Žmogaus demoniškosios pusės vaizdavimas literatūroje

Žodis „demoniškas“ dažniausiai žmonių pasąmonėje siejasi su žiauriu elgesiu, kančiomis ar net pačiu
demonu. Tačiau šis žodis ne visada traktuojamas tiesiogine prasme. „Demoniškas“ taip pat yra siejamas su
tamsiąja puse, kaip Dievo gėrio priešingybė. Kitaip tariant, žmonių nuodėmės ar smerkiamas elgesys yra
tolygus blogio vykdymui. Tačiau jei žmogus yra dievobaimingas ar moralus, bet tam tikromis aplinkybėmis
tampa žiaurus, tai jau „Liuciferio efektas“. Sociologijoje ir psichologijoje, Liuciferio efektas vadinamas
reiškinys, kai normalūs žmonės, veikiami aplinkybių, ima elgtis nežmoniškai. Tai paaiškina, kodėl tam tikri
veikėjai literatūroje ištikti katastrofinių aplinkybių praranda žmogiškumą ir tampa demoniškosios pusės
atvaizdais. Apie tai kalba Antanas Škėma savo romane ,,Balta drobulė“ ir Johanas Volfgangas Gėtė
tragedijoje ,,Faustas“.

XXa. vidurio modernizmo atstovas Antanas Škėma romane ,,Balta drobulė“ žmogaus demoniškąją pusę
atskleidžia per visuomenės despotiškumą. Pagrindiniame romano pasakojime Antaną Garšvą matome kaip
vienišą poetą, apimtą egzistencinės krizės. O ją pagilina sąžinės teismas, kuris Garšvą persekioja dėl karo
pradžioje nužudyto ruso. Ši žmogžudystė prieštarauja Garšvos humanistinėms vertybėms, todėl verčia
jaustis kaltu. Priverstas emigruoti į Jungtines Amerikos Valstijas protagonistas patiria visuomenės
nuošališkumą. Vartotojų pasaulis (visuomenė) žmogų – poetą paverčia skaičiumi – tik menku žmogėnuku
dauga milijoniniame Niujorke. ,,Jei svečias nepatenkintas keltuvininku, jis gali, prisiminęs numerį,
įskųsti jį starteriui. „87 kalės vaikas, 87 užkėlė mane keturiais aukštais aukščiau, 87, 87, 87, aš
sugaišau dvi minutes šioje dėžėje, prakeiktas kalės vaikas 87!“ Visuomenėje jis reikalingas ne kaip
kūrybinga asmenybė, bet kaip techninis darbuotojas. Pirmojo bolševikmečio metu Antano Garšvos
eilėraščiai ir straipsniai nebuvo spausdinami sovietiniuose laikraščiuose ir žurnaluose, jo kūrybą pavadino
reakcionieriška ir formalistine. Per pirmąjį bolševikmetį Garšva buvo kankinamas enkavedistų: „Simutis
nuslinko nuo stalo ir atsistojo priešais Garšvą, ,,Aš laukiu.“ Garšva tylėjo. Jis gavo smūgį į pilvo
tuštumą ir smuko į grindis. Sąmonė nuėjo ir grįžo. Jis pajuto smarvę. Jam paleido vidurius. ,,Privarei
kelnes, poete?“ Veikėjo vizijoje dangiškąjį teisingumą vykdo teatro artistus primenantys valdininkai, kurie
vertina žmogų paklusnumo įstatymams požiūriu. Nužmogėjusi visuomenė verčia pagrindinį veikėją jaustis
beviltiškai: ,,Bijau mirti, todėl geriu. Bijau mirti, todėl rašau. Bijau mirti – todėl ryju tabletes. Viskas
vardan mirti“, - sako jis Elenai ir šioje ištarmėje skaitytojas atpažįsta pomirtiniu pasauliu
nebetikinčio žmogaus tragišką savijautą.“ Jo manymu gyvenimas pats savaime tampa nebeturintis
prasmės. Taigi, Antano Škėmos romane ,,Balta drobulė‘‘ sužvėrėjusi visuomenė silpnesnį žmogų laiko kaip
jų norų, įstatymų valdomą ,,marionetę“.

XVIII-XIXa. žymiausias vokiečių rašytojas Johanas Volfgangas Gėtė tragedijoje ,,Faustas“ žmogaus
demoniškąją pusę atskleidžia per vidinį pasaulį. Gėtės Faustas yra eruditas, mokslininkas, sėkmingas, tačiau
gyvenimu nepatenkintas žmogus. Kai Mefistofelis susilažina su Dievu, jog privers Faustą atsitraukti nuo
aukštų siekių ir pasitenkinti gyvenimiškais malonumais, Faustas tampa velnio vilionių auka. Tačiau Faustas
netiki, kad bus akimirka, kai jis pajus visišką pasitenkinimą ir laimę. Taigi Mefistofelio darbas prasideda.
Vienas iš pagrindinių veikėjų, Mefistofelis, pats save vadina ,,dalimi tamsos, dalimi dalies, kuri kadaise
buvo visa ir pagimdė šviesą.“ Jis gali būti pavadintas savotiška Fausto aistrų, blogio antgamtiška
manifestacija, Fausto ,,vidinio velnio“ įsikūnijimas. Mefistofelis – gali būti trejopai suprantamas: demonas,
žmogus, Fausto dalis. 1.Tiesiogine prasme šis veikėjas yra demonas, piktoji dvasia, kuri nori paveržti Fausto
sielą, pasirašo krauju sutartį, daro antgamtinius darbus: iš sienos leidžia vyną, skrenda oru ir t.t.
2.Netiesiogine prasme Mefistofelis yra toks pat žmogus, kokių randame gyvenime. Jo charakteryje glūdi
amžinas noras viską neigti. Jis žiūri tik į žmonių kankinimąsi: netiki, kad Faustas galėtų pakilti į tobulybę,
jis net nesupranta žmogaus siekių. Tokie žmonės nesupranta, kad žmogui tik šiltos vietos neužtenka. Bet jie
gerai pažįsta žmogaus silpnumus ir juos išnaudoja. Mefistofeliui nieko nėra švento. Kur reikia ką sugriauti,
jis visada geriausias gundytojas, padėjėjas ir tarnas. Bet bjaurų darbą ir atsakomybę jis palieka kitam.
Išprovokavęs kitą blogam darbui, pats juokiasi; juokiasi ne humoro, bet sarkazmo juoku, kuris dar labiau
griauna, kas buvo šventa. 3.Pagaliau Mefistofelis yra paties Fausto dalis. Būtent, jo jutiminė, materialinė
pusės, kūnas. Savaime kūnas nėra blogas daiktas. Dėl to Mefistofelis taip pat yra tarp Viešpaties tarnų
(Prologe). Bet jis blogas tada, kai pavergia žmogaus dvasią. Iš tikrųjų Mefistofelis ir pasirodo tada, kai
Faustas atmeta savo siekius ir ryžtasi „naudotis“ gyvenimu. Mefistofelis tada užvaldo Faustą, ir Faustas
tegali tik bejėgiškai skųstis. Taigi, „Mefistofelis ir griaudamas kuria“. Jo skatinamas Faustas sugriovė
Margaritos gyvenimą. J. V. Gėtės išsakyta mintis: „Žmogus išgyvendamas demoniškąją pusę ir per savo
klaidas kyla į tobulybę.“ Šitokia mintis J. V. Gėtės laikams buvo sava bei yra aktuali iki šiol.

Taigi, apibendrindama galiu teigti, vienas autokratiškas žmogus turi galią paveikti visą visuomenę žūti.
Antanas Škėma romane ,,Balta drobule“ demonišku žmogumi parodo moralines normas praradusią
visuomenę, o Johanas Volfgangas Gėtė tragedijoje ,,Faustas“ – demoniškumas atsiskleidžia per painų ir
sudėtingą vidinį pasaulį.