Atstumta romantiška meilė A.

Mickevičiaus „Vėlinėse“

Romantizmo epochai būdinga pabrėžti stiprias emocijas: vaizduotę, laisvę bei meilę, kuri
romantikams, beje, - išskirtinis jausmas. Tragiškosios meilės istorija vaizduojama ir LDK poeto,
rašytojo, dramaturgo Adomo Mickevičiaus poemos „Vėlinės“ IV dalyje. Vėlinių vakarą į kunigo
duris pasibeldžia Atsiskyrėlis Gustavas, kuris aprauda savo likimą. Gustavas – įprastas romantinis
veikėjas: jis individualistas, svajojantis apie idealią meilę, kurios jam, deja, neteko patirti. Nusivylęs
savąja meilės istorija, veikėjas pasakoja išgyvenimus kunigui ir smulkiomis detalėmis kuria
mylimosios paveikslą: balta suknelė ir riedanti ašara, nekaltas veidas, tylus balsas. Deja, Gustavo
meilė negali keroti – jis pamilo merginą, kuri jį atstūmė dėl turtinio išskaičiavimo. Visa ši istorija –
skaudžios poeto išgyventos meilės dvarininkei Marilei Vereščak aidas. Išduotas Gustavas kankinasi,
jį apima prieštaringi jausmai: skausmas ir aistra, dievinimas ir nusivylimas. Vyras teigia, kad „Ką
aplenkia meilė, tas tikrai laimingas,/ Nekankins to naktys ir dienos ilgesingos.“ Jis kaltina mylimąją
turto troškimu ir teigia, jog gali viską paaukoti dėl jos meilės ar paprasto žvilgsnio. Poemos
pabaigoje Gustavas nusižudo, pasidūręs durklu. Šiuo herojaus veiksmu išaukštinama Romantizmo
epochos idėja - kentėjimas, idealo siekimas, meilė. Romantikų teigimu, realybė šių potyrių žmogui
negali suteikti.