Ką apie žmogaus gyvenimo prasmę pasakoja literatūra?

Žmonės visais laikais galvojo ir bandė paaiškinti, kokia yra jų gyvenimo

prasmė. Ši tema visada buvo tokia svarbi, kad daugelis menininkų, rašytojų ir
poetų bandė suprasti ir paaiškinti, kokia iš tikrųjų yra žmogaus gyvenimo
prasmė. Keli iš tokių autorių buvo XVIII a. vidurio rašytojas Kristijonas
Donelaitis, parašęs pirmąjį lietuvišką grožinės literatūros kūrinį „Metai“ ir
XVIII pabaigos – IX pradžios vokiečių literatūros klasikas Johanas Volfgangas
Getė, parašęs „Faustą“, jie abu savo kūriniuose kalbėjo apie žmogaus gyvenimo
prasmę.
Kristijono Donelaičio XVIII a. kūrinyje „Metai“ yra daug kalbama apie
būrų, arba valstiečių buitinį gyvenimą. K. Donelaitis daug dėmesio skiria būrų
gyvenimui, jo prasmei, ką būrai turi veikti gyvenime ir kaip gyventi. Donelaitis
vadovavosi pietistinėmis vertybėmis ir šios vartybės atsiskleidžia skaitant
„Metus“. Viena iš pietizmo idėjų yra doras, „viežlybas“ gyvenimo būdas, kurio
svarbą K. Donelaitis išreiškė būrams rašydamas apie gamtą: „Į paukščius
žiūrėk! Viens prastą kirminą kramto, / O kitsai, stokodams grūdo, gnyba žolelę.
Juk ir jie kasmets, mus atlankyt sukeliavę, / Kūdą vis ir alkstantį pavasarį randa;
/ O vei, todėl tikt nei viens niekados nesiskundžia“ , - taip yra pabrėžiamas
asketiško gyvenimo būdo, materialinių gėrybių atsisakymo svarba. Žmonės turi
nesiskūsti kai jiems ko nors gyvenime neužtenka, o dėkoti Dievui už tai, ką turi:
„Tu žmogau niekings! mokykis čia pasikakyt / Ir pasisotindams gardžiaus
n’užmiršk savo Dievą.“ K. Donelaitis pasinaudojo gamta, gyvūnų gyvenimus
sulygino su būrų, kad valstiečiai iš jų pasimokintų, kaip reikia gyventi. Pasak
Donelaičio, žmogus turi būti doras, kuklus, darbštus, nebandyti keisti savo
likimo, nes Dievas jį nulemė, o Donelaičiui religija buvo labai svarbi. Jis buvo
tapęs klebonu, mokė žmones religijos, todėl „Metuose“ tiek daug kalba apie
Dievą ir dorą gyvenimo būdą. Taigi Kristijono Donelaičio grožinės literatūros
kūrinyje „Metai“ būrų gyvenimo prasmė, pasak Donelaičio, yra gyventi
nebandant pakeisti savo likimo, būti doru ir darbščiu, nes tokio buvo
pagrindinės pietizmo vertybės.
Johano Volfgango Getės IX a. pradžios kūrinyje „Faustas“ taip pat yra
kalbama apie žmogaus gyvenimo prasmę. Faustas – pagrindinis kūrinio
veikėjas, jis nugyvenęs beveik visą savo gyvenimą, bet neradęs jokios prasmės
jame sutikęs Mefistofelį bando iš naujo nugyventi gyvenimą ir surasti jame
prasmę. Fausto tėvas, irgi kaip Faustas, buvo išsimokslinęs žmogus, jis savo
gyvenimą paskyrė savo žinių dalinimuisi, jis padėjo žmonės, juos mokė: „Vien
jūsų tėvo išminties / Ir jo išmanymo dėka / Tada išvengėme mirties.“ Faustas
išmokęs visas pasaulyje žinias, vistiek nesuprato gyvenimo prasmės. Jis manė,
kad jam reikia patirti meilę: „Aš trokštu savo angelo, ką nors daryk! / Aš noriu
atsidurt jos kambary!“ Tačiau meilės Faustui neužteko, kad jis būtų patenkintas
savo gyvenimu. Jis Mefistofelio prašė visko, ko norėjo, bet Fausto troškimų
niekas negalėjo numalšinti. Galiausiai Faustas pradėjo elgtis nesavanaudiškai,
sukūrė vietą žmonėms gyventi, sukūrė palikimą ateinančiom kartom ir suprato,
ko jis siekė gyvenime: „Tada akimirksniui galėčiau tarti: / Sustoki, tu toksai
puikus! / Juk mano pėdsakai, įgavę žemėj vertę, / Per amžius laikui nepaklus.“
Faustas buvo labai išsimokslinęs, jis dalinosi savo žiniomis su kitais, bet nejautė
kad jo gyvenimas yra labai prasmingas, nes nemanė kad jo žinios gali padėti
žmonijai: „Reti išminčiai, kur kažką pažino / Ir naiviai tuo pasidalyti ryžos, /
Jausmus ir pažiūras išsakę kvailai miniai, / Nuo seno mirdavo ant laužo ar ant
kryžiaus.“ Taigi J.V. Getės „Fauste“ Fausto gyvenimo prasmė buvo sukurti
palikimą ateičiai ir padaryti kažką dėl žmonių gerovės, o ne pažinti viską
pasaulyje, nes pasidalinus žiniomis jis nepadės žmonijai.
Apibendrindamas galiu teigti, jog Kristijonas Donelaitis „Metuose“ ir
Johanas Volfgangas Getė „Fauste“ abu savaip paaiškina žmogaus gyvenimo
prasmę. Donelaitis teigia, jog žmogus turi gyventi taip, kaip jam yra nulemta
Dievo, taip pat būti doras, „viežlybas“ – darbščiai ir kukliai gyventi. Getė
pasako, kad pažindamas viską, mokindamasis žmogus nebus laimingas, jis turi
padėti kitiem, savo gyvenimą skirti žmonių gerovei. Nors abu kūriniai parašyti
panašiu laikotarpiu, Donelaičio ir Getės sugalvotos gyvenimo prasmės labai
skiriasi.