Liudas Vasaris nuo mažų dienų turėjo pašaukimą.

Jam buvo įdiegta kunigo profesijos idėja, kurios jis turėjo

siektiTURĖJO SIEKTI IDĖJOS? St nenorėdamas nuvilti tėvų. Metęs vidurinį mokslą ir įstojęs į seminariją
pajuto daug pokyčių, vienas iš jų sužadinęs jame dvejones savo pasirinktu keliu – tai susipažinimas su
Liucija, žavia, drąsia bei išdykusia panele. Susitiko jiedu, klebono Kimšos, Liucės globėjo, parapijoje,
atostogų metu. Susitikimas buvo nekaltas, paprastas, bet nejaukus, atskleidžiantis Vasario charakterio
bruožus: drovumas nuolankumas, nemokėjimas bendrauti su moterimis, užsiskleidimas savyje: „Jis jau iš
anksto jaudinosi, laukdamas savo eilės, kada ji prie jo prieis ir pasiūlys jam kavos <...> Vasaris pajuto, kad jis
paraudo, net jam šilta pasidarė“. Liudui nereikėjo nieko ypatingo, nei flirto, nei spindinčių Liucijos akių
skatinančių susižavėti ja, paprasčiausiai ji buvo pirmoji sutikta mergina, kuri buvo kaip uždraustasis vaisius
būsimajam kunigui. Liucei dalinant kavą klierikas Liudas netyčia aptaškė jos ranką, nors Liucė to labai
nesureikšmino, Liudas Vasaris labai graužėsi dėl to ką padarė, galėjosi savo varžymosi, nerangumo ir šis
nepasitenkinimo jausmas neišnyko per savaitę: „Ką aš jai dabar sakysiu?..“ – kvaršino Vasarį įkyri mintis,
neduodama rasti jam nė vieno žodžio <...> Vasaris ne tik puikiausiai atsiminė, bet ir gyveno tuo pačiu
jausmu: kaip jis nerimastavo jai artinantis, kaip susijaudino jai prašnekus, kaip susigėdo aptaškęs jai ranką“.
Taip pat jis kūrė kitokius galimus tos dienos scenarijus, norėjo visa tai pakeisti: „Jis piešdavo savo
vaizduotėje tą pačią, tik jau pataisytą kavos priėmimo sceną“. Tai parodo, jog Liudui labai rūpėjo jo sukeltas
pirmasis įspūdis Liucei. Taip pat, šaltu žiemos metu, per Kūčias, Vasaris ruošėsi dar kartą pasimatyti su
Liuce, tačiau dabar jis jau nebesinervino: „Vasaris, rengdamasis pasimatyti su Liuce, dabar jau visai
nesijaudino nei nesirūpino, ką ir kaip su ja kalbės“. Liucei atvažiavus ir panorus įteikti dovaną, šiek tiek
susigėdo, kas jai yra nepriimtina. Liucė taip sutriko tik todėl, kad nežinojo kaip Vasaris reaguos, gal iš dievo
valios atsisakys, nepriims, nusijuoks: „Aš tamstai atvežiau... Viešpatie!.. Pavasarėli, nedrįstu!.. Fi!.. Kas gi čia
man!..“. Liucė įteikė šiltas pirštines su mintimi, kad kiekvieną kartą jas užsidėjus Vasaris prisimins Liuciją,
tačiau Liudui priėmus dovaną jis sutriko, nežinojo ką pasakyti, jis to nesitikėjo, sumišo.