„Gražina“ (lenk.

Grażyna) – epinė Adomo Mickevičiaus poema, išleista 1823

m. lenkų kalba Vilniuje. Kūrinyje pasakojama apie mitinę Lietuvos kunigaikščio
Liutauro žmoną Gražiną, kuri didvyriškai žūsta kovoje prieš kryžiuočius.

„Gražiną“ Adomas Mickevičius parašė 1822 m. vasarą atostogaudamas

Vilniuje. Adomo Mickevičiaus draugas poetas Antoni Edward Odyniec tvirtina,
kad autorius suteikė Gražinai savo mylimosios kaunietės Karolinos Kowalskos
bruožų. Vardą „Gražina“ autorius pasirinko dėl lietuviškos jo reikšmės „graži“
Lenkų rašytojas Christien Ostrowski teigia, kad poema įkvėpė 1831 m. sukilimo
didvyrę Emiliją Pliaterytę.

Siužetas

Poemos veiksmas prasideda Naugarduko pilyje, į kurią naktį atvyksta

kryžiuočiai susitarti su kunigaikščiu Liutauru dėl bendros kovos prieš
kunigaikštį Vytautą. Pranešti kunigaikščiui apie nelauktus svečius siunčiamas
senas gerbiamas karys Rimvydas. Liutauras Rimvydui papasakoja savo planą
kartu su kryžiuočiais užimti Vytautui priklausantį Lydos miestą. Liutauras
pavydi Vytautui jo šlovės, valdžios ir turto. Rimvydas supranta, kad Liutaurą
nuo sąjungos su kryžiuočiais gali atkalbėti tik jo žmona Lydos kunigaikščio
dukra Gražina, kuri yra Liutauro patarėja, turinti jam didelę įtaką. Gražinai irgi
nepavyksta įtikinti vyro nepradėti brolžudiško karo. Kai Liutauras užmiega,
kunigaikštienė liepia kryžiuočių pasiuntiniams nešdintis, tačiau jų komtūras
Ditrychas Halštarkas fon Kniprodė pažada atkeršyti. Gražina sužino apie
planuojamą kryžiuočių puolimą ir apsirengusi savo vyro šarvais išjoja su
kariuomene į mūšį. Liutauras pabudęs viską supranta ir pats išskuba į mūšį,
tačiau nespėja apginti savo žmonos – ją mirtinai sužeidžia kryžiuočiai. Kai
uždegamas laidotuvių laužas su Gražinos palaikais, kunigaikštis Liutauras šoką
į jį ir pranyksta dūmuose.