ÐALCINIS

Šalcinis Nr. 127

Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija Nr. 127 2023 m. Lapkritis

Kokie brangūs senieji užrašai...

Netikėtai nustembi ir susimąstai,
jeigu sename, jau gerokai pageltusiame
sąsiuvinyje surandi tokį užrašą: „Kažkoks
Žvirblis iš Kauno klausė, ar sapožnykas
parduoda savo grinčią, paliko ir savo
adresą ant lapelio.“ Tas lapelis su adresu
pradingo, išslydo iš sąsiuvinio. Bet šis
lakoniškas užrašas vis tiek liko vertingas.
Kai kurie vyresni liškiaviškiai dar
prisimena, kad sapožnykas Liškiavoje
buvo tik vienas – Pranas Sinkevičius. O
Antanas Vaitulionis ne kartą patvirtino,
kad batsiuvys Pranas buvęs ne tik
geras meistras, bet ir smarkus šokėjas.
Batsiuviui mirus, jo pilkas namelis ant
aukšto Nemuno kranto dar ilgus metus
ištvermingai liudijo senovę, primindamas
rąstinės paupių Dainavos praeitį, bet Antanina Čaplikienė. „Užeikit pas manį. Aš kaimo stolica, jei kas krautuvėn
eina tai, ir pas mani būtinai užeina.“ Niekas kaime jos Antanina nevadino, visi
pamažu atgyveno ir prapuolė tarsi
Antosiuke šaukė, o kartais dar ir čičetunka pavadindavo, mat sodžiaus vaikams
nepastebimai. Ir dabar mums vis labiau pasakas sekdavo. Artėjant vakarui troboj susrinkę kaimynų vaikai ant pečiaus
gaila, kad nebuvo užrašyta to senovinio suguldavo ir jos pasakų laukdavo, o ji sukdavo ratelį ir sekdavo. Mirus vyrui
sapožnyko ir smarkaus šokėjo gyvenimo vaikai kapuose tėvo atminimui paminklą pastatė ir du vardus šalia vienas kito
iškalė: Stasys ir Antosė. Atvežė ir motiną, kad paminklą pažiūrėtų, darbą įvertintų.
legenda. Kažkodėl atrodo, kad jis tikrai Pažiūrėjo ji ir sako: „Vaikai, betgi aš metrikuose tai Antanina, ne Antosė...“ Taip
būtų galėjęs daug ką papasakoti ir apie ir liko ant akmens Antosė. Kai ją 2016 m. pavasarį laidojo, žmonių į kapines tiek
prisirinko, kad kaimynai dzivijos: „Jaunų laidojant tiek nebūna...“
savo amatą, ir apie Liškiavą...
Brolių Černiauskų nuotrauka, 1995 m.
Gaila, bet ir apie Samūniškes tame
pačiame sąsiuvinyje parašyta labai
nedaug. Bet gal svarbu, kad išliko data: 2006 07 17. poringė, bet ir kruopščiai užrašyta tautosaka, kurios
O tą dieną pakalbintoji Antanina Vaškelevičiūtė- jau niekas nei pakeis, nei iškraipys. O šalimai,
Čaplikienė (gim. 1919 m.) štai taip pasidžiaugė, kad Subartonyse gyveno Antanina Čaplikienė. 2000 m.
labai draugiškas buvęs senasis Samūniškių kaimas: Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto žmonės
,,Kai žiemą užpusto, jei vaikai neatvažiuoja, visada nuo jos lūpų nurašė 140 pasakojimų (iš jų 69 pasakas,
tau kaimynas duonos paskolins. Visi visi geri, o 9 sakmes, 3 padavimus, 6 sapnų pasakojimus, 40
tie keli išgeriantys irgi geri, nepiktybiški...“ Ir biografinių pasakojimų, keletą anekdotų. Apie jos
viskas. Gal tas, kuris užrašinėjo, kiek daugiau žodinį palikimą galima paskaityti Jūratės Šlekonytės
nepasmalsavo, gal ir pasakotoja neturėjo ūpo, straipsnyje „Pasakų sekėja XX-XXI a. sandūroje.
kad tik tiek užrašyta. Betgi kartais išsipasakoti Subartoniškės Antaninos Čaplikienės atvejis.“
mėgstantis sodietis pajaučia, kad jo prisiminimai vis (Tautosakos darbai. Nr. 64. Lietuvių literatūros ir
dėlto svarbūs. Tada ir atsiranda ne tik pasakojamoji tautosakos institutas, 2022)

Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija

Šalcinis Nr. 127
2
Prisiminimai iš vaikystės
Danguolės Bingelienės tėvelis Viktoras Jankūnas
(1913 m.)1 kilimo nuo Širvintų, iš Vindeikių kaimo.
Nepriklausomoje Lietuvoje tarnavo pasienio poli-
cininku Mardasavo kaime. 1938 metais vedė Mar-
dasavo kaimo „netekėjusią ūkininkaitę“ Kotryną2
Jakavonytę (1917 m.). Merkinės bažnyčioje juos
1938 m. sutuokė klebonas A. Juknevičius. Viktoras
Jankūnas valstybės tarnyboje tarnavo nuo 1937-11 iki
1940-09 (iki pasienio policijos likvidavimo).
Apie tėvelio žūtį 2007 metais, viešėdamas Lietu-
voje, raštiškai paliudijo Jonas Grigas (1920 m.):
„Artėjant rusų frontui 1944 m. birželio mėnesį mes,
pasienio policininkai vykome po darbo traukiniu
iš Vilniaus. Prieš Juodšilio miestelį rusų partizanai
sustabdė traukinį ir mus, kariškai apsirengusius,
rusų partizanai su automatais iš traukinio nusivarė į
šalia esantį mišką. Mūsų buvo daugiau negu dešimt.
Pradėjo mus šaudyti. Mano akyse nušovė Jankūną
Viktorą ir dar keturis karininkus. Tai pamatęs aš
puoliau bėgti. Šaudė man iš paskos, bet aš laimingai
pasislėpiau. Tuojau pat aš pasitraukiau į Vokietiją, o
dabar gyvenu Amerikoje.“
Lietuvos pasienio policininkas Viktoras Jankūnas. Buvo Merkinės
šaulių tarybos narys, grojo orkestre. Nuotrauka iš Danguolės
BiNGELIENĖS albumo.
Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija
Katrina Jankūnienė (Jakavonytė 1917 m.) gyveno Mardasavo
kaime, vėliau Merkinėje. Buvo namų šeimininkė, priklausė Puvočių
šaulių būrio moterų skyriui. Po karo įsidarbino Bingelių girininkijoje
arklininke ir buvo partizanų (ir Adolfo Ramanausko Vanago) ryšininkė
– Pušaitė. Tą paliudijo ir Jonas Jakavonis Dobilas. Danguolė sakė, kad
tuo metu girininku buvo totorius (pavardės neprisimena). Danguolei
būnant pirmoje klasėje jį suėmė už ryšius su partizanais. Nuotrauka
iš Danguolės BiNGELIENĖS albumo.
Žuvus vyrui Katrina su vaikais iš Juodšilių bėgo
atgal, į Dzūkiją. Apie tuos laikus Danguolės sesuo
Nijolė3 savo laiške iš Izraelio 2017-12 rašė:
„Brangioji sesė Danguolyte – vienintelė! <...> Nak-
tis kaip priešas. Pabundu – durnos mintys lenda į galvą.
Nustumiu viską... Prisiminimai iš vaikystės. Tai ir yra
turbūt sugrįžimas į vaikystę (suvaikėjimas). Vaikystė
dabartiniu supratimu buvo sunki, mes to nejautėm,
nesupratom. Buvom laimingi tuo, ką turėjom. Pirmieji
prisiminimai. „Juodšilis.“ Gal dėl to, kad jau galėjau
suvokt. Tai ir buvo turbūt patys laimingiausi mūsų
šeimynėlės laikai. Prisimenu kambarėlį, kur mama
Tave vystė, maitino, tėvelio dviratis, šeimininkės sodą.
Netoli buvo parkas. Smulkmenos!
Viskas nutrūksta nuo atostogų Mardasave. Einam
pro Kazuko namelį, lydim tėvelį. Jis veda dviratį, o
aš gaudau jo kojas, kabinuosiu, verkiu. Gal tai buvo
nuojauta, o gal taip elgiasi visi vaikai prieš išsiskyrimą.
Danguole, nenustebk skaitydama tokį kratinį. Aš
apjungiu keletos naktų rašinį. Raidės šokinėja,
mintys šokinėja. Nuotrupa iš tavo gimimo dienos:
įsivaizduoju, kokia tai buvo laiminga diena mūsų
tėveliams. Aš jau didoka, o čia dar pipiras. Aišku,
mamai užteko darbo, visą laiką suktis apie mažylį.
Mama... Katrytė. Idealas. Tik dabar, kai mes jau
mamos, močiutės, galima įsivaizduoti mamos būklę,
savijautą su dviem vaikais ant rankų. Be pensijų,
atlyginimų, pajamų ir dar tokiais sunkiais laikais.
Mama sukosi, kaip galėjo. Išgyvent.
 Šalcinis Nr. 127
3
Prisimenu grįžimą iš Juodšilio. Iki Katrina Jankūnienė prie
Merkinės mokyklos – Vazos namo,
Varėnos prisigavom traukiniu. Atviroj kur ji dirbo valytoja. Užrašas ant
prekinio traukinio platformoj ant anglių. nuotraukos. „1960-06-25 Lai šis
Susispaudę kaip žvirbliai. Nuo Varėnos mano paveikslas primena tau,
plento iki Burokaraistėlės. „Odisėja“ mano brangioji dukra, tas mano
vargingas dienas. Kur vieniša, pasi-
Tu mamai ant rankų, čemodanas su likusi be jūsų tėvelio, gyniau jus ir
tavo palutėm ir aš greta. Mama palieka užstojau nuo šiaurių vėjų pučiančių.
čemodaną ir einam pirmyn, kol dar jį Dėl jūsų viską viską paaukojau, kad
tik laimingesnis būtų jūsų rytojus.
matom. Atsisėdu ant žemės, mama tave Kada išeisi į gyvenimą, pavarčiusi
sodina man ant kelių ir grįžta paimt albumą atrasi mano šį paveikslą,
čemodano. „Sesute, Danguci, nekrutėk.“ lai jis primena tau, kad ir skurde
būdama sugebėjau skinti kelią jums
Taip ir liko mano atminty. Grįžta mama su erškėčiuotą į gyvenimą šviesesnį.
čemodanu, nuneša į priekį ir t.t. Kiek laiko Tavo motina vargšelė...“ Nuotrauka
iš Danguolės Bingelienės
mes taip kapstėmės, neaišku.“ albumo.
„Kiek mes klajojom! Alytus pas tetą
Julę, Mardasavas, Juliuko pirkaitė, Binge-
liai pas Dvarecką, Petrės namely, girininkija. Vaikystė brangi ir skurdi. O kokią brangią dovaną
Mūsų močiutė... Stengėsi kiek galėjo palengvint mama parvežė iš Vilniaus. Tikrą naują vaikišką knygą.
mamos būtį. Sakydavo: „Varlės, padėkit mamai. Man atrodo tai buvo „Stebuklinga Aladino lempa.“
Siųsdavo rinkti žagarų. Skundėsi mamai, kad negali Buvau knygų graužikas. Čia gal tėvelio genai. Mamai
paslėpt duonos nuo mūsų. Atradom ir prie pečiaus ir laiko nebuvo, skaitydavo mažiau. Mama sakydavo,
po žagarais (pas Dvarecką). Mama apsiverkė. Sako: kad tėvelis labai norėjo mus išmokinti.
„Jos gi alkanos, čia ne saldainiai.“ Aišku, man trūkdavo tėvelio, bet aš jį prisimenu.
Turgaus diena Merkinėj. Mes Petrės namely. O tau, Danguole, jo visą laiką trūkdavo...“.
Vakarop. Mamos dar nėra, močiutė nerimauja; Danguolė pasakojo, kaip jį kabindavaisi į Roko
„Laumės, eikit ieškot mamos, gal jau vilkas kur (mamos pusbrolio) ranką ir prašydavo panešti
sudraskė. Prašo Markeliūno Jono (kaimyno): „Jona- Poterėlį4, panešk Dangucį...
ici, ponaici, palydėk jas per mišką.“ Sutinkam mamą P.s. 2013 m. lapkričio mėn. „Šalcinio“ galerijoje
niūniuojančią. Ji visą laiką dainuodavo. Mes gi dar buvo atidaryta Danguolės Bingelienės skiautinių
gyvenom pas Keidūnus... Kur tik mes nebuvom. paroda.
Prisimenu, kai eidavom su tavimi ir
sutikdavome žmonių, imdavau tave už
parankės ir nuslėpdavau apskurusią tavo
rankovę.

1
Viktoro brolis Mykolas (1908 m.) suimtas 1945-
02, kalintas Vilniuje. 1945-06 išvežtas į Vorkutlagą,
1946-06 Ypatingojo pasitarimo nuteistas septyneriems
metams. Sesuo Felicija – partizanų ryšininkė suimta
1945-07. Karo tribunolo nuteista dešimčiai metų lagerių
ir penkeriems tremties. Kalinta Lietuvoje, Komijos,
Intos, Vorkutos lageriuose. Paleista 1954 m., į Lietuvą
grįžo 1970 m.
2
Santuokos liudijime rašoma Kotrina, vėliau dokumen-
tuose atsiranda vardas Katrina.
3
Nijolė Jankūnaitė (Katz) gimė 1939-10-28. Ištekėjo už
žydo ir 1973 m. išvyko iš Vilniaus į Izraelį – Nazareto
miestą, kur buvo įkurdintos mišrios šeimos. Kartu su
ja išvyko du vaikai: Marikas ir Viktorija. Dar vienas 2021 m. Švenčiant Merkinės gimnazijos šimtmetį įvyko daug įsimintų susitikimų.
sūnus gimė Izraelyje. XVII laidos abiturientai iš kairės: Juozas Gudelionis, Bronius Savulionis,
4
Poterėlis Danguolės lūpose – karoliukas ir visus Danguolė Jankūnaitė, Jonas Naujalis, Irena Žukaitė, Onutė Baranauskaitė, Lilė
pagyvenusius žmones tuo metu ji šaukdavo poterėli. Radvilavičiūtė, Albinas Kudarauskas. Įdomią istoriją apie šios laidos butelį su
5
LCVA F 561 ap.18 bylos 033 psl. 7 rašteliu užkastą į žemę prie gimnazijos 1961 m., galima paskaityti gimnazijos
laikraščio facebook'o puslapyje „Šulinys“, str. „Laiškas butelyje“ ,2022 m. birželio
29 d.. Brolių ČERNIAUSKŲ nuotrauka, 2021 m.

Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija

Šalcinis Nr. 127
4
Drevinė bitininkystė iš kartos į kartą
Lietuviui bitė – šventas padarėlis. Bičių gyveni-
mas – darbštumo, vienybės, pasiaukojimo bendram
labui pavyzdys. Žmones stebino bičių darbštumas,
jų gyvenimo organizuotumas, primenantis paties
žmogaus gyvenimą, jų gimimo ir mirties paslapting-
umas. Ne ką mažiau nuostabos ir susižavėjimo
kėlė ir bičių iš vaško siuvami koriai, kuriuos
sudaro tūkstančiai šešiakampių akelių su medumi,
žiedadulkėmis ar lervutėmis.
Lietuvos kultūroje bitininkystė turi tokias senas
tradicijas, kad net ir žodis „bičiulis“ atsirado tarp
bitininkų ir tik vėliau paplito. Kaip tik drevinės
bitininkystės aplinkoje ir subrendo bitininkų tar-
pusavio santykių ir bendradarbiavimo bei ben-
dravimo modelis, vadinamas bičiulyste. Kaimuose
ilgai išsilaikė unikalus bičiulystės paprotys – bendra
bičių priežiūra. Tikima, kad bitės pačios pasirenka
bičiulius. Verčiantis drevine bitininkyste didžiąją dalį
darbų atlikti vienam drevininkui gana sudėtinga, tad
imamas pagalbininkas, kuris ir tampa bičiuliu. Tai tik
keletas minčių apie bites ir drevininkus ar bitininkus.
Daugiau apie drevinę bitininkystę, drevininko
darbus ir kitus, su šiuo senu verslu susijusius dalykus
galima sužinoti paskaičius Dzūkijos nacionalinio
parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato di-
rekcijos kartu su Gamtos paveldo fondu išleistą leidinį
,,Drevinė bitininkystė iš kartos į kartą“ (2022 m.).
Leidinys parengtas ir išleistas įgyvendinant projektą
,,Etninės kultūros paveldo išsaugojimas ir turizmo
plėtra senajame drevinės bitininkystės krašte“. Pro-
jektas įgyvendintas pagal Europos kaimynystės
priemonę ir finansuotas Europos Sąjungos.
Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių val-
stybinio gamtinio rezervato direkcija jau keletą
dešimtmečių puoselėja drevinės bitininkystės
tradiciją kaip unikalią ir nykstančią. Nuo 2019 metų,
įrašius Drevinę bitininkystę Varėnos krašte į Nema-
terialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą, Direkcija
tapo oficialiai atsakinga ir už jos išsaugojimą. Dėka
bendraminčių ir Direkcijos darbuotojų pastangų
nykstanti vertybė įgauna gyvuojančios vertybės
bruožų. 2005-2022 metų laikotarpiu projektinėmis
veiklomis su partneriais Direkcija atkūrė verslo
ciklą nuo drevių įrengimo iki medaus kopinėjimo
tradiciniais įrankiais, jo realizavimo, edukacinių
veiklų, renginių, bitininkystės pristatymo įvairiuose
renginiuose. Burdama drevininkų bendruomenę,
nuo 2020 m. organizuoja modulinius kursus preten-
dentams į pameistrius drevininkus, pristato tradiciją
Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija
vietoje, renginiuose gyvai bei įvairiomis žiniasklaidos
priemonėmis, bendradarbiaujant su Lietuvos tamsio-
sios bitės asociacija rūpinasi vietinių bičių genetinio
fondo išsaugojimu. Dėl Lietuvos kultūros fondo
skirto finansavimo projektui ,,Drevinė bitininkystė
iš kartos į kartą“ nuo 2021 m. direkcija organizuoja
vasaros stovyklą vaikams ,,Drevinė bitininkystė“, o
2022 metais kelminių avilių dirbtuvių metu pagaminti
aviliai įrengti pirmosios laidos drevininkų – mokinių
bitynuose. Kas jaunuosius drevininkus ypatingai
paskatino bitininkauti tradiciniu būdu ir apgyvend-
inti vietinių bičių porūšio Apis melifera melifera
šeimas. Užsimezgė bendradarbiavimas su Lenkijos
bartninkais (drevininkais) Bractwo Bartne,kurie
noriai dalijasi savo patirtimi ir žiniomis, o šiais metais
dalyvavo ir direkcijos organizuotuose mokymuose
gegužės mėnesį. Kartu su modulinių kursų dalyviais
įrenginėjo naujas dreves Marcinkonyse, dalyvavo
tvarkant direkcijos etnografinės sodybos ekspozicijo-
je ir Zervynų kaime esančius senus kelminius avilius.
Direkcija įsipareigojusi užtikrinti nematerialaus
kultūros paveldo vertybės Drevinė bitininkystė
Varėnos krašte apsaugos priemones, prie kurių
įgyvendinimo žymiai prisideda ir veiklos, numatytos
Lietuvos kultūros tarybos finansuojamame projekte
,,Drevinė bitininkystė iš kartos į kartą“. Šiais metais
tiek modulinių kursų dalyviai, tiek ir jau užsiimantys
bitininkyste Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje
esančių kaimų gyventojai turėjo galimybę klausytis
paskaitos ,,Bičių ir žmonių sąjunga“ (dr. Algirdas
Amšiejus) ir pranešimo ,,Lietuvos tamsiosios bitės
apsauga, priemonės ir sąlygos“ (Lietuvos tamsiosios
bitės asociacijos prezidentas Arūnas Adžgauskas).
Direkcijos darbuotojai nuo ankstyvo pavasario vykdė
drevėtų pušų (jų yra virš 60 vnt.) inventorizaciją.
Inventorizacijos tikslas išsiaiškinti ir atrinkti
tvarkymo darbams tas dreves, kuriose galėtų įsikurti
bitės. Norint tvarkyti senas dreves bei įrengti naujas,
pirmiausia reikia gauti žemės sklypų savininkų ar
valdytojų sutikimai. Tvarkymo darbams, modulinių
kursų mokymų bei stovyklos veiklų užtikrinimui
įsigyti 5 komplektai drevininko įrankių drevių ka-
limui, skiltuvų ugniai įžiebti, priemonės bičių pamo-
koms ir tyrimams.
Mokymus toliau tęsia antra būsimų drevininkų
grupė. Kitų metų rugsėjo mėnesį jie gaus pažymėjimus
ir pradės savarankiškai bitininkauti kelminiuose
aviliuose ir drevėse. Mokymų veiklos organizuoja-
mos derinantis prie sezoniškumo ir natūralaus bičių

gyvenimo ciklo. Mokymų organizatorių tikslas, kad
būsimieji drevininkai vykstančių užsiėmimų metu
įgautų tiek teorinių, tiek ir praktinių žinių. Įvairūs
bitininko, bitininkaujančio senuoju būdu, darbai
labiau susiję su praktiniais darbais, kurie atliekami
atsižvelgiant į sezoniškumą ir bičių gyvenimo ciklą.
Galima sakyti, jog drevininkas gyvena bičių ritmu.
Liepos 10–14 dienomis į Marcinkonis rinkosi
vasaros stovyklos ,,Drevinė bitininkystė“ dalyviai.
Stovykloje dalyvavo Matas (Darželiai), Nojus (Ma-
tuizos), Vakaris (Mergežeris), Austėja Elena, Ka-
zimieras ir Gasparas (Marcinkonys), Emilis ir Joris
(Varėna) bei Ana-Lotta Josephina ir Karina (Vilnius).
Iš 10 stovyklos dalyvių trys lanko ir modulinius
kursus pretendentams į pameistrius drevininkus.
Pažintis su bitėmis ir bitininkyste prasidėjo nuo dr.
Algirdo Amšiejaus vedamų ,,Bičių pamokų“. Toliau
stovyklos dalyvių laukė kita, labai reikalinga, veikla,
tai: drevių ir kelminių avilių tyrimai, situacijos fik-
savimas ir fotografavimas Marcinkonių ir Musteikos
kaimuose ir jų apylinkėse. Reikėjo užfiksuoti drevės
ar avilio buvimo vietą (koordinačių nustatymas),
atlikti matavimus, juos užrašyti, nustatyti drevės
būklę (žaliuojanti, sausa, gyvena bitės ar negyvena,
uoksuota, šakota, aplinka ir t.t.), aprašyti avilių būklę,
surašyti rekomendacijas jų tvarkymui. Suvedus
stovyklos dalyvių atliktų darbų rezultatus, Direkcija
gavo daug vertingos informacijos apie dreves ir kel-
minius avilius.
Surinktos medžiagos pagrindu parengtas maršrutas
pėstiesiems ,,Nuog dravės lig dravės”, kuris suteiks
galimybę visiems norintiems pažinti bitininka-
vimo tradiciją keliauti senųjų drevininkų takais.
Drevinės bitininkystės ženklų, objektų paieška, tai ir
puiki galimybė praleisti laiką gamtoje keliaujant po
Marcinkonių kaimą ir jo apylinkes.
Viena stovyklos diena buvo skirta išvykai į
drevinės bitininkystės bityną Musteikos kaime. Bi-
tyne laukė pažintis su drevininkui įprastais darbais:
geinio pynimas, vaško paruošimas, žvakių liejimas,
kelminio avilio kalimas, lipimas geiniu, ugnies titnago
pagalba įskėlimas, pažintis su bičių ganyklomis ir
pačiomis bitėmis. Turėjome tikslą daugiau sužinoti
apie bitininkavimo tradiciją kituose Lietuvos etno-
grafiniuose regionuose, todėl keliavome į Lietuvos
liaudies buities muziejų Rumšiškėse susipažinti
su bitininkystės ir Lietuvos etnografinių regionų
ekspozicijomis. Apžiūrėję muziejaus ekspozici-
jose esančius avilius, galėjome juos palyginti su jau
aprašytais aviliais, esančiais Direkcijos žinioje. Ten
stovyklos dalyvių laukė ne tik ekskursija po muziejų
Šalcinis Nr. 127
5
Bitininko, bičiulio dr. Algirdo Amšiejaus paskaita
stovyklos dalyviams ,,Bičių pamokos“.
Austėjos Elenos Pugačiauskaitės nuotrauka, 2023 m.
su avilių apžiūrėjimu, bet ir susitikimas su muziejaus
bitininku bei saldi medaus su sūriu, šviežiais agurkais,
duona ir kvapnia mėtų arbata degustacija.
Paskutinę stovyklos dieną praleidome kartu su
Marcinkonių kaimo bendruomenės dienos cen-
tro ,,Šypsenėlė“ vaikais. Jiems pristatėme tai ką
išmokome ir nuveikėme stovyklos metu. Visi kartu
žygiavome viena iš naujo maršruto ,,Nuog dravės
lig dravės“ atkarpų.
Medaus kopinėjimas bitininkui yra svarbus
momentas, tai ir didelė šventė, į kurią susirink-
davo bičiuliai su žmonomis ir vaikais, taip pat buvo
kviečiami giminės, kūmai, kaimynai. Kai kurie
bitininkai pakviesdavo net parapijos kleboną. Laiky-
damasi šios gražios tradicijos Direkcija kiekvienais
metais rugsėjo mėnesį organizuoja Medkopio pabai-
gos šventę į kurią kviečia visus projekto dalyvius, ap-
linkines bendruomenes, Dzūkijos nacionalinio parko
lankytojus, visus norinčius dalyvauti, susipažinti
su tradiciniu bitininkavimu, paskanauti medaus iš
drevių, padainuoti, pašokti. Džiugu, kad šiais metais
į Medkopio šventę atvyko bičiuliai iš asociacijos
,,Lietuvos drevininkai“, Arūnas Adžgauskas (aso-
ciacija ,,Lietuvos tamsioji bitė“) ir Lenkijos Bractwo
Bartne atstovai.
Medkopis praėjo, medus sutrintas, drevės ir kel-
miniai aviliai ruošiami žiemai, bitynas rimsta, tačiau
drevininko darbai nesibaigia. Drevininkas gyvena
bičių ritmu, o kokie jo darbai ir kada dirbami galite
sužinoti užsukę į drevinės bitininkystės bityną arba
prisijungę prie modulinių kursų pretendentams į pa-
meistrius drevininkus dalyvių.
Virginija Pugačiauskienė, Lina Žukauskienė
Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija
Šalcinis Nr. 127
6
Jablanavas – mano gimtasis kaimas
Merkys – dešinysis Nemuno intakas ir didžiausia
pietryčių Lietuvos upė.
Nuostabaus grožio mėlyna juosta, raitydama
kilpas, teka pelkėtais slėniais, raguvų išraižytais
šlaitais ir lygiomis lankomis. Pačiame žemupyje,
įsiliejus Stangės upeliui, savo sūkuriuotus vandenis
sumaišo su Nemuno vandenimis.
Visą savo vaikystę ir jaunystę praleidau kaime,
prie šitos pačios gražiausios Dzūkijos upės. Kaimas
vadinasi Jablanavas 1. Nuo Merkinės miestelio
tiesia linija jis nutolęs apie 4 km. Kiek man pavyko
išsiaiškinti, mano protėviai jame gyveno nuo 19 a.
pradžios (o gal ir anksčiau). Man augant visada buvo
dvi sodybos. Abiejose sodybose gyveno giminigos
šeimos. Protėviai buvo trečios gildijos pirkliai.
Mano prisiminimuose yra išlikę labai daug
gražių prisiminimų apie kaime gyvenusius žmones,
jų bendravimą, darbus, apie nuostabią kaimo gamtą,
gyvūnus, paukščius ir patį Merkį.
Merkio upė mums buvo reikalinga kiekvieną
dieną, ištisus metus. Visų pirma, ji teikė maistą,
gaivą, vandenį buičiai, gyvuliams, žaliuojančios
pievos abiejose upės pusėse – pašarą gyvuliams, žiedų
gausybė – bitėms nektarą. Tačiau prie upės taikytis,
paklusti jos veiksniams mes taip pat turėjome.
Mūsų sodybinis sklypas nuo upės į pietus buvo
nutolęs apie tris šimtus metrų. Už gyvenamojo namo,
link upės, sklypas buvo su nuolydžiu ir ribojosi
su kaimo keliu. Už kelio į upės pusę buvo apie
dešimties metrų pločio dirvono juosta besibaigianti
alksnynu – drėgna pieva. Pats gyvenamasis namas
ir kiti statiniai stovėjo apie dešimt metrų aukčiau
upės vandens paviršiaus. Iš trijų pusių pagal sklypo
ribas ėjo bendro naudojimo keliai iš kitų kaimų link
Merkio tilto arba link upės. Pietinė sklypo dalis
ribojosi su stačiu šlaitu. Viršukalnė buvo pakilusi
apie 50 metrų aukščiau sklypo žemės paviršiaus.
Į rytus nuo sodybinio sklypo buvo dirbami laukai,
ganyklos. Į vakarų pusę buvo mūsų kaimynų
sodybiniai sklypai.
Kiekviename Merkio vingyje esanti pieva,
ganyklos lopinėliai, pamiškės ar kelio dalys turėjo
savo pavadinimus, kaip Juodapojus, Zotvaras,
Durnelio pieva (pieva, kurią šienaudavo žmogus,
kaip pavargdavo, atsisėsdavo ir uždainuodavo apie
durnelį), Kaziuko daržas, Papo kampas, Kopūscinis,
Platulis, Kalnėlis, Ravelis, Senamerkė ir kitokie,
kurių jau nelabai ir prisimenu.
Įstrižai stataus šlaito nuo viršukalnės leidosi
Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija
kelias link mūsų kaimo ir toliau vedė į Česukų kaimą
ir Merkio pievas. O višukalnėje į šį kelią susiliejo
penki keliai, iš visų gretimų kaimų, kaip Noruliai,
Pašilingė, Maksimai, Jablanavas II, Jablanavas III
ir Česukai. Tai buvo keliai, kuriais žmonės eidavo
arba važiuodavo su vežimais dirbti laukų, šienauti
pievų, vežti šieną arba eidavo į Merkinės miestelį.
Ant kalno miškų aikštelėse irgi buvo dirbami laukai.
Sėjo javus, augino bulves, linus, grikius. Dabar ten
visur auga pušynai. Užželė net visai netoli mūsų
namų miške buvęs ežeriukas, kurį mes vadinom
Balali. Jame buvo gausu žuvies, augo asiūkliai,
viksvos, buvo ganomi gyvuliai ir šienaujama. Vieną
diena, kaip šeimyna pasakojo, Balalėj prapuolė
vanduo, krantas liko nusėtas žuvimi.
Merkio kairiajame krante esanti pieva, link
mūsų namų baigėsi šlapiu ruožu, o vietomis buvo
susidariusios nemažos balos. Drėgnoji pievų dalis
buvo apaugusis asiūkliais, vilkdalgiais, viksvų
kupstais, na ir greitai augančiais alksniais. Alksniai
buvo nuolat kertami, kad pro namų langus tėvai
matytų mus keliaujančius į mokyklą. Netoli
alksnyno buvo bendras su kaimynais geriamo
vandens šulinys. Sunku būdavo nešti į kalną vandens
kibirus. Atsimenu, kaip Mamytė eidavo vandens, o
aš visada įsikabinusi į sijoną eidavau kartu, nes tuo
metu ji man sekdavo pasakas. Buvo ir kitas šulinys
pritaikytas laikyti pienui. Vanduo būdavo labai
šaltas. Buvo tokie 15 cm skersmens ir maždaug 40
cm aukščio kibirėliai su prie dugno įtaisytu kraneliu
ir stikline ,,akim“. Kibirėlį vadinome ,,viedreliu“
ir visi žinojo, kad tai pieno kibirėlis. Parnešus
iš šaltinio ,,nusistojusį“ viedrelyje pieną reikėjo
jį išleisti per kranelį. Leisti tiek, kol per stiklą
pasirodydavo ryškiai geltonos spalvos pienas. O tai
būdavo nepaprasto skanumo ir riebumo grietinė.
Taip mano vaikystėje atskirdavo grietinę nuo pieno.
Vadinamose balose visada buvo mažų geltonų
karosėlių. Smagiausia tai, kad, užsinorėjus žuvies,
brolis, o ir mano viena iš sesių su kašiku arba
grėbliu, nuėję prie tos balos, prisigrėbdavo žuvies.
Ten gyveno ir geležinės varlės. Sako, kad iki šiol jų
ten yra.
Bet tikros žuvys augo Merkyje. Mano vienas iš
brolių, kiek aš jį prisimenu, buvo ,,užkietėjęs žvejys“.
Žuvį gaudė visokiausiomis priemonėmis. O mano
vaikystėje dar nebuvo Kauno Heso. Taigi lašišos ir
kitokios žuvys plaukiojo ne tik upėje, bet ir ant mūsų
stalo. Visada būdavo rūkytų, sūdytų ir nedideliuose
 Šalcinis Nr. 127
7
maišeliuose, sukabintuose ant duonkepės krosnies
viršaus, džiovintų žuvelių. Šitas žuveles neskustas ir
neskrostas pildavo į skardą, kuri būdavo įstumima į
įkaitintą duonkepę krosnį ir išdžiovinama tiek, kad
ją galėdavai valgyti nejausdamas ašakų. Šitų žuvelių
pasiilgdavo ir giminės, todėl apsilankydavo kartais
vien dėl žuvies.
Merkio vanduo mano vaikystėje buvo labai
geros kokybės. Ganydami karves ir norėdami gerti,
visuomet gerdavome tiesiog iš upės. Koks smagumas
buvo karštomis vasaros dienomis su vyresnėmis
sesėmis eiti prie Merkio. Sesės nešdavosi perskalaut
skalbinius. Juos išdžiaustydavo ant margų gėlėtų pievų.
Kol džiūdavo skalbiniai mes šokdavome į vandenį
ir plaukiodavome, nardydavome, taškydavomės
darydamos vaivorykštes. Buvome labai atsakingos,
niekad neatsitiko kokia nors nelaimė.
Kolūkių laikais žmonės dirbdavo kolūkyje. Mūsų
kaime kolūkietiški darbai pasijusdavo tik šienaujant
Merkio pievas. Rinkdavosi vyrai su dalgiais,
į kišenes įsikišę dalgio ašmenų galąstuvus. Ir
šienaudavo sustoję vienas paskui kitą pradalgėmis.
Bet šienavimas buvo ypatingas, nes sklisdavo
sutartinės dainos. Per pietus rinkdavosi į mūsų Jablanavo žemėlapis iš knygos „Merkinės miestas ir kraštas
sodybos kiemą ir valgydavo, kas ką atsinešę, tindavo istorinėje kartografijoje“. 2021 m.
dalgius, šnekėdavosi, tardavosi, netgi rodydavo
visokius ,,fokusus“. nes man buvo kokie dešimt metų. Pastačius naują
Sekmadieniais žmonės eidavo į Merkinės tiltą buvo ištiesinti tie didieji plento vingių vingiai,
bažnyčią. O čia ir buvo sudėtingesnė kelionė. kurie ėjo šlaitais vienoj ir kitoj Merkio pusėse, kad
Merkio upę pereiti buvo galima tiltu, kuris buvo pervažiuotum senąjį Merko tiltą.
aukščiau pagal upės tėkmę, apie kilometrą nuo mūsų Prie seno Merkio tilto buvo įsikūręs garnizonas.
sodybos. Ten ėjo plentas, grįstas bruku. Jis ėjo nuo Garnizono pastatai buvo pastatyti netoli Merkio
Druskininkų, Gardino į Vilnių, Alytų. Kas eidavo tilto, kairiąjame Merkio šlaite. Jame, kiek atsimenu,
arba važiuodavo į Merkinę, galėjo pereiti arba buvo du pastatai – garnizono kareivinių pastatas
pervažiuoti tiltu, tačiau reikėjo daryti didelį lanką iš ir ,,načialnyko“ gyvenamasis namas. Į kareivinių
tokių gretimų kaimų, kaip Česukai, Pašilingė arba pastatą ateidavo budintys kareiviai. Jie labai ilgai
Maksimai. Man dabar atrodo, kad senasis medinis sargybavo ant Merkio tilto. Viename ir kitame
tiltas buvo labai gražus. Aš jį puikiai atsimenu. Jis tilto gale buvo medinės ,,būdelės“. Jose kareiviai
buvo daug žemesnis už dabartinį ir stovėjo ant upės slėpdavosi nuo lietaus. O šiaip vaikščiodavo po
truputėlį aukščiau pagal upės dabartinį tiltą. Naujo tiltą ir stebėdavo aplinką. Visuomet ant peties
tilto statybas taip pat atsimenu. Tiltų inžinierius buvo užsikabinę šautuvus. Gerai neprisimenu, bet
statybų metu apsigyveno pas mus. Jis buvo garnizonas veikė gal iki kokių 1967m.
kaunietis. Toks sutapimas, kad aš ir jo brolio dukra Nuo mūsų kaimo iki plento pašlaite vedė kelias.
po daugelio dešimtmečių tapome bendradarbėmis. Priartėjęs prie plento, pro pat garnizoną, kelias
Kada statė tiltą, į upės vagą kalė polius. Iš mūsų kilo į šlaitą iš įsijungė į plentą. Prieš pat pakilimą
namų kiemo matydavosi, kaip leidžiasi vadinama į plentą, kairėje pusėje stovėjo ,,načialnyko“ tvartai
,,boba“, o tai būdavo daug sveriantis metalo gabalas. su užtvaru gyvuliams. Su ,,načialnyko“ vyriausiuoju
Jis, mechaniškai pakeltas, leisdamasis žemyn sūnumi mes kartu mokėmes pradinėje mokykloje.
stukteldavo į upės vagą kalamą polių. Man, vaikui, Kiti du sūnūs buvo jaunesni. Vėliau ši šeima
būdavo įdomu ir keista: aš matau judesį, kaip geležis persikėlė gyventi į Druskininkus.
jau nusileidusi kyla į viršų, o aš garsą išgirstu tik po (Tęsinys kitame numeryje)
Aldona Bilinskienė
kelių sekundžių. Nebuvau dar ,,studijavusi“ fizikos,
Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija
Šalcinis Nr. 127
8
Merkinėje siuvo kostiumus ir kepures
Antanas Konstantinavičius (gimęs 1930 sausio mokėjo, nesikankindavo jos. Pastovėdavo lyg
05 d. Prienų r. Pelešiškių km.) klausydamos, kaip jėgos apleidžia, ir krisdavo be
riksmų. Geros dūšios Antanas buvo. Sovietmečiu,
Merkinėje gyveno nuo 1963 m. Siuvimas jam kai reikėjo važiuoti į tėviškę Aukšaitijoje, kaimynui
buvo papildomas uždarbis. Visą gyvenimą siuvo su kelis kartus savo Žigulį1 paskolino. Tais laikais
rankine mašina. Iš pradžių siuvo su motinos Neumann, mašina buvo didžiulis turtas ir niekas mašinų ne tai
bet išėjus į kariuomenę vaikai ją „išparceliavo.“ kad kaimynui, bet ir giminei retai skolindavo, jau
Su ja siūdavo ir kailinius. Gyvendamas Merkinėje geriau pats nuveždavo.
siuvo kostiumus, kepures. Sovietmečiu ilgą laiką Algimantas Černiauskas
dirbo Merkinės ligoninėje ūkvedžiu, o tais laikais 1
Sovietmečio VAZ 2101, gamintas itališko FIAT 124
ligoninė laikė arklį, su kuriuo apdirbdavo šalia automobilio pagrindu.
esantį lauką. Tame lauke
darbuotojai ligoninės virtuvei
sodindavo bulves, daržoves. Su
arkliu arklininkas, arba ūkvedys,
dažnai atveždavo ir maisto iš
Merkinės parduotuvės: pieno,
kruopų, duonos, mėsos... Antano
santykiai su ligoninės arkliu
nebuvo patys geriausi. Mėgo jis
jį auklėti. Ir atsitik tu man taip,
vežė Antanas maisto produktus
iš parduotuvės į ligoninę ir
smagiai pavarė arklį, o sėdėjo
vieną koją bravūriškai iškišęs
už vežimo krašto. Ir kaip ten tas
arklys netyčia nutaikė, kad pro
medį taip pralėkė, kad vežimas
sveikas liko, o štai Antano koja
lūžo... Ir kiaules Antanas skersti Antanas Konstantinavičius. Brolių Černiauskų nuotrauka, Merkinė, 2009 m.

VIsais metų laikais graži yra dzūkų šilų ir panemunių gamta.

Dzūkijoje dar gyvuoja senoviniai kaimai, senieji amatai ir verslai.
Mūsų darbuotojai Jums padės suprasti svarbiausią
Dainavos krašto savybę – etnokultūra gyva gali būti tiktai tada,
kai senolio poringei pritaria čia pat almantis šaltinis.
Brangusis lankytojau, atvykęs į šį kraštą, gerbk ir tausok jo taurų grožį.

Išsamią informaciją apie Dzūkijos nacionalinį parką ir Čepkelių

Brolių ČERNIAUSKŲ nuotrauka
valstybinį gamtinį rezervatą visi svečiai gali sužinoti lankytojų centruose:
Marcinkonyse: Miškininkų g. 61, Marcinkonys, LT - 65303, Varėnos r.,
tel. 8 672 46388 elektroninis paštas: info@dzukijosparkas.lt
Merkinėje: Vilniaus g. 3, Merkinė, LT - 65334, Varėnos r., tel. 8 672 46275
Elektroninis paštas: algimantas.cerniauskas@dzukijosparkas.lt
https://www.facebook.com/Dzukijos.Nacionalinis.Parkas/
„Šalcinį” rasite ir interneto tinklalapyje https://dnp.lrv.lt

ÐALCINIS Redkolegija: H. GUDAVIČIUS,

Adresas: Vilniaus g. 3,
Merkinė, LT - 65334,Varėnos r.
Tiražas 500 egz.
A. ČERNIAUSKAS, M. LAPELĖ,
Spausdino
R. NORKŪNAS, D. BLAŽULIONYTĖ ISSN 2351-6267
UAB „PRINTĖJA”
Maketuotojas V. ČERNIAUSKAS
Korektorė R. ČERNIAUSKIENĖ

Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija