PAGRINDINĖS TEMOS/TEMINĖS PARADIGMOS
AUTORIUS, KŪRYBOS LAIKOTARPIS,
SVARBIAUSIA INFORMACIJA
G A M T A
Jonas Radvanas, Renesanso poetas, lietuviško
herojinio epo lotynų kalba autorius (epas parašytas
hegzametru); antikinės literatūros ir kultūros
auklėtinis. Sukuria poemą paprašytas Radvilų
patikėtinio Jono Abromavičiaus.
Kristijonas Donelaitis, Apšvietos poetas,
grožinės lietuvių literatūros pradininkas, antikinės
literatūros ir kultūros auklėtinis, jo poema „Metai“
priklauso pasauliniam kultūros paveldui ir
saugoma UNESCO. Manoma, kad „Metų“
fragmentus bus skaitęs bažnyčioje per pamokslus,
taip norėdamas būrus pamokyti, jiems moraliai
padėti.
Adomas Mickevičius, vienas garsiausių Europos
romantikų, lenkų kalba rašė apie Lietuvą, rėmėsi
pilietine tapatybe, susijusia su buvusios LDK
tradicijomis (istorija, statutu); už veiklą filomatų
draugijoje ištremtas iš tėvynės be teisės sugrįžti.
Antanas Baranauskas, romantikas, rėmėsi
konfesine tapatybe (būti lietuviu – reiškė būti
kataliku); katalikų dvasininkas, matematikas,
KŪRINYS, ŽANRAS
„Radviliada“, herojinis epas
„Metai“, religinė, metafizinė
poema
Sonetas „Akermano stepės“,
poemos „Ponas Tadas“
invokacija
Poema „Anykščių šilelis“
SVARBIAUSI MOMENTAI TERMINIJA / CITATA
KŪRINYJE
Du žiūros taškai:
1. Pasakotojo
2. Kario
Trys žiūros taškai:
1. Dievo (vertikalė iš viršaus į apačią, nuo
saulės, didžiausio objekto, iki blusų,
mažiausio)
2. Būrų (baudžiauninkų), t. y. žemdirbių
3. Pasakotojas pamokslininkas
Tautiškumas susijęs su gamta, prarasta
tėvynė – pirmiausia Lietuvos peizažas.
Sugrįžti į tėvynę galima arba per stebuklą,
arba žodžiais atkuriant jos grožį.
Du žiūros taškai:
1. Žmogaus (vertikalė iš apačios į viršų)
2. Dievo (berželiai kaip meldai, pušelės kaip
nendrės)
Pasakotojas/naratorius/kalbantysis,
katalogai, hiperbolė, girios – užuomina į
Pasaulio medį, plati erdvė, „išmintinga gamta
pašykštėjo“
Atsikartojantis gamtos ratas, saulės motyvas
(įvaizdis), gandrų ir lakštingalos alegorijos.
Gamta kaip Dievo pasaulis tobula.
Būrai: viežlybieji, nenaudėliai
Išorinis peizažas, vidinis peizažas, nostalgija
(tėvynės ilgesio liga: prarasti tėvynę – prarasti
svaikatą).
Žiūrėti medžiagą „Romantikai“
Konfesinė tapatybė atsiskleidžia atkuriant
iškirstą šilelį – miškas kaip Dievo kūrinys, kaip
bažnyčia („Dažnai miške lietuvis, ko verkia,
nežino.“) Visa, kas neapsakomai gražu,
dieviška.
Juslės: rega, uoslė, klausa; katalogai, spalvos.
1
kalbininkas, Biblijos vertėjas – įvairiapusė Abipusiai gamtos ir žmogaus santykiai.
asmenybė, mokslininkas. Žiūrėti medžiagą „Romantikai“
Ar grožis gali išgelbėti pasaulį? Dostojevskis
tikėjo, kad gali. Baranauskas suabejoja, nes
jo giesmė (kūryba) nulaužiama tiek nelaisvės,
tiek vartotojų.

Maironis, garsiausias Lietuvos romantikas;
eilėraščių rinkinys „Balsai“, leistas net keturis
kartus; sukūrė poetinę kalbą vidiniam žmogaus
pasauliui perteikti; kūrė meditacinius
(išpažintinius) ir patriotinius eilėraščius, satyras ir
kt. Jis pirmasis vartojo silabotoninę eilėdarą,
poezijai teikiančią daugiau skambesio
galimybių.
Eilėraštis „Vakaras (Ant
ežero Keturių Kantonų)“
Dvi erdvės: svetima (Šveicarijos) ir sava Išorinis peizažas – dalyvauja visos juslės, tačiau
(Lietuvos) jame nėra žmonių; vidinis peizažas pilnas
vyriškų ir moteriškų elementų.
Tautiškumas Maironio poezijoje įtvirtinamas
kaip žmogaus unikalumo pagrindas. Žiūrėti medžiagą „Romantikai“
Svetimos šalies peizažas tampa akstinu
individo tautiškumui atsiskleisti.

Juozas Tumas-Vaižgantas, neoromantikas; Apysaka „Dėdės ir dėdienės“ Gamta – nacionalinio charakterio formuotoja. Žr. medžiagą apie Vaižgantą
tautinio atgimimo reiškėjas; tautą suvokė kaip
esmingą žmogiškumo formą, kuri auga iš Mykoliukas
gimtosios žemės, istorijos, atsiskleidžia kalba,
kūryba, darniais tarpusavio santykiais. Svarbiausiu
savo ir kitų gyvenimo tikslu laikė tarnystę tautai.

1. Tėvynės Jonas Radvanas, Renesanso
gynėjo poetas, lietuviško herojinio epo
paradigma lotynų kalba autorius (epas
parašytas hegzametru); antikinės
literatūros ir kultūros auklėtinis.
Sukuria poemą paprašytas Radvilų
patikėtinio Jono Abromavičiaus.
Ž M O G U S
„Radviliada“, herojinis epas
Į aplinką žiūrima ir kario akimis: plati erdvė
(Vytauto Didžiojo laikų Lietuva). Upių
katalogas aprėpia buvusią Lietuvą. Kūrinys
parašytas praėjus daugiau nei dvidešimt metų
po Liublino unijos ir tokios didelės Lietuvos
nebebuvo. Didybės prisiminimas turėjo
skatinti lietuvių savivertę. Pagrindinis
veikėjas – karvedys Radvila Rudasis.
Labai svarbus akcentas – Radvilo Rudojo
skydas, savotiškas Pasaulio medis, siejantis
laikus ir erdves, įtvirtinantis pagrindinius
tautinius, valstybinius elementus: Mindaugą,
Gediminą, Vytautą, Vilnių, Žalgirio mūšį.
Svarbi karius užgrūdinanti gamta.

2
 Jonas Biliūnas, lietuvių novelės
klasikas, psichologinio realizmo
atstovas, pirmasis rašytojas
profesionalas; novelių („Ubagas“,
„Lazda“... ) ir vienintelės apysakos
parašytos prieš mirtį, autorius.
Biliūno pasakojimas visada
pasižymi lyriškumu. Į jo
pasakojimą įtraukiami žmogaus
egzistencijos laikinumo, gyvenimo
trapumo motyvai.
Bronius Krivickas, garsiausias
rezistencijos poetas, partizanas,
priešinęsis SSSRS okupacijai,
besislapstydamas kūrė eilėraščius,
vertė J. V. Gėtės poeziją.
Apysaka „Liūdna pasaka“
Eilėraštis „Dovydas prieš
Galijotą“; kitus tik paminėti
(„Žiaurusis dievas“, „Rudens
melodija“...)
Biblinis motyvas atskleidžia
ne tik jėgų kontrastą – yra
nuoroda į nelygią kovą
išgyvenančius partizanus.
Atskleidžia kario tiėjimą
pergalę, nors jėgos nelygios, -
eilėraštyje, skirtingai nei
realybėje, gėrio jėgos
(Dovydas) laimi: pasikartoja
biblinė istorija.
Svarbiausia – sukrėsta žmogaus sąmonė. Prometėjiška asmenybė, empatiškas
pasakotojas, fiziologinės-psichologinės detalės.
Esminiai Biliūno motyvai susiję su
įskaudinto, žeminamo žmogaus jausminėmis Žr. medžiagą apie Biliūną
reakcijomis: kalte, skriauda, nuoskauda.
Svarbiausias eilėraščių žmogus – karys, Kario paradima, dominuojantis rudens motyvas,
kovojantis už tėvynę, žinantis, kad nuolat stojiška tėvynės gynėjo laikysena.
gyvena grėsmės akivaizdoje. Ypač gausu
poezijoje rudens motyvų, nes ruduo – ne tik „Mano dienos nebūtin pasvirę...“
metų laikas, bet ir metaforiška individo būtis
prieš iškeliaujant į anapusybę. Ne veltui
karys ištaria: „Mano dienos nebūtin
pasvirę...“ Stojiška kario laikysena
beprasmybės akivaizdoje žavi skaitytoją – net
ir jausdamas artėjančią mirtį, karys išlieka
orus, nes priešindamasis totalitarinei sistemai
įprasmino savo gyvenimą.

2. Benamio Adomas Mickevičius vienas
paradigma garsiausių Europos romantikų,
lenkų kalba rašė apie Lietuvą,
rėmėsi pilietine tapatybe, susijusia
su buvusios LDK tradicijomis
(istorija, statutu); už veiklą
Sonetas „Akermano stepės“,
poemos „Ponas Tadas“
invokacija
Tautiškumas susijęs su gamta, prarasta
tėvynė – pirmiausia Lietuvos peizažas.
Sugrįžti į tėvynę galima arba per stebuklą,
arba žodžiais atkuriant jos grožį.
Kalbama apie žmogų, praradusį tėvynę.
Išorinis peizažas, vidinis peizažas, nostalgija
(tėvynės ilgesio liga: prarasti tėvynę – prarasti
svaikatą). Nostalgija...
Žiūrėti medžiagą „Romantikai“

3
filomatų draugijoje ištremtas iš
tėvynės be teisės sugrįžti.
Balys Sruoga, poetas,
dramaturgas, prozininkas;
simbolizmo pradininkas lietuvių
literatūroje; istorinių dramų
autorius; labiausiai žinomas
autobiografine memuarų knyga
„Dievų miškas“.
A. Škėma, išeivis, XX a. vidurio Romanas „Balta drobulė“.
katastrofų literatūrai priklausantis
Romanas „Dievų miškas“ –
memuarų knyga, kuri išleista
po rašytojo mirties praėjus
dešimčiai metų.
Sovietinė cenzūra romaną
uždraudė dėl neva netinkamo
stiliaus.
Sovietinėje Lietuvoje Škėmos
kūryba
Anot Sruogos gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojo Koncentracijos lagerio kalinio paradigma.
Algio Samulionio, „Kalinys Štuthofe
vidutiniškai išsilaikydavo tik tris keturis Dievų miškas, barakinė kultūra, budeliai mėgėjai
mėnesius. [...] mirtingumo priežastys
/ profesionalai, klipatos...
buvo alinantis beprasmiškas darbas,
nepaprastai sunkios, nenormalios gyvenimo Pagrindinis vėikėjas – pasakotojas – Štuthofo
sąlygos – nuolatinis badas ir šaltis žmonių koncentracijos kalinys. Totalitarinė sistema -
prigrūstuose lentiniuose barakuose,
individą nužmoginanti mašinerija, kur nebelieka
antisanitariška buitis, sekinančios, beveik
visai negydomos ligos, dažnos epidemijos, jokių moralės normų, žmogiškumo.
atšiauri gamta (stovykla buvo įkurta prie
jūros, žemiau jos lygio, po nedideliu smėlio Sruogos atsiminimai yra vienas reikšmingiausių
sluoksniu plytėjo pelkė). Kiekvieną kalinio lietuvių kančių dokumentų, įsirašančių į
žingsnį, be to, lydėjo nuolatiniai lazdų ir europinį literatūros apie nacių konclagerius
kumščio smūgiai, fizinis ir moralinis kontekstą bei nematoma gija susisiejančių su
tyčiojimasis, kurį praktikavo ne tik stalininio gulago aukų liudijimais.
esesininkai, bet ir prižiūrėtojai iš pačių
kalinių
tarpo, daugiausia kriminalistai, teisti už
sadizmą, vagystes, žudymą. Jie luošino
žmones fiziškai (būdavo, kad ir užmušdavo)
ir sudarė sunkiai pakeliamą nuolatinės
psichinės įtampos atmosferą“.
Ypatingas romano stilius: čia Sruoga teikia
pirmenybę vienai iš juoko atmainų – ironijai.
Ironija – tai paslėpta pajuoka, kai tikroji
teiginio reikšmė, dažniausiai suvokiama iš
konteksto, yra priešinga paviršinei. Ji girdima
jau Dievų miško pavadinime – aišku, kad
turima omeny ne šventa ir palaiminga vieta, o
nežmoniško smurto karalystė. Ironijai
būdinga ir kaukės, apsimetimas. Teatro
žmogui Sruogai šitai buvo artima.
Pagrindinis veikėjas Antanas Garšva – Emigranto jauseną atskleidžia šios metaforos: jis
emigrantas, it persodintas akacijos krūmas, tarsi sunkiai prigyjantis akacijos krūmas; jis
sunkiai prigyjantis svečioje šalyje: tai Vakarų lietuvis kaukas, kuris bus apvilktas lininėmis
menininko tragedija, nes Niujorkas, vienas iš kelnytėmis ir tarnaus svečiai šaliai; jis svetimas,
4
 autorius, egzistencialistas; teatralas, buvo ignoruojama dėl griežtos
prozininkas, dramaturgas
3. Vincas Mykolaitis-Putinas, vienas
Menininko žymiausių lietuvių rašytojų: poetas,
prozininkas, dramaturgas,
paradigma
literatūros kritikas, istorikas ir
teoretikas
totalitarizmo kritikos, o
konservatyviems literatūros
vertintojams išeivijoje
pasibaisėjimą kėlė normų
nevaržoma veikėjų kalba,
atvira erotika, pripažintų
autoritetų neigimas. Kūrybos
viena stipriųjų pusių –
autobiografinis autentiškumas.
Geriausių Škėmos kūrinių
personažai – jo asmenybės
„kaukės“, o kūryboje
iškylantis pasaulis – nervingo,
psichologiškai suluošinto,
prieš veidmainišką miesčionių
etiką ir moralę sukilusio
herojaus kančių ir kovos
laukas.
„Altorių šešėly“-
intelektualinis romanas,
turintis autobiografinių
elementų
Mykolaitis-Putinas parašė
išties europinio lygio kūrinį,
pasirinkta tema (jauno
menininko tapsmo istorija,
konfliktas
su visuomene, vadavimasis iš
dogmų) suartinantį lietuvių
literatūrą su visuotinės
literatūros
kontekstu
pasaulio megapolių, yra tarsi mašina (beje, nes jį svilina niujorkinė dykuma, jis žmogus
kaip ir gamta), nuasmeninanti individą. skaičius daugiamilijoniniame Niujorke,
Garšva tampa keltuvininku ir jaučiasi praradęs priverstas vilkėti juokingą uniformą, dirbti
tapatybę, niekam neįdomus, nereikalingas, nekenčiamą darbą (uždara lifto erdvė, beprasmis
kaip koks Sisifas, dirbantis beprasmį darbą, jo kilnojimasis aukštyn žemyn)...
nuolat ridenantis į kalną akmenį. Garšvos
identitetą darbe paslepia keltuvininko Sąmonės srauto technika atskleidžia
uniforma, turinti numerį (skaičių) ir pirštinės, susiskaldžiusią, šizofrenišką asmenybę.
uždengiančios paveldėtą senelės žiedą,
menantį 1863 m. sukilimą, - žmogus tampa
skaičiumi, uniforma, bet ne individu.
Individualybės praradimas Garšvai yra
didžiausia tragedija
Altorių šešėly priskiriamas „tapsmo“ romano Liucė, katedros Nepažįstamoji, baronienė
tipui, jame atskleidžiama Rainakienė, Auksė
žmogaus sielos istorija: brendimas, pasaulio
ir savęs pažinimas, pasaulėžiūros
Kiekvienoje romano dalyje pasirodo kita moteris,
formavimasis, asmenybės savikūra. Romano įgalinanti Liudą Vasarį geriau pažinti žmogaus
protagonistas Liudas Vasaris i – tai
vidines nuostatas, dalyvaujanti jo kelyje į
intravertiškas, ieškantis, į laisvę
visavertį gyvenimą ir kūrybą.
besiveržiantis individas, negalintis
suderinti poeto talento ir kunigystės luomo
apribojimų. Pirmoji romano dalis
„Bandymų dienos“ vaizduoja šešerius
mokslo metus Seinuose: naiviai tikimasi
sustiprinti tikėjimą, bet iliuzijos žlunga, nes
nusiviliama seminarija, griežta, sausa ir
beprasme jos regula; kyla pirmosios abejonės
pasirinkimu, nors ir trokštama jas įveikti,
patirti mistinių išgyvenimų; nubunda meilės
jausmas kaimynų merginai Liucijai.
Konfliktas tarp
pareigos ir jausmų, skaldantis Vasario
asmenybę, yra vidinis, išoriškai
5

A. Škėma, išeivis, XX a. vidurio
katastrofų literatūrai priklausantis
autorius, egzistencialistas; teatralas,
prozininkas, dramaturgas
Romanas „Balta drobulė“.
Sovietinėje Lietuvoje Škėmos
kūryba
buvo ignoruojama dėl griežtos
totalitarizmo kritikos, o
konservatyviems literatūros
vertintojams išeivijoje
pasibaisėjimą kėlė normų
nevaržoma veikėjų kalba,
atvira erotika, pripažintų
autoritetų neigimas. Kūrybos
viena stipriųjų pusių –
autobiografinis autentiškumas.
Geriausių Škėmos kūrinių
personažai – jo asmenybės
neparodomas. Vyresnybės ir kolegų akyse
Liudas yra paklusnus, stropus klierikas,
tačiau dviguba egzistencija jį vis labiau
slegia.
Antrojoje dalyje „Eina gyvenimas“
vaizduojami vikaravimo metai Kalnėnų
bažnytkaimyje – Liudas Vasaris uoliai imasi
pareigų ir nori būti pavyzdingas kunigas, bet
jaučia, kad iš jo idealizmo stengiamasi
pasinaudoti arba iš jo pasišaipoma. Kunigų
kasdienybė, prakticizmas, karjerizmas
(klebonas Platūnas, vikaras Stripaitis), tik
stiprina įsitikinimą, kad jo prigimtis
priešinasi kunigavimui. Vasaris atranda visai
kitą – kultūros, prabangos, dvasinių vertybių
pasaulį, kurį įkūnija šalia esantis dvaras, jo
biblioteka ir baronienė Rainakienė. Jis ima
jaustis tvirtesnis, savarankiškesnis.
Trečiojoje romano dalyje „Išsivadavimas“
pagrindinis veikėjas, visiškai supasaulėjęs,
nors vis dar nenutraukęs saitų su kunigija,
grįžta į Lietuvą po dešimties gyvenimo
Europoje metų. Galutinis postūmis yra meilė
Amerikos lietuvei Auksei, su kuria Vasaris
sieja savo ateitį.
Pagrindinis veikėjas Antanas Garšva – Emigranto jauseną atskleidžia šios metaforos: jis
emigrantas, it persodintas akacijos krūmas, tarsi sunkiai prigyjantis akacijos krūmas; jis
sunkiai prigyjantis svečioje šalyje: tai Vakarų lietuvis kaukas, kuris bus apvilktas lininėmis
menininko tragedija, nes Niujorkas, vienas iš kelnytėmis ir tarnaus svečiai šaliai; jis svetimas,
pasaulio megapolių, yra tarsi mašina (beje, nes jį svilina niujorkinė dykuma, jis žmogus
kaip ir gamta), nuasmeninanti individą. skaičius daugiamilijoniniame Niujorke,
Garšva tampa keltuvininku ir jaučiasi praradęs priverstas vilkėti juokingą uniformą, dirbti
tapatybę, niekam neįdomus, nereikalingas, nekenčiamą darbą (uždara lifto erdvė, beprasmis
kaip koks Sisifas, dirbantis beprasmį darbą, jo kilnojimasis aukštyn žemyn)...
nuolat ridenantis į kalną akmenį. Garšvos
Sąmonės srauto technika atskleidžia
identitetą darbe paslepia keltuvininko
susiskaldžiusią, šizofrenišką asmenybę.
uniforma, turinti numerį (skaičių) ir pirštinės,
uždengiančios paveldėtą senelės žiedą,
menantį 1863 m. sukilimą, - žmogus tampa
6
 „kaukės“, o kūryboje skaičiumi, uniforma, bet ne individu.
iškylantis pasaulis – nervingo, Individualybės praradimas Garšvai yra
psichologiškai suluošinto, didžiausia tragedija
prieš veidmainišką miesčionių
etiką ir moralę sukilusio
herojaus kančių ir kovos
laukas.

4. Šeimos Jonas Biliūnas, lietuvių novelės Apysaka „Liūdna pasaka“ Svarbiausia – sukrėsta žmogaus sąmonė. Prometėjiška asmenybė, empatiškas
žmogaus klasikas, psichologinio realizmo pasakotojas, fiziologinės-psichologinės detalės.
Esminiai Biliūno motyvai susiję su
paradigma atstovas, pirmasis rašytojas
įskaudinto, žeminamo žmogaus jausminėmis Žr. medžiagą apie Biliūną
profesionalas; novelių („Ubagas“, reakcijomis: kalte, skriauda, nuoskauda.
„Lazda“... ) ir vienintelės apysakos
parašytos prieš mirtį, autorius.
Biliūno pasakojimas visada
pasižymi lyriškumu. Į jo
pasakojimą įtraukiami žmogaus
egzistencijos laikinumo, gyvenimo
trapumo motyvai.

Juozas Tumas-Vaižgantas, Apysaka „Dėdės ir dėdienės“ Žr. medžiagą apie Vaižgantą

neoromantikas; tautinio atgimimo
reiškėjas; tautą suvokė kaip
esmingą žmogiškumo formą, kuri
auga iš gimtosios žemės, istorijos,
atsiskleidžia kalba, kūryba, darniais
tarpusavio santykiais. Svarbiausiu
savo ir kitų gyvenimo tikslu laikė
tarnystę tautai.
Šatrijos Ragana, neoromantikė, Apysaka „Sename dvare“ Žr. medžiagą apie Šatrijos Raganą
apysakoje „Sename dvare“
pristačiusi nykstančias bajorų
tradicijas; pedagogė, labdarė;
vadovavosi pozityvistinėmis

7
 idėjomis; apysaka parašyta po
motinos mirties
Jurgis Savickis, lietuvių prozos
novatorius, ekspresionistinės poetikos
novelėmis išsivadavęs iš „kaimiškos“
lietuvių prozos tradicijų, įvedęs miesto
problemiką, ironišką žvilgsnį į savo
personažus kaip esminius
modernistinės literatūros elementus.
Savickio novatoriškumą ir laisvą
žvilgsnį lėmė nuolatinis gyvenimas
miestuose, kelių kalbų mokėjimas,
darbas diplomatinėje tarnyboje, ne
Lietuvoje gautas
išsilavinimas
Danutė Kalinauskaitė, šių dienų
prozininkė, novelistė, už apsakymų
rinkinį „Niekada nežinai“
apdovanota Rašytojų sąjungos
premija
5. Mylinčio Jonas Biliūnas, lietuvių novelės
žmogaus klasikas, psichologinio realizmo
paradigma atstovas, pirmasis rašytojas
profesionalas; novelių („Ubagas“,
Apsakymai (novelės) „Vagis“,
„Kova“
Novelė „Namo“
Apysaka „Liūdna pasaka“
Svarbiausia – apnuoginta žmogaus prigimtis,
kuri dažnai gąsdinanti. Kaip priešingybė jai
atskleidžiamas gražių santykių ilgesys
(„Kova“), gerumas („Vagis“).
Novelės veikėjas Saulius nenori tapatintis su
savo gimtine, nes ji nėra turtinga: geriau
užsideda išvietinto baltarusio, pabėgusio nuo
režimo, kaukę, kad Anglijoje pasinaudotų
visomis politiniams bėgliams
egzistuojančiomis lengvatomis; nesitapatina
ir su tėvais, broliais ir giminėmis, nes būnant
šalia reikia prisiimti atsakomybę, o Saulius
nori būti laisvas nuo visko, net ir nuo
atsakomybės. Saulius – hedonistinės,
egoistinės, vartotojų visuomenės produktas,
neslegiamas jokios atsakomybės ir
įsipareigijimų.
Archetipinės (tradicinės) šeimos vertybės
vartotojų visuomenėje nebereikalingos.
Svarbiausia – sukrėsta žmogaus sąmonė.
Esminiai Biliūno motyvai susiję su
įskaudinto, žeminamo žmogaus jausminėmis
reakcijomis: kalte, skriauda, nuoskauda.
Apskritai novelių vyrai ir moterys neturi
principų arba juos sulaužo, personažus dažnai
apėmusios kūniškos, nevaldomos aistros,
hedonistiniai polinkiai, tik pasirinkti vaidmenys
dažniausiai būna per sunkūs, apskaičiavimai
klaidingi, todėl Savickio novelių pasaulis
groteskiškas ir tragikomiškas (tėvai iš novelė
„Kova“)
Savickis atsisakė įprastų vaizdavimo stereotipų
Kontrastas tarp agrarinės visuomenės vertybių
(joms atstovauja Sauliaus tėvas ir broliai) ir
hedonistinės, vengiančios kančios ir pareigų,
gyvenančios sau ir tik dėl savęs.
Metafora Narajamos viršukalnė – kai vaikai
pastūmėja tėvus myriop.
Pagrindinė mintis – savo tapatybę, savo vertybes
privalu ginti, deja, tą tėvas supranta per vėlai,
prieš mirtį, kai nieko pakeisti negalima.
Agrarinės kultūros vertybės – kantrumas,
kuklumas, lėtumas, nuolankumas, jautrumas –
postmodernioje visuomenėje tampa
nereikalingos.
Prometėjiška asmenybė, empatiškas
pasakotojas, fiziologinės-psichologinės detalės.
Žr. medžiagą apie Biliūną
8
„Lazda“... ) ir vienintelės apysakos
parašytos prieš mirtį, autorius.
Biliūno pasakojimas visada
pasižymi lyriškumu. Į jo
pasakojimą įtraukiami žmogaus
egzistencijos laikinumo, gyvenimo
trapumo motyvai.
Vincas Mykolaitis-Putinas, vienas
žymiausių lietuvių rašytojų: poetas,
prozininkas, dramaturgas,
literatūros kritikas, istorikas ir
teoretikas
„Altorių šešėly“-
intelektualinis romanas,
turintis autobiografinių
elementų
Mykolaitis-Putinas parašė
išties europinio lygio kūrinį,
pasirinkta tema (jauno
menininko tapsmo istorija,
konfliktas
su visuomene, vadavimasis iš
dogmų) suartinantį lietuvių
literatūrą su visuotinės
literatūros
kontekstu
Altorių šešėly priskiriamas „tapsmo“ romano Liucė, katedros Nepažįstamoji, baronienė
tipui, jame atskleidžiama Rainakienė, Auksė
žmogaus sielos istorija: brendimas, pasaulio
ir savęs pažinimas, pasaulėžiūros Kiekvienoje romano dalyje pasirodo kita moteris,
formavimasis, asmenybės savikūra. Romano įgalinanti Liudą Vasarį geriau pažinti žmogaus
protagonistas Liudas Vasaris i – tai
vidines nuostatas, dalyvaujanti jo kelyje į
intravertiškas, ieškantis, į laisvę
visavertį gyvenimą ir kūrybą.
besiveržiantis individas, negalintis
suderinti poeto talento ir kunigystės luomo
apribojimų. Pirmoji romano dalis
„Bandymų dienos“ vaizduoja šešerius
mokslo metus Seinuose: naiviai tikimasi
sustiprinti tikėjimą, bet iliuzijos žlunga, nes
nusiviliama seminarija, griežta, sausa ir
beprasme jos regula; kyla pirmosios abejonės
pasirinkimu, nors ir trokštama jas įveikti,
patirti mistinių išgyvenimų; nubunda meilės
jausmas kaimynų merginai Liucijai.
Konfliktas tarp
pareigos ir jausmų, skaldantis Vasario
asmenybę, yra vidinis, išoriškai
neparodomas. Vyresnybės ir kolegų akyse
Liudas yra paklusnus, stropus klierikas,
tačiau dviguba egzistencija jį vis labiau
slegia.
Antrojoje dalyje „Eina gyvenimas“
vaizduojami vikaravimo metai Kalnėnų
bažnytkaimyje – Liudas Vasaris uoliai imasi
pareigų ir nori būti pavyzdingas kunigas, bet
jaučia, kad iš jo idealizmo stengiamasi
pasinaudoti arba iš jo pasišaipoma. Kunigų
9

Juozas Tumas-Vaižgantas,
neoromantikas; tautinio atgimimo
reiškėjas; tautą suvokė kaip
esmingą žmogiškumo formą, kuri
auga iš gimtosios žemės, istorijos,
atsiskleidžia kalba, kūryba, darniais
tarpusavio santykiais. Svarbiausiu
savo ir kitų gyvenimo tikslu laikė
tarnystę tautai.
Jurgis Savickis, lietuvių prozos
novatorius, ekspresionistinės poetikos
novelėmis išsivadavęs iš „kaimiškos“
lietuvių prozos tradicijų, įvedęs miesto
problemiką, ironišką žvilgsnį į savo
personažus kaip esminius
modernistinės literatūros elementus.
Savickio novatoriškumą ir laisvą
žvilgsnį lėmė nuolatinis gyvenimas
miestuose, kelių kalbų mokėjimas,
darbas diplomatinėje tarnyboje, ne
Lietuvoje gautas
išsilavinimas
6. Stoiko M. K. Sarbievijus, garsiausias
paradigma XVII a. Europos poetas,
Apysaka „Dėdės ir dėdienės“
Novelė „Jono Graužos
nuotykiai“
Etinės odės
kasdienybė, prakticizmas, karjerizmas
(klebonas Platūnas, vikaras Stripaitis), tik
stiprina įsitikinimą, kad jo prigimtis
priešinasi kunigavimui. Vasaris atranda visai
kitą – kultūros, prabangos, dvasinių vertybių
pasaulį, kurį įkūnija šalia esantis dvaras, jo
biblioteka ir baronienė Rainakienė. Jis ima
jaustis tvirtesnis, savarankiškesnis.
Trečiojoje romano dalyje „Išsivadavimas“
pagrindinis veikėjas, visiškai supasaulėjęs,
nors vis dar nenutraukęs saitų su kunigija,
grįžta į Lietuvą po dešimties gyvenimo
Europoje metų. Galutinis postūmis yra meilė
Amerikos lietuvei Auksei, su kuria Vasaris
sieja savo ateitį.
Žr. medžiagą apie Vaižgantą
Svarbiausia – apnuoginta žmogaus prigimtis, Grauža, nors išsilavinęs, kosmopolitas, gražiai
kuri dažnai gąsdinanti. Kaip priešingybė jai atrodantis, prisižiūrintis, tačiau neturi principų,
atskleidžiamas gražių santykių ilgesys – jį apėmusi kūniška, nevaldoma aistra moterims,
nors jis vedęs, turi vaikų. Jį užvaldę
ponios Račienės meilė, jos vyro ištikimybė ir
hedonistiniai polinkiai, jis dedasi įdomiu,
laukimas. patraukliu, kultūringu žmogumi, tik
pasirinktasvaidmenuo per sunkus, todėl
Savickio novelių pasaulis groteskiškas ir
tragikomiškas (Jonas Grauža pasirodo menkas,
niekingas, paviršutiniškas, nevertas gilesnių
jausmų).
Stojiška laikysena
10
 atstovaujantis Baroko Žr. medžiagą „Sarbievijus“
epochai;vienam jo eilėraščių
rinkiniui titulinį lapą iliustravo
dailininkas P. Rubensas

7. A. Mickevičius, vienas garsiausių Sonetas „Akermano stepės“, Pilietinė tapatybė Žiūrėti medžiagą „Romantikai“
Tapatybės Europos romantikų, lenkų kalba poemos „Ponas Tadas“
paradigma rašė apie Lietuvą, rėmėsi pilietine invokacija
tapatybe, susijusia su buvusios
LDK tradicijomis (istorija, statutu);
už veiklą filomatų draugijoje
ištremtas iš tėvynės be teisės
sugrįžti.

A. Baranauskas, romantikas, Poema „Anykščių šilelis“ Konfesinė tapatybė Žiūrėti medžiagą „Romantikai“
rėmėsi konfesine tapatybe (būti
lietuviu – reiškė būti kataliku);
katalikų dvasininkas, matematikas,
kalbininkas, Biblijos vertėjas –
įvairiapusė asmenybė,
mokslininkas.

Maironis, garsiausias Lietuvos Eilėraščiai „Lietuva brangi“, Moderni, etninė, susijusi su kalba tapatybė Žiūrėti medžiagą „Romantikai“
romantikas; eilėraščių rinkinys „Kur bėga Šešupė“, „mano
„Balsai“, leistas net keturis kartus; gimtinė“
sukūrė poetinę kalbą vidiniam
žmogaus pasauliui perteikti; kūrė
meditacinius (išpažintinius) ir
patriotinius eilėraščius, satyras ir
kt. Jis pirmasis vartojo silabotoninę
eilėdarą, poezijai teikiančią
daugiau skambesio galimybių.

11
A. Škėma, išeivis, XX a. vidurio
katastrofų literatūrai priklausantis
autorius, egzistencialistas; teatralas,
prozininkas, dramaturgas
D. Kalinauskaitė, šių dienų
prozininkė, novelistė, už apsakymų
rinkinį „Niekada nežinai“
apdovanota Rašytojų sąjungos
premija
Romanas „Balta drobulė“.
Sovietinėje Lietuvoje Škėmos
kūryba
buvo ignoruojama dėl griežtos
totalitarizmo kritikos, o
konservatyviems literatūros
vertintojams išeivijoje
pasibaisėjimą kėlė normų
nevaržoma veikėjų kalba,
atvira erotika, pripažintų
autoritetų neigimas. Kūrybos
viena stipriųjų pusių –
autobiografinis autentiškumas.
Geriausių Škėmos kūrinių
personažai – jo asmenybės
„kaukės“, o kūryboje
iškylantis pasaulis – nervingo,
psichologiškai suluošinto,
prieš veidmainišką miesčionių
etiką ir moralę sukilusio
herojaus kančių ir kovos
laukas.
Novelė „Namo“
Pagrindinis veikėjas Antanas Garšva –
emigrantas, it persodintas akacijos krūmas,
sunkiai prigyjantis svečioje šalyje: tai Vakarų
menininko tragedija, nes Niujorkas, vienas iš
pasaulio megapolių, yra tarsi mašina (beje,
kaip ir gamta), nuasmeninanti individą.
Garšva tampa keltuvininku ir jaučiasi praradęs
tapatybę, niekam neįdomus, nereikalingas,
kaip koks Sisifas, dirbantis beprasmį darbą,
nuolat ridenantis į kalną akmenį. Garšvos
identitetą darbe paslepia keltuvininko
uniforma, turinti numerį (skaičių) ir pirštinės,
uždengiančios paveldėtą senelės žiedą,
menantį 1863 m. sukilimą, - žmogus tampa
skaičiumi, uniforma, bet ne individu.
Individualybės praradimas Garšvai yra
didžiausia tragedija
Novelės veikėjas Saulius nenori tapatintis su
savo gimtine, nes ji nėra turtinga: geriau
užsideda išvietinto baltarusio, pabėgusio nuo
režimo, kaukę, kad Anglijoje pasinaudotų
visomis politiniams bėgliams
egzistuojančiomis lengvatomis; nesitapatina
ir su tėvais, broliais ir giminėmis, nes būnant
šalia reikia prisiimti atsakomybę, o Saulius
nori būti laisvas nuo visko, net ir nuo
atsakomybės. Saulius – hedonistinės,
egoistinės, vartotojų visuomenės produktas,
neslegiamas jokios atsakomybės ir
įsipareigijimų.
Emigranto jauseną atskleidžia šios metaforos: jis
tarsi sunkiai prigyjantis akacijos krūmas; jis
lietuvis kaukas, kuris bus apvilktas lininėmis
kelnytėmis ir tarnaus svečiai šaliai; jis svetimas,
nes jį svilina niujorkinė dykuma, jis žmogus
skaičius daugiamilijoniniame Niujorke,
priverstas vilkėti juokingą uniformą, dirbti
nekenčiamą darbą (uždara lifto erdvė, beprasmis
jo kilnojimasis aukštyn žemyn)...
Sąmonės srauto technika atskleidžia
susiskaldžiusią, šizofrenišką asmenybę.
Kontrastas tarp agrarinės visuomenės vertybių
(joms atstovauja Sauliaus tėvas ir broliai) ir
hedonistinės, vengiančios kančios ir pareigų,
gyvenančios sau ir tik dėl savęs.
Metafora Narajamos viršukalnė – kai vaikai
pastūmėja tėvus myriop.
Pagrindinė mintis – savo tapatybę, savo vertybes
privalu ginti, deja, tą tėvas supranta per vėlai,
prieš mirtį, kai nieko pakeisti negalima.
Agrarinės kultūros vertybės – kantrumas,
kuklumas, lėtumas, nuolankumas, jautrumas –
postmodernioje visuomenėje tampa
nereikalingos.
12
13