Ida

Aš esu Ida, ir aš nieko nežinau.

Nežinau, kas esu, iš kur atėjau, ar kas man nutiko.

Atsibudau ligoninėje, su galvos trauma ir be jokių prisiminimų.

Mano vardas buvo užrašytas ant mano rankos, bet tai buvo viskas, ką žinojau.

Aš buvau vieniša ir pasiklydusi.

Neturėjau nieko, nei šeimos, nei draugų, nei namų.

Buvau tiesiog tuščia lėkštė, laukianti, kol į ją bus įpiltas gyvenimas.

Tada vieną dieną mane rado Sofija.

Ji buvo mano bendraamžė, ir ji sutiko padėti man.

Ji mane priglaudė į savo šeimą, ir ji pradėjo mane mokyti apie pasaulį.

Ji man pasakojo apie mokyklą, draugystę, meilę ir gyvenimą.

Ji padėjo man atrasti save.

Sofija buvo mano angelas sargas.

Ji buvo vienintelė, kuri manęs niekada nepaliko.

Ji buvo ta, kuri man padėjo suprasti, kad gyvenimas yra vertas gyventi.

Aš myliu Sofiją.

Ji yra mano vienintelė šeima.

Ji yra mano vienintelė draugė.

Ji yra mano vienintelė meilė.

Aš nežinojau, ko tikėtis, kai atsidūriau Sofijos namuose.

Maniau, kad ji mane išvys kaip dar vieną nusikaltėlį ar problemą.

Bet ji mane priėmė tokią, kokia buvau.

Ji man suteikė galimybę pradėti naują gyvenimą.

Ji man suteikė viltį.

Sofija padėjo man išmokti gyventi.

Ji padėjo man suprasti, kad gyvenimas yra ne tik apie praeitį, bet ir apie ateitį.

Ji padėjo man atrasti savo vietą pasaulyje.

Aš dėkinga Sofijai už viską, ką ji padarė man.

Ji yra mano didžiausia gyvenimo dovana.

Aš nežinau, kas nutiks ateityje, bet žinau, kad Sofija visada bus šalia manęs.

Ji yra mano meilė, mano draugė ir mano šeima.

Ji yra mano viskas.