Garsus prancūzų rašytojas Antuanas de Sent Egziuperi yra pasakęs: „Visi suaugusieji

kažkada buvo vaikai. Deja, tai prisimena tik nedaugelis”. Vaikystė, jos patirtys turi itin didelę
įtaką žmogaus gyvenimui, jo dvasiniam pasauliui, vertybėms. Šiuolaikinėje visuomenėje
skiriama nemažai dėmesio visaverčio vaikų gyvenimo užtikrinimui: vis garsiau kalbama apie
vaikų teises, smurtas prieš vaikus nebėra toleruojamas, jaunosios kartos švietimui skiriamas
didelis dėmesys, stengiamasi suteikti galimybę visiems vaikams mokytis geromis sąlygomis.
Tačiau pasaulis ir jame vykstantys įvykiai ne visada palankūs gražiai ir šviesiai vaikystei.
Apie vaikų išgyvenamus sunkumus rašo ir lietuvių autoriai. Jono Biliūno kūryboje
pabrėžiamas vidinis vaiko konfliktas dėl savo poelgių, o J. Aputis apysakoje vaizduoja vaiką,
kuris turi prisiimti globėjo vaidmenį šeimoje.
XXa. pradžios realistinės lyrinės psichologinės prozos pradininkas, novelės meistras
Jonas Biliūnas novelėje „Kliudžiau” aprašo vaiko vidinius išgyvenimus dėl žiauraus savo
poelgio. Pagrindinis kūrinio veikėjas yra pats pasakotojas. Dar visai mažas vaikas, antros
klasės mokinys, apsimeta esąs „Amerikos tyrlaukiu gyventoju, Kuperio aprašytu”, kai jo
akiratyje pasirodo maža balta katytė. Pasakotojas apsvarsto jos likimą: „Gal ją atėmė nuo jos
motinos žmonės, gal jie pirma norėjo ją įdėti maišiukan ir, nunešę į upę, įmesti vandenin, bet
paskui atnešė laukan, pametė patvorin, kad ji neberastų namų ir nudvėstų badu...“. Tačiau
šios mintys nesustabdo vaiko nuo nehumaniško poelgio, jis įtempia strielą ir pradeda taikytis.
Kūrinio kulminacija tampa vienintelis žodis : „Kliudžiau.” Po jos visiškai pasikeičia vaiko
būsena, personažas suvokia savo paties žiaurumą. Tai pažeidžia veikėjo sielą („Širdyje
jaučiau skausmą ir sunkumą: tarsi didelė didelė našta slėgė krūtinę”). Vaikas laukan išdrįsta
išeiti tik trečiąją dieną, taip pabrėžiamas personažo kaltės jausmas. Svarbiausia yra šio
kūrinio pabaiga ,kai pagrindnis veikėjas pripažįsta, jog tai buvo jo didžiausia gyvenimo
pamoka: „Tai, buvo vienatinis mano gyvenime šūvis. Bet laimingas: aš jį ir ligi šiolei dar
tebenešioju savo krūtinėje...“. Taigi, humanistas Jonas Biliūnas kūryboje pabrėžia, kaip
lemtingas gyvenimo įvykis pakeičia vaiko dvasinį pasaulį.
XX a. antros pusės- XXI a. pradžios lyrinės prozos kūrėjas Juozas Aputis apysakoje
„Dobilė. 1954 metų naktį” vaizduoja veikėją, kuris turi paaukoti savo vaikystę, atsikratyti
savo baimių dėl šeimos gerovės. Kūrinio pavadinime minima Dobilė yra šeimos maitintoja,
nuo jos priklauso motinos ir jos sūnaus Martyno likimai. Kitas pavadinimo dėmuo yra
istorinio laiko nuoroda: sunkūs pokario, šaltojo karo metai, kai Lietuvoje žmonės turėjo
stengtis išgyventi savo jėgomis, nesulaukdami jokios pagalbos. Kūrinyje vaizduojama šeima
yra nepilna, joje nėra itin svarbios vaiko gyvenimui tėvo figūros. Dėl to vaikas turi prisiimti
visą naštą, kuri tektų tėvui. Martyno motina sunkiai serga („ Martynas žinojo, kad motina
niekada nepagis, kad atsikels tik trumpam, tik keliom valandom ir kad dabar labai bijo
artėjančios audros” ), tad vaikas turi ja rūpintis, naktį, per audrą, ieškoti pasiklydusios karvės
Dobilės. Kad save padrąsintų veikėjas išbandymo metu prisimena tėvą, jo pasakytus žodžius :
„ Tegul sau daužosi, tegul žaibuoja. Man net patinka, kai viskas dunda, o bijotis nėra ko,
tokia jau yra gamta”. Vaikas stengiasi atstoti vyro figūrą šeimoje, bando nuraminti motiną,
tačiau jam nepavyksta taip, kaip tėvui. Visgi svarbiausia yra vaiko pastangos, jo dvasinis
sustiprėjimas, suvyriškėjimas. Taigi, Juozo Apučio apysakoje vaizduojamas vaikas, kuris
didvyriškai įveikia gyvenimo išbandymus dėl savo paties ir motinos gerovės.
 Apibendrindama galiu teigti, kad lietuvių literatūroje skiriamas itin didelis dėmesys
vaikui, jo asmenybės formavimuisi. Jono Biliūno novelėje vaizduojami vaiko išgyvenimai
atlikus nehumaniška poelgį, o prozininko Juozo Apučio kūrinyje pagrindinis veikėjas turi
paaukoti savo vaikystę dėl šeimos gerovės.