimų, misteri
Metlokai... Tai kaip bus?
Pirm negu M edokas spėjo prasižioti, durys atsivėrė iki galo, ir įsi­
veržė Šernas Kreselas, sujaudintas ir išgąsdintas.
- O viešpatie! Tai baisu! Tiesiog baisu! Jūs - Grynbergas?
- O jūs - m isteris Kreselas?
- Taip. Kas dabar bus? - Kreselas atsisuko į M etloką, vis dar neat­
gaudamas kvapo. - A r jū s sveikas, Džimai?
• Kuo sveikiausias.
• Taigi, Grynbergai, kas čia dedasi? Skambinau į Vašingtoną, ir jie
man pasakė, kad jū s viską paaiškinsite.
- Aš kalbėjau su m isteriu M etloku ir...
- Klausykite, - pertraukė jį Kreselas. - Aš paskam binau Sylfontui,
ir mudviejų nuomonės sutapo. Tai, kas įvyko, yra baisu... tragiška. Mes
reiškiame savo užuojautą žuvusiojo šeimai, bet būtinai norėtume, kad
40 __________________________________________________________
visa, kas siejasi su Karlailo universitetu, būtų derinama su mumis. Mes
manome, kad dabar viskas įgijo kitokį atspalvį, todėl reikalaujame, kad
mūsų nepainiotų į šitą istoriją. Tikiuosi, mus supratote.
Grynbergo veide atsispindėjo dygėjimasis.
- Jūs įlekiate lyg nuplikytas, klausiate mane, kas čia dedasi ir, ne­
leidęs man atsakyti, aiškinate, kas turi dėtis. Kaip jūs tai įsivaizduojate?
Ar norite, kad paskambinčiau į Vašingtoną ir praneščiau jūsų versiją, ar
pirma išklausysite mane? Man visiškai tas pats.
- Čia ne vieta barniams. Juk neprašėme įvelti mus į tą istoriją.
- Niekas jūsų ir nevelia, - vyptelėjo Grynbergas. - Tik malonėkite
man leisti pasakyti. Aš pasiūliau Metlokui pasitraukti iš žaidimo. Jis
man dar neatsakė, todėl negaliu atsakyti jum s. Tačiau jeigu jis atsakys
taip, kaip aš spėju, Louringo “stogas” bus nedelsiant panaudotas. Jį pa­
naudosime bet kuriuo atveju, bet jeigu profesorius ryšis pasilikti, “sto­
gą” šiek tiek išplėšime.
- Ką čia paistote? - Kreselas išpūtė akis.
- Daugelį m etų Ralfas buvo vienos iš prasčiausios reputacijos Va­
šingtono advokatų kontorų kompanionas. Jos klientų sąrašas atrodytų
kaip mafijos narių žinynas... Šiandiena anksti rytą buvo pirmąkart su­
keistos mašinos. Eimvude, Hartfordo priemiestyje. Louringas paliko savo
automobilį su Vašingtono numeriais prie pagarsėjusios mafijos vadei­
vos namų. Už kelių kvartalų jo laukė išnuomotas automobilis. Lourin­
gas ju o atvažiavo į Karlailą ir pastatė jį Kresnto gatvėje, priešais du
šimtai septynioliktą namą, už penkių kvartalų nuo Sylfonto rezidenci­
jos. Kresnto gatvės du šimtai septynioliktame name gyvena daktaras Rels-
tonas...
- Aš jį pažįstu, - įsiterpė Metlokas. - Girdėjau, kad jis...
-... verčiasi nelegaliais abortais, - užbaigė Grynbergas.
- Jis neturi nieko bendra su universitetu! - pasipiktino Kreselas.
- Universitete yra buvę ir blogesnių, - ramiai atrėmė Grynbergas. -
Šis daktaras tebėra mafijos informatorius. Taigi Ralfas paliko automo­
bilį ir pėsčias nuėjo į miestą. Aš saugojau jį, • šitas lagaminėlis tiesiog
neįkainojamas. Ralfas įsėdo į “Bei telifoun” furgoną, stojantį nustatyto­
se vietose, - viena tokia stotelė buvo prie restorano “Češiro katinas”, - ir
galų gale nugabenusįjį pas Sylfontą. Niekas negalėjo žinoti, kad jis ten.
Jeigu būtų suuostę “tie”, būtų nutykoję jį išeinant, bet jie sekė automo­
bilį Kresnto gatvėje.
- Taip jis man ir pasakė, - patvirtino Metlokas.
 --------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- 41
- Jis numanė, kad šitaip gali atsitikti, tad specialiai paliko neuž­
maskuotą pėdsaką Kresnto gatvėje. Kai įtarimai pasitvirtino, jis nebe-
gaišo laiko. Nežinau, ką jis darė - greičiausia slapstėsi už atsitiktinių
praeivių, kol pamatė jus.
-T aip jis ir darė.
- Jis per ilgai sugaišo.
- Dėl Dievo meilės, ką šitai turi bendra su mumis? - vos nesuriko
Kreselas.
- Jeigu misteris M etlokas panorės toliau bendradarbiauti su mu­
mis, laikraščiai aprašys Louringo mirtį kaip žmogžudystę nusikaltėlių
pasaulyje. Prastos reputacijos teisininkas, galimas dalykas, nelegalus ko­
mivojažierius, įtartini klientai. Iškelsim e į paviršių ir mafijos veikėją, ir
daktarą; juos galime paaukoti. Išpusime tokią tirštą dūmų uždangą, kad
visi susipainios. N et ir žudikai. M etloką pamirš. Išdegs: juk ir anksčiau
išdegdavo.
Kreselui, matyt, padarė įspūdį sklandi Grynbergo kalba, jo pasiti­
kėjimas savimi, šaltakraujiškas profesionalizmas.
- Jūs pasiutiškai greit orientuojatės, - tarė jis.
- Esu labai protingas.
Metlokas nesusilaikė nešyptelėjęs. Jam patiko Grynbergas, nors
jie - gal kaip tik todėl - susipažino skaudžiai nemaloniomis aplinkybė­
mis. Agentas sklandžiai kalbėjo ir greitai mąstė.
- O jeigu Džimas pasakys, kad nusiplauna rankas?
Grynbergas gūžtelėjo pečiais.
- Nemėgstu aušinti burnos. Paklausykime, ką jis pasakys.
Abu sužiuro į Metloką.
- Apgailestauju, Šėmai, bet nesiplausiu rankų. Mano žodis tebega­
lioja.
- Jūs kalbat niekus! Juk aną žmogų nužudė.
- Aš žinau. Aš jį suradau.
Kreselas uždėjo ranką ant M etloko alkūnės.
- Tikrai nesu isteriškas piemuo, drebantis dėl savo avelių. Bet aš
nerimauju. Aš bijau. M ano akyse žmogų stumia į vandenį, nepamokę
plaukti.
- Tai subjektyvi nuom onė, - ramiai paprieštaravo Grynbergas. - Ir
mes nerimaujame. Jeigu nemanytume, kad jis išplauks, niekados nebū­
tume kreipęsi į jį.
- Vis tieje būtum ėte kreipęsi. Netikiu, kad šitoks aspektas būtų jus
42 ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
sulaikęs. Pernelyg lengvai vartojate žodžius “galime paaukoti”, misteri
Grynbergai.
- Gaila, kad jūs taip manote. Aš nevartoju. Mes nevartojame... Dar
nesu išsamiai painformuotas, bet ar ne jūs, Kreselai, sutikote būti ryši­
ninku? Jei tai tiesa, siūlyčiau jum s atsisakyti. Surasime kitą.
- Kad jum s atriščiau rankas? Kad savivaliautumėte universitete?
Nesulauksite!
- Tada imkimės darbo kartu. Kad ir kaip nemalonu tai būtų mums
abiem... Jūs nusiteikęs priešiškai - gal tai net ir į naudą. Reikės atidžiau
jūsų žiūrėti. Per daug protestuojate.
Medokas net krūptelėjo. Vienas dalykas - bendradarbiauti su žmo­
gumi, kuriam jauti antipatiją, o visai kas kita drėbti jam į akis užslėptus
kaltinimus; užgauti garbę, kaip rašoma banaliuose romanuose.
• Šitokias užuominas reikia paaiškinti, - tarė Kresclas, rausdamas
iš pykčio.
Grynbergas atsakė jam tyliu ir santūriu balsu, nesiderinančiu su jo
žodžiais:
- A r jum s nieko daugiau nereikia, misteri? Šiąnakt aš netekau labai
gero draugo. Prieš dvidešimt minučių kalbėjau su jo žmona. Tokiomis
aplinkybėmis neteikiu paaiškinimų. Šiuo klausimu mano ir vadovybės
nuomonės skiriasi. O dabar prikąskite liežuvį, kol aš surasiu ryšio va­
landas ir operatyvinių telefonų numerius. Jeigu nenorite to sąrašo, gali­
te nešdintis po velnių.
Grynbergas pastatė lagaminėlį ant stalo ir atidarė. Suglumęs Še­
rnas Kreselas, netardamas nė žodžio, priėjo arčiau.
Medokas žiūrėjo į aptrintą odinį lagaminėlį, vos prieš kelias valan­
das buvusį grandinėle prirakintą prie lavono riešo. Jis suprato, kad mir­
ties šokis prasidėjo. Pirmoji figūra - atviras smurtas.
Atėjo laikas imtis sprendimų, susitikti su žmonėmis.

SESTAS SKYRIUS
Pasitikėjimo nekelianti pavardė “Arčeris Bysonas” buvo įrašyta len­
telėje po durų skambučiu. Dvibutis namas priklausė fakultetui. Medo-
kui nebuvo vargo gauti pakvietim ą vakarienei.Istorijos dėstytojas By­
sonas jautėsi it paglostytas, kai M edokas pasiūlė surengti bendrą skai­
tomų kursų seminarą. Bysono savimeilė būtų dar labiau pasisotinusi,
---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- 43
jeigu kuris nors M etloko lygio kolega būtų pasmalsavęs, ko verta jo
žmona lovoje (tai domino daugelį). O kadangi M etloko buvo labai ryš­
kus vyriškas pradas, tai Arčelis Bysonas nusprendė, jog “pietūs su paš­
lakstymu”, žmonai su trum pu sijonėliu raitant kojas aplinkui, ko gero
padėtų sukoncentruoti ryšius su visų gerbiamu anglų literatūros profe­
soriumi.
• Minutėlę! • pasigirdo uždusęs moters balsas iš viršutinės laiptų
aikštelės.
Bysono žmonos manieros tarsena skambėjo sukarikatūrintai. Met-
lokas įsivaizdavo, kaip ji tupinėjaprie lėkščių su sūriu ir aštriu padažu •
nuostabus sūris, nuostabus padažas, ak, tiesiog natiurmortas, - tuo tarpu
jos vyrelis daro paskutinius pertvarkymus, paryškindamas knygų lenty­
nų vizualinius akcentus; turbūt keli tomai, nekrintantys į akis, neva ne­
rūpestingai palikti ant stalų, kad svečias negalėtų praeiti nepastebėjęs.
O gal jie tuo pat m etu slepia mažytes lizergininės rūgšties tabletes
arba metedrino kapsules, pagalvojo jis.
Atsidarė durys, ir miniatiūrinė Bysono žmona, - kaip reikėjo tikė­
tis, su mini sijonėliu ir permatoma šilkine palaidinuke, laisvai krintan­
čia ant aukštos krūtinės, - pasitiko jį atvira šypsena.
- Sveiki! Aš Džinė Byson. Esame m atęsi keliuose triukšminguose
suėjimuose. Labai džiaugiuosi, kad atėjote. Arčis kaip tiktai baigia skai­
tyti kursinius darbus. Eime į viršų. - Ji žengė prie laiptų, Metlokui nes­
pėjus nė išsižioti. - Šitie laiptai siaubingi! Bet kur žmogus dėsies, kai
pradedi nuo pačios apačios.
- Manau, kad tai neilgam, - gavo progą įsiterpti Metlokas.
- Arčis visą laiką šitai kartoja. Kad tik tos kalbos pasiektų Dievo
ausį, nes mano kojos apaugs raumenimis.
- Manau, kad Arčis žino, ką kalba, - tarė Metlokas, žiūrėdamas į
dailias, ne itin raum eningas, dosniai eksponuojamas kojas prieš savo
akis.
Bysonų svetainėje sūrio kubiukai ir aštrus padažas buvo pom pas­
tiškai serviruoti ant keistos formos staliuko kavai, o parodymui skirtoji
knyga - paties M etloko, “Interpoliacijos “Ričarde Antrajame”. Knyga
gulėjo po lempa su kutuotu gaubtu; svečias negalėjo jos nepastebėti.
Džinei uždarant duris, Arčis išpuolė iš gretimo, taip pat nedidelio
kambario, turbūt kabineto. Kairėje rankoje jis laikė pluoštą popierių,
dešinę ištiesė svečiui.
- Šaunu! Seni, kaip gerai, kad išsiruošėte!.. Sėskite, sėskite. Seniai
44 __________________________________________________________
gerklė perdžiūvo! Šaunu! Žinote, aš esu lyg išgręžtas!.. Per tris valandas
perskaičiau Trisdešimties metų karo dvidešimt versijų!
- Pasitaiko. Vakar aš gavau rašinį apie “Volponę”* su fantastiš­
kiausią komedijos pabaiga. Pasirodo, vaikinas nėra jo s skaitęs, bet ma­
tęs filmą Hartforde.
- O ta ekranizacija baigiasi kitaip?
- Absoliučiai.
- Nuostabu! - pusiau isteriškai spygtelėjo Džinė. - Ką gersite, Dži-
mai? A r leisite ju s vadinti Džimu, daktare?
- Burbono su šlakeliu vandens. Man pačiam maloniau, kai kreipia­
masi vardu, Džine. Prie “daktaro” taip ir nepripratau. Mano tėvas mano,
kad tai akių dūmimas. Daktarai turi vaikščioti su stetoskopais, o ne su
knygomis. - M edokas atsisėdo į krėslą, uždengtą indėnišku serape**.
- Beje, jei jau paminėjome daktarus, aš plušu prie disertacijos. Šių­
metė ir dar dvi vasaros baudžiavos, ir kvit. - Bysonas paėmė iš žmonos
kibirėlį su ledu ir nuėjo prie ilgo stalo palangėje, pristatyto butelių ir
taurių.
- Dėl to verta ir paprakaituoti, - jausm ingai ištarė Džinė. - Argi ne
taip, Džimai?
- Tai be galo svarbu. Įdėtas darbas atsipirks.
- Plius galimybė spausdintis. - Džinė Byson prikrovė lėkštę sūrio
ir biskvitų ir padavė Metlokui. • Štai labai savotiškas airiškas sūrelis.
Įsivaizduokite, jis vadinasi blami***. Aptikau mažoje krautuvėlėje Niu­
jorke prieš kelias savaites.
- Atrodo efektingai. Kaip gyvas nesu tokio girdėjęs.
- Dar dėl to spausdinimosi. Neseniai nusipirkau jūsų “Interpoliaci­
jas” . Pašėlusiai įdomu. Garbės žodis.
- Ką jūs, aš jau beveik pamiršau. Jau ketveri metai praslinko.
- Arčis sako, kad ją reikėtų įtraukti į privalomos literatūros sąrašą.
- Būtinai! Štai nuodai, seni, - tarė Bysonas, paduodamas Metlokui
stiklą gėrimo. - A r turite literatūrinį agentą, Džimai? Nepamanykite, kad
kišu nosį į jūsų reikalus. Dar nemaža vandens nutekės, kol galėsiu ką
nors parašyti.
- Netiesa, tu pats tai žinai, - išraiškingai papūtė lūpą Džinė.
♦Anglų rašytojo Beno Džonsono (1573-1637) komedija.
♦•Ryškių spalvų apklotas.
♦♦♦Ž odžių žaismas: Blarney Castle - vietovė Airijoje; blami (orig. angliškai blarney)
- meilikavimas.
----------------------------------------------------------------------------------------- 45
- Taip, aš turiu agentą. Ervinas Blokas Bostone. Jeigu jūs ką nors
rašote, galėčiau parodyti jam rankraštį.
- Oi ne, ką jūs... Būčiau be galo įžūlus... - Bysonas, apsimestinai
sutrikęs, pasitraukė atbulas prie sofos, laikydamas stiklą rankoje. Jis pri­
sėdo prie žmonos, ir juodu, - nejučiomis pagalvojo M edokas, - paten­
kinti susižvalgė.
- Na, ką jū s, Arči. Esate gabus žmogus. Tikras švyturys m ūsų uni­
versitete. Juk ne šiaip sau pasiūliau bendrą seminarą! Kas žino, gal man
iš to bus daugiau naudos negu jums. Gal aš atvesiu Blokui bestselerio
autorių. Suprantate, tai apsimoka.
Bysono veide atsispindėjo nuoširdus dėkingumas. Žiūrėdamas į jį,
Metlokas lyg ir sutriko, bet čia pat įžvelgė Bysono akyse dar kažką kito.
Nebūtų galėjęs apibrėžti ką: gal vos suvokiamą nykumą, giliai glūdintį
siaubą.
Tai buvo žmogaus, kurio smegenys ir kūnas priprato prie narkoti­
kų, žvilgsnis.
- Jūs velniškai šaunus bernas, Džimai. Dievaži, net susijaudinau.

***

Apie vienuoliktą valandą, kai jau buvo išgerta nemaža vyno už­
kandant “veršiena, iškepta pagal receptą iš senos itališkos valgių gami­
nimo knygos”, ir apsvarstyta paskutinė busimojo seminaro tema, M et­
lokas pajuto, kad laikas pradėti žaidimą. Jis nežinojo, kaip tai daroma,
tad ryžosi pasikliauti instinktu.
- Klausykite, jū s abu... Tikiuosi tai ne per daug jus šokiruos... sup­
rantate, aš jau senokai nerupšnojęs kanapės... - Jis išsitraukė iš kišenės
plokščią portsigarą ir atidarė. Jautėsi baisiai kvailai ir nepatogiai, bet
žinojo, kad turi slėpti šituos jausm us. - Kad nepagalvotumėte nieko blo-
gaa, noriu pasakyti, kad nesu draudimų šalininkas ir nepaisau jų.
Metlokas išsirinko cigaretę iš tuzino ir paliko portsigarą atidarytą.
Ar teisingai pasielgė? Nežinia. Arčis ir jo žmona susižvalgė. Per žiebtu­
vėlio liepsną M etlokas stebėjo jų reakciją. Atsargūs, bet nesmerkia. Dži-
nė, - galbūt alkoholio veikiama, - nedrąsiai šyptelėjo, sakytum, apsi­
džiaugė sutikusi draugą. Jos vyras nebuvo toks atlapaširdis.
- Žinoma, žinoma, seni, - prabilo jaunasis dėstytojas šiek tiek iš
aukšto. - Mes berods nefigūruojame Teisingumo ministerijos algalapiuo­
se.
46 --------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
- To dar trūko! - sukikeno žmona.
- Tie įstatymai archaiški, - tęsė Metlokas, giliai įkvėpdamas dūmą.
• Visais atžvilgiais. Kontrolė ir nuolatinis saiko pojūtis - savaiminis sai­
ko pojūtis, - štai ir viskas, ko reikia. Neleisti žmogui net pabandyti -
tikras nusikaltimas. Uždrausti sąmoningam individui tenkinti savo po­
reikius - kaip sau norite, tai priespauda.
- Džimai, aš manau, svarbiausia, kad individas būtų sąmoningas.
Nesąmoningų žmonių nesaikingumas veda prie chaoso.
- Anot Platono, jūs tik iš dalies teisus. Griežtas “geležies” ir “va­
rio” individų atribojimas leidžia iš “sidabro” išsiskirti “auksui”. Tai iš
“Valstybės”. Jei intelektualams visą laiką būtų draudę mąstyti, eksperi­
mentuoti ta dingstimi, kad mąstymo procesai nesuvokiami jų tautiečių
masei, didžiųjų meno, technikos, politinės minties pasiekimų nebūtų bu­
vę. Mes tebesimurkdytume ankstyvuosiuose viduramžiuose.
Metlokas įtraukė dūmą ir užsimerkė. A r jis nepersistengė? Ar ne­
pasirodė jiem s esąs apsišaukėlis? Jis laukė, bet tyla truko neilgai.
- Seni, mes progresuojame kas dieną. Tikrai, galite manimi patikė­
ti, - Arčis kalbėjo ramiai, bet jo balse buvo juntam a įtampa.
Metlokas, jausdam as palengvėjimą, pramerkė akis irpažvelgė į By-
soną per cigaretės dūmus. Nemirksėdamas pažiūrėjo į akis, paskui per­
kėlė įdėmų žvilgsnį į žmoną. Jis teištarė du žodžius:
- Jūs - vaikai.
- Gana reliatyvi prielaida dabartinėmis aplinkybėmis, - pastebėjo
Bysonas, nekeldamas balso ir pabrėždamas žodžius.
- Visa tai tauškalai.
• Be reikalo jūs taip manote! - Džinė Byson jau gerokai įkaušo ir
pamiršo atsargumą. Vyras suėmė jai už alkūnės ir spustelėjo. Tai buvo
perspėjimas.
- Regis, mes kalbame skirtingais diapazonais, - pasakė jis, slėp­
damas akis nuo M edoko.
- Galimas daiktas. Pamirškite tai... Štai baigsiu rūkyti ir trauksiu
namo. O dėl seminaro - palaikykime ryšį. • M etlokas pasistengė, kad
užuomina apie seminarą išsprūstų lyg ekspromtu, kuo abejingiau.
Arčis Bysonas, skubantis daryti akademinę kaijerą, negalėjo tai­
kytis su tokiu abejingumu.
- Ar leisite pabandyti?
- Jeigu jum s tai pirma cigaretė, neleisiu... Nesistenkite padaryti man
įspūdį. Nesvarbu.
 ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- 47
- Man - pirma? Žiūrint kokia. - Bysonas atsikėlė nuo sofos ir priėjo
prie stalo, kur gulėjo atviras portsigaras. Paėmė jį, pauostė. • Kanapė
tinkama. Sakyčiau, visai tinkama... pradedantiesiems.
- Pradedantiesiems?
• Vertinu jū sų atvirumą, bet, prašom atleisti, esate šiek tiek atsili­
kęs.
- Nuo ko?
- Nuo nūdienos lygio. - Bysonas ištraukė dvi cigaretes ir ekstrava­
gantiškai uždegė. Giliai įkvėpė, santūriai linktelėjo pritardamas ir pa­
davė vieną žmonai. - Laikykime ją aperityvu.
Jis nuėjo į kabinetą ir grįžo su kiniška lakuota dėžute, parodė Met-
lokui mažytį kaištelį, kurį paspaudus, apačioje atšoko plona medinė
plokštelė, atverdama antrą dugną. Slėptuvėje gulėjo kokie du tuzinai
baltų tablečių, suvyniotų į permatomą celofaną.
- Štai ir kepsnys... jeigu jū s išalkęs.
Metlokas m intyse pagyrė save: pastarąsias keturiasdešim t aštuo-
nias valandas jis intensyviai ruošėsi ir šį tą pradėjo išmanyti. Jis šypte­
lėjo, bet jo balsas skambėjo tvirtai.
- Aš iškeliauju į baltąją karalystę tik dviem atvejais. Arba savo
namuose su labai gerais, labai senais draugais. Arba su labai gerais, la­
bai senais draugais jų namuose. M udu dar per mažai pažįstami, Arči. O
savižudybė ne man... Bet būtų neprašai trumpam nuklysti į raudonąją
karalystę. Visa bėda, kad atėjau tuščiomis rankomis.
- Nė žodžio daugiau. Šį tą surasime. - Bysonas išsinešė kinišką
dėžutę ir grįžo su mažu odiniu maišeliu, panašiu į pypkorių kapšiukus
tabakui. Džinės Byson akys išsiplėtė, ji atsegė dar vieną palaidinukės
sagą ir ištiesė kojas.
- Geriausias “Danhilo” * produktas. - Bysonas atrišo maišelį ir pa­
lenkė, kad M etlokas pamatytų, kas jam e yra. Ir čia buvo permatomu
celofanu apvyniotos tabletės. Tik šitos buvo tamsiai raudonos ir šiek
tiek didesnės už baltas. Bent penkiasdešimt-šešiasdešimt dozių sekona-
lo.
Džinė pašoko nuo kėdės ir suspigo:
- Aš dievinu jį! Rožinis kaifas!
- Po šito brendis gali išnykti, - pridūrė Metlokas.
- Pakeliausime. Tik per daug neįsitraukite, seni. Riba - penkios tab­
letės. Tai m ūsų taisyklė naujiems seniems draugams.
*Anglijos tabako firma.
48

* * *

Tolesnės dvi valandos Metlokui buvo miglotos, bet mažiau miglo­

tos negu Bysonams. Istorijos dėstytojas ir jo žmona greitai pasiekė “vir­
šūnę” po penkių tablečių; taip būtų atsitikę ir M etlokui, bet, apsimesda­
mas, jo g suryja, jis sugebėjo paslėpti tris paskutines tabletes kišenėje.
Išsilaikydamas pirmoje apsvaigimo stadijoje, M etlokas nesunkiai imi­
tavo savo kompanionų elgesį ir įkalbėjo Bysoną pakartoti dozę.
• O visagalis saiko pojūtis, daktare? - nusišaipė Bysonas, sėdėda­
mas ant grindų prie sofos ir protarpiais paglostydamas žmonos kojas.
- Jūs geresni draugai negu aš maniau.
- Tai tik pati pradžia gražios, gražios draugystės. - Džine lėtai atsi­
lošė sofoje ir sukikeno. Raitydamasi kaip gyvatė, ji padėjo dešinę ranką
vyrui ant galvos ir šiaušė jam plaukus į priekį.
Bysonas nusijuokė, jau nebe taip valdydamasis kaip anksčiau, ir
atsikėlė.
- Tuoj atnešiu tą stebuklą.
Bysonui išėjus į kabinetą, M etlokas sutelkė dėmesį į jo žmoną. Jos
veiksmai nekelė abejonių. Ji pažvelgė į Metloką, lėtai išsižiojo ir iškišo
liežuvį. M etlokas suprato, kad taip pasireiškė vienas pašalinių sekonalo
poveikių. Ir vienas pagrindinių Virdžinijos Byson bruožų.
Antroji dozė buvo, visiems sutarus, trys tabletės. Šį kartą Metlokui
pavyko jas paslėpti. Bysonas įjungė stcreosistemą, ir suskambėjo “Car-
mina Burana”*. Po penkiolikos m inučių Džine Byson jau sėdėjo ant
Metloko kelių. Jos vyras išsitiesė ant grindų priešais stereogarsiakal-
bius, išdėstytus abipus patefono. M etlokas prabilo tarytum iškvėpda­
mas, bet pakankamai garsiai, kad jį išgirstų per muziką.
- Turbūt tai geriausia, ką aš esu išbandęs, Arči... Iš kur? Iš kur j ūs
tai gaunate?
- Turbūt iš ten pat, iš kur ir jū s, seni, - nusijuokė Bysonas, žiūrėda­
mas į M etloką ir savo žmoną. - Bet apie ką jū s kalbate? Apie stebuklą ar
apie bobikę ant jū sų kelių? Būkite atsargus, daktare. Ji patvirkusi.
- N e, rimtai. Jūsų tabletės kur kas geresnės už mano. Be to, ir mano
kanapė nepalyginamai prastesnė... Iš kur jū s jų gaunate? Būkite drau­
gas.
- Jūs keistas žmogus. Vis klausinėjate. Argi aš jus ko nors klau­
*Vokiečių kompozitoriaus Karlo Orfo (1895*1982) sceninė kantata.
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- 49
siau? Ne... Tai nemandagu... Pažaiskite su Džine. O aš noriu paklausyti.
- Ir Bysonas apsivertė ant pilvo, veidu į grindis.
Džinė, sėdinti ant Metloko kelių, staiga apkabino jo kaklą ir prisi­
spaudė krūtine. M edokas pagalvojo” : o kas būtų paėmus ją ant rankų ir
nusinešus į miegamąjį? Tiktai pagalvojo, bet neketino daryti. Bent jau
dabar. Ralfas Louringas buvo nužudytas ne dėl to, kad praturtintų jo,
Metloko, seksualinę patirtį.
- Duokite man pabandyti savo cigarečių. Man įdomu, kiek išlavė­
jęs jūsų skonis. O gal jūs tiktai apsimetinėjate, Arči.
Bysonas ūmai atsisėdo ir įsispoksojo į Medoką. J žmoną jis nekreipė
dėmesio. Kažkas Metloko balse įpūtė rusenusias instinktyvias dvejones.
Ar kažką negero pajuto jo žodžiuose? O gal Metlokas prabilo pernelyg
sklandžiai? Anglų literatūros profesorius suko sau galvą, žiūrėdamas į
Bysoną per žmonos petį. Arčis Bysonas staiga užuodė pavojų, o M etlo­
kas negalėjo suprasti, iš kurios pusės. Bysonas užsikirsdamas prabilo:
- Žinoma, seni... Džine, neįkyrėk Džimui... - Jis pradėjo keltis.
- Rožinis kaifas...
- Aš turėjau keletą pasidėjęs virtuvėje... Nežinau kur, bet paieško­
siu. Džine, sakiau tau neerzinti Džimo... Būk jam švelni, būk meili. -
Bysonas vis dar spoksojo į M etloką sekonalo išplėstais vyzdžiais, prasi­
žiojęs, sutrauktais veido raumenimis ir atbulas traukėsi prie atvirų virtu­
vės durų. Atsidūręs už jų , Bysonas padarė keistą dalyką. Bent taip pasi­
rodė Metlokui.
Jis lėtai uždarė abi durų puses ir prilaikė ranka, kad neatsidarytų.
Metlokas skubiai pakėlė apkvaitusią Džinę nuo kelių, ji išsitiesė
ant grindų ir angeliškai nusišypsojo tiesdama į jį rankas. Jis nusišypsojo
ir peržengė per ją.
- Aš tuoj sugrįšiu, - sukuždėjo jis. - Noriu kai ko paklausti Arčį. -
Džine apsivertė kniūbsčia, o M etlokas atsargiai nutipeno link virtuvės
durų. Jis susivėlė plaukus ir tyčia svyrinėjo, graibstydamasis pietų sta­
lo. Jei staiga išeitų Bysonas, svečias atrodytų jam visiškai apkvaišęs,
nieko nebesuvokiantis. Stereogarsiakalbiai įsisiautėjo, bet Metlokas gir­
dėjo Arčio balsą, negarsiai, bet sujaudintai kalbantį telefonu virtuvėje.
Jis atsišliejo sienos šalia tų durų ir bandė susivokti, dėl ko taip
supanikavo Bysonas ir puolė kažin kam skambinti.
Kam? Kodėl?
Nejau jis taip beviltiškai blogai vaidino? Nejau jis pralaimėjo patį
pirmąjį mūšį?
50 ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Jeigu taip, tai reikia nors pabandyti sužinoti, su kuo kalbasi Byso-
nas, kieno pagalbos jis šaukiasi.
Aišku viena: galingesnio už save. Joks žmogus, net ir narkomanas,
neprašys padėti menkesnio už save.
Gal vakaras ir nepralaimėtas, gal jo nevykėliškumas buvo būtina
sėkmės sąlyga. Paklaikęs iš baimės Bysonas gali prasitarti tokių dalykų,
apie kuriuos tylėtų kaip žemė, je i nebūtų paklaikęs iš baimės. Gal ir ne
taip absurdiška tikėtis ką nors išspausti iš supanikavusio, narkotikų ap­
kvaišinto kolegos. Antra vertus, šiuo m etodu jis mažiausiai norėtų nau­
dotis. Juk jeigu nepavyks, viskas pasibaigs nė neprasidėję. Skrupulin­
gas Louringo instruktažas nueis vėjais; jo mirtis taps makabrišku pokš­
tu, pasibaisėtinas jo “stogas” - toks skaudus šeimai, toks nehumaniškas,
- viskas veltui dėl nemokšos diletanto kaltės.
Kitos išeities nėra, svarstė M edokas, tik pabandyti išsiaiškinti, kam
gi skambino Bysonas, ir mėginti vėl pasukti vakarą tokia vaga, kad išsk­
laidytų Bysono įtarimus. Nei iš šio, nei iš to jis prisiminė Louringo laga­
minėlį su plona juoda grandinėle, nukarusia nuo rankenos. Dar keisčiau
tai, kad šiek tiek atgavo pasitikėjim ą savimi.
Jis atsistojo tokia poza, kad iš šalies atrodytų, jo g tuoj tuoj grius,
paskui įrėmė galvą į durų staktą ir lėtai ėmė stumti jas į vidų. Buvo
pasiruošęs išvysti nemirksinčias Bysono akis, bet išvydo jo nugarą. By­
sonas stovėjo susirietęs, tartum berniūkštis, bijantis apsiŠlapinti, prispau­
dęs ragelį prie lieso kaklo, pakreipęs galvą į šoną. Be abejonės, Bysonas
manė, kad “Carmina Burana” užtrenks jo balsą. Bysono ausis nebefik-
savo to, ką paistė liežuvis. Jo žodžiai buvo ne itin aiškiai girdimi, juos
dar pabrėždavo pauzės ir dažni kartojimai.
-... Jūs manęs nesuprantate. Aš noriu, kad jūs mane suprastumėte.
Dėl Dievo meilės, supraskite. Jis visą laiką klausinėja. Jis ne mūsiškis.
Ne mūsiškis. Galvą guldau, kad jis provokatorius. Suraskite Heroną.
Dėl Dievo meilės, pasakykite Heronui, tegu sutramdo jį. Tegu sutramdo
jį! Aš galiu viską prarasti!.. Ne. Ne, aš sakau, ne! Jeigu aš sakau, kad
matau, vadinasi, matau! Kai ta kalė pasiunta, su ja sunku tvarkytis. Aš
jaučiu iš jo išvaizdos, seni... Suraskite Luką... Maldauju... suraskite Lu­
ką! Man gresia pavojus, aš negaliu...
M edokas tyliai uždarė duris. Jis buvo taip sukrėstas, kad matė sa­
vo ranką vis dar ant durų rankenos, bet pirštais nejautė jos. Tai, ką išgir­
do, buvo ne mažiau kraupu negu negyvas Ralfo Louringo kūnas telefo­
no automato būdelėje.
 ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- 51
Heronas. Lukas Heronas!
Septyniasdešimtmetis, gyva legenda. Pasišventęs m okslui, visų
mėgstamas, visų gerbiamas. Negali šito būti! Tai apsirikimas.
Dabar nebuvo laiko sukti galvą.
Arčeris Bysonas pamanė, kad jis provokatorius. Dabar ir kažkas
kitas taip manys. Šito negalima leisti. Reikia kažką sugalvoti, kažką pa­
darytu.
Ūmai jis sumojo: Bysonas pats nejučia pasakė, ką reikia daryti.
Joks provokatorius - ir apskritai joks žmogus, nepririjęs narkotikų,
- šitaip nepasielgtų.
M etlokas žvilgtelėjo į Džinę, gulinčią išdriką veidu žemyn ant sve­
tainės grindų. Jis apibėgo pietų stalą ir puolė prie jos. Pasilenkęs atvertė
ją aukštielninką. Atsigulė greta, atsegė dvi paskutines palaidinukės sa­
gas. Ji suvaitojo ir pradėjo kikenti.
- Rožinis kaifas, rožinis kaifas... - Tankiai alsuodama bum ą, ji glaus­
tėsi prie Metloko.
Metlokas nenuleido akių nuo virtuvės durų, melsdamas Dievo, kad
tik jos atsidarytų greičiau.
Pagaliau tai įvyko, ir jis užsimerkė.
Arčis Bysonas sustojo prie pietų stalo, žiūrėdamas žemyn, į savo
žmoną ir svečią. Pasigirdus Bysono žingsniams, M etlokas atlošė galvą
ir apsimetė baisiausiai susigėdęs. Jis atsistojo ir iškart susmuko. Vargais
negalais atsikėlė, pasvyrinėjo ir nuvirto ant sofos.
- O viešpatie! Viešpatie brangus, Arči! Jaunuoliai, dėl Dievo mei­
lės! Aš nemaniau, kad šitaip prisipumpuosiu!.. Aš ir dabar anapus, A rči!
Bet ką aš pridariau! Atleiskite, tai proto užtemimas! Atleiskite, dėl Die­
vo meilės!
Bysonas priėjo prie sofos. P riė jo kojų gulėjo pusnuogė žmona. Iš
veido išraiškos nebuvo galima atspėti, ką jis galvoja. Ir kiek įpykęs.
Ar apskritai įpykęs.
Reakcija buvo visiškai netikėta. Bysonas pradėjo juoktis. Iš pra­
džių tyliau, paskui vis garsiau, kol juokas pavirto beveik isterišku kva­
tojimu. ; .
- Oi, seni, neištversiu! Juk sakiau, kad ji patvirkusi!.. Moaigraužki-
te. Paskalų nebus. Jokių mėginimų išprievartauti, jo k ių senųištvitkėlių
mūsų fakultete. Bet seminarą m udu surengsime. Ir dar kokį. Prima se­
minarą! Ir jū s visiem s pasakysite, kad pats m ane pasirinkot! Argi ne?
Turbūt taip. Jūs šitai pasakysite visiems?
52 ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Metlokas žiūrėjo j priešais stovinčio narkomano laukines akis.
- Taip, taip, Arči. Bus kaip jūs sakote.
- Galite būti tikras, seni! Ir neatsiprašinėkite. Nenoriu girdėti jokių
atsiprašymų! Tai aš turiu atsiprašyti! - Arčis Bysonas kvatodamas sus­
muko ant grindų.

SEPTINTAS SKYRIUS
Jis vos vilko kojas iš nuovargio - išsekino viso vakaro įtampa, be
to, jau buvo dešimt minučių ketvirtos. Ausyse tebegriaudėjo “Carmina
Buraną” chorai. Moteris nuoga krūtine ir šakalo balsu kvatojantis jos
vyras, abu besiraitantys ant grindų p riė jo kojų, - juos prisiminus, bur­
noje pasidarė dar šleikščiau.
Bet labiausiai jį sukrėtė Luko Herono pavardė, paminėta šitokio
vakaro kontekste.
Neįtikėtina.
Lukas Heronas, pramintas “Didžiuoju senuoju aru”. Uždaras, bet
kiekvieno akį patraukiantis Karlailo universiteto veteranas. Romanų kal­
bų fakulteto dekanas, kuklaus m okslininko, ištisai gyvenančio kitų rū­
pesčiais, pavyzdys. Herono akys visada švytėdavo, nuostaba jo žvilgs­
nyje pindavosi su supratimu.
Galvoje netilpo, kad jis galėtų turėti ką nors bendra su narkotikų
pasauliu, juo labiau kokią nors valdžią jame. Sveikas protas tam priešta­
ravo.
Paaiškinimo, matyt, reikėtų ieškoti beribiame Luko Herono nuo­
širdume. Jis buvo guodėjas ir patarėjas daugeliui, į jį kreipdavosi pate­
kusieji į keblią padėtį, bėdos spiriami. Bet po romumo, senatviškos iš­
minties, nesutrikdomos savitvardos kauke slėpėsi stipri asmenybė, tik­
ras lyderis. Prieš ketvirtį amžiaus, būdamas nebejaunas pėstininkų kari­
ninkas, Heronas ištvėrė mėnesių mėnesius Saliamono salų pragare. Žūt­
būtinės kovos Ramiajame vandenyne šiurpiais metais Lukas Heronas
buvo gyvas didvyris. Dabar, įžengęs į aštuntą dešimtmetį, jis tapo gyva
legenda.
Metlokas pasuko už kampo ir išvydo savo namą. Universiteto mies­
telis skendėjo tamsoje, degė tiktai gatvės žibintai, ir švietė vieno iš jo
kambarių langai. Nejau jis išėjo neužgesinęs šviesos? Niekaip negalėjo
prisiminti.
 ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- 53
Jis takeliu priėjo prie savo durų ir įkišo raktą j spyną. Tą pačią
akimirką, kai trakštelėjo raktas, viduje kažkas triukšmingai sudužo. Met*
lokas krūptelėjo, bet tas dūžtančio stiklo žvangesys vidury nakties jį
pralinksmino. Gauruotas nerangus jo katinas bus nuvertęs kokią stikli­
nę arba vieną iš tų mokinių baidyklių, kurių pridovanojo Pat Belentain.
Bet išsyk suprato, kad ta m intis absurdiška, išsekinto proto produktas.
Šitaip triukšmingai nedūžta nei molinės statulėlės, nei stikliniai indai.
Metlokas įpuolė į nedidelį koridorių. Ir nuovargis kaip m at išgara­
vo. Jis sustingo, netikėdamas savo akimis.
Kambarys atrodė lyg kautynių laukas. Stalai pargriauti, knygos nu­
šluotos nuo lentynų, lapai atplėšti nuo nugarėlių, paskleisti ant grindų.
Stereosistema sudaužyta. Sofos bei fotelių pagalvės išskrostos, iš jų vir­
to kamšalai ir porforitas; kilimai suversti į krūvą, užuolaidos nuplėštos
nuo karnizų ir nusviestos ant sum aitotų baldų.
Jis pamatė tik ką girdėto triukšmo pasėkmes: iš didžiulio suveria­
mo lango priešingoje sienoje beliko iškraipyti švininiai rišimai ir pažirę
stiklai. Langas buvo dviejų pusių; jis gerai prisiminė, kaip atidarė jas
prieš išeidamas pas Bysonus. Jis m ėgo pavasariško vėjelio dvelkimą, o
dėti tinklelius nuo uodų dar anksti. Tad mušti lango visai nebuvo reika­
lo. Jį’išmušė tyčia.
M edoką sekė, ir tai buvo signalas.
Perspėjimas.
Metlokas numanė: negalim a išsiduoti, jo g suprato perspėjimą. Jie-
gu išsiduotų, tai reikštų, kad jo bute pabuvo ne šiaip sau plėšikai; jis
nenorėjo, kad reikalai taip pakryptų.
Skubiai žengė prie m iegam ojo durų ir pažvelgė į vidų. Ten buvo
dar didesnis chaosas negu svetainėje, jei tai iš viso įmanoma. Suraižytas
į skutus čiužinys buvo num estas prie sienos. Komodos stalčiai ištraukti
ir nudrėbti ant grindų, visa, kas juose buvo sukrauta, paskleista po kam­
barį. Ne kitaip atrodė ir sieninė spinta - kostiumai ir striukės nuplėšti
nuo kabyklų, batai išversti iš nišos.
Dar nepažvelgęs jis ja u žinojo, kad virtuvė atrodys ne geriau už
visą butą. Produktų skardinių ir dėžių įsibrovėliai nemetė ant grindų, jas
tik apsuko, bet visą nekonservuotą maistą supjaustė į gabaliukus. Met­
lokas jautėsi juos vėl perpratęs. Keliskart pasigirdęs triukšmas iš kitų
kambarių kaimynų nepažadino; daužymasis virtuvėje būtų galėjęs su­
kelti ant kojų šeimas, gyvenančias šitame name. Ir dabar, įsiklausęs, jis
54 -------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- .
išgirdo žingsnius viršum savo galvos. Lango daužymas kažką vis dėlto
pažadino.
Perspėjimas buvo nedviprasmiškas, bet buvo akivaizdu, kad pas jį
kažko ieškota.
Jis žinojo ko, bet ir vėl suprato, kad negali išsiduoti. Iš jo elgesio
dabar, kaip ir iš elgesio pas Bysonus, priklausys, kokios bus padarytos
išvados; jis privalo išsklaidyti jų įtarimus kuo įtikinamiau. Jis jautė tai
instinktyviai.
Bet, prieš pradedant šį žaidimą, reikėjo įsitikinti, ar krata buvo sėk*
minga.
Valios jėga jis nusipurtė ir kūno letargiją. Vėl apsidairė svetainėje,
šį kartą įdėmiai. Užuolaidos buvo nuplėštos nuo visų langų, ir kambary*
je užteko šviesos, kad koks nors žmogus, apsirūpinęs stipriais žiūronais,
iš gretimo namo arba pievelės kitoje gatvės pusėje galėtų sekti kiekvie­
ną jo judesį. Jeigu jis užgesins šviesą, ar toks nelogiškas poelgis nepa­
skatins daryti išvadas, kurių jis taip nenorėtų?
Be abejonės, skatins. Žmogus, parėjęs į taip nusiaubtą butą, ne­
puola gesinti šviesų.
Bet jam reikėjo užeiti į vonios kambarį, pačią svarbiausią patalpą
bute. Mažiau kaip per trisdešimt sekundžių jis sužinotų, ar įsilaužėliai
pasiekė savo tikslą, ar ne. Bet visa tai reikia padaryti taip natūraliai, kad
iš šalies neatrodytų, jog jis nerimauja. Žinoma, jeigu jį seka.
Suko galvą, ką čia tokio sumanius. Arčiausiai iš visų daiktų nuo
vonios durų riogsojo stereopatefonas. Jis priėjo, pasilenkė, pakėlė nuo
grindų kelias detales, tarp jų ir adapterį. Pavartė rankose, staiga išmetė
adapterį ir pakėlė pirštą prie lūpų, tarytum įsidūręs. Sparčiu žingsniu
nuėjo į vonios kambarį.
Atsidūręs vonioje, jis skubiai atidarė vaistinėlę, čiupo nuo stiklo
lentynos dėžutę pleistrų. Paskui taip pat greitai pasilenkė prie unitazo,
kairiau kurio stovėjo geltona plastamasinė dėžė katinui, ir kilstelėjo laik­
raščio kraštelį iš po pakratų. Po laikraščiu apčiuopė šiurkštų brezento
skiaučių paviršių. Atlenkė viršutinės kamputį.
Perkirptas lapas tebegulėj o tarp jų . Pasidabruoto popieriaus su kor-
sikietišku tekstu, užsibaigiančiu šiurpinančia fraze “Venerare Omerta”
neaptiko.
Jis pataisė laikraštį, krestelėjo pakratus ir išsitiesė. Keiktelėjo pas­
tebėjęs, kad matinio stiklo langelis palubėje pravertas.
Nebuvo kada dėl to susimąstyti.
----------------------------------------------------------------------------------------- 55
Jis grįžo į svetainę išvyniodamas pleistrą.
Vadinasi, paieškos buvo bergždžios. Dabar beliko apsimesti ne­
supratus perspėjimo. Jis priėjo prie telefono ir paskambino policijai.

* * *

- Ar galėtumėte surašyti trūkstamų daiktų sąrašą? - Uniformuotas

policininkas stovėjo nusiaubto kambario viduryje. Kitas policininkas
vaikščiojo po butą ir rašė protokolą.
- Kol kas ne. Nespėjau patikrinti.
- Suprantama. Juk čia viskas sujaukta. Bet pasistenkite patikrinti.
Kuo greičiau gausime sąrašą, tuo geriau.
• Nemanau, kad kas nors būtų dingę. Aš neturėjau labai vertingų
daiktų. Nebent stereosistemą... kurią sudaužė. Miegamajame stovi tele­
vizorius, bet jo nelietė. Kai kurias knygas galima brangokai parduoti,
bet patys matote, ką iš jų padarė.
- Ar nebuvo pinigų, brangenybių, laikrodžių?
- Turiu sąskaitą banke, o pinigai piniginėje. Laikrodis ant rankos,
o brangenybių neturiu.
- O egzaminų rašiniai? Esame daug vargę dėl jų.
- Mano kabinete. Anglų literatūros fakultete.
Policininkas užsirašinėjo į juodą bloknotėlį ir šūktelėjo kolegai,
Užėjusiam į miegamąjį:
- Ei, Lu, ar ja u surado daktiloskopijos specialistą?
- Surado. Jis tuoj pat atvažiuos.
- Misteri M etlokai, ar jū s nieko nelietėte?
- Nebepamenu. Gal ir liečiau. Buvau sukrėstas.
- Ar lietėte kurį nors iš sudaužytų daiktų, na, kad ir stereosistemą?
Norėtume nurodyti daktiloskopijos specialistui daiktus, kurių nesate pa­
lietęs.
- Aš laikiau rankoje adapterį, bet prie aparatūros neprisiliečiau.
- Gerai. N uo jo s ir pradėsime.

** *

Policija užtruko pusantros valandos. Atvyko daktiloskopijos spe­

cialistas, padarė savo darbą ir išvažiavo. M etlokas ketino paskambinti
Šernui Kreselui, bet paskui pergalvojo: šiuo metu Kreselas nieko jam
56 ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
nepadėtų. Be to, galbūt kas nors iš toliau stebi namą... Sukilę kaimynai
užeidavo pareikšti užuojautos, pasiūlyti pagalbos, karštos kavos.
Prieš išeidamas apkūnus policininkas stabtelėjo tarpduryje:
- Atleiskite, kad taip ilgai ju s gaišinome, misteri Metlokai. Papras­
tai mes neieškome pirštų atspaudų po įsilaužimo, nebent kas nors būtų
sužeistas arba apiplėštas, bet pastaruoju metu tokių atsitikimų vis dau­
gėja. Man rodos, čia bus prikišę nagus šitie dykūnai su ilgais plaukais,
apsikarstę karoliais. Arba nigeriai. Šitokių dalykų nepasitaikydavo, kol
čia nepriviso tų išsigimėlių ir nigerių.
Metlokas dirstelėjo į policininką, taip kategoriškai dėstantį savo
nuomonę. Būtų beprasmiška ginčytis, be to, M etlokas jautėsi per daug
pailsęs.
- Ačiū, kad padėjote man atsikvošėti.
- Na, kaipgi kitaip. - Policininkas žengė betonuotu takeliu, bet stab­
telėjo ir atsisuko. - Beje, misteri Metlokai!
- Klausau! - Metlokas pravėrė duris.
- Žinote, mums kilo mintis: gal pas jus ko nors ieškojo? Visi tie
baldų pjaustymai ir knygų draskymai... jūs mane supratote?
- Taip.
- Žinoma, jūs pasakytumėte mums, jei būtų kokia nors priežastis?
- Be abejo.
- Taigi. Būtų kvaila slėpti tokią informaciją.
- Aš ne kvailys.
- Neįsižeiskite. Kartais jū s, vyručiai, taip įsitraukiate į savo darbą,
kad viską pamirštatc.
- Aš ne užuomarša. Tarp mūsų nedaug tokių.
- Na, na. - Policininkas kažkaip pašaipiai nusijuokė. - Aš tiktai no­
rėjau priminti. Suprantate, sunku dirbti, kai nežinai visų faktų.
- Suprantu.
- Na, ir gerai.
- Labanakt.
- Labanakt, daktare.
Metlokas užtrenkė duris ir grįžo į svetainę. Kažin ar draudimo kom­
panija sutiks apmokėti sunkiai nustatomą retų knygų bei spaudinių ver­
tę? Jis prisėdo ant supjaustytos sofos ir apsidairė. Kambarys vis dar at­
rodė klaikiai, jis buvo nusiaubtas metodiškai. Surinkti nuolaužas ir su­
taisyti baldus - toli gražu ne viskas. Perspėjimas buvo aiškus ir žiaurus.
Labiausiai gąsdino pats faktas.
 ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- 57
Kodėl jį perspėja? Kas perspėja?
Dėl Arčerio Bysono isteriško skambučio? Galimas daiktas; ko ge­
ro, net pageidautina, kad taip būtų. Tai motyvas, neliečiantis Nimrodo.
Galbūt tai reikštų, jo g narkomanai, susiję su Bysonu, o jų tiekėjai pano­
ro jį pagąsdinti, kad paliktų Arčį ramybėje. Taip pat ir juos visus; be to,
Louringas sakė neturįs įrodymų apie Bysonų ryšius su Nimrodo grupe.
Bet nebuvo įrodymų, ir kad tų ryšių nėra.
Šiaip ar taip, jeigu tai dėl Bysono, karo veiksmai pasibaigs šįryt.
“Senas ištvirkėlis” , prisirijęs tablečių, “mėginimas išprievartauti”... Ga­
lima neabejoti, nakties įvykius vertins šitaip. Juk jis tarsi kopėčios By­
sono akademinei kaijerai.
Antra vertus - ir tai kur kas blogiau - gali būti, kad perspėjimas ir
paieškos tiesiogiai susiję su korsikietišku dokumentu. Kaip tada pakuž­
dėjo jam už nugaros Louringas einant šaligatviu?
“... Tik vieno dalyko jie trokšta labiau negu lagaminėlio - to popie­
riaus skiautės jūsų kišenėje”. Būtų logiška manyti, kad jį susiejo su
Ralfu Louringu.
Vašingtone nuspręsta, kad jo išgąstis išvydus nebegyvą Louringą
išsklaido bet kokius įtarimus. Taip manė ir Džeisonas Grynbergas. Visi
jie klydo.
Bet vėlgi - kaip spėjo Grynbergas - jį gali tikrinti.
Daryti spaudimą, prieš nuspręsdami, kad jis nieko dėtas.
Galbūt, šiaip ar taip, antra vertus, bet vėlgi...
Spėliojimai...
Reikia valdytis, gink Dieve, nepersistengti. Jeigu jau ryžaisi ko nors
pasiekti, privalai apsimesti naivuoliu.
Mctlokas išsitiesė ant vos beatpažįstamos sofos. Nebuvo prasmės
eiti į miegamąjį - čiužinys visiškai išdraskytas. Jis atleido diržą ir nusia­
vė batus. Numigs porą valandų, po to pakalbės su Kreselu. Paprašys
Kreselo ir Grynbergo sukurti legendą, kodėl į jo butą laužėsi. Legendą,
suderintą su Vašingtonu, gal ir su Karlailo policija.
Policija.
Jis net atsisėdo. Tuom et praslydo pro ausis, bet dabar privertė susi­
mąstyti. Bukagalvis, bet valdininkiškai malonus policininkas, kurio pri­
mityvūs seklio sugebėjimai apsiribojo “dykūnais su ilgais plaukais ir
nigeriais”, vos ne dvi valandas, kol bute kuitėsi policininkai, kreipdavo­
si į jį “misteriu”. O išeidamas užgauliai užsiminė, kad M edokas, gali­
mas daiktas, kažko nepasako, ir pavadino jį “daktaru”. “M isteri” - nor-
58 -----------------------------------------------------------------------------------------
malus kreipinys, o “daktare” - labai neįprastas. Už universiteto ribų nie­
kas jo taip netituluodavo; ir pačiame universitete retas kas pavadindavo
“daktaru”, kaip ir kitus filosofijos m okslų daktarus. Daugumai mokslų
daktarų tai skambėjo kvailai, tik kvailiai tenorėjo būti tituluojami.
Tai kodėl policininkas pavadino j į “daktaru”? Juk jie niekada nėra
matęsi. Iš kur jis gali žinoti Metloko titulą?
Šitaip besėdėdamas, M etlokas suabejojo, ar tikrai jo nebus privei­
kę pastarųjų valandų įvykiai. Gal jis jau ieško paslėptos prasmės ten,
kur nėra? Karlailo policija tikriausiai turi universiteto dėstytojų sąrašus
- tai argi negalėjo budintis seržantas arba kitas policininkas, priėmęs
iškvietimą, patikrinti jo pavardę sąraše ir atsitiktinai atkreipti dėmesį į
titulą?
Visko gali atsitikti.
Dėl to ir neramu.
Metlokas atvirto ant sofos ir užsimerkė.
Iš pradžių garsas atsklido tarytum silpnutis aidas iš ilgo, siauro tu­
nelio galo. Pamažu tas gaudesys išaugo į tankų, nenutrūkstamą beldimą.
Buvo aišku, kad jis nesiliaus, vis garsės ir garsės.
Metlokas atsimerkė. Priešais sofą blausiai degė dvi stalinės lem­
pos. Jo miegota, parietus kojas po savimi, šlapią nuo prakaito veidą pri­
spaudus prie velvetinio sofos užtiesalo. O per išdaužtą langą pūtė gai­
vus vėjelis.
Kažkieno ranka barbeno į medį. Beldimas sklido iš koridoriaus,
nuo laukųjų durų. Jis nuleido užtirpusias kojas ir šiaip taip atsistojo.
Baladojo dar garsiau. Paskui pasigirdo balsas:
- Džimi! Džimi!
Metlokas nukrypavo prie durų,
- Einu! - Greitu judesiu atidarė jas. Į vidų įlėkė Pat Belentain, užsi­
metusi apsiaustą ant šilkinės pižamos.
- Džimi, dėl dievo meilės, negalėjau tau prisiskambinti.
- Aš buvau namie. Telefonas neskambėjo.
- Žinau. Galų gale paskambinau į informaciją, ir jie pasakė, kad
telefonas sugedęs. Pasiskolinau automobilį ir lėkiau nieko nepaisydama
ir...
- Jis nesugedęs, Pat. Policininkai - apsidairyk, ir suprasi, kodėl juos
kviečiau - daug kartų skambino iš čia.
• O viešpatie! - M ergina įžengė į sudarkytą svetainę. Metlokas pa-
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- 59
kėlė telefono ragelį ir tuojau pat atitraukė nuo ausies, išgirdęs dažnus
šaižius signalus.
- Matyt, sugedęs antrasis, - tarė jis, padėjo ragelį ir nuėjo į mie­
gamąjį.
Antrasis telefonas buvo numestas prie lovos ant supjaustyto čiuži­
nio likučių. Ragelis pakištas po pagalve. Kažkam rūpėjo, kad telefonas
neskambėtų.
M edokas bandė prisiminti visus čia buvusius. Daugiau kaip tuzi­
nas policininkų, uniformuoti ir civiliai, vyrai ir moterys iš gretimų butų,
keli vėlyvi praeiviai, kurie užsuko pamatę policijos mašinas. Visų veidų
negalėjo įsiminti.
Ji&pastatė telefoną į vietą, ant stalelio prie lovos, ir pajuto, kad Pat
žiūri į jį i$ tarpdurio. Kažin ar ji matė, kaip jis nukėlė pagalvę?
- Turbūt kažkas numetė ragelį, bandydamas tvarkyti, - tarė jis, ap­
simesdamas suirzęs. - Bjauru, aš turiu galvoje tai, kad tau teko skolintis
automobilį... Kodėl tu skolinaisi? Kas atsitiko?
Neatsakydama ji apsisuko ir dar kartą nužvelgė svetainę.
- Bet kas atsitiko čia?
M edokas prisiminė policininko žodžius.
- Jie tai vadina įsilaužimu... Apiplėšimas, pirmą kartą gyvenime
mane apiplėšė. Ne itin malonus pojūtis. Tie niekšeliai supyko, nieko
vertingo neradę, ir nusiaubė butą. Tai ko tu atvažiavai?
Ji prabilo ramiai, bet iš jo s balso įtampos M edokas jautė, kad ma­
žai betrūksta iki isterijos.
- Prieš kelias valandas - tiksliau: be penkiolikos ketvirtą- sučirškė
mano telefonas. Kažkoks vyriškis ieškojo tavęs. Nepamenu, ką aš jam
atsakiau, prižadinta iš miego, šiaip ar taip, bandžiau piktintis, kaip kam
nore gali šauti į galvą m intis tavęs čia ieškoti... Aš nežinojau, ką daryti,
visai sutrikau...
- Suprantu. O ką jis?
- Jis pasakė, kad netiki. Kad aš meluoju. O aš... aš niekaip negalė­
jau atsikvošėti: kažkoks žmogus skambina be penkiolikos ketvirtą ir va­
dina mane melage. Visai sutrikau...
- Bet ką vis dėlto pasakei?
-N esvarbu. Svarbu, ką pasakė jis. Paprašė pranešti tau, kad... kad
“nesislėptum už horizonto” . Jis dukart tai pakartojo! Mane net šiurpas
nukrėtė... O tu? A r supranti?
60 -------------- -------------------------------------------------------------------------------------------------------
Metlokas sugrįžo į svetainę, apsidairė cigarečių, stengdamasis tvar­
dytis. Pat atėjo iš paskos.
- Na, ką tai reiškia?
- Nelabai nutuokiu.
- Ar tai turi ką nors bendra su... tuo, kas čia dėjosi? - ji mostelėjo į
baldus.
- Nemanau. - Jis užsirūkė, svarstydamas, ką jai pasakyti. Nimrodo
žmonės negaišo laiko, ieškodami efektingų užuominų. Žinoma, jeigu
tai Nimrodas.
- Ką reiškia... “nesislėptum už horizonto”? Kas per mįslė?
- Manau, kad tai kažkokia citata.
Bet Metlokui nebuvo reikalo spėlioti. Jis mokėjo mintinai. Būtų
galėjęs padeklamuoti iš Šekspyro “Ričardo Antrojo” : “Ar nežinai: kada
pasislepia už horizonto budri ir tirianti dangaus akis, įninka siautėt va­
gys ir plėšikai, bauginantys žudynėmis ir smurtu” *.
- Tai ką ji reiškia?
- Aš nežinau! Negaliu prisiminti... Kažkas mane su kažkuo painio­
ja. Kitaip nepaaiškinsi... O kaip jis kalbėjo?
- Normaliai. Jis buvo supykęs, bet nei šūkavo, nei plūdosi.
- Ar neatpažinai jo? Ne konkretaus asmens, bet gal kada nors esi
girdėjusi tą balsą?
- Nežinau. Nemanau, kad pažinčiau, bet...
- Kas - bet?
- Na, jo balsas išlavintas. Šiek tiek panašus į aktoriaus.
- Įpratusio skaityti paskaitas žmogaus balsas. - Metlokas neklausė,
jis konstatavo. Burnoje pasidarė aitru, ir jis užgesino cigaretę.
- Manau, kad jam tiktų toks apibūdinimas.
- Matyt, tai ne mokslinės laboratorijos darbuotojo balsas. Tada įta­
riamųjų skaičius universitete sumažėtų maždaug iki aštuonių dešimčių.
- Aš tavo prielaidų nesuprantu! Vadinasi, telefono skambutis turė­
jo kažką bendra su tuo, kas čia įvyko.
Jis pajuto prasitaręs. Jis nenorėjo įpainioti Pat; jis neturėjo teisės.
Bet kažkas nusprendė kitaip, ir tai smarkiai sukomplikavo padėtį.
- Galimas daiktas. Jeigu remsimės patikimiausiais šaltiniais - bū­
tent televizijos detektyvais - vagys mėgsta patikrinti, ar nieko nėra na­
mie, prieš imdamiesi plėšti butą. Gal tokiu būdu tikrino mane.
Mergina įsmeigė akis, remdama jį prie sienos:
*A. Danieliaus vertimas.
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- 61
Nejaugi tavęs nebuvo namie? Be penkiolikos ketvirtą?.. Tai ne
tardymas, brangusis, tiesiog norėčiau žinoti.
Mintyse jis išplūdo save. Nuovargis, ‘Vakarėlis”. Aišku, Pat nė ne­
ketina jo tardyti. Juk jis laisvas žmogus. Ir, aišku, jis buvo namie be
penkiolikos ketvirtą.
- Nebepamenu. Kažkaip nesidomėjau laiku. Vakaras nežmoniškai
užsitęsė. - Jis sutrikęs nusijuokė. - Įstrigau pas Bysonus. Kai pasiūliau
jaunam dėstytojui bendrai vesti seminarą, gausaus aplaistymo neišvengsi.
- Man rodos, tu nesupratai, - šyptelėjo Pat. - Aš visai neklausiu, ką
veikė tėtė lokys... Aišku, aš norėčiau žinoti, bet šią akimirką negaliu
suprasti, kodėl tu meluoji. Tu buvai čia prieš dvi valandas; ir man skam­
bino visai ne vagis, ieškantis tuščių namų, ir tu tai žinai.
- Mama lokė kišasi ten, kur nederėtų. Tai ne jos teritorija, - šiurkš­
čiai atrėžė Metlokas. Šiurkštumas, kaip ir melas, skambėjo neįtikina­
mai. Nepaisant visų maištų namuose ir kariuomenėje, jis buvo geros
širdies žmogus, ir ji tai žinojo.
- Tebūnie. Atleisk. Dar vienas klausimas, ir važiuosiu namo... Ką
reiškia “Omerta”?
-K ą?
- Žmogus, kuris man skambino, pasakė žodį “Omerta”.
- Kaip jis tai pasakė?
- Labai paprastai. Pasakė, kad nori prim inti.

AŠTUNTAS SKYRIUS
- Oho, daktare Metlokai, jūs darbuojatės iki septinto prakaito, -
tarė Džeisonas Grynbergas, įžengdamas per tuščiavidurės pertvaros du­
ris į škvešo kortą.
- Noriu išmušti iš galvos visas m intis, kad vėl neimčiau analizuo­
ti... Juk pats pasiūlėte šitą maskaradą. Būčiau buvęs tiek pat laimingas
susitikęs su jum is Kreselo kabinete ar net kur nors centre.
- Čia patogiau... Bet negaiškime. Registracijos knygoje aš pasira­
šiau kaip draudimo kompanijos inspektorius. Tikrinu gesintuvus kori­
doriuose.
- Visai neprošal būtų juos patikrinti. - M etlokas nuėjo į kambarį,
kur gulėjo pilkas megztinis, susuktas į rankšluostį. Išvyniojo ir užsivil­
ko per galvą. - Su kokiomis idėjomis atvykote? Praėjusi naktis buvo,
62 ----------------------- ---------------------------------------------------------------------------------------------
- Mes nieko nenusprendėme. Bent nieko konkretaus. Kelios hipo­
tezės, štai ir viskas... Manome, kad jūs puikiai laikėtės.
- Ačiū. Tai kokios tos hipotezės? Atrodo, esate linkęs teorizuoti,
bet tai mane ne itin žavi.
Grynbergas ūmai sukluso. Į dešinę sieną bumptelėjo smūgiai.
- A r čia yra kitas kortas?
- Taip. Šitoje pusėje net šeši. Treniruočių kortai, be suolų žiūro­
vams. Maniau, kad jū s žinote.
Grynbergas pakėlė kamuoliuką ir smarkiai trenkė į sieną. M edo­
kas susivokė ir atmušė atšokusį kamuoliuką. Po to smūgiavo jis, o at­
mušė Grynbergas. Jie žaidė lėtai, žingsnis po žingsnio skindamiesi kelią
pasieniu.
- Mes manome, kad jus tikrina, - negarsiai, monotoniškai dėstė
Grynbergas. - Tai būtų logiškiausia. Juk jūs aptikote Ralfą, pareiškėte,
kad matėte automobilį. Jūsų pastangos paaiškinti savo buvimą tame ra­
jone buvo tokios bejėgiškos, kad jum is galėjo patikėti. Jie nori būti ab­
soliučiai tikri, todėl ir įpainiojo merginą. Jie viską daro kruopščiai.
- O’kei. Hipotezė numeris pirmas. O numeris antras?
- Aš sakiau, kad tai logiškiausia... Faktiškai kitų ir nėra.
- O Bysonas?
- Bysonas? Jūs svečiavotės pas jį, o ne aš.
M edokas kelias sekundes palaikė kamuoliuką rankoje, po to smū­
giuodamas vos nepermetė per šoninę sieną, į kurią Grynbergas nežiūrėjo.
- N ejau Bysonas apsukresnis negu aš maniau, ir paskelbė pavojų?
- Šitaip gaUjo atsitikti. Tačiau abejotina... Sprendžiant iš jūsų pa­
sakojimo...
Bet M edokas ne viską papasakojo apie tą vakarą. Jis nutylėjo By-
sono pasikalbėjimą telefonu - grynai veikiamas emocinių paskatų. Lu­
kas Heronas buvo senas, be to, džentelmenas. Jo draugiškumas bėdos
prispirtiems studentams buvo tapęs legenda; Lukas globodavo jaunus,
nepatyrusius, dažnai karštakošius dėstytojus, prigesindavo fakultete įsi-
liepsnojančius kivirčus. Medokas buvo tikras, kad “didysis senasis aras”
parėmė desperatišką ja u n u o lį padėjo jam sunkią valandą. Jis negalėjo
leisti, kad'Herono pavardė būtų linksniuojam a dėl supanikavusio nar­
komano skambučio. Juk tą faktą galėjo aiškinti, kaip tiktai širdis gei­
džia. Progai pasitaikius jis pašnekės su Heronu, gal prie bendro stalo
pietaujant, o gal beisbolo žiūrovų tribūnoje (Heronas mėgo beisbolą), ir
patars jam vengti Arčerio Bysono.
 ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- 63
-... apie By šoną.
- Ką? - M etlokas nesiklausė, ką kalbėjo Grynbergas.
- Aš klausiau, ar nepakeitėte nuomonės apie Bysoną.
- Ne. Ne, jis ne figūra. Manau, kad jis gali ištraukti ir kanapes, ir
tabletes • nebent aš vėl pasiprašyčiau pavakaroti, - jeig u jam pasirodys,
kad mane gali pašantažuoti.
- Aš nepajėgsiu šito suprasti.
- Ir nereikia. Tiesiog buvau suabejojęs... Bet negaliu patikėti, kad
jūs sukūrėte tik vieną versiją. Klokite kitas.
- Gerai. Dar dvi, bet abi kiaušinio lukšto nevertos - abi iš tos pačios
operos. Pirma: informacija kažkam perduodama Vašingtone. Antra: per­
duodama čia, Karlaile.
- Kodėl nevertos?
• Pradėsime nuo Vašingtono. Apie tai žino mažiau kaip tuzinas žmo­
nių iš Teisingumo, Finansų m inisterijų ir Baltųjų rūmų.
- O Karlaile?
• Jūs, Eidrijenas Sylfontas ir tas nepakenčiamas Šernas Kreselas...
Net rankos niežti, taip norėčiau bakstelėti pirštu į Kreselą - jis man šlykš­
tus, bet tai neįmanoma. Aš netgi jausčiau savotišką moralinį pasitenki­
nimą, versdamas nuo pjedestalo tokį tūzą kaip Sylfontas, bet ir vėl -
beprasmiška. Beliekate jūs. Tai gal ir esate tas ilgaliežuvis?
- Nepaprastai juokinga. - Metlokui teko pabėgėti, kad atmuštų ka­
muoliuką, kurį Grynbergas sviedė į kampą. Laikydamas kamuoliuką ran­
koje, jis pažvelgė į agentą. - Supraskite teisingai: aš m ėgstu Šerną, bent
jau manau, kad m ėgstu. Bet kodėl sakote - “tai neįmanoma”?
- Ta pati priežastis kaip ir dėl Sylfonto... Šitokias operacijas mes
pradedame ruošti nuo pradžios. N uo pradžių pradžios. M ums nesvarbu
nei postai, nei visuom eninė padėtis, nei reputacija - gera ar prasta. Kre­
selas tyras kaip Jonas Krikštytojas. Šlykštus, bet tyras. Su Sylfontu "lar
blogiau. Jis toks, kaip apie jį kalbama. Prakeiktas šventasis, žinoma,
anglikonų bažnyčios. Taigi vėl liekate tiktai jūs.
Staigiu judesiu Metlokas paleido kamuoliuką į kairįjį viršutinį kam­
pą. Grynbergas žengė žingsnį atgal, sulaikė kamuoliuką ore ir pasiuntė į
dešinę sieną. Kamuoliukas atšoko ir pralėkė tarp M etloko kojų.
- O jūs m okate žaisti, - sutrikęs šyptelėjo Metlokas.
- Buvau Brandaiso universiteto baubas. O kaip mergina? Kur ji?
- Mano bute. Turėjo prižadėti, kad nekels iš ten kojos, kol sugrįšiu.
Ir saugiau, ir šiek tiek aptvarkys butą.
64 ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
- Paskirsiu žmogų jo s saugoti. Nemanau, kad tai būtina, bet jūs
ramiau jausitės. - Grynbergas dirstelėjo į laikrodį.
- Taip, tikrai bus ramiau, ačiū.
- Verčiau paskubėkime... Vadinasi, taip. Palikime viską savieigai.
Policijos protokolai, laikraščiai ir taip toliau. Išsiverskime be “stogų”,
vieną kitą paneigiančių versijų, netrukdykime natūraliam smalsumui ir
kuo natūraliausioms jūsų reakcijoms. Kažkas įsilaužė į jūsų butą ir nu­
siaubė. Tiek jūs ir težinote... Ir dar. Galbūt jum s nepatiks, tačiau mes
manome, kad taip būtų geriausia - saugiau.
- Nagi?
- Mes manome, kad mis Belentain vertėtų pasiskųsti policijai dėl
skambučio.
- A r jūs pablūdot? Tipas, kuris skambino, ieškojo manęs jos bute
ketvirtą valandą ryto. Tokie dalykai nekeliami viešumon. Ypač jeigu
gauni stipendiją ir tikiesi dirbti muziejų fonde.
- Viskas priklauso nuo požiūrio, daktare Metlokai... Kažkas jai pas­
kambino naktį; vyriškas balsas paklausė jūsų, pacitavo Šekspyrą ir pa­
darė užuominą dėl kažkokio svetimos kalbos žodžio ar miesto pavadini­
mo. Ji baisiausiai supyko. Šitokia informacija neverta nė penkių eilučių
laikraštyje, bet kadangi į jūsų butą buvo įsilaužta, tai, suprantama, ji
pranešė, kur reikia.
Medokas tylėdamas nuėjo į korto kampą ir pakėlė kamuoliuką.
- Tiesiog esame pora eilinių žmogelių, kuriuos stumdo, kas netin­
gi. Nežinome, kas atsitiko, tik žinome, kad tai mums nepatinka.
- Neprasta idėja. Nežinau, kas skamba įtikinamiau negu sutrikusio
naivuolio nuoskauda, pasakojama visiems. Beje, pareikalaukite, kad drau­
dimo kompanija atlygintų už jūsų retas knygas... Man laikas. Šiame pas­
tate ne itin daug gesintuvų. Ar nieko nepamiršote? Ką dabar ketinate
veikti?
- Atsitiktinis kvietimas. Netikėtai gavau po kelių bokalų alaus “Af­
rikiečių bendrijoje”. Mane pakvietė pasižiūrėti teatralizuoto mau mau
genčių pašventinimo į vyrus ritualo. Šįvakar dešimtą valandą Lumum-
bos holo požemiuose...
- Ir vėl jūsų nesuprantu, daktare.
- Jūs nepadarėte namų darbų... Lumumbos holas įrašytas pirmas
jūsų sąraše.
- Atleiskite. A r paskambinsite man rytą?
- Rytą? Gerai.
 ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- 65
- Vadinsiu ju s Džimu, jeigu jū s mane Džeisonu.
- Sutinku, tiktai be bučinių.
- O’kei. Pasitreniruokite čia. Mielai sužaistu su jum is, kai baigsite
šitą istoriją.
- Sutarta.
Grynbergas išėjo. Jis apsidairė siaurame koridoriuje, patenkintas,
kad čia tuščia; niekas nematė jo įeinant ar išeinant iš korto. Sienos dun­
dėjo nuo smūgių. Visi kortai buvo užimti. Įsukdamas į centrinį korido­
rių, Grynbergas m intyse nusistebėjo, kad Karlailo kortai gausiai lanko­
mi vienuoliktą valandą ryto. Šitaip nebūdavo Brandaise prieš penkioli­
ka metų. Vienuolikta valanda ryto - paskaitų laikas.
Jam pasigirdo kažkoks naujas garsas, nepanašus į kamuoliuko smū­
gį į sieną; Grynbergas žaibiškai atsisuko.
Nieko.
Išėjęs į vestibiulį, jis dar kartą atsigręžė. Nieko. Jis skubiai išėjo.
Keistas garsas - užsikirtusios sklendės klibinimas - nutilo. Pro gre­
timo korto duris išėjo vyriškis. Jis, kaip tik ką Grynbergas, apsidairė,
bet pamatęs, kad koridorius tuščias, ne apsidžiaugė, o sunerimo. Užsi-
kirtusi sklendė sutrukdė jam pamatyti, kas buvo susitikęs su Džeimsu
Medoku.
Tą akimirką atsidarė ketvirto korto durys, ir į koridorių išėjo pats
Medokas. U ž kelių metrų stovintis vyriškis krūptelėjo, prisidengė veidą
rankšluosčiu ir užsikosėjęs skubiai pasišalino.
Vis dėlto nepakankamai greitai. M edokas jį pažino.
Tai buvo tas pats policininkas, kuris atvyko į jo butą ketvirtą va­
landą ryto.
Policininkas, pavadinęs jį daktaru. Uniformuotas žmogus, ncabe-
jojantis, kad visus' nemalonumus sukelia “ilgaplaukiai dykūnai ir nige-
riai”.
Medokas nenuleido akių nuo tolstančios figūros.

DEVINTAS SKYRIUS
Viršum didelių tarsi katedros durų - įsižiūrėjęs iš arti arba saulės
spinduliams krintant tam tikru kampu - galėjai išskirti įsispaudusias grai­
kų abėcėlės raides alfa, delta ir fi. Dešimtmečius jos čia buvo, išrašytos
reljefiškai, ir nei smėlio čiurkšlėmis, nei studentų pastangomis nepavy-
66 ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
k o jų ištrinti. “Alfa Delta Fi”, studentų asociacijos būstinę, ištiko toks
pat likimas kaip ir kitus panašius statinius. Nam ą pardavė juodiesiems -
su skolomis. Juodieji sutvarkė namą - net stebėtinai gerai, prisimenant
jo apverktiną būklę; seną laužą kapitališkai atnaujino ir iš vidaus, ir iš
lauko. Visur, kur tik įmanoma, panaikino bet kokias užuominas apie
buvusius šeimininkus. Išblukusių šlovingų auklėtinių fotografijų vieto­
je atsirado ryškūs, teatrališki naujųjų revoliucionierių - iš Afrikos, iš
Lotynų Amerikos, 'juodųjų panterų” portretai. Senose salėse kabėjo nauji
šūkiai, iliustruojami akį veriančiais plakatais ir psichodelinio meno kū­
riniais: “Mirtis kiaulėms!”, “Į kovą su baltaisiais!”, “Malkolmas gyvas!”,
“Lumumba - juodasis Kristus!”.
Metlokas nespėjo pasinaudoti variniu plaktuku, kabančiu šalia gro­
teskiškos geležinės kaukės. Durys atsivėrė jam prieinant, ir studentas
pasitiko jį plačiai šypsodamasis.
- Neabejojau, kad jūs ateisite. Bus nuostabu!
• Ačiū, Džoni. Tokio reginio negalima praleisti. - M edokas žengė į
vidų ir apstulbo išvydęs daugybę žvakių, degančių vestibiulyje ir greti­
mose patalpose. - Visai kaip šermenys. O kur karstas?
- Pakentėkite. Išvysite, ko nesitikėjote.
Prie jų priėjo juodasis studentas, M edoko pažįstamas Edemas Vil­
jamsas, vienas iš universiteto ekstremistų. Viljamso ilgi plaukai, pakirpti
afrikietiškai, taisyklingu puslankiu įrėmino jo galvą. Veidas - skulptūra;
Medokas pagalvojo, kad jeigu jie susitiktų džiunglėse, jis palaikytų Vil­
jamsą genties vadu.
- Labas vakaras, - tarė Viljamsas, užkrečiamai šypsodamasis. - Svei­
ki atvykę į revoliucijos lopšį.
- Labai ačiū. - Jie paspaudė rankas. - Tiesą sakant, man čia ne tiek
kvepia revoliucija, kiek laidotuvėmis. N et paklausiau Džonio, kur čia
karstas.
- O viešpatie! - nusikvatojo Viljamsas. - Vadinasi, sudergėme visą
įspūdį! Juk šiandien džiaugsmo šventė. Gal kiek šiurpoka, bet vis tiek
džiaugsmo.
- Aš ne visai suprantu, - nusišypsojo Medokas.
• Genties paauglys pasiekė subrendimo ribą, už kurios prasideda
aktyvus, atsakingas suaugusio vyriškio gyvenimas. Jaunėlis Beras Mic-
vehas. Tad reikia džiaugtis. Be karstų, be raudų, be įkapių.
- Teisingai! Teisingai, Edemai! - entuziastingai pritarė Džonis.
---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- 67
- Kodėl neatneši misteriui M etlokui gėrimo, broli? - Edemas vėl
atsigręžė į Medoką. - Iki ceremonijos pabaigos gersime tiktai suahelių
punšą. Neprieštaraujate?
- Žinoma, ne.
- Puiku. - Džonis pradingo minioje. Edemas šypsodamasis paaši-
kino: - Tai lengvas gėrimas iš romo, limonado ir spanguolių sulčių. Tik*
rai skanus... Norėjau padėkoti už tai, kad atėjote.
- Aš nustebau gavęs kvietimą. Įsivaizdavau, kad tai labai uždara
šventė • tiktai saviesiems, gentainiams... Atleiskite, nenorėjau užgauti.
Viljamas nusijuokė.
- Jūs manęs neužgavote. Pats pavartojau tą žodį. Geras dalykas jaus­
tis gentainiais. Geras dalykas jaustis broliais.
- Aš įsivaizduoju, kad gentis...
- Kolektyvas, visuomeninė grupė, pajėgi apsiginti. Turinti savo vei­
dą.
- Na, jeigu toks tikslas - konstruktyvus tikslas, mielai jį skatinčiau.
- Kaip tiktai toks. Kaip žinote, gentys buše ne visą laiką kariauja
tarpusavy. N e visą laiką vagiliauja, plėšikauja, grobia moteris. Šitaip
dedasi tik pigiuose filmuose. Jos prekiauja, kartu medžioja, kartu dirba
žemę ir palaiko taikų sambūvį sėkmingiau negu nacijos ar net politinės
grupės.
- Puiku.
Sugrįžo Džonis su suahelių punšo stiklu Metlokui.
- Misteri M etlokai, ar tai tiesa: brolis Deivis, tai yra Bilas Deivis,
sako, kad grasinote išvyti jį už nepažangumą, o paskui per patikrinimą
semestro vidury parašėte jam geriausią pažymį.
- Brolis Deivis kilstelėjo savo storą pasturgalį ir šiek tiek padirbė­
jo. - M edokas pažvelgė į Edemą Viljamsą. - Ar prieš tokį skatinim ą jūs
neprieštaraujate?
Viljamas šypsodamasis padėjo ranką ant M edoko alkūnės.
- Ne, sere, bvana*!.. Šitoje srityje karaliaus Saliamono kasyklos
priklauso jum s. Brolis Deivis stojo į universitetą tam, kad dirbtų nepa­
keldamas galvos ir realizuotų savo galimybes. Dėl to nediskutuojama.
Spauskite iš jo prakaitą, kiek tik valioj ate.
- Dievaži, jū s bauginate, - nerūpestingai pajuokavo M edokas, nors
jam nebuvo itin linksma.
- Nieko panašaus. Aš tik pragmatikas... Eisiu patikrinti paskutinių
*Bvana -pone (suaheliųkalba).
68 ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
pasirengimų. Mes dar pasimatysime, - Viljamsas pašaukė praeinanti stu­
dentą ir nusiyrė per m inią link laiptų.
- Eime, misteri M etlokai. Parodysiu, kokius padarėme pakeitimus.
- Džonis nusivedė ji i patalpą, kadaise buvusią “Alfa Delta Fi” asociaci­
jos didžiąja sale.
Tamsių veidų jūroje M edokas pastebėjo tik vieną kitą nepatiklų ar
priešišką žvilgsnį. Galbūt kitoje universiteto miestelio vietoje jis būtų
išgirdęs daugiau sveikinančių balsų, bet apskritai jo dalyvavimas nesu­
kėlė nepasitenkinimo. Jam šmėkštelėjo mintis, kad jeigu broliai būtų
sužinoję, k o jis atėjo, Lumumbos hole jam būtų išmušusi paskutinioji.
Jis buvo čia vienintelis baltasis.
Didžiojoje salėje buvo įvykusios drastiškos permainos. Nebeliko
plačių tamsaus medžio panelių, sunkių ąžuolinių suolų po milžiniškais
tarsi katedros langais ir m asyvių baldų, aptrauktų tamsiai raudona oda.
Patalpa neatpažįstamai pasikeitė. Nebeliko arkuotų langų. Jie tapo juo­
dais įrėmintais stačiakampiais plyšiais. Sienas dengė ornamentas, su­
pintas iš plonų nulakuotų bambuko plokštelių. Tas pats ornamentas bu­
vo pakartotas ant lubų, tūkstančiai tviskančių strėlių smigo į centrą. Jo
viduryje buvo didelis apskritimas, gal kokių trijų pėdų skersmens, su
įtaisytu rauplėto stiklo luitu. Iš už to stiklo tvieskė gelsvai balkšva švie­
sa, bangomis sklisdama po patalpą. Baldus, kuriuos jis matė per kūnų
grūstį, būtų buvę sunku jais pavadinti. Įvairių formų storų kamienų pus-
rąsčiai ant trumpų kojelių, M edoko nuomone, atstojo stalus. Vietoj kė­
džių prie sienų buvo išmėtyti tuzinai margų pagalvių.
M edokas bematant įvertino efektą.
“A lfa Delta Fi” asociacijos salė pavirto puikia afrikietiško namo
nendrių stogu kopija. Čia buvo net akinanti pusiaujo saulė, plieskianti
per plyšius stoge.
- Nuostabu! Iš tiesų nuostabu! šitokiam darbui turbūt teko sugaišti
mėnesį.
- Beveik pusantrų metų, - atsakė Džonis. - Čia labai patogu, norisi
atsipalaiduoti. O žinote, žymiausi dizaineriai dabar žengia šituo keliu,
“atgal į gamtą”. Patalpa tapo labai funkcionali ir lengvai pertvarkoma.
- Jūs lyg ir teisinatės. Be reikalo. Rezultatas stulbinantis.
- Oi, ne, aš visai nesiteisinu, • Džonis nusprendė daugiau nebeaiš­
kinti. - Edemas sako, kad prim ityvas savotiškai didingas. Tokiu paliki­
mu galima didžiuotis.
- Edemas sako tiesą. Bet ne jis pirmas tai pastebėjo.
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- 69
- Nelaikykite mūsų mokinukais, misteri Metlokai...
Metlokas žvilgtelėjo į Džonį per punčo stiklo briauną. ‘‘Dievulė­
liau, - pagalvojo jis, - kuo labiau viskas keičiasi, tuo labiau lieka kaip
buvę”.

***

Aukšta it koplyčia “Alfa Delta Fi” asociacijos susirinkim ų salė at­

sirado išlaužus rūsius namo užpakalinėje dalyje. Tai įvyko šio šimtme­
čio pradžioje, kai mėgstantys pasirodyti absolventai klodavo įspūdin­
gas sumas tokiems malonumams kaip slaptos draugijos arba debiutan-
čių baliai. Tokia veikla, savaime aišku, propagavo tam tikrą gyvenimo
būdą, bet tiktai išrinktiesiems.
Tūkstančiai jaunuolių krakmolytomis apykaklėmis šitoje patalpo­
je, primenančioje koplyčią, buvo pašventinti į asociaciją, kuždėjo slap­
tas priesaikas, mokėsi ypatingai paspausti ranką iš rūsčių vyresniųjų ko­
legų - tokių pat vaikų kaip ir jie. Paskui pasigerdavo ir žagsėdavo kam­
puose.
Metlokas mąstė apie visa tai, stebėdamas prasidėjusį mau mau ri­
tualą. Ne mažiau vaikiškas, pagalvojo jis, ir nemažiau absurdiškas negu
ankstesnės scenos šioje salėje. Gal tiktai brutalesnis, bet ju k jis ne iš
kotiljono ar pavanos grakščių žingsnelių, o iš šiurkščių, kone žvėriškų
maldų primityviems dievams. Iš maldų, kad būtų jėgų išlikti, o ne iš
prašymų būti išrinktaisiais.
Ritualą sudarė neišvengiam os giesmės, vis greitėjančiu ritm u gie­
damos prie juodojo studento - m atyt, Lumumbos holo jauniausiojo bro­
lio, gulinčio ant betoninių grindų nuogo, jei nepaisytum raudono raiš­
čio, juosiančio klubus. Pabaigę eilinę giesmę, ketvertas aukštaūgių stu­
dentų, apsinuoginusių iki juosm ens, susijuosusių juodais ritualiniais dir­
žais, iškeldavo jaunuolį virš m inios. Salę apšvietė dešimtys storų žva­
kių, o palubėje šmėžavo šešėliai. Teatrinį efektą dar sustiprino penkių
pagrindinių veikėjų blizgantys nuo aliejaus kūnai ir rūsčiai išdažyti vei­
dai. Giedojimas vis stiprėjo, įsitempusį jaunuolio kūną kilsčiojo vis aukš­
čiau ir aukščiau. Ir štai jis jau pakilo iš keturių lankytojų rankų, kad po
akimirkos saugiai nusileistų į jas. Kiekvieną kartą, kai juodas kūnas su
raudonu raiščiu išlėkdavo į orą, m inia atsiliepdavo vis garsesniais go-
muriniais šauksmais.
Metlokas, gana abejingai stebėjęs reginį, ūmai sunerimo. Jam pasi­
70 ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
darė baisu dėl mažojo negro, kurio įsitem pusį, alyvuotą kūną taip nerū­
pestingai svaidė aukštyn. Prie keturių mėty tojų prisidėjo dar du. Užuot
padėję mėtyti ja u aukštai į orą iškylančią figūrą, jie atsitūpė keturių
laikytojų kvadrato viduryje ir išsitraukė po du ilgus peilius. Šitaip tupė­
dami, jie ištiesė aukštyn rankas - peilių smaigaliai styrojo tiesūs, įtemp­
ti, kaip jaunuolis virš jų. Kiekvieną kartą, kai mažasis negras krisdavo,
keturi smaigaliai pasislinkdavo dar arčiau jo. Viena klaidelė, slidžios
nuo aliejaus rankos netikslus judesys, ir ritualas baigsis mažojo studen­
to mirtimi. Žmogžudyste.
Jausdamas, kad ritualas nustoja būti žaidimu, Metlokas pradėjo sk­
verbtis per m inią prie Edemo Viljamso, stovinčio pirmoje eilėje. Jį su­
laikė - ramiai, bet tvirtai. Jis piktai dėbtelėjo į negrą, suėmusį jam už
alkūnės. Anas net nepasuko galvos, užhipnotizuotas veiksmo salės centre.
M etlokas ir pats pamatė, kas dedasi. Dabar jaunuolį vartaliojo mė­
tydami, ir jis krisdavo tai veidu aukštyn, tai žemyn. Klaidos pavojus
padidėjo dešimteriopai. M etlokas nustūmė jį laikančią ranką ir dar kartą
žvilgtelėjo Edemo Viljamso link.
Jo tenai nebebuvo. Jo niekur nebuvo matyti! Metlokas stovėjo ne­
siryždamas. Jeigu jis ims šaukti, perrėkdamas minios riaumojimą, gali
sutrikdyti anuos, gaudančius jaunuolį. Jis negalėjo taip rizikuoti, bet antra
vertus, jis negalėjo leisti, kad šita mirtinai pavojinga nesąmonė tęstųsi.
Staiga Metlokas pajuto kažkieno ranką ant savo peties. Atsigręžęs
jis išvydo Edemą Viljamsą. Net krūptelėjo. Nejaugi Viljamsas gavo ko­
kį nors prim ityvų genties signalą? Galvos kryptelėjimu jis parodė Met-
lokui sekti paskui jį per riaumojančią m inią į žiūrovų rato pakraštį.
- Jūs atrodote susijaudinęs. Nereikia.
- Kaip tai - nereikia? Juk vaikinuką gali nužudyti!
- Niekada. Broliai treniravosi daug mėnesių... Matote? Berniukas
atsimerkęs. Jis mato čia dangų, čia peilius. Ir visą laiką - kiekvieną aki­
m irką jaučia, kad jo gyvenimas brolių karių rankose. Jis negali parodyti
baimės, nes pažemintų savo protėvius, išduotų pasitikėjimą jais, - juk
ateityje ir jie atiduos savo gyvybes į jo rankas...
- B et ju k tai vaikėziškas, kvailas ir pavojingas žaidimas, ir jūs pats
tai suprantate! - pertraukė jį M etlokas. • Štai ką, Viljamsai, tuoj pat nu­
traukite arba aš pats įsikišiu, velniai rautų! • Metlokas griebė Viljamsą
už krūtų. Juos bematant apsupo ir išskyrė.
Vaiduokliškai apšviestoje patalpoje ūmai įsiviešpatavo tyla. Met-
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- 71
lokas atsisuko ir pamatė, kaip blizgantis nuo aliejaus juodas kūnas iš
svaiginančio aukščio krinta ant ištiestų rankų.
Ne, negali būti! Ir vis dėlto tai vyko jo akyse.
Keturi mėtytojai tarsi pagal komandą suklupo nugaromis į centrą,
prispaudę rankas prie šonų. Jaunasis studentas krito veidu žemyn į pei­
lius. Pasigirdo du šūksniai. Studentai žaibiškai sukryžiavo didžiulius
peilius ir su neįtikėtina riešų jėg a pagavo kūną ant peilių plokštumų.
Juodųjų minia kraustėsi iš proto.
Ceremonija buvo baigta.

** *

- Ar dabar patikėjote m anim i? - paklausė Viljamsas, šnekučiuoda­

m asis su M etloku kampe.
- Ne tai svarbiausia, ar patikėjau, ar ne. Galiu pakartoti tai, ką pasa­
kiau. Neturite teisės šitaip žaisti! Tai pašėlusiai pavojinga!
- Jūs sutirštinate spalvas... Štai leiskite supažindinti ju s su dar vie­
nu svečiu. - Viljamsas mostelėjo ranka. Priėjo aukštas lieknas juodao­
dis, trumpai pakirptais plaukais, akiniuotas, apsirengęs brangiu gelsvai
rusvu kostiumu. • Džuljenas Diunua, misteris Metlokas. Brolis Džulje-
nas - mūsų ekspertas. M ūsų choreografas.
- Labai malonu, - Džuljenas ištiesė ranką. Jis kalbėjo su vos jaučia­
mu akcentu.
- Brolis Džuljenas iš Haičio... Tiesiai iš Haičio atvyko į Harvardo
teisės fakultetą. Gana netikėtas šuolis, ar ne?
- Jūs sutirštinate spalvas, - nusišypsojo Džuljenas Diunua.
- Aš tik ką pasakiau tą patį m isteriui Metlokui. Jis sutirština spal­
vas, įrodinėdamas, kad ceremonija nepaprastai pavojinga.
- Savaime aišku, pavojus yra, misteri Metlokai. Saugumą užtikrina
tai, kad abu dalyviai su peiliais itin atidūs. Treniruočių m etu daugiausia
dėmesio skiriama tam, kad jie m okėtų žaibiškai nuleisti peilius, ne tik
juos pakelti.
- Neprieštarauju, - nusileido M etlokas. • Mane baugina minimali
paklaidos galimybė.
- Ne tokia m inimali, kaip jum s atrodo. • Daininga haitiečio tarsena
veikė raminamai. - Beje, aš jūsų gerbėjas. Žaviuosi jūsų veikalais apie
Elžbietos epochą. Leiskite pridurti, kad įsivaizdavau ju s visai kitokį.
Esate daug daug jaunesnis negu maniau.
72 ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
- Jūs pataikaujate man. Nemaniau, kad mano knygas gali skaityti
teisės fakultetuose.
- Pastaraisiais studijų metais aš išklausiau anglų literatūros spec-
kursą.
- Na, judu pasišnekėsite savo malonumui, - mandagiai įsiterpė Vil­
jamsas. - Po kelių m inučių atneš gėrimus; eikite, kur eis visi. Aš turiu
kai ką patvarkyti... Džiaugiuosi, kad susipažinote. Juk jū s čia vieninte­
liai žmonės iš šalies. Susipažinti geriausia niekieno žemėje. Taip leng­
viau.
Jis išraiškingai žvilgtelėjo į Diunua ir bematant susimaišė su mi­
nia.
- Kodėl Edemui atrodo, kad reikia kalbėti m įslėm is? - paklausė
Metlokas.
- Jis labai jaunas. Ir visą laiką stengiasi mokyti kitus. Labai švie­
saus proto, bet labai jaunas.
- Atleiskite, bet ir jūs, kaip matau, ne senelis. Turbūt vos metais ar
dviem vyresnis už Edemą.
Juodaodis brangiu gelsvai rusvu kostiumu pažvelgė Metlokui į akis
ir mandagiai šyptelėjo.
- Dabar jū s man pataikaujate, - tarė jis. - Jei ja u sakytume tiesą - o
aš nematau pagrindo ją slėpti, - tai tik manoji tropikų gyventojo odos
spalva, nuostabiai maskuojanti amžių, trukdo jum s atspėti, kad esu ly­
giai vieneriais metais keturiais mėnesiais ir šešiolika dienų vyresnis už
jus.
M edokas spoksojo į negrą užkandęs žadą. Praslinko visa minutė,
kol jis suprato teisininko žodžius ir tai, kas slypėjo už jų. Juodaodžio
akys žiūrėjo nemirksėdamos. Jis atlaikė M edoko žvilgsnį. Pagaliau Met-
lokas atsikvošėjo.
- Man nepatinka tokie žaidimai.
- Bet ju k m es abu atėjome čia tuo pačiu reikalu, argi ne? Jūs turite
savų interesų, aš savų... Eikime į viršų ir išgerkime po taurelę... Jūs be­
rods mėgstate burboną su soda? Ir su rūgštele, kiek žinau.
Diunua pirmas ėmė brautis per minią, ir Metlokui beliko sekti įkan­
din.
Diunua atsišliejo plytų sienos.
- Taigi, - tarė M etlokas, - pasikeitimas komplimentais baigtas. Visi
labai gerai įvertino jūsų režisuotą spektaklį apačioje, ir mano baltos odos
nebėra kuo nustebinti. Manau, kad jum s laikas atskleisti kortas.
 --------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- 73
Jie stovėjo vestibiulyje vieni du su taurėmis rankoje.
- Na, argi m udu ne profesionalai? Gal užsirūkysite? Cigarai tikrai
iš Havanos.
- Nereikia cigarų. Pakalbėkime. Šjvakar aš atėjau čia draugų pa­
kviestas. Man suteikė garbę... O jū s bandote dar kažką pripainioti, ir tai
man nepatinka.
- Bravo! Bravo! - tarė Diunua, pakeldamas taurę. - Puikiai atlikta...
Nesijaudinkite, jie ničnieko nežino. Gal ką nors ir įtaria, bet patikėkite,
nieko konkretaus.
- Apie ką jū s kalbate, velniai rautų?
- Baikite savo gėrimą ir eikime pasivaikščioti į pievelę. - Diunua
išgėrė savo romą, ir M edokas, tartum reflekso veikiamas, nurijo burbo-
no likutį. Jie nusileido iš Lumumbos holo vestibiulio ir patraukė prie
didžiulės išsikerojusios guobos. Ūmai Diunua atsisuko ir sugriebė Medo­
ką už pečių.
- Atitraukite mėšlinas savo rankas!
- Paklausykite! Man reikia to popieriaus! Turiu gauti tą popierių!
Ir jūs man pasakysite, kur jis paslėptas!
Medokas norėjo išsivaduoti iš Diunua glėbio, bet rankos jo nebe­
klausė. Staiga jos pasidarė neapsakomai sunkios, skausmingai sunkios.
Pasigirdo švilpimas, veriantis švilpimas, skaldantis galvą.
- Ką? Ką?.. Kokį popierių? Neturiu jokio popieriaus...
- Nesispyriokite! Mes vis tiek jį surasime. Geriau pasakykite, kur
jis!
Metlokas pajuto, kad jį guldo ant žemės. M ilžiniška išsikerojusi
guoba viršum jo pradėjo suktis, o švilpesys galvoje darėsi vis garsesnis
ir garsesnis. Nebeįmanoma ištverti. Iš paskutiniųjų jis stengėsi atgauti
sąmonę.
- Ką jūs darote? Ką jū s man darote?
- Popierius, Metlokai! Kur korsikietiškas popierius?
“Pasitraukite!” - m ėgino surikti M etlokas. Bet jo k s garsas neištrū-
ko iš jo lūpų.
- Popierius, sidabrinis popierius, kad tave kur paradai!
- Nėra popieriaus... nėra. Neturiu popieriaus! Ne!
- Paklausykite! Jūs tik ką išgėrėte, prisimenate?.. Jūs tik ką baigėte
gerti taurę. Prisimenate?.. Dabar jum s negalima likti vienam! Nedrįskite
pasilikti vienas!
- Ką?.. Ką? Paleiskite mane! Jūs mane sutraiškysite!
74 ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
* Aš jūsų nė pirštu nepaliečiau. Tai vis gėrimas. Jūs tik ką nurijote
tris tabletes LSD! Jums gresia pavojus, daktare! Na, kalbėkite! Kur po­
pierius?!
Už besisukančių spiralių, sprogdinančių smegenis daugiaspalviais
žaibais, išplaukė p riė jo palinkusio žmogaus siluetas, ir Metlokas prat­
rūko keiksmais. Jis įsikibo į baltus marškinius tarp tam sių švarko atlapų
ir iš visų jėgų trūktelėjo į save. Smogė kum ščiu į priartėjusį veidą. Kai
tas veidas pradėjo tirpti akyse, įniko negailestingai daužyti kaklą. Jautė,
kaip sudužo Diunua akiniai, kumščiu suvarė stiklus į besimuistančią gal­
vą.
Jis nežinojo, kiek laiko tai truko. Diunua tysojo greta be sąmonės.
M etlokas suprato, kad reikia bėgti. Kuo greičiau bėgti iš čia! Ką
sakė Diunua?.. “Nedrįskite pasilikti vienas. Nedrįskite!” Reikia surasti
Pat. Ji žinos, ką daryti. Reikia surasti ją! Jis žinojo, kad netrukus narko­
tikas paveiks jo kūną. Bėgti, dėl Dievo meilės bėgti iš čia!
Bet kur? Į kurią pusę? Jis nežinojo kelio! Čia pat buvo gatvė, jis
nubėgo ja, bet ar į tą pusę? Ir ar ta gatvė?
Jis išgirdo motoro ūžimą. Automobilis privažiavo prie pat šaligat­
vio, ir vairuotojas spoksojo į jį. M etlokas pradėjo bėgti greičiau, užkliu­
vo už bordiūro, parkrito ant šaligatvio, vėl atsikėlė. Jis bėgo, kol galuti­
nai išsikvėpė ir kojos nustojo klausiusios. Jis negalėjo sustoti, nors jau­
tė, kaip jį užneša į plačią gatvės tėkmę, staiga pavirtusią upe, kurioje
jam lemta paskęsti.
Jam lyg ir pasigirdo stabdžių žviegimas. Žibintai apakino jį; kaž­
koks žmogus pasilenkė ir dūrė pirštu į akis. Jam buvo vis tiek. Jis tik
nusikvatojo, rydamas kraują, srūvantį veidu ir į bumą.
Jis vis dar isteriškai kvatojo, kai Džeisonas Grynbcrgas vilko jį į
mašiną.
O paskui žemė, visas pasaulis, galaktika, visa Saulės sistema galu­
tinai išėjo iš proto.

DESIMTAS SKYRIUS
Naktis virto agonija.
Rytas šiek tiek sugrąžino į realybę - ne tiek Metloką, kiek du žmo­
nes, sėdinčius abipus lovos. Džeisonas Grynbergas pasilenkė arčiau jo;
didelės, liūdnos Grynbergo akys buvo pavargusios, rankos ilsėjosi ant
 --------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- 75
kelių. Pat Belentain, ištiesusi ranką, prilaikė šaltu vandeniu suvilgytą
staltiesėlę ant M etloko kaktos.
- Tie kiaulės gražiai ju s pavaišino, drauguži.
• Ša, - sukuždėjo mergina. - Nežadinkite jo.
Metloko akys klajojo po kambarį, kol jis pradėjo susivokti. Jis bu­
vo Pat bute, jos miegamajame, jo s lovoje.
- Jie įpylė man LSD.
- Radote kam pasakoti... Mes iškvietėme gydytoją - tikrą gydytoją
- iš Ličfyldo. Šaunus vyras, nors jū s visą laiką taikėtės jam išdurti akis...
Nesirūpinkite, jis m ūsų darbuotojas. Nebuvo paminėta pavardžių.
- Pat? O kaipgi aš...
- Tu toks m ielas narkomanas, Džeimi. Visą laiką klykei mano var­
dą.
- Ir tai buvo geriausia išeitis, - įsiterpė Grynbergas. - Be ligoninių,
be ligos istorijų. Patogiai ir privačiai, gerai sumanyta. Beje, kai įsisiau-
tėjate, jus nelengva sutramdyti. Jūs daug stipresnis negu aš maniau. Toks
prastas skvešo žaidėjas...
- Velniop ju s, Grynbergai! Kodėl mane čia atvežėte?
- Net jeigu neprim inčiau, kad jūs pats pasiūlėte...
- Aš buvau apsvaigintas!
- Tai buvo puiki mintis. O kas geriau? “Greitoji pagalba’7 “Kas ten
taip klykia?..” - “A, tai profesorius M etlokas, sesele. Jis prisirijo LSD”.
• Puikiai suprantate, ką norėjau pasakyti. Galėjote parvežti manė
namo. Pririšti prie lovos.
- Džiaugiuosi, kad jū s ne itin nutuokiate apie LSD, - tarė Grynber­
gas.
• Džeimi, jis norėjo pasakyti... - Pat paėm ėjo ranką, - kai tau labai
blogai, šalia turi būti pasiutusiai artimas žmogus. Tai padeda atgauti pa­
sitikėjimą savimi.
Metlokas pažvelgė į merginą, paskui į Grynbergą.
- Ką jūs papasakojote jai?
- Kad jūs pasisiūlėte mums padėti, kad mes jum s dėkingi. Galbūt
su jūsų pagalba m um s pavyks išspręsti vieną problemą, kad dabar susi­
dariusi rimta padėtis netaptų tragiška. - Grynbergas kalbėjo m onotoniš­
kai. Buvo aišku, kad jis nenori tęsti tos temos.
- Tai buvo labai m įslingas paaiškinimas, - tarė Pat. - Jis nebūtų
pasakęs nė tiek, je i nebūčiau pagrasinusi.
- Ji ketino iškviesti policiją. - Grynbergas atsiduso, liūdnos jo akys
76 --------------------------------------------------------------------------------------------------------------- —
pasidarė dar liūdnesnės. - Norėjo uždaryti mane į šaltąją už tai, kad ap-
svaiginau jus. Neturėjau kur dėtis.
Medokas nusišypsojo, bet Pat čia nematė nieko juokingo.
• Kodėl tu sutikai, Džeimi?
- Juk jis tau pasakė: padėtis rimta.
- Bet kodėl būtent tu?
- Todėl, kad aš galiu tai padaryti.
- Ką padaryti? Išdavinėti vaikinus policijai?
- Aš jum s sakiau, - įsikišo Džeisonas. - M ūsų nedomina studen­
tai...
- Tai kas tada yra Lumumbos holas? “Dženeral motors” skyrius?
- Viena iš vietų, kur vyksta kontaktai; esama ir kitų. Kalbant atvi­
rai, mums būtų naudingiau neprasidėti su ta minia; tai rizikinga. Deja,
negalime pasirinkti.
- Tai skamba užgauliai.
- Mis Belentain, bijau, kad viskas, ką tik sakyčiau, jum s gali nus­
kambėti užgauliai.
- Labai gali būti. Aš maniau, kad FTB turi svarbesnių darbų kaip
persekioti jaunus juoduosius. Pasirodo, ne.
- Klausyk, užtenka! - M edokas suspaudė m erginos ranką. Jinai ją
ištraukė.
- Ką tu, Džeimai, aš kalbu rimtai! Čia nėra nei azartinių lošimų, nei
madingų ekstremistų. Tiktai narkotikai, kur pažvelgsi. Kartais pasitaiko
kraupių dalykų, bet dažniausiai banalūs. Mes abu žinome. Tad kodėl
staiga toks išskirtinis dėmesys vaikigaliams iš Lumumbos holo?
- Mes tų vaikigalių nė pirštu nepaliesime. Norime tik padėd. • Gryn-
bergas pavargo, praleidęs naktį be miego, ir nebegalėjo paslėpti susier­
zinimo. - Man visai nepatinka pagalba, kurią jūs teikiate žmonėms, kaip
tai, kas atitiko Džeimiui! Kodėl jū s jį ten pasiuntėte?
- Jis manęs nesiuntė. Aš pats sumaniau ten nueiti.
-K odėl?
- Tai per daug sudėtinga, o aš dabar neturiu jėg ų tau visko išaiškin­
ti.
- Misteris Grynbergas man jau viską išaiškino. Tau parodė didelį
pasitikėjimą, tiesa? Patys jie nieko nepajėgia padaryti, štai ir surado ge­
raširdį, lengvabūdį žmogelį, kuris padirbės už juos. Tu priimsi visą rizi­
ką; o kai žaidimas pasibaigs, šitame universitete tavimi niekas nebeti­
kės. Džeimi, apsigalvok, juk čia tavo namai, tavo darbas!
 ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- 77
Meti okas pažvelgė merginai į akis, stengdamasis ją nuraminti.
- Aš tai suprantu net labiau negu tu. M ano namams gresia pavojus,
ir tai ne žaidimas, Pat. Manau, kad dėl to verta surizikuoti.
• Nenoriu apsimetinėti, kad supratau tave.
• Jūs negalite to suprasti, mis Beletain, mes neturime teisės jum s
visko papasakoti. Jūs turite sutikti su tuo kaip su būtinybe.
- O jeigu nesutiksiu?
- Prašau tave: sutik, - tarė M edokas. - Jis išgelbėjo man gyvybę.
- Jūs perlenkiate, profesoriau, - gūžtelėjo pečiais Grynbergas.
Pat atsikėlė.
- Man rodos, jis išmetė tave per bortą, o po to, apsigalvojęs, nume­
tė virvę... Kaip jautiesi?
- Pakenčiamai, - atsakė M edokas.
- Man reikia išeiti, bet aš neisiu, je i nori, kad čia būčiau.
- Ne, ne, eik. Aš tau paskambinsiu. Ačiū už rūpinimąsi.
Mergina žvilgtelėjo į Grynbergą - tai nebuvo draugiškas žvilgsnis
- ir nuėjo prie tualetinio staliuko. Paėmusi šepetj, ji bematant susišuka­
vo plaukus, perrišo oranžiniu kaspinu. Visą laiką ji stebėjo Grynbergą
veidrodyje, o jis žiūrėjo į ją.
- Tas vyriškis, kuris sekioja mane, m isteri Grynbergai... Ar jis iš
jūsiškių?
- Taip.
- Man tatai nepatinka.
- Labai gaila.
Pat atsisuko.
- Prašom pašalinti jį.
- Negaliu šito padaryti. Perspėsiu, kad nelįstų jum s į akis.
- Aišku. - Ji paėmė piniginę, rankinuką ir tylėdama išėjo iš m iega­
mojo. Po kelių sekundžių išgirdo, kaip atsidarė ir garsiai užsitrenkė bu­
to durys.
- Jauna dama stipraus charakterio, - tarė Džeisonas.
- Ją galima pateisinti.
- Kaip tai?
- Aš maniau, kad jū s viską žinote apie žmones, su kuriais turite
reikalų...
- Aš vis dar doroju informaciją. Nepam irškite, kad aš esu dubleris.
- Tada sutaupysiu jum s laiko. Šešto dešimtmečio pabaigoje jos tė­
vą “iŠmakartino” iš valstybės departamento. Žinia, jis buvo labai pavo-
78 -----------------------------------------------------------------------------------------
jingas žmogus. Užsienio kalbų konsultantas. Buvo prileistas prie slap­
tos informacijos - versdavo laikraščių straipsnius.
- Š...
- Tinkamas žodis, brolau. Daugiau jis ten nebesugrįžo. Ji visą gy­
venimą vertėsi iš stipendijos, jo s rūbų spintoje ne per daug ankšta. Tad
galima pateisinti jo s jausm us jū sų žinybai.
- Ir kaip jūs ją suradote?
- Verčiau prisiminkite, kaip jū s suradote mane.

***

M edokas atrakino duris ir įėjo į prieškambarį. Pat nepagailėjo jėgų

tvarkydama kambarius - jis buvo tikras, kad ji taip pasielgs. N et užuolai­
das vėl pakabino. Pradžia ketvirtos - didžioji dalis dienos prarasta. Gryn-
bergui reikalaujant, jie abu nuvažiavo į Lyčfeldą dar kartą pasirodyti
gydytojui. “Gerokai sukrėstas, bet dirbti gali”, - nusprendė daktaras.
Jie sustojo užkąsti “Češiro katine” . Bevalgydamas M edokas ret­
karčiais vis pažvelgdavo į staliuką, prie kurio prieš keturias dienas sėdė­
jo Ralfas Louringas su sulankstytu laikraščiu. Papietavo ramiai, be įtam­
pos, abiem buvo malonu pabūti kartu; kalbėjosi mažai; kiekvienam bu­
vo apie ką pamąstyti.
Grįžtant į Karlailą, Grynbergas paprašė jį būti namie ir laukti skam­
bučio. Vašingtonas dar nedavė naujų instrukcijų. Jie analizavo gautą in­
formaciją ir, laukiant tolimesnių nurodymų, Metlokui reikėjo būti pasy­
viam. NS - “nedalyvauti strategijoje”, kaip pasakė Grynbergas.
Juo geriau. Reikės apgalvoti savo strategiją Luko Herono, “didžio­
jo senojo aro”, universiteto patriarcho atžvilgiu. Jau laikas susitikti su
juo ir perspėti. Senis aiškiai pateko ne į savo sferą, ir kuo greičiau jis iš
ten išsipainios, tuo geriau visiems, net ir Karlailo universitetui. Tačiau
M edokas nenorėjo jam skambinti, nenorėjo formalaus susitikimo, tad
suko galvą, kaip čia išdėsčius reikalą subtiliau. Jis nenorėjo išgąsdinti
senojo Luko, nenorėjo, kad anas pradėtų aiškintis su nepatikimais žmo­
nėmis.
M edokas pagalvojo, kad elgiasi lyg būtų Herono angelas sargas. Iš
anksto įsitikinęs, kad Heronas negali būti rimtai įsivėlęs į tą istoriją. Ar
jis turi teisę taip manyti? Antra vertus, gyvendamas civilizuotoje visuo­
menėje, jis neturi teisės manyti kitaip.
Sučirškė telefonas. Tai ne Grynbergas, pagalvojo M edokas. Anas
 ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- 79
tik ką išlaipino jį ant šaligatvio. Jis tikėjosi, kad tai ir ne Pat; jis dar
nebuvo pasiruošęs pokalbiui. Nenoromis pakėlė ragelį:
- Alio!
- Džimai! K ur jūs pradingote? Skambinėju nuo aštuntos valandos
ryto! Taip susinervinau, kad buvau du kartus atvažiavęs. - Tai buvo Še­
rnas Kreselas. Jo balsas skambėjo taip, lyg būtų uždarę Karlailo univer­
sitetą.
- Dabar būtų per sunku viską išaiškinti. Šernai, susitikime vėliau.
Galiu užvažiuoti pas jus po vakarienės.
- Aš jūsų vietoje neatidėliočiau. Viešpatie! Kas jum s šovė į galvą?
- Nesuprantu...
- Vakar vakare, Lumumboje!
• Apie ką jū s kalbate? Ką jum s pripasakojo?
- Tas juodojo šėtono išpera Edemas Viljamsas įteikė man raportą;
kaltina jus visomis m irtinomis nuodėm ėm is - vos ne vergijos propagan­
da. Jis rašė, kad nesikreipė į policiją tik todėl, kad buvote girtas girtutė­
lis! Aišku, alkoholio veikiamas, jūs nusimetėte kaukę ir pasirodėte be­
sąs užkietėjęs rasistas!
-K ą?
- Jūs laužėte baldus, aptalžėte kelis studentus, išdaužėte langus...
- Jūs puikiai suprantate, kad tai absurdas!
- Aš tai suprantu, - Kreselas pradėjo kalbėti tyliau. Jis šiek tiek
aprimo. - Bet kas iš to? Poliarizacija! Turime saugotis jos kaip ugnies.
Kai tiktai valdžia ima kištis į universiteto reikalus, prasideda poliariza­
cija.
• Išklausykite mane. Viljam so raportas - apgaulingas triukas, jei
čia tinka tas žodis. Pėdų mėtymas. Šiąnakt jie įbėrė man narkotikų. Jei­
gu ne Grynbergas, m udu dabar nesikalbėtume.
- O Viešpatie! Lum umbos holas irgi jūsų sąraše? Šito mums tik ir
trūko! Juodieji pradės šaukti, kad juos persekioja. Velniai žino, kas čia
dėsis.
• Atvažiuosiu pas ju s apie septintą. - M etlokas stengėsi kalbėti ra­
miai. • O kol kas ničnieko nedarykite, niekam nieko nepasakokite. Aš
negaliu pasitraukti nuo telefono, laukiu, kada paskambins Grynbergas.
- Minutėlę, Džimai! Štai kas. Dėl to Grynbergo... N epasitikiu juo.
Nė vienu iš jų nepasitikiu. Įsidėmėkite: visų pirm a jum s rūpi Karlailo
interesai, o... • Kreselas užsikirto nebaigęs sakinio. Metlokas pajuto, kad
jis ieško tinkamo žodžio.
80 ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
- Keista išgirsti tokį dalyką.
- Manau, suprantate, ką noriu pasakyti.
- Ne visai. Aš maniau, kad mes sutarėme dirbti išvien...
- Tik ne universiteto išsprogdinimo kaina! - Dekano balsas skam­
bėjo beveik isteriškai.
- Nesijaudinkite, • tarė M edokas. - Jis nesusprogs. Pasimatysime
vėliau. - Medokas padėjo ragelį, nelaukdamas kol Kreselas atsakys. Gal­
vai reikėjo nors šiek tiek pailsėti, o Kreselas niekam neduotų atvangos,
jei būtų užkliudytos jo valdos. Šernas Kreselas buvo savotiškai karin­
gas, kaip ir kiekvienas ekstremistas, gal dar pirmiau už kitus pradedąs
siautėti.
Šitie apmąstymai nuvedė M edoko mintis prie kito klausimo, tiks­
liau, prie dviejų klausimų. Prieš ketvertą dienų jis pasakė Pat neketinąs
atsisakyti kelionės Į Seint Tomą. Trumputės Karlailo tarpsemestrinės
atostogos - tik paskutinė balandžio dekada, prasidės šeštadienį po pas­
kaitų, vadinasi, po trijų dienų. Dabartinėmis aplinkybėmis kelionė į Seint
Tomą turi būti atidėta, nebent Vašingtonas nuspręstų, kad jam laikas
baigti žaidimą, bet tai abejotina. Antrasis klausimas • studentai. Jis smar­
kiai atsiliko. Ant stalo krūva rašinių, kurių dar nė nevartė. Taip pat pra­
leido dvi įskaitas šįryt. Dėl savo studentų nelabai krimtosi - M edokas
paprastai spausdavo juos rudenį ir žiemą, leisdamas atsikvėpti pavasarį,
- bet nenorėjp pilti benzino į ugnį, įpūstą Viljamso provokacinio rapor­
to. Profesorius pravaikštininkas - neprastas objektas apkalboms. Pas­
kaitų krūvis trims likusioms dienoms vidutiniškas: trys, dvi ir dvi. Sus­
pės pasiruošti vėliau. O iki septintos valandos būtinai reikia pasimatyti
su Luku Heronu. Jei Grynbergas paskambins ir neras jo namie, galima
pasiteisinti aspirantų konferencija, kurią buvo pamiršęs.
Jis nusprendė išsimaudyti duše, nusiskusti ir persirengti. Vonios
kambaryje dar kartą patikrino smėlio dėžę. Korsikietiškas popierius te­
begulėjo vietoje - kitaip nė negalėjo būti.
Nusiskutęs ir išsimaudęs, Medokas nuėjo į miegamąjį, mintyse pla­
nuodamas tolimesnius veiksmus. Jis nežinojo Herono tvarkaraščio, bet
visai nesunku išsiaiškinti, ar Lukas šiandien po pietų turi paskaitų bei
seminarų. Jeigu ne, teks važiuoti pas jį į namus - penkiolika minučių
kelio automobiliu. Heronas gyveno aštuonių mylių atstumu nuo universi­
teto, prie retai benaudojamo keliuko į buvusį senos karlailiečių šeimos
dvarelį. Herono namas, perstatytas iš karietų daržinės, stovėjo atokiau,
bet Lukas mėgdavo kartoti: “Čionai patekęs pajunti, kad vertėjo keliauti”.
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- 81
Skubus beldimas į duris išblaškė jo mintis. Jis išsigando - ūmai
pritrūko oro.
- Einu, einu! - sušuko jis, vilkdamasis per galvą baltus sportinius
marškinėlius. Basas nuėjo prie laukujų durų ir atidarė jas. N et krūptelė­
jo iš netikėtumo. Tarpduryje stovėjo Edemas Viljamsas - vienas.
- Laba diena.
- Viešpatie!.. Neišm anau - ar iškart žiebti tau per ausį, ar pirma
paskambinti policijai! Ko tau reikia? Kreselas man jau skambino, jeigu
atėjai šito sužinoti.
- Leiskite pakalbėti su jum is. Visai neilgai sutrukdysiu, - skubiai
prabilo juodasis. M etlokui pasirodė, kad jis kažko išsigandęs, bet sten­
giasi tai paslėpti.
- Užeikite. Ir ilgai netrukdykite. - M edokas praleido Viljamsą j ves­
tibiulį ir užtrenkė duris. Juodasis mėgino šypsotis, bet jo akys nebuvo
linksmos.
- Aš labai apgailestauju dėl to raporto. Nuoširdžiai apgailestauju.
Tai buvo nemaloni būtinybė.
- Šitas pokštas nepavyks! Ko jūs siekiate? Kad Kreselas išdėtų ma­
ne į šuns dienas universiteto taryboje ir išgrūstų iš čia? Nejaugi manote,
kad lauksiu, kol m ane išmes pro duris tarsi sutrintą skudurą? Gal jau
visai protą pametėte?
- Mes nemanėme, kad kas bloga galėtų atsitikti. Todėl mes taip ir
pasielgėme... Nežinojome, kuria kryptimi jū s nuėjote. Jūs tartum išgara­
vote. Supraskite, m ums teko imtis iniciatyvos, kad vėliau galėtume pri­
pažinti, jo g įvyko apgailėtinas nesusipratimas... Taktika nenauja. Aš pa­
siųsiu Kreselui kitą raportą, atšauksiu kaltinim us - bet ne visus. Po kelių
savaičių viskas bus pamiršta.
M edokas virte virė - ir dėl Viljamso laikysenos, ir dėl begėdiško
pragmatizmo. Bet jis prabilo nekeldamas balso:
- Nešdinkitės. Jūs man šlykštus.
- Ak, nejaugi! Argi mes nebuvom jum s šlykštūs visada? - M edo­
kas skaudžiai užgavo jį, ir Viljamsas atvirai reagavo. Bet išsyk susitvar­
dė. - Nesiginčykite. Leiskite man išdėstyti reikalą ir išeiti.
- To aš ir laukiu.
• Gerai. Klausykite: atiduokite Diunua tai, k o jis prašė!.. Na, duo­
kite man, o aš jam perduosiu. N ė kiek negudrauju; aplinkybės verčia
taip elgtis!
82 ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
- Senas triukas. Neišdegs. 18 kur galiu turėti tai, kas šovė į galvą
broliui Džuljenui? A r jis jum s pasakė? Ir kodėl neatėjo pats?
- Brolis Džuljenas ilgai neužtrunka vienoje vietoje... Jo talento rei­
kia visur.
- Režisuoti m aum au ritualinėms ceremonijoms?
- Jis iš tiesų tai daro, ju k matėte pats. Tai jo hobis.
- Atsiųskite jį pas mane. - M edokas perėjo per kambarį prieš Vil­
jamso nosį ir pasiėmė nuo kavos stalelio pustuštę cigarečių dėžutę. •
Turiu velniškai šaunią šešiolikto amžiaus liaudies šokių kolekciją.
- Kalbėkite rimtai. Jau nebeliko laiko!
M edokas užsidegė cigaretę.
- Aš turiu marias laiko. Tiesiog norėčiau dar kartą išvysti brolį Džul-
jeną; norėčiau patupdyti jį už grotų.
- Nieko nebus! Nieko nebus! Aš atėjau dėl jūsų labo! Jeigu aš išei­
siu be to daikto, nebegalėsiu nieko nuveikti... A r jūs suprantate, kas yra
Džuljenas Diunua?
- Bordžijų palikuonis? Iš Etiopijos filialo?
- Liaukitės, Metlokai! Atiduokite tai, ko jam reikia! Jeigu spyriosi-
tės, gali skaudžiai nukentėti žmonės. Šito niekas nenori.
- Nežinau, kas per vienas tas Diunua, ir m an dėl to nė motais. Ži­
nau tiktai tiek, kad jis įbėrė m an narkotikų ir pakėlė prieš mane ranką;
žinau, kad jis daro pavojingą įtaką didelei jaunim o grupei. Be to, aš įta­
riu, kad jis buvo įsilaužęs į m ano butą ir sugadino daug asmeninių daik­
tų. Reikalausiu, kad jį izoliuotų. Nuo jū sų ir nuo manęs.
- Dėl Dievo meilės, atsikvošėkite!
M edokas greitu žingsniu priėjo prie užuolaidų ir smarkiai patrau­
kė jas į šalį.
- A r tai viena iš brolio Džuljeno vizitinių kortelių?
Edemas Viljamsas nustėręs spoksojo į suknežintus rėmus.
- Oi, ne. Jokiu būdu. Džuljenas šito nedaro... N et ir aš taip nedarau.
Čia kažkieno kito darbas.

VIENUOLIKTAS SKYRIUS
Keliukas link Luko Herono namo buvo pilnas duobių, likusių nuo
žiemos. M edokas suabejojo, ar Karlailo magistratas beužlygins jas; pa­
čiame mieste tebebuvo ryškūs Naujosios Anglijos šalčių pėdsakai. Ar­
 --------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- 83
tėdamas prie buvusios karietų daržinės, jis sulėtino savąjį “Triumfą” iki
dešimties mylių per valandą. M ašinos bamperiai trinksėjo, korpusas
girgždėjo, o jis norėjo privažiuoti prie Herono namo kuo tyliau.
Metlokas pagalvojo, kad Džeisonas Grynbergas gali jį sekti, todėl
padarė didelį lanką - nuvažiavo keturias mylias į šiaurę paraleliniu ke­
liu, paskui sugrįžo pagrindiniu iki Herono keliuko. Iš paskos nevažiavo
jokia mašina. Artimiausi namai abipus “Herono gūžtos” buvo už šimto
jardų, o priešpriešais negyveno niekas. Sklido gandai, kad šitą rajoną
užstatys gyvenamaisiais namais, dar kiti teigė, kad plėsis Karlailo uni­
versitetas, bet kol kas abu tie projektai plaukiojo padebesiais. Faktiškai
pirmasis priklausė nuo antrojo, o bet kokie bandymai rimčiau pertvar­
kyti Karlailą atsitrenkdavo į buvusių studentų opoziciją.
Metloką apstulbino ramybė, sakytum, gaubianti Herono būstą. Iki
šiol jis nebuvo net atkreipęs dėmesio į šį namą. Gal dešimtį kartų pavė­
žino Luką po mokslo tarybos posėdžių, bet visada skubėdavo, atsisaki­
nėdavo Luko kviečiamas užeiti gerklės suvilgyti, tad nebuvo nė buvęs
viduje.
Jis išlipo iš autom obilio ir nužingsniavo prie seno plytų statinio.
Namas buvo aukštas ir siauras, išblukusias plytas raizgė tūkstančiai ge­
benės atžalų, dar labiau išryškinančių vienatvę. Priešais namą atsivėru­
sioje pievoje pavasariškai siautulingai išsprogo du japoniški gluosniai,
violetinių žiedų kaskados didžiulėm is arkomis liejosi žemėn. Žolė buvo
pakirpta, krūmai nugenėti, takeliuose akinamai bolavo žvyras. Buvo ma­
tyti, kad šitą namą ir jo aplinką šeimininkas mėgsta ir prižiūri, bet kaž­
kaip pajausdavai, kad tų pom ėgių jam nėra su kuo pasidalinti. Čia vis­
kas buvo daroma vieno žmogaus ir vienam žmogui. Ne dviem, ne šei­
mai. Tik dabar M etlokas prisiminė, kad Lukas Heronas nugyveno am­
žių nevedęs. Žinoma, neapsiėjo be paskalų apie nelaimingą meilę, tra­
gišką žūtį, net apie pabėgusią nuotaką, bet jei Lukas Heronas nugirsda­
vo tokią romantišką legendą, jis tiktai šyptelėdavo ir sakydavo buvęs
“velniškas egoistas”.
Metlokas palipo laipteliais prie durų ir paskambino. Jis mėgino nu­
taisyti atlapaširdišką šypseną, bet nieko neišėjo. Jam pasidarė baisu.
Durys atsivėrė, ir aukštas, žilaplaukis Lukas Heronas, apsitempęs
suglamžytomis kelnėmis, prasisegęs tamsiai mėlynus marškinius, žvel­
g i i ji-
Per akimirksnį prieš Heronui prabylant M etlokas suprato kįydęs.
Lukas Heronas žinojo, ko jisai atvažiavęs.
84 ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
• O, Džimai, sveiki! Užeikite, užeikite, mielas drauge. Koks malo­
nus netikėtumas.
- Ačiū, Lukai. Tikiuosi, kad nesutrukdžiau jum s.
- Nė kiek. Pasirodėte pačiu laiku. Užsiim inėju alchemija. Maišau
“Kolinzą” iš džino ir šviežių vaisių. Dabar darbuosimės dviese.
- Jūs mane sudominote.
Viduje Herono namas atrodė visiškai taip, kaip įsivaizdavo M edo­
kas, - gal toks bus ir jo būstas po kokių trijų dešimtmečių, jei šitiek
ištvers nevedęs. Atsitiktinių daiktų sandėlis, pririnktas per beveik pusę
amžiaus šimtas žino iš kur. Heronas nekvaršino sau galvos dėl stiliaus,
laikotarpio ar damos; jam terūpėjo komfortas. Prie kelių sienų rikiavosi
knygų lentynos, o ant neužkrautųjų kabojo išdidintos aplankytų šalių
nuotraukos - greičiausiai atostogų suvenyrai. Foteliai buvo sunkūs ir
minkšti, kur atsisėstum, ranka pasiekdavai stalą - praktiškos viengun­
gystės požymis, pagalvojo M edokas.
- Man regis, dar nesate buvęs čia - na, viduje.
- Ne, neteko. Čia labai miela. Ir labai patogu.
• Jūs teisus. Čia patogu. Sėskitės, tuoj baigsiu kokteilį, ir mudu
paragausime. - Heronas nuėjo per kambarį prie durų, kaip Metlokui pa­
sirodė, į virtuvę, bet ant slenksčio stabtelėjo ir atsigręžė:
- Aš puikiai suprantu, kad jū s sukorėte tokį kelią ne dėl to, kad
padėtumėte seniui siurbčioti kokteilį. Tačiau mano namuose galioja įs­
tatymas - prieš rimtą pokalbį bent po vieną išgerti, žinoma, jeigu leidžia
religija ir griežti principai. - Jis nusišypsojo, ir raukšlelių tinklas apie
akis ir smilkiniuose dar paryškėjo. Jis buvo labai labai senas. • Be to, jūs
atrodote be galo rimtas. Galiu užtikrinti, kad po maniškio “Kolinzo” jūs
pralinksmėsite.
Metlokui nespėjus išsižioti, Heronas pradingo už durų. Užuot atsi­
sėdęs, M edokas priėjo prie artimiausios sienos, kur stovėjo nedidelis
rašomasis stalas. Virš jo be jokios sistemos buvo sukabinta koks pustu­
zinis fotografijų. Keliose stūksojo Stokhenžas, fotografuotas iš to paties
taško, sprendžiant iš labai skirtingų besileidžiančios saulės padėčių. Vie­
noje • uolėtas krantas, jūroje nuleidę inkarus barkasai, tolumoje padū­
mavę kalnai. Turbūt Viduržemio jūros kraštas, gal Graikija arba Traki­
jos salos. Ir staiga kažkas netikėta. Dešiniajame apatiniame kampe, vos
vos viršum stalo, nedidelė fotografija. Aukštas lieknas pėstininkų kari­
ninkas, stovintis prie medžio kamieno. Tanki lapija už jo pečių priminė
džiungles; jos fone šmėžavo kitos figūros. Karininkas be šalmo, palaidinė
---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- 85
permirkusi prakaitu, stambia dešine ranka gniaužė automato buožę. Kai­
rėje rankoje karininkas laikė sulankstytą popieriaus lapą, panašų į že­
mėlapį - matyt, jis tik ką davė įsakymą. Jis žiūrėjo aukštyn, tarsi į prie­
šais plytinčią aukštumą. Veidas buvo įsitempęs, bet ne sujaudintas. Vy­
riškas, valingas veidas. Iš nuotraukos žvelgė tamsiaplaukis, dar nesenas
Lukas Heronas.
- Saugau tą nuotrauką, nes ji primena man, kad laikas ne visada
buvo toks naikinantis.
Medokas krūptelėjo. Sugrįžęs Lukas netikėtai užklupo jį.
- Gera nuotrauka. Dabar aš žinau, kas iš tikrųjų laimėjo karą.
- Tai nekelia abejonių. Gaila, kad apie tą salą niekada neteko girdė­
ti - nei prieš tai, nei po to. Kažkas sakė, kad tai viena iš Saliamono salų.
Man rodos, ją išsprogdino šeštame dešimtmetyje. Tai salai daug sprog­
menų nereikėjo. Būtų užtekę fejerverko. Prašom. - Heronas priėjo ir pa­
davė Metlokui taurę.
- Ačiū. Jūs kuklinatės. Aš pats šį tą girdėjau.
• Kaip ir aš. Iš manęs padarė velniai žino ką. Kuo senesnis aš da­
rausi, tuo gražesnes pasakaites pasakoja... Jei jūs ne prieš, išeikime už
namo. Per daug puiki diena kiūtoti užsidarius. - Nelaukdamas pritarimo,
Lukas žengė prie durų. M edokas pasekė jį.
Aplinka už namo, kaip ir priešais jį, buvo idealiai sutvarkyta. Vi­
daus kiemelyje stovėjo patogios poilsio kėdės, prie kiekvienos - staliu­
kas. Kiemelio vidury stovėjo didelis metalinis stalas po saulės skėčiu.
Toliau žaliavo kasdien kerpam a pievelė. Šen bei ten augo sedulos, kiek­
vienos kamienas buvo apkastas, o pievelės pakraščiais išsirikiavo gėlės,
daugiausia rožės. Tačiau pievelei baigiantis pastoralinis peizažas staiga
baigėsi. Ties siena stovėjo galingi medžiai, kylantys iš susiraizgiusio
neįžengiamo brūzgyno. Į kairę, į dešinę - tas pats vaizdas. Lukas Hero­
nas tarytum apsitvėrė pirm ykščio m iško siena.
- Kokteilis geras, jum s patiks. - Abu atsisėdo.
• Iš tiesų. Ko gero, padarysite mane džino mėgėju.
- Tik pavasarį ir vasarą. Kitais m etų laikais negerkite džino... Tai­
gi, mano jaunasis drauge, šio namo įstatymas pagerbtas. Koks reikalas
atvedėjus į Herono “gūžtą”?
- Maniau, kad nujaučiate.
-A š?
- Arčis Bysonas. - M edokas įdėmiai stebėjo senį, bet Heronas ne­
atitraukė akių nuo stiklo. Jokios reakcijos.
86 ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
- Tas jaunas istorikas?
- Taip.
- K adanors jis taps geru dėstytoju. O jo žmona - simpatinga kume­
laitė.
- Simpatinga... manau, ir patvirkusi.
- Taip tik atrodo, Džimai, - nusijuokė Heronas. - Man nė į galvą
nešovė, kad jū s toks Vikrotijos laikų puritonas... Sendamas daraisi pa­
kantesnis kitų apetitams. Ir nekaltam jų sužadinimui. Pamatysite.
- A r tai paslapties šifras? Pakantumas apetitams?
- Kokios paslapties?
• N a, na. Juk jis bandė jum s prisiskambinti praėjusią naktį.
• Taip, jis prisiskambino. Jūs buvote pas juos... Kiek supratau, jūsų
elgesys buvo ne be priekaištų.
- Aš sąmoningai taip elgiausi.
Pirmąkart Heronas sunerimo. Tai buvo vos pastebima reakcija -
suvirpėjo blakstienos.
- Tai nėra pagirtina, - negarsiai tarė jis ir pažvelgė į impozantišką
žalumos sieną. Saulė nusileido už aukštųjų medžių; ilgi šešėliai nutįso
per pievą ir kiemelį.
- Taip reikėjo. - Senio veidą iškreipė skausmo grimasa, ir Medokas
prisiminė savo paties reakciją, kai Edemas Viljamsas postringavo apie
“nemalonią būtinybę" pasiųsti Šernui Kreselui melagingą skundą dėl jo
veiksmų Lumumbos hole. Skaudi paralelė.
- Jaunuolį ištiko nelaimė. Jis ligonis. Tai tikrų tikriausia liga, ir jis
mėgina gydytis. Tam reikia drąsos... Dabar ne laikas m ūsų universitete
naudoti gestapo metodus. - Heronas ilgai siurbė kokteilį.
- O kaip jūs tai sužinojote?
- Galbūt tai konfidenciali informacija. Tarkim, iš vieno garbingo
mudviejų kolegos, mediko, kuris pastebėjo tam tikrus simptomus, ver­
čiančius susirūpinti. A r tai svarbu? Aš stengiausi vyrukui padėti ir ne­
dvejodamas padėčiau dar kartą.
- Norėčiau tuo tikėti.
- Tai kas jum s trukdo?
• Nežinau... Kažkas sutrikdė mane prieš kelias minutes prie jūsų
durų. O gal Šitas namas. Negaliu susigaudyti... Aš visiškai atviras su
jumis.
Heronas nusijuokė, tebevengdamas M edoko akių.
- Jūs per giliai įsibridote į Elžbietos laikus. “Ispaniškos tragedi­
 ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- 87
jos” "' sąmokslai ir kontrsąmokslai... Jums, jauniem s dėstytojams, besi-
jaučiantiems Kristaus karsto vaduotojais, derėtų baigti tuos vaikiškus
Skotland Jardo žaidimus. Manau, kad gerokai sutirštinate spalvas, kal­
bėdamas apie padėties rimtumą.
- Aš anaiptol neapsim etu kryžiuočiu universitete. Aš ne iš tų, ir,
man rodos, jūs tai žinote.
- Gerai, kad pasakėte. M anęs nedomina Virdžinija Byson - nei sek­
sualiniu atžvilgiu, nei kokiu nors kitu. Nors, tiesą sakant, kokio nors
kito atžvilgio negalėčiau įsivaizduoti.
- Ką gi, vadinasi, gerai suvaidinote.
- Suvaidinau. Stengiausi iš paskutiniųjų, kad Bysonas nesuprastų,
dėl ko lankausi pas jį. Tai buvo be galo svarbu.
- Kam? - Heronas lėtai pastatė stiklą, kaire ranka tebespausdamas
kėdės atkaltę.
- Žmonėms, nesusijusiems su universitetu. Žmonėms iš Vašingto­
no. Federalinei valdžiai...
Luko Herono veidas ūmai pradėjo blykšti.
- Ką jūs pasakėte? - sukuždėjo jis vos girdimai.
- Į mane kreipėsi žmogus iš Teisingumo ministerijos. Jis papasa­
kojo baisių dalykų. Jis nieko neišgalvojo, nieko nedramatizavo. Klojo
tiktai faktus. Galėjau savo noru pasirinkti - bendradarbiauti ar atsakyti.
- Ir jūs sutikote? - tyliai, dar negalėdamas patikėti, paklausė Hero­
nas.
- Negalėjau nesutikti. Mano jaunesnysis brolis...
- Negalėjote nesutikti? - Heronas pakilo nuo kėdės, jo rankos pra­
dėjo virpėti, balsas skambėjo vis garsiau: - Jūs galėjote nesutikti?!
- Ne, negalėjau, - M edokas tebebuvo ramus. - Todėl aš ir atvykau.
Perspėti jus, savo seną draugą. Viskas klostosi daug rimčiau... daug pa­
vojingiau...
- Ir jūs atvykote čia perspėti mane?! Ką jūs padarėte? Vardan visko,
kas šventa, ką jūs padarėte?.. - Traukdamasis atatupstas, Heronas atsit­
renkė į staliuką. Kairės rankos judesiu bloškė jį žemėn. - Grįžkite atgal
ir nedrįskite nieko jiem s pasakoti! Čia ničnieko neatsitiko! Viskas... vis­
kas tik jų vaizduotėje! Nekiškite nagų! Palikite viską, kaip buvo!
- Aš negaliu, - Švelniai tarė M edokas; staiga jam pasidarė baisu dėl
senuko. - N et Sylfontas turės sutikti. Jis negalės priešintis. Faktai yra
faktai. Lukai...
•AnglųdramaturgoTomo Kido (1558-1594)pjesė.
88 ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
- Eidrijenui! Papasakojote ir Eidrijenui?.. Viešpatie! Viešpatie, ar
jūs suprantate, ką darote? Jūs viską sunaikinsite. Viską, viską... Nešdin­
kis iš čia! Kad tavęs nematyčiau! O Viešpatie! Viešpatie!
- Lukai, kas jum s? - M edokas atsikėlė ir žengė kelis žingsnius ar­
tyn. Heronas vis traukėsi atgal, panikos apimtas.
- Nesiartink prie manęs! Neliesk manęs!
Heronas apsisuko ir pasileido bėgti per pievelę, kiek išnešė senat­
viškos kojos. Jis užkliuvo, suklupo, vėl atsikėlė. N ė karto nežvilgtelėjęs
atgal, dingo masyvioje žalioje sienoje.
• Lukai! Palaukite! - M edokas leidosi įkandin jo ir pasiekė mišką
tik keliomis sekundėmis vėliau. Bet senio niekur nebuvo matyti. Brau­
damasis per susiraizgiusius krūmus, Medokas įžengė į mišką. Šakos čaižė
jo veidą, žolės it spąstai pančiojo kojas, bet jis skynėsi kelią į tankmę.
Heronas dingo.
- Lukai! Kur jūs?
Jokio atsako, tik paliestų šakų šnarėjimas už jo pečių. Medokas
veržėsi į priekį, čia pasilenkdamas, čia beveik šliauždamas, čia šonu sk­
verbdamasis per žalius baijerus. Luko Herono nei m atyti, nei girdėti.
- Lukai! Na, atsiliepkite!
Lyg skardžiai žemės prasmego, išgaravo, nustojo egzistuoti.
Staiga jis išgirdo neaiškų aidą - aimaną. Kažkur arti ir kartu toli.
Kažkas sukūkčiojęs aiškiai, su baisia neapykanta ištarė tik vieną žodį:
-Nimrodas...

DVYLIKTAS SKYRIUS
- Po šimts velnių, Metlokai! Juk buvau prašęs sėdėti namie, kol
paskambinsiu!
- Po šimts velnių, Grynbergai! Kaip jū s atsiradote mano bute?
• Jūs nesutaisėte lango.
- Jūs nepasisiūlėte už tai sumokėti.
- Lygiosios. Kur buvote?
Medokas numetė automobilio raktelius ant kavos staliuko ir žvilg­
telėjo į sudaužytą stereosistemą kampe.
- Tai paini istorija ir, kaip man rodos, graudi. Viską papsakosiu
jums, bet pirm a išgersiu. Paskutinį kartą man sutrukdė tai padaryti.
- Įpilkite ir man ko nors. Aš irgi papasakosiu istorij ą, tikrai graudžią.
— :--------------------------------------------------------------------------------------------------------------- 89
Metlokas dirstelėjo pro langą. Saulė buvo beveik nusileidusi. Pa­
vasario diena baigėsi.
- Tuoj išspausiu porą citrinų ir sumaišysiu šviežių vaisių “Tomą
Kolinzą”.
• Jūsų dosjė parašyta, kad geriate “burboną”. Su rūgštele.
Metlokas žvilgtelėjo i agentą.
- Tikrai?
Grynbergas nuėjo paskui M etloką į virtuvę ir tylėdamas stebėjo,
kaip šis daro kokteilį. M etlokas ištiesė jam taurę.
- Tai kuris pirmas pasakosime graudžią istoriją?
- Aišku, norėčiau paklausyti jūsiškės, bet dėl susiklosčiusių aplin­
kybių pasakosiu pirmas.
- Jūsų žodžiuose skamba lemtis.
- Ne. Tiktai graudulys... Po to, kai m udu išsiskyrėme, aš nuvažia­
vau į jūsų vietinį aerodromą - Bredli Fyldą laukti reaktyvinio lėktuvo,
prieš kelias valandas Teisingumo ministerijos pasiųsto iš Dalaso aerouos­
to. Tuo lėktuvu atskridęs žmogus atgabeno du antspauduotus vokus, ku­
riuos priimdamas turėjau pasirašyti. Štai jie. - Grynbergas ištraukė iš
švarko kišenės du pailgus tarnybinius vokus. Vieną padėjo ant baro ir
pradėjo plėšti kitą.
- Atrodo labai oficialiai, - pastebėjo M etlokas, sėdėdamas ant stalo
krašto greta kriauklės. Jo ilgos kojos tabalavo palei spintelės duris.
- Oficialiau nebeįmanoma... Šitame voke išvados, padarytos remian­
tis informacija, kurią jūs suteikėte mums, tiksliau - man. Laiškas baigia­
mas specialia rekomendacija. M an leista perpasakoti j o turinį savais žo­
džiais, su sąlyga, kad nepraleisiu nė vieno fakto... O su antruoju laišku
privalote susipažinti pats. Turite labai įdėmiai jį perskaityti ir, jeigu tai,
kas ten rašoma, jum s priimtina, - patvirtinkite parašu. - Grynbergas žvilg­
telėjo į išskleistą popieriaus lapą, paskui į Metloką. - Žmogus iš Lu-
mumbos holo, pasivadinęs Džuljenu Diunua, taip pat vadinąs save Žaku
Devero, Žeziū Dam beru ir gal dar kitaip, ko mes nežinome, - juodųjų
kairiųjų aktyvistų advokatas ir strategas. Kaip advokatas jis naudojasi
Diunua pavarde, kitais atvejais - pseudonimais. Jis veikia pačiose neti-
kėčiausiose vietose: Alžyre, M arselyje, Karibų baseine... Valstijose jis
turi kontorą Harleme ir Vakarų pakrantės filialą San Franciske... Papras­
tai jis lieka už kulisų, bet jeig u pats išeina į sceną, po to sulaukiame
blogų žinių. A r bereikia pridurti, kad jo pavardė figūruoja teisingumo
90 ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
ministro pasirašytame nepageidautinų asmenų sąraše; m ūsų dienomis
šituo nebesididžiuojama...
- M ūsų dienomis, - įsiterpė M edokas. - Jūs rasite tame sąraše be­
veik visus, kairesnius už ATTC*.
- Nesiginčiju. Tęsiame toliau. Diunua pasirodymas suteikia šiai ope­
racijai visai kitokį mastą, apie kurį anksčiau nė nepagalvojome. Čia jau
susiduriame ne su įsilaužimu į butą, o su tarptautinio masto nusikaltimu
arba ardomąja veikla. Gal net ir su abiem kartu. Apsvarstę faktus: tai,
kad jum s įbėrė narkotikų, kad įsilaužė į jūsų butą ir nusiaubė jį, kad jūsų
draugei, mis Belentain, netiesiogiai grasino - neapgaudinėkime savęs,
grasino būtent jai, - taigi, apsvarstę visa tai, rekomenduojame jum s ne­
bedalyvauti tyrime. Žaidimas peraugo sąmoningos rizikos ribas. - Gryn-
bergas padėjo popierių ant stalo ir keliskart gurkštelėjo iš taurės. M edo­
kas lėtai mataravo kojomis palei spintelės duris. - Na, ką jūs pasakysite?
• paklausė Grynbergas.
• Nežinau. Man rodos, jūs dar nebaigėte.
• Norėčiau šituo baigti. Ir dėti tašką. Viską tiksliai perpasakojau ir
manau, kad jum s reikėtų priimti rekomendaciją. Baikite šį žaidimą, Dži-
mai.
• Pirmiausia pasakykite viską iki galo. K ą rašo antrame laiške? Ta­
me, kurį privalau perskaityti pats?
- Privalote perskaityti tiktai tuo atveju, jeigu atmesite rekomenda­
ciją. Bet neatmeskite jos. N eturiu nurodymų jus įkalbinėti, sakau tai as­
meniškai.
- Jūs puikiai žinote, kad aš atmesiu, tai kam dar gaišti laiką?
- Nežinau. Nenoriu tuo patikėti.
- Trauktis jau vėlu.
- Po valandos aš galėčiau motyvuoti jūsų pasitraukimą. Atsikabin­
kite nuo jauko ir dinkite iš scenos.
- Jau per vėlu.
- Bet kodėl?
- Tai bus mano graudulinga istorija. Taigi tęskite.
Grynbergas įdėmiai pažvelgė Metlokui į akis, tarsi ieškotų paaiš­
kinimo, bet jo nesurado. Paėmė antrą voką ir atplėšė.
- Tuo neįtikėtinu ir nelinkėtinu atveju, jeigu jū s atmestumėte mūsų
pasiūlymą pasitraukti iš žaidimo, privalote įsisąmoninti, kad elgiatės prie­
*ATTC (American Telephone And Telegraph Company) - Amerikos telefono ir tele­
grafo kompanija
 --------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- 91
šingai negu pageidauja Teisingumo ministerija. Kiek leis galimybės, mes
užtikrinsime jum s apsaugą - kaip ir kiekvienam piliečiui. Tačiau jūs veik*
site savo rizika. Mes nesiimame atsakomybės už sužalojimus ar nema­
lonumus, kurie gali ju s ištikti.
- Šitaip ir parašyta?
- Ne, šitaip neparašyta, bet šitaip norėta pasakyti, - tarė Grynber-
gas, išskleisdamas lapą. - Parašyta daug paprasčiau ir netgi tiksliau. Skai­
tykite. - Agentas padavė M etlokui laišką.
Jis buvo pasirašytas teisingum o ministro padėjėjo; apačioje palik­
ta vieta M edoko parašui.
“Teisingumo m inisterijos tyrimo skyrius priėmė Džeimso B. Met-
loko pasiūlymą ribotai ištirti spėjamus įstatymų pažeidimus Karlailo uni­
versiteto rajone. Tačiau dabartiniu metu susidariusi padėtis, Teisingu­
mo ministerijos nuomone, reikalauja profesionalaus požiūrio, todėl to­
limesnis profesoriaus M edoko dalyvavimas tyrime nepageidautinas. Tei­
singumo ministerija dėkoja Džeimsui B. Metlokui už bendradarbiavimą
ir prašo susilaikyti nuo bet kokių veiksmų dėl jo paties saugumo ir tyri­
mo pažangos. Ministerijos nuomone, tolesni profesoriaus M edoko veiks­
mai galėtų kirstis su tyrimo skyriaus siekiais Karlailo rajone. Misteris
Medokas gavo šito laiško originalą ir patvirtina tai pasirašydamas”.
- Tai ko čia paistote niekus? Juk čia pasakyta, kad aš sutinku pasit­
raukti iš žaidimo.
- Na ir sumautas jū s teisininkas. Nepirkite dviračio išsimokėtinai
nepasitaręs su manimi.
-K ą?
- Niekur! - įsidėmėkite, niekur! - nepasakyta, kad, pasirašydamas
šitą mėšliną popiergalį, jū s sutinkate nueiti nuo scenos. Čia tiktai pasa­
kyta, kad Teisingumo m inisterija prašo ju s taip pasielgti.
- Tai velniams man pasirašinėti jį?
• Nuostabus klausimas. Galite pirkti dviratį... Jūs pasirašote tiktai
tuo atveju, jeigu atmetate rekom endaciją pasitraukti iš žaidimo.
- O Viešpatie! - M edokas nuslinko nuo stalo ir numetė laišką ant
baro. - Gal aš nenutuokiu jurisprudencijos, bet žmonių kalbą dar sup­
rantu. Jūs prieštaraujate pats sau.
- Taip tik atrodo... Leiskite paklausti jus. Sakykim, jū s ir toliau
dedatės slaptuoju agentu. Argi negali atsitikti, kad jum s teks prašyti pa­
galbos? Gal net skubios?
- Žinoma, gali. Tikriausiai taip.
92 --------------------------------------------------------- ------------------------------------------------------------
- Jūs negausite jokios pagalbos, kol nepasiųsite jiem s pasirašyto
laiško... Ko įsispitrinote? Po kelių dienų mane pakeis. Ir taip užsibuvau
šičia.
- Argi ne veidmainavimas? Kad galėčiau tikėtis pagalbos, turiu pa­
sirašyti pareiškimą, jo g m anjos nereikia.
- Dievaži, man belieka užsiimti privačia praktika... Šitokiems rei­
kalams pavadinti biurokratai neseniai sukūrė term iną “atsargi pažanga”.
Naudokitės bet kuriom is priemonėmis, bet kuriais žmonėmis. Bet ne-
prisiimkite kaltės, jeigu operatyvinis planas nueis velniop. Nebūkite at­
sakingas.
- Žodžiu, jeigu nepasirašau • iššoku be parašiuto.
- Aš jau sakiau. Pasinaudokite nemokamu patarimu, nes aš geras
advokatas. Baikite žaidimą. Pasitraukite. Bet ja u galutinai.
- Ir aš jau sakiau - negaliu.
• Supraskite, - švelniai tarė Grynbergas, imdamas stiklą, - ką jūs
bedarytumėte, brolio iš kapo nebeprikelsite.
- Aš suprantu, - Metlokas jaudinosi, bet jo balsas skambėjo tvirtai.
- Galbūt jum s pavyks išgelbėti kitus jaunesniuosius brolius, bet
greičiausiai ne. Bet kuriuo atveju reikia pasitelkti profesionalumą. Velniš­
kai apmaudu pripažinti, bet Kreselas buvo teisus. O jeigu mes nesusem-
sime tos konferencijos - to nuodų nešiotojų sąskrydžio - jų vis daugės.
- Sutinku su kiekvienu žodžiu.
- Tai ko dvejojate? Pasitraukite.
- Kodėl?.. Juk dar nepapasakojau savosios graudžios pasakėlės. A r
pamiršote? Jūs panorote pasakoti pirmas, o dabar mano eilė.
- Klokite.
Metlokas išklojo jam viską. Viską, ką tiktai žinojo apie Luką He-
roną- legendinį didvyrį, Karlailo “didįjį senąjį arą”. Skeletą, siaubo apim­
tą, bėgantį į nuosavą mišką, per aimanas pasigirdusį žodį “Nimrodas”.
Grynbergas klausėsi, ir kuo ilgiau M etlokas pasakojo, tuo liūdnes­
nės darėsi Džeisono Grynbergo akys. Kai jis baigė, agentas išgėrė pas­
kutinius lašus ir niūriai palingavo galva.
- Taip ir išdėjote jam viską paraidžiui, ar ne? Negalėjote ateiti pas
mane, jum s būtinai reikėjo trenktis pas jį. Pas jū sų universiteto apaštalą,
kurio rankos kruvinos iki alkūnių... Louringas buvo teisus: mums betrū­
ko tik sąžinės priekaištų draskomo diletanto... Diletantai priešaky mū­
sų, diletantai už m ūsų nugaros. Galiu tiktai patvirtinti, kad turite sąžinę.
Tai netgi daugiau negu būtina turėti ariergardui.
----------------------------------------------------------------------------------------- 93
- Tai ką m an daryti?
- Pasirašykite šitą popierių. - Grynbergas pakėlė nuo baro Teisin­
gumo ministerijos laišką ir padavė M etlokui. - Jums prireiks pagalbos.

** *

Patricija Belentain, Metloko lydima, nuėjo prie staliuko “Češiro

katino” tolimajame kampe. Kelionės m etu nuotaika buvo įtempta. Pat
iškaršė Metlokui kailį - ramiai, sarkastiškai - dėl bendradarbiavimo su
vyriausybės įstaigom is, ypač su Federaliniu tyrimų biuru. Ji kalbėjo,
kad šitaip reaguoja anaiptol ne dėl savo liberalių pažiūrų, o dėl to, kad
šitokios organizacijos ja u beveik pavertė šalį policine valstybe.
Jai teko šitai patirti pačiai, o ir toji FTB operacija nebuvo izoliuota
išimtis.
M edokas atsisėdo priešais ir paėm ėjos ranką.
- Neketinu atsiprašinėti dėl to, ką darau. Esu įsitikinęs, kad taip
reikia. Aš ne didvyris ir ne informatorius. M anęs niekas neprašo būti
didvyriu, o informacija, kurios jiem s reikia, galų gale padės daugeliui
žmonių. Žm onių, kurie tikisi pagalbos. Desperatiškai.
- Bet ar tie žmonės susilauks pagalbos? A r jiem s tiesiog užves by­
las? Ir vietoj ligoninių ir klinikų... jie atsidurs kalėjime?
- Žaidimo organizatoriai nesidomi sergančiais jaunuoliais. Jie ieš­
kotų, kurie juos sargdina. Ir aš jų ieškau.
• Bet per ieškojim ą nukentės jaunim as.
- Gal vienas kitas. Minimaliai.
- Tai niekinga. - Pat atitraukė savo ranką. - Tai žema. Kas daro
tokius sprendimus? Tu?
- Pereini į m onologą.
• Esu buvusi jų naguose. Ne itin m alonu.
- Dabar viskas pasikeitė. A š turėjau reikalų tik su dviem: vienas...
pasitraukė iš pareigų, o kitas - Grynbergas. Jie nepanašūs į tavuosius
šeštojo dešimtmečio pabaisas. Patikėk m ano žodžiu.
- Norėčiau tikėti.
Prie jų staliuko priėjo “Češiro katino” administratorius.
- M isteri M etlokai, ju s kviečia prie telefono.
M edokas pajuto dilgtelint paširdį. Išgąstis. Tiktai vienas žmogus
žinojo, kad jis čia - Džeisonas Grynbergas.
-A čiū, Hari.
94 ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Metlokas atsikėlė nuo kėdės ir žvilgtelėjo į Pat. Jau daug mėnesių
jie rodydavosi viešai kartu - restoranuose, baliuose, vakarėliuose, - bet
niekas jam niekad nėra skambinęs, niekas nėra jų trukdę. Iš žvilgsnio
suprato, kad ir ji apie tai pagalvojo. Jis nuskubėjo prie telefono.
- Klausau.
- Džimai? • savaime aišku, tai buvo Grynbergas.
- Džeisonai?
- Atleiskite, kad trukdau. Nebūčiau drįsęs, jei ne aplinkybės.
- Viešpatie, kas atsitiko?
• Lukas Heronas mirė. Jis nusižudė maždaug prieš valandą.
Vėl nusmelkė paširdį.
- Alio! A r jū s girdite?
- Taip, taip. Girdžiu. - Metloko atm inty ūmai iškilo nedidelė mėgė­
jiška nuotrauka juodais rėmeliais - tamsiaplaukis karininkas su automa­
tu vienoje rankoje ir žemėpaliu kitoje, prakaulus, valingo veido, žvel­
giantis į priešo užimtą aukštumą.
Prieš ketvirtį amžiaus.
- Gal būtų geriau, kad grįžtumėte į savo butą... - Grynbergas įsaki­
nėjo, bet stengėsi tai daryti subtiliai.
- Kas jį aptiko?
- M ano žmogus. Dar niekas nežino.
- Jūsų žmogus? Kaip Heronas...
- Vonios kambaryje, persipjovė venas.
- O Dieve, ką aš padariau.
- Liaukitės! Važiuokite namo. O aš turiu su kai kuo susisiekti...
Nedelskite, Džimai.
- Tai ką aš pasakysiu Pat? - M etlokas bandė suvaikyti savo mintis.
- Kuo mažiau, tuo geriau. Ir paskubėkite.
Metlokas padėjo ragelį ir keliskart giliai įkvėpė. Suskato ieškoti
cigarečių kišenėje ir prisiminė, kad paliko jas ant staliuko.
Staliukas. Pat. Beeinant atgal, reikia ką nors sugalvoti.
Tiesą. Velniai rautų, tiktai tiesą.
Metlokas aplenkė dvi antikines kolonas, užstojančias tolimą salės
galą ir šoninį staliuką prie lango. Nors Grynbergo skambutis sukėlėjam
paniką, bet pasidarė lengviau, kai pasiryžo viską nuoširdžiai papasakoti
Pat. Dievaži, juk jam reikia žmogaus, be Grynbergo ir Kreselo, kuriam
galėtų išsipasakoti.
-------------------------------------:--------------------------- -------------------- 95
Kreselas! Juk jis pažadėjo nuvažiuoti pas Kreselą septintą valandą.
Buvo visai pamiršęs!
Bet Šėmas Kreselas akim irksiu išnyko iš jo minčių. Staliukas prie
lango buvo tuščias.
Pat dingo.

TRYLIKTAS SKYRIUS
• Ir niekas nematė jo s išeinant? - Grynbergas nusekė nelaimės prib­
lokštą M etloką iš holo į svetainę. Iš miegamojo sklido Šerno Kreselo
balsas, jis kažką sujaudintas šūkavo į ragelį.
- Ir Šernas čia? - paklausė M edokas. - A r jis žino apie Heroną?
- Taip. Paskambinau jam po to, kai pakalbėjau su jum is... Na, o
padavėjos? A rklausinėjote jų?
- Žinoma. N ė viena negalėjo pasakyti nieko konkretaus. Jos buvo
užsiėmusios. Viena pasakė, kad galbūt Pat nuėjo į moterų kambarį. Kita
- kad gal išėjo su pora, sėdėjusia prie gretimo staliuko.
- Bet ju k jie būtų turėję praeiti pro jus? Būtumėte ją pastebėjęs.
- Nebūtinai. Mes sėdėjome salės gilumoje. Salėje dvejos ar trejos
durys į terasą. Vasarą, kai prisirenka daug žmonių, staliukus išneša į
terasą.
- Ar nepastebėjote pažįstamų?
• Nesidairiau. Man... kitkas rūpėjo. - M edokas užsidegė cigaretę.
Ranka, laikanti degtuką, virpėjo.
- Greičiausiai ji pam atė kokį pažįstam ą ir pasiprašė pavėžinama iki
namų. Tokia m ergina nelabai leisis nuvežama prieš jo s norą.
- Žinau. Ir m an buvo kilusi ta mintis.
- A r jū s susiginčijote?
- Galima sakyti, kad ginčas geso, bet vis dar smilko. Galbūt ją suer­
zino telefono skambutis. Senosios anglų literatūros dėstytojams retai
kada skambinama į restoranus.
- Atleiskite.
- Ką jūs! Aš jum s sakiau, kad ji įsitempusi kaip styga. Be perstojo
galvoja apie tėvą. Pabandysiu paskam binti jai, kai Šernas išsikalbės iki
valiai.
- Keistas jis žmogus. Papasakojau jam apie Heroną - žinoma, labai
96 -------------------------------------------------------------------------------------
susijaudino. Pareiškė turįs konfidencialiai pasikalbėti su Sylfontu, nuė­
jo į miegamąjį ir šaukia taip, kad ko gero, M ėnulyje girdėti.
- Jo mirtis - teisingiau, savižudybė - bus didžiausias sukrėtimas
universitetui per pastarąjį dvidešimtmetį. Tokie vyrai kaip Lukas pa­
prastai nemiršta. Nesakau, kad jie šitaip nemiršta... A r Šernas žino, kad
lankiausi pas jį?
• Žino. Negalėjau to nutylėti. Papasakojau jam daugmaž tai, ką bu­
vote man sakęs - savaime aišku, trumpai. Jis atsisako patikėti, kad Hero-
nas būtų buvęs kur nors įpainiotas.
• Nenuostabu. Šituo nelengva patikėti. Taigi ką mes dabar darysi­
me?
- Lauksime. Aš pasiunčiau raportą. Du žmonės iš Hartfordo krimi­
nalistikos laboratorijos ja u tenai. Jiems talkina vietos policija.
Paminėjus policiją, Metlokas staiga prisiminė civiliškai persirengusį
policininką korto koridoriuje, sprukusį nuo jo . Jis papasakojo tą įvykį
Grynbergui, bet šis taip nieko ir nepaaiškino, žinoma, jei apskritai buvo
ką aiškinti. Dabar jis vėl paklausė:
- O kaip anas policininkas skvešo korte?
- Paaiškinimas logiškas. Bent kol kas. Karlailo policija nuomoja
skvešo kortą tris kartus per savaitę. M atyt, atsitiktinumas.
- Ir ju s šitai patenkina?
• Sakiau - kol kas. Mes tikriname tą žmogų. Kol kas ničnieko, tar­
nybos lapas puikus.
- Jis rasistas, niekšas.
- Gal jū s nustebsite, bet tai - ne nusikaltim as.
Iš miegamojo skubiu žingsniu pabrėžtinai tvirtai išėjo Šernas Kre-
selas. M etlokas aiškiai matė, kad jis paklaikęs iš baimės. N et pasidarė
nejauku: Šerno veidas tapo panašus į m irtinai išblyškusį Luką Heroną,
kai senis bėgo į mišką.
- Girdėjau, kaip jū s įėjote, - tarė Kreselas. - Ką mums dabar daryti?
Po šimts velnių, ką mums daryti?.. Eidrijenas nepatikėjo ta nesąmone, ir
aš pats netikiu. Lukas Heronas! Tai beprotybė.
- Galbūt. Bet tai faktas.
- Todėl, kad jūs taip sakote? Iš kur žinote? Šituose reikaluose jūs
ne profesionalas. Kiek supratau, Lukas pripažino, kad padėjo vienam
studentui narkomanui.
- Jis... jie ne studentai.
- Aišku, - Kreselas nutilo, žvilgtelėjo į Metloką, paskui į Grynber-
-------------------------------------------------------------------------------------- 97
gą. - Tokiu atveju aš reikalauju, kad pasakytumėte pavardes.
- Sužinosite, - ramiai tarė Grynbergas. - Tęskite. Norėčiau išgirsti,
kodėl M etlokas neteisus, kodėl jis tauškia nesąmones.
- Todėl, kad Lukas Heronas yra... buvo ne vienintelis dėstytojas,
kurį domina tos problemos. Daugelis mūsų padeda, kaip išmano.
- Ne visai ju s suprantu, - Grynbergas įdėmiai žvelgė į Kreselą. -
Vadinasi jū s irgi padedate. Bet jū s nesižudote, jeigu kolega apie tai suži­
no.
Šernas Kreselas nusiėm ė akinius ir iškart pasidarė susimąstęs, pris­
lėgtas.
- Jūs nežinojote dar vieno dalyko. Aš žinojau jau kurį laiką, bet ne
taip išsamiai kaip Sylfontas... Lukas Heronas sunkiai sirgo. Praėjusią
vasarą jam pašalino vieną inkstą. Kitas taip pat buvo vėžio apimtas, ir
jis tai žinojo. Turbūt jis kentė baisius skausmus. Jam nebedaug buvo
likę gyventi.
Grynbergas nenuleido akių nuo K reselo,kai šis dėjosi akinius. Met­
lokas pasilenkė ir sutrynė cigaretę peleninėje ant kavos staliuko. Paga­
liau Gvrynbergas prabilo:
- A r manote, kad tarp Herono savižudybės ir Metloko apsilankymo
nėra jokio ryšio?
- Aš to neneigiu. Manau, kad ryšio esama... Bet jūs nepažinojote
Luko. Jo visas gyvenimas, kone pusė šimtmečio, išskyrus karo metus,
praslinko Karlailo universitete. Jis mylėjo jį karščiau negu vyras gali
mylėti m oterį, karščiau negu tėvas savo vaiką. Žinoma, Džimas jiem s
tai pasakojo. Ir jeig u jam staiga pasirodė, kad tas jo pasaulis žlunga,
subyra dalimis, - tai turėjo būti didesnė kančia negu jo kūno skausmas.
Ar bereikia geresnės progos atsiskaityti su gyvenimu?
- A r jū s pasiutote! - pratrūko M etlokas. - Norite pasakyti, kad aš jį
nužudžiau?!
- Gal taip ir pasakiau, - tyliai tarė Kreselas. - Šito aspekto aš nebu­
vau apgalvojęs. Manau, kad ir Eidrijenui tai nešovė į galvą.
- Bet jū s kaip tik šitaip ir kalbate! Norite pasakyti, kad aš ten įsi­
broviau ir pribaigiau jį, tarytum pats būčiau perpjovęs venas!.. Bet jūsų
ten nebuvo. O aš buvau.
- Aš nesakiau, kad jū s ten įsibrovėte, - ramiai pataisė jį Kreselas. -
Aš tiktai pasakiau, kad jū s diletantas. Diletantas, turintis geriausių norų.
Manau, kad Grynbergas mane suprato.
. Pžeisonas Grynbergas dirstelėjo į Metloką.
98 -----------------------------------------------------------------------------------------
- Sena slovakų patarlė sako: “Kai seniai žudosi, miršta miestas”.
Staiga šaižiai sučirškė telefonas. Visi trys krūptelėjo. Medokas pa­
kėlė ragelį, paskui kreipėsi į Grynbergą:
- Jums.
- Ačiū, - Grynbergas paėmė iš jo ragelį. - Grynbergas... O’kei. Sup­
ratau. O kada jū s žinosite?.. Tuo m etu aš turbūt ja u važiuosiu. Aš pats
jums paskambinsiu. Pakalbėsime paskui. - Jis padėjo ragelį ant laikiklio
ir liko stovėti prie rašomojo stalo, atsukęs nugarą M etlokui ir Kreselui.
- Kas atsitiko? - neištvėrė dekanas.
Grynbergas atsigręžė ir pažvelgė įjuos. Metlokui pasirodė, kad jo
akys pasidarė dar liūdnesnės. M edokas žinojo, kad tai nerimo požymis.
- Mes kreipiamės į policiją ir teismą, kad leistų padaryti skrodimą.
- Kam?! - sušuko Kreselas, puldamas prie agento. - Del Dievo mei­
lės, kam? Juk žmogus nusižudė! Jis kentė skausmus!.. Jėzau Marija, tik
nedarykite šito. Jei tik pasklis žinia...
- Mes patvarkysime tyliai.
- Tai neįmanoma, jū s pats suprantate! Vis tiek visi sužinos, ir tada
bus pragaras! Aš jum s neleisiu!
- Jūs negalite to uždrausti. N et ir aš negaliu. Pakankamai daug užuo­
minų, kad Heronas nepakėlė rankos prieš save. Kad jį nužudė. - Gryn­
bergas žvilgtelėjo į M edoką ir kreivai šyptelėjo. - Ir ne žodžiais.

***

Kreselas ginčijosi, grasino, dar kartą skambino Sylfontui; kai galų

gale suprato, kad visa tai nepadeda, niršdamas paliko M edoko butą.
Vos tiktai jis trinktelėjo duris, vėl sučirškė telefonas. Grynbergas
pastebėjo, kad tai nervina M edoką - ne tiktai nervina, bet ir didina neri­
mą, gal net baugina.
- Atleiskite... Man nemalonu, kad jūsų butas tam pa vos ne žvalgų
būrio baze. Patikėkite, neilgam... Gal tai jū sų mergina?
M edokas pakėlė ragelį, pasiklausė, bet neištarė nė žodžio. Vietoj
to jis pasisuko į Grynbergą.
-Jus.
Grynbergas perėmė ragelį, tyliai ištarė savo pavardę, o po to kokią
minutę spoksojo į vieną tašką. M edokas pažiūrėjo į jį, paskui nuėjo į
virtuvę. Jis nenorėjo stypsoti kaip kvailys, kol agentas klausysis savo
viršininko instrukcijų.
 ------------------------------------------------------------------------------------- 99
Kai jis pakėlė ragelį, balsas kitame laido gale prisistatydamas tarė:
- Kalba iš Vašingtono.
Virtuvėje ant baro gulėjo tuščias vokas, kuriame buvo atgabentas
brutalus ir veidmainiškas Teisingumo ministerijos laiškas. Dar vienas
ženklas, kad pačios niūriausios jo fantazijos pamažu įsikūnija. M edo­
kas pradėjo suvokti, kad šalis, kurioje jis išaugo, tampa .atstumiamai
šlykšti ir viską naikinanti. Tai buvo kur kas daugiau negu politinė m ani­
festacija, tai buvo lėtas, visa apimantis strategijos, verčiamos morale,
pojūtis. Siekimų korupcija. Stiprius jausm us pakeitė paviršutiniškas pyk­
tis, įtikinėjimai ir kompromisai. Šalis darėsi kažkokia kita, visai nepa­
naši į tai, kuo ji žadėjo tapti, privalėjo tapti.
- Aš jau baigiau. Gal pabandytumėte paskambinti mis Belentain?
M edokas žvilgtelėjo į Grynbergą, stovintį virtuvės tarpduryje. Štai
vaikščiojantis kontrastas - FTB agentas, cituojantis patarles, labai kri­
tiškai vertinantis sistemą, kuriai tarnauja.
- Taip, taip. Būtinai. - Grynbergas pasitraukė, praleisdamas jį. Met-
lokas nuėjo iki kambario vidurio ir stabtelėjo. - Pritrenkianti patarlė:
“Kai seniai žudosi, miestai miršta” . Jis atsisuko į agentą. - Man rodos,
tai liūdniausia patarlė, kurią teko girdėti.
- Jeigu įsigilinsi, nė vienas filosofas nepalaikytų jos liūdna.
- Kodėl? Juk ji iš tiesų liūdna.
- Tai nėra tiesa. Tiesa nebūna nei džiugi, nei liūdna. Ji tiesiog tiesa.
- Kada nors m udu tatai aptarsime, Džeisonai.
Metlokas pakėlė ragelį, surinko Pat numerį ir klausėsi ilgų gaude­
sių. Be atsako. M etlokas m intyse perkratė Pat pažįstamus, dvejodamas,
ar skambinti jiem s iš eilės. Kai Pat pykdavo ar susijaudindavo, papras­
tai darydavo viena iš dviejų. Arba vaikštinėdavo viena gerą valandą,
arba važiuodavo su draugais į Hartfordą - pažiūrėti filmo, pasėdėti pa­
kelės bare. Praslinko daugiau kaip valanda. Jis luktelės dar penkiolika
minučių prieš pradėdamas skambinti. Aišku, jam buvo kilusi mintis -
jau iš pat pradžių, - kad ją galėjo išsivežti priverstinai. Bet tai buvo nelo­
giška: restorane pilna žmonių, staliukai sustumti vienas prie kito. Gryn­
bergas buvo teisus. Jei j i kur nors ir nuvažiavo, tai savo noru.
Grynbergas tebestovėjo prie virtuvės durų. Jis nekrustelėjo. Žiūrė­
jo į Medoką.
- Po ketvirčio valandos pabandysiu dar kartą. Jei ir tada neatsi­
lieps, paskambinsiu keliems jo s pažįstamiems. Kaip jū s teisingai paste­
bėjote, ji - m ergina su charakteriu.
100-----------------------------------------------------------------------------------------
• Norėčiau, kad jū s jo neturėtumėte.
• Ką tai reiškia?
Grynbergas žengė kelis žingsnius į svetainę, ir, žiūrėdamas Metlo-
kui į akis, tarė:
• Jūs šalinamas iš žaidimo. Viskas baigta. Pamirškite laišką, pa­
mirškite Louringą, pamirškite mane... Taip reikia. Mes žinome, kad bu­
vote rezervavęs vietas šeštadienį skristi į Seint Tomą. Pasinaudokite jo ­
mis, nes jum s reikia išvykti. Šitaip bus geriau.
Metlokas atlaikė agento žvilgsnį.
- Bet kokius sprendimus šitokiais klausimais darau aš pats. Ant
mano sąžinės geras šaunus senukas, o jū s įsidėjote į kišenę tą mėšliną
popiergalį. Aš jį pasirašiau, negi pamiršote?
- M ėšlinas popiergalis nieko nebevertas. Vašingtonas nori, kad pa­
sitrauktumėte iš žaidimo. Ir jūs pasitrauksite.
-K odėl?
- Dėl gero šaunaus senuko. Jeigu jį iš tikrųjų nužudė, tai gali nužu­
dyti ir ju s. O jeigu tai atsitiktų, tardytojai gali pareikalauti tam tikrų
protokolų, o kai kurie žmonės, prieštaravę jūsų įtraukimui į operaciją,
gali išsakyti savo prieštaravimus spaudai. Jus įtraukė. Pats šitai puikiai
žinote.
- Na, tai kas?
- M inisterijos bosai nenori būti apšaukti budeliais.
- Suprantu, - M edokas atitraukė žvilgsnį nuo Grynbergo ir priėjo
prie kavos staliuko. - O jeig u aš atsisakysiu?
• Aš pašalinsiu ju s nuo scenos.
- Kaip?
- Suimsiu kaip įtariamą žmogžudyste.
-K ą?
- Juk jūs, kaip nustatyta, buvote paskutinis, matęs Luką Heroną
gyvą. Pats prisipažinote, kad nuvykote į jo namus grasinti jam.
-Perspėti jo!
- Šitai galima interpretuoti įvairiai, ar ne tiesa?
Sugriaudėjo perkūniškas trenksmas, apkurtinęs juos; abu išsitiesė
ant grindų. Atrodė, kad sugriuvo pusė namo. Dulkių debesis uždengė
Šviesą, virto baldai, žvangėjo stiklai, medžio atplaišos ir tinko gabalai
lakstė į visas puses, kambaryje plito degančios sieros dvokas. Medokas
atpažino iš kvapo bombos tipą; jis žinojo, kaip elgtis. Prigludo prie so­
fos apačios, laukdamas antrojo sprogimo - suvėlinto veikimo detonato­
 ------------------------------------------------------------------------------------- 101
rius pribaigtų tuos, kurie pašoktų apimti panikos. Per dulkes jis pamatė
Grynbergą, pradedantį keltis, jis šoktelėjo į priekį ir pakirto agentui ke­
lius.
- Gulk! Nedrįsk...
Pasigirdo antras sprogimas. Lubos vietomis pajuodavo. Bet Met-
lokas jautė, kad tai sprogimas ne žudymui. Jo paskirtis greičiausiai bu­
vo kita - atitraukti dėmesį. Tiesiog didžiulis fejerverkas.
Iš visų pusių sklido išgąstingi šauksmai. Viršutiniame bute gyven­
tojai, sprendžiant iš trepsėjimo, paniškai bėgo lauk.
Nuo Mertloko laukujų durų sklido veriantis nežmoniško skausmo
klyksmas. Toks siaubingas, kad M etlokas su Grynbergu pašoko ir puolė
žemyn.
P riė jo durų gulėjo Patricija Belentain, suvystyta į krauju permir­
kusią paklodę. Prie nuogų jo s krūtų buvo prakirptos skylės, ir kraujas
sruvo iš žaizdų po speneliais. Iš priekio galva buvo nuskusta, gausūs
pjūviai kraujavo ten, kur tik ką vilnijo minkšti kaštoniniai plaukai. Krau­
jas taip pat sunkėsi iš pražiotos burnos, pro sutinusias, sutrūkinėjusias
lūpas. Gyvos m ėsos duobėse juodavo akys - bet jos judėjo! Akys ju d ė­
jo!
Lūpų kampučiuose purslavo seilės. Leisgyvis lavonas m ėgino pra­
bilti.
- Džeimi... - teišstenėjo ji, jo s galva nusviro.
Grynbergas visu svoriu smogė M etlokui, nusviesdamas jį kūlvers­
čiais. Jis šaukė “Policija!” ir “ Greitoji”, kol pamatė, kad ganėtinai žmo­
nių skuba vykdyti jo komandas. Tada jis prispaudė lūpas prie merginos
burnos, kad pripūstų oro į silpstančius plaučius, bet suprato, jo g šito
nereikia. Patricija Belentai nemerdėjo; ją kankino ekspertai, m okantys
savo darbą. Kiekviena žaizda, kiekvienas pjūvis, kiekviena m ėlynė kėlė
neapsakomą skausmą, bet jie nebuvo pavojingi gyvybei.
Jis buvo bekeliąs ją , bet M etlokas jį sulaikė. Anglų literatūros pro­
fesoriaus akys buvo pilnos neapykantos ašarų. Jis švelniai atstūmė Gryn-
bergo rankas ir pakėlė Pat. Įnešė j ą į vidų ir paguldė ant išdraskytos
sofos. Grynbergas nuėjo į miegamąjį ir grįžo su antklode. Paskui atnešė
iš virtuvės dubenį drungno vandens ir kelis rankšluoščius. Jis atkėlė antk­
lodę ir pridėjo rankšluostį prie kraujuojančios krūtinės. M etlokas, su­
kaustytas siaubo, žiūrėjo į žvėriškai sudaužytą veidą, paskui paėmė kito
rankšluoščio kraštą ir pradėjo plauti kraują nuo nuskustos galvos, nuo
burnos.
102-------------------------------------------------------------------------------------
- Ji pasitaisys, Džimai. Esu matęs šitokių dalykų. Ji pasitaisys.
Tačiau išgirdęs artėjantį sirenų kauksmą, Grynbergas širdy suabe­
jojo, ar mergina kada nors bepasitaisys.
M edokas, nežinodamas kuo padėti Pat, toliau plovėjos veidą. Aša­
ros riedėjo jo skruostais, temdydamos akis.
- Jūs suprantate, ką tai reiškia, tiesa? Dabar niekas nepašalins ma­
nęs iš žaidimo, - tarė jis, tramdydamas raudojimą. • Tegu tik pabando -
aš juos nudėsiu.
- Aš jiem s neleisiu, - paprastai tarė Grynbergas.
Gatvėje sužviegė stabdžiai, policijos ir greitosios pagalbos maši­
nos žibintai šviesos skrituliais sumirgėjo languose.

KETURIOLIKTAS SKYRIUS
M edokas įsikniaubė veidu į pagalvę šalia neatgaunančios sąmonės
Pat ir pravirko.
M edokas pabudo sterilioje ligoninės palatos baltybėje. Užuolai­
dos buvo pakeltos, ir saulė akino, atsispindėdama nuo trijų sienų, kurias
jis galėjo matyti. Jo kojūgalyje gailestingoji sesuo susikaupusi rašė ant
storo kartono lapo, plona grandinėle prikabinto prie lovos rėmo. Jis pa­
sirąžė, bet išsyk nuleido kairę ranką, pajutęs geliantį skausmą žemiau
alkūnės.
- Šitas skausmas paprastai nusmelkia kitos dienos rytą, • monoto­
niškai prabilo sesuo, nepakeldama akių nuo kartono. - Didelės ramina­
mųjų dozės į veną, atvirai pasakysiu, - mirtinai pavojingos. Man pačiai
neteko to patirti, bet, dievaži, čia užtektinai visko prisižiūrėjau.
- A r Pat... mis Belentain čia?
- Tik jau ne šitoje palatoje! Viešpatie, na ir papročiai tame jūsų
universitete!
- Bet ji čia?
- Žinoma. Gretimoje palatoje. Laikau ją užrakinusi. Na, bet jūs ir
tipai tame universitete! - Sesuo paleido iš rankų kartono lapą, irtas ėmė
suptis prie lovos galo. - Taip. Jum s suteikta specialių privilegijų. Leista
papusryčiauti, nors pusryčių laikas ja u seniai praėjo. Turbūt todėl, kad
nori pakišti sąskaitą už kiaurą parą... Jūs galite išsirašyti po vidurdienio.
- O kiek dabar laiko? Kažkas pasiėmė mano laikrodį.
- Be aštuonių minučių devynios, - pasakė sesuo, žvilgtelėjusi į sa­
 ------------------------------------------------------------------------------------- 103
vo laikroduką. - O jūsų laikrodžio niekas neėmė. Jis, kaip ir kiti jūsų
daiktai, priėmimo skyriuje.
- Kaip jaučiasi mis Belentain?
- Misteri Metlokai, mes neaptarinėjame su pacientais kitų pacientų
būklės.
- O kur jos gydytojas?
• Kiek žinau, ju s abu gydo tas pats gydytojas. Jis ne mūsiškis. -
Sesuo ištarė šiuos žodžius ne itin draugiškai. - Jis pasirodys devintą tris­
dešimt, jei neiškviesime anksčiau.
- Prašom iškviesti jį. N oriu pasimatyti su ju o kuo greičiau.
- Betgi palaukite. Juk nieko...
- Po šimts velnių, tuoj pat iškvieskite jį!
Kai tiktai Medokas pakėlė balsą, palatos durys atsidarė, ir įėjo Džei-
sonas Grynbcrgas.
• Išgirdau jus net koridoriuje. Tai geras ženklas.
- Kaip jaučiasi Pat?
- Atleiskite, sere. M ūsų taisyklės...
Grynbergas išsitraukė pažymėjimą ir parodė seseriai.
- Mis, šitą pacientą globoju aš. Jei norite, pasiklauskite priėmimo
kambaryje, bet kol kas palikite mus vienus.
Sesuo, nė akimirkai neprarasdam a profesinio orumo, išstudijavo
pažymėjimą ir skubiai išėjo iš kambario.
- Kaip Pat?
- Nekaip, bet laikosi. Prastai jautėsi naktį, užvis blogiausia bus da­
bar, rytą, kai ji paprašys veidrodžio.
- Velniop tą veidrodį! A r ji išsikapstys?
- Dvidešimt septynios siūlės - kūne, galvoje, apie bum ą ir dėl įvai­
rumo viena ant kairės kojos. Bet ji atsigaus. Rentgenograma rodo tiktai
sumušimus. Nei kaulų lūžimų, nei nutrūkusių raiščių, nei vidinio krau­
javimo. Tie niekšai kankino ją profesionaliai.
- Ar ji įstengia kalbėti?
• Ne. Ir gydytojas nepataria jos kalbinti. Pirmų pirm iausia reikia
miego... Ir jum s reikia poilsio. Todėl ir paguldė ju s čia vakar vakare.
- Ar nieko nesužeidė prie mano buto?
- Ne. Tai buvo tik patriukšmavimas. Nemanome, kad būtų buvę
ketinta ką nors nužudyti. Pirmas užtaisas - nedidelis, kokių penkių cen­
timetrų ilgio - buvo priklijuotas po langu iš lauko; antras - detonavęs po
 1 04-------------------------------------------------------------------------------------
jo - apskritai skirtas liepos ketvirtosios fejerverkui. Juk jūs tikėjotės antros
bombos sprogimo, tiesa?
- Taip. Turbūt taip... Teroristų taktika?
- Mes irgi taip manome.
- A r galėčiau pamatyti Pat?
- Būtų geriau, kad palūkėtumėte. Daktaras sako, kad ji miegos iki
vakaro. Prie jo s budi sesuo, kuri keičia ledus ir retkarčiais suleidžia skaus­
mą malšinančių vaistų. Tegu ilsisi.
M etlokas atsargiai atsisėdo ant lovos krašto. Pradėjo mankštinti
kojas, rankas, masažuoti kaklą, kol įsitikino, kad jaučiasi ne ką blogiau
negu paprastai.
- Savijauta lyg pagiriojant, tiktai be galvos skausmo.
- Daktaras davė jum s nedidelę dozę. Jūs buvote... tai suprantama...
labai susijaudinęs.
• Aš viską prisimenu. Dabar esu ram esnis, bet neketinu atsiimti nė
vieno savo žodžio... Šiandien turiu du užsiėmimus. Dešimtą ir antrą va­
landą. Negaliu jų praleisti.
- Galite ir praleisti. Jus nori m atyti Sylfontas.
- Pasikalbėsiu su juo po užsiėmimų... O paskui atvažiuosiu pas Pat.
M edokas atsistojo ir lėtai priėjo prie didelio ligoninės lango. Skais­
tus, saulėtas rytas; Konektikute nusistovėjo giedros dienos. Žiūrėdamas
pro langą, M edokas prisiminė, kaip prieš penketą dienų, kai pirmą kartą
susitiko su Džcisonu Grynbergu, jis žiūrėjo pro kitą langą. Tada jis ap­
sisprendė, dabar irgi.
- Vakar vakare jūs pasakėte, kad neįeisite jiem s pašalinti manęs iš
žaidimo. Tikiuosi, jūs nepersigalvojote. Aš nesiruošiu rytoj skristi į Seint
Tomą.
- Jūsų nesuims. Aš tai pažadėjau.
- A r galite tai padaryti? Juk sakėte, kad jus atšauks.
- Galiu padaryti... Galiu prieštarauti moraliniu pagrindu - tai mįs­
linga formulė, reiškianti, kad galiu pastatyti žmones į nepatogią padėtį.
Bet nenorėčiaujūsų suklaidinti: jeigu sudarysite problemų, jus gali suimti
• dėl jūsų paties saugumo.
- Taip, žinoma. Jeigu mane suras.
- Man nepatinka toks variantas.
- Tarkime, jū s nieko negirdėjote. Kur mano rūbai? - Medokas priėjo
prie spintos ir atidarė duris. Jo kelnės, švarkas ir marškiniai kabėjo ant
kabyklos, mokasinai stovėjo ant grindų, į juos buvo tvarkingai įdėtos
------------------------------------------------------------------------------------- 105
kojinės. Ant vienintelės lentynos gulėjo jo apatiniai baltiniai ir ligoninei
priklausantis dantų šepetukas. - Būkite geras, nueikite žemyn ir patvar­
kykite, kad mane paleistų. Ir kad grąžintų piniginę, pinigus ir laikrodį.
- Bet ką norėjote pasakyti: “jeigu mane suras?” Ką jūs sumanėte? -
Grynbergas, atrodo, neketino niekur eiti.
- Nesiruošiu sudrebinti žemės. Paprasčiausiai tęsiu tyrimą... ribotą
tyrimą. Berods, taip yra sakę jūsų darbdaviai, ar ne? Louringas pasakė,
kad kažkur turėtų būti antroji to lapo pusė. Ir aš ją rasiu.
- Išklausykite mane! Aš neneigiu, kad turite pagrindą.
- Ak, jūs neneigiate! - M etlokas atsisuko į agentą. Jo balse skam­
bėjo tramdomas įniršis. - Manęs nepatenkina negatyvus pritarimas! Aš
turiu kelis pakankamus pagrindus! Savo broliuką, nužudytą valtelėje,
juodąjį šunsnukį Diunuą, ar kaip ten jū s jį vadinate, Luką Heroną ir sa­
vo moterį gretimoje palatoje! Įtariu, kad ir jūs, ir daktaras žinote, ką jai
išdarinėjo praėjusią naktį, bet ir aš numanau! Nekalbėkite man apie pa­
grindą!
• Iš esmės m udu mąstome vienodai. Aš tiktai nenoriu, kad jūsų
“pagrindai” paguldytų jus greta brolio. Reikia veikti profesionaliai. Tik
ne diletantiškai! Ir jeigu neketinate atsisakyti savo sumanymo, norėčiau,
kad bendradarbiautumėte su žmogumi, kuris užims mano vietą. Tai svar­
bu. Duokite man žodį.
Metlokas nusirengė pižamą ir sutrikęs šyptelėjo Grynbergui.
- Duodu. Anaiptol neketinu apsimesti vienišu pėdsekiu. A r žinote,
kas pakeis jus?
- Dar ne. Greičiausiai kas nors atvyks iš Vašingtono. Jie nerizikuos
naudoti žmogų iš Hartfordo arba Niuheiveno... Tiesą sakant... jie neži­
no, kas iš jų papirktas. Bet agentas užmegs ryšį su jum is. Aš pats išaiš­
kinsiu jam padėtį. Niekas kitas negali to padaryti. Painstruktuosiu jį pri­
sistatyti slaptažodžiu... kokį norėtumėte pasirinkti?
• Pasakykite jam , kad pasinaudotų jūsų patarle. “Kai seniai miršta,
miršta miestai”.
- Jums patiko?
- Nei patiko, nei ne. Tai tiesa. Taip ir turėtų būti.
• Ir labai tinkanti šiam atvejui. Supratau jus.
- Labai tinkanti.
- Džimai, aš išvykstu šiandien po pietų. Norėčiau užrašyti jum s
telefono numerį. M ano tėvų numeris Bronkse*. Jie nežinos, kur aš, bet
•Niujorkorajonas.
skambinėsiu jiem s kasdien. Skambinkite ir jūs, jeigu reikės.
• Ačiū, nepamiršiu.
- Noriu, kad duotumėte žodį.
- Duodu. - M edokas dėkingai šyptelėjo.
- Beje, pasikeitus aplinkybėms, tuo telefonu galiu atsiliepti ir aš
pats.
- Grįžtate prie privačios praktikos?
- Ta galimybė ne tokia tolima, kaip jum s atrodo.

PENKIOLIKTAS SKYRIUS
Per pertrauką tarp užsiėm im ų M edokas nuvažiavo į nedidelę mak­
lerio kontorą mieste ir išėjo išjo s su 7312 dolerių čekiu. Makleris bandė
įtikinti jį, kad dabar netikęs laikas parduoti akcijas, kainos smukusios.
Bet M edokas buvo užsispyręs. Kasininkas nenoriai išrašė jam čekį.
Iš ten M edokas nuvyko į savo banką ir pervedė visas santaupas į
einamąją sąskaitą. Pridėjus 7312 dolerių, susidarė 11501 doleris 72 centai.
Medokas kelias m inutes žiūrėjo į tą skaičių. Visokios mintys py­
nėsi jo galvoje. Akivaizdu, kad jis gali naudotis kreditu; antra vertus,
lyg ir baisoka, kad, nugyvenęs šiame pasaulyje trisdešimt trejus metus,
jis gali taip tiksliai suskaičiuoti, kiek esąs vertas. Jis neturėjo nei namų,
nei žemės sklypų, nei slaptų investicijų. Tiktai automobilį, vieną kitą ne
itin vertingą daiktą ir keletą labai specialių publikacijų, vargu ar turin­
čių kokią komercinę vertę.
Vis dėlto tai stambi suma.
Bet toli gražu nepakankama. Jis pats tai suprato. Todėl ir numatė
savo dienotvarkėje kelionę į Skarsdeilą.
Susitikimas su Sylfontu visai sugadino nuotaiką. M edokas buvo
sukrėstas, kai Sylfontas, neatitraukdamas akių nuo lango, už kurio ža­
liavo pati gražiausia Karlailo universiteto miestelyje veja, pasakė, kad
jam turbūt derėtų atsistatydinti.
- Jeigu visa šita šlykšti, neįtikėtina istorija tikra - o kas begali tuo
abejoti? - aš neturiu teisės sėdėti šitoje kėdėje.
- Priešingai, - atrėmė Metlokas. - Jeigu tai tiesa, jūs reikalingas
universitetui labiau negu bet kada.
- Nieko nepastebintis žioplys! Žioplio niekam nereikia. Bent jau
rektoriaus kabinete.
 ------------------------------------------------------------------------------------- 107
• Jūs ne žioplys. Tiesiog per tolimas nuo tokių dalykų.
Sylfontas staigiai atsisuko su kėde ir m ilžiniška jėga trenkė kum š­
čiu į stalą.
- Bet kodėl čia? Kodėl būtent čia?
Sėdėdamas priešpriešiais, Metlokas žiūrėjo j skausmo iškreiptą Kar-
lailo rektoriaus veidą. Vieną akimirką jam pasirodė, kad rektorius tuoj
tuoj pravirks.
Merit Parkvėjaus autostrada jis prašvilpė kaip vėjas. Reikėjo va­
žiuoti greitai, kad nusiramintų, kad negalvotų apie Pat Belentain, kurios
aplankyti buvo užbėgęs prieš išvažiuodamas. Iš Sylfonto jis nuskubėjo į
ligoninę, bet dar negalėjo pakalbėti su ja. Dar niekas negalėjo.
Jam papasakojo, kad ji buvo pabudusi vidurdienį. Iškart prasidėjo
klaikus isterijos priepuolis. Gydytojas iš Ličfyldo paliepė suleisti dau­
giau raminamųjų. Gydytojas buvo susirūpinęs, ir M etlokas nujautė, kad
jis nerimastauja dėl Pat psichikos. Siaubas, sukaustęs jo s kūną, negalėjo
nepaliesti ir smegenų.
Atvykęs į Skarsdeilą, M etlokas kuo paprasčiau ir ram iau pasakė
tėvui, jog norėtų pasiskolinti didelę pinigų sumą, tačiau negali užtikrin­
ti, kad juos grąžins. Tuos pinigus panaudos padėti - galiausiai padėti -
tokiems jaunuoliam s kaip jo žuvęs brolis.
Žuvęs sūnus.
- Kokiu būdu? - tyliai paklausė Džonatanas M etlokas.
- Negaliu tau pasakyti. - Jis pažvelgė tėvui į akis, ir šis suprato, kad
sūnus sako tiesą.
- Puiku. A r esi pakankamai pasiruošęs tokiam žygiui?
- Taip. Pakankamai.
- Ar jam e dalyvauja ir daugiau žmonių?
- Taip, kai tai būtina.
- Ar tu jais pasitiki?
- Taip.
- Ar jie paprašė iš tavęs pinigų?
- Ne. Jie nežino apie pinigus.
- Ar jie disponuos šitais pinigais?
- Ne. Bent ja u stengiuosi, kad to neatsitiktų... Pasakysiu dar dau­
giau: jie neprivalo to sužinoti.
- Aš nevedu derybų, tiktai klausiu.
- Tiek ir tegaliu pasakyti.
- Ir tu esi tikras, kad tai, ką darai, vienaip ar kitaip padės tokiems
108 ----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
jaunuoliams kaip Deividas? Turiu galvoje praktišką, o ne teorišką pa­
galbą, ne kokią nors fantaziją ir ne labdarybę.
- Taip. Padės.
- Tai kiek tau reikia?
M etlokas giliai atsikvėpė.
- Penkiolikos tūkstančių dolerių.
- Lukterėk čionai.
Po kelių m inučių tėvas išėjo iš kabineto ir padavė sūnui voką.
Sūnus jautė, kad geriau jo neatplėšti.
Praslinkus dešimčiai minučių po mainų, - o M edokas suvokė, kad
tai buvo mainai, - jis atsisveikino, tėvai stovėjo m ilžiniškoje verandoje,
ir žiūrėjo jam jkandin, kol automobilis išvažiuos pro vartus.

***

M edokas privažiavo prie namų, užgesino žibintus, išjungė motorą

ir, jausdam as slegiančią nuovargio naštą, išlipo iš automibilio. Jo bute
degė visos lempos. Džeisonas Grynbergas nenorėjo rizikuoti; Medokas
pagalvojo, kad nematomos, negirdimos Grynbergo armijos dalis, išsi-
slapsčiusi netoliese, stebi namą.
Jis atrakino ir stumtelėjo duris. Butas buvo tuščias. Bent jau taip
atrodė. Net katinas nepasitiko.
- Ei! Džeisonai!.. A r čia yra kas gyvas? Tai aš, Medokas.
Niekas neatsakė, ir M edokas lengviau atsikvėpė. Tesinorėjo griūti
j lovą ir užmigti. Jis buvo stabtelėjęs prie ligoninės aplankyti Pat, bet
jam neleido. Nors sužinojo, kad “...ji ilsisi ir jo s būklė laikoma patenki­
nama” . Tai jau šis tas. Dieną jinai dar buvo silpnųjų ligonių sąraše. Jis
aplankys ją devintą valandą ryto.
Jis nuėjo j miegamąjį pro vis dar nesustatytus baldus ir išsikraipiu­
sį lango rėmą. Staliaus ir dažytojo įrankiai buvo tvarkingai sudėti
kampuose. Jis nusivilko švarką, marškinius ir staiga pagalvojo, ne be
autoironijos, kad tapo pernelyg savim pasitikintis. Skubiai nuėjo į vo­
nios kambarį. Užsidaręs pasilenkė prie smėlio dėžės katinui ir kilstelėjo
laikraštį. Korsikietiškas dokumentas buvo savo vietoje, apsitrynusi si­
dabrinė spalva atspindėjo šviesą.
Sugrįžęs į miegamąjį, Medokas ištraukė iš kišenės piniginę, pini­
gus ir automobilio raktelius ir sudėjo ant staliuko. Ir tiktai tada prisimi­
nė voką.
------------------------------------------------------------------------------------- 109
Jis neapsigavo. Jis žinojo tėvo charakterį, gal net geriau negu anas
manė. Jis tikėjosi, kad prie čekio bus trumpas raštelis, jog pinigai dova­
nojami, o ne skolinami, ir grąžinti jų nereikės.
Voke iš tiesų buvo sulankstytas raštelis, bet M etlokas perskaitė ja ­
me visai ne tuos žodžius, kurių tikėjosi.
“Tikiu tavimi. Visada tikėjau. Su meile. Tėvas”
Po rašteliu buvo prisegtas čekis. M etlokas atvertė jį ir pažiūrėjo į
skaičius.
Penkiasdešimt tūkstančių dolerių.

ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS
Patinimas Pat veide ir apie akis buvo šiek tiek atslūgę. Metlokas
paėm ėjos ranką ir pasilenkė, beveik liesdamas veidu veidą.
- Viskas bus gerai, - tegalėjo ištarti jis, vos nepravirkdamas iš pyk­
čio ir savo kaltės suvokimo. Tiesiog sunku patikėti, kad yra žmonių,
galinčių šitaip pasielgti su kitu žmogumi. Ir viskas dėl jo.
- Džeimi... Džeimi? - Jos balsas buvo vos girdimas, lyg mažo vai­
ko, žodžiai sunkiai formavosi tarp nejudančių lūpų.
• Ša, ša... Nekalbėk, jeig u skauda.
- Kodėl?
• Nežinau. Bet mes išsiaiškinsime.
- Ne... ne, nedrįsk! Jie... jie... - Jai užėmė kvapą. Akimis parodė į
stiklinę vandens ant stalelio. M etlokas skubiai pačiupo ją ir priglaudė
prie lūpų, palaikydamas Pat už pečių.
• Kaip tai atsitiko? A r gali man papasakoti?
- Papasakojau... Grynbergui. Vyras ir moteris... priėjo prie staliu­
ko. Sakė... lauki... gatvėje.
- Nesivargink, nereikia, aš pakalbėsiu su Džeisonu.
- Aš... jaučiuosi geriau. Skauda... bet geriau... tikrai... Aš pasveik­
siu?
- Žinoma, pasveiksi. Aš kalbėjau su gydytoju. Tu visa išmarginta
mėlynėmis, bet nieko nesulaužyta, nieko rimto. Jis sakė, kad pradėsi
vaikščioti po kelių dienų.
Patricijos Belentain akys nušvito, ir M etlokas išvydo kraupią pas­
tangą nusišypsoti susiūtomis lūpomis.
 110_____________________________________________________
- Aš kovojau su jais... kovojau... kovojau... kol aš... daugiau nieko
nebeprisimenu.
Metlokas vos tvardėsi nepravirkęs.
- Aš žinau. Nekalbėk. Pailsėk, atleisk. Aš pasėdėsiu greta, ir mes
pasikalbėsime akimis. Prisimeni? Tu sakei, kad tarp žmonių mes visada
susikalbame akimis... Papasakosiu tau nešvankių anekdotų.
Ji nusišypsojo žvilgsniu.
Metlokas sėdėjo prie jos, kol sesuo jį išprašė. Švelniai pabučiavo
ją į lūpas ir išėjo; ir aprimęs, ir niršdamas.
- Misteri Metlokai, - užkalbino jį jaunutis glotniai nusiskutęs gy­
dytojas prie lifto.
- Taip.
- Jums skambina. Galite pakalbėti antrame aukšte, prie laukiamo­
jo. Aš jus palydėsiu.
Balsas ragelyje buvo Metlokui nepažįstamas.
- Misteri Metlokai, mano pavardė Hiustonas. Aš Džeisono Gryn-
bergo draugas. Man reikia susitikti su jum is.
- Dabar? O kaip Džeisonas?
- Puikiai. Norėčiau kuo greičiau susitikti su jum is.
M etlokas ja u norėjo pasakyti vietą, bet kurią vietą, po pirmo užsi­
ėmimo. Bet prikando liežuvį.
- Ar Džeisonas nieko neprašė man pasakyti... kur jis dabar, ką vei­
kia?
- Ne, sere. Jis tik pasakė, kad kuo greičiau susitikčiau su jum is.
• Aišku. Ko tas Hiustonas vilkina, kodėl nesako slaptažodžio?
- Grynbergas sakė, kad būtinai praneš man, kur jį galima rasti. Ge­
rai prisimenu, kaip jis sakė.
• Tai prieštarauja m ūsų įstaigos taisyklėms, misteri Metlokai. Jam
nebūtų leidę šito daryti.
Žmogus kitam e laido gale šiek tiek sutriko.
• Gal kartais pamiršo... Matote, aš nekalbėjau su juo. Gavau nuro­
dymus tiesiog iš Vašingtono. Tai kur mes susitinkame?
Hiustono balse buvo juntam a įtampa. Vašingtoną jis įterpė aiškiai
nervindamasis.
- Paskambinsiu jum s vėliau. Kokiu numeriu?
- Paklausykite, M etlokai. Aš skambinu jum s iš automato, ir mums
reikia susitikti. Turiu perduoti instrukcijas.
- Ir dar kokias...
------------------------------------------------------------------------------------- I l l
-K ą?
- Nieko, aš šiaip sau. Kur esate - centre? Karlaile?
- Aš netoliese. - Jis lyg ir vėl sutriko.
- Sakykite, m isteri Hiustonai... Ar miestai miršta?
- Ką? Ką jū s kalbate?
• Aš vėluoju į paskaitas. Paskambinkite vėliau. Manau, nesunkiai
mane surasite. - M etlokas padėjo ragelį. Jo kairė ranka virpėjo, kaktą
išpylė prakaitas.
Misteris Hiustonas buvo priešas.
Priešas tykojo.

***

Šeštadienį pirmas užsiėmimas prasideda vienuoliktą, tad Metlokas

turėjo apie valandą laiko finansiniams reikalam s tvarkyti. Nenorėjo gal­
voti, kad pirm adienio rytą dar reikės būti Karlaile, važiuoti į banką. Jis
nežinojo, ar galės, ir apskritai nežinojo, ar galės, ir apskritai nežinojo,
kur bus pirmadienį.
Karlailas buvo tipiškas Naujosios Anglijos universiteto miestelis,
tad ir gyveno pagal panašią schemą. Kiekvienas čia pažino ir vadino
vardais tuos, kurių darbas leido gyventi kasdieninį gyvenimą be sm ul­
kių rūpesčių ir skubėjimo. Garažo mechaniką vadindavo Džo arba Ma-
ku; knygyno vedėją - Elu; dantistą - Džonu arba Vorenu; merginą che­
minėje valykloje - Edita; bankininką, su kuriuo Metlokas tvarkydavo
reikalus - Aleksu. Aleksas Andersonas - keturiasdešimtmetis karlailie-
tis nuo pat gimimo dienos ir universiteto auklėtinis. M etlokas paskam ­
bino jam į nam us ir paaiškino, kas yra. Nešiojasi tėvo čekį didelei su­
mai. Jam pavesta investuoti šeimos pinigus savo vardu, ir tai neturėtų
iškilti į viešumą. Po buto apiplėšimo jis norėtų kuo greičiau atsikratyti
to čekio. Ką Aleksas patartų? Gal pasiųsti čekį paštu? Kaip kuo greičiau
pervesti į jo sąskaitą, nes pirmadienį M etloko gali jau nebebūti Karlaile,
o grynų jam reikės. Aleksas Andersonas patarė paprasčiausią išeitį. Met­
lokas pasirašo čekį, įdeda į voką, adresuotą Andersonui, ir įmeta į spe­
cialią pašto dėžutę prie banko. O Aleksas visa kuo pasirūpins iš pat ryto.
Aleksas Andersonas dar paklausė, kokiom is kupiūromis Metlokas
norėtų gauti, ir šis paaiškino.
Išsprendęs pinigų problemą, M etlokas susimąstė, kas turėtų tapti
išeities tašku. Kitokio apibrėžimo jis neįstengė sugalvoti, o be apibrėžt-
112-----------------------------------------------------------------------------------------
mo taip pat negalėjo išsiversti: apibrėžimas sudrausmina. Iš pradžių rei­
kia veikti pagal taisykles, įsisąmoninus, kad vėliau viskas gali apvirsti
aukštyn kojomis ir disciplinos, plano ar įprastinių sąvokų nebeliks nė
kvapo. Bet jo sprendimas buvo nebeautšaukiamas.
Jis pasiryžo įsiskverbti į Nimrodo pasaulį. Babilono ir Ninevijos
statytojo, laukinių žvėrių m edžiotojo, paauglių ir senukų žudiko, mote­
rų kankintojo pasaulį.
Jis pasiryžo surasti Nimrodą.

***

Kaip ir daugelis suaugusių, nemanančių, jog visi malonumai amo­

ralūs, M edokas nujautė, kad Konektikute, kaip ir broliškose valstijose į
šiaurę, pietus ir vakarus, egzistuoja plačiai išsišakojusi organizacija, pa­
sišovusi tenkinti visokius poreikius, smerkiamus bažnyčios ir teismų.
Kuris aukštesnio rango klubas iš Hartfordo draudimo kompanijų nebu­
vo girdėjęs apie “antikvariatus” “N iū Brito” aveniu, kur už prieinamą
kainą galima glamonėti stangrų jaunos m erginos kūną? Kuris Old Grin­
vičo senbuvis nė karto nėra ieškojęs užsimiršimo prabangiose užmies­
čio vilose į šiaurę nuo Gryn Farmso, kur lošiant statomos sumos, ne
mažesnės negu Las Vege? A r daug susirastų nuobodžiaujančių biznie­
rių N iū Heivene ir Vestporte, negirdėjusių apie Hemdeno ir Feirfyldo
“palydovių” nusamdymo biurus? O “tikrojoje Amerikoje”, Norfolke?
Kur irsta rūmai, pastatyti už grynus pinigus gryniausio amerikietiško
kraujo šeimų, pasislinkusių į vakarus, kad išvengtų nuvorišų kaimynys­
tės? Toje “tikrojoje Amerikoje”, je i tikėtum gandais, žmonės prasima­
nydavo keisčiausių pramogų. O tie, kam jau viskas apkarto, galėjo mė­
gautis žvakių šviesoje stebėdami valpurgiškas scenas, dalyvaujant mo­
terims, vyrams, gyvuliams...
M edokas tikėjosi šitame pasaulyje surasti Nimrodą. Jis turėtų būti
ten. Nors narkotikai buvo tik viena iš paslaugų, šitos organizacijos tei­
kiamų, ten jie buvo prieinami, kaip ir visa kita.
Pusę pirmos M edokas ėjo per keturkampį kiemą savo buto link. Jis
turėjo išgirsti žingsnius, bet neišgirdo. Išgirdo tiktai kosulį, uždususio
besivejant rūkoriaus kosulį.
- Misteri Metlokai!
M edokas atsisuko ir išvydo ketvirtą dešimtį įpusėjusį vyriškį, pa­
našų į save, gal šiek tiek vyrėlesnį ir neatgaunantį kvapo.
------------------------------------------------------------------------------------- 113
- Klausau.
- Atleiskite, niekaip negalėjau pagauti jūsų. Nuvažiavau į ligoninę
jums tik ką išėjus, paskui laukiau ne tame pastate, kol baigsite paskaitą.
Ten pasipynė kažkoks trenktas biologijos dėstytojas panašia pavarde ir
išvaizda panašus į jus. To paties ūgio, taip pat nuaugęs, tokio pat atspal­
vio plaukai...
- Tai Merdokas. Elijotas Merdokas. O ko jūs norėjote?
- Jis niekaip negalėjo suprasti, kodėl aš kartoju: “Kai seniai žudosi,
miršta miestas”.
- Jūs siųstas Grynbergo?
- Taip. Atleiskite, bet jau labai niūrus slaptažodis. Eikite nesusto­
damas. Tako gale mes išsiskirsime. Susitiksime po dvidešimties m inu­
čių “Bilo grilbare” prie krovinių sandėlio. Už šešių kvartalų pietų kryp­
timi nuo stoties. O’kei?
- Kaip gyvas tokio negirdėjau.
- Tik patarčiau nusirišti kaklaraištį. Aš būsiu su odine striuke.
- Smagias vieteles pasirenkate.
- Seni įpročiai. Taupau finansinei ataskaitai.
- Grynbergas sakė, kad aš dirbsiu su jum is.
- I r dar kaip! Jis dėl jū sų į verdantį aliejų šoktų. Berods, jį siunčia į
Kairą... Šaunus bernas. Visi jį mėgstame. Neapvilkite jo.
- Norėjau tik paklausti jū sų pavardės. Nesu nusiteikęs klausyti pa­
mokslų.
- Hiustonas. Fredas Hiustonas. Pasimatysime po dvidešimties m i­
nučių. Ir nusiriškite kaklaraištį.

SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS
“Bilo glirbaras” buvo toje Karlailo dalyje, kurioje M edokas iki šiol
nebuvo lankęsis. Tarp lankytojų vyravo geležinkelininkai ir krovinių
sandėlio darbininkai. Jis nužvelgė nešvarią patalpą; Hiustonas sėdėjo
vienoje iš galutinių kabinų.
- Na ir vietelė.
- Ji atitinka savo paskirtį. Eikite prie baro ir pasiimkite ką nors
išgerti. M erginos nesirodo iki saulėlydžio.
M edokas nuėjo prie baro ir atsinešė paties geriausio burbono, kokį
tik galėjo rasti. N ieko panašaus nebuvo gėręs nuo to laiko, kai jo uždar­
 114________________________________________________________
bis pasiekė pragyvenimo minimumą.
- Noriu iš karto jum s pasakyti. Kažkas, pasivadinęs jū sų pavarde,
skambino man į ligoninę.
Hiustonas krūptelėjo, lyg gavęs smūgį į paširdį.
- Dievuliau brangus, - tyliai tarė jis. - Ką gi jis jum s pasakė? Kaip
jūs pasielgėte?
- Aš vis laukiau, kol jis pasakys... Grynbergo patarlę. Net užsimi­
niau jam , bet jis nereagavo... Tada paprašiau paskambinti vėliau ir padė­
jau ragelį.
- Jis prisistatė mano pavarde? Hiustonas? Neklystate?
-N e .
• Kažkokia nesąmonė. Jis negalėjo to padaryti!
- O vis dėlto padarė.
• Bet niekas nežinojo, kad aš pakeisiu Džeisoną... Aš pats sužino­
jau trečią valandą nakties.
- Kažkas sužinojo.
Hiustonas gurkštelėjo alaus.
- Jeigu jūs sakote tiesą, po kelių valandų mane atšauks. Ne taip ir
blogai, turint galvoje... Vis dėlto leiskite jum s papildomai patarti. Niekada
neužmegskite kontakto telefonu.
- Kodėl?
- Jeigu būčiau paskambinęs aš, iš kur žinočiau, kad kalbate jūs?
- Supratau...
• Tai tik logiškas mąstymas. Didžioji dalis to, ką mes darome, pa­
remta logišku mąstymu... Slaptažodį palikime tą patį. “Senius” ir “mies­
tus” . Kitas kontaktas su jum is - šį vakarą.
- Jūs esate tikras, kad išvyksite?
- Mane atskleidė. Neturiu noro pasilikti čia visam laikui. Gal jau
pamiršote Ralfą Louringą... Įstaigoje kilo didelis triukšmas.
- Aišku. Su Džeisonu jū s kalbėjote? Jis paaiškino padėtį?
- Aiškino dvi valandas. Šįryt nuo ketvirtos iki šeštos. Mano žmona
sakė, kad jis išgėrė trylika puodukų kavos.
- O ką jūs man galite pasakyti apie Pat? Patriciją Belentain. Kas jai
atsitiko?
- Jūs žinote medicininio apžiūrėjimo rezultatus...
- Ne visus.
- Ir aš ne visus žinau.
- Meluojate...
 ------------------------------------------------------------------------------------- 115
Hiustonas žvilgtelėjo į M etloką be pykčio. Kai jis atsakė, jo balse
skambėjo užuojauta.
- Na, ką gi. Aptikti išžaginimo pėdsakai. Juk šitai norėjote sužino­
ti?
Medokas suspaudė taurę.
- Taip, - tyliai tarė jis.
- Mergina šito nežino. Bent nieko neprisimena.
- Galvijai... Niekingi galvijai.- M edokas atstūmė stiklą. Gėrimas
pasidarė šlykštus.
- Būkite su ja, kai pradės prisiminti. Būsite jai labai reikalingas.
M edokas pakėlė akis nuo stalo, nuo skausmingai suspaustų rankų.
- Ar jai buvo labai negerai? - vos girdimai paklausė jis.
- Preliminariniai laboratoriniai tyrimai - nagų pėdsakai, plaukai ir
taip toliau - rodo, jo g prievartavo ne vienas žmogus.
Metlokas užsimerkė ir taip kirto delnu per taurę, kad ta nulėkė iki
baro ir pažiro smulkiomis skeveldrėlėmis. Barmenas numetė į šalį ne­
švarų skudurą ir artinosi palei barą. Hiustonas skubiai kilstelėjo bank­
notą, mostelėdamas barmenui nesikišti.
- Valdykitės! - tarė Hiustonas. - Šitaip jūs niekam nepadėsite. Tik
atkreipiate dėmesį į mus... O dabar klausykite. Jums leidžiama tęsti tyri­
mą, bet su dviem sąlygom. Pirma: jokių veiksmų iš anksto nesuderinus
su m ūsų žmogumi - ju o turėjau būti aš. Ir antra: tyrimas tarp studentų,
pabrėžiu, tiktai tarp studentų. Ne dėstytojai, ne tarnautojai, ne žmonės iš
Šalies - tiktai studentai... Informaciją teiksite kas vakarą tarp dešimtos ir
vienuoliktos. Žmogus, palaikantis su jum is ryšį, kiekvieną kartą pasa­
kys jum s, kur susitikti. A r gerai supratote?
Metlokas spoksojo į agentą netikėdamas savo ausimis. Jis suprato,
ką ir netgi kodėl pasakė Hiustonas, bet negalėjo patikėti, kad žmogus,
kurį instruktavo Džeisonas Grynbergas, galėjo atvykti pas jį su tokio­
mis instrukcijomis.
- Ar jū s kalbate rimtai?
• Nurodymai absoliučiai aiškūs. Jokių nukrypimų. Kaip šventraš­
tyje.
Ir vėl M etlokas suvokė esmę. Dar vienas ženklas, dar vienas komp­
romisas. Dar vienas guminis įsakymas iš nematomų guminių vadovų.
- Kitaip tariant, aš čia, bet manęs čia nėra? Aš vaikštinėju aplinkui,
iš tolo stebėdamas universitetą, ir visiems tai patinka?
- Jūs pamišėlis! - tarė agentas. - Visai nesigailiu, kad nešdinsiuos iš
 116----------------------------------------------------------------------- ----- ---------
čia... Patikėkite mano žodžiu, šitaip bus geriau. Ir paskutinis dalykas:
privalau paimti iš jūsų dokumentą, kurį buvo davęs Louringas. Tai vie­
nareikšmis įsakymas.
- Nejaugi? - M etlokas pradėjo keltis nuo nešvarios dirbtine oda
apkaltos kėdės. - M an tai atrodo kitaip. Grįžkite į Vašingtoną ir pasaky­
kite jiem s, kad man tai ne vienareikšm is dalykas. Žiūrėkite savęs, švent­
rašti.
- Šitaip prisižaisite iki preventyvaus sulaikymo!
- Pažiūrėsim, kaip čia kas žais, - atrėžė Metlokas.
Jis atitraukė stalą, užtverdamas kelią agentui, ir žengė prie durų.
Girdėjo, kaip Hiustonas koja pastūm ė stalą. Hiustonas tyliai pašaukė jį,
tarsi nežinodamas, kaip pasielgti: norėjo priversti M etloką sugrįžti, bet
bijojo, kad kas nors išgirs jo pavardę. Metlokas išėjo pro duris, žengė
dešinėn ant šaligatvio ir pasileido bėgti, kiek kojos neša. Jis pasuko į
siaurą gatvelę ir dar spėjo pagalvoti, kad bėga reikiama kryptimi. Kiek
pabėgėjęs sustojo ir prisispaudė prie kažkokių durų. Gatvelės gale jis
pamatė Hiustoną, skubiai einantį pro flegmatiškai pietaujančius darbi­
ninkus. Hiustonas atrodė supanikavęs; M etlokas suprato, kad kelias na­
mo jam atkirstas.

***

Visai neprastas pokštas, pagalvojo jis, sėdėdamas “Bilo grilbaro”

kabinoje. Sugrįžti į tą pačią vietą, iš kurios prieš dvidešimt minučių ver­
žėsi ištrūkti nenustygdamas vietoje. B et jis intuityviai suvokė, kad tas
sugrįžimas prasmingas - jeigu šią akim irką apskritai galima kalbėti apie
prasmę. Jam reikia pabūti vienam ir pagalvoti. Gatvėje jį galėtų paste­
bėti žmonės iš nematomosios Grynbcrgo-Hiustono armijos. Nors tai
skamba ironiškai, baras - saugiausia vieta.
Jis atsiprašė skersakiuojančio barmeno, pasiūlė atsilyginti už su­
daužytą taurę. Paaiškino, kad žmogus, su kuriuo tik ką kalbėjosi, dykū­
nas - skolingas jam daug pinigų ir neturi iš ko atiduoti. Šitas paaiškini­
mas ne tik patenkino barmeną, bet ir padarė M etloką iškiliu asmeniu,
nedažnai matomu “Bilo grilbare”.
Jam reikėjo surikiuoti savo m intis. Ką reikia padaryti prieš prade­
dant kelionę pas Nimrodą? Vienas dalykas buvo svarbesnis už kitus.
Pats to nežinodamas, jį priminė Hiustonas. Visa kita jo atminties sąraše
- antraeiliai. Rūbai, gryni pinigai, nuom otas automobilis - visa tai pa­
 ------------------------------------------------------------------------------------- 117
lauks. Pirmiausia Pat. Jai reikia suorganizuoti apsaugą kiaurą parą. Te­
gu ją saugo atvirai, nesislapstydami. Saugo taip, kad abi nematomos
armijos suprastų: ji nedalyvauja žaidime. Pinigai dabar ne problema. O
Hartforde yra žmonių, profesionaliai užsiiminėjančių tuo, ko jam reikia.
Didžiosios draudimo kompanijos nuolatos naudojasi jų paslaugomis. Jis
prisiminė vieną buvusį matematikos katedros dėstytoją, iškeitusį Kar-
lailą į pelningesnį draudimo biznį. Jis dirbo “Etnos” kompanijoje. M edo­
kas apsidairė telefono. Aparatas stovėjo ant aprūkusio baro.
Po vienuolikos m inučių M edokas grįžo į savo kabiną. Jis susitarė
su kom panija “Blekstoun sikjuriti iknorporeitid”, esančia Hartforde,
Bondo gatvėje. Trys žmonės pasikeisdami budės po aštuonias valandas;
tai kainuos tris šimtus dolerių parai. Aišku, gali būti papildom ų išlaidų •
kad ir už naudojim ąsi “telekroniku”, je i to prireiks. “Telekronikas” bu­
vo nedidelis prietaisas, signalizuojantis trumpais pypsėjimais jo nešio­
tojui, kad reikia paskambinti nurodytu telefonu. Tokiems atvejams Bleks-
tounas, savaime aišku, pasiūlė kitą telefono numerį - jis gali jį prijungi
per dvylika valandų - suprantama, už papildomą mokestį.
M edokas su viskuo sutiko, buvo dėkingas už viską ir pasakė atva­
žiuosiąs į Hartfordą po pietų pasirašyti dokumentų. Jis norėjo pasimaty­
ti su m isteriu Blekstounu - dabar ja u kitu reikalu. Savo ruožtu Blekstou-
nas pareiškė: kadangi “Etnos” statistikos skyriaus vadovas pats jam pas­
kambino, pristatydamas misterį Metloką, su formalumais galima nesku­
bėti. Per valandą jis pasiųs savo brigadą į Karlailo ligoninę. Beje, ar
misteris Medokas kartais ne giminė Džonatanui Monrou Metlokui?.. “Et­
nos” skyriaus vedėjas užsiminė...
Metlokui atlėgo širdis. Atrodo, Blekstounas - tas, ko reikia. Buvęs
universiteto kolega iš “Etnos” užtikrino jį, kad geresnio už Blekstouną
neras. Brangininkas, bet patikimiausias. Pas Blekstouną daugiausia dir­
bo buvę karininkai iš specialios paskirties dalinių ir karo laivyno žval­
gybos. Įmonė buvo daugiau negu komercinė. Blekstouno vaikinai - pro­
tingi, sumanūs ir nebaikštūs. Jie turėjo detektyvų licenzijas, su jais skai-
tydavosi ir valstijos policija, ir vietinė.
Kitas programos punktas buvo rūbai. Jis ketino parvažiuoti namo
ir susikrauti kostiumą, kelias poras kelnių, vieną dvi striukes. Dabar tai
nebeįmanoma. Bent kurį laiką. Jis nusipirks rūbų pakeliui. Kur kas sun­
kiau su pinigais, turint galvoje norimą sumą. Šiandien šeštadienis - jis
nenorėjo prarasti šeštadienio vakaro. Bet bankai uždaryti, stambios su­
mos nėra iš kur paim ti.
 118----------------------------------------------------------------------- --------------
Aleksas Andersonas padės išspręsti problemą. Jis sumeluos Alek­
sui: pasakys jam , kad Džonatanas M onrou M edokas įvertins teigiamai -
finansiškai teigiamai • Andersoną, jeigu bankininkas parūpins grynais
didelę sumą šeštadienį po pietų. Savaime aišku, tai abipusiai konfiden­
cialu. Žinoma, už tokią paslaugą šeštadienio popietę vėliau bus atsily­
ginta. Aišku, absoliučiai korektiškai. Ir vėlgi konfidencialiai.
M edokas pakilo nuo suplyšusios dirbtine oda apmuštos kėdės ir
vėl nuėjo prie telefono.
Andersonui kilo tik smulkių abejonių, ir ne dėl pagalbos Džonata­
no M onrou M edoko sūnui, o dėl operacijos konfidencialumo išsaugoji­
mo. Kai tos abejonės išsisklaidė, pasidarė aišku, kad jis padės, tęsdamas
geriausias bankininkų tradicijas. Kiekvienam bankui svarbu pelnyti ge­
riausių klientų palankumą. Na, o jeigu kuris iš jų nori išreikšti savo dė­
kingumą - ką gi, tai jo paties reikalas.
Aleksas Andersonas išmokės Džeimsui Metlokui penkis tūkstan­
čius dolerių grynais. Pats atveš juos trečią valandą prie “Plazos” kino
teatro.
Paskutinė problema - automobilis. M ieste buvo nuomoj imo konto­
ros - “Badžit nešni” ir “Luksor Elit”. Pirmoji aptarnaudavo studentus,
antroji - pasiturinčius tėvus. “Luksore” jis išsinuomos “kadilaką” arba
“linkolną”, po to nuvažiuos į Hartfordo “Luksorą” ir sukeis mašinas, o
paskui pakartos tą operaciją N iū Heivene. Kai turi pinigų, niekas nieko
neklausinėja, o kai dosniai duoti arbatpinigių, dar ir padeda.
Vadinasi, galima veikti.
- Ei, misteri! A r tai jū s M edokas? - Plaukuotas barmenas, gniauž­
damas dešinėje rankoje purviną skudurą, palinko prie stalo.
- Taip, - krūptelėjo Medokas.
- Kažkoks vyrelis buvo priėjęs prie manęs. Prašė pasakyti jums,
kad kažką palikote lauke. Ant šaligatvio, sakė jis. Dar sakė, kad pasku­
bėtumėte.
M edokas nemirksėdamas spoksojo į barmeną. Iš baimės pradėjo
gremžti rėmuo. Jis įkišo ranką į kišenę ir ištraukė keletą banknotų. Ištie­
sė barmenui penkinę.
- Prieikite su manimi prie durų. Tik prie stiklo. Pasakykite, ar jis
ten.
- Savaime suprantama... Prie stiklo. - Apžėlęs barmenas perėmė
skudurą kairiąja ir įsidėjo penkinę. M edokas išsirangė iš kabinos ir kar­
tu su barmenu priėjo prie pusiau uždengto apdulkėjušio stiklo.
------------------------------------------------------------------------------------- 119
- N e,jo ten nėra. Ten nieko nėra... Ten tiktai negyva...
- Matau, - nutraukė jį Metlokas. Eiti į gatvę nebebuvo reikalo.
Ant šaligatvio, persisvėręs į nutekamąjį lataką, gulėjo jo katinas.
Katino galva buvo sutraiškyta, beveik atskirta nuo kūno. Ant šali­
gatvio plėtėsi kraujo valka.

ASTUONIOLIKTAS SKYRIUS
Užmuštas katinas neišėjo Metlokui iš galvos iki pat Hartfordo va­
karinių priemiesčių. A rta i dar vienas perspėjimas? O gal jie surado po­
pierių? Jeigu surado, kam tada perspėjinėti • kad būtų įspūdingiau? Jis
pagalvojo, ar nevertėtų paprašyti kurio nors Blekstouno brigados nario
patikrinti jo butą, pasižiūrėti katino dėžės. Pats negalėjo suprasti, kodėl
dvejoja. Kodėl negalėtų pasiųsti Blekstouno žmogaus patikrinti? Už tris
šimtus dolerių parai, pridėjus papildomas išlaidas, toks pavedimas • ne
per didelis krūvis. Jis ketina prašyti iš “Blekstoun inkorporeitid” kur
kas daugiau, tik jie to dar nežino. Ir vis dėlto jis delsė. Jeigu dokumentas
tebėra ten, kur buvęs, siųsti žmogų prilygtų užuominai.
Jis jau buvo nusprendęs surizikuoti, kai užpakalinio vaizdo veid­
rodėlyje vėl pastebėjo rusvą limuziną. Vėl. Po to, kai jis prieš pusvalan­
dį įsuko į 72-ąjį greitkelį, limuzinas Čia pasirodydavo, čia dingdavo.
Kiti automobiliai išsukdavo į šoninius kelius, pralenkdavo jį arba atsi­
likdavo, o rusvas lim uzinas stengėsi nepaleisti jo iš akių. Išdarinėdamas
zigzagus greitkelyje, jis visą laiką taikė atsilikti per tris arba keturias
mašinas. M etlokas sumetė, kaip išsiaiškinti, ar tai atsitiktinumas. Prie
įvažiavimo į Hartfordą buvo siaura gatvelė, faktiškai net ne gatvelė, o
grįstas kelias, naudojam as tik prekėms pristatyti į parduotuves. Vieną
kaitrią popietę jis su Pat sumanė sutrumpinti kelią ir penketui minučių
įstrigo tenai tarp mašinų.
Jis pasuko į miestą, kiek pavažiavo centrine gatve ir staigiai pasu­
ko kairėn, į grįstą gatvelę. Šeštadienio popietę jo je nebuvo autofiirgonų.
Metlokas kaip vėjas pralėkė gatvelę ir įsuko į sausakimšą stovėjimo aikš­
telę. Įvažiavo į tuščią tarpą, išjungė motorą ir nuslinko nuo sėdynės,
prieš tai nustatęs šoninį veidrodėlį taip, kad matytų gatvelės įvažiavimą.
Maždaug po pusės m inutės veidrodyje pasirodė rusvas limuzinas.
Žmogus prie vairo aiškiai buvo sutrikęs. Jis važiavo iš lėto, apžiū­
rinėdamas dešimtis automobilių. Ūmai kitas automobilis, slenkantis iš
120 ----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
paskos, pradėjo signalizuoti. Vairuotojas nekantravo: rusvas limuzinas
užtvėrė jam kelią. Limuzino vairuotojas nenoromis padidino greitį, prieš
nuvažiuodamas jis pasuko galvą į dešinę, ir M edokas pažino jį.
Policininkas. Tas pats, kuris pasirodė nusiaubtame jo bute po va­
karo pas Bysonus; tas pats, kuris prieš dvi dienas, dangstydamasis veidą
rankšluosčiu,-bėgo skvešo kortų koridoriumi.
- Sutapimas, - tada pasakė Grynbergas.
M edokas apstulbo. Ir ne juokais išsigando.
Rusvas limuzinas lėtai prislinko prie aikštelės išvažiavimo, polici­
ninkas civiliais rūbais vis dar kažko dairėsi. M edokas sekė, kaip mašina
įsiliejo į transporto srautą ir dingo.

** *

“Blekstoun inkorporeitid” labiau panėšėjo į klestinčią draudimo

kompaniją negu į detektyvų agentūrą. M asyvūs kolonijinio stiliaus bal­
dai, prislopintų tonų dryžuoti tapetai. Brangios medžioklės scenų gra­
viūros viršum jaukios stalinių vario lem pų šviesos. Visa tai iškart darė
stiprios, gyvybingos ir finansiškai solidžios organizacijos įspūdį. Kodėl
gi ne, pagalvojo Metlokas, sėdėdamas ankstyvojo amerikietiško stiliaus
dviviečiame minkštasuolyje, kuris stovėjo laukiamajame. Gaudama po
tris šimtus dolerių per parą iš kliento, “Blekstoun inkorporeitid” kapita­
lo investavimo ir pelno santykiu, ko gero, gali konkuruoti su draudimo
gigantu “Prudenšl”.
Pagaliau M edoką pakvietė į kabinetą. Maiklas Blekstounas išėjo iš
už vyšniamedžio stalo pasisveikinti. Blekstounas buvo neaukštas, kres­
nas vyriškis, skoningai apsirengęs, dar tik pradedąs šeštą dešimtį, labai
konkretus, labai gyvybingas ir turbūt labai negailestingas.
- Laba diena, - tarė jis. - Tikiuosi, kad atvykote ne tik dėl to, kad
pasirašytumėte dokumentus. Jie galėtų palaukti. Jeigu mes dirbame sep­
tynias paras per savaitę, tai anaiptol nereiškia, kad ir visas pasaulis turi
taip daryti.
- Aš turiu ir kitų reikalų Hartforde. M anęs tai neapsunkino.
• Sėskitės, sėskitės. Gal galėčiau ko nors pasiūlyti? Taurelę? Ka­
vos?
-Ačiū, ne, - M etlokas nugrimzdo į m ilžinišką juodos odos fotelį,
šitokie paprastai stovi seniausiuose ir žinomiausiuose vyrų klubuose.
Blekstounas vėl atsisėdo prie rašomojo stalo. - Tiesą sakant, aš šiek tiek
 ------------------------------------------------.------------------------------------ 121
skubu. Norėčiau pasirašyti mūsų sutartį, sumokėti ir važiuoti toliau.
- Aišku. Visi dokumentai paruošti. - Blekstounas paėmė nuo stalo
papkę ir šyptelėjo. - Kaip jau minėjau telefonu, mes norėtume gauti at­
sakymą į kai kuriuos klausimus. Tai padėtų mums vykdyti jūsų nurody­
mus. Pasistengsiu jū sų ilgai netrukdyti.
Mctlokui tai nebuvo netikėta. Tai atitiko jo planus pasim atyti su
Blekstounu. Jis manė, kad Blekstounas, įsijungdamas į žaidimą, galėtų
padėti kur kas greičiau priartėti prie tikslo. Gal ne dėl širdies gerumo,
bet jeigu tai tik “papildomų išlaidų” klausimas... Todėl truks pliš reikėjo
pasikalbėti su Blekstounu akis į akį. Jei Blekstounas paperkamas, tai
sutaupytų labai daug laiko.
- Aš atsakysiu į klausimus, kiek tai įmanoma. Kaip jūs turbūt įsiti­
kinote patys, mis Belentain žvėriškai sumušta.
- Mes tai žinome. Tačiau niekas nesako kodėl, ir mes to nežinome.
Žmogaus šitaip nedarkoma be jokios priežasties. Žinoma, tokių atvejų
pasitaiko, bet tada paprastai energingai įsikiša policija, ir į mus nėra
reikalo kreiptis. M atyt, jū s turite informacijos, kurios neturi policija.
- Taip. Turiu.
- Gal galėčiau paklausti, kodėl nepranešėte policijai? Kodėl pa-
samdėte mus?.. Vietos policija mielai užsiimtų apsauga, jei tam yra rim­
tų motyvų, ir kur kas pigiau kainuotų.
- Jūs taip kalbate, tarsi ketintumėte atsisakyti šito sandėrio.
- Mes dažnai šitai darome, - nusišypsojo Blekstounas. - Nors, atvi­
rai kalbant, ir nesidžiaugiame patarę.
- Tai kodėl...
- Jūs - klientas, rekomenduotas aukštu lygiu, - pertarė Blekstou­
nas, - be to, labai žinomo žmogaus sūnus. Mes norime, kad žinotumėte,
jog galite pasirinkti.
- Ačiū už atvirumą. Kitaip sakant, jū s rūpinatės savo reputacija.
- Jūs mane teisingai supratote.
- Puiku. Ir aš rūpinuosi reputacija. Tiktai ne savo, o mis Belen­
tain... Paprasčiausia būtų aiškinti įvykį netikusių draugų pasirinkimu. Ji
šviesaus proto mergina, su didžiulėmis perspektyvomis, deja, gyveni­
miškuose reikaluose ji ne tokia išmintinga. - M etlokas sąmoningai nuti­
lo, išsitraukė cigarečių pakelį ir neskubėdamas užsirūkė. Pauzė padarė
reikiamą įspūdį. Bleksounas paklausė:
- A r ji turėjo materialinės naudos iš tų pažinčių?
- Jokios. Priešingai: man atrodo, kad ją panaudojo materialinei nau­
 122________________________________________________________
dai gauti. Bet aš suprantu, kodėl jū s paklausėte. M ūsų dienomis univer­
siteto miestelyje galim a susižerti gražią krūvelę pinigų, argi ne?
- Iš kur galiu žinoti? Universitetai ne m ūsų sfera. - Blekstounas vėl
šyptelėjo, ir M edokas suprato, kad jis meluoja. Aišku, profesiniais su­
metimais.
- Suprantu.
- Taigi, misteri M etlokai, kodėl ją sumušė? Ir ką jū s ketinate ry­
šium su tuo daryti?
- Mano nuomone, ją. sumušė, norėdami prigąsdinti, kad nepagar­
sintų informacijos, kurios faktiškai ji neturi. Ketinu surasti tuos, kurie
tai padarė, ir pasakyti, kad paliktųjų ramybėje.
- O jeigu jū s kreipsitės į policiją, tai jos draugai - turiu galvoje
buvusius jo s draugus - pateks į policijos protokolus, o tai gali pakenkti
perspektyviai jos ateičiai?
- Visai teisingai.
- Ką gi, skamba įtikinamai... Tai kas tie asmenys?
- Aš nežinau jų pavardžių... Bet žinau, kuo jie verčiasi. Matyt, pa­
grindinis jų užsiėmimas - azartiniai lošimai, ir aš pagalvojau, kad galė­
tumėte man čia padėti. Savaime suprantama, aš pasiruošęs papildomai
sumokėti už paslaugą.
- Viskas aišku, - Blekstounas atsikėlė ir apėjo savo kėdę, paskui
kažkodėl pasukinėjo išjungto kondicionieriaus reguliatorius. - Jūs per
daug tikitės iš mūsų.
• Aš nesitikiu pavardžių. Žinoma, aš neprieštaraučiau jas sužino­
jęs. Ir gerai atsilyginčiau... Bet man pakaktų sužinoti vietas. Galėčiau
surasti juos ir pats, ir jū s tai suprantate. Bet jū s sutaupytumėte man lai­
ko.
- Kiek suprantu, ju s domina... privatūs klubai, kur žmonės gali su­
sitikinėti ir užsiiminėti tuo, kas jiem s patinka?
- Kur neįžvelgia įstatymo akis. Kur piliečiai gali tenkinti didžiai
natūralius savo polinkius azartiniams lošimams. Ten aš ir norėčiau pra­
dėti.
- A r man pavyktų ju s atkalbėti? Gal galėčiau įtikinti ju s kreiptis į
policiją?
-N e.
Blekstounas priėjo prie kartotekos, užimančios kairiąją sieną, iš­
sitraukė raktą ir atrakino ją.
- Jau sakiau, kad jū s sugalvojote įtikinamą versiją. Gerai skamban-
----------------------------------------------------------------------------------------- 123
čią. Bet aš netikiu nė vienu jūsų žodžiu... Tačiau atrodote tvirtai apsisp­
rendęs, vadinasi, turiu imtis to reikalo. - Jis ištraukė iš kartotekos plokš­
čią metalinę dėžę ir nusinešė ant stalo. Kitu raktu atrakino ją ir ištraukė
vieną popieriaus lapą. - Čia yra kseroksas, - tarė Blekstounas, mostelė­
damas j didelį pilką kopijavimo aparatą kampe. - Popieriaus lapus deda­
te tekstu žemyn - po metaline plokštele, ir darote dublikatus. Kopijų
skaičių nustatote šituo reguliatoriumi. Retai kada darome daugiau kaip
vieną... Atleiskite, paliksiu jus maždaug dviem minutėm, misteri Metlo-
kai, turiu paskambinti iš kito kambario.
Blekstounas paėmė popieriaus lapą ir padėjo tekstu žemyn ant Met-
loko dokumentų segtuvo. Paskui išsitiesė ir abiem rankom truktelėjo
švarką žemyn, kaip pratę elgtis vyriškiai norintys atkreipti dėmesį į bran­
gius savo kostiumus. Šypsodamasis apėjo stalą ir žengė prie durų. Nuo
slenksčio atsisuko:
- Gal čia tai, ko jū s ieškote, o gal irne. Aš nežinau. Tiesiog palikau
konfidencialų memorandumą ant savo stalo. Sąskaitoje tai bus įrašyta
kaip... papildomos išlaidos stebėjimui.
Jis išėjo, sandariai uždaręs duris. M edokas atsikėlė iš juodo odinio
fotelio ir priėjo prie stalo. Jis apvertė ir perskaitė mašinėle parašytą ant­
raštę.
STEBĖJIMUI: PRIVATŪS KLUBAI TARP HARTFORDO IR
NIŪ HEIVENO.
IŠSIDĖSTYMAS IR TARPININKAI (VALDYTOJAI). DUOM E­
NYS KOVO PENKIOLIKTAI. NEIŠNEŠTI IŠ ĮSTAIGOS.
Žemiau - daugiau kaip dvidešimt adresų ir pavardžių.
Tai jau buvo prieigos prie Nimrodo.

DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS
Hartfordo autom obilių nuomoj imo kontora “Luksor elit” buvo pas­
laugi. M edokas išvažiavo išjo s “kadilaku” . Valdytojas pasitenkino pa­
aiškinimu, kad “linkolnas” perdaug panašus į katafalką, o kadangi visi
dokumentai buvo sutvarkyti, automobilių pakeitim ui niekas nepriešta­
ravo.
Kaip ir dvidešimčiai dolerių arbatpinigių.
Medokas įdėm iai'išstudijavo Blekstouno sąrašą. Jis nusprendė su­
telkti dėmesį į klubus, esančius į šiaurės vakarus nuo Hartfordo, dėl tos
 124-------------------------------------------------------------------------------------
paprastos priežasties, kad jie arčiau Karlailo. Iki to laiko, kol jis juos
pasieks, tų klubų vadovai jau turi žinoti, kad jis azartiškas lošėjas. Ne
atsitiktinis “snaiperis”, o stambus pinigų švaistytojas. Tuo pasirūpins
gandonešių korpusas, jei tik jis sumaniai elgsis.
Jis pradėjo nuo privataus plaukymo klubo j vakarus nuo Eivono.
Jo tarpininkas vadinosi Džekoupas Bartolocis.
Pusę dešimtos M edokas privažiavo prie Eivono plaukymo klubo.
Šveicorius su livrėja davė ženklą automobilių aikštelės budinčiam • tas
išdygo lyg iš po žemių ir, vos tiktai M edokas išlipo iš mašinos, sėdo
prie vairo. Talonų parkingui čia, matyt, nedalijo.
Žingsniuodamas link įėjimo, M edokas nužvelgė klubo išorę. Pa­
grindinis pastatas buvo platus, vienaukštis, baltų plytų, aukšta gyvatvo­
rė nuo abiejų jo sparnų leidosi į tamsą. Dešiniau raibuliavo žalsvai mels­
vas paviršius ir buvo girdėti vandens pliuškenimas, o kairiau, po milži­
nišku tentu, mirgėjo tuzinai restorano žiburių. Iš ten sklido negarsi mu­
zika.
Eivono plaukymo klubas, be abejonės, buvo prabangi įstaiga.
Interjeras tik sustiprino šitą įspūdį. Vestibiulis buvo išklotas storu
kilimu, prie Damasko šilku apmuštų sienų stovėjo autentiški senoviniai
krėslai ir staliukai. Kairėje pusėje buvo erdvi rūbinė, o dešinėje, kiek
atokiau, balto marmuro sienelė, už kokių paprastai sėdi viešbučių admi­
nistratoriai. Prie viso interjero tiktai netiko juodi kaltinės geležies varte­
liai siauro koridoriaus gale, uždaryti ir berods užrakinti. Už jų - jau lau­
ke - bolavo neryškiai apšviestas takelis po stogine, prilaikom a plonyčių
joniečių kolonų. Vartelius iš kitos pusės saugojo stambus vyriškis su
smokingu.
Medokas priėjo priėjo.
- Jūsų nario kortelė, sere?
- Deja, aš jo s neturiu.
- Atleiskite, sere, čia privatus plaukymo klubas. Tiktai nariams.
- Man sakė kreiptis į misterį Bartolocį.
Vyriškis anapus vartelių įdėmiai nužvelgė Metloką.
- Gal pasiteiraukite administratoriaus. Štai šičia.
M edokas sugrįžo prie sienelės, už kurios sėdėjo administratorius •
nebejaunas, pradedąs tukti. Kai jis įėjo, administratoriaus ten nebuvo.
- Kuo galėčiau padėti?
- Galėtumėte. Aš atvykėlis. Norėčiau tapri klubo nariu.
- Labai gaila. Šiuo m etu laisvų vietų nėra. Bet jeigu jūs užpildysite
------------------------------------------------------------------------------------- 125
pareiškimą, mielai pranešime jum s, kai tik kuri nors pasilaisvins... Jūs
norėtumėte apiforminti narystę visai šeimai ar tiktai sau? - Administra­
torius profesionaliu judesiu nuleido ranką žemyn ir ištraukė du blankus.
• Tiktai sau. Aš nevedęs... Man patarė kreiptis j misterį Bartolocį.
Administratorius tik vos pastebimai leido suprasti, kad ta pavardė
jam žinoma.
• Prašytume užpildyti šitą pareiškimą, o aš padėsiu jį ant misterio
Bartolocio stalo. R y try tą jis jį perskaitys. Galbūt paskambins jum s, bet
nežinau, ar galės ką nors padaryti. Laukiančių sąrašas ilgas.
- Argi jo dabar nėra? - paklausė M edokas su nepasitikėjimo gaide­
le.
- Greičiausiai ne, sere.
• O kodėl negalėtumėte sužinoti? Pasakykite jam , kad mes turim
bendrų pažįstamų iš San Chuano.
M edokas išėmė iš piniginės penkiasdešimties dolerių banknotą ir
padėjo priešais administratorių. Šis smalsiai žvilgtelėjo į jį ir neskubė­
damas paėmė pinigą.
- Iš San Chuano?
- Iš San Chuano.
M edokas atsirėmė į baltą marmuro sienelę ir pastebėjo, kad vyriš­
kis anapus kaltinės geležies vartelių stebi jį. Jeigu San Chuano jaukas
bus prarytas ir jį įleis pro vartelius, teks skirtis su dar vienu stambiu
banknotu. Jauką turėtų praryti, m ąstė Metlokas. Viskas buvo logiška ir
naivu. Prieš dvejis metus jis praleido žiemos atostogas su m ergina Puer­
to Rike ir naktimis pasivalkiojo po kazino, nors pats beveik nelošė. Ten
susitiko su keliais hartfordiečiais, nors dabar nieku gyvu nebūtų prisi­
minęs nė v ien o ju pavardės.
Geležiniai varteliai atsivėrė, išleisdami dvi poras. M oterys kikeno,
vyrai prisiversdami šypsojosi. M oterys turbūt išlošė dvidešimt ar trisde­
šimt dolerių, pagalvojo M etlokas, o vyrai turbūt prakišo keliolika šimtų.
Gerai subalansuotas vakaras. Varteliai užsidarė įkandin jų, M etlokas iš­
girdo trakštelint elektrinį užraktą.
- Atleiskite, sere, - tai buvo administratorius su pilvuku, ir M etlo­
kas atsisuko į jį.
- Taip?
- M alonėkite užeiti į vidų. M isteris Bartolocis priims jus.
• Kur? Kaip? • Čia nebuvo nė vienų durų, tik kaltinės geležies var­
teliai, bet administratorius m ostelėjo kaire ranka visai į kitą pusę.
 126-------------------------------------------------------------------------------------
- Štai Čia, sere.
Staiga lygioje sienoje dešiniau sienelės atsidarė durys. Kol užda­
rytos, jos buvo visiškai nepastebimos. M edokas įžengė pro jas, ir admi­
nistratorius nuvedė jį į Džekoupo Bartolocio kabinetą.
- A r mes turime bendrų pažįstamų iš San Chuano? - kimiai paklausė
apkūnus italas, atsilošęs kėdėje už savo rašomojo stalo. Jis nepadarė
jokio pasveikinimo mosto, net nepabandė stotis. Medokas negalėjo atsik­
ratyti minties, kad Bartolocis nesiekia kojomis žemės, nors kas jį žino.
- Daugmaž taip, misteri Bartoloci.
- Ką reiškia “daugmaž”? Kas tie žmonės?
- Vienas - dantų gydytojas Vakarų Hartforde. Kitas turi buhalterinę
kontorą Konstitjušno aikšėje.
- Na... Na? - Bartolocis stengėsi m intyse susieti žmones su M edo­
ko suminėtomis profesijomis ir adresais. - Kokios jų pavardės? Ar jie
klubo nariai?
- Manau, kad taip. Jie pasakė man jū sų pavardę.
- Čia plaukymo klubas. Privatus... Tai kas jie per vieni?
- Paklausykite, misteri Bartoloci, tai buvo beprotiška naktis “Kan-
dido” kazino. Mes visi prisilakėme ir...
- Puerto Riko kazino negeriama. Toks įstatymas! - nutraukė italas,
storu pirštu rodydamas į Medoką.
- Kur kas maloniau jo nesilaikyti, patikėkite manimi.
-K ą?
- Mes gėrėme. Garbės žodis. Todėl nesistebėkite, kad neprisimenu
jų pavardžių... Bet jeigu reikia, aš pirmadienį nuvažiuosiu į Konstitjušno
aikštę ir surasiu tą kontorą. Arba apeisiu visus gydytojus Vakarų Hart­
forde ir prie kiekvieno durų paskambinsiu. Bet ką tai keiCia? Aš noriu
lošti ir turiu pinigų.
- Bet Čia plaukymo baseinas, - nusišypsojo Bartolocis. - Nė velnio
nesuprantu, ką jū s paistote.
- O’kei, - tarė M edokas nusivylusiu balsu. - Man Čia patiko, bet
jeigu norite apsimetinėti, tai yra ir kitų vietų. Mano draugas San Chuane
kalbėjo apie Džimio Lakatos įstaigą M idltaune ir Šėmio Šarpo - Vind-
zor Šoulze... Pasprinkite savo žetonais, šventeiva. - Ir jis apsisuko išeiti.
- Sustokit! Luktelėkit!
M edokas žiūrėjo, kaip storulis italas rangosi nuo kėdės. Jis neapsi­
riko: sėdėdamas Bartolocis tikrai nesiekdavo žemės.
- Ko? Pas jus, ko gero, lošiama centais.
----------------------------------------------------------------------------------------- 127
- Jūs pažįstate Lakatą ir Šarpą?
- Jau sakiau jum s, girdėjau apie juos... Na, gerai, dievai nematė.
Jums reikia būti atsargiems. Pirmadienį surasiu savo draugelį iš tos bu­
halterinės kontoros, ir mes abu užsuksime kita proga... Tiesiog buvo
kilęs noras šiąnakt palošti.
- O’kei, o’kei, jūs teisus: mums reikia būti atsargiems. - Bartolocis
atidarė viršutinį stalo stalčių ir ištraukė kelis dokumentus. - Prieikite
čia. Pasirašykite. Netveriate noru išbandyti laimę. O gal aš susižersiu
jūsų pinigėlius. O gal jū s mano.
M edokas priėjo prie stalo.
- Tiesiog pora formuliarų. Įstojimo mokestis - penki šimtai dole­
rių. Grynais. A r turite pasiėm ęs? Jokių čekių, jokių kredito kortelių.
- Grynų turiu. Kas čia per formuliarai?
- Pirmame jū s savo parašu patvirtinate, kad jum s žinoma, jo g ši
įstaiga yra nekomercinė korporacija ir pajamos iš azrtinių lošim ų skiria­
mos labdaringiems tikslam s... Ko jū s juokiatės? Aš pastačiau Švenčiau­
siosios Panelės bažnyčią Hemdeno centre.
- O antras? Kodėl jis toks ilgas?
- Tai m ūsų kartotekai. Partnerystės liudijimas. Už penkis šimtus
dolerių jūs tam pate m ūsų partneriu. Čia visi partneriai. Dėl viso pikto.
- Dėl ko?
- Dėl to, kad jeig u mums kas nors malonaus atsitiks, tai ir jum s
atsitiks. Ypač jeig u užkliudys laikraščiai.

***

Metlokui pasivaideno, kad jis vėl San Chuano kazino - tiesą sa­
kant, jo, kaip lošėjo, patirtis tuo ir apsiribojo. Visas sienas dengė kili­
mai, visiškai sugeriantys garsą. Tebuvo girdėti žetonų kaukšėjimas ir
negarsus, bet įtemptas lošikų ir krupjė dialogas. Prie sienų stovėjo stalai
krepsui*, o centre - “akies” stalai ir ruletės. Erdvaus kambario viduryje
ant pakylos - kasa.
Durininkas dėkingai priėmė iš M edoko traškų penkiasdešimties do­
lerių banknotą, nuvedė jį prie pusapvalio stalo priešai* kasininko plat­
formą ir pristatė žmogui, skaičiuojančiam kažkokias popieriaus skiau­
teles.
• Misteris M edokas, asmeninis draugas... Paglobokite jį.
*Azartiniskauliukųlošimas.
128------------------------------------------------------------------------------------
- Savaime suprantama, - nusišypsojo tas.
- Atleiskite, misteri Metlokai, - sukuždėjo durininkas. - Pirmą kar­
tą jokių užrašų.
- Žinoma... Pirmiausia noriu pasidairyti.
- Aišku. Pajausti dinamiką... Pasakysiu jum s atvirai: Ciane Las Ve­
gas. Taip m ūsų kalbant, dažniausiai vaikiški žaidimai. Ne, tokiam žmo­
gui kaip jūs. Manau, kad suprantate mane.
Metlokas puikiai suprato jį. Eivone ne kasdien duoda penkiasde­
šimt dolerių arbatpinigių.

** *

Per tris valandas dvylika minučių jis pralošė keturis tūkstančius

šimtą septyniasdešimt penkis dolerius. (Tiesa, vienu metu jis buvo be-
panikuojąs, kai staiga pradėjo sektis krepsas, ir jis papildė savo finansus
beveik penkiais tūkstančiais). Kaip tiktai tokia pradžia ir galėjo priar­
tinti jį prie tikslo. Jis pakankamai pasisukinėjo apie kasą, kad įsitikintų,
jog čia perka žetonus vidutiniškai už du-tris šimtus dolerių. Tokie “vai­
kiški žaidimai” nesiderino su jo planais. Todėl pirm ą kartą jis pirko že­
tonų už pusantro tūkstančio dolerių, antrą - už tūkstantį, trečią - už du
tūkstančius.
Pirmą valandą nakties jis sėdėjo bare po žaliais ir baltais dryžiais
išmargintu tentu ir juokavo su Džekoupu Bartolociu.
- Na, jū s šaunuolis, - tarė Bartolocis. - Kitas, prakišęs tokią krūvą
pinigų, klyktų, kad jį apiplėšė. Tektų parodyti jam tam tikrus dokumen­
tus mano kabinete.
- Nesirūpinkite. Aš savo atsilošiu... Gal net rytoj.
- Pakentėkite iki pirmadienio. Rytoj pas mus tik plaukymas.
- Kodėl taip?
- Sekmadienis. Šventa diena.
- Š... Pas mane atskrenda draugas iš Londono. Pirmadienį jo nebe­
bus. Patrakęs lošėjas.
- Žinote ką? Aš paskam binsiu Šarpui į Vindzor Šoulzą. Jis nepri­
pažįsta šventų dienų.
- Būčiau dėkingas.
- Gal aš ir pats pasirodysiu.
Medokas dirstelėjo į laikrodį. Vakaras - planuotas išeities taškas -
pavyko. Ar beverta toliau bandyti laimę?
 ------------------------------------------------------------------------------------- 129
- Vienintelė rim ta problema kur nors atvažiavus - tenka ilgai ieško­
ti tiekėjų.
- Kokia ta jū sų problema?
- Palikau savo m erginą motelyje. Ji miega, mes vos ne visą dieną
važiavome. Jai baigėsi “kanapė”. Žadėjau parūpinti.
- Negaliu padėti, M etlokai. Nieko čia nelaikau, pas mus kiaurą die­
ną būna vaikų. Tai blogai veiktų jų vaizduotę, pats suprantate. Vieną
kitą piliulę surasčiau. Bet jokių adatų. A r norite piliulės?
- Ne, tiktai “kanapės”. Kitko aš jai neleidžiu.
- Ir teisingai darote... Kur jūs dabar važiuosite?
- Grįšiu į Hartfordą.
Bartolocis spragtelėjo pirštais. M ilžinas barmenas bematant prišo­
ko prie jų. M etlokas pagalvojo: juokinga ir koktu, kai tas storulis šitaip
komanduoja žmones. Bartolocis paprašė atnešti popieriaus ir rašyklę.
- Štai jum s adresas. O aš paskambinsiu. Veikia kiaurą naktį, be to,
prie pat greitkelio. Antras aukštas. Paklauskite Roko. Jis turės viską, ko
tiktai panorėsite.
- Jūs tikras genijus, - nuoširdžiai nusistebėjo Metlokas.
- Už keturis “gabalus” pirmą naktį jum s priklauso privilegijų... Cha,
o jūs taip ir neužpildėte pareiškimo dėl narystės. Iš atsargumo, a?
- Jums nereikia kredito garantijų. Aš moku grynais.
- Velniai rautų, k ur jūs juos laikote?
- Trisdešimt septyniuose bankuose nuo čia iki Los Andželo. - Met­
lokas pastatė taurę ir ištiesė Bartolociui ranką. - Smagiai pasilinksm i­
nau pas jus. Rytoj pasimatysime?
- Būtinai, būtinai. Palydėsiu iki durų. Nepamirškite mūsų. Nepali­
kite visų pinigų Šėmiui. Grįžkite.
- Žodis.
Jie nuėjo takeliu po stogine, storulis italas draugystės ženklan už­
dėjo putlią ranką ant M etloko juosm ens. N ė vienas iš jų neatkreipė dė­
mesio į gerai apsirengusį vyriškį prie artimo staliuko, bergždžiai sprag­
sintį išsibaigusiu žiebtuvėliu. Kai juodu praėjo pro staliuką, jis įsikišo
žiebtuvėlį į kišenę, o priešais sėdinti moteris ištiesė užsidegti degtuką.
Šyptelėjusi ji ram iai paklausė:
- Ar nufotografavai?
- Net stam biu planu! - tyliai nusijuokė vyriškis. '- Nė Kaišas* ge­
riau nepadarytų.
Kalias - Žinomas JAV fotografas portretistas.
 DVIDEŠIMTAS SKYRIUS
Eivono plaukymo klube įvyko sėkmingas startas, o Hartforto me­
džioklės klubas tapo pergalingu pirmuoju etapu. Nimrodo paieškas Met-
lokas įsivaizdavo kaip daugiadienes lenktynes; jos pasibaigs po dviejų
savaičių ir vienos dienos, kai kažkur Karlailo apylinkėse susitiks Nim­
rodo atstovai ir mafijos patikėtiniai. Jam jo s pasibaigs tada, kai kažkas
kažkur pateiks pasidabruoto korsikietiško dokumento antrąją pusę.
Bartolocio skambutis buvo efektingas. M edokas įėjo į seną raudo­
no mūro pastatą - iš pradžių net pamanė apsirikęs: langai nebuvo ap­
šviesti, pačiame pastate jokių gyvybės žymių, - ir koridoriaus gale apti­
ko krovinių liftą, prie kurio ant kėdės sėdėjo vienišas negras liftininkas.
Jam priėjus, juodasis pakilo ir įleido jį į liftą.
Viršuje jo laukė vyriškis.
- Labai malonu susipažinti. Esu Rokas. Rokas Eijelas. - Jis ištiesė
ranką, ir M edokas ją paspaudė.
- Ačiū... Nesusigaudžiau. Ničnieko negirdėti. N et pamaniau, ar ne­
būsiu suklydęs - atėjęs ne tuo adresu.
- Jei būtumėte ką nors išgirdęs, tai reikštų, kad statybininkai mane
apgavo. Sienos čia pusmetrinės, garso izoliacija dviguba, langai - tik
imitacijos. Absoliučiai saugu.
Nieko sau.
Rokas ištraukė iš kišenės nedidelį medinį portsigarą.
- Štai jum s dėžutė cigarečių. Nemokamai. Norėčiau aprodyti jums
įstaigą, bet Džekou sakė, kad jūs turbūt skubate.
- Džekou klysta. Mielai ko nors išgerčiau.
• Puiku! Prašom čia... Tik štai kas, misteri Metlokai. Čia lankosi
rinktinė klientūra - jūs suprantate, ką turiu galvoje. Labai turtinga, labai
konservatyvi. Kai kurie iš jų žino, kuo verčiasi Džekou, dauguma neturi
supratimo. Jūs mane suprantate?
- Suprantu. Tiesą sakant, aš niekada nesižavėjau plaukymu.
- Gerai, gerai... Sveiki atvykę į geriausią Hartfordo klubą. - Jis ati­
darė storas plienines duris. - Girdėjau, kad jū s šiąnakt pametėte ryšuliu­
ką-
Medokas nusikvatojo, įžengdamas į blausiai apšviestą kompleksą;
salėse buvo pilna stalų ir lankytojų:
- A r dabar taip vadinasi pralošimai?
 ------------------------------------------------------------------------------------- 131
• Konektikute taip... Matote! £ ia turiu du aukštus, visiškai pana­
šius. Kiekviename po penkias dideles sales, kiekvienoje salėje • baras.
Labai padoru, labai privatu. Nuostabi vieta atsivežti žmoną ar šiaip ką
nors... Jūs mane suprantate?
• Manau, kad taip. Įspūdinga.
• Padavėjai - daugiausia universiteto vyrukai. Padedu jiem s užsi-
kalti pora dolerių mokslui. Priimu visus: nigerius, meksikonus, žydus,
nepripažįstu diskriminacijos. Nebent dėl plaukų, nepakenčiu ilgaplau­
kių, jū s mane suprantate?
- Universiteto vyrukai? A r tai nepavojinga? Juk vyrukai linkę pap­
lepėti.
- Na, ką jūs! Šitą įstaigą ir aptarnauja Džo koledžas. Ji - vos ne
bendrabutis. Viskas padoru, visi priklauso privačiai organizacijai, moka
nario mokesčius. Kokių begali būti pretenzijų?
- Aišku. O kaip dėl kito dalyko?
- Kokio kito?
- Dėl ko aš atvažiavau.
- Dėl ko? D ėl “kanapės”? Taigi jos galim a nusipirkti bet kuriame
kioske ant kampo.
- Du - nulis jūsų naudai, Rokai... - nusijuokė Medokas. Jis nenorė­
jo persistengti. - Ir vis dėlto, jeig u geriau pažinočiau jus, ko gero, pirk­
čiau čia. Bartolocis sakė, kad jū s visko turite... Na, pamirškite tai. Aš
visai nusilaksčiau. Ko nors išgersiu ir nešdinsiuosi. Mano mergelė pra­
dės nerimauti, kur aš dingau.
- Bartolocis kartais per daug plepus.
- Manau, kad jūs teisus. Beje, rytoj vakare mes su ju o būsime pas
Šarpą Vindzor Šoulze. Pas mane atskrenda draugas iš Londono. Ar ne­
norėtumėte prisijungti prie m ūsų draugijos?
Naujiena Eijelui padarė įspūdį. Lošėjai iš Londono pradėjo lenkti
Las Vego ir Karibų baseino tūzus. Bet kodėl pas Šarpą, ne per daug
žinomą?
- Na, ką gi, gal ir atvažiuosiu... Beje, jeig u jum s kO nors prireiks,
sakykite nesivaržydamas, gerai?
- Būtinai. Bet negaliu neprisipažinti jum s, kad tie vyrukai man ke­
lia nerimą.
Eijelas paėmė M edoką už alkūnės ir pasivėdėjo prie baro.
- Jūs manęs nesupratote. Šitie vyrukai - visai ne vyrukai, jūs mane
supratote?
 132-------------------------------------------------------------------------------------
- Ne, šį sykį ne. Vyrukai yra vyrukai. Aš nemėgstu būti stebimas.
Pagaliau nesvarbu. Nesu smalsus. - M etlokas žvilgtelėjo į barmeną ir
ėmė traukti iš kišenės keliolika dolerių kupiūrų. - Prašom man “Ould
ficą”. Labiau m ėgstu šitą kokteilį su sodos vandeniu.
- Pasiimkite pinigus, - tarė Rokas.
- Misteri Eijenai? - prie jų priėjo jaunuolis padavėjo švarku. Maž­
daug dvidešimt dvejų-trejų metų, pagalvojo Metlokas.
-N a?
- Gal malonėtumėte pasirašyti šitą sąskaitą. Vienuoliktas staliu­
kas. Džonsonai. Iš Kentono. Viskas kaip dera.
Eijenas paėmė padavėjo bloknotą ir brūkštelėjo savo inicialus. Jau­
nuolis nuskubėjo atgal prie staliukų.
- Matėte tą vyruką? Štai jum s pavyzdys. Studijuoja Jelio universi­
tete. Sugrįžo iš Vietnamo prieš šešis mėnesius.
- Tai kas?
- Leitenantas. Karininkas. O dabar studijuoja teisę... Čia ateina po­
rą kartų per savaitę. Daugiausia dėl kontaktų. Kol baigs universitetą,
spės susisukti šiltą gūžtelę. Galės atidaryti savo įstaigą.
- Kaip tai?
- Jis - vienas iš tiekėjų. Štai jum s ir vyrukai. Paklausytumėte jų
pasakojimų. Saigonas, Danangas. Netgi Honkongas. Ir kokio masto pre­
kyba! Cha, nūdieniai vyrukai ne iš kelmo spirti! Užuodžia paklausą. Ir
sumanūs. Galite patikėti manimi, nėra pagrindo jaudintis.
—■ - Tikiu, • M etlokas skubiai gurkštelėjo iš taurės. Jis nejautė potrau­
kio išgerti, tiesiog nenorėjo, kad Eijenas pastebėtų jo susijaudinimą. In-
dokinijos mokyklą išėję vaikinai nebuvo panašūs į rausvaskruosčius,
dorus jaunus senius - antrojo pasaulinio, net Korėjos karo veteranus.
Šitie buvo visai kitokie žmonės - kur kas mitresni, greičiau viskuo nusi­
vylę, kur kas daugiau patyrę. Didvyris Indokinijoje buvo tas, kas suge­
bėjo užmegzti kontaktus uostuose ir sandėliuose.
Metlokas baigė gerti savo burboną, ir Rokas aprodė jam kitas tre­
čiojo aukšto sales. Jis negailėjo komplimentų ir pažadėjo vėl atvažiuoti.
Šėmio Šarpo ir Vindzor Šoulzo daugiau nebeminėjo. Jis žinojo, kad to
nebereikia. Eijelo apetitas buvo sužadintas.
Vairuojant mašiną, dvi mintys sukosi jo galvoje. Dvi problemos,
kurias reikėjo išspręsti iki šio sekmadienio pavakarės. Pirma, susirasti
anglą; antra, gauti dar vieną stambią sumą pinigų. Vakare jis turi būti
pas Šaipą Vindzor Šoulze.
 ________________________________________________________ 133
Anglas, kurio pagalbos tikėjosi M etlokas, gyveno Vebsteryje; jis
buvo matematikos profesorius nedideliame M edisono universiteto ko­
ledže. Gyveno Valstijose antrus metus. M etlokas susipažino su ju o bur­
laivių parodoje Seibruke. Anglas praleido didesnę gyvenimo dalj Korn­
valio pajūryje ir buvo buriavimo entuziastas. M etlokui ir Pat jis iš karto
patiko. M etlokas dabar meldė Dievo, kad Džonas Holdenas nors kiek
nutuoktų apie azartinius lošimus.
Su pinigais painiau. Teks ir vėl kreiptis į A leksą Andersoną, ir la­
bai galimas daiktas, kad jis suras kokių nors priežasčių išsisukti. Ander­
sonas atsargus ir baikštus. Antra vertus, jis užuodžia pelningus sandė­
rius. Šita uosle ir reikia pasikliauti.
Metloko skambutis, atrodo, nustebino Holdeną, bet nė kiek nesu-
pykdė. Jei jo balse nuskambėjo dar kas nors be nuoširdumo, tai tik smal­
sumas. Jis dukart pakartojo nurodymus, kaip surasti jo namą, ir M etlo­
kas padėkojo jam , užtikrindamas, kad kelią prisimena.
- Neslėpsiu nuo jūsų, Džimai, - tarė Holdenas, įsivesdamas M edo­
ką į jaukų trijų kambarių butą, - kad netveriu smalsumu. A r kas nors
atsitiko? A r Patricija sveika?
- Turiu atsakyti ir taip, ir ne. Papasakosiu jum s viską, ką galiu, bet
iš karto perspėju, kad tai velniškai nedaug... Noriu paprašyti jus paslau­
gos. Net dviejų. Pirma: ar negalėčiau šiąnakt pernakvoti pas jus?
- Aišku, galėjote nė neklausti. Atrodote baisiai išvargęs. Sėskitės
patogiai. Gal ko išgersite?
- Ne, ne, ačiū. - M etlokas atsisėdo ant Holdeno sofos. Jis prisim i­
nė, kad tai sofa-lova ir labai patogi. Prieš kelis mėnesius jis su Pat pra­
leido čia laim ingą naktį. O, rodos, tai buvo seniai seniai...
- Na, o antra paslauga? Pirma - tik malonumas man. Jei tai pinigai,
turiu šiek tiek daugiau kaip tūkstantį grynais. Galite jais disponuoti.
- Ne, tai ne pinigai, bet vis tiek ačiū... N oriu paprašyti ju s pasirody­
ti anglo vaidmenyje.
- Na, tai turbūt ne taip sunku, - nusikvatojo Holdenas. - Tikiuosi,
mano tarsenoje dar išliko šiokių tokių Kornvalio dialekto pėdsakų. Tie­
sa, jie vos vos bepastebim i.
- Vos vos. B et jeigu pasipraktikuosite, gal net išsivaduosite iš jan ­
kių sniaukrojimo... Man svarbi dar viena aplinkybė, bet Čia gali kilti
sunkumų. A r kada nors esate bandęs azartinius lošimus?
• Jūs turite galvoje arklių lenktynes, futbolo totalizatorių?
- O kortas, kauliukus, ruletę?
 134-------------------------------------------------------------------------------------
- N a, nerimtai. Aišku, kaip ir kiekvienas matematikas, turintis mi­
nimalią vaizduotę, aš kurj laiką tikėjau, jo g galim a išlošti taikant mate­
matikos principus.
- Ir jie galiojo?
- Aš ju k sakiau jum s - kurį laiką. Jei matematika ten ir pritaikoma,
tai man nepavyko to padaryti.
- Bet jūs lošėte? M okate įvairių lošimų?
- Gana gerai, je i apie tai kalbame. Taip sakant, laboratoriniai eks­
perimentai. O kodėl klausiate?
M edokas papasakojo tą patį, ką sakė Holdenui. Tačiau jis sušvel­
nino Pat sužeidimus ir nesigilino į užpuolimo motyvus. Kai jis baigė
pasakoti, anglas, papsėjęs pypkę, iškrėtė pelenus į didelę stiklinę pele­
ninę.
- Visai kaip kine, tiesa?.. Jūs sakote, Patricija beveik nenukentėjo?
Viskas apsiribojo išgąsčiu?
- Taip. Bet jeigu būčiau kreipęsis į policiją, tai būtų galėję atsiliepti
jos stipendijai.
- Suprantu... Tai yra nieko nesuprantu, bet dievai nematė. Ir jūs
norite, kad aš rytoj vakare prasiloščiau?
- N e taip svarbu. Tiktai statykite dideles sumas.
- Bet jū s esate pasiruošęs daug pralošti?
- Taip.
Holdenas atsikėlė.
- Aš mielai sutinku dalyvauti šitame spektaklyje. Gali būti smagu.
Tačiau jū s daug ką nuslėpėte nuo manęs. Būtų gerai, kad papasakotu­
mėte, bet neversiu jūsų. Kaip matematikas, pasakysiu tik tiek: smarkiai
prieštaraujate pats sau.
-N ejaugi?
- Kiek suprantu, suma, kurią ketinate pralošti ryt vakare, daug di­
desnė už stipendiją, kurią galėtų gauti Patricija. Peršasi logiška išvada,
kad jū s nenorite kreiptis į policiją. A rba negalite.
M edokas žvilgtelėjo į anglą, nustebintas savo kvailumo.
- Atleiskite... Visai neketinau jū sų apgaudinėti. Jums tikrai nebūti­
na veltis į tą istoriją kartu su manimi; man nederėjo to net prašyti.
- Aš nesakiau, kad mane apgavote; galų gale tai neturi reikšmės.
Aš tiktai pasakiau, kad daug ką nuslėpėte nuo manęs. Be jokios abejo­
nės, aš dalyvausiu spektaklyje. Noriu, kad žinotumėte: jeig u kada nors
sugalvosite viską papasakoti, mano asmenyje turėsite smalsų ir dėkingą
 ------------------------------------------------------------------------------------- 135
klausytoją... O dabar jau vėlu ir jū s pavargęs. Prašom naudotis mano
miegamuoju.
- Ačiū, ne. Puikiausiai įsitaisysiu čia. Su šituo kambariu mane sieja
malonūs prisiminimai. Prašyčiau tik antklodės. Ir leidimo paskambinti
jūsų telefonu.
- Na, kaip jum s patinka. Antklodę tuojau atnešiu, o kur telefonas,
jūs žinote.
Holdenas išėjo, ir M etlokas pakėlė ragelį. “Telelektronikas”, kurį
jis nutarė nuomoti, bus įjungtas tik pirmadienio rytą.
• Blekstouno agentūra klauso.
- Kalba Džeimsas Metlokas. Man sakė, kad šituo telefonu galiu
pasiteirauti, ar nėra kokių pranešimų.
- Taip, misteri Metlokai. Jums yra pranešimas, prašom luktelėti, aš
paimsiu kortelę... Štai ji. Iš Karlailo brigados. “Viskas kaip pridera. Glo­
bojamas asmuo gyja normaliai. Jį aplankė misteris Semjuelis Kreselas,
Eidrijenas Sylfontas ir mis Loisė Mejers. Globojamam asmeniui skam­
bino du kartus, bet gydytojas neleido kelti ragelio. Abu kartus skambino
tas pats asmuo, misteris Džeisonas Grynbergas. Jis skambino iš Vylin­
go Vakarų Virdžinijoje. Karlailo brigada nė sekundei nenuleidžia akių
nuo globojamo asmens...” Jūs galite ilsėtis.
- Ačiū. Taip ir darysiu. Jūs puikiai dirbate. Labos nakties, - M etlo­
kas giliai atsikvėpė, tuo pat m etu jausdam as ir palengvėjimą, ir švininį
nuovargį. Loisė Mejers gyveno priešais Pat aspirantų bendrabutyje. Ge­
rai, kad paskambino Grynbergas.
Jis ištiesė ranką ir užgesino lempą, stovinčią ant staliuko. Į langą
švietė ryškus pavasario mėnuo. Blekstouno agentas buvo teisus - gali­
ma pailsėti.
Tačiau negalima ilsėtis nesuplanavus rytdienos ir porytdienos. Ne­
gali atsileisti, džiūgauti dėl akimirkos sėkmių, nes tai sulėtintų veržimą­
si pirmyn.
Taigi, porytdiena. Po apsilankymo pas Semį Šarpą Vindzor Šoul-
ze. Jeigu viskas klostysis pagal jo planus, bus atėjęs laikas perkelti karo
veiksmus į Karlailo rajoną. M etlokas užsimerkė ir mintyse išvydo Bleks­
touno mašinraščio puslapį.
KARM AUNTO UŽM IESČIO KLUBAS. Savininkas Hovardas
Stoktonas.
BURIAVIMO IR SLIDINĖJIMO KURORTAS. VAKARŲ KAR-
LAILAS. Savininkas Alanas Kentoras.
136-------------------------------------------------------------------------------------
Karmauntas - į rytus nuo Karlailo, netoli Maunt Holio. Buriavimo
ir slidinėjimo kurortas - j vakarus, prie Derono ežero.
Jis sugalvojo, kaip paprašyti Bartolocį arba Eijeną, o gal Semį Šar-
pą rekomendacijų. O atsidūręs Karlailo rajone, jis vieną kitą kartą prasi­
tars. Gal netgi ne prasitars, o sukomanduos, įsakys, nurodys. Reikia veikti
drąsiai, nimrodiškai.
Jo akys buvo užmerktos, raumenys atsileidę. Tačiau prieš užmig­
damas jis prisiminė korsikietišką dokumentą. Dabar reikės pasiimti tą
sidabrinį popierių. Jam prireiks kvietimo pas Nimrodą.
Dabar tai jo asmeninis kvietimas. Jo dokumentas.
Metloko dokumentas.

DVIDEŠIMT PIRMAS
SKYRIUS
Jeigu kongregacinės bažnyčios Vindzor Šoulze patriarchai būtų su­
žinoję, kas iš tikrųjų yra Semjuelis Šaipas, protingas ir sumanus žydas
advokatas, tvarkantis bendruomenės interesus Šiaurės Hartforde ir Pie­
tų Springfylde, Masačūsetso valstijoje, daugelio vadinamas Semiu Kont­
rabandininku, vakarines pamaldas būtų tekę atšaukti mėnesiui. Visa lai­
mė, kad jie taip ir nepadarė to atradimo ir kongregacinė bažnyčia tebe­
buvo geros nuomonės apie Šarpą. Jis gerokai praturtino bendruomenės
kasą ir pats dosniai šelpdavo aukų rinkimo metu. Kongregacinė bažny­
čia Vindzor Šoulze, kaip ir daugelis m iesto gyventojų, laikė Semjuelį
Šarpą padoriu žmogumi.
M edokas visa tai sužinojo Šarpo kabinete Vindzor Šoulze. Dalį
jam papasakojo įrėminti padėkos laiškai ant sienos, o Džekoupas Barto-
locis mielai papildė trūkstamas detales. Džekoupas stengėsi, kad M edo­
kas ir jo draugas anglas pajaustų, jog Šarpo įstaigai, kaip ir jam pačiam,
trūksta Eivono plaukymo klubo gerų tradicijų.
Holdenas pralenkė Metloko lūkesčius, kelis kartus jis vos nenusi­
kvatojo, matydamas, kaip Holdenas traukia šimto dolerių kupiūras (sku­
biai pristatytas į Vebsterį dirglaus, suplukusio Alekso Andersono) ir abe­
jingu m ostu stumteli krupjė. Jis nesivargindavo skaičiuoti žetonus, bet
kažkokiu būdu parodydavo visiems, sėdintiem s prie bet kurio stalo, jog
žino iki dolerio jam duotą skaičių. Holdenas lošė inteligentiškai, suma­
 ------------------------------------------------------------------------------------- 137
niai ir neilgai trukus išlošė devynis tūkstančius daugiau negu buvo ban­
ke. Vakarui pasibaigus, jo laimikis sumažėjo iki kelių šimtų dolerių ir
šeimininkai lengviau atsikvėpė.
Džeimsas M etlokas keiktelėjo - antrą vakarą iš eilės nesiseka! - bet
nesigraužė dėl prakištų tūkstančio dviejų šim tų dolerių, nes ju k nedera
graužtis dėl smulkmenų.
Ketvirtą valandą ryto M etlokas ir Holdenas kartu su Eijelu, Barto-
lociu, Šarpu ir dviem vyriškiais sėdėjo prie didelio ąžuolinio stalo kolo­
nijiniu stilium i įrengtoje salėje. Jie buvo vieni. Padavėjas ir du virtuvės
padėjėjai tvarkėsi; azartinių lošimų salės trečiame aukšte buvo uždary­
tos.
Augalotas Eijenas ir striukas Bartolocis vienas per kitą gyrė klien­
tus, darydami užuominas, kad būtų neblogai susipažinus su m isteriu ir
misis Džonsonais iš Kentono ar kažkokiu daktaru Vedsvortu. O Šarpas
labiau domėjosi Holedenu ir lošimų organizavimu Anglijoje. Jis papa­
sakojo kelis juokingus epizodus iš Londono, kaip lošimo įkarštyje susi­
painiojo anglų valiutoje.
Bartolocis paklausė Holdingo, kur šis vyksta toliau. Holdeno atsa­
kymas suteikė M etlokui progą, kurios jis laukė.
- Apgailestauju, man dabar sunku kalbėti ^pie savo maršrutą.
- Aš tiesiog pagalvojau, kad galėtumėte užsukti pas mane, į Eivo-
ną, - tarė Bartolocis, kreivai dėbtelėdamas į Eijeną. - Puiki vietelė, jum s
patiks.
- Tikriausiai. Gal kitą kartą užsuksiu.
- Džonis susisieks su manimi ateinančią savaitę, - įsiterpė Metlo­
kas. - Mes vyksim e kartu. - Jis ištiesė ranką į peleninę ir užgesino ciga­
retę. - Man reikia būti... Karlaile, berods taip vadinasi toji vieta.
Pokalbyje atsirado vos pastebima pauzė. Šarpas, Eijenas ir vienas
iš dviejų vyrų susižvalgė. Bartolocis atrodė nepastebėjęs jokios gilesnės
prasmės.
- Universiteto miestelyje? - paklausė storulis italas.
- Visai teisingai, - patvirtino M etlokas. - Greičiausiai apsistosiu
Karmaunto užmiesčio klube arba buriavimo ir slidinėjimo kurorte. Jūs
turbūt žinote, kur tai yra.
- Turbūt žinome, - negarsiai nusijuokė Eijenas.
- O kokį reikalą turite Karlaile? • paklausė nepažįstamas vyriškis,
kurio niekas nepasirūpino pristatyti.
- Tai jau mano reikalas, - ramiai atsakė Metlokas.
 138------------- ------------------------------------------------------------------------
- Šiaip sau paklausiau. Nenorėjau jūsų užgauti.
- Neužgavote... Oho, velniai rautų, jau beveik pusė penkių! Džen­
telmenai, jūs perdaug svetingi. - M etlokas atitraukė kėdę atgal, ketinda­
mas stotis.
Tačiau žmogui su cigaru knietėjo paklausti dar vieną klausimą:
- A r jū sų draugas važiuoja su jum is į Karlailą?
Holdenas žaismingai skėstelėjo rankomis.
- Deja, neturiu jokio tikslaus maršruto. Esu turistas be planų... Mums
iš tiesų laikas.
Abu atsikėlė. Atsistojo ir Šarpas. Pirma negu kiti spėjo atverti bur­
ną, jis tarė:
- Aš palydėsiu vaikinus iki automobilio ir paaiškinsiu, kaip išva­
žiuoti. Jūs manęs palaukite - reikia atsiskaityti. Aš skolingas jum s, Ro­
kai. O Frenkas skolingas man. Gal aš išreguliuosiu nuliui.
Vyras su cigaru, matyt, vadinamas Frenku, nusijuokė. Eijelas atro­
dė apstulbęs, bet po akimirkos suvokė Šarpo žodžių prasmę. Vyrai prie
stalo turėjo palaukti jo.
. Šaipas palydėjo juos iki beveik tuščios stovėjimo aikštelės.
- Mes ne itin mėgstame teikti nakvynę, - paaiškino Šarpas. - Garsė-
jam geru restoranu.
- Galiu tai suprasti, - tarė Metlokas.
- Džentelmenai, - prabilo Šarpas, šiek tiek užsikirsdamas. - Ar lei­
site kreiptis su prašymu, kuris gali pasirodyti nemandagus?
- Klokite.
- A r negalėčiau tarti keletą žodžių jum s, misteri Metlokai? Konfi­
dencialiai.
- N a, žinoma, - tarė Holdenas. - Tai natūralu. Aš pasivaikščiosiu. -
Ir nuėjo į šalį.
- Šaunus vaikinas tas jū sų draugas anglas, - tarė Šarpas.
- Pats šauniausias. Tai koks reikalas, Semi?
- Kai kurių paaiškinimų, kaip esame pratę sakyti teisme.
- Būtent?
- Aš žmogus atsargus, bet ir labai smalsus. Kaip turbūt pastebėjote,
vadovauju stipriai sukaltai organizacijai.
- Tai matyti.
- Aš nedarau klaidų. Esu patyręs teisininkas ir didžiuojuosi tuo,
kad nedarau klaidų.
- Kurlink jūs kreipiate?
 ------------------------------------------------------------------------------------- 139
- Man atrodo - turiu būti atviras su jum is, tokia mintis kilo ir mano
partneriui Frenkui, ir Rokui Eijelui, - kad jū s atsiųstas čia šio to stebėti.
- Kodėl taip manote?
- Kodėl?.. Tokie lošėjai kaip jūs nenukrinta iš dangaus. Jūs turite
įtakingų draugų San Chuane. Jūs žinote visas m ūsų įstaigas kaip savo
penkis pirštus. Paskui labai turtingas, labai mielas jū sų draugas iš Lon­
dono. Bet svarbiausia - neabejoju, kad jū s suprantate, - tai, kad paminė­
jote Karlailą. Būkite atviri. Iš viso to susideda didelis reikalas.
-N ejaugi?
- Aš ne bukakaktis. Juk sakiau: esu atsargus žmogus. Žinau taisyk­
les, neklausinėju, ko nedera, ir nekalbu apie dalykus, kurių man neprik­
lauso žinoti... Bet norėčiau, kad generolai suprastų, jo g jų organizacijo­
je yra keletas protingų, net garbėtroškų leitenantų.
- Jūs norite, kad gerai atsiliepčiau apie jus?
• Maždaug taip. Aš vertingas žmogus. Gerbiamas advokatas. Ma­
no partneris - puikus draudimo makleris. Mes tinkami žmonės.
- O ką jū s pasakytum ėte apie Eijeną? Jūs lyg ir draugaujate.
- Rokas - geras vyrukas. Gal ne per daug greitos reakcijos, bet pa­
tikimas. Be to, geros širdies. Žinoma, būtų naivu lyginti jį su mumis.
- O Bartolocis?
- N eturiu ką sakyti apie Bartolocį. Jūs pats jį įvertinsite.
- Nesakydamas nieko, jū s pasakote labai daug.
- Man rodos, jis pernelyg plepus. Bet gal jo toks charakteris. Jis
nervina mane. Tai ne Rokas.
M edokas žiūrėjo į m etodišką Šarpą priešaušrio prieblandoje, pra­
dėdamas suprasti, kas čia dedasi. Tai buvo logiška, jis pats tai suplana­
vo, o dabar, kai pradėjo m aterializuotis, pats pasijuto esąs lyg stebėtojas
iš šalies. Stebintis patį save; stebintis m arionečių judesius.
Jis įžengė į Nim rodo pasaulį - svetimas, turbūt įtartinas, tikrai ne­
patikimas.
Ir staiga tas įtartinumas, tas nepatikimumas sukėlė ne panieką, o
pagarbą. Juk jis atvyko iš viršūnių, yra aukštųjų valdžios ešelonų emisa­
ras, kurio reikia bijoti.
Jis ėjo bedugnės pakraščiu. Bet pasukti į šalį buvo vėlu.
- Jūs šaunus vyras, Šarpai. Be to, velniškai protingas... Ką jū s žino­
te apie Karlailą?
- Nieko! Absoliučiai nieko.
- O dabar jū s meluojate, ir tai nebeprotinga.
 140________________________________________________________
• Tai tiesa. Aš nieko nežinau. Gandų girdėjau. O žinojimas ir nuo­
girdos - skirtingi dalykai.
- Kokie gandai? Sakykite konkrečiai, tai svarbu jum s pačiam.
- Tiktai gandai. Gal klano susirinkimas. Labai aukšto lygio atstovų
susitikimas. Tikimasi, kad susitars tam tikri asmenys.
- Nimrodas?
Semis Šarpas prisimerkė.
- Dabar jūs kalbate kalba, kurios nenorėčiau girdėti.
- Tai jū s nieko ir negirdėjote, aišku?
• Išbraukta iš posėdžio protokolo, galite manimi patikėti.
- O’kei! Jūs elgiatės teisingai. Bet kai sugrįšite į vidų, man regis,
neverta aptarinėti gandų, kuriuos girdėjote. Šitaip pasielgtų tik kvailas
leitenantas.
- Ne tiktai kvailas - beprotis.
- Tai kodėl liepėte jiem s pasilikti? Jau vėlu.
- Jeigu atvirai - norėjau sužinoti, ką jie galvoja apie jus ir jūsų draugą
anglą. Kadangi jū s paminėjote vieną vardą, nuom onėm is nesikeisim. Aš
jau sakiau, kad žinau taisykles.
- Puiku. Aš jum is tikiu. Jūs daug pasieksite. O dabar jum s laikas
grįžti... Beje, dar vienas dalykas; aš norėčiau... mes norėtume, kad pas­
kambintumėte Stoktonui į Karmauntą ir Kantorui į buriavimo ir slidinė­
jimo kurortą. Pasakykite, kad esu jū sų draugas ir ketinu apsilankyti pas
juos. Nieko daugiau. Nenorime apsaugos. Tai svarbu, Semi. Nieko dau­
giau.
- Mielai paskambinsiu. O jū s nepamiršite persakyti nuoširdžių ma­
no linkėjim ų jūsų draugams?
- Nepamiršiu. Jūs šaunus vyrukas.
- Stengiuosi. Ką dar gali žmogus padaryti...
Apyaušrio tylą sutrikdė penki garsūs šūviai. Sužvangėjo dūžtantys
stiklai. Pasigirdo trepsėjimas, riksmai, laužomų baldų traškėjimas. Met-
lokas griuvo ant žemės.
- Džonai! Džonai!
- Aš čia! Už mašinos! Jūs nesužeistas!
- Ne! Nejudėkite!
Šarpas puolė prie pastato, įsispraudė į kampą, prisiglaudė prie sie­
nos. M edokas nelabai beskyrė jį prietem oje, bet įžiūrėjo, kaip Šarpas
išsitraukė revolverį iš vidinės kišenės.
Vėl pasigirdo šūvių papliūpa ir išgąstingi riksmai. Indų plovėjas
------------------------------------------------------------------------------------- 141
iššoko pro šonines duris, puolė ant žemės ir keturpėsčias nušliaužė per
automobilių aikštelę. Jis isteriškai klykė Metlokui nesuprantama kalba.
Paskui jį išsivertė padavėjas baltu švarku, tempdamas kitą vyriškį, m a­
tyt, sužeistą, iš jo peties sruvo kraujas, dešinė ranka buvo nukarusi.
Iš kažkur pokštelėjo šūvis, ir oficiantas sukniubo. Sužeistasis, kurį
jis tempė, neišsilaikė ant kojų ir tarsi pakirstas griuvo kniūbsčias į žvy­
rą. Viduje kažkas šaukė:
• Išeikite! Į mašinas!
Jis laukė, kol pro šonines duris pasipils žmonės ir bėgs į autom obi­
lių aikštelę, bet niekas nesirodė. Kažkur kitoje pusėje suūžė motoras, po
kelių sekundžių sužvigo padangos automobiliui darant staigų posūkį.
Kairiau, už pusšim čio jardų, iššoko juodas automobilis. Jis turėjo pra­
važiuoti po gatvės žibintu, ir M edokas aiškiai jį matė.
Tai buvo tas pats automobilis, kuris išniro iš tamsos praėjus ke­
lioms sekundėms po Ralfo Louringo nužudymo.
Viskas nutilo. Pradėjo brėkšti.
- Džimai! Džimai, ateikite čia! Man rodos, jie išvažiavo! - šūktelė­
jo Holdenas. Jis išėjo iš už autom obilio priedangos ir pasilenkė prie vy­
riškio su baltu švarku.
• Einu! - atsiliepė M edokas, keldamasis nuo žemės.
• Šitas žmogus negyvas. Kulka pataikė tarp menčių... Anas dar al­
suoja. Reikia iškviesti “greitąją”.
- K ur Šarpas?
- Tik ką įėjo į vidų. Pro šitas duris. Su revolveriu.
Jie atsargiai prisiartino prie šoninio įėjimo. Metlokas tyliai atidarė
duris ir įėjo pirmas. Baldai buvo išvartyti, kėdės ir stalai gulėjo ant šo­
no; kraujo valkos blizgėjo ant m edinių grindų.
- Šaipai? Kur jūs?
- Čia. Restorane, - ne iš karto atsakė Šarpas.
Metlokas ir Holdenas praėjo pro ąžuolu iškaltą arką ir sustingo iš
siaubo, išvydę krauju apsipylusius lavonus. Roką Eijelą, tiksliau - tai,
kas iš jo liko, kulkomis num ušus viršugalvį. Šarpo partnerį Frenką, su
kuriuo jų taip ir nesupažindino. Džekoupą Bartolocį. Ir ketvirtąjį vyriš­
kį, padėjusį galvą ant Bortolocio kojos.
- O viešpatie! - sumurmėjo M etlokas, dar netikėdamas savo aki­
mis. Džonui Holdenui, atrodė, tuoj pasidarys negera.
- Jums verčiau išvažiuoti, - pailsusiai, vos girdimai tarė Šarpas. - Ir
jums, ir jūsų draugui anglui. Ir kuo greičiau.
 142-------------------------------------------------------------------------------------
- Jums teks kviesti policiją, - išstenėjo Metlokas.
• Ten kieme vaikinas... Jis dar gyvas, - mikčiodamas pridūrė Hol-
denas.
Šarpas žvilgtelėjo įjuos, nepaleisdamas iš rankų revolverio. Jo akyse
švystelėjo įtarimas.
• Neabejoju, kad laidai perkirpti. Iki artimiausios fermos mažiau­
siai pusė mylios... Aš viskuo pasirūpinsiu. O jū s verčiau dinkite iš čia.
- Jūs taip manote? - paklausė Holdenas, žiūrėdamas į Metloką.
- Paklausykite, angle, - tarė Šarpas, - man mažiausiai rūpi, ką jūs
abu darysite. Turiu apie ką pagalvoti, ką susiplanuoti... Jūsų pačių labui
dinkite iš čia. Kuo mažiau kom plikacijų, tuo m ažiau rizikos. Argi ne
taip?
• Taip, jūs teisus, - sutiko M etlokas.
- Jeigu jus sulaikytų, sakykite, kad išvažiavote iš čia prieš pusva­
landį. Jūs buvote Bartolocio bičiuliai - daugiau aš nieko nežinau.
- Gerai.
Šarpas nusisuko nuo lavonų krūvos. Metlokui pasirodė, kad jis pra­
virks, bet Vindzor Šoulzo šeimininkas tik giliai atsikvėpė ir tarė:
- Aš patyręs teisininkas, misteri Metlokai. Galiu būti naudingas.
Pasakykite jiems.
- Būtinai.
- Ir dar pasakykite, kad man reikia apsaugos, aš nusipelniau apsau­
gos. Būtinai pasakykite.
- Žinoma.
- O dabar važiuokite. - Šarpas šlykštėdam asis trenkė revolverį
žemėn. Nebesulaikydamas riedančių ašarų, jis suriko: - Išvažiuokite, dėl
Dievo meilės! Išvažiuokite!

DVIDEŠIMT ANTRAS
SKYRIUS
M etlokas ir Holdenas sutarė kuo greičiau išsiskirti. A nglų literatū­
ros profesorius nuvežė m atematiką namo, paskui pasuko į pietus, link
Feirfyldo. Jis nusprendė apsistoti kuriame nors pakelės motelyje, ganė­
tinai toli nuo Vindzor Šaulzo, kad apsiramintų, ir tuo pat m etu arti Hart­
fordo, kad antrą valandą po pietų būtų pas Blekstouną.
------------------------------------------------------,-------------------------- N3
Jis privažiavo trečiarūšį motelį į vakarus nuo Stratfordo ir gerokai
nustebino naktinį portjė pasirodydamas vienas. Registruodamasis jis
bambėjo sau panosėje nemalonius žodžius apie įtarią žmoną Vestporte.
Dešimties dolerių banknotas galutinai įtikino portj ė įrašyti knygoj e, kad
jis atvyko antrą valandą nakties vienas. Jis griuvo į lovą septintą valan­
dą ryto, paprašęs pažadinti jį pusę pirmos. Pailsėjusi galva geriau m in­
tys.
Medokas išmiegoj o penkias valandas dvidešimt minučių, bet ir pra­
budęs nieko nesuvokė. Žudynės Vindzor Šoulze atrodė dar nesupranta-
mesnės. Gal jis pats buvo num atytas auka? O gal priešingai - žudikai
tykojo lauke, tylėdami tykojo, kol jis išvažiuos, kad pradėtų egzekuciją?
Klaida ar perspėjimas?
Penkiolika minučių antros jis jau dūmė Merit Parkvėjumi, pusę ant­
ros įvažiavo į Hartfordą, o penkios minutės trečios įėjo į Blekstouno
kabinetą.
- Klausykite, - tarė M aiklas Blekstounas, persilenkęs per stalą ir
žiūrėdamas M etlokui į akis, - mes stengiamės kuo mažiausiai klausinė­
ti, bet tai anaiptol nereiškia, kad suteikiame savo klientams visišką veiks­
mų laisvę!
- Man atrodo, jus labiau vilioja atvirkštinis procesas.
- Tai pasiimkite savo pinigus ir kreipkitės kur nors kitur. Mes kaip
nors ištversime! - Ūmai Blekstounas atsirėmė alkūnėmis į stalą, pasilen­
kė dar žemiau ir kimiai sukuždėjo: - Dėl Dievo meilės, Metlokai! Du
žmonės! Du žmonės iš to prakeikto sąrašo nužudyti šiąnakt! Jeigu jūs
maniakas, nenoriu turėti su jum is reikalų! Mes šitaip nesitarėme! Man
nė kiek nerūpi, kas jūsų tėvas ir kiek jū s turite pinigų.
- Nesuprantu, apie ką kalbate. Aš pats sužinojau iš laikraščių. Praė­
jusią naktį nakvojau motelyje Feirfylde. Įsiregistravau ten antrą valandą
nakties. O laikraščiai rašo, kad anuos nužudė apie penktą.
Blekstounas atsitraukė nuo rašomojo stalo, atsistojo, nepatikliai pa­
žvelgė į Metloką.
- Ar galįte tai įrodyti?
- Norite sužinoti motelio pavadinimą ir telefono numerį? Duokite
abonentų knygą, aš jum s bem at surasiu.
- Ne! ..Ne, aš nieko nenoriu žinoti. Jūs tikrai buvote Feirfylde?
- Duokite abonentų knygą.
- Kas buvo, tas buvo, pamirškim tai. Manau, kad jūs meluojate, bet
pasirūpinote alibi.
144________________________________________________________
- A r ligoninėje nieko neatsitiko nuo sekmadienio vidurdienio? Vis­
kas kaip pridera?
- Taip... Taip. - Blekstounas atrodė susirūpinęs. - Gavau jums “Te-
lelektroniką”. Jis veikia. Kainuos dvidešimt dolerių parai.
- Aišku. Urmo kaina.
• Mes niekada neapsimetinėjome, kad dirbame pigiai.
- Jums nepavyktų.
- Mes nė nesistengiame. - Blekstounas, vis dar stovėdamas, pas­
paudė mygtuką ir tarė: - Prašom atnešti misterio M edoko “Telelektroni-

Po kelių sekundžių j kabinetą įėjo daili mergina, nešina metaliniu

prietaisu, ne didesniu už cigarečių pakelį. Pastatė jį ant Blekstouno sta­
lo, greta padėjo indekso kortelę ir skubiai išėjo.
• Prašom, - tarė Blekstounas. - Jūsų kodas - Abonentas trys nulis.
Tai reiškia: Karlailo rajonas, trijų žmonių brigada. Telefono numeris,
kuriuo turėsite skambinti: penki penki penki šeši aštuoni šeši aštuoni.
Specialiai laikome rezerve telefono numerius, kuriuos lengva įsiminti.
“Telelektronikas” signalizuos jum s trumpais pypsėjimais. Nutildomas
paspaudus štai šitą mygtuką. Išgirdę signalą, jū s turite paskambinti nu­
meriu, kurį tik ką pasakiau. Įrašinėjantis įrenginys, prijungtas prie to
telefono, perduos jum s brigados pranešimą. Galbūt ju s paprašys pas­
kambinti kitu telefonu tiesioginiam kontaktui. Tai iš tiesų labai papras­
ta.
- Taip, - tarė M edokas, imdamas metalinę dėžutę. - Tik vieno nega­
liu suprasti: kodėl jūs nenorite, kad jūsų žmonės skambintų čia, į konto­
rą, o po to jū s susisiektumėte su manimi. A r šitaip nebūtų patogiau?
- Ne. Per daug galim ybių suklysti. Turime daug klientų. Norime,
kad mūsų klientai palaikytų tiesioginį kontaktą su tais žmonėmis, už
kurių paslaugas jie moka.
- Supratau.
- Be to, mes nenorime kištis į savo klientų asmeninį gyvenimą.
Beje, jūs galite susikontaktuoti su brigada tokiu pat būdu, kaip ir jie su
jumis. Kiekvienas turi tokį pat prietaisą. Paskambinkite tuo pačiu tele­
fonu ir padiktuokite tai, ką norite jiem s pasakyti.
- Pagirtina.
- Profesionalu. - Blekstounas galų gale atsisėdo į savo kėdę ir atsi­
lošė. - O dabar aš jum s šį tą pasakysiu, ir, jeigu palaikysite tai grasinimu
-jū sų reikalas. Ir jeigu sumanysite atsisakyti mūsų paslaugų - irgi o’kei...
----------------------------------------------------------------------------------------- 145
Mes žinome, kad jū sų aktyviai ieško Teisingumo m inisterijos agentai.
Tiesa, jum s nepateikta jo k ių kaltinim ų ir orderio jus suimti nėra. Jūs
turite tam tikrų teisių, o federaliniai agentai dažnai šitai pamiršta - tai
viena iš priežasčių, dėl kurių mes egzistuojame. Tačiau turiu ju s perspė­
ti: jeigu jū sų statusas pasikeis, jeigu jum s bus pareikšti kaltinimai arba
pasirašytas orderis ju s suim ti, m ūsų paslaugos bus nedelsiant nutrauk­
tos, ir mes nedvejodami padėsime valdžiai ju s surasti. Informacija, ku­
rią mes turime, neskelbiam a ir bus pranešta tiktai jūsų advokatams - tai
jūsų privilegija. Bet jū sų buvimo vietos tai neliečia. Supratote?
- Taip. Tai padoru.
- Daugiau negu padoru. Todėl ir prašau sumokėti už dešimtį parų iš
anksto - nepanaudotus pinigus mes grąžinsime... Jeigu padėtis pasikeis
ir federaliniai agentai gaus orderį ju s suimti, jum s tiktai vieną kartą pa­
sakys telefonu tokią frazę...
Blekstounas efektingai patylėjo.
- Kokią frazę?
- “Abonentas trys nulis atjungtas”.

** *

Išėjęs į Bondo gatvę, Metlokas pajuto keistąjausm ą ir suprato, kad

tas jausmas nepaliks jo iki šito maratono pabaigos. Jam atrodė, kad visi
spokso į jį, kad kažkokie nepažįstami žmonės įdėmiai stebi jį. Jis nesą­
moningai atsisukdavo, bet nepastebėjo nieko įtartino.
Dabar reikia paimti iš buto korsikietišką dokumentą. Po to, ką pa­
sakė Blekstounas, beprasm iška bandyti pačiam. Jo butą stebi abi sto­
vyklos - ir persekiotojai, ir persekiojamieji.
Jis pasinaudos kuriuo nors iš Blekstouno brigados. Susisieks su
jais - su juo - po to, kai prisiskam bins vienu telefonu ir išsiaiškins, ar
sidabruotas korsikietiškas kvietimas reikalingas, ar ne. Jis paskambins į
Vindzor Šoulzą advokatui Semjuelui Šarpui.
Metlokas nusprendė pareikšti Šarpui užuojautą. Dabar pats laikas
parodyti Šarpui, kad net tokie žmonės kaip jis, M etlokas, - žmonės, tu­
rintys įtakingų draugų San Chuane ir Londone, - galvoja ne tiktai apie
save.
Jis nuėjo į “Am erikana Hotel” vestibiulį ir paskambino Šarpui. A t­
siliepė jo sekretorė.
- Ar misteris Šarpas gali jum s paskambinti į įstaigą?
 146________________________________________________________
- Aš skambinu iš automato ir labai skubu.
Tyla, po to pasigirdo peijungiklio trakštelėjimas. Laukti teko neil­
giau kaip dešimt sekundžių.
- Jei leisite, užsirašysiu jūsų automato numerį, misteri Metlokai.
Misteris Šarpas paskambins per penkias minutes.
Medokas padiktavo numerį ir padėjo ragelį.
Sėdėdamas ant plastmasinės sėdynės, jis prisiminė kitą telefono
būdelę ar kitą plastmasinę sėdynę. Ir juodą automobilį, pralėkusį pro tą
būdelę, kurioje liko sėdėti žmogus su kulka kaktoje.
Pasigirdo skambutis; M edokas pakėlė ragelį.
- Medokas?
- Šarpas?
• Nedera skambinti man į kontorą. Turėtumėt šitai žinoti. Man teko
nusileisti į vestibiulį, į automatą.
- Man nė minties nekilo, kad visų gerbiamo advokato telefono ga­
lėtų klausytis. Atleiskite.
Kitame laido gale tylėjo. Šarpas aiškiai nesitikėjo išgirsti atsipra-
šymą.
- Aš atsargus žmogus, jau sakiau jum s. Koks reikalas?
- Tiesiog norėjau sužinoti, kaip jū s jaučiatės. Kaip viskas klostėsi.
Tai, kas įvyko naktį, - siaubinga.
- Neturėjau laiko pamąstyti. Per daug reikalų. Policija, laidotuvės,
reporteriai.
- Ką jūs jiem s sakote? Kaip elgiatės?
- Stengiuosi nesuklysti. Trumpai tariant - aš tikrai nekalta auka. Ir
Frenkas - auka, bet jis nebegyvas... Man labai truks Frenko. Jis buvo
šaunus bernas. Aišku, aš uždarysiu viršutinį aukštą. Valstijos policijai
sumokėjo. Turbūt jūsų žmonės. Viskas liks taip, kaip aprašyta laikraš­
čiuose. Italų galvažudžių gauja išsišaudė jaukiame užmiesčio restorane.
• Jūs laikotės šaltakraujiškai.
- Juk sakiau jum s, - liūdnai atsakė Šarpas, - kad esu atsargus žmo­
gus. Esu pasiruošęs netikėtumams.
- Kas tai padarė?
Šaipas neatsakė į klausimą. Jis tylėjo.
- Aš klausiu, kas, jūsų nuomone, tai padarė?
- Manau, kad jūsų žmonės sužinos anksčiau negu aš... Bartolocis
turėjo priešų; jis buvo nesimpatiškas žmogus. Turbūt ir Rokas... Bet kuo
čia dėtas Frenkas? Tai nebent jūs man pasakysite.
------------------------------------------------------------------------------------- 147
- Aš nežinau. Kol kas nekontaktavau su niekuo.
- Labai prašau sužinoti. Be reikalo šitaip padarė.
• Pabandysiu. Pažadu jum s... Beje, Semi, nepamirškite paskam bin­
ti Stoktonui ir Kentorui.
- Nepamiršiu. Užsirašiau kalendoriuje šiandienai. Aš metodiškas
žmogus, ju k sakiau jum s.
- Ačiū. Ir priim kite mano užuojautą dėl Frenko. Jis ir m an atrodė
šaunus vaikinas.
- Jis buvo tikras vyras.
- Neabejoju. Dar susisieksiu su jum is, Semi. Nepamiršau, ką paža­
dėjau jums padaryti. Padarėte man tikrai gerą įspūdį... Aš...
Jį nutraukė į telefono automato Vindzor Šoulze talpyklą krintančių
monetų žvangėjimas. Laikas baigėsi, bet tęsti pokalbį nebebuvo pras­
mės. M edokas sužinojo tai, ko norėjo. Dabar reikia paimti korsikietišką
dokumentą. Apyaušrio žudynių siaubas nesutrikdė m etodiškojo Šarpo
atminties: jis nepamiršo, kam turi paskambinti. Atsargusis Šarpas nesu­
panikavo. Šaltakraujiškas tarsi ledas.
Telefono būdelėje buvo tvanku, ankšta, nepatogu, dvokė dūmais.
Metlokas atidarė duris ir sparčiu žingsniu išėjo per vestibiulį į gatvę.
Jis pasuko už kampo, dairydamasis tinkamo restorano, kur būtų
galima užkąsti belaukiant Abonento trys nulis atsakomojo skambučio.
Blekstounas sakė, kad jis turi pranešti kokį nors numerį, o kas gali būti
geriau už restorano telefoną?
Jis pamatė iškabą “ Švieži omarai”. Viena iš tokių vietų, kur užsuka
biznio žmonės.
Jam davė ne staliuką, o visą kambarėlį. Baigėsi trečia valanda, pie-
taujančjųjų m inia praretėjo. M etlokas atsisėdo, užsisakė burboną su le­
du ir pasiteiravo padavėjos, kur artimiausias telefonas. Buvo beketinąs
eiti paskambinti telefonu 555-68-68, bet išgirdo tylų, skvarbų, baugi­
nantį “Telelektroniko” garsą. Jis suakmenėjo. Toks jausm as, kad kažku­
rį jo kūno dalis, kažkuris organas pakvaišo iš baimės ir siunčia pavojaus
signalus. Virpančia ranka jis ištraukė iš vidinės kišenės metalinę dėžutę,
apčiuopė išjungiklį ir iš visų jėgų paspaudė jį. Apsidairė • ar garsas neat­
kreipė dėmesio?
Neatkreipė. N iekas nepažvelgė į jį. Niekas nieko negirdėjo.
Jis atsikėlė nuo kėdės ir nuskubėjo prie telefono, galvodamas tik

- .
viena: kažkas atsitiko Pat. Sandariai uždarė būdelės duris ir surinko 555-
68 68
 148-------------------------------------------------------------------------------------
• Abonentas trys nulis praneša. - Balsas skambėjo, kaip paprastai
skamba balsai, įrašyti į juostelę. - Prašom paskam binti telefonu penki
penki penki vienas devyni penki vienas. Sere, nėra pagrindo nerimauti.
Nieko skubaus. Ateinančią valandą atsiliepinėsime šituo numeriu. Kar­
toju numerį: penki penki penki vienas devyni penki vienas.
M edokas suprato: Abonentas trys nulis pasistengė iškviesti jį, kad
nuramintų • galbūt todėl, kad jis pirm ą kartą naudojosi “Telelektroni-
ku”. Jis ištraukė iš kišenės kelias monetas ir pamanė, kad reikės išsi­
keisti keletą dolerių smulkiais ateičiai. Telefono automatas tapo gyvy­
biškai svarbia jo gyvenimo sudėtine dalimi.
• Penki penki penki vienas devyni penki vienas?
- Taip, - atsiliepė tas pats balsas, kurį jis tik ką girdėjo įrašytą. -
Misteris M edokas?
- Aš. A r m is Balentain viskas gerai?
• Ji puikiai jaučiasi, sere. Jums pavyko surasti gerą daktarą. Šįryt
jai leido sėstis. Daktaras patenkintas... Ji ne kartą klausė apie jus.
- Ką ja i pasakėte?
• Tiesą. Jūs paša' idėte mus, kad niekas jo s netrukdytų.
- Ne, ne - dėl to: air aš fesu.
- Mes tiesiog pasakėme, kad turėjote išvykti kelioms dienoms. Bū­
tų neblogai, kad ja i paskambintumėte. N uo šios dienos ja i bus leista
atsakinėti į telefono skambučius. Aišku, mes jų klausysimės.
• Žinoma. A r tik dėl to man skambinote?
• Iš dalies. Kita priežastis - Grynbergas. Džeisonas Grynbergas. Jis
visą laiką jum s skambina. Reikalauja, kad jam paskambintumėte.
• Ką jis pasakė? Kas su ju o kalbėjo?
• Aš. Beje, vadinuosi Klifas.
• O’kei, Klifai, ką jis pasakė?
• Prašė pranešti, kad neatidėliodamas jam paskambintumėte. Tai
labai svarbu ir liečia ju s. Užsirašiau numerį. Vylingas, Vakarų Virdžini­
ja.
• Padiktuokite man. - M edokas išsiėmė tušinuką ir užsirašė numerį
ant medinės lentynėlės po telefonu.
- Misteri Metlokai?
-K ą?
- Grynbergas taip pat prašė pranešti jum s... “miestai nemiršta, jie
jau mirę”. Tai jo žodžiai. “Miestai m irę”.
 DVIDEŠIMT TREČIAS
SKYRIUS
Klifas be atsikalbinėjimų sutiko paimti korsikietišką popierių iš
Metloko buto. Po to jie telefonu susitars, kur susitikti. Jeigu dokumento
nebebūtų slėptuvėje, Abonentas trys nulis turi tuojau pat pranešti Met-
lokui.
Jis suvalgė tik porą kąsnelių ir pusę keturių paliko “Šviežius oma­
rus” . Aikštelėje jis iš toliau pamatė baltais ir mėlynais dryžiais išm ar­
gintą Hartfordo policijos patrulinį automobilį, sustojusį už jo “kadila-
ko”. Vienas policininkas klebino dureles, antrasis, įkišęs galvą į polici­
jos automobilį, kalbėjo radiotelefonu. Jie surado mašiną. Tai išgąsdino
Metloką, bet nebuvo staigmena.
Jis atsargiai nuėjo atgal, pasirengęs bėgti, jeigu jį pastebės. Dabar
viskas labai komplikuojasi. Pirmiausia reikia skubiai gauti automobilį.
Antra, jie žino, kad jis Hartfordo rajone. Vadinasi kitos transporto prie­
monės nebesaugios. Geležinkelio stotis, sutobu \ stotys, automobilių
nuomojimo kontoros sekamos. Vienintelė išeitis gauti kitą mašiną.
Ir vis dėlto keista. Juk Blekstounas aiškiai pasakė, kad jam nepa­
reikštas kaltinimas, nėra orderio suimti. Iki šiol nepasigirdo žodžių “Abo­
nentas trys nulis atjungtas”. Gal grįžti prie policininkų ir sumokėti bau­
dą už neapmokėtą stovėjimo laiką?
Jis tuoj pat atmetė mintį. Šitie policininkai ne tam, kad ieškotų smul­
kių pažeidėjų. Juk jau anksčiau, kitoje aikštelėje, jį sekė persirengęs po­
licininkas. Visa tai ne atsitiktinumas, nors ir nesuprantama. M edokas
sparčiai nužingsniavo Bondo gatve. Jis pasuko į pirm ą šalutinę gatvelę
ir staiga suvokė, kad pradėjo bėgti. Jis iš karto sulėtino žingsnį, priside­
rindamas prie popietinių pirkinėtojų, stengdamasis ištirpti žmonių srau­
te. Netgi stabtelėdavo šen bei ten paspoksoti į vitrinas, neskirdamas, kas
jose išdėstyta. Bandė suvokti, kas jam darosi. Ir suprato: ūmai jį apėmė
medžiojamo žvėries instinktai.
Bet ju k jis ne medžiojamasis! Jis persekiotojas! Velniai rautų, juk
tai jis medžiotojas!
- Helou, Džimai! Kaip gyvenate, seni? Ką veikiate dideliame mies­
te?
Iš netikėtumo M edokas net suklupo ant šaligatvio. Žmogus, užkal­
binęs jį, padavė ranką ir padėjo atsikelti.
 150________________________________________________________
- Oi! Sveiki gyvi, Džefai! Viešpatie, kaip išgąsdinote mane. Ačiū,
• M edokas atsikėlė ir nusipurtė dulkes. Jis apsidairė: kas dar žiūri į jį, be
Džefo Kreimerio?
- Per ilgai pietavote, seni, - nusijuokė Kreimeris. Jis buvo Karlailo
absolventas su bakalauro laipsniu, padariusiu įspūdį prašmatniai rekla­
mos firmai.
- Ne, ką jūs! Tiesiog užsigalvojau. Išsiblaškęs profesorius. - Met-
lokas žvilgtelėjo į Džefą Kreimerį. Džefas ne tiktai tarnavo prašmatnio­
je firmoje, jis turėjo prašm atnią žmoną ir du labai prašmatnius vaikus
prašmatniausiose mokyklose. - Gėriau tik vieną burboną - ir to nebai­
giau.
- Tai kodėl negalėtume pataisyti reikalų? - tarė Kreimeris, rodyda­
mas į “Šerno galvos” taverną kitoje gatvės pusėje. - Juk šitiek mėnesių
nesimatėme. Skaičiau laikraštyje, kad ju s apiplėšė.
- Tai jau! Apiplėšimas dar pusė bėdos, bet ką jie padarė iš mano
buto! Ir mano mašinos! - M edokas su Kreimeriu patraukė į “Šėmo gal­
vos” taverną. - Todėl aš ir čia. M ano “triumfą” taiso.
Pasirodo, persekiojamasis turi ne tiktai savotiškas antenas, perspė­
jančias apie pavojų, bet ir antgamtiškų • nors ir laikinai - sugebėjimų
paversti sau nenaudingą situaciją naudinga. Pralaimėjimą - laimėjimu.
M edokas siurbčiojo savąjį burboną su soda, o Kreimeris keliais
gurkšniais beveik ištuštino savo stiklą.
- Kai pagalvoju, kad reikės trenktis autobusu į Skarsdeilą su persė­
dimais N iū Heivene ir Bridžporte, žarnos apsiverčia.
- Išsinuomokite m ašiną - argi tai problema?
- Bandžiau dviejose vietose. Vienoje m ašinų nebus iki vakaro, ki­
toje - iki rytdienos. Man rodos, kažkoks suvažiavimas.
- Tai palaukite vakaro.
- Negaliu. Šeimyniniai reikalai. Tėvas sukvietė savo ekonominius
patarėjus. Bet jeigu manote, kad aš važiuosiu į Skarsdeilą ne savais ra­
tais, apsirinkate. -M edokas nusijuokė ir užsakė dar po vieną. Padėjo ant
baro penkiasdešimties dolerių banknotą. Banknotas turėjo atkreipti Džefo
Kreimerio, turinčio prašmatnią žmoną, dėmesį.
- Nemaniau, kad sugebate subalansuoti čekių knygutę, jau nekal­
bant apie ekonomikos prognozes.
- Nepamirškite, kad aš sosto įpėdinis.
- Laimės vaikas, kur čia pamirši.
- Klausykite! Puiki idėja! A r jūsų automobilis mieste?
------------------------------------------------------- .----------------------------- 151
- Palaukite, seni...
• Ne, rinitai. - M etlokas ištraukė iš kišenės banknotų pundelį. - Se­
nis apmokės... Išnuomokite man savo automobilį. Keturioms ar penkioms
dienoms... Štai: kloju ant stalo du, ne, tris šimtus dolerių.
- Jūs pašėlote?
- Nieko panašaus! Senis nori, kad aš atvažiuočiau? Tegul moka!
Metlokas numanė, kad Kreimeris kaštligiškai kalkuliuoja m intyse, kiek
jam kainuos savaitei išsinuomoti pigią mašiną. Septyniasdešimt devyni
doleriai penkiadešim t plius dešim t centų už m ylią kasdien važinėjant po
penkiolika-dvidešimt mylių. Šimtą penkis, daugių daugiausia šimtą de­
šimt dolerių. O Kreimeris turi prašmatnią žmoną ir du labai prašmatnius
vaikus prašmatniose mokyklose.
- Nenoriu jū sų šitaip apiplėšti!
- Ne mane! Kuo dėtas čia aš! Jį!
- Net nežinau...
- Štai aš rašau pakvitavim ą ir iškart pakišiu jį tėvui. - Metlokas
apvertė švariąja puse kartoninį padėkliuką kokteiliams ir pradėjo rašyti.
- Paprastas kontraktas... “Aš, Džeimsas B. M etlokas, sutinku sumokėti
Džefriui Kreimeriui tris šimtus...” Velniai rautų, juk tai jo pinigai!.’. “Ke­
turis šimtus dolerių už naudojimąsi jo...” - koks modelis?
- “Fordas universalas”. Baltas. Pernykštis modelis. - Kreimerio akys
klaidžiojo nuo padėkliuko prie pinigų gniužulėlio, kurį M etlokas nerū­
pestingai išklojo prie Kreimerio alkūnės ant baro.
- “Fordu universalu”... na, sakysim... “savaitės laikotarpiu”. O’kei?
- Sutarta. - Kreimeris baigė gerti antrą porciją škotiško viskio.
- “Savaitės laikotarpiu... Parašas: Džeimsas B. M etlokas” . Štai pa­
sirašykite ir jūs. O čia keturi šimtai. Su Džonatano M onrou padėka. O
kur automobilis?
Persekiojamojo instinktas neklaidus, pagalvojo Metlokas. Kreimeris
įsidėjo pinigus į kišenę, nusišluostė aprasojusią kaktą ir ištraukė auto­
mobilio raktelius, apmokamos aikštelės taloną. Kaip ir numatė M etlo­
kas, Džefas Kreimeris norėjo kuo greičiau pasišalinti su savo keturiais
šimtais dolerių.
Metlokas pažadėjo paskambinti Kreimeriui nelaukdamas savaitės
ir grąžinti automobilį. Kreimeris užsispyrė sumokėti už gėrimus ir pas­
kubomis išėjo iš “ Šėmo galvos”. Vienas likęs, M etlokas baigė gerti bur-
boną ir apgalvojo tolesnį ėjimą.
Persekiojamasis ir medžiotojas dabar susiliejo į vieną.
 DVIDEŠIMT KETVIRTAS
SKYRIUS
Jis spaudė baltu Kreimerio “Fordu universalu” greitkeliu Nr. 72
M aunt Holio link. Buvo numatęs per valandą surasti dar vieną telefono
automatą ir paskambinti. Šį kartą Hovardui Stoktonui, Karmaunto už­
miesčio klubo savininkui. Žvilgtelėjo į laikrodį: beveik pusė devynių
vakaro. Semjuelis Šarpas jau senokai turėjo būti paskambinęs Stoktonui.
Įdomu, kaip reagavo Stoktonas. Ir kas jis per vienas.
Automobilio žibintai apšvietė užrašą pakelėje:

MAUNT HOLIS

O čia pat už jo kitą:

M AUNTHOLIO “ROTARIO” KLUBAS HARPERIO

RESTORANAS VIENA M YLIA

O kodėl ne, pagalvojo Metlokas. Prarasti nėra ko. A r galima ką

nors laimėti, ką nors sužinoti?
Medžiotojas.
Baltai tinkuotas fasadas ir raudonos neono lempos languose ganė­
tinai išraiškingai bylojo apie Harperio virtuvę. M etlokas pastatė maši­
ną, išlipo ir užrakino dureles. A nt užpakalinės sėdynės gulėjo tik ką nu­
sipirktas daiktas. Hartforde jis išleido kelis šimtus dolerių; nenorėjo ri­
zikuoti.
Jis nužingsniavo stambiu žvyru užpiltu takeliu ir įėjo į barą.
- Važiuoju į Karmauntą, - tarė Metlokas, dvidešimties dolerių bank­
notu mokėdamas už atsigėrimą. - A r nepasakytumėte, kaip ten nukakti?
- Maždaug pustrečios mylios į vakarus. Pasukite dešine kelio atša­
ka. Ar smulkesnio pinigo neturite? M ano - tiktai dvi penkinės, o kiti po
dolerį. Šitų man reikia.
- Duokite tas penkines, o iš kitų sužalsime “herbą” ir “skaičių”.
“Herbas” - jūsų, “skaičius” - įpilate m an dar taurę, o grąžą pasiliekate
sau. - M etlokas išsiėmė iš kišenės monetą, pametėjo virš baro ir užden­
gė delnu, paskui pakėlė delną ir pasiėmė, neparodęs barmenui. - Jums
šįvakar nesiseka. Įpilkite, ir dešimtinė jūsų.
------------------------------------------------------------------------------------- 153
Mctlokas pastebėjo, kad trejetas lankytojų, gurkšnojančių alų, klau­
sosi jo. “Labai gerai”, - pagalvojo jis, dairydamasis telefono.
- Vyrų tualetas ten toliau, už kampo, - tarė panašus į fermerį vyriš­
kis su beisbolininko kepuraite.
- Ačiū. O telefonas?
- Šalia tualeto.
- Dar kartą ačiū. - M etlokas išsitraukė popieriaus skiautę, kurioje
buvo parašyta: “Hovardas Stoktonas, Karmauntas - (203)-421-1100” ir
mostelėjo barmenui. Šis prilėkė prie jo lyg kulka. - Man reikėtų pas­
kambinti šiam žmogui, - tyliai tarė M etlokas. - Ko gero, neteisingai už­
sirašiau jo pavardę: gal Stektonas, gal Stoktonas. A r jū s jo nepažįstate?
Barmenas žvilgtelėjo į popierėlį, ir M etlokas iš jo veido suprato,
kad pavardė jam pažįstama.
- Aišku, pažįstu. Čia teisingai parašyta. Stoktonas. Misteris Stok­
tonas. “Rotario” viceprezidentas. O anksčiau buvo prezidentas. Teisin­
gai, vyručiai? - kreipėsi barmenas į kitus lankytojus.
- Teisingai.
- Tiksliai. Stoktonas.
- Geras žmogus.
Žmogus su beisbolininko kepuraite jautė pareigą duoti išsamesnę
informaciją:
- Jis valdo užmiesčio klubą. Smagi vietelė.
- Užmiesčio klubą? - paklausė M etlokas su juntam u humoro ats­
palviu.
- Na, taip. Ten plaukym o baseinas, aikštelės golfui, šokiai savait­
galiais. Labai smagi vietelė, - pridūrė barmenas.
- Tiek tegaliu pasakyti, kad jį labai išgyrė. Tą jū sų Stoktoną. - Met­
lokas baigė gerti taurę ir pažvelgė baro gilumon. - Sakote, telefonas ten?
- Visai teisingai, misteri. Ten, už kampo.
Metlokas kyštelėjo ranką į kišenę, ieškodamas smulkių, ir nužings­
niavo į siaurą koridorių, kuriame buvo tualetai ir telefonai. Vos pasukęs
už kampo, jis prisiglaudė prie sienos ir pradėjo klausytis.
- Smagiai švaistė pinigėlius, a? - prabilo barmenas.
- Jie visi tokie. A r jum s nepasakojau? Mano berniūkštis prieš ke­
lias savaites tampė dviem tipams golfo lazdas, tai tas, kuris laimėjo, da­
vėjam penkiasdešimt dolerių. Įsivaizduojate?
- Mano senė sako, kad visos tos madingos damos - kekšės. Tikros
kekšės. Jinai kartais ten dirba, mano senė. tai sako: tikros kekšės...
 154-------------------------------------------------------------------------------------
• Ech, norėčiau bent vieną iš jų paglamžyti. Jėzau Marija, galiu
lažintis, kad jo s be liemenėlių!..
- Tikros kekšės...
- Koks kieno reikalas? Stoktonas - vyras! Man jis patinka. Girdė­
jai, ką jis padarė Kingams? Juk pažinojai Artį Kingą - tą, kurį pakirto
infarktas bekerpant žolę. Senis Stoktonas ne tiktai davė šeimai krūvą
pinigų, bet ir atidarė nuolatinę sąskaitą “Ei end Pi” parduotuvėje. Taigi
nesikabinėkite p riėjo. Jis o’kei.
- Tikros kekšės. Gulasi už pinigus...
- Stoktonas paklojo grynais beveik visą sumą pradinės mokyklos
pastatui, gal jau pamiršai? Tiesą sakai, po šimts velnių, jis o’kei. Aš
leidžiu du vaikiščius į tą mokyklą.
- Ir ne tiktai. Ar žinai, kiek jis pažėrė kritusiųjų pagerbimo dienos
piknikui?
- Tikros kekšės. Kad jas kur...
M edokas tyliai nutipeno pasieniu į telefono būdelę. Vyrai bare vis
garsiau reiškė savo susižavėjimą Hovardu Stoktonu, Karmaunto užmies­
čio klubo savininku. Jam neberūpėjo, kad jie gali išgirsti, jo g tik dabar
įėjo į būdelę.
Hovardas Stoktonas: buvęs “Rotario” klubo Maunt Holyje prezi­
dentas, nūnai viceprezidentas; dosnios širdies, labdaringas žmogus. Žmo­
gus, pasirūpinęs staiga mirusio darbininko Arčio Kingo šeima; finansa­
vęs pradinės mokyklos plėtimą. Prabangaus užmiesčio klubo savinin­
kas; svečiai čia duoda golfo lazdas vežiojančiam vaikinui po penkiasde­
šimt dolerių arbatpinigių, pasiturinčių svečių įgeidžiams yra merginų.
Taip pat Amerikos patriotas, kurio dėka M aunt Holio gyventojai kritu­
siųjų pagerbimo dieną galėjo surengti šaunų pikniką.
Šito pakako pradžiai. N et jeigu prireikus tektų supurtyti Hovardą
Stoktoną. Hovardas Stoktonas ja u nebebuvo bekūnė būtybė kaip prieš
penkiolika minučių, nors M edokas dar nežinojo, kaip anas žmogus at­
rodo.
M edokas įmetė dešimties centų m onetą ir surinko užmiesčio klu­
bo numerį.

** *

- Labai džiaugiuosi, misteri Metlokai! - sušuko Hovardas Stokto­

nas, sveikindamas M edoką ant Karmaunto užmiesčio klubo marmuri­
 ------------------------------------------------------------------------------------- 155
nių laiptų. - Berniukas nuvairuos jū sų automobilį. Ei, berniuk! Žiūrėk,
nepersistenk!
Negras, prižiūrintis svečių automobilius, nusijuokė. Stoktonas pa­
mėtėjo į orą pusės dolerio monetą, ir juodasis šypsodamasis ją pagavo.
- Ačiū, šeimininke.
- Tu juos geruoju - ir jie tave geruoju. Taip, berniuk? A r aš gerai
elgiuosi su tavim?
• Labai gerai, misteri Hovardai!
Metlokui pasirodė, kad jis dalyvauja prastoje televizijos reklamo­
je. Bet netrukus įsitikino, kad Hovardas Stoktonas nuoširdus. Tas žmo­
gus visas - nuo žilstančių plaukų virš įdegusio veido, kuriame dar ryš­
kesni tapo balti ūsai ir tamsiai mėlynos akys, apraizgytos raukšlelių tink­
lo, - gyveno savo malonumui.
- Sveiki atvykę į Karmauntą, m isteri Metlokai.
- Ačiū. Aš vardu Džimas.
- Džimas? Man patinka tas vardas. Jame skamba kažkas gero, tau­
raus! Draugams aš Hovardas. Prašom m ane vadinti Hovardu.
Karmaunto užmiesčio klubas - bent toji dalis, kurią jis galėjo ma­
tyti - priminė ikipilietinio karo laikų pastatus. Palmės medinėse dėžėse,
blausūs kandeliabrai, žydri tapetai su rokokinėmis scenomis. Hovardas
Stoktonas - nors gal ir nebūtų prisipažinęs - stengėsi atkurti gyvenimo
sanklodą, subyrėjusią 1865 metais. N et jo tarnai, daugiausia juodieji,
buvo aprengti tikromis livrėjomis su visais aksesuarais. Tyli, švelni mu­
zika sklido iš didelio restorano, kurio gale grojo gal kokių aštuonių žmo­
nių styginis orkestrėlis, grojo m elodingai, taip, kaip seniai nebegroja-
ma. Erdvaus vestibiulio centre plačiu lanku kilo aukštyn laiptai. Aplin­
kui vaikštinėjo dailios moterys už parankės su ne tokiais dailiais vyrais.
“Neįtikėtina”, - pagalvojo M edokas, žingsniuodamas greta šeimi­
ninko į patalpą, kukliai tituluojam ą asmenine biblioteka.
Pietietis uždarė storas apkaltas duris ir pasuko prie raudoti medžio
baro, marguojančio butelių baterija. Jis įpylė ir sumaišė, neklausdamas
svečio.
- Šernas Šarpas sakė, kad geriate tiktai burboną. Leiskite pasakyti,
kad tai gero skonio požymis. Tai m ano mėgstamas gėrimas. - Jis paėmė
dvi taures irpriėjo prie M edoko. - Rinkitės. Mūsų dienomis virdžinijie-
tis gali apstulbinti šiaurietį tuo, kad visiškai nebeturi išankstinio nusi­
statymo.
 156-------------------------------------------------------------------------------------
- Dėkui, - tarė Metlokas, imdamas taurę ir sėsdamas į Stoktono
nurodytą fotelį.
- Šitas virdžinijietis, - tęsė Hovardas Stoktonas, atsisėdęs priešais,
- taip pat turi ne visai pietietišką įprotį iš karto imtis reikalo... Aš anaip­
tol nesu įsitikinęs, kad jū s pasielgėte teisingai, atvažiuodamas pas mus.
Kalbu atvirai. Todėl iškart ir pasikviečiau ju s čia.
- Nesuprantu. Juk galėjote pasakyti man telefonu, kad neatvažiuo­
čiau. Kam tas žaidimas?
- Galbūt jūs pats geriau atsakysite į šį klausimą negu aš. Semis
sako, kad jū s labai svarbus asmuo. Taip sakant... tarptautinio masto. Aš
abiem rankom <<už”. Man patinka, kai jaunas protingas Nžmogus kopia
sėkmės laiptais. Itin skatintina... Bet aš apmoku savo sąskaitas. Kiek­
vieną mėnesį moku savo dalį, kam reikia. Ir turiu geriausią poilsio komp­
leksą į šiaurę nuo Atlantos. Nenoriu nemalonumų.
- Dėl manęs jų nebus. Aš - pavargęs biznierius, trokštantis atgavos,
štai ir viskas.
- O kas atsitiko pas Šarpą? Sakytum, laikraščiams nebėra kitos te­
mos! Man tokių pramogų nereikia.
M etlokas tyrė pietietį. Kraujagyslės jo veide smarkiai išburko, tur­
būt todėl jis kiaurus metus maskuodavo ja s įdegimu.
- Man rodos, jūs nesupratote, - M etlokas apgalvojo žodžius, kelda­
mas taurę prie lūpų. - Aš atvažiavau iš toli, nes privalau būti čia. Atva­
žiavau ne dėl savo įgeidžių. Asm eniniais sumetimais atvykau anksčiau,
todėl dairausi po gražias vietas... Laukdamas susitikimo.
- Kokio susitikimo?
- Susitikimo, numatyto Karlaile, Konektikuto valstijoje.
Stoktonas prisimerkė ir papešiojo idealiai pakirptus baltus ūsiu­
kus.
- Jūs turite būti Karlaile?
- Taip. Tai konfidencialu, bet jum s to nereikia priminti, tiesa?
- Jūs man nieko nesakėte, - Stoktonas įdėmiai stebėjo M edoko vei­
dą; M etlokas jautė, kad pietietis tykoja neteisingos informacijos, ne to
žodžio, dvejojančio žvilgsnio, prieštaraujančių šiai informacijai.
- Aš tiktai vargšas pietietis, besistengiantis uždirbti porą dolerių.
Gyvenu savo malonumui ir uždarbiauju. Ir viskas. Nieko nežinau apie
jokius susitikimus Karlaile.
Omai Stoktonas susilenkė beveik pusiau, alkūnėmis atsirėmė į ke­
lius.
------------------------------------------------------------------------------------- 157
- Kas, po velnių, atsitiko Vindzor Šoulze? A r galite man paaiškin­
ti?
- Manau, kad tai buvo vietinė vendeta. Bartolocis turėjo priešų.
Kai kam atrodė, kad jis pasiutusiai daug plepėdavo. Taip pat ir Eijelas.
Abu buvo pagyrūnai... O Frenkas, man rodos, pakliuvo atsitiktinai.
- Prakeikti italionai! Viską gadina! N a ir lygis... jū s mane supranta­
te?
Vėl ta frazė. Retorinis klausimas, bet pietiečio lūpose jis neskam­
bėjo kaip klausimas. Tai buvo teiginys.
• Suprantu, ką norite pasakyti, - linktelėjo galvą Metlokas.
- Turiu ju s nuliūdinti, Džimai: kelioms dienoms uždariau lošimo
stalus. Tiesiog pabūgau kaip kiškis po to, kas atsitiko Vindzor Šoulze.
- Per daug nenuliūdinote. Turiu galvoje, kad pastaruoju metu man
nesisekė.
- Aš jau girdėjau. Semis man pasakė. Bet mes turime kitokių pasi­
linksminimų. Jums neteks skųstis Karmaunto nesvetingumu, šitai aš pri­
žadu.
Abu baigė gerti burboną, ir Stoktonas, pastebimai nusiraminęs, nu­
lydėjo svečią į elegantišką Karmaunto restoraną, pilną lankytojų. Pietūs
buvo puikūs, stalas serviruotas pagal tradicijas, primenančias turtingiau­
sias Pietų plantacijas prieš pilietinį karą.
Malonus pasėdėjimas M etlokui nieko nedavė. Hovardas Stoktonas
nebuvo nusiteikęs aptarinėti savo “operacijų”, išsisukinėjo miglotomis
frazėmis, nors nuolatos kartodavo, kad aptarnauja “aukščiausios klasės
jankius”. Pietums įpusėjus, Stoktonas atsiprašė turįs atsisveikinti su la­
bai svarbiu klubo svečiu.
Tai buvo pirm a proga Metlokui pasidairyti į Stoktono “aukščiau­
sios klasės jankius”.
Ką gi, terminas tinkam as, pagalvojo M etlokas, jeigu žodį “klasė”
pakeistum žodžiu “pinigai” (jo nuomone, tai ne tas pat). Pinigai skam­
bėjo ant kiekvieno stalo. Pirm iausia tai liudij o įdegusių žmonių skaičius
• Konektikute, gegužės pradžioje. Šitie žmonės sėsdavo į reaktyvinius
lėktuvus ir skrisdavo į saulės nutviekstas salas. Antras požymis - nerū­
pestingas krūtininis juokas, skambantis salėje, ir brangakmenių tvyks-
čiojimas. Išraiškingi buvo ir rūbai: elegantiški m inkštos medžiagos kos­
tiumai, neišdirbto šilko švarkai, Dioro kaklaraiščiai. Vaizdą papildė purs-
luoj ančio kolekcinio vyno buteliai, didingai kyšantys iš sidabrinių kibi­
rėlių, prilaikomų raudonm edžio trikojų.
 1 5 8 -----------------------------------------------------------------------------------------
Bet kažkas Čia ne taip, svarsti M etlokas. Kažko trūko ar kažkas ne
taip, ir kelias m inutes suko galvą. Paskui suprato.
Įdegę veidai, juokas, brangios apyrankės, švarkai, Dioro kaklaraiš­
čiai - prabanga, elegantiškumas, visa aplinka buvo vyriška.
Jos neatitiko moterys, tiksliau - m erginos. Negalėtum tvirtinti, kad
jos visos netiktų partneriams, bet daugelis aiškiai netiko. Jos buvo jau­
nesnės. Daug, daug jaunesnės. Iš visiškai kitos aplinkos.
Iš pradžių jis negalėjo apibūdinti to skirtumo. O paskui suvokė.
Beveik visų merginų laikysena buvo kažkuo panaši, jam gerai pažįsta­
ma. Juk tai studentės! Ne tarnautojos, ne sekretorės. Šiek tiek išraiškin­
gesnės akys, šiek tiek laisvesnė kalbėjimo maniera. M erginos, nepripra-
tusios prie kasdieninės rutinos, nesėdinCios prie kartotekų ar rašomųjų
mašinėlių. M etlokas dėstė tokioms merginoms daugiau kaip dešimt me­
tų, jis negalėjo apsirikti.
Paskui jis pastebėjo antrą, ne taip krintantį į akis neatitikimą: rū­
bus. Studentės taip nesirengia. M ūsų dienomis, kai vaikinai ir merginos
rengiasi panašiai, tie rūbai pernelyg moteriški.
Jos buvo specialiai aprengtos!

***

M etlokas davė arbatpinigių juodajam , užnešusiam jo lagaminą spi­

raliniais laiptais į didelį, prabangiai įrengtą kambarį. Grindis dengė sto­
ras vyno spalvos kilimas, lova buvo su baldakimu, baltas sienas puošė
lipdiniai. A nt sekretero stovėjo kibirėlis su ledu, du buteliai burbono
“Džek Deniels” ir kelios taurės. Jis atidarė lagaminą, išsiėmė kostiumą,
lengvą švarką, dvi poras vasarinių kelnių ir sukabino rūbų spintoje. Su­
grįžo prie lagamino, nukėlė jį nuo lovos ir padėjo ant medinių krėslo
atramų.
Į duris tyliai pabeldė.
Tarpduryje atsistojo mergina gundančia tamsiai raudona suknele.
Kokių dvidešimties metų, pašėlusiai graži.
Ji šypsojosi dirbtine šypsena.
- M isteris Stoktonas siunčia linkėjimų. - Tai tam si ji įėjo į kambarį
pro Medoką.
M etlokas uždarė duris ir įsistebeilijo į merginą, ne tiek stebėdama­
sis, kiek smalsaudamas.
- Misteris Stoktonas labai dėmesingas, tiesa?
--------------------------------------------------------------------------------------159
- Džiaugiuosi, kad jū s patenkintas. Čia, ant sekretero, stovi ledai,
viskis ir taurės. Aš norėčiau pirm iausia truputį išgerti, žinoma, jeigu jūs
niekur neskubate.
Vienintelis krėslas kambaryje, be to, ant kurio užkrovė lagaminą,
stovėjo kitame kambario gale prie prancūziško lango.
- Atleiskite. - Jis nukėlė lagaminą, ir mergina atsisėdo. Hovardas
Stoktonas turi gerą skonį, pagalvojo jis. M ergina žavinga. - Kuo jūs var­
du?
- Džynė. - Keliais gurkšniais ji beveik išgėrė taurę. Galbūt m ergina
buvo ne per daug išranki gėrimams, bet gerti ji mokėjo. Kai ji atitraukė
stiklą nuo lūpų, M etlokas pastebėjo ant dešinės rankos vidurinio piršto
žiedą.
Jis iškart atpažino tą žiedą. Juos pardavinėjo Vebsterio universite­
to knygyne, per kelis kvartalus nuo Džono Holdeno buto. Tai buvo Me-
disono universiteto žiedas.
- O jeigu pasakyčiau, kad jū s manęs nedominate? - paklausė Met­
lokas, atsiremdamas anachroniško baldakimo storo ramsčio.
- Nustebčiau. Į hom oseksą jūs nepanašus.
- Aš ir nesu toks.
Mergina pakėlė į M etloką akis; žydras, šiltas - bet profesionaliai
šiltas - akis; jų žvilgsnis buvo reikšmingas ir kartu bereikšmis. Jos lūpos
buvo jaunos, putlios, bet įtemptai suspaustos.
- Galbūt ju s reikia truputį pakaitinti.
- Jūs tatai mokate?
- N et labai gerai. - Jos balse skambėjo mandagi panieka.
Tokia jauna, pagalvojo M etlokas, o ja u su praeitimi. Ir kupina ne­
apykantos. N ors ji m askavo tą neapykantą, paslėpti nesugebėjo. Ji vai­
dino vaidmenį • persirengimu, akimis, lūpomis. Gal ji Šlykštėjosi tuo
vaidmeniu, bet vaidino.
Profesionaliai.
- Na, o jeigu aš noriu tiktai pasišnekėti?
- Tai ja u visai kas kita. N egalioja jokios taisyklės. M ūdviejų teisės
lygios. Quid pro quo, m isteri Inkognito.
- Jūs sklandžiai kalbate. Tai šį tai reiškia.
- Nesuprantu.
- Quid pro quo - tai ne gatvės panelių žargonas.
- O šitie rūmai, je i dar nepastebėjote, - ne Avenida de las Putas*.
"Kekšių prospektas (isp.).
 160-------------------------------------------------------------------------------------
- Tenesis Viljamsas?
- Kas jį žino.
- Manau, kad jūs žinote.
- O’kei. Galėsime padiskutuoti lovoje. Juk turbūt šitaip norėtumėte
praleisti laiką su manimi?
- Gal apsiribosiu pokalbiu.
• Ar jūs policininkas? - išgąstingai sukuždėjo mergina.
- Kuo toliausiai nuo to, - nusijuokė Metlokas. - Atvirkščiai, kai
kurie policijos viršininkai plotų katučių mane sugavę. Nors aš ne nusi­
kaltėlis... Beje, ir ne pamišėlis.
- Na, manęs tai nedomina. A r galėčiau dar truputį išgerti?
- Žinoma, - M etlokas įpylė. A bu patylėjo, kol jis padavėjai taurę.
- Ar neprieštaraujate, jeigu dar kiek pabūsiu? Tiek laiko, kiek būtų
trukę, jeigu...
- Nenorite prarasti honoraro?
- Penkiasdešimt dolerių.
- Jums turbūt teks skirti dalį tų pinigų bendrabučio seniūnui pa­
pirkti. Medisono universitetas truputį senamadiškas. Kai kuriuose band-
rabučiuose šiokiadieniais tikrina. O jū s pavėluosite.
Merginos veide sustingo siaubas.
- Tu vis dėlto policininkas? Prakeiktas kiaulė! - Ji bandė stotis, bet
Metlokas čiupo ją už pečių ir pasodino atgal.
- Aš ne policininkas, ja u sakiau. Bet tu papasakosi man viską, ką
noriu sužinoti.
Mergina vėl mėgino keltis, bet M etlokas sugriebė jo s rankas. Ji
veržėsi - jis smarkiai stū m ėją į krėslą.
- Ar visada guliesi į lovą su šituo žiedu? Kad pasirodytum, jog nesi
iš gatvės?
- Viešpatie! Dieve mano, Dieve mano! - Ji griebė už piršto su žiedu
ir ėmė jį kramtyti, tarsi nuo to žiedas išnyktų.
- Dabar klausyk manęs ir atsakyk į klausimus. Arba aš rytoj rytą
būsiu Vensteryje ir pradėsiu klausinėti tenai. Gal tau šitai labiau patiks?
- Maldauju! Maldauju! - Merginos akys paplūdo ašaromis. Rankos
virpėjo, jai trūko oro.
- Kaip tu čia pakliuvai?
- Ne! Negaliu...
- Kaip?
- Mane užverbavo...
 - Kitos... kitos. Mes viena kitą verbuojame.
- Kiek jūsų čia?
- Nedaug. N elabai daug... Čia ramu. Mes turime laikytis ramiai...
Paleiskite mane, m eldžiu. Aš noriu išeiti.
- Ne. Dar ne. Aš noriu žinoti, kiek jūsų ir kodėl jū s čia.
• Aš jau sakiau. Mes tiktai kelios, gal septynios ar aštuonios.
• Bet apačioje aš m ačiau ne mažiau kaip trisdešimt!
• Anų aš nepažįstu. Jos iš kitur. O mes neklausinėjame viena kitos
vardų!
- Bet tu žinai, iš kur jos?
- Kai kurios... taip.
- Iš kitų universitetų?
- Taip...
- Bet kodėl, Džyne? Kodėl?
- Kodėl, kodėl... Dėl pinigų!
Mergina buvo apsivilkusi suknele ilgom is rankovėmis. Jis griebė
ją už dešinio peties ir truktelėjo, nuplėšdamas m edžiagą žemiau alkū­
nės. Ji bandė priešintis, bet ją įveikė.
Jokių žymių. Jokių pėdsakų.
Ji ėmė spardytis, o jis šėrėjai per veidą. Akimirkai ji sustingo. Jis
griebė kairę ranką ir nuplėšė rankovę.
Štai jie. Išblukę. Nevakarykščiai. Bet tikri.
Purpuriniai taškeliai - adatos pėdsakai.
- Aš nebenaudoju! Jau keli mėnesiai nebenaudoju!
- Bet tau reikia pinigų? Tų penkiasdešimties ar šimto dolerių, ku­
riuos gauni kiekvieną kartą, kai ateini čia... O kam dabar? Geltonoms?
Raudonoms? LSD? M etedrinui? Tai kam dabar? “Kanapė” tiek nekai­
nuoja.
Mergina kūkčiojo. Ašaros ritosi jo s skruostais. Ji užsidengė veidą
rankomis ir per verksm us išstenėjo:
- Šitiek nelaimių! Šitiek... nelaimių! Išleiskite mane, maldauju!
M edokas atsiklaupė ir priglaudė merginos galvą prie savo krūti­
nės.
- Kokia nelaimė? Papasakok man. Prašau. Kokia?
- Jie tave priverčia... Neturi kur dėtis... Šitiek žmonių, kuriems rei­
kia pagalbos. O jie nepadės nė vienam, jeigu tu šito nedarysi... Aš neži­
 162-------------------------------------------------------------------------------------
nau, kaip ju s vadinti, bet paleiskite mane. Ir niekam nieko nesakykite.
Paleiskite mane... Meldžiu!
• Paleisiu, bet pirm iau privalai m an šį tą paaiškinti. Po to galėsi
eiti, ir aš niekam nieko nepasakysiu... A r tu čia todėl, kad tau grasino?
Ar grasino ir kitoms?
Mergina linktelėjo galvą, gaudydam a orą, sunkiai alsuodama.
• Kuo tau grasino? Kas paskųs?.. Praneš, kad tu narkomanė? Bet
juk tai niekai. Ypač šiandien.
- Oi, koks jū s atsilikęs! - per ašaras ištarė mergina. - Jie gali tave
sunaikinti. Sugriauti visą gyvenimą. Ir tavo šeimai, ir tavo bendrakur­
siams... Gali net įgrūsti į kalėjimą. Apkaltina narkomanija, narkotikų
platinimu... arba, sakysim , tavo vaikinas pateko į bėdą, ir jie gali jį išva­
duoti... Arba m ergina nėščia trečią* mėnesį, ja i reikia gydytojo... jie gali
sutvarkyti. Be triukšmo.
- Bet kam jie tau? Lyg būtum vakar gimusi. Nežinai, kur tokiu at­
veju kreiptis?
• Jėzau Marija, misteri! Jūs pats vakar gimęs!.. Teismai, nagrinė­
jantys narkomanų bylas, gydytojai, teisėjai! Viskas jų rankose!.. Ir nie­
ko čia nepakeisi. Ir aš nieko nepakeisiu. Todėl palikite mane ramybėje,
palikite mus ramybėje! Per daug žmonių nukentės!
• O tu ir toliau darysi, ką tau liepia?
Mergina vėl pakėlė į jį akis, kupinas baimės ir paniekos.
• Taip ir m aniau, • tarė ji keistai ramiu balsu. - Nesitikėjau, kad jūs
suprasite. Ničnieko jū s nesuprantate... Mes visiškai kitokie negu jūs.
Draugai • viskas, ką aš turiu. Taip pat ir jie. M es padedame vieni ki­
tiems... Visiškai nenoriu tapti didvyre. A nt m ašinos priekinio stiklo ne­
klijuoju paveikslėlių, ir nepakenčiu Veino*. M an jis š... Visi jūs š... Visi
iki vieno!
Medokas paleido merginos ranką.
• Kiek ilgai tu tikiesi ištverti?
- O aš viena iš laimingųjų. Po mėnesio gausiu tą popiergalį, už kurį
sumokėjo mano tėvai, ir pasitrauksiu iš žaidimo. Jie retai kada pakarto­
tinai užmezga kontaktą. Pažada užmegzti, bet retai kada tai daro... Tie­
siog privalai niekada to nepamiršti.
Medokas nusisuko.
- Man labai gaila tavęs. Labai, labai gaila.
- Negailėkite. Aš viena iš tų, kuriom s dar pasisekė. Per dvi savaites
"Populiarus amerikiečių aktorius.
------------------------------------------------------------------------------------- 163
po to, kai gausiu tą suš... diplomą, kurio taip trokšta mano tėvukai, jau
sėdėsiu lėktuve. Aš išvažiuosiu iš tos prakeiktos šalies. Ir niekada nebe­
grįšiu!

DVIDEŠIMT PENKTAS
SKYRIUS
Jis nė nebandė užmigti, žinojo, kad neįstengs. Išleido merginą, da­
vęs jai pinigų: ničnieko daugiau - nei vilties, nei drąsos - negalėjo jai
duoti.
Mergina patvirtino, kad, be Karmaunto, yra ir daugiau panašių įs­
taigų, bet ji nežinojo adresų. Vienas jo s drauges pasiuntė į N iū Heiveną,
kitas - į Bostoną, dar kitas - į šiaurę, į Hanoverio priemiestį. Jclio, Har­
vardo, Dartmuto universitetai...
M edokas nusprendė nuvažiuoti į N iū Heiveną. Jelio universitete
jis turėjo daug pažįstamų. Teks padaryti lanką, nenumatytą ekskursiją,
bet tokia ja u Nim rodo odisėja.
• Trumpi, aukšti pypsėjimai nutraukė M edoko mintis. Keliolika se­
kundžių jis neįstengė suvokti, iš kur sklinda tie bauginantys garsai. Juk
tai “Telelektronikas” švarko kišenėje! Bet kur jis nukišo švarką?
Jis uždegė lempą ant naktinio staliuko ir apsidairė; nuo nenutrūks­
tamų trumpų signalų krūtinėje nebetilpo širdis, aprasojo kakta. Paskui
jis pamatė švarką, kurį buvo pakabinęs ant krėslo prie lango, kitame
gale kambario. Dirstelėjo į laikrodį: trisdešimt penkios minutės penk­
tos. Puolė prie švarko, ištraukė baisųjį prietaisą ir išjungė.
Jį vėl apėmė panika, tarsi medžiojamą žvėrį. Pakėlė telefono rage­
lį. Tiesioginis, be komutatoriaus.
Signalas buvo įprastinis - kaip ir kitur, atokiau nuo didmiesčių.
Duslokas, bet nenutrūkstamas. Jeigu telefono klausomasi, jis vis tiek
negalės to sužinoti. Jis surinko 555-6868 ir laukė.
“Abonentas trys nulis praneša, - prabilo balsas, įrašytas į juostą. -
Atsiprašome už trukdymą. Globojamosios atžvilgiu jokių pakitimų, vis­
kas gerai. Tačiau jū sų draugas iš Vylingo, Vakarų Virdžinijos valstija,
labai atkaklus. Jis paskambino keturios penkiolika ir sakė, kad būtinai
paskambintumėte jam neatidėliodamas. Mes sunerimome. Viskas.”
Jis giliai įtraukė dūmą ir suprato, kad alternatyvos nėra. Reikia išsp-
 164-------------------------------------------------------------------------------------
rūkti iš Karmaunto užmiesčio klubo ir surasti telefono automatą. Gryn-
bergas neskambins ketvirtą valandą be svarbaus reikalo. O iš Karmaun­
to skambinti Grynbergui nesaugu.
Jis sumetė daiktus i lagaminą ir skubiai apsirengė.
Tikėjosi, kad apačioje bus naktinis portjė ar snūduriuojantis auto­
mobilių aikštelės sargas ir jis galės atgauti savo, t. y. Kreimerio automo­
bilį. Jeigu ne, teks ką nors žadinti, kad ir patį Stoktoną. Stoktonas vis
dar bijo nemalonumų, tokių kaip Vindzor Šoulze, ir nesistengs jo sulai­
kyti.
M etlokas tyliai uždarė duris ir nuėjo nykiu koridoriumi link gigan­
tiškų laiptų. Prie sienų degė kandeliabrai; reostatai darė jų šviesą neryš­
kią, primenančią žvakes. N et vidury nakties Hovardas Stoktonas nega­
lėjo atsiskirti su praeitimi. Karmaunto užmiesčio klubas dabar nuosta­
biai priminė didžiulį sumigusį plantatoriaus namą.
Jis žengė prie paradinio įėjimo, bet suprato, kad čia reikės stabtelė­
ti, bent kuriam laikui.
Pro gretimas stiklines duris išėjo Hovardas Stoktonas su plevėsuo­
jančiu veliūriniu devynioliktojo amžiaus stiliaus chalatu. Jį lydėjo mil­
žiniškas, panašus į italą vyriškis juodom is it anglis akimis. Stoktono
palydovas buvo žudikų dinastijos palikuonis.
- Misteri Metlokai! Nejaugi mus paliekate?
Jis nusprendė būti agresyvus.
- Kadangi jū s klausėtės mano pokalbio, tai, manau, žinote, kad iš­
kilo problemų. Reikalų, liečiančių mane, o ne jus! Jeigu norite žinoti,
mane įžeidžia jū sų įžūlumas!
Manevras pavyko. Stoktoną apstulbino M edoko priešiškumas.
- Nėra pagrindo pykti... Aš esu biznio žmogus, kaip ir jūs. Ir jeigu
mes palietėme jūsų interesus, tai tik jū sų paties labui.
- Ką gi, turiu priimti kvailą j ūsų pasiaiškinimą. A r mano raktai ma­
šinoje?
- Ne, ne mašinoje. Juos turi mano draugas Marijus. Štai kur tikras
kilmingas italas, patikėkite.
- Aš matau šeimos herbą ant jo kišenės. Tai kur mano raktai?
Marijus sutrikęs pažvelgė į Stoktoną.
- Minutėlę, - tarė Stoktonas. - Lukterkite, Marijau. Nebūkite im­
pulsyvus... Aš apgalvojantis žmogus. Labai apgalvojantis, racionalus
žmogus. Aš tiktai paprastas...
- Pietietis, bandantis užsidirbti vieną kitą dolerį!- nutraukė jį Met-
 ------------------------------------------------------------------------------------- 165
lokas. • Taip ir sutarsime! O dabar atiduokite raktus ir nešdinkitės po
velnių!
- Dieve brangus, kas jūs visi per žmonės!.. Kažkoks keistas kodas •
“Abonentas nulis trys”, ekstra skambutis iš Vylingo, Vakarų Virdžini­
jos. Užuot pasinaudojęs puikiu mano telefonu, jū s čiumpate lagam iną ir
bėgate iš čia! Paklausykite, Džimai, kaipgi jū s pasielgtumėte mano vie­
toje?
- Aš pabandyčiau susigaudyti, su kuo turiu reikalo... - tarė M edo­
kas gerai apskaičiuotu lediniu tonu. - Mes šiek tiek patyrinėjome jus,
Hovardai. M ano šefai sunerimę dėl jūsų.
- Ką - jūs - norite - pasakyti? - Stoktonas iššovė klausim ą vienu
atsikvėpimu, sudedam as žodžius į vieną.
- Jie mano... mes manome, kad jū s per daug atkreipiate į save dė­
mesį. “Rotario” klubo prezidentas ir viceprezidentas! Žmogus, pats vie­
nas sukuriantis fondą mokykloms statyti; didysis našlių ir našlaičių glo­
bėjas - iki atvirų sąskaitų parduotuvėse; piknikai Kritusiųjų pagerbimo
dieną! Samdomi vietos gyventojai, kurie skleidžia paskalas apie m er­
giotes, vaikštinėjančias pusnuoges. Nejau m anote, kad aplinkiniai tyli!
Kuo dedatės, Hovardai?
- Kas jū s toks galų gale?
- Tik pavargęs biznierius, kuriam nem alonu matyti, kaip kitas biz­
nierius daro kvailystes. Kuo jū s dedatės, Hovardai? Kalėdų seneliu? A r
suvokiate, kaip šitoks apdaras rėžia akis?
• Velniai rautų, tai jūs mane taip aprengėte! Aš turiu geriausiai vei­
kiantį poilsio kom pleksą į šiaurę nuo Atlantos! Nežinau, su kuo kalbėjo
jūsų žmonės, bet galiu pareikšti: M aunt Holio gyventojai dėl manęs ir į
ugnį, ir į vandenį eitų. O tai, ką čia jūsiškiai iškapstė, - labdarybė! Tikrų
tikriausia labdarybė!.. Iškreipti galima viską, prikalbėti galima dievažin
ko. Negerai!
Stoktonas išsitraukė nosinę ir šluostėsi išraudusį, suprakaitavusį
veidą. Pietietis buvo taip susijaudinęs, kad jo sakiniai lipo vienas ant
kito, balsas gergždė. Medokas karštligiškai svarstė. Gal pasinaudoti Stok-
tonu? Jis, M edokas, turi pasiųsti savo kvietimą. Turi paspęsti paskuti­
nius spąstus pakeliui į Nimrodą.
- Nurim kite, Stoktonai. Atsileiskite. Gal jū s ir teisus. Neturėjau
laiko apie tai pagalvoti. Mes visi atsidūrėme keblioje padėtyje. Visi. Tas
telefono skambutis buvo rim tas signalas. - M etlokas padarė pauzę, įdė­
miai pažvelgė į susinervinusį Stoktoną ir pastatė lagaminą ant marmuri­
 1 66_______________________________________________________
nių grindų. - Hovardai, • lita i tarė jis , apgalvodamas kiekvieną žodį, ■
noriu patikėti jum s svarbų dalyką ir labai tikiuosi, kad pateisinsite mane
pasitikėjimą. Jeigu padarysite tai, ką pasakysiu, niekas niekad netruk­
dys jū sų operacijų.
• Ką turiu padaryti?
- Liepkite jam pasivaikščioti. Koridoriumi ar kur kitur.
- Girdėjai, ką tau pasakė? Eik, surūkyk cigarą.
Marijus piktai nudelbė juos abu ir lėtai nuėjo link laiptų.
- Ko jūs norite iš manęs? - paklausė Stoktonas. - Juk sakiau jums,
kad nenoriu nemalonumų.
- Visi mes turėsime nemalonumų, jeigu man nepavyks susisiekti
su keliais delegatais. Apie tai man ir pranešė iš Vylingo.
- Su kokiais... delegatais?
- Aš kalbu apie pasitarim ą Karlaile. Mūsų žmonių susitikimą su
Nimrodo organizacija.
• Manęs šitai neliečia! - Stoktonas spjaudėsi žodžiais. - Aš nieko
apie tai nežinau!
- Neabejoju, kad nežinote; jūs ir neturėjote žinoti. Bet dabar tai
liečia mus visus... Taisykles kartais tenka laužyti, dabar kaip tik toks
atvejis. Nimrodas nuėjo per toli - tai viskas, ką galiu jum s pasakyti.
- Jūs man dar aiškinate! Man su jais tenka kasdien susidurti, o kai
aš pasiskundžiu, žinote, ką atsako: “Ką padarysi, seni, visi darome biz­
nį”. Kas tai per kalbos? Kodėl aš turiu daryti biznį su jais?
• Galbūt tai tęsis nebeilgai. Štai kodėl man reikia susisiekti su kuo
nors iš delegatų.
- Manęs nekviečia į tuos susitikimus. Aš nieko nepažįstu.
- Savaime aišku, nepažįstate. Ir, kaip sakiau, neprivalote pažinti.
Konferencija aukšto lygio ir visiškai slapta. Bet man duotas įsakymas.
Privalome susikontaktuoti su vienu arba dviem.
- Nieko negaliu jum s padėti.
- O aš manau, kad galite. - M edokas griežtai pažvelgė į pietietį. •
Klausykite manęs. Iš ryto sėskite prie telefono... tiktai be panikos. Ne­
kalbėkite su žmonėmis, kurių gerai nepažįstate, ir neminėkite mano pa­
vardės! Tiesiog pasakykite, kad susitikote su žmogumi, kuris turi korsi-
kietišką dokumentą, sidabrinį korsikietišką popierių. Jis nori be triukš­
mo susitikti su kuo nors, turinčiu tokį pat popierių. Supratote?
- Viską supratau, bet man tai nepatinka. Tai ne mano reikalas.
• A r jum s labiau patiktų užsidaryti? Prarasti savo nuostabų antik-
----------------------------------------------------------------------------------------- 167
varinį klubą, dešimt ar dvidešimt m etų gėrėtis pasauliu pro grotuotą ka­
m eros langą? Sako, laidotuvės kalėjim e - labai jaudinantis reginys.
- Gerai!.. Gerai. Aš paskam binsiu savo paštininkui* ir pasakysiu,
kad nieko nežinau, tik perduosiu pavedimą.
• Tvarka. Jeigu ką nors surasite, pasakykite, kad būsiu buriavimo-
slidinėjimo kurorte šįvakar arba rytoj rytą. Ir tegu pasiima popierių. Be
popieriaus aš su niekuo nekalbėsiu!
- Be popieriaus...
- O dabar grąžinkite man raktus.
Stoktonas pašaukė Marijų. M etlokas atgavo raktus.

***

Išvažiavęs iš M aunt Holio į 72-ąjį greitkelį, jis pasuko į pietus.

Neaiškiai prisiminė, kad pakeliui iš Hartfordo pravažiavo kelis telefo­
nus automatus. N et keista, kad telefonai automatai dabar tapo vieninte­
liu patikim u ryšiu su visuomene. Visi kiti atrodė laikini, atsitiktiniai,
neištirti ir baugūs. Jis paskam bins Grynbergui, kaip prašė Abonentas
trys nulis, bet pirma susisieks su vienu iš Blekstouno vyrų.
Susitikimas turėtų būti organizuotas neatidėliojant. Vadinasi, jau
reikia turėti korsikietišką dokumentą. Jis ištarė tą žodį, ir dabar turi būti
pasirengęs įvykdyti savąją įsipareigojim ų dalį, kitaip jis niek . nesuži­
nos. Jeigu Stoktonas praneš žinią ir jeig u kas nors iš tikrųjų užmegs su
juo kontaktą, tai tas kas nors nužudys arba bus nužudytas pirm negu
sulaužys “Omertos” priesaiką. Jeigu jis nepateiks dokumento.
O gal visos jo pastangos bergždžios? Gal jis iš tiesų tik diletantas,
kaip sakė Kreselas ir Grynbergas? Jis nežinojo. Jis stengėsi viską kuo
geriau apgalvoti, įvertinti kiekvieną savo veiksmą, naudodamasis kaip
instrumentu savuoju išlavintu m okslininko protu. Bet ar to pakanka? O
gal pareigos jausm as, karštas troškim as atkeršyti ir pasišlykštėjim as pa­
vertė jį tiktai Don Kichotu?
Net jeigu ir taip, tai jis ištvers. Tęs šitą prakeiktą žaidimą ir ištvers
iki galo. Jis turi pakankamai priežasčių: brolis, vardu Deividas; mergi­
na, vardu Pat; šaunus senukas, vardu Lukas; geras vyras, pavarde Lou-
ringas; susipainiojusi ir įbauginta M edisono universiteto studentė, var­
du Džynė.
Metlokas aptiko telefoną automatą 72-ojo greitkelio tuščiame ruo-
♦Ryšininkas nusikaltėlių pasaulyje.
 168-------------------------------------------------------------------------------------
že ir surinko 555-6868. Jis pasakė telefono automato numerį ir ėmė laukti
Abonento trys nulis skambučio.
Pro šalį nudundėjo pieno cisterna. Vairuotojas dainavo ir pamojo
Metlokui. Po kelių minučių praūžė milžiniškas baldų furgonas, paskui
sunkvežimis su produktais. Artėjo pusė šešių, aušo nauja diena. Kol kas
apniukusi, dangumi slinko lietaus debesys.
Sučirškė telefonas.
-A lio!
- Kas atsitiko, sere? A r paskambinote savo draugui į Vakarų Vir­
džiniją? Jis sakė, kad tai nebe juokai.
- Paskambinsiu jam po kelių minučių. Ar jū s Klifas? - Metlokas
žinojo, kad tai ne jis. Balsas buvo kitas.
- N e, sere. Aš Džimas, kaip ir jūs.
- Gerai, Džimai. Sakykite, ar jū sų draugas padarė tai, ko prašiau?
A r jis paėmė man popierių?
- Taip, sere. Jūs turite galvoje sidabrinį popierių, kuriame kažkas
parašyta itališkai? Man rodos, itališkai...
- Taip, tą patį...
M etlokas sutarė susitikti po dviejų valandų. Blekstouno žmogus,
vardu Klifas, ateis prie kiaurą parą veikiančio restorano Skofildo aveniu
Hartfordo vakariniame pakraštyje. Abonentas trys nulis pageidavo, kad
perdavimas įvyktų greitai, autom obilių aikštelėje. Metlokas nusakė, ko­
kia m ašina atvažiuos, ir padėjo ragelį.
Paskui paskambino Džeisonui Grynbergui į Vylingą. Grynbergas
buvo įniršęs.
• Jūs išprotėjote! Negana to, kad sulaužėte žodį, dar nusisamdėte
nuosavą armiją! Gal jūs manote, kad tie klounai nuveiks daugiau negu
Jungtinių Valstijų vyriausybė?
- Šitie klounai kainuoja man po tris šimtus dolerių per parą, Džei-
sonai. Todėl jie turi dirbti geriau.
- Jūs pabėgote ir slapstotės! Kodėl? Juk buvote pasižadėjęs bend­
radarbiauti su m ūsų žmogumi!
• Jūsų žmogus pateikė ultimatumą, kurio negalėjau priimti! Jeigu
tai buvo jū sų idėja, atsakysiu jum s tą patį, ką atsakiau Hiustonui.
- N ieko nesuprantu! Kokį ultimatumą?
- Jūs puikiai žinote kokį! Gana apsimetinėti! Verčiau paklausyki­
te... - M etlokas patylėjo, kad melas skambėtų įtikinamiau. - Pas vieną
advokatą Hartforde deponuotas labai tiksliai surašytas ir mano pasira­
----------------------------------------------------------------- ---------------------169
šytas laiškas. Panašus į tą, kurį pasirašiau jum s. Tik tenai viskas pasaky­
ta aiškiai. Detaliau aprašyta, kaip mane verbavo ir kaip jūs, šunsnukiai,
įpainiojote mane į šitą istoriją, o paskui palikote likimo valiai. Kaip pri-
vertėte mane pasirašyti m elagingą pareiškimą... Pabandykite ką nors
padaryti - advokatas paskelbs tą laišką, ir kai kam Teisingumo m iniste­
rijoje bus apsčiai nemalonumų... Jūs pats pasakėte man tą m intį, Džei-
sonai. Velniškai gerą mintį. Po to ekstremistiškai nusiteikę jaunuoliai
gali paversti plėnim is Karlailo universitetą. O jeigu pasiseks, gal m aiš­
tai persimes į visą šalį. Snūduriuojanti akademinė karalystė, kaip yra
išsitaręs Sylfontas, tikrai gali pabusti. Tiktai šį kartą ne dėl karo, ne dėl
tarnybos armijoje ir ne dėl narkotikų. Jie panaudos geresnę dingstį: slap­
tųjų tarnybų skverbimasis, policinė vastybė... gestapo m etodai. A r jūs
tam pasiruošę?
- Verčiau neprasidėkite! Jums tai nepadės. Jūs ne tokia svarbi per­
sona... Ir apskritai: kokią velniavą man čia paistote? Aš pats jį instrukta­
vau! Jokių sąlygų, išskyrus tai, kad jū s informuosite jį apie savo veiks­
mus.
- Nė velnio! Man buvo įsakyta neišvykti iš universiteto; nesikalbė­
ti su dėstytojais ir bendradarbiais. Man leido vykdyti ribotus tyrimus
tarp studentų ir tik su ta sąlyga, kad viską iš anksto suderinsiu! N eskai­
tant šitų smulkių apribojim ų, aš buvau laisvas kaip paukštis! Kam tie
tauškalai, Džeisonai! Jūs m atėte Pat! Jūs matėte, ką jai padarė! ■*: žinote,
kad padarė dar daugiau • tai vadinasi išžaginimas, Grynbergai! Negi jū s
manėte, kad imsiu dėkoti Hiustonui už jautrum ą ir supratimą?
- Patikėkite manimi, - tyliai ir niršiai tarė Grynbergas. - Tas sąly­
gas pridėjo po instruktažo. Bet ja s pridėjo dėl jū sų saugumo.
- Kai m udu tarėmės, apie tai nebuvo kalbos!
- Ne, nebuvo. Jie turėjo painform uoti mane...
• Tai amoralu. M ažytė mano odisėja vis labiau ir labiau artina ma­
ne prie didžiosios moralės problemos.
- Džiaugiuosi tuo, bet bijau, kad jū sų odisėja besibaigianti.
- Tik pabandykite!
- Jie tai padarys. Laiškai advokatų kontorose nieko nepakeis. Aš
pasakiau jiem s, kad pirm iausia bandysiu ju s įkalbėti... Jeigu pats nepri-
sistatysite per keturiasdešim t aštuonias valandas, bus pasirašytas orde­
ris jus suimti.
- Kokiu pagrindu?
- Jūs socialiai pavojingas elementas. Jūsų psichika nesubalansuo­
170-------------------------------------------------------------------------------------
ta. Jūs psichinis ligonis. Jie panaudos kariuomenės charakteristikas jums
- du karo lauko teismai, atsisakinėjimai paklusti, pasikartojantis nesta­
bilumas kautynių aplinkybėmis. Jūs naudojate narkotikus. Ir alkoholį -
jie turi liudytojų. Be to, jū s rasistas. O dabar, kiek supratau, nors neturiu
faktų, jū s susidėjote su sekamais kriminaliniais nusikaltėliais. Jie turi
fotografijų iš kažkokios vietos Eivone... Verčiau pasiduokite pats, Dži-
mai. Jie sugriaus jū sų gyvenimą.

DVIDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS

Per keturiasdešim t aštuonias valandas! Kodėl per keturiasdešimt
aštuonias? Kodėl ne per dvidešimt keturias, ne per dvylika, ne tuoj pat?
Juk tai beprasmiška! Staiga jis suprato ir, neišeidamas iš telefono būde­
lės, nusikvatojo. Jis stovėjo vienas pusę šešių ryto telefono būdelėje prie
tuščio greitkelio, netoli Maunt Holio, Konektikuto valstijoje, ir garsiai
kvatojosi.
Jie praktiški žmonės ir suteikia jam pakankamai laiko ką norint
nuveikti. Jeigu jis nuveiks, ir jam kas nors atsitiks, jie nieko dėti. Jie
surašė jo sąskaitom nepastovios psichikos, narkomanas, rasistas, susi­
dėjęs su krim inaliniais nusikaltėliais. Ir jie jį perspėjo. O kadangi su
tokiais patrakėliais reikia elgtis atsargiai, jie nutęsė laiką, tikėdamiesi
sumažinti pavojų. Na, ir sukčiai!

***

Jis privažiavo prie restorano Skofildo aveniu šeštą keturiasdešimt

penkios ir sočiai papusryčiavo, vildamasis, kad m aistas atstos miegą ir
suteiks energijos. Nuolatos žvilgčiojo į laikrodį, kad nepavėluotų į au­
tomobilių aikštelę septintą trisdešimt.
Įdomu, kaip atrodo Abonentas trys nulis.
Klifas buvo milžinas, nors M edokas nebuvo iš žemaūgių. Jis pri­
minė boksininką Primą Kamerą iš senų fotografijų. Išskyrus veidą - pail­
gą, protingą, plačiai besišypsantį.
- Nelipkite iš mašinos, misteri Metlokai. - Jis pasilenkė ir paspau­
dė Metlokui ranką. - Štai popierius; įdėjau jį į voką. Beje, galiu jus pra­
džiuginti: vakar vakare mums pavyko prajuokinti m is Belentain. Jai kur
--------------------------------------------------------------- ---------------------- 171
kas geriau. Encefalograma stabili, metabolizmas artėja prie normos, vyz­
džiai siaurėja.
- Tai jau gerai.
- Taip. Mes susidraugavome su gydytoju. Jis labai geras.
- O kaip ligoninė žiūri j jū sų sargybą?
- M isteris Blekstounas tokius klausimus sprendžia iš anksto. Mes
užimame palatas abipus globojam osios.
- Už jas man tikriausiai atsiųs atskirą sąskaitą.
- Jūs pažįstate misterį Blekstouną.
- Pamažu pradedu pažinti. Visa jo veikla - pirmos klasės.
- Ir jo klientai pirm os klasės. Na, man laikas grįžti. M alonu susipa­
žinti su jum is. - Jis sparčiai nuėjo prie neišvaizdaus, keliolikos metų
senumo automobilio.
Metlokui ja u reikėjo važiuoti įN iū Heiveną.

** *

Jis neturėjo konkretaus plano, nebuvo numatęs, sukuo susitikti. Jo

turima informacija, švelniai tariant, buvo šykštoka. Beje, gerai žinan­
čiam padėtį universiteto m iestelyje ir tiek užtektų.
Tačiau Jelio universitetas penkiskart didesnis už Karlailo; jo pas­
tatai išsisklaidę po N iū Heiveną, o ne atskirais kvartalais kaip Karlaile.
Tiesa, buvo centras, studentų reikalų biuras, bet M etlokas ten nieko ne­
pažinojo. Ateiti iš gatvės su neįtikėtina istorija, kad studentės užsiimi­
nėja - ar priverstos užsiiminėti - organizuota prostitucija Konektikuto,
Masačūsetso ir N iū Heiveno valstijose, reikštų visus išgąsdinti, jeigu
juo patikės. O jeigu nepatikės - tai labai įmanoma, - tada jis ničnieko
nesužinos.
Buvo dar viena galimybė - kreiptis į priėmimo komisiją. Aišku, tai
neprilygsta studentų reikalų biurui, bet ir ji žino universiteto re’kalus.
Jelio universiteto priėmimo kom isijoje dirbo jo pažįstamas, Piteris De-
nijelsas. Kadaise jie abu skaitė paskaitas stojantiesiems. Jis pakankamai
gerai pažinojo Denijelsą, kad galėtų iškloti faktus; Denijclsas ir patikės
juo, ir nesukels panikos. Bet vis tiek geriau apsiriboti merginos istorija.
Jis pastatė mašiną Čepelo gatvėje, netoli sankryžos. Kairėje išsi­
lenkė lanku įvažiavimas į Silimeno koledžą, o dešinėje plytėjo žolynas,
išraižytas betoninių takų į administracijos pastatą. Denijelso kabinetas
buvo antrame aukšte. Metlokas užrakino automobilį ir nužingsniavo link
1 7 2 __________________________________________________________
seno plytų pastato, prie kurio plevėsavo Jungtinių Valstijų ir Jelio vėlia­
vos.

** *

- Tai nesąmonė! Nūdienėje epochoje už seksą niekas nemoka pini­

gų, juo laisvai keičiamasi.
• Žinau tiek, kiek mačiau ir kiek pasakojo m ergina, o ji nemelavo.
- Dar kartą sakau: negalite būti šim tu procentu tikras.
- Tai susiję su daugybe kitų dalykų, kuriuos aš irgi mačiau.
- Savaime peršasi klausimas: kodėl nesikreipiate į policiją?
- Peršasi ir atsakymas. Universitetuose pakanka rūpesčių. O aš tu­
riu tik pabirų faktų. Man reikia daugiau informacijos. Nenoriu minėti
vienos ar kitos pavardės ir gąsdinti žmonių. Šito ir taip per akis.
- Gerai, sutinku. Bet neišmanau, kaip galėčiau padėti.
- Duokite man kelias pavardes. Studentų arba dėstytojų. Žmonių,
kurie, kaip jū s žinote... tiksliai žinote... pateko į sunkią padėtį. Galiu
prisiekti, kad jie niekad nesužinos, kas man pasakė pavardes.
- Sunki padėtis - tai per daug abstraktu. - Denijelsas pakilo nuo
kėdės, papsėdamas pypkę. - Akademiniu požiūriu, politiniu... narkoti­
kai, alkoholis? Jūs per plačiai užsimojote.
- Lukterkite. - Klausydamas Denijelso, M edokas staiga prisiminė
blausiai apšviestą, dūmais pakvipusią salę iš lauko pusės lyg ir visų ap­
leistame Roko Eijelo medžiotojų klube Hartforde. Ir aukštą vaikiną pa­
davėjo švarku, atnešusį Eijelui pasirašyti sąskaitą. Vietnamo ir Danan-
go veteraną. “Jelio studentas, užmezgantis kontaktus, sukantis savo gūž­
tą... busimasis biznierius”. - A š jau žinau, su kuo norėčiau pasimatyti.
- Kuo jis pavarde?
- Nežinau... Jis veteranas, tarnavęs Indokinijoje, dvidešimt dvejų -
dvidešimt trejų metų amžiaus; gana aukštas, rusvais plaukais... studi­
juoja administracinę teisę.
- Šitaip apibūdinti galima penkis šimtus studentų. Turėsime per­
versti kiekvieno bylą.
- O fotografijos prie stojamųjų pareiškimų?
• Turbūt pamiršote, kad jų nebereikia.
M edokas žiūrėjo pro langą, susimąstęs raukė antakius. Paskui atsi­
gręžė į Denijelsą.
----------------------------------------------------------------- --------------------- 173
- Pitai, ju k dabar gegužė... Po mėnesio diplomai... Absolventų fo­
tografijos. Portretai metraščiui.
Denijelsas ištraukė pypkę iš burnos ir žengė link durų.
- Eime.

** *

Jis vadinosi Elenas Peisas. Gyveno ne universiteto m iestelyje, o

nuomojo butą Čeršo gatvėje, Hemdeno priemiestyje. Pagal asmens bylą
Elenas Peisas buvo puikus studentas, labai gerai mokėsi ir galėjo tikėtis
stipendijos M aksvelo politinių m okslų institute. Jis ištarnavo armijoje
dvejus metus ir keturis m ėnesius, keturiais mėnesiais ilgiau negu priva­
loma. Kaip ir daugum a veteranų, j is užsiiminėj o tiktai tuo, kas įtraukta į
programą.
Armijoje Peisas buvo intendantu. Jis savo noru pasiliko dar ketu­
riems mėnesiams Saigono korpuse - tai buvo pabrėžta jo pakartotiniame
pareiškime. Elenas Peisas papildomai atidavė tėvynei keturis gyvenimo
mėnesius. Ciniškais m ūsų laikais Elenas Peisas, be abejonės, buvo tau­
rus žmogus.
Galimas daiktas, m ąstė M edokas, važiuodamas į Čerčo gatvę, kad
tas Elenas Peisas darbavosi vienas. Su niekuo nesusijęs, jo k ių įsiparei­
gojimų nevaržomas.
Bet tai buvo nelogiška.

***

Peisas nenorėjo atidaryti durų. Tik po M etloko įtikinėjim ų, kad jis

ne iš policijos ir pam inėjus Roko Eijero pavardę jį įsileido.
- Ko jum s reikia? Aš labai užsiėmęs ir neturiu laiko kalboms. Ry­
toj egzaminai.
- Ar galėčiau prisėsti?
• Ko? Jau sakiau, kad aš užimtas. - Aukštas rusvaplaukis studentas
grįžo prie rašomojo stalo, užversto knygom is bei popieriais. Butas buvo
erdvus, tvarkingas, išskyrus chaosą ant stalo. Čia buvo keliolika durų ir
koridoriukų, užsibaigiančių kitom is durimis. Tokiuose butuose papras­
tai gyvena keturi ar penki studentai. Bet Elenas Peisas gyveno vienas.
- Vis dėlto aš prisėstu. K ad ir dėl Roko atminties.
- Ką šitai reiškia?
 174-------------------------------------------------------------------------------------
• Tik tai, kad Rokas buvo mano draugas. Stovėjau greta jo tą vaka­
rą, kai atnešėte jam pasirašyti sąskaitą. Prisimenate? Jis mėgo jus... O
dabar jis miręs.
- Žinau. Skaičiau apie tai. Labai gaila. Bet aš jam nieko neskolin­
gas.
• Bet ju k jū s pirkdavote iš jo.
- Nesuprantu, apie ką kalbate.
- Neišsisukinėkite, Peisai. Nei jū s, nei aš neturime laiko. Jūs nieko
dėtas dėl Eijelo mirties, ir aš tai žinau. Bet m an reikia informacijos, ir
jūs man ją suteiksite.
- Jūs kreipiatės ne tuo adresu. Aš jūsų nepažįstu, aš nieko nežinau.
- Užtat aš jus pažįstu. Turiu visus duomenis. M udu su Eijelu keti­
nome kartu daryti vieną operaciją. Aišku, tai jū sų neliečia, aš supratau,
betm eskeitėm ės... asmenine informacija. Atvirai kalbant, atėjau pas jus
todėl, kad Roko nebėra ir kai kas m an liko neaišku. Prašau man padėti,
ir už tai aš atsilyginsiu.
- Jau sakiau, kad kreipiatės ne tuo adresu. Aš beveik nepažinojau
Eijelo. Uždarbiaudavau pas jį padavėju. Kas be ko, girdėjau gandų, bet
tai ir viskas. Nežinau, ko jum s reikia, tad geriau kreipkitės į ką nors kitą.
Peisas nekvailas, pagalvojo Metlokas. Jis atsiriboja, bet nesiima
kvailai neigti, kad ničnieko nežino. Antra vertus, gal jis ir sako tiesą.
Tėra vienas būdas patikrinti.
- Pabandysiu dar kartą... Penkiolika m ėnesių Vietname, Saigonas,
Danangas, kelionės į Honkongą, į Japoniją. Jūs buvote intendantas -
nuobodžiausias užsiėmimas jaunuoliui, sugebančiam sėkmingai išklau­
syti nelengvą kursą ir gerai išlaikyti egzaminus prestižiniam e universi­
tete.
- Tarnauti intendantu neprastai: mūšiuose dalyvauti netenka, per
daug nepersidirbi. Na, o keliauti - keliavo visi. Galite tikrinti maršrutų
lapus.
- Po to, - tęsė M etlokas, nekreipdamas dėmesio į Peiso įsiterpimą,
- atsidavęs karininkas sugrįžta į civilinį gyvenimą. Savanoriškai pratę­
sęs keturiems mėnesiams tarnybą Saigone, • stebiuosi, kaip jū sų ten ne­
nutvėrė, • jis parsiveža pakankamai pinigų, savaime aišku, ne iš algos..',
ir investuoja juos į biznį. Dabar jis vienas stam biausių piliulių ir “kana­
pės” pristatytojų N iū Heivene. Tęsti?
Peisas stovėjo prie stalo netekęs žado. Išbalęs kaip kreida, jis spok­
sojo į Metloką. Pagaliau jis prakalbo išgąsdinto vaikėzo balsu:
 ------------------------------------------------------------------------------------- 175
- Jūs nieko neįrodysite. Aš nieko nepadariau. Mano tarnybos lapas
armijoje, mano byla čia - viskas kaip pridera. Visiškai taip, kaip turi
būti.
- Kuo puikiausiai. N ė dėmelės. Tokiomis charakteristikomis gali­
ma didžiuotis - sakau tai nuoširdžiai. Ir visiškai nenoriu jų sugadinti.
Tai irgi sakau nuoširdžiai.
- Jūs ir negalėtumėte. Aš absoliučiai švarus!
- Na, ne! Jūs įlindęs iki ausų. Eijelas viską išdėstė raštu.
- Meluojate!
- Jūs kvailas. Nejaugi m anote, kad Eijelas būtų prasidėjęs su kuo
nors nepatikrinęs? Nejaugi manote, kad jam būtų leidę? Jis kuo sm ul­
kiausiai aprašinėjo viską, Peisai, ir užrašai mano rankose.
- Tokių užrašų nėra, • vos girdimai sukuždėjo Peisas. - Ir nebuvo.
Miestai, vietovės, kodai. Be pavardžių. Visada be pavardžių.
- Tai kodėl aš čia, kaip manote?
- Jūs matėte mane Hartforde ir dabar ieškote ryšio.
- Jūs geriau žinote, kad ne taip. Neapsim eskite kvailiu.
Greita M etloko reakcija ir užuominos apstulbino jaunuolį.
- Tai kodėl jū s pas m ane atvažiavote? Aš menka žuvelė. Jūs sakote,
kad žinote apie mane; tokiu atveju turėtumėte žinoti, kad aš smulkus
sraigtelis.
- Aš jum s ja u sakiau. M an reikia informacijos. Nenoriu kreiptis į
vyriausius žynius, turinčius valdžią. Nenoriu atsidurti nepatogioje pa­
dėtyje. Todėl esu pasiruošęs atsilyginti: sunaikinti visus ju s liečiančius
įrašus.
Peisas, tik ir galvojęs, kaip ištrūkti iš nepažįstamojo gniaužtų, sku­
biai atsakė:
- O jeigu negalėsiu atsakyti į jū sų klausimus? Pagalvosite, kad me­
luoju.
- Blogiau jum s nebus. Pabandykite - pamatysite.
- Gerai, klauskite...
-A š susipažinau su mergina... iš gretimo universiteto. Susipažinau
su ja aplinkybėmis, kurių kitaip kaip “profesionalia prostitucija” nepa­
vadinsi. Profesine visais aspektais. Aplinka, nepažįstami klientai, tiks­
liai nustatytos kainos... K ą jū s apie tai žinote?
- Ką reiškia - ką apie tai žinau? - Peisas žengė kelis žingsnius artyn
Metloko. - Aš žinau, kad taip yra. O ką čia dar žinoti?
- Kaip plačiai tai paplitę?
 176-------------------------------------------------------------------------------------
- Visur. Tai ne naujiena.
• Man tai naujiena.
- Tiesiog jū s nežinote, kas aplinkui dedasi. Pavaikščiokite po uni­
versitetų miestelius. Tačiau aš nedalyvauju tam e žaidime. Kas dar?
- Stabtelkime minutėlei prie to peties... Kodėl?
- Kas - kodėl?
- Kodėl merginos tuo užsiiminėja?
- Dėl kasdieninės duonos, žmogau. Kiekvienas uždarbiauja kaip
išmano.
- Jūs per daug protingas šitaip galvoti... A r tai organizuota?
- Turbūt. Kiek galiu kartoti, kad neturiu su tuo nieko bendra?
- Atsargiau! Turiu pakankamai medžiagos apie jus...
- Na, gerai. Taip, organizuota. Viskas organizuota. Dėl to ir funk­
cionuoja.
- Kur būtent vyksta operacijos?
- Aš gi jum s sakiau! Visur.
- Pačiuose universitetuose?
- Ne, ne universitetuose. Nuošalėse. Už kelių m ylių, jeigu univer­
sitetas kaimo vietovėje. Senuose namuose, atokiau nuo priemiesčių. O
jeigu universitetas mieste - komercinio rajono viešbučio, privačiuose
klubuose ar tiesiog namuose.
- A r mes kalbame apie... Kolumbijos, Harvardo, Redklifo, Smito,
Holjoko universitetus? Ir kitus, įpiečiau jų?
- Kažkodėl visi užmiršta Prinstoną, - kreivai šyptelėjo Peisas. - O
ten daug akį glostančių senų pastatų prie šalutinių kelių... Taip, turiu
galvoje kaip tiktai šituos.
- Kaip gyvas nebūčiau patikėjęs... - tarė M etlokas labiau sau, - ne-
pliaukškite man apie “duoną kasdieninę”...
- Žmogau, duona kasdieninė šitoms jauniklėm s - laisvė. Mes kai
ko išmokome. Turėk pinigų, bičiuli, ir tave gerbs padorūs žmonės... Be
to, - nežinau, ar jū s pastebėjote, ar ne, - pinigų dabar ne taip lengva
užsidirbti kaip anksčiau. O jaunim ui pinigų reikia.
• Merginą, apie kurią kalbėjau, privertė tuo užsiiminėti.
- Viešpatie! Niekas nieko neprievartauja. Tai tauškalai.
- Ją privertė. Ji man kai ką papasakojo... Galime vadinti tai kont­
role ar kitokiu žodžiu. Teismai, gydytojai, netgi priėmimas į darbą...
- N esu šito girdėjęs.
- Ir netgi ateityje. Atnaujinant kontaktus vėliau - po kelerių metų.
--------------------------------------------------------------------------------------177
Atviras senamadiškas šantažas. Taip kaip aš dabar šantažuoju jus.
- Vadinasi, ji turėjo nemalonumų anksčiau. Jeigu ji narkomanė, jai
nereikėjo padauginti. Arba ji kur nors įklimpusi ir negali išsimokėti.
- Kas yra Nim rodas? - M etlokas paklausė ramiai, nekeldamas bal­
so. Bet jaunuolis iškart atsitraukė į kitą kambario kampą.
- Nežinau. Tokios informacijos aš neturiu.
Metlokas atsikėlė nuo kėdės ir stovėjo nejudėdamas.
- Aš dar kartą paklausiu ju s to paties, jeigu negausiu atsakymo, aš
išeisiu, o jum s galas. Perspektyvi jūsų gyvenimo trukmė dramatiškai
pasikeis - je i iš viso liksite gyvas. Kas yra Nimrodas?
Jaunuolis staigiai atsisuko, ir Metlokas pamatė jo akyse siaubą.
Tokį pat siaubą m atė Luko Herono veide, Luko Herono akyse.
- Kaip Dievą myliu, negaliu atsakyti.
- Negalite ar nenorite?
- Negaliu. Aš nežinau.
- O aš m aniau, kad žinote. Sakiau, kad paklausiu dar vieną kartą.
Taip ir padariau. - M etlokas žengė prie durų, nė nežvilgtelėjęs į studen­
tą-
- Ne!.. Po velnių, aš tikrai nežinau!.. Iš kur turiu žinoti? Jūs negali­
te taip pasielgti! - Peisas prišoko prie Metloko.
- Kaip?
- Taip, kaip grasinote... Klausykite! Aš nežinau, kas jie! Aš netu­
riu...
-Jie?
Peisas atrodė suglumęs.
- Aha... Man rodos, tai “jie ” . Bet aš nežinau. N eturiu kontaktų. Kiti
turi, o aš ne. Jie m anęs nelietė.
Metlokas atsisuko ir nužvelgė studentą.
- Padarykime kompromisą. Kol kas. Papasakokite man viską, ką
žinote.
Persigandęs Peisas pradėjo pasakoti. Beklausant šiurpas persidavė
Džeimsui M etlokui.
Nimrodas buvo nematomas m arionečių teatro režisierius. Ne “jis ”
ir ne “jie ”, kaip aiškėjo iš Eleno Peiso žodžių, o beveidė jėga, apglėbusi
savo Čiuptuvais visus didesnius universitetus' šalies Šiaurės rytuose, tų
miestų m unicipalitetus, visas finansines piram ides, kurių dėka egzis­
tuoja paini aukštojo m okslo sistema Naujojoje Anglijoje. Jeigu tikėtum
gandais, čiuptuvai tiesiasi vis toliau į Pietus.
 178--------------------------------------------------------------------------------------
Narkotikai buvo tik viena šitų nusikaltėlių legionų veiklos sfera ir
susitikimo gegužės mėnesį priežastis. Jai ir buvo skirtas korsikietiškas
dokumentas.
Nimrodas ne tiktai susiglemžė narkotikus ir jų teikiam ą pelną -
šeimininkavo dešim tyje universitetų. Peisas buvo įsitikinęs, kad moky­
mo programų sudarinčjimas, dėstytojų samdymas ir atleidim as, m oksli­
nių laipsnių suteikimas ir stipendijų skirstymas - visa tai vykdavo pagal
Nimrodo organizacijos nurodymus. M edokas m intim is sugrįžo į Kar-
lailą. Prisiminė priėmimo kom isijos pirm ininko pavaduotoją - Nimrodo
statytinį, kaip tvirtino velionis Louringas; Arčerį Bysoną, sparčiai da­
rantį karjerą istorijos fakultete; universiteto futbolo kom andos trenerį;
tuziną kitų dėstytojų bei tarnautojų, patekusių į Louringo sąrašą.
O kiek dar nepatekusių? Kaip giliai Nim rodas įsiskverbė į univer­
sitetus?
Ko?
Organizuota prostitucija - tik papildomas uždarbis. Verbavimu už­
siimdavo paauglės prostitutės tarp savęs; duodavo adresus, nustatydavo
kainą. Jaunos merginos, m itrios ir dailios, galėjo susirasti kelius į Nim-
rodą ir daryti su juo sandėrius. Tai teikdavo jom s “laisvę”, duodavo “duo-
ną .
Ir “niekas dėl to nenukentėdavo”. Tai buvo nusikaltim as be aukų.
- Jokio nusikaltim o - tik laisvė, žmogau. N iekam dėl to neskauda
galvos. Niekam nereikia iš kailio nertis, kad nusipelnytų stipendiją.
Elenas Peisas matė daug gerų bruožų šitoje užmaskuotoje prakti­
nėje Nimrodo veikloje. Dar daugiau.
• Jūs manote, kad tai skiriasi nuo viso kito? Klystate, misteri. Juk
tai mini Amerika: organizuota, kom piuterizuota, savivaldė. Viskas pa­
daryta pagal vieningą amerikietišką pavyzdį, šitaip dirba visos didžio­
sios kompanijos! Ir “Dženeral motors”, ir “Intem ešni telefon end teli-
graf” , ir senutė “Bei” - tiesiog atsirado vikruolis, uždėjęs leteną ant aka­
deminės sferos. Biznis sparčiai plečiasi. Su tuo ne kovoti reikia, o jung­
tis priėjo.
• Taip ir ketinate pasielgti? - paklausė M edokas.
- Žmogau, tai vienintelis kelias. Kuo gi daugiau galima tikėti? Kiek
suprantu, ir jūs Čia įsipainiojęs, turbūt jūs verbuotojas. Nuo jūsų nepa­
sislėpti; jau seniai jū sų laukiu.
- O jeigu aš ne toks?
- Tokiu atveju jū s netekote proto. Neteksite ir galvos.
 ----------------------------------------------------------------------179

DVIDEŠIMT SEPTINTAS
SKYRIUS
Tas, kas išvysta baltą “universalą”, grįžtantį į N iū Heiveno centrą,
ir j o vairuotoją, galėtų pagalvoti: štai lekia brangus automobilis, tinkan­
tis turtingam priemiesčiui, o prie vairos sėdi vyriškis, tinkantis tokiam
automobiliui.
Pašalinis stebėtojas, savaime aišku, nežinotų, kad vairuotojas vos
skiria m ašinų srautą, kad jis negali atsikvošėti nuo to, ką išgirdo per
praėjusią valandą. Jis buvo išvargintas žmogus, nemiegojęs dvi paras;
jam atrodė, kad laikosi įsikibęs plonos virvės, nutiestos viršum prarajos,
bet kurią akim irką tas jo ryšys su gyvenim u gali nutrūkti, ir jis nukris į
nežinią.
M edokas m ėgino prisiversti apie nieką negalvoti. Jis žinojo, kad
žmogaus smegenys - bent jo smegenys - negali normaliai funkcionuoti,
jeigu jis pervargęs ir perpildytas įspūdžių.
O jo s privalo funkcionuoti.
M edokas nuvažiavo į “Šeratono” viešbutį ir išsinuomojo numerį.
Sausai ir oficialiai jis paprašė telefoninkės Karmaunte pranešti Stok-
tonui, kad šis paskam bintų jam (M edokas dirstelėjo į laikrodį - be de­
šimties m inučių dvi) po keturių valandų. Šeštą. Pasakė “Šeratono” nu­
merį ir padėjo ragelį.
Būtinai reikia pamiegoti nors keturias valandas. Nežinia, kada vėl
pavyks padėti galvą ant pagalvės.
Jis dar kartą pakėlė ragelį ir paprašė pažadinti be penkiolikos šeštą.

***

Trys trumpi šaižūs telefono skambučiai: “Šeratono” tarnyba 'vyk­

dė jo prašymą. Lygiai penkios keturiasdešim t penkios. Po penkiolikos
minučių pasigirdo kitas skambutis - šį kartą ilgesnis, normalesnis. Skam­
bino Hovardas Stoktonas.
- Metlokai, aš kalbėsiu glaustai. Su jum is nori susitikti. Tiktai ne
buriavimo ir slidinėjimo kurorte. Važiuokite prie tarpeklio rytinio šlaito
- pavasarį ir vasarą turistams nuo jo aprodo apylinkes - ir pasikeikite
keltuvu į kalno viršūnę. Jūs turite būti ten šįvakar aštuntą trisdešimt.
180____ _____________________ _______________________________
Viršuje jus pasitiks žmogus. Daugiau neturiu ko sakyti. Manęs tai nelie­
čia.
Stoktonas padėjo ragelį, klanktelėjimas nuaidėjo Metloko ausyse.
Bet jis savo pasiekė! Pasiekė. Jis užmezgė kontaktą su Nimrodu!
Su tais, kurie bus konferencijoje.

***

M etlokas priėjo takeliu prie slidininkų keltuvo. Buriavimo ir slidi­

nėjimo kurorto automobilių aikštelėje jis davė sargui dešimt dolerių ir
anas iš karto suprato, kad šitas m alonios išvaizdos vyriškis, atvažiavęs
“universalu”, yra paskyręs pasimatymą. Ką gi, visaip būna gyvenime.
Sargas buvo labai paslaugus.
Kai jis pasiekė kalno rytinį šlaitą, lietus, kaupęsis visą dieną, pra­
pliupo. Konektikute balandžio liūtys visada virsta gegužės audromis, ir
M edokas pasigailėjo nenusipirkęs lietpalčio.
Tamsioje būdelėje prie,keliamųjų m echanizm ų patalpos degė vos
įžiūrima švieselė. M edokas priėjo prie durų ir pabeldė. Kresnas vyriškis
atidarė duris ir įsispoksojo į jį.
- Ar jū s tas žmogus, kurį reikia užkelti aukštyn?
- Turbūt aš.
- Kokia jū sų pavardė?
• Medokas.
- Turbūt tai jūs. A r mokate laikytis už štangos?
- Aš slidinėdavau. Sulenkta ranka užsikabini štangos, sėdiesi ant
suolelio, kojas statai ant skersinio.
- Vadinasi, nereikės mano pagalbos. Jungiu keltuvą, o jūs gaudyki­
te.
- Gerai.
- Tik kiaurai peršlapsite.
- Ką padarysi.
M edokas atsistojo dešiniau keltuvo. M ašinos krumpliaračiai pra­
dėjo braškėti. Lynai girgždėdami pajudėjo, ir tuoj pat pasirodė štanga.
Jis įšoko į keltuvą, kojomis įsirėmė į skersinį ir užkabino štangą ju o s­
mens lygyje.
Jis kilo tarpeklio rytiniu šlaitu susitikti su Nim rodo pasiuntiniu. Jo
lenktynės su laiku artėjo rpie pabaigos. Tas, kuris laukia jo viršūnėje,
bus smarkiai suglumęs. M edokas šito ir tikėjosi, šitai ir buvo numatęs.
------------------------------------------------------------------------------------- 181
Jei visa tai, ką jam papasakojo nužudytasis Lourtingas, o vėliau tebegy­
venantis Grynbergas, tiesa, kitaip nė negalėjo būti. Absoliutus susitiki­
mo slaptumas; delegatai, nepažįstantys vienas kito; “Omertos” priesai­
kos atkaklus reikalavimas naudotis kodais ir kontrkodais - visa tai buvo
tikrovė. Jis pats tai matė. O šitokia sudėtinga sistema - ypač je i ji netikė­
tai sutrikdoma - neišvengiamai sukelia įtarumą, baimę ir galų gale su­
maištį. Šito M edokas ir tikėjosi.
Lietus dabar pylė smarkiau; kylant aukščiau, talžė vis stipresni vė­
jo gūsiai. M edoko štanga siūbavo ir blaškėsi aukštyn ir žemyn. M enku­
tė švieselė m ašinų patalpose vos vos beimirkčiojo per tam są ir lietų. Jis
manė įveikęs daugmaž pusę kelio.
Staigus truktelėjim as; m ašina sustojo. M edokas stipriau įsitvėrė
štangos ir pažvelgė žemyn. Jis buvo maždaug per penkis metrus nuo
žemės. Jeigu pakibs, įsitvėręs rankomis apatinio skersinio, teks šokti iš
pustrečio - trijų m etrų aukščio. Kaip nors. Ir kopti likusią šlaito dalį.
Negalima delsti. Kopimas truks kokias dvidešim t minučių, o gal ir il­
giau. Negalima leisti, kad tas, su kuriuo jam reikia susitikti, pultų į pani­
ką ir pasitrauktų.
- Nejudėk! Nenukelk štangos!
Balsas kirto it rimbas iš tamsumos per lietų ir vėją. Jis šokiravo ir
šiurpino. Apačioje, dešiniau lyno, stvoėjo vyriškis su lietpalčiu ir kepu­
re. Nebuvo galim a įžiūrėti nei jo veido, nei ūgio.
- Kas jūs toks? Ko norite?
- Aš tas, su kuriuo atėjai susitikti. N oriu pamatyti tą popierių iš
tavo kišenės. M esk jį žemyn.
- Parodysiu savo popierių, kai pamatysiu jūsų. Tokia mano sąlyga.
- Tu nesupratingas, Metlokai. Mesk žemyn popierių ir neaušink
burnos.
• Ką jū s čia paistote?!
Galingo žibinto spindulys apakino jį. Jis ištiesė ranką prie apsau­
ginės štangos.
• Neliesk! Laikyk rankas ištiesęs arba būsi lavonas!
Akinantis spindulys nuslydo nuo veido ant krūtinės, keliolika se­
kundžių M edoko akyse šokinėjo tūkstančiai kibirkščių. Kai vėl atgavo
regėjimą, jis pamatė, kad žmogus prieina arčiau lyno, pasišviesdamas
žibintu, Dešinėje rankoje jis laikė didelį bukasnukį automatinį pistoletą.
Akinanti šviesa vėl apšvietė M edoko veidą, sklisdama tiesiai iš apačios.
- Nedrįsk m an grasinti, niekše, - riktelėjo M edokas, prisiminęs,
 182-------------------------------------------------------------------------------------
kokį įspūdį padarė jo pykčio protrūkis Stoktonui ketvirtą valandą ryto. •
Įkišk tą savo patranką ir padėk man nulipti! N eturiu laiko žaidimams!
Tačiau šį kartą viskas susiklostė kitaip. Žmogus, stovintis apačio­
je, garsiai nusikvatojo.
• N a ir juokdarys tu! Šauniai atrodai tarp dangaus ir žemės! Žinai, į
ką tu panašus? Į kartoninę beždžionę tire! O dabar baik kvailiojęs ir
mesk žemyn popierių!
Jis vėl nusikvatojo, ir M etlokui viskas paaiškėjo.
Jokio kontakto jis taip ir neužmezgė. Ir nieko neįvarė į kampą. Visi
jo planai, kruopščiai apgalvoti veiksm ai nepriartino prie Nimrodo nė
per sprindį. Viskas veltui.
Jis pateko į spąstus.
- Greičiau duok popierių! Mes jo ieškome visą savaitę!
- Negaliu.
• Tuoj pat ištaškysiu tau smegenis!
- Aš sakiau: negaliu! Aš nesakiau: nenoriu!
- Nemeluok! Tu jį turi! Tu negalėjai b ė jo čia pasirodyti!
• Jis pakete, pririštame prie m ano juosm ens.
-Ištrauk jį!
- Sakiau, kad negaliu. Aš sėdžiu ant dešimties centimetrų pločio
lentgalio, kojomis laikausi skersinio ir kabau šešių metrų aukštyje!
Pusę jo žodžių nušlamštė lietus. Apačioje stovintis vyriškis pradė­
jo nekantrauti.
- Sakau - ištrauk jį.
- Turėsiu šokti žemyn. Ne... negaliu pasiekti paketo! - iš visų plau­
čių plyšojo M edokas, kad anas išgirstų. • A š gi tau nepavojingas. Aš
beginklis!
Vyriškis su dideliu bukasnukiu pistoletu atsitraukė kelis žingsnius
nuo lyno. Jis nukreipė galingą spindulį ir pistoletą į Medoką.
• O’kei, šok! Bet jei žengsi žingsnį į šalį, suknežinsiu makaulę!
Metlokas nukėlė štangą, įsikibo į skersinį kojomis, nuslydo žemyn
ir pakibo ore.
- Suk į šalį žibintą! Aš nieko nematau!
-D a rk o ! N a,dribk!
Jis krito žemyn.
Tą akimirką, kai palietė žemę, garsiai, skausmingai sukliko ir grie­
bėsi už kojos.
• Aaach! Prakeikta čiuma! Nusilaužiau koją!
--------------------------------------------------------------------------------------183
• Užsičiaupk! Duok popierių! Na!
M etlokas raičiojosi šlapioje žemėje, inkšdamas iš skausmo. Jo gal­
va trūkčiojo į šalis. Jis nekalbėjo, o švokštė.
- Štai čia paketas. Atrišk juosteles. - Jis perplėšė marškinius, po
kuriais huvo brezentinis diržas.
- Rišk pats. Greičiau!
Vis dėlto vyriškis priėjo arčiau. Dabar šviesos pluoštas krito ant
Metloko iš viršaus. Paskui jis nuslydo prie pilvo, ir M etlokas pamatė
juodą pistoleto vamzdį.
Tos akim irkos jis ir laukė.
Jis griebė dešine ranka už vamzdžio, tuo m etu visu kūnu smogė
vyriškiui per kojas. Iš visų jėgų spaudė žemyn. Sugriaudė du šūviai,
atatranka vos nesulaužė M etlokui rankos.
Vyriškis dabar atsidūrė apačioje, jis raitėsi, kojomis ir laisva ranka
stengdamasis nuversti sunkesnį už jį M etloką. M etlokas suleido dantis į
riešą ir pajuto trykštantį kraują.
Vyriškis aiktelėjo ir išmetė pistoletą. M etlokas griebė jį ir atsivė-
dėjęs keliskart tvojo į veidą. Žibintas nusirito į žolę, apšviesdamas šla­
pius medžių lapus.
M etlokas pasilenkė prie apkvaišinto, kraujais paplūdusic prieši­
ninko. Jis negalėjo atgauti kvapo, burnoje tebejautė pykinantį žmogaus
kraujo skonį.
- O’kei! - Jis čiupo vyriškį už apykaklės ir papurtė. - Dabar pasa­
kok! Tai buvo spąstai?
- Popierius! Man reikia popieriaus. - Žodžiai buvo vos girdimi.
- Tai buvo spąstai? Visą šią savaitę jū s viliojote mane į spąstus?
- A... A... Popierius...
- Tas popierius toks svarbus?
- Jie tave nudės... nudės, kad jį atimtų! Neturi jokių šansų, m iste­
ri... Jokių šansų...
- Kas tie “jie ”?
- Aš nežinau... “Omerta!”... “Omcrta!”
Vyriškio akys ūmai pradėjo virsti iš orbitų. Blausioje nukritusio
žibinto šviesoje M etlokas matė, kad jo aukai kažkas darosi. Kažkokia
mintis apėmė sukrėstas to vyriškio smegenis. Buvo sunku į jį žiūrėti.
Atmintyje iškilo panikos apimtas Lukas Heronas, persigandęs Elenas
Peisas.
- Kelkis, padėsiu tau nusileisti nuo kalno...
184-------------------------------------------------------------------------------------:
Tačiau leistis kartu neteko. Vyriškis krauju paplūdusiu veidu iš pas­
kutiniųjų puolė į priekį, desperatiškai mėgindamas išplėšti pistoletą iš
Metloko dešiniosios. M etlokas atšoko ir instinktyviai paspaudė gaidu­
ką. Kraujas patiško į visas puses.
M etlokas lėtai atsikėlė. Viršum negyvėlio tebetvyrojo šūvio dū­
melis; lietus plakė jį prie žemės.
M etlokas pasilenkė prie žolės pasiimti žibinto ir pradėjo vemti.

DVIDEŠIMT AŠTUNTAS
SKYRIUS
Po dešim ties m inučių iš milžiniško klevo viršūnės jis stebėjo auto­
m obilių aikštelę. Švieži lapai šiek tiek pridengė nuo pliaupiančio lie­
taus, bet drabužiai buvo išpurvinti ir kruvini. Baltas “universalas” sto­
vėjo netoli buriavimo ir slidinėjimo kurorto akmeninių vartų. Apačioje
buvo ramu; naujų automobilių nesirodė, o aikštelėje stovinčiųjų vairuo­
tojai viduje lauks, kol liūtis apstos, ir tik po to išvažinės. Aikštelės sar­
gas, kuriam jis buvo davęs dešimt dolerių, šnekučiavosi su uniformuotu
šveicoriumi po stogeliu prie restorano įėjimo. M etlokas labai norėj o pri­
bėgti prie “universalo” ir dumti iš čia visu greičiu, bet suprato, kad savo
išvaizda išgąsdintų abu vyrus, priverstų ju o s spėlioti, kas gi atsiliko tar­
peklio šlaite. Beliko laukti, kol kas nors išeis ir atitrauks jų dėmesį arba
abudu užeis į vidų.
Laukimas kėlė nerimą. Ir baugino. Jis nepastebėjo ir negirdėjo nė
vieno žmogaus prie keltuvo mechanizmo būdelės, bet tai nereiškė, kad
ten nieko nebuvo. Nimrodo siųstas žudikas turbūt turėjo bendrininką,
kuris dabar lūkuriuoja kaip ir M etlokas. Ir jeigu aptiks lavoną, tai jį,
Metloką, sučiups ir nužudys, - je i ne iš keršto, tai dėl korsikietiško do­
kumento.
Jam nebuvo pasirinkimo. Jis išnaudojo visas savo jėgas, visus su­
gebėjimus. Jis tapo žaisliuku Nim rodo rankose, o prieš tai buvo išnau­
dotas Teisingumo ministerijos. Jis paskambins Džeisonui Grynbcrgui ir
pasielgs taip, kaip anas pasakys.
Jis jautė ir savotišką pasitenkinimą, kad baigė arba greit baigs savo
veiklą. Tiesa, dar jautė privaląs ką nors daryti, bet žinojo, kad nieko
padaryti nebeįstengs. Jis sužlugdė užduotį.
Apačioje atsidarė restorano durys, ir padavėja pamojo livrėjuotam
------------------------------------------------------------------------------------------185
šveicoriui. Jie abu su aikštelės sargu pasilypėjo laiptais paplepėti su m er­
gina.
Metlokas nusliuogė ant žvyro ir nukūrė prie stovinčių autom obi­
lių. Jis sėlino tarp m ašinų nenuleisdam as akių nuo restorano durų. Pada­
vėja ištiesė šveicoriui kavos termosą. Visi trys rūkė ir juokavo.
Metlokas prisėdo prie savojo automobilio ir lengviau atsikvėpė,
pro langą pamatęs, kad raktai kyšo iš spynos. Giliai įkvėpęs, jis kuo
tyliau atidarė dureles ir šmurkštelėjo į vidų, bet neužtrenkė durelių, o
tyliai uždarė, kad užgestų salone užsidegusi lemputė.
Jis atsisėdo patogiau, įjungė m otorą ir atbuliniu bėgiu išvažiavo
priešais vartus. Pralėkė tarp akmeninių stulpų ir nurūko keliu į greitkelį.
Trys žmonės, stovintys ant laiptelių, krūptelėjo. Jų išgąstis čia pat
pavirto nuostaba ir net smalsumu: jie išgirdo duslų kito, galingesnio
motoro riaumojimą. Skaisčiai įsižiebė žibintai, skrosdami lietaus srau­
tus ir ilgas juodas limuzinas šovė į priekį.
Padangos sužviegė jam sukant po akmeninius stulpus. Riaumoda­
mas visa galia, jis nulėkė paskui M etloką.

***

Judėjimas greitkeliu buvo nedidelis, bet dėl viso pikto Metlokas

nusprendė įvažiuoti į Karlailą aplinkiniu keliu. Nusprendė važiuoti tie­
siai pas Kreselą, nepaisydamas šio isteriško charakterio. Jie galėtų dvie­
se paskambinti Grynbergui. Juk M etlokas tik ką žvėriškai, žiauriai nu­
žudė kitą žmogišką būtybę, ir nepriklausom ai nuo to, ar jį išteisins ar
pasmerks, jis tebebuvo šoko būsenoje. Jis suprato, kad tas siaubas lydės
jį visą gyvenimą. Todėl nebuvo tikras, kad Kreselas - tas žmogus, kurį
jis norėtų matyti.
Bet daugiau nebuvo kur kreiptis. Nebent grįžti namo ir laukti, kol
FTB agentas ateis jo suimti. Jeigu vietoj jo nepasirodys Nimrodo pa­
siuntinys.
Automobilis važiavo tiesia atkarpa, lietus apstojo. M etlokas pri­
mygo akseleratorių ir pajuto, kaip “universalas” truktelėjo pirmyn.
Antrą, trečią kartą dirstelėjo į užpakalinio vaizdo veidrodėlį - ar
nematyti policijos mašinų. Iš paskos artėjo žibintai. Jis pažvelgė į spi­
dometrą. Aštuoniasdešim t septynios m ylios per valandą, bet motoras
nebereagavo. Spidometras rodė devyniasdešim t keturias mylias per va­
landą - tai buvo riba.
 18 6 -------------------------------------------------------------------------------------
Žibintai jau kiaurai peršvietė mašiną. Nežinomas persekiotojas buvo
už kelių m etrų nuo jo užpakalinio bamperio. Omai žibintai kryptelėjo į
kairę ir mašina susilygino su juo.
Tai buvo tas pats juodasis limuzinas, kurį jis matė po Louringo
mirties! Tas pats didžiulis autom obilis, kuris išlėkė iš aptemdyto keliu­
ko po žudynių Vindzor Šoulze! M etlokui teko tuo pat metu stebėti kelią
ir ano automobilio vairuotoją, spaudžiantį jį į dešinę pusę. “Universa­
las” vibravo nuo greičio, vairas plėšė rankas.
Jis pamatė pistoleto vamzdį, nukreiptą į jį iš gretimo automobilio.
Už ištiestos rankos pamatė karštligiškai skubančias nusitaikyti akis.
Supoškėjo šūviai, stiklai pažiro jam į veidą ir ant sėdynės. Jis stai­
giai sustabdė ir pasuko į dešinę: mašina perlėkė per griovį, pramušė spyg­
liuotos tvoros aptvarą, iššoko į lauką, nusėtą akmenimis ir trenkėsi į
akmenų krūvą, žyminčią sklypo ribą. Žibintai ištiško, radiatorius sulin­
ko. Baisi jėga sviedė jį į prietaisų lentą, tik ištiestos rankos apsaugojo
nuo smūgio galva į priekinį stiklą.
Bet jis neprarado sąmonės, ir persekiojam ojo instinktas tebebuvo
jį apėmęs.
Girdėjo, kaip atsidarė ir užsitrenkė automobilio durelės, ir supran-
to, kad žudikas išlipo savo grobio - korsikietiško popieriaus. Jautė, kaip
kraujo srovelė teka jo kakta - ar dėl nubrėštos kulkos, ar dėl stiklo ske­
veldros. Jis tebesėdėjo sukniubęs ant vairo, nekrutėdamas, sulaikęs kva­
pą.
Po švarku jis laikė bukasnukį pistoletą, atimtą iš lavono tarpeklio
šlaite. Vamzdis iš po kairės rankos buvo nukreiptas į dureles.
Jis išgirdo žingsnius m inkšta žeme šalia “universalo” ir fiziškai
jautė - kaip kad jaučia aklieji - kaip jį apžiūrinėja pro išdaužtą stiklą.
Išgirdo spynos trakštelėjimą ir atidarom ų durelių girgždesį.
Kažkieno ranka sugriebė jo petį. M edokas iššovė.
Kurtinantis trenksmas ir sužeisto žmogaus riksmas perskrodėdrėgną
miglą. M edokas pašoko nuo sėdynės, visu svoriu užgriuvo žudiką, susi­
ėmusį kairįjį petį, ir įnirtingai daužė pistoleto rankena per galvą, per
kaktą, kol šis pargriuvo. Ginklo jo rankose nebuvo matyti. Metlokas
pastatė1koją ant vyriškio gerklės ir spustelėjo.
- Nustosiu mygęs, kai ženklu parodysi, kad nori kalbėti, šunsnuki!
Kitaip gailesčio nesulauksi!
Vyriškis springo seilėmis, akys virto iš akiduobių. Jis maldauja­
mai kilstelėjo dešinę ranką.
 ------------------------------------------------------------------------------------- 187
Medokas nukėlė koją nuo jo gerklės ir priklaupė šalia. Žemėje ty­
sojo augalotas brunetas buku profesionalo žudiko veidu.
• Kas tave siuntė? Kaip atpažinai mašiną?
Vyriškis kilstelėjo galvą, bet užuot atsakęs, dešine ranka išsitraukė
iš už juosm ens peilį, staigiai pasisuko į kairę ir smogė Metlokui į kirkš­
nį milžinišku, tarsi gorilos, keliu. Peilis perrėžė M edoko marškinius.
Pajutęs oda šaltus ašmenis, jis suprato, kad tik per plauką išvengė mir­
ties.
Sunkaus pistoleto vam zdžiu jis kirto vyriškiui į smilkinį. Žudiko
galva atvirto atgal, iš po plaukų pasruvo kraujas. M edokas užmynė ran­
ką su peiliu.
Netrukus žudikas atsimerkė.
Medokas padarė tai, apie ką anksčiau nebūtų nė pagalvojęs: jis kan­
kino kitą žmogų. Kai peiliu baksnojamas žudikas suriko, jis sudavė pis­
toleto vamzdžiu per lūpas, išmušdamas kelis dantis.
Tai tęsėsi neilgai.
- Popierius!
- O kas dar?
Žudikas raitėsi žemėje, spjaudėsi kraujais, bet tylėjo.
- Atsakyk, - ramiai ir tvirtai visiškai nuoširdžiai tarė M edokas, -
arba aš šiuo peiliu brūkštelėsiu tau per akis. Man jau vis tiek. Aš nejuo­
kauju.
- Senis! - iš gerklės gilum os sukriokė vyriškis. - Jis sakė, kad viską
parašė... Niekas nežino kur... Tu su juo kalbėjai...
• Koks senis? • M edokas užsikirto, pats išsigando savo nuojautos.
- Lukas Heronas? Jis?
• Jis sakė, kad viską surašė. Jie m ano, kad tu žinai. Gal jis melavo...
galėjo ir sumeluoti...
Žudikas prarado sąmonę.
M edokas lėtai atsikėlė, jo rankos drebėjo, jis visas virpėjo. Pažvel­
gė į plentą, į didžiulį juodą limuziną, tyliai stovintį silpnėjančiame lie­
tuje. Beliko paskutinis lošimas, paskutinė pastanga.
Kažkas trinktelėjo smegenyse, kažkokia m intis bandė skintis sau
kelią. Reikia ja pasikliauti, kaip išm oko pasikliauti, kaip persekiojamo
žvėries ir medžiotojo instinktais.
Senis!
Atsakymo reikėjo ieškoti Luko Herono namuose.
 DVIDEŠIMT DEVINTAS
SKYRIUS
Jis paliko limuziną už ketvirčio m ylios nuo Herono namo ir nu­
žingsniavo kelkraščiu, pasirengęs šokti į mišką, kai tiktai pasirodys au­
tomobilis.
Niekas nepravažiavo.
Jis praėjo vieną namą, paskui kitą, iš tolo aplenkdamas langų ap­
šviestas vietas ir vis pasitikrindamas, ar niekas neseka.
Niekas nesekė iš paskos.
Jis priėjo Herono sklypą ir ėmė šliaužti. Lėtai, atsargiai, be garso
prisėlino prie įvažiavimo. Namas dunksojo tamsus - nei mašinų, nei žmo­
nių, nei kitokių gyvybės ženklų. Tik neapčiuopiamas mirties dvelkimas.
Eidamas akmeninėmis tako plokštėmis, jis pamatė kažkokį popie­
rių, tamsoje boluojantį ant laukųjų durų. Priėjo arčiau ir uždegė degtu­
ką. Tai buvo šerifo antspaudas.
“Dar vienas nusikaltimas”, - pagalvojo Metlokas.
Jis apėjo namą ir, stabtelėjęs prie durų į vidaus kiemelį, aiškiai pri­
siminė, kaip Heronas bėgo per manikiūriškai iščiustintą savo pievelę į
neįžengiamą miško sieną ir dingo be pėdsakų.
Ir užpakalinės durys buvo šerifo užanstspauduotos. Popierius už­
klijuotas ant stiklo.
Metlokas išsitraukė iš už diržo pistoletą, atsargiai išdaužė vieną
durų stiklo pusę, neliesdamas antspaudo, atidarė duris ir įėjo į vidų.
Pirm iausiąjį nustebino visiška tamsa. Per paskutinę savaitę jis įsi­
tikino, kad šviesa ir tamsa - realūs dalykai. Naktį, kai akys įpranta, gali­
ma daug ką įžiūrėti, o dienos šviesa dažnai būna apgaulinga, pilna šešė­
lių ir miglotų, akiai neįžvelgiamų dėmių. Bet Herono name buvo abso­
liučiai tamsu. Metlokas uždegė degtuką ir suprato kodėl.
Virtuvėlės langai buvo uždangstyti žaliuzėmis. Ir ne įprastinėmis,
o siūtomis iš tankios storos medžiagos, vertikalių strypų ir didelių aliu­
minio kablių, hermetiškai prispaustų prie rėmų ir palangių. Joks šviesos
spindulėlis negalėjo prasiskverbti nei iš vidaus, nei iš lauko. Jeigu ir
kambariuose visi langai taip pat aklinai uždangstyti, tai Heronui nebuvo
sunku išsaugoti savo vienatvę, kurios jis taip troško.
M etlokas uždegė dar vieną degtuką ir įžengė į Herono svetainę.
Tai, ką pamatė mirguliuojančioje šviesoje, užėmė jam kvapą.
 ------------------------------------------------------------------------------------- 189
Viskas buvo apversta aukštyn kojomis. Knygos numestos ant grin­
dų, baldai apversti ir išskrosti, kilimai sujaukti, net sienoje išmuštos sky­
lės.
Tarsi jis būtų sugrįžęs į savo butą po vakarėlio pas Bysonus. Hero-
no svetainėje kruopščiai, karštligiškai kažko ieškota.
Metlokas grįžo į virtuvę, pamanęs, kad dėl tam sos ir susidomėjimo
žaliuze galėjo daug ko nepastebėti. Taip ir buvo. Visi stalčiai buvo iš­
traukyti, visos spintelės sujauktos. Šepečių spintelės dugne jis pamatė
du žibintuvėlius. Vienas neveikė, antras užsidegė.
Jis vėl nuėjo į svetainę ir patikrino visus langus, nukreipdamas į
juos žibintuvėlio spindulį. Visi buvo sandariai uždengti, visos žaliuzės
pritvirtintos prie palangių.
Už siauro koridoriaus prieš dar siauresnius laiptus buvo atlapos
durys į Herono kabinetą. Jis buvo nusiaubtas dar labiau negu svetainė.
Dvi spintos su kartoteka gulėjo ant šono, užpakalinės sienelės atplėštos,
didelis oda aptrauktas rašomasis stalas atitrauktas nuo sienos, suskaldy­
tas, kiekviena plokštum a perskelta. Kai kur sienoje, kaip ir svetainėje,
pramuštos skylės. M edokas pagalvojo, kad turbūt tose vietose stukse­
nant pasigirsdavo duslus garsas.
Viršuje, dviejuose ankštuose miegamuosiuose ir vonioje, toks pat
vaizdas.
Lipti žemyn reikėjo atsargiai: net kai kurie laipteliai buvo atplėšti.
Luko Herono namą apieškojo profesionalai. Ko jam tikėtis, jeigu
jie čia nieko neberado? Jis grįžo į svetainę ir atsisėdo į sudarkytą krėslą.
Skaudu prisipažinti sau, kad ir ši, paskutinė pastanga gali baigtis nesėk­
me. Jis užsirūkė cigaretę ir bandė surikiuoti mintis.
Žmonės, išnaršę namą, nerado to, ko ieškojo. O gal rado? Šito nie­
kaip nesužinosi. N ors nevykėlis žudikas, besiraitantis žolėje, ir stenėjo,
kad senis “viską surašė”. Tarytum tai būtų ne m ažiau svarbu negu korsi-
kietiškas dokumentas, kurį jie taip medžiojo. Bet anas dar pridūrė: “Gal
jis melavo... galėjo ir sumeluoti...” M elavo? Kuriems galams žmogui,
atsidūiusiam mirties akivaizdoje, skleisti abejones dėl ko nors taip svar­
baus?
Ne... Ne, jie nesurado to, ką privalėjo surasd. O jeigu jie nerado
šitaip iščiupinėję visą namą, tai to ir nėra.
Bet jis žinojo, kad yra.
Heronas buvo susijęs su Nim rodo pasauliu, bet jis nebuvo jo pro­
duktas. Tai nebuvo abipusiai naudingi santykiai - jam jie buvo kančia.
 190-------------------------------------------------------------------------------------
Kažkur jis paliko kaltinamąjį aktą. Per daug geras, pernelyg padorus jis
buvo žmogus, kad šito nepadarytų. Kažkur... kažkaip...
Bet kur?
Jis dar kartą išanalizavo visa tai, ką jam kalbėj o Lukas tą pavakarę
prieš keturias dienas - kiekvieną žodį, kiekvieną frazę... Jis vėl virto
medžiotoju, slenkančiu pėdsakais, uodžiančių, iš kur vėjas atneša kva­
pą. Jis buvo arti savo grobio; velniai rautų, visai arti!.. Atidarydamas
duris, Heronas jau žinojo, ko M edokas atėjo. Jo akyse atsispindėjo tas
žinojimas. M edokas negalėjo suklysti. Bet dar kažkas įvyko. Viduje.
Šitame kambaryje. Prieš tai, kai Heronas pasiūlė pasėdėti lauke... Netgi
ne pasiūlė, o liepė, sukomanduodamas žygiuoti į kiemelį anapus namo,
jis negirdimai įėjo į kambarį ir išgąsdino M edoką. Jis atidarė sukamas
duris, nešinas dviem pilnom taurėm, M etlokas negirdėjo, kaip jis įėjo...
M edokas uždegė žibintuvėlį ir nukreipė spindulį į virtuvės durų apačią.
Prie jų nebuvo kilimėlio, kuris tildytų žingsnius, tik plikos medinės grin­
dys. Jis priėjo prie sukamų durų, atidarė varčias, perėjo ir uždarė jas.
Paskui greit stumtelėjo tap ačia kryptimi, kuria ėjo Lukas Heronas, neš­
damas gėrimus. Vyriai sugirgždėjo, kaip ir dera girgždėti vyriams, jeigu
jie seni, o durys smarkiai stumtelėtos - normaliai. Kai durys užsitrenkė,
jis paspaudė varčias lėtai, colis po colio.
Jos atsidarė be garso.
Lukas Heronas sumaišė kokteilius ir tyliai sugrįžo į svetainę. Grį­
žo, norėdamas stebėti M edoką jam to nejaučiant. Ir tik po to griežtai
pareikalavo eiti laukan.
M etlokas privertė savo atmintį tiksliai atkurti, ką Lukas Heronas
sakė ir darė tuo momentu.
"... išeikite į kiemelį už namo. Per daug graži diena kiurksoti vidu­
je. Eime”.
Ir nelaukdamas atsakymo, net neentuziastingo pritarimo, Heronas
sparčiu žingsniu išėjo pro virtuvės duris. Net nesistengė būti mandagus,
tartum nebūtų garsėjęs puikiom is manieromis. Tai buvo įsakymas, kari­
ninko komanda. Štai kas! M etlokas nukreipė šviesos spindulį į rašomąjį
stalą.
Fotografija! Jūrų pėstininkų karininko su žemėlapiu ir automatu
rankose fotografija - kažkur džiunglėse, neįsimenančioje Ramiojo van­
denyno salelėje.
“Aš saugau tą seną fotografiją, nes ji primena man, kad laikas ne
visada toks ardantis”.
--------------------------------------------------------------------------------------191
Tą akim irką, kai Heronas įėjo pro duris, M etlokas prisišliejęs ap­
žiūrinėjo fotografiją! Ir tai sujaudino senuką, taip sujaudino, jo g jis pa­
reikalavo, kad jie tuoj pat eitų laukan. Tokiu nebūdingu jam tonu.
M etlokas skubiai priėjo prie rašomojo stalo. Nedidelė, celofanu ap­
traukta fotografija kabėjo toje pačioje vietoje - apačioje, dešinėje, vir­
šum rašomojo stalo. Kitų, stambių fotografijų stiklus sudaužė, šitos ne­
lietė. Ji buvo maža ir visai neišvaizdi.
M etlokas truktelėjo kartoninį rėmelį, ir fotografija liko jo rankoje.
Prie sienos ją laikė viena vienintelė spraudė. Įdėmiai apžiūrėjo ją iš vie­
nos ir kitos pusės, ypač kampus.
Ryški žibintuvėlio šviesa atskleidė įbrėžimus viršutiniame kampe.
Nagai? Galbūt. Jis nukreipė spindulį į stalą. Ten gulėjo nenudrožti pieš­
tukai, popieriaus laiškams pakeliais ir žirklės. Jis paėmė žirkles, įkišo
vieną smaigalį tarp plonų kartono lapelių ir atplėšė fotografiją.
Šitaip jis rado tai, ko ieškojo.
Mažos fotografijos kitoje pusėje stora parkerine plunksna buvo nu­
braižyta diagrama. Stačiakampis, virš jo dvi strėlikės - viena aukštyn,
kita į dešinę. Virš kiekvienos strėlės stovėjo ženklas XXX.
Iš šono vaikiškai nupaišyti medžiai.
Viršum skaičių buvo dar vienas prim ityvus piešinys. Keli pusaps­
kritimiai, sujungti banguota linija. Debesis. Po ju o vėl medžiai.
Tai buvo planas, ir M etlokas iš pirmo žvilgsnio suprato, ką jis vaiz­
duoja. Tai buvo Herono kiem elis, o linijos iš trijų pusių - žalioji siena.
Skaičiai - trys dešimtys - reiškė atstumus, bet ir kai ką daugiau. Jie
buvo šiuolaikiniai simboliai.
Kiekvienas žurnalistikos fakulteto pirmakursis pasakys, kad XXX
puslapio apačioje reiškia, jo g straipsnis baigtas. Tęsinio nebebus.
Viskas pasakyta.

* * *

Kairėje rankoje M etlokas laikė apverstą fotografiją, dešine spaudė

žibintuvėlį. Jis įėjo į m išką beveik centre, šiek tiek pasukęs į kairę, kaip
buvo nurodyta plane, XXX galėjo reikšti pėdas, jardus, metrus, žings­
nius, tiktai ne colius.
Jis atmatavo trisdešim t žingsnių po dvylika colių. Trisdešim t tie­
siai, trisdešimt į dešinę. Nieko.
Jis grįžo prie išeities taško ir nusprendė sutaikyti žingsnius su jar-
 192________________________________________________________
dais, suprasdamas, kad tokioje tankioje, džiungles primenančioje žalu­
moje žingsniai negali būti vienodi.
Jis žengč trisdešimt žingsnių tiesiai, padarė atžymą ir nuėjo į dešinę.
Vėl nieko. Senas sutręšęs klevas stovėjo netoli nuo tos vietos, kur
baigėsi M etloko žingnsiai. Nieko kito įsidėmėtino aplinkui nebuvo. Jis
vėl grįžo prie palenktos šakos.
Trisdešimt jardų tiesiai. Devyniasdešimt pėdų - pėda daugiau, pė­
da mažiau. Paskui trisdešimt jardų lėtai skverbiantis per drėgmės prisi­
gėrusią tankmę iki kitos atžymos. Dar devyniasdešimt pėdų. Iš viso šimtas
aštuoniasdešimt. Beveik du trečdaliai futbolo aikštės.
Dabar jis skverbėsi lėčiau - ar brūzgynai sutankėj o, ar taip tik atro­
dė. M edokas pasigailėjo, kad neturi mačetės ar šiaip kokio įrankio šla­
pioms šakoms pašalinti nuo kelio. Kartą jis susipainiojo beskaičiuoda­
mas ir nebesusigaudė, kiek nuėjo - dvidešimt vieną ar dvidešimt tris
plačius žingsnius? Bet argi tai svarbu?
Jis priėjo kitą tašką, nužengęs ar dvidešimt aštuonis ar trisdešimt
žingsnių. Skirtumas nedidelis, j eigų būtų į ką žiūrėti. M etlokas nukreipė
žibintuvėlio spindulį į žemę ir pradėjo lėtai vedžioti į visas puses.
Nieko. Tiktai šlapia tamsiai ruda žemė ir šimtai blizgančių žolių.
Įtempęs akis, jis lėtai slinko į priekį, visą laiką svarstydamas, ar jau ap­
žiūrėjo tą ar kitą lopelį, ar ne - viskas buvo taip panašu.
Galimybė, jog nepasiseks, vis didėjo. Aišku, galim a grįžti ir pradė­
ti iš naujo. O gal “trisdešimt” reiškė dar kitokią m atų sistemą.
Jis išsitraukė fotografiją iš vidinės kišenės. Tiesdamas pamankš­
tinti nutirpusio juosm ens, jis pajuto po koja kažką kietą. Iš pradžių pa­
manė, kad tai nulūžusi šaka arba akmuo.
Bet tuoj pat pajuto, kad čia nei viena, nei kita.
Jis nieko negalėjo įžiūrėti - viską buvo apraizgiusios žolės. Bet
koja jautė daikto kontūrus. Lygaus, instrumentais pagaminto daikto. Sve­
timkūnio miške.
Pašvietė žemyn ir pamatė, kad tai visai ne žolė. Kažkokios bepra-
žystančios gėlės, kurioms nereikėjo nei saulės šviesos, nei erdvės.
Džiunglių gėlės. Visiškai svetimos čia, nupirktos ir išaugintos.
M etlokas nustūmė ja s koja ir pasilenkė. Po gėlėmis gulėjo storas
poliruotas medžio gabalas - kokių dviejų pėdų ilgio ir gal pusantros pė­
dos pločio.
Jis pirštais išrausė žemę ir iškėlė medgalį. Po ju o gulėjo pajuodusi
plokštė.
------------------------------------------------------------------------------------------193
“Majorui Lukui N. Heronui.
dėkingi Bravo kuopos karininkai ir kareiviai
Pirmoji jūros pėstininkų divizija, keturioliktas desanto batalionas
Sikim ono salos, 1943 metų gegužė”

M edokas jautėsi, lyg žiūrėdamas į kapą.

Jis atkasė plokštę, atsiklaupęs išk ė lė ją ir atsargiai padėjo į šalį.
Žemėje buvo įkastas m etalinis konteineris, kokius paprastai nau­
doja archyvuose vertingiems rankraščiams saugoti. Nepraleidžiantis nei
oro, nei vandens, vakuuminis - amžinas.
“Karstas” - pagalvojo M edokas.
Jis iškėlė konteinerį ir šaltais šlapiais pirštais paspaudė užraktą.
Atidaryti pavyko ne iš karto. Pagaliau pasigirdo į vidų besiveržiančio
oro šnypštimas, kaip kad būna atidarius hermetišką kavos skardinę. G u­
minės briaunos prasiskyrė. Viduje M edokas išvydo klijuotės paketą, ku­
riame gulėjo storas sąsiuvinis.
Jis suprato radęs kaltės įrodymą.

TRISDEŠIMTAS SKYRIUS
Užrašų knygelė buvo stora - daugiau kaip trys šimtai puslapių; sa­
votiškas dienoraštis, ganėtinai padrikas. Kurį laiką Lukas rašydavo die­
na po dienos, paskui sekdavo kelių savaičių, net m ėnesių tarpas. Rašy­
mo maniera taip pat kaitaliojosi. Aiškus, logiškas pasakoj imas ūmai virs­
davo nerišliomis, išblaškytom is m inčių nuotrupomis. Tokiose vietose
ranka pastebimai virpėdavo, žodžiai būdavo neįskaitomi.
Luko Herono dienoraštis buvo sielvarto aimana, skausmo protrū­
kis. Praradusio viltį žmogaus išpažintis.
Sėdėdamas ant pažliugusios žemės, sakytum, užhipnotizuotas He­
rono žodžių, M edokas suprato, kas privertė “senąjį arą” ieškoti visiškos
vienatvės, apsitverti neįžengiam a žaliąja siena, sandariai dangstyti lan­
gus žaliuzėmis.
Ketvirtį amžiaus Lukas Heronas vartojo narkotikus. Be jų nebūtų
galėjęs ištverti skausmo. Ir niekaip nebuvo galima palengvinti jo kančių
- nebent paguldyti visam “ likusiam gyvenim ui” į veteranų ligoninę.
Nusprendęs nebūti gyvu lavonu, Lukas Heronas pateko į kitos m ir­
ties glėbį.
 194--------------------------------------------------------------------------------------
Majoras Lukas Natanielis Heronas daug kartų vedė pirmos jūrų
pėstininkų divizijos keturiolikto bataliono kuopas šturmuoti japonų įt­
virtinimų Solomono ir Karolinų salose.
Sužeistą majorą Luką Heroną išgabeno ant neštuvų iš Peleliu sale­
lės Karolinų salyne po to, kai jis išvedė į pakrantę dvi kuopas iš liepsno-
janfiių džiunglių. Niekas netikėjo, kad jis liks gyvas. Japonų kulka įstri­
go sprande, pažeisdama nervų sistemą. Daktarai nusprendė,kad chirur­
ginis įsikišimas čia neįmanomas. M enkiausia kom plikacija - pacientas
atsidurtų vegetatyvinėje būsenoje. Niekas nesiryžo imtis atsakomybės.
Jam paskyrė daug stipriausių skausmą m alšinančių vaistų, ilgiau
kaip dvejus metus jis išgulėjo M erilendo ligoninėje. Dalinis pagerėji­
mas vyko lėtai ir skausmingai. Iš pradžių specialios apykaklės ir table­
tės, po to apykaklės, metalinės liemenės vaikščiojim ui ir tabletės. Dar
vėliau - ramentai, apykaklės ir tabletės, tabletės. Lukas Heronas sugrįžo
į gyvųjų tarpą, bet tik su tabletėmis. O nepakeliamo skausmo akimir­
kom - švirkštas morfijaus nakčiai.
Tokių kaip Lukas Heronas buvo šimtai, gal net tūkstančiai, bet jis
turėjo ypatingų savybių, labai vertingų tiems, kurie ju o susidomėjo. Tik­
ras didvyris, puikus m okslininkas, žmogus be priekaištų.
Idealus žmogus. Ir panaudoti jį galima idealiai.
Viena, jis negalėjo gyventi, neįstengė ištverti skausmų be narkoti­
kų - tablečių ir vis dažnesnių injekcijų. Antra vertus, je ig u jo priklauso­
mumo nuo narkotikų laipsnį būtų sužinoję medikai, jį būtų sugrąžinę į
ligoninės palatą.
Tas alternatyvas pamažu, atsargiai jam išaiškino... Žmonės, aprū­
pinantys jį narkotikais, retkarčiais paprašydavo vienos ar kitos paslau­
gos - užmegzti kontaktą Bostone, sumokėti pinigus Niujorke. Kai Hero­
nas sunerimo dėl savo vaidmens, jam švelniai paaiškino, kad visa tai
absoliučiai nekalta. Nekalta, bet būtina.
Metams bėgant, jis tapo itin vertingas žmonėms, kurių pagalbos
jam taip reikėjo. Jie vis dažniau kreipdavosi į jį su prašymais,vis atkak­
lesniais. Luką siuntinėjo vis toliau ir toliau: į Kanadą, Meksiką, Prancū­
ziją... Viduržiemio jūros regioną. Per žiemos atostogas, per tarpsemest-
rines.
Jis tapo kuijeriu.
Ir visą laiką iškankintą jo kūną ir smegenis buvo apsėdusi mintis
apie ligoninės palatą.
Jį išnaudojo virtuoziškai. Jis niekada nesužinodavo savo veiklos
------------------------------------------------------------------------------------- 195
rezultatų, nenujautė, kaip mezgasi siaubingas tinklas, kurį pats padėjo
kurti. Kai galų gale jis sužinojo tiesą, jau buvo per vėlu. Tinklas funk*
cionavo.
Nimrodas įgijo jėgą.
“ 1951 m. balandžio 22 d. Tarpsemestrinės atostogos. Mane vėl siun­
čia į Meksiką. Kaip visada, apsistosiu M eksikos universitete, o grįžda­
mas - Beilore. Kokia ironija: buhalteris paskam bino man, kad Karlailas
mielai padengs mano “mokslinio darbo” išlaidas. Atsakiau jam , kad man
pakanka invalidumo pensijos. Ko gero, reikėjo sutikti...
1956 m. birželio 13 d. Trim s savaitėms į Lisaboną. M aršrutas, kaip
man pasakė, įprastinis nedideliam laivui: Azorai, Kuba ir Panama. Sus­
tojimai man - Sorbonoje, Toledo ir M adrido universitetuose. Darausi
tikra mokslo bitė! Man ifelabai patinka, kaip visa tai daroma - ir kam tai
patiktų, - bet ne aš atsakingas dėl neaiškių įstatymų. Juk kiek daug žmo­
nių laukia tos pagalbos. Telefonu kalbėjau su daugybe žmonių - jie ma­
ne su jais suvedė, - kurie, kaip ir aš, negalėtų išgyventi nė dienos be
šitos pagalbos... Ir vis dėlto man neramu... Bet ką daryti? Jeigu atsisaky­
siu, tuo užsiims kiti...
1957 m. vasario 24 d. E su labai sunerimęs, bet laikausi ramiai. Man
tik ką pasakė, kad pasiųs užmegzti kontaktų, aš būsiu “Nimrodo” pa­
siuntinys! Tas pavadinimas - tik kodas, nieko nereiškiantis, kaip jie pa­
aiškino, bet jis bus traktuotas pagarbiai. Viskas taip kvaila, maždaug
kaip tie žvalgybos duomenys, kuriuos gaudavome iš M akartūro štabo
Ramiojo vandenyno pietinėje dalyje. Vien kodai ir jokių faktų. Skaus­
mai paaštrėjo, medikai sako, kad bus blogiau. Bet... “Nimrodas” atidus...
Kaip ir aš...
1957 m. kovo 10 d. Jie supyko ant manęs! Dvi dienas nedavė do­
zės - maniau, kad pasidarysiu galą. Išvažiavau savo automobiliu į vete­
ranų ligoninę Hartforde, bet jie sulaikė mane kelyje. Jie sėdėjo Karlailo
policijos patrulinėje mašinoje - man derėjo žinoti, kad čionykštė p Mici-
jajų rankose!.. Taigi arba kompromisas, arba ligoninė!.. Jų viršus! Vykstu
į Kanadą atvežti žmogaus iš Šiaurės Afrikos... Privalau tai padaryti! Šį­
vakar veteranas, sužeistas prie Nahos, pasakė, kad jis ir šešetas kitų pri­
klauso nuo manęs! O kiek dar yra šitokių kaip aš! Bet kodėl7 Kodėl, o
Viešpatie, m us niekina? M ums reikia pagalbos, o vietoj to nori sukišti į
ligoninių palatas.
1960 m. rugpjūčio 19 d. Atvirai išdėsčiau savo poziciją. Jie jau
nuėjo per toli!.. Pasirodo, “Nim rodas” - ne tiktai koduotas vietovės pa­
 196-------------------------------------------------------------------------------------
vadinimas, bet ir žmogus! Geografija nesikeičia, bet žmogus keičiasi.
Jie nebepadeda tokiems žmonėms kaip aš - na, gal šiek tiek ir padeda,
bet tuo nesiriboja. Jie plečiasi, įpainioja žmones į savo pinkles - dėl
pelno!
1960 m. rugpjūčio 20 d. Dabar jie grasina, kad kai mano vaistinėlė
ištuštės, daugiau nebeduos... Kaip bus, taip bus! A čiū Dievui, mano at­
sargų pakaks savaitei, je i geriau jausiuos - ir pusantros... Gaila, kad ne-
bepakenčiu alkoholio...
1960 m. rugpjūčio 28 d. Virpėjau kaip epušės lapas, bet nuėjau į
Karlailo policijos skyrių. Nebegalėjau nieko galvoti. Pasakiau, kad no­
riu pasikalbėti su didžiausiu viršininku, o jie paaiškino, kad jau pradžia
šeštos ir jis išėjo namo. Tada aš pasakiau, kad turiu informacijos apie
narkotikus, ir po dešimties m inučių policijos viršininkas atsirado. Iki to
laiko jiem s viskas paaiškėjo: aš nebegalėjau kontroliuoti savęs irprišla-
pinau į kelnes. Policijos viršininkas nusivedė m ane į mažytį kambarėlį
ir suleido dozę. Jis buvo Nimrodo žmogus!..
1965 m. spalio 7 d. Šitas Nimrodas nepatenkintas manimi. Aš vi­
sada sutardavau su Nim rodais • su tais dviem, kuriuos pažinojau, - bet
šitas nuožmesnis ir gobšesnis... Jis vadinasi Mejuzas Ortonas ir tėra ne­
žymus vicegubem atoriaus padėjėjas Hartforde. Bet jis Nimrodas. Ir aš
privalau paklusti...
1967 m. lapkričio 14 d. N ugarą nežmoniškai skauda • daktarai sa­
ko, kad irsta kaulai, taip ir pasakė... Aš nemaniau, kad bus taip skaus­
minga! Aš galiu ištverti keturiasdešim t m inučių paskaitos, po to turiu
atsiprašęs išeiti... Vis klausiu save: ar beverta šitaip gyventi?.. Matyt,
verta, kitaip aš nutraukčiau tą siūlą... O gal esu per didelis egoistas ar
per daug bailus ir todėl nesuvedu sąskaitų su gyvenimu?.. Šiam vakarui
išsikvietė Nimrodas. O po savaitės Padėkos diena - įdomu, kur aš pat­
rauksiu...
1970 m. sausio 27 d. Dabar ja u reikia baigti. Nimrodas - per daug
žmonių ir per giliai tuo užkrėtė. Aš baigsiu gyvenim ą - jei pavyks, nes­
kausmingai: ju k tiek iškentėjau...
1970 m. sausio 28 d. M ėginau nusižudyti! Neįstengiau! Imu pisto­
letą, po to peilį, bet negaliu ryžtis! Nejaugi aš tiek jų valioje, kad nega­
liu padaryti iki galo to, ko labiausiai trokštu?.. Nimrodas nužudys mane.
Aš tai gerai žinau, o jis - dar geriau.
1970 m. sausio 29 d. Dabar Nimrodas - Artūras Latona! Neįtikėti­
na! Tas pats Artūras Latona, kuris M aunt Holyje pastatė namų kvartalus
 ------------------------------------------------------------------------------------- 197
vidutinių pajam ų žmonėms! Šiaip ar taip, jis davė man visiškai bepras­
mišką įsakymą. Pasakiau jam , kad tai beprasmiška. O aš per daug svar­
bus, kad manęs atsisakytų, taip jam ir pasakiau... Jis reikalauja, kad nu-
vežčiau didelę pinigų sumą į Turkiją, į Toros Daglarį!.. Kodėl, ak kodėl
negaliu nutraukti šitokio gyvenimo?..
1971 m. balandžio 18 d. Koks stulbinančiai keistas pasaulis! Kad
liktų gyvas, kad egzistuotų, kad kvėpuotų oru, žmogus priverstas daryti
tiek pasibjaurėtinų dalykų! Rezultatas šiurpus... pasiteisinimai ir išsisu­
kinėjimai - dar baisesni... Skausmas plinta nuo kaklo ir stuburo žemyn.
Jaučiu, kad dar kažkas bus įvykę. Kažkas daugiau... Nuėjau pas Nimro-
do daktarą - ju k galiu kreiptis tiktai į jį. Netekau svorio, blogai su reflek­
sais. Jis susirūpino, rytoj mane guldo į privačią kliniką Sautveryje. Gy­
dytojas pasakė, kad ištyrimui... Žinau, kad jie dėl manęs nersis iš kailio.
Laukia kelionės, labai svarbios kelionės, pabrėžė Nimrodas. Jis sakė,
kad man teks važinėti vos ne kiaurą vasarą... Jeigu nebebūtų manęs, va­
žinėtų kas nors kitas. Pragariški skausmai.
1971 m. gegužės 22 d. Senas pailsęs kareivis namie. “Herono gūž­
ta” - mano išsigelbėjimas! Man išpjovė vieną inkstą. Neaišku, kaip bus
su kitu, pasakė gydytojas. Bet žinau - pats. Aš merdėju... O Dieve, kaip
šito laukiu? Nebebus kelionių, nebebus nė grasinimų. Nimrodas man
nebebaisus. Aišku, jie stengsis pratęsti mano gyvenimą. Jie neturi kitos
išeities!.. Užsim iniau gydytojui, kad daugelį m etų rašau dienoraštį. Jis
tik spoksojo į m ane netekęs amo. Kaip gyvas nemačiau taip išsigandu­
sio žmogaus...
1971 m. gegužės 23 d. Lotana - Nimrodas - apsilankė pas mane
šįryt. Pirma negu jis spėjo iškloti ko atvažiavęs, aš pasakiau jam žinąs,
kad netrukus m irsiu. Kad dabar man niekas nebesvarbu, nes mano gy­
vybės siūlas nutrūks ne m ano valia. Aš netgi pasakiau jam , kad esu tam
pasiruošęs ir netgi jaučiu palengvėjimą: ju k mėginau nusižudyti ir neįs­
tengiau. Jis paklausė: “Ką jūs pasakėte gydytojui?” Jis vargais negalais
privertė ištarti tuos žodžius! Jo baimė užpildė kambarį lyg tirštas rū­
kas... Aš atsakiau ramiai ir, kaip man rodos, labai oriai. Pasakiau, kad
visi mano užrašai bus perduoti jam - jeig u man palengvins paskutines
dienas ar mėnesius. Jis niršo, bet suprato, kad ničnieko negali padaryti.
Ką galima padaryti seniui, kenčiančiam skausmus ir žinančiam, kad ne­
trukus mirs? K okių gali būti argumentų?
1971 m. rugpjūčio 14 d. Nimrodas mirė! Latona mirė nuo širdies
smūgio! Pirm a manęs - kokia likimo ironija!.. Bet viskas liko, kaip bu­
 198________________________________________________________
vę. Kaip ir anksčiau, kas savaitę man atveža dozę, ir kas savaitę įbaugin­
ti kurjeriai klausinėja, kur mano užrašai. Buvo bepradedą man grasinti,
bet priminiau jiem s, kad merdintis senis yra davęs žodį Nimrodui. Kam
man jį keisti?.. Ir jie išvyksta kupini baimės... Netrukus bus išrinktas
naujas Nimrodas... Aš pasakiau, kad net nenoriu žinoti, kas ju o taps, - ir
tai tiesa!
1971 m. rugsėjo 20 d. Karlaile prasideda nauji mokslo metai. Pas­
kutinieji mano metai, aš tai žinau - turiu galvoje dėstymą... Nimrodo
mirtis įkvėpė man drąsos. O gal žinojimas, kad m irsiu pats? Dievaži,
mažai ką tegaliu ištaisyti, bet pabandysiu!.. Surandu kenčiančius ir, jei­
gu negaliu pasiūlyti nieko kito, tai nors tariu paguodos žodį ar suteikiu
patarimą. Jau pats suvokim as to, kad dalijuosi kančias su jais, teikia
palengvėjimo. Tie, kuriems pasakau gerą žodį, būna taip sukrėsti. Tik
pamanykite - pats “didysis senasis aras” ! Skausmų ir galūnių sustirimo
nebegaliu ištverti. Gal nebegalėsiu ilgiau laukti...
1971 m. gruodžio 27 d. Dvi dienos iki mano paskutinių Kalėdų.
Daugelis kvietė mane į svečius, bet visiems atsakinėjau, kad išvykstu į
Niujorką. Aišku, niekur nevažiuosiu. Praleisiu tas dienas čia, savo gūž­
toje... Nerimą kelianti žinia. Kurjeris kalba, kad naujasis Nimrodas •
rūsčiausias, galingiausias iš visų. Jie tvirtina, kad jis nežino gailesčio.
Jis įsakinėja likviduoti žmones taip pat lengvai, kaip jo pirmtakai liep­
davo atlikti paprasčiausius pavedimus. O gal jie m ane gąsdina? Bet ma­
nęs nebegalima išgąsdinti!
1972 m. vasario 18 d. Daktaras pasakė, kad išrašys man stipresnių
“vaistų”, bet perspėjo, kad nepadauginčiau dozės. Jis irgi papasakojo
apie naująjį Nimrodą. N et ir jis sunerimęs darė užuominų, kad tas žmo­
gus beprotis. Pasakiau, kad manęs nebedomina. Aš pasitraukiau iš žai­
dimo.
1972 m. vasario 26 d. Neįtikėtina! Nim rodas - pabaisa! Tikras be­
protis! Jis pareikalavo, kad visi tie, kurie darbavosi organizacijai ilgiau
kaip trejus metus, būtų pašalinti: išsiųsti iš šalies, o jeigu atsisakys -
likviduoti! Daktaras išvažiuoja kitą savaitę. Žmona, šeima, praktika...
Latonos našlė žuvo neva autokatastrofoje. Vieną iš kuijerių - Policį -
nušovė N iū Heivene. Kitam • Kepalbui, - pasak gandų, suleido mirtiną
narkotikų dozę.
1972 m. balandžio S d. Nimrodas įsakė, kad atiduočiau visus užra­
šus kurjeriams, arba nebeduos nieko. Mano namas bus stebimas kiaurą
parą. Kur eičiau, būsiu sekamas. M an neteiks medicinos pagalbos. Vė­
 --------------------------------------------------------------------------------------199
žio raidą nebegaunant narkotikų - sunku net įsivaizduoti. Bet vieno da­
lyko Nimrodas nežino - prieš išvažiuodamas daktaras paliko man atsar­
gą keliems mėnesiams. Jis atvirai pasakė, jo g netiki, kad tiek ištversiu..
Pirmą kartą šitame šiurpiame, nebežmoniškame gyvenime aš galiu kal­
bėti iš jėgos pozicijų.
1972 m. balandžio 10 d. Aš privedžiau Nimrodą iki isterijos. Jis
grasina demaskuoti mane, bet tai beprasm iška. Taip ir pasakiau kuije-
riui. Jis pareiškė, kad nušluos nuo žemės paviršiaus visą Karlailo uni­
versitetą, bet taip ir pats susinaikintų. Sklinda gandai, kad jis rengia kaž­
kokią konferenciją, labai svarbų tūzų susitikimą... Mano namus dabar
seka kiaurą parą, kaip ir grasino Nimrodas. Seka, savaime aišku, Karlai­
lo policija. Nim rodo privati armija!
1972 m. balandžio 22 d. Nimrodas nugalėjo! Tai kraupu, bet jis
nugalėjo. Jis atsiuntė man dvi laikraščių iškarpas su pranešimais apie
studentų m irtį nuo per didelės narkotikų dozės. Pirma žinutė - apie mer­
giną iš Kembridžo, antra - apie vaikiną iš Trejybės koledžo. N im o d as
pranešė, kad jis tęs tą sąrašą kas savaitę, kol aš neatiduosiu užrašų... Jis
žudo įkaitus! Jį reikia sulaikyti! Bet kaip? Ką aš galiu padaryti? Aš turiu
planą, bet nežinau, ar pajėgsiu jį įgyvendinti. Pamėginsiu padirbti užra­
šus. O tikruosius išsaugosiu. Bus sunku - mano rankos kartais taip dre­
ba! Bet privalau tai padaryti. Pasakiau, kad atidavinėsiu užrašus nedide­
lėmis porcijomis. Asm eninio saugumo interesais. A r jis sutiks?
1972 m. balandžio 24 d. Nimrodas - pragaro išpera, bet jis realis­
tas. Supranta, kad nieko daugiau negali padaryti! Mes abu dabar lenkty­
niaujame su m ano mirtimi. Patas! Aš padirbinėju savo užrašus tai m aši­
nėle, tai skirtingais rašalais, kaitalioju popierių. Žudynės nutrūko, bet
man pasakė, kad jo s vėl prasidės, jeigu nors kartą neduosiu tęsinio. Nim ­
rodo įkaitų gyvybės mano rankose! Tik aš galiu sutrukdyti jų egzekuci­
jas!
1972 m. balandžio 27 d. Dedasi keisti dalykai. M ūsų žmogui pri­
ėmimo kom isijoje paskam bino Bysonas. Pas jį lankėsi Džimas M edo­
kas, ir Bysonui kilo įtarimų. M edokas įkyriai klausinėjo, idiotiškai kibo
prie Bysono žmonos... Bet M edoko nėra jokiam e sąraše! Jis neturi nie­
ko bendra su Nim rodu. Jis nėra nei pirkėjas, nei pardavėjas... Karlailo
policijos automobiliai be perstojo važinėja po miestą. Nim rodo armija
sutelkta m ūšiui. Kas čia dedasi?
1972 m. balandžio 27 d. po pietų. Atėjo kutjeriai. Jie pasakė man
tokią neįtikėtiną naujieną, kad nekyla ranka jo s užrašyti... Aš niekados
2 0 0 ----------------------------------------------------------- s--------------------------
neklausinėjau, kas yra Nimrodas, niekados nenorėjau to sužinoti. Bet
aplink panika, ir netgi Nimrodas neįstengia kontroliuoti įvykių. Kuije-
riai man pasakė, kas yra Nimrodas... Jie meluoja! Aš nenoriu, negaliu
tuo patikėti. Bet jeig u tai tiesa - kokiam e pragare mes gyvename!”
M etlokas bejėgiškai spoksojo į paskutinį įrašą. Rašysena vos beįs­
kaitoma; tarp žodžių beveik nėra tarpų, sakytum, rašantysis nebūtų ga­
lėjęs sulaikyti popieriumi skubiančio pieštuko.
“Balandžio 28 d. Buvo užėjęs M edokas. Jis žino! Jis sakė, kad tuo
užsiiminėja vyriausybės agentai... Viskas baigta! Bet jie nenujaučia, kas
gali atsitikti: pralies kraujo marias, žudys, suvedinės sąskaitas. Nimro­
das padarys tai nedvejodamas! Bus daug kančių. Kažkoks Elžbietos epo­
chos dėstytojėlis išprovokuos m asines žudynes... Atlėkė kuijeris pra­
nešti, kad atvyks pats Nimrodas. Susitikimas akis į akį. Dabar aš sužino­
siu, kas jis toks... Ir jeigu jis tas, kurį man minėjo, aš kaip nors paskelb­
siu šituos užrašus. Nežinau kaip, bet paskelbsiu. Dabar mano eilė gra­
sinti... Viskas baigta. Netrukus pasibaigs ir skausmas... Aš padarysiu
paskutinį įrašą, kai įsitikinsiu, kad...”
M edokas užvertė dienoraštį. Kaip tada pasakė Džynė? “Jiems pa­
valdūs teismai, policija, daktarai”. O Elenas Peisas pridūrė, kad ir dau­
gumos Šiaurės Rytų universitetų vadovybė jų rankose.
O M edoko rankose - kaltės įrodymas.
Šito pakanka sustabdyti Nim rodą, kad ir kas jis būtų. Pakanka su­
stabdyti kraujo praliejimą ir egzekucijas.
Dabar jam reikalingas Džeisonas Grynbergas.
Tiktai jis.

TRISDEŠIMT PIRMAS
SKYRIUS
Nešdamasis klijuote apvyniotą paketą, M edokas pėsčias parėjo į
Karlailą. Jis apsigalvojo, kad važiuoti pernelyg pavojinga. Anas vyru­
kas lauke, ko gero, jau atsipeikėjo ir pranešė žinią kam nors, gal net
pačiam Nim rodui. Išsyk bus paskelbtas pavojus. Nematomos armijos
jau persekioja jį. Vienintelė galimybė - susisiekti su Grynbergu. Džei­
sonas Grynbergas pasakys jam , ką daryti
Jo m arškiniai buvo kruvini, ant kelnių ir švarko - pridžiūvę purvo.
------------------------------------------------------------------------------------- 201
Neatskirtum nuo kokio nors valkatos iš “Bilos grilbaro” prie geležinke­
lio sandėlių. Dabar beveik pusė trijų nakties, bet šitokios smuklės vei­
kia kone ištisą parą. M etlokas priėjo Koližo parko magistralę ir nusilei­
do nuo kalvos prie sandėliukų.
Jis pavalė kiek įmanydamas šlapius rūbus, pridengė sukruvintus
marškinius švarku. Po to įėjo į purviną barą; pigių rūkalų dūmų debesys
tvyrojo virš apšepusių lankytojų. M uzikos automatas grojo slovakų me­
lodiją, vyrai šūkavo vienas per kitą, baras buvo apgultas stovinčiųjų.
Metlokas pajuto, kad šitoje atmosferoje jis niekuo neišsiskiria. Kelias
akimirkas galės čia atsipūsti.
Jis atsisėdo prie staliuko nuošalioje kabinoje.
- Kokia velniava ju s ištiko?
Tai buvo tas pats įtarusis barmenas, su kuriuo jis galų gale rado
bendrą kalbą prieš keletą dienų. Prieš keletą m etų, keletą šimtmečių.
- Papuoliau į liūtį. Keliskart griuvau. Dar viskis papainiojo kojas...
Ar turite ką nors užkąsti?
- Sumuštinių su sūriu. Su m ėsa nepatarčiau. Ir duona ncbešviežia.
- Nesvarbu. Atneškite porą sumuštinių. Ir bokalą alaus. Gerai?
- Tuojau. Tuojau, misteri!!! Bet ar jum s pritiks valgyti čia? N orė­
jau pasakyti, kad šita vieta ne jum s, turbūt mane supratote?
Ir vėl tas amžinas, iki kaulo įgrįsęs klausimas. Net per tas kelias
atokvėpio akimirkas tenka jį išgirsti.
- Suprantu... bet manęs tai nejaudina.
- Tik jūsų skrandžio gaila. - Barmenas nukėblino į savo vietą.
Metlokas surado Grynbergo numerį ir nuėjo prie pradvokusio tele­
fono automato ant sienos. Įmetė m onetą ir surinko numerį.
- Atleiskite, sere, - tarė telefonininkė, - numeris išjungtas. Gal turi­
te kitą numerį?
- Pamėginkite dar kartą! Tikriausiai jūs suklydote.
Tačiau ji neklydo. Galų gale Vylingo pamainos vyresnioji pranešė
Karlailo telefonininkei, kad m isteriui Grynbergui reikia skambinti į Va­
šingtoną. Asmuo, skambinantis į Vylingą, turbūt žino ir numerį Vašing­
tone.
- Tačiau misteris Grynbergas atsilieps Vašingtono num eriu tiktai
rytą, - pridūrė ji. - Prašom pranešti tai abonentui.
Metlokas bandė susikaupti. A r verta skambinti į Vašingtoną, į Tei­
singumo ministerijos narkotikų biurą? Susidariusiosmis aplinkybėmis
Vašingtonas - norėdamas suveikti žaibiškai - gali skubiai iššaukti ką
2 0 2 ------------------,-------------------------------------------------------------------
nors Hartfordo rajone ir atsiųsti jam į pagalbą. O Grynbergas aiškiai
užsiminė, kad nepasitiki Hartfordo skyriumi, Hartfordo agentais.
Dabar M edokas kur kas geriau suprato Grynbergo nerimą. Terei­
kėjo prisiminti Karlailo policiją, tapusią Nimrodo privačia armija.
Ne, jis neskambins į Vašingtoną. Verčiau paskambins Sylfontui.
Rektorius - paskutinė viltis. Jis surinko Sylfonto numerį.
- Džeimsai! Dėl Dievo meilės, Džeimsai! Jūs gyvas, sveikas? Kur
buvote dingęs?
- Tokiose vietose, kad nė neįsivaizdavau.
• Bet jūs sveikas? Tai svarbiausia. Sveikas?
- Taip, sere. Ir aš viską turiu. Herono dienoraštį, kurį jis rašė dvide­
šimt trejus metus.
- Tai jis vis dėlto įpainiotas?
- Ir dar kaip!
- Vargšas, ligotas senis... Vis tiek nesuprantu... Bet dabar tai nebe­
svarbu. Tegu tuo užsiima valdžios organai. O kur jūs esate? Pasiųsiu
automobilį... Ne, verčiau atvažiuosiu pats. Mes visi taip jaudinomės. Aš
palaikau nuolatinį ryšį su Teisingumo m inisterija.
• Geriau būkite namuose, - skubiai pertarė M edokas. - Aš pats at­
važiuosiu: jūsų mašiną visi atpažįsta. Šitaip bus saugiau. Manęs tikriau­
siai jau ieško. Paprašysiu žmogaus iškviesti man taksi. Aš tiktai norėjau
įsitikinti, kad jū s namuose.
- Kaip jum s patogiau. Tiesą sakant, tiktai dabar lengviau atsikvė­
piau. Tuojau iškviestų Kreselą. Jis irgi privalo viską žinoti. Taip reikia.
- Gerai, sere. Iki greito pasimatymo.
M edokas sugrįžo į kabiną ir pradėjo kramsnoti neskanius sumušti­
nius. Jis ja u išgėrė pusę bokalo, kai Slapiojo švarko vidurinėje kišenėje
staiga pasigirdo trumpi isteriški “Telektroniko” pypsėjimai. Jis ištraukė
prietaisą iš kišenės ir nuspaudė mygtuką. Apie nieką daugiau negalvo­
damas, vėl nuskubėjo prie telefono. Virpančia ranka jis vos ne vos įsp­
raudė monetą ir surinko numerį 555-6868.
Į juostelę įrašyti žodžiai nuskambėjo lyg rimbo kirtis per veidą:
“Abonentas trys nulis atjungtas.”.
Po to tyla. Kaip ir perspėjo Blekstounas - tik vienas sakinys, ištar­
tas vieną kartą. Kalbėti nebuvo su kuo, apeliuoti nebuvo į ką. Tuštuma.
Bet kažkas kažkur turi būti! Jis nepakęs, negali pakęsti, kad šitaip
atskirtų nuo pasaulio. Jeigu Blekstounas liovėsi jį aptarnauti, tai jis, Met-
lokas, turi teisę žinoti, kodėl! Turi teisę žinoti, ar Pat saugi!
 ------------------------------------------------------------------------------------- 203
Kelias m inutes trukusiais prašinėjimai, ir grasinimais Metlokui pa­
vyko prisiskambinti pačiam Blekstounui.
• Aš neturėčiau kalbėti su jumis! - Mieguistas balsas skambėjo agre­
syviai. - Bet neprieštarauju, nes tuojau paprašysiu išaiškinti, iš kur skam­
binate ir, vos tiktai padėsite ragelj, pranešiu kur jū sų ieškoti.
• Nedrįskite man grasinti! Jūs per daug pasipelnėte iš manęs, kad
galėtumėte grasinti... Kodėl mane atjungė? Aš turiu teisę žinoti.
- Todėl, kad jūs smirdite! Dvokiate kaip pamazgų duobė!
• Tai ne paaiškinimas!
- Tada aš jum s išvardysiu viską iš eilės. Pasirašytas orderis suimti.
• Dėl ko, velniai rautų? A r dėl mano paties saugumo? A r prevenci­
nis areštas?
- Dėl žmogžudystės, Metlokai! Dėl suokalbio siekant platinti nar­
kotikus! Dėl talkininkavimo žinomiems narkotikų tiekėjams ir jų dangs­
tymo!.. Jūs parsidavėte! AŠ jau sakiau, kad jū s dvokiate! Neapkenčiu to,
kuo jūs užsiiminėjate!
M edokas apstulbo. Žmogžudystė? Suokalbis? Ką čia paisto Bleks-
tounas?
• Aš nežinau, ką jum s pripasakojo, bet tai melas. Grynas melas! Aš
rizikavau gyvybe, girdite! Kad gaučiau įrodymus, kuriuos dabar turiu...
- Sklandžiai kalbate, - nutraukė jį Blekstounas, - bet nemokšiškai
elgiatės. Lauke netoli Karlailo guli žmogus su perpjauta gerkle. Val­
džios vyrukai nė dešimties minučių nesugaišo nustatydami to “fordo”
universalo savininką.
- Aš to žmogaus nenužudžiau! Kaip Dievą myliu, ne!
- Žinoma, žinoma. Kaip ir matyti nematėte žmogaus, kuriam šūviu
ištaškėte galvą tarpeklio rytiniame šlaite! Visa bėda, kad ten matė
aumobilių aikštelės sargas ir dar pora liudininkų... Beje, buvau pamir­
šęs. Jūs dar ir kvailas. Palikote parkingo mokesčio kvitą po valytuvu!
- Palaukite! Palaukite! Juk visa tai - nesąmonė! Žmogus tarpeklio
rytiniame šlaite pats man paskyrė pasimatymą! Jis kėsinosi mane nužu­
dyti!
- Pasakokite tai savo advokatui. Mes viską sužinojome - betarpiš­
kai - iš Teisingumo m inisterijos vyrukų! Aš pats to pareikalavau. Mes
velniškai saugome savo gerą vardą... Ir darką noriu pasakyti: parsidavė­
te už gana aukštą kainą! Daugiau kaip šešiasdešimt tūkstančių sąskaito­
je. Kartoju: M etlokai, jū s smirdite!
2 0 4 -------------------------------------------------------------------------------------
Jis buvo taip pritrenktas, kad negalėjo ištarti nė žodžio. Pagaliau
vos girdimai prakalbėjo:
• Išklausykite mane. Jūs privalote mane išklausyti. Visa tai, ką jūs
sakote... galima paaiškinti. Išskyrus tą žmogų lauke. Šito negaliu su­
prasti. Bet man tai nė motais, tikite jū s manimi ar ne. Tai nesvarbu. Aš
turiu dokumentus, kurie mane išteisina... Bet man nepaprastai svarbu,
kad jūs saugotumetė merginą! Gink Dieve, neišjunkite mano numerio!
Saugokite ją!
- Matyt, jū s prastai m okate angliškai. Jūsų numeris išjungtas! Abo­
nentas trys nulis išjungtas!
- O kaip mergina?
- Mes nepaliekame klientų likimo valiai, - sarkastiškai atsakė Bleks-
tounas. • Ji visiškai saugi Karlailo policijos globoje.

** *

Smuklėje kilo visuotinis šurmulys. Barmenas pareiškė, kad uždaro

savo įstaigą, o lankytojai protestavo. Nešvankūs žodžiai skraidė į abi
puses per alumi sulaistytą nešvarų barą, o ramesni yrėsi prie išėjimo.
M etlokas tebestovėjo prie dvokiančio telefono lyg perkūno trenktas.
Triukšmas darėsi nebepakenčiamas, bet jis ničnieko negirdėjo; figūros
priešais jį buvo tiktai neaiškios dėmės. Jį pykino. Prispaudė prie pilvo
klijuotės paketą ir pagalvojo, kad tuojau susivems, kaip prie lavono tar­
peklio rytiniame šlaite.
Bet... jam nebėra laiko. Pat Nim rodo privačios armijos rankose.
Reikia veikti nedelsiant.
Baisiausia tai, kad nežinojo, nuo ko pradėti.
- Kas jum s, misteri? A r nuo sumuštinių?
-K ą ?
- Maniau, kad jūs tuoj susivemsite.
- A?... ne. - Tik dabar M edokas pamatė, kad baras beveik tuščias.
Dienoraštis! Jis išsipirks dienoraščiu! Nimrodas gaus tą dienoraš­
tį! Gaus savo kaltės įrodymus!
O kas paskui? A r Nimrodas paliks ją gyvą? Ir jį patį?.. Kaip ten
parašė Lukas Heronas: “Naujasis Nim rodas - pabaisa... be pasigailėji­
mo. Jis įsakinėja likviduoti..."
Nimrodas žudė žmones dėl kur kas menkesnių m otyvų negu Luko
Herono dienoraštis.
 ------------------------------------------------------------------------------------- 205
- Atleiskite, misteri, bet turiu uždaryti.
- A r neiškvietėte man taksi?
• Taksi? Dabar pradžia ketvirtos. Jeigu ir atsirastų laisvas taksi, jis
nevažiuos čia trečią valandą nakties.
• Jūs turite automobilj?
• Paklausykite, misteri! Man reikia sutvarkyti patalpą ir suskaičiuoti
kasą. Šįvakar nepaprastai sekčsi. Skaičiavimas truks kokias dvidešimt
minučių.
M edokas ištraukė gniūžtę banknotų. Smulkiausias buvo šimtinė.
- Man reikia m ašinos tuojau pat. Kiek jū s norite? Grąžinsiu ją po
valandos, gal dar anksčiau.
Barmenas žiūrėjo į M edoko pinigus. Tokių kupiūrų jis ne dažnai
matydavo.
- Bet tai senas trantas. Gali atsitikti taip, kad netoli nuvažiuosite.
- Aš moku važiuoti bet kokia. Štai jum s šimtinė! Jeigu sudaužysiu
ją, gausite visą gniūžtę. N agi, imkite!
- Gerai, gerai, m isteri. - Barmenas kyštelėjo ranką po prijuoste ir
ištraukė raktus. • Kvadratinis • varikliui. M ašina už namo. Šešiasdešimt
antrų “Ševrolė”. Galite išeiti pro užpakalines duris.
- Dėkui, - M edokas žengė link durų, kurias parodė barmenas.
- Ei, misteri?
-K o ?
- Pamiršau jūsų pavardę... Kažkoks “rokas”? Pagalvojau, kad duo­
du jum s mašiną ir net pavardės nežinau!
M edokas sekundę pamąstė.
- Rodąs. Nimrodas. M ano pavardė Nimrodas.
• Čiagi ne pavardė, misteri. - Apkūnus vyriškis prisiartino prie Met-
loko. • Tai spiningo blizgė upėtakiams. Kokia jūsų pavardė? Jūs gauna­
te mašiną, o aš noriu žinoti jūsųpavardę.
M edokas atskaičiavo dar tris šimtines ir metė ant grindų. Dabar
viskas lyg ir teisingai. Juk Kreimeriui jis davė keturis šimtus dolerių už
jo “ fordą” universalą. Turi būri kokia nors simetrija. A r galų gale be­
prasmiškumo logika.
• Štai jum s keturi šimtai dolerių. Jūs nė sapne negausite keturių
šimtų už šešiasdešimt antrųjų m etų “Ševrolė”. - Jis puolė prie durų ir dar
spėjo išgirsti, kaip dėkingas, bet sutrikęs “Bilo grilbaro” šeimininkas
sumurmėjo:
- Nimrodas. N a ir juokdarys!
206

** *

Automobilis iš tiesų buvo galutinai iškleręs trantas, savininkas sa­

k i tiesą. Bet jis važiavo, irta i svarbiausia. Sylfontas padės jam išanali­
zuoti faktus, aptarti alternatyvas. Dvi galvos geriau negu viena. Medo­
kas bijojo imtis visą atsakomybę. O Sylfontas pažįsta žmonių aukštose
sferose, su jais gali tartis. Šernas Kreselas, ryšininkas, išklausęs jį, pra­
dės prieštarauti, išsigąs, dėl savo valdų. Bet užvis svarbiausia • pats sau­
gumas. Sylfontas tai supras.
Galbūt atėjo laikas grąsinti, kaip gyvenimo pabaigoje padarė He-
ronas. Nimrodas laikė savo rankose Pat, o jis - Herono surašytus kaltės
įrodymus. Vieno žmogaus gyvybė - dėl šimtų, gal net tūkstančių gyvy­
bių išsaugojimo. N et ir Nimrodas turėtų suprasti, kad toks sandėris jam
naudingas.
Privažiuodamas geležinkelio depą, jis ūmai suvokė, jog, šitaip mąs­
tant, Pat tampa tik dydžiu X, o Herono dienoraštis - dydžiu Y; paskui
galima sudaryti lygtį, ir matematiškai, remiantis duotais duomenimis,
išspręsti ją ir pranešti rezultatą. Pradeda veikti šalta kaip ledas išlikimo
bet kuria kaina logika; emociniai faktoriai nubraukiami, sąmoningai at­
metami.
Kraupu!
Prie stoties jis pasuko į dešinę ir įvažiavo į Kolidžo parko magis­
tralę. Gatvės gale stovėjo Sylfordo vila. Jis važiavo kuo didžiausiu grei­
čiu, kurį galėjo išspausti įkalnėje iš šešiasdešimt antrųjų metų laidos
“Ševrolė”, tai yra šiek tiek daugiau kaip trisdešim t mylių per valandą.
Ištuštėjusios gatvės buvo lietaus nuplautos; namų fasadai, parduotuvės
ir net universiteto miestelis skendėjo tamsoje ir ramybėje.
M edokas prisiminė, kad Kreselas gyvena Halo gatvėje, vos už pu­
sės kvartalo nuo Kolidžo parko magistralės. Užsukti pas jį netruktų nė
minutės. Jeigu Kreselas dar neišvyko pas Sylfontą, jis paims ir pakeliui
pasikalbės. Metlokui būtinai reikėjo su kuo nors pakalbėti, pradėti veik­
ti.
Jis pasuko į kairę, į Hailo gatvę, Kreselo namas - didelis, pilkas,
kolonijinio stiliaus - dunksojo atokiau nuo gatvės, priešais jį plytėjo
nemaža pieva, apsodinta rododendrais. Apačioje degė šviesos. Gerai,
kad Kreselas dar neišvažiavęs. Prie namo stovėjo du automobiliai. Met-
lokas pristabdė.
--------------------------------------------------------------------------------------207
Privažiavimo keliuko gale kažkas blausiai blizgėjo. Geriau įsižiū­
rėjęs, jis pamatė trečio automobilio gaubtą. Bet ju k Kreselai turėjo du
automobilius.
Jis dar kartą nužvelgė automobilius prie namo. Vienas buvo Kar-
lailo policijos. Policija Kreselo namuose.
O gal Nim rodo privati armija - pas Nim rodą?
Jis staiga pasuko į kairę, vos neužkliudydamas policijos mašinos,
ir nudūmė gatve. Artim iausioje kryžkelėje pasuko į dešinę ir nuspaudė
akseleratorių iki galo. Jis buvo sutrikęs, išsigandęs, visiškai pasimetęs.
Jeigu Sylfontas paskam bino Kreselui - tai jis , m atyt, padarė - ir jeigu
Kreselas susijęs su Nim rodu arba jis pats Nim rodas, tai patruliuoja ir
daugiau policijos mašinų, kiti Nim rodo privačios armijos kareiviai ty­
koja jo.
M edokas m intim is sugrįžo į Karlailo policijos skyrių, tą naktį, kai
buvo nužudytas Luoringas. Tai buvo tik šiek tiek daugiau, kaip prieš
savaitę, bet jam atrodė, kad praslinko šimtmetis. Kreselas jau tada jį
nustebino. Jo priešiškum o Louringui, o vėliau Grynbergui nebuvo gali­
ma logiškai pagrįsti.
Viešpatie, kaip dabar viskas aišku! Instinktai jo neapgavo - nei ta­
da, kai jį persekiojo kiti, nei tada, kai pats tapo persekiotoju. Pernelyg
stropiai jį sekė num atydami kiekvieną jo žingsnį. Vadinasi, Kreselas ry­
šininkas iš tikrųjų buvo, Kreselas, m edžiotojas, vyriausiasis žmogžu­
dys.
Išorė visada apgaulinga - tikra tik tai, ką jauti.
Reikia prasimušti pas Sylfontą. Perspėti jį, kad Kreselas - išdavi­
kas. Dabar abiems jiem s reikia saugotis, susirasti poziciją, iš kurios bū­
tų galima kontratakuoti.
Priešingu atveju m ergina, kurią jis myli, žus.
Negalima delsti nė akim irkos. Sylfontas tikriausiai pasakė Krese­
lui, kad jis, M etlokas, turi Luko Herono dienoraščius, ir tai viskas, ką
norėjo sužinoti Kreselas. Viskas, ką norėjo sužinoti Nimrodas.
Nimrodui žūtbūtinai reikalingi ir korsikietiškas dokumentas, ir die­
noraščiai; dabar jis sužinojo, kur jie yra. Jo privačiai armijai bus pasa­
kyta, kad atėjo lem iam a akim irka - pergalė arba pražūtis. Jie tykos jo
prie Sylfonto durų; Sylfonto rūmai - spąstai, ir jie tikisi, kad jis įklius.
Sankryžoje M etlokas pasuko į vakarus. Kelnių kišenėje buvo raktų
ryšulėlis, o tarp jų • buvo Pat raktas. Tikriausiai niekam nė motais, kad
jis turi tą raktą, ir niekas nesitiki, kad jis važiuos. Verta surizikuoti, nes
208 -----------------------------------------------------------------------------------------
rizikuoti ir skambinti iš telefono automato, rizikuoti ir pasirodyti gatvės
žibinto šviesoje jie negalėjo. Policijos mašinos dabar šmirinės visur.
M etlokas išgirdo motoro užim ą užpakalyje ir pajuto skausmą pil­
vo srityje. Jį sekė mašina, atstumas sparčiai mažėjo. Šešiasdešimt antrų
metų laidos “Ševrolė” nepalenktyniausi.
Dešinę koją įskaudo nuo pedalo mygimo. Rankos konvulsiškai sus­
paudė vairą staigiai pasukant į šoninę gatvelę, įtem pti rankų raumenys
ėmė mausti. Dar vienas posūkis. Sukdamas į kairę, jis atsimušė į bordiū­
rą ir išlėkė į vidurį gatvės. M ašina užpakaly jo sekė tolygiai, nepriartė-
dama arčiau kaip dešim t pėdų, jo s žibintai tvieskė į užpakalinio vaizdo
veidrodėlį.
Persekiotojas sąmoningai nenorėjo sumažinti atstumo! Bent dabar.
Šiuo momentu. Jis galėjo tai padaryti prieš šimtą, prieš du šimtus jardų.
Jis kažko lūkuriavo. Bet ko?
Tiek daug to, k o jis neįstengė supranti! Jis tiek kartų apsiriko, tiek
kartų kūrė nevykusius planus. Kiekviename svarbiame etape j į išnaudo­
davo savo tikslam s kiti. Aišku, jis diletantas! Ir štai dabar jo paskutinė
ataka baigiasi blaškymusi pakliuvus į žabangas. Jis nudės jį, pasiims
korsikietišką dokumentą, kaltę įrodančius dienoraščius. Nužudys mer­
giną, kurią jis mylėjo, nekaltą kūdikį, kurio gyvenim u jis taip beatodai­
riškai švaistėsi. Nudės ir Sylfontą - dabar jis per daug žino! Vienas Die­
vas težino, kiek dar bus aukų.
Kas bus, tas bus.
Jei jau taip lemta, je i išties nebeliko vilties, galų gale jis baigs gyve­
nimą kaip vyras. Jis išsitraukė iš už diržo pistoletą.
Dabar jie dūmė - persekiotojas ir persekiojamasis - universiteto
miestelio pakraščiais, pro auditorijų pastatus ir dideles automobilių sto­
vėjimo aikšteles. Čia beveik nebuvo gyvenamųjų namų.
Metlokas pasuko “Ševrolė” kiek įmanoma arčiau dešiniojo kelkraš­
čio, prispaudė dešinę ranką prie krūtinės ir, iškišęs pro langą pistoleto
vamzdį, nusitaikė į persekiojantį automobilį.
Jis iššovė du kartus. A na m ašina padidino greitį; jis pajuto, kaip jis
daužo jį, metalas džeržgėdamas atsimušė į metalą, kai automobilis iš
kairės smogė į “Ševrolė” užpakalį. Jis dar kartą paspaudė gaiduką, bet
vietoj triukšmingo šūvio išgirdo tik takštelėjimą.
Net ir jo paskutinis gestas nepavyko.
Persekiotojas vėl trenkė į jo mašiną. Vairas veržėsi iš jo rankų, “Šev­
rolė” slydo nuo kelio. Paklaikęs Metlokas griebėsi durų rankenos, dės-
--------------------------------------------------------------------------------------209
peratiškai bandydamas išlyginti mašiną, ruošdamasis iššokti, jei reikės.
Jis apie nieką negalvojo; visi jo instinktai nebeveikė. Tomis se­
kundės dalimis laikas buvo sustojęs. Persekiotojo mašina susilygino su
juo, ir jis pamatė jo veidą. Jo veidas su blyksinčiais akiniais buvo apkli­
juotas marle ir pleistru, bet tai vis tiek buvo Džulijenas Diunua.
Tai buvo paskutinis prisiminimas.
“Ševrolė” pasuko į dešinę ir nulėkė į šalikelę.
Pasaulis pasinėrė į tamsą.

TRISDEŠIMT ANTRAS
SKYRIUS
Jis atsipeikėjo nuo skausmo. Visa kairioji kūno pusė degė. Jis pa­
judino galvą ir pajuto pagalvę. Pabandė kilstelėti remdamasis dešiniu
petimi. Įsirėmė alkūne į čiužinį, o kairė ranka pasisuko kartu su kūnu
tartum balastas.
Ir sustingo.
Kitame kambario gale, priešais lovos kojūgalį, krėsle sėdėjo vyriš­
kis. Iš pradžių M ctlokas negalėjo skirti jo bruožų. Šviesa buvo silpna, o
jo akys raibo iš skausm o ir nuovargio.
Pagaliau jis įžiūrėjo tą žmogų. Jo oda buvo juoda, tamsios akys
stebėjo M etloką iš po afrikietiška maniera puslankiu pakirptų plaukų.
Edemas Viljamsas, Karlailo universiteto juodasis ekstremistas.
Viljamsas prabilo madagiai, negarsiai ir, jeig u Metlokui nepasivai­
deno, užjaučiančiai.
- Aš pasakysiu broliui Džulijenui, kad pabudote. Jis ateis jūsų ap­
lankyti. - Viljam sas atsikėlė ir žengė prie durų. - Jūs susižeidėte kairįjį
petį. Nesistenkite keltis. Kambarys be langų, o koridorius saugomas.
Atsipalaiduokite. Jum s reikia pailsėti.
- M an nėra kada ilsėtis, netikęs kvaily! - M etlokas bandė keltis, bet
skausmas įveikė jį. Prie to skausmo dar reikės priprasti.
- Jūs neturite pasirinkimo. - Viljamsas atidarė duris ir skubiai išė­
jo, stipriai užtrenkdamas jas.
M etlokas susmuko ant pagalvės... Brolis Džulijenas... Jis aiškiai
prisiminė sutvarstytą Džulijeno Diunua veidą, žiūrintį į jį pro lenkian­
čio automobilio langą, sakytum, priartėjusį per kelis colius. Ir kaip Diu-
2 1 0 ____________________ ___________________________________
nua šaukė vairuotojui savuoju karibišku dialektu” Duok jam , berniuk!
Dar kartą! Grūsk jį nuo kelio!”
O paskui pasaulis nugrimzdo į tamsą, bet toje tamsoje kažkas griau­
dėjo, metalas lamdė metalą; jis jautė, kaip iš visų pusių daužomas jo
kūnas sukasi suktuku ir sminga j juodą tuštumą.
Dieve brangus! Kiek laiko praėjo po tos katastrofos? Jis norėjo
pakelti kairę ranką ir pažiūrėti į laikrodi, bet ranka beveik neklausė jo;
veriantis skausmas neatlėgo. Medokas pabandė dešine ranka nusegti laik­
rodį nuo kairiosios riešo, bet jo ten nebebuvo.
Po kelių pastangų jam pavyko atsisėsti ant lovos krašto, kojomis
liečiant grindis. Spaudė pėdas prie m edinių grindų, džiaugdamasis, kad
gali nors sėdėti... Mėgino surikiuoti prisiminim ų nuotrupas, atkurti, kas
atsitiko, kur jis važiavo.
Jis važiavo pas Pat, kad netrukdomas paskam bintų Eidrijenui Syl-
fontui. Kad perspėtų jį, jog Kreselas priešas. Kreselas - Nimrodas. Tada
jis buvo nusprendęs, kad Herono dienoraščiais bus išpirkta Pat. Paskui
prasidėjo persekiojimas, nors persekiojim u jo nepavadinsi. Vyko Džu-
lijeno Diunua diriguojamas žiaurus žaidimas. Šitaip laukinė katė žai­
džia su sužeistu kalnų ožiu. Galų gale Diunua atakavo - metalas prieš
metalą - ir nugramzdino jį į tamsą.
M edokas žinojo, kad turi bėgti iš čia. Bet iš kur ir į kur?
Belangio kambario durys atsidarė. Įėjo Diunua, lydimas Viljamso.
- Labas rytas, - prabilo advokatas. - Matau, kad jūs įstengėte net
atsisėsti. Tai gerai. Tiek visko patyręs jū sų kūnas atsigauna.
- Kiek dabar valandų? Kur aš esu?
- Beveik pusė penkių. Jūs Lumumbos holo patalpose. Matote? Aš
nieko nuo jūsų neslepiu... būkite atviras ir jūs.
- Paklausykite! - M edokas stengėsi nekelti tono. - Man nėra pa­
grindo kivirčytis su jum is, nė su vienu iš jūsų... M an reikia...
- O, ne, dėl to negalėčiau sutikti, - nusišypsojo Diunua. - Pažvelki­
te į mano veidą. Tik laimingo atsitiktinumo dėka nelikau aklas. Juk jūs
mėginote įspausti akinius man į akis. Įsivaizduojate, kaip nukentėtų ma­
no darbas, jeigu būčiau apakęs.
- Velniai rautų, jū s gi pats privaišinote m ane LSD?
- O jūs mane išprovokavote! Jūs aktyviai užsiiminėjote veikla, prie­
šiška m ūsų broliams! Reikalais, į kuriuos nederėjo kištis!.. Bet ginčytis
būtų neprasmiška. A bu iš to nebūtume laimėję... Nuoširdžiai dėkojame
už tai, ką mums davėte. Tai pranoko didžiausius m ūsų lūkesčius.
------------------------------------------------------------------------------------- 211
• Jūs pasiėm ėte dienoraštį...
- Ir korsikietišką dokumentą. Mes žinojome, kad egzistuoja itališ­
kas kvietimas. O apie dienoraštį tik sklido gandai. Juos laikė prasima­
nymu iki šios nakties - tiksliau, šio ryto. Jūs galite didžiuotis: vienas
padarėte tai, kas nepavyko dešimtims patyrusių žmonių. Jūs aptikote
lobį. Tikrą lobį.
- Jis man žūtbūtinai reikalingas!
- Nejaugi? - ironiškai paklausė Viljamsas, ramstydamas sieną.
- Jeigu aš jo neatgausiu, žus mano mergina! Galite daryti man ką
tiktai norite, bet leiskite man pasinaudoti deinoraščiu, kad išvaduočiau
ją. M aldauju jus, maldauju.
- Jūs labai susijaudinęs... m atau net ašaras akyse...
- O Viešpatie! Juk jū s inteligentas! Jūs negalite šitaip elgtis!.. Pa­
klausykite! Išsirinkite iš to dienoraščio bet kokią informaciją, tik ati­
duokite jį man ir išleiskite iš čia!.. Garbės žodis, aš grįšiu. Bet leiskite
man ją išgelbėti!
- Jūs jaučiatės bejėgis... galbūt ir praradote viltį.
- Aš ištvėriau baisius išbandymus!
- Neabejoju. Ir jūs kreipiatės į m ano inteligentišką sąžinę. Jūs su­
prantate, kad dabar mano kom petencija padėti jum s ar ne, ir todėl aš
pranašesnis už ju s. Jeigu būtų ne taip, jū s į mane nesikreiptumete.
- Nustokite, dėl Dievo meilės!
- Dabar jūs pajutote, ką reiškia būti bejėgiam, prarasti viltį. Jūs
dabar spėliojate, ar aš neliksiu kurčias jū sų prašymams... Nejaugi jūs
nors akimirką patikėjote, kad m an rūpi m is Belentain gyvybė? Nejaugi
jūs nuoširdžiai m anote, kad ji man svarbiausia? Lygiai taip pat kaip mū­
sų vaikų, mūsų m ylim ųjų gyvybės - argi jo s ką nors jum s reiškia?
M edokas suvokė, kad reikia atsakyti Diunua. Juodasis nieko nepa­
siūlys, jeigu jis išsisukinės. Dar vienas žaidimas - ir jį reikia žaisti, kad
ir neilgai.
- Aš nenusipelniau tokių žodžių, ir jū s tai žinote. Negerbiu žmo­
nių, kurie nenori padėti jū sų vaikam s ir jū sų mylimosioms. Juk jūs žino­
te mane - pats šitai pasakėte. Vadinasi, turite žinoti ir tai.
- Cha, bet aš nesu tuo įsitikinęs! Jūs pats apsisprendėte, nutaręs
tarnauti dideliems viršininkams! Vašingtonui! Dešimtis metų, ištisus du
šimtmečius mano gentainiai maldavo didžiuosius Vašingtono bosus! “Pa­
dėkite mums, - šaukėsi jie. - Neatim kite m ums vilties!” Bet niekas jų
neišklausė. O dabar jū s norite, kad ju s išklausyčiau?
2 1 2 ________________________________________________________
- Taip, noriu! Todėl, kad aš jum s ne priešas. Gal aš ne toks, kokio
norėtumėte, bet aš jum s ne priešas. Jeigu jū s paversite mane - ir pana­
šius i mane • neapykantos objektais, jūs pralaimėsite. Jūsiškių kur kas
mažiau, neužmirškite, Diunua. Mes nešturmuosime barikadų kiekvieną
kartą, kai jū s suklinkate ‘Viskas supuvę”, bet mes ju s girdime. Ir mes
norime padėti, mes stengiamės padėti.
- Įrodykite tai. - Diunua šaltai žvilgtelėjo į Metloką.
Medokas atlaikė žvilgsnį.
- Galite panaudoti mane kaip jauką, kaip įkaitą. Galite nužudyti
mane, jeigu to reikia. Bet išvaduokite merginą.
- Mes galime visa tai padaryti - laikyti ju s įkaitu, nužudyti - be jūsų
sutikimo. Jūsų narsa dar nieko neįrodo.
- Aš padarysiu jum s pareiškimą, • tyliai tarė Metlokas, neleisda­
mas Diunua atitraukti akių. - Raštu, žodžiu - įrašant: “savo noru, be prie­
vartos”. Išpasakosiu jum s viską. Kaip mane išnaudojo, ką aš dariau. Ir
apie Vašingtono žmones, ir apie Nimrodą.
Diunua sukryžiavo rankas ant krūtinės ir taip pat tyliai tarė:
- Manau, kad suprantate, jo g šituo jū s sužlugdysite savo profesinę
karjerą, tą gyvenimo būdą, kurį taip pamėgote. Jokio universiteto vado­
vybė, bent kiek besirūpinanti savo reputacija, neduos jum s darbo. Jumis
niekada nebepatikės. Jūs tapsite atstumtuoju.
- Jūs prašėte įrodymų. Tai viskas, ką galiu pasiūlyti.
Diunua sėdėjo krėsle nejudėdamas. Viljamsas išsitiesė prie sienos.
Kurį laiką visi trys tylėjo. Pagaliau Diunua draugiškai šyptelėjo. Jo aky­
se švystelėjo užuojauta.
• Jūs geras žmogus. Gal ir ne itin sumanus, bet ryžtingas. Mes jums
padėsime. Neatimsime jum s vilties. Tu sutinki, Edemai?
- Sutinku.
Diunua atsikėlė ir priėjo prie Metloko.
- Jūs, be abejo, girdėjote seną patarlę, kad politika suguldo į vieną
lovą keistus partnerius. Kitaip tariant, dėl praktinių tikslų kartais daro­
mi keisti politiniai aljansai. Istorijoje nemaža pavyzdžių... Mes norime
nusukti sprandą tam Nimrodui ne mažiau kaip jūs. Kaip ir mafijai, su
kuria jis bando susitarti. Tai jie ir panašūs įju o s kaip vanagai puldinėja
jaunimą. Reikia duoti jiem s atkirtį, kurį daug kas prisimintų. Atkirtį,
kuris priverstų sudrebėti kitus Nimrodus, kitus mafijos šulus... Mes jum s
padėsime, bet su viena sąlyga.
- Būtent?
----------------------------------------------------------------------------------------- 213
- Nim rodą ir jo parankinius likviduosim e mes. Nepasitikime jūsų
teisėjais ir prisiekusiais posėdininkais. Jūsų teismai parsidavėliški, jūsų
įstatymai virtę finansinėmis manipuliacijomis... Narkomanus uždaro į
kalėjimus, o turtingi gangsteriai paduoda apeliacijas... Ne, likvidacija
užsiimsime mes.
• Man tai nebesvarbu. Elkitės kaip tinkami.
• To, kad jum s nebesvarbu, nepakanka. Mes reikalaujame daugiau:
jūsų garantijos.
- Ką gi aš galiu jum s garantuoti?
• Savo tylėjimą. Jūs nieko nežinote apie mus. Mes pasiimsime kor-
sikietišką dokumentą, susiieškosime konferencijos vietą ir dalyvausime
joje. Iš dienoraščio išrankiosime tai, kas mums tiks, - beje, tai ja u daro*
raa... Bet jū sų tylėjimas mums ypač svarbus. Mes jum s dabar padėsime
- be abejonės, padarysime viską, ką tik galėsime, - bet jūs niekam nepra­
sitarsite apie m ūsų įsikišimą. Kad ir kas nutiktų, jūs privalote niekada,
nei tiesiogiai, nei netiesiogiai, nė neužsim inti apie m ūsų dalyvavimą.
Jeigu jū s kitaip pasielgtum ėte, tai kainuotų gyvybę jum s ir jūsų m ergi­
nai. Suprantate?
- Taip.
- Vadinasi, sutarta?
- Sutarta.
- Dėkui, - šypsodamasis tarė Diunua.

TRISDEŠIMT TREČIAS
SKYRIUS
Palengva M etlokui vis aiškėjo, kodėl juodieji taip ieškojo ir kodėl
Diunua pasirengęs padėti. Juk jis, M edokas, turėjo informacijos, kuri
jiems žūtbūtinai reikalinga. Su kuo jis palaikė kontaktus? Universitete
ir už jo sienų? Federalinių agentų pavardės ir veiklos sfera? Kaip palai­
komas ryšys?
Kitaip tariant, ko Džulijenui Diunua reikia saugotis puolant Nim ­
rodą?
- Turiu pasakyti, kad jū s stebėtinai nepasiruošęs staigmenoms, -
tarė Diunua. - Neįtikėtinai nerūpestingas.
- Man ir pačiam taip atrodė. B et manau, kad galiu prisipažinti tiktai
2 1 4 -------------------------------------------------------------------------------------
- Jūs teisus! • nusijuokė Diunua, po jo ir Viljamsas.
Nė vienas iŠ jų neišėjo iš belangio kambario. Jiems atnešė sulanks­
tomą stalelį kortų lošimams ir kelis geltonus bloknotus. Diunua kuo smul­
kiausiai užrašinėjo viską, ką pasakojo Metlokas. Jis pasitikrindavo pa­
vardžių tarimą, adresus - jautėsi, kad dirba profesionalas.
Diunua susegė keliolika lapų ir pradėjo rašyti naujame bloknote.
• Kodėl taip darote? - paklausė Metlokas.
• Apačioje padarys šitų užrašų kopijas. Informaciją perduos į mano
kontorą Niujorke... Kaip ir profesoriaus Herono dienoraščio visų pusla­
pių fotokopijas.
- Jūs veltui laiko negaištate.
- Ne, mes negaištame.
• Tai viskas, ką galėjau jum s pasakyti. O ką dabar darysime? Ką
man daryti? Neslėpsiu nuo jūsų, kad man baisu. N edrįstu net pagalvoti,
kas jai gali atsitikti.
- Jai nieko neatsitiks. Galite manimi patikėti. Šią akimirką jūsų
mis Belentain yra taip saugi, lyg gulėtų savo motinos glėbyje. Arba jū ­
sų. Juk jaukas jinai, o n e ju s. Tą jauką reikia išlaikyti šviežią ir sveikut
sveikutėlaitį. Nes jūsų rankose tai, ko jiem s reikia. Be to jie žuvę.
- Tai pateikime jiem s pasiūlymų. Kuo greičiau, tuo geriau.
- Nesijaudinkite. Pasiūlymas bus pateiktas. Bet pirmiau turime nusp­
ręsti, numatydami visas aplinkybes, kaip mes tai darysime. Kol kas turi­
me dvi galimybes. Pirmoji - pats Kreselas. Susitikti tiesiog su juo. Ant­
roji - panaudoti policijos skyrių, perduoti jūsų pasiūlymą Nimrodui per
juos.
- O kam tai daryti - panaudoti policiją?
- Aš tik išdėstau galimybes... Kodėl policiją? Pats nežinau. Nebent
dėl vienos aplinkybės: Herono dienoraštyje aiškiai pasakyta, kad Nim-
rodus ne kartą keitė.
- Taip. Pirmasis Nimrodas, Orionas, tarnavo vicegubematoriaus įs­
taigoje. Antrasis, Andželas Leitona, statė gyvenamųjų namų kvartalus.
Trečiasis, matyt, Kreselas. O kaip jū s manote?
- Aš svarstau. Žmogus, užimantis Nim rodo postą, turi autoritaty-
vią valdžią. Vadinasi, lem ia postas, o ne žmogus. O žmogus gali naudo­
tis postu kaip tinkamas.
- Bet postą galima duoti ir atimti, - įsiterpė Viljamsas. - Nimrodas
- ne paskutinė institucija.
- Teisingai. Todėl Metlokui gali būti naudingiau paleisti gandą,
--------------------------------------------------------------------------------------215
kad mirtinas ginklas jo rankose. Kad Kreselui-Nimrodui reikia būti la­
bai atsargiam. Dėl bendro labo.
• O jeigu, paleidus gandą, dar pagausės mano persekiotojų?
• Gali būti. Antra vertus, gal ištisas legionas sunerimusių nusikal­
tėlių stos jū sų ginti. Kol jūsų keliamas pavojus nebus likviduotas. Nė
vienas nenorės, kad Nim rodas elgtųsi neapgalvotai.
M edokas užsidegė cigaretę.
- Kiek suprantu, jū s mėginate kažkiek atplėšti Nim rodą nuo jo or­
ganizacijos.
Diunua trakštelėjo abiejų rankų pirštais lyg kastanjetėmis ir šypte­
lėjo.
- Jūs greit orientuojatės. Tai pirm a sukilėlių taisyklė. Skaldyti, skal­
dyti priešus!
Atsidarė durys, įėjo susijaudinęs juodasis ir tylėdamas padavė Diu­
nua raštelį. Diunua perskaitė ir kelioms akimirkoms užsimerkė. Tai ro­
dė, kad jis susirūpinęs. Jis ramiai padėkojo juodajam kuijeriui ir manda­
giai paleido jį. Diunua žvilgtelėjo į M edoką, bet atidavė raštelį Viljam­
sui.
• Mūsų strategija, manau, turi istorinių precedentų, bet šiuo mo­
mentu jie mums tik tušti žodžiai. Kreselas ir jo žmona nebegyvi. Sylfon-
tą suėmė namuose ir su sargyba išgabeno Karlailo policijos mašina.
- Ką? Kreselas? Netikiu! Tai netiesa!
- Deja, tiesa. M ūsų stebėtojai pranešė, kad kūnus išvežė prieš ke­
liolika minučių. Oficialiai pranešta, kad tai nužudymas ar savižudybė.
Natūralu, skamba įtikinamai.
- O, viešpatie! Čia tiktai aš kaltas! Aš priverčiau juos tai padaryti!
Vargšas Sylfontas! Kur jie jį išvežė?
- Nežinome. M ūsų broliai, kurie stebėjo namą, nedrįso sekd polici­
jos automobilio.
M edokas neteko žado. Baimė vėl jį sukaustė. Jis susmuko lovoje.
Šitiek skausmo, šitiek m irčių - ir dėl visko kaltas jis.
- Padėtis smarkiai susikomplikavo, - tarė Diunua, pasirėmęs alkū­
nėmis ant kortų stalelio. - Nimrodas nutraukė visus jūsų ryšius. Šitaip
pasielgdamas jis išsprendė gyvybiškai svarbų reikalą ir išgelbėjo mus
nuo katastrofiškos klaidos; manau, suprantate, kad turiu galvoje Krese-
lą. Tačiau, je i pažiūrėsim e kitu kampu, Nim rodas dabar paliko mums
tiktai vieną galimybę. Jūs nebegalite rinktis. Privalote veikti per jo pri­
vačią armiją, per Karlailo policiją.
2 1 6 -------------------------------------------------------------------------------------
Meti okas nustėręs pažvelgė į Džuljaną Diunua.
- Ir tai viskas, ką jūs galite? Sėdėti čia ir ramiausiai svarstyti toles­
nį ėjimą?.. Kreselo nebėra. Jo žmonos nebėra. Gal jau nužudė ir Eidrije-
ną Sylfontą. Jie visi buvo mano draugai!
- Užjaučiu jus, bet nenoriu apsimetinėti: visai nesigailiu tų trijų.
Atvirai kalbant, Eidrijenas Sylfontas vienintelis rimtas nuostolis: su juo
būtų buvę galima bendradarbiauti, jis labai protingas, bet neketinu jo
apraudoti. Mes getuose netenkame tūkstančių kiekvieną mėnesį. Dėl jų
greičiau pravirkčiau... Bet grįžkime prie reikalų. Jums tikrai nebėra pa­
sirinkimo. Turėsite užmegzti ryšį per policiją.
- Jūs klystate. - M edokas ūmai pasijuto atgaunąs jėgas. - Turiu ką
pasirinkti... Grynbergas anksti rytą išvyko iš Vakarų Virdžinijos. Dabar
Niujorke, kur aš galėčiau jį pasiekti. Aš susirasiu Grynbcrgą. Nebegaliu
ilgiau rizikuoti Pat gyvybe. Ilgiau nebegalima.
Diunua atsilošė krėsle, nekeldamas rankos nuo stalelio, ir pažvel­
gė Metlokui į akis.
- Neseniai pasakiau, kad jū s greit orientuojatės. Turiu pasitikslinti:
jūs greit orientuojatės, bet lengvabūdis... Jūs nesusirasite Grynbergo.
Tai neatitinka m ūsų susitarimų, ir jū s jo nesulaužysite. Arba jūs įvykdy-
site jį taip, kaip susitarėme, arba būsite nubaustas, kaip sakiau.
- Nedrįskite man grasinti! Nusibodote! - Medokas atsistojo. Diu­
nua įkišo ranką į švarko vidinę kišenę ir ištraukė pistoletą. Tai buvo tas
pats juodas automatinis pistoletas, kurį M edokas atėmė iš negyvėlio,
likusio tarpeklio rytiniame šlaite. Diunua taip pat atsistojo.
- M edicininėje išvadoje, be abejonės, bus nustatyta, kad mirtis išti­
ko ju s auštant.
- Dėl Dievo meilės! Juk m ergina žudikų naguose!
- Kaip ir jū s pats, - ramiai tarė Diunua. - Nejaugi dar nesupratote?
M ūsų motyvai skirtingi, bet nedarykite dėl to klaidingų išvadų. Mes žu­
dikai. Iš būtinybės.
- Jūs negalite drįsti!
- N a, ką jū s, galime. Išdrįsime, ir kur kas daugiau. Mes išmesime
bevertį jū sų lavoną priešais policijos skyrių, prisegę prie kruvinų marš­
kinių raštelį. Mes reikalausime m erginos mirties prieš pradedant dery­
bas. Jie m ielai sutiks, nes nė viena pusė negali rizikuoti palikti ją gyvą.
O kai ir jo s nebebus gyvos, prasidės titanų mūšis.
- Jūs pabaisa.
- Aš toks, koks esu priverstas būti.
----------------------------------------------------------------------------------------- 217
Kažkiek laiko viešpatavo tyla. Metlokas užsimerkė, jo balsas virto
kuždesiu.
- Ką aš turiu padaryti?
• Šitaip kur kas geriau. - Diunua atisėdo, žiūrėdamas į Edemą Vil­
jamsą, kuris pastebimai nervinosi. Akimirkai M etlokas pasijuto artimas
tam universiteto ekstremistui. Viljamsas taip pat buvo išgąsdintas, taip
pat prarado pasitikėjim ą savimi. Kaip ir Metlokas, jis riegebėjo bend­
rauti su Džuljeno Diunua arbaNim rodo pasauliu. Haitietis tarytum skaitė
Metloko mintis.
- Jūs turite pasitikėti savimi..Nepamirškite, kad pasiekėte kur kas
daugiau už kitus, turėdamas kur kas mažesnes galimybes. Ir jūs nepa­
prastai narsus žmogus.
- Visai nesijaučiu esąs narsuolis.
- Narsus žmogus retai kada ju o jaučiasi. Stebėtina, ar ne? Prieikite,
sėskitės čia. - M etlokas pakluso.
- O žinote, m udu - jū s ir aš - ne tokie jau skirtingi. Kitokiomis
aplinkybėmis mudu gal net taptume sąjungininkais. Tiesa, kaip paste­
bėjo daugelis mano brolių, aš ieškau šventųjų.
- Šventųjų nėra, - tarė Metlokas.
- Galbūt. N ors kas žino... tą tem ą pasvarstysime kita proga. O da­
bar reikia planuoti. Nim rodas laukia jūsų. Neapvilkite jo lūkesčių. Bet
privalote gerai apsaugoti visus savo sparnus. - Jis priėjo arčiau stalo, jo
akys spindėjo, lūpos beveik šypsojosi.

***

Išmoninga Diunua strategija numatė ištisą ėjimų sistemą M etloko

ir Pat saugumui užtikrinti. M etlokas norom nenorom turėjo tai pripažin­
ti.
- Aš vadovausiuosi dviem motyvais, - paaiškino Diunua. - Ir ant­
ras, atvirai kalbant, man svarbesnis. Nimrodas pasirodys pats tiktai tuo
atveju, jei neturės kitos išeities. O m an reikia Nimrodo. Nenoriu turėti
reikalo su statytiniais.
Planas rėmėsi Herono dienoraščiu, ypač paskutiniaisiais įrašais, lie­
čiančiais Nimrodo tapatybę.
- Heronas aiškiai pasako, kad nenori rašyti vardo, kurį jam pasakė
kuijeriai. Nenori, o ne negali. M atyt, jis jautėsi neturįs teisės mesti šešė­
lio ant to žmogaus, jei informacija pasirodytų neteisinga. Jam atrodė
 2 1 8 ________________________________________________________
siaubinga apkaltinti žmogų remiantis paskalomis. Kaip ir jums, Metlo-
kai: ju k nesutikote paaukoti Herono, remdamasis vien isterišku telefono
skambučiu. O Heronas žinojo, kad bet kurią akim irką gali mirti; jis ken­
tė baisias fizines kančias... Jis norėjo būti absoliučiai tikras. - Diunua
šnekėdamas braižė beprasmiškas geometrines figūras tuščiame geltona­
me lape.
- Ir tada jį nužudė, • tarė M etlokas. - Ir dar taip, kad atrodytų lyg
savižudybė.
• Taip. Dienoraščiai tai patvirtina. Jeigu Heronas išsiaiškino, kas
yra Nimrodas, jis galėjo apversti pasaulį aukštyn kojomis, kad tik įrašy­
tų tai į savo dienoraštį. M ūsų priešai negali žinoti, kad jis to nespėjo. Tai
ir taps m ūsiškiu Damoklo kardu.
Pirmas žingsnis užtikrinant M etloko saugumą turėjo būti jo skam­
butis Karlailo policijos šefui, užsimenant, kad žino, kas yra Nimrodas.
Jie reikalaus pasimatymo su Nim rodu akis į akį. Jam tai būtų mažesnė
blogybė. Juk M etloko ieško. Pasirašytas orderis jį suimti. Karlailo poli­
cijai tai, be abejonės, žinoma. Jeigu jam ir atšauktų kai kuriuos menkes­
nius kaltinimus, tai nuo kaltinimo žmogaus nužudymu niekur nedingsi.
Gal net dviejų žmonių nužudymu. K ad jis juos nužudė - įrodymų per
akis, o įtikinamo alibi nėra. Jis nepažinojo žmonių, kuriuos nužudė. Jis
neturi liudininkų, kurie galėtų patvirtinti, kad tai būta savigynos; kiek­
vienas jų nužudytas taip beprasmiškai žiauriai, kad teikia pakankamą
pagrindą izoliuoti žudiką nuo visuomenės. Geriausiu atveju jis gali ti­
kėtis daugelio m etų kalėjimo.
Paskui jis išdėstys savo sąlygas sandėriui su Nimrodu: Luko Hero­
no dienoraštis mainais už jo gyvybę. Ir merginos gyvybę. Žinoma, už
dienoraštį galim a užprašyti pinigų sumą, pakankam ą gyvenimui iš nau­
jo pradėti toli nuo čia.
Nimrodas gali sutikti.
- Pirmosios fazės sėkmę nulems tai, ar kalbėsite įtikinamai, - pasa­
kė Diunua, apgalvodamas kiekvieną žodį. - Prisiminkite, kad jūs apim­
tas panikos. Jūs nužudėte, atėmėte žmonėms gyvybę. Jūs ne smurtinin­
kas, bet aplinkybės privertė padaryti kraupius nusikaltimus.
- Taip, taip. Jūs net nenujaučiate, koks esate teisus.
- Gerai. Išliekitetą jausmą. Žmogus, apimtas panikos, nori kuo grei­
čiau palikti įvykio vietą, sukėlusią tokią paniką. Nimrodas turi tuo pati­
kėti. Tai garantuos jūsų saugumą šiuo momentu.
Po tam tikro laiko M etlokas paskambins antrą kartą sužinoti, kad
 ------------------------------------------------------------------------------------- 219
Nimrodas sutinka susitikti. Šitame etape susitikim o vietą gali rinktis
Nimrodas. M etlokas paskambins trečią kartą, kad sužinotų vietą. Bet
susitikimas turi vykti iki dešimtos valandos ryto.
- Ir štai dabar jū s, bėglys, tolum oje išvydęs laisvę, staiga pradedate
dvejoti, - tęsė Diunua. - Jūs ant isterikos ribos, jum s reikia garantijos.
- Kokios?
- Trečio asmens, m istiško trečio asmens...
Metlokas turi pranešti ryšį palaikančiam žmogui iš Karlailo polici­
jos štabo, kad jis detaliai aprašė Nim rodo veiklą, cituoja Herono dieno­
raštį, sumini pavardes ir taip toliau. Šitie parodymai užantspauduotame
voke perduoti draugui. Dešimtą valandą ryto jis bus išsiųstas Teisingu­
mo ministerijai, jeigu iki to laiko M etlokas neduos kitokių nurodymų.
- Čia, antroje fazėje, taip pat viskas priklausys nuo jū sų elgsenos
įtikinamumo, bet jau kitos rūšies įtikinamumo. Ar esate stebėjęs, kaip
elgiasi sugautas m iško žvėris, kai staiga atidaro narvą? Jis nepatiklus,
įtarus, jis atsargiai artinasi prie vartelių į laisvę. Lygiai taip turi elgtis ir
mūsų bėglys. Taip mano ir jie. Praėjusią savaitę jūs elgėtės labai suma­
niai. Logiškai mąstant, jū s jau keliskart turėjote mirti. O jūs tebegyvuo-
jate. Turite būti toks pat mitrus ir toliau.
- Suprantu.
Paskutinę fazę Džulijenas Diunua suplanavo kaip garantiją, kad
bus išvaduota m ergina ir negrės pavojus Metlokui. M etlokas trečią, pas­
kutinį kartą paskambins Nim rodo ryšininkui. Skambučio tikslas - susi­
tarti dėl susitikimo vietos ir tikslaus laiko.
Kai Metlokui pasakys ir viena, ir kita, jis turi nė nemirktelėjęs su­
tikti.
Iš pradžių.
O po kelių sekundžių • atrodytų, be jokios priežasties, nebent iš
paniško įtarumo - jis turi atmesti N im rodo pasiūlymą.
Ne dėl susitikimo laiko, o dėl vietos.
Jis turi suabejoti, pradėti m ikčioti, nusišnekėti, paskui staiga pa­
siūlyti kitą susitikim o vietą, ja u savo nuožiūra, bet taip, kad klausan­
čiam susidarytų įspūdis, jo g ta m intis Šovė į galvą šią akimirką. Po to
priminti nesamus parodymus, kuriuos jo m istiškasis draugas, dešimtą
valandą ryto išsiųs į Vašingotoną, ir, nebeklausydamas pašnekovo, trenkti
ragelį.
- Trečios fazės lemiamas faktorius - vis sunkiau tramdomas jūsų
panikavimas. Nimrodas turi pajusti, kad dabar ju s apėmė primityvūs ins-
2 2 0 -------------------------------------------------------------------------------------
rinktai. Juk tuoj pat turi įvykti jūsų susirikimas. Ūmai jūs stojatės pies­
tu, vėl atsitraukiate, statote baijerus išvengti jo pinklių, jeigu jis jas rez­
ga. Tokioje isterinėje būsenoje jū s ne mažiau pavojingas jam kaip su­
žeista kobra tigrui. Neliko sveiko proto, tik savisaugos instinktas. Jam
nėra kito kelio - tik atvykti pačiam ir atsivežti merginą. Savaime aišku,
jis atvyks su asmenine apsauga. Jo ketinimai nepasikeis. Jis pasiims die­
noraštį, galimas daiktas, detaliai aptars su jum is jūsų ateities planus, o
sužinojęs, kad nėra nei surašytų parodymų, nei draugo jiem s išsiųsti, jis
panorės jus nužudyti... Befršito jis nepadarys. Mes jį tenai nutykosime.
- Kokiu būdu? Kaip jū s jo tykosite?
- Jo lauksiu aš su savo apsauga.. O dabar mes abu turime nuspręsti
susirikimo vietą, kurią paskirtum čte per isterijos priepuolį. Ji turi būti
rajone, kurį jūs gerai pažinote, kur dažnai lankydavotės. Bet ne per daug
toli, nes spėjamai nebeturite automobilio. Nuošali vieta, nes jūsų ieško,
kad suimtų, bet nesunkiai pasiekiama, nes turite atvykti greitai ir nepas­
tebimai.
- Jūs tarytum nupasakojote “Herono gūžtą”, jo namą.
- Galbūt, bet juo netinka naudotis. Psichologiškai nepateisinama.
Neatitiktų mūsų bėglio elgesio modelio. Juk “Herono gūžta” - jo baimės
šaltinis. Jis ten negrįš... Reikia kitos vietos.
Prabilo Viljamsas. Nepasitikėdamas savimi, vis dar nesiryždamas
galutinai susilieti su Diunua pasauliu:
- Aš pagalvojau, kad galbūt...
- Ką, broli Viljamsai? Ką pagalvojai?
- Profesorius Medokas dažnai pietaudavo “Češiro katino” restorane.
M edokas nustebęs pakėlė akis į jį.
- Dar ir jūs? Ir jū s sekiojote paskui mane?
- Dažnokai. Mes patys tokių vietų nelankome. Per daug išsiskirtu­
me.
- Toliau, broli, - nutraukė jį Diunua.
- “Češiro katinas” yra maždaug už keturių m ylių nuo Karlailo, už
pusmylio nuo autostrafos, kuria paprastai į ten važinėjama, bet jį galima
pasiekti ir šoniniais keliukais. U ž restorano ir iš abiejų jo pusių - aikšte­
lės ir sodai, kur vasarą pietaujama. O už jo miškas.
- A r šiuo m etu ten yra žmonių?
- Nebent naktinis sargas. Restoranas atidaromas tiktai pirmą va­
landą dienos. Nemanau, kad valytojos ar virėjai suvažiuotų ten anksčiau
kaip devintą trisdešimt ar dešimtą.
 ------------------------------------------------------------------------------------- 221
• Puiku! - Diunua žvilgtelėjo į laikrodį. - Dabar dešim t minučių
šeštos. Tarkim, vykdysime operaciją su penkiolikos m inučių intervalais
tarp fazių, plius dvidešimt m inučių kelionei - reikia būti pasirengusiems
šeštai penkiolika. Dėl kokių nors atsitiktinumų - šeštai trisdešimt. Skir­
sime pasimatymą septintai valandai už “Češiro katino” . Imk bloknotą,
broli. Aš liepsiu vyrams ruoštis.
Viljamas atsikėlė ir žengė prie durų. Prie slenksčio jis atsigręžė ir
paklausė Diunua:
- O gal dar apsigalvosite? Gal leisite man dalyvauti kartu su jum is
ir visais?
- Neįkyrėk, - atšovė Diunua, nė nepakeldamas galvos. - Man yra
apie ką galvoti.
Viljamsas skubiai išėjo iš kambario.
Metlokas stebėjo Diunua, tebebraižantį beprasmiškas geometrines
figūras geltoname boknote. Tik tiek, kad dabar jis stipriau spaudė pieš­
tuką, palikdamas gilius rėžius popieriuje. Laužytos linijos ir zigzagai
sueidavo į vieną tašką.
Metlokui pasirodė, kad tai žaibai.
- Paklausykite, - ryžosi jis. - Dar ne vėlu. Praneškite valdžiai. La­
bai prašau jus! Juk negalim a rizikuoti šitų vaikinų gyvybėmis.
Iš už akinių, apsuktų tvarsčiais, Diunua akys įsmigo į Metloką.
- Nejaugi jūs nors akimirką galėjote pagalvoti, kad aš leisiu šitiesms
vaikams nardyti ten, kur netgi pats nežinau, ar išplauksiu? • ne be paniekos
tarė jis. - Metlokai, mes ne jūsų jungtinis štabų viršininkų komitetas.
Mes labiau gerbiame, labiau tausojame savo jaunim ą... O dabar eime.
Diunua išsivedė M etloką iš kambarėlio be langų, ir abu patraukė
koridoriumi link laiptų. Ten šmižinėjo tik vienas kitas studentas. Dau­
guma Lumumbos holo gyventojų miegojo. Jie nusileido laiptais du m ar­
šus ir atsidūrė priešais duris. M edokas prisiminė, kad jo s veda į pože­
mius, į seną aukštalubę salę, kurioje jis matė bauginantį Afrikos genties
ritualą. Jiems einant, Diunua neištarė nė žodžio.
Erdvioje salėje buvo aštuoni juodieji, visi milžinai, apsirengę vie­
nodai: tamsiais slepiamos spalvos kombinezonais, m inkštos odos pu-
šauliais batais storais kaučiuko padais. Keli susėdę lošė kortomis, kiti
skaitė, dar kiti tyliai šnekučiavosi. Kai kurie buvo atsiraitoję rankoves,
apnuoginę raumeningas rankas. Visi laisvai linktelėjo galvomis, svei­
kindami Diunua ir jo svečią. Du ar trys šyptelėjo M etlokui, tarytum no­
rėdama! padaryti atmosferą draugiškesnę.
2 2 2 -------------------------------------------------------------------------------------
• Asmeninė apsauga, - tyliai tarė Diunua.
• Nieko sau!
- Rinktinis būrys. Kiekvienas vyras buvo treniruojamas trejus me­
tus. Nėra ginklo, kurio nemokėtų vartoti, mašinos, kurios nesugebėtų
pataisyti... ar filosofinės sistemos, dėl kurios negalėtų diskutuoti. Kiek­
vienas išmokytas brutaliausių kovos būdų. Kiekvienas nedvejodamas
guldys galvą dėl mūsų reikalo.
- Teroristų brigada? Juk tai ne nauja.
- Nors terminas čia netinka, sumanymas, žinoma, ne naujas. Nepa­
mirškite, kad aš išaugau rėžimo šunims kandžiojant kulnus. Diuvaljė
“tonton makutai” - tikri šakalai; pats buvau jų “darbelių” liudininkas. O
šičia žmonės, ne gyvuliai.
• Aš pagalvojau ne apie Diuvaljė.
- Antra vertus, esu šiek tiek ir dėkingas “tėtei Dokui”. “Tonton
makutų” idėja įkvėpė mane. Bet supratau, kad jų struktūra turi būti kito­
kia. Šitokie būriai dabar organizuojasi visose šalyse.
• Jie organizuodavosi ir anksčiau, - tarė M edokas. • Ir tada juos
vadino rinktiniais būriais. Arba SS būriais.
Dunua žvilgtelėjo į M edoką, iš akių buvo matyti, kad jis skaudžiai
įsižeidęs.
- Tokios paralelės užgaulios. Ir neargumentuotos. Mes darome tai,
ką mus priverčia daryti. Mes turime teisę šitaip daryti.
- Ein Volk, ein Reich, ein Fuehrer*, - tyliai ištarė Medokas.

TRISDEŠIMT KETVIRTAS
SKYRIUS
Viskas įvyko taip greitai. Du Diunua gvardiečiai buvo priskirti Met-
lokui, kiti išvyko į numatytą susitikimo su Nimrodu vietą deramai pasi­
rengti mūšiui su Nim rodo privačios armijos rinktiniu būriu, kuris, be
abejo, jį lydės. Po to, kai žvalgai pranešė, kad kelias laisvas, du juoda­
odžiai milžinai nulydėjo jį per universiteto miestelį, privedė prie telefo­
no būdelės pirmakursių bendrabučio pirmame aukšte, iš ten jis ir pas­
kambino.
Jis pajuto, kad baimė, nė akimirkai nepaleidžianti jo iš savo gniauž-
’ “Viena tauta, viena valstybė, vienas vadas** (vok. - hitlerininkų lozungas).
--------------------------------------------------------------------------------------223
tų, gali sudaryti tą įspūdį, kurio siekė Diunua. Jis isteriškai šaukė į rage­
lį, pats nebesuvokdamas, kur tikrovė, o kur fantazija. Jis troško būti lais­
vas. Troško, kad Pat būtų gyva ir laisva drauge su juo. Ir jeig u Nimrodas
visa tai gali duoti, kodėl negalim a susitarti suN im rodu geruoju?
Tai buvo košmaras. Akimirkai jis išsigando, kai štai tuojau išrėks
visą tiesą ir atsiduos Nim rodo m alonei. Diunua “tonton m akutų” silue­
tai laiku sugrąžino į realybę, ir jis užbaigė pirmąjį telefono pokalbį be
klaidų. Karlailo policijos “viršininkas” perduos toliau informaciją, gaus
atsakymą ir lauks kito M etloko skambučio.
Juodieji žvalgai pranešė, kad netoli artimiausio telefono automato
sukiojasi policijos mašina. Diunua buvo numatęs,kad ir telefonai gali
būti sekami, todėl kiekvienam skambučiui turėjo atsarginius variantus,
o paskutinį kartą skambins iš autostrados. M etloką skubiai nugabeno
prie pirmojo atsarginio studentų automato ant studentų sąjungos pastato
užpakalinių laiptų.
Antras pokalbis pavyko daug lengviau, nors ar tai į gera, ar į bloga
taip ir liko neaišku. M edokas įtikinam ai nupasakojo apie tariam us savo
parodymus, kurie bus išsiųsti paštu dešimtą valandą ryto. Grasinimas
padarė įspūdį, ir jis buvo dėkingas likimui už tai. “V iršininkas” išsigan­
do ir net nebandė to išgąsčio slėpti. Nejau Nimrodo privati arm ija būtų
pradėjusi svyruoti?
Kartu su palydovais jis nubėgo prie laukiančio automobilio. Tai
buvo senas “biuikas”, aplam dytas ir neišvaizdus. Tačiau išorė visiškai
neatitiko vidaus. Viduje viskas išdėstyta tiksliai tartum tanke. Po prie­
taisų lenta buvo įmontuotas galingas radijas, langų stiklai buvo bent
pusės colio storio, kaip suprato M eltokas, neperšaunami. Prie salono
sienelių buvo pritvirtinti galingi šautuvai trumpais vamzdžiais, korpuse
buvo išpjautos ambrazūros šaudymui, kol kas užmaskuotos guminiais
kaiščiais. Motoro garsas apstulbino Metloką. Šitokfo galingo m otoro jis
kaip gyvas nebuvo girdėjęs.
Jie sekė paskui autom obilį, važiuojantį nedideliu greičiu. M edo­
kas pastebėjo, kad užpakalyje taip pat važiuoja mašina. D iunua ne vel­
tui kalbėjo, kad reikia apsaugoti visus sparnus. Diunua buvo profesio­
nalas.
Metlokui pasidarė nejauku, kai jis pagalvojo, kas tai per profėsija.
“... Aš išvažiuosiu iš šitos prakeiktos šalies, misteri...” - prisiminė
jis.
Nejaugi iki to prieita?
2 2 4 -------------------------------------------------------------------------------------
Ir dar: “Jūs manote, kad*tai kuo nors išsiskiria?.. Tai minamerika!..
Tai m onopolijų politika, žmogau!’’
Šalis serga. Kur rasti vaisto?
- Štai ir atvažiavome. Trečia fazė. - Juodasis, vadovaująs operaci­
jai, padrąsinančiai šypsodamas atsargiai palietė jo ranką. Metlokas išli­
po iš automobilio. Jie buvo autostradoje į pietus nuo Karlailo. Priekyje
važiavusi mašina sustojo už kokio šimto jardų šalikelėje ir užgesino ži­
bintus. Iš paskos važiavęs automobilis padarė tą patį.
Priešais jį stovėjo du aliuminiu įrėminti telefonai automatai ant be­
toninio pamato. Antras juodasis priėjo prie dešiniojo, atidarė dureles -
palubėje užsidegė blausi šviesa - ir, greitai nuėmęs plafoną, išsuko lem­
putę. Kabina nugrimzdo į tamsą. M etloką nustebino ir net maloniai nu­
teikė tai, kad milžinas negras išjungė šviesą tokiu būdu. Kur kas grei­
čiau, lengviau ir paprasčiau būtų buvę sudaužyti stiklą.
Paskutinio skambučio tikslas, kaip jį instruktavo Diunua - atsisa­
kyti Nimrodo parinktos susitikimo vietos. Atsisakyti tokiu būdu, kad
Nimrodas, neturėdamas kitos išeities, būtų priverstas priimti supanika­
vusio M edoko pasiūlymą: “Češiro katino” restoraną.
Policininko balsas ragelyje buvo atsargus, jis kalbėjo parinkdamas
žodžius:
- Mūsų bendras draugas supranta jūsų būgštavimus, Metlokai. Jū­
sų vietoje atsidūręs, ir jis ne kitaip jaustųsi. Jis pasitiks ju s kartu su mer­
gina prie pietinių stadiono vartų, už atvirų tribūnų. Tai netoli sporto komp­
lekso ir bendrabučių. Ten vaikšto naktiniai sargai, jum s nieko negali
atsitikti...
- Gerai, gerai.. O’kei. - Ruošdamas dirvą atsisakymui, Metlokas
stengėsi, kad jo balse skambėtų sunkiai tramdomas susijaudinimas. -
Tenai aplinkui žmonės, vadinasi, jeigu kuris nors iš jū sų sumanys ką
nors daryti, aš galiu surikti visa gerkle. Ir suriksiu!
- Žinoma. Bet jum s nebus reikalo rėkti. Miekas nenori nemalonu­
mų. Tai paprastas sandėris • m ūsų draugas taip ir prašė jum s pasakyti.
Jis žavisi jumis...
- O kaip aš žinosiu, kad Pat su juo? Aš turiu būti užtikrintas.
- Juk tai sandėris, Metlokai. - Balsas tebebuvo it aliejumi pateptas,
bet jam e suskambėjo nevilties gaidelės. “Kobra” elgėsi nenuspėjamai. -
Paprastas sandėris, ir nieko daugiau. Nepamirškite: m ūsų draugui reikia
to, ką jūs suradote.
- Nepamiršiu... - M etlokas karštligiškai mąstė. Laikas pademonst­
------------------------------------------------------------------------------------- 225
ruoti nekontroliuojamą isteriją, pakeisti susitikim o vietą, bet taip, kad
Nimrodui nekiltų abejonių. Jei tiktai Nim rodas ką nors įtars, galima sa­
kyti, kad Diunua pasmerkė Pat mirti. - O jū s pasakykite m ūsų draugui,
kad jis nepamirštų, jo g voke, adresuotame į Vašingtoną, yra mano paro­
dymai!
- Jis tai žino, Dieve brangus. Tai yra, norėjau pasakyti... jis suneri­
męs, suprantate, ką turiu galvoje? Vadinasi, pasimatysime prie stadio­
no, o’kei? Po valandos, o’kei?
Metas. Kito tokio momento gali nebepasitaikyti.
- Ne! Luktelėkite... Aš nevažiuosiu j universiteto miestelį. Agentai
iš Vašingtono... seka visą tą rajoną! Jų visur knibžda! Jie mane sugriebs!
- Jie jūsų nesugriebs...
• Iš kur jū s žinote, po šimts velnių?
- Jų čia nėra. Viskas o’kei, kaip mane gyvą matote. Prašau ju s -
nusiraminkite.
- Jums lengva kalbėti, bet pabūtum ėte mano kailyje! Ne, aš jum s
verčiau pasakysiu kur... • ir pradėjo berti greitakalbe, nerišliai, tarsi des­
peratiškai ieškotų išeities. Iš pradžių paminėjo Herono namą, bet pirm
negu balsas spėjo sutikti ar prieštarauti, pats atmetė tą variantą. Paskui
prisiminė galežinkelio sandėlius, bet tuojau pat surado mažai įtikinamų
priežasčių.
• Na, nesijaudinkite šitaip, - ramino balsas. - Juk tai eilinis sandė­
ris...
- Aha, restoranas! Už miesto. “Češiro katinas” . Už restorano yra
sodas...
Sutrikęs balsas nebespėjo paskui jį, ir M etlokas pajuto, kad gerai
suvaidino savo vaidmenį. Jis paskutinį kartą prim inė dienoraštį, inkri­
minuojančius savo parodym us ir nutrenkė ragelį ant šakutės.
Jis stovėjo būdelėje, galutinai išsekintas. N ors rytas buvo vėsus, jo
veidu žliaugė prakaitas.
- Jūs šauniai suveikėte, - prabilo juodasis, vadovavęs operacijai. -
Jūsų priešininkas, kaip supratau, buvo parinkęs vietą universiteto terito­
rijoje. Labai išmintingas ėjimas. Bet jū s, sere, pergudravote jį.
Metlokas pakėlė akis į kom binezonu apsivilkusį negrą, dėkingas
už šitą žodį ir neatsistebėdamas savo sumanumu.
- Nežinau, ar bepajėgčiau dar kartą tai padaryti.
- Be abejonės, pajėgtumėte, - atsakė juodaodis, žingsniuodamas su
Metloku prie mašinos. - M aksimali įtam pa suaktyvina atmintį, ir ji ima
2 2 6 ________________________________________________________
veikti tarsi ESM. Ieško, atmetinėja, daro sprendimus... akies mirksniu.
Žinoma, jeigu žmogus nesupanikavo. Šiuo m etu įdomiai tyrinėjamos
ribinės būsenos.
■ Iš tiesų? - paklausė M edokas, siekdamas durelių. Negras mostu
pakvietė jį sėstis. Automobilis šoko į priekį ir nurūko greitkeliu, kitų
dviejų saugomas.
- Mes privažiuosime iš šiaurės vakarų, - paaiškino juodaodis, vai­
ruojantis mašiną, - ir išlaipinsim e jus maždaug už šimto jardųnuo take­
lio, kuriuo vaikšto restorano darbuotojai. Mes jum s jį parodysime. Eiki­
te tiesiai ten, kur didesnė balta altana ir kūdra su auksinėmis žuvytėmis.
Ar žinote tą sodo dalį?
- Taip, žinau. Bet iš kur jūs žinote?
- Na, ką jūs, aš ne aiškiaregis, - šyptelėjo vairuotjas. - Kai jūs bu­
vote telefono būdelėje, aš radiju kalbėjau su m ūsų vyrais. Viskas pa­
ruošta. Mes budime. Nepamirškite: balta altana ir kūdra su žuvytėmis...
Ir paimkite šitą paketą. - Vairuotojas kyštelėjo ranką į durelių vidaus
kišenę ir ištraukė klijuote apvyniotą paketą. P riė jo lipnia juosta buvo
pritvirtintas vokas.
- Kelyje nesugaišim e nė dešimt m inučių, - tarė juodasis, vadovau­
jąs operacijai, patogiau atsilošdamas sėdynėje. M edokas nužvelgė jį.
P riėjo kojos buvo pritvirtinta - tiksliau, prisiūta odinė makštis. Iki šiol
M edokas nebuvo jos pastebėjęs, nes ji buvo tuščia. O dabar į ją buvo
įleistas peilis kauliniu kotu. Sprendžiant iŠ makšties - ne trumpesnis kaip
dešimt colių.
Diunua rinktinis būrys buvo kovinėje parengtyje.

TRISDEŠIMT PENKTAS
SKYRIUS
,. ,Jis stovėjo šalią aukštos baltos altanos. Saulė uždegė dangaus pak­
raštį, o miškai už jo nugaros tebeskendėjo tirštam e rūke, blausiai atspin-
dėdami brėkštančio ryto gaisus. Priešais jį šviežiai sulapoję medžiai ap­
stojo senus plytom is grįstus takus, susibėgančius į šitą rojaus kampelį.
Aplinkui pusračiu sustatyti suolai blizgėjo nuo ryto rasos. Dirbtinėje
kūdroje be paliovos pleškenosi žuvytės. Garsiai čirškėjo paukščiai, svei­
kindami saulę, ruošdamiesi ieškoti maisto.
------------------------------------------------------------------------------------- 227
Medokas mintimis sugrįžo prie “Herono gūžtos”, neįžengiamos ža­
lios sienos, tarsi atskyrusios senuką nuo pasaulio. Situacija panaši, pa­
galvojo jis. Gal net simboliška, kad viskas baigsis tokioje pat vietoje.
Jis užsidegė cigaretę, bet, dukart įtraukęs dūmą, užgesino. Jis tvir­
tai spaudė bloknotą, laikydamas prieš save lyg nepramušamą skydą, ir
žaibiškai sukiojo galvą kiekvieno garso link, suprasdam as,kadjo gyvy­
bė - lyg žvakės liepsna...
Įdomu, kur Diunua vyrukai dabar? K ur išsislapstė jo rinktinė gvar­
dija? Gal stebi jį, tarpusavyje pajuokaudam i dėl nervingų jo trūkčioji­
mų, tokios akivaizdžios jo baimės? O gal prigludo prie žemės ar ant
medžių žemutinių šakų, pasirengę iššokti ir žudyti.
Ir ką jie žudys? Kokia gausi, kaip apginkluota bus Nim rodo armi­
ja? Ir apskritai - ar Nimrodas atvyks? A r sugrąžins merginą, kurią Met-
lokas myli? Ir jeigu Nimrodas ją sugrąžins, jeigu jis galų gale pamatys
Pat, ar jie abu nepateks į skerdynes, kurių niekaip neišvengsi?
Ir vis dėlto kas toks Nimrodas?
Darėsi vis sunkiau kvėpuoti. Rankų ir kojų raumenis sukaustė siau­
bo mėšlungis. Stipriai užsimerkė, nė pats nesuvokdamas kodėl - ar klau­
sytis, ar melstis? Bet iki šiol jis netikėjo Dievo buvimu. Todėl klausėsi,
stipriai užsimerkęs, kol galų gale išgirdo.
Du automobiliai išsuko iš greitkelio į keliuką prie “Češiro katino”.
Jie dūmė labai greit, padangos cypė darant posūkį į stovėjimo aikštelę.
Ir vėl viskas nutilo. Net paukščiai nustojo čiulbėję; jokio garso ap­
linkui.
M edokas žengtelėjo atgal, prie altanos, prisispaudė prie metalinių
pinučių. Jis įtempė klausą - ničnieko.
Tyla. Bet ne!.. Ir vėl kažkoks garsas, beveik netrikdantis tylos, tar­
si krintančio lapo šnarėjimas.
Čežėjimas. Neaiškus, čia nutylantis, čia vėl pasigirstantis čežėji­
mas kažkuriame takelyje.
Iš pradžių tas garsas buvo vos girdimas. Nutrūkstantis. Paskui šiek
tiek garsesnis, aiškesnis. M edokas išgirdo tylią, skausmo kupiną aima­
ną, persmelkusią jo smegenis.
- Džeimi... kur tu, Džeimi?.. Džeimi, prašau...
Aimaną nutraukė kūkčiojimas. M edokas trenkė žemėn klijuote ap­
vyniotą paketą, ašaros ir įniršis aptemdė jam akis. Jis atsiplėšė nuo bal­
tosios altanos pinučių ir suriko visa gerkle, išbaidydamas paukščius:
- Pat! Pat! K ur tu? Pat, kur tu, dėl Dievo meilės? Kur?!
2 2 8 ________________________________________________________
Kūkčiojimas - iš džiaugsmo ir iš skausmo - pasidarė garsesnis.
- Čia... čia, Džeimi! Aš nieko nematau.
Jis nesiklausč, iš kur sklinda balsas, ir pasileido bėgti viduriniuoju
takeliu. Pusiaukelėje nuo restorano pastato, prie medžio, išvydo Pat. Ji
klūpojo, subintuota galvą atsirėmusi žemės. Per kaklą nuvinguriavo krau­
jo srovelės; tikriausiai trūko viršugalvio siūlės.
Jis prišoko prie Pat ir atsargiai pakėlė jo s galvą.
M erginos kakta po tvarsčiais buvo apvyniota sluoksniais plačios
lipnios juostos, brutaliai užklijavus akių vokus ir standžiai prispaudus
ją prie smilkinių - patikimai ir nepajudinamai tarytum plieninis antvei­
dis. Pabandžius juostą atplėšti, teks kęsti pragaro kančias.
Jis švelniai pakėlė merginą nuo žemės ir priglaudė prie veido, kar­
todamas jo s vardą.
- Dabar viskas bus gerai... Viskas bus gerai...
- Atiduok jiems! - ūmai suriko neregė, įsitempdama visu sužalotu
kūnu, purtydama kraujuojančią galvą. - Dėl Dievo meilės, atiduok jiems,
ko tik jie nori!
- Atiduosiu, atiduosiu, brangioji...
- Labai prašau, Džeimi! Neleisk, kad jie mane liestų! Niekad, nie­
kad!
- Ne, n ebrangioji! Niekad, niekad...
Jis atsargiai paguldė merginą ant žemės.
- Nuplėšk man tą juostą! Būk geras, nuplėšk!
- Dabar negaliu, brangioji. Tau labai skaudės, palūkėk truputį...
- Tegu skauda! Negaliu kentėti!
Ką jam daryti! O Dieve! O, Viešpatie!
Jis pažvelgė į altanos pusę. Paketas tebegulėjo ant žemės ten, kur
buvo nusviestas.
Jam nebuvo ko rinktis.
- Nimrodai!.. Nimrodai! Pasirodyk, Nimrodai. Atsivesk prakeiktą
savo armiją! Ateik ir pasiimk, Nimrodai! Aš viską atnešiau!
Trumpa tyla. Po to pasigirdo žingsniai.
Ritmingi, tvirti.
Viduriniajarae takelyje pasirodė Nimrodas.
Eidrijenas Sylfontas.
- Apgailestauju, Džeimsai.
Metlokas buvo taip sukrėstas, kad neįstengė ištarti nė žodžio, ne­
galėjo įsisąmoninti šiurpaus, neįtikėtino fakto. Jis lėtai atsikėlė.
------------------------------------------------------------------------------------- 229
- Ne... Ne! Ne! Ne! - ūmai suklykė. - Man sakė, kad jus išvežė!
Maniau, kad jū s nebegyvas! Kaltinau save dėl jū sų mirties!
• Niekas manęs neišvežė. Mane lydėjo. Duokite dienoraščius. - Suir­
zęs Sylfontas spragtelėjo dešinės rankos piršais. Tai buvo signalas. - Ir
korsikietišką dokumentą. M anau, kad viską atsinešėte.
- Bet kodėl jū s tai darėte?
- Nebuvo kitos išeities..
- Nebuvo išeities? - M etlokas netikėjo savo ausimis. - Išeities - iš
ko?
• Iš katastrofos! Mes buvome bebankrutuoją! Paskutiniai resursai
buvo išnaudoti, daugiau nebebuvo į ką kreiptis. Moralinė korupcija pa­
siekė apogėjų - universiteto prašymai visiems įkyrėjo. Mums beliko viena
išeitis: imti vairą į savo rankas... pakilti aukščiau nugrimzdusių į korup­
ciją. Mes taip padarėm e - ir ištvėrėme!
Neatsipeikėdamas nuo šoko, M etlokas ūmai pajuto, kaip iš atskirų
galvosūkio fragm entų susiklosto bendras vaizdas. Nematomos slapto
seifo spyruoklės pasisuko savo lizduose, ir sunkios plieninės durys atsi­
vėrė... Ypatingi Karlailo fondai... Ir ne tiktai Karlailo; Sylfontas tik ką
pasakė tai. Prašymai padėti visiems įkyrėjo. Ir štai prasidėjo lėšų kaupi­
mas... slaptas, bet prasidėjo!
Visur!
Visi universitetai ir toliau ieškojo lėšų, bet jau be panikos, be fi­
nansinės katastrofos grėsmės.
Savaime piršosi išvada, kad krizių pavyko išvengti. Atkurtas nor­
malus gyvenimas.
Bet nieko panašaus neįvyko. Norm a tapo nusikaltimas.
- O gailestingas Viešpatie! - pašiurpęs sukuždėjo Metlokas.
- Galiu užtikrinti ju s, kad jis nė piršto nepridėjo, - atrėmė Synfon-
tas. - Visi m ūsų pasiekimai - žmogaus rankų darbas. Pažvelkite į mus
dabar. Nepriklausomi! M ūsų galia nuosekliai didėja. Po penkerių m etų
kiekvienas stambus universitetas Šiaurės Rytų valstijose taps neprik­
lausomos federacijos dalimi!
Metlokas tik spoksojo į jį.
• O dabar, Džeimsai, kur laiškas, apie kurį kalbėjote? Pas ką jis?
- Laiškas? - M etlokas pats jautė, kad nekontroliuoja savo žodžių,
bet negalėjo susiimti, negalėjo mąstyti.
- Laiškas!.. Vadinasi, laiško nėra? Nėra... “kaltinimo akto”, perra­
šyto mašinėle ir išsiunčiam o paštu dešimtą valandą ryto! Jūs melavote!
2 3 0 -------------------------------------------------------------------------------------
- Melavau... melavau. - Jis nebeturėjo jėgų. Kas bus, tas bus.
Sylfontas negarsiai nusijuokė. M etlokas nė kato nebuvo girdėjęs
jo šitaip juokiantis. Šitaip niršiai.
- Gudriai sumanyta! Bet jūs skystablauzdis. Žinojau tai iš pat pra­
džių. Jūs buvote idealus radinys valdžios agentams, nes neturite tvirtų
jsitikinimų. Jie vadino tai “mobilumu”. O aš žinau, kad tai buvo bestu-
buriškumas. Jūs mokate tiktai liežuviu malti. Tuščius tauškalus... Beje,
jūs itin tipiškas reiškinys. - Sylfontas garsiai tarė per petį. - Ei jūs, visi!
Daktaras M etlokas ja u nebepaskelbs niekieno pavardžių, nieko neiden­
tifikuos. Išlįskite iš olų, triušiai.
- Ach...
Trumpas gomurinis riktelėjimas sutrikdė tylą. Sylfontas atsigręžė
it įgeltas.
Pasigirdo konvulsiškas kvėptelėjimas • taip kriokteli smaugiamas
žmogus.
Ir dar vienas panašus garsas, lyg užgniaužta aimana.
- Kas ten? Kas čia? • Sylfontas puolė į tą pusę, iš kur pasigirdo
paskutinis riktelėjimas, ir sustojo, išgirdęs kraupų, staigiai nutrukusį rik­
telėjimą iš priešingos pusės. Jis jau pradėjo nebesivaidyti. - Kas čia?
Kur jūs visi!? Ateikite greičiau!
Vėl įsiviešpatavo tyla. Sylfontas įsistebeilijo į Metloką.
- Ką tu padarei? Ką tu padarei, menkysta? K ą tu čia atsivedei? Kas
ten? Atsiliepkite!
Net jeigu M etlokas ir būtų pajėgus atsakyti, jam bebūtų tekę to
daryti. Iš tolimo sodo pakraščio takeliu ėjo Džiulijenas Diunua.
- Labas rytas, Nimrodai.
Sylfonto akys virto iš orbitų.
- Kas jū s per vienas? Kur mano vyrai?
- Vadinuosi Žakas Devero, Džyzesas Domjė, Džiulijenas Diunua •
galite pasirinkti. Jūs per menki susiremti su mumis. Jūs atsivežėte de­
šimtį, aš • aštuonis. Jūsiškiai nebegyvi, o kur mes dėsime lavonus, tegul
jums neberūpi.
-K as jūs?
- Jūsų priešas.
Sylfontas kaire ranka atlapojo apsiaustą, dešine kyštelėjo į užantį.
Diunua šūktelėjo perspėdamas. M etlokas netikėtai puolė žmogų, kurį
dievino visą dešimtmetį. Jį valdė vienintelė m intis, net jeigu tai kainuo­
tų gyvybę.
----------------------------------------------------------------------------------------- 231
Žudyti.
Visai čia pat Metlokas išvydo siaubo iškreiptą veidą, nebepanašų į
Sylfonto. Jis įsikibo dešine ranka ir pajuto trykštantį kraują.
Išgirdo kurtinantį trenksmą, skausmas pervėrė kairįjį petį. Bet tai
jo nesulaikė.
• Metlokai, paleiskite jį! Sakau, paleiskite!
Didelės juodos raumeningos rankos atplėšė jį, prispaudė prie že­
mės. Pasigirdo dar vienas riksm as, skausmingas riksmas, kartojant jo
vardą:
- Džeimi... Džeimi... Džeimi...
Viskas nugrimzdo į tamsą.

** *

M etlokas atsimerkė ir išvydo juodaodį milžiną, klūpantį prieš jį. Jį

patį pasodino, atrėmę į marmurinį suolą. Jam nurengė marškinius, kai­
rysis petys tvinkčiojo.
- Skausmas, be abejonės, kur kas didesnis negu žaizda, - prabilo
juodaodis. - Jūs stipriai prisitrenkėte kairiuoju šonu automobilyje, o kulka
išėjo kiaurai žemiau peties per kremzlę. Dėl to ir kenčiate pragarišką
skausmą.
- Padarėme jum s vietinį nuskausminimą. Tai padės, - tarė dešinėje
stovintis Džulijenas Diunua. - Mis Beletain nuvežė pas gydytoją. Jis
nuims juostą. Jis juodasis, mums prijaučiantis, bet negalime patikėti jam
žmogaus su šautine žaizda. Radiju iškvietėm e mūsų gydytoją iš Toring-
tono. Jis atvyks po dvidešimties minučių.
- O Sylfontas?
- Jis dingo. Jūs nieko daugiau nežinote. Labai svarbu, kad jūs tai
suprastumėte. Nes, jeigu aplinkybės priverstų, mes įvykdysime savo gra­
sinimą jum s ir mis Beletain. Nenorėtume to daryti.... Jūs ir - m es ne
priešai.
- Klystate. Mes priešai.
- Tolimoje ateityje - galimas daiktas. Ko gero, šito nepavyks iš­
vengti. Tačiau dabar, didžio pavojaus akimirką, mes padėjome vienas
kitam. Mes tai pripažįstame. Tikim ės, kad ir jū s taip pat.
- Taip, pripažįstu.
- Galbūt mes net šio to išmokome vienas iš kito.
Metlokas pažvelgė į akis juodajam maištininkui.
2 3 2 -------------------------------------------------------------------------------------
- Dabar aš geriau suprantu kai kuriuos dalykus. Neįsivaizduoju, ko
jūs būtumetė galėjęs išmokti iš manęs.
Juodasis šyptelėjo.
- Kad individas savo veiksm ais - savo drąsa, je i norite, - pakyla
aukščiau įprastinių sąvokų.
- Aš jūsų nesuprantu.
- Pamąstykite. A nksčiau ar vėliau suvoksite.
- O kas dabar bus? Kas laukia Pat? Kas laukia manęs? Kai tik aš
kur nors pasirodysiu, mane iškart suims.
- Labai abejoju. Po valandos Grynbergas skaitys dokumentą, pa­
rengtą mano organizacijos. Tiksliau - mano. Turiu pagrindą manyti, kad
tas dokumentas su visa byla bus palaidotas archyve. Jis per daug nema­
lonus. Ir etikos, ir teisės, ir, be abejonės, politikos požiūriu. Per daug
rim tų klaidų padaryta... Šįryt mes veikiame kaip jūsų tarpininkai. Man
regis, dabar kaip tik tinkama proga jum s panaudoti dalį pinigų, vykti su
mis Belentain ilgesniam poilsiui... Manau, jus nesunkiai išleis. Net esu
tikras.
- O Sylfontas? Kas laukia jo ? Jūs jį pribaigsite?
- Argi Nimrodas vertas m irties? Galite nesivarginti atsakydamas:
mudu šitos temos nesvarstysime. Pasakysiu tik tiek: jis liks gyvas, kol
kai kurie klausimai tebėra neaiškūs.
- Ar įsivaizduojate, kas dėsis, kai jo pasiges?
- Tai bus lyg bombos sprogimas, bematant pasklis paskalos. Kai
dūžta šventųjų statulos, tikinčiuosius apima panika. Tebūnie taip. Kar-
lailui teks tai patirti... O dabar ilsėkitės. Tuojau atvažiuos gydytojas.
Diunua pasisuko į uniformuotą negrą, kuris priėjo ir tyliai pradėjo
kažką aiškinti. Juodaodis, kuris atsiklaupęs perrišinėjo jo žaizdą, atsi­
stojo. M edokas žiūrėjo į aukštą liekną Džulijcno Diunua figūrą Ramiai
ir savimi pasitikėdamas jis davė jiem s įsakymus. M edokas jautė, kaip
krūtinę užlieja dėkingumas, sumišęs su grauduliu. Diunua bruožuose jis
ūmai įžvelgė kažką naujo.
Mirties dvelkimą.
- Diunua?
- Klausau.
- Būkite atsargus.
 233

EPILOGAS
Popiečio saulė m ilijardais akinančių saulyčių žėrėjo melsvai žals*
varne Karibų jūros paviršiuje. Smėlis buvo šiltas ir birus. Atkampus sa­
los pakraštys buvo ram us ir tylus - sakytum, už akiračio nebebuvo kito
pasaulio.
Metlokas priėjo prie pat vandens, miniatiūrinės bangelės skalavo
jam kulkšnis. Vanduo buvo toks šiltas kaip paplūdimio smėlis.
Medokas laikė rankoje Grynbergo atsiųstą laikraštį. Tiksliau, laik­
raščio puslapį.

“SKERDYNĖS KARLAILE: 23 ŽUVUSIEJI, JUODIEJI IR BALTIEJI.

MIESTAS SUKRĖSTAS. DINGO UNIVERSITETO REKTORIUS
Karlailas, gegužės 10 d. Vakar šito nedidelio universiteto mieste­
lio pakraštyje įvyko nepaaiškinamos masinės žudynės. Žuvo 23 žmonės;
federalinės valdžios atstovai spėlioja, jog tai įvyko užpuolus iš pasalų;
abi pusės patyrė rimtų nuostolių..."

Apačioje buvo be kom entarų išvardytos pavardės, pateikti trumpi

duomenys iš policijos dosjė.
Tarp žuvusių buvo iš Džulijenas Diunua.
Nuojauta neapvylė M edoko. Smurtas, kurį pradėjo Diunua, kaina­
vo j am gyvybę.
Kita straipsnio dalis buvo skirta hipotezėms dėl skerdynių priežas­
ties ir jų galimo ryšio su Eidrijeno Sylfonto dingimu.
Tiktai hipotezės. N ė žodžio apie Nimrodą, nė žodžio apie M edoką,
nė žodžio apie ilgai trukusį FTB tyrimą. Nė vieno žodžio tiesos.
Medokas išgirdo atsidarant jo kotedžo duris ir atsigręžė. Mažytėje
verandoje už pusšim čio jard ų nuo kopų stovėjo besišypsanti Pat. Ji pa­
mojo ranka ir ėmė leistis laipteliais.
Ji buvo apsirengusi trumpikėmis ir lengva šilko palaidine, basa.
Kojos ir rankos nebebuvo sutvarstytos, o Karibų saulė gražiai nubronzi-
no jos odą. Oranžinis kaspinas dengė randus viršum kaktos.
Pat pareiškė netekėsianti už jo. Ji nenorinti vedybų iš gailesčio ar
pareigos - tikros ar įsikalbėtos. Bet M edokas žinojo, kad jie susituoks.
Arba abudu liks viengungiai.
- Ar atnešei cigarečių? - oaklausė iis.
2 3 4 -------------------------------------------------------------------------------------
- Ne, - atsakė ji, - atnešiau degtukų.
- Kodėl? - jis paėmė ją u ž rankos, pasikišdamas laikraštį po pažas­
timi.
- Mes jį sudeginsim. Archeologai skiria didelę reikšmę laidojimo
laužams.
- Kam?
• Tu kiaurą dieną nešiojiesi tą prakeiktą laikraštį. Noriu jį sudegin­
ti.
- Galime sudeginti, bet tai nepakeis to, kas parašyta.
• Kaip manai, kodėl Džeisonas tau jį atsiuntė? - paklausė Pat, ne­
reaguodama į jo pastabą. - Man atrodo, mes atvykome čia, kad kelias
savaites apie ničnieką negalvotume. N ei laikraščių, nei radijo, nei žmo­
nių - tik šiltas vanduo ir baltas smėlis. Džeisonas pats nustatė tokias
taisykles ir pats jas laužo.
• Grynbergas žino, kad turėjau padaryti labai nemalonų sprendimą.
• Tu padarei. Ir jis tai nujaučia.
M edokas žvilgtelėjo į ją. “Be abejonės, ir Grynbergas nujaučia, ir
tu nujauti”, - pagalvojo.
- Bus dar daug skausmo, niekuo nepateisinamo.
- Šitą patį jie tau ir pasakys. Pasakys, kad nebesikištum, kad jie
viską padarys taip, kaip reikia. Tyliai, dalykiškai ir vengdami nemalo­
nių situacijų. Bet kam?
• Gal taip ir geriau, gal jie teisūs.
- Bet tu tuo netiki.
- Netikiu.
Tylėdami jie priėjo prieplauką. Akmenys, ant kurių ji rėmėsi, buvo
sukrauti prieš dešimtmečius, gal net prieš šimtus metų, kad užtvertų ke­
lią seniai pamirštam upeliui. Dabar tai atrodė pačios gamtos kūrinys.
Taip pat ir Nimrodas atrodė pačios gamtos padaras. Kažko jau ži­
nomo logiška tąsa. Nepageidautinas, bet galimas numatyti reiškinys. Su
juo reikia kovoti, bet slaptai.
Mini Amerika... beveik paviršiuje.
Visur.
- Džeisonas kartą pasakė - tiesa nebūna nei gera, nei bloga. Ji tie­
siog tiesa. Todėl jis ir atsiuntė man šitą laikraštį.
M edokas atsisėdo ant didelio plokščio akmens, Pat stovėjo greta.
Prasidėjo potvynis, vis aukščiau tiško purslai. Pat ištiesė ranką ir paėmė
laikraščio lapus.
------------------------------------------------------------------------------------- 235
- Vadinasi, tai ir yra tiesa. - Tai buvo teiginys.
• Jų tiesa. Jų nuomonė. Pakabink atitinkamas etiketes ir žaisk to­
liau. Geri vaikinai ir blogi vaikinai - diližansas pasieks kalnų perėją lai­
ku.
- O kokia tavo tiesa?
- Sugrįšti ir viską papasakoti. Nieko nenuslepiant.
- Jie nesutiks. Jie išaiškins, kodėl šito negalima daryti. Suras šimtą
priežasčių.
• Jie manęs neperkalbės.
- Tada jie susitelks prieš tave. Jie jau grasino tau, kad nepakęs kiši­
mosi. Džeisonas nori, kad tu tai suprastum.
• Jis nori, kad apie tai pagalvočiau.
Laikydama lapus prieš save, Pat čirkštelėjo degtuką.
Laikraštis degė nenoriai, jį nuolatos aptėkšdavo Karibų purslai.
Bet degė.
- Ne per daug impozantiškas laidotuvių laužas, - pastebėjo M edo­
kas.
- Vėjas jį išpustys, kol m udu sugrįšime namo.
 TURINYS

Pirmas skyrius......................................................................... 5
Antras sk y riu s....................................................................... 12
Trečias sk y riu s...................................................................... 18
Ketvirtas sk y riu s...................................................................26
Penktas sk y riu s.....................................................................37
Šeštas sk yrius........................................................................ 42
Septintas sk yrius...................................................................52
Aštuntas skyrius....................................................................61
Devintas s k y riu s ...................................................................65
Dešimtas skyrius...................................................................74
Vienuoliktas sk y riu s............................................................ 82
Dvyliktas sk y riu s..................................................................88
Tryliktas sk y riu s...................................................................95
Keturioliktas s k y riu s ......................................................... 102
Penkioliktas skyrius............................................................106
Šešioliktas sk y riu s..............................................................109
Septynioliktas sk y riu s....................................................... 113
Aštuonioliktas sk yrius....................................................... 119
Devynioliktas sk yrius........................................................ 123
Dvidešimtas s k y riu s .......................................................... 130
Dvidešimt pirmas skyrius.................................................. 136
Dvidešimt antras sk y riu s................................................... 142
Dvidešitm trečias sk y riu s..................................................149
Dvidešitm ketvirtas s k y riu s ..............................................152
Dvidešimt penktas sk y riu s...............................................163
Dvidešimt šeštas sk y riu s................................................... 170
Dvidešimt septintas sk y riu s..............................................179
Dvidešimt aštuntas s k y riu s ...............................................184
Dvidešimt devintas sk y riu s...............................................188
Trisdešimtas sk y riu s.......................................................... 193
Trisdešimt pirmas sk y riu s................................................ 200
Trisdešimt antras s k y riu s ................................................. 209
Trisdešimt trečias skyrius................................................. 213
Trisdešimt ketvirtas sk y riu s............................................. 222
Trisdešimt penktas sk yrius............................................... 226
E pilogas............................................................................... 233
 L adlem as R.
La-87 M etloko dokumentas: Romanas / Iš anglų k. vertė A.
Gumbaragis. - K.: Europa, 1994. - 240 p. (Bestseleris; 30)

ISBN 9986-436-84-2
Sutikęs dalyvauti operacijoje prie! paslaptingą "Nimrodo” narkotikų imperiją, Karlai-
lo universiteto profesorius Džeimsas Medokas gavo keistą dokumentą su korsikietilku tekstu,
tarsi leidimą j būsimą gangsterių konferenciją... Medokas, ieškodama* teisybės ir kovodamas
už savo mylimos merginos gyvybę, patiria nesuskaičiuojamus nuotykius ir baisybes. Narko-
biznis apėmęs ne tik universitetus. Kaip pakirsti baisiojo maro laimia? Medokas nepraranda
vilties ir nieko nepaisydamas stoja i žūtbūtinę kovą.

UDK 820-3
 Robertas LADLEMAS
METLOKO DOKUMENTAS

Romanas

Iš anglų kalbos vertė Aloyzas Gumbaragis

Vyriausiasis redaktorius Jaroslavas Banevičius
Redaktorius Laimonas Inis
Korektorė Danutė Žilienė
Dailininkas Algimantas Snarskis
Kompiuteriu maketavo Algis Balčius

SL 774. Pasirašyta spaudai 1994 04 30. 15 apsk. leid. 1. Formatas 60x90/16.

Tiražas 10 000 egz. Užsakymo Nr. 3146

Kaina sutartini

ISleido “Vasario” koncerno “Europos” leidykla, Laisvės ai. 101a, 3000 Kaunas
Rinko ir maketavo “Vasario” techninis centras
Spausdino “AuSros” spaustuvė, Vytauto pr. 25, 3000 Kaunas
 “Bestselerių” serijoje
išleistos šios knygos:
1. A. Kristi. Čimneizo pilies paslaptis.
Romanasv
2. Z. Simenonas. Komisaras Megrė ir pami­
šėlė. Apysaka
3. M. Eneslis. Šnipai voratinklyje. Romanas
4. D. Bolas. Tvankią naktį Karolinoje.
Romanas
5. Matos Hari dienoraštis
6. R. Loris. Atgijęs Drakula. Romanas
7. E. Kvinas. Džekas Mėsinėtojas. Romanas
8. E. S. Gardneris. Ilgakojų manekenių byla.
Romanas
9. D. Aleksas. Esi tiktai velnias. Romanas
10. O. Blikas. Doras vagis. Apysaka
11. A. Kristi. Žmogžudystė golfo aikštelėje.
Romanas
12. A. Hitleris. Užstalės kalbos
13. D. Levisas. Seksšpionažas. Apybraižos
14. Ž. Aleksanderis. Kruvinas mėnulis.
Romanas V

15. K. Braunas. Žmona sekmadieniui.

Romanas
 16. S. Vanas Dainas. Drakonas žudikas.
Romanas
17. L. Busenaras. Paryžiečio kelionė aplink
pasaulį. Romanas. I knyga
18. L. Busenaras. Paryžiečio kelionė aplink
pasaulį. Romanas. II knyga
19. E. Kvinas. Devyni mėnesiai iki žmogžu­
dystės. Romanas
20. R. Blokas. Psichas. Romanas
21. E. S. Gardneris. Blondinė pamušta aki­
mi. Romanas
22. E. D. Bigersas. Uždangą pakėlus.
Romanas
23. E. Topolis. Kremliaus žmona. Romanas
24. B. Vianas. Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų
kapų. Romanas
25. R. S. Prateris. Dingusios gražuolės byla.
Romanas
26. D. Boidas. Padangių plevėsos.
Fantastinis romanas
27. K. Braunas. Lavonas. Romanas
^ 28. M. Leblanas. 813. Romanas
29. H. Brandneris. Sugrįžęs kauksmas.
Romanas
30. R. Ladlemas. Metloko dokumentas.
Romanas
 BestseJ * f i s ' 5 0

Jis buvo bekeliąs ją, bet Metlokas jį

sulaikė. Anglų literatūros profesoriaus akys
buvo pilnos neapykantos ašarų. Jis švelniai
atstūmė Grynbergo rankas ir pakėlė Pat.
Įnešė ją į vidų ir paguldė ant išdraskytos
sofos. Grynbergas nuėjo į miegamąjį ir
grįžo su antklode. Paskui atnešė iš virtuvės
dubenį drungno vandens ir kelis
rankšluoščius. Jis atkėlė antklodę ir pridėjo
rankšluostį prie kraujuojančios krūtinės.
Metlokas, sukaustytas siaubo, žiūrėjo į
žvėriškai sudaužytą veidą, paskui paėmė
kito rankšluoščio kraštą ir pradėjo plauti
kraują nuo nuskustos galvos, nuo burnos.
- Ji pasitaisys, Džimai. Esu matęs
šitokių dalykų. Ji pasitaisys.
Tačiau išgirdęs artėjantį sirenų
kauksmą, Grynbergas širdy suabejojo, ar
mergina kada nors bepasitaisys.