,,Faustas” citatos

1) Dorybė niekados su grožiu tais pačiais

Žaliuojančiais takais nevaikščioja sykiu.
Abu juos graužia neapykanta sena,
Netyčia susidūrę kelio vidury
Varžovui visada atgręžia nugarą
Ir skuba kuo toliau; dorybė liūdesy
Panirusi, o grožis niauriai išdidus …
2) Žmogus galiausiai pasielgs kaip užsigeis, Ir jokie mokslai nieko nepakeis.
3) Kvailybė dar kvailesnė, kai išmintis greta.
4) Grožiu nesidalinama; kam teko jis, Veikiau jį sunaikins, nei dalį duos kitam.
5) Tik tas pelnys malonę moters, Kas ją apginti sugebės.
6) Kam gaivinti seną mintį, Kas šiandien ją begirdės: Širdį gali apsvaiginti Tai, kas
gimsta iš širdies.
7) Ko pasaulis nesuteikia, Tą atrandame širdyj.
8) Patirk būties pilnatvę sieloj, Ir štai tada galėsi pavadinti Kaip nori – meile, laime ar
Dievu! Aš nerandu tam vardo, aš jaučiu. O žodis – tiktai kevalas minčių, Jis tarsi
kylantis nuo žemės dūmai, Aptemdantys padangės mėlynumą.
9) Ar apskritai ką nors bedomina Pakankamai rimta knyga? O kai žiūriu į mieląją
jaunuomenę, – Jų arogancija jau virtusi liga.
10) Kada didybė susivoks, Kad ir galybei reikia proto?
11) O nuostaba – žmogaus gražiausias bruožas; Tik netikėtuos pojūčiuose slypi Galia
patirt pasaulio begalybę.
12) Jaunystėj gryną išmintį išgirdę Visi mes pasišiaušdavom įširdę. Bet metams bėgant
tas pačias tiesas Akivaizdžiai patyrę savo kailiu, Įrodinėjam patys radę jas, – O
mokytojo būta seno kvailio.
13) Pasaulis juda, tuo jis ir gražus, Jis iškelia veiklius, o silpnas – žus.
14) Kiekvienas sau, kiekvieno savas siekis, Garbė, dorovė, pareiga jiems niekis.
Nemąsto, kas iš to išeis, kas bus, – Kaimynui degant pats nesi saugus.
15) Pasitikėjimą vyresniojo patyręs, Jaunuolis akyse subręsta, tampa vyras.
16) Laisvoj erdvėj – laisva dvasia, Minties nekausto nedrąsa!
17) Žmogus vis kenčia nuo stokos, Kurios joks turtas neatstos.
18) Nedaug šioj žemėj man beliko paslapčių, Anapus krypsta dėmesys minčių: Kvailys,
kas į padanges žvilgsnį gręžia Ir stengias tvert sau į save panašų! Stovėk ant žemės
ir aplink apsižiūrėk; Darbščiam pasaulis kalba tiek ir tiek. Ką tu toj amžinybėje
pamatęs? Naudokis tuo, ką čia esi suradęs. Taip ir gyvenk; kiek šitoj žemėj duota,
Užuot vaiduokliais audrinęs vaizduotę, Pačioj kelionėj glūdi laimė ir kančia, Ir
nemanyk, kad ta akimirka jau čia.
19) Tada, kai siekiama tikslų kilnių, Pakanka vieno proto tūkstančiui delnų.
20) Tik tas tevertas laisvės ir gyvybės, Kuris kas dieną grumiasi dėl jų.