Kodėl žmonės maištauja?

„Iš pasigailėtinų maištininkų niekuomet neišaugs milžinai bokštui užbaigti” – sakė vienas
labiausiai žinomų pasaulio rašytojų – Fiodoras Dostojevskis. Nors savo maištu, anot
Dostojevskio, mes nepasieksime didelių pokyčių, bet juo galime prisidėti prie naujos pradžios,
kuri atkurs bei pagimdys šviesą tamsiame tunėlyje. Akivaizdu kyla klausimas, kodėl žmonės
maištauja, jeigu jų maištas gali būti Sizifo darbu?

Kuo reiškiasi asmens santykis su autoritetu?

Asmuo ir autoritetas – dvi skirtingos asmenybės. Viena stengiasi surasti, suprasti, paimti,
kita – įkvėpti, pamokyti bei atiduoti. Esmė ta, jog šių dviejų individų santykis gimsta iš siekamų
vertybių ir lūkeščių. Kaip sakė Alfonsas Bukantas – “Autoritetai išauga iš mūsų vilčių ir
tikėjimo, mes juos susikuriame.” Tad verta pasvarstyti, kuo asmens santykis reiškiasi su
autoritetu?

Kokia individo laikysena istorijoje?

Istorija – svarbus pasaulio elementas, suteikiantis prasmės gyvenimui. Kaip sakė A.
Assman kultūrologė – „į ateitį ateiname tik per praeitį“, tad galima sakyti, jog istorija tai
gyvenimo šaltinis. Akivaiždžiai kyla klausimas, kokia yra žmogaus laikysena istorijoje, kūriant
ją?
Ką reiškia būti laisvam?
„Laisvas žmogus ne tik kuria savo istorija, bet gali sukirti geriausią jos versiją. XX a.
individai, Antrojo pasaulinio karo metuose negalėtų paaiškinti kas yra laisvė. Bet ar laisvė tai tik
pamatinis dalykas? Tikrai ne, tad mano manymu laisvas žmogus tai tas, kuris renkasi kas yra
gera jam ir jo artimui bei tas, kuris savo galimybę nevaržomai elgtis išreiškia kūryboje.
Ar sunku pasirinkti atsidūrus kryžkelėje?
Žmogaus pasirinkimai dažnai lemia jo tolimesnį gyvenimą. Pasirinkimai gali padėti
pergalvoti aktualią mums, Hamletui būdingą dilemą (būti ar ne būti) bei atrasti naująjį
gyvenimmo kelią. Tačiau kyla klausimas, ar iš tikrųjų sunku pasirinkti atsidūrus situacijoje be
išeities?

Ar šiandien garbingumas tebėra vertybė?

Žmogaus garbingumas priklauso nuo jo paties puoselėjamų vertybių. Vienam
garbingumas gali būti orumo pavyzdžiumi, kitam – nieko nereiškianti sąvoka. Kaip sakė viena
lenkų dainininkė Sanah – „Garbingumas tai viena svarbesniųjų vertybių, kuriuos daro mus
žmonėmis“. Tad verta pasvarstyti, ar šiandieniniame gyvenime garbingumas išliko tokia pačia
vertybe kaip ir praeityje?
„Tas laisvės nevertas, kas negina jos.“ (J. V. Gėtė, „Faustas“)
 Laisvė, svarbus gyvenimui elementas, kurį kiekvienas gali tam tikrose situacijose netekti.
Rūsų dainininkas Egoras Kridas yra pabrėžęs, jog žmonių prigimtis tokia, kad brangina tik tada,
kai praranda. O laisvę prarasti – tai gyventi rėmuose, kurie ribotų kiekvieną individo žingsnį.
Taigi, svarbu suprasti ar esame verti laisvės jeigu jos nebranginame bei neginame tada, kai tai
ypač svarbu ne tik man, bet ir kitų žmonių gyvenimui.

Kodėl ilgimasi praėjusio laiko?

„Carpe diem“ – lotyniška frazė iš Horacijaus poemos, kuri reiškia išnaudok dieną,
mėgaukis kiekviena akimirka, negaišk laiko. Ką reiškia gaišti savo laiką? Turbūt gaišti jį ne
tiems dalykams ir žmonėms, kurie daro gyvenimą spalvingą. Tačiau mes daugiau skiriame laiko
tam, kas mums nereikalinga negu tam, ką iš tikrųjų branginame, dėl to ilgimes žmonių,
momentų, emocijų. Mano manymu, ilgimasi tam, kad pasinerti į „geresnį“ pasaulį bei bandymą
išgyventi tą momentą dar kartą, bet jau savo galvoje.
Kokią prasmę turi tradicija?

Tradicijos puoselėjimas – begalo svarbi vertybė kiekvienos kultūros gyvenimui. Lenkų

dainininkas, Kamilius Berdnarek, kartą yra pasakęs – „Be tradicijų mes kaip medžių šakos žiemą
– lyg ir gyvename, bet viduje – šaltis.“ Taip ir mūsų gyvenime, nepuoselėjant tradicijų, mes
prisiimame pasaulio tuštumą sau ir nieko negalime duoti atgal kitam. Tad verta pasvarstyti, kokią
iš tikrųjų prasmę turi tradicijų puoselėjimas?

„Visas pasaulis yras cena“. (V. Šekspyras)

„Visas pasaulis scena, o žmonės – jos aktoriai“ – teigė V. Šekspyras, žymus

tragikomedijų kūrėjas. Tai XVI a. nuomonė, kuri iki šiol nepraranda savo aktualumo, nes visi
mes dvilypės asmenybės, kurios slepiame savo tikruosius veidus ir parodome tik mažą sielos
dalelę. Taigi verta pasvarstyti, kaip sakė modėrniosios muzikos kūrėja – Monika Marija, kodėl gi
„mes žaidžiame žaidimą, už rimto veido ir šaltų akių, kai galime būti tikri“?

Ar kančia įprasmina gyvenimą?

Nepatyrę kančios, niekada nesuprasime tikrosios laimės vertės. Kaip giesmėje „Aš
švarus“ yra giedoma – „Išgriuvėsių grožiui prikeli“. Tuo galime suprasti, jog grožį galima
sukurti tik iš dionišiškojo prado. Tuo pačiu, geresni laikai ateina tik po sunkiųjų patirčių, kurias
reikėjo įveikti perėjęs pro purvą ir gėdą bei savęs atradimą. Tad verta pasvarstyti, ar kančia iš
tiesų įprasmina gyvenimą?
Daugėlis teigia, kad kančia įprasmina gyvenimą, nes padėda pasielgti doriai ribinėse
situacijose. Asmenys, patyrę didelį skausmą (kaip fizine taip ir moraline prasme), linkę niekada
nepatirti to dar kartą – jie mokinasi iš savo klaidų (ne visi, bet daugėlis). Tad kyla klausimas, ar
mūsų kančia kažkam padėda? Tikrai ne. Mano manymu, kancčia padėda tik mums patiems. Ji
mokina mus ištvermės ir kaip sakė Hermanas Hesė: „Mokėti kentėti yra gyventi pilnutinai“. Be
abejo galima sakyti, kad kančia tai svarbus brendimo elementas, kuris paruošia žmogaus sielą
kitiems išbandymams bei duoda galimybę pasirinkti dorą elgėsį. Mąstydama apie kančios
pasėkmes (dorą veiksmą), prisiminiau svarbiausią krikšcioniškojo pasaulio asmenybę – Jėzų
Kristų, kuris įprasmino mūsų visų gyvenimą, kentėdamas ant kryžiaus už visos žmonijos
nuodėmes. Kryžius – didelės kančios ir aukojimosi simbolis bei begalinės Dievo meilės
pavyzdis. Jėzus Kristus per savo kančią atveria mums visaverčio gyvenimo galimybę. Kodėl gi
jis atiduoda savo gyvybę jeigu dažnas leidžia sau Jį niekinti? Atsakymą galime perskaityti
Naujojo Testamento Evangelijoje pagal Joną, kur yra sakoma: „Nėra didesnės meilės už tą: kaip
paaukoti gyvybę už savo draugus“. Nors Dievas parodė žmonijai savo begalinę meilę, individai
gali ją suprasti tik supratę trys dieviškos dorybes: tikėjimas, viltis, meilė. Be to, svarbu pabriežti,
jog kelias iki jų supratimo – kančia, o supratęs tas dorybes, labai lengva pamatyti didžiulę jų
veiksnį ir mūsų gyvenime, kuri labai yra plėtojama per mums žymias kultūros asmenys(ir jų
dorus veiksmus), tokias kaip šv. Jonas Paulius II, Vytautas Mačėrnis, Icchokas Meras. Taip pat,
kalbėdama apie tai, galvoje nušvito dar viena žymi amenybė – Bronius Krivickas. Tai jaunojo
pasiryžimo pavyzdys, kuris 1944 metais (atėjus sovietų okupacijai) nepasitraukė į Vakarus, bet
įgyjęs įšsilavinimą grįžo į gimtąją vietą ir pradėjo lavinti vaikus mokykloje. Doras pasirinkimas?
Išties vertas dėmesio. Pats Krivickas budamas partizanas patyrė nemaža kančios, kurią galime
įžvelgti jo kūryboje. Joje labai aiškiai pavaizduotas herojus, kuris netekęs vilties pergalėti, eina
atiduoti savo gyvenimą už tai, ką siekė. Lyrinis subjektas lyg Džeimso Klarko paveiksle
„Didžioji auka“, kur karys guli šale nukryžiuotojo Jėzaus lyg pasiemęs pavyzdį (iš Jėzaus aukos)
- tą patį pakartojo. Taigi galima sakyti, kad Broniaus Krivicko kūrybos veikėjas labai panašus į
patį poetą-karį, kuris išgyvenęs kančią, ribinėje situacijoje daro, be abėjo, dorą, vertą dėmėsio
veiksmą (atiduoda savo gyvenimą už tėvynės laisvę). Tad svarbu pabriežti, jog kančia tik
išbando žmogų ir padeda pasirinkti (aišku nevisada) dorą elgėsį ypač ribinėse situacijose.