1

4 klasė. TEMA FILOSOFINĖ MEILĖ.

Skaityti visą tekstą ir atlikti užduotį trečiai įskaitai. Klasėje pasiaiškinsime kas buvo neaišku.
Atsakyti į klausimus (6-12). Savais žodžiais (esmę, trumpai), argumentuojant kiekvieną
atsakymą (iš teksto) atsakyti į visus 12klausimų ir apibendrinti.

Būtinai Išvada (ypač svarbu, ką supratai, ar nesupratai, nepritari, nustebai, pamąstei ir

t. t)
........................................................................................................

Apie autorių. 1956 m. ĖFromas išleido „Meilės meną", savo labiausiai išgars ėjus į veikal ą,
laikomą svarbiu įnašu į psichologijos studijas. Autorius pavadino meil ę „ vieninteliu patenkinamu
atsakymu į žmogaus egzistencijos problemą". Daugeliu atžvilgių šioje trumpoje, bet itin turiningoje
knygelėje jis pasireiškė kaip rašytojas-pionierius, sujung ęs naujas įžvalgas su senov ės išmintim
tokiu stiliumi, kuris bus madingas ir ateities dešimtmečiais. Nuo išleidimo ši knyga išversta į 28
kalbas ir vien JAV jos parduota daugiau kaip penki milijonai kopij ų.

....................................................................................................................

Ė.Fromas. Menas mylėti

1. KODĖL DAŽNIAUSIAI ŽMOGUS LABIAU TROKŠTA BŪTI MYLIMU, NEI MYLINČIU?

AR MEILĖS IŠMOKSTAMA, AR JI TIESIOG DUOTA?

Ar meilė yra menas? Jei taip, tai jai reikia žinių ir pastangų. O gal meilė tik malonus
jausmas, kurį mums dovanoja atsitiktinumas, kai kažkas pasijunta laimei nusišypsojus,
„apimtas meilės". Ši knygelė remiasi pirmąja prielaida, nors dauguma šiuolaikinių žmonių,
be jokios abejonės, tiki antrąja.
Žmonės anaiptol negalvoja, kad meilė nėra svarbi. Jie ištroškę jos; žiūri be galo daug
filmų apie laimingą ir nelaimingą meilę, girdi šimtus banalių dainų apie laimę, bet vargu ar
kas galvoja, jog mylėti galima mokytis.
Tokia savotiška nuostata remiasi keliomis prielaidomis. Daugelis meilės uždavinį
pirmiausia suvokia kaip tapti mylimam, o ne mylinčiam, gebančiam mylėti. Taigi jiems
problema yra - kaip būti mylimam, kaip būti mylėtinam. Šio tikslo jie siekia keliais būdais.
Vienas - jį dažniausiai renkasi vyrai - tai siekti pasisekimo, valdžios ir turto, kiek tik
leidžia socialinė padėtis. Kitas, paprastai naudojamas moterų, tai siekti patrauklumo,
rūpinantis savo kūnu, drabužiais ir t.t. Kiti būdai pasidaryti patraukliam naudojami ir vyrų,
ir moterų: išmokti malonių manierų, būti įdomiu pašnekovu, būti paslaugiam, kukliam,
mandagiam. Dauguma būdų tapti mylimam yra tokie patys, kokius žmonės naudoja
siekdami sėkmės, norėdami „įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms". Iš tikrųjų tai, ką
dauguma mūsų kultūros žmonių laiko vertą meilės, iš esmės tėra tik populiarumo ir
 2

seksualinio potraukio mišinys.

2. KODĖL MEILĖS OBJEKTĄ Ė.FROMAS LYGINA SU DAIKTO ĮSIGIJIMU?

Kita prielaida, remianti požiūrį, kad meilėje nėra ko mokytis, yra įsitikinimas, kad meilė
yra objekto, o ne sugebėjimo uždavinys. Žmonės galvoja, kad mylėti yra paprasta, tik sunku
rasti tinkamą objektą savo meilei arba pasiekti jo meilės. Šitokia nuostata turi kelias priežastis,
glūdinčias šiuolaikinės visuomenės raidoje. Viena jų - tai labai pakitęs dvidešimtajame amžiuje
požiūris į meilės objekto pasirinkimą. Karalienės Viktorijos epochoje, kaip ir daugelyje
tradicinių kultūrų, meilė paprastai nebūdavo asmeninis spontaniškas išgyvenimas, kuris
galėtų būti vedybų priežastis. Priešingai, vedybas lemdavo sutartis, sudaryta garbingųjų
giminaičių arba piršlio, arba ir be jokių tarpininkų pagalbos; tai rėmėsi visuomeniniu susi-
tarimu, ir buvo tikima, kad meilė atsiras po vedybų. Kelioms pastarosioms Vakarų pasaulio
kartoms beveik visuotinė tapo romantiškos meilės samprata. Jungtinėse Amerikos
Valstijose, nors konvencinis požiūris ir nėra visiškai išnykęs, dauguma ieško „romantinės
meilės", asmeninio meilės išgyvenimo, kuris turėtų baigtis vedybomis. Šis naujasis laisvės
meilėje supratimas smarkiai padidino objekto reikšmę, palyginti su funkcijos reikšme. Su šiuo
faktu glaudžiai susijęs kitas šiuolaikinei visuomenei būdingas požymis. Visa mūsų
visuomenė persmelkta pirkimo aistros, abiems pusėms naudingų mainų idėjos. Dabartinio
žmogaus laimės išraiška - tai virpulys, kurį jis patiria žiūrėdamas į parduotuvių vitrinas ir
pirkdamas viską, ką gali - grynais ar išsimokėtinai: Jis (arba ji) ir į žmones žiūri taip pat.
Patraukli mergina vyrui ir patrauklus vyriškis moteriai - tai apdovanojimas, kurio jie siekia.
„Patrauklus" - paprastai reiškia puikų komplektą savybių, kurios yra populiarios ir turi
paklausą asmenybių rinkoje. Kas daro asmenį ypač patrauklų, priklauso nuo to laiko mados
ir fizine, ir dvasine prasme.
Trečiajame dešimtmetyje patraukli buvo laikoma gerianti ir rūkanti, šiurkšti ir seksuali mergina;
šiandien mada reikalauja daugiau šeimyniškumo ir kuklumo. Devynioliktojo amžiaus pabaigoje ir
dvidešimtojo pradžioje vyriškis turėjo būti agresyvus ir ambicingas - šiandien, kad būtų patrauklus,
jis privalo būti socialus ir tolerantiškas. Bet kuriuo atveju įsimylėjimo jausmas paprastai yra susijęs su
tokiomis žmogiškomis savybėmis, kurios asmeniui pasiekiamos mainuose pagal galimybes. Aš esu
pasirengęs sandėriui; objektas turėtų būti geistinas dėl savo socialinės vertės ir turėtų norėti manęs
dėl mano akivaizdžių ar paslėptų privalumų bei galimybių. Du žmonės įsimyli vienas kitą, kai jaučiasi
radę labiausiai tinkamą objektą, kuris neperžengia jų pačių mainų galių. Dažnai, kaip ir perkant tikrą
daiktą, reikšmingą vaidmenį šiame sandėryje gali suvaidinti paslėptos galimybės. Kultūroje, kur
vyrauja rinkos orientacija, kur materialinė sėkmė yra išskirtinė savybė, nėra ko stebėtis, kad žmonių
meilės ryšiai tik atkartoja tuos pačius mainų modelius, kurie valdo prekę ir darbo rinką.
 3

3. KODĖL „ĮSIMYLĖJIMAS“ NĖRA ILGALAIKIS IR TAPATUS MEILEI?

Trečioji klaida, verčianti galvoti, kad nėra ko mokytis mylėti, slypi tame, kad neskiriamas
pradinis „įsimylėjimo" išgyvenimas ir pastovaus buvimo meilėje būklė. Jei du žmonės,
buvę visai svetimi, kaip kad visi mes esame, staiga leidžia sienoms tarp jų sugriūti ir
pasijunta artimi, tapę kažkuo vienu, šis vienybės momentas tampa vienas iš pačių
nuostabiausių ir labiausiai jaudinančių gyvenimo įvykių. Ypač tai stebuklinga ir nuostabu
tiems, kurie iki tol gyveno užsidarę, atsiskyrę, be meilės. Šis staigaus intymumo stebuklas
dar labiau sustiprėja, jei jį lydi ar sukelia lytinis potraukis ir suartėjimas. Aišku, šitokia
meilė dėl pačios savo prigimties negali būti ilgalaikė. Du asmenys vis geriau pažįsta vienas
kitą, jų intymūs santykiai ima prarasti savo stebuklingumą, kol pagaliau abipusis
antagonizmas, nepasitenkinimas, nuobodulys numarina viską, kas dar buvo likę po pradinio
susižavėjimo. Tačiau iš pradžių jie dar viso to nežinojo: tikrovėje jie savo susižavėjimą,
savo „proto praradimą" vienas dėl kito palaikė meile, nors tai buvo tik jų vienišumo įrody-
mas.
Šis santykis - kad nieko nėra lengvesnio už meilę - tebelieka vyraujančiu požiūriu į meilę,
nors akį rėžia visai priešingas reiškinys. Kažin ar atrastume kitą sritį, kitą veiklą, kuri būtų
pradedama su tokiomis milžiniškomis viltimis ir lūkesčiais ir kuri taip dažnai žlugtų kaip meilė.
Jei tai liestų kurią nors kitą veiklos sritį, žmonėms būtų lengviau suvokti savo nesėkmių
priežastis ir išmokti elgtis tinkamiau, - arba jie apskritai atsisakytų tokio užsiėmimo. Kadangi
neįmanoma atsisakyti meilės, regis, yra tik vienas kelias įveikti nesėkmes - išanalizuoti jų
priežastis ir tęsti toliau meilės reikšmės studijas.

4. MEILĖ, KAIP IR BET KURI KITA KŪRYBINĖ VEIKLA, YRA MENAS (?).
KODĖL ŽMONĖS NESIMOKO MEILĖS MENO, NORS TROKŠTA MYLĖTI IR BŪTI
MYLIMI?

Pirmasis žingsnis, kurį reiktų žengti, tai įsisąmoninti, kad meilė yra menas; jei mes norime
sužinoti, kaip mylėti, turime parodyti tokį pat ryžtą, kaip ir panorę išmokti bet kurio kito meno,
sakysime, muzikos, tapybos, audimo, medicinos ar inžinerijos.
Kokie būtini etapai mokantis bet kurio meno?
Bet kurio meno mokymosi procesas galėtų būti santykinai padalytas į dvi dalis: viena - teorijos
įsisavinimas, kita - praktikos įvaldymas. Jei aš noriu išmokti medicinos meno, privalau viską
žinoti apie žmogaus kūną ir apie įvairiausias ligas. Kai jau turiu visas tas teorines žinias, aš,
 4

be abejo, esu kompetentingas medicinos mene. Bet aš galiu tapti tikru šio meno meistru tik
po didelės praktikos, kai pagaliau mano teorinės žinios ir praktiniai rezultatai susilydys
mano intuicijoje - bet kurio meninio meistriškumo esmėje. Tačiau, be teorijos ir praktikos įsisa-
vinimo, yra ir trečias būtinas, turintis mums labiausiai rūpėti dalykas - tai meistriškumas;
negali būti nieko svarbesnio pasaulyje už meną. Tai neabejotinai teisinga muzikoje,
medicinoje, audime - ir meilėje. Galbūt čia ir slypi atsakymas į klausimą, kodėl mūsų kultūros
žmonės taip retai mokosi šio meno, nors nuolat patiria nesėkmes; nors kiekviename yra giliai
įsišaknijęs meilės troškimas, beveik viskas pasaulyje laikoma svarbiau už meilę -sėkmė,
garbė, pinigai, valdžia, - beveik visa mūsų energija eikvojama mokantis siekti šių tikslų ir jos
beveik nebelieka mokytis meilės.
Ar iš tiesų verta mokytis tik tų dalykų, kuriais uždirbami pinigai ar prestižas, o meilė, kuri
naudinga „tik" sielai, šiuolaikine prasme atrodo visai nenaudinga prabanga, dėl kurios
mums nedera eikvoti per daug jėgų? Tačiau kad ir kaip būtų, toliau aptarsime ir
analizuosime meilės meną: pirmiausia aptarsiu teorinius klausimus -tai sudarys didesniąją
knygos dalį, po to - meilės praktiką - tai bus mažiausia, ką galima pasakyti apie bet kokią
praktiką.

5.-6. KODĖL ŽMONĖS IEŠKO MEILĖS?

Kiekviena meilės teorija privalo remtis žmogaus ir jo egzistencijos samprata. Gyvūnų

meilė, ar tiksliau meilės ekvivalentas gyvūnų santykiuose, jų prisirišimas iš esmės tėra
instinktyvaus jų elgesio sudėtinė dalis, o žmoguje veikia tik šio instinktyvaus
mechanizmo reliktai. Svarbiausia žmogaus egzistencijoje yra tai, kad jis kilęs iš
gyvūnijos, iš instinktyvaus prisitaikymo, kad jis įveikęs gamtos ribas - nors niekados iš
jų neišsivadavo, jis yra jos dalis - ir vis dėlto kartą pasukęs į šalį nuo gamtiškumo, kartą
išmestas iš rojaus - pirminių sąsajų su gamta - jis nebegali grįžti atgal; net jei ir .mėgintų..“
Kai žmogus gimsta ar žmonių giminės, ar atskiro individo prasme, jis tarsi išmetamas
iš apibrėžtos situacijos tiek, kiek yra apibrėžti instinktai, į neapibrėžtą, netikrą ir atvirą
situaciją. Čia gali būti tikras tik dėl to, kas jau praėjo, - ateityje tikra tiktai viena - mirtis.
Žmogus apdovanotas protu; jis yra gyvenimas, suvokiantis pats save; jis turi supratimą apie
save, savo draugus, apie savo praeitį ir savo ateities galimybes. Šis suvokimas savęs
kaip atskiros visumos, suvokimas savo gyvenimo kaip trumpo švystelėjimo, ir to, kad ne
savo valia gimęs, ir mirs prieš savo valią, kad mirs anksčiau negu tie, kuriuos myli, arba tie
pirma jo, suvokimas savo vienišumo ir atskirtumo, savo bejėgiškumo prieš gamtos ir
visuomenės jėgas, visa tai daro jo uždarą, atskirtą egzistenciją nepakeliamu kalėjimu. Jis išeitų
iš proto, jei negalėtų išsivaduoti iš šio kalėjimo ir susieti save, vienaip ar kitaip susivienyti su
žmonėmis, su išoriniu pasauliu.
 5

Atskirtumo išgyvenimas sukelia nerimą; būtent jis ir yra visokio nerimo šaltinis. Būti
atskirtam reiškia būti atkirstam, be jokių galimybių panaudoti savo žmogiškąsias jėgas. Iš
atskirtumo kyla bejėgiškumas, nepajėgumas aktyviai veikti pasaulį - daiktus ir žmones - tai
reiškia, kad pasaulis gali kėsintis į mane be jokių mano galimybių atsispirti. Taigi
atskirtumas yra didelio nerimo šaltinis. Be to, jis sukelia gėdos ir kaltės jausmus. Šis kaltės
ir gėdos išgyvenimas išreikštas Biblijos pasakojime apie Adomą ir Ievą. Po to, kai Adomas ir
Ieva paragavo „gėrio ir blogio pažinimo medžio" vaisiaus, po to, kai jie nepaklausė (nėra
gėrio ar blogio, jei nėra laisvės nepaklusti), po to, kai jie tapo žmonėmis, išsilaisvindami iš
pirminės gyvulio harmonijos su gamta, t.y. gimė kaip žmogiškos būtybės, - pamatė, kad „jie
yra nuogi, - ir jie susigėdo". Kažin ar mes sutiksime, kad toks senas ir pamatinis mitas
kaip šis išreiškia skrupulingą devynioliktojo amžiaus moralės požiūrį ir kad svarbiausia, ką
šiame pasakojime norima mums pranešti, yra sumišimas dėl to, kad jų genitalijos buvo
matomos? Vargu ar taip yra, tad traktuodami pasakojimą Viktorijos laikų dvasia, mes pra-
randame esmę, kuri, atrodo, yra tokia: po to, kai vyras ir moteris suvokė save ir vienas kitą
skyrium, jie suprato savo atskirtumą ir savo skirtingumus tik tiek, kad priklauso
skirtingoms lytims. Bet supratę savo skirtingumą, jie pasijuto svetimi, nes dar nebuvo
išmokę mylėti vienas kito (tai labai ryšku iš to, kad Adomas gindamasis kaltina Ievą,
užuot mėginęs ją apginti). Žmogiškojo atskirtumo suvokimas, neatgavus ryšio per meilę, -
tai yra gėdos pagrindas. O kartu ir kaltės bei nerimo priežastis.
Taigi didžiausia žmogaus reikmė yra būtinumas peržengti šį atskirtumą, išeiti iš
vienatvės kalėjimo. Absoliuti nesėkmė siekiant šio tikslo veda į beprotybę, nes panika
dėl visiškos vienatvės gali būti įveikta tik visiškai atsitraukus nuo išorinio pasaulio, kai
atskirtumo jausmas išnyksta todėl, kad dingsta išorinis pasaulis, nuo kurio esi
atskirtas.
Visų amžių ir kultūrų žmogus susiduria su poreikiu spręsti vis tą patį klausimą:
kaip įveikti atskirtumą, sąryšį, kaip peržengti savo individualaus gyvenimo ribotumą ir
atrasti vienybę. Tas pats klausimas iškyla žmogui, gyvenančiam uolose, klajokliui,
ganančiam savo avis.
Atsakymas : Žmogus ieško meilės, kad nesijaustų vienišas, atskirtas, tačiau tik
įveikęs šia baimę jis gali pradėti nuoširdžiai mylėti.

ATSAKYTI NUO ČIA ...........................................................................................

7. KOKS YRA MAZOCHISTINIS MEILĖS RYŠYS ?
AR TAI - BLOGIS?
 6

Pasyvioji simbiozinio* ryšio forma yra pavaldumas arba, klinikine terminologija,

mazochizmas. Mazochistinė asmenybė gelbstisi nuo nepakeliamos izoliacijos, vienišumo
jausmo, pasidarydama dalimi kito asmens, kuris ją valdo, nurodinėja, gina, ir tai jai yra
reikalinga kaip pats gyvenimas, kaip oras. Jėga to, kuriam ji lenkiasi, yra perdėta, tai gali
būti žmogus ar dievas; jis yra viskas, aš esu niekas, išskyrus tai, kad esu jo dalis. Ir kaip
toks, aš esu jo didybės, jėgos ir tikrumo dalis. Mazochistinis asmuo nedaro sprendimų,
nerizikuoja, jis niekad nebūna vienas, bet jis nėra nepriklausomas, nėra integruotas, nes
dar nėra gimęs. Religijoje toks garbinimo objektas vadinamas stabu, mazochistinis meilės
ryšys iš esmės yra toks pat stabo garbinimas, tik pasaulietiškame kontekste. Ma-
zochizmas gali būti sumišęs su lytiniu geismu; šiuo atveju tai yra ne tik proto, bet ir
kūno nuolankus atsidavimas. Galima mazochistiškai atsiduoti likimui, ligai, ritminei
muzikai, narkotikų ar hipnotinio transo sukeltai orgiastinei būsenai - visais šiais atvejais
asmuo išsižada savo neliečiamybės ir paverčia save išorinės jėgos įrankiu, jam nebereikia
pačiam spręsti gyvenimo problemos.
Atsakymas: Mazochistinis meilės ryšys – tai toks ryšys, kai žmogus trokšta būti
valdomas, jam būtų nurodinėjama. Šie veiksmai jam suteikia jausmą, kad yra
mylimas, tačiau tokie santykiniai nėra „sveiki“. Mano manymu, tai yra blogis, nes
žmogus negyvena, kaip atskira asmenybė – nesprendžia savo gyvenimo problemų, o
atsiduoda likimui, kitam žmogui tik dėl neapsakomai valdomo vienatvės jausmo.
............................................................................................
* SIMBIOZĖ - sugyvenimas.
PSICHOLOGINĖ SIMBIOZĖ – tai žmogaus noras rasti tarpusavio sąsajas su kitu žmogumi
išsižadant savęs arba pajungiant kitą savo valiai. Simbiotiškai egzistuodamas
vienas organizmas gyvena kito organizmo sąskaita, <...> toks santykis leidžia
išvengti vienatvės

8. KOKS YRA SADISTINIS MEILĖS RYŠYS ?

Aktyvioji simbiozės forma yra dominavimas, arba, vartojant psichologijos su mazochizmu
gretinamą terminą, sadizmas. Sadistiškas asmuo nori išsigelbėti nuo vienatvės ir savo
įkalinimo jausmo, paversdamas kitą asmenį savo dalimi arba įrankiu. Jis iškelia ir įtvirtina
save, pajungdamas kitą žmogų, kuris jį garbina.
Sadistas yra taip pat priklausomas nuo paklūstančio jam asmens, kaip ir šis nuo
pirmojo; abu negali gyventi vienas be kito. Skirtumas tik tas, kad sadistas vadovauja,
išnaudoja, skaudina, žemina, o mazochistas duodasi vadovaujamas, išnaudojamas,
 7

skaudinamas, žeminamas. Istoriniu požiūriu tai reikšmingi skirtumai, tuo tarpu gilesniu
emociniu požiūriu skirtumai kur kas mažesni nei tai, ką jie turi bendra: sąryšis be
integruotumo. Jei mes tai suvoksime, mūsų nebestebins, kad paprastai tas pats asmuo
elgiasi ir mazochistiškai, ir sadistiškai, priklausomai nuo objekto. Hitleris elgėsi aiškiai
sadistiškai su žmonėmis, bet mazochistiškai - "likimo, istorijos, aukštesnių gamtos jėgų"
atžvilgiu. Jo galas - savižudybė tarp visuotinio sugriovimo - yra taip pat būdinga, kaip ir
jo svajonė apie laimę - begalinę valdžią".
Atsakymas: Sadistinis meilės ryšys vadovaujasi tuo, kad sadistas vadovauja,
išnaudoja, taip norit išsivaduoti nuo vienatvės jausmo. o mazochistas paklūsta,
leidžiasi būti išnaudojamas. Taigi šie du asmenys laikui bėgant negali gyventi vienas
be kito.

9. KUO SKIRIASI SUBRENDUSI MEILĖ NUO SIMBIOZINIO RYŠIO?

Kitaip negu simbiozinis ryšys, subrendusi meilė yra ryšys, kurio sąlyga yra asmens
orumo, individualybės išsaugojimas. Meilė yra aktyvi žmogaus galia; jėga, kuri įveikia sienas,
skiriančias žmogų nuo jo artimųjų, kuri sieja jį su kitais; meilė priverčia įveikti
izoliacijos ir atskirtumo jausmą, tuo pat metu leisdama išlikti savimi, išsaugoti savo
orumą. Meilėje įmanomas paradoksas, kai du žmonės tampa vienu ir vis dėlto
išlieka abu.

Jei mes meilę vadiname aktyvumu, susiduriame su keblumais, kurie slypi

prieštaringoje žodžio „aktyvumas" prasmėje. „Aktyvumas" dabartinėje vartosenoje
paprastai reiškia veiksnią, kuriam reikia energijos. Žmogus laikomas aktyviu, jei daro
biznį, studijuoja mediciną, dirba prie konvejerio, sukala stalą arba sportuoja. Bendra
tokiame aktyvume yra tai, kad jis yra nukreiptas į išorinį tikslą. Be dėmesio lieka
veiklos motyvacija. Pavyzdžiui, žmogus, kuris be atvangos dirba dėl didžiulio vienišumo ir
nesaugumo jausmo, arba kitas, kuris dirba savimeilės ar pinigų godulio verčiamas. Abiem
šiais atvejais asmuo yra aistros vergas, jo aktyvumas iš tiesų tėra „pasyvumas", nes jis yra
verčiamas veikti, o ne veikėjas. Kita vertus, žmogus, sėdintis ramiai ir kontempliuojantis be
jokių siekių ar tikslo, išskyrus ryšio tarp savęs ir pasaulio suvokimą, yra vadinamas „pasyviu",
nes nieko „nedaro". Iš tiesų šis koncentruotas meditacinis santykis ir yra aukščiausia
aktyvumo rūšis, tai yra žmogaus sielos aktyvumas, kuris įmanomas vien tik įgijus vidinę
 8
laisvę ir nepriklausomybę.
Šiuolaikinė aktyvumo koncepcija kreipia mus naudoti energiją išoriniams tikslams; kita
aktyvumo koncepcija orientuoja į žmogaus vidinių jėgų naudojimą, nepriklausomai, ar duos
kokių išorinių pakitimų. Pastarąją aktyvumo koncepciją aiškiausiai suformulavo Spinoza. Jis
skyrė aktyviuosius ir pasyviuosius afektus (vidinius postūmius), „veiksmus" (akcijas) ir
„aistras" (pasijas). Paveiktas aktyvaus afekto, žmogus yra laisvas, jis lieka savo veiksmų
šalininkas; patirdamas pasyviuosius afektus, žmogus tampa pavaldus, pajungiamas tokiems
motyvams, kurių pats nesuvokia. Todėl Spinoza daro išvadą, kad dorybė ir galia yra visiškai
tas pat2. Pavyduliavimas, ambicija, bet kuri godumo rūšis yra aistros, o meilė yra aktyvumas,
tai žmogaus galios išgyvenimas, kuris gali būti tik laisvės, o ne prievartos padarinys.
Atsakymas: Subrendusi meilės leidžia dviem asmenim būti lyg vienas, bet tuo pačiu
išlikti atskiroms asmenybėms . Tai reiškia pagarbą, supratimą, pomėgių, mėgstamos
veiklos pripažinimą, nekontroliavimą, o skatinama siekti užsibrėžtų tikslų ir palaikymą, o
simbiozinės meilės ryšys siejamas su vadovavimu, nelygybe santykiuose.

10. KODĖL MEILĖ YRA DAVIMAS ?

AR TAI NE PRARADIMAS, AUKA, KANČIA?

Meilė yra veikla, o ne pasyvus išgyvenimas; tai yra „veikimas", o ne „buvimas paveiktam".
Pačia bendriausia prasme aktyvus meilės charakteris gali būti apibūdintas pirmiausia kaip
davimas, o ne gavimas. Kas yra davimas? Atsakymas, atrodo, paprastas, o iš tiesų jis yra
sudėtingas ir prieštaringas. Labiausiai yra paplitęs klaidingas požiūris, kad „duoti", tai
reiškia kažko netekti, būti nusavintam, aukotis. Asmuo, kurio charakteris neperžengia
ėmimo, išnaudojimo ar apsidraudimo orientacijos, davimą suvokia būtent taip. Vartotojiškas
charakteris yra linkęs duoti, bet tik kaip avansą už gavimą, duoti be užmokesčio jam tolygu
būti apgautam3. Neproduktyvios orientacijos žmonės atiduodami jaučiasi skurdinami. Todėl
daugelis iš jų atsisako duoti. Kai kas davimą laiko vertybe, nes tai esanti auka. Jie mano,
jei duoti yra skausminga, jie privalo duoti; davimo vertė glūdinti pačiame aukojimosi akte.
Jų požiūriu, dorovinė norma - geriau duoti, negu imti - reiškia, kad verčiau kentėti, nei
patirti džiaugsmą.
Produktyviam charakteriui davimas turi visiškai kitą prasmę. Davimas yra aukščiausia
pajėgumo išraiška. Duodamas aš patiriu savo jėgą, sveikatą, galią. Šis padidėjusio
vitališkumo ir jėgos išgyvenimas pripildo mane džiaugsmo. Davimas labiau džiugina negu
gavimas ne todėl, kad tai yra netekimas, nors duodamas aš išreiškiu savo gyvybingumą.
 9
Nesunkiai pastebėsime šio principo vertingumą įvairiuose reiškiniuose. Paprasčiausias
pavyzdys - lyties sfera. Vyro seksualinės funkcijos kulminacija atsiskleidžia davimo akte;
vyras duoda savo lyties organą moteriai. Orgazmo momentu atiduoda jai savo sėklą. Jis
negali neduoti, jei yra lytiškai pajėgus. Jei negali, yra impotentas. Moteris taip pat, nors
esama tam tikrų sudėtingumų. Ji taip pat atsiduoda, atveria vartus į savo moteriškąjį
centrą, taigi gaudama ir pati duoda. Jei ji yra bejėgė atsiduodama, jei ji gali tik gauti,
yra frigidiška. Davimo būseną ji vėl išgyvena, tik jau ne kaip mylimoji, o kaip motina. Ji
atiduoda save jos viduje augančiam vaikui, duoda jam savo pieną, teikia savo kūno šilumą.
Neduoti būtų skausminga kančia.

Atsakymas: Šis tekstas pasirodė itin sudėtingas. Vis dėlto mano supratimu yra du meilės
davimo būdai: atiduodi, nes nori gauti atgal ir antras, nes tai teikia tau džiaugsmo ir nieko
nelauki mainais. Taigi ar žmogus duodamas patiria kančia, ar džiaugsmą priklauso nuo
pačio jo, tačiau subrendusi meilė turi pasižymėti davimu be kančios ir laukimo gauti atgal.

11. KĄ MYLĖDAMAS ŽMOGUS DUODA VIENAS KITAM IR KĄ GAUNA?

KAIP GAVIMAS IR DAVIMAS SUSIJĘ VIENAS SU KITU, KOKS JŲ SANTYKIS?

Materialių daiktų sferoje davimas reiškia turtingumą. Ne tas yra turtingas, kuris turi daug, o
tas, kuris daug duoda. Apsidraudėlis, kuris labai susirūpinęs tuo, kad tik ko neprarastų,
psichologiškai kalbant, yra vargšas, menkas žmogus, neturintis supratimo, kiek daug turi.
Tas, kas gali kažką atiduoti, yra turtingas. Jis išgyvena savo reikšmingumą, nes gali padėti
kitiems. Tik tas, kas yra praradęs pačius būtiniausius egzistavimo pagrindus, nebegali
džiaugtis materialių daiktų davimu. Bet kasdienė patirtis rodo, kad tai, ką žmonės laiko būtinu
minimumu, tiek pat priklauso nuo žmogaus charakterio, kiek ir nuo jo turto. Gerai žinoma,
jog vargšai yra labiau linkę duoti negu turtingieji. Be abejo, skurdas žemiau tam tikros ribos
davimą daro neįmanomą, todėl jis žemina žmogų ne tik todėl, kad tiesiogiai didina kančias,
bet ir dėl to, kad atima iš vargšo davimo džiaugsmą.
Bet svarbiausioji davimo sfera, aišku, yra ne materialių daiktų, o specifiškai žmogiška. Ką
vienas žmogus duoda kitam? Jis atiduoda save, vertingiausia, ką turi, atiduoda savo
gyvenimą. Tai nebūtinai reiškia, kad aukoja savo gyvenimą kitam. Bet tai, ką jis duoda,
gyvena jame; jis duoda savo džiaugsmą, savo dėmesį, savo supratimą, savo žinojimą,
savo humorą ar savo liūdesį -visas žmogiškojo gyvybingumo išraiškas. Atiduodamas savo
gyvenimą, jis praturtina kitą žmogų, sustiprina jo gyvybingumo jausmą, podraug
stiprindamas ir savąjį. Ir duoda ne tam, kad gautų: davimas pats savaime yra išskirtinis
 10
džiaugsmas. Bet jis negali duoti nepažadindamas kitame asmenyje kažko, kas gimdamas
apšviečia ir jį patį. Nuoširdžiai duodamas, jis neišvengiamai gauna ir pats. Abu dalijasi
džiaugsmu dėl to, ką pažadino gyvenimui. Davimo akte kažkas gimsta, ir abu
dalyvaujantys yra dėkingi gyvenimui, kuris gimė juose. Meilės atveju tai reikštų: meilė yra
jėga, ir gimdo meilę; impotencija yra nepajėgumas sužadinti meilę, šią mintį yra puikiai
išreiškęs Marksas: „Laikykite žmogų žmogumi, o jo santykį su pasauliu žmogišku, tokiu
atveju jūs galite gauti meilę tik už meilę, pasitikėjimą už pasitikėjimą, ir t.t. Jei jūs norite
gėrėtis menu, jūs turite būti meniškai išlavintas žmogus; jei jūs norite daryti poveikį kitiems
žmonėms, turite būti pajėgus sujaudinti ir daryti įtaką kitiems žmonėms. Kiekvienas jūsų
santykis su žmogumi ar gamta turi būti jūsų reikalas, individualaus gyvenimo išraiška,
atitinkanti jūsų valios objektą. Jei jūs mylite be atsako, t.y. jūsų meilė nesukelia meilės, jei
jūsų pastangos parodyti savo meilę nepadaro jūsų mylimu, tai jūsų meilė yra jūsų
bejėgiškumas, jūsų nelaimė"5. Bet ne tik meilėje davimas reiškia gavimą. Mokytojas mokosi
iš savo studentų, aktorių įkvepia publika, psichoanalitiką gydo jo pacientai su sąlyga, kad
kits kitą jie laiko ne objektais, bet yra susiję vienas su kiru nuoširdžiai ir kūrybiškai.
Vargu ar reikia pabrėžti, kad gebėjimas mylėti, kaip davimas, priklauso nuo asmens
charakterio. Tam reikia susiformuoti produktyvią nuostatą; šios nuostatos dėka žmogus
įveikia priklausomybę, narcizinę visagalybę, norą išnaudoti kitą arba atsiriboti nuo visų,
įgauna pasitikėjimo savo paties galiomis, drąsos pasikliauti savo jėgomis siekiant tikslo.
Jeigu jam šių savybių trūksta (ar jos nėra pakankamai išugdytos), jis bijo duoti save -
taigi mylėti.
Be davimo, aktyvus meilės pobūdis pasireiškia dar keliais esminiais elementais,
bendrais visoms meilės formoms. Tai yra rūpesčiu, atsakomybe, pagarba ir žinojimu.
Atsakymas: Mylėdamas žmogus atiduoda visą save – savo dėmesį, supratingumą ir
nieko nelaukia atgal, nes tik nuoširdžiai mylėdamas sulauksi meilės ryšio atgal. Tik
nuoširdžiai pasitikėdamas sulauksi ir kito asmens pasitikėjimo. Gavimas ir davimas
susijęs tuo, kad abejais atvejais tai teikia džiaugsmą: „Abu dalijasi džiaugsmu dėl to, ką
pažadino gyvenimui.“

12. ARGUMENTUOKITE, KAD MEILĖ NEĮMANOMA BE RŪPESČIO.

Kad meilė neįmanoma be rūpesčio, akivaizdžiausia motinos meilėje savo vaikui. Mes
labai suabejotume jos meilės nuoširdumu, jeigu matytume, kad ji visiškai nesirūpina laiku
pavalgydinti, išmaudyti kūdikį, kurti fizinę gerovę; mums nereikia kitų jos meilės įrodymų,
 11

jei matome, kaip motina rūpinasi savo vaiku. Lygiai tą patį galima pasakyti apie
meilę gyvuliams ar gėlėms. Jei moteris sakosi mylinti gėles, bet pamiršta jas palaistyti,
mes nebetikėsime jos „meile" gėlėms. Meilė yra aktyvus rūpinimasis gyvenimu ir tuo, ką
mylime. Kur šio veiklaus rūpesčio nėra, ten nėra ir meilės. Tatai yra puikiai aprašyta
Jonos knygoje. Dievas liepė Jonai eiti į Nineviją ir įspėti jos gyventojus, kad šie bus
nubausti, jei nesiliaus daryti bloga. Joną norėjo išvengti tokios misijos, bijojo, kad žmonės
maldaus Dievo, ir šis atleis jiems. Jis - žmogus su stipriu tvarkos ir įstatymo jausmu, bet be
meilės; besistengdamas pabėgti, atsidūrė banginio pilve, simbolizuojančiame įkalinimą ir
vienatvę, kuriuos jam lėmė meilės ir solidarumo jausmo stoka. Dievas jį išvadavo ir,
nuvykęs į Nineviją, Joną kreipėsi į gyventojus, kaip Dievas buvo prisakęs. Ir atsitiko tai, ko
jis bijojo: žmonės gailėjosi dėl savo nuodėmių, atsisakė pikto, ir Dievas jiems atleido:
nusprendė negriauti miesto. Joną supyko ir nusiminė; jis norėjo, kad laimėtų
teisingumas, o nebūtų visiems atleista. Pagaliau rado nusiraminimą po medžiu, kuriam
Die- vas leido išaugti, idant saugotų nuo saulės. Bet kai Dievo valia medis nuvyto, Joną
nusiminė ir piktai papriekaištavo Dievui. Dievas atsakė: „Tau gaila augalo, kurio tu
nepasodinai, kuris atsirado naktį ir išnyko naktį. O kaip aš galiu negailėti Ninevijos, didelio
miesto, kur gyvena daugiau nei šeši tūkstančiai žmonių, neskiriančių dešinės nuo kairės".
Dievo atsakymas Jonai turėtų būti suprastas simboliškai. Jis išaiškino Jonai, kad meilės
esmė yra „veikti" vardan kažko ir „suteikti gyvenimą kažkam", kad meilė ir veikla yra
neatskiriami. Kiekvienas myli tai, ką jis sukuria, ir kiekvienas dirba vardan to, ką jis myli.
Atsakymas: Jeigu nesirūpinsime žmogumi, kurį mylime, kaip paaiškinsime savo meilę.
Puikus pavyzdys yra pateiktas su gėle, jeigu jos nelaistysime ir neprižiūrėsim, kaip kiti
supras, jog jas mylime. Taigi meilė yra stipriai siejama su rūpesčiu.
Išvada. Apibendrinimas : Labai sunku suvokti ir priimti kitokį meilės požiūrį nei
esi jau susiformavusi, tačiau tik mylintis žmogus nori keistis ir kurti sveiką ryši su kitu.
Taip pat, kaip sunku pakeisti požiūrį, sunku yra pripažinti, jog nemoki mylėti, o nori būti
mylimas arba duodamas meilę trokšti gauti kažką mainais.
Taigi skaitydama šį tekstą daug sužinojau apie save ir apie temą, kurį ypač dabar yra
aktuali kiekvienam iš mano bendraamžių. Ši tema nėra aktuali dėl to, kad bijome mirti
vieni, manau daugelis apie mirtį net negalvoja, o dėl to, nes įsimylėjimo jausmas yra
labai dažnas ir stiprus. Šis jausmas taip pat sukelia ir liūdesį, o pasirodo tik todėl, nes
nemokame tyrai mylėti, ir trūksta gyvenimiškos patirties bei suvokimo, kad santykiai būtų
sėkmingi ir ilgalaikiai reikia žinių ir darbo.