17

Va r g o n ų s a n d a r a

VARGONAI (gr. organon – įrankis), muzikos instrumentas – klavišinis pučia-

masis aerofonas. Būna įvairių tipų, sudėtingos sandaros didelių ir nedidelių
kilnojamųjų (portatyvų, pozityvų, regalių).

Bažnyčioje pagrindiniai vargonai paprastai stovi vargonų choro (tribūnos)

centre. Istoriškai būta, o ir dabar esama daug kitų vargonų statymo vietų,
kurios priklauso nuo vargonų paskirties, dydžio, bažnyčios architektūros. Vi-
duriniais amžiais, Renesanso laikotarpiu, o ir dabar vargonai dažnai statomi
tiesiai ant bažnyčios grindų (vadinamieji grindiniai vargonai). Didelėse tur-
tingose bažnyčiose būdavo įprasti presbiterijos choro vargonai. Choro vargo-
nai ir dabar vis dažniau įsigyjami, ir ne vien kaip antrieji, esantieji greta pa-
grindinių. Geri choro vargonai gali ne tik prasmingai pasitarnauti liturgijai,
bet ir gražiai pritarti bendruomenės giedojimui.
Kalbant apie vargonus nuolat tenka nurodyti vienos ar kitos jų dalies bu-
vimo vietą. Nurodymas kairėje – dešinėje nelabai tinka, nes kiekvieną kartą
būtinai reikia patikslinti – iš kur žiūrima. Europoje priimta orientuotis į pa-
saulio šalis. Kadangi daugumos bažnyčių altoriai yra rytiniame jų gale, žiū-
rint į altorių dešinėje yra pietinė pusė, kairėje – šiaurinė. Tuomet žiūrint nuo
altoriaus į vargonus, jų kairė pusė yra pietinė, dešinė – šiaurinė. To laikomasi
nepriklausomai nuo konkrečios bažnyčios padėties pasaulio šalių atžvilgiu.

Vargonus sudaro pūtykla, arba oro pūtimo ir paskirstymo į vamzdžius siste-

ma (dumplės, ortakiai, oro skirstymo dėžės); traktūra, arba valdytuvai (kla-
viatūros, registrų valdymo įrenginys); vamzdynas, kuriame, priklausomai
nuo vargonų dydžio, būna nuo kelių dešimčių iki keliolikos tūkstančių vamz-
džių, suskirstytų registrais; ir spinta su išorės apdaila – prospektu (fasadu).
18

Pūtykla

Tai įrenginys orui į vamzdžius tiekti. Jį sudaro dumplės (elektrinis pūstuvas),

ortakiai ir oro skirstymo dėžės, ant kurių sustatyti vamzdžiai.
Oro srautas vargonuose turi būti tvarus ir tolygus, jo spaudimas – pasto-
vus. Pirmųjų vargonų (hidraulo) tolygų oro spaudimą palaikydavo vanduo.

Dumplės išrastos kiek vėliau, bet dar senovės Romoje. Iš pradžių jos da-
rytos paprasčiausios pleištinės. Tai du stačiakampiai skydai, viename gale
suglausti ir sujungti odos vyriais (lankstais). Kitas galas su klostėmis (klosti-
nis). Dumiant pastarasis galas pakeliamas ir, kol jis leidžiasi, oras tolygiai pu-
čiamas. Tokių dumplių kiekis priklausė nuo vargonų, o ir jų pačių dydžio (ke-
lerios, bet nemažiau dvejų). Kol vienos dumplės leidžiasi, pakeliamos kitos.
Pakaitomis kilnojant dumples, oro srautas yra kiek nelygus. Istoriniams var-
gonams jis pritinka, nes tiek visas vamzdynas, tiek ir repertuaras suderintas
su pleištinių dumplių ypatumais. Stovas su tokiomis dumplėmis gana aukš-
tas, vargonų viduje jam maža vietos. Rėmas arba stovas su jomis paprastai
būdavo statomas už vargonų arba kitur atokiai, atskiroje dumplių patalpoje.
XIX a. viduryje keičiantis vargonų skambesio estetikai, atsirandant naujų
registrų, be to, vargonams didėjant, buvo pradėtos dirbti lygiagrečios rezer-
vuarinės dumplės. Jas sudaro stačiakampė dėžė ir dangtis. Dangtis su dėže
sujungtas dumšlėmis. Lygiagrečios dumplės paprastai būna vienklostės arba
dviklostės. Kad jų dalys judėtų tvarkingai lygiagrečiai, pritaisomos specialios
žirklės. Visi dumplių lankstai būna iš specialios minkštos odos. Kad ji neplyš-
tų ir ilgiau tvertų, lankstai sutvirtinami virvelėmis.
Mūsų laikais dėl palyginti paprastos gamybos paplitusios diafragminės
dumplės, kuriose vietoje dumšlių su lankstais daromos plačios odinės raukš-
lės. Labai retos yra dėžinės (stūmoklinės) dumplės, sudarytos iš dviejų viena
į kitą įstatytų dėžių. Ir vienos, ir kitos yra lygiagrečios, rezervuarinės.
Oras į rezervuarines dumples pučiamas dumtuvais, paprastai pritaisytais
po dėže. Seniau orą dumdavo rankomis arba kojomis dumplininkas (dum-
pliamynys, kalkantas). Kad dumplininkas žinotų, kada reikia pradėti dum-
ti, būdavo paskambinama dūmėjo varpeliu, sujungtu su rankenėle, esančia
vargonininkui patogioje vietoje. Tokių varpelių ir dabar dar tebėra išlikusių.
Mažų vargonėlių dumples kartais dumdavo pats vargonininkas, dideliems
vargonams prireikdavo kelių žmonių.
Nuo XX a. oras paprastai pučiamas elektriniu pūstuvu. Elektriniai pūstu-
vai, nors specializuotos įmonės juos dirba tyliaeigius, vis vien šiek tiek ūžia,
todėl jie paprastai būna triukšmo slopinimo dėžėje arba atskiroje patalpoje.
 Va rgo n ų s a n d a r a
19

15

. . 17

. .
14
.. . . . . 16

. 13

.
.. .
12

.
9 11 8

.
10

4
. . 7

3 . 5 6

1 2

T RA K T Ū RA IR S K LEN DIN Ė O RO S K I R ST Y M O D Ė Ž Ė

1 – klavišai 6 – registro trauklė 12 – narvelių pertvaros

2 – skirstymo lenta, 7 – kampainis 13 – sklendė
velenėlių lenta 8 – svirtis 14 – tiltelis
3 – jungtys 9 – vožtuvų dėžė 15 – vamzdžių laikikliai
4 – velenėliai 10 – narvelių dėžė 16 – vamzdžių ortakiai
5 – registro rankena 11 – tonų narveliai 17 – vamzdžių lentynėlė
20 L I E T U V O S PA M I N K L I N I A I VA R G O N A I

Svarbu, kad oras būtų imamas iš tos vietos, kurioje stovi vargonai, todėl da-
romas įsiurbimo ortakis. Jeigu pūstuvas stovi už sienos, pavyzdžiui, varpinė-
je, žiemą oras būna šaltesnis, jis šaldo vamzdžius, šie rasoja, todėl vargonai
išsiderina.
Oro spaudimas dumplėse priklauso nuo dangčio svorio. Jis reguliuoja-
mas dedant ant dangčio svarsčius. Kai dumples dumia žmogus, jis pats ir se-
ka, kad dumplės būtų iškilusios kiek reikia. Jeigu pučiama pūstuvu, tarp jo
ir dumplių turi būti įstatytas oro spaudimo reguliatorius. Kylant dumplėms
aukštyn, besileidžianti užuolaidėlė pridengia įleidimo angą. Įleidimo anga
tiek prie dumtuvų, tiek prie pūstuvo reguliatoriaus turi turėti atgalinį vožtu-
vą, kad oras negrįžtų atgal arba kad, nustojus pūsti, dumplės staigiai nekris-
tų žemyn. Kad per klaidą per daug pripūstos dumplės neplyštų, įtaisomas
apsauginis vožtuvas, kuris pats atsidaro, kai dangtis iškyla per aukštai. Oro
spaudimas vargonuose paprastai būna 45–90 mm vandens stulpo, nors pa-
sitaiko ir didesnis. Tai priklauso nuo instrumento pobūdžio (tipo), dydžio,
pageidaujamo skambesio.
Pučiant elektriniu pūstuvu, oro srautas gana tolygus, be to, jo būna ne-
maža atsarga, tereikia reguliuoti spaudimą. Tuomet didelių rezervuarinių
dumplių praktiškai nereikia. XX a. daug didelių senų dumplių išmesta ir pa-
keista mažesnėmis reguliavimo dumplėmis. Dabar Vakaruose taip nebeda-
roma, dumplės vertinamos kaip vargonų plaučiai, kurių alsavimas suteikia
vargonų skambesiui gyvybės. Lietuvoje, deja, dar ir pastaraisiais metais bu-
vo išmestos kelerių vargonų didelės dumplės. Tai labai blogai, tai – didelis
nuostolis.

Or takiais (medžio ar kitos medžiagos vamzdžiais) oras iš dumplių išve-

džiojamas po oro skirstymo dėžes. Senuose vargonuose, turinčiuose atskiras
dėžes manualams ir pedalams, būdavo įtaisomas ortakio blokavimo vožtu-
vas. Vargonininkas atidarydavo tik tų dėžių vožtuvus, kurios tuo metu būdavo
reikalingos. Taip buvo taupomas oras ir palengvinamas dumplininkų darbas.
Dideli vargonai su ilgais ortakiais dusdavo, kai, staigiai paspaudus pla-
čios apimties akordą su daugeliu vamzdžių, oras iš dumplių nespėdavo ateiti.
Dėl to ant ortakių kartais statomos papildomos nedidelės amortizacinės (išly-
ginimo) dumplės. Mūsų laikais įprasta tokias dumples pritaisyti tiesiai po oro
skirstymo dėže. Jos gali būti daromos ir tada, kai dėžėse turi būti skirtingas
oro spaudimas.
Kartais prie oro skirstymo dėžės įrengiamas įtaisas oro srovei virpinti –
tremuliantas. Jį sudaro dumplelės su atitinkamai sureguliuotais vožtuvais. Jis
ritmiškai keičia spaudimą ortakyje (išleidžia orą lauk), taigi ir oro skirstymo
 Va rgo n ų s a n d a r a
21

dėžėje. Jai virpant (pulsuojant), tremuliuoja visi ant tos dėžės sustatyti vamz-
džiai. Paprasčiausias mūsų dienų tremuliantas yra elektrinis – dumpleles ju-
dina elektrinis varikliukas. Tokiu galima reguliuoti virpesių dažnį.

Oro skir sty mo dėžė (ordėžė, dėžė) – sudėtingiausia, pagrindinė

vargonų dalis. Iš dumplių ortakiais į ją patekęs oro srautas paskirstomas į
vamzdžius, kurie sustatyti ant dėžės. Oro skirstymo dėžėje yra valdymo įren-
ginių dalys, sujungtos su klavišais ir registrų jungikliais.
Vamzdžiai sustatyti eilėmis (registrais) ant tiltelių su laikikliais, o šie –
ant narvelių dėžės. Narvelių dėžių yra dvi pagrindinės sistemos – tonų narve-
lių ir registrų narvelių oro skirstymo dėžės.
Tonų narvelių dėžės narveliai išdėstyti skersai vamzdžių eilių. Jie tiekia
orą į atskirus visų registrų tonus (C, Cis, D, Dis...). Po tilteliais įtaisytos sklen-
dės, kuriomis jungiami atskiri registrai. Tai – svarbi ir matoma dalis, todėl
tonų narvelių oro skirstymo dėžes įprasta vadinti sklendinėmis.
Registrų narvelių dėžės narveliai eina išilgai per registro ilgį. Šios siste-
mos dėžės vadinamos išilginėmis.
Sklendinė (tonų narvelių) oro skirstymo dėžė savo ruožtu susideda
iš kelių dalių (mazgų). Oras iš dumplių pirmiausia patenka į vožtuvų dėžę,
kurioje palaikomas pastovus spaudimas. Iš jos per tonų narvelius oro srautas
paskirstomas į vamzdžius. Tonų narvelių dėžė yra pagrindinė oro skirstymo
dėžės dalis. Ją sudaro rėmas, kuris skersai įstatytomis pertvaromis padalytas
į tiek dalių (narvelių), kiek yra tonų. Narveliai iš viršaus ir iš apačios uždeng-
ti. Anksčiau būdavo daromos pavieniais narveliais perdengtos dėžės. Naujai-
siais laikais paprastai narvelių dėžė̃s rėmas su pertvaromis iš viršaus ir apa-
čios perdengiamas ištisinėmis plokštėmis.
Viduriniais amžiais, kai dar nebuvo išrasta būdų atskiriems registrams
junginėti, būdavo griežiama visais registrais, kurie sustatyti ant dėžės. Tokios
atskirais registrais nesuskirstytos dėžės vadinamos blokinėmis.
Jau nuo ankstyvojo Renesanso išrasta būdų junginėti atskirus registrus.
Vienas jų – spyruoklinės oro skirstymo dėžės, kuriose po kiekvienu vamzdžiu
buvo atskiras vožtuvėlis su spyruokle. Registras būdavo jungiamas pakeliant
visą jų eilę. Dėl nepraktiškumo šis būdas nėra paplitęs.
Sklendės ir vamzdžių tilteliai sukloti narvelių dėžės viršuje. Per visus
juos kiaurai pergręžtos skylės, pro kurias oro srautas iš narvelių patenka į
vamzdžius. Kai sklendė paslinkta, skylės nebesutampa, oras vamzdžių nebe-
pasiekia, visa sklendės ilgio (klaviatūros apimties) eilė (registras) išjungia-
ma. Sklendės atskiriamos ištisinėmis tarpusklendėmis arba kreipiamosiomis
trinkelėmis, ant kurių guldomi ir pritvirtinami tilteliai. Kartais, kad būtų tiks-
22 L I E T U V O S PA M I N K L I N I A I VA R G O N A I

13

.
. .
12

11

. 10

. 8

..
12

.
11
10

.
. . . .
8

. . 1

6 9
. . 7
2

3 4
5

S K LEN DIN Ė ( TO N Ų NA RV ELIŲ) O RO S K I R ST Y M O D Ė Ž Ė

1 – vožtuvų dėžė 5 – vožtuvo kilpelė 10 – narvelių dėžė,

2 – vožtuvų dėžės dugnas, 6 – vožtuvų dėžės tono narvelis
pulpetų lenta dangtis (įleistinis) 11 – sklendė
3 – pulpetas 7 – vožtuvo spyruoklė 12 – tiltelis
(žalvario plokštelė) 8 – vožtuvas 13 – vamzdžių laikiklis
4 – spyruoklių laikiklis 9 – kreipiamasis strypelis

Graviūros iš Johann Gottlob Töpfer, Atlas zur Theorie und Praxis des Orgelbaues, herausgegeben
von Max Allihn, Leipzig, 1888.
 Va rgo n ų s a n d a r a
23

liau, sklendės dar klojamos ant specialaus tako. Seniau po sklendėmis būda-
vo paklota ištisinė minkšta oda, o gerai nulygintas tiltelis priglaustas tiesiai
prie sklendės. Kadangi nuo oro permainų kartais oras į gretimus vamzdžius
patenka arba sklendės stringa, surasta įvairių būdų sklendėms sandarinti jų
kietai neprispaudžiant.
Vožtuvų dėžė, į kurią oro srautas ortakiais patenka iš dumplių, paprastai
būna po narvelių dėže. Į tonų narvelius oras patenka pro ilgas angas, palik-
tas perdengiant narvelius arba išpjautas ištisinėje plokštėje. Šios angos už-
dengtos vožtuvais, sujungtais su klavišais. Vožtuvai prispausti spyruoklėmis.
Vožtuvų dėžė aprėminta pamato sija, šonais, o prie jų prisuktas vožtuvų dė-
žės dugnas. Į vožtuvus įkabintos jungtys, einančios link klavišų. Paspaudus
klavišą atidaromas vožtuvas ir oras patenka į atitinkamą narvelį. Jungtys eina
kiaurai dugno, dar vadinamo pulpetų lenta. Jungtys sandarinamos įvairios
konstrukcijos pulpetais – maišeliais (pūslelėmis), žalvario ar švino plokštelė-
mis, kad oras iš vožtuvų dėžės neitų lauk, o jungtys laisvai judėtų. Prie dugno
dar tvirtinamas spyruoklių laikiklis, į kurį įstatomos spyruoklės. Iš priekio
vožtuvų dėžė uždengiama prispaudžiamu arba įleistiniu nuimamu dangčiu.
Kai ant dėžės sustatyta daugiau ir didesnių registrų, tonų narvelių angos
ir vožtuvai turi būti dideli. Didelio ploto vožtuvą oras prie dėžės prispaudžia
gana stipriai, todėl jiems atidaryti reikia nemažos jėgos. Būna sunku pa-
spausti klavišą. Paspaudimo jėgai sumažinti, klaviatūrai palengvinti išrasta
įvairių būdų – dvigubi vožtuvai, balansinės dumplelės dėžėse ir kita.
Išilginė (registrų narvelių) oro skirstymo dėžė yra paprastesnė už
sklendinę. Ją sudaro eilė atskirų ilgų registrų narvelių, kurie gali būti su-
glausti, o jei vamzdžiams reikia daugiau vietos – sukloti ir atokiau vienas nuo
kito. Narveliuose yra tiek vožtuvų, kiek tonų registre. Tonų vožtuvai dažniau-
sia būna apvalūs kūginiai. Kūginis vožtuvas vokiškai vadinamas Kegelventil.
Pagal tai dažnai ir tokie vargonai neteisingai vadinami kėgeliniais, nors tai
nei taisyklinga, nei tikslu – vožtuvų būna ir plokščių, ir net visai kitaip pada-
rytų. Kokios formos bebūtų, juos atidarius, oras patenka į skyles tiltelyje ir į
vamzdžius. Su klavišais sujungtas mechanizmas visų registrų tono vožtuvus
atidaro kartu, bet vamzdžiai suskamba tik tie, į kurių narvelius specialiu vož-
tuvu įleidžiamas oras, t. y. įjungtas registras.
Ant tiltelių registrų eilėmis statomi vamzdžiai kartais netelpa tiesiai virš
sklendžių skylių arba vožtuvų. Juos tenka patraukti į šoną. Tuomet tiltelyje
daromi oro išvadai. Kai vamzdžiai visai ant tiltelio netelpa arba šiaip turi sto-
vėti kitur (prospekte), jie iškeliami, o oras nukreipiamas vamzdžių ortakiais.
Vargonų vamzdžiai ant oro skirstymo dėžių išdėstomi pagal vidaus kons-
trukciją ir stilių. Įprasta, kad vargonai iš išorės simetriški. Tuomet vamzdynas
24 L I E T U V O S PA M I N K L I N I A I VA R G O N A I

. 4
1

.
. .
2

vaizdas iš šono

. 1

.
2
vaizdas iš galo

IŠ ILG IN Ė M ECH A N IN Ė O RO S K I R ST Y M O D Ė Ž Ė

1 – registro narvelis
2 – kūginis vožtuvas
3 – pagrindinis ortakis iš dumplių
4 – registro vožtuvas

Išilginių oro skirstymo dėžių brėžiniai iš įmonės August Laukhuff / Weikersheim tarpukarinio
katalogo.
 Va rgo n ų s a n d a r a
25

atitinkamai dalijamas pusiau ir abiejose pusėse statomas kas antras vamzdis.

Vienoje statomi vamzdžiai, prasidedantys nuo tono C–D, E, Fis... ir t. t., kito-
je – nuo tono Cis–Dis, F, G... ir t. t. Kadangi daugeliui vamzdžių sustatyti reiktų
labai didelių, sunkiai padirbamų ir pakeliamų dėžių, jos dažnai perdalijamos
pusiau. Dėžės, kaip ir atitinkamos vargonų pusės, taip ir vadinamos – C pusė
(dėžė) ir Cis pusė (dėžė). Savo ruožtu, pagal prospekto vaizdą vamzdžiai abie-
jose pusėse gali būti statomi ne iš eilės nuo didžiausio mažyn, o didžiausias
per vidurį, o mažyn į abu šonus simetriškai, tercijomis – tercinis išdėstymas.
Mažų vargonėlių, pozityvų vamzdžius stengiamasi statyti taupiai – tiesiai virš
klavišų. Tuomet vamzdžiai išdėstomi pagal klaviatūrą chromatine tvarka. Kai
vamzdžiai sustatyti taip, sklendes galima perdalyti ir atskirai jungti apatinę
registro dalį – bosą, atskirai viršutinę – diskantą. Chromatinis išdėstymas
dideliuose vargonuose paplito XIX a., kai prospektus pradėta daryti atsietai
nuo vidaus konstrukcijos, dekoratyvinius, su nebyliais vamzdžiais. Persta-
tant senus barokinius vargonus senasis prospektas dažniausiai išlikdavo, bet
instrumentas paprastai būdavo visai kitaip išdėstytas.
Tiek skersinės (sklendinės), tiek ir išilginės oro skirstymo dėžės turi savų
privalumų ir trūkumų.
Sklendinių vargonų skirtingų registrų vamzdžiai, skambėdami iš bendro
tono narvelio, tarpusavyje šiek tiek prisiderina. Dėl didelio vožtuvo ir tono
narvelio oras staigia srove pūsteli į visus vieno tono vamzdžius, garso ataka
(atliepimas) ryškesnė. Tai svarbu atliekant polifoninę ir virtuozinę muziką.
Sklendinės dėžės kompaktiškesnės, užima mažiau vietos. Tačiau tono nar-
velių ilgis ribotas, ir ant vienos sklendinės dėžės statyti daugiau nei 15–16
registrų nelabai galima – pradeda stigti oro. Nors sklendinių dėžių gamyba,
remontas ir eksploatacija sudėtingesnė, tokios beveik išimtinai būna naujuo-
se mechaniniuose vargonuose.
Išilginėse dėžėse ant vieno narvelio sustatyti vieno registro vamzdžiai,
jie tarpusavyje „susiklauso“, o garso ataka švelnesnė, tad tokiais vargonais
gerai skamba melodinga romantinė muzika. Šios sistemos dėžės leidžia vie-
nai klaviatūrai skirti neribotą kiekį registrų, nes registrų narvelių vienas ša-
lia kito gali būti kiek nori, o oras kiekvienam jų tiekiamas atskirai. Taip pat
išilginės dėžės yra patikimesnės, paprasčiau remontuojamos, tačiau užima
daugiau vietos. Prie jų prijungiama mechanika veikia palyginti triukšmin-
gai ir netiksliai, nes kiekvienam vamzdžiui yra po savą tono vožtuvą, kurie
vargonuojant visi atidarinėjami nepriklausomai nuo atidarytų registrų skai-
čiaus. Išilginės dėžės yra nepamainomos, kai vargonų traktūra ne mechani-
nė, o pneumatinė arba elektrinė.
26 L I E T U V O S PA M I N K L I N I A I VA R G O N A I

Multipleksinės, arba vienos erdvės, oro skirstymo dėžės. Jas suda-

ro viena ištisinė dėžė, ant kurios sustatomi vamzdžiai, kurių kiekvienas turi
savą vožtuvą, valdomą dažniausiai elektromagnetu. Vamzdžių eilės diapazo-
nas yra pratęstas dviem ir daugiau oktavų. Priklausomai nuo to, kaip įjun-
giamas registras, tais pačiais vamzdžiais galima naudotis ir kaip pagrindiniu
8 pėdų registru, galima griežti ir kaip oktava, kvinta ir t. t. Kadangi tas pats
vamzdis kartais skamba keliems registrams, bendras multipleksinių vargonų
skambesys menine prasme nėra visavertis.

T rakt ū ra

Traktūra vadinami valdytuvai – vargonų valdymo įrenginys, kuris vargo-

nininko rankas ir kojas jungia su oro skirstymo dėžėmis ir kitais mazgais.
Traktūra būna dvejopa – klaviatūrų ir registrų. Klaviatūrų traktūra valdomi
tonų vožtuvai (tonų traktūra). Registrų traktūra įjungiami atskiri registrai ir
kiti įrenginiai. Pagal valdymo būdą traktūra būna mechaninė, pneumatinė ir
elektrinė, kartais ir kombinuota.

Mechaninė tr aktūr a jungia klavišą (arba registrų rankeną) su oro

skirs­tymo dėžės vožtuvais ar sklendėmis mechaniškai, per kampainėlių,
velenėlių, svirtelių ir jungčių sistemą. Jungtys dažniausiai būna medinės,
nors trumpos gali būti ir iš vielos. Vienu metu buvo bandyta medžio skalas
pakeisti laibomis lanksčiomis plieno virvelėmis, o kampainėlius – skriemu-
liais, bet skalos pasirodė besančios tikslesnės, patogesnės ir patrauklesnės.
Medinės skalos paprastai pjaunamos iš lygiausios rąsto dalies – balanos. Jų
galuose įkabinami vielos antgaliai, vieni užlenkti ir tiesiai įkabinti į kampai-
nėlių ir ragelių kilpeles, kiti – su sriegiu ir reguliavimo veržlyte. Senuose var-
gonuose vieliniai antgaliai būdavo įkabinami tiesiai į metalinių kampainėlių
skyles. Vėlesniais laikais, stengiantis sumažinti metalinių jungčių barškėji-
mą, pradėta visų ašelių guolius išklijuoti oda arba gelumbe, į kampainėlius
dėti odos įvores, o po veržlytėmis – gelumbės poveržles. Visi tie paminkštini-
mai kartu sudėjus šiek tiek mažina mechanikos veikimo tikslumą, „konkre-
tumą“. Įgudę vargonininkai senųjų vargonų jungtis vertina. Subtiliausiems
skambesio niuansams išgauti „<...> vargonininkas turi galėti valdyti vožtuvo
dėžėje uždarymo greitį. Tai įmanoma tik tada, kai traktūroje nėra jokios trin-
ties, būdingos daugeliui modernių vargonų su gelumbe dengtomis judančiomis
traktūros dalimis. Traktūros reikšmė vargonų tono kokybei yra labai didelė.“
 Va rgo n ų s a n d a r a
27

(Vargonų paminklosauga ir Adam Gottlob Casparini, sud. Rimantas Gučas,

Vilnius, 2013; cituojama iš p. 98). Nedideli mechaniniai šlamesiai muzikai
netrukdo. Priešingai, jie paryškina erdvės pojūtį, taip pat sukuria tam tikrą
perkusinį efektą, primenantį klavesino skambesį, o tai yra natūrali vargo-
nų skambesio dalis. Jeigu manoma, kad kokių vargonų mechanika perne-
lyg barška, triukšmą galima sumažinti atitinkamu būdu vargonuojant. Geri,
įgudę vargonininkai tai sugeba.
Kadangi įprastinės klaviatūros plotis neviršija 75 cm, o ordėžių dydis
siekia kelis metrus, tarp klaviatūrų ir dėžių dar dirbamos skirstymo lentos,
kuriose per velenėlius judesys nuo klavišo vietos perkeliamas į atitinkamo
tono vožtuvą. Skirstymo lentos gali nereikti, jeigu vamzdžiai ant dėžės susta-
tyti chromatine tvarka. Tuomet jungtys gali būti išdėstytos spinduliais (va-
dinamoji spindulinė mechanika). Priklausomai nuo vargonų dydžio, mazgų
išdėstymo, traktūra gali būti labai sudėtinga. Kintant patalpos temperatūrai
ir drėgmei, šiek tiek kinta ir didelių vargonų matmenys. Vienodai traktūros
įtampai palaikyti kartais daromi traktūros įtempimo mechanizmai.
Šiuolaikinių vargonų mechaninė traktūra veikia tiksliai, tačiau, priklau-
somai nuo jos sudėtingumo ir vožtuvų dydžio, gana sunkiai. Todėl vargonai
su mechanine traktūra paprastai statomi iki 60–70 registrų dydžio. Pagei-
dautinas manualo klavišo pasipriešinimas – iki 125 gramų, tačiau būna ir
didesnis.
Kelių klaviatūrų vargonai paprastai turi sankabas. Klaviatūroms sujungti
būdų yra daug. Būna traukiamosios, stumiamosios, kumštelinės, stūmokli-
nės, šakutinės sankabos. Dažniausiai daromas svirtelių blokas, kurį pakėlus
svirtelės sujungia skirtingų klaviatūrų jungtis. Mechaniškai prie vienos kla-
viatūros prijungus kitą, klavišo paspaudimo svoriai susideda. Jei sujungiami
keli manualai, klavišą paspausti darosi sunku.
Ieškant būdų klaviatūroms palengvinti ir praplėsti vargonų galimybes,
1832 m. anglų vargondirbys Charlesas Spackmanas Barkeris (1807–1879) iš-
rado tarpines dumpleles, iki mūsų dienų vadinamas jo vardu – Barkerio ma-
šinomis arba svirtimis; sutrumpintai tiesiog barkeriais. Jie įtaisomi pakeliui
nuo klavišo į vožtuvus oro skirstymo dėžėse, kur nors vargonų viduje, nes
užima nemažai vietos. Paspaudus klavišą, lengvai atidaromas nedidelis vož-
tuvėlis ir išpučiamos mažos dumplelės – jos būna pakankamo dydžio, kad
staigiai atidarytų didelį vožtuvą ordėžėje. Nors gerai padirbti barkeriai veikia
gana tiksliai, tačiau tarp vargonininko pirštų ir vožtuvų atsiranda mechani-
nis tarpininkas, dėl to ir vargonavimo tikslumas nuo to šiek tiek nukenčia.
Barkerių paprastai prireikdavo dideliems vargonams, statomiems erdviose,
ilgai aidinčiose katedrose, kur vožtuvo eigos precizija ne tokia svarbi.
28 L I E T U V O S PA M I N K L I N I A I VA R G O N A I

P neumatinė tr aktūr a sukurta ir pradėjo sparčiai plisti XIX a. pabai-

goje. Šios rūšies traktūroje klavišus su oro skirstymo dėžėmis jungia ploni
vamzdeliai. Paspaudus klavišą, po juo atsidaro vožtuvėlis, vamzdeliu pūs-
teli oras, kuris išpučia membraną (plonos odos dumpleles) po vožtuvu ir jį
atidaro. Pneumatika labiausiai tinka išilginėms ordėžėms, kur po kiekvienu
vamzdžiu yra mažas vožtuvėlis. Kadangi vamzdelis nuo klaviatūros yra plo-
nas, maždaug 8 mm skersmens, jo oro pakanka vos kelioms membranoms,
t. y. keliems registrams. Kai registrų būna daugiau, įtaisomos tarpinės relės.
Pneumatinės traktūros didžiausias privalumas – klavišo paspaudimo
pasipriešinimas nepriklauso nuo vargonų dydžio. Klavišai visada spaudžiasi
lengvai. Vargonus galima labai laisvai komponuoti, nes vamzdeliai gali bū-
ti išvedžiojami kaip ir kur tik norima, kitaip, nei tiksliai apskaičiuojamos ir
daug vietos užimančios mechanikos. Pneumatiniuose vargonuose patogu
įrengti įvairias kombinacijas, sankabas, transmisijas (t. y. atskirų registrų
„skolinimą“ iš kitų ordėžių). Pneumatinių vargonų trūkumu laikytina tai,
kad tarp vargonininko pirštų ir vamzdžių vožtuvų nėra tiesioginio kontakto,
vargonininkas negali turėti įtakos paspaudimo ir vožtuvo atidarymo būdui.
Pneumatinė traktūra veikia gana netiksliai – vamzdžiai atsiliepia pavėluo-
tai, todėl klasikinę polifoninę muziką pneumatiniais vargonais griežti gana
sunku.
Pneumatinės traktūros veikimo tikslumas priklauso dar ir nuo jos būklės.
Ji neilgaamžė – ilgainiui membranų oda sukietėja, todėl jos pradeda veikti
vangiau, o kai prakiūra – būtina keisti. Membranos tveria apie 50 metų, o
pernelyg sausoje, šildomoje patalpoje – mažiau.

Elektrinė tr aktūr a Antrojo pasaulinio karo išvakarėse pradėjo keisti

pneumatinę. Ji turi pagrindinius pneumatinės privalumus, be to, veikia tiks-
liau, tačiau turi ir tą patį trūkumą – tarp atlikėjo pirštų ir vožtuvų nėra tiesio-
ginio kontakto.
Elektrinė traktūra padaroma palyginti paprastai ir pigiai. Kontaktai, ma-
gnetai, kitos detalės, kabeliai surenkami iš fabrikinės gamybos dalių. Tuo
ji skiriasi nuo mechaninės traktūros, reikalaujančios daug ir tikslaus rankų
darbo. Elektrinė traktūra būna įvairių konstrukcijų, tarp jų dažniausia – elek-
tropneumatinė. Elektromagnetas atidaro mažą vožtuvėlį, kuris įleidžia orą į
didesnes dumpleles, savo ruožtu atidarančias vožtuvą į atitinkamą oro skirs-
tymo dėžės narvelį.
Didesnių mechaninių vargonų traktūra dažnai dubliuojama: klaviatūra,
kuria vargonuojama, su ordėže sujungta mechaninėmis jungtimis, bet per
sankabas prikabinamos kitos klaviatūros turi jau elektrinę traktūrą. Tuo bū-
 Va rgo n ų s a n d a r a
29

. 7

. .
. . 1 .
vaizdas iš šono
2 5 . 8

.
2

. 1

. .
.. 4
5
vaizdas iš galo

IŠILGIN Ė PN EUM AT IN Ė M E M B RA N IN Ė O RO S K I R ST Y M O D Ė Ž Ė

1 – registro narvelis 5 – tono ortakis

2 – vieno registro vieno tono vožtuvas 6 – pagrindinis ortakis iš dumplių
3 – visų registrų vieno tono vožtuvas 7 – registro vožtuvai
4 – membrana 8 – registro tarpinė relė

Išilginių oro skirstymo dėžių brėžiniai iš įmonės August Laukhuff / Weikersheim tarpukarinio
katalogo.
30 L I E T U V O S PA M I N K L I N I A I VA R G O N A I

du lieka įspūdis, kad griežiama mechanine traktūra. Prikabinamojo manualo

elektrinė traktūra leidžia išvengti manualų pasunkėjimo įjungiant sankabas,
kuris neišvengiamas, kai klaviatūros sujungiamos mechaniškai.

Registrų tr aktūr a būna mechaninė, pneumatinė, elektrinė ir kombi-

nuota. Mūsų laikais dažniausiai vartojama mechaninė registrų traktūra, o
dideliuose vargonuose – įvairių rūšių elektrinė. Mechaninė tarnauja ilgiau ir
mažiau genda, elektrinė – daug trumpiau ir turi būti kvalifikuotai bei kruopš-
čiai prižiūrima. Elektrinė, priklausomai nuo rūšies, teikia daug patogumų
vargonininkams, nes gali būti įrengtos paruoštos ir laisvos kombinacijos, net
užprogramuota dešimtys ar net tūkstančiai registrų parinkimo variantų.
Mechaninę registrų traktūrą sudaro gana stambių ir tvirtų trauklių, vele-
nų ir svirčių sistema, jungianti registrų rankenas su sklendėmis. Tokia trak-
tūra didesniuose vargonuose užima nemažai vietos, registrų rankenos trau-
kosi nebūtinai lengvai, o ir kartais būna išdėstytos tolėliau nuo vargonininko
akių. Be to, viena rankena jungiamas vienas registras – kombinacijos sunkiai
įmanomos.
Atsiradus registrų barkeriams, vargonininkui padaryta patogumų. Grie-
žyklos vietą ir padėtį buvo galima parinkti lengviau, nors registrų jungimo
barkerių dumplės ir užima nemažai vietos. Iš pradžių registrų barkeriai buvo
jungiami per mechaninių jungčių sistemą, o įsigalėjus pneumatikai valdomi
pneumatine traktūra. Nuo XX a. vidurio paplito elektropneumatinis sklendi-
nių vargonų registrų valdymas, kai į barkerius orą įleidžia elektromagnetu
valdomas vožtuvėlis. Ir galiausiai būna grynai elektrinis valdymas – sklendės
patraukiamos elektromagnetais (kartais jie veikia triukšmingai) arba specia-
liais varikliukais.
Kai registrai valdomi pneumatiškai arba ypač – elektra, atsiveria pačios
plačiausios registrų kombinavimo galimybės. Kombinacijos – galimybė iš
anksto pasiruošti registrų derinius, kuriuos, kai reikės, bus galima įjungti
vienu paspaudimu.
Paprasčiausios kombinacijos – paruoštos. Tai vargondirbio parinkti re-
gistrų junginiai. Paprastai tai būna tylių (p), vidutinio garsumo (mf), garsių
(f) registrų rinkiniai, taip pat tutti. Paruoštos kombinacijos itin būdingos pir-
miesiems pneumatiniams vargonams. Jos supaprastina bažnyčios vargoni-
ninko darbą, bet sudėtingesniam repertuarui beveik nenaudojamos.
Laisvos kombinacijos – atskirais jungikliais sujungti (pažymėti) regis-
trai, visi jungiami vienu paspaudimu. Pneumatiniuose ir paprastuose elek-
triniuose vargonuose laisvų kombinacijų būdavo po kelias. Pastaraisiais
dešimtmečiais vargonininko parinktiems registrams įsiminti naudojami ir
 Va rgo n ų s a n d a r a
31

kompiuteriai. Registruotes galima ne tik iš anksto parengti koncertui, bet ir

ilgesniam laikui palikti atmintyje. Dabar „išmaniųjų“ vargonų kompiuterių
atmintyje galima sudėti tūkstančių tūkstančius kombinacijų. Kai kuriems
vargonininkams tai daro didelį įspūdį ir kelia pasididžiavimo jausmą. Tačiau
viso to klausytojas negirdi. Nedideliuose vargonuose (iki 30– 40 registrų) tai
beveik neturi prasmės. Ypač bažnyčiose, kuriose koncertų būna itin retai.
Juoba mechaninė registrų traktūra gero vargonininko meninių siekių neri-
boja. Statant bažnyčiose naujus vargonus, reikia vengti elektrinių ir elektro-
ninių patobulinimų, pavyzdžiui, registrų kombinacijų, nes vargonų meninei
raiškai jie nieko neduoda, o jų amžius, palyginti su kitomis vargonų dalimis,
trumpas.
Kompiuterinės kombinacijos yra keleriopai brangesnės, nes jos – neilga-
amžės. Nuolat kintant elektronikai ir elektros įrangai, po dešimtmečio kito
jų nebeapsimokės ir net nebebus galima remontuoti, nes nebus dalių. Baž-
nyčiose, kur dažnai ir drėgna, ir šalta, elektroninių įtaisų apskritai reikėtų
vengti. Tai tėra pinigų švaistymas šiandien ir didelis galvos skausmas rytoj.
Elektroniką reikia palikti koncertų salėms, kur mikroklimatas pastovesnis, o
didelė kaina kai kam sukelia pasitenkinimą.

Griež ykla vadinamas mazgas, nuo kurio prasideda vargonų valdymo įren-
giniai, vieta, kurioje vargonininkas valdo vargonus. Joje yra manualinės ir
pedalinės klaviatūros, registrų valdymo rankenos, mygtukai, klavišai ir kiti
įrenginiai. Tonų vožtuvų ir registrų jungtys į vieną vietą sudėtos taip, kad var-
gonininkas pats vienas galėtų jas valdyti. Senais laikais mažai paisyta pato-
gumo, bet XX a. pradžioje buvo nustatytos ir tarptautinės vargonų bendruo-
menės priimtos tam tikros matmenų ir proporcijų tarp klaviatūrų normos.
Ilgainiui kiek didėjant vidutiniam vargonininkų ūgiui, jos koreguojamos.
Registrų jungiklius taip pat stengiamasi išdėstyti patogiai.
Pagrindinis griežyklos elementas – klaviatūros. Vargonų klaviatūros ran-
koms vadinamos manualais, kojoms – pedalais. Antrasis svarbus elementas –
registrų valdymo prietaisai. Be to, griežykloje sudėta pagalbinių įrenginių val-
dymo prietaisai, taip pat ir kai kurie patys įrenginiai, pavyzdžiui, sankabos.
Manualų apimtis, priklausomai nuo meto, kada pastatyti vargonai, gali
būti skirtinga. Įprastinė, dažniausiai aptinkama yra nuo didžiosios oktavos C
iki trečiosios f, nuo XX a. – g. Būna didesnės apimties manualų, bet pagrindi-
niam vargonų repertuarui to nereikia. Senų barokinių vargonų manualai net
iki pat XIX a. pradžios siekė tik trečios oktavos c, o didžioji oktava taupumo
sumetimais pasitaikydavo be pustonių: C, D, E, F, Fs, A, B, H, c... Tai vadina-
moji trumpoji oktava. Be to, iki XVIII a. pabaigos būdavo įprasta apsieiti be
32 L I E T U V O S PA M I N K L I N I A I VA R G O N A I

didžiosios oktavos Cis. Pedalų apimtis taip pat paprastai būdavo dvi oktavos:
C–c¹. XIX a. pedalai praplėsti iki d¹, vėliau – f¹, mūsų dienomis būna iki g¹ ir
daugiau, bet repertuaro tokiai apimčiai beveik nėra.
Manualinės klaviatūros oktavos plotis nusistojo jau nuo Renesanso, tik
senų vargonų tiek apatiniai, tonų klavišai, tiek viršutiniai – pustonių – bū-
davo trumpesni. Šiuolaikinis fortepijoninis standartas įsigalėjo XIX amžiuje.
Skirtingų šalių pedalų klaviatūros būdavo įvairios, priklausė nuo tradicijos.
Buvo prancūziški pedalai (klavišai įleisti į ištisinę plokštę), striukieji pedalai
(medgaliukų pavidalo, perkišti per priekinį skydą), itališki (nuolaidūs) ir ki-
tokie. Dabar įprasti vokiški pedalai, kurie savo ruožtu būna įgaubti, lygiagre-
tūs, spinduliniai.
Griežykloms vieta vargonuose parenkama įvairiai. Anksčiau labiausiai
paplitusi būdavo į vargonus įleista griežykla, vadinamoji įleistinė. Tai gali
būti spinta, įleista į vargonus, net su durelėmis, arba ir paprastai į vargonų
sieną įstatytas manualas ir registrų rankenos. Mažų vieno manualo vargonų
sklendės kartais būna iškištos tiesiai, be atskiros registrų traktūros. Įleisti-
nė griežykla būna priekyje, vargonų centre ar kuriame nors šone, retkarčiais
pasitaiko ir užnugaryje. Įleistinės griežyklos traktūra paprastesnė, jungtys
trumpesnės, tai ir veikia tiksliau ir patikimiau. Be to, vargonininkas, sėdėda-
mas atsigręžęs į instrumentą, geriau jį jaučia.
Jeigu vargonų registrų traktūra mechaninė, registras įjungiamas ranke-
na, jeigu pneumatinė ar elektrinė – specialiu klavišu ar mygtuku. Naujes-
niuose vargonuose, ypač nuo XIX a. II pusės, paplito atskirai stovinti (atski-
rinė) griežykla, atrodanti kaip savarankiškas baldas, koks nors sekreteras.
Joje talpinamos ne vien klaviatūros su savo traktūra, bet ir daug papildomų
įrenginių, pirmiausia visi sankabų įrenginiai, kurie kartais būna gana sudė-
tingi. XX a. pradžios pneumatiniuose vargonuose buvo paplitusios oktavinės
sankabos, kai paspaudus klavišą atsiliepia ir oktava aukščiau esantis tonas
(rašoma Superoktava). Plačiai vartotos ir klaviatūrų tarpusavio oktavinės
sankabos, kai spaudžiant klavišą atsiliepia kitõs klaviatūros tas pats tonas
oktava aukščiau (super) arba žemiau (sub). Kartais atskirinė griežykla būna
priglausta prie vargonų, tačiau dažniausiai stovi atskirai, priekyje, vargonų
centre, ir būna nusukta nuo vargonų – atgręžta į altorių. Tokia apgręžtinė
griežykla yra mėgstama vargonininkų, nes jie geriau mato altorių ir jaučia
artimesnį ryšį su liturgija. Be to, tokioje griežykloje geriau pasiekiama joje
sumontuota įranga. Koncertų salių vargonams patogi kilnojamoji griežykla.
Tokia galima, kai nėra jokių mechaninių jungčių, visi valdytuvai elektriniai,
su vargonais sujungti kabeliu. Kilnojamoji griežykla gali būti su ratukais, o
kabelio įvadas – keliose vietose.
 Va rgo n ų s a n d a r a
33

Mechaninės registrų traktūros vargonų registras įjungiamas rankena,

pneumatinės ar elektrinės – specialiu klavišu ar mygtuku. Kai vargonai di-
deli arba kūrinys sudėtingas, registrus junginėti vargonininkui paprastai
padeda asistentas.

V am z d y nas

Vamzdyne būna nuo kelių dešimčių iki keliolikos ir daugiau tūkstančių vamz-
džių. Tai priklauso nuo vargonų dydžio.
Vamzdžių yra dvi rūšys – lūpiniai (labialiniai, švilpynės) ir liežuvėliniai
(birbynės). Vargonuose daugiausia būna lūpinių vamzdžių, o daugelyje –
vien tik lūpiniai. Paprastai jie ir matomi vargonų prospekte. Vargonai vien
tik su liežuvėliniais vamzdžiais – didžiausia retenybė. Tokie buvo Renesanso
maži staliniai vargonėliai, vadinti regaliais.

Lūpiniai vamzdžiai. Lūpinių pučiamųjų instrumentų, įvairių švilpynių,

fleitų, taipogi vargonų vamzdžių garsai atsiranda oro srautui susiduriant su
briauna, kuri tą oro srautą rėžia. Tarsi bandydamas, kur jam patogiau tekėti,
oro srautas krypsta tai į išorę, tai į vamzdžio vidų, kaip vėliava vėjyje, taip
suvirpindamas oro stulpą vamzdžio viduje. Oro stulpas, kaip ir styga, virpa
ne vien per visą savo ilgį, bet ir dalimis – per pusę, trečdalį, ketvirtadalį ir taip
toliau. Virpesiai per visą ilgį ryškiausi ir skleidžia pagrindinį toną. Kiti vir-
pesiai – obertonai – skamba ne taip ryškiai. Nuo obertonų kiekio, stiprumo,
santykių priklauso garso tembras.
Tiek tembras, tiek ir kiti vamzdžio skambesio ypatumai – tono aukštis,
skleidžiamo garso stiprumas, našumas priklauso nuo jo matmenų, dalių
konstrukcijos ir proporcijų, medžiagos.
Vargonų vamzdžiai paprastai gaminami iš metalo ar iš medžio. Kitų me-
džiagų (popieriaus, bambuko, dramblio kaulo, porceliano ir kt.) vamzdžiai
yra retenybė.
Metalo ir medžio švilpynių vamzdžių dalių konstrukcija kiek skiriasi, ta-
čiau pagrindiniai principai tie patys. Tiek metalinis, tiek ir medinis lūpinis
vargonų vamzdis susideda iš trijų pagrindinių dalių – pėdos (kojelės), per
kurios angą oras patenka į vamzdį, liemens ir jų sandūroje įtaisyto dugnelio
su briauna. Pėdoje ir liemenyje įtaisyta apatinė ir viršutinė lūpa. Viršutinės
lūpos kraštas kiek nupjautas, todėl tarp abiejų lūpų briaunų susidaro tarpas,
vadinamas burnele. Apatinė ir viršutinė lūpa, burnelė tarp jų ir dugnelio
plyšys – visa tai yra skambesį sudaranti vieta, ji visa vadinama žiotimis. Per
34 L I E T U V O S PA M I N K L I N I A I VA R G O N A I

pėdą pučiant orą, tarp dugnelio ir apatinės lūpos briaunų esantis plyšys su-
formuoja ploną, bet platų, lūpų pločio oro srautą („kaspiną“).
Tono, kuriuo skamba vamzdis, aukštis priklauso nuo liemens ilgio, o šis –
nuo garso bangos ilgio. Savo ruožtu garso bangos ilgis priklauso nuo garso
sklidimo greičio ir virpesių skaičiaus santykio. Garsas, esant 15 ºC oro tem-
peratūrai, sklinda maždaug 340 m/s greičiu. Didžiosios oktavos C (apatinis
vargonų klavišas) virpesių skaičius – 64 hercai (Hz). Taigi, bangos ilgis tarp
keterų – 340 : 64, arba apytiksliai 5,3 m, o nuo aukščiausio iki žemiausio ban-
gos taško – pusė šio ilgio, t. y. 2,65 metro. Tai yra tik teorinis ilgis (tikslus tono
C teorinis ilgis – 263,4 milimetro). Praktiškai vamzdžio liemuo turi būti kiek
trumpesnis – kuo skersmuo santykinai didesnis, tuo tonas žemesnis. Dirbant
vamzdžius jų ilgis, priklausomai nuo skersmens, koreguojamas (trumpina-
mas) pagal tam tikrą formulę, tačiau tono aukščiui – taigi ir liemens ilgiui – tu-
ri reikšmės dar ir jo forma, burnelės matmenys ir daugelis kitų veiksnių. Vien
absoliutus liemens ilgis jokiu būdu nereiškia konkretaus derinimo aukščio.
Kadaise pagrindinis mato vienetas buvo pėda (~33,1 cm, nors pėdų būta
įvairių). Iki šiol vamzdžių ilgį ir tono aukštį tradiciškai sutarta žymėti pėdo-
mis. C vamzdžio liemuo yra maždaug 2,6 m, t. y. 8 pėdų ilgio. Pagal tono C
vamzdžio ilgį žymimas visas registras. Pėdos paprastai pažymimos apostrofu
(8’), nors būna ir kitų žymėjimo ženklų (p., ped., pedum, Fuss – įvairiuose
kraštuose savaip).
Lūpiniai vamzdžiai derinami įvairiais būdais ilginant ar trumpinant lie-
menį. Jeigu vamzdis uždengiamas, jis tarsi dvigubai pailgėja ir skamba okta-
va žemiau. Dengto vamzdžio tembras minkštas, fleitiškas. Būna pusiau deng-
tų vamzdžių, kai į dangtelius įlituojami vamzdeliai pypkutės. Tai tamsoką
dengto vamzdžio skambesį tarsi prašviesina. Pypkutės gali būti ir įlituotos
iš vidaus.
Kai vamzdis vargonuose netelpa, liemuo gali būti užlenkiamas arba net
suraitomas. Nei tono aukštis, nei skambesys nuo to beveik nesikeičia.
Nuo vamzdžio pločio (skersmens, kvadratūros) priklauso skambesio tem-
bras ir stiprumas – kuo vamzdis siauresnis, tuo jo pagrindinis tonas silpnes-
nis, o obertonai ryškesni. Platinant vamzdį, obertonai silpnėja, bet skambe-
sys tvirtėja.
Nuo žiočių (burnelės) pločio priklauso garsumas. Kai burnelė siaures-
nė, vamzdis skamba tyliau, obertonų mažiau. Burnelę platinant, skambesys
stiprėja, tampa net šiurkštus. Darniausia pagrindinio tono ir obertonų pu-
siausvyra susidaro tada, kai burnelės pločio ir vamzdžio apimties (apskritimo
ilgio) santykis yra 1:4. Maždaug tokiu santykiu yra daromi principalai. Fleiti-
nių registrų vamzdžių burnelė būna santykinai siauresnė.
 Va rgo n ų s a n d a r a
35

Nuo burnelės aukščio priklauso skambesio charakteris – kuo burnelė že-

mesnė, tuo daugiau obertonų, tuo skambesys ryškesnis, „gambiškesnis“, ją
aukštinant obertonų mažėja, charakteris blėsta, skambesys minkštėja, pana-
šėja į fleitos. Vamzdžiai žemomis burnelėmis yra sunkiau intonuojami – arba
vangiai atsiliepia, arba peršoka į oktavą. Dėl to prie burnelės kartais pritaiso-
ma intonavimą palengvinančios auselės, rėmeliai, barzdelės, velenėliai.
Dėl skersmens, burnelės pločio ir aukščio tarpusavio santykių, taip pat
liemens formos ir daugelio kitų, mažiau pastebimų elementų pasiekiama ne-
aprėpiama vargonų skambesio įvairovė. Vamzdžių matmenys, dalių propor-
cijos ir vamzdžių tarpusavio dydžių santykiai registre vadinami menzūromis.
Vargonų, statomų didelėse erdvėse, vamzdžiai yra didesnių menzūrų, t. y. to
paties registro (pavyzdžiui, principalo) vamzdžių skersmuo didesnis už to,
kuris taikomas skambėti mažoje patalpoje.

Metalo vamzdis būna apvalus, jo liemuo dažniausiai būna cilindrinis, kiek

rečiau – kūginis, retkarčiais pasitaiko piltuvinių (platėjančių į viršų), cilin-
drinių su kūgine viršūne ir dar sudėtingesnių. Nuo liemens formos nemažai
priklauso vamzdžio tembras.
Metalo vamzdį sudaro pėda, per kurios viršūnėje (smaigalyje) esančią
angą oras patenka į vamzdį; liemuo, kuriame esantis oro stulpas virpa; du-
gnelis. Pėdoje ir liemenyje išspaudžiamos arba įlituojamos tiesiabriaunės
lūpos (labiumai), apatinė lūpa yra pėdoje, viršutinė lūpa – liemenyje. Pėda
sujungta (sulituota) su liemeniu, jų sandūroje įstatytas dugnelis, kurio vie-
name krašte yra tiesi briauna. Lūpos, dugnelis, burnelė, dugnelio plyšys yra
vamzdžio žiotys. Dugnelis paprastai būna tvirtas, storesnis, už vamzdžio lie-
mens ar pėdos sieneles. Jo briauna nulyginta kampu (apytiksliai nuo 45 iki
65 laipsnių). Kraštas ties briauna didesniuose vamzdžiuose būna dar pasto-
rintas. Į briauną kartais įkirsti ranteliai. Jie palengvina vamzdžio atsiliepi-
mą, minkština skambesį. Senuose vargonuose, iki XVIII a. pabaigos, rantelių
būdavo retai ir nedaug. Jie itin būdingi XIX a.–XX a. I pusės romantiniams
vargonams.
Seniausias, patikimiausias, bet ir sunkiausias metalo vamzdžių derini-
mo būdas – nupjauti liemenį tiksliai pagal toną. Maži derinimo patikslinimai
tuomet galimi specialiais kūgio ar piltuvėlio rageliais viršutinį liemens galą
kiek užspaudžiant (toną pažeminant) arba praplečiant (paaukštinant). Pagal
tono aukštį nupjautas vamzdis derinimą laiko geriausiai. Nuo XIX a. paplitęs
derinimas sraigele – vamzdžio viršūnėje įrėžiama juostelė ir atraitojama iki
reikiamo tono. Taip derinti patogu ir lengva, tačiau atsiranda pavojus atraitoti
per daug. Be to, maži vamzdeliai, suderinti sraigele, greičiau išsiderina. Kai
36 L I E T U V O S PA M I N K L I N I A I VA R G O N A I

4
.

3
.

2
. . . 7

... ..
9

1
. 5

a b c d e

LŪ P IN IA I M E TA LO VA M Z DŽ I AI , ŠV I LPY NĖ S

a – cilindrinis įstatytomis lūpomis 1 – pėda, kojelė

(tokie vamzdžiai paprastai 2 – vamzdžio žiotys (lūpos, dugnelis,
statomi prospekte) burnelė, dugnelio plyšys)
b – cilindrinis išspaustomis lūpomis 3 – liemuo
c – kūginis 4 – viršūnė
d – dengtas 5 – apatinė lūpa
e – pusiau dengtas; 6 – viršutinė lūpa
dangtelis su pypkute 7 – dugnelis
8 – dugnelio plyšys
9 – burnelė

Graviūros iš Johann Gottlob Töpfer, Atlas zur Theorie und Praxis des Orgelbaues, herausgegeben
von Max Allihn, Leipzig, 1888.
 Va rgo n ų s a n d a r a
37

vamzdis statomas prospekte ir pagal jam skirtos vietos aukštį turi būti ilgesnis
už atitinkamam tonui tinkamą, iš priešingos pusės reikiamame aukštyje iš-
pjaunamas langelis, ir iš jo atraitojama sraigelė. Kartais daromi derinimo žie-
deliai – trumpi vamzdeliai, gana standžiai užmaunami ant liemens viršūnės.
Dengtieji vamzdžiai iki XVIII a. paprastai būdavo kuo tiksliau nupjauna-
mi pagal reikiamą ilgį ir uždengiami prilituotu dangteliu. Tokius vamzdžius
šiek tiek dar būdavo galima derinti auselėmis šalia burnelės. Vėliau, o ir da-
bar daromos lengvai slankiojančios kepurėlės.
Metalo vamzdžiai paprastai dirbami iš alavo ir švino lydinio, toks lydinys
vadinamas vargonų metalu. Senuose dokumentuose minint tiesiog metali-
nius vamzdžius, turima omenyje vamzdžiai iš šio lydinio. Alavo ir švino san-
tykis lydinyje būna skirtingas. Matomuosius prospekto vamzdžius paprastai
stengiamasi dirbti iš metalo su kuo didesniu alavo nuošimčiu, nes jie gra-
žiau atrodo, yra kietesni, šviesesni, blizga. Metalas, kuriame daugiau švino,
minkštesnis, tamsesnis ir daug pigesnis. Vamzdžių sienelių storis priklauso
nuo jų dydžio, metalo tvirtumo, pageidaujamo skambesio charakterio ir svy-
ruoja nuo 0,35–0,4 iki kelių milimetrų. Kuo vamzdis masyvesnis, tuo ryškiau
skamba jo pagrindinis tonas.
Metalo skardą vargonų dirbtuvės dažniausiai pasidaro pačios. Lydkros-
nėje išlydytas metalas išliejamas ant audeklu aptraukto ilgo liejimo stalo. Orą
praleidžianti medžiaga naudojama dėl to, kad ant skardos paviršiaus nesusi-
darytų burbuliukų. Senais laikais stalo paviršius kartais būdavo smėlio. Šis
prieš liejimą būdavo kruopščiai sulyginamas. Gauta skarda nulyginama ir
suploninama iki norimo storio. Tai būdavo daroma rankomis specialiu me-
talo obliumi. Mūsų dienomis restauruojant senus vargonus, profesionalūs ir
atsakingi restauratoriai metalo lakštų pasidaro senais metodais. Obliuojant
lapo paviršių rankomis, patogu daryti lapą nevienodo storio – ties žiotimis
storesnį, į viršūnę plonėjantį. Tai vienas iš anų laikų vamzdžių privalumų.
Naujesniais laikais, įsigalėjus mašinų darbui, naudojamas metalo oblia-
vimo būgnas, ant kurio užtempiami išlieti lapai ir, šiam sukantis, paviršius
aptekinamas.
Iš lapų pagal menzūras iškerpami reikiamų matmenų ruošiniai ir įrėžia-
mos arba išpjaunamos žiotys. Vamzdžio pėda suformuojama sulenkiant ją
ir medine plakimo trinkele išplakant ant kūginės formos. Liemuo plakamas
ant atitinkamo ilgo ir skersmens cilindrinio strypo. Abi suformuotos detalės
kiekviena atskirai sulituojamos. Tuomet jose išspaudžiamos arba įlituojamos
lūpos. Pėdos paviršius rūpestingai nulyginamas specialiu obliumi, kad apa-
tinės lūpos briauna būtų lygi. Prie pėdos prilituojamas iš storesnės skardos
iškirptas (dideliems vamzdžiams – išlietas) dugnelis. Dugnelio nuožulna irgi
38 L I E T U V O S PA M I N K L I N I A I VA R G O N A I

kruopščiai nulyginama, nuobliuojama tam tikru kampu. Dugnelis prilituo-

jamas prie pėdos kruopščiai žiūrint, kad tarp pėdos ir dugnelio nuožulnos
briaunos būtų tikslus plyšelis. Po to pėda sujungiama su liemeniu.
Metalo vamzdžiai dar dirbami iš vario ir cinko. Varis vamzdžių gamybai
naudojamas nuo antikos laikų. Vario skarda gan kieta, todėl vamzdžius iš jos
dirbti yra sunkiau. Cinko skardos vamzdžiai, ypač didieji, gana paplitę dėl
pigumo, tačiau mažiau vertinami dėl šiurkštoko skambesio. Nors gerai pada-
ryti ir vietoje panaudoti cinko vamzdžiai yra ne mažiau vertingi nei alaviniai
ar variniai.

Medžio vamzdis paprastai būna stačiakampio arba kvadratinio pjūvio. To-

kių vamzdžių sienelės dažniausiai lygiagrečios (atitinka cilindrinius vamz-
džius). Retkarčiais vamzdžiai būna ir kūginiai arba piltuviniai (į viršų plat-
ėjantys). Mažų vamzdžių dugnelis – vientiso medžio trinkelė su išpjautu oro
narveliu. Oras į narvelį pučiamas pro skylę apačioje, į kurią įstatyta kojelė.
Šioje būna įtaisyti varžteliai, kamščiukai ar sklendės oro kiekiui reguliuoti.
Viršutinis dugnelio kraštas baigiasi nuožulna, formuojančia dugnelio briau-
ną ir plyšį. Didelių vamzdžių dugnelis daromas iš dviejų atskirų lentelių.
Vamzdžio liemuo, jo šoninės ir nugarinės sienelės ištisinės, o priekinėje iš-
drožta viršutinė lūpa. Dugnelio oro narvelis uždengiamas trinkele taip, kad
tarp jos ir dugnelio briaunos būtų plyšys, nukreipiantis oro srautą į viršutinės
lūpos briauną. Viršutinėje lūpoje išpjauta burnelė.
Atviri medžio vamzdžiai derinami dvejopai. Jeigu vamzdis yra kiek per
ilgas, jo šone prie viršūnės įpjaunamas plyšys. Plyšio šone prisukama stum-
doma derinimo sklendė. Jei vamzdis už reikiamą trumpesnis, jo viršūnė pri-
dengiama lanksčiu metalo derinimo stogeliu. Dengti vamzdžiai paprastai už-
kišami kamščiu su rankenėle. Kamštis apklijuojamas oda arba audeklu, kad
būtų ir sandarus, ir slankiotų.
Nuo seno medžio vamzdžiai, kaip ir visi vargonai, būdavo daromi iš me-
dienos tokių medžių, kurie auga netoliese. Lietuvos vargonų medžio vamz-
džiai dažniausiai dirbami iš spygliuočių, mažesnieji – dar ir iš ąžuolo ar kitos
tankesnės lapuočių medienos. Būna, kad iš pastarosios daroma vien prieki-
nė sienelė, nes joje svarbiau tiksliai išdrožti lūpą ir švariai išpjauti burnelę.
Skalūs spygliuočiai tam yra mažiau parankūs. Nors, jei yra gerai padaryti,
puikiai skamba ir maži pušiniai vamzdeliai.
Medžio vamzdžių skambesys kiek švelnesnis, minkštesnis nei metalinių,
bet kuo vamzdis didesnis, tuo mažiau svarbu, iš kokios medžiagos – medžio
ar metalo – jis padirbtas. Taupumo sumetimais žemieji registrai dažniausiai
 Va rgo n ų s a n d a r a
39

. .
3 . .
6

.
4 5
.
. . . . . .
a b

1 2

LŪ P IN IA I M EDŽ IO VA M Z DŽ I A I

a – atviras su derinimo 3 – priekinė sienelė

stogeliu 4 – viršutinė lūpa,
b – dengtas su derinimo išdrožta iš išorės
kamščiu 5 – viršutinė lūpa,
1 – trinkelė išdrožta iš vidaus
2 – narvelis 6 – užpakalinė sienelė

Graviūros iš Johann Gottlob Töpfer, Atlas zur Theorie und Praxis des Orgelbaues, herausgegeben
von Max Allihn, Leipzig, 1888.
40 L I E T U V O S PA M I N K L I N I A I VA R G O N A I

7
.
6
.
. .
1

.
1 4

. 5

2
. 3

..
3
2

. 8

a b

LIE Ž UV ĖLIN IA I VA M Z DŽ I AI , B I R BY NĖ S

a – medinė pėda, 3 – besiplakantis liežuvėlis

medinė kojelė 4 – pleištukas
b – metalinė pėda, 5 – pūstukas
metalinė kojelė 6 – derinimo vielutė
1 – kelmas 7 – liemuo, rezonatorius
2 – liežuvėlis 8 – laisvai virpantis liežuvėlis

Graviūros iš Johann Gottlob Töpfer, Atlas zur Theorie und Praxis des Orgelbaues, herausgegeben
von Max Allihn, Leipzig, 1888.
 Va rgo n ų s a n d a r a
41

būna mediniai. Taip pat neretai metalinių registrų apatinės oktavos, kartais
ir daugiau vamzdžių, dirbami iš medžio, o toliau pereina į metalinius. Gerai
sutaikius, perėjimo beveik nesijaučia.
Kad vamzdžiai skambėtų pageidaujamu balsu, jie turi būti intonuojami.
Lūpiniams metalo vamzdžiams atliekami vos akimi pastebimi veiksmai su
pėdos anga, dugneliu, lūpomis. Kai vamzdis dirbamas iš kieto metalo (vario,
cinko), dugnelis, abi lūpos ir derinimo įtaisai įstatomi iš minkštesnio meta-
lo. Antraip būtų beveik neįmanoma jo nei intonuoti, nei derinti. Tvarkingai
padaryti medžio vamzdžiai paprastai skamba iš karto, papildomai intonuoti
juos mažiau tereikia.

Liežuvėliniai vamzdžiai. Šių vamzdžių (birbynių) garsą skleidžia pu-

čiamo oro srove virpinamas metalo (paprastai žalvario arba bronzos) liežu-
vėlis. Vargonų vamzdžiuose dažniausiai vartojamas prie pūstuko priglaustõs
konstrukcijos, besiplakantis liežuvėlis (plg. birbynė, klarnetas, saksofonas),
tačiau kartais gaminami ir laisvai virpantys liežuvėliai (plg. fisharmonija).
Vamzdžiuose su besiplakančiais liežuvėliais per pėdos angą pučia-
mas oro srautas patenka į pūstuką – viename šone atvirą metalo vamzde-
lį. Ši atviroji pusė pridengta kiek lenkta metalo plokštele – liežuvėliu. Oro
srovė, tekėdama pro siaurą plyšelį tarp pūstuko ir liežuvėlio, pastarąjį prie
pūstuko prispaudžia. Liežuvėlis, būdamas elastingas, tuojau atšoka. Paskui
fazė kartojasi. Kad tinkamai virpėtų, liežuvėlis turi būti labai tiksliai išriestas.
Liežuvėlinio vamzdžio dalys sustatomos į medžio arba metalo kelmą. Tono
aukštis priklauso nuo liežuvėlio menzūrų, labiausiai nuo ilgio. Šie vamzdžiai
derinami specialia derinimo vielute, prispaudžiančia liežuvėlį prie pūstuko.
Slankiojant keičiamas liežuvėlio ilgis. Liežuvėlio suvirpintas oras patenka į
rezonatorių, kuris suteikia skambesiui reikalingą atspalvį ir jėgą.
Liežuvėlinių vamzdžių (ir registrų) yra dvi rūšys (šeimos) – su ilgais
(trompetai) ir trumpais (regaliai) rezonatoriais.
Rezonatoriai būna įvairių pavidalų, dirbami iš medžio arba metalo.
Trompetų šeimos vamzdžių rezonatorių ilgis maždaug atitinka tono aukš-
tį pėdomis, koreguojant jį pagal savus dėsnius. Intonuojant jį ilgis priderina-
mas prie atitinkamu tonu skambančio liežuvėlio. Trompetų šeimos vamzdžių
rezonatoriai dažniausiai yra platėjantys į viršų (piltuvo pavidalo), bet esama
ir cilindrinių, taip pat kombinuotų (Obojaus, Klarneto registrai).
Regaliai, arba liežuvėliniai vamzdžiai su trumpu rezonatoriumi, yra dau-
giausia įvairiausių tembrų soliniai. Jų rezonatoriai labai įvairūs, keisčiausių
pavidalų ir individualių ilgių bei proporcijų.
42 L I E T U V O S PA M I N K L I N I A I VA R G O N A I

Laisvo virpėjimo liežuvėliai yra praktiški, patikimi ir gerai laiko deri-

nimą. Nuo rezonatoriaus pavidalo labiausiai priklauso garsumas, kiek ma-
žiau – tembras. Šios rūšies vamzdžiai paplito XIX a. II pusės romantiniuose
vargonuose; XX a. viduryje, kaip neatitinkantys neobaroko kanonų, buvo
ignoruojami. Pastaruoju metu jie vėl pradėti vertinti.
Liežuvėliniai vamzdžiai labai jautrūs, sunkiau pagaminami, juos reikia
kruopščiai prižiūrėti. Liežuvėlinių registrų intonavimas yra itin sudėtingas ir
atsakingas dalykas. Liežuvėlis labai jautrus, jį lengva nepataisomai sugadin-
ti, todėl intonuoti gali tik patyręs meistras. Pagrindinis veiksmas – tinkamas
liežuvėlio išlenkimas. Nuo jo priklauso ne tik tokios „techninės“ savybės,
kaip tiksli ataka, bet ir tembro niuansai.
Liežuvėliniai registrai į temperatūros pokyčius reaguoja kiek kitaip, ne-
kaip lūpiniai, todėl prieš kiekvieną viešą grojimą juos reikia paderinti. Be to,
skambesį gali sutrikdyti net ir visai menkos šiukšlelės ar dulkės, todėl būtina
žiūrėti švaros. Liežuvėlinius registrus susiderinti privalo mokėti kiekvienas
išsilavinęs vargonininkas, tačiau jų derinimas ir, reikalui esant, atsargus pa-
valymas yra vieninteliai dalykai, kuriuos leistina jam pačiam daryti.

V argonų registras ( ba l sas )

Vargonų vamzdžiai išdėstyti klaviatūrą atitinkančiomis eilėmis – registrais,

arba balsais. Tai – vienos rūšies vamzdžių eilės. Vieną klavišą atitinka vie-
nas vamzdis, o mišriuose registruose (Mikstūra, Kornetas) – keli vamzdžiai,
vadinamasis choras. Pagal vamzdžio rūšį (pavidalą, proporcijas, medžiagas,
funkcijas) registrai skirstomi į grupes (šeimas). Lūpinių vamzdžių yra trys
šeimos (chorai) – principaliniai, fleitiniai ir gambiniai. Atskirų šeimų regis-
trai vargonuose taip pat būna vadinami chorais (pavyzdžiui, fleitų choras).
Šeimų ribos neryškios, nemaža dalis registrų yra tarpinio pobūdžio (Fleitinis
principalas).
Vargonų skambesio pagrindą sudaro principalai. Kadaise pagrindinę
vargonavimo liturgijoje dalį sudarė vokalinių kūrinių griežimas, ir pirmeny-
bė būdavo teikiama Principal 8’ registrui. Šio registro vamzdžiai cilindriniai,
metaliniai, jo skambesys atviras ir ryškus, santykinai atitinka žmogaus bal-
są. Normalaus (etaloninio) principalo 8 pėdų tono C vamzdžio skersmuo yra
155,5 mm, burnelės plotis – ketvirtadalis apskritimo ilgio, burnelės aukštis –
ketvirtadalis jos pločio. Praktiškai tokios menzūros principalai pasitaiko re-
tai. Priklausomai nuo įvairių aplinkybių (kraštų tradicijos, vargonų dydžio,
dispozicijos, patalpos akustikos) galimi nukrypimai. Didesniuose vargonuo-
 Va rgo n ų s a n d a r a
43

se principalų choras sudaro skambesio pagrindą, vadinamą plenumu (orga-

no pleno). Į principalų chorą, be pagrindinių 8, įeina 16 ar net 32 pėdų prin-
cipalų, taip pat oktavos, kvintos, tercijos ir kitos alikvotos, be to – mikstūros.
Fleitų chorą sudaro pačių įvairiausių menzūrų (siauri, platūs, bet siau-
romis žiotimis), pavidalų (cilindriniai, kūginiai, dengti, pusiau dengti) ir
medžiagos (metalo, medžio) vamzdžiai. Fleitos būna nuo pačių žemiausių 32
pėdų iki aukščiausių 1 pėdos registrų.
Gambiniai registrai (vok. Streicher, pranc. jeu gambé) dažniausiai cilin-
driniai (pasitaiko kūginių Gambų ir platėjančių Salicionalų), metaliniai, san-
tykinai siauros menzūros, jų tembras nelabai garsus, kiek aštrokas, prime-
nantis styginių instrumentų skambesį.
Fleitiniai ir gambiniai registrai itin mėgti romantiniuose XIX–XX a. vargo-
nuose, kuomet jų sukurta itin daug rūšių.
Liežuvėliniai registrai pagal liežuvėlio konstrukciją būna dvejopi – su
besiplakančiu (vok. aufschlagende Zunge) ir su laisvo virpėjimo (vok. durch-
schlagende Zunge) liežuvėliu. Pagal rezonatoriaus ilgį jie būna trompetiniai
(rezonatoriaus ilgis panašus į atitinkamo tono labialinio vamzdžio liemens
ilgį) ir regaliai – liemuo trumpas, formuojantis tembrą.
Vargonų registrų pavadinimai atspindi funkciją ir skambesio aukš-
tį (Principal, Oktava, Tercija), tembrą (Flauto, Gamba, Violon, Klarinette),
konstrukciją, pavidalą (Spitzflöte, Gedackt, Rohrflöte), medžiagą (Holzflöte)
ir kita. Vargonų registrų pavadinimai atspindi ne tik konkrečias vamzdžių
savybes, bet ir skirtingų kraštų ir kalbų tradicijas. Lietuvoje įprasti vokiški,
nors iki XIX a. vidurio buvo paplitę ir lotynų bei italų kalbų kilmės registrų
pavadinimai.
Tinkamas registrų parinkimas, atsižvelgiant į atliekamo kūrinio stilisti-
ką ir vargonų galimybes, yra svarbus dalykas, sudarantis vargonavimo meno
didelę dalį.
Registrai grupuojami ant atskirų oro skirstymo dėžių, valdomų skirtingo-
mis klaviatūromis. Atskirų klaviatūrų vamzdynai gali turėti savus pavadini-
mus: pagrindinis, pedalų, pozityvas, viršutinis ir kitokius. Tai priklauso nuo
registrų grupės pobūdžio, funkcijos visame ansamblyje, patalpinimo vietos
vargonuose, tačiau praktiškai dažniausiai vartojamas vamzdyną valdančio
manualo numeris – pirmas, antras.
Vargonuose būna nuo vieno iki kelių šimtų registrų. Vargonais su dau-
giau nei 20 registrų jau galima atlikti gana platų repertuarą, 40–50 registrų
vargonai yra normalus plačių galimybių instrumentas. Jei registrų skaičius
pasiekia 100 ir daugiau, vargonų meninės galimybės prasiplečia nepropor-
cingai mažai.
44 L I E T U V O S PA M I N K L I N I A I VA R G O N A I

I ntonavimas ir derinimas

Kad vargonai deramai skambėtų, jie turi būti suintonuoti ir suderinti. Into-
navimas ir derinimas yra sudėtingas bei atsakingas darbas, įprasminantis
vargondirbio ir restauratoriaus pastangas.

Intonavimas. Padirbti vamzdžiai pirmiausia turi būti intonuojami. Pa-

prastai vargonai intonuojami dviem etapais. Pradinis intonavimas atlieka-
mas dirbtuvėje, sutvarkant paskirų vamzdžių skambesį, o galutinis – vargo-
nų stovėjimo nuolatinėje vietoje.
Atliekant pradinį intonavimą vamzdis patikrinamas, metalinio vamzdžio
viršutinėje lūpoje išpjaunama burnelė. Jei jis padarytas pakankamai tiksliai,
iš karto suskamba. Dirbtuvėse paprastai būna intonavimo stendai, ant kurių
vamzdžiai patogiai sustatomi. Intonuojama atliekant įvairias manipuliacijas
su oro srautą nukreipiančiomis vamzdžio dalimis. Intonuojant vamzdį būti-
na drauge jį ir derinti, nes skambesio atspalvis priklauso nuo menzūrų (visų
vamzdžio dalių dydžių ir jų santykių) ir liemens ilgio. Tuo pat metu sutvarko-
mi derinimo įtaisai (padaroma įpjova arba išpjaunamas derinimo langelis,
atriečiama derinimo sraigė, patikrinamas dangtelio sandarumas). Vamzdžiai
apytiksliai, paliekant nedidelę atsargą, suderinami. Greta ant stendo būna
nuolatinė, etaloninė vamzdžių eilė (ištisas registras).
Gerai intonuotas vamzdis turi iš karto turėti gerą ataką, skambėti pilnu
balsu, tonas turi būti tvirtas, nebanguojantis. Jau pradinio intonavimo metu
iš vamzdžio išgaunamas pageidaujamas tembras ir garsumas. Tai pasiekiama
daugeliu priemonių, bet tikras intonuotojo meistriškumas pirmiausia pasi-
reiškia gebėjimu atskleisti patį patogiausią, natūraliausią skambesį. Svarbus
vamzdžio (registro) raiškos elementas yra garso ataka. Ji būna įvairi. Skirtingų
menzūrų vamzdžiai atsiliepia nevienodai. Didelių vamzdžių garso ataka pa-
prastai būna žymiai vangesnė nekaip mažųjų. Ryški ataka – spjovimas – bū-
dingesnė barokiniams, intonuotiems atvira pėda ir dengtiems vamzdžiams.
Siaurų menzūrų gambiniai vamzdžiai paprastai yra jautresni – jų ataka arba
vangi, arba peršoka į oktavą. To išvengti padeda pagalbiniai prietaisai prie
burnelės, dažniausiai auselės, taip pat velenėliai, barzdelės.
Įvairiausi gambiniai registrai ir siaurų menzūrų fleitos buvo itin mėgiami
XIX a. pabaigos–XX a. II pusės romantiniuose vargonuose. Tuo laikotarpiu
suklestėjo didieji fabrikai, kasmet dešimtimis dirbę įvairaus dydžio vargo-
nus ir statę juos visame pasaulyje. Šiuose fabrikuose vamzdžiai būdavo
intonuojami labai rūpestingai ir tiek tiksliai, kad juos belikdavo sustatyti į
 Va rgo n ų s a n d a r a
45

vargonus ir paderinti. Didieji fabrikai net specializavosi, kas kokį registrą

intonuos, ir buvo pasiekę didelio meistriškumo, sunkiai pasiekiamo „uni-
versaliems“ intonuotojams. Dėl to romantinius vargonus restauruoti, ypač
atkurti prarastus vamzdžius, yra itin sunku. Atsirado fabrikų, kurie vertėsi
beveik vien vargonų dalių gamyba. Buvo įprasta, kad mažosios dirbtuvės ir
pavieniai vargondirbiai pirkdavo jau intonuotus vamzdžius, kuriuos tiesiai
sustatydavo į vargonus ir tik suderindavo. Tokie fabrikiniai vamzdžiai skam-
bėjo labai gerai, bet jiems trūko meistro individualumo. Ilgą laiką tai buvo
laikoma šio laikotarpio vargonų trūkumu, tačiau praėjus šimtui metų grįžo
dėmesys ir pagarba to laikotarpio vargonų statytojų meistriškumui. Jų darbų
meniškumas vėl vertinamas.
Restauruojamų istorinių vargonų intonavimas reikalauja daugiau išma-
nymo ir atsakomybės, nekaip darbas su naujais vargonais. Vamzdžiai papras-
tai būna nuo daugelio vėlesnių intonavimų ir derinimų nukentėję bei per-
dirbti. Pirmiausia būtina įsižiūrėti, kaip galėję būti vamzdžiai juos stačiusio
meistro intonuoti: pavyzdžiui, ar pėdos buvusios užplaktos, ar kartais nepa-
aukštintos burnelės, ar į dugnelio briauną neįkirsti papildomi ranteliai. Su
ranteliais vamzdis „klusnesnis“, lengviau atsiliepia. Senų barokinių vargonų
vamzdžių garso pradžia (ataka) labai įvairi, o skambesys turi nemažai paša-
linių garsų, kurių naujųjų vargonų skambesyje beveik negirdėti. Daugelio šių
garsų ranteliai padeda išvengti. XIX a. šis metodas visuotinai paplito, buvo
pasiektas kone kliniškai švarus tonas, o bendras skambesys beveik tobulai
susiliejo, bet buvo paaukotas kai kurių registrų charakteris. Net pats vienas
vargonų vamzdis yra muzikos instrumentas ir gali turėti savo charakterį. Se-
nų vamzdžių skambesį įvairiais atžvilgiais sulyginti, suvienodinti (vienoda
ataka, suvienodintos priegaidės, šalutiniai šlamesiai) beveik neįmanoma,
bet ir nebūtina. Priešingai – senų vamzdžių skambesyje turi girdėtis amžių
pėdsakai, o nedideli skirtumai praturtina tiek atskirų registrų, tiek ir bendrą
vargonų skambesį, daro jį reljefišką. Intonuojant istorinius barokinius vargo-
nus reikia siekti, kad kiekvienas vamzdis pirmiausia laisvai skambėtų savo
balsu, taip pat tvarkingai atsilieptų, neišsišoktų pernelyg skirtingu garsumu.
Galima kiek iš apačios palyginti vėliau įkirstus dugnelio rantelius, pabandyti
pašalinti kitus vėlesnius intonavimo pakeitimus, tačiau skubėti neverta, pir-
miausia reikia įsitikinti, kad tai būtina.

Derinimu įprasčiausia vadinti procesą, kai nustatinėjamas tinkamas

vamzdžių tono aukštis. Kai kalbama apie vargonus, kaip jie suderinti (koks jų
derinimas), pirmiausia turima omenyje tono aukštis (pagal kamertoną), o po
to ir darna, arba temperacija.
46 L I E T U V O S PA M I N K L I N I A I VA R G O N A I

Įvairių vargonų, labiausia istorinių, derinimo aukštis skirtingas. Esama

spėlionių, kad tai susiję su skirtingu pėdos ilgiu skirtinguose kraštuose, kad
pėdos matmuo lėmė skirtingą derinimo aukštį. Žinoma, tai tėra legenda.
Nors įvairiuose kraštuose būta ir skirtingų pėdų ilgių, ir derinimo aukščių,
bet tiesiogiai tai nesusiję: absoliutus liemens ilgis nereiškia tikslaus tono
aukščio. Iki pat XIX a. vidurio buvo įprasta vargonus derinti įvairiai, griežtų
taisyklių nebuvo (Bacho laikais Leipcigo bažnyčių vargonų derinimo aukštis
buvo skirtingas).
Iš esmės būta dvejopo derinimo – pagal chorinį arba pagal kamerinį to-
ną. Vargonų chorinis tonas buvo beveik tonu aukštesnis už kamerinį toną,
spėjama, todėl, kad dainininkams buvę patogiau dainuoti aukščiau. Prieš
porą šimtmečių žmonių gyvenimo trukmė buvo trumpesnė, tad choristai tu-
rėję būti jaunesni. Be to, jų ūgio ir svorio vidurkis buvęs mažesnis, taigi gar-
so aparatas – smulkesnis. Mūsų dienomis yra atvirkščiai – daugelis choristų
yra brandaus amžiaus ir norėtų žemesnio derinimo. Jaunų balsų chorai ir
dabar yra linkę aukštinti. Minima dar viena aukšto derinimo paskata – aukš-
tai suderintų vargonų vamzdžiai trumpesni, taigi susitaupydavo brangaus
metalo.
Kapelos, grieždavusios didikų rūmuose ir bažnyčiose, paprastai būdavo
derinamos žemiau (kamerinis tonas). Statant vargonus ten, kur buvo kokia
nors kapela, vargonai būdavo derinami pagal ją, tiksliau – jos pučiamuosius
instrumentus, nes šie sunkiau derinami.
Kokio tai būta aukščio, pasakyti tiksliai negalėta iki pat 1834 m., kai bu-
vo sukurtas tono aukščio matavimo prietaisas. XIX a. pabaigoje pradėta nu-
statinėti taisykles. 1885 m. specialioje konferencijoje Vienoje buvo priimtas
derinimo aukštis: a = 435 Hz. Mūsų dienomis priimtas derinimo aukštis yra
a = 440 Hz. Nurodant vargonų derinimo aukštį, būtina nurodyti, kokia buvo
temperatūra, kai vargonai derinti. Nuo to labai priklauso derinimo aukštis:
1 ºC ties pirmosios a virpesių skaičių keičia 0,7 Hz. Prieš derinimą vargonai
turi pabūti pastovioje temperatūroje nors parą, nes dideli ir maži vamzdžiai
šyla (áušta) nevienodai greitai.
Istorinių vargonų derinimo aukštis būna įvairus, barokinių – iki mažo-
sios tercijos aukščiau nei dabartinis kamerinis tonas. Restauruojant istori-
nius vargonus būtina originalų derinimo aukštį nustatyti ir jį išsaugoti, gal
net ir atkurti, jeigu tik pavyksta rasti pakankamai ženklų.
 Va rgo n ų s a n d a r a
47

D arna ( temperacija )

Tonų tarpusavio santykių – intervalų ir intonacijų – pojūtis yra įgimtas ir se-

nesnis už kalbą. Teoriškai šiuos santykius tirti, jų darną nustatyti ir aprašyti
pirmasis pabandė europietiškos muzikos teorijos pradininkas, graikų filoso-
fas ir matematikas Pitagoras (VI a. prieš Kristų). Perslinkdamas monochordo
(vienastygio instrumento) tiltelį taip, kad styga skirstytųsi į lygias dalis, jis pa-
stebėjo, kad, padalijus ją lygiai pusiau, skamba konsonansas, kurį žmogaus
klausa interpretuoja kaip tą pačią natą, tik aukštesnę, ir kurią pasiekus kyla
pabaigos jausmas. Tai paskatino šiuo intervalu – oktava – nustatyti darnos
ribas. Stygą dalijant į tris dalis, gaunamas kitas panašiai „skaidriai“ skamban-
tis intervalas – kvinta. Paeiliui dėliojant kvintą ant kvintos, o gautus garsus
transponuojant oktavomis žemyn, iš kvintų eilės gaunama vadinamoji Pitago-
ro darna: c – d – e – f – g – a – h – c¹. Paeiliui dėstant kvintas apeinama ratu
ir tarsi grįžtama į pradinį toną. Tačiau ne visai: apėjus ratu susidaro maždaug
devintadalio tono paklaida, vadinamoji Pitagoro koma. Paklaida susidaro to-
dėl, kad oktavos dažnių santykis yra porinio skaičiaus, o kvintos – neporinio.
Pitagoro derinimas grynomis kvintomis iš karto neatrodė tinkamas, nes
tercijų ir sekstų harmoniniai intervalai jo sistemoje skamba blogai. Buvo ieš-
koma būdų Pitagoro darnos trūkumams pašalinti. Mėginta kvintinę sistemą
papildyti tercijomis, bet išvengti komos nepavyko. Viduriniais amžiais ir
ankstyvajame Renesanse manyta, kad tercijos turi konsonuoti, o kvintos –
pritaikomos. Iš to atsirado tercinės darnos, jose pagrindiniu intervalu šalia
kvintos buvo didžioji tercija. XVI a. pradžioje įsivyravo vadinamoji tono vi-
durkio darna – derinimas, pagrįstas grynomis tercijomis. Pagal tono vidurkio
darną dalis akordų ir tonacijų skamba gerai, nors, daugėjant ženklų, blogėja,
o viena kvinta, pereinant iš diezinių tonacijų į bemolines, skamba taip blogai,
kad net pavadinta vilko kvinta. XVI–XVII a. muzika buvo kuriama (griežiama)
atsižvelgiant į temperaciją ir vengiant nešvarių tonacijų ir akordų. Šiuos ap-
ribojimus atpirko švariai skambančių akordų grožis. Dėl to mūsų dienomis tų
laikų vargonai derinami pagal tono vidurkio darną. Dėl Pitagoro komos net ir
tonai būna ne vienodi, o dideli ir maži. Sudėjus didįjį ir mažąjį toną gaunama
gryna didžioji tercija. Buvo sumanyta iš didžiojo ir mažojo tono išvesti vidur-
kį, kad abu tonai būtų vienodo dydžio. Iš to ir kilo pavadinimas tono vidurkio
darna. Būta ir šios darnos modifikacijų.
Seniausi Lietuvos vargonai, esantys Kretingos Viešpaties Apreiškimo
Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje, kaip manoma, padirbti XVII a. ir iš pagrindų
remontuoti 1744 m., taip pat suderinti pagal tono vidurkio darną.
Daugumai instrumentininkų tai nelabai aktualu – štai stygininkai instru-
mentus derina grynais intervalais, o grieždami be vargo gali išgauti bet kuriuos
48 L I E T U V O S PA M I N K L I N I A I VA R G O N A I

intervalų niuansus. Dainininkai apie intervalų grynumą apskritai jei ką nors

žino, tai vien iš teorijos, nes klausa pati ieško tinkamų sąskambių. Kitas daly-
kas – instrumentai su fiksuotu tono aukščiu, pirmiausia klavišiniai. Klavesino,
fortepijono garsas gęsta greitai, jie dar nėra tokie jautrūs, bet vargonų skambe-
sys yra tęsiamas, taigi visi netikslumai girdėti. Štai dis ir es yra ne tas pats –
dis traukia aukštyn į e, o es – žemyn į d. Stygininkai paprastai tokiais atve-
jais griežia skirtinga pirštuote, o kartais pakanka paprasčiausiai girdėti. O štai
Renesanso vargondirbiai bandė tai spręsti dirbdami skeltines klaviatūras. Jose
pustonių klavišai būdavo skelti į du – kiek žemiau, pavyzdžiui, es, o aukščiau –
dis. Tokie vargonai sudėtingesni, juose daugiau dalių, be to, jais sunkiau griežti.
Baroko laikotarpiu muzikos kalbai vis įvairėjant, įsigalint sudėtingoms
harmoninėms slinktims, tono vidurkio darna pradėjo visiškai nebetikti. Įvai-
rių šalių muzikai tiek teoriškai, tiek ir praktiškai ieškojo būdų tinkamai tem-
peruoti (nuo lot. temperare – sumažinti, suminkštinti), taigi sumažinti nema-
loniai skambančių akordų ir netinkamų tonacijų kiekį, galimybes praplėsti,
labiau pritaikyti prie muzikos poreikių. Savas temperavimo sistemas plėtojo
daugelis meistrų ir teoretikų. Iš esmės jos skyrėsi tuo, kurioje vietoje ir kokio
„piktumo“ buvo „vilkas“. Siekis panaudoti vis daugiau tonacijų skatino ieškoti
kompromisų ir artino prie tolygios temperacijos. Iš esmės tai Pitagoro darna,
kai derinama kvintomis, tik jos visos vienodai pasiaurinamos, taigi padaro-
mos ne visai grynos. Tolygi temperacija įsigalėjo XIX a. pabaigoje. Derinant
tolygiai, tonacijos praranda savo charakterį, tonacijų keitimą galima palygin-
ti su paprastu transponavimu. Nuo XX a. II pusės įvertinant Baroko patirtį ir
atgyjant senam Renesanso bei Baroko repertuarui, grįžtama prie netolygios
temperacijos. Tik švarūs akordai atskleidžia visą vargonų skambesio grožį.
Restauruojant istorinius vargonus, būtina temperuoti taip, kaip tai darė
juos pastatęs meistras. Daugumos senųjų ikiromantinių vargonų vamzdyno
būklė tokia, kad nustatyti buvusios temperacijos nebeįmanoma, bet kartais
senojo derinimo pėdsakų dar galima rasti.
Žinoma dešimtys temperacijų, kurias sumąstė žymūs praeities meistrai;
jos skirtos tam tikroms aplinkybėms, instrumentams, repertuarui. Mums ver-
ti dėmesio ir aktualūs Johanno Georgo Neidhardto (1685–1739) pasiūlymai.
Jis gyveno ir dirbo Karaliaučiuje, jo teorijos turėjo būti pažįstamos ir Lietuvos
vargondirbiams, kadangi daugelis jų buvo vienaip ar kitaip su Karaliaučiumi
susiję. J. G. Neidhardtas pasiūlė skirtingus vargonų temperavimo variantus –
„dideliam miestui“, „mažam miestui“ ir „kaimui“. Pirmasis buvo taikomas
labiau išsilavinusiems vargonininkams, dideliais vargonais griežiantiems su-
dėtingą repertuarą. Be to, didelių bažnyčių akustikos aidas daug ką paslepia.
Todėl temperavimas „dideliam miestui“ buvo arčiau tolygaus. Mažose kaimo
 Va rgo n ų s a n d a r a
49

bažnyčiose yra priešingai – intervalų ir akordų niuansai girdėti ryškiau. Be

to, kaimo bažnyčioje pagrindinė vargonų paskirtis – pritarti bendruomenės
giedojimui, todėl apsieinama su mažiau tonacijų. Karaliaučiuje XVIII a. dirb-
tas Adakavo bažnyčios pozityvas per pastarąją restauraciją buvo suderintas
pagal J. G. Neidhardto temperaciją „kaimui“.
Tiek naujų, tiek ir senų restauruojamų vargonų intonavimas kelia tiek už-
davinių, kad išeina už amato ribų ir priskirtinas meno (restauravimo atveju –
dar ir mokslo) sričiai. Tikras intonuotojas, be klausos ir meninės intuicijos, pri-
valo išmanyti amato reikalus, vargonų istoriją, kultūrinį kontekstą, gerai ir iš
arti pažinti repertuarą. Tokiais intonuotojais toli gražu ne kiekvienas vargon-
dirbys gali pasigirti. Ne veltui kitur įprasta, kad dirbtuvės, siekiančios dides-
nės meninės kokybės, pasikviečia iš šalies „gastroliuojančius“ intonuotojus.
Tai nė kiek nemenkina tų dirbtuvių nuopelnų ir neatima autorystės garbės.

S pinta ir prospektas

Visi įrenginiai sumontuojami į spintą, kuri iš išorės (iš priekio) paprastai bū-
na meniškai apipavidalinama. Tai sudėtingas ir daugeliu atžvilgiu susietas
su instrumentu statinys (daiktas). Dažniausiai spinta daroma kartu su ins-
trumentu, jos fasadas (prospektas) atitinka vamzdyno ir jo skyrių išdėstymą.
Tačiau per šimtmečius vargonai būdavo daug kartų perstatinėjami. Keitėsi
muzika, repertuaras, plėtėsi reikalavimai, instrumentai susidėvėdavo, todėl
jie būdavo perstatomi, keičiami. Kitos spintos, juoba meniškai apipavidalin-
tos, pergyveno ne vieną instrumentą. Be to, fasadas būna meniškai (architek-
tūriškai) apipavidalintas ir dažnai turi savarankišką meninę vertę.
Dideli vargonai sudaromi iš atskirų skyrių (dalių, vamzdynų; vokiškai
Werk). Kiekvienas skyrius valdomas atskira klaviatūra. Skyriai turi savo vietą
ir funkcijas vargonuose. Centre yra pagrindinis skyrius, o aplinkui, priklau-
somai nuo vargonų, – viršutinis, užpakalinis (už pagrindinio), tolimasis, ar-
ba echo (stovintis toli nuo vargonų), solinis (būdingas prancūzų vargonams),
žaliuzių (patalpintas atskiroje spintoje su žaliuzėmis), pozityvas, užnugario
pozityvas, apatinis (cokolinis) pozityvas, priekinis pozityvas. Pasitaiko per-
dalytų (dviejų spintų) vargonų. Kartais kai kurie skyriai stovi atskirai nuo
pagrindinės vargonų spintos (minėti užnugario pozityvas, echo, pedalai).
Kadangi skyriai valdomi atskiromis klaviatūromis, įprasta juos vadinti atitin-
kamomis klaviatūromis (I manualas, II manualas, pedalai).
Klasikinių, iki pramonės revoliucijos statytų, vargonų prospektas atspin-
di skyrių vamzdžių (ir skyrių) išdėstymo tvarką.
50 L I E T U V O S PA M I N K L I N I A I VA R G O N A I

Paprastai stengtasi prospekte statyti veikiančius, skambančius vamz-

džius. Dėl simetrijos tekdavo įdėti vieną kitą neveikiantį (nebylų) vamzdį.
Laukeliams dailiai užpildyti prospekte statomi vamzdžiai paprastai būna pa-
ilgintomis pėdomis, taip pat pailginami liemenys. Tik XIX a. dažnu reiškiniu
tapo dekoratyviniai, vien nebylių vamzdžių prospektai.
Didieji vamzdžiai dažniausiai statomi į bokštus. Bokštai paprastai būna
simetriški, kūginio vamzdyno (didžiausias vamzdis centre), briaunoti, pusa-
pvaliai, trikam̃piai. Ant bokštų viršaus paprastai būna gana masyvi kepurė,
o ant jos savo ruožtu įprasta statyti skulptūras arba kitokias puošmenas.
Mažesnieji vamzdžiai statomi į laukelius tarp (tarpiniai) arba šalia (šoniniai)
bokštų. Laukeliai būna įvairių formų (plokšti, įgaubti, išgaubti).
Iš šonų ir iš užpakalio, rečiau iš viršaus vargonai uždengiami ištisiniais
arba grotuotais skydais. Skydai ne tik apsaugo instrumentą, bet turi įtakos
skambesiui, veikia kaip rezonansinė dėžė. Dėl to vargonų spintos, jų šulai ir
rėmsijės turėtų būti dirbami iš medžio, nes medis yra geriausiai rezonuojanti
medžiaga. Patogiai ir paprastai padirbamų metalo dalių reikia vengti, nes jos
prastina skambesį. Patirta, kad vargonai, sustatyti ant metalo rėmų, skamba
prasčiau, „plokščiau“.
Vargonų prospektai dažnai puošiami drožiniais. Jie laukeliuose ir bokš-
tuose pridengia pėdų apačias ir liemenų viršūnes, taip pat turi teigiamo po-
veikio skambesiui. Lietuvoje įprasta iškilioji drožyba.
Vargonų prospekte paprastai montuojami didieji principalų vamzdžiai.
Jie dažniausiai būdavo veikiantys. Senais laikais metalas buvo brangus, vien
dekoratyviniai vamzdžiai būtų buvę prabanga. XIX a. paplito dar ir grynai de-
koratyviniai prospektai, atsieti nuo instrumento. Jų vamzdžiai dažnai būdavo
nebylūs – ypač tuomet, kai dėl bendros konstrukcijos paprastumo vamzdžiai
ant oro skirstymo dėžių būdavo išdėstomi chromatine tvarka. XX a. vidury-
je buvo atgaivintos kai kurios senosios Baroko vargonų tradicijos, veikiantis
prospektas ėmė vėl atitikti instrumento sandarą. Pastaraisiais dešimtmečiais
ieškant modernių pavidalų kartais apsieinama beveik be vamzdžių vaizdo.
Daugelis žiūrėdami į vargonus mato kelias dešimtis gražiai įrėmintų
vamzdžių ir mano, kad tai ir yra visi vargonai. Net kiti architektai, pastarai-
siais dešimtmečiais projektavę naujas bažnyčias, manė vargonus esant į de-
koracijas panašius daiktus, pakabintus ant sienos. Bet juk vargonai yra sudė-
tingas ir daug vietos užimantis įrenginys. Mažų 5 registrų vargonėlių vienam
registrui reikia 0,6–1 m³ vietos, o vidutinių 20–30 registrų vargonų vienas
registras užima jau po 2–2,5 m³ – išeina didelis kambarys. Bent kiek patogiau
sukonstruoti vargonai į gylį turi nors 2 metrus.