Praeinan■iam pasaulyje praeisiu

poezija iš prozos ir straipsni■ 2nd

Edition Ma■ernis Vytautas
Visit to download the full and correct content document:
https://ebookstep.com/product/praeinanciam-pasaulyje-praeisiu-poezija-is-prozos-ir-st
raipsniu-2nd-edition-macernis-vytautas/
More products digital (pdf, epub, mobi) instant
download maybe you interests ...

Didieji klausimai jaunimui 1st Edition Vytautas

Sadauskas

https://ebookstep.com/product/didieji-klausimai-jaunimui-1st-
edition-vytautas-sadauskas/

Bahasa Arab Pariwisata Dr Sri Wahyuni M Pd I Dr

Mahyudin Ritonga Ma Aida Russalam Ma

https://ebookstep.com/product/bahasa-arab-pariwisata-dr-sri-
wahyuni-m-pd-i-dr-mahyudin-ritonga-ma-aida-russalam-ma/

■■■■■ ■■ Tochka ru A1 textbook 2nd Edition Olia

Dolmatova

https://ebookstep.com/download/ebook-47242060/

På nivå grammatikk i norsk som andrespråk A1

Gjennombrudd A2 Underveis 1st Edition Gølin Kaurin
Nilsen

https://ebookstep.com/product/pa-niva-grammatikk-i-norsk-som-
andresprak-a1-gjennombrudd-a2-underveis-1st-edition-golin-kaurin-
nilsen/
Business Plan 2nd Edition Dr Ir Yudi Pramudiana Mm Mt

https://ebookstep.com/product/business-plan-2nd-edition-dr-ir-
yudi-pramudiana-mm-mt/

I Normanni 2nd Edition Hubert Houben

https://ebookstep.com/product/i-normanni-2nd-edition-hubert-
houben/

Lovesong I 2nd Edition Tj Klune

https://ebookstep.com/product/lovesong-i-2nd-edition-tj-klune/

Sefiller Cilt I 2nd Edition Victor Hugo

https://ebookstep.com/product/sefiller-cilt-i-2nd-edition-victor-
hugo/

Udvalgte delikter i straffeloven 2nd Edition Jane

Mikkelsen

https://ebookstep.com/product/udvalgte-delikter-i-
straffeloven-2nd-edition-jane-mikkelsen/
ял им ЪГ ■

Mačernis
VYTAUTAS MAČERNI S

LIETUVIŲ
LITERATŪROS
LOBYNAS
 VYTAUTAS
MAČERNIS
P RAEI NANČI AM PASAULYJE
PRAEISI U
Poezija
Iš prozos ir straipsnių

L. I H T L' V O S

R A Š Y T O J Ų

S Ą J L’ N G O S

L K I D Y K L A

V I L K I U S
 UDK 888.172-1
Ma91

SERIJA
LIETUVIŲ LITERATŪROS LOBYNAS.
XX AMŽI US, NR. 5
LEIDŽIAMA NUO 2005 M.

SERIJOS LEIDIMO MECENATAI -

ČESLOVAS IR RAMŪNAS KARB AUS KI AI

VI SUOMENINĖ REDAKTORIŲ TARYBA:

VIKTORIJA DAUJOTYTĖ, ALGIS KALĖDA,
ČESLOVAS KARBAUSKIS, PETRAS PALILIONIS,
VALENTINAS SVENTICKAS

ANTRAS LEIDIMAS

ISBN 978-9986-39-437-2

© Sudarymas, redakcinės pastabos, Valentinas Sventickas, 2006

© Viktorija Daujotytė, Jauniausias klasikas, 2006
© Apipavidalinimas, Romas Orantas, 2006
© Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015
 J AUNI AUSI AS KLASI KAS

Lietuvių literatūroje buvo ir anksti ją apleido nemažas būrys talen­

tingų, jaunų iš gyvenimo išėjusių rašytojų. Bet tik Vytautas Mačer­
nis, teišgyvenęs dvidešimt trejus metus, yra lietuvių literatūros klasi­
kas, viena iš centrinių figūrų XX amžiaus vidurio literatūros istorijo­
je. Vardas, įeinantis į lietuvių literatūros lobyną.
Nepriklausomos Lietuvos, jos gimnazijų humanitarinės dvasios,
jaunosios ateitininkijos idėjų augintinis. Žemaičių bajorų ainis, dide­
lės sodybos, lietuvių polio, vaikas, iš prigimties supratęs vėjo, lie­
taus, seno sodo kalbą. Turėjęs kalbos jausmą, stiprią kalbinę vaiz­
duotę. Savo Sarnelėje mąstęs žemaitiškai, bet sąmoningai jautęs lie­
tuvių bendrinės kalbos svarbą, ėjęs jos keliu, turtinęs žodyną, laikęsis
prozodijos normų. Susietas su jam paskirtąja vieta didelės traukos,
grįžimo ir galutinio pasilikimo prasmės.
Išėjęs iš Lietuvos su savo kartos broliais žemininkais (išeivijoje rū­
pintasi Mačernio poetiniu palikimu, jis pristatytas ir programinėje
antologijoje „Žemė“, rašyti ir skelbti atsiminimai). Pasilikęs nelais­
voj Lietuvoje, prisiėmęs savo dalį netinkamumo, nutylėjimo, ignora­
vimo. Tik 1970 metais Vytautas Kubilius sudarė rinktinę „Žmogaus
apnuoginta širdis“, parašė komentarus ir tam laikui išsamų įvadą.
Gyvą V. Mačernio atminimą išlaikė jo artimi draugai Pranė Aukšti-
kalnytė-Jokimaitienė, Gediminas Jokimaitis, Eugenijus Matuzevičius,
Kazys Umbrasas. Žemaičių Kalvarijoje medžiagą apie poetą rinko
kraštotyrininkas Konstantinas Bružas.
V. Mačernis gimė 1921.VI.5 Sarnelėje, netoli nuo ypatingos Že-

5
maitijos vietos - Žemaičių Kalvarijos. Autobiografine maniera aš-
tuoneilių cikle „Canto“ poetas pasakys:

Jis gimė Žemaitijos vidury, gal kiek labiau į šiaurę,

Dailiam ūkely, netoli nuo Varduvos krantų,
Birželio pradžioje, bet dieną drėgną, niaurią
Ir, rods, sekmadieny, pačiu vidurdienio laiku,
Kai buvo motinos kančių pripildęs pilną taurę
Per daugel nemigo ir siaubo valandų.
(Žmogaus tokia istorija visa:
Iš skausmo gimęs - miršta vėl skausme.)

Ypatingo gimimo atšvaitas - erdvės vidury, t. y. centre. Šventu lai­

ku - sekmadienio vidurdienį. Šekspyriškas apibendrinimas - iš skaus­
mo į skausmą. Ankstyvojo Vytauto gyvenimo mįslė - nemylėjo moti­
na, atrodo, numarinusi mergytę ir vėl laukusi dukters. Bet mylėjo
senolė iš motinos pusės, svarbiausias kūdikystės ir vaikystės žmogus.
Žmonių santykius dažnai sunku paaiškinti - juk gali būti taip, kad
kartu gyvenusios senosios prisirišimas prie kūdikio kiek atšaldė mo­
tiną. Bet ji suprato, kad šitas jos vaikas didelėje šeimoje (iš trylikos
išaugo šeši broliai ir sesuo) yra kitoks, tarsi ir ne jos. Visų šeimos
vyrų, pradedant tėvu Vladislovu ir baigiant jauniausiu Antonijum,
mirtys tragiškos. Poetiniai Vytauto gabumai iš motinos pusės, iš tėvo -
polinkis į aristokratizmą, jautrus ambicingumas. Iš tėvo giminės ir
džiovos grėsmė - šios klastingos ligos pradžia Vytautui buvo diagno­
zuota dar Sedos progimnazijoje.
1939 m. V Mačernis baigė Telšių Vyskupo Motiejaus Valančiaus
gimnaziją, bet ne humanitarinio, o tiksliųjų mokslų profilio. Nebu­
vo mokęsis lotynų kalbos ir dėl to turėjo keblumų, kai Kauno uni­

6
versitete pasirinko studijuoti anglų kalbą ir literatūrą. Su fakultetu
persikėlė į Vilniaus universitetą, porą semestrų dar studijavo anglis­
tiką, mėgo deklamuoti anglakalbius poetus, ypač Edgarą Allaną Poe,
vėliau perėjo į filosofiją. Dalyvavo „Šatrijos“ draugijoje, susipažino
su teisę studijavusia Brone Vildžiūnaite, buvo sutarę kurti šeimą, bet
Bronės iniciatyva atidėjo, ir liko atidėta. Bronei parašyti svarbiausi
Vytauto laiškai, svarbiausi jo dvasinių išgyvenimų, pakilimų ir kri­
zių, kūrybos psichologijos liudininkai. Draugų ir profesorių Vilniuje
buvo pastebėtas kaip talentingas filosofas ir poetas. Autoritetingiau­
siai V. Mačernio poeziją įvertino Vincas Mykolaitis-Putinas.
1943 m. Vilniaus universitetas okupacinės valdžios buvo uždary­
tas. V. Mačernis grįžo į Šarnelę, per likusį jam laiką trumpai kur
teišvažiuodavo.
1944-ųjų rudenį, artėjant frontui, kankinosi abejodamas - likti ar
trauktis. Šarnelėje glaudėsi keli nuošalesnės vietos ieškoję meninin­
kai - tarp jų Juozas Miltinis, iškart pajutęs Vytauto talentą, Vaclovas
Blėdis, Donatas Banionis. Su Donatu išsirengė į kelią. Buvo pasiė­
męs rankraščius, didžiausią savo turtą. Žemaičių Kalvarijoje jį kliudė
atsitiktinio sviedinio, vienintelio skriejusio ta kryptimi, skeveldra.
Sukniubo vežimėlyje sužalota galva. Nukirsta vyšnios šaka, nukritę
akiniai. Sužeistas arklys pats įsuko į pažįstamą Jurkų kiemą. Kitą
dieną buvo skubinai palaidotas Žvyrynėlyje, kalnelyje, kurį, kaip pa­
sakota kaimynų, savo kapui buvo pasirinkęs Vytauto tėvas. Prasidėjo
kitas gyvenimas - poezijos, poezijoje. Dalis rankraščių pražuvo, sušu-
to paauglės sesers užkasti klojime, kai rusų kareiviai ten įsirengė lauko
virtuvę. Išliko kiek autografų, bičiulių nuorašų. Sudaryti V. Mačer­
nio poezijos kanoną dar tebėra problemiška.
Eilėraščius rašantys ir poezijos atnaujinimo programą kuriantys
bičiuliai laikė Vytautą lyg ir savo centru. 1942-ųjų vasarą Kazys Bra-

7
dūnas iš savo Kiršų parašė bendrą laišką Vytautui ir geriausiam jo
bičiuliui Pauliui Jurkui; iš laiško matyti, kad buvo gavęs paštu Vytau­
to eilėraščių. „Vytauto „Šešėlis“ (geriau Vytauto „Portretas“) tikrai
mačerniškas. Ir aš jį, kaipo tokį, vertinu. Paskaitai ir jauti, kad tai
originalu, kitur niekur neskaityta, kažkaip nauja. Darosi žmogui sma­
gu, gera ir nesinori ieškoti kokių nors formalinių kabliukų ir kitų
smulkmenų“1. K. Bradūnas įžvalgiai pastebėjo V Mačernio poezijos
esmę - ji veikia bendru matymo-mąstymo įspūdžiu, kokios smulk­
menos (jų eilėraščiuose yra likę) neatrodo svarbios, skaitančio sąmo­
nė tiesiog nelinkusi į jas gilintis, juolab jų ieškoti. Žemininkų progra­
ma prasidėjo nuo V. Mačernio ir P. Jurkaus pokalbių Šarnelėje ir
Žemaičių Kalvarijoje, rutuliojosi studijų universitetuose metais; žval­
gytasi į tautosaką, į senąsias dainas (V Mačernis su K. Bradūnu bal­
singi, gražiai dainuodavę), dailininkus arsininkus, jų atsinaujinusią
grafiką. Ieškota ir pavadinimo, užsimintas ir vitalizmas. Mąstyda­
mas apie Žemaitę, interpretuotą Donato Saukos, Marijus Šidlauskas
pastebės: „Juk be žemaitiško vitališkumo ir mūsų „amžinas aukštai­
tiškas graudumas“ (Jonas Strielkūnas) darosi toks opus ir laikinas“2.
Žemaitiškasis vitališkumas, paties V. Mačernio reflektuotas straips­
nyje „Žemaitiškas charakteris mene“, sudaro vieną iš jo pasaulėvo-
kos atramų, susieinančių su prigimto, itin savito kraštovaizdžio po­
etika ir su egzistencijos filosofija.
V. Mačernio poezija subrendo didžiųjų istorinių kataklizmų laiku,
kai Lietuva neteko Klaipėdos, galiausiai ir nepriklausomybės, bet su
skaudžiom iliuzijom jos jaunos jėgos dar plūstelėjo į Vilnių, į istorinę
savo sostinę, į Vilniaus universitetą. Prigimtinį Vytauto mąslumą, są­

1Žemaičių muziejus Alka, F 14532, 13.

2Šidlauskas M. Orfėjas mokėjo lietuviškai, Vilnius: Homo liber, 2006, p. 40.

8
monės reflektyvumą atitiko egzistencijos filosofija; jos kursai jau bu­
vo skaitomi Kauno ir Vilniaus unversitetuose. Vosyliaus Sezemano,
svarbiausio Vytauto mokytojo, paskaitų konspektas „Egzistencializ­
mo filosofija“, išlikęs Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštyne,
pradedamas nuo gyvenimo filosofijos, nuo tezės, kad filosofuoti, įsi­
gyti pasaulėžiūrą gali tiktai žmogus kaip atskiras ir konkretus indivi­
das. Pagrindinė filosofijos problema yra žmogus ir jo gyvenimas.
Pirminiai duomenys, nuo kurių prasideda pažinimas, yra potyriai
(racionalūs ir neracionalūs), - viskas, ką žmogus išgyvena santykiau­
damas su fiziniu ir socialiniu pasauliu3. V. Mačernio nuostatose, elg­
senoje, mąstymuose matyti pastangų patirti, pasiekti būsenų, kurio­
se būtis tarsi prasiskleidžia. Įsirengia skaityklą miško aikštelėje, į aukštą
medį įsikelia lyg kokį gandralizdį, kad galėtų plačiai matyti. Mėgsta
vaikščioti laukais, eiti pelkėmis - šiaip, be jokio tikslo, tik jausdamas
kūno ir gamtos ritmo sinchronines sutaptis, atsiliepimus, atitikimus.
Jo prigimtiniai polinkiai tarsi skleidėsi egzistencijos filosofijos hori­
zontuose. Istorijos sutemos (apie jas V. Mačernis buvo mąstęs pagal
Osvaldo Spenglerio veikalą „Europos saulėlydis“) nebūtinai turi reikšti
atskiros žmogiškosios prasmės saulėlydį. Bet kuriomis aplinkybėmis
reikia neišleisti iš akių atskirosios žmogaus prasmės, susiklostančios
iš daugybės paralelių ir susikertančių linijų. Tai paaiškina (jei reikia
aiškinti), kodėl V. Mačernio poezijoje nėra konkrečių istorinių, so­
cialinių laiko atgarsių - okupacijų, karo. Viskas yra tik žmogaus dva­
sioje, galutinėje ir vienintelėje dvasinėje tikrovėje: šiurpe, nerime,
vienatvėje, džiaugsme. Gyvenimo formos trapios, dūžtančios, bet
žmogus turi išgyventi ir dūžtančiose formose (taip savo studentams,
remdamasis Friedrichu Nietzsche, kalbėjo profesorius Balys Sruoga,

3Sezemanas V. Raštai: Filosofijos istorija. Kultūra, Vilnius: Mintis, 1997, p. 229.

9
netrukus įkalintas Štuthofe), neprarasti prasmės, grožio jausmo. As­
ketinė egzistencinio pasiryžimo dvasia veikė jauną poetą (ciklas „Šo­
kėja ir asketas“), stiprino, intensyvino didelius poetinius užmojus:
viename laiške B. Vildžiūnaitei sakė norįs „eilėraščiais aprašyti visą
žmogaus gyvenimą, nuo vaikystės iki grabo lentos, nuo kasdieniškų
reikalų iki intymiausių sielos virpėjimų, eilėraščiais išsakyti mokslų
ir filosofijos teorijas“4. Poeziją V. Mačernis matė ir suprato kaip uni­
versalią prasmių programą.
Kokios yra tos universalios programos konkrečios realizacijos,
užtikrinusios V Mačerniui lietuvių literatūros klasiko statusą? Pirmiau­
sia - kas šio poeto parašyta, į kokius žanrus, į kokias poetinio kalbė­
jimo struktūras orientuotasi. Jis rašė prozą, linko į simbolines situa­
cijas, į alegorijas, straipsnius, kuriais aiškinosi literatūrą (labiausiai
Fiodorą Dostojevskį, kaip ir jo kartos žmogus bei didelis jo poezijos
gerbėjas Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas), mėgo užrašus (išra­
šų, pastabų, dienoraštinių minčių), vertė, tikriausiai suvokdamas, kad
gerų poetų vertimai yra su niekuo nepalyginama poetinė mokykla.
V Mačernis yra eikliu poetas; tai yra ir viena iš formaliųjų lyrikos
filosofiškumo žymių. Sekiama sukurti erdvę, kurioje mintys bei vaiz­
dai ryškėtų kartodamiesi, toltų grįždami, grįžtų toldami, įsitvirtintų.
Pabaigtas vienintelis ciklas - „Vizijos“, peržiūrėtas, taisytas, mašinėle
perrašytas 1944 metų pavasarį, su ranka įrašyta dedikacija P Jurkui.
„Metų“ ciklą sudaro metų laikų sonetai: „Rudens sonetai“, „Žiemos
sonetai“, „Pavasario sonetai“ ir du „Vasaros sonetai“. Cikliški yra „Trio­
letai“, „Songs of Myself“ giesmės, „Canto“. Pagaliau ir „Žmogiškoji
komedija“, nors pabira ir fragmentiška. Matoma žanrų skalė: vizija,
sonetas, trioletas, giesmė, ironiškas fragmentas, filosofinė miniatiūra.

4Mačernis V. Po ūkanotu nežinios dangum, Vilnius: Vaga, 1990, p. 394.

10
Ir eilėraštis, lyrinis, filosofinis, dialoginis. Chronologija nėra aiški, nes
daug nedatuotų tekstų. Itin savitai išsidėsto nebaigtas, gal tik pradėtas,
poetinio gyvenimo pabaigos ciklas - „Vasaros“ sonetai, „Songs of My-
self“ XV giesmė, eilėraštis „Atbaigimas“. „Vasaros sonetais“ V Mačer­
nis įžengė į sunkųjį savo dvasios laiką, prasidėjusį nutrūkstant ryšiams
su Brone, juntant vis didesnį vienišumą, būties skaudumą ir netikru­
mą. Jis jautėsi senas (sena siela, perpratusi gyvenimo ir mirties slėpi­
nius), išvaikščiojęs savo mylimų ir verstų poetų (tai ypač Raineris Ma­
ria Rilke, Oskaras Milašius ) skaudžiųjų patirčių keliais:

Atleisk, režisieriau, aš taip esu išsekęs...

Mane nuvargino kasdien vis rolės naujos.
Tu pažiūrėki: kokios mano tuščios ir negyvos akys,
Ir jau širdies seniai nebepasiekia kraujas.

V Mačernio poezija gali būti interpretuota kaip vieno gyvenimo is­

torija, jos įsirašymas sąmonėje tarsi ekrane. Ne biografijos, o likimo
principu. „Vizijos“ yra namų, prigimtos vietos filosofijos kūrinys, susi­
dedantis iš „įžangos“, septynių skirtingo išplėtojimo tekstų ir „Pabai­
gos“. Įtakos šiam kūriniui galėjo turėti O. Milašius, R. M. Rilke,
stiprinę jauno poeto pasitikėjimą ekstatiniu, vizijiniu matymu - mąs­
tymu. Dvi perspektyvos: ten ir čia. Aš figūra - mediacinė linija. Per
mane, pro mane, manimi, - toks yra pasaulio suvokimo principas.
Kartu ir bendriausias poetinis principas:

Aš pajutau gyvybę, jėgą darbui ir gyvenimui sugrįžtant

Ir įkvėpimo ugnį plūstant kraujo takuose,
Ir nuostabų budrumą, begalinį ryžtą,
Užvaldantį mane.

11
 „Vizijose“ atpažįstama gimtoji sodyba, baltas kelias („Ir išėjau pro
sodą į laukus, kur baltas kelias tolumon / Tartum svajonė pakerėta
traukė“) , purėta obelis, po ja sėdinti senolė. Bendriausia prasme -
tai išėjimo iš namų kūrinys, išėjimo, kuris neatskiriamas nuo sugrįži­
mo. Tarp šių dviejų veiksmų - būsenų išsidėsto regėjimai - vizijos,
poetiniai siekimai, filosofinės mintys, patyrimai. Intensyvus poetinis
pasakojimas, laisva, laisvai kintanti intonacija. Plati poetinių galimy­
bių skalė: kažkas radauskiška („Gėlės taurėj miegojęs vėjas keliasi, /
Ir ima medžiai bust“), milašiška („Kai vieną rytą, eidamas pro seną ir
apleistą sodą, / Pro statinius vidur pasižiūrėjau“), legendiška, bet vi­
suma savita, apšviesta dvasinio tikėjimo: „Ir žody, tobulajam rutuly,
nušvito naujas, nemirštąs pasaulis“.
Svarbi vieta V Mačerniui priklauso lietuvių soneto istorijoje. Stip­
rioji dalis - ką numatė ir pats poetas - „Rudens sonetai“. Juose išryš­
kėja svarbi poeto pastanga - matyti, mąstyti, rašyti Europos kultūros
kontekste, jaučiant, kad Lietuva yra perimta, persmelkta tų pačių
dvasinių aspiracijų - nuo antikos iki krikščionybės, nuo jos iki XX
amžiaus vidurio. V Mačerniui natūralus, savaiminis vaizdas: „Myli­
mosios aukštumos lapuočių miškas/' Antikinio vakaro fone“. Vakarų
kultūra paženklinta ieškojimo, amžinųjų, poetui itin svarbių klausi­
mų: „Kodėl pasaulis ir žmogus, ir visa tai?“
„Man patiko tik vandenys gilūs“, - sakoma ketvirtajame „Žiemos
sonete“, ir ši frazė yra poeto dvasinė vertikalė, bent iš dalies artima
V Mykolaičiui-Putinui. Aukštumos, kalnai ir gilūs vandenys. Bet ir
pelkėygimtųjų vietų realija, poetinama nuojautų, kad pelkės yra gy­
vieji muziejai, reliktinės žemės vietos, keliančios ypatingą nuotaiką:
„Pelkės kvepia. Kažin koks svaiginantis ir slaptas tvaikas, kyląs iš
gelmių. / Negaliu jums pasakyt, kaip man patinka plačios, neaprė­
piamos, bekraštės pelkės“ („Songs of Myself“, XIII).

12
 Į lietuvių tautos dvasinę patirtį Vytautas Mačernis įeina ir kaip
ypatinga, išsiskirianti prigimtis, turėjusi retą jautrumo pasauliui, vi­
zijai, fantazijai dovaną, galėjimą patirti regėjimus, tarsi išeiti už įprastų
ribų, pakilti iki šviesiausio taško, iš kur matyti, kad vertingiausia -
„tai aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia Visatos
pilnatvėje“. Suvokė savo kitoniškumą, kuris kliudė būti paprasto gy­
venimo gyventoju, bet leido patirti tai, kas patiriama ne daugelio.
Juto neišsprendžiamas gyvenimo prieštaras, bet ir jungties būtinybę:
„Mano siela kaip membrana: / Jon gyvenimas įrašo, / Ką po saule
išgyvena / Liūdnas, ilgesingas Ašen“, - devyniolikto žiemos soneto
pradžia. Gilus liūdesys, bet ir svaigus džiaugsmas: „Mes nežinome
kam, bet gyventi, / Kurt ir juoktis pasauly - puiku“.
Klasiko pozicija - derinti priešybes, ieškoti gyvenimo prasmės ir ją
teigti. Iš ilgesingo liūdesio iškylantis džiaugsmas - tai paveldėta iš
Jono Aisčio, iš laiške cituotos „Fugos in as moli“: „Gyvenimas toks
didelis, o jo norėtųsi, / Norėtųsi kaip galima daugiau“.
Paveldėta ir perkeista.

VIKTORIJA DAUJOTYTĖ

13
VI ZI JOS
Į ŽANGA

Į žemę piktas vakaras atėjo,

Toks baisiai svetimas ir neramus,
O ten už lango blaškosi klajoklis vėjas
Ir lyg keleivis beldžias į duris.

Bet aš vidun jo niekad neįleisiu,

Duris užversiu dar tampriau -
Aš pilnas nerimo, kažko pasilgęs baisiai,
Paskendęs vakaro rimty, mąstau

Apie šią žemę ir kalvas suartas,

Ir iš storų sienojų pastatytus šiuos namus,
Ir žmones einant iš kartos į kartą -
Tuos žmones jaunus, pranašius.

Menu jų vasaros auksinį derlių,

Gegužės mėnesio naktis brandžias,
Laukus, priėjus pjūčiai, grūdą bėrių
Ir kuriančių žmonių kančias.

Tai plazda jie šio vakaro šešėliuos,

Ryškėja mostai ir galia
Ir pamažu atgimsta vėlei,
Atgimsta vėlei pas mane...
Žarnelė, 1939

16
PI RMOJ I

Kai išbundu vidunakty klaikiam ir ima širdį plakti,

O smilkiniais tiksent kančia,
Vėl pamiršti vaizdai lyg pelkių šviesos rudeninę naktį
Praeina pro mane.

Ir aš matau gimtinį šiaurės kelią

| saule degančius namus...
Ten pats vidudienis. Mergaitė skambina pietums varpeliais,
O jų skambėjimas toks linksmas ir saldus.

Tokia tyla! Ji lyg kančios pribrendęs lašas

Jkaitrą sunkias pamažu.
O saulės spinduliai ant klevo lapų laša
Ir lyg medus nutyška ant šakų.

Bet vakaruos antai jau temsta skliautas,

Kažkur toli dundėjimus girdžiu.
Ateina vandenys ant medžių kritusių šviesų nuplauti
Ir atgaivint laukų.

Po orą vaikosi perkūnijos oželiai,

Ištiesę giedančius sparnus;
Gėlės taurėj miegojęs vėjas keliasi,
Ir ima medžiai bust.

17
Ir jau pirmi lašai šiušena lapais -
Gainioja viesulas liūtis sodrias.
O nuo stogų tartum mergaitės čiurkšlės plepa, -
Upeliai srūva į valkas.

Melsvi žaibai vagoja skliautus, dunda debesys ir šniokščia žemė,

Ir nebaigia trenksmai aidėt...
Bet pamažėl prašvinta pašaliai sutemę,
Ir audros tyla tartum vandenų išsekusi versmė.

Iš debesies suspindi saulė vėl, ir vyturėliai juokias.

Rasotom pievom atbrenda pavakarys;
Ir ežero melduos pablūdusios lakštutės suokia,
Ir garsina sodus strazdų daina skambi...

Greit vakaras. Iš lauko grįžta tėvas į namus, kiemu atbėga šunes,

O vakarienės dūmai iš raudono kamino jau driekias pažemiais,
Linguoja vėjas obelų viršūnėm,
Ir krypstančių langų stikluos jau paskutinės šviesos baigia žaist.

Ramu jau tėviškėj. Mėnulis pro klevus į kiemą žiūri;

Naktis graži ir dieviškai skaisti.
Tik pas mane tamsus vidunaktis, tik pelenuos maža ugnelė gūri,
Ir baisiai daužosi širdis.

[Kaunas, 1939]

18
ANTROJ I

Žinau, kad žemėje yra vieni namai,

Kuriems dabar ateina rytas nuostabus,
Ten ilgesingai gieda prietemoj gaidžiai,
Ir ūkininko žingsniai aidi ten aplink namus.

Pasilenkiu prie žemės ir stebiu,

Kol rytmečio rasoj sudrėkusių kalvų kvepėjime
Apsvaigsta man galva.
Tenai toli yra laukų,
Kur auga vien rugiai šviesių spalvų.
Kur triukšmo, gatvių purvinų
Nėra.

Įsiklausau:
Iš ten, kur šviečia vaiskios tolumos,
Saldus traliavimas atklysta į mane.
Ir aš matau: piemuo tarp pirštų meldą laiko
Ir pučia eidamas aukštyn upe.
Ir taip tarytum toji upė nerami,
Vingiuojanti tarp girių mėlynų, raistų ir pelkių,
Tasai traliavimas
Ligi širdies gelmių giliausių smelkias.

19
Aš laimės svaiguly jaučiu,
Kaip meldo paprasta daina
Pažadina iš miego slėnius ir laukus.
Išeina kažin kur nakties tamsa,
Ir kelias su miglom jos liūdesys sunkus.
Vėl slepias po stogais šikšnosparniai juodi,
Pabūgę rytmečio šviesos.
O aš einu vėl žemės ilgesy
Regėjimų liepsna liepsnot.
[Šarnelė, 1940]

20
TREČI OJ I

Kai vieną rytą, eidamas pro seną ir apleistą sodą,

Per statinius vidur pasižiūrėjau,
Tenai virš tvenkinio praėjusios nakties šešėliai tingūs
Lyg paukščiai pašautais sparnais plazdėjo,
Ir vandenin palinkusios obels šakoj, matyt, seniai jau padžiauta skara
Pleveno ryto vėjuj.

Kutai mirgėjo tarp baltų žiedų, kuriuos mieguistos bitės

Varpeliais tolimais dūzgeno...
Atsiminimai lyg iš ūkanų iškilo, pagalvojus,
Jog tai skara seniai jau mirusios senolės mano.

Aš pažvelgiau į tėviškės laukus, dar rytmečio tyloj paskendusius,

Kai jie prieš saulę tekančią suklaupę meldės tyliai,
Ir šviesiame regėjime mačiau jaunosios rūbuose senolę skaisčią
Iš seno sodo vienumos pakylant.
Jinai lengvučiais žingsniais pasikėlė eit per žemę kvepiančią,
Jos akys buvo skaisčios lyg kalnuos du ežerėliai gilūs.

Priėjo ji upelį ir ranka vandens pasėmė,

Šaltais šaltais lašais suvilgė kaktą, lūpas,
Paskui drąsiu mostu laukus palaimino
Ir vėl, pečius šilton skaron susupus,
Nuklydo ji tolyn, kur tolimam danguj du debesėliai
Balti balti lyg jūroj du maži laiveliai supos.

21
Dabar, kada einu pro seną, statiniais aptvertą sodą,
Kur tvenkinys niūrus, žaliais maurais užžėlęs,
Tenai, kur lyg tie paukščiai pašautais sparnais
Plevena praeities šešėliai, -
Aš vis matau, matau aš ją jaunosios rūbais.
Jinai lengvučiais žingsniais pro vartus išeina vėlei:
Jos akys tokios skaisčios mėlynos tarsi kalnuos du gilūs
ežerėliai.

Dabar, kada širdis lyg tas keleivis, tyrų smėlyje suklupęs,

Kada svajonės lyg silpni drugeliai prieblandoj paklydę miršta, -
Dažnai jaučiu gaivinančius lašus ant lūpų lašant
Nuo jos į dangų iškeltų ekstazėj pirštų.
/Žarnelė, 1940}

22
KETVIRTOJI

Šiandien prisiminiau aš vieną nuotykį iš savo bundančios

vaikystės metų,
Tą tylų vasaros sekmadienį, keliavusį pro mus, -
Kai ašen ir senolė - dviese -
Palikę buvom saugot ir dabot namus.

Didžiajam kambary, prie stalo, pievų, ežerų, pelkynų

gėlėmis papuošto,
Iš didelių maldaknygių senolė meldėsi, atsidūsėdama slapčia,
Ir ašen, supamoj kėdėj sėdėdamas,
Ilgai stebėjau saulės langą grindyse.

Laukuos girdėjau vasaros vidudienio kvėpavimą. -

Jaučiau, kaip jis ateina pas mane pro atviras duris
Ir lyg sapne matytos karalaitės pirštais
Lengvai paliečia kaktą, lūpas ir akis.

Tiktai staiga į mano langą krito paukščio išskėstų sparnų

šešėlis,
Pridengdamas man šviesų džiaugsmą ir svajas.
Aš suvirpėjau, puoliau prie senolės
Ir verkdamas kritau į jos rankas.

23
Patyrus mano nuotykį, senolė prašė nebeverkt,
Nušluostė ašaras ir pažadėjo gint mane
Nuo paukščio, kurs, atskrisdamas iš tolimos šalies, pakirto
spindulių pluoštus,
Sudarančius man šviesų saulės langą grindyse.

Ji sakė man, kad galime svajot, tikėt ir džiaugtis:

Yra pasauly tik jaunystė, saulė ir namai,
O tolimų, nežinomų kraštų klajūnai, tie erdvėj paklydę
paukščiai,
Čia žemėj lankosi retai.

24
II

Praėjo daugel metų. Ir senolė mirė.

Neliko kambary gėlių, neliko nė maldaknygių senų,
Ir širdyje skaistaus anų dienų tikėjimo
Neliko nė ženklų.

Nors kartais manyje suspindi saulės langas

Ir plečiasi lyg medis laisvėje aukštyn, platyn, -
Iš tolimų, nežinomų kraštų atklysta tas erdvių klajūnas paukštis
Ir meta didelių sparnų šešėlį mano džiaugsmo vidurin.

Ir, kai nėra kur veido nevilty priglaust,

Aš skausmo išplėstom akim matau,
Kaip traukias nuo manęs vidudienis, kaip slenka jis
į vakaro šalis,
Ir silpsta jo kadais linksmai skambėję žingsniai,
Ir šnabžda kaitroje pavytę žolės:
Jis niekad šičia nebegrįš.

Ir aš matau, kaip bunda vakaras, slypėjęs miško pakraščių

šešėliuos,
Matau, kaip slenka jis per lygumas plačias,
Kaip motinos-mirties šaltom kaulėtom rankom
Apglėbia mano darbo ir kančios dienas.

/Kaunas, 1940J

25
PENKTOJ I

I
Laukuose degė saulė. Buvo vasara. Ir augo didelė, švelni žolė
miškų pavėsiuose,
Nuo upių pūtė šiltas vėjas atgalios.
Balti keliai tartum svajonės vienišos per lygumas beribėn
tiesėsi,
Kai aš ėjau per žemę žydinčią, apsvaigęs saulės spinduliuos.

Praeidamas mačiau artojų dideles šeimas, padrikusias laukų

platybėse,
Regėjau jų nenykstančių darbų dienas ir neramias jų
poilsio naktis.
Pribrendę buvo jau laukai, ir viršum jų tartum rami dvasia
Pleveno didelės pjūties rimtis.

Paskui regėjau sunkų triūsą. Iš reto plakė šiurkščios

darbininkų širdys,
Bronziniai jų veidai ir šaltos akys spinduliavo laisvės ir
jėgos grožiu.
Jų rankos buvo grubios, kietos, pajuodavę ir suskirdę,
Jų sielos - aiškios, šviesios, lyg mažų vaikų.

26
Galvojau apie juos, parimęs pakelės žolėj, akis į mėlynas
erdves įsmeigęs.
Galvojau apie jų gyvenimą ir būsimas kartas,
Kurios, atėję žemėn, augs, subręs, ir, kai jau bus diena šviesioji
pasibaigus,
Mirtin nulenks be baimės galvas išdidžias.

Aš supratau tada žydėjimo ir subrendimo prasmę gilią,

Ir buvo sieloj taip ramu, kai ūžė vėjas kalvose,
Kai žemė, upių vandenys ir mėlyni miškai giedojo tyliai:
Gyvenk per mus, kad mes galėtum amžinai gyventi per tave.

27
II

Bet kartą baigės vasara. Laukai aptilo. Paskutiniai ežerų ir

pelkių paukščiai
Pasuko į pietų šalis šiltas.
Ir ašen palikau namus, sodybą ir pilkąsias aukštumas
Ir atėjau miestan. O su manim atėjęs vakaras ilgais šešėliais
klojo parkus ir gatves.

Praeinant dideli lašai nuo mūro sienų purvinų ant veido tiško
Žmonėms, kurie skubėjo pro mane, keistų vilčių ir nerimo pilni.
Iš požemių iškilę darbininkai buvo niūrūs ir išblyškę:
Jie nešės nuobodį veiduos ir slaptą neapykantą širdy.

Per daugel metų jie įprato Saulėn nepažvelgt, nepažiūrėti,

Sukniubę po dienos našta.
Jų taip, užgesdama iš lėto,
Išblėso džiaugsmo ir tikėjimo šviesa.

Per daugel metų įpratau ir aš iš jų nebesiskirt, savęs nebepažinti,

Lyg dulkė gatvių sūkury aš pritapau prie nešančios srovės.
Ir kai naktim pakeldavo iš miego sunkios ir nelygios mintys,
Aš neberasdavau naujos vilties.

28
Už tai pamėgau ašen rudenį, liūdnas spalvas ir vėją,
Kurs apipurkščia šaltu lietumi gailias, bevystančias gėles,
Pamėgau tolimus, klaidžius kelius, kuriais negalima begrįžt
išėjus,
Pamėgau griaut savy beaugančias galias.

Ir taip užgeso paskutinės džiaugsmo ugnys, o sieloj gimė

pabaigos troškimas,
Skausmingoj rezignacijoj pasilgęs nebūties,
Aš pažiūrėjau į žvaigždes: ...kiek daug iš jų, per amžius degt
ir šviest užgimę,
Rudens nakty prabėga erdvę ir užgęsta be prasmės.

29
III

Kai vieną vakarą lyg sužeista, kraujuos paplūdusi, iš lėto

mirė saulė,
Kai aš abuojas toks stebėjau jos kančių finalo minutes
Ir kai žėrėjo platumos ir prasivėrę toliai rodė seną, gniūžtantį
pasaulį
Prasmengant į nakties gelmes,

Aš pajutau gyvybę, jėgą darbui ir gyvenimui sugrįžtant

Ir įkvėpimo ugnį plūstant kraujo takuose,
Ir nuostabų budrumą, begalinį ryžtą,
Užvaldantį mane.

30
IV

Tąnakt, lyg svaidantis šviesas į tamsą laužas,

Liepsnojau per kartų kartas sukurto kraujo ir jėgos liepsna.
Gyvybės upė, skausmo ir mirties ledus pralaužus,
Tekėjo ateities linkme.

Tąnakt regėjau žodį įkvėpimo liepsnose lyg naują saulę žėrint

Su juo ritmingai plakė visatos širdis.
Iš sielos, lyg šaltiniui prasivėrus,
Ištryško ateities vaizdų grandis.

Ir žody, tobulajam rutuly, nušvito naujas, nemirštąs pasaulis:

Jame skendėjo vandenynai ir kalnų viršūnės žvalgėsi aplinkui
išdidžiai;
Ir amžinųjų vasarų kaitriojoj saulėj
Liepsnojo mano žemdirbių tėvynės kalvos ir laukai.
[Vilnius, 1941J

31
ŠEŠTOJI

Sodybą gaubė vasaros šilta naktis, ir snaudė sutemoj

didžiulis sodas,
Kažkur toli girdėjos žemdirbių sodri daina.
Ir žvaigždės didelės į grįžtantį sodybon kelią švietė,
Ir viršum pievų sklaistės lyg balta gėlė migla.

Sėdėjau kambary, ką tik iš tolimos kelionės tėviškėn sugrįžęs,

Kai iš gyvų prisiminimų budo, kėlėsi vaikystė tolima,
O iš senų paveikslų žvelgė į mane veidai senolių rūstūs,
Ir švietė sutemoj senolės šypsena.

Žiūrėjau praeitin... Bet pamažėl sunki galva nusviro

ant krūtinės, ir išdrikę mintys
Pasikeitė šviesių sapnų srove:
Sapnavos, vaikštau dideliam sode,
Baltučiai žiedlapiai lyg mažos peteliškės į žolynus krinta, -
Jos sukasi ir šnabžda, ir stipriu kvepėjimu
Svaigina lyg vynu mane.

Ten sodo vidury, po didele purėta obelim, matau, senolė sėdi,

Jos veidą ir akis nukloja lyg auksiniai siūlai per šakas
nusvirę spinduliai,
Jos baltus plaukus nežymiai kedena vėjas,
Ir margina rūbus užkritę obelų žiedai.

32
Aš prieinu arčiau. Jinai atsisuka ir pakelia akis:
„Tai tu, sūnel, grįžai namolei?!
Prieik arčiau ir sėsk šalia...
Kiek aš dienų pralaukiau čia, į kelią žvelgdama, tavęs!
Sakyk, ar nepavargai pasaulyje? Sakyk senolei!
Paguosk jos pralūkėtas, praliūdėtas dieneles“.

Aš sėduos ir tariu: „Senole mano, jei žinotum, kaip tavęs

aš pasiilgau,
Sodybos ir namų, laukų plačiųjų...
Atsimeni, vaikystėje kadais
Mes mėgdavom išeit laukuosna dujen.

O būdavo kaitra. Javų perpus nulinkę varpos,

Pakvipę gintaru liepsnodavo miškai ugny.
Ir mėlynam danguj lyg kaulo pilys gretimų bažnyčių bokštai
Atrodydavo dieviškai balti.

Mes dviese eidavom laukais, rimti, už rankų susikibę,

Sustodavom prie ežero, kurs buvo giedras lyg vienakio
milžino akis,
Pakildavo ten paukštis vienišas, nuo lizdo nubaidytas,
Ir tūpdavo anapus ežero, toliau patingęs skrist.

O ašen tuoj, į kiaurą luotą įsisėdęs,

Nuplaukdavau net į toliausius ežero krantus,
Ir kai išvargęs grįždavau, tu išdidžiai šypsodama sakydavai:
„Tu mano nerami, maža žebenkštis, amžinai judrus ir gyvas,
Ir nežinia, kas iš tavęs paaugus bus“.

33
Bet visa tai šiandien jau praeitis.
Tai knygon sukloti iš vieno liūdinčio pavasario žiedai.
Užlieja ilgesys begęstančias akis,
Kai juos prisiminimų knygose vartai.

Atsimenu, kai tik paaugau, tuoj pasaulin išėjau.

Buvau nerūpestingas ir šypsodamas žvelgiau į dirbančiųjų dalią.
O buvo pats pavasaris, ir debesėliai sklaidės melsvumoj,
Išbėgę miško pakraštin, lapojo šviesūs ir jauni berželiai.

Buvau be galo neramus, todėl siaučiau vienmečių ir draugų

būry...
Visi mes ėjom išdykaudami pagal saulėtą laiko upę.
Mergaitės puošė galvas gėlėmis, mes laužėm medžių
pumpuruotas šakeles
Ir mėtėm vandenin, tegu jas neša bangos įsisupę.

Perdien pavargę kelyje, saulėleidžio metu kalnų šlaituos susėdę,

Giliai nurimę žvelgdavom žemyn, kur tiesės lygumos, kaimai,
Ten kildavo į dangų piemenų sukurto laužo dūmai,
Paskui ateidavo naktis, barstydama dangun žvaigždes,
Ir mus pavergdavo jų aukštas ir kilnus ramumas.

Bet visa tai šiandien jau praeitis.

Tai knygon sukloti iš vieno liūdinčio pavasario žiedai.
Užlieja ilgesys begęstančias akis,
Kai juos prisiminimų knygose vartai.

34
Paskui lemtis išskyrė mus, ir metai pridavė veidams rimtumo,
Aš knygon įbedžiau šviesias akis.
Buvau pavargęs truputį, širdy kažko tai buvo gaila,
O veide žaidė rudeninės saulės spindulys.

Palenkęs galvą įžengiau į didelių namų ledinę tylą.

Čia buvo vakaras, languos pakoręs gęstančio dangaus spalvas.
Aš žvakę įžiebiau ir dirbau tyloje pasiklausydamas,
Kaip priemiesčiuos šiaurinis vėjas kyla
Ir kaip dainuoja valkatos liūdnas dainas.

Tiesos neradę niekur, liūdnos ir pavargę akys

Piktai sužiuro į nakties gelmes:
Tai visos mūsų dienos lyg ugnies liepsnon įskridusios plaštakės
Vien nežinią ir mirtį tesuras.

Jei taip, teblėsta pamažu jautrus linksmumas,

Tebūna dienos ir svajonės skausmo surakintos,
Tegu jaunystė kaip ugnis, mesta į tamsią naktį,
Nušvietusi erdves, juoda anglim į žemę krinta.

Bet kartais aš jaučiu: ne taip kalbėt reikėtų;

Ir noris laimę užumiršt ir darbui atiduot rankas.
Ir kaupias jėgos, rods, galėtum vargo ir kančios skliautus
pečiais nukelti
Ir visą šalį po nauju dangum išvest“.

35
Aš nutilau. Senolė į mane pasižiūrėjo,
Paskui nuleido galvą ir ilgai sėdėjo pasilenkus tyloje.
Tada, paėmus mano ranką, tarė: „Nors nesupratau aš
daugel žodžių,
Tačiau atspėjo juos širdis, pamilusi tave.

Kai tu, mažytis būdamas, rytais iš miego atsikėlęs,

Manęs bučiuot pribėgdavai, papūtęs lūputes,
Ir kai paskui toks rimtas žaisdavai ties mano langu,
Sakyk, kaip aš galėjau nepamilt tavęs?

Atsimenu, kaip kartą tu, visus šunes susivadinęs,

Lyg viesulas išdūmei į laukus.
Ir negrįžai... Aš išėjau tavęs ieškoti nusiminus
Ir parugėj radau... vienoj krūvoj bemiegančius visus.

Tada ant rankų paėmiau tave ir nešdama namo svajojau:

Užaugs sūnelis didelis ir savo tėviškę valdys.
Ir žemė taps lyg sodas žydintis,
Ir bus graži genčių šalis“.

Kai rytmečio šviesa, ant mano blėstančių sparnų lyg

purpuras užkritus,
Išbudino mane, pašokau aš ir kambary apsidairiau:
Tekėjo saulė. Jos gaisrų pašvaistės
Kaskart liepsnojo vis plačiau.

36
Aš pažvelgiau į bundančius laukus. Ten pirmos darbininkų gretos
Iškėlė tartum maldai tvirtas, dideles rankas.
Taip gimė darbas. Dirbančių eilėn ir ašen įsijungti nuskubėjau
Per pievų lygumas plačias.

Man einant iš kalnų atskridęs lengvas rytmetinis vėjas

Kuždėjo: „Tavo laimė pakely...“
Ir žemė pro rasas, lyg džiaugsmo ašarom užlietas veidas,
Spindėjo nemirtinga, išdidi.
[Šarnelė, 1942]

37
SEPTI NTOJ I

Anoj pavasario laukų ir žemės laiminimo šventėj

Džiaugsminga nuotaika užliejo mano protėvių namus.
Atėjus vakarui pro langus pasipylė smagios šviesos,
Ir pasigirdo juokas įstabus,

Nes tolimųjų vakarų, šaltosios šiaurės gentys, susirinkę

į senolių namą,
Vėl prakalbėjo išdidžia tėvų tarme,
Ir jų gražuolės moterys, grakščiai palenkę galvas,
Šypsojos vėl slaptinga šypsena.

Iš kiemo sužaliavusia veja išėję pasivaikščiot aukštos

šviesiaplaukės jų mergaitės
Staiga pajuto lengvą vėją supantis palaido rūbo vilnyse.
O vakaras vėsiais bernioko pirštais lietė jų lengvai
tepridengtus pečius
Ir kėlė svaigulingą virpesį slapčia.

Tąvakar vynas buvo toks tamsus, ir šviesios gėlės

Paliejo srovėmis kvapus svaigius.
Ir ilgas valandas plačiai patvinus džiaugsmo upė
Murmėjo apie laimės stebuklus.

38
Tiktai giliam vidunakty tartum pavargę akys užsimerkė
visos šviesos,
Ir pokylio namai paskendo miego ir sapnų rimty.
Vien mano kambario baltų užuolaidų kuteliais bėginėjo
mėnesienos spindulys,
Ir širdyje tebevirpėjo vakaro šviesa skaisti.

Pro langą matės šešėliuotos plačios lygumos

Ir ant sumigusių kalvų rugiai išplaukę.
Ir išėjau pro sodą į laukus, kur baltas kelias tolumon
Tartum svajonė pakerėta traukė.

Aplinkui horizonto pakraščiais juodavo tolimų miškų grandinės,

Žėrėjo viršum pievų miglos baltos pasikėlę.
Ir man staiga kažin kodėl prisiminė keista legenda
Apie pasakišką karalių gėlę.

Jeigu rožiniai jos lapeliai kam ant veido ar širdies užkrinta,

Nemirtingumo saulė tam skaisčiai dienas nušviečia,
Iš jo burnos pasipila skaidrieji žodžiai,
Artyn atskambantys tartum bičių auksinių spiečius,
Ir jų melodija pavergia širdis vargo ir kančios žmonių
Slaptuoju neramumo troškimu.

Tąvakar pamiršau, jog tai vien tik keista legenda

Apie pasakišką karalių gėlę,
Nes aš buvau toks jaunas ir jautrus, nes pokylio svaigi liepsna
Many melsvųjų tolių ilgesį sukėlė,
Ir aš nuklydau į rytus pavasario nakties laukais,
Tikėdamas legendos žodžiais įstabiais.

39
Ėjau tolyn. O pamažu artėjo ryto valandos. Nakties auksiniai
žiburiai pavargę geso,
Pašiurpę paukščiai neramiai sujudo savo lizduose.
Nuo medžių didelės bespalvės ašaros lašėjo žemėn,
Ir ūkanotu dangumi iš lėto kopė saulė balzgana.
Ir kasdienybės šaltas spindulys
Vėl atitolino legendų ir svajų šalis.

40
II

Praėjo daug dienų...

Tačiau išlikę širdyje anos legendos žodžiai
Many kas vakaras suplėšo kasdienybės pančius ir varžtus,
Ir išsilaisvinus dvasia vėl skrenda ten, į nuostabių šviesų šalis,
Kur plaukia vėjas, šiltas ir gaivus.

Ir aš einu per virpančią švelnių šešėlių žemę,

Užu savęs palikdamas sumigusius laukus ir kvepiančių
kalvų gretas,
Ir kylančiu širdies pulsavimu jaučiu karališkos gėlės artumą,
Ir horizonte jau regiu palaimintų rytų liepsnas.

Kai saulė sužėrės, aš grįšiu vėl į protėvių namus, ant rankų

nešdamas karalių gėlę,
O pasitikt išeis išdidžios vakarų ir šiaurės gentys
Ir jų gražuolės moterys, ir aukštos šviesiaplaukės jų mergaitės,
Atėjusios į žemės laiminimo šventę.

[Vilnius, 1942]

41
PABAIGA

Už lango jau ne vakaras, ne vėjas. Tai nakties negyvos akys

Sustingę stebi sielos židiny begęstančius vaizdus,
Ir nerami širdis lyg paukštis, kurs kadais krantan saulėtan plakės,
Šiąnakt virš tuštumos sūpuoja ilstančius sparnus.

O Nebūtis, skausmu išpuošus mintį paskutinę,

Paženklina šiais žodžiais išsakytas svajones,
Ir šios nakties keleiviai, josios veidą atpažinę,
Iš siaubo metasi į nuodėmės gelmes liūdnas.

Žinau: ne jiems kovot prieš ją tą kovą sunkią ir nelygią,

Ne jiems praeiti žemę išdidžiai ramiu žingsniu,
Bet štai širdis vėl kliedą apie naują ir prasmingą žygį,
Ir, degdamas liepsnoj, aš vėl regiu,

Kaip nykią naktį dykumų keliu smėlėtu,

Skausmingų abejonių lydima,
Tačiau be aimanų, be skundo, susikaupus ir iš lėto
Į priekį smelkiasi naujoji milžinų karta.

Jinai netrokšta pergalės. Ir žino, kad lauktoji pažinimo saulė

Pro nežinios tirštuosius debesis jai niekad nenušvis,
Bet išvidinio nerimo pilna ji veržias, nugali pasaulį
Ir pagaliau sumerkia tamsoje šviesos pasilgusias akis,

42
Aš ją regiu šiąnakt, senolių kambary prie lango susigūžęs,
Bet štai atėjo paskyrimo valanda:
Kurčioj tyloj nuaidi laikrodžio lediniai dūžiai,
Ir aš keliuos ir praveriu duris. Jveidus padvelkia tamsa.

Iš vienišų svajonių tik pakilęs, nuo regėjimo vaizdų apsvaigęs,

Iš karto netvirtai, parinkdamas žingsnius, einu,
Bet pamažu tvirtėja eisena ir netikrumas baigias,
Ir jau po kojom dunda vieškelis, vedąs ligi didžiųjų aukštumų.
[Šarnelė, 1942.VIII.18]

43
Another random document with
no related content on Scribd:
To another, who bitterly repented of a fault just committed, Sœur
Thérèse said:
“Take your Crucifix and kiss it.”
The novice kissed the feet.
“Is that how a child embraces her Father? Put your arms round His
Neck immediately and kiss His Face.”
She obeyed.
“That is not all, He must return your caresses.”
And she had to hold the Crucifix to each cheek; then Thérèse said:
“That is well, now all is forgiven!”
counsels and reminiscences
Having caused her pain, a novice went to ask pardon of Sœur
Thérèse, who replied with emotion: “If you only knew what I feel!
Never have I so well understood with what love Jesus receives us,
when, after a fault we beg Him to forgive us. If I, His poor little
creature, feel such tenderness for you the moment you return to me,
what must pass in the Heart of the good God when we return to
Him?... Yes, surely, more swiftly yet than I have just done, will He
forget all our iniquities, never again to remember them.... He will do
even more—He will love us still better than before our fault!...”
counsels and reminiscences

FOOTNOTES:
[54] Prov., ix, 4.
[55] Is., lxvi, 12, 13.
[56] Cf. Ps., lxx, 17, 18.
[57] Ps., cii, 8, 13, 14.
[58] Luke, xv, 31.
[59] Cf. Zach., xiii, 6.
[60] Cf. Luke, xv, 22.
[61] Matt., v, 48.
[62] Ps., cii, 14.
[63] Apoc., xxii, 12.
[64] Wisdom, vi, 7.
[65] Cf. Ps., lxxv, 10.
 SELF-ABANDONMENT
I cannot think without rapture of the dear little Saint Cæcilia: what a
model! In the midst of a pagan world, in the heart of danger, at the
moment when about to be united to a mortal who sought none but
earthly love, it seems to me that she ought to have trembled and
wept. But no, while her bridal was celebrated with joyful melody
Cæcilia was singing in her heart.[66] What abandonment to God!
Without doubt she listened to other melodies than those of earth; her
Divine Spouse, He too, was singing, and Angel choirs sang again
the refrain of one most blessed night: “Glory to God in the highest
and on earth peace to men of good will.”[67]
The glory of God!—Oh! Cæcilia understood it; most earnestly did
she long for it. She divined that her Jesus was athirst for souls ... that
is why her whole desire was that she might lead speedily to Him the
soul of the young Roman, who dreamed of naught but human glory:
this wise Virgin will make of him a martyr, and multitudes will follow
in his footprints. She fears nothing: the Angels have promised and
have sung of peace. She knows that the Prince of Peace is bound to
protect her, to shield her virginity and to give to her its recompense.
“O how beautiful is the chaste generation!”[68]
xvii letter to her sister céline
I had offered myself to the Child Jesus to be His little plaything. I had
told Him not to use me like a costly toy which children are pleased to
look at without daring to touch; but as He would a little ball of no
value, that He might throw to the ground, toss about, pierce, leave in
a corner, or else press to His Heart if so it pleased Him. In a word I
wanted to amuse the little Jesus, and to give myself up to all His
childlike fancies.
hist. d’une ame, ch. vi
My heart is entirely filled with the will of Jesus; therefore when
anything over and above falls to its share, this does not penetrate to
its depths; it is a mere nothing which easily glides by, as oil on the
surface of limpid water. Ah! if my heart were not filled up beforehand,
had it to be filled by the sentiments of joy or of sadness which so
quickly succeed each other, bitter indeed would be this flood-tide of
pain; but these rapid alternations do no more than ruffle the surface
of my soul, and I remain ever in a profound peace that nothing can
disturb.
hist. d’une ame, ch. xii
I am not always faithful, but I am never discouraged; I leave myself
wholly in the arms of our Divine Lord; He teaches me to draw profit
from all—both good and ill that He finds in me.[69] He teaches me to
speculate in the Bank of Love, or rather it is He who acts for me
without telling me how He goes to work, that is His affair and not
mine; my part is complete surrender, reserving nothing to myself, not
even the gratification of knowing how my credit stands with the Bank.
xvi letter to her sister céline
A sister told Sœur Thérèse of the strange phenomena produced by
magnetism on persons who really wish to yield up their will to the
mesmerizer. These details appeared to interest her keenly and on
the morrow she said to the Sister:
“Your conversation yesterday did me so much good. Oh! how I wish
to be magnetized by our Lord. It was my first thought on awakening.
With what delight have I delivered my will up to Him. Yes, I want Him
to make Himself master of my faculties in such sort that my actions
shall no longer be human or personal, but wholly divine, inspired and
directed by the Spirit of Love.”
counsels and reminiscences
You are quite wrong to think of sorrows that the future may bring; it
is, as it were, intermeddling with Divine Providence. We who run in
the way of Love must never torment ourselves about anything. If I
did not suffer minute by minute, it would be impossible for me to be
patient; but I see only the present moment, I forget the past and I
take good care not to anticipate the future. If we grow disheartened,
if sometimes we despair, it is because we have been dwelling on the
past or the future.
hist. d’une ame, ch. xii
I no longer thirst for either suffering or death, yet both I dearly prize.
Long did I call upon them as the harbingers of joy.... Suffering has in
very truth been mine, and I have thought I wellnigh touched the
eternal shore! I have believed from my earliest youth that the little
flower would be gathered in its spring-time; now, it is the spirit of self-
abandonment alone that guides me, no other compass have I. I
know not now, how to ask anything eagerly, save the perfect
accomplishment of God’s designs upon my soul.
hist. d’une ame, ch. viii
“Pray for me,” she would often say, “when I implore Heaven to come
to my aid, then it is that I feel most forsaken.”
“And in this desolation how do you avoid discouragement?” they
asked her.
“I turn to the good God, to all the Saints, and I thank them just the
same. I think they wish to see to what point I shall carry my trust....
But not in vain have these words of Job sunk into my heart: ‘Though
He should kill me yet will I trust in Him.’[70] I acknowledge it was long
before I reached this degree of abandonment; our Lord has taken
me and placed me there!”
hist. d’une ame, ch. xii
It seems to me that nothing now hinders me from taking flight, for I
no longer have any great desires, save to love, even unto dying of
love. I am free, I have no fear, not even of what I most dreaded; I
mean the fear of being a long time ill and consequently a burthen to
the Community. If it gives pleasure to the good God I willingly
consent to see my life of suffering, both of soul and body, prolonged
for years. Oh! no, I do not fear a long life. I do not shun the combat.
“The Lord is the rock upon which I am founded. Who teacheth my
hands to fight and my fingers to war; He is my protector in whom I
have hoped.”[71] Never have I asked God to let me die young; it is
true I have ever believed that it would be so, but without seeking to
obtain it.
hist. d’une ame, ch. ix
Whatever the good God has given me has always pleased me, even
the gifts which have appeared to me less good and less beautiful
than those received by others.
counsels and reminiscences
I have no greater desire to die than to live; if our Lord gave me the
choice I would choose nothing; I only will what He wills; it is what He
does that I love.
hist. d’une ame, ch. xii
“Some think you are afraid of death,” they said to her.—“That may
indeed yet happen; I never depend on my own thoughts, knowing
how weak I am; but at present I will rejoice in the sentiments that the
good God now gives me, there will be time enough to suffer from the
contrary.”
hist. d’une ame, ch. xii
A sister said to her:
“If anyone goes straight to Heaven, you surely will not spend one
moment in Purgatory!”
“Oh! I feel little anxiety about that; I shall always be content with the
sentence of the good God. If I go to Purgatory, well—I shall walk in
the midst of the flames, like the three Hebrews in the furnace,
singing the Canticle of Love.”
counsels and reminiscences

FOOTNOTES:
[66] Office of St. Cæcilia.
[67] Luke, ii, 14.
[68] Wisdom, iv, 1.
[69] St. John of the Cross.
[70] Job, xiii, 15.
[71] Cf. Ps., cxliii, 1, 2, 3.
 GRATITUDE
Oh, how happy God makes me! How easy and how sweet it is to
serve Him upon earth.
hist. d’une ame, ch. x
Seeing several of my companions form special attachments to some
one or other of our mistresses, I wished to follow their example but
could not succeed therein. O happy inability! from how great evils
has it saved me.... How I thank God for having made me find only
bitterness in the friendships of earth. With a heart such as mine I
should have been captured and had my wings clipped; then how
should I have been able to fly away and be at rest.[72]
hist. d’une ame, ch. iv
I understand well that our Lord knew I was too weak to be exposed
to temptation; without doubt I should have been wholly destroyed
had I been dazzled by the deceitful glamour of the love of creatures;
but never has it shone before my eyes. There, where strong souls
find joy, and through fidelity detach themselves from it, I have found
only affliction. Where then is my merit in not being given up to these
fragile attachments, since it is only by a gracious effect of God’s
mercy that I was preserved from it? Without Him, I recognize that I
might have fallen as low as St. Magdalene; and that word of deep
meaning spoken by the Divine Master to Simon the Pharisee, re-
echoes with great sweetness in my soul. Yes, I know it: “To whom
less is forgiven, he loveth less.”[73] But I also know that Jesus has
forgiven more to me than to St. Magdalene. Ah, how I wish I could
express what I feel. Here at least is an example which will in some
measure convey my thought.
Suppose the son of a skilful doctor is tripped by a stone in his path,
which causes him to fall and fracture a limb. His father comes in
haste, lifts him up lovingly and attends to his injuries, employing
therein all the resources of his art; and the boy, very soon completely
cured, testifies his gratitude. This child has certainly good reason to
love so kind a father; but here is another supposition.
The father having learnt that there lies in his son’s way a dangerous
stone, sets out beforehand and removes it unseen by anyone. His
son, the object of this tender forethought, unaware of the misfortune
from which he has been preserved by the father’s hand, will of
course show no gratitude, and will love him less than if he had cured
him of a grievous wound. But should he come to know all, will he not
love him still more? Well—I am this child, the object of the preventing
love of a Father Who sent His Son not to redeem the just but
sinners.[74] He wills that I should love Him because He has forgiven
me, not much, but everything. Without waiting for me to love Him
much, like St. Mary Magdalene, He has made me to know how He
had loved me with a preventing and ineffable love, in order that I
may now love Him even unto folly!
hist. d’une ame, ch. iv
Walking one day in the garden, leaning on one of her sisters,
Thérèse paused to enjoy the fascinating sight of a little white hen
sheltering its chickens beneath its wings. Very soon her eyes filled
with tears, and turning to her dear companion she said: “I can stay
no longer, let us go in again quickly....” And in her cell, her tears
continued falling and she could not utter a word. At last, looking at
her sister with an expression that was quite heavenly, she said:
“I was thinking of our Lord, and of the touching comparison He chose
in order to make us believe in His tenderness. That is just what He
has done for me all my life: He has wholly hidden me beneath His
wings! I cannot express what passed within my heart. Ah! the good
God does well to veil Himself from my sight, to show me the effects
of His Mercy rarely, and as it were, ‘through the lattices;’[75] such
consolations would, I feel, be more than I could bear.”
hist. d’une ame, ch. xii
“Oh! how good is the good God!” ... she would sometimes exclaim.
“Yes, He must indeed be good to give me the strength to endure all
that I suffer.”
hist. d’une ame, ch. xii
One day she said to the Mother Prioress:
“I would like to speak to you, Mother, of the state of my soul; but I
cannot, I am too deeply moved just now.”
And in the evening she sent these lines pencilled with a trembling
hand:
“O my God, how good Thou art to the little victim of Thy Merciful
Love! Now even though Thou dost join physical suffering to the trials
of my soul, I cannot say: ‘The sorrows of death have encompassed
me.’[76] But I cry out in my gratitude: ‘I have gone down into the
valley of the shadow of death, yet I fear no evil, because Thou, O
Lord, art with me.’”[77]
hist. d’une ame, ch. xii

FOOTNOTES:
[72] Ps., liv, 7.
[73] Luke, vii, 47.
[74] Luke, v, 32.
[75] Cant., ii, 9.
[76] Ps., xvii, 5.
[77] Cf. Ps., xxii, 4.
 ZEAL
The cry of Jesus agonizing, “I thirst!” re-echoed continually in my
heart, firing it with an ardent zeal till then unknown to me. I longed to
give to my Beloved to drink: I too felt myself consumed with the thirst
for souls, and at all cost I would wrest sinners from the eternal
flames.
hist. d’une ame, ch. v
The Precious Blood of Jesus I poured on souls, to Him I offered
these same souls renewed by the Dew of Calvary; thus I thought to
quench His Thirst; but the more I gave Him to drink, the more
ardently my poor little soul thirsted—and this I received as a most
precious recompense.
hist. d’une ame, ch. v
Like the Prophets and the Doctors I would fain enlighten souls. Fain
would I travel the earth, O my Well-Beloved, to preach Thy Name
and to set up Thy glorious Cross in Pagan lands. But one mission
only would not suffice for me; would that I could at one and the same
time proclaim the Gospel all the world over, even to the remotest of
its islands. I would desire to be a Missionary not only for a few years,
but to have been one from the creation of the world, and so to
continue to the end of time.
hist. d’une ame, ch. xi
I long to accomplish the most heroic deeds. I feel within me the
courage of a Crusader. I would die on the battlefield in defence of the
Church.
hist. d’une ame, ch. xi
Open, my Jesus, thy Book of Life wherein are recorded the actions
of all the Saints; those actions—would that I too, had accomplished
such for Thee!
 hist. d’une ame, ch. xi
Souls—dear Lord, we must have souls! Above all, souls of apostles
and of martyrs, that through them we may inflame the multitude of
poor sinners with love of Thee.
hist. d’une ame, appendix
After recreation one day when the Mother Prioress had spoken of
the persecution already raging against Religious Communities, Sœur
Thérèse said to a novice: “Ah! Sister, we live in an era of martyrs!
Blood will be shed.—What happiness if it should be ours!”
counsels and reminiscences
A novice on her way to the laundry one day, went at a slow pace
through the garden, looking at the flowers as she passed. Sœur
Thérèse who followed walking quickly, soon overtook her and said:
“Is that how one hastens who has children (souls) to support, for
whose sustenance she is obliged to work?...”
counsels and reminiscences
During her illness she wrote:
“The will of the good God is my sole desire; and I declare that if in
Heaven I could no longer work for His glory, I would choose exile
rather than the Fatherland.”
iv letter to her missionary “brothers”
What draws me towards the Heavenly Country is the call of our Lord,
the hope of at last loving Him as I have so ardently desired, and the
thought that I shall be able to make Him loved by a multitude of souls
who will bless Him eternally.
viii letter to her missionary “brothers”
Confidently I count upon not remaining inactive in Heaven, my desire
is to work still for the Church and for souls: this I ask of God, and I
am certain that He will hear me. If I quit already the battlefield, it is
not with the selfish desire of taking my rest. Suffering has long since
become my heaven here below, and it is difficult to imagine how it
will be possible for me to become acclimatized to a country where
joy reigns, unmingled with sorrow. Jesus must needs transform my
soul completely, else I could not support eternal bliss.
hist. d’une ame, ch. xii
Just now a few notes of distant music fell upon my ear, and set me
thinking that very soon I shall hear melodies beyond compare; yet
this thought can give me but a moment’s gladness; one only
expectation makes my heart throb: it is the love that I shall receive
and the love that I shall be able to give!
I feel that my mission is now to begin, my mission to make others
love the good God as I love Him ... to give to souls my little way. I
will spend my heaven in doing good upon earth. This is not
impossible, since the Angels in the full enjoyment of the Beatific
Vision keep watch over us. No, I shall never rest till the end of the
world! But when the Angel shall have said: “Time is no more!”[78]
then I shall rest—shall be able to rejoice, because the number of the
elect will be complete.
hist. d’une ame, ch. xii

FOOTNOTES:
[78] Apoc., x, 6.
 SIMPLICITY
When I read certain treatises where perfection is set forth as
encompassed by a thousand obstacles, my poor little head grows
weary very quickly. I close the learned book which puzzles my brains
and dries up my heart, and in its stead I open the Holy Scriptures.
Then all appears clear, luminous ... one single word discloses to my
soul infinite horizons, perfection seems easy. I see that it is sufficient
to recognize our nothingness, and to leave oneself like a child, in the
arms of the good God. Let great souls and sublime intellects enjoy
the beautiful books which I cannot understand, still less put in
practice; I rejoice in being little, since “children only and those who
resemble them will be admitted to the Heavenly banquet.”[79]
It is well that the Kingdom of Heaven contains many mansions, for if
there were none other than those of which the description and the
way seem incomprehensible to me, I should never be able to enter
therein.
vi letter to her missionary “brothers”
My patrons in Heaven and my chosen favourites are those who have
stolen it—like the Holy Innocents and the Good Thief. The great
Saints have earned it by their works; as for me, I will imitate the
thieves, I will have it by ruse, a ruse of Love which will open its gates
to me and to poor sinners. The Holy Ghost encourages me, saying in
the Book of Proverbs: “O little one, come, learn subtlety of me.”[80]
counsels and reminiscences
Our Lord replied to the mother of the sons of Zebedee: “To sit on My
right and on My left hand is for them for whom it is prepared by My
Father.”[81] I imagine that those places of choice, refused to great
Saints, to Martyrs, will be the portion of little children.
Did not David predict it when he said that the little Benjamin will
preside amidst the assemblies (of the saints)?[82]
counsels and reminiscences
“If you could begin your religious life over again” asked a novice,
“what would you do?”
“It seems to me that I would do as I have done.”
“You do not then feel like the hermit who used to say: ‘Even though I
had lived long years in penance yet I should fear damnation while
there still remained to me one quarter of an hour, one breath of life.’”
“No, I cannot share that fear, I am too little to be damned, little
children are not damned.”
“You always seek to be like the little ones—but tell us what we must
do to possess the spirit of childhood? What does it exactly mean—to
remain little?”
“To remain little—it is to recognize our nothingness, to expect
everything from the good God, not to be too much afflicted about our
faults, for little children fall often but are too small to hurt themselves
much: in fine, it is not to make one’s fortune, nor to be disquieted
about anything. Even in the homes of the poor, as long as a child is
quite little they give him what is needful; but when grown up, the
father is no longer willing to support him and says: ‘Now work! you
can provide for yourself.’ Well, it was to escape hearing that, that I
have never wished to grow up, for I know myself incapable of
earning my livelihood—Eternal Life!
“Again, to remain little is not to attribute to self the virtues we
practise; but to acknowledge that the good God places this treasure
in the hand of His little child to be made use of when required.”
counsels and reminiscences
Be not afraid to tell Jesus that you love Him; even though it be
without feeling, this is the way to oblige Him to help you, and carry
you like a little child too feeble to walk.
counsels and reminiscences
It is a great trial to see only the black side of things, but that does not
depend completely upon you. Do your best to detach your heart from
the cares of this world, and above all from creatures; then you may
be sure that Jesus will do the rest. He could not suffer you to fall into
the abyss. Be comforted, little one, in Heaven you will no longer see
all black but all white; yes, all will be clothed with the divine
whiteness of our Spouse, the Lily of the Valley. Together we shall
follow Him whithersoever He goeth.... Oh! let us profit by the brief
moments of this life to give pleasure to Jesus, let us win souls for
Him by our sacrifices. Above all let us be little, so little that all the
world may trample us under foot without even our appearing to feel it
or to suffer from it.
counsels and reminiscences
You are wrong to find fault with one thing and another, and to seek
that all should yield to your way of viewing things. We want to be like
little children, and little children know not what is best, to them all
seems well; let us imitate them. Besides there would be no merit [in
obedience] were we only to do what would appear reasonable to us.
counsels and reminiscences
A novice under a temptation which seemed to her insurmountable
said: “This time I cannot rise above it—it is impossible.” Thérèse
replied: “Why do you try to rise above it? Pass beneath it quite
simply. It is very well for great souls to soar high above the clouds
when the storm is raging, but for us, we have merely to bear the
showers with patience. If we do get rather wet—no matter! We shall
dry ourselves afterwards in the sunshine of Love.”
That brings to mind this little trait of my childhood; a horse one day
standing at the garden gate barred our entrance; those with me
endeavoured by force of talking, etc., to get him to move back, but
while they talked I very quietly slipped in, through the horse’s legs....
See how one may gain by remaining little!
counsels and reminiscences
To a young Sister discouraged at seeing her imperfections, Sœur
Thérèse said: “You make me think of a very little child who is just