Gražiausios mano gimtosios apylinkės lankytinos vietos

Jau šešiolika metų gyvenu Kuršėnuose, bet niekada nesu pagalvojusi, kur galėčiau
nusivesti ir ką galėčiau parodyti iš kito miesto ar iš kitos šalie atvykusiam svečiui.
Nors Kuršėnai ir yra didžiausias Šiaulių rajono miestas, turintis apie 14 tūkstančių
gyventojų ir daugiau kaip šimtą gatvelių, man, čia gyvenančiai nuo pat gimimo, ši
vietovė yra tik mažas miestukas.
Pirmiausia žmogų, norintį susipažinti su mano gimtosiomis vietomis, nusivežčiau
į Jurgaičių piliakalnį, dar vadinamą Kryžių kalnu. Na o vietiniai žmonės jį vadina
Piliumi, Šventkalniu. Piliakalnis yra 8 – 10 metrų aukščio, su viršuje esančia, balną
primenančia aikštele, kurioje prieš daugelį metų buvo pilis, Livonijos Kronikose
vadinta Kule. Šią pilį 1348 metais sudegino kalavijuočiai. Rašytiniuose šaltinuose
pirmasis kryžius paminėtas 1850 metais. Kalnas greitai tapo gerai lankoma vieta, čia
vykdavo pamaldos, atlaidai. 1961 metais sovietų valdžiai pasirodė, jog kalnas yra
priešiškas. Nuo to laiko prasidėjo net 20 metų trukęs šio kalno naikinimas. Mediniai
kryžiai buvo sudeginti, betoniniai užkasti, o metaliniai atsidūrė metalo lauže. Pats
piliakalnis buvo nugriautas buldozeriu, tačiau po kiekvieno tokio naikinimo
piliakalnis vis atgimdavo. Dabar čia priskaičiuojama apie 50 tūkstančius kryžių, kurių
kiekvienas turi savą istoriją. Kryžių kalnas – tai dvasios šventovė, unikalus istorijos
bei kultūros paminklas. Be to šį kalną 1993 metais aplankė ir Šventasis Tėvas.
Na o vėliau iš Kryžių kalno patrauktumėme į Gimtuosius Kuršėnus, į istorijos
vingius menantį senąjį Gruževskio parką – daugelio Kuršėniškių dėka išsaugotą ir
išpuoselėtą. Šiame parke esančiame Gruževskio dvaro pastate yra įsikūręs Kuršėnų
amatų centras ir muziejus. Eksponatus dovanojo Kuršėnų miesto tautodailininkai,
keletas yra atsiųstų ir iš Amerikoje gyvenančių lietuvių. Tarp muziejaus eksponatų
galime pamatyti medžio bei molio dirbinius, senus rakandus.
Iš senojo parko pėstute per generolo Raštikio tiltą nueitumėm prie Vyties
paminklo, kuris 1989 metais buvo atstatytas už geros valios žmonių surinktus
pinigus, kaip ir bažnyčios bokštas, buvęs nugriautas Pirmojo pasaulinio karo metais.
Mūsų šeima didžiuojasi, jog prisidėjo prie jo atstatymo. Dabar kai grįžtame į
Kuršėnus, pirmiausia pamatome švytintį bažnyčios bokštą.
Mano gimtuosiuose Kuršėnuose dar yra garsusis Ivinskio paminklas, Kalendorių
muziejus, didžiausias Šiaulių apskrityje ąžuolas ir dar daugybė vietų apie kurias būtų
galima kalbėti valandų valandas...
Jei aš būčiau aplinkos apsaugos ministrė...

Žmonijos pažanga primena vis labiau įsibėgėjantį traukinį. Plečiasi miestai,

miesteliai, gyvenvietės. Mokslo ir technikos pažanga, teikianti mums daugybę
patogumų atnešė vieną iš didžiausių dabarties blogybių – ekologinę krizę, tai yra
daug negatyvių planetos aplinkai reiškinių, kuriais rūpintis privalo aplinkos apsaugos
ministerija ir žinoma aplinkos apsaugos ministras ar ministrė.
 Šiuo metu beveik visos galiojančios aplinkos kokybės normos yra paveldėtos iš
buvusios Sovietų Sąjungos.Bet gi nuo to laiko, kai gyvavo SSRS praėjo nemažai
laiko, pasikeitė situacija ir manau, kad dabar reikia pereiti nuo kovos su pasekmėmis
prie kovos su priežastimis. Taigi aš, užimdama tokias aukštas aplinkos apsaugos
ministrės pareigas, pirmiausiai dėmesį atkreipčiau į aplinkos apsaugos įstatymų,
standartų ir normatyvų sistemos sukūrimą, nes vienas pagrindinių tikslų turėtų būti
būtent vieningos ir paprastos aplinkos apsaugos įstatymų sistemos kūrimas. Šiuo
metu tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje yra daugybė spręstinų problemų, tokių
kaip oro, vandens ir žemės užterštumas, atliekų tvarkymas ir dar gausybė kitų. Na o
pastarąją užimdama tokias pareigas bandyčiau spręsti pradėdama organizuoti
savivaldybių atliekų tvarkymo sistemas taip, kad jos skatintų atliekų naudojimą,
perdirbimą. Taip pat pasirūpinčiau, kad miestai ir gyvenvietės būtų aprūpinami
atliekų surinkimo, rūšiavimo bei transportavimo priemonėmis, na o šios taip pat
turėtų būti atnaujinamos, kad būtų užtikrintas higienos reikalavimų paisymas atliekų
tvarkymo srityje.
Be abejonės turi būti naudojamos ir ekonominės priemonės, kurių tikslas - skatinti
teršėjus mažinti teršalų kiekį, diegti taršos prevencijos priemones, tausoti gamtinius
išteklius. Ekonominės priemonės - tai mokesčiai už taršą, vartotojų mokesčiai,
mokesčiai už leidimų išdavimą.
Manyčiau, jog labai didelį vaidmenį vaidina visuomenės informavimas ir
švietimas. Šiuo metu trūksta tinkamos mokymo medžiagos ekologiniam švietimui
organizuoti, visuomenė per mažai domisi aplinkos apsaugos problemomis, net ir ten,
kur teršimas turi tiesioginės ir rimtos įtakos žmonių sveikatai. Ateityje to neturėtų
būti ir aš dėčiau visas pastangas šviesti Lietuvos visuomenę gamtosauginiais
klausimais. Pasirūpinčiau žmonėmis, kurie rengtų, spausdintų ir platintų
aplinkosauginę informaciją ir ekologinio švietimo medžiagą (ataskaitas apie aplinkos
būklę, vadovėlius, leidinius apie specifines problemas ir t.t.), skirtą įvairioms žmonių
grupėms.Būdama ministre tikrai skatinčiau žmones utilizuoti buitines atliekas ir
taupyti energiją, supažindinčiau juos su aplinkos apsaugos normomis, gamtos teršimo
problema, bandyčiau išaiškinti daromą žalą ir bandyčiau ją kaip įmanoma sumažinti.
Taigi, jei kada nors gyvenime man tektų pabuvoti aplinkos apsaugos ministrės
poste , tai tikrai nesėdėčiau sudėjusi rankų, juk yra tiek daug spręstinų problemų ir
dar tikrai nevėlu pradėti tvarkyti savo aplinką, saugant savo planetą.
Kaip gamta auklėja žmogų?

Jau daugybę tūkstantmečių žmonės domisi įvairiais gamtos reiškiniais, kaip

žaibai, griaustiniai, viesulai... Senovėje buvo žavėtasi gamtos galybe ir sugebėjimais.
Negalėdami suprasti ir paaiškinti, kodėl vyksta vienas ar kitas gamtos reiškinys,
žmonės pradėjo juos garbinti, statyti šventyklas ir aukoti jiems. Žmonija jau
išsiaiškino, kodėl Žemėje vyksta vienas ar kitas procesas ir nebestato jiems šventyklų,
tačiau žmogus taip ir nesugebėjo pažaboti stichijos.
Viena iš oro stichijų yra tornadas - stiprus sausumos viesulas, vasarą siaučiantis
Šiaurės Amerikoje. Jis išdžiovina dirvožemį ir kartais sukelia katastrofiškas griūtis.
Amerikoje per metus kyla vidutiniškai tūkstantis tornadų. Sukdamasis 500 kilometrų
per valandą greičiu, tornadas pajėgus nužudyti šimtus žmonių ir pridaryti materialinės
žalos už milijonus dolerių. Tornadas paprastai susikuria pačiame audros vidury, kai
šiltas, drėgnas oras srautu prasimuša į viršų per šaltesnio oro sluoksnius. Pakilęs oras
atvėsta ir su lietumi ar kruša ima leistis žemyn, apsiausdamas kylančio oro srovę.
Daugiausia dėl žemės sukimosi susiformuoja kylančio oro sūkurys, kuris galų gale
virsta lengvai atpažįstamu klasikiniu tornadu. Vienas didžiausių tornadų pasaulio
istorijoje – 1925 m. kovo 18 d. nusiaubęs JAV Misūrio, Indianos ir Ilinojaus valstijas.
Žuvo 689 žmonės. Po šio įvykio laikraštyje pasirodė straipsniai, pranešantys, jog
tornadas buvo pakėlęs į orą mokyklos pastatą su 85 mokiniai, buvusiais jame, ir
nunešęs 137 metrus. Mokiniai liko gyvi. Arba tornadas pakėlė nuo bėgių 70 tonų
sveriantį 5 keleivinių vagonų sąstatą ir vieną iš vagonų nunešė 24 metrus.
Cunamis yra seisminės jūros bangos. Žodis cunamis kilęs iš japonų kalbos ir
reiškia "uosto bangos". Žmonės dažnai klysta manydami, kad tai potvynio bangos.
Cunamis tai visa serija labai ilgų vandenyno bangų. Šias bangas sukelia vandenyno
dugne vykstantys žemės drebėjimai, didžiulės nuošliaužos, ugnikalnių išsiveržimai,
rečiau į vandenyną nukritę meteoritai. Cunamis atrodo panašiai, kaip į tvenkinį
įmetus akmenį, kada bangos eina ratais link krantų. Bangų greitis siekia iki 1 000
km/val. Kai cunamio banga pasiekia seklias pakrantes, ji gali iškilti iki 40 metrų
aukščio, nušluodama viską, kas pasitaiko kelyje. Cunamis gali užklupti ir tas
vietoves, kurios yra ir už tūkstančių kilometrų nuo cunamio atsiradimo vietos.
Cunamiai pasireiškia visuose vandenynuose, tačiau dauguma jų atsiranda Ramiajame
vandenyne. Pats galingiausias cunamis užfiksuotas 1883 m. per Krakatau ugnikalnio
išsiveržimą. Bangos siekė 35 metrų aukštį, nuskendo 36 420 žmonių Javos ir
Sumatros salose.
Potvyniai, ugnikalnių išsiveržimai, žemės drebėjimai, tornadai, sausros,
lavinos, cunamiai – tai tik keletas gamtos teikiamų „džiaugsmų“, kurių pažaboti
neįmanoma – galima prie jų tik prisitaikyti. Įsivaizduokite planetą be viską savo
kelyje naikinančių stichijų. Tada kasmet nežūtų daugybė tūkstančių žmonių. Bet taip
niekada nebus, nes gamta yra mūsų šeimininkė – nepastovi ir nenuspėjama, o jos
galia neapsakoma.
Kaip jaunas žmogus gali prisidėti prie gamtos saugojimo?

Kuo labiau vystosi civilizacija, spartėja mokslo ir technikos pažanga, intensyvėja

žemės ūkis, tuo daugiau mes imame iš gamtos, bet retas kuris iš mūsų atsilyginame
jai už suteiktą būstą, maistą, orą, kuriuo visi kvėpuojame. Net nesusimąstome, jog
taip pažeidžiame pusiausvyrą gamtoje, naikiname ją, o kartu ir save.
Kai žmonių populiacija buvo maža, atliekos galėjo būti paliekamos natūraliai
suirti aplinkoje. Tačiau dabar, kai populiacija tokia didelė ir tiek daug mūsų gyvena
pramoniniuose miestuose, atliekos turi būti rūpestingai tvarkomos, o tai padaryti nėra
taip jau sunku. Reikėtų stengtis, kad atliekų susidarytų kiek įmanoma mažiau.
Turėtumėte vengti vienkartinės taros (skardinių, butelių iš sintetinių medžiagų,
kartoninių indų)o, pirmenybę teikti daugkartinio naudojimo įpakavimui. Na o jei to
padaryti nepavyksta , panaudotą ir nesuperkamą stiklo tarą dera mesti ne į šiukšlių
kibirą, bet į specialiai tam skirtą konteinerį. Stiklo perdirbimas yra naudingas
aplinkai, nes yra taupomos žaliavos ir energija. Panaudotą rašomąjį popierių galime
rinkti ir nunešti į popieriaus perdirbimo įmonę arba išmesti į popieriui skirtus
konteinerius, juk taip galime išsaugoti daugybę medžių, kurie yra kasdien nykstančių
„Žemės plaučių“ dalis. Baterijose ir senuose akumuliatoriuose yra aplinkai
kenkiančių medžiagų, todėl norėdami apsaugoti save ir aplinką, kurioje gyvename,
turime šias kenksmingas medžiagas mesti ne kartu su buitinėmis atliekomis, o
pristatyti į specialius punktus. Taigi visiems bus tik geriau, jei išmoksime taupyti ir
tausoti gamtą, tuo labiau, jog dabar esame ES nariai ir atliekų rūšiavimas anksčiau ar
vėliau mums turės tapti kasdieniu reiškiniu.
Šešiametė mergaitė nupiešė virš liepsnojančios žolės pakilusį paukštį, mėginantį
išsigelbėti nuo ugnies. Šį piešinį mergaitė pavadino „Nedegink žolės – aš noriu
gyventi“. Tai mergaitė, kuri žino, jog žolės deginimas yra didžiulis nusikaltimas
gamtai. Dėl žmogaus kaltės liepsnose žūva pirmoji pavasario augalija, smulkūs
gyvūnai, o neretai ir žmonės. Taigi pavasarį, kai visa šeima imasi tvarkyti iš žiemos
pabudusią gamtą, sugrėbtus lapus, seną žolę turėtumėme ne deginti, bet kompostuoti.
Taip įsigysime trąšų, kurias, be abejonės, panaudosime, juk deginimas, teršia orą ir
piktina mūsų kaimynus. Lygiai taip ir organines namų ūkio atliekas galime paversti
vertingu kompostu. Tai visiškai paprasta. Laisvame sklypo plote sodo bei virtuvės
atliekas dėkime sluoksniais maišydami jas su žeme. Jas sukraukimeį maždaug 1 m
aukščio krūvą. Ši krūva turi būti dauboje, kad joje kauptųsi lietaus vanduo ir būtų
nuolat drėgna. Taip galima išspręsti atliekų ir deginimo problemą.
Taigi, manau, nereikia daug mąstyti – prisitaikyti prie mūsų pačių sukeltų pokyčių
ar užkirsti jiems kelią, neturėtume pamiršti, jog šis sprendimas svarbus ne tik mums,
bet ir mūsų anūkams bei proanūkiams. Ir kad dauguma pokyčių, kaip kad
išpranašautas pusės gyvų padarų išmirimas Žemėje, bus negrįžtami.

Kaip suprantate sąvoką gamtos vaikas?

Kai grįžusi namo mamos paklausiau, kas yra gamtos vaikas, ji man nė trupučio
neabejodama atsakė, jog aš esu kuo tikriausias gamtos vaikas, tačiau negaliu su ja
visiškai sutikti, nes manau, kad šios sąvokos negalima suprasti vienareikšmiškai.
„ Esu gamtos vaikas, septynias vasaras ganiau tėvo gyvulius, dirbau visus ūkio ir
malūno darbus, laksčiau po mišką suskirdusiomis kojomis, vaikystėje neteko avėti
autuvo, buvau susietas su žeme“ sako profesorius Algirdas Vyžintas. Žinoma, šiais
laikais jau retas kuris kaimo vaikas laksto basas ar gano gyvulius. Gamtos vaiko
sąvokos prasmė yra gerokai pakitusi. Šiandien vis daugiau žmonių tolsta nuo
gamtos, didžiąją dalį jų laisvalaikio užima televizoriaus žiūrėjimas, vaikai vis dažniau
pasineria į kompiuterinius žaidimus. Bet manęs šie dalykai visiškai netraukia,
naudojuosi jais tik tiek, kiek reikia norint neatsilikti nuo vis modernėjančio pasaulio
ir turbūt tuo esu šiek tiek artimesnė motinai gamtai. Kaip sako mama jau nuo pat
mažumės lauke, gryname ore galėjau praleisti nesuskaičiuojamas valandas, o ir
gyvūnams jaučiau ypatingą trauką. Taip yra ir dabar. Visą savo laisvalaikį praleidžiu
gamtoje, negaliu praeiti pro šunį ar katę, jų nepaglosčiusi. Kažkada net svajojau tapti
veterinare ir taip padėti sergantiems gyvūnėliams. Dar ir dabar, kai nuvažiuoju į
močiutės gimtąsias vietas, kuriose vaikystėje ir aš praleidau nemažai laiko, girdžiu
senelio skudučiuojamų skudučių skambesį, nors niekas ten jais nebeskudučiuoja.
Taigi, manau, mano mamai ir turėjo visa tai omenyje, sakydama, jog aš esu gamtos
vaikas ir jei visa tai sutelpa į šią sąvoką tai, aš juo išliksiu visą gyvenimą.
Na o dabar paieškokime pavyzdžių tarp didžių Lietuvos rašytojų. Kaip gi jie
suprato ir savo kūriniuose vaizdavo žmogaus ryšį su gamta? Štai Vincas Krėve už vis
labiau vertino žmogaus artumą su gamta ir tai aprašė viename savo kūrinyje
„Skerdžius“. Lapinas, pagrindinis šio apsakymo herojus, tiki, kad nupjauti medį
reiškia užmušti žmogų. Su gyvulėliais jis taip susigyvenęs buvo. Be gamtos
tuometinis žmogus neįsivaizdavo savęs, gyvenimo. Lapinas stebisi, kad žmogus gali
be miško gyventi "Be miško suskursta žmogus" - sako skerdžius, skursta jo siela.
Taigi, manau, ir Lapinas buvo tikras gamtos vaikas, juolab, kad mirė, kai buvo
nukirsta jo mylimoji Grainio liepa.
O kita vertus, gal būt mes visi esame gamtos vaikai, juk gamta, žemė yra mūsų
didžioji motina, davusi gyvybę visai žmonijai, motina, kuri ne tik išleidžia savo
vaikus į gyvenimą, bet ir pasirūpina jų ateitimi: suteikia pastogę, maistą, nuostabiai
gražias vietas poilsiui, orą, kuriuo visi kvėpuojame ir dar galybę visokiausių gėrybių.
Tad, jei gamta yra didžioji mūsų motina, tai tada mes visi esame kuo tikriausi jos
vaikai.
„Kiekviename žmoguje gamta daigina naudingus pasėlius arba piktžoles, tegu jis
kartu laisto juos ir naikina jas“ sako Bekonas. Šiai minčiai pritariu ir aš ir manau, kad
dar nevėlu keisti savo gyvenimo būda, kalbu apie tuos, kurie vis daugiau laiko
praleidžia prie televizoriaus, ir tapti bent kiek artimesniu gamtai, o gal ir jos vaiku,
juk motina savo vaikus myli labiau už kitus.

Kaip valstybė Lietuvoje rūpinasi gamtos apsauga?

Pastaraisiais dešimtmečiais vis didėjant gamtos teršimui, jos išteklių naudojimui,

gilėjant prieštaravimams tarp žmonių veiklos ir gamtos vis plačiau imta vartoti
gamtinės aplinkos arba paprasčiausiai aplinkos bei aplinkos apsaugos sąvokas.
Lietuvoje šios sąvokos buvo įteisintos 1992 m. priimtame Aplinkos apsaugos
įstatyme, davusiam mūsų šaliai puikią galimybę išvengti daugumos ekologinių
klaidų, kurias padarė išsivysčiusios Vakarų valstybės.
Spaudžiant visuomenei, atsižvelgiant į realią grėsmę bei sprendžiant politinės
strategijos klausimus, politikai, priimantys sprendimus, pradėjo atidžiau vertinti
naujus projektus, planuoti naujų teritorijų naudojimą, galimą ūkinės veiklos poveikį
aplinkai. Nors šiuo metu Lietuvoje yra sukurta nebloga gamtosaugos įstatymų bazė,
mes vis tiek susiduriame su sunkumais. Svarbiausios spręstinos problemos yra
vandens ir oro kokybė, gamtovaizdžio saugojimas, atliekų tvarkymas. Taigi kalbant
apie atliekas, dauguma šiuo metu naudojamų sąvartynų neatitinka aplinkosauginių
bei sanitarinių – higieninių reikalavimų. Neretai sąvartynai yra įrengti be jokio
inžinerinio paruošimo. Pagrindinis šalies aplinkos apsaugos tikslas – sudaryti
prielaidas subalansuotai šalies plėtrai išlaikant švarią ir sveiką aplinką, dėl šios
priežasties yra numatytas esamų sąvartynų uždarymas, jų sutvarkymas bei naujų
regioninių sąvartynų įrengimas. Atliekų tvarkymo srityje jau pradėta įgyvendinti
regioninių atliekų tvarkymo sistemų diegimo strategija, kurios tikslas – iki 2010 metų
įkurti 12 regioninių sąvartynų ir regioninių atliekų tvarkymo sistemų ir iki 2012 metų
uždaryti apie 800 dabar egzistuojančių, bet neatitinkančių ES reikalavimams,
sąvartynų. Savivaldybių atliekų tvarkymo sistemos pradedamos organizuoti taip, kad
skatintų atliekų naudojimą ir perdirbimą. Miestai ir gyvenvietės yra aprūpinamos
atliekų surinkimo, rūšiavimo bei išvežimo priemonėmis. Surinkimo ir transportavimo
priemonės taip pat yra atnaujinamos, kad būtų užtikrintas aplinkos apsaugos,
techninių, ekonominių ir higienos reikalavimų taikymas atliekų tvarkymo sistemose.
Daug reikšmės aplinkos saugojimui turi nevalstybinės organizacijos, tokios kaip
Lietuvos ornitologų draugija, Lietuvos žalieji. Vienas iš didžiausių žaliųjų laimėjimų
yra regioninių parkų steigimas, nes saugomų teritorijų tinklas palaiko kraštovaizdžio
stabilumą, sukuriamos sąlygos kompleksiškai saugoti aplinką ir kurti subalansuotą
gamtinę sistemą. Galima drąsiai teigti, kad be žaliųjų iniciatyvos 1992 m. regioniniai
parkai nebūtų buvę įsteigti. Tiesa, ilgą laiką daugelis parkų neturėjo jokios
administracijos. Šiuo metu parkų administratoriai paskirti. O ir šiaip visos
nevalstybinės gamtosaugos organizacijos rengia daug įvairių streikų, protesto akcijų,
ragina valdžią priimti vieną ar kitą gamtai naudingą įstatymą.
Taigi šiandieninis dėmesys ekologijai ir investicijos į šią sritį rytoj gali duoti
šimteriopą naudą. Juo labiau, kad daug kur jokių investicijų nereikia, – pakanka tik
dėmesio ir įstatymo.

Mano laisvalaikis gamtoje

Šiuo metu didžiąją mano gyvenimo dalį užima mokslai, todėl laisvalaikio turiu
labai mažai ir būtent dėl šios priežasties stengiuosi jį praleisti turiningai. Nors
daugeliu gyvenimo klausimu neturiu tvirtos nuomonės, tačiau nė trupučio
neabejodama galiu sakyti, jog turiningiausias laisvalaikio praleidimas man yra
gamtoje.
Šiandien galiu džiaugtis ir didžiuotis, kad turiu galimybę gyventi ne
triukšmingame mieste, kur tiek dieną, tiek naktį zuja automobiliai bei tvyro užterštas
oras, o ramioje, sveikoje ir gražioje aplinkoje tai yra kaime. Taigi būdama ne miesto,
o kaimo gyventoja galiu sakyti, jog retas kuris čia gyvenantis skirsto savo laiką į
poilsį ir darbą. Taip yra ir man. Dirbdama gamtoje aš atsiriboju nuo mokslų, kas man
ir yra poilsis. Neilgai trukus ateis ne kalendorinis, o tikrasis pavasaris, kada saulė vis
dažniau kvies išeiti į lauką, kur laukia daugybė darbų, kurie, kaip jau minėjau, man
yra pramoga. Tai medelių genėjimas bei jų balinimas, senos žolės grėbimas. Žinoma,
visus šiuos darbus atlieku ne viena, o su savo mama ir sesute. Pernykštę žolę
grėbiame kartu, nes mūsų kiemas yra tikrai nemažas, o didžioji jo dalis apsodinta
žolynais, tad tenka iš peties paplušėti. Kadangi mano tėčiui pavasarį jo darbe būna
pats darbymetis, tai prie mūsų prisidėti jis neturi galimybės, tik radęs laisva minutėlę
parvažiuoja namo užmaišyti medeliams skirtą mišinį. Tada pasiraitoti rankoves turiu
aš, nes jau keli metai kiekvieną pavasarį pavaduoju tėtį ir nubalinu visus medelius, o
neretai ir pati save. Vasarą, kada jau tikrai neberūpi mokslai turiu marias laiko pabūti
su draugais. Taigi praeitą vasarą, kai viešėjau pas pusseserę Viekšniuose su dviem jos
sesutėmis ir tėčiu patraukėme į žygį pėsčiomis. Į kuprinę įsidėjome šiek tiek maisto,
miegmaišius, kuprines bei palapinę, žemėlapyje numatėme maršrutą ir išvykome.
Buvo labai smagu vakare pasėdėti prie degančio laužo ir ryte pamatyti tekančią saulę.
Kai grįžau iš viešnagės namo, kiekvieną vakarą su savo geriausiu draugu
važiuodavome dviračiais aplink visai netoliese esantį mišką, ir užsukdavome
atsigaivinti į pakeliui esančią Ventą. Tačiau ir vasarą yra tam tikrų pareigų. Esu
atsakinga už žolės pjovimą, bei gėlynų ravėjimą, bet šie darbai man yra gan malonūs.
Du kartus per vasarą su mama važiuojame nuravėti ne šiaip sau mažą darželį , o
vagas, siekiančias net kilometro ilgį. Tai man yra didžiulis iššūkis, nes mama liepia
rauti tik didžiąsias žoles, o man sąžinė neleidžia palikti ir mažųjų. Rudenį kaip ir
kiekviename kaime pagrindinis ir didžiausias darbas yra bulviakasis, kas man taip pat
labai patinka, nes į jo talką susirenka visa giminė. Na o žiemą jau keleri metai vasario
16 - ąją mūsų šeima važiuoja čiuožinėti ant Šatrijos kalno, kuris, man labai keista, dar
nėra paliestas verslininkų rankų, nors tai yra labai gausiai žmonių lankoma vieta.
Nors ir iš šios mūsų šeimos tradicijos tapusios kelionės kaskart grįžtame su šimtais
mėlynių ir su gumbais galvoje, kasmet ten važiuojame norėdami gerai praleisti laiką
ir pasigerėti didžiu gamtos kūriniu.
Taigi, manau, jog neveltui yra sakoma, jog net nuostabiausiomis savo svajonėmis
žmogus negali sukurti ko nors puikesnio ir gražesnio už gamtą, kuri priverčia mus
sustoti gyvenimo kelyje ir trumpam atsikvėpti nuo visų rūpesčių.

Naminių gyvūnėlių laikymas daugiabučiuose

Kiekvienas žmogus nesvarbu, ar jis gyvena vienui vienas, ar su daugybe namie

krykštaujančių vaikų, nuosavame name su didžiuliu kiemu ar ankštame daugiabučio
namo butuke, dažniausiai jis vis tiek augina naminį gyvūnėlį.
Žmogui naminiai gyvūnai suteikia teigiamas emocijas, padeda atsipalaiduoti ir
praleisti laisvalaikį, skatina atsakomybės už kitą jausmą, patenkina bendravimo
poreikį, sudaro galimybę susipažinti su bendraminčiais, auginančiais augintinius,
neatsižvelgiant į tai, kur gyvena gyvūnėlis. Turbūt ne vienas pripažinsime, kad mums
tai nėra labai svarbus dalykas, tačiau ar gi nereikėtų pagalvoti ir apie šitiek gera
mums duodančius augintinius?
Gyvenant miete, mažame bute su vos keliais kambariais kartais net pačiam
žmogui neužtenka erdvės, o ką jau bekalbėti apie gyvūnus, kuriems labiau už kitus
reikalingas ryšys su gamta. Nei nedideliame miestuke, nei triukšmingame didmiestyje
nėra pakankamai vietos ir tinkamų sąlygų išvesti šunis į lauką, o ir zujančių mašinų
gausmas turbūt nėra labai mėgstamas nei vieno mūsų gyvūnėlio. Dažniausiai mieste
gyvenantys žmonės turi mažai laisvo laiko, todėl jų augintiniams neretai pritrūksta
dėmesio, priežiūros. Kaimynai taip pat dažnai pyksta dėl gyvūnų keliamo triukšmo.
Didžiausia augintinių keliama problema yra alergija, kuria serga vis daugiau žmonių.
Ją sukelia mūsų numylėti naminiai gyvūnėliai: katės, šunys, jūrų kiaulytės, įvairūs
paukšteliai. Alergiškiems žmonėms, norint atsikratyti alergijos, išeitis yra tik viena -
vengti gyventi ekologiškai nepalankiuose industriniuose rajonuose, o svarbiausia
kontakto su gyvūnais.
Katės jau nuo seno buvo laikomos namuose tam, kad gaudytų peles, pastarųjų yra
ir daugiabučiuose, bet graužikų gaudytojos, visą gyvenimą praleidžiančios ankštame
bute, neturėdamos galimybės pasikarstyti po medžius, aptingsta ir nebeatlieka savo
pareigos – pelių gaudymo. Šunys, geriausiai dresuojami gyvūnai, taip pat neturėdami
tam sąlygų, darosi vangūs, tingūs, gyvendami butuose neretai pamiršta, ką reiškia
saugoti namus. Taigi, manyčiau, jog katės ir šunys nėra tinkami gyvūnai žmonėms,
gyvenantiems daugiabučiuose. Prieš įsigyjant naminius gyvūnėlius reikėtų gerai
pagalvoti, ar jiems bus suteiktos pakankamai geros gyvenimo sąlygos. Taip galėtų
išvengti daugybės benamių gyvūnėlių problemos.
Tinkamiausi augintiniai daugiabučių gyventojams yra įvairūs graužikai: žiurkėnai,
žiurkės, jūrų kiaulytės, šinšilos, triušiai. Žinoma ir šiems naminiams gyvūnėliams
nepakenktų pasilakstyti po pievas ir pasmaguriauti jos augmenija, bet šiaip graužikai
yra laikomi narveliuose, jų nereikia kiekvieną dieną išvesti pasivaikščioti į lauką.
Taip pat narveliuose yra auginamos kanarėlės, papūgos bei kiti paukšteliai, o taip pat
ir žuvys, kurioms turbūt reikia mažiausiai erdvės, ryšio palaikymo su gamta. Tad
žmonės, kurie nori turėti kokį mielą gyvūnėlį ankštuose namuose, turėtų rinktis ne
didelį šunį, o mažą pelytę, paukštuką ar žuvytę.
Senovėje buvo tikėta, kad gyvūnėliai yra gerosios namų dvasios, išvaikančios
negandas ir apsaugančios nuo nelaimių, bet šiandien ir mes turime stengtis padėti
savo namų gerosioms dvasioms – savo augintiniams.