KLASIKA
DVEJOPI TEIGINIAI
Tai yra vienas iš negausių ištisai išlikusių sofistinių veikalų,
deja, apie autorių nežinome beveik nieko. Veikalas parašytas
daugiausia dorėnišku dialektu, spėjama, praėjus maždaug de-
šimtmečiui po Peloponeso karo, nors vienintelis tokio datavimo
pagrindimas – tekste paminėta spartiečių pergalė. Pats veikalo
pavadinimas nėra žinomas, todėl jis pavadintas pagal pirmojo
paragrafo pirmuosius du žodžius δισσοι λογοι – „dvejopi tei-
giniai“. Veikalas sudarytas iš devynių skyrių, kuriuose plėtoja-
mos sofistiniam judėjimui įprastos etinės, politinės ir epistemo-
loginės koncepcijos. Sofistai – tai nuo V a. pr. Kr. iki IV a. pr.
Kr. pirmos pusės apimantis senovės graikų šviečiamasis sąjū-
dis. Sofistų idėjoms reikštis sąlygas sudarė Atėnų demokratinė
santvarka, žodžio laisvė, atvirumas naujovėms; už pinigus jie
mokė įtikinamai grįsti savo požiūrį, piliečių susirinkimuose ir
teismuose ginti savo interesus, tradicinę graikų išmintį panau-
doti savo tikslams. Tad nenuostabu, kad šio sąjūdžio tendenci-
jos ryškiai atsispindi ir nežinomo autoriaus veikale.
„Dvejopi teiginiai“ savo pobūdžiu primena sofistines praty-
bas, kurios buvo skirtos ne tik besimokantiems sofistams bū-
dingų retorinių vingrybių, bet ir norintiems įsigilinti į šio sąjū-
džio filosofines paradigmas. Veikalo centrinę ašį sudaro „už“ ir
„prieš“ svarstymai pasirinkta tema, dažnai remiantis reliatyvu-
mo principu. Skyreliai tarsi suskirstyti tematiškai: pirmas – apie
gėrį ir blogį, antras – apie tai, kas gražu ir negražu, trečias –
apie tai, kas teisinga ir neteisinga, o ketvirtas – apie tai, kas tei-
singa ir klaidinga. Tačiau kūrinio struktūra nėra vienalytė, mat
nuo šeštojo skyrelio iškeliamas iš esmės naujas klausimas – „ar
dorybingumas yra išmokstamas“ – nėra sietinas su anksčiau
minėtais skyreliais tiek turinio, tiek tyrimo metodo atžvilgiu.
Tačiau šis veikalas figūruoja kaip vienas iš nedaugelio išliku-
sių sofistinio judėjimo kūrinių, kuriame meistriškai panaudotas
antiloginis metodas, ginant etinį ir epistemologinį reliatyvizmą.
Antiloginis metodas iš esmės apibūdina ir atskleidžia sofistinio
judėjimo idėjinę kryptį. Taip atskleidžiamas reiškinių dvilypu-
mas, t. y. dominantis objektas gali pasižymėti kažkuo pozityviu
ir negatyviu tuo pačiu metu. Protagoras, manęs, kad svarstant
bet kokį klausimą visuomet yra dvi galimos priešingos pozici-
jos, buvo pirmasis, išplėtojęs tokį tyrimo metodą. „Dvejopų tei-
ginių“ autorius pristato savo argumentus, kuriais bando įrodyti
minėtą reiškinių dvilypumą. Pateikdamas gausių sociokultūri-
nių, filosofinių ir politinių pavyzdžių, autorius atskleidžia tuo-
metines socialines ir tarpkultūrines aplinkybes, kurios padeda
skaitytojui orientuotis antikiniame pasaulyje ir jį pažinti. Nors
sofistų judėjimas vertinamas gana prieštaringai, „Dvejopų teigi-
NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI 2023 / 5
nių“ autorius neabejotinai atskleidžia savitą sofistinę filosofiją,
pasaulėžiūrą ir vertybes.
Tekstas verstas iš: Early Greek Philosophy, t. IX: Sophists,
Part 2, edited and translated by André Laks, Glenn W. Most, (ser.
Loeb Classical Library, 532), Cambridge, MA: Harvard Universi-
ty Press, 2016. Iš senosios graikų kalbos vertė Mantas Šadreika.
1. APIE TAI, KAS GERA IR BLOGA
[1] Graikijoje dvejopi teiginiai yra išsakomi filosofuo-
jančių apie tai, kas yra gera ir bloga. Kai kurie žmonės
teigia, kad gera ir bloga yra skirtingi dalykai, o kiti, kad
jie yra tapatūs ir vieniems būna geri, o kitiems blogi, ir
kad tam pačiam žmogui jie gali būti kartais geri, kartais
blogi. [2] Aš, savo ruožtu, sutinku su pastaraisiais. Apie
tai samprotausiu atsižvelgdamas į žmogiškąjį gyveni-
mą, kuriam reikia maisto, gėrimo ir Afroditės malonu-
mų; mat šie dalykai sergančiam yra blogis, o sveikam
ir jų trokštančiam – gėris. [3] Atitinkamai nesusivaldy-
mas šių dalykų atžvilgiu nesusivaldantiems yra blogas
dalykas, tačiau prekiautojams ir iš to užsidirbantiems –
geras. Atitinkamai liga sergantiems yra blogas dalykas,
tačiau geras gydytojams. Atitinkamai ir mirtis mirštan-
tiems yra blogas dalykas, tačiau geras duobkasiams ir
laidotojams. [4] Žemdirbystė, teikianti gausų derlių, yra
geras dalykas žemdirbiams, tačiau blogas pirkliams.
Taip pat kai prekybiniai laivai susidėvi ir sudūžta, tai
blogas dalykas laivo savininkui, tačiau geras laivų sta-
tytojams. [5] Dargi kai geležis rūdija, atšimpa ir sulūžta,
tai blogas dalykas kitiems, tačiau geras kalviui. Ir, ži-
noma, kai sudūžta puodas, kitiems tai blogas dalykas,
tačiau geras puodžiams. Kai sandalai susidėvi ir suplyš-
ta, tai blogas dalykas kitiems, tačiau batsiuviui geras.
[6] Taigi taip pat ir sporto, muzikos bei karo varžybose:
pavyzdžiui, sporto bėgikui, kuris laimėjo, pergalė yra
geras dalykas, o pralaimėjusiems blogas. [7] Taip pat
yra ir su imtynininkais, kumštynininkais bei visais mu-
zikantais: pavyzdžiui, [pergalė] laimėjusiam kitaristui1
yra geras dalykas, o pralaimėjusiems blogas. [8] Ir kare
(pirmiausia kalbėsiu apie naujausius įvykius) spartie-
čių pergalė2, kai nugalėjo atėniečius ir jų sąjungininkus,
1
Kitaristas – senovės graikų muzikos ir poezijos mokytojas, grojantis
styginiu instrumentu kitara.
2
Ši pergalė buvo iškovota Peloponeso kare, kuris vyko tarp Atėnams
pavaldžių graikų polių Delo sąjungos ir Spartai pavaldžios Pelopone-
so sąjungos.
15
 DVEJOPI TEIGINIAI
spartiečiams buvo geras dalykas, tačiau atėniečiams ir
jų sąjungininkams blogas. Ir pergalė, graikų iškovota
prieš persus, graikams buvo geras dalykas, o barba-
rams blogas3. [9] Taip pat ir Iliono užėmimas achajams
buvo geras dalykas, o trojėnams blogas4. Tas pats pasa-
kytina ir apie tai, kas atsitiko tėbiečiams ir argiečiams.
[10] Ir mūšis tarp kentaurų ir lapitų buvo geras daly-
kas lapitams, o blogas kentaurams5. Tuo labiau mūšis,
kuris, sakoma, vykęs tarp dievų ir gigantų, bei pergalė
buvo geras dalykas dievams, tačiau blogas gigantams6.
[11] Tačiau išsakomas ir kitas teiginys, kad gera
yra viena, o bloga – kita, nes jie tiek vardu, tiek esme
(πρᾶγμα) skiriasi. Aš, savo ruožtu, šiuos dalykus skiriu
tokiu būdu. Mat manau, kad nebūtų galima atskirti,
kas yra gera ir kas bloga, jei šie dalykai būtų tapatūs,
o ne skirtingi; juk tai išties stulbintų. [12] Manau, ir
pats žmogus, kuris tai teigia, negalėtų atsakyti, jei kas
nors jo paklaustų: „Pasakyk man, ar tavo gimdytojai
iki šiol yra padarę tau ką nors gero?“ Jis atsakytų: „Ži-
noma, ir labai daug.“ „Tuomet, jei geri dalykai išties
yra tapatūs blogiems, tu privalai padaryti jiems daug
blogo.“ [13] „Taigi ar jau esi ką nors gero padaręs savo
giminaičiams? <„Išties, ir labai daug.“> Tuomet savo gi-
minaičiams darei bloga. Toliau, ar esi savo priešams pa-
daręs ką nors blogo? Vadinasi, padarei jiems daug gero.“
[14] „Nagi, atsakyk man štai ką: ar nesigaili elgetų, mat
jiems tenka daug <blogo> <ir>, priešingai, laikai juos
laimingais, kadangi jie yra gavę daug gerų dalykų, jei
išties geri ir blogi dalykai yra tapatūs.“ [15] Ir savo ruož-
tu niekas netrukdo [manyti], kad Didžiojo Karaliaus
padėtis yra tokia pat, kaip ir elgetų. Juk jo didelės ir
gausios gėrybės yra didelės ir gausios blogybės, jei geri
ir blogi dalykai yra tapatūs. Ir tai tebūna pasakytina
apie kiekvieną atvejį. [16] Dabar imsiu kiekvieną atvejį
atskirai, pradėdamas maistu, gėrimu ir Afroditės malo-
numais. Juk šiuos dalykus daryti sergantiems yra blo-
ga ir, atvirkščiai, tai daryti jiems yra gera, jeigu geri ir
blogi dalykai yra tapatūs. Ir sergantiems sirgti yra blo-
gas ir geras dalykas, jeigu geri ir blogi dalykai tapatūs.
[17] Tas pats pasakytina ir apie visa kita, kas yra pa-
minėta ankstesniame samprotavime. Mat aš nesvars-
tau, kas yra gėris, tačiau bandau išmokyti, kad geri ir
blogi dalykai nėra tapatūs ir kad viena skiriasi nuo kito.
2. APIE TAI, KAS GRAŽU IR GĖDINGA
[1] Dvejopi teiginiai yra išsakomi ir apie tai, kas yra
gražu ir kas gėdinga. Juk kai kurie teigia, kad gražu
3
Minimi graikų ir persų karai, kurie baigėsi graikų pergale Platėjos mūšyje.
4
Minimas Trojos karas tarp achajų ir trojėnų, pasibaigęs achajų pergale.
5
Mitinis mūšis, kuris kilo kentaurams bandant pagrobt Hipodamiją
jos vedybų su lapitų karaliumi Piritu metu.
6
Kova tarp gigantų ir Olimpo dievų, kuri baigėsi dievų pergale.
7
Palestra – senovės Graikijos kūno kultūros mokykla 14–16 metų
16
yra viena, o gėdinga – kita, mat [jie] skiriasi tiek var-
du, tiek esme (πρᾶγμα). Tačiau kiti [mano], kad gražu ir
gėdinga yra tas pats. [2] Šitai, savo ruožtu, bandysiu iš-
aiškinti pagal šį būdą: pavyzdžiui, juk gražu berniukui
pačiame žydėjime pamaloninti puikų mylintįjį, tačiau
gėdinga tai daryti netikusiam mylinčiajam. [3] Taip pat
ir moterims praustis viduje yra gražu, tačiau gėdinga
palestroje7 (tačiau vyrams [praustis] palestroje ir gim-
nasijuje8 yra gražu). [4] Ir susieiti su vyru vienumoje,
sienų slepiamiems, yra gražu, tačiau gėdinga lauke,
kur kas nors pamatys. [5] Ir susieiti su savo pačios vyru
yra gražu, tačiau labai gėdinga su svetimu. Taip pat
vyrui susieiti su savo žmona yra gražus dalykas, tačiau
gėdingas su svetima. [6] Taip pat puoštis ir dažytis bei
nešioti auksinius papuošalus vyrui yra gėdinga, tačiau
gražu moteriai. [7] Ir daryti gera savo draugams yra
gražu, tačiau tai daryti priešams gėdinga. Ir bėgti nuo
priešų kare yra gėdinga, tačiau nuo varžovų stadijuje9
gražu. [8] Ir žudyti savo draugus bei bendrapiliečius yra
gėdinga, tačiau priešus [kovoje] gražu. Ir tai pasakytina
apie viską.
[9] [Dabar] prieisiu prie to, ką skirtingi poliai ir tautos
laiko gėdingu dalyku. Pavyzdžiui, spartiečiams gražu,
kad merginos mankštinasi ir vaikštinėja be rankovių ir
chitonų10, o jonėnams gėdinga. [10] Ir spartiečiams gra-
žu, kad vaikai nesimoko mūziškųjų menų11 ir rašto, o jo-
nėnams nežinoti visų šių dalykų yra gėdinga. [11] Te-
saliečiams gražu, kai žmogus pats išsirenka žirgus ir
mulus iš bandos, juos sutramdo ir, nusivedęs jautį, jį
paskerdžia, nulupa odą ir sukapoja, bet Sicilijoje tai yra
gėdinga ir yra vergų darbas. [12] Makedonai mano, kad
gražu, kai merginos įsimyli vyrą ir su juo sanguliauja
prieš vestuves, tačiau gėdinga, kai tai daro po vestu-
vių, tačiau graikams abu dalykai gėdingi. [13] Trakai
mano, kad moterims turėti tatuiruočių yra puošmena,
tačiau kitiems žmonėms tatuiruotės yra nusikaltėlių
bausmė. Skitai mano, kad gražu, kai kas nors nužudęs
vyrą, nulupa jo skalpą ir pririša jį ant žirgo, o išliejęs
viršugalvį auksu ir sidabru iš jo geria bei nulieja auką
dievams. Tačiau tarp graikų nė vienas nenorėtų eiti į
tą patį namą su tai padariusiu žmogumi. [14] Masage-
tai sukapoję savo gimdytojus juos suvalgo, mat mano,
kad geriausia būti palaidotam savo vaikuose. Tačiau
jei kas nors taip pasielgtų tarp graikų, būtų ištremtas
iš Graikijos ir mirtų kaip niekšas, padaręs gėdingą ir
pasibaisėtiną dalyką. [15] Persai mano, kad ir vyrams
gražu puoštis kaip moterims bei susieiti su savo dukra,
motina ir seserimi. Graikams tai gėdinga ir draustina.
berniukams.
8
Gimnasijas – aikštė arba sporto įrenginių ir pastatų kompleksas se-
novės Graikijoje.
9
Stadijas – rungtynių vieta.
10
Chitonas – senovės graikų vyrų ir moterų platus berankovis drabužis.
11
Mūziškieji menai – poezija, šokis, vaidinimas ir muzikavimas.
NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI 2023 / 5
 DVEJOPI TEIGINIAI

[16] Štai lidai mano, kad merginoms gražu užsidirbti gražu merginoms mankštintis, Spartoje gėdinga mer-
pinigus paleistuvaujant ir taip ištekėti, tačiau niekas iš ginoms mankštintis. Ir taip toliau. [26] Jie sako, kad jei
graikų nenorėtų [su tokia mergina] susituokti. [17] Ir kas nors iš tautiečių suneštų draugėn tai, kas gėdinga,
egiptiečiai nelaiko gražiu to paties, kaip kiti: mat čia iš visų kraštų ir tuomet lieptų sušaukti [žmones] bei
manoma, kad gražu moterims austi ir užsiimti namų [paprašytų] jų paimti tai, ką kiekvienas iš jų laiko gra-
ruoša, o ten vyrai dirba tą patį, ką
ir moterys, o moterys – ką ir vyrai.
Jiems taip pat gražu molį minky-
ti rankomis, o tešlą kojomis, tačiau
pas mus yra atvirkščiai. [18] Išties
manau, kad jei kas nors lieptų vi-
siems žmonėms sunešti tai, ką kiek­
vienas laiko gražiu, į vieną vietą, ir
tuomet iš šios krūvos paimti tai,
ką kiekvienas mano esant gėdin-
ga, nieko neliktų, nes visi išsidalin-
tų viską. Mat ne visi mano tą patį.
[19] Paminėsiu kelias eilutes:

Juk išskirstydamas pamatysi

kitą mirtingųjų
įstatymą,
Štai kokį: nieko nėra, kas
visuomet būtų gražu
Ir kas gėdinga, mat tinkama
proga tuos pačius dalykus
Ir padaro juos gėdingus arba,
juos pakeičiant, gražius.

[20] Taigi, apibendrinant, viskas

esant tinkamai progai yra gražu,
o netinkamai – gėdinga. Tad ką gi
aš nuveikiau? Pasakiau, kad paro-
dysiu, jog tie patys dalykai yra gė-
dingi ir gražūs, bei parodžiau tai vi-
sais paminėtais atvejais.
[21] Taip pat sakoma, kad gėdin-
gi ir gražūs dalykai skiriasi. Mat jei
kas nors paklaustų tų, kurie sako,
kad gėdingi ir gražūs dalykai yra
tapatūs, ar jie kada nors yra padarę Kęstutis Stoškus. Pranciškonų bažnyčios interjero fragmentas (vaizdas nuo choro).
ką nors gražaus, jie pripažintų, kad 1998. Fotografija
[tai, ką padarė, buvo] gėdinga, jei iš-
ties gėdingi ir gražūs dalykai yra tapatūs. [22] Ir jei jie žiu, [jie] visus dalykus išsineštų kaip gražius. Aš, savo
sako, kad pažįsta gražų vyrą, tuomet jie taip pat žino, ruožtu, esu apstulbęs, kad tie surinkti gėdingi dalykai
kad jis yra bjaurus. Ir jei jie sako jį esant šviesaus gy- tapo gražūs ir [nepasiliko] tokie, kokie buvo iš pradžių.
mio, taip pat sako, kad jis tamsus. Ir jei gražu garbinti [27] Juk jei jie būtų atsivedę žirgus, jaučius, avis ar
dievus, tai dievus garbinti gėdinga, jei gėdingi ir gražūs žmones, jie nebūtų išsivedę nieko kito. Mat jei jie būtų
dalykai tapatūs. atsinešę aukso, jie nebūtų išsinešę vario, o jei jie būtų
[23] Ir tai tebūna mano pasakyta apie kiekvieną atsinešę sidabro, nebūtų išsinešę švino. [28] Taigi ar
atvejį. [Dabar] pereisiu prie teiginio, kurį jie pateikia. jie išsineša tai, kas gražu, vietoj to, kas gėdinga? Nagi,
[24] Juk jei gražu moteriai puoštis, tuomet moteriai jei kas nors būtų atsivedęs bjaurų [vyrą], ar išsivestų jį
puoštis gėdinga, jei gėdingi ir gražūs dalykai yra ta- gražų? Jie pristato poetus kaip liudininkus, tačiau šie
patūs. Ir taip pat yra su kitais atvejais. [25] Spartoje kuria malonumui, ne tiesai.

NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI 2023 / 5 17

 DVEJOPI TEIGINIAI

3. APIE TAI, KAS TEISINGA IR NETEISINGA dyti pasinaudodamas kardu, virve ar kuo kitu, jei tik
įmanoma, teisinga šitai [iš jo] pavogti, o jei pavėluotų
[1] Dvejopi teiginiai yra išsakomi ir apie tai, kas tei- ir pamatytų jį tą daiktą laikant, atimti jėga. [5] Ir dėl
singa ir kas neteisinga. Mat, anot kai kurių, teisinga ko neteisinga pavergti priešus, jei kas nors polį užėmęs
yra viena, o neteisinga – kita, tačiau, anot kitų, teisingi galėtų visus jo gyventojus parduoti kaip vergus? Ir įsi-
ir neteisingi dalykai yra tapatūs. Aš, savo ruožtu, ban- laužti į viešus bendrapiliečių pastatus yra neabejotinai
dysiu apginti pastarąjį [teiginį]. [2] Iš pradžių pasaky- teisinga. Juk jei tėvas būtų pagrobtas ir supančiotas
siu, kad teisinga meluoti ir apgaudinėti. Mat pirmieji priešų bei pasmerktas mirties bausme, ar nebūtų tei-
galėtų teigti, kad meluoti priešams yra gėdinga ir žema, singa įsilaužus tėvą išvogti ir išgelbėti? [6] Taip pat
o brangiausiems, pavyzdžiui, gimdytojams, ne. Juk jei teisinga ir melagingai prisiekti: jeigu kas nors, prie-
tėvui ar motinai reikėtų išgerti arba suvalgyti vaistų, šų pagrobtas, duotų priesaiką, kad tikrai išduos [savo]
bet to nenorėtų, ar yra neteisinga [tuos vaistus] įdėti į polį, jei bus paleistas, ar jis teisingai pasielgtų, jei lai-
košę ar gėrimą ir neigti, kad jų [ten] esama? [3] Taigi kytųsi priesaikos? [7] Aš, savo ruožtu, manau, kad ne,
jau [matyti], kad meluoti gimdytojams ir juos apgaudi- o verčiau melagingai prisiekus išgelbėti polį, draugus ir
nėti, vogti tai, kas priklauso bičiuliams, ir naudoti jėgą protėvių šventyklas. Taigi jau [matyti], kad teisinga ir
prieš artimiausius, yra teisinga. [4] Pavyzdžiui, jei kas melagingai prisiekti. Ir plėšti šventyklas. [8] Nekalbu
nors iš šeimos iš sielvarto ir liūdesio ketintų nusižu- apie tas, kurios priklauso poliams, o apie bendras visai
Heladei, kaip Delfuose ir Olimpijo-
je; kai barbaras ketino užimti He-
ladę ir išsigelbėjimas buvo šven-
tyklos lobiai, ar nebuvo teisinga
juos paimti ir panaudoti karui?
[9] Ir žudyti savo artimiausius yra
teisinga, mat tiek Orestas12, tiek
Alkmaionas13 [tai padarė]; ir Die-
vas paskelbė, kad tai, ką jie pada-
rė, buvo teisinga.
[10] Dabar pereisiu prie menų ir
poetų. Mat tiek tragedijoje, tiek ta-
pyboje tas, kuris geriausiai apgau-
na kurdamas panašius dalykus į
tikrus, yra geriausias. [11] Noriu
pateikti ir senesnių kūrinių liudiji-
mus. [Pavyzdžiui], iš Kleobulinos:
Pamačiau vyrą, jėga vagiantį ir
apgaudinėjantį,
Ir daryti tai smurtu buvo
teisingiausia.
[12] Šios eilės buvo parašytos se-
niai. Tačiau šios yra Aischilo:
Dievas nenusigręžia nuo
apgaulės, jei ji teisinga,
Mat kartais Dievas suteikia
tinkamą laiką apgaulei.

12
Orestas – senovės graikų mitų perso-
nažas, Argo karaliaus Agamemnono ir Kli-
taimnestros sūnus. Sesers Elektros padeda-
mas nužudė tėvo žudikus Klitaimnestrą ir
jos meilužį Aigistą.
13
Alkmaionas – graikų mitologijoje epigo-
nų žygio vadas, Amfiarajo ir Erifilės sūnus.
Keršydamas už Amfiarajo žūtį, nužudė savo
Kęstutis Stoškus. Misionierių bažnyčios interjeras. 2001. Fotografija motiną Erifilę.

18 NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI 2023 / 5

 DVEJOPI TEIGINIAI
[13] Vis dėlto ir šiam išsakomas priešingas teiginys,
kad teisingi ir neteisingi dalykai yra ne tas pats, mat
jie skiriasi tiek vardu, tiek esme (πρᾶγμα). Jei kas nors
paklaustų sakančiųjų, kad neteisingi ir teisingi daly-
kai tapatūs, ar jau yra pasielgę su savo gimdytojais
teisingai, atsakytų, kad taip. Tačiau [išties] atsakytų
neteisingai, mat jie sutinka, kad neteisinga ir teisinga
yra tas pats. [14] Štai paimk dar vieną atvejį: jei kas
nors pažįsta teisingą vyrą, tuomet pažįsta ir neteisingą
[vyrą], taip pat ir kad didelis yra mažas. Ir temiršta pa-
daręs daug nusikaltimų, [vadinasi], temiršta padaręs
daug teisingų dalykų. [15] Tad pakankamai [pasakyta]
apie šiuos atvejus. [Dabar] pereisiu prie sakančiųjų, kad
[gali] įrodyti, jog teisingi ir neteisingi dalykai tapatūs.
[16] Juk [jei] vogti tai, kas priklauso priešams, yra tei-
singa, reiškia, kad tą patį daryti yra ir neteisinga, jei jų
teiginys patikimas, ir tai pasakytina apie viską. [17] Jie
pasitelkia menus, kuriuose nėra nei teisingumo, nei ne-
teisingumo. Mat, kaip žinia, poetai nekuria [savo] kūri-
nių dėl tiesos, o žmonių malonumui.
4. APIE TIESĄ IR MELAGINGUMĄ
[1] Dvejopi teiginiai yra išsakomi ir apie tiesą bei
melą. Iš jų vienas sako, kad melaginga kalba yra viena,
o teisinga – kita, o kitas vėlgi – kad tai tas pats. [2] Aš,
savo ruožtu, sutinku su pastaraisiais. Pirmiausia dėl to,
kad šios kalbos išreiškiamos tais pačiais žodžiais. Tuo-
met, kai kalba yra išsakyta, jei pasirodo esant taip, kaip
kalbėta, kalba yra teisinga, jei pasirodo ne taip, vadi-
nasi, kalba melaginga. [3] Pavyzdžiui, kas nors kaltina
žmogų šventvagyste. Jei taip įvyko, kalba teisinga. Jei
taip nebuvo, melaginga. Tas pats galioja ir kaltinamo-
jo kalbai. Ir teismas nusprendžia tą pačią kalbą esant
arba teisingą, arba melagingą. [4] Mat jei sėdėdami
eilėje sakytume: „Esu įšventintas [į misterijas]14“, visi
sakysime tą patį, tačiau tik aš vienintelis sakysiu tiesą,
kadangi toks ir esu. [5] Vadinasi, akivaizdu, kad ta pati
kalba, kai yra lydima melo, yra melaginga, o kai tiesos –
teisinga (taip pat kai žmogus išlieka tas pats ir kai yra
vaikas, ir kai jaunuolis, ir vyras, ir senis).
[6] Tačiau taip pat sakoma, kad melaginga kalba yra
vienokia, o teisinga – kitokia, mat jie skiriasi tiek vardu,
<tiek turiniu>. Juk jei kas nors paklaustų sakančiųjų,
kad tas pats teiginys yra melagingas ir teisingas, kuri iš
šių yra jų pačių kalba, jei atsakytų „melaginga“, tuomet
būtų aišku, kad tai yra du atskiri dalykai, jei atsakytų
„teisinga“, tuomet ta pati kalba būtų ir melaginga. Ir jei
kas nors yra kada pasakęs ar paliudijęs ką nors teisin-
go, vadinasi, tai taip pat yra melaginga. Ir jei kas nors
14
Misterijos – slapti dievybių kultai senovės Graikijoje, kuriuose ga-
lėjo dalyvauti tik įšventintieji.
15
Šioje vietoje tekstas nutrūksta.
NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI 2023 / 5
žino teisingą vyrą, tai taip pat žino, kad tas pats vyras
yra melagis. [7] Remdamiesi šiuo teiginiu, sako, kad
jei [išties] įvyksta, kalba yra teisinga, jei ne, melagin-
ga. Vadinasi, šie teiginiai skiriasi ne <vardu, bet esme
(πρᾶγμα). Vėlgi kas nors galėtų paklausti> [8] iš nau-
jo, ką teisia teisėjai (mat jų nėra šiuose dalykuose).
[9] Ir jie patys pripažįsta, kad [kalba], kurioje yra įmai-
šyta melo, yra melaginga, o [kalba], kurioje įpinta tiesa,
yra teisinga. Tačiau tai iš esmės skiriasi...15
5. 16
[1] Ir pamišėliai, ir sveiko proto žmonės, ir išmin-
čiai, ir kvailiai sako bei daro tą patį. [2] Pirmiausia, jie
vartoja tuos pačius vardus: „žemė“, „žmogus“, „žirgas“,
„ugnis“ ir visus kitus. Taip pat jie atlieka tuos pačius
veiksmus: sėdi, valgo, geria, guli ir visa kita taip pat.
[3] Ir, maža to, tas pats dalykas yra didesnis ir mažes-
nis, gausesnis ir menkesnis, sunkesnis ir lengvesnis.
Mat šiuo požiūriu visi dalykai yra tokie patys. [4] Ta-
lentas17 yra sunkesnis už miną18 ir lengvesnis už du
talentus, vadinasi, tas pats dalykas yra lengvesnis ir
sunkesnis. [5] Ir tas pats žmogus yra gyvas ir negyvas,
ir tie patys dalykai yra ir nėra, mat tų dalykų, kurie yra
čia, nėra Libijoje, ir tų dalykų, kurie yra Libijoje, nėra
Kipre. Ir visa kita pagal tą patį aiškinimą. Taigi dalykai
ir yra, ir nėra. [6] Tie, kurie sako pamišėlius, išminčius
ir kvailius darant ir sakant tą patį bei kitus dalykus,
kurie seka iš šio teiginio, neteisingai kalba. [7] Mat jei
kas nors paklaustų jų, ar beprotybė skiriasi nuo blai-
vaus proto ir ar išmintis [skiriasi] nuo kvailybės, [jie]
atsakytų: „Taip“. [8] Juk visiškai akivaizdu, kad jie su
tuo sutiks, pagal tai, ką kiekvienas daro. Mat jei jie da-
rytų tą patį, išminčiai būtų pamišėliais, o pamišėliai iš-
minčiais ir viskas susipainiotų. [9] Ir turi būti iškeltas
klausimas, ar tinkamu metu kalba sveiko proto žmonės,
ar pamišėliai. Tačiau juk kai kas nors jų paklausia, jie
tvirtina, kad jie kalba taip pat, tačiau [išties] tinkamu
metu [kalba] išmintingi, o pamišėliai ne. [10] Ir šitai sa-
kydami jie, rodos, šiek tiek prideda, „kai tai yra derama“
ir „kai nederama“, todėl tai jau nebėra tas pats dalykas.
[11] Tačiau aš, savo ruožtu, nemanau, kad šie dalykai
šitaip kinta pridėjus šį dalyką, bet veikiau pakeitus kir-
tį kaip kad: Γλαῦκος’ „Glaukas“ ir γλαυκός’ „melsvas“,
Ξάνθος’ „Ksantas“ ir ξανθός’ „geltonas“, Ξοῦθος’ „Ksū-
tas“ ir ξουθός „gelsvas“. [12] Šių žodžių [prasmė] kinta
pakeitus kirtį ir tų, kurie turi ilgą balsį, ir tų, kurie
trumpą: Τύρος’ [„Tiras“] ir τυρός [„sūris“], σάκος’ [„sky-
das“] ir σακός [„aptvaras“]. Kiti kinta sukeitus raides:
κάρτος’ [„plikė“] ir κρατός [„jėga“], ὄνος’ [„asilas“] ir νόος
16
5–8 skyreliai originale antraščių neturi.
17
Talentas – senovės Mažosios Azijos masės vienetas.
18
Mina – senovės Rytų masės ir piniginis vienetas.
19
 DVEJOPI TEIGINIAI

[„protas“]. [13] Taigi jei nieko neatėmus yra toks didelis dalyką perduodi kitam, pačiam jį turėti. Tai yra pirmas
skirtumas, kas nutiktų, jei kas nors kažką pridėtų ar įrodymas. [3] Kitas įrodymas yra, kad jei to būtų gali-
atimtų? Ir aš parodysiu, kaip tai yra. [14] Jei kas nors ma išmokyti, tai būtų ir pripažinti mokytojai, kaip yra
iš dešimties atimtų vieną, tai nebūtų nei dešimt, nei su muzikais. [4] Trečias įrodymas yra, kad tie Heladėje
vienas, ir taip yra su visais kitais atvejais. [15] Taip pat gyvenę išmintingi vyrai būtų išmokę savo pačių vaikus
ir su tuo, kad tas pats žmogus ir yra, ir nėra, klausiu: ir draugus. [5] Ketvirtas įrodymas, kad kai kurie žmo-
nės, jau mokęsi pas sofistus, jokios
naudos nepešė. [6] Penktas įrody-
mas, kad dauguma žmonių, kurie
neturėjo nieko bendro su sofistais,
tapo išskirtiniai. [7] Tačiau aš,
savo ruožtu, manau, kad toks tei-
ginys yra nepaprastai naivus. Mat
pažįstu mokytojus mokant moks-
lų, kuriuos pats mokytojas išmano,
kaip ir kitaristai [moko] skambin-
ti kitara. O štai dėl antro įrody-
mo, kad esą nėra tam skirtų mo-
kytojų, ko gi dar sofistai moko, jei
ne išminties ir dorybės? [8] O kas
buvo anaksagorininkai ir pitago-
rininkai? Trečia, Polikleitas išmo-
kė savo sūnų kurti statulas. [9] Ir
jei kas nors nemokė, tai nėra įro-
dymas: mat jei kuris nors vienas
mokė, tai yra įrodymas, kad mo-
kyti įmanoma. [10] Ketvirta, kad
kai kurie netampa išmintingi pas
išmintingus sofistus: juk daugelis,
nors ir mokėsi raidžių, neišmoko
skaityti. [11] Taip pat yra ir pri-
gimtiniai gabumai, dėl kurių kas
nors, nesimokęs pas sofistus, tam-
pa išsilavinęs, jei [jis] turi įgimtų
gabumų, be vargo perpranta dau-
gybę dalykų, net jei mažai yra iš-
mokęs iš tų pačių žmonių, kurių
dėka išmoko skaityti. O šių dalykų
žmogus [išmoksta] daugiau ar ma-
žiau arba iš tėvo, arba iš motinos.
[12] Ir jei kas nors nėra įtikintas,
kad mes išmokstame žodžius, bet
Kęstutis Stoškus. Šv. Lauryno koplyčia Pranciškonų bažnyčioje. 2000. Fotografija
[mano], kad gimstame juos žino-
dami, tegu susipranta iš šio [pa-
„Ar vienu atžvilgiu, ar visais atžvilgiais?“ Jei kas nors vyzdžio]: jei kas nors išsiųstų ką tik gimusį vaiką pas
atsakytų, kad nėra, klystų pasakęs „visais atžvilgiais“. persus ir jis ten būtų auginamas taip, kad nebūtų girdė-
Taigi viskas kokiu nors atžvilgiu yra. jęs graikų kalbos, jis kalbėtų persiškai. Bet jei kas nors
jį čia atgabentų, kalbėtų graikiškai. Šitaip mokomės
6. žodžių ir nežinome, kas yra mūsų mokytojai. [13] Ši-
taip išdėsčiau savo teiginį, tu turi jo pradžią, pabaigą
[1] Yra išsakomas vienas teiginys, kuris nėra nei tei- ir vidurį. Ir nesakau, kad įmanoma išmokti [išminties
singas, nei naujas, kad išminties ir dorybės negalima ir dorybės], tačiau [sakau], kad šie įrodymai man nepa-
nei išmokyti, nei išmokti. Tai sakantys žmonės naudoja- kankami.
si šiais įrodymais. [2] Kad yra neįmanoma, jei kokį nors

20 NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI 2023 / 5

 DVEJOPI TEIGINIAI
7.
[1] Kai kurie oratoriai teigia, kad reikia pareigybes
paskirti burtais, tačiau jų nuomonė nėra geriausia.
[2] Juk jei kas nors paklaustų to, kuris šitaip teigia:
„Kodėl tada tu neskiri darbų vergams pagal burtus taip,
kad jaučiaganys, jei jam burtai lemtų gaminti valgyti,
ruoštų maistą, o virėjas ganytų jaučius, ir taip visa kita?
[3] Ir kodėl suvedę draugėn kalvius ir batsiuvius, dai-
lides ir auksakalius nemetame burtų ir nepriverčiame
kiekvieno iš jų dirbti darbą, kokį lems burtas, o ne tą,
kurį geriausiai moka? [4] Taip pat ir mūziškųjų menų
varžybose varžovus paskirti burtų būdu ir, kad ir kas
kiekvienam tektų, turėtų varžytis. Aulu grojęs burtams
lėmus tegu groja kitara, o kitaristas gros aulu19. Taip
pat ir kare lankininkai ir hoplitai būtų raiti, o raite-
lis šaudytų iš lanko, taip kad kiekvienas darys tai, ko
nemokės ir nesugebės.“ [5] Tačiau jie teigia, kad tai
yra puiku ir labai demokratiška. Aš, savo ruožtu, ma-
nau, kad tai mažiausiai demokratiška. Mat poliuose
yra vyrų, kurie nekenčia demo20, ir jei burtas nulemtų,
kad jie taptų išrinkti, jie pražudys demą. [6] Atvirkš-
čiai, reikia, kad patys piliečiai būtų budrūs ir išsirinktų
visus tuos, kurie jiems tinka, ir tinkamus būti strate-
gais, ir kitus, kurie būtų atsakingi už įstatymus, ir taip
su viskuo.
8.
[1] Aš manau, kad tam pačiam žmogui ir tam pačiam
menui privalu gebėti glaustai samprotauti, pažinti da-
lykų tiesą, teisingai teisti, viešai kreiptis į tautą, išma-
nyti kalbų menus ir mokyti apie kiekvieno dalyko pri-
gimtį, kokia ji yra ir kaip atsirado. [2] Ir, pirmiausia,
kaip tas, kuris išmano visų dalykų prigimtį, negalėtų
teisingai elgtis visuose dalykuose? [3] Tuo labiau tas,
kuris išmano kalbų menus, mokės ir teisingai kalbėti
apie visus dalykus. [4] Juk tas, kuris ketina teisingai
kalbėti, turi kalbėti apie tai, ką išmano. Juk tuomet jis
19
Aulas – senovės graikų muzikos instrumentas, pučiamasis aero-
fonas.
20
Demas – senovės Graikijoje iš pradžių grupė žmonių, susijusių gi-
NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI 2023 / 5
išmanys <viską>. [5] Juk jis moka visų kalbų menus,
o visos kalbos <yra> apie visus dalykus, <kurie yra>.
[6] Taip pat tas, kuris ketina teisingai kalbėti, turi iš-
manyti tuos dalykus, apie kuriuos kalba... Ir teisingai
mokyti polį daryti gerus dalykus bei neleisti [daryti]
blogų. [7] Juk, išmanydamas šiuos dalykus, išmanys
jiems priešingus. Išties jis išmanys viską, mat šie daly-
kai yra tarp visų ir jis, jei reikės, atitinkamai padarys
tai, ką privalo. [8] Ir net jei jis nežino kaip pūsti aulą,
jis galės groti aulu, jei tai reikėtų padaryti. [9] Būtina,
kad išmanantis, kaip nagrinėti bylą teisme, suprastų,
kas yra teisinga, juk tai yra bylų nagrinėjimo [esmė].
Tai išmanydamas, išmanys ir tai, kas tam priešinga, ir
tai... kas [nuo] to skiriasi. [10] Būtina ir tai, kad jis iš-
manytų visus įstatymus, mat jei neišmanys šių dalykų,
neišmanys ir įstatymų. [11] Mat jis išmano ir įstatymą
muzikoje, išmano ir muziką, o tas, kuris neišmano mu-
zikos, neišmano ir jos įstatymo. [12] Neabejotinai, tas,
kuris išmano dalykų tiesą, lengva suprasti, kad išmano
viską. [13] Ir tas, kuris <gali> trumpai <samprotauti>,
paklaustas turi atsakyti apie viską. Taigi būtina, kad
jis išmanytų viską.
9.
[1] Puikiausias ir didžiausias atradimas, koks tik yra
išrastas – atmintis. Ji naudinga ir gyvenime, ir visur:
tiek filosofijoje, tiek išmintyje. [2] <Pirmiausia> yra ši-
tai: jei sukaupsi dėmesį, per jį perėjusi mintis geriau su-
voks visumą to, ką išmokai. [3] Antra, turi kartoti, jei ką
nors išgirsti, mat tai, ką daug kartų išgirsti ir pakartoji,
iškyla atmintyje. [4] Trečia, jei ką nors išgirsti, sujunk
tai su tuo, ką žinai, pavyzdžiui, jei reikia prisiminti var-
dą Chrisipas, sujunk žodžius χρυσὸς [„auksas“] ir ἵππος
[„žirgas“]. [5] Arba Pirilampą sujunk su žodžiais πῦρ
[„ugnis“] ir λάμπειν [„šviesti“]. Ir taip su visais vardais.
[6] O dėl dalykų [daryk] šitaip: jei nori atsiminti narsu-
mą, sujunk jį su Arėjų ir Achilu, jei kalvę, su Hefaistu,
jei bailumą, su Epėju...21
minystės ryšiais ir gyvenamąja vieta. Vėliau, stiprėjant gimininei aris-
tokratijai, demu imta laikyti prastuomenę.
21
Šioje vietoje tekstas nutrūksta.
21
Klasika
Peloponesiečių ir atėniečių karas III
Melo kampanija ir atėniečių pokalbis su meliečiais
Tukididas
Baigdamas savo istorijos V knygą Tukididas vaizduoja šešioliktųjų
karo metų (416–415 m. prieš Kr.) įvykius, smulkiai aprašydamas
Melo salos polio (senos Spartos kolonijos Kikladų salyne) paėmi-
mo epizodą. Karo pradžioje (431 m. prieš Kr.) dorėnų gyvenami
Melas ir Tera buvo vienintelės Atėnų nepalaikiusios Egėjo jūros
salos (Thuc., II, 9, 4).
Atėniečių pajėgos, vadovaujamos Nikijo, Melą užkariauti mė-
gino jau 426 m., tačiau pasitraukė, nusiaubusios meliečių laukus,
nes salos gyventojai nepasidavė (III, 91, 3). Tikėtina, kad dar kar-
tą imtis Melo atėniečiai nusprendė siekdami revanšo jūroje, kai jų
sąjunga pralaimėjo spartiečiams su sąjungininkais Mantinėjos mū-
šyje Peloponeso šiaurėje. Salos kariaujančioms pusėms buvo stra-
tegiškai svarbios, nes leido pasipildyti maisto ir kitų įgulai reikalin-
gų atsargų (to meto graikų trierose nebuvo kur daug jų susikrauti).
Todėl, net ir likdamas neutralus, meliečių polis buvo palankus pe-
loponesiečių judėjimui Egėjo jūroje, o užimdami salą atėniečiai
turėjo apriboti priešininkų manevrų laisvę.
Atplaukę į salą su trisdešimčia savų ir aštuoniais sąjungininkų
laivais bei gausiu karių būriu (2800 hoplitų ir 320 lankininkų)1 atė-
niečiai siūlo meliečiams taikiai pasiduoti – tapti jų sąjungininkais
ir mokėti duoklę, kaip tai padarė visos kitos Egėjo jūros salos2. Me-
liečiai žada laikytis neutralumo ir nenori netekti savo polio laisvės,
tikėdamiesi dievų globos ir (regis, daug labiau) savo metropolijos,
spartiečių polio, paramos. Atėniečiai ragina salos gyventojus būti
realistais (Tukidido surašytas dialogas vadinamas seniausiu Realpo-
litik dokumentu): nekalbėti apie padorumą bei teisingumą, o pai-
syti esamo jėgų balanso: „Ir mes, ir jūs puikiai žinome, jog, kas yra
teisinga, žmonės sprendžia tuomet, kai turi lygias galias, bet stip­
resnieji gauna tai, ką gali, o silpnieji pasiduoda“ (V, 89).
Tukidido Melo dialogas dažnai minimas kaip ryškiausias V a. so-
fistų idėjų taikymo atėniečių politikoje liudijimas. Keliais dešimt­
mečiais vėliau panašias mintis apie galią ir teisingumą dėsto Pla-
tono dialogo Gorgijas personažas, ambicingas atėniečių politikas
Kaliklis. Šio politiko realisto teigimu, pagal prigimtį visada yra tei-
singa, kad stipresnysis valdytų, o silpnesnysis paklustų: „Pati pri-
gimtis aiškiai rodo: teisinga, kai geresnis turi daugiau už prastesnį,
galingesnis – už silpnesnį! Daug kur matyti, kad taip yra – ir tarp
1
426 m. žygyje prieš Melo salą dalyvavo 60 laivų ir 2000 hoplitų
(III, 91, 1).
100 atkurtai lietuvai / 1918–2018
kitų gyvūnų, ir tarp žmonių. Ištisuose poliuose ir gentyse taip ir
nuspręsta, kas yra teisinga: teisinga, kad stipresnis valdo silpnes-
nį ir turi daugiau už jį. O kokia kita teisybe remdamasis Kserksas
surengė žygį prieš Graikiją arba jo tėvas – prieš skitus?“ (Gorgijas,
483 d–e).
Meliečių derybininkams atsisakius pritarti atėniečių siūlomoms
sąlygoms, prasidėjo pusę metų trukusi polio apsiaustis (vėlesnėje
graikų tradicijoje posakis „Meliečių badas“ tapo patarle). Meliečiai
pasidavė tik po to, kai atėniečiai atsiuntė papildomų pajėgų, o tarp
jų pačių atsirado išdavikų (Thuc., V, 116: „būta ir išdavystės“). Atė-
niečiai „visus pagautus suaugusius meliečius nužudė, vaikus ir mo-
teris pavertė vergais, o krašte vėliau apsigyveno patys, atsiuntę čia
penkis šimtus naujakurių“ (ibid.).
Vėliau atėniečiams ne kartą priekaištauta dėl žiauraus susido-
rojimo su neutralios salos gyventojais (plg. Isokratas, Or. 4, 100,
Or. 12, 63; 89). Anot Ksenofonto Graikų istorijos, karo pabaigoje
(405 m. prieš Kr.) spartiečių apsupti atėniečiai būgštavo, kad prie-
šininkai jiems padarys tą patį, ką patys jie padarė „apsiausties įveik-
tiems lakedaimoniečių naujakuriams meliečiams, histijiškiams,
skioniečiams, toroniškiams, aiginiečiams ir daugeliui kitų graikų“
(Hell., II, 2, 3). Tukidido veikale atėniečiai panašius priekaištus dėl
žiauraus elgesio su kitų polių graikais atmeta teigdami, kad, turint
omenyje jų karinę galią, jie su silpnesniaisiais graikų poliais elgiasi
labai nuosaikiai: „Pagyrimo verti tie, kas, pasikliaudami kitus val-
dyti verčiančia žmogaus prigimtimi, elgiasi teisingiau nei leidžia jų
turima galia. Perėmusieji mūsų valdžią, ko gero, puikiausiai paro-
dytų, kokie nuosaikūs mes esame“ (Thuc., I, 76, 3–4).
Istorikai nežino, kas priėmė sprendimą dėl atėniečių nugalėtų
meliečių likimo: patys ekspedicijai vadovavę karo vadai ar atė-
niečių susirinkimas. Oratoriui Andokidui priskirtoje kalboje3 tei-
giama, kad paversti meliečius vergais atėniečius raginęs Alkibia-
das (Ps. And., In Alcibiadem, 22). Šis liudijimas nėra laikomas
istoriškai patikimu, tačiau Alkibiadas atėniečių susirinkime tikrai
buvo pagrindinis kitais metais po Melo ekspedicijos prasidėju-
sio žygio į Siciliją kurstytojas. Nežinia, ar pats Tukididas norė-
jo sukelti tokį įspūdį, tačiau 416 m. Melo paėmimo epizodas ir
415 m. prasidėjusi atėniečiams pražūtinga Sicilijos epopėja jo vei-
2
Tukididas nepasakoja, kada ir kaip atėniečiams pakluso Tera, tačiau
tikėtina, kad ir ši sala pripažino Atėnų polio valdžią.
39
 Tukididas
kale sudaro aiškią seką, verčiančią susimąstyti apie imperinės ga-
lios plėtros prigimtį ir pasekmes. Pasak Alfredo Zimmerno, „vis dar
alkanas imperialistinis polis nukreipė savo žvilgsnį į geresnį gro-
bį – nuo mažos salos rytuose prie didesnės salos vakaruose. Šeši
mėnesiai po Melo apgulties atėniečių Didžioji Armada išplaukė
į Siciliją“ (The Greek Commonwealth, Oxford University Press,
5
1952, p. 443).
Vaizduojamo pokalbio metu Tukididas buvo tremtyje ir nega-
lėjo būti vykusių derybų liudininku. Šiandienos skaitytojai Melo
dialogą dažniausiai skaito kaip tekstą apie etinio meliečių idealiz-
mo ir ciniško atėniečių pragmatizmo4 akistatą, tačiau vargu ar taip
situaciją siekė pavaizduoti pats Tukididas. Nemažiau tikėtina, kad
šis kruopštus poli(ti)nės galios augimo ir reiškimosi tyrėjas norėjo
parodyti, jog atėniečiai Melo gyventojams siūlė vykstančio karo
aplinkybes atitinkantį protingą sprendimą. Istorikas Albertas B. Bos-
worthas tai pavadino „humanitariniu“ Melo dialogo aspektu („The
humanitarian aspect of the Melian Dialogue“, in: The Journal of
Hellenic Studies, 1993, t. 113, p. 30–44).
Meliečių ir atėniečių pokalbis – vienintelis toks dialogas Tukidi-
do kūrinyje. Visais kitais atvejais jo istorijos veikėjai sako ilgas mo-
nologines kalbas arba pasikeičia tokiomis kalbomis ir siekia paveik-
ti ne vieni kitus (kaip Melo epizode), o savo klausytojus. 416 m.
derybų Melo saloje aplinkybės (atėniečių pasiuntiniai kalbasi su
nedideliu meliečių būriu) autoriui suteikia puikią progą „dialektiš-
kai aptarti keletą didžiųjų istorinių temų“ (Colin Macleod, Collec-
ted Essays, Oxford University Press 1983, p. 67).
Kai kurie tyrėjai spėja, kad, pagal Tukidido sumanytą dešimties
knygų veikalo planą, pirmąją kūrinio pentadą užbaigiantį Melo di-
alogą turėjo atliepti dešimtosios knygoje pabaigoje pateikiamas po-
kalbis apie pačių peloponesiečių nugalėtų atėniečių likimą (Simon
Hornblower, A Commentary on Thucydides, t. 3, Books 5.25–
9.109, Oxford University Press 2008, p. 225, 235 sq).
Tekstą iš senosios graikų kalbos verčiau iš: Thucydidis Historiae,
iterum recognovit brevique adnotatione critica instruxit H. S. Jones,
apparatum criticum correxit et auxit J. E. Powell, t. II, Oxonii, e ty-
pographeo Clarendoniano 1942.
Tatjana Aleknienė
3
Tyrėjai nesutaria, ar ši kalba buvo parašyta 417 m., ar (kaip literatū-
rinės pratybos) IV a. pradžioje.
4
Meliečiai taip pat kalba apie naudą, tačiau pabrėžia, kad taip ten-
ka daryti dėl atėniečių: „Kadangi neleidote mums kalbėti apie teisin-
gumą ir norite įtikinti nusilenkti, kad jums būtų patogiau, reikia dabar
ir mums pamėginti paaiškinti savo naudą“ (V, 98); „tenka kalbėti apie
naudą, kadangi jūs, vietoje teisingumo, ją padarėte svarstymo pagrin-
du“ (V, 90).
5
Veikiausiai omenyje turimas tais pačiais žodžiais III knygoje (III, 91,
3) nusakytas 426 m. ekspedicijos prieš Melą epizodas. „Atvira kova“
(„karas“, ἐς πόλεμον φανερόν) tokiu atveju neturėtų reikšti konkre-
čių karo veiksmų, veikiau neslepiamą priešiškumą. Kita vertus, plg. V,
89: [Atėniečiai] „kad dabar siekiame atsilyginti už mūsų patirtą netei-
sybę“.
6
Kai kurių istorikų nuomone, Teisijo figūra Melo epizodą sieja su Al-
kibiadu, kuris ir buvęs tikrasis šių atėniečių veiksmų iniciatorius. Vaiz-
40
V knyga
[84] Kitą vasarą Alkibiadas su dvidešimčia laivų nu-
plaukė į Argą ir ten paėmė tris šimtus argiečių, kurie
dar kėlė įtarimų ir atrodė prijaučiantys lakedaimonie-
čiams. Juos atėniečiai įkurdino artimiausiose jų valdo-
mose salose. Paskui nuplaukė į Melą turėdami trisde-
šimt savų, šešis chijiečių ir du lesbiečių laivus, tūkstantį
du šimtus savo hoplitų, tris šimtus lankininkų ir dvi-
dešimt raitųjų lankininkų ir dar apie tūkstantį penkis
šimtus hoplitų iš sąjungininkų salų. [2] Meliečiai yra
lakedaimoniečių naujakuriai. Nesutikę paklusti atė-
niečiams, kaip padarė kitų salų gyventojai, pirma jie
nepalaikė nei vienos, nei kitos pusės ir nesiėmė jokių
veiksmų, tačiau vėliau, kai atėniečiai ėmė juos spaus-
ti siaubdami jų žemes, stojo į atvirą kovą5. [3] Taigi,
išsilaipinę jų žemėje su minėtomis pajėgomis, strate-
gai – Likomedo sūnus Kleomedas ir Teisimacho sūnus
Teisijas6 – prieš pradėdami daryti kraštui ką nors blo-
ga7 nusiuntė pasiuntinius derėtis. Meliečiai nevedė jų
kalbėti visai liaudžiai, bet liepė savo reikalą išdėstyti
valdžios atstovams8 ir rinktinei mažumai.
[85] Atėniečių pasiuntiniai taip kalbėjo: „Kadangi kal-
bame ne visai liaudžiai – matyt, bijoma, kad žmonės
neliktų apgauti išklausę nenutrūkstama kalba išdės-
tytų iškart visų klaidinančių ir nepatikrintų mūsų tei-
ginių (puikiai suprantame, kad būtent todėl atvedėte
mus pas mažumą), – tai jūs, kurie čia sėdite, būkite
dar apdairesni. Jūs taip pat nesakykite ilgų kalbų, bet
vertinkite po vieną teiginį, tuoj pat įsiterpdami, jei kas
pasirodys netinkamai pasakyta. Visų pirma, sakykite,
ar tinka jums toks pasiūlymas“9.
[86] Meliečių atstovai atsakė: „Siūlymui ramiai vie-
niems kitus pamokyti neturime ką prikišti. Tačiau da-
bar ne tolimą karo galimybę svarstome, bet aiškiai čia
pat jį turime10. Matome, kad atėjote čia kaip būsimo
mūsų pokalbio teisėjai. Matome ir tokio pokalbio baig-
tį: jei įrodysime savo tiesą ir nepasiduosime, gausime
karą, o paklausę jūsų – vergystę“.
[87] Atėniečiai: „Ką gi. Jei susitikote su mumis svars-
tyti savo įtarimų dėl ateities arba dar ką nors, bet ne
duojamo pokalbio metu Alkibiadas (užuot asmeniškai dalyvavęs Melo
derybose) ruošėsi vasaros varžyboms Olimpijoje; spėjama, kad jis ten
pasirodė su Teisijo žirgais; žr. Michael J. Vickers, Sophocles and Alci-
biades: Athenian Politics in Ancient Greek Literature, Routledge, 2008,
p. 115, 123–129 ir S. Hornblower, A Commentary, p. 229.
7
„Daryti ką nors bloga“ – ἀδικεῖν τι. Žodis ἀδικεῖν („skriausti“, „elgtis
neteisingai“) gali sudaryti įspūdį, kad Tukididas atėniečių veiksmus Melo
saloje suvokia kaip „neteisybę“; plg. Michael Vickers, op. cit., p. 126.
8
Omenyje veikiausiai turima polio Taryba (boulē).
9
Siūlydami atsisakyti ilgų, pašnekovą apgaulingais teiginiais įtikinti
galinčių kalbų ir pašnekovų teiginius vertinti po vieną, Tukidido atėnie-
čiai kalba kaip geri atėniečio Sokrato mokiniai.
10
Tolimų ir netikrų galimybių (vilčių) ir akivaizdžios dabarties prie-
šinimas labiau būdingas atėniečių kalbėtojų retorikai. Viltis ir tikrovė
ne kartą priešpriešinamos II knygos Periklio kalboje; plg. NŽ-A, 2018,
Nr. 1, p. 46, išn. 3.
naujasis židinys-aidai 2018 / 3
 Peloponesiečių ir atėniečių karas III
tam, kad, reikalams susiklosčius taip, kaip jūs matote,
aptartumėte savo polio išlikimo galimybę, čia pat gal ir
baikime. O jei būtent tam, galime kalbėtis“.
[88] Meliečiai: „Suprantama ir atleistina, kad tokioje
padėtyje, kaip mes dabar, atsidūrę žmonės dairosi įvai-
rių kalbų ir minčių. Bet dabar susitikę išties turime
svarstyti pačią išlikimo galimybę, tad, jei norite, kalbė-
kime taip, kaip siūlote“.
[89] Atėniečiai: „Taigi. Patys susilaikysime nuo gražių
kalbų – kad įveikę persus turime teisę valdyti, ar kad
dabar siekiame atsilyginti už mūsų patirtą neteisybę11...
Nevarginsime ilgomis, bet jums pasitikėjimo nekelian-
čiomis kalbomis. Tikimės, kad ir jūs nemėginsite mūsų
paveikti aiškindami, esą, nors ir būdami lakedaimonie-
čių naujakuriai, nedalyvavote jų karo žygiuose arba,
kad nepadarėte mums jokios neteisybės, bet viliamės,
kad, aiškiai suvokdami tiesą, kartu svarstysime tik tai,
kas įmanoma. Ir mes, ir jūs puikiai žinome, jog, kas
yra teisinga, žmonės sprendžia tuomet, kai turi lygias
galias, bet pranašesnieji pasiima, kiek gali, o silpnieji
pasiduoda“12.
[90] Meliečiai: „Mūsų manymu, būtų naudinga (ten-
ka kalbėti apie naudą, kadangi jūs, vietoje teisingumo,
ją padarėte svarstymo pagrindu), kad jūs paisytumėte
bendrojo gėrio: kam gresia pavojus, tas visada gali ti-
kėtis padorumo, teisingumo ir kokios nors naudos, jei
pašnekovą pavyksta bent iš dalies įtikinti. Jums tai ne
mažiau svarbu, nes nesėkmės atveju patys sulauktu-
mėte didžiausio, kitiems pavyzdį rodančio keršto“13.
[91] Atėniečiai: „Jei mūsų valdžiai ir ateitų galas, mes
to nebijome. Žiaurūs nugalėtiems būna ne tie, kas valdo
kitus, kaip lakedaimoniečiai (tik ne su lakedaimonie-
čiais mes dabar varžomės)14, bet prieš valdovus sukilę ir
juos įveikę valdiniai. [2] Šį pavojų galite palikti mums.
O kad čia esame ne vien dėl savo valdžios naudos, bet
kalbėsime ir apie jūsų polio išlikimą, tai ketiname paaiš-
kinti. Mat norime, kad mums būtų nesunku tapti jūsų
valdovais, o jūs liktumėte gyvi abipusei mūsų naudai“.
[92] Meliečiai: „Kaip mūsų vergystė mums gali būti
naudinga taip pat, kaip jums – jūsų valdžia?“
[93] Atėniečiai: „Todėl, kad jūs galėtumėte mums pa-
klusti nepatirdami didžiausių baisybių, o mes laimėtu-
me jūsų nesunaikinę“.
[94] Meliečiai: „O kad mes į nieką nesiveldami būtu-
me jums ne priešai, o draugai, bet niekatros pusės są-
jungininkai, tas jums netiktų?“
11
Šie žodžiai komentuotojus verčia galvoti, kad žygiu prieš Melą atė-
niečiai atsakę į kokius nors jiems nedraugiškus meliečių veiksmus.
12
Atėniečiai primena maksimą, Hesiodo poemoje vaizdžiai nusakytą
palyginimu apie lakštingalą ir vanagą: „Kitąsyk taip margakaklei lakš-
tingalai vanagas tarė, / nešdamas ją debesuos nagais įsikibęs į grobį; /
Jojo kumpųjų nagų suspausta lakštingala cypė / Gailiai, o vanagas taip
storžievišką žodį pasakė: / „Ko čia, vargšele, šauki? Juk daug stipresnio
tu valioj, / Eisi, kur man tik patiks, nors esi puiki giesmininkė. / Jei pa-
norėsiu, surysiu tave, o gal ir paleisiu. / Kvailas, kuris už save stipres-
100 atkurtai lietuvai / 1918–2018
[95] Atėniečiai: „Jūsų priešiškumas mums kenkia
mažiau nei jūsų draugystė – ji rodo valdiniams mūsų
silpnumo ženklą, o neapykanta – galios“.
[96] Meliečiai: „O jūsų valdiniai mano, kad taip ir tu-
rėtų būti? Neskiria nieko bendra su jumis neturinčių
polių nuo jūsų naujakurių (tokių yra dauguma) arba
sutramdytų sukilėlių?“
[97] Atėniečiai: „Jie mano, kad pateisinimą randa tiek
vieni, tiek kiti, bet išlieka tie, kurie turi galios, o mes
tokių nepuolame iš baimės. Tad užkariavę jus mes ne
tik išplėstume savo valdžią, bet ir sustiprintume savo
saugumą. Juo labiau neturėtume jūsų palikti, kad mes
turime galingą laivyną, o jūs gyvenate saloje ir esate
silpnesni už kitus polius“.
[98] Meliečiai: „O šitaip, jums neatrodo saugu? Ka-
dangi neleidote mums kalbėti apie teisingumą ir norite
įtikinti nusileisti, kad jums būtų patogiau, reikia dabar
ir mums pamėginti paaiškinti savo naudą ir, jei ir jums
tas pat tiktų, jus paveikti. Kai kurie poliai nėra nei vie-
nos, nei kitos pusės sąjungininkai. Ar jūs nenuteiksite
jų prieš save? Juk žiūrėdami į tai, kas vyksta, jie manys,
kad vieną dieną jūs ir juos pulsite. Ir ko jūs pasieksite?
Tik stiprinsite turimus priešus ir priversite tokiais tapti
tuos, kurie nė neketino su jumis kariauti“.
[99] Atėniečiai: „Baisesni mums atrodo ne žemyno gy-
ventojai, kurie, pasitikėdami savo laisve, tikrai nesku-
bės nuo mūsų gintis, o salų gyventojai – dar nevaldomi,
kaip jūs, arba tokie, kuriuos jau erzina mūsų valdžios
priespauda. Tokie dažniausiai, pamiršdami protą, tiek
sau, tiek mums kelia akivaizdų pavojų“.
[100] Meliečiai: „Jei taip bijote, kad nepavyks išlaikyti
valdžios, ir jums jau vergaujantys žmonės jos gali atsi-
kratyti, mes, kurie dar esame laisvi, būsime menkiausi
bailiai, jei visais įmanomais būdais nesistengsime iš-
vengti vergijos“.
[101] Atėniečiai: „Nebūsite, jei teisingai mąstysite.
Tai ne lygiųjų rungtynės dėl šaunumo, kurias pralaimė-
ję užsitrauktumėte gėdą, o pasitarimas dėl išlikimo, kur
svarbu nesipriešinti daug stipresniems varžovams“.
[102] Meliečiai: „Bet mes žinome, kad karuose sėkmė
kartais pasiskirsto lygiau, nei leistų tikėtis kariuomenių
dydžio skirtumai. Pasidavę jums jau nieko nebegalime
tikėtis, o ką nors darydami dar turime viltį atsilaikyti“.
[103] Atėniečiai: „Viltis drąsina nebijoti pavojaus. Tų,
kuriems ir taip nieko netrūksta, ji nežlugdo, nebent pa-
kenkia. Bet tiems, kas į ją sudeda viską, ką turi, ji (mat
niam pasipriešinti geidžia: / Pergalės toks nepasieks, kentės tik gėdą ir
skausmą“ (Darbai ir dienos, 203–211, vertė Jonas Dumčius). Taip pat
plg. V, 101 ir 105, 2.
13
Paskutiniai graikiško sakinio žodžiai sudaro hegzametrą: τοῖς
ἄλλοις παράδειγμα γένοισθε.
14
Gali būti, kad šiuos žodžius Tukididas rašė jau žinodamas apie
404 m. karo pabaigos įvykius. Anot Ksenofonto Graikų istorijos, II, 2,
19–20, visiškai Atėnus sugriauti ragino ne spartiečiai, bet tėbiečiai, ko-
rintiečiai ir „daug kitų graikų“, tad gal ir buvę jų sąjungininkai.
41
 Tukididas
turi švaistūnės prigimtį)15 atsiskleidžia tik tuomet, kai
jie pralaimi, ir nepalieka kitos progos vengti tokios pa-
žinties... [2] Jūs esate silpni. Vieno mosto pakanka jums
partiesti. Todėl nesiveržkite turėti tokios patirties ir
nebūkite panašūs į daugumą žmonių – dar turėdami
galimybę išlikti, tačiau spaudžiami aplinkybių, jie meta
aiškią viltį ir griebiasi burtų, pranašysčių ir kitų neaiš-
kių bei pražūtingų vilionių“.
[104] Meliečiai: „Žinokite, kad ir mums atrodo sun-
ku kovoti prieš jūsų galią ir sėkmę, jei ji nepasidalins
po lygiai. Vis dėlto mes tikime, kad nenusileisti sėkme
mums padės dievai – esame dievobaimingi ir priešina-
mės teisybės negerbiantiems žmonėms, – o galios stoką
atsvers lakedaimoniečių parama. Jie turės mums padė-
ti, – jei ir ne dėl kokios nors kitos priežasties, bent jau
dėl mūsų giminystės ir garbės jausmo. Tad mūsų drąsa
nėra tokia jau neprotinga“.
[105] Atėniečiai: „Manome, kad dievų palankumo
ir mums netrūksta, nes nereikalaujame ir nedarome
nieko, kas prieštarautų įprastam požiūriui į dievus ir
žmonių tarpusavio santykius. [2] Apie dievus spėjame,
o apie žmones aiškiai žinome, kad tokia yra neįveikia-
ma prigimtis: visur, kur jie yra stipresni, ten ir valdo.
Ne mes šį įstatymą paskelbėme ir ne mes pirmi juo pa-
sinaudojome, bet paėmėme tokį, kokį radome16, tokį ir
paliksime visiems ateities laikams. Žinome, kad ir jūs, ir
kiti, būdami tokie galingi kaip mes, darytumėte tą patį.
[3] Todėl turime pagrindą nebijoti, kad pritrūksime die-
vų palankumo. O apie jūsų patiklią nuomonę, esą garbės
jausmas privers lakedaimoniečius jums padėti, galime
pasakyti, kad žavimės jūsų nekaltumu, bet nepavydime
jums jūsų paikybės. [4] Su savaisiais ir savo krašto įsta-
tymais lakedaimoniečiai elgiasi išties dorybingai, tačiau
jų požiūrį į kitus, praleidžiant ilgas kalbas, kurias čia
būtų galima sekti, geriausiai galima nusakyti štai kaip:
iš visų mums žinomų žmonių jie labiausiai pasižymi tuo,
kad „gražiu“ vadina tai, kas jiems yra malonu, o „teisin-
gu“ – kas patiems naudinga17. Vargu ar tokia mąstysena
yra palanki beprotiškai jūsų išlikimo vilčiai“.
[106] Meliečiai: „Būtent jų nauda yra tvirčiausia mūsų
pasitikėjimo atrama: jie nenorės išduoti savo naujakurių
meliečių18, kad nepasirodytų, jog draugiškai nusiteikę
graikai negali jais pasitikėti, o priešai gauna naudos“.
15
Žodžiai apie švaistūnišką vilties prigimtį skamba kaip įspėjamoji
pranašystė apie atėniečių žygio į Siciliją pasekmes. Ypač plg. VIII, 1:
atėniečiai pamato, kad nebeturi laivų, pinigų ir karių karui tęsti.
16
Herodoto Istorijoje panašiais žodžiais savo planus sukviestiems
persų didžiūnams aiškina prieš graikus žygiuoti besirengiantis Kserk-
sas: „Neketinu jums skelbti naujo įstatymo, o pasinaudosiu tuo, kurį
perėmiau“ (VII, 8, 5); toliau karalius primena pergalingą persų nuka-
riavimų istoriją.
17
Gražu, malonu, teisinga ir naudinga – svarbiausios etinės analizės
kategorijos Platono Gorgijuje. Hornbloweris (A Commentary, p. 244 sq)
svarsto, ar Aristotelis, Retorikoje kalbėdamas apie žmones, viešai aukšti-
nančius tai, kas teisinga ir gražu, o privačiai besirenkančius tai, kas nau-
42
[107] Atėniečiai: „Tad jūs nemanote, kad nauda yra
ten, kur saugumas, o teisingumo ir garbingumo nepa-
siekiama be pavojų, kuriems lakedaimoniečiai labai
nelinkę ryžtis?“
[108] Meliečiai: „Manome, kad ir pavojams dėl mūsų
jie ryžtųsi tikriau nei dėl ko nors kito, nes esame arti
Peloponeso reikalų19, o dvasia jiems esame ištikimesni
už kitus dėl mūsų giminystės“.
[109] Atėniečiai: „Ryžtą padėti lemia ne pagalbos pra-
šytojų draugiškumas, bet tikrasis galios pranašumas.
Lakedaimoniečiai šito paiso labiau nei kiti – puldami
kaimynus jie nepasitiki savo pasirengimu ir vedasi dau-
gybę sąjungininkų. Mažai tad tikėtina, kad jie išdrįs
kelti koją į salą mūsų laivų valdomoje jūroje“.
[110] Meliečiai: „Jie ir kitus galėtų pasiųsti. Kretos
jūra didelė. Valdančiajam ką nors pagauti čia yra sun-
kiau nei norinčiam prasprukti – likti nepastebėtam.
[2] O jei tai nepavyktų, jie galės atsigręžti prieš jūsų že-
mes ir prieš tuos jūsų sąjungininkus, iki kurių nenužy-
giavo Brasidas20. Tuomet turėsite rūpesčių ne dėl jums
nepriklausančios, bet dėl savosios žemės ir sąjungos“.
[111] Atėniečiai: „Turime tokių dalykų patirties, kaip
ir jūs, kurie puikiai žinote, kad atėniečiai niekada nėra
nutraukę apgulties dėl to, kad ko nors būtų išsigandę.
[2] Bet mes matome, kad, pasižadėję svarstyti savo iš-
likimą, per visą šį ilgą pokalbį nepasakėte nieko, kas
žmonėms leistų tikėtis išlikti. Stipriausia jūsų atrama –
ateities viltys, o turimi ištekliai pernelyg menki, kad
atsvertų prieš jus nukreiptą galią. Mąstote labai nepro-
tingai, nebent, išlydėję mus, ketintumėte sugalvoti ką
nors išmintingesnio. [3] Tik neįsikibkite į garbės jaus-
mą – garbei iššūkį keliančių aiškių pavojų akivaizdoje
jis dažniausiai pražudo žmones, kurie, nors ir mato,
kur viskas juda, pasiduoda galingam vadinamosios gė-
dos vardo vyliui. Nugalėti žodžio, jie savo noru įkliūva
į pačias tikriausias ir pražūtingiausias nelaimes, užsi-
traukdami už likimo skirtą nesėkmę gėdingesnę – pai-
kumu pelnytą gėdą. [4] Gerai pasvarstę venkite tokio li-
kimo, nemanykite, esą gėda būtų nusileisti didžiausiam
Graikijos poliui, kuris siūlo tikrai nuosaikias sąlygas –
tapti jo sąjungininkais ir mokėti duoklę išlaikant savo
žemę. Turėdami galimybę rinktis tarp karo ir saugumo,
nesispyriokite įsitvėrę blogiausio. Dažniausiai sekasi
dinga (1399 a31 sq), galėjo omenyje turėti šį Tukidido istorijos tekstą.
18
Meliečiai čia apie save kalba trečiuoju asmeniu, tarsi lakedaimo-
niečių lūpomis. Pasak Hornblowerio, savo viltį sulaukti spartiečių pa-
galbos jie išreiškia dramatiniu „šūksniu (‘Negalime išduoti savo ko-
lonų meliečių!“), tad dialoge akimirkai atsiranda trečiasis kalbėtojas“
(A Commentary, p. 245).
19
Melo sala buvo svarbi stotelė spartiečių laivams iš Gitėjo uosto
(Peloponeso pietuose) plaukiant į Egėjo jūrą.
20
Brasidas buvo vienas iš geriausių peloponesiečių vadų Tukidido
aprašomo karo metu. Tukididas 424/423 m. nespėjo sutrukdyti jam
užimti atėniečių iki tol laikytą Amfipolį. Brasidas žuvo 422 m., atėnie-
čių strategui Kleonui mėginant atsiimti Amfipolį.
naujasis židinys-aidai 2018 / 3
 Peloponesiečių ir atėniečių karas III
tiems, kas nepasiduoda lygiesiems, su stipresniaisiais
elgiasi pagarbiai, o silpnesniesiems nebūna per smar-
kūs. [5] Tad žiūrėkite ir, mums pasitraukus, dar ir dar
kartą pamąstykite, kad svarstote savo tėvynės likimą.
Tėvynė tėra viena, ir viskas priklausys nuo vieno lai-
mingo arba netikusio jūsų sprendimo“.
[112] Atėniečių derybininkai pasitraukė. O meliečiai,
likę vieni, nusprendė panašiai, [2] kaip kalbėjo besi-
ginčydami su atėniečiais, ir atsakė štai ką: „Atėniečiai,
liekame tos pačios nuomonės, kaip ir anksčiau. Nesku-
bėsime naikinti jau septynis šimtus metų gyvuojančio
polio laisvės21, bet mėginsime išlikti pasitikėdami iki
šiol dievų jam skiriama likimo globa ir žmonių – lake-
daimoniečių – pagalba. [3] Kviečiame jus leisti mums
būti jūsų draugais, bet su niekuo nekariauti ir pasi-
traukti iš mūsų žemės sudarant tokią sutartį, kokia
tiktų abiem pusėms“.
[113] Meliečiai tiek teatsakė. O atėniečiai, jau pa-
likdami pasitarimą, pridūrė: „Toks įspūdis, bent iš šio
mūsų pokalbio, kad būsite vieninteliai žmonės, kurie
ateitį laiko aiškesne už regimą dabartį, o neaiškius, bet
norimus dalykus regi kaip tikrovę22. Juo daugiau visko
patikėjote lakedaimoniečiams, sėkmei ir savo viltims23,
juo daugiau ir neteksite“.
[114] Atėniečių derybininkai grįžo į stovyklą, o ka-
dangi meliečiai nerodė jokio noro paklusti, jų karo vadai
tuoj pat ėmė ruoštis karui ir, paskirstę poliams darbus,
apsupo meliečius pylimu24. [2] Paskui su didžiuma ka-
riuomenės pasitraukė, sausumoje ir jūroje palikę savo ir
21
Tyrėjų pastebėta, kad 700 metų – retorinis skaičius, nusakantis il-
gai gyvavusio miesto amžių; žr. Simon Hornblower, op. cit., p. 250.
22
Plg. V, 87.
23
Apibendrindami meliečių poziciją, atėniečiai pirmus mini „lake-
daimoniečius“ – jų manymu, tai svarbiausias meliečių tikėjimo savo
ateitimi šaltinis.
24
Anot Hornblowerio (op. cit., p. 251), „atėniečių strategija ir sėkmin-
gas meliečių pasipriešinimas (115, 4 ir 116, 2) mažesniu mastu nuspėja
[pre-echo] tolimesnius Sirakūzų apgulties įvykius“. Iš vakarų meliečių
polį gynė jūra, kitur – stiprūs miesto įtvirtinimai.
25
Paaiškėja, kad, kitaip nei tikėjosi meliečiai, spartiečiai nereaguoja
į atėniečių agresiją prieš savo sąjungininkus.
26
Anot Hornblowerio, meliečių agora beveik neabejotinai buvo tarp
dviejų polio akropolių, į šiaurę nuo teatro ir, spėjama, gimnazijo, kur
nurodoma buvus garsiosios Melo Veneros („dabar, deja, esančios Pary­
žiaus Luvre“) radimo vietą (op. cit., p. 253).
27
„Kiekviename apsiaustame mieste būta ‘penktosios kolonos’: Poti-
100 atkurtai lietuvai / 1918–2018
sąjungininkų sargybą. Vietoje likę kariai tęsė apsuptį.
[115] Tuo pačiu metu argiečiai užpuolė Flejasiją, kur,
patekę į flejasiečių ir savo tremtinių surengtą pasalą,
prarado apie aštuoniasdešimt žmonių. [2] Atėniečiai
Pile paėmė gausų grobį, todėl lakedaimoniečiai, nors
ir nenutraukė paliaubų ir neatnaujino karo25, paskel-
bė, kad jų sąjungininkai, jei nori, gali plėšti atėniečius.
[3] Korintiečiai kariauti su atėniečiais pradėjo dėl tam
tikrų savų nesutarimų, bet likę peloponesiečiai nieko
nedarė. [4] Meliečiai, naktį surengę išpuolį, užėmė prie
agoros esančią atėniečių įtvirtinimų dalį26, nužudė žmo-
nių, įsigabeno maisto bei kitų naudingų atsargų, kiek
sugebėjo, ir pasitraukė nesiimdami jokių kitų veiksmų.
[5] Atėniečiai sustiprino sargybą. Vasara ėjo į pabaigą.
[116] Atėjus žiemai, lakedaimoniečiai ketino žygiuoti į
Argėją, tačiau kertant sieną surengto aukojimo ženklai
jiems buvo nepalankūs ir privertė pasitraukti. Susirū-
pinę dėl lakedaimoniečių ketinimų, argiečiai nusitaikė į
jiems įtarimų kėlusius polio žmones: kai kuriuos suėmė,
kitiems pavyko pasprukti. [2] Tuo pat metu meliečiai
dar kartą kitoje vietoje pralaužė atėniečių įtvirtinimus,
mat ten buvo mažai sargybos. [3] Po šio įvykio iš Atėnų
atplaukė papildoma kariuomenė, vadovaujama Demė-
jo sūnaus Filokrato. Apsiaustis sustiprėjo, be to, būta
ir išdavystės27, tad meliečiai pasidavė, palikę atėnie-
čiams spręsti jų likimą. [4] Visus pagautus suaugusius
meliečius atėniečiai nužudė, vaikus ir moteris pavertė
vergais28, o krašte vėliau apsigyveno patys, atsiuntę čia
penkis šimtus naujakurių29. !
dajoje 480/479 m. (Istorija, V, 128), Sirakūzuose (Thuc., VII, 48, 2); Enė-
jas Taktikas savo veikale [Apie apsiaustį, – T. A.] išdavystes laiko savai-
me suprantamu reiškiniu“ (Simon Hornblower, op. cit., p. 254).
28
Anksčiau (V, 32, 1) Tukididas beveik tais pačiais žodžiais nusakė
skioniečių likimą, tačiau neminėjo jokių derybų ir niekaip nekomenta-
vo atėniečių veiksmų. Arianas (Aleksandro žygis, I, 9, 5) „Melo ir Skio-
nės“ (Arianas šiuos įvykius dėlioja tokia tvarka) paėmimą vadina atė-
niečių gėda (aiskhynē).
29
Tai, kad meliečiai buvo spartiečių naujakuriai, paminėta pačioje
epizodo pradžioje (V, 84, 2) ir yra svarbus viso pokalbio motyvas. Ne-
sulaukęs savo metropolijos pagalbos, Melo polis virsta nauja atėniečių
kolonija: „Žiauriame naujame Peloponeso karo pasaulyje naikinami
seni kolonijų saitai ir kuriami nauji. [...] Dialogo tema – ne vien karinio
tipo imperializmo keliama baimė ar grėsmės, bet ir meliečių viltis, kad
juos išgelbės kitos rūšies – giminyste grindžiamas spartiečių imperia-
lizmas“ (Simon Hornblower, A Commentary, p. 256).
43