2024 m.

lietuvių kalbos kalbėjimo įskaitos planas

Jašiūnų M. Balinskio gimnazija

IV G klasės mokinio

Danieliaus Tumo

Kalbėjimo planas
Literatūra - istorinės patirties liudytoja

Įžanga
Literatūra visais laikais visiems buvo aktuali ne tik dėl to, kad joje gausu įvairių pasakojimų.
Literatūra ne tik moko, atpalaiduoja, tačiau ir, akivaizdu, liudija istorinius įvykius. Tad kaip
literatūra atsiskleidžia kaip istorinės patirties liudytoja, aptarsiu būtent šiame kalbėjime,
remdamasis pastarųjų amžių rašytojų kūryba ir svarbiais istoriniais kontekstais. Literatūra – tai
pati populiariausia meno rūšis pasaulyje. Tai dažniausiai yra rašytinis arba spausdintinis
dokumentas, kuriame pateikiamos įvairios rašytojų mintys, idėjos, išgyvenimai ir kiti panašūs
aspektai – rašytojo gyvenimo bei pasaulio atspindžiai. Būtent dėl tokio turinio dažnai literatūros
kūriniai yra laikomi neįkainojamais, nes jie atspindi individualias ir reikšmingas gyvenimo
patirtis, iš kurių galima mokytis. .
Dėstymas
• Pirmas kūrinys, kuriuo norėčiau remtis įrodydamas savo mintį, būtų lietuvių rašytojo ir
poeto Balio Sruogos parašyta 1945 m. memuarinė knyga “Dievų miškas”. Tai veikalas
apie Štuthofo koncentracijos stovyklą. Autorius atvaizdavo visą žmogaus naikinimo
sistemą, parodė stovyklos vadovus, sargybinius, tariamą kalinių savivaldą ir pačius
kalinius. Kūrinyje kankinimo priemonės pasiekia neįtikėtino fantastiškumo, žmogaus
sužvėrėjimas vaizduojamas šiurpiais vaizdais. Į visa tai žiūrima beteisio, neturinčio vilties
išlikti, rezignavusio žmogaus žvilgsniu. Vienintelis ginklas tokioje aplinkoje prieš
dvasinę anemiją yra aštri ironija. Ją autorius naudoja labai meistriškai - tragiškiausi
momentai vaizduojami pro sarkastišką šypseną, sadistų kankintojų portretai piešiami
ironiškomis spalvomis. Pvz: lagerio prižiūrėtojus esesininkus vadina “narsuoliais”,
“karžygiais”, “galvažudėliais”, “banditėliais”; prižiūrėtojo Majerio skonis statyti kartuves
šalia Kalėdų eglutės laikomas “pavyzdingu”. Tas ironiškas bruožas atsiminimams duoda
platesnę plotmę, gilesnį žvilgsnį, patį vaizdavimą iškelia iš faktinio aprašymo į literatūros
meno sritį. Skaitant šį kūrinį iškyla klausimas: kaip galima apie be galo žiaurius, siaubo
kupinus dalykus kalbėti su šypsena ar kaip galima mirtį vaizduoti su pašaipa?
• Istoriniai žmonių išgyvenimai Salomėjos Nėries eilėraščių rinkinyje “Prie didelio kelio”.
Patys eilėraščiai buvo parašyti suvokiant visą gyvenimo dramą, skausmigus Lietuvos gyventojų ir
už tėvynę kovojančių karių likimus. Į karo baisumus šiame rinkinyje žvelgiama be herojiškų
pozų, stengiantis atjausti eilinį karį, kurio likimas karo metais buvo jam negailestingas.
• Žmogaus laikyseną totalitarizmo akivaizdoje aprašo Icchokas Meras romane “Lygiosios
trunka akimirka”. Romanas vaizduoja Vilniaus getą Antrojo pasaulinio karo metais.
Komendantas Šogeris lošia šachmatais su septyniolikmečiu Izaoku Lipmanu. Žaidimo
 sąlygos tokios: jei jaunuolis laimės vokiečio siūlomą šachmatų partiją, nebus sušaudyti
mažieji geto vaikai, bet jis pats žus; pralaimėjęs žaidimą, jis liktų gyvas, bet mirtų vaikai.
Izaoko ir Šogerio dvikova yra dviplanė, kaip ir visas romanas, – viena vyksta šachmatų
lentoje tarp negyvų juodų ir baltų medžio figūrų, kita - žodinė tarp dviejų gyvų figūrų.
Šogeris garsiai meta iššūkius, kurių pirmasis ir svarbiausias - „Viskas yra loterija.
Pabaiga
Apibendrinant galima teigti, kad literatūra tai svarbiausias užrašytas kultūrinis palikimas
ateinančioms kartoms, ji yra tautos istorijos liudytoja. Daugelis Lietuvos rašytojų ir poetų bandė
sukelti susidomėjimą praeitimi, lietuvybės saugojimu ir tautiškumu. Praeitis yra svarbi, nes ji yra
tarsi atspirties taškas mūsų dabarties veiksmams. Jei nebūtų tokios praeities, kokią turėjome, tai
ir nebūtume tokia tauta kokia esame.

Literatūra:
Balys Sruoga „Dievų Miškas“, Vilnius, 1994 m.
Salomėja Neris „Prie didelio kelio“ Vilnius, 1994 m.
Icchokas Meras „Lygiosios trunka akimirka“, Vilnius, 1999 m.