Amelija Zareckaja IIIGb

Ar tėvyne turi būti žmogaus būties centras?

Tėvynes savrba - tai klausimas, kurį dažnai svarsto tie, kurie vertina savo kilmės ir tautinės tapatybės reikšmę. Ši
tema neatsiejama nuo Lietuvos literatūros didžiųjų kūrėjų, tarp jų ir Jono Mačiulio - Maironio, kurio poezija ne
tik atspindi tėvynės meilę ir iškyla tautinę sąmonę, bet ir skatina susimąstyti apie jos vaidmenį kiekvieno
žmogaus gyvenime.

Tėvynė yra žmogaus dvasinio pasaulio epicentras, siejantis praeitį, dabartį ir ateitį, todėl gimtinę reikia
globoti ir saugoti. Gimtoji vieta, kurioje gyveno protėviai, tai neatsiejama mūsų identiteto dalis, kurioje slypi
tautinės vertybės bei tradicijos, tampančios esminiu orientyru kiekviename žmogaus gyvenimo etape. Gimtinė
– mūsų namai, be kurių žmogaus būtis būtų ne tik beprasmė, bet ir kelianti egzistencinį nerimą, tad nuo pat
gimimo žmogus įpareigojamas saugoti ir puoselėti savo dvasinį centrą – tėvynę. Tokį sakralų žmogaus ir
gimtosios vietos ryšį aprašė ir žymusis lietuvių poetas, katalikų dvasininkas Jonas Mačiulis-Maironis, padėjęs
daugeliui lietuvių suformuoti tautinę savimonę. Tautų pavasario epochos metu kūrusio, romantiniu
maksimalizmu „alsuojančio“ poeto pasaulėžiūra skelbia, jog tėvynė – harmoningas kraštovaizdžio, gamtos ir
žmonių darinys. Poetas teigia, jog žmogus myli tėvynę ne už jos puošnumą ar galingumą, bet dėl to, kad ji yra jo
gimtoji vieta. Maironis taip pat išaukština estetinį tėvynės grožį, kuris prisideda kuriant tautinį identitetą ir lydi
žmogų dvasinio tobulumo link. Eilėraštyje „Užtrauksime naują giesmę“ poetas, tarsi A. Mickevičiaus „Odė
jaunystei“ lyrinis subjektas, ragina lietuvius burtis ir kovoti už tėvynės ateitį. Ši „giesmė“ jaunystei bei gimtinei
pabrėžia tėvynės praeities, dabarties ir ateities sąsają – praeitis miega, istorija tyli, tad ją reikia prakalbinti,
išklausyti ir nepamiršti, nes tik taip bus suprasta dabartis bei kuriama gera ateitis. Laiko trapumo ir meilės
tėvynei galios motyvais „dvelkiančioje“ poezijoje Maironio lyrinis subjektas stipriai išgyvena bočių kančias bei
pasiaukojimą dėl tėvynės. Suprasdamas gimtinės laisvės kainą ir vertę, jis nenumaldomai siekia puoselėti ryšį
su savo būties centru. Maironio lyrinis subjektas kalba: „Nelenkdams pečių po naštos sunkumu, / Kaip milžinas
stosiu į kovą. / Pavargti už brangią tėvynę – gražu! / Aukščiausią turėti vadovą!“ Maironio poezija mums
atskleidžia žmogaus ir tėvynės ryšio slėpinius bei neaprėpiamą vertę, kuri skatina individą nenumaldomai
kovoti už gimtinės, virtusios žmogaus emociniu centru, laisvę. Taigi, gimtinė yra žmogaus ramybės ir sakralumo
vieta, kurią jis nuolatos puoselėja bei „augina“.

Tėvynės vaidmuo kaip kiekvieno žmogaus būties centras kyla iš gilio jos kultūrinės ir istorinės įtakos, lyginant
praeitį su dabartimi. Istorinėje perspektyvoje daugelis kultūrų ir tautų tvirtino, kad tėvynė yra neatsiejama jų
tapatybės dalis. Senovės kultūrose, tėvynė buvo laikoma šventu dalyku, o gyventi iš jos ribų buvo laikoma
negarbės akto. Panašiai, daugelis šiuolaikinių tautų išsaugojo šį ryšį su savo kilmės vieta, vadindami ją savo
būties centru. Kultūrinė patirtis taip pat įkūnija tėvynės svarbą. Kiekviena tauta turi savo unikalų kultūrinį
paveldą - kalbą, tradicijas, istoriją ir meno kūrinius, kurie formuoja žmonių tapatybę. Ši kultūrinė įvairovė
dažnai yra susijusi su tėvynės teritorija. Tačiaudabartiniais laikais, kai žmonės dažnai kelią, gyveną ir dirbą už
savo gimtosios šalies ribų, klausimas apie tėvynės svarbą kaip būties centro kyla naujų iššūkių. Daugelis žmonių
jaučia ryšį su skirtingomis kultūromis ir vietomis, o tai gali pakeisti tradicinį suvokimą apie tėvynės reikšmę. Vis
dėlto istorinė ir kultūrinė patirtis pabriežia, kad tėvynės reikšmė kaip būties centras nepaprastai svarbi. Ji yra
kaip šaknis, iš kurios kyla žmogaus tapatybė ir bendruomenės dvasia.

Taigi, viska apibendrinadama galiu teigti, jog tėvynė yra svarbi žmogaus gyvenimo dalis, nes gimtinė
yra ,,mūsų namai“, kuriuos reikia puoselietį, aukštintį bei idealizuotį, nes tai yra emocinis ryšis, kuris sieją mūsų
praeitį, dabartį ir ateitį ir tampa esminiu orientyru kiekviename žmogaus gyvenimo etape.