Pagrindinis skirtumas nuo gyvūnų yra tai, kad augalai
Vėliau
nėra šilti (bet ir gyvūnai ne visi šilti). Taip pat augalas
sėslus organizmas, negali greit keist savo pozicijos, bet
judėti šiek tiek sugeba. Jei augalas gintis fiziškai negali
gintis, tai tada turi ištverti – gamintis trakim kažkius
baltymus. Augalų turi patčius didžiausius gamtoje
žinomus genomus (kai kurios kartotinės sekos augaluose
sudaro net 90 %). Ar augalui kenkia UV? Aišku kenkia, tik
jis turi tvarkymosi elementus, kaip su tuo susitvarkyti,ko
žinduoliai neturi (neturi net UV liazių specialių kaip
augalai). Augalai taip pat gali pakelti savo organizmo
temperatūrą – termogenezė. Aplamai, augalo
temperatūra yra 1-2 laipsniais visada aukštesnė nei
aplinkos. Augalų metabolizmas yra labai lėtas ir čia yra
atsakymas, kodėl augalai taip ilgai gyvena. Augalo
sistemos nenudyla taip greitai kaip gyvūnų. Augalai
reaguoja ir į mėnulio šviesą, į vibraciją, turi elektrinius
impulsus; bet tai vyksta labai lėtai – ištęsta laike. Tačiau
eksperimentus su augalais atlikti labai sunku dėl objekto
ypatumų.
Patys pirmieji prokariotai buvo heterotrofai (atotrofai –
gaminasi patys; heterotrofai – ima iš aplinkos ir skaido).
Prokariotai pagrinde skiriasi nuo aukariotų tuo, kad
neturi membraninių organelių (tame terpe ir branduolys,
mitochondrijos, chloroplastai, Godžio komp, ET..).
Neoksigeninė arba anoksigeninė fotosintezė tai kai
gamindamos bakterijos sau maistą neišskiria deguonį, o
išskiria sierą, jei redukcijai vietoj vandens naudojamas
vandenilio sulfidas (purpurinės sierabakterės pvz.).
dumbliai daugiausia pagamina/o daguonį ir sugerė/ia
CO2.
Endosimbiozės terorija – pirmykštis prokariotas, kuris
turėjo tik branduolio užuomazgas, bet neturėjo
chloroplastų, staiga įgyja mitochondrijas (ka-kada buvęs
prokariotas, kuris buvo endocituotas ir nesuvirškintas).
Per ilgus evoliucijos metus tapo neatskiriama ląstelės
dalimi. Iš šios raudonos linijos vystėsi toliau daugaliąsčiai
gyvūnai. Toliau, atsirandus pirminiam eukariotui,
turinčiam mitochondrijas, vėl buvo praryta bakterija, kuri
gebėjo fotosintetinti (cianobakterija). Ji vėl kažkokiu
buvo nebuvo suvirškinta ir susikūrė tai, kas jau yra
šiuolaikinių augalų protėvis – vienaląstė fotosintetinanti
ląstelė. Iš šios atšakos, kuri jau gebėjo fotosintetinti ir
atlikti metabolizmą, atsirado 3 grupės, kurios davė
pradžią dabartiniams fotosintetinantiems organizmams:
glaukofitai (dumbliai; turi ypatingai paprastus
chloroplastus su sienelėm (normaliai sienelė yra
nunykusi ir likusi membrana)). Raudondumbliai – turi
pigmentus – karotinoidus (rodonoji linija); žaliadumbliai
(žalioji linija) – jie buvo pradininkai sausumos augalams.
Nuo jų prasidėjo lipimas iš vandens į sausumą.
vyko antrinė ir tretinė endosimbiozė. Antrinė – kai jau
eukariotas, gebantis fotosintetinti, pats buvo prarytas
eukariotinės ląstelės, neturinęios chloroplastų ir tada
pats tas organizmas buvo tiek nuredukuotas, kad virto
chloroplastu (sudetingesnės struktūros ir jau su kitokiu
membranų skaičiumi (3 ar 4-iomis membranomis).
Dinophyta – titnadumbliai – ataugas turintys vienaląsčiai
dumbliai; taip pat taip atsirado ir apocomplexa –
parazitai. Keletos membranų skaičius ir parodo, kad tas
endosimbiozės procesas vyko keletą kartų. Antrinėse,
tretinėse endosimbiozės ląstelėse mitochondrijos tarkim
yra visiškai nunykusios tos ląstelės, bet branduolio
užuomazgos vis dar yra likusios (bet čia tik vėlesniu
etapu endosimbiozės).
Lieka chloroplastas, su dviem bakterijos membranom, be
bakterijos sienelės ir su genomu,perkeltu į branduolį
(horizontali genų pernaša). Apačioje – matome, kad
bakterija dar turėjo ir peptidoglikano sluoksnį, paskui kai
pateko į ląstelės vidų – ji turėjo ir membraną ir paskui ta
ląstelės membrana buvo sunaikinta ir turime tik
bakterinės kilmės chloroplastą.
Jei vyksta antrinė endosimbiozė ir eukariotinė ląstelė,
kuri jau turi mitochondrijas,praryja eukariotą su
organelėm visom, tai turime vieno ląstelės
membraną,kitos ląstelės membraną ir tas chloroplastas
redukuojamas iki tiek, kad membrana tos
fagocituojančios ląstelės yra panaikinama ir lieka tik
prarytosios ląstelės membrana ir plius lieka redukuotas
branduolys ( jis randamas tarp chloroplasto dviejų
mmebranų ir ląstelės buvusios kitos membranos ir jis
vadinamas yra nukleomorfu. Nukleomorfuose yra likę
dar ORF atvirų, nor sekvenavimui čia aplinka nėra
tinkama (užmembraninė čia ertmė). Replikacija čia
vyksta, nes chloroplastui dauginantis, branduolys irgi
pasidalija. Bet ar vyksta transkripcija – neaišku. Tai
chloroplastuose (jei yra antrinė ar tretinė endosimbiozė
įvykusi) egzistuoja ne vien chloroplastų DNR, bet ir to
likusio branduolio.
Taigi, glaukofitai yra tokie primityvūs vienaląsčiai
dumbliai,kurių chloroplastai dar turi ir sieneles
(peptidoglikano sluoksnis). Tos jų pastidės (cianelės) yra
smarkiai bakterinės. Fikobilisomos yra anteniniai
kompleksai esantys ant tilakoidų (dabartiniuose
augaluose nebėra). Chlorofilas yra tetrapirolinis junginys,
kuris šiaip visai panašus į hema (mitochondrijose).
Bakteriniai chlorofilai - fikocianobilinai - labai panašus
kaip ir turi modernūs augalai,tik jis yra atviras,
nesujungtas, tai rodo, kad chlorofilas yra kilęs iš to.
Kokios gyvybės formos yra artimiausios dabartiniams
sausumos augalams (Land plants)? – tai Charales –
‚haroms‘ dumbliai). Dumblis iį esmės nera augalas ir
pagrinde kuoskiriasi nuo augalų yra tai, kad dumbliai
neturi audinių. Jie fotosintetinti gali, nežydi. Yra jų
daugialąsčių, bet visos ląstelės veikia kaip autonomiškos.
Charos turi jau tokį lyg tvirtinimąsi prie substrato, bet
labai minimalų – primena šiek tiek augalus. Gentis Charo
– o rūšių yra ne viena.
Evoliucinnis artimumas buvo nustatymas būtent per
ribosominė RNR. Sintenija – tai genų eilėtumas (genų
eiliškumo panašumas). Kuo didesni genų blokai sutampa
savo eiliškumu, tai tuo yra artimesni evoliuciškai
organizmai. Dumblaims nėra būdinga granų
išsidėstymas, bet augalams sausumos ir charoms yra.
Chlorofilą a kokį nors turi visi fotosintetinantys
organizmai (seniausiai atsiradęs), o chlorofilas b – vėliau
atsiradęs sausumos augaluose ir charose. Taip pat beta
karotenas yra ir dumbliuose (charose) ir sausumos
augaluose – kituose dumbliuose nėra. Dumbliai turi
sieneles, bet dažiausiai jos yra arba neceliuliozinės arba
celiuliozės modifikacijos, kokių nėra sausumos
augaluose. Charos turi tokias celiuliozines sieneles,kokias
turi ir sausumos augalai.
Prieš ląstei dalinantis – išsiardo visos organelės – suyra
ET, braduolys ir tt. Ta membrana niekur nedingsta – ji
pasklinda po citoplazmą ir paskui yra padalinamos į
dukterines ląsteles ir toliau susirenka. Ties pusiauju
(vietoj verženčiojo žiedo) tvirtinasi pūslelės (nuolaužos)
prie mikrovamzdelių ir telkiasi ties ta vieta kur buvo
metafazinė plokštelė. Toliau, kadangi tos pūslelės yra
riebalinės, jos ima suaugti į vieną pūslelę ir pradeda
formuotis toks blynelis, kuris didėja ir pasiekia ląstelės
pasienius. Tam fragmoplastui susiliejus su membrana, ta
ertmė iš karto atsidalina į dvi dalis. Tai fragmoplastas
yyra laikina struktūra, susiformavusi iš ląstelės organelių
įvairių nuolaužų dalijimosi metu ir fiziškai atskirianti dvi
ląsteles be veržiančiojo žiedo. Paskui pradeda ir
celiuliozė kauptis. Tai tas fragmoplastas būdingas tiek
augalams sausumos, tiek charoms (dumbliai jau kitaip
dalijasi). Augalinės ląstelės ‚komunikuoja‘ per
plazmodezmas –tokius kaip kanalėlius, vamzdelius.
Vienos ląstelės ET gija yra nutysusi iki kitos ląstelės ET
(jungiasi). Beje, per tuos vamzdelius eina ir plonas
citoplazmos sluoksnelis. Taigi, tokios ląstelės yra
sujungtos kaip į fizinį tinklą. Per tokias struktūras gali
keliauti baltymai, virusai, RNR, hormonai, signalinės
molekulės. Plazmodezmos iš karto susiformuoja kol nėra
dar susiformavusios sienelės po dalijimosi. Tai
plazmodezmos yra būdingos daugialąsčiams, sienelę
turintiems organizmams. Taip pat charų ir sausumos
augalų dauginimosi sistema yra gana panaši. Taigi,
charos yra artimiausias šiuolaikinių augalų giminaitis (ne
protėvis), tiesiog turėjo bendrą išeitinį tašką (yra
monofiletinės kilmės).
Pagrindinis dalykas šiuolaikinių augalų evoliucijos yra
prisitaikymas neišdžiūti. Pagr dalykai: gylis; dujos
vandenyje taip pat ir daug prasčiau juda (ore daug
greičiau vyksta išeikvotų dujų apykaita – papildymas, o
vandenyne – labai lėtai difunduoja dujos, todėl
automatiškai ir fotosintezė sumažėja). Taip pat – viskas
išplaunama, kol mirksti vandenyje. Tokiose vietose, kur
trumpalaikei būdingas yra išdžiūvimas, dabar gyvena ir
charos – nenumiršta.
Pagrindinė problema – reikėjo apsaugos nuo išdžiūvimo.
Desikacija – išdžiūvimas. Sporas apsaugo
sporopoleninas – tai tobuliausias polimeras gamtoje,
kuris apsaugo nuo išdžiūvimo, suirimui ar nudilimui.
Pirmieji augalai – rinijūnai (nebeegzistuoja). Gyveno
būtent ten,kur buvo daug silicio, kuris išstumdavo anglį,
todėl visi organiniai junginiai tapdavo gana trapūs ir
išlikdavo ilgai.
Rinija jau turėjo kąžką panašaus į samanos organus.
Turėjo dengiamuosius audinius (epidermins su
žiotelėmis); kutikulė; rizoidai (tai nėra šaknys); vienas
storasienis vandensn indas centre. Neaukši augdavo, nes
vinimalūs apytakos indai bei dar neturėjo riinūnai
ramstinių audinių.
Gyvenimo ciklu (kaitaliojimasis tarp haploido/diploido)
irgi buvo jie panašūs į samanas. Čia vyr fazė – sporofitas
– organizmas, kuris gamina sporas. Tai sporofitas yra
parazituojantis organizmas – jis išauga ant gametofito ir
jis subrandina sporas. Sporos – haploidinės (turi
sporopoleniną). Sporos susiformuoja įvykus mejozei; jos
dyksta, susiformuoja vyr ir mot gametofitai; tada
paprastos mitozės būdu susiformuoja lytinės ląstelės
(skirtumas nuo gyvūnų!!). Anteridžiuose susiformuoja
spermatozoidai; kiaušialąstės – archegonėse. Po
apvaisinimo iš zigotos (2n) formuojasi sporofitas – jis išsivystyvąsis.
fomuojasi neatsiskirdamas nuo motininio augalo. Vėl
gaminamos sporos sporagėse mejozės būdu. Todėl
rinijūnai labai primena samanas savo paprastumu.
AUGALUOSE LYTINĖS LĄSTELĖS FORMUOJASI MITOZĖS
BŪDU HAPLOIDINIAME GAMETOFITE. Fuormuoja
specialius organizmus, ne kaip gyvūnai. Augalai formuoja
specialius organizmus – sporofitas – gametofitas, o
gyvūnuose vienas organizmas formuoja tą lytinę kartą.
jungiamieji dariniai ir tai jau buvo tikrojo lapo
1. Turime pasikeitimą suplokštėjime (nes buvo
apvalus ūglys);
2. Pasikeitimas į monopodinį šakojimąsi;
3. Turėjo prarasti sporifikacijos galimybę,
suplokštėti;
4. Tada turėjo atsirasti padidintas lapo plotas
Tai perpjovę lapą matome atskirą ploštelį gyslelių,
kas buvo atskiri stiebai. Lapas – sudėtinis iš tikro
darinys – tai labai pakitę ūgliai.

Šie primityvūs augalai yra dar mažai pažengę tuo, kad jie
dar neatsiplėšė nuo vandens poreikio – labai
Pataisai – neturi tikrūjų lapų – tai enacijos, ar
priklausomos nuo vandens, nes apvaisinimas nuo to
nedidelės išaugėlės su viena gysla (bet turi padidintą
priklauso. Samanos dar neturi vandens indų (dėl to yra
pav plotą); asiūkliai – lapų neturi, nors pav ployą irgi
labai žemos), rinijūnai jau turėjo.
yra pasididinę; paparčiai – jau turi tuos tikruosiuos
lapus.

Sekantis pasiekimas – gebėjimas augti aukštyn.

Lignifikacija – lignino atsiradimas. Jis atsirado augaluose,
Tai jei samanose sporofitas parazitavo gametofitą,
kuriuis mes vadiname sporiniais induočiais (asiūkliai,
kuris yra daugiametis, ir buvo funkciškai susijė; tai
paparčiai ir pataisai). Sekantis dalykas buvo išsivystyti
paparčiuose jau yra sporos, vyksta mejozė, jos
vandens indus. Dabartinė anglis, kuria kūrename, yra
išbyra, ir auga lytinė karta, kuris yra nepriklausoma
kažkada buvę pataisai. Nebuvo tikrųjų lapų, todėl norint
nuo motininio augalo (polaiškis- kaip širdelė- kelių
išsimaitinti, kad užaugtum aukštas, atsiranda paviršiaus
ląstelių sluoksnių). Polaiškis jau yra atskiras
išaugos – mikrofilai (viena gyslutė). Tai leido padidinti
organizmas, geba vykdyti fotosintezę ir jau jis (n)
paviršiaus plotą (bet tai ne megafilai (tikrieji lapai)).
mitozės būdu skirtinguose kraštuose suformuoja
Pataisams dar buvo būdinga, kad nebuvo būdinga jokiai
kiaušialąstes ir spermatozoidus. Kur yra didžiausias
kitai gyvybės formai – tai antrinis augimas (žemyn šaknis
pliusas? Samanose buvo skirtalyčiai gametofitai –
ir aukštyn stiebas – čia yra pirminis augimas; o antirnis –
turėjo speramtozoidas keliauti ir ieškoti kur tas mot
storėjimas į plotį). Antrinis augimas reiškia,kad
gametofitas; tai paparčiuose jis yra dvilytis
meristeminės ląstelės atsirado tokios, kurios orientuotos
(hemafroditas) – tame pačiame polaiškyje (į žemės
kita kryptimi.
pusę, nes viršutinė pusė fotosintetina) formuojasi
lytinės ląstelės. Įvyksta apvaisinimas ir diploidinis
organizmas pradeda formuotis – jis perauga
Šiuolaikiniai pataisai – tai jau gerokai aukštesni augalai –
gametofitą. Ir viskas iš pradžių. Tai paparčių
nes yra sporiniai induočiai – turi sporas ir vandens indus.
pasiekimas yra toks, kad yra savarankiški
gametofitai, ir gali eksplotuoti skirtingas ekologines
nišas.
Jau paparčiams būdinga tai, kad atsiranda tikrieji lapai.
Kas turėjo pasikeisti? Samanose ir pataisiose yra
dihotominis šakojimąsis – simetrinis šakojimas; todėl,
Meristemos augale – tai ale kamieninės ląstelės,
kad atsirastų lapai, turėjo pasikeisti ta simetrija –
kurios gali dalintis, nes ne visos augalų ląstelės geba
susiformuoja asimetrinis šakojimąsis – monopodinis
dalintis (yra kelių rūšių). Tai besidalijimosi taškai yra
šakojimąsis, tam, kad atsirastų vyraujanti ašis. Ant
šaknų viršūnėse, ir stiebo viršūnėje bei šoninės
dihotiminio tipo šakučių buvo formuojamos sporos,
meristemos, kas užtikrina šoninį augimą bei
sporangės, tai turėjo prarasti gebėjimą gaminti sporas
storėjimą (antrinį augimą).
tos šakutės ir sporifikacija vyksta tik ant viršutinio ūglio.
Tada tie ūgliai patys turėjo suplokštėti ir atsirasti tarp jų
Viskas yra susiję su lapų didėjimu. CO2 iš esmės
pradėjo kauptisir jos kiekis aplinkoje ėmė mažėti –
augalai pradėjo badauti. Ir tai buvo pradinis stimulas,
kad lapai pradėjo didėti, nes nebeaptarnavo didelius
augalus.
Jei yra COdu didelis kiekis ore, tai užtenka labai
mažai žiotelių, kad paimti tinkamą CO2 kiekį; tai jei
žiotelių yyra nedaug, tai lapas negali užaugti didelis,
nes garinimas labai mažas (perkaistū didelis augalas).
Kai Codu pradėjo mažėti, žiotelių skaičius pradėjo
didėti, kad aprūpintų reikiamu Codu kiekiu, todėl ir
vėsinimas paintensyvėjo, todėl ir augalai padidėjo.
Atsirado sėkla kaip toks fenomenas, kuris apsaugo
embrioną.
Augalai, formuojantys sėklą – sėkliniai paparčiai.
Sėkla tai yra kai augalas suformuoja embrioną ir kad
jis paplistų toliau nuo motininio augalo (kaip spora
plistų). Sėkla turi spec struktūrą, kuri tarsi atjungia
gyvybę į pauzės funkciją (labai stipriai išdžiovinta
gyvybė). Sėkla ir buvo embrionas su maisto
medžiagomis. Iš sporofito, kuris suformavo
gametofitą, kuriame vyko apvaisinimas (gametofitas
formuoja lytines ląsteles). Tada sporofitinis augalas
suformavo specialias struktūras, apgaubiančias visą
tą procesą (gametofitą apgaubiančią struktūrą), kuri
paskui virsta sėklos dalimi. Vėlgi, pilnai embriono
atskirti negalima, nes apvaisinimas nebūtų
įmanomas, todėl yra purkos. Taip pat gemalinis
maišelis taip pat nėra atribotas – mot gametofitas,
jis turi angelę, kuri vadinama mikropile.
Labai stipriai apsikeitė gyvenimo ciklas. Rinijos – pati
haploidinė, todėl išdyksta skirtingų lyčių gametofitai
iš haploidinės sporos ir tada ant tos lytinės kartos
formuojasi jau ta nelytinė karta po apvaisinimo –
diploidinis sporofitas (prikausomas). Vyraujanti
forma – n (haploidinė).
Sporiniuose induočiuose jau atsiskiria; jie formuja
gametofitus – polaiškius – nepriklausomus
organizmus. Bet čia jau vyraujanti karta yra
sporofotas (2n).
Dar vienas apsivertimas buvo sėkliniuose augaluose
ir žiediniuose, kur vyrauja diploidinis augalas – lytinė
karta – gametofitai – yra suredukuoti iki kelių ląstelių
dydžio. Vyr gametofitas – žiedadulkė (tai nėra lyt
ląstelė, nes tai iš 3 ląstelių sudarytas vyr
organizmas); mot gametofitas – 7 ląstelės (gemalinis
maišelis), kas yra piestelės mezgynės viduje. Tai čia
gemtofitas – parazituojanti forma (gemalinis maišelis
yra sporofito viduje).
-
Pūšūnuose (plikasėkliuose) ir gaubtasėkliuose
(žiediniai augalai) jau vyrauja juose diploidinė karta ir
gametofitas yra labai sutrauktas, redukuotas.
Diploidinė karta – kaip genetinis buferis. Didž dalis
mutacijų yra recesyviosios, todėl diploidinė karta yra
toks kaip apsisaugojimas nuo jų. Čia kitas dalykas,
dėl ko samanos negali užaugti didelės (nes neturi
vandens indų, apsivaisinimas vyksta per vandens
plėvelę, neturi ląpų, šaknų) ir dar – samanos yra
vyraujanti haploidinė karta, todėl jos negali formuoti
tokių ryškių audinių (bet diferenciacija jose yra),
tačiau negali formuoti jokių organų, nes kiekviena
mutacija ant jos matysis. Augalai turi ir poliploidijos
atvejį –labai toleruojamas dalykas. Taigi augalai yra
dar labiau pažengę, nes yra linkę būti poliploidais nei
diploidai.
Gyvenimo ciklas plikasėklių (gaubtasėklių panašus):
sporofitas – diploidinis organizmas – jis turi gaminti
sporas (vyriškosios – mikrosporos ir moteriškosios –
megasporos arba makrosporos). Tai nelytinė karta
turi suformuoti lytinę kartą. Lytinė karta formuojasi
iš sporų. Vyr lyt karta – žiedadulkė, joje vyksta
mejozė ir ji sdudaryta iš 3 ląstelių (vyr gametofitas).
Mot gametofitas vystosi motininio augalo viduje.
Mot gametofitas nėra nepriklausomas: fomuojasi lyt
maišelis, čia vyksta mejozė ir lytinio proceso metu
susiformuoja mot gametofitas ir 7 ar daugiau
ląstelių. Kuo ypatingas brendimas, kad mot
gametofitas vystosi iš tos vienos megasporos.
Mejozės metu gi viena kiaušialąstė tesusidaro ir 3
praranda citoplazmą ir ta sąskaita išauginama
didžiulė viena mot ląstelė. Paskui toje
kiaušialąstelėje vyksta daugybe branduolių dalijimosi
(2000 branduolių susidaro, nesusiformuojant
ląstelinei struktūrai ir visi branduoliai yra
haploidiniai). Tada per orą turi atkeliauti žiedadulkė
(turi oro paduškas) ir įvyksta apdulkinimas (vyr
gametofito arba žiedadulkės patekimas ant
moteriško, bet tai nėra apvaisinimas). Toliau ta
žiedadulkė turi dygti ir kai jau pasiekia gemalinį
maišelį – įvyksta apvaisinimas. Ir tik tada kada yra
įleistas dulkiadaigis, tik tada baigiasi vyriškoji mejozė.
Po apvaisinimo vystosi embrionas (2n). maisto
medžiagas duoda motinėlė – iš tų branduolių, nes
juose įvyksta celiuliorizacija ir virsta maistu. Pvz
kedro audinys – haploidinis mot audinys iš
branduolys. Luobelė – motininio genotipo.
Archefruckus – turime diferencijuotas sporanges –
vyriškasias ir moteriškasias sporanges. Primityvus
žiedas – turi labai ilgą ašį.
Žieda yra ne kas kita, kaip pakitęs ūglys – ne slapeliai
įgijo atskiras funkcijas ir labai susitraukė. Kuokelių
susidarymas – buvo lapas ir mažėjo jis, kol atsirado
tik sporifikuojanti dalis – dulkinė (formuojasi vyr
gametofitas arba žiedadulkė). Kaip susiformavo
piestelė – pakrasčiai lapo sporifikavo – lapas rietėsi į
vidų, mažėjo plotas ir tie gemaliniai maišeliai
atsirado lapo viduje (apsauga nuo išdžiūvimo); tada
pradėjo vystytis vainiklapiai ir taurėlapiai.
Ciklas kaip plikasėklių – vyraujanti karta – sporofitas,
ir formuojasi tame pačiame augale abi lytinės kartos,
t.y nuo sporofito visiškai priklausoma moteriškoji lyt
karta. Tai turim piestelę, vyksta mejozė,
susiformuoja 4 lyt ląstelių pirmtakės – 3 nunyksta, 1
lieka ir tada vyksta dalinimasis 4 kartus (turim 8 (nes
4 kartus dalinosi mitozės būdu) branduolius) ir tada
vyksta celiuliorizacija – susidaro gemalinis maišelis,
kuriame yra 2 sinergidės, 1 kiaušialąstė tarp jų ir 3
antipodės (visos n ląstelės) ir du branduoliai per
vidurį. Sinergidės siunčia chemoatraktantus, kad
žiedadulkė žinotų kuria kryptim augtų, antipodžių
funkcija neaiški.
Žiedadulkėje yra du spermiai (iš viso trys ląstelės) –
viena vegetatyvinė skirta dygimui, o kitos dvi –
apvaisinimui. Vienas spermis apvaisina kaišialąstė, o
kitas – du centrinius branduolius apvaisina ir
susidaro triploidinė karta. Tai iš kiaušialąstės
apvaisintos formuojasi embrionas ir tai – būsimas
augalas, o iš 3n – susiformuoja sėklos audiniai arba
endospermas. Embrionas (n ir n), endospermas (nn
ir n), o luobelė – iš motinos vegetatyvinių audinių
formuojasi iš tos mezgynės – tai yra motinos
organizmo diploidinis rinkinys. Kas gali plisti –
sporos, mikrosporos vyr gametofitai ir sėklos.
KAS ATSIRADO EVOLIUCIJOS EIGOJE. Chloroplastai su
chlorofilu b (jis kartu su beta kerotenas yra tik
sausumos augalams būdingas ir charadumbliuose).
Kitas dalykas – gebėjimas išlipti į sausumą –
daugialąstiškumas, daugialąstės lytinės ląstelės (nes
reikejo, kad apdengtų struktūrą). Toliau – turime jau
apytikinę sistemą (sporiniai induočiai). Sekantis
dalykas – sėklos atsiradimas. Nuo sėklų atsiradimo
turime plikasėklius ir žiedinius augalus. Kas
moderiausia grupė? – žiediniai augalai.
Didžiausias minusas haploidiškumo – visos mutacijos
iš karto pasimato – genotipas tiesiogiai pasireiškia
fenotipe. Diploidiškume atsiranda būtinybė
haploidiškumą turėti, kad išlaikytum tą patį
chromosomų skaičių. Krosingoveris – duoda įvairovę;
taip pat atsitiktinis lyt ląstelių susiliejimas, atsitiktinis
chromosomų pasiskirstymas į ląsteles – visa tai
duoda įvairovę kombinacijų. Tai diploidiškumas
iššaukia poreikį haploidiškumo turėjimą. Todėl
didžiausias potencialas diploidiškumo yra įvairovė,
todėl taip jis yra suklestėjęs.
R strategų esmė yra kuo daugiau palikuonių priveisi
ir jais nėra rūpinimąsi. K strategai viską priešingai
daro. R strategai gali būti ir daugialąsčiai (vais
muselė, bet dažniausai maži. K strategai – žmogus.
Užimti skirtingas ekologines nišas kartų kaita leidžia.
Tai kaip išeksponavimas recesyviųjų alelių, tai fazė,
kur labai nedidele ląstelių sąskaita galima atlikti
apsivalymą genetinį (atranka atrenka paskui).
Gamtoje mutacijos vyksta atsitiktinai ir gamta
prikuria daug variantų iš kuių paskui išrenkamas
vienas geriausiais, tai galbūt kartų kaita atsirado kaip
vienas iš variantų ir atranka ją palaikė. Tai
dumbliuose kartų kaitai yra būdinga didelė įvairovė,
o augalams – labai mažai (trys).
Charos (dumbliai), kerpsamanės, samanos,
ilvaisūnės, pataisai, paparčiai, plikasėkliai ir
gaubtasėkliai. Kas matosi? Vyravo kažkada
gametofitas i jis didelis labai ir vyravo nuo jo
priklausomas, matrotrofinis – mintantis motina –
sporofitas. Lūžis įvyksta ties sporiniais induočiais,
pataisais – nes atskiri organizmai vyrauja. Ir tadajau
persilaužia į priešingą pusę: plikasėklių ir
gaubtasėklių gametofitas yra mažas (2 -3 ląstelės vyr
ir iki 8 ląst – mot). Beje, gemalinis maišelis yra
vienintelė vieta augale, kur ląstelės neturi sienelių (ir
spermiai). Gametofitas čia tampa labai redukuotas,
nes patogiau išeksponuoti natūraliajai atrankai savo
mutacijas, kol esi mažame lygmenyje. Ir aišku –
daugiametis ar ne sporofitinis organizmas.

P.S parazitizmas – sporofitas negali fotosintetinti,

todėl visas maisto medž ima iš gametofito. (rinijūnų
gyvenimo ciklas).

Paparčio atveju nėra parazitizmo.

Samanos – sporofitas vystosi maitindamasis

gametofitu.

Žiediniai augalai ir plikasėkliai – diploidinis org

formuoja gemalinį maišelį ir mikrosporas. Po
apvaisinimo sėkla vystosi mot organizme, todėl iš
esmės minta savo motina. Tai toks etapas kai
gametofitas parazituoja sporofitinį motininį augalą.