Salomėja Nėris

 XX a. pirmos pusės poetė neoromantikė.

 Antrosios neoromantikų kartos, į literatūrą atėjusios trečiajame dešimtmetyje
atstovė.
 Ryškiausia romantinės pasaulėjautos kūrėja iš visų lietuvių neoromantikų.
 Poetės karo metų rinkinys „Prie didelio kelio“ priskiriamas katastrofų
literatūrai.
 Salomėja Nėris- dramatiško likimo asmenybė ir netikėti poetės poelgiai,
kūrybos vingiai kėlė ir tebekelia daug karštų diskusijų.
 Daugelį S. Nėries poelgių lėmė jos būdo savybės. Viena jų- jautrumas. Ši
savybė lėmė sudėtingus santykius su aplinka.
 Polinkis įsižeisti lėmė impulsyvius sprendimus.
 Staigūs nuotaikų svyravimai lėmė polinkį į kraštutinumus.
 S. Nėris buvo idealistė, romantikė, išgyvenanti dėl to, kad tikrovė neatitinka
vaizduotėje susikurto pasaulio.
 Trečiame kurse patyrė didžiausią meilę profesoriui Juozui Eretui.
 Meilė Eretui neleistina, nepriimtina visuomenėje, todėl sukėlė daugybę
apkalbų. Meilė užvaldo poetę.
 Eretas pasirenka šeimą ir karjerą, ji įskaudinta. Šis išgyvenimas ir neigiamas
visuomenės požiūris skatina maištauti.

1931 metai
 Iš katalikiškos pakraipos menininkų stovyklos pereina į priešingą, kairiųjų
pažiūrų, pusę.
 Jį lėmė nusivylimas visuomene bei komunistė draugė Elena.
 S. Nėris neturi tvirtos asmeninės nuomonės, todėl aplinkinių įtaka labai
stipri.
 Poetė ieškojo ryšių su komunistais: sovietinius tankus gatvėse sutiko
džiugiai, kaip draugišką pagalbą.
 Salomėja Nėris tampa sovietų marionete. Dėl naivumo, patiklumo ji
pasitelkiama kaip įrankis.
 Įsitraukimas į politiką nesuderinamas su poetės prigimtimi.
 1941 metais S. Nėris pasitraukia į Rusijos gilumą.
 Nėris, labiau nei daugelis kitų Lietuvos rašytojų, prisidėjo prie okupacinio
režimo šlovinimo.
 Poetė naiviai tikėjo klaidingomis idėjomis.
 „Prie didelio kelio“
 Sudarytas 1944 metais, nespausdintas dėl cenzūros. (rinkinys)
 Išgyvenama dėl ateities, nežinomybė, nesaugumas
 Eilėraštis- dramatiško tautos likimo XX a. viduryje apmąstymai.
 Minimi tamsos, mirties motyvai simbolizuoja skausmą, neviltį, praradimus.
 Eilėraščio pavadinimas pakartojamas ir pirmojoje eilutėje. Erdvės detalė:
kelias yra siejama su gyvenimo keliu, kūrinyje kalbama „mes“ vardu, todėl
eilėraštyje atskleidžiama tautos, atsidūrusios istorinių įvykių sūkuryje situacija.
 Eilėraštis parašytas Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu ir yra priskiriamas
katastrofų literatūrai, todėl pirmoje eilutėje vartojami pasyvią būseną
reiškiantys veiksmažodžiai atskleidžia dramatišką situaciją karo metais.
Tokiomis aplinkybėmis tauta- bejėgė.
 Eilėraštyje kuriama liūdna nuotaika: apgailestavimą ir liūdesį išreiškia
vartojami retoriniai sušukimai ir nutylėjimai.
 Be erdvės detalių kūrinyje svarbus ir laikas: minimas pavasaris simbolizuoja
visos tautos pilnavertį gyvenimą. Vaizduojamas nueinantis metų laikas
atskleidžia dramatišką tautos situaciją, besikeičiantį gyvenimą.
 Antroje strofoje kuriama opozicija tarp ankstesnio tautos gyvenimo ir
dramatiškos egzistencijos sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis.
 Kaip priešprieša pavasariui, saulei, gyvybei ir šviesai- mirties, šalčio, tamsos
motyvai.
 Visavertis tautos gyvenimas tokiomis istorinėmis aplinkybėmis yra
neįmanomas, todėl ir trečioje strofoje ryškus tautosakos motyvas, minimas
virtimas medžiais. Tai simbolizuoja tautos pražūtį, išgyvenamą dvasinę mirtį.

Individo ir tėvynės ryšys. Žmogaus, išgyvenančio

atskirtį nuo tėvynės situacija.
„Troškulys“
 Žodis „troškulys“ reiškia fizinę būseną, gyvybiškai svarbų poreikį.
 Eilėraštyje atskleidžiama, kad troškulys jaučiamas neįprastoje vietoje- krūtinėje.
Tokioje situacijoje tai ne fizinis poreikis, o dvasinė būsena.
 Eilėraštis parašytas Antrojo pasaulinio karo metais, kai pati poetė priversta
pasitraukti į Rusijos gilumą. Poetė ilgėjosi tėvynės, skausmingai išgyveno atskirtį.
Lyrinis subjektas artimas pačiai kūrėjai, todėl eilėraštyje troškulys įgyja tėvynės
ilgesio prasmę.
 Minimas ugnies motyvas simbolizuoja skausmą, nes šis, kaip ir ilgesys, yra
nenumaldomas.
 Atskleidžiama, jog lyrinis „aš“, negalėdamas būti tėvynėje, yra priversta kentėti.
 Kadangi atskirtis nuo gimtojo krašto yra nepakeliama, o ilgesys- žlugdanti emocija,
svarstoma kas eilėraščio žmogui leistų pasijusti geriau, patirti ramybę. Sąlygos
įvardijamos antroje strofoje.
 Ypatingas vaidmuo tenka vandeniui, kuris įgyja stebuklingą galią, nes yra iš gimtinės.
Net ir nedidelis kiekis šio skysčio turi galią. Antroje strofoje minimas vanduo iš
avinėlio pėdos ir sklidinas rasos tulpelės žiedas.
 Stebuklinėse pasakose bala avinėlio pėdoje- pražūties ženklas, nes ji transformuoja
geriančiojo pavidalą. Eilėraštyje toks vanduo įgauna kitą prasmę, jis tampa gyvybės
simboliu, kuris lyriniam „aš“ gali suteikti jėgų.
 Eilėraščio žmogaus norui nelemta išsipildyti.
 Atskleidžiama, jog individo ir tėvynės ryšys yra glaudus. Atskirtis padeda suprasti
gimtojo krašto svarbą žmogaus gyvenime. Kuriamas šviesus tėvynės vaizdas, minima
plati erdvė.
 Įprastos gimtinės gamtos detalės lyriniam subjektui yra brangios.
 Minimi namai prie „šaltinio žalio“. Šaltinis simbolizuoja neišsenkančią gyvybę, o žalia
spalva tampa gyvybingumo simbolis.
 Namai- sava erdvė, kuri eilėraščio žmogui teikia dvasinę atramą.
 Tiek visame rinkinyje „Prie didelio kelio“, tiek ir eilėraštyje atskleidžiama, kad lyrinis
subjektas ieško ryšio su artimaisiais.
 Eilėraščio žmogus tikisi, kad ir jo yra ilgimasi, jam tai svarbu, nes tada kalbantysis
jaučiasi reikalingas ir mylimas.
 Atskleidžiama dramatiška lyrinio subjekto situacija bei nuogąstavimai, ar jo
pasigendama.
 Paskutinėje strofoje ryškūs žiemos, mirties motyvai. Atskleidžiama, jog eilėraščio
žmogaus norui grįžti į tėvynę nelemta išsipildyti, todėl paskutinėse strofose
vartojamos metaforos atskleidžia skausmą.
 Taigi eilėraštyje parodoma, kad tėvynė- didžiausia vertybė, o visavertis gyvenimas
įmanomas tik gimtojoje žemėje.

Žmogaus, netekusio tėvynės ir gimtųjų namų,

situacija. „Dideliam name“
 Pirmoje strofoje atskleidžiama žmogaus, išgyvenančio atskirtį nuo gimtųjų namų
jausena. Lyrinis subjektas artimas pačiai autorei. Eilėraštis parašytas Antrojo
pasaulinio karo metais, kai S. Nėris buvo priversta palikti gimtinę ir dėl to skaudžiai
išgyveno, todėl ir kūrinyje vaizduojamas tėvynės netekęs žmogus.
 Kalbama „mes“ vardu. Vartojamas įvardis „mūsų“ ir pirmojo asmens formos
atskleidžia bendražmogišką situaciją, perteikia jauseną, kurią sumaišties metais
išgyveno daugelis.
 Kuriama opozicija „dideliam name“-„namelis mūsų“. Priešprieša tarp svetimos,
nepažįstamos erdvės ir savos, saugios namų erdvės.
 Žmogus, netekęs tėvynės, jaučiasi vienišas, nereikalingas.
 Eilėraštyje parodoma namų svarba žmogui. Vartojamas deminutyvas „namelis“
atskleidžia, kad namuose gera, jauku, čia žmogus randa prieglobstį. Tai tarsi
užuovėja, atskiras, nuo negandų apsaugotas pasaulis.
 Namai siejami su žydėjimu, žiedas- gyvybės simbolis, todėl namai- erdvė, leidžianti
pajusti dvasinę atgaivą.
 Kuriama paralelė tarp žmogaus ir gamtos, kuri dažna lietuvių liaudies dainose.
Geidžiama to, kas neįmanoma: kaip sausa obelis negali žydėti, taip lyrinio „aš“
troškimas grįžti į tėvynę yra neįgyvendinamas.
 Gamtos detalės: vėjas, lietus, debesys atskleidžia lyrinio subjekto skausmą.
Negalėdamas būti gimtinėje jis kenčia, todėl bet kokia kaina žinia iš tėvynės yra
laukiama ir brangi. Viskas, kas iš gimtojo krašto įgauna ypatingą reikšmę.
 Taigi, eilėraštyje parodoma, kad visavertis gyvenimas įmanomas tik tėvynėje, o ryšys
su gimtąja žeme yra nenutraukiamas.

„Ateik“ (artimųjų elgesys)

 Eilėraštyje atskleidžiama žmogaus, skausmingai išgyvenančio išsiskyrimą su
mylimuoju, situacija.
 Eilėraščio pavadinimas- retorinis sušukimas, išreiškiantis kvietimą. Vartojama
liepiamosios nuosakos forma. Pavadinimas išreiškia norą būti kartu.
 Ryšio, bendrumo ieškojimas- svarbus motyvas visame rinkinyje „Prie didelio kelio“.
 Eilėraštį galima sieti su biografiniu kontekstu. Antrojo pasaulinio karo metais S. Nėris
su mažamečiu sūnumi pasitraukia į Rusijos gilumą. Kūrėjos vyras lieka Lietuvoje.
Dienoraščio įrašai liudija, jog poetė skausmingai išgyveno išsiskyrimą su mylimuoju.
 Atskirties nuo tėvynės, gimtųjų namų, tautos situacija yra dažna karo metų lyrikos
rinkinyje „Prie didelio kelio“.
 Pirmoje strofoje vaizduojama sudėtinga istorinė situacija- karas, kada žmogus yra
nesaugus, neužtikrintas dėl savo ateities.
 Kalbantysis išgyvena nelengvą laikotarpį ne tik dėl istorinių aplinkybių, tačiau ir
todėl, kad šalia nėra artimo žmogaus.
 Ilgesys- slegianti emocija, kad ji nepakeliama atskleidžia laiko ženklai, minima, jog
lyrinis subjektas ilgis ištisą parą.
 Mylimojo akys gretinamos su Saule- dangaus kūnu, dovanojančiu Žemei šviesą,
šilumą, gyvybę. Šis palyginimas atskleidžia glaudų, artimą ryšį. Meninės raiškos
priemonės vaizduoja, kad gyvenimas be mylimojo yra nepakeliamas, o atskirtis
priverčia kentėti.
 Mylimo žmogaus ilgesys atgaivina prisiminimus. Prisimenamos akimirkos, kai lyrinis
„aš“ galėjo būti kartu su mylimuoju bei išsiskyrimas su brangiu žmogumi.
Prisiminimai, nors ir brangūs, tačiau skausmingi.
 Lyriniam subjektui skaudu ir dėl to, kad net ir sapne negali išvysti mylimojo. Nakties
reginys turi ypatingą prasmę. Sapnuoti- tai tarsi išgyventi buvimo kartu jausmą.
Apgailestaujama, kad net ir tokia galimybė yra neįmanoma.
 Ilgesys toks stiprus, jog lyrinis „aš“ pasiryžęs bet kam. Buvimas kartu su mylimuoju
teiktų dvasinę atgaivą.
 Taigi, eilėraštyje atskleidžiama koks svarbus yra ryšys su artimaisiais. Tik būdamas
kartu su brangiais žmonėmis individas gali jausti ramybę ir pilnatvę.

Kaltės ir atgailos motyvai.

„Maironiui“
 Eilėraščio žmogus kenčia, nes jaučiasi atskirtas nuo tautos.
 Pavadinimas parodo kam eilėraštis bus skirtas, tačiau kūrinys ne dedikacija, o lyrinė
išpažintis.
 Maironis- vienas žymiausių kūrėjų romantikų, tautinio atgimimo dainius, kurio
poezijoje aukštinama meilė tėvynei. Poetas yra visuomenėje gerbiamas žmogus,
iškili asmenybė. Maironis pasirenkamas kaip žmogus, kuriam norima išsipasakoti. Jis
S. Nėriai buvo poetinis ir moralinis autoritetas.
 Lyrinis subjektas jaučiasi atstumtas, pasmerktas dėl savo poelgių.
 Lyrinis „aš“ tarsi apmąsto gyvenimą. Atskleidžiama, jog gyventi nedarant klaidų-
neįmanoma. Gyvenimas suprantamas kaip kelionė, kuri pilna išbandymų ir
netikėtumų. Eilėraščio žmogus svarsto ar galėjo kažką pageisti ir apgailestaudamas
pripažįsta, kad klaidų ištaisyti neįmanoma, o atpildas už jas suvokiamas kaip
pelnytas.
 Ryškūs Biblijos motyvai, kurioje kalbama apie nusižengimus, bausmę, kaltę ir atpildą.
Rykštė- bausmės simbolis. Lyrinis subjektas kenčia, nes jam didžiausias atpildas yra
būti pasmerktam ir atstumtam. Dėl savo praeities klaidų jis pasmerktas vienatvei.
 Lyrinio „aš“ gyvenimas pilnas dramatiškų įvykių, permainų, tai atskleidžia metafora
apie vėtras. Vėjas- gamtos stichija simbolizuojanti nepastovumą, pokyčius.
 Eilėraščio žmogus pripažįsta, kad jo gyvenimas buvo pilnas klaidų, tačiau vartojamos
būsimojo laiko formos atskleidžia, jog lyrinis subjektas tikisi atleidimo.
 Lyrinis subjektas nesipiktina, nieko nekaltina, o bausmę priima nusižeminęs.
 Užmėtymas akmenimis- viena seniausių Biblijoje minimų bausmių. Akmuo siejamas
su šaltumu, negyvumu, todėl simbolizuoja atskirtį bei vienatvę. Eilėraščio žmogus
atskirtį suvokia kaip neišvengiamą bausmę ir su tuo susitaiko.
 Eilėraštis tai tarsi pačios poetės atsiprašymas, klaidų pripažinimas ir gailėjimasis dėl
jų.
 Ryšys su kitais, noras būti kartu yra gyvybiškai būtini poreikiai. Didžiausias eilėraščio
žmogaus troškimas- grįžti į tėvynę (eilėraštis parašytas Antrojo pasaulinio karo
metais Rusijoje, kai Salomėja Nėris skausmingai išgyveno priverstinį pasitraukimą iš
tėvynės).
 Atskirtis tokia nepakeliama, kaltė tokia stipri, kad lyrinis „aš“ pasiryžęs būti bent
menka tėvynės gamtos dalimi, kad tik galėtų būti gimtojoje žemėje.
 Lyrinis „aš“ nusižeminęs, kenčiantis ir atgailaujantis, susitaikantis su bet kokia
bausme.
 Taigi, eilėraštyje parodoma, kad žmogui labai svarbus ryšys su tėvyne ir jos
žmonėmis. Atskirtis nuo gimtojo krašto ir tautos verčia kentėti, todėl yra
nepakeliamai sunki. Visavertė egzistencija įmanoma tik tėvynėje.

Išvados:
 Apibendrinant galima teigti, jog Salomėjos Nėries karo metų rinkinyje atskleidžiama,
jog žmogus dažnai bejėgis pasipriešinti nepalankioms aplinkybėms. Karas parodomas
kaip skausminga patirtis, sugriaunanti įprastą gyvenimą, verčianti jaustis nesaugiam,
vienišam. Tėvynė eilėraštyje parodoma kaip viena didžiausių vertybių. Individo ir
gimtosios žemės ryšys labai svarbus, todėl atskirtis nepakeliama. Saugus, reikalingas
žmogus gali jaustis tik gimtojoje žemėje, būdamas šalia artimųjų.
 Eilėraščiuose išaukštinami namai, parodoma jų svarba žmogui. Namai- atrama,
prieglobstis, erdvė, kurioje galima patirti pilnatvę, todėl namų praradimas yra
dramatiškas.