KLAUSIMAI PSICHOLOGIJOS ISTORIJOS EGZAMINUI

1. Kokie sąmonės aspektai domino funkcionalistus?

Funkcionalizmas yra viena iš pagrindinių sąmonės teorijų psichologijoje ir filosofijoje,

kuri ypač pabrėžia sąmonės funkcijas ir vaidmenį. Funkcionalistai buvo suinteresuoti
suprasti, kaip sąmonės procesai ir būsenos atlieka tam tikras funkcijas, susijusias su
organizmo prisitaikymu ir išgyvenimu. Pagrindiniai sąmonės aspektai, kurie domino
funkcionalistus, yra šie:

1. Prisitaikymas ir išgyvenimas. Funkcionalistai domėjosi, kaip sąmonė prisideda prie

organizmo gebėjimo prisitaikyti prie aplinkos ir išgyventi. Jie nagrinėjo, kaip sąmonės
būsenos ir procesai, tokie kaip suvokimas, dėmesys, sprendimų priėmimas ir emocijos,
padeda organizmui efektyviai reaguoti į aplinką ir prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų.

2. Mentalinių būsenų priežastiniai ryšiai. Funkcionalistai akcentavo mentalinių būsenų

priežastinius ryšius su kitomis būsenomis, stimulais ir elgesiu. Jie nagrinėjo, kaip tam
tikros sąmonės būsenos (pvz., skausmas, malonumas) sukelia tam tikrus elgesio atsakus ir
kaip šie atsakai padeda organizmui išgyventi ir prisitaikyti.

3. Sąmonės ir elgesio ryšys. Funkcionalistai domėjosi, kaip sąmonės būsenos yra

susijusios su elgesiu. Jie siekė suprasti, kaip sąmonė gali motyvuoti ir nukreipti
veiksmus, taip pat kaip ji padeda organizmui pasiekti tikslus ir atlikti sudėtingas užduotis.

4. Sąmonės funkcijos kognityviniuose procesuose. Funkcionalistai tyrinėjo, kaip sąmonė

dalyvauja kognityviniuose procesuose, tokiuose kaip atmintis, mokymasis, problemų
sprendimas ir planavimas. Jie siekė suprasti, kaip sąmonės būsenos ir procesai prisideda
prie aukštesniųjų kognityvinių funkcijų ir kaip tai padeda organizmui efektyviai veikti.

5. Sąmonės vaidmuo socialiniuose ir komunikaciniuose kontekstuose. Funkcionalistai

taip pat tyrinėjo sąmonės vaidmenį socialiniuose ir komunikaciniuose kontekstuose. Jie
nagrinėjo, kaip sąmonės būsenos padeda individams bendrauti, suprasti kitus žmones ir
prisitaikyti prie socialinių grupių bei bendruomenių.

6. Individualūs skirtumai sąmonės patyrime. Funkcionalistai domėjosi, kaip sąmonės

patyrimas gali skirtis tarp individų ir kokie veiksniai lemia šiuos skirtumus. Jie tyrinėjo,
kaip asmenybės, aplinkos ir kiti veiksniai gali paveikti sąmonės būsenas ir funkcijas.

Funkcionalistai buvo suinteresuoti įvairiais sąmonės aspektais, ypač tais, kurie susiję su
organizmo prisitaikymu, išgyvenimu ir efektyviu veikimu. Jie pabrėžė mentalinių būsenų
funkcijas, priežastinius ryšius su elgesiu ir kognityviniais procesais, taip pat sąmonės
vaidmenį socialiniuose ir komunikaciniuose kontekstuose. Šie aspektai padėjo formuoti
supratimą apie tai, kaip sąmonė prisideda prie organizmo prisitaikymo ir veikimo
sudėtingoje aplinkoje.

1 iš 51
2. Dėl ko funkcionalistai pasisakė prieš W.Wundto psichologiją ir struktūralizmą?

Funkcionalistai kritikavo W.Wundto psichologiją ir struktūralizmą dėl kelių pagrindinių

priežasčių:

1. Fokusas į sąmonės turinį vietoj funkcijų. Struktūralistai, vadovaujami Wundto ir jo

mokinio Edwardo Titchenerio, buvo susitelkę į sąmonės turinio analizę, siekdami
identifikuoti ir apibūdinti pagrindinius psichikos komponentus ir jų struktūrą. Jie naudojo
introspekcijos metodą, kad išanalizuotų sąmonės patyrimus į atskirus elementus, tokius
kaip pojūčiai, vaizdai ir jausmai.

Funkcionalistai, tokie kaip Williamas Jamesas ir John Dewey, manė, kad svarbiau yra
suprasti sąmonės funkcijas ir vaidmenį, kaip ji padeda individui prisitaikyti prie aplinkos.
Jie teigė, kad sąmonė nėra statiškas reiškinys, susidedantis iš atskirų elementų, bet
dinamiškas ir nuolat kintantis procesas, kuris tarnauja adaptacinėms reikmėms.

2. Praktinis taikymas ir adaptacija. Funkcionalistai akcentavo psichologijos taikymą

realiame gyvenime ir pabrėžė, kad psichologiniai tyrimai turėtų būti naudingi sprendžiant
praktines problemas. Jie tikėjo, kad supratimas, kaip psichikos procesai padeda individui
prisitaikyti prie aplinkos ir spręsti problemas, yra svarbesnis nei paprastas psichikos
struktūros aprašymas.

Struktūralistai, priešingai, buvo labiau orientuoti į grynąją mokslinę analizę ir mažiau

domėjosi psichologijos taikymu praktikoje.

3. Metodologinės ribos. Struktūralistai naudojo introspekciją kaip pagrindinį tyrimo

metodą, kuris reikalavo subjektų savęs stebėjimo ir savo sąmonės turinio aprašymo.
Funkcionalistai kritikavo introspekcijos metodą dėl jo subjektyvumo ir nepatikimumo. Jie
teigė, kad introspekcija negali užtikrinti objektyvių ir patikimų duomenų, nes tai
priklauso nuo individualių subjektų gebėjimo tiksliai aprašyti savo vidinius patyrimus.

Funkcionalistai siekė naudoti platesnį metodų spektrą, įskaitant eksperimentus,

stebėjimus ir praktinį taikymą, kad geriau suprastų psichologinius procesus.

4. Dinamiškas sąmonės pobūdis. Williamas Jamesas, vienas iš funkcionalizmo pionierių,

įvedė „sąmonės srauto“ (stream of consciousness) koncepciją, pabrėždamas, kad sąmonė
yra nuolat kintantis ir nenutrūkstamas procesas. Jamesas kritikavo struktūralistų požiūrį,
kuris sąmonę vertino kaip segmentuotą ir analizuojamą į atskirus elementus.

Funkcionalistai manė, kad sąmonės dinamiškumas ir gebėjimas keistis yra esminis jos
bruožas, kuris turi būti tyrinėjamas, kad būtų suprastas jos vaidmuo žmogaus
adaptacijoje.

Funkcionalistai kritikavo Wundto psichologiją ir struktūralizmą dėl jų fokusavimo į

sąmonės turinį, metodologinių apribojimų ir riboto praktinio taikymo. Funkcionalistai
siekė suprasti sąmonės funkcijas ir jos adaptacinį vaidmenį, naudodami įvairius tyrimo

2 iš 51
metodus, kad atskleistų, kaip psichikos procesai padeda žmonėms prisitaikyti prie
aplinkos ir spręsti kasdienines problemas. Jie pabrėžė, kad psichologija turi būti
dinamiška ir praktiškai naudinga mokslas, skirtas žmogaus elgesio ir psichikos procesų
supratimui ir tobulinimui.

3. Kaip Ch. Darvino idėjos pakeitė psichologijos objektą ir metodus?

Charleso Darvino idėjos, ypač išdėstytos jo darbuose apie natūraliąją atranką ir

evoliuciją, turėjo reikšmingą poveikį psichologijos plėtrai ir kryptims. Štai kaip Darvino
teorijos pakeitė psichologijos objektą ir metodus:

Psichologijos objektas:

1. Elgesio ir psichikos procesų adaptacinės funkcijos: Darvino idėja, kad organizmai

evoliucionuoja per natūraliąją atranką, pabrėžė elgesio ir psichikos procesų adaptacinį
vaidmenį. Psichologai pradėjo domėtis, kaip tam tikros psichikos funkcijos ir elgesio
bruožai padeda individams prisitaikyti prie savo aplinkos ir išgyventi. Tai išplėtė
psichologijos objektą, įtraukiant ne tik žmogaus, bet ir kitų gyvūnų elgesio ir psichikos
procesų tyrimus.

2. Kilmė ir vystymasis: Darvino evoliucijos teorija skatino psichologus tirti psichikos

funkcijų ir elgesio bruožų kilmę ir vystymąsi. Tai apėmė ne tik žmogaus raidos etapus,
bet ir evoliucinius šakninius skirtumus bei panašumus tarp skirtingų rūšių.

3. Palyginamieji tyrimai: Darvino darbai įkvėpė palyginamuosius tyrimus tarp skirtingų

rūšių. Psichologai pradėjo tirti, kaip tam tikri elgesio bruožai ir psichikos funkcijos
pasireiškia skirtingose gyvūnų rūšyse, siekiant suprasti evoliucinius principus ir žmogaus
psichikos procesų kilmę.

Psichologijos metodai:

1. Eksperimentiniai ir palyginamieji metodai: Darvino teorija skatino psichologus naudoti

eksperimentinius ir palyginamuosius metodus. Jie pradėjo eksperimentuoti su gyvūnais ir
lyginti jų elgesį su žmonių elgesiu, kad geriau suprastų bendruosius principus ir
adaptacinius mechanizmus.

2. Platesnis metodų spektras: Psichologai ėmė naudoti įvairius tyrimo metodus, įskaitant
natūralistinius stebėjimus, eksperimentinius tyrimus ir palyginamuosius tyrimus. Tai
leido giliau suprasti elgesio ir psichikos procesų evoliucinius ir adaptacinius aspektus.

3. Dėmesys individualiems skirtumams: Darvino teorija pabrėžė individualius skirtumus

kaip esminį evoliucijos veiksnį. Psichologai pradėjo tirti individualius skirtumus
psichikos funkcijose ir elgesyje, siekiant suprasti, kaip šie skirtumai gali turėti adaptacinę
vertę.

3 iš 51
4. Interdisciplininis požiūris: Darvino darbai skatino psichologus bendradarbiauti su kitų
mokslų sritimis, tokiomis kaip biologija, antropologija ir etologija. Tai praturtino
psichologijos metodus ir suteikė platesnį kontekstą žmogaus elgesio ir psichikos procesų
supratimui.

Poveikis psichologijos kryptims:

1. Funkcionalizmas: Darvino idėjos tiesiogiai paveikė funkcionalizmo kryptį

psichologijoje. Funkcionalistai, tokie kaip Williamas Jamesas ir John Dewey, pabrėžė
psichikos procesų ir elgesio adaptacines funkcijas, siekdami suprasti, kaip šie procesai
padeda organizmui prisitaikyti ir išgyventi.

2. Evoliucinė psichologija: Evoliucinė psichologija, kuri tiesiogiai kyla iš Darvino

teorijų, nagrinėja, kaip evoliuciniai procesai formavo žmogaus psichikos funkcijas ir
elgesį. Tai apima elgesio bruožų ir psichikos funkcijų kilmės ir adaptacinės vertės
tyrimus.

3. Gyvūnų psichologija: Darvino idėjos įkvėpė intensyvesnius gyvūnų psichologijos

tyrimus. Psichologai pradėjo tirti įvairias gyvūnų rūšis, siekdami suprasti bendruosius
elgesio ir psichikos procesų principus, kurie gali būti taikomi ir žmogaus elgesiui.

Charleso Darvino evoliucijos teorija iš esmės pakeitė psichologijos objektą ir metodus. Ji

skatino psichologus tyrinėti elgesio ir psichikos procesų adaptacines funkcijas, naudoti
eksperimentinius ir palyginamuosius metodus, dėmesį skirti individualiems skirtumams ir
bendradarbiauti su kitų mokslų sritimis. Darvino idėjos padėjo formuoti funkcionalizmo
kryptį ir evoliucinę psichologiją, kurios pabrėžia psichikos procesų adaptacinę vertę ir
evoliucinę kilmę.

4. Kokius tyrimus atliko F.Galtonas norėdamas įrodyti genialumo paveldimumą?

Francis Galtonas buvo pionierius genetinių tyrimų ir psichometrijos srityse, žinomas dėl
savo darbų apie paveldimumą ir intelekto matavimą. Norėdamas įrodyti genialumo
paveldimumą, Galtonas atliko keletą svarbių tyrimų ir analizavo didelį kiekį duomenų.
Štai pagrindiniai jo tyrimai ir metodai:

1. Genialumo šeimų tyrimas. Galtonas siekė įrodyti, kad genialumas yra paveldimas,
analizuodamas garsias ir talentingas šeimas. Jis atliko didelės apimties genealoginį
tyrimą, kuriame tyrė žymių asmenybių giminaičių pasiekimus ir intelektą. Galtonas
išleido savo išvadas knygoje "Hereditary Genius" (1869).

Metodas:
- Galtonas rinko duomenis apie žymius mokslininkus, rašytojus, politikus, menininkus ir
kitus talentingus žmones.
- Jis tyrė jų šeimų narius, ypatingą dėmesį skirdamas tėvų, vaikų ir kitų artimų giminaičių
pasiekimams.

4 iš 51
- Galtonas analizavo, kaip dažnai genialumas pasireiškia šeimose, lygindamas garsių
asmenybių giminaičių pasiekimus su bendrąja populiacija.

Išvados:
- Galtonas nustatė, kad talentingi ir žymūs asmenys dažniau turi talentingus giminaičius
nei atsitiktiniai žmonės iš bendrosios populiacijos.
- Jis padarė išvadą, kad genialumas yra paveldimas bruožas, perduodamas iš kartos į
kartą.

2. Dvigubų tyrimas. Galtonas naudojo dvigubų (dvinukų) tyrimus, siekdamas atskirti

genetinių ir aplinkos veiksnių įtaką intelektui ir genialumui. Šis metodas leidžia tyrinėti
identiškus (monozigotinius) ir neidentiškus (dizigotinius) dvynius.

Metodas:
- Galtonas lygino identiškų ir neidentiškų dvynių intelekto ir pasiekimų panašumus.
- Jis nagrinėjo, kaip dažnai identiški dvyniai pasiekia panašų lygį akademinėje, meninėje
ar kitose srityse, lyginant su neidentiškais dvyniais.

Išvados:
- Galtonas pastebėjo, kad identiški dvyniai dažniau turi panašų intelektą ir pasiekimus nei
neidentiški dvyniai.
- Tai sustiprino jo teiginį, kad genetiniai veiksniai vaidina reikšmingą vaidmenį intelekto
ir genialumo pasireiškime.

3. Statistinės analizės. Galtonas buvo vienas iš pirmųjų mokslininkų, naudojusių

statistinius metodus psichologijoje ir genetikoje. Jis sukūrė koreliacijos ir regresijos
analizės metodus, siekdamas kiekybiškai įvertinti paveldimumo įtaką.

Metodas:
- Galtonas rinko didelius duomenų rinkinius apie įvairių individų intelektą, pasiekimus ir
jų giminystės ryšius.
- Jis taikė statistinius metodus, tokius kaip koreliacijos ir regresijos analizė, kad nustatytų
paveldimumo laipsnį.

Išvados:
- Galtonas nustatė teigiamą koreliaciją tarp giminystės laipsnio ir intelekto panašumo, kas
rodė, kad genetiniai veiksniai reikšmingai prisideda prie intelekto ir pasiekimų.

4. Psichometriniai testai. Galtonas taip pat buvo vienas iš psichometrinių testų

pradininkų. Jis sukūrė įvairius testus, siekdamas matuoti intelektą, sensomotorinius
gebėjimus ir kitus psichologinius bruožus.

Metodas:
- Galtonas sukūrė ir naudojo testus, skirtus matuoti fizinius ir psichinius gebėjimus,
tokius kaip reakcijos laikas, jutimo aštrumas, atmintis ir pan.

5 iš 51
- Jis rinko duomenis iš daugybės individų ir analizavo, kaip šie gebėjimai koreliuoja su jų
šeimyniniais ryšiais.

Išvados:
- Galtonas pastebėjo, kad tam tikri gebėjimai dažniau pasireiškia šeimose, ir tai dar kartą
patvirtino jo hipotezę apie paveldimumą.

Francis Galtonas atliko įvairius tyrimus, siekdamas įrodyti genialumo paveldimumą,

įskaitant genealoginių šeimų tyrimus, dvigubų tyrimus, statistines analizes ir
psichometrinių testų kūrimą. Jo darbai žymiai prisidėjo prie psichometrijos ir genetikos
plėtros, pabrėžiant genetinių veiksnių svarbą intelektui ir talentui. Galtono tyrimai padėjo
pagrindą vėlesniems paveldimumo ir intelekto tyrimams.

5. Kas yra eugenika (pozityvioji ir negatyvioji)?

Eugenika yra mokslas arba praktika, skirta pagerinti žmonių populiacijos genetinę
kokybę per selektyvų veisimą. Eugenikos idėjos kilo iš evoliucijos teorijos ir
paveldimumo mokslų, ir šią sritį išplėtojo tokie mokslininkai kaip Francis Galtonas.
Eugenika gali būti skirstoma į dvi pagrindines kategorijas: pozityviąją ir negatyviąją.

Pozityvioji eugenika. Pozityvioji eugenika siekia skatinti individų, turinčių laikomas

pageidaujamomis genetines savybes, dauginimąsi. Tikslas yra padidinti genofondo
kokybę, didinant norimų genų paplitimą populiacijoje. Pavyzdžiai:

- Skatinimas ir parama: Finansinės arba socialinės paskatos individams, turintiems

pageidaujamas savybes (pvz., intelektas, sveikata, talentai), turėti daugiau vaikų.
- Genetinės konsultacijos: Švietimas ir konsultavimas poroms, siekiant padėti jiems
suprasti genetinius veiksnius ir pasirinkti partnerius, kurie galėtų duoti palikuonių su
pageidaujamomis savybėmis.
- Veisimo programos: Organizacijos ar vyriausybės remiamos programos, skatinančios
tam tikrų genetiškai pranašių grupių dauginimąsi.

Negatyvioji eugenika. Negatyvioji eugenika siekia sumažinti arba eliminuoti individų,

turinčių laikomas nepageidaujamomis genetines savybes, dauginimąsi. Šios praktikos
tikslas yra sumažinti nepageidaujamų genų paplitimą populiacijoje. Pavyzdžiai:

- Priverstinė sterilizacija: Individo sterilizavimas be jų sutikimo, siekiant užkirsti kelią jų

dauginimuisi. Tai buvo praktikuojama įvairiose šalyse XX a. pirmoje pusėje.
- Reprodukciniai apribojimai: Įstatymai ar politikos, ribojančios tam tikrų grupių ar
individų teisę turėti vaikų dėl jų genetinių savybių.
- Genetiniai testai ir abortai: Genetinių ligų nustatymas vaisiui ir rekomendacijos arba
priverstiniai abortai, siekiant išvengti nepageidaujamų genetinių ligų plitimo.

Istorinis kontekstas ir kritika. Eugenikos judėjimas buvo ypač aktyvus XX a. pirmoje

pusėje, kai įvairiose šalyse buvo priimti įstatymai, remiantys tiek pozityviosios, tiek
negatyviosios eugenikos priemones. Deja, eugenikos praktikos dažnai buvo naudojamos

6 iš 51
diskriminaciniuose ir rasistiniuose kontekstuose, dėl ko buvo padaryta didelė žala
daugeliui žmonių ir bendruomenių.

Negatyviosios eugenikos pasekmės:

- Žmogaus teisės pažeidimai: Priverstinė sterilizacija ir kitos negatyviosios eugenikos
priemonės pažeidė daugelio žmonių teisę į kūno neliečiamumą ir reprodukcinę laisvę.
- Holokaustas ir kitos tragedijos: Eugenikos idėjos buvo išplėtotos iki ekstremumo nacių
Vokietijoje, kur jos buvo naudojamos genocido pateisinimui.

Pozityviosios eugenikos pasekmės:

- Etiniai klausimai: Net ir pozityviosios eugenikos priemonės kelia daug etinių klausimų,
susijusių su individualios laisvės, lygybės ir diskriminacijos problemomis.

Eugenika yra prieštaringa mokslinė ir socialinė praktika, siekianti pagerinti žmonių

genetinę kokybę per selektyvų veisimą. Pozityvioji eugenika skatina pageidaujamų
genetinių savybių plitimą, tuo tarpu negatyvioji eugenika siekia sumažinti
nepageidaujamų savybių paplitimą. Istoriškai eugenikos judėjimai sukėlė daug etinių,
socialinių ir teisinių problemų, dėl ko šiuolaikiniuose moksluose šios praktikos yra labai
kritiškai vertinamos.

6. Kokiais būdais F.Galtonas vertino intelektą?

Francis Galtonas, kaip vienas iš psichometrinių tyrimų pradininkų, kūrė ir taikė įvairius
metodus intelekto vertinimui. Jo požiūris buvo daugiausiai orientuotas į fizinius ir
psichinius gebėjimus bei statistinę analizę. Štai pagrindiniai metodai, kuriais Galtonas
vertino intelektą:

1. Psichometriniai testai. Galtonas kūrė įvairius testus, siekdamas matuoti intelektą ir

kitus psichinius gebėjimus. Šie testai buvo ankstyvieji bandymai kiekybiškai įvertinti
intelektą per objektyvius matavimus. Pavyzdžiai:

- Reakcijos laiko testai: Matavo, kiek laiko individui reikia reaguoti į tam tikrą stimulą.
Greitesnis reakcijos laikas buvo siejamas su aukštesniu intelektu.
- Jutimo aštrumo testai: Apėmė matymą, girdėjimą ir lytėjimą. Galtonas tikėjo, kad
jautresni jutimo organai gali būti susiję su aukštesniu intelektu.
- Atminties testai: Testai, kurie matavo individo gebėjimą įsiminti ir atkurti informaciją.

2. Statistinė analizė. Galtonas buvo vienas iš pirmųjų mokslininkų, naudojusių statistikos

metodus psichologijoje ir genetikoje. Jis sukūrė koreliacijos ir regresijos metodus,
siekdamas kiekybiškai įvertinti ryšius tarp įvairių gebėjimų ir paveldimumo. Pavyzdžiai:

- Koreliacijos koeficientas: Galtonas naudojo šį statistinį metodą nustatyti ryšį tarp įvairių
gebėjimų ir jų paveldimumo laipsnio.
- Regresijos analizė: Šis metodas leido Galtonui prognozuoti tam tikrų gebėjimų vertes
pagal kitus kintamuosius, tokius kaip šeimos narių intelektas.

7 iš 51
3. Genialumo šeimų tyrimai. Galtonas tyrinėjo talentingų šeimų genealogiją, siekdamas
įrodyti, kad genialumas yra paveldimas. Pavyzdys

- Hereditary Genius (1869): Galtonas išanalizavo žymius mokslininkus, rašytojus,

politikus ir jų šeimas, siekdamas nustatyti, kaip dažnai genialumas pasireiškia šeimose.
Jis rado, kad talentingi asmenys dažniau turi talentingus giminaičius.

4. Dvigubų tyrimai. Galtonas naudojo dvynukų tyrimus, siekdamas atskirti genetinių ir

aplinkos veiksnių įtaką intelektui. Pavyzdys:

- Identiški ir neidentiški dvyniai: Lyginant identiškų (monozigotinių) ir neidentiškų

(dizigotinių) dvynių intelektą, Galtonas nustatė, kad identiški dvyniai dažniau turi panašų
intelektą, kas rodo stiprią genetinę įtaką.

5. Antropometriniai matavimai. Galtonas taip pat tyrė fizinius aspektus, tikėdamasis rasti
ryšį tarp kūno matmenų ir intelekto. Pavyzdžiai:

- Kaukolės dydis: Galtonas matavo kaukolės dydį ir formą, manydamas, kad didesnė
kaukolė gali būti susijusi su aukštesniu intelektu.
- Kūno proporcijos: Jis tikėjo, kad tam tikros kūno proporcijos gali būti susijusios su
aukštesniais intelektiniais gebėjimais.

Francis Galtonas vertino intelektą naudodamas įvairius metodus, įskaitant

psichometrinius testus, statistinę analizę, genealoginius tyrimus, dvynukų tyrimus ir
antropometrinius matavimus. Jo darbai buvo inovatyvūs tuo metu ir padėjo pamatus
šiuolaikiniams intelekto tyrimams, nors daugelis jo metodų ir išvadų vėliau buvo
kritikuoti ir patobulinti.

7. Kaip Ch. Darwino evoliucijos teorija prisidėjo prie gyvūnų psichologijos raidos?

Charleso Darwino evoliucijos teorija, ypač jo darbas „Rūšių kilmė“ (1859) ir kiti tyrimai,
turėjo didelę įtaką gyvūnų psichologijos raidai. Štai kaip Darwino idėjos prisidėjo prie
šios srities vystymosi:

1. Elgesio evoliucijos supratimas. Darwino teorija apie natūraliąją atranką pabrėžė, kad
elgesio bruožai, kaip ir fizinės savybės, gali evoliucionuoti dėl jų prisitaikymo vertės. Tai
paskatino psichologus tirti, kaip tam tikri elgesio modeliai gali padėti gyvūnams išgyventi
ir daugintis. Pavyzdys:

- Instinkto tyrimai: Darwinas rašė apie instinktą kaip elgesio formą, perduodamą iš kartos
į kartą. Jo teorijos paskatino vėlesnius tyrimus apie instinktus ir jų evoliuciją, ypač
nagrinėjant, kaip šie elgesio bruožai gali padidinti išgyvenimo tikimybę.

2. Palyginamoji psichologija. Darwino idėjos skatino tyrimus, lyginančius žmonių ir kitų

gyvūnų elgesį. Palyginamoji psichologija siekia suprasti elgesio ir psichikos procesų
evoliucinius pagrindus, lyginant skirtingas rūšis. Pavyzdys:

8 iš 51
- Elgesio panašumai: Darwinas savo knygoje „The Descent of Man“ nagrinėjo elgesio
panašumus tarp žmonių ir kitų gyvūnų, pabrėždamas emocijų ir socialinio elgesio
bendrumus. Tai padėjo pagrindą tyrimams, kurie lygina emocines reakcijas, socialinį
elgesį ir mokymosi procesus tarp žmonių ir gyvūnų.

3. Antropomorfizmas ir gyvūnų psichikos procesų tyrimai. Darwinas tvirtino, kad

žmonės ir gyvūnai turi bendrų psichinių procesų, tokių kaip emocijos, sprendimų
priėmimas ir problemų sprendimas. Tai paskatino mokslininkus daugiau dėmesio skirti
gyvūnų psichikos procesų tyrimams. Pavyzdys:

- Emocijos gyvūnuose: Darwinas savo darbe „The Expression of the Emotions in Man
and Animals“ (1872) nagrinėjo, kaip emocijos išreiškiamos žmonėse ir gyvūnuose. Jis
teigė, kad emocijų išraiškos turi evoliucinius pagrindus ir gali būti randamos įvairiose
rūšyse, kas skatino tolimesnius emocijų tyrimus gyvūnuose.

4. Etnografija ir natūralistiniai stebėjimai. Darwinas skatino natūralistinį požiūrį į elgesio

tyrimus, kuris apima gyvūnų elgesio stebėjimą jų natūralioje aplinkoje. Tai buvo svarbus
metodologinis poslinkis nuo laboratorinių eksperimentų link lauko tyrimų. Pavyzdys:

- Lauko tyrimai: Darwino tyrimai apie gyvūnų elgesį natūralioje aplinkoje įkvėpė
vėlesnius etologus, tokius kaip Konradas Lorenzas ir Nikolaas Tinbergenas, kurie atliko
išsamius lauko tyrimus, siekdami suprasti natūralias elgesio formas ir jų adaptacinę
reikšmę.

5. Paveldimumas ir selekcija. Darwinas pabrėžė paveldimumo svarbą elgesio bruožų

perdavime iš kartos į kartą. Jo teorijos padėjo suprasti, kaip genetiniai veiksniai gali
paveikti elgesį ir kaip elgesio bruožai gali būti selekcionuojami per natūraliąją atranką.
Pavyzdys:

-Genetika ir elgesys: Darwino teorijos apie paveldimumą paskatino vėlesnius tyrimus

apie genetikos ir elgesio ryšius, siekiant suprasti, kaip genetiniai veiksniai prisideda prie
elgesio skirtumų tarp individų ir rūšių.

Charleso Darwino evoliucijos teorija esmingai prisidėjo prie gyvūnų psichologijos raidos.
Ji skatino elgesio evoliucijos tyrimus, lyginamuosius tyrimus tarp skirtingų rūšių, gyvūnų
psichikos procesų tyrimus, natūralistinius stebėjimus ir paveldimumo bei selekcijos
studijas. Darwino idėjos padėjo pamatus šiuolaikiniam supratimui apie gyvūnų elgesio ir
psichikos procesų evoliucinius pagrindus.

8. Kas yra introspekcija pagal analogiją? Kaip kitaip buvo vadinamas šis metodas?

Introspekcija pagal analogiją yra metodas, naudojamas psichologijoje gyvūnų elgesio ir

psichikos procesų tyrimui. Šiuo metodu mokslininkai interpretuoja gyvūnų elgesį,
remdamiesi analogijomis su žmogaus elgesiu ir psichologija. Kitaip tariant, jie

9 iš 51
projektuoja savo psichinius procesus ir emocijas į gyvūnus, manydami, kad panašus
elgesys gali atspindėti panašias vidines būsenas.

Introspekcijos pagal analogiją metodas

Pavyzdžiai:
- Emocijų interpretacija: Stebint gyvūno elgesį, pvz., džiaugsmingą šunį, mokslininkai
gali daryti prielaidą, kad šuo jaučia džiaugsmą, remdamiesi analogija su žmogaus
emocijomis.
- Problemų sprendimas: Jei gyvūnas sugeba išspręsti tam tikrą užduotį, mokslininkai gali
manyti, kad gyvūnas naudoja tam tikrus pažinimo procesus, panašius į tuos, kuriuos
naudoja žmonės.

Kiti pavadinimai

Introspekcija pagal analogiją dažnai vadinama palyginamąja (komparatyvine)

metodologija arba antropomorfizmu.

- Palyginamoji metodologija: Tai terminas, pabrėžiantis gyvūnų ir žmonių elgesio bei

psichikos procesų lyginimą. Šis požiūris yra platesnis ir apima įvairius tyrimo metodus,
kuriuos galima taikyti, įskaitant analogijas.
- Antropomorfizmas: Tai terminas, reiškiantis žmogaus savybių, emocijų ir motyvų
priskyrimą gyvūnams. Nors antropomorfizmas dažnai vartojamas pejoratyvine prasme,
jis iš esmės yra susijęs su introspekcija pagal analogiją, nes abiem atvejais gyvūnų
elgesys aiškinamas remiantis žmogaus patirtimi.

Istorinis kontekstas. Introspekcijos pagal analogiją metodas buvo populiarus XIX

amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje. Vienas iš žymiausių šio metodo šalininkų
buvo britų psichologas C. Lloyd Morganas. Jo "Morgan's Canon" arba Morganų kanonas,
nors ir kritikuojantis pernelyg antropomorfinius aiškinimus, vis dėlto pripažino
introspekcijos pagal analogiją metodą kaip pradžios tašką gyvūnų elgesio tyrimams.

Kritika. Introspekcija pagal analogiją buvo kritikuojama dėl savo subjektyvumo ir

tendencijos per daug supaprastinti arba netiksliai interpretuoti gyvūnų elgesį. Kritikai
teigė, kad šis metodas dažnai lemia žmogaus savybių priskyrimą gyvūnams, kurie gali
turėti visiškai kitokius psichinius procesus.

Šiuolaikinis požiūris. Šiuolaikinė gyvūnų psichologija ir etologija dažniausiai siekia

objektyvesnių metodų, pagrįstų eksperimentiniais duomenimis ir elgesio analize.
Nepaisant to, introspekcijos pagal analogiją metodas kartais naudojamas kaip pradinis
hipotezių formavimo būdas, prieš pereinant prie griežtesnių mokslinių tyrimų.

Introspekcija pagal analogiją yra metodas, kai gyvūnų elgesys interpretuojamas remiantis
analogijomis su žmogaus psichika. Šis metodas taip pat žinomas kaip palyginamoji
metodologija arba antropomorfizmas. Nors istorijoje jis buvo svarbus gyvūnų

10 iš 51
psichologijos plėtrai, šiandien jis dažnai kritikuojamas dėl subjektyvumo ir siekiama
naudoti objektyvesnius tyrimo metodus.

9. Kokį metodą gyvūnams tirti naudojo L.Morganas ir kodėl?

Lloyd Morganas naudojo metodą, vadinamą **Morganų kanonu** (Morgan's Canon),

kuris buvo principas skirtas tyrimų apie gyvūnų elgesį atlikimo būdams. Šis principas
pabrėžė, kad gyvūnų elgesį reikia aiškinti paprasčiausiais galimais mechanizmais, be
reikalo nepriskiriant jiems sudėtingų psichinių procesų ar žmogaus savybių.

Morganų kanonas. Morganų kanonas teigia:

„Niekada neturėtume aiškinti veiksmo, kuris gali būti priskirtas žemesnės eilės
psichologiniam procesui, kaip aukštesnės eilės psichologinio proceso padariniui.“

Metodas ir principo reikšmė

Metodas: Morganas skatino naudoti tiesioginius stebėjimus ir eksperimentinius metodus,

kad būtų galima objektyviai tirti gyvūnų elgesį. Jis ragino vengti pernelyg sudėtingų ar
antropomorfinių aiškinimų, kurie galėtų būti klaidinantys. Priežastys:

1. Objektyvumas: Morganas siekė padaryti gyvūnų elgesio tyrimus kuo objektyvesnius ir

moksliškesnius. Per daug sudėtingi ar subjektyvūs aiškinimai dažnai gali būti klaidingi ir
neatspindėti tikrųjų gyvūnų psichologinių procesų.
2. Mokslinis paprastumas: Laikantis paprastumo principo, tyrimai tampa lengviau
patikrinami ir atkartojami, o tai yra svarbu mokslinei metodikai.
3. Vengimas antropomorfizmo: Morganas norėjo išvengti klaidos, kai žmonių emocijos,
motyvai ir mintys priskiriami gyvūnams, nes tai gali lemti netikslius ar klaidingus elgesio
aiškinimus. Pavyzdys:

Lloyd Morganas atliko eksperimentus su savo šunimi, siekdamas paaiškinti jo elgesį

paprastais mokymosi mechanizmais, o ne sudėtingomis psichologinėmis sąvokomis.
Pavyzdžiui, jis pastebėjo, kaip šuo mokosi atidaryti vartus, ir interpretavo šį elgesį kaip
laipsniško mokymosi proceso rezultatą, o ne staigaus supratimo ar įžvalgos padarinį.

Morganų kanono įtaka. Morganų kanonas padarė didelę įtaką elgesio psichologijos ir
etologijos raidai. Jis nustatė standartą, pagal kurį gyvūnų elgesys turi būti tyrinėjamas ir
aiškinamas naudojant kuo paprastesnius ir tiesioginius mechanizmus. Šis principas taip
pat skatino plėtoti mokslinius metodus, kurie yra griežti ir objektyvūs.

Lloyd Morganas naudojo eksperimentinius ir stebėjimo metodus gyvūnų elgesiui tirti,

remdamasis Morganų kanonu, kuris ragina aiškinti elgesį paprasčiausiais galimais
mechanizmais. Šis principas buvo svarbus žingsnis siekiant objektyvesnio ir
moksliškesnio požiūrio į gyvūnų psichologijos tyrimus, vengiant pernelyg sudėtingų ar
antropomorfinių interpretacijų.

11 iš 51
10. Kas yra socialinis darvinizmas ir kodėl ši kryptis buvo labai populiari JAV?

Socialinis darvinizmas yra idėjų rinkinys, kuris taiko Charleso Darwino evoliucijos
teorijos principus – ypač natūraliosios atrankos koncepciją – socialinei, ekonominei ir
politinei žmonių visuomenei. Šios idėjos teigia, kad stipriausi ar geriausiai prisitaikę
individai ar grupės visuomenėje išliks ir klestės, o silpnesnieji bus natūraliai pašalinti.
Socialinis darvinizmas buvo populiarus XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, ypač JAV.

Socialinio darvinizmo idėjos

1. Natūralioji atranka visuomenėje: Idėja, kad visuomenėje išliks tik stipriausieji arba
geriausiai prisitaikę, ir tai yra natūralus bei teisingas procesas.
2. Laisvosios rinkos kapitalizmas: Socialinis darvinizmas dažnai buvo siejamas su
laissez-faire kapitalizmu, kuris teigia, kad ekonomika turėtų veikti be vyriausybės
intervencijos, nes laisva konkurencija skatina pažangą ir inovacijas.
3. Neribota konkurencija: Pabrėžiamas konkurencijos svarbumas kaip natūralus ir būtinas
visuomenės pažangos variklis.
4. Hierarchija ir rasizmas: Kai kurie socialinio darvinizmo šalininkai teigė, kad tam tikros
rasės ar socialinės grupės yra „pranašesnės“ už kitas ir kad tai pateisina jų dominavimą.

Populiarumo priežastys JAV. Socialinis darvinizmas buvo populiarus JAV dėl kelių
priežasčių:

1. Ekonominė plėtra: XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje JAV patyrė didelę pramonės

revoliuciją ir ekonominę plėtrą. Socialinio darvinizmo idėjos buvo patrauklios
verslininkams ir pramonininkams, nes jos pateisino agresyvią konkurenciją ir mažai
reguliuojamą ekonomiką.
2. Individualizmas: JAV kultūroje stipriai vertinamas individualizmas ir
savarankiškumas. Socialinio darvinizmo idėjos, pabrėžiančios asmeninę atsakomybę ir
gebėjimą išgyventi konkurencijos sąlygomis, atitiko šias vertybes.
3. Rasizmas ir eugenika: Socialinis darvinizmas buvo naudojamas kaip pseudomokslinis
pagrindas rasizmui ir eugenikai. Tai pateisino diskriminacinius įstatymus ir praktiką,
nukreiptą prieš įvairias etnines ir socialines grupes.
4. Politinis kontekstas: Politiniai ir ekonominiai lyderiai naudojo socialinio darvinizmo
idėjas, kad pateisintų savo valdžią ir turtą, teigdami, kad jų sėkmė yra natūralios atrankos
rezultatas. Tai padėjo kurti ir palaikyti esamas socialines ir ekonomines struktūras.
5. Imigracija: Didelio masto imigracija į JAV sukėlė socialinių ir ekonominių problemų,
o socialinio darvinizmo idėjos buvo naudojamos pateisinti griežtas imigracijos politikos
priemones ir nelygybės pateisinimą.

Kritika. Socialinis darvinizmas susilaukė daug kritikos dėl kelių priežasčių:

1. Socialinė neteisybė: Kritikai teigė, kad socialinis darvinizmas pateisina socialinę ir

ekonominę nelygybę bei skatina diskriminaciją ir rasizmą.
2. Etikos ir moralės klausimai: Idėjos, kad silpnieji turėtų būti palikti likimo valiai,
prieštarauja humanistinėms ir etinėms vertybėms.

12 iš 51
3. Moksliškumo stoka: Socialinio darvinizmo idėjos dažnai buvo klaidingai
interpretuotos ar netinkamai pritaikytos iš biologinės teorijos, neatspindinčios tikrųjų
socialinių ir ekonominių procesų sudėtingumo.

Socialinis darvinizmas yra koncepcija, taikanti evoliucijos teorijos principus visuomenės,

ekonomikos ir politikos sričiai. Ši kryptis buvo populiari JAV dėl ekonominės plėtros,
individualizmo vertybių, rasizmo, politinio konteksto ir imigracijos iššūkių. Nepaisant
populiarumo, socialinis darvinizmas susilaukė daug kritikos dėl socialinės neteisybės,
etinių ir moralės klausimų bei moksliškumo stokos.

11. Koks yra W.Džeimso indėlis į psichologijos raidą?

William James, amerikiečių filosofas ir psichologas, buvo vienas iš svarbiausių figūrų

pradedant eksperimentinę psichologiją Jungtinėse Valstijose. Jo įnašas į psichologijos
raidą yra gana įvairus ir svarbus:

1. Funkcionalizmas: James yra žinomas kaip funkcinės psichologijos pradininkas. Jis

pabrėžė, kad reikia nagrinėti ne tik psichologinius procesus atskirai, bet ir jų funkcijas,
t.y., kaip jie padeda adaptuotis ir gyventi.

2. Pragmatizmas: James taip pat įtakojo filosofiją su savo pragmatizmo idėjomis. Jis
teigė, kad idėjos turi būti vertinamos pagal jų praktinį poveikį ir naudingumą, o ne pagal
jų tiesumą ar tiesą.

3. Įvairūs tyrimai ir veikalai: James buvo aktyvus rašytojas ir tyrėjas. Jo garsusis darbas
"Psichologijos principai" (angl. "Principles of Psychology"), paskelbtas 1890 m., buvo
vienas pirmųjų išsamiausių psichologijos vadovėlių. Jame jis aptarė daugybę temų,
įskaitant sąmonės struktūrą, jausmus, dėmesį, atmintį ir kt.

4. Pradėjęs eksperimentinę psichologiją JAV: James buvo vienas iš tų, kurie pradėjo
eksperimentinę psichologiją JAV, remdamasis Vokietijoje vykusiųjų eksperimentinių
tyrimų rezultatais. Jo darbas padėjo nubrėžti kelią tolesniam psichologijos moksliniam
tyrinėjimui Amerikoje.

5. Prisidėjo prie pragmatinio mokymo kūrimo: Jamestui priklausė svarbi rolė kuriant ir
propaguojant pragmatinį švietimą. Jo mintys apie švietimo tikslus ir metodiką turėjo
įtakos JAV švietimo sistemai.

Visi šie elementai padėjo Jamesui tapti vienu iš svarbiausių figūrų psichologijos
istorijoje, o jo idėjos ir įnašas išliko gyvybingi ir įtakingi iki šių dienų.

12. Kokius metodus W.Džeimsas laikė tinkamais naudoti sąmonei tirti?

William James siekė panaudoti įvairius metodus, kad giliau suprastų sąmonę ir jos
veikimą. Jamestui buvo svarbu ne tik teoriniai spekuliacijos, bet ir praktiniai stebėjimai

13 iš 51
bei eksperimentai. Štai keli pagrindiniai metodai, kuriuos jis laikė tinkamais sąmonei
tirti:

1. Introspekcija: James, kaip ir daugelis ankstyvųjų psichologų, naudojo introspekciją,

t.y., save stebėjimo procesą, siekiant suprasti savo mintis, jausmus ir kitus sąmonės
aspektus. Tačiau jis kritiškai vertino šį metodą, nes suprato, kad žmonės gali būti linkę
apgauti save arba neįsisąmoninti tam tikrų procesų.

2. Eksperimentai: Jamestui buvo svarbus eksperimentinis metodas. Jis skatino tirti

sąmonę eksperimentais, kurie leistų išmatuoti ir stebėti sąmonės procesus, tokius kaip
dėmesys, atmintis ir jausmai.

3. Stebėjimai: Jamestui buvo svarbūs ir tiesioginiai stebėjimai, t.y., įvairių sąmonės

reiškinių stebėjimas natūraliose situacijose. Jis pabrėžė, kad svarbu ne tik
eksperimentuoti laboratorijoje, bet ir stebėti, kaip žmonės elgiasi ir patiria kasdieniniame
gyvenime.

4. Evoliucinis požiūris: Jamestui buvo svarbu taikyti evoliucinį požiūrį tyrinėjant sąmonę.
Jis manė, kad sąmonės procesai, tokie kaip dėmesys, atmintis ir emocijos, iš esmės yra
pritaikyti išgyvenimui ir prisitaikymui prie aplinkos.

Visi šie metodai padėjo Jamesui formuoti savo funkcinės psichologijos ir pragmatizmo
idėjas, kurios įtakojo ne tik psichologiją, bet ir filosofiją bei mokslinius tyrimus bendrai.

13. Kaip Ticheneris prisidėjo prie funkcionalizmo atsiradimo?

Ticheneris, kaip struktūrinės psichologijos šalininkas, prie funkcionalizmo atsiradimo

nėra prisidėjęs tiesiogiai. Ticheneris ir Jamesas buvo gana priešingų psichologinių
mokyklų atstovai.

Edwardas Ticheneris buvo struktūrinės psichologijos, taip pat vadinamos Wundtianism,

garsus propaguotojas JAV. Jis įkūrė struktūrinę psichologiją kaip atsaką į Vokietijos
mokytojo Wilhelmo Wundto darbus. Ticheneris pabrėžė sąmonės elementus ir siekė
analizuoti ją į kuo mažesnes dalis.

Tačiau, nors Ticheneris pats nebuvo funkcionalistų dalis, jo darbas galėjo sukelti reakciją,
kuri įkvepė funkcionalistus. Funkcionalistai kritikavo struktūrinę psichologiją už jos per
didelį dėmesį sąmonės elementams ir laboratoriniams eksperimentams, trūkstant
praktinės vertės ir aiškinimo apie sąmonės funkcijas realiame gyvenime.

Taigi, nors Tichenerio indėlis prie funkcionalizmo atsiradimo tiesiogiai nėra pastebimas,
jo pabrėžimas sąmonės struktūros analizėje ir kritika gali būti laikoma vienu iš veiksnių,
kurie skatino funkcionalizmo kūrimą kaip alternatyvą struktūrinei psichologijai.
Funkcionalizmas, priešingai nei struktūrinė psichologija, buvo labiau susijęs su sąmonės
funkcijų, o ne jos struktūros, tyrinėjimu, ir tai buvo jo išskirtinis bruožas.

14 iš 51
14. Palyginkite funkcionalistų ir struktūralistų indėlį į psichologijos raidą.

Funkcionalistai ir struktūralistai buvo dvi svarbios ir įtakingos psichologijos mokyklos,

kurios turėjo skirtingą požiūrį į psichologijos tyrinėjimą. Štai palyginimas jų indėlio į
psichologijos raidą:

1. Objektas ir metodai:
- Struktūralistai: Struktūrinė psichologija, vadovaujama tokių asmenybių kaip Wilhelm
Wundt ir Edwardas Ticheneris, koncentravosi į sąmonės struktūros analizę ir tyrinėjimą.
Jie siekė išskirti ir aprašyti sąmonės elementus, naudodami metodą, vadinamą
introspekcija, kurio metu dalyviai stebėjo ir aprašinėjo savo mintis, jausmus ir pojūčius.
- Funkcionalistai: Funkcinė psichologija, kurios pradininkas buvo William James ir
kurią vėliau plėtojo tokie mokslininkai kaip Johnas Dewey, pabrėžė sąmonės funkcijas ir
jos adaptacinį pobūdį. Jie tyrinėjo, kaip sąmonė veikia ir prisitaiko prie aplinkos,
naudodami stebėjimus, eksperimentus ir kiti metodus, siekdami suprasti, kaip įvairūs
psichologiniai procesai padeda individui prisitaikyti ir išlikti gyvam.

2. Pakopa ir tikslai:
- Struktūralistai: Struktūrinė psichologija daugiausiai domėjosi suvokimo ir sąmonės
struktūros analize. Jie siekė išskirti sąmonės elementus, pavyzdžiui, pojūčius, jausmus ir
suvokimo procesus, ir jų sąveiką.
- Funkcionalistai: Funkcinė psichologija daugiau domėjosi sąmonės funkcijomis ir jų
adaptaciniu pobūdžiu. Jie stengėsi suprasti, kaip sąmonės procesai padeda individui
prisitaikyti prie aplinkos, išlikti gyvam ir sėkmingai funkcionuoti.

3. Indėlis į psichologijos raidą:

- Struktūralistai: Struktūrinė psichologija, nors ir buvo labai įtakinga savo metu ir
padėjo sukurti psichologijos laboratorijų sistemą ir eksperimentinę metodiką, palaipsniui
pradėjo mažėti įtaka dėl savo riboto požiūrio ir metodų.
- Funkcionalistai: Funkcinė psichologija, su savo akcentu į praktinį pritaikymą ir
individualaus prisitaikymo svarbą, prisidėjo prie psichologijos plėtros, ypač Jungtinėse
Valstijose. Jos įtaka buvo pastebima ne tik psichologijoje, bet ir švietimo ir socialinių
mokslų srityse.

Galutinėje analizėje, nors ir buvo tam tikrų skirtumų ir prieštaravimų, tiek struktūrinė,
tiek funkcinė psichologija paliko svarbų indėlį į psichologijos raidą, formuodamos ir
skatindamos mokslinį tyrinėjimą šioje srityje. Funkcinė psichologija, ypač jos akcentas į
sąmonės funkcijas ir pritaikymą, buvo svarbus veiksnys, skatinantis psichologijos plėtrą
ir plėtrą įvairiose srities.

15. Kaip ekonominiai veiksniai prisidėjo prie taikomosios psichologijos atsiradimo

ir raidos?

Ekonominiai veiksniai turėjo svarbų vaidmenį prisidėjant prie taikomosios psichologijos

atsiradimo ir raidos įvairiose srityse. Štai keletas būdų, kaip ekonominiai veiksniai
paveikė taikomosios psichologijos plėtrą:

15 iš 51
1. Pramonės ir darbo jėgos poreikiai: Sparčiai augančios pramonės, gamybos ir verslo
sritys reikalavo efektyvesnės darbo jėgos organizacijos ir valdymo. Taikomoji
psichologija pradėjo vystytis kaip atsakas į šiuos poreikius, teikianti sprendimus, kaip
geriau suprasti darbuotojų elgesį, motyvaciją ir produktyvumą.

2. Reklama ir vartotojų elgesio tyrimai: Verslo įmonės pradėjo suprasti, kad

psichologiniai veiksniai, tokiuose kaip reklama ir vartotojų elgesys, turi didelę įtaką
pardavimams ir rinkos daliai. Taikomoji psichologija tapo būtinu įrankiu rinkodaros
srityje, kurioje buvo naudojami įvairūs psichologiniai principai, kad būtų įtakojamas
vartotojų elgesys.

3. Pareigūnų atranka ir vadovavimas: Valstybės institucijos, įmonės ir organizacijos

pradėjo naudoti psichologinius testus ir įvertinimus, siekdamos efektyviau atrinkti ir
vadovauti savo darbuotojams. Taikomoji psichologija teikė metodikas ir įrankius, kaip
geriau suprasti ir valdyti žmonių elgesį organizacijų kontekste.

4. Karo pastangos: Psichologiniai tyrimai ir metodai buvo svarbūs karo pastangose,

pradedant nuo karių atrankos ir mokymo iki psichologinės kovos prieš priešą. Taikomoji
psichologija prisidėjo prie karo veiksmų efektyvumo, taip pat įtakodama karinę strategiją
ir taktiką.

5. Socialinės problemos ir sveikatos priežiūra: Psichologiniai veiksniai, tokiuose kaip

požiūris į sveikatą ir socialinės problemos, taip pat turėjo didelės įtakos taikomajai
psichologijai. Psichologai pradėjo dirbti su sveikatos priežiūros įstaigomis, teikdami
konsultacijas, gydymą ir prevenciją.

Šie ekonominiai veiksniai skatino plėtoti taikomąją psichologiją kaip mokslinį ir praktinį
įrankį, kuris galėtų spręsti įvairias problemas ir poreikius verslo, pramonės, socialiniuose
ir kariuomenės srityse. Taikomoji psichologija tapo svarbi tiek žmonių gyvenimo
kokybės gerinimo, tiek verslo sėkmės siekimo požiūriu.

16. Kokią įtaką amerikietiškos psichologijos raidai padarė Dž.Cattello darbai?

Jameso McKeen Cattell (1860–1944) buvo svarbus Amerikos psichologas, kurio darbai
turėjo įtakos psichologijos raidai. Jo indėlis buvo išskirtinis keliose srityse:

1. Psichologijos laboratorijų plėtra JAV: Cattell buvo vienas iš pirmųjų, kuris dirbo su
Wilhelmu Wundtu, žymiu vokiečių psichologu, ir padėjo įkurti pirmąją psichologijos
laboratoriją Amerikoje Pensilvanijos universitete. Jo veikla padėjo praplėsti
eksperimentinės psichologijos būklę JAV ir prisidėjo prie mokslinio tyrimo plėtros.

2. Aplinkos ir testavimo metodų plėtra: Cattell įnešė svarbų indėlį į psichologinių testų
kūrimą ir taikymą. Jis dirbo su testavimo metodais ir sukūrė pirmuosius psichologinius
testus Amerikoje. Vėliau šie testai tapo svarbiu įrankiu įvairiose srityse, įskaitant
darbuotojų atranką, karjerą ir švietimą.

16 iš 51
3. Individualios skirtumų tyrimai: Cattell taip pat aktyviai tyrė individualius skirtumus ir
asmenybės savybes. Jo darbai, ypač apie intelektą ir asmenybės bruožus, turėjo didelę
įtaką diferencinės psichologijos plėtrai, kurioje tyrinėjami asmenybės skirtumai.

4. Psichologijos žurnalų redagavimas: Cattell buvo svarbus psichologijos žurnalistikos

figūra. Jis įkūrė ir redagavo keletą svarbių psichologijos žurnalų, kurie skatino
mokslinius tyrimus ir informacijos mainus tarp psichologų.

5. Psichologijos institucijų steigimas: Cattell prisidėjo prie psichologijos institucijų

steigimo ir organizavimo JAV. Jis buvo vienas iš Amerikos Psichologijos Asociacijos
(APA) įkūrėjų ir buvo jos pirmininkas 1895 m. Tai turėjo didelę įtaką organizuojant
psichologijos mokslinius tyrimus ir bendruomenės plėtrą Amerikoje.

Visi šie veiksniai, sukurti ir vykdomi Cattell, turėjo didelę įtaką Amerikos psichologijos
raidai, skatinant mokslinius tyrimus, taikomųjų metodų plėtrą ir organizuotą
psichologijos veiklą Amerikoje.

17. Palyginkite Cattello ir Binet požiūrius į intelekto testus?

James McKeen Cattell ir Alfredas Binetas buvo du iškiliai psichologai, kurie darė didelę
įtaką intelekto testų kūrimui ir taikymui. Nepaisant to, jų požiūriai į intelekto testus ir jų
tikslus turėjo tam tikrų skirtumų. Štai palyginimas jų požiūrių:

1. Kontekstas ir tikslai:
- Cattell: Cattell daugiausiai susitelkė į intelekto testų kūrimą ir taikymą individualiems
skirtumams nustatyti. Jo tikslas buvo sukurti metodus, kurie leistų objektyviai matuoti
asmenybės savybes, tokią kaip intelektas, ir taikyti juos praktikoje, pavyzdžiui, darbo
atrankos procese.
- Binetas: Binetas, kita vertus, kūrė intelekto testus su labiau klinikiniais tikslais. Jo
darbas buvo skirtas diagnozuoti intelektualinės veiklos sutrikimus, ypač vaikams, ir
nustatyti jų mokymosi lygį ir specialius poreikius švietimo srityje.

2. Metodika:
- Cattell: Cattell daugiausiai naudojo matematinės statistikos metodus ir stengėsi
sukurti skaitinius testus, kurie būtų objektyvūs ir lengvai įvertinami. Jo testai buvo
dažniausiai skirti suaugusiems ir siekė nustatyti intelekto lygį ir asmenybės savybes.
- Binetas: Binetas sukūrė kokybinius intelekto testus, kurie dažnai apėmė užduotis,
susijusias su problemų sprendimu, kalbos supratimu ir praktiniais gebėjimais. Jo testai
buvo labiau orientuoti į individualų asmenį ir jų gebėjimus, o ne tik į intelektą kaip
abstrakčią sąvoką.

3. Poveikis psichologijai:
- Cattell: Cattell prisidėjo prie psichologijos plėtros suvokiant intelekto testų svarbą
individualių skirtumų tyrimuose ir taikymuose. Jo darbai padėjo įtvirtinti intelekto testus

17 iš 51
kaip svarbų įrankį psichologijoje, ypač organizacijų valdyme ir psichologinėje
diagnostikoje.
- Binetas: Binetas darbai labiau orientuoti į klinikinius ir švietimo tikslus, ir jie turėjo
didelę įtaką specialiosios edukacijos ir psichologijos srityse. Jo intelekto testai tapo
pagrindine diagnozavimo priemone specialiųjų poreikių vaikams ir kūrybingumo
vertinimo įrankiais.
Taigi, nors Cattell ir Binetas abu buvo svarbūs intelekto testų kūrėjai, jų požiūriai ir
tikslai buvo šiek tiek skirtingi, atspindintys jų skirtingas profesines sritis ir
suinteresuotumus.

18. Kokią įtaką intelekto testų kūrimui turėjo pirmasis pasaulinis karas?

Pirmasis pasaulinis karas turėjo svarbią įtaką intelekto testų kūrimui. Šio karo metu buvo
pastebėta, kad kariuomenės reikalauja didelių skaičių naujų karių, o jų atranka ir
priskyrimas tam tikriems vaidmenims tapo svarbiu strateginiu klausimu. Šiame kontekste
intelekto testai tapo svarbiais įrankiais kariuomenės atrankoje ir organizavime. Keletas
būdų, kaip pirmasis pasaulinis karas paveikė intelekto testų kūrimą:

1. Kariuomenės atranka: Didelės kariuomenės, kurios buvo būtinos masinio karo metu,
reikalavo efektyvių metodų atrinkti tinkamus karius skirtingiems vaidmenims. Įvairūs
psichologiniai testai, įskaitant intelekto testus, buvo naudojami siekiant nustatyti
kandidatų gebėjimus, kaip problemų sprendimo, komunikacijos ir vadovavimo įgūdžius.

2. Reikalavimai kariams: Kariuomenės vadovybė suprato, kad skirtingi vaidmenys

reikalauja skirtingų gebėjimų. Todėl intelekto testai buvo naudojami nustatyti, kuriems
kariams tinkama eiti įvairias pareigas, nuo karių iki vadas, ir atitinkamai juos treniruoti.

3. Karių mokymas: Intelekto testai ne tik padėjo atrinkti tinkamus karius, bet ir nurodė,
kurie kariai galėtų gauti papildomą mokymą ir kuriems reikėtų skirti daugiau dėmesio
tam, kad geriau atliktų savo pareigas.

4. Specialiosios tarnybos: Kelių šalių kariuomenėse buvo sukurta specialiųjų tarnybų,

tokių kaip karinė policija, kariuomenės žvalgyba ir kariuomenės kryptinės tarnybos.
Intelekto testai buvo naudojami rekrutams atrinkti į šias specialias tarnybas, kuriose
reikalingi aukšti intelektiniai gebėjimai.

Visi šie veiksniai skatino intelekto testų plėtrą ir taikymą kariuomenėse, o tai vėliau
turėjo didelę įtaką ir kitoms srityms, tokios kaip pramonė, švietimas ir darbo rinkos
atranka. Pirmasis pasaulinis karas galėjo būti svarbus variklis, kuris paskatino plėtoti
psichologinius testus, kad būtų geriau organizuojami ir valdomi dideli kariuomenės
pajėgumai.

19. Kaip vystėsi pramoninė-organizacinė psichologija?

Pramoninė-organizacinė psichologija yra psichologijos šaka, kuri tiria žmogaus elgesį ir

psichologines sąveikas organizacijų kontekste, taip pat siekia gerinti darbo sąlygas,

18 iš 51
organizacijos efektyvumą ir darbuotojų gerovę. Ši sritis vystėsi per pastaruosius
šimtmečius, progresuodama nuo pradinių eksperimentų ir tyrimų iki sudėtingų teorijų ir
praktinių taikymų. Čia pateikiama pagrindinių etapų, kuriuos pramoninė-organizacinė
psichologija išgyveno, apžvalga:

1. Pradiniai eksperimentai ir tyrimai: Pramoninė-organizacinės psichologijos šaknys

siekia pradžios XX a. pradžioje, kai pramonės sąlygomis kilo poreikis efektyviau
organizuoti darbo jėgą. Pirmieji tyrimai buvo skirti suprasti darbo sąlygų įtaką darbuotojų
elgesiui ir produktyvumui.

2. Mokslinis tyrimas ir teorijų kūrimas: Šioje stadijoje buvo kuriamos pirmaeilės teorijos
ir modeliai, kurie siekė paaiškinti organizacijų elgesį ir veiklą. Pavyzdžiui, Frederickas
Tayloras sukūrė mokslinio valdymo teoriją, kuri remiasi darbuotojų darbo proceso
analize ir valdymo metodų tobulinimu.

3. Antropometrijos ir ergonomikos pradžia: Šioje stadijoje buvo atkreiptas dėmesys į

darbo vietos ir darbo aplinkos projektavimą, kad būtų atsižvelgta į darbuotojų
fiziologinius ir psichologinius poreikius. Antropometrijos ir ergonomikos tyrimai padėjo
sukurti efektyvesnes darbo sąlygas ir įrankius.

4. Darbuotojų atranka ir mokymas: Pramoninė-organizacinė psichologija taip pat vystėsi

per naujus metodus darbuotojų atrankai, įvertinimui ir mokymui. Psichologiniai testai,
interviu ir įvertinimo centrų kūrimas tapo svarbiais aspektais organizacijų personalo
valdyme.

5. Grupės dinamikos ir vadovavimo tyrimai: Šiame etape psichologai pradėjo domėtis

grupių elgesiu organizacijose ir vadovavimo veiksmais. Tyrimai apie grupių dinamiką,
konfliktus ir bendradarbiavimą tapo svarbiais organizacijų efektyvumo gerinimo
įrankiais.

6. Psichologijos taikymas organizacijų valdyme: Šiandien pramoninė-organizacinė

psichologija yra plačiai taikoma organizacijų valdyme ir personalo vadyboje. Tai apima
dirbtinio intelekto ir duomenų analizės naudojimą darbo jėgos planavime, darbuotojų
motyvacijos ir įsipareigojimo klausimais, vadovavimo vystymu ir organizacijų kultūros
kūrimu.

Šie etapai iliustruoja pramoninės-organizacinės psichologijos ilgalaikę raidą, nuo

pradinių tyrimų ir teorijų kūrimo iki jos plačios taikymo įvairovės ir svarbos organizacijų
valdyme.

20. Kaip J.Watsonas prisidėjo prie psichologijos raidos po to, kai nebedirbo
akademinio darbo?

Johnas B. Watsonas, daug prisidėjęs prie psichologijos plėtros, tapo labai žinomu ne tik
dėl savo akademinio darbo, bet ir dėl savo vaidmens psichologijos srityje po to, kai jis
paliko universitetinę karjerą.

19 iš 51
1. Elgsenosizmo įkūrimas: Po to, kai Watsonas paliko akademinį darbą, jis įkūrė ir
propagavo elgsenosizmo mokyklą. Elgsenosizmas buvo revoliucingas judėjimas
psichologijoje, teigiantis, kad psichologija turėtų būti grindžiama konkrečiais elgsenos
stebėjimais ir eksperimentais, o ne introspekcija ar teorijomis apie sąmonę.

2. Reklamos ir rinkodaros psichologija: Watsonas taip pat prisidėjo prie reklamos ir

rinkodaros psichologijos plėtros. Jo darbai apie sąmonės ir elgsenos įtaką vartotojų
elgesiui tapo svarbiais pagrindais reklamos pramonėje. Jis pabrėžė, kaip sąmonės
procesai ir stimuliatoriai gali paveikti vartotojų sprendimus ir elgesį.

3. Vaikystės ir ugdymo tyrimai: Watsonas taip pat įnešė svarbų indėlį į vaikystės ir
ugdymo tyrimus. Jo eksperimentai su baimės sąlygomu ir elgesio formavimu vaikams
parodė, kaip aplinkos veiksniai gali turėti ilgalaikį poveikį vaikų elgesiui ir psichinei
sveikatai.

4. Pasyvaus mokymosi teorija: Watsonas taip pat buvo vienas iš pirmųjų, kuris pripažino
pasyvaus mokymosi svarbą. Jis tvirtino, kad elgsenos sąlygojimas gali veikti ne tik
žmonėms, bet ir gyvūnams, ir kad net sudėtingi elgesio modeliai gali būti formuojami per
sistematines treniruotes ir patirtį.

5. Kontroversijos ir paveldimumo klausimai: Watsonas taip pat buvo pripažintas dėl savo
kontroversiškų teiginių apie paveldimumą. Jo pažiūros apie tai, kad elgesys yra labiau
formuojamas per patirtį nei per genetiką, sukėlė didelį ginčą psichologijos pasaulyje.

Taigi, nors Watsonas paliko akademinę psichologijos karjerą, jis liko svarbi figura ir
toliau prisidėjo prie psichologijos plėtros per savo darbus elgsenos srityje, reklamos ir
rinkodaros psichologijoje, vaikystės ir ugdymo tyrimuose, taip pat keliais
kontroversiškais teiginiais apie paveldimumą ir elgesį.

21. Už ką Watsonas kritikavo struktūralizmą ir funkcionalizmą?

Johnas B. Watsonas buvo vienas iš didžiausių struktūralizmo ir funkcionalizmo kritikų.

Jo kritika buvo gana kategoriška ir kėlė esminius iššūkius abiejoms psichologijos
mokykloms. Štai pagrindinės kritikos sritys:

1. Struktūralizmas:
- Introspekcijos subjektyvumas: Watsonas kritikavo struktūralistų naudojamą
introspekciją kaip nepatikimą ir subjektyvų metodą. Jis teigė, kad žmonės negali tiksliai
aprašyti savo sąmonės procesų ir kad toks metodas neleidžia gauti objektyvių duomenų.
- Neracionalizmas: Watsonas taip pat kritikavo struktūralistus dėl jų susidomėjimo
sąmonės struktūra ir neracionalizmo. Jis teigė, kad šis požiūris ignoruoja elgesio
veiksnius ir aprašymus, kurie yra labiau susiję su išorinėmis sąlygomis ir objektyviomis
patirtimis.

2. Funkcionalizmas:

20 iš 51
 - Pseudomentalizmas: Watsonas kritikavo funkcionalistus dėl to, kad jie nepakankamai
aiškiai apibrėžia sąmonės procesus ir jų funkcijas. Jis teigė, kad funkcionalizmas tampa
pernelyg apibendrintas ir grįžta prie mentalistinių sampratų, nepaisant to, kad bandė
išvengti subjektyvių sampratų struktūros.
- Nemokslinis požiūris: Watsonas taip pat kritikavo funkcionalistus už jų nemokslinį
požiūrį, ypač dėl to, kad jie dažnai naudojo biologinius ir evoliucinius modelius
paaiškinti psichologinius procesus, nepakankamai remdamiesi eksperimentiniais
duomenimis.

Iš esmės Watsonas kritikavo tiek struktūralizmą, tiek funkcionalizmą dėl to, kad jie, jo
manymu, nepakankamai moksliniu požiūriu vertino ir analizavo psichologinius procesus.
Jis akcentavo reikšmę objektyviems ir matuojamiems elgesio aspektams ir ragino
psichologus susitelkti ties konkrečiais elgesio stebėjimais ir eksperimentiniais tyrimais.

22. Kokius tyrimo metodus naudojo Watsonas?

Johnas B. Watsonas buvo garsus elgsenos mokslininkas, žinomas dėl savo

eksperimentinės metodikos ir naujo metodo, vadinamo klasikiniu sąlygojimu, kūrimo.
Štai pagrindiniai tyrimo metodai, kuriuos naudojo Watsonas:

1. Eksperimentas: Watsonas labai daug dėmesio skyrė eksperimentiniam tyrimui. Jo

eksperimentai dažnai buvo vykdomi laboratorijos sąlygomis, leidžiant kontroliuoti
kintamuosius ir stebėti elgesio pokyčius. Pavyzdžiui, jo beribio baimės sąlygojimo
eksperimentai su mažais vaikais buvo vieni iš žymiausių.

2. Stebėjimas: Watsonas dažnai naudojo tiesioginį stebėjimą kaip svarbų tyrimo metodą.
Jis stebėjo žmonių ir gyvūnų elgesį, siekdamas suprasti, kaip aplinka ir sąlygos veikia
elgesio formavimąsi.

3. Klasikinis sąlygojimas: Watsonas yra geriausiai žinomas dėl savo darbų su klasikiniu
sąlygojimu. Jis eksperimentavo su šunimis ir mažais vaikais, demonstruodamas, kaip
neutralus stimuliatorius gali sukelti automatinį reakcijos atsiradimą po to, kai jis yra
sujungtas su natūraliu sukeliančiu stimuliatoriumi.

4. Stimuliatorių manipuliacija: Watsonas dažnai manipuliavo stimuliatoriais savo

eksperimentuose, siekdamas sukurti tam tikrus elgesio atsakymus ir išaiškinti jų
sąlygojimo procesus. Jis naudojo šviesos, garsų ir kitų stimuliatorių, kad sukeltų ir
kontroliuotų elgesio reakcijas.

5. Mokslinės metodo principai: Nepaisant to, kad Watsonas buvo revoliucinis mąstytojas,
jis vis tiek laikėsi mokslinio metodo principų, kurie reikalavo stebėjimo, hipotezių
suformuluojimo, eksperimentavimo ir duomenų analizės.

Šie tyrimo metodai leido Watsonui išvystyti ir įrodyti savo idėjas elgsenos srityje ir
padėjo jam tapti vienu iš svarbiausių mokslininkų psichologijos istorijoje.

21 iš 51
23. Ką Watsonas laikė psichologijos tyrimo objektu ir kaip jo požiūris susijęs su
empiricizmo tradicija?

Johnas B. Watsonas laikė elgesį psichologijos tyrimo objektu. Jo požiūris į psichologiją

buvo glaudžiai susijęs su empiricizmo tradicija, kuri skatino stebėjimą ir eksperimentus
kaip pagrindinius mokslinių tyrimų metodus. Štai kaip Watsono požiūris į psichologijos
tyrimo objektą buvo susijęs su empiricizmo tradicija:

1. Objektyvumas: Watsonas tvirtai tikėjo, kad psichologijos tyrimai turėtų būti

grindžiami objektyviais duomenimis ir stebėjimais, o ne subjektyviomis interpretacijomis
ar spekuliacijomis. Jis siekė sukurti mokslinį, objektyvų ir matuojamą psichologijos
metodą.

2. Eksperimentas kaip pagrindinis metodas: Watsonas laikė eksperimentą pagrindiniu

psichologijos tyrimo metodu. Jis teigė, kad eksperimentas suteikia galimybę kontroliuoti
kintamuosius ir sukurti priežasties-ir-pasekmės ryšius, kurie leidžia patikimai ir
objektyviai ištirti elgesio procesus.

3. Stebėjimas ir matavimas: Watsonas akcentavo stebėjimą ir matavimą kaip svarbius

psichologijos tyrimo elementus. Jis siekė stebėti elgesį objektyviai ir sistemiškai, kad
būtų galima gauti tikslų ir patikimą informaciją.

4. Rezultatų tikrinimas: Watsonas palaikė požiūrį, kad psichologijos tyrimai turėtų būti
patikrinami ir kartojami, siekiant užtikrinti jų patikimumą ir galiojimą. Jis skatino kritinį
mąstymą ir nuolatinį duomenų patikrinimą.

Šie aspektai rodo, kaip Watsonas buvo įkvėptas empiricizmo tradicijos, kuri pabrėžė
empirinius tyrimus, stebėjimą ir eksperimentus kaip svarbius mokslinių tyrimų metodus.
Jo požiūris į psichologiją buvo kietai įsipareigojęs moksliniam, objektyviam ir
matuojamam požiūriui, kuris tapo fundamentaliu elgsenos psichologijos principu.

24. Koks Watsono požiūris į emocijas? Kokie tyrimai patvirtino jo teiginius apie
emocijas?

Johnas B. Watsonas turėjo labai specifinį požiūrį į emocijas, kuris buvo glaudžiai susijęs
su jo elgsenos mokslu. Jis palaikė nuomonę, kad emocijos yra išmoktos sąlygos, kurias
galima paaiškinti elgesio sąlygojimo principu. Pagal Watsono požiūrį, emocijos yra
tiesiog elgesio atsakas į tam tikrus išorinius stimuliatorius, o ne išskirtinis ir
nekontroliuojamas psichologinis reiškinys.

Watsono požiūris į emocijas buvo ryškiai išreikštas jo garsiuose eksperimentuose su

mažais vaikais, kuriuose jis demonstravo, kaip sąlygojimas gali sukelti baimės ir kitų
emocijų atsiradimą. Vienas žymiausių šių eksperimentų yra "mažo Albert"
eksperimentas. Šioje eksperimento dalyviui, vardu Albert, buvo rodomas baltas triušis
kartu su garsiu triukšmu. Pirmiau Albertas nerėmėsi šia baimės sąlyga, bet po

22 iš 51
pakartotinio rodyto garsų kartu su triušiu Albertas pradėjo reaguoti su baimės išraiška,
net ir be garsų buvimo.

Kita vertus, kai baimės sąlyga buvo išmokta, Albertui buvo parodytas baltas triušis be
triukšmo, tačiau jis vis tiek reagavo su baimės išraiška. Tai pabrėžė Watsono teoriją, kad
emocijos yra išmoktos sąlygos, o ne paveldimos arba spontaniškos reakcijos.

Šie eksperimentai, kartu su kitais Watsono atliktuose tyrimuose, patvirtino jo teiginius

apie emocijas kaip išmoktų sąlygų ir parodė, kaip elgesio sąlygojimo principai gali būti
taikomi emocijų formavimuisi. Tačiau reikia pažymėti, kad šiuo metu yra didesnis
pripažinimas, kad emocijos yra daug sudėtingesnės nei paprasčiausios sąlygos ir gali būti
paveiktos įvairiais veiksniais, įskaitant biologinius, socialinius ir kultūrinius.

25. Kaip prie bihevioristų populiarumo galėjo prisidėti ankstesni funkcionalistų

tyrimai?

Ankstesni funkcionalistų tyrimai galėjo prisidėti prie bihevioristų populiarumo dėl kelių
svarbių priežasčių:

1. Akcentas ant elgesio: Tiek funkcionalistai, tiek bihevioristai akcentavo elgesį kaip
pagrindinį psichologijos tyrimo objektą. Funkcionalistai taip pat domėjosi elgesio
funkcijomis ir adaptacijomis. Šis panašumas padėjo pasiruošti vystyti biheviorizmo idėjas
ir teorijas, kurios taip pat dėmesį skyrė objektyviam ir matuojamam elgesiui.

2. Stebėjimo metodai: Funkcionalistai dažnai naudojo stebėjimą kaip svarbų

psichologijos tyrimo metodą, siekdami suprasti elgesio pritaikymą prie aplinkos. Toks
metodas buvo artimas bihevioristų metodams, kurie taip pat daug dėmesio skyrė elgesio
stebėjimui ir eksperimentiniams tyrimams.

3. Praktinis taikymas: Funkcionalistai domėjosi elgesio priežastimis ir poveikiu aplinkai,

pavyzdžiui, kaip žmonės prisitaiko prie savo aplinkos ir kas skatina elgesio pokyčius. Šis
praktinis taikymas buvo panašus į tai, ką vėliau pradėjo daryti bihevioristai, taikydami
savo teorijas praktikoje, pvz., klinikinėje psichologijoje, švietime ir darbo aplinkoje.

4. Iššūkis struktūralizmui: Funkcionalistai buvo vieni iš pirmųjų, kurie pradėjo iššūkius

struktūralizmui kaip dominuojančiai psichologijos paradigmai. Jų orientacija link elgesio
ir adaptacijos prie aplinkos skatino naujus požiūrius ir mokslinius metodus, kurie vėliau
paskatino biheviorizmo plėtrą.

Šie aspektai rodo, kaip funkcionalistų tyrimai galėjo paveikti biheviorizmo populiarumą,
kuris galiausiai tapo vienu iš dominuojančių psichologijos sričių XX a. pradžioje.
Biheviorizmas paveldėjo ir plėtojo kai kurias funkcionalizmo idėjas, ypač susijusias su
elgesio analize ir aplinkos poveikiu.

23 iš 51
26. Ką reiškia Tolmano tikslingasis biheviorizmas?

Tolmano tikslingasis biheviorizmas yra psichologijos teorija, sukurtą Edwardo C.

Tolmano, kuri pabrėžia elgesio tikslą ir šio elgesio adaptacinę reikšmę organizmui. Ši
teorija siekia suderinti tradicinio biheviorizmo, kuris dažnai ignoruoja vidinius
mentalinius procesus, ir funkcionalizmo, kuris pabrėžia elgesio adaptacinę prasmę.
Pagrindinis Tolmano tikslingojo biheviorizmo principas yra tai, kad elgesys yra
nukreiptas į tikslą, o šis tikslas siejamas su organizmo poreikiais ir aplinkos
reikalavimais.

Štai pagrindinės Tolmano tikslingojo biheviorizmo idėjos:

1. Vidiniai mentaliniai procesai: Tolmanas pripažino vidinius mentalinius procesus,

tokius kaip suvokimas, atmintis ir mąstymas, kaip svarbius elgesio formavimosi ir
valdymo elementus. Jis neigė grynai mechanistinį biheviorizmo požiūrį ir tvirtino, kad
organizmai yra aktyvūs stebėtojai, kurie vertina ir interpretuoja savo aplinką.

2. Elgesio tikslas: Tolmanas teigė, kad elgesys turi tikslą ir yra nukreiptas į tam tikrą
rezultatą. Šie tikslai gali būti susiję su organizmo poreikiais, tokiomis kaip maistas,
saugumas ar draugystė, ir organizmas siekia juos pasiekti per savo veiksmus.

3. Suvokimo žemėlapiai: Tolmanas įdiegė sąvoką "suvokimo žemėlapio", kuri atspindi

subjektyvią organizmo supratimo apie aplinką struktūrą. Šie suvokimo žemėlapiai padeda
organizmui nuspręsti, kaip pasiekti savo tikslus ir elgtis tinkamai aplinkoje.

4. Latentinis mokymasis: Tolmanas taip pat pabrėžė latentinio mokymosi svarbą, tai yra
mokymosi, kuris ne iš karto pasireiškia elgesyje, bet yra slėptas arba paslėptas išreikštas.
Jis įrodė, kad organizmai gali išmokti ir susidaryti suvokimo žemėlapius net ir be išorinio
sustiprinimo.

Šios Tolmano tikslingojo biheviorizmo idėjos iš esmės pakeitė biheviorizmo požiūrį,

atkreipdamos dėmesį į vidinius psichologinius procesus ir elgesio tikslus, o ne tik
išorinius stimuliacijos ir sustiprinimo veiksnius. Tai padėjo pasiekti platesnį ir
subalansuotesnį požiūrį į elgesį ir mokymąsi, o Tolmanas tapo vienu iš svarbiausių
psichologijos mokslininkų 20 a. antroje pusėje.

27. Kaip neobihevioristai suprato tarpinius kintamuosius?

Neobihevioristai suprato tarpinius kintamuosius kaip psichologinius procesus, kurie yra

tarpinis žingsnis tarp stimuliatorių ir elgesio atsako. Ši sąvoka leido jiems įtraukti
vidinius mentalinius procesus į savo psichologijos teorijas, kurios buvo ignoruojamos
arba atmestos tradiciniame grynai bihevioristiniame požiūryje.

Neobihevioristai, tokiu kaip Edwardas Tolmanas, Clarkas Hullas ir B.F. Skinneris,

pripažino, kad elgesys nėra tiesiog mechanistinis stimuliatorių ir atsako grandinės
procesas, bet yra įtraukiami ir vidiniai psichologiniai veiksniai, tokiu būdu kaip

24 iš 51
mąstymas, suvokimas ir motyvacija. Šie tarpiniai kintamieji buvo laikomi svarbiais
procesais, kurie veikia elgesį ir padeda paaiškinti, kaip stimuliatoriai sąveikauja su
atsakymais.

Tarpiniai kintamieji buvo dažnai apibrėžiami kaip vidiniai procesai, kurie gali būti tirti ir
paaiškinti psichologinių mokslinių metodų pagalba, net jei jie nebuvo tiesiogiai pastebimi
ar matomi. Pavyzdžiui, Tolmanas naudojo sąvoką "suvokimo žemėlapis" (cognitive
map), kuris atspindėjo subjektyvią žmogaus suvokimo apie aplinką struktūrą. Šis
suvokimo žemėlapis buvo laikomas svarbiu tarpiniu kintamuoju, kuris paveikė elgesį ir
pasirinkimus.

Taigi, neobihevioristai suprato tarpinius kintamuosius kaip svarbius psichologinius

procesus, kurie turi įtakos elgesiui, ir jie buvo atsakingi už atsakymo formavimąsi tarp
išorinių stimuliatorių ir galutinio elgesio. Šis požiūris atvėrė kelią platesniam ir
sudėtingesniam elgesio ir psichologijos supratimui, lyginant su grynai bihevioristiniu
požiūriu.

28. Kuo skiriasi operantinis sąlygojimas nuo klasikinio sąlygojimo? Pateikite

pavyzdžių. Kaip operantinį sąlygojimą galima panaudoti norint pakeisti elgesį?

Operantinis sąlygojimas ir klasikinis sąlygojimas yra du skirtingi sąlygojimo tipai,

kuriuos aprašė ir ištirti mokslininkai, tokiu kaip B.F. Skinneris ir Ivanas Pavlovas
atitinkamai. Štai pagrindinės skirtumai tarp šių sąlygojimo formų:

1. Klasikinis sąlygojimas:
- Tai procesas, kuriame iš anksto neutralus stimuliatorius (neutralus sąlyginis
stimuliatorius) sukelia automatinį atsaką, kai jis yra kartu su natūraliu sukeliančiu
stimuliatoriumi.
- Ši sąlygojimo forma dažnai yra pasyvi ir neišvengiama, nes žmogus ar gyvūnas neturi
kontrolės arba įtakos sukeliamiems stimuliatoriams.
- Pavyzdžiui, jei šuo yra sąlyginamas gauti maistą (nepagrindinis sukeliantis
stimuliatorius) kartu su skambančiu skambučiu (neutralus sąlyginis stimuliatorius), po
kurio laiko šuo pradės sekti maisto gavimo skambučio garsą.

2. Operantinis sąlygojimas:
- Tai procesas, kuriame elgesys yra formuojamas ar stiprinamas su skatinamuoju arba
nubaustiniu stimuliatoriumi, pagal tai, kaip organizmas reaguoja į jo elgesį.
- Ši sąlygojimo forma yra aktyvi ir savanoriška, nes subjektas turi atlikti tam tikrą
veiksmą, norint gauti skatinamąjį arba išvengti nubaustinį stimuliatorių.
- Pavyzdžiui, jei šuo gauna maistą kaip skatinamąjį stimuliatorių, kai jis atlieka tam
tikrą triuką, tai skatins šunį atlikti tokius triukus dar daugiau.

Operantinis sąlygojimas gali būti panaudotas norint pakeisti ar formuoti elgesį įvairiose
situacijose, pavyzdžiui:

25 iš 51
- Švietime: Mokytojas gali panaudoti skatintojus, pvz., žaidimus ar apdovanojimus,
norėdamas sustiprinti pageidaujamą elgesį klasėje.
- Psichoterapijoje: Terapeutas gali naudoti operantinį sąlygojimą kaip būdą modifikuoti
problemiškus elgesio modelius, pavyzdžiui, skatinant teigiamus pokyčius ir atsikratant
neigiamų įpročių.
- Darbo aplinkoje: Vadovas gali naudoti operantinį sąlygojimą, teikdamas skatinamuosius
arba nubaustinius stimuliatorius, kad skatintų pageidaujamą elgesį ir sumažintų
nepageidaujamą elgesį darbe.

Bendrai, operantinis sąlygojimas yra veiksmingesnis būdas keisti elgesį nei klasikinis
sąlygojimas, nes jis leidžia sukuriam veiksmingas ryšius tarp elgesio ir pasekmių,
suteikiant asmeniui daugiau kontrolės ir sąveikos su savo aplinka.

29. Dėl ko kritikuojama Skinnerio sistema?

Skinnerio sistemos, žinomos kaip radikalusis operantinis behaviorizmas arba radikalusis

behaviorizmas, buvo ir yra kritikuojama iš įvairių priežasčių. Štai pagrindinės kritikos,
kurios kyla dėl Skinnerio sistemos:

1. Asmens laisvės trūkumas: Kritikai teigia, kad Skinnerio sistemoje neatsižvelgiama į

asmenų laisvę ir autonomiją. Skinnerio teorijoje žmogus yra suprantamas kaip pasyvus
atsakas į išorinius stimuliatorius, ir jam neleidžiama savarankiškai kontroliuoti savo
elgesio arba aplinkos.

2. Nelankstumas: Kritikuojama, kad Skinnerio sistema yra pernelyg mechanistinė ir

nelanksti. Ji remiasi griežta pasekmių ir sustiprinimo teorija, nepaisydama individualių
skirtumų, psichologinių procesų sudėtingumo ir konteksto reikšmės.

3. Pakankamo atsižvelgimo į vidinius procesus stoka: Skinnerio sistemoje nedaug

dėmesio skiriama vidiniams psichologiniams procesams, tokiems kaip mintys, jausmai ir
suvokimas. Tai yra pagrindinė kritika, kurią kai kurie pateikia dėl jos nepajėgumo
paaiškinti ir atspėti žmogaus elgesio sudėtingumo.

4. Etikos klausimai: Kritikuojama, kad Skinnerio praktinės taikymo srityje, ypač švietime
ir psichoterapijoje, gali kilti etikos klausimų. Kai kurie baiminasi, kad griežtas elgesio
kontrolės taikymas gali sumažinti asmens laisvę ir orumą.

5. Empirinio pagrindo trūkumas: Kritikuojama, kad kai kurios Skinnerio idėjos ir teorijos
trūksta pakankamo empirinio pagrindo arba negali būti patvirtintos eksperimentinių
tyrimų metu.

Nepaisant šių kritikų, svarbu paminėti, kad Skinnerio idėjos ir teorijos taip pat turi daug
šalininkų ir yra buvę gana įtakingos psichologijos srityje. Tačiau atsižvelgiant į jų
trūkumus ir ribas, daugelis dabartinių psichologų ir mokslininkų dažnai palaiko
integratyvų požiūrį, kuris apjungia operantinio sąlygojimo idėjas su kitomis psichologijos
sritimis, pavyzdžiui, kognityvinėmis ir socialinėmis teorijomis.

26 iš 51
30. Kodėl geštaltpsichologai kritikavo Wundto psichologiją?

Gestalt psichologai kritikavo Wundto psichologiją dėl kelių pagrindinių priežasčių,

kurios apima teorijos ir metodologijos skirtumus, taip pat požiūrio į suvokimą ir
mąstymą. Štai pagrindinės kritikos priežastys:

1. Analizės vs. sintezės principas: Wundto psichologija buvo orientuota į elementinį

analizę, t.y. ji stengėsi išskirti ir išanalizuoti psichinius procesus į jų mažiausias dalis.
Priešingai, geštaltpsichologija buvo orientuota į sintezės principą, teigianti, kad psichiniai
procesai turėtų būti tirti kaip visuma ir organiškai susiję su aplinkos kontekstu, o ne
atskirai.

2. Emociniai ir intuityvūs elementai: Geštaltpsichologai kritikavo Wundto psichologiją

dėl jos negebėjimo įtraukti emocinių ir intuityvių elementų į psichologijos tyrimus. Jie
teigė, kad emociniai aspektai ir subjektyvūs suvokimai yra svarbūs suprantant žmogaus
suvokimą ir elgesį.

3. Sąvokų ir metodų skirtumai: Geštaltpsichologija naudojo skirtingas sąvokas ir

metodus, palyginti su Wundto psichologija. Pavyzdžiui, geštaltpsichologijoje buvo
naudojamos sąvokos, tokiomis kaip "organinė struktūra", "apibendrintasis mąstymas" ir
"apibendrinta išmintis", kurios buvo svetimos Wundto struktūralistiniam požiūriui.

4. Suvokimo reikšmė: Geštaltpsichologai pabrėžė suvokimo svarbą ir teigė, kad žmogus

suvokia pasaulį kaip visumą, o ne kaip atskirus elementus ar pojūčius. Jie kritikavo
Wundto atomistinį požiūrį į suvokimą ir teigė, kad žmogus suvokia daugiau nei tiesiog
sumą savo dalų.

Visos šios priežastys atspindi pagrindinius skirtumus tarp Wundto struktūralistinio

požiūrio į psichologiją ir geštaltpsichologijos gestaltinio požiūrio. Geštaltpsichologija
tapo svarbi alternatyva tradicinei Vokietijos psichologijai ir turėjo didelę įtaką
psichologijos raidai, ypač susijusiai su suvokimo, mąstymo ir suvokimo procesų
supratimu.

31. Ką galima būtų laikyti geštalpsichologijos pirmtakais?

Gestalt psichologijos pirmtakai apima keletą svarbių įtakingų mokslininkų ir mąstytojų,

kurie, nors ir nebuvo tiesioginiai geštaltpsichologijos kūrėjai, tačiau padėjo formuoti jos
pagrindines idėjas ir principus. Šie pirmtakai padėjo sėkmingai sukurti aplinkos ir
organizmo sąveikos požiūrį, kuris tapo geštaltpsichologijos branduoliu. Štai keli
geštaltpsichologijos pirmtakai:

1. Christian von Ehrenfels: Vienas iš svarbiausių geštaltpsichologijos pirmtakų buvo

Christian von Ehrenfels, kuris 1890-aisiais išleido straipsnį "Užpildymo teorija", kuriame
pabrėžė, kad visumas gali būti suvokiamas kaip daugiau nei tiesiog sumos savo dalių. Ši
idėja turėjo didelę įtaką geštaltpsichologijos vystymuisi ir tapo vienu iš jos pagrindinių
principų.

27 iš 51
2. Max Wertheimer: Maxas Wertheimeris yra geštaltpsichologijos vienas iš pagrindinių
įkūrėjų. Jo eksperimentiniai tyrimai su judėjimo suvokimu privertė jį pripažinti, kad
suvokimo procesas negali būti paaiškintas vien elementinių pojūčių suma. Tai paskatino
jį ir jo kolegas sukurti geštaltpsichologijos principus, kurie pabrėžė visumos, struktūros ir
organizmo svarbą suvokimo procese.

3. Kurt Koffka: Koffka buvo vienas iš geštaltpsichologijos pradininkų ir garsiausias jos

atstovas po Maxo Wertheimerio. Jis padėjo sistematiškai organizuoti ir apibrėžti
geštaltpsichologijos principus, kurie tapo jos pagrindu. Kartu su Wertheimeriu ir
Kohleriu jis padėjo įtvirtinti geštaltpsichologiją kaip svarbią psichologijos sritį.

Šie mokslininkai ir mąstytojai, kartu su kitais, prisidėjo prie geštaltpsichologijos

formavimo ir plėtros, kuri tapo svarbi alternatyva tradiciniam atomistiniam požiūriui į
psichologiją. Jų idėjos ir tyrimai paskatino naują požiūrį į suvokimą, mąstymą ir
suvokimo procesus, kurie turėjo didelės įtakos vėlesnėms psichologijos sritims.

32. Kas yra phi fenomenas ir kaip jį aiškino Wertheimeris? Ar šį fenomeną galima
būtų paaiškinti Wunto psichologijos principais?

Phi fenomenas yra optinis iliuzija, kai du arti vienas kito esantys objektai pavaizduoti
greitai vienas po kito pakeičia savo vietą ir sukuria įspūdį, jog juda nuolat. Tai yra vienas
iš geštaltpsichologijos pagrindinių fenomenų, kuriuo buvo domėtasi Maxo Wertheimerio,
vieno iš geštaltpsichologijos pradininkų.
Wertheimeris aiškino phi fenomeną savo eksperimentiniais tyrimais, kurie buvo atlikti su
judėjimo suvokimu. Jis parodė, kad kai žmonės mato dvi šviesos lempas mirgančias
greitai viena po kitos, jie suvokia judėjimą tarp dviejų taškų, nors jokio judėjimo fiziškai
nevyksta. Tai paneigė tradicinį Wundto struktūralistinį požiūrį į suvokimą, pagal kurį
suvokimas buvo paaiškinamas kaip individualių pojūčių suma.

Phi fenomenas negalėtų būti paaiškintas Wundto psichologijos principais, nes ši teorija
buvo orientuota į atomistinį požiūrį į psichinius procesus, kuriame dėmesys buvo
skiriamas atskiriems pojūčiams ir jų santykiams. Wundto analizės metodai, grindžiami
atskirų pojūčių tyrinėjimu, negalėjo paaiškinti tokių sąveikos ir suvokimo fenomenų kaip
phi.
Geštaltpsichologija, kurios dalimi yra phi fenomenas, pasiūlė kitokį požiūrį.
Wertheimeris ir jo kolegos parodė, kad suvokimas yra daugiau nei tiesiog sumos savo
dalių, bet yra organiška ir visumos procesas. Jie teigė, kad žmonės suvokia pasaulį kaip
visumą, o ne kaip atskirus elementus ar pojūčius. Todėl phi fenomenas pabrėžia
suvokimo visumos, struktūros ir organizmo svarbą.

33. Kokius tyrimus atliko geštaltpsichologai? Kodėl dažnai klaidingai manoma, kad
jie apsiribojo tik suvokimo tyrimais?

Geštaltpsichologai atliko įvairių tyrimų, kurių tikslas buvo suprasti suvokimo, mąstymo ir
elgesio procesus. Nors jie iš pradžių daugiausiai žinomi dėl savo prisidėjimo prie

28 iš 51
suvokimo tyrimų, jie taip pat aktyviai tyrė kitus psichologijos aspektus. Čia pateiksiu
keletą geštaltpsichologų atliktų tyrimų pavyzdžių:

1. Phi fenomeno tyrimai: Maxas Wertheimeris ir jo kolegos atliko eksperimentus su phi

fenomenu, optine iliuzija, kuri sukelia įspūdį, kad dvi šviesos lempas juda, nors fiziškai
judėjimo nėra. Šie tyrimai padėjo išaiškinti suvokimo procesų organizavimą ir struktūrą.

2. Minties tyrimai: Geštaltpsichologai, tokiu kaip Wolfgangas Köhleris, atliko

eksperimentus su mąstymo procesais naudodami prietaisą, kuris pateikdavo problemas,
kurioms reikėjo rasti sprendimus. Jų tyrimai padėjo suprasti, kaip žmonės išsprendžia
problemas ir kaip veikia kūrybiškas mąstymas.

3. Perceptualinė organizacija: Geštaltpsichologai atliko tyrimus, skirtus suprasti, kaip

žmonės suvokia ir organizuoja visumą iš skirtingų pojūčių ir elementų. Jie tyrė, kaip
suvokimo principai, tokiu kaip panašumas, artumas ir tęstinumas, veikia suvokimą ir
suvokimo procesus.

4. Socialiniai ir emociniai tyrimai: Kai kurie geštaltpsichologai, tokie kaip Kurtas

Lewinas, atliko tyrimus apie socialinius ir emocinius aspektus, tokie kaip grupių
dinamika, konfliktai ir atminties rekonstrukcija. Šie tyrimai padėjo suprasti, kaip
socialiniai ir emociniai veiksniai veikia mūsų suvokimą ir elgesį.

Taigi, nors geštaltpsichologai iš pradžių buvo geriausiai žinomi dėl savo suvokimo
tyrimų, jie taip pat aktyviai tyrė ir kitus psichologijos aspektus, tokie kaip mąstymas,
socialinis elgesys ir emocinė patirtis. Todėl klaidinga manyti, kad jie apsiribojo tik
suvokimo tyrimais.

34. Kokius tyrimus atliko W.Köhleris?

Wolfgangas Köhleris, vienas iš geštaltpsichologijos pradininkų, atliko įvairius

eksperimentus, kurie buvo svarbūs ne tik suvokimo, bet ir mąstymo bei problemų
sprendimo procesų supratimui. Štai keletas žymiausių W. Köhlerio atliktų tyrimų:

1. Apelsinų uogienės problema: Vienas iš žymiausių W. Köhlerio eksperimentų yra

apelsinų uogienės problema. Šiame eksperimente šimpanzės buvo stebimos, kaip jos
bandė pasiekti apelsinų uogienes, kurių jos negalėjo tiesiogiai pasiekti. Köhleris
pastebėjo, kad šimpanzės naudojosi kūrybiškomis strategijomis, pavyzdžiui, jungdamos
įvairius objektus, kad pasiektų uogienes. Šis eksperimentas padėjo įrodyti, kad šimpanzės
demonstruoja problemų sprendimo gebėjimus ir kūrybiškumą.

2. Bananų problem*: Kitas Köhlerio eksperimentas buvo skirtas ištirti šimpanzių

galimybes spresti problemas naudojantis įrankiais. Jis padėjo šimpanzėms išmokti
naudotis įvairiais objektais, kad pasiektų bananus, esančius aukščiau nei jie galėjo
pasiekti rankomis. Šis eksperimentas parodė, kad šimpanzės gali kurti įrankius ir naudoti
juos siekdamos savo tikslų.

29 iš 51
3. Gražiausių, prasmingiausių ir paprasčiausių figūrų tyrimas: Köhleris taip pat atliko
tyrimus, skirtus suvokimo organizavimo ir mąstymo struktūros supratimui. Jo tyrimuose
buvo naudojamos įvairios figūros ir formos, kurios buvo rodomos dalyviams, ir buvo
prašoma įvertinti jų sudėtingumą, prasmingumą ir gražumą. Šie eksperimentai padėjo
suvokti, kaip žmonės organizuoja ir suvokia vizualinę informaciją.

Šie Köhlerio atlikti tyrimai padėjo svariai prisidėti prie geštaltpsichologijos kūrimo ir
plėtros, pabrėždami ne tik suvokimo, bet ir mąstymo ir problemų sprendimo svarbą. Jie
taip pat padėjo pakeisti tradicinį Wundto struktūralistinį požiūrį į psichologiją ir atnešė
naujų idėjų apie suvokimo procesų organizavimą ir suvokimo visumą.

35. Kas yra insaitas? Kuo išmokimas per insaitą skiriasi nuo išmokimo bandymų ir
klaidų būdu?

"Insaitas" arba "a-ha momentas" yra staigus suvokimas, atsirandantis, kai asmuo staiga
suvokia problemos sprendimo būdą arba supranta kažką naujo ir svarbaus. Tai yra staigus
suvokimas ar įžvalga, kuris gali pasireikšti kaip iškilimas ar atsiradimas, pakeičiantis
asmenį įsitikinimu arba suvokimu.

Išmokimas per insaitą skiriasi nuo išmokimo per bandymų ir klaidų būdus tuo, kad jis
atsiranda staigiai, be ilgalaikių pastangų ir kartojimo. Kai žmogus mokosi per insaitą, jis
gali staiga suprasti problemas ar gauti atsakymą į klausimą, neturėdamas išankstinio
supratimo arba aiškios mokymosi strategijos. Tai yra lyg šviesa, kurioje staiga įžiebia ir
išryškėja naujas supratimas ar sprendimo būdas.

Pavyzdžiui, jei asmuo ilgą laiką stebi matematikos problemą ir negali rasti sprendimo,
tačiau staiga, pažvelgęs į problemą iš kitos perspektyvos arba atlikęs tam tikrus mintinius
žingsnius, supranta, kaip ją išspręsti, tai gali būti insaito momentas. Tai nėra rezultatas
ilgalaikių mokymosi pastangų ar bandymų ir klaidų, bet greičiau staigus suvokimas, kuris
dažnai atsiranda dėl nepastebėtų ryšių ar mintinių sujungimų.

Išmokimas per insaitą dažnai laikomas labai produktyviu ir efektyviu mokymosi būdu,
nes jis gali būti greitesnis ir efektyvesnis nei ilgalaikis mokymasis per bandymų ir klaidų
metodą. Tačiau ne visos mokymosi užduotys ar problemos gali būti išspręstos per insaito
momentą, todėl kartais reikia ir kitų mokymosi strategijų ir metodų.

36. Kaip Wertheimeris geštaltinius išmokimo principus pritaikė kūrybiniam

mąstymui?

Maxas Wertheimeris, vienas iš geštaltpsichologijos pradininkų, pritaikė

geštaltpsichologijos principus, ypač koncepciją apie suvokimo visumą ir organizavimą,
kūrybiniam mąstymui suprasti ir paaiškinti. Jis parodė, kaip geštaltpsichologijos principai
gali būti taikomi norint suprasti kūrybinio mąstymo procesą. Štai keletas būdų, kaip
Wertheimeris pritaikė geštaltpsichologijos principus kūrybiniam mąstymui:

30 iš 51
1. Visumo principas: Wertheimeris teigė, kad žmonės suvokia pasaulį kaip visumą ir
linkę organizuoti informaciją į struktūras arba figūras. Jis taip pat teigė, kad suvokimas
negali būti paaiškintas tiesiog sumuojant atskirus elementus, bet yra organiškas procesas,
kuriame svarbu suvokti visumą. Taigi, Wertheimeris taikė šį principą kūrybiniame
mąstyme, teigdamas, kad kūrybinis procesas taip pat gali priklausyti nuo gebėjimo
suvokti visumą, rasti ryšius tarp idėjų ir organizuoti jas į sudėtingas struktūras.

2. Gestalt principai suvokimo organizavimo: Wertheimeris taip pat pasinaudojo

geštaltpsichologijos principais apie suvokimo organizavimą, tokiais kaip panašumo,
tęstinumo ir artumo principai, norėdamas suprasti kūrybinio mąstymo procesą. Jis teigė,
kad kūrybinis mąstymas gali būti grindžiamas šiais principais, kai žmogus sukuria naujas
idėjas arba problemų sprendimo strategijas, siekdamas suvokti ir organizuoti informaciją.

3. Insaito momentai: Wertheimeris taip pat pabrėžė insaito momentų svarbą kūrybiniam
mąstymui. Insaitas yra staigus suvokimas arba supratimas, kuris gali pasireikšti kaip
iškilimas ar atsiradimas, pakeičiantis asmenį įsitikinimu ar suvokimu. Wertheimeris teigė,
kad kūrybinio mąstymo metu gali atsirasti insaito momentų, kurie padeda rasti naujus
sprendimus arba suvokti problemas iš naujo perspektyvos.

Taigi, Wertheimeris pritaikė geštaltpsichologijos principus kūrybiniam mąstymui

suprasti, parodant, kaip žmonės suvokia ir organizuoja informaciją kūrybinio proceso
metu, kaip tai gali priklausyti nuo suvokimo visumos ir kaip insaito momentai gali
paskatinti naujų idėjų atsiradimą.

37. Kodėl geštaltpsichologija sunkiai skynėsi kelią JAV?

Geštaltpsichologija sunkiai skynėsi kelią JAV dėl kelių priežasčių:

1. Metodologiniai skirtumai: Geštaltpsichologija pasižymėjo skirtingu metodologiniu

požiūriu nei tradicinė JAV psichologija tuo metu. Ji daugiau rėmėsi fenomenologiniais,
introspekcijos ir kokybiniais tyrimo metodais, tuo tarpu JAV tuo metu dominavo daugiau
eksperimentiniai ir kiekybiniai tyrimo metodai.

2. Akademinių institucijų atsisakymas: Kai kurių įtakingų JAV psichologų, tokių kaip
Johnas B. Watsonas ir kiti, kritika ir atstūmimas prisidėjo prie geštaltpsichologijos
atmetimo. Jie palaikė kitaip orientuotą behaviorizmo mokyklą, kuri buvo daugiau
orientuota į išorinį elgesį ir eksperimentinius tyrimus.

3. Kultūriniai ir politiniai veiksniai: Geštaltpsichologija kilo Europoje ir buvo labiau

susijusi su vokiečių ir kitų Europos šalių intelektualine tradicija. Tuo metu JAV
dominavo kita psichologijos mokykla, grindžiama amerikietiška pragmatika ir
empirizmu. Todėl buvo sunkiau priimti ir integruoti geštaltpsichologijos idėjas JAV
psichologijos kontekste.

31 iš 51
4. Antagonizmas su behaviorizmu: Geštaltpsichologija taip pat turėjo priešišką santykį su
tuo metu dominuojančiu behaviorizmu. Tai sudarė papildomų kliūčių jos plėtrai ir
priėmimui JAV psichologijos lauke.

Visi šie veiksniai sudarė papildomas kliūtis geštaltpsichologijos plėtrai JAV ir padarė ją
mažiau populiaresnei šalyje, palyginti su kitomis psichologijos mokyklomis. Tačiau,
nepaisant šių iššūkių, geštaltpsichologija galiausiai įsitvirtino JAV psichologijos lauke ir
turėjo didelės įtakos vėlesnėms psichologijos plėtros kryptims.

38. Dėl ko kritikuojama geštaltpsichologija?

Geštaltpsichologija, kaip ir bet kuri kita psichologijos sritis, buvo kritikuojama dėl kelių
priežasčių, kurios buvo susijusios su jos metodologija, teoriniais pagrindais ir taikymu.
Štai keletas būdų, kaip buvo kritikuojama geštaltpsichologija:

1. Subjektyvumas: Kai kurie kritikai teigė, kad geštaltpsichologija yra pernelyg

subjektyvi ir nepagrįsta tinkamais moksliniais metodais. Jie pabrėžė, kad
geštaltpsichologijos eksperimentai dažnai pasiremdavo introspekcija ir fenomenologija,
kurie, jų manymu, galėjo būti per daug priklausomi nuo individualių požiūrių ir nebuvo
patikimi mokslinio tyrimo metodai.

2. Trūksta aiškumo ir operacionalizacijos: Kritikuojama, kad geštaltpsichologijos

koncepcijos, tokios kaip suvokimo organizavimo principai, nepakankamai aiškiai
apibrėžtos ir sunkiai operacionalizuojamos. Tai reiškia, kad jos negalėjo būti lengvai
paverstos empiriniais tyrimo metu matomais ir matuojamais reiškiniais.

3. Mažas eksperimentinio tyrimo skaičius: Kritikuojama, kad geštaltpsichologija nebuvo

pakankamai eksperimentiška ir nepasinaudojo daugiau eksperimentinio metodo
pranašumais. Palyginti su kita psichologijos mokykla tuo metu, kuri buvo labiau
orientuota į eksperimentinius tyrimus, geštaltpsichologija turėjo mažiau empirinio tyrimo
pagrindo.

4. Pristatymo ir pervertinimo klaidos: Kritikuojama, kad geštaltpsichologija buvo

pristatyta kaip visuma arba vientisas teorinis modelis, kuris galėjo būti per daug išpūstas
ir pervertintas. Tai galėjo lemti neproporcingą ar netikslų jos pritaikymą praktikoje.

5. Prieštaravimai su kitomis psichologijos mokyklomis: Kai kurie kritikai teigė, kad

geštaltpsichologija prieštaravo kai kurioms kitoms psichologijos mokykloms, tokioms
kaip behaviorizmas, ir kad jos idėjos nebuvo suderinamos su kitais psichologijos
teoriniais krypčiais.

Šie kritikos punktai padėjo atskleisti tam tikras geštaltpsichologijos trūkumų sritis ir
iššūkius, kuriuos reikėjo spręsti, siekiant ją plėtoti kaip mokslo discipliną. Tačiau reikia
pažymėti, kad geštaltpsichologija taip pat turėjo savo stiprybių ir sėkmingai prisidėjo prie
psichologijos raidos.

32 iš 51
39. Dėl ko geštaltpsichologai kritikavo bihevioristus?

Geštaltpsichologai kritikavo bihevioristus dėl kelių pagrindinių priežasčių, kurios buvo

susijusios su jų požiūriu į žmogaus elgesį, mokslinius metodus ir psichologijos objektą.
Štai pagrindiniai kritikos punktai:

1. Per daug išorinis požiūris: Bihevioristai buvo kritikuojami dėl pernelyg išorinio
požiūrio į žmogaus elgesį. Jie dažnai ignoravo vidinius procesus, tokius kaip mąstymą,
emocijas ir suvokimą, ir koncentravosi tik į išorinius, pastebimus elgesio aspektus.
Geštaltpsichologai, priešingai, teigė, kad žmogaus elgesį negalima visiškai suprasti ir
paaiškinti, ignoruojant vidinius procesus ir suvokimo organizavimą.

2. Mokslinių metodų apribojimai: Bihevioristai dažnai pasinaudojo eksperimentiniais

metodais, kuriuos buvo lengva kontroliuoti ir matuoti. Tačiau šie metodai gali būti
pernelyg supaprastinti ir negalėti visiškai atskleisti žmogaus elgesio ir psichinių procesų
sudėtingumo. Geštaltpsichologai kritikavo šiuos metodus ir teigė, kad reikia plačesnio
požiūrio ir įvairesnių tyrimo metodų, siekiant visapusiškai suprasti psichinį gyvenimą.

3. Paviršutiniškas požiūris į sąvokas: Bihevioristai dažnai naudojo paviršutiniškus,

išorinius sąvokų apibrėžimus, ignoruodami jų gilesnes prasmės ir sudėtingumo aspektus.
Geštaltpsichologai tvirtino, kad tam tikros psichologinės sąvokos, tokios kaip suvokimo
organizavimas arba mąstymas, negali būti visiškai paaiškintos naudojant tik išorinius,
pastebimus elgesio aspektus, ir reikalauja gilesnio supratimo.

4. Pasyvus subjektas: Bihevioristai dažnai laikė žmogų kaip pasyvų elgesio reakcijos
objektą į išorinius stimuliatorius, ignoruodami jo aktyvų vaidmenį ir savarankiškumą.
Geštaltpsichologai pabrėžė žmogaus aktyvų vaidmenį jo paties elgesio formavime ir
teigė, kad žmogus yra aktyvus suvokimo ir reikšmės kūrėjas.

Visi šie kritikos punktai leido geštaltpsichologams pabrėžti svarbų žmogaus vidinio
pasaulio, suvokimo organizavimo ir psichinių procesų vaidmenį, kuris, jų manymu, buvo
nepakankamai atsižvelgta į biheviorizme. Taip pat jie kritikavo bihevioristinį požiūrį į
mokslinius metodus ir psichologijos objektą, reikalaujant platesnio ir gilesnio požiūrio į
žmogaus elgesį ir psichinį gyvenimą.

40. Kokia yra K.Lewino lauko teorijos esmė?

Kurtas Lewinas buvo žinomas kaip socialinis psichologas ir vienas iš geštaltpsichologijos

pradininkų. Jo lauko teorija (angl. field theory) yra svarbus konceptualinis pagrindas, kurį
jis naudojo tyrinėdamas žmogaus elgesį ir sąveiką su aplinka. Šios teorijos esmė yra
supratimas, kad žmogus ir jo aplinka yra sąveikaujančios sistemos, kurioms būdingas
dinamiškas ir nuolatinis santykis.

Pagrindinė Lewino lauko teorijos idėja yra tai, kad žmogaus elgesys ir psichologiniai
procesai yra sąlyginami ne tik vidinių jėgų, tokios kaip asmens savybės ar motyvai, bet ir
išorinių laukų ar konteksto, kuriame žmogus veikia, įtaka. Lewinas teigė, kad norint

33 iš 51
suprasti žmogaus elgesį, reikia atsižvelgti į šiuos išorinius ir vidinius veiksnius bei jų
sąveiką.

Pagal Lewino lauko teoriją, laukas yra erdvė, kurioje vyksta sąveika tarp žmogaus ir jo
aplinkos. Ši erdvė gali būti fizinė (pvz., kambarys, miesto gatvė) arba socialinė (pvz.,
grupės, organizacijos). Žmogaus elgesys, jo suvokimas ir požiūris priklauso nuo to, kaip
jis suvokia šį lauką ir kaip jis yra įtakojamas išorinių ir vidinių jėgų.

Pagal Lewino teoriją, elgesys yra dinaminis procesas, kurį įtakoja tiek vidiniai, tiek
išoriniai veiksniai. Jis įtraukia sąveiką tarp žmogaus vidinių psichologinių jėgų, tokias
kaip motyvai ir emocinė būsena, ir išorinių aplinkos veiksnių, tokias kaip socialinės
normos ir fizinė aplinka. Todėl Lewino lauko teorija suteikia plačią ir gilų supratimą apie
žmogaus elgesio kompleksiškumą ir sąsajas su aplinka.

41. Kaip psichoanalizės raida susijusi su kitomis psichologijos kryptimis ir

mokyklomis?

Psichoanalizės raida turėjo įtakos kitoms psichologijos krypčioms ir mokykloms, taip pat
buvo paveikta jų įtakos. Ši sąveika leido vystytis įvairioms psichologijos sritims ir
prisidėjo prie mokslo pažangos. Štai kaip psichoanalizės raida susijusi su kitomis
psichologijos kryptimis:

1. Kritika ir atsakas: Psichoanalizės atsiradimas sukėlė kritiką iš kitų psichologijos

mokyklų atstovų. Kritikai teigė, kad psichoanalizės teorijos ir metodai buvo pernelyg
subjektyvūs ir netikslūs, nepagrįsti pakankamai moksliniais įrodymais. Tačiau ši kritika
taip pat paskatino psichoanalitikus ieškoti įrodymų ir tobulinti savo metodologiją.

2. Sąveika su geštaltpsichologija: Nors geštaltpsichologija pasirodė po psichoanalizės, kai

kurie geštaltpsichologijos pradininkai, tokių kaip Kurtas Lewinas, buvo susidomėję
psichoanalizės idėjomis. Psichoanalizės idėjos apie pasąmonę, sapnus ir simbolius turėjo
įtakos geštaltpsichologijos vystymuisi.

3. Sąveika su humanistine psichologija: Humanistinė psichologija, tokia kaip Abrahamo

Maslow ir Carl Rogerso darbai, susilietė su psichoanalizės idėjomis, taip pat
kritikuodama ją dėl pernelyg didelio dėmesio neigiamiems aspektams ir pasąmonės
jėgoms. Humanistinė psichologija pabrėžė asmeninio augimo, savirealizacijos ir teigiamų
aspektų svarbą, tuo pačiu metu išlaikydama sąsajas su psichoanalizės idėjomis apie
pasąmonę ir žmogaus vidinius impulsus.

4. Kritika iš elgesio psichologijos: Elgesio psichologija, pabrėžianti išorinius elgesio

stebėjimus ir bandymus, kartais kritikavo psichoanalizės metodologiją ir teorijas,
laikydama jas pernelyg subjektyviomis ir nepakankamai mokslinėmis. Tačiau šios
kritikos taip pat paskatino psichoanalitikus dar labiau apmąstyti savo metodų mokslinį
pagrįstumą.

34 iš 51
Taigi, psichoanalizės raida turėjo įtakos kitoms psichologijos kryptims, skatindama
sąveiką, kritiką ir refleksiją, o kartu buvo paveikta ir kitų psichologijos mokyklų,
skatinant mokslinius tyrimus ir metodų tobulinimą.

42. Kas padarė didžiausią įtaką psichoanalitiniam judėjimui?

Didžiausią įtaką psichoanalitiniam judėjimui padarė jo įkūrėjas, Sigmundas Freudas. Jis

sukūrė psichoanalizės teoriją ir metodą, kurie turėjo revoliucingą įtaką psichologijos ir
psichoterapijos laukams. Freudas ne tik išplėtojo įvairias teorijas apie pasąmonę,
asmenybės struktūrą ir psichikos konfliktus, bet ir sukūrė unikalią terapinę metodą,
vadinamą psichoanalize.

Freudo darbai ir idėjos, tokių kaip "Interpretacija sapnų", "Pasąmonės technikos", "Ego,
super-ego ir Id" ir "Libido ir seksualinis vystymasis", atverė naujas galimybes suprasti
žmogaus psichiką ir jos funkcionavimą. Jo tyrinėjimai apie šeimines ir emocines patirtis
bei seksualinius instinktus atskleidė gilias ir kartais nepastebėtas psichologines jėgas,
kurios veikia žmogų.

Be to, Freudas pradėjo naudoti psichoanalizės metodą, kuris susideda iš ilgų paciento
pokalbių, kuriuose analitikas (terapeutas) siekia atskleisti ir suprasti paciento pasąmonės
turinį. Šis metodas buvo pagrįstas sąvokomis apie laisvą asociaciją, sapnų interpretaciją,
pasąmonės atskleidimą ir kitus.

Freudo darbai ir jo sukurtas metodas sukėlė didelį susidomėjimą psichoanalize ir

paskatino jos plėtrą kaip mokslinės disciplinos ir kaip psichoterapinės praktikos. Jo įtaka
išplėtojo žmogaus psichikos supratimą ir turėjo didelę įtaką vėlesnėms psichologijos
sritims, tokioms kaip psichoterapija, klinikinė psichologija ir psichodinaminė
psichoterapija.

43. Kokią įtaką Z.Freudui padarė Mesmeris ir Charcot?

Zigmundo Freudo darbai buvo įtakoti tiek Mesmerio, tiek Charcot'o idėjomis ir tyrimais,
nors jis turėjo skirtingų požiūrių į šiuos mokslininkus.

1. Mesmeris: Friedrichas Antonas Mesmeris buvo prancūzų gydytojas, žinomas kaip

magnetinės terapijos pradininkas. Jo idėjos apie gydymą magnetiniais laukais ir
pasąmonės įtaką žmogaus elgesiui palietė Freudą. Mesmerio idėja, kad žmogaus sveikata
gali būti įtakota nežinomų energijų ar jėgų, buvo panaši į Freudui svarbią idėją apie
pasąmonę ir nežinomus motyvus, kurie gali veikti žmogaus elgesį.

2. Charcot'as: Jeanas-Martinas Charcot'as buvo prancūzų gydytojas ir neurologas,

garsėjęs dėl savo darbų su histerija ir hipnoze. Freudas mokėsi pas Charcot'ą Paryžiuje ir
buvo įspūdingas jo darbais su histerija ir hipnotizavimu. Charcot'as parodė, kaip tam tikri
fiziniai simptomai gali būti sukelti psichologiniais veiksniais, ir tai įkvėpė Freudo tyrinėti
histerijos ir nevaisingumo atvejus bei kitiems psichikos sutrikimams, kurie, jo manymu,
buvo susiję su pasąmone.

35 iš 51
Šie mokslininkai ir jų idėjos padėjo Freudui formuoti savo pačių teorijas ir metodologiją.
Mesmerio idėjos apie pasąmonę ir nežinomus energijos laukus, kartu su Charcot'o
tyrinėjimais apie psichikos sutrikimus ir jų fizinį pagrindą, turėjo įtakos Freudui vystyti
savo teorijas apie pasąmonę, psichikos konfliktus ir psichoanalitinį gydymą. Taigi, nors
Freudas turėjo savo unikalų požiūrį, Mesmeris ir Charcot'as paliko savo pėdsakus jo
darbuose.

44. Kaip psichoanalizė buvo priimta JAV?

Psichoanalizė JAV pradžioje buvo susidūrusi su įvairiomis reakcijomis ir buvo priimta su

tam tikru skepsiu. Tačiau laikui bėgant, ji tapo įtakinga ir įgijo didelę populiarumą. Čia
yra keletas pagrindinių momentų, kurie atspindi psichoanalizės priėmimą JAV:

1. Pirmieji susitikimai ir diskusijos: Psichoanalizė pirmą kartą buvo pristatyta JAV

pradžioje 20 a. pradžioje per Sigmundo Freudo keliones ir jo susitikimus su Amerikos
psichologais ir gydytojais. Šie susitikimai pradėjo diskusijas apie psichoanalizės idėjas ir
metodologiją.

2. Atsiranda psichoanalitinė bendruomenė: Vienas iš svarbiausių momentų buvo

psichoanalitinės bendruomenės formavimasis JAV. 1911 m. Čikagoje buvo įkurta
Amerikos psichoanalitinė asociacija, o 1913 m. Niujorke buvo įkurta Amerikos
psichoanalitinė asociacija. Šios organizacijos skatino psichoanalizės studijų plėtrą ir
kūrimąsi.

3. Populiarumo augimas: Psichoanalizė pradėjo tapti vis populiaresnė JAV dėl kelių
priežasčių. Jos metodai ir teorijos suteikė naujų būdų suprasti ir gydyti psichikos
sutrikimus, tokius kaip histerija ir nevaisingumas. Be to, daugelis įtakingų asmenų,
įskaitant gydytojus, psichologus ir meno kūrėjus, pradėjo domėtis psichoanalizės
idėjomis ir taikymo galimybėmis.

4. Konfrontacija su kitomis psichologijos mokyklomis: Psichoanalizė dažnai susidūrė su

priešininkų kritika, ypač iš behavioristų ir humanistų psichologų, kurie abejojo jos
moksliniu pagrindimu ir metodologija. Tačiau šios diskusijos taip pat skatino
psichoanalizės pažinimą ir kritinį vertinimą.

5. Plėtra ir plėtros tendencijos: Laikui bėgant, psichoanalizė JAV plėtėsi ir įgijo įtakos
įvairiose srityse, įskaitant klinikinę psichologiją, psichoterapiją, literatūros ir meno
kūrimą, kūno ir psichologijos sąveiką ir kt.

Taigi, nors psichoanalizė pradžioje buvo priimta su tam tikru skeptiškumu, ji vėliau tapo
įtakinga ir populiarėjanti JAV, įsikūrė kaip svarbi psichologijos mokslinė kryptis ir turėjo
didelį poveikį kultūros ir mokslo sričių plėtrai.

36 iš 51
45. Kuo psichoanalizės istorijoje ypatingas Annos O. atvejis?

Anna O. atvejis yra ypatingas psichoanalizės istorijoje dėl kelių svarbių priežasčių:

1. Psichoanalizės pradininkų vystymasis: Anna O. atvejis, kurį dokumentavo ir aprašė

Josef Breueris, turėjo didelę įtaką Sigmundui Freudui ir jo vystymuisi psichoanalizės
srityje. Freudas kartu su Breueriu analizavo Anna O. atvejį ir iš to išplėtė savo idėjas apie
pasąmonę, histeriją ir psichikos struktūras.

2. Priešmokyklinė psichoanalizės terapija: Anna O. atvejis buvo vienas iš pirmųjų

pavyzdžių, kai buvo taikomas psichoanalitinis požiūris į gydymą. Josef Breueris naudojo
pokalbius su pacientu, pasąmonės atskleidimą ir laisvą asociaciją kaip terapines
priemones, atskleisdami paciento požiūrį į savo simptomus ir problemas.

3. Traumų ir emocinio potrauminio streso sąvokos plėtra: Anna O. istorija padėjo

suprasti, kaip ankstyvosios traumos ir emocinio streso patirtys gali sukelti psichikos
sutrikimus ir simptomus, tokius kaip histerija. Tai paskatino tolesnius tyrimus ir plėtrą
traumų ir potrauminio streso sąvokų srityje.

4. Simptomų atskleidimas per terapines sesijas: Anna O. terapijos metu išryškėjo keletas
įdomių simptomų ir psichikos reiškinių, tokių kaip amnezija, afektų nestabilumas ir
konversijos simptomai. Josef Breueris ir Sigmundas Freudas šiuos simptomus aiškino
kaip išraišką pasąmonės konfliktų.

Taigi, Anna O. atvejis buvo svarbus vystant psichoanalizės teorijas ir praktiką, pabrėžiant
poveikį ankstyvoms traumoms, pasąmonės procesams ir terapinei sąveikai tarp paciento
ir terapeuto.

46. Kuo prieštaringa Z.Freudo hipotezė apie sugundymą vaikystėje?

Freudo hipotezė apie sugundymą vaikystėje, pavadinta Ojdipo kompleksu, yra viena iš jo
labiausiai prieštaringų idėjų. Ši hipotezė teigia, kad vaikai patiria seksualinį potraukį savo
tėvą ar motiną, o tai gali sukelti emocinius konfliktus ir psichikos sutrikimus ateityje.

Ši hipotezė kelia keletą prieštaravimų ir kontroversijų:

1. Empirinio įrodymo stoka: Daugelis kritikų teigia, kad nėra pakankamai empirinių
įrodymų, kad Ojdipo kompleksas būtų universali vaikų raidos dalis. Freudui trūko
empirinių duomenų, kad patvirtintų šią hipotezę, o jo išvados labiau grįstos pacientų
klinikiniais atvejais ir jo pačio įžvalgomis, o ne kontroliuojamais tyrimais.

2. Kultūrinis kontekstas: Ojdipo komplekso idėja yra gana stipriai susijusi su Vakarų
kultūra ir šeimos struktūromis. Kiti pasaulio regionai ir kultūros gali turėti skirtingus
požiūrius į šeimos santykius ir seksualinę raidą, todėl Ojdipo kompleksas gali būti
mažiau arba visiškai netaikomas.

37 iš 51
3. Seksualizavimo pabrėžimas: Kritikai teigia, kad Freudas pernelyg pabrėžė seksualinį
komponentą vaikų psichologijoje, ignoruodamas kitus svarbius veiksnius, tokius kaip
emocinę priklausomybę, asmenybės vystymąsi ir socialinį kontekstą. Kritikai taip pat
abejoja, ar vaikai iš tikrųjų jaučia seksualinį potraukį savo tėvams, kaip tai apibrėžiama
Freudų.

4. Kritika dėl psichoanalitinės terapijos metodų: Freudas dažnai naudojo savo teorijas
kaip pagrindą psichoanalitinėms terapijos metodams, kurie gali būti prieštaringi ir netgi
žalingi. Kritikai tvirtina, kad šie metodai gali sustiprinti paciento jausmų ir prisiminimų
sugundymą ar sukurti netikrų prisiminimų, kurie gali būti traumuojantys.

Taigi, nors Freudas Ojdipo komplekso idėją laikė svarbiu psichikos vystymosi aspektu, ši
hipotezė susiduria su daugybe prieštaravimų ir kritikos. Jo kontroversiška prigimtis ir
trūkumas empirinių duomenų atspindi šio klausimo sudėtingumą ir ginčijamumą.

47. Kokį vaidmenį Z.Freudas skyrė sapnų analizei ir laisvoms asociacijoms?

Sapnų analizė ir laisvos asociacijos buvo svarbūs elementai Sigmundo Freudo

psichoanalitinėje teorijoje ir terapijoje. Šie metodai padėjo jam suprasti pasąmonę ir jos
turinį bei atskleisti paciento psichikos gilumą. Štai koks vaidmuo buvo skiriamas sapnų
analizei ir laisvoms asociacijoms:

1. Sapnų analizė: Freudas laikė sapnus "kelionėmis per pasąmonę". Jis manė, kad sapnai
atskleidžia pasąmonės troškimus, norus ir konfliktus, kurie dažnai yra nepastebimi
sąmonėje. Analizuodamas sapnus, Freudas ieškojo latentinių (slėptų) prasmės sluoksnių
po sapno paviršiumi. Jis teigė, kad sapnai turi simbolišką prasmę ir gali atskleisti
paciento psichikos viduje slypintus konfliktus ir troškimus.

2. Laisvos asociacijos: Laisvos asociacijos metodas buvo būdas, kuriuo Freudas skatino
pacientus išreikšti savo mintis, jausmus ir prisiminimus be jokios cenzūros ar ribojimo.
Pacientui buvo leidžiama laisvai išreikšti visas mintis, kurios atėjo į galvą, net jei jos
atrodė beprasmės ar neįprastos. Freudas tiki, kad šios asociacijos atskleis pasąmonės
turinį ir gali padėti pacientui suprasti savo vidinius konfliktus ir jausmus.

3. Sąsajos su pasąmonės tyrinėjimais: Tie patys principai, kuriais grindžiamos sapnų

analizė ir laisvos asociacijos, buvo taikomi ir kitose Freudo teorijose ir praktikoje,
įskaitant psichoanalitinę terapiją. Jis tikėjo, kad pasąmonė yra svarbi žmogaus psichikos
dalis, kurią galima ištirti ir suprasti per sapnus, atsitiktinius minties susietimus ir
pasąmonės turinio atskleidimą.

Visi šie metodai buvo skirti padėti pacientui suprasti jo pasąmonės turinį ir atskleisti
psichikos konfliktus, kurie gali būti susiję su simptomais ar problemomis, su kuriomis jis
kreipėsi į terapeutą. Taigi, sapnų analizė ir laisvos asociacijos buvo svarbūs Freudo
įrankiai psichoanalitinėje terapijoje, leidžiantys jam tyrinėti pasąmonės turinį ir padėti
pacientams suprasti jų psichikos gilumą.

38 iš 51
48. Koks buvo Z.Freudo požiūris į hipnozę?

Sigmundas Freudas pradiniais savo karjeros metais tyrė hipnozės poveikį ir naudojo ją
savo klinikinėje praktikoje. Tačiau vėliau jis atsisakė hipnozės ir pasuko kitais keliais dėl
kelių priežasčių:

1. Ribotas naudingumas: Freudas pastebėjo, kad hipnozė, nors ir gali sukelti paciento
atsipalaidavimą ir pasąmonės prieigą, tačiau gali būti ribojanti terapinis metodas. Jis
pastebėjo, kad pacientai gali būti linkę atsisakyti atskleisti savo mintis ir jausmus po
hipnoze, o tai gali būti kliūtis psichoanalitiniam procesui.

2. Pakaitiniai metodai: Freudas pamažu atrado kitus metodus, tokius kaip laisvos
asociacijos, sapnų analizė ir paciento kalbėjimo terapija, kurie, jo manymu, buvo
veiksmingesni ir leido giliau įsitraukti į paciento pasąmonę. Šie metodai taip pat leido
pacientui būti visiškai sąmoningu ir atviroms savo mintims ir jausmams, be jokio išorinio
įsikišimo, kaip hipnozėje.

3. Terapinės sąsajos su terapeuto ir paciento ryšys: Freudas taip pat pabrėžė svarbų ryšį
tarp terapeuto ir paciento, kuris galėjo būti trikdomas arba netgi pažeistas per hipnozės
seansus. Jis daugiau pabrėžė terapeutinę sąveiką, kurioje pacientas ir terapeutas
bendradarbiauja siekdami suprasti psichikos konfliktus ir rasti sprendimus.

Taigi, nors Freudas naudojo hipnozę savo pradinėse klinikinėse praktikose, jis vėliau
atsisakė jos ir pasuko kitais keliais, nes manė, kad kitos metodikos, tokios kaip laisvos
asociacijos ir sapnų analizė, yra veiksmingesnės ir leidžia giliau įsitraukti į paciento
psichiką bei išsaugoti sveiką terapinį santykį.

49. Dėl ko kritikuojama psichoanalizė?

Psichoanalizė yra viena iš labiausiai kritikuojamų psichologijos sričių, ir kritikos

priežastys yra gana įvairios. Štai keli pagrindiniai kritikos aspektai:

1. Trūksta empirinių įrodymų: Vienas iš pagrindinių kritikų argumentų yra tai, kad
psichoanalizės teorijos ir metodai dažnai trūksta aiškios empirinės pagrindimo. Daugelis
psichoanalizės idėjų, pvz., pasąmonės struktūra, Ojdipo kompleksas ar sąvokos apie ego,
super-ego ir id, yra sunkiai arba neįmanoma išmatuoti ar patikrinti empiriškai.

2. Per daug subjektyvumo ir interpretacijos: Psichoanalizė dažnai yra kritikuojama dėl jos
subjektyvumo ir didelio interpretacijų skaičiaus. Terapeutai dažnai turi interpretuoti
paciento prisiminimus, sapnus ir laisvas asociacijas, o šios interpretacijos gali skirtis
priklausomai nuo terapeuto nuomonės ir teorinių įsitikinimų.

3. Per ilgas ir brangus terapinis procesas: Psichoanalitinė terapija dažnai yra ilgalaikė ir
brangi. Kritikai teigia, kad ilgas terapinis procesas gali būti nepasiekiamas arba
netinkamas daugeliui žmonių, kurie ieško trumpalaikės ar greitesnės pagalbos.

39 iš 51
4. Nesubalansuota dėmesio skirimas seksualiniams motyvams: Kritikuojama, kad
psichoanalizė pernelyg daug dėmesio skiria seksualiniams instinktams ir motyvams,
nepakankamai pabrėždama kitus aspektus, tokius kaip socialinės sąveikos, aplinkos
poveikis ir biologiniai veiksniai.

5. Teorijų ir metodų sunkumai pateikti įrodymus: Daugelis psichoanalizės teorijų ir

metodų, tokie kaip sapnų analizė ar laisvos asociacijos, yra sunkiai išmatuojami ir sunkiai
patikrinami empiriškai. Todėl kritikuojama, kad psichoanalizė negali būti laikoma
moksliniu požiūriu pagrįsta psichologijos disciplina.

Šie yra tik pagrindiniai psichoanalizės kritikos aspektai, ir kiekvienas iš jų gali turėti
daugybę detalių ir konkrečių pavyzdžių. Vis dėlto svarbu paminėti, kad psichoanalizė
taip pat turi savo šalininkų ir atlieka svarbų vaidmenį psichologinėje praktikoje, nors ir
susiduria su kritika.

50. Kaip Z.Freudo psichoanalizę pakeitė neopsichoanalitikai?

Neopsichoanalitikai buvo psichoanalizės šalininkai, kurie pradėjo kritiškai vertinti kai

kurias Sigmundo Freudo idėjas ir metodologiją bei bandė pritaikyti ir pertvarkyti
psichoanalizės principus atsižvelgiant į naujus mokslinius atradimus ir šiuolaikinius
požiūrius į psichologiją. Šie pokyčiai prisidėjo prie tam tikrų svarbių koncepcijų
evoliucijos psichoanalizėje. Čia pateikiami keli būdai, kaip neopsichoanalitikai paveikė
Freudą ir psichoanalizę:

1. Objekto santykių teorija: Neopsichoanalitikai, tokiu kaip Karen Horney, Erikas

Eriksonas ir Harry Stack Sullivanas, pabrėžė svarbų vaidmenį, kurį vaidina santykiai su
kitais žmonėmis, ypač su tėvais, ankstyvoje asmenybės vystymosi stadijoje. Jie palaikė,
kad ne tik seksualiniai instinktai, bet ir šie santykiai yra svarbūs psichikos formavimosi
procese.

2. Ego psichologija: Neopsichoanalitikai, tokiu kaip Anna Freud ir Heinzas Hartmannas,

išplečiajo Freudo idėjas apie ego ir pabrėžė jo svarbą asmenybės reguliavimo ir
adaptacijos procese. Jie išryškino ego kaip svarbų psichikos dalį, kurios tikslas yra
balansuoti tarp id (prijaukinto paskatų jausmas) ir superego (tikslai ir vertybės).

3. Self psichologija: Neopsichoanalitikai, tokiu kaip Heinzas Kohutas ir Otto Kernbergas,

išplėčiajo psichoanalitinę teoriją apie asmenybę, įtraukdami sąvoką "self" arba savęs kaip
esminę asmenybės dalį. Jie teigė, kad savigarbos formavimas ir pasitenkinimas yra
svarbios asmenybės raidos dalys.

4. Objekto transatlanticismas: Neopsichoanalitikai, tokie kaip Melanie Klein ir Donaldas

Winnicottas, išplėtė Freudą, pridedant daugiau dėmesio prie objekto santykio sąvokos ir
pabrėžiant ankstyvųjų vaikystės patirčių svarbą asmenybės vystymuisi.

Neopsichoanalitikai ne tik papildė ir išplėtė Freudą, bet ir pateikė alternatyvius požiūrius

į psichiką ir asmenybės vystymąsi, prisidėdami prie psichoanalitinės teorijos raidos ir

40 iš 51
įvairinimo. Tačiau svarbu pažymėti, kad nors jie kritiškai vertino Freudą, daugelis iš jų
išlaikė šaknis ir pagrindines psichoanalitinės teorijos principus.

51. Kuo C.G.Jungo analitinė teorija skiriasi nuo Z.Freudo psichoanalizės?

Carl Gustav Jungo analitinė teorija skiriasi nuo Sigmundo Freudo psichoanalizės keliais
svarbiais aspektais:

1. Pasąmonės struktūra ir archetipai: Jungas pasiūlė gilesnį ir platesnį pasąmonės modelį

nei Freudas. Jungo požiūriu, pasąmonė nėra vien tik aprūpinta primityviais instinktais ir
nepatenkintais troškimais, kaip teigė Freudas. Jungas teigė, kad pasąmonė taip pat yra
pilna simbolių, mitų, legendų ir archetipų, kurie yra universalūs psichinio gyvenimo
elementai ir kurie galėjo būti randami skirtingose kultūrose.

2. Anima ir Animus: Jungas įvedė sąvokas "anima" ir "animus", kurios atspindi moterų ir
vyrų pasąmonės aspektus atitinkamai. Šios sąvokos atspindi psichinį kontrastą ir
komplementarumą tarp vyro ir moters psichikos. Ši sąvokų pora padėjo apibrėžti sąveiką
tarp lyčių ir vaidino svarbų vaidmenį Jungo asmenybės teorijoje.

3. Analitinė terapija: Jungas sukūrė analitinę terapiją, kuri skyrėsi nuo Freudinės
psichoanalitinės terapijos savo metodu ir tikslais. Jungo terapijos procesas buvo daugiau
orientuotas į individuaciją, tai yra asmenybės vystymąsi į savo potencialo realizavimą,
nei į neaiškių ar nepasitenkinusių instinktų atskleidimą, kaip Freudas teigė. Jungo terapija
taip pat dažnai apsiribojo simbolių ir mitų interpretacija, o ne tik paciento prisiminimų ar
sapnų analize.

4. Transcendentinė dimensija: Jungas akcentavo transcendentinės dimensijos, kaip

archetipinių simbolių šaltinio, svarbą asmenybės vystymuisi. Jungo požiūriu, žmogus
siekia ne tik savęs pažinimo ir asmenybės realizavimo, bet ir transcendencijos ir sąveikos
su pasaulio dvasiniais aspektais.

Šie skirtumai leido Jungui plėtoti originalią psichologinę teoriją, kuri ne tik papildė
Freudą, bet ir pasiūlė alternatyvius požiūrius į pasąmonės struktūrą, asmenybės vystymąsi
ir terapinę praktiką. Tačiau svarbu pažymėti, kad nors Jungo ir Freudo požiūriai skyrėsi,
kai kurie elementai, tokiu kaip pasąmonės svarba ir terapinės sąveikos tarp terapeuto ir
paciento, buvo bendri abiem mąstytojams.

52. Dėl ko kritikuojama C.G.Jungo teorija?

Carl Gustav Jungo teorija taip pat susiduria su kritika, kaip ir bet kuri kita psichologijos
teorija. Štai keli pagrindiniai kritikos aspektai:

1. Pasąmonės sąvokos neaiškumas: Jungo pasąmonės sąvoka ir jos komponentai, tokių

kaip archetipai ir kolektyvinė pasąmonė, gali būti traktuojami kaip pernelyg abstrakčios
ar net apibrėžtos. Kritikai teigia, kad šios sąvokos yra per daug subjektyvios ir
interpretacinės, o tai gali trukdyti moksliniam supratimui ir empiriniam tyrimui.

41 iš 51
2. Pritapimo prie dvasinio ir mistinio: Jungo teorija daug dėmesio skiria dvasiniam ir
mistiniam aspektui, tokiems kaip religijos, mitai ir simboliai. Kritikai teigia, kad šis
dėmesys gali būti pernelyg spekuliatyvus ir nepagrįstas empiriniais įrodymais, taip
nukreipiant Jungo teoriją nuo mokslinės psichologijos srities.

3. Pasąmonės ir jos vaidmens perteklius: Jungas kartais yra kritikuojamas dėl pernelyg
didelio dėmesio skirimo pasąmonės vaidmeniui asmenybės ir kultūros formavime.
Kritikai teigia, kad pernelyg didelis pasąmonės pabrėžimas gali sumažinti sąmoningos
valios ir atsakomybės vaidmenį asmenybės vystymuisi.

4. Mistinio patirties vertinimo subjektyvumas: Jungas daug dėmesio skiria subjektyviai

patirčiai ir asmeniniams simboliams, tokiems kaip sapnai ir fantazijos. Kritikai teigia, kad
šis metodas gali būti pernelyg priklausomas nuo individualių interpretacijų ir netikslus
moksliniam tyrinėjimui.

5. Maža empirinė pagrindas: Jungo teorija dažnai kritikuojama dėl mažo empirinio
pagrindo. Jo idėjos retai yra pagrįstos griežtais empiriniais tyrimais ir duomenimis, o tai
gali trukdyti psichologijos disciplinos vystymuisi kaip mokslui.

Šie kritikos aspektai atspindi tam tikras abejonės ir nesutarimus dėl Jungo teorijos.
Nepaisant to, kai kurie mokslininkai ir praktikai vis dar vertina Jungo idėjas kaip svarbią
ir įkvepiančią psichologijos sritį, kuri papildo kitas tradicines psichologijos kryptis.

53. Kokią įtaką humanistinei psichologijai padarė ankstesnės psichologijos

kryptys?

Humanistinė psichologija, nors ir atsirado kaip reakcija į ankstesnes psichologijos

kryptis, buvo paveikta ir praturtinta šių krypčių. Štai kaip ankstesnės psichologijos
kryptys padarė įtaką humanistinei psichologijai:

1. Psychoanalysis: Sigmundo Freudo psichoanalizė suteikė žinių apie pasąmonę ir

psichikos gydymo technikas, kurios paskatino humanistinės psichologijos susidomėjimą
asmenybe ir savęs pažinimu. Humanistinė psichologija daug dėmesio skyrė
individualumo, pasitenkinimo ir asmenybės augimo aspektams, kurie buvo papildomi
Freudinės teorijos įtaką.

2. Behaviorism: Behaviorizmas, nors ir buvo kritikuojamas humanistų dėl per didelio

susitelkimo ties išoriniais stebėjimais ir eksperimentais, suteikė svarbų indėlį į
psichologinę metodologiją ir mokslinį požiūrį. Be to, humanistinė psichologija, priešingai
nei behaviorizmas, pabrėžė subjektyvias patirtis, vidinius jausmus ir asmenybės
subjektyvų prasmės suteikimą, kurie daugiau atitiko individualumo ir žmogiškos patirties
pilnatvę.

3. Gestalt psychology: Gestalt psichologija pabrėžė organizuotos ir visuminių patirčių

svarbą, kurios padėjo sukurti humanistinės psichologijos požiūrį į asmenybę kaip

42 iš 51
integracinę, visumą. Gestaltistų akcentuojama dėmesio skirimas žmogaus suvokimui ir
jausmams taip pat prisidėjo prie humanistinės psichologijos susiformavimo.

4. Psychoanalytic ego psychology: Ego psichologija, atsiradusi kaip Freudo

psichoanalizės šaka, taip pat paveikė humanistinę psichologiją, pabrėždama sąmonės
vaidmenį, individualų prisitaikymą ir asmenybės integraciją. Humanistinė psichologija
daug dėmesio skyrė subjektyvioms patirčių ir asmenybės suvokimo sąvokoms, kurios
buvo aptartos ego psichologijoje.

Visos šios ankstesnės psichologijos kryptys suteikė tam tikrą teorinę ir metodinę bazę
humanistinei psichologijai, kuri vėliau atsiskleidė kaip svarbi alternatyva tradiciniam
moksliniam psichologijos požiūriui. Humanistinė psichologija įtraukė įvairias sąvokas ir
metodologijas iš ankstesnių psichologijos krypčių, tuo pačiu atkreipdama dėmesį į
individo potencialą, savęs pažinimo ir asmenybės raidos svarbą.

54. Koks yra dabartinis humanistinės psichologijos statusas ir kas jį nulėmė?

Dabartinė humanistinė psichologija vis dar yra svarbi psichologijos sritis, nors jos įtaka
gali būti mažesnė nei kai kurios kitos svarbios psichologijos kryptys. Kai kurios
priežastys, kodėl humanistinė psichologija nėra tiek aktyviai nagrinėjama ar įvertinama
kaip kitos kryptys, yra:

1. Empirinio pagrindo trūkumas: Vienas pagrindinių humanistinės psichologijos kritikos

aspektų yra jo trūkumas stiprių empirinių įrodymų. Humanistinės psichologijos idėjos yra
daugiausia pagrįstos filosofiniais ir teoriniais konceptais, o ne griežtais empiriniais
tyrimais. Dėl šios priežasties humanistinės psichologijos vertė kaip mokslo disciplinos
gali būti ne tokia akivaizdi ar vertinama kaip kitų sričių.

2. Dominavimas kognityvinės ir bihevioristinės psichologijos: Pastaraisiais

dešimtmečiais kognityvinė ir bihevioristinė psichologija tapo dominuojančiomis sritimis
psichologijoje. Šios kryptys dažnai susilaukia didesnio mokslo finansavimo ir tyrimų
dėmesio, paliekant humanistinei psichologijai mažiau išteklių ir dėmesio.

3. Teorinių koncepcijų ir metodų kompleksiškumas: Humanistinė psichologija dažnai

pasižymi gana kompleksiškomis teorinėmis koncepcijomis ir metodais, kuriuos gali būti
sunku taikyti praktiškai ar įrodymais grįsti. Tai gali apsunkinti jos įtraukimą į mokslo
diskursą ir naudingumo vertinimą praktikoje.

4. Kritika ir kontroversijos: Humanistinės psichologijos idėjos kritikuojamos dėl pernelyg

subjektyvių ir neaiškių sąvokų, taip pat dėl jų retos pagrindimo empiriniais duomenimis.
Šios kritikos gali atbaidyti mokslininkus ir praktikus nuo rimto susidomėjimo
humanistine psichologija.

Nepaisant šių iššūkių, humanistinė psichologija tebeturi savo šalininkus ir įtaką

psichologijos disciplinai. Kai kurios šiuolaikinės psichoterapinės ir konsultacinės
praktikos sritis, tokių kaip humanistinės psichoterapijos šakos, yra labai įtakotos

43 iš 51
humanistinės psichologijos idėjų. Taip pat kai kuriose šalyse ir institucijose humanistinės
psichologijos idėjos ir praktikos išlieka svarbios psichologijos šakos dalis. Vis dėlto, nors
humanistinė psichologija gali neturėti tokią didelę įtaką kaip kitos psichologijos sritys,
jos teorijos ir praktikos vis dar yra vertingos ir turėtų būti vertinamos kaip svarbi
psichologijos dalis.

55. Dėl ko kritikuojamos A.Maslow ir C.Rogers teorijos?

Abrahamo Maslow ir Carl Rogers teorijos yra vertinamos palankiai daugelyje

psichologijos sričių, tačiau jos taip pat patyrė kritikos ir iššūkių. Štai keli pagrindiniai
aspektai, kuriuos kritikuojama:

1. Per didelis subjektyvumas: Maslow ir Rogers dažnai kritikuojami dėl per didelio
subjektyvumo jų teorijose. Kritikai teigia, kad jų idėjos ir metodai yra pernelyg
grindžiami individualiomis patirtimis ir nuomonėmis, o tai gali sumažinti jų patikimumą
ir pritaikomumą įvairiose situacijose.

2. Trūksta empirinio pagrindo: Kritikuojama dėl to, kad Maslow ir Rogers teorijos retai
yra grindžiamos griežtais empiriniais tyrimais ir duomenimis. Jų idėjos daugiau yra
teorinės nei mokslinės ir todėl gali būti sunku patikrinti arba nustatyti jų veiksmingumą.

3. Perpaprastinimas: Kartais kritikuojama, kad Maslow ir Rogers pernelyg paprastai ir

idealistiškai pažvelgia į žmogaus psichiką ir vystymąsi. Jų teorijos gali nepakankamai
atsižvelgti į sudėtingas asmenybės ir socialinių veiksnių sąveikas, dėl ko gali būti
pernelyg apibendrintos ir nerealistiškos.

4. Individualizmas ir pasitenkinimo kultas: Kai kuriems kritikams atrodo, kad Maslow ir

Rogers teorijos skatina pernelyg didelį individualizmą ir pasitenkinimo kultą,
ignoruodamos socialinius, politinius ir ekonominius veiksnius, kurie gali turėti didesnę
įtaką žmogaus gerovei ir raidai.

5. Mažas empirinis praktinis pritaikomumas: Maslow ir Rogers teorijos kartais gali būti
sunkiai pritaikomos praktikoje dėl jų teorinių ir abstraktiškų pobūdžių. Kai kurie kritikai
teigia, kad jų idėjos gali būti naudingos kaip įkvėpimas ar orientyrai, bet yra sunku jas
paversti praktiškais vadovais ar intervencijomis.

Nepaisant šių kritikų, svarbu pažymėti, kad Maslow ir Rogers teorijos vis dar turi didelę
įtaką psichologijos srityse, ypač klinikinėje psichologijoje ir terapijoje. Jų idėjos apie
savęs pažinimą, pasitenkinimą ir asmeninę raidą išlieka svarbios ir įkvepiantys daugeliui.
Tačiau, kaip su bet kuria teorija, svarbu būti kritiškam ir atidžiam įvertinant jų
pritaikomumą įvairiose situacijose.

56. Kuo egzistencinė psichologija skiriasi nuo humanistinės psichologijos?

Egzistencinė ir humanistinė psichologijos kryptys turi tam tikrų panašumų, tačiau jos taip
pat skiriasi pagal tam tikrus aspektus:

44 iš 51
1. Pagrindinės idėjos: Egzistencinė psichologija daugiausia yra susijusi su žmogaus
egzistencijos ir prasmės ieškojimu, gyvenimo tikslų nustatymu ir prasmės suteikimu. Ji
dažnai iškyla iš filosofinių klausimų apie žmogaus egzistenciją ir prasmę. Humanistinė
psichologija, kita vertus, daugiau susitelkia į žmogaus asmenybės raidą, savęs pažinimo ir
savęs aktualizacijos procesus, kurie yra grindžiami individualumo skatinimu ir gyvenimo
pilnatvės siekimu.

2. Metodologija: Egzistencinė psichologija daugiausia remiasi filosofiniais ir teoriniais

pamatais, o jos tyrimai gali būti atliekami per filosofinius ar egzistencinius diskursus,
kaip, pavyzdžiui, fenomenologija ar hermeneutika. Humanistinė psichologija taip pat gali
remtis filosofiniais idėjomis, tačiau daugiausia susitelkia į empirinius tyrimus ir praktiką,
siekdama suprasti asmenybės vystymosi procesus ir jų sąveiką su aplinka.

3. Sąmoningumo ir atsakomybės akcentavimas: Egzistencinė psichologija daug dėmesio

skiria sąmoningumo ir atsakomybės jausmams, atsižvelgdama į individualią pasirinkimo
galimybę ir gyvenimo prasmės kūrimą per savo veiksmus ir sprendimus. Humanistinė
psichologija taip pat skatina sąmoningumo ir asmeninės atsakomybės jausmus, tačiau ji
daugiau akcentuoja savęs aktualizaciją ir pasitenkinimo siekimą per asmenybės raidą.

4. Terapinė praktika: Egzistencinė psichologija gali būti susijusi su egzistencine terapija,

kuri yra orientuota į gyvenimo prasmės paieškas, sąmoningumo skatinimą ir asmeninės
atsakomybės stiprinimą. Humanistinė psichologija gali būti susijusi su humanistine
terapija, kurios tikslas yra padėti individams pasiekti savęs aktualizaciją, savo tikslų
nustatymą ir asmeninės raidos skatinimą.

Nors egzistencinė ir humanistinė psichologijos kryptys turi tam tikrų panašumų ir

persidengimų, jos taip pat turi savo unikalių bruožų ir akcentų. Abu požiūriai siekia
suprasti žmogaus gyvenimo prasmę ir reikšmę, tačiau jie tai daro iš skirtingų perspektyvų
ir pabrėžia skirtingus aspektus žmogaus egzistencijoje.

57. Kas yra pozityvioji psichologija? Kaip ji galėtų pakeisti psichologijos raidą?

Pozityvioji psichologija yra psichologijos sritis, kuri susitelkia į žmogaus stiprybes,

gerovę ir pasitenkinimą gyvenimu, o ne tik į problemas ir sutrikimus. Ši kryptis siekia
suprasti, kas padeda žmonėms išlikti laimingiems, produktyviems ir pasitenkinusiems
gyvenimu, bei kaip šias savybes galima skatinti ir stiprinti.

Pozityvioji psichologija atsirado kaip atsakas į tradicinės psichologijos, kuri dažnai

sutelkia dėmesį į psichinius sutrikimus, ligas ir problemas, trūkumus. Pozityvioji
psichologija pabrėžia, kad svarbu taip pat išstudijuoti ir suprasti, kas daro žmones
laimingais, sėkmingais ir atkakliais.

Kaip pozityvioji psichologija galėtų pakeisti psichologijos raidą?

45 iš 51
1. Prideda naują perspektyvą: Pozityvioji psichologija įneša naują požiūrį į psichologijos
mokslą, nukreipdamasi nuo problemų ir sutrikimų į gyvenimo gerovės ir sėkmės tyrimą.
Tai gali padėti sukurti subalansuotesnę ir išsamią psichologijos teorijų ir praktikų
sistemą.

2. Skatina sveikatos stiprinimą: Pozityvioji psichologija skatina sveikatos stiprinimo ir

prevencijos strategijas, padėdama žmonėms suprasti, kaip stiprinti savo psichinę sveikatą
ir gerovę, o ne tik gydyti sutrikimus ar ligas.

3. Prisideda prie žmogiškojo potencialo supratimo: Ši kryptis atkreipia dėmesį į

žmogiškojo potencialo tobulinimą ir pilnavertišką išraišką. Tai skatina žmones siekti savo
tikslų, realizuoti save ir pasiekti savo pilnatvę.

4. Tampa pagrindu naujoms intervencijoms ir programoms: Pozityvioji psichologija

įkvėpia naujų intervencijų ir programų kūrimą, kurios padeda skatinti žmonių gerovę,
sėkmę ir laimę. Tai gali apimti įvairias praktikas, nuo individualių terapinių metodų iki
mokyklinių ar darbo vietų programų.

5. Sujungia psichologiją su kitomis disciplinomis: Pozityvioji psichologija gali tapti

jungtiniu tašku tarp psichologijos, sociologijos, ekonomikos, sveikatos mokslų ir kitų
disciplinų. Šis sąveikos taškas gali skatinti tarpdisciplininius tyrimus ir naujų metodų
plėtotę, kurie padeda gerinti žmonių gyvenimo kokybę ir gerovę.

Visi šie veiksniai rodo, kad pozityvioji psichologija turi potencialo pakeisti psichologijos
raidą, nukreipiant ją į plačiau orientuotą, gerovę ir pasitenkinimą gyvenimu skatinančią
kryptį. Tai gali turėti svarbių pasekmių tiek moksliniame, tiek praktiniame lygmenyse,
padėdama žmonėms gyventi turiningą ir laimingą gyvenimą.

58. Kokios yra kognityvinės psichologijos ištakos?

Kognityvinės psichologijos ištakos siejasi su keliomis svarbiomis mokslo ir filosofijos

sritimis, kurios lėmė jos raidą ir išsivystymą. Štai keletas pagrindinių kognityvinės
psichologijos ištakų:

1. Fonologinė gramatika ir lingvistika: Kognityvinės psichologijos atsiradimas turi

glaudų ryšį su kalbos ir lingvistikos tyrinėjimais. Noam Chomsky ir kiti lingvistai
pabrėžė, kad žmonės turi tam tikrą įgimtą kalbos suvokimo struktūrą, kuri leidžia jiems
greitai mokytis ir suprasti kalbą. Šis įgimto kalbos suvokimo idėjos pagrindas buvo
svarbus kognityvinės psichologijos formavimosi aspektas.

2. Sausioje ir tobulėjančiose kompiuterinėse technologijose: Kognityvinės psichologijos

vystymąsi skatino ir kompiuterių technologijų tobulėjimas. Analogijos tarp žmogaus
protų ir kompiuterių darbo tapo svarbiais kognityvinės psichologijos tyrimo objektais. Be
to, žmogiškojo mąstymo ir informacijos apdorojimo modeliai, kurie pritaikomi
kompiuterių sistemoms, taip pat tapo svarbiais kognityvinės psichologijos tyrinėjimo
įrankiais.

46 iš 51
3. Gestalt psichologija: Gestalt psichologija, nors ir nebūtinai tiesiogiai susijusi su
kognityvine psichologija, pabrėžė visumos, o ne atskirų elementų, svarbą suvokimo
procesuose. Ši idėja, kad protas organiškai organizuoja prasmes ir suvokimus, buvo
svarbus kognityvinės psichologijos formavimosi elementas.

4. Tikrovės apdorojimo teorijos: Kognityvinės psichologijos atsiradimas taip pat susijęs

su idėjomis apie tai, kaip žmonės suvokia ir interpretuoja aplinką. Simonoas ir Nobertas
Wieneriai bei kita mokykla pabrėžė, kad žmonės ne tik gauna informaciją iš aplinkos, bet
ir ją apdoroja, formuoja ir interpretuoja pagal savo subjektyvias patirtis ir suvokimo
schemas.

Šios ištakos, kartu su kitais moksliniais ir filosofiniais judėjimais, leido sukurti

kognityvinės psichologijos pagrindus, kurie daugiausia susiję su informacijos
apdorojimu, mąstymu, suvokimu ir kalbos procesais žmonių protuose.

59. Ar kognityvinės psichologijos atsiradimą galima laikyti revoliucija moksle?

Kodėl?

Taip, kognityvinės psichologijos atsiradimą galima laikyti revoliucija moksle dėl kelių
svarbių priežasčių:

1. Radikalus požiūris į psichinį veikimą: Kognityvinė psichologija radikaliai pakeitė

požiūrį į psichikos procesus. Ji pasižymi perkėlimu nuo išorinių stebėjimų ir elgesio
apraiškų analizės į vidaus mintis, suvokimo procesus ir informacijos apdorojimo
mechanizmus žmogaus protuose. Šis naujas požiūris į psichiką atvėrė naujas galimybes
pažinti ir suprasti žmogaus minties veikimą.

2. Eksperimentinės metodologijos panaudojimas: Kognityvinės psichologijos atsiradimas

buvo susijęs su eksperimentinės metodologijos plėtra, leidžiančia tirti pažinimo procesus,
suvokimo schemas ir informacijos apdorojimą. Ši metodologija leido kognityvinei
psichologijai tapti tiksliau ir sistemingai tyrinėti žmogaus minties veikimą.

3. Pažangios informacijos apdorojimo modeliai: Kognityvinė psichologija prisidėjo prie

pažangaus informacijos apdorojimo modelių sukūrimo, kurie padėjo suprasti, kaip
žmonės gauna, interpretuoja, saugo ir atsimena informaciją. Tokių modelių taikymas ne
tik psichologijoje, bet ir kompiuterių moksle, dirbtiniame intelekte ir kitose srityse padarė
didelę įtaką mokslo pažangai.

4. Plačios taikymo sritys: Kognityvinė psichologija turėjo didelę įtaką ne tik

psichologijai, bet ir kitoms sritims, tokioms kaip švietimas, terapija, vadyba, reklama ir
komunikacija. Jos įtaka taip pat pasireiškė technologijų srityje, nes informacijos
apdorojimo modeliai ir pažinimo teorijos buvo pritaikyti kompiuterių sistemoms ir
dirbtiniam intelektui.

47 iš 51
Šios priežastys rodo, kad kognityvinės psichologijos atsiradimas radikaliai pakeitė
požiūrį į žmogaus minties veikimą ir pažinimo procesus, atnešdamas naujas galimybes
mokslo tyrinėjimams ir praktiniam taikymui. Todėl jis gali būti laikomas revoliucija
moksle.

60. Kokią įtaką kognityvinės psichologijos atsiradimui ir raidai padarė laikmetis?

Kognityvinės psichologijos atsiradimui ir raidai didelę įtaką turėjo keli laikmečio

veiksniai:

1. Technologijų pažanga: Kognityvinės psichologijos atsiradimą ir plėtrą labai paveikė

technologijų pažanga, ypač kompiuterių technologijos tobulėjimas. Kompiuteriai atvėrė
naujas galimybes tyrinėti žmogaus informacijos apdorojimo procesus ir sukurti modelius,
kuriuos galima būtų taikyti žmogaus mąstymo supratimui.

2. Didėjanti eksperimentinė kontrolė: Kognityvinės psichologijos plėtra buvo palankiai

paveikta eksperimentinės kontrolės ir metodologijos plėtra. Eksperimentinės
psichologijos metodai leido tiksliau išmatuoti žmogaus pažinimo procesus, suvokimo
schemas ir informacijos apdorojimą.

3. Evoliucinės biologijos pažanga: Kognityvinės psichologijos raidai taip pat turėjo įtakos
evoliucinės biologijos pažanga ir žmogaus smegenų tyrimai. Įvairūs moksliniai atradimai
apie smegenų struktūrą, funkcijas ir evoliuciją leido kognityvinės psichologijos
tyrinėtojams giliau suprasti žmogaus pažinimo procesus ir mąstymo mechanizmus.

4. Socialiniai ir politiniai pokyčiai: Socialiniai ir politiniai pokyčiai taip pat turėjo įtakos
kognityvinės psichologijos plėtrai. Pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo metu
kognityviniai tyrinėjimai ir technologijos buvo naudojami karo pastangoms paremti, taip
skatinant pažangą šioje srityje.

5. Kultūriniai ir filosofiniai judėjimai: Kultūriniai ir filosofiniai judėjimai, tokiuose kaip

humanizmas ir po modernizmas, taip pat turėjo įtakos kognityvinės psichologijos
atsiradimui. Šie judėjimai skatino kritinį požiūrį į tradicinius psichologijos požiūrius ir
paskatino ieškoti naujų būdų paaiškinti žmogaus pažinimo procesus.

Visi šie laikmečio veiksniai, kartu su kitais mokslo ir kultūros tendencijomis, turėjo
įtakos kognityvinės psichologijos atsiradimui ir plėtrai, padėdami sukurti naujus
požiūrius ir metodologijas žmogaus mąstymo ir pažinimo procesų tyrinėjimui.

61. Kas yra kognityvinis neuromokslas?

Kognityvinis neuromokslas yra mokslinė disciplina, kuri siekia suprasti sąveiką tarp
smegenų veiklos ir pažinimo procesų, tokių kaip suvokimas, kalba, dėmesys, mąstymas ir

48 iš 51
sprendimų priėmimas. Ši disciplina susijusi su tarpdisciplininiu požiūriu, kuris apima
neuromokslą, psichologiją, kompiuterinę mokslą, filosofiją ir kitas sritis.

Pagrindinis kognityvinio neuromokslinio tyrimo tikslas yra atskleisti, kaip smegenys

generuoja ir tvarko informaciją, kaip ši informacija yra apdorojama pažinimo procesuose
ir kaip ji veikia žmogaus elgesį ir sąmonę. Tai apima tyrinėjimus, naudojančius įvairias
neurologinio ir psichologinio tyrimo metodus, tokius kaip funkcinės magnetinio
rezonanso tomografija (fMRI), elektroencefalografija (EEG), magnetoencefalografija
(MEG), neuropsichologiniai testai ir kt.

Kognityvinis neuromokslas yra svarbus mokslo laukas, kuris padeda atskleisti ryšį tarp
smegenų struktūros ir funkcijų bei psichikos procesų, padedantis geriau suprasti žmogaus
elgesio, mąstymo ir pažinimo mechanizmus. Ši sritis taip pat turi praktinių taikymų,
pavyzdžiui, neurotechnologijų srityje, kurios gali būti naudojamos gydant psichologinius
sutrikimus, tobulinant kognityvines gebėjimas ar įgyvendinant dirbtinio intelekto sistemų
plėtrą.

62. Kas yra dirbtinis intelektas?

Dirbtinis intelektas (AI) yra kompiuterių mokslų šaka, kurios tikslas yra kurti sistemų,
kurios gali atlikti užduotis, reikalaujančias žmogiško mąstymo gebėjimų. Šios sistemos
yra sukuriamos taikant algoritmus ir technologijas, kurios leidžia kompiuteriams mokytis
iš duomenų, išvesti išvadas, spręsti problemas ir netgi kurti naujas idėjas.

Dirbtinio intelekto sistemų veikimo principas grindžiamas įvairiomis technologijomis ir

metodais, tokiomis kaip:

1. Mašininis mokymasis: Tai yra metodas, kuriuo kompiuteriniai algoritmai yra mokomi
iš duomenų, be tiesioginio programavimo. Mašininis mokymasis apima skirtingas
technikas, tokias kaip supervizuotas, nesupervizuotas ir sustiprinimas, kurios leidžia
kompiuteriams atpažinti įvairius modelius ir dėsnius duomenyse.

2. Giliųjų neuroninių tinklų (DNN): Tai yra dirbtinio intelekto modeliai, kuriuose yra
daugybė sluoksnių ir neuronų, panaudojamų informacijos apdorojimui ir atpažinimui.
DNN yra naudojami daugelyje AI taikymų, įskaitant vaizdo ir kalbos atpažinimą,
automatinį vertimą, automobilių autonomiją ir kt.

3. Natūralios kalbos apdorojimas (NLP): Tai sritis, kuri skirta kompiuteriams suprasti,
analizuoti ir generuoti žmogaus kalbą. NLP technologijos leidžia kompiuteriams suprasti
ir interpretuoti žmogaus kalbą, taip pat atlikti užduotis, tokioms kaip automatinis
vertimas, kalbos generavimas ir kiti tekstinių duomenų analizės procesai.

4. Vaizdo atpažinimas: Tai sritis, kurioje kompiuteriniai algoritmai yra naudojami

analizuoti ir interpretuoti vaizdus. Vaizdo atpažinimo technologijos leidžia
kompiuteriams atpažinti objektus, žmones, veiksmus ir kitus vaizdo turinio elementus,

49 iš 51
kas yra naudinga tokiose srityse kaip medicina, saugumas, automobilių technologijos ir
kt.

Dirbtinis intelektas turi įvairių taikymo sričių, tokių kaip sveikatos priežiūra, finansai,
transportas, pramonė, žiniasklaida ir daugelis kitų. Jis tampa vis svarbesnis mūsų
kasdieniame gyvenime, kuris turi didelį potencialą pagerinti įvairias sritis ir paslaugas.

63. Kam naudojamas Tiuringo testas?

Tiuringo testas yra metodas, kurį pasiūlė britų matematikas ir kompiuterių mokslininkas
Alanas Turingas 1950 m. Siekiant išmatuoti kompiuterių gebėjimą imituoti žmogišką
mąstymą. Testo esmė yra padaryti taip, kad žmogus negalėtų atskirti, ar jis bendrauja su
kita žmogiška būtybe arba kompiuterio programa. Pagal Turingo testą, jei kompiuterio
elgesys neatskleidžia jo mechninio pobūdžio ir atrodo, kad jis veikia kaip žmogus, tuomet
jis laikomas sėkmingai išmanus.

Tiuringo testas naudojamas ne tik kaip būdas išmatuoti kompiuterių gebėjimą simuluoti
žmogišką protą, bet ir kaip teorinis pagrindas daugeliui dirbtinio intelekto (AI) tyrimų ir
plėtros. Jis padeda vertinti AI sistemos pažinimo gebėjimus, kalbos supratimą, elgesio
modeliavimą ir bendravimą su žmonėmis.

Tačiau verta pažymėti, kad Tiuringo testas taip pat sulaukė kritikos ir ginčų dėl savo
objektyvumo ir naudingumo. Kai kurie kritikai teigia, kad testas neatsižvelgia į AI tikslus
ir jo vertę, o kiti mano, kad jis pernelyg supaprastina žmogiško mąstymo ir elgesio
sampratą. Nepaisant šių kritikų, Tiuringo testas vis dar yra svarbus teorinis ir praktinis
įrankis AI tyrinėjimuose.

64. Kaip kognityvinis neuromokslas siejasi su ankstesnėmis pastangomis paaiškinti

smegenų veiklos funkcionavimą?

Kognityvinis neuromokslas tiesiogiai siejasi su ankstesnėmis pastangomis paaiškinti

smegenų veiklos funkcionavimą, pirmiausia dėl to, kad jis yra tarpdisciplininis mokslas,
jungiantis kognityvines psichologijos žinias ir neurobiologijos tyrimus. Ši sritis atsirado
kaip atsakas į poreikį giliau suprasti sąveiką tarp smegenų struktūrų ir pažinimo procesų.

Kognityvinis neuromokslas remiasi ankstesniais moksliniais atradimais ir pastangomis,

pavyzdžiui:

1. Kognityvinė psichologija: Kognityvinis neuromokslas turi gilų ryšį su kognityvine

psichologija, kuri tyrinėja pažinimo procesus, tokie kaip atmintis, dėmesys, kalba ir
mąstymas. Kognityvinės psichologijos tyrimai padėjo nustatyti pagrindines pažinimo
funkcijas ir procesus, kurie vėliau tapo kognityvinio neuromokslinio tyrimo objektais.

2. Neurobiologija ir neuroniniai tinklai: Kognityvinis neuromokslas remiasi

neurobiologiniais tyrimais apie smegenų struktūrą, veiklą ir sąveiką. Neurobiologiniai
atradimai, tokie kaip neuroninių tinklų struktūra ir veikla, sinapsių plastisumas ir

50 iš 51
neurotransmiterių funkcija, suteikė mokslininkams gilesnį supratimą apie smegenų
funkcionavimą.

3. Kompjuterinė mokslų pažanga: Kognityvinis neuromokslas taip pat yra susijęs su

kompiuterinės mokslų pažanga, įskaitant dirbtinio intelekto ir mašininio mokymosi
technologijų plėtrą. Šios technologijos suteikė naujas galimybes modeliuoti ir suprasti
smegenų veiklą, naudojant kompiuterinius modelius ir simuliacijas.

Visi šie moksliniai atradimai ir pastangos sudaro pagrindą kognityviniam neuromokslui,

kuris siekia susieti kognityvines psichologijos teorijas su smegenų veiklos mechanizmais.
Ši integracija suteikia gilesnį supratimą apie pažinimo procesus ir smegenų veiklą, kuris
yra esminis kognityvinio neuromokslinio tyrimo tikslas.

65. Kokie yra svarbiausi psichologijos raidos Lietuvoje etapai?

Lietuvoje psichologijos raida turėjo savo unikalią kelią, kuris buvo paveiktas istoriniais,
politiniais ir kultūriniais veiksniais. Štai keli svarbiausi psichologijos raidos Lietuvoje
etapai:

1. Pirmieji žingsniai (XX a. pradžia): Psichologijos studijos Lietuvoje prasidėjo XX a.

pradžioje, kai Vilniaus universitete buvo pradėtos teikti pirmosios psichologijos
paskaitos. Šioje pradžioje svarbus vaidmuo buvo skiriamas filosofijos ir psichologijos
sąsajoms nagrinėti.

2. Tarpukario laikotarpis (1920-1940 m.): Tarpukario Lietuvoje psichologija buvo

integruota į švietimo sistemą, o Vilniaus universitete buvo steigiami pirmieji
psichologijos katedros. Psichologija buvo nagrinėjama iš humanistinės ir
fenomenologinės perspektyvos.

3. Sovietinis laikotarpis (1940-1990 m.): Sovietiniame laikotarpyje psichologija

Lietuvoje buvo patekta į ideologinį spaudimą ir buvo primestos marksistinės-leninistinės
doktrinos. Nepaisant to, buvo atlikta kai kurių svarbių tyrimų ir įsteigtos psichologijos
katedros universitetuose.

4. Atgimimo laikotarpis (nuo 1990 m.): Po nepriklausomybės atgavimo 1990 m.,

Lietuvoje psichologija patyrė renesansą. Atsirado daugiau galimybių vykdyti laisvus ir
įvairias psichologijos tyrimus, o psichologijos studijos tapo plačiai populiarėjančios.

Šie etapai parodo, kaip psichologijos raida Lietuvoje buvo formuojama ir keitėsi
skirtingose istorinėse, politinėse ir kultūrinėse sąlygose. Ši raida taip pat atskleidžia, kaip
psichologijos laukas buvo integruotas į švietimo sistemą ir mokslinius tyrimus, o kartu ir
kaip kintant politiniam kontekstui, pokyčiai paveikė psichologijos praktiką ir mokslinius
interesus.

51 iš 51