Ar šeima visą laiką išugdo vertybes?

Viešoji kalba

Parengė IIvk1 mokinys

Dobilas Aštrauskas

Kaunas
2022-2023
 Ar šeima visą laiką išugdo vertybes?

Į klausimą, kas yra šeima, veikiausiai sulauktume skirtingų atsakymų: vieniems tai – tėvai,
seserys ir broliai, kraujo ryšys, kitiems – saugumo ir ramybės jausmas, atrasta užuovėja, kur
galima sugrįžti, atsikvėpti, kur esi apsuptas meilės, šilumos ir palaikymo. Tėvai augindami vaikus,
juos auklėja ir taip perduoda vienokias ar kitokias vertybes, kuriomis šeima vadovaujasi.
Išugdytos pamatinės vertybės, vėliau tampa vienu iš svarbių gyvenimo komponentų įsilieti į
visuomenę. Vertybės, kuriomis vadovaujamasi žmogui turi teigiamą poveikį. Tačiau, būna
žmonių, kurie neturi vertybių arba jomis nesivadovauja. Tokiems žmonėms dažnai įsilieti į
visuomenę būna iššūkis. Todėl galima susimastyti, kas tokių žmonių šeimose gali būti nulėmę
tokią spragą - neišugdytų vertybių?
Šiais laikais tai labai aktualu, žinant, kiek šeimų turi problemų tėvų ir vaikų santykiuose.
Šios problemos dažniausiai kyla iš bendravimo stokos, neatrasto tarpusavio ryšio ir supratimo, o
paaugliški maištavimai šias problemas dar labiau aštrina. Nekomunikavimas šeimoje ar tarpusavio
ryšio trūkumas gali privesti prie opių problemų – neišugdomų vertybių, kurių trūkumas paliks
randą ateityje. Tai įrodo Melvino Burgeso romanas „Heroinas“. Knygoje pasakojama nelaiminga
dviejų paauglių, Taro ir Džemos, istorija, apie šeimoje neišugdytas vertybes ir kaip jie su tuo
turėjo gyventi. Vienas iš pagrindinių veikėjų Taras gyveno šeimoje, kuri iš pirmo žvilgsnio
neatrodė turinti daug trūkumų, tačiau toks įvaizdis buvo klaidinantis. Šeimoje, tarp uždarų sienų,
tėvas smurtaudavo, o motina buvo mėgėja išgerti. Nors Taras buvo labai prisirišęs prie savo
motinos, jam trūko jos meilės ir pasitikėjimo, o tai yra kone svarbiausios vertybės, kurių jam taip
ir nepavyko savo šeimoje įgyti. Kaip Džema apibūdino Taro tėvą: „jis protingas bičas, nors kai
kada užmirštantį būti protingu“. Taras neapsikentęs tėvo išpuolių, pabėgo iš namų. Nors buvo
švelnus ir geraširdis, meilės trūkumas vaikiną žalojo. Artimiausias jam mylimas žmogus buvo
Džema. O Džema buvo maištaujanti paauglė, nestokojanti problemų su tėvais. Nors jos šeima taip
pat atrodė normali, iš tiesų viduje virė chaosas. Džema nuolat pykstosi su savo tais. Šie varžė
merginą, ją kontroliavo, ir šie nesutarimai trukdė susikurti abipusiam pasitikėjimui, nes buvo
pamynta Džemos laisvė. Neapsikentusi ji taip pat pabėgo iš namų kartu su Taru. Pajutusi laisvės
skonį, Džema prarado sveiką protą, o neturėdama tvirto vertybinio pamato, kuriuo būtų galėjusi
vadovautis, mergina lengvai pasidavė aplinkinių įtakai. Šios knygos pasakojime jaunuoliai
nuklydo nuo bet kokio dorumos kelio ir įniko į priklausomybę nuo narkotikų. Iš viso to, kas buvo
papasakota, ir kuo buvo remtasi, galime daryti prielaidą, jog tik šeimos buvimo faktas vertybių
neišugdo, jei šeimoje yra neatrastas tarpusavio ryšys ir yra bendravimo stoka.
Tačiau yra žmonių, kurie neturi šeimos. Neturi nei mamos, nei tėčio, ar kitų artimųjų, bet
ar neturėjimas šeimos gali nulempti neturėjimą vertybių? Kaip jau minėjau anskčiau, šeima gali
tapti ir nebūtinai asmenys turintys kraujo ryšį. Šeimos sąvoką gali atstoti ir bet koks kitas mylintis,
bei rūpestingas ryšys. Vanda Juknaitė savo esėje „Išsiduosi. Balsu“, pasakoja apie sunkius vaikų
gyvenimus iš alkoholikų šeimų. Šiems vaikams kiekviena diena jau buvo kaip išlikimas, iššūkis
savarankiškai išgyventi gatvėje. Tėvai jų neauklėjo ir neugdė, nebuvo savo vaikams autoritetai, jų
gyvenimo žemėlapiais. Būdami girtuokliais jie apleido savo vaikus, palikę juos gyvenimo
kryžkelėje. Tačiau Vanda Juknaitė buvo rūpestinga, atjaučianti moteris ir manė, jog kiekvienas
vaikas yra nusipelnęs šanso gyventi pilnavertį ir orumo kupiną gyvenimą. Kaip rašytoja pasakė:
„Rūpestis yra esminė meilės savastis“. Nors šie vaikai ir neturėjo vertybių ar noro tobulėti, Vanda
nepasidavė ir norėdama užmegzti ryšį su jais bendravo gatvės vaikams nežinomu būdu. Ji dalinosi
su vaikais savo meile ir rūpesčiu, ji bandė ugdyti pamatines vertybes ir suteikti jų gyvenimui
daugiau prasmės. Žinoma, vaikams tai patiko, tai buvo it mylinčios motinos prisilietimas, ar lyg
angelas nusileidęs iš dangaus. Tačiau augant aplinkos ir tėvų įtaka yra stiprus faktorius
besiformuojančiai asmenybei. Ir kaip Vanda teigė: „Socialinių žaizdų negydo niekas. Tik
žmogaus ryšys su žmogumi“. Autorės ketinimai padėjo vos keliems gatvės vaikams. Kiti nors ir
paragavo ką reiškia vertybės, nusekė savo tėvų pėdomis arba atsidūrė kalėjimuose, nes juos supusi
aplinka jau buvo palikusi kur kas gilesnį įspaudą, kurio autorei nepavyko ištrinti. Taigi tenka
pasikartoti, kad šeima, kuri taip pat yra ir aplinkos sąvoka, kuri supa auganti vaiką, turi didžiulį
poveikį ateičiai. Pasitaiko išimtinių atvėjų, bet jie yra dažniausiai tik išimtis iš taisyklės, ką ir
parodė Vandos Juknaitės istorijos pavyzdys.
Apibendrinant tai, kas buvo pasakyta, galima teigti, jog šeima išugdyti pamatines vertybes
gali paveikiausiai, tačiau gyvenime ne visos šeimos yra statistiškai vienodos, ne visų tarpusavio
santykis ir ryšys yra toks pats, aplinka ne tokia pati, ir visi šie skirtumai gali nulemti situacijas,
kuriuose vis dėl to šeima ne visą laiką išugdo vertybes. Nors kaip ir minėjau anksčiau, tai labiau
yra išimtis iš taisyklės.
1. Į klausimą, kas yra šeima, veikiausiai sulauktume skirtingų atsakymų: vieniems tai – tėvai,
seserys ir broliai, kraujo ryšys, kitiems – saugumo ir ramybės jausmas, atrasta užuovėja,
kur galima sugrįžti, atsikvėpti, kur esi apsuptas meilės, šilumos ir palaikymo.

2. Todėl galima susimastyti, kas tokių žmonių šeimose gali būti nulėmę tokią spragą -
neišugdytų vertybių?

3. Šios problemos dažniausiai kyla iš bendravimo stokos, neatrasto tarpusavio ryšio ir

supratimo, paaugliški maištavimai šias problemas dar labiau aštrina.

4. Kaip Džema apibūdino Taro tėvą: „jis protingas bičas, nors kai kada užmirštantį būti
protingu“.

5. Šios knygos pasakojime jaunuoliai nuklydo nuo bet kokio dorumos kelio ir įniko į
priklausomybę nuo narkotikų. Iš viso to, kas buvo papasakota, ir kuo buvo remtasi, galime
daryti prielaidą, jog tik šeimos buvimo faktas vertybių neišugdo, jei šeimoje yra neatrastas
tarpusavio ryšys ir yra bendravimo stoka.

6. ... bet ar neturėjimas šeimos gali nulempti neturėjimą vertybių? Kaip jau minėjau anskčiau,
šeima gali tapti ir nebūtinai asmenys turintys kraujo ryšį.

7. Šiems vaikams kiekviena diena jau buvo kaip išlikimas, iššūkis savarankiškai išgyventi
gatvėje. Tėvai jų neauklėjo ir neugdė, nebuvo savo vaikams autoritetai, jų gyvenimo
žemėlapiais. Būdami girtuokliais jie apleido savo vaikus, palikę juos gyvenimo kryžkelėje.

8. Kaip rašytoja pasakė: „Rūpestis yra esminė meilės savastis“.

9. Ir kaip Vanda teigė: „Socialinių žaizdų negydo niekas. Tik žmogaus ryšys su žmogumi“.

10. Taigi tenka pasikartoti, kad šeima, kuri taip pat yra ir aplinkos sąvoka, kuri supa auganti
vaiką, turi didžiulį poveikį ateičiai. Pasitaiko išimtinių atvėjų, bet jie yra dažniausiai tik
išimtis iš taisyklės, ką ir parodė Vandos Juknaitės istorijos pavyzdys.
Apibendrinant tai, kas buvo pasakyta, galima teigti, jog šeima išugdyti pamatines vertybes
gali paveikiausiai, tačiau gyvenime ne visos šeimos yra statistiškai vienodos, ne visų
tarpusavio santykis ir ryšys yra toks pats, aplinka ne tokia pati, ir visi šie skirtumai gali
nulemti situacijas, kuriuose vis dėl to šeima ne visą laiką išugdo vertybes. Nors kaip ir
minėjau anksčiau, tai labiau yra išimtis iš taisyklės.
 Literatūros šaltiniai

1. Vanda Juknaitė „Išsiduosi. Balsu“

2. Melvinas Burgesas „Heroinas“