Manau, viesiems pravers mintys apie literatūrinius argumentus ir jų pritaikymą rašinyje...

Kad ir kokį grožinį kūrinį skaitytumėte, visada įvyksta „paprastas stebuklas“: su savo pasauliu
įeinate į kito (ir kitokį)
pasaulį. Priklausomai nuo jūsiškio ir tų kitų pasaulių sandaros bei vertybinio pagrindo, vienuose
kūriniuose jaučiatės savi,
kituose – svečiai, dar kituose netgi įsibrovėliai. Kuo ilgiau tuose kūrinių (tekstų) pasauliuose
pabūnate, tuo geriau juose
jaučiatės, nes apsiprantate, įsigyvenate. Paskui, žinoma, grįžtate – tie patys ir šiek tiek kitokie. Net
jei grįžę neapmąstote
nei įspūdžių, nei savo pasikeitimų, vis tiek ūgtelite, tampate brandesni, nes teksto pasaulis jau būna
įsiskverbęs į jūsų
asmenybę ir toliau tyliai ten gyvena – jūs net nejaučiate jo buvimo ir poveikio. Jei esate įpratę savo
skaitinius apmąstyti,
retkarčiais prisiminti, sieti su tikro gyvenimo apraiškomis, tai tikrai ugdote ir savo gebėjimus
samprotauti bei interpretuoti.
Tokia veikla kaip samprotavimas ir interpretavimas įtraukia visas ir visokias žmogaus žinias bei
patirtis, taigi visi
skaityti tekstai gali joje „dalyvauti“.

APMĄSTYKITE SKAITYTUS KŪRINIUS TEMŲ IR PROBLEMŲ POŽIŪRIU

Pirmiausia skaitomą kūrinį (tekstą) – tam tikrą turinį – priimate intuityviai: jis veikia jūsų emocijas,
skatina vaizduotę, tikrina
bei turtina gyvenimišką patirtį. Kai nesate tiesiogiai jo veikiami, galite tą savaimingą reagavimą
kilstelėti į apmąstymų
lygį ir išgryninti loginį pagrindą (trejybiškumas), kad atmintyje liktų ne tik vaizdiniai ir faktai, bet
suvokimu grįstas žinojimas,
kokią reikšmę turi kūrinys. Taip tarsi susiejate nauja su jau turima. Egzamino teksto kūrimo dalies
požiūriu toks žinojimas
naudingas ir rašant interpretaciją, ir samprotavimo rašinį.
Interpretuodami tekstą būtinai jį analizuojate, kad nustatytumėte jo temą ir problemą, o paskui
galėtumėte suvokti bei
paaiškinti prasmę (atkoduojate trejybiškumą). Kadangi vertinti, ką kas reiškia, prasminga tik
lyginant, tai kitų kūrinių temų
ir problemų žinojimas ir to žinojimo siejimas su interpretuojamu tekstu yra būtina sąlyga
interpretacijai pagrįsti. Vienas
iš interpretacijos turinio vertinimo kriterijų kaip tik ir yra tinkamo konteksto pasitelkimas. Vadinasi,
pavyzdžiui, aptardami
Henriko Radausko eilėraštį „Metai“ geriau jį suprasite ir atskleisite, jei žinosite, kokia yra
Kristijono Donelaičio to paties pavadinimo
kūrinio tema ir problema. Tuo metu, kai atliekate konkrečią užduotį, nebėra laiko aiškintis kitų
kūrinių bendriausių
dalykų – juos tiesiog reikia žinoti, kad galėtumėte panaudoti.
Samprotavimo rašinio atveju skaitytų kūrinių temų ir problemų žinojimas reikalingas tam, kad
nesijaustumėte tarsi
išmesti į nepažįstamą planetą, kurios dėsnius turite atrasti patys, o atvirkščiai, kad žinodami tuos
dėsnius galėtumėte jais
naudotis, – pirmiausia turėtumėte argumentų savo požiūriui pagrįsti ir įtvirtinti. Pavyzdžiui,
pasirinkę samprotauti mokymosi
visą gyvenimą tema ir suvokę, kad mokymasis plačiąja prasme – tai pažinimas, prisiminsite
kūrinius šia tema: Homero
poemos herojus Odisėjas pažinimą įgijo keliaudamas, Johano Volfgango Gėtės Faustas dėl
pažinimo ryžosi sandėriui su
velniu, Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ veikėjas Liudas Vasaris turėjo pažinti
savo ir kūrybos prigimtį, kad
galėtų pasirinkti gyvenimo būdą.
Žinoma, kiekvienas kūrinys kalba apie ką nors konkretaus, tačiau temų požiūriu didelės įvairovės
nėra. Iš esmės grožinių
kūrinių, apskritai meno, temos sietinos su individo ir visuomenės dvasinėmis reikmėmis
(materialinėmis reikmėmis
paprastai domisi mokslas, išimtis būtų tik fi losofi ja ir psichologija), todėl teigiamos reikšmės
abstraktūs žodžiai, nurodantys
ir bendražmogiškas vertybes, gali būti temų atitikmenys: pažinimas, teisingumas, atsakomybė,
laisvė, meilė, pasiaukojimas
ir t. t. Bet tai visai nereiškia, kad tų kūrinių skaityti nebereikia, atvirkščiai, kiekviename kūrinyje ta
pati bendroji tema
įgyja savitų atspalvių, t. y. susiaurinama, sukonkretinama. Mažuose kūriniuose (eilėraščiuose,
novelėse ir pan.) paprastai
labiau išryškinama viena tema, didesniuose, ypač tuose, kur plėtojamos kelios siužetinės linijos
(romanuose, dramose,
poemose ir t. t.), be pagrindinės viso kūrinio temos, plėtojamos ir kitos. Todėl skaityti ir apmąstyti
tiek didelės, tiek mažos
apimties kūriniai jums gali tapti neišsemiamu teminių sąsajų su konkrečia samprotavimo tema
šaltiniu. Pavyzdžiui, romanas
„Altorių šešėly“ padėtų pagrįsti samprotavimą ir apie kūrybą, ir apie pasirinkimą, ir apie meilę,
pašaukimą ir kt. Antano
Škėmos romanas „Balta drobulė“ tomis pačiomis temomis pateiktų kitokių, bet taip pat tinkamų
argumentų, taip pat būtų
galima pasitelkti ir Justino Marcinkevičiaus dramą „Mažvydas“, Vinco Krėvės dramą „Skirgaila“, ir
kitus pasaulinės bei
lietuvių klasikos kūrinius. Galite išsikelti tik vieną sąlygą: tuos kūrinius turite būti pavertę savo
išsilavinimo dalimi.
Ne mažiau svarbu žinoti ir skaitytų kūrinių problematiką (problemų visumą): prisiminkite, kad
kiekvienos kūrinio temos
ir problemos dermė nubrėžia kryptį, kuria eidami galite rasti prasmę.

GRETINKITE TEMŲ IR PROBLEMŲ KAITĄ ĮVAIRIAIS ISTORINIAIS

LAIKOTARPIAIS

Apmąstę savo skaitinių nagrinėjamas temas ir problemas galėtumėte padaryti dvi svarbias išvadas:
1) jų yra universalių,
vadinamų „amžinosiomis“, nes jos susijusios su pačia žmogaus prigimtimi, ir specifi nių, iškeliamų
konkrečiu žmonijos
raidos laikotarpiu; 2) per žmonijos istoriją požiūris į tą patį dalyką (temą ar problemą) kito.
Apžvelkite kad ir tą pačią
pažinimo temą, plėtojamą per visą literatūros istoriją (ji iš tų „amžinųjų“), ir pamatysite, kad iki
naujųjų laikų parašyti kūriniai
dėmesį sutelkia į išorę, kito – pasaulio ir žmogaus – pažinimą, o pastarųjų kelių amžių kūriniuose
vaizduojami žmonės
siekia pažinti save. Panašiai kinta ir universalios kovos temos traktuotė: ankstesniuose kūriniuose
žmogus daugiausia
kovojo su realiu fi ziniu priešu (pvz., Homero „Iliados“, viduramžių nacionalinių epų herojai),
vėliau priešininkas imtas sieti
su moraliniu, vertybiniu kitoniškumu (pvz., Viljamo Šekspyro „Hamleto“, romantizmo ir realizmo
literatūros kūrinių veikėjų),
kol modernieji laikai kovos arena pavertė paties žmogaus vidinį pasaulį.

GRETINKITE PANAŠIUS VEIKĖJUS IR ĮSIDĖMĖKITE JŲ SKIRTYBES

Grožinio kūrinio loginis pagrindas, nors realiai egzistuoja, yra ne matomas, o tik suvokiamas. Jei
būtų atvirkščiai,
kūrinys iš meno srities turėtų būti perkeltas į mokslo, kurioje tikslumas, aiškumas,
vienareikšmiškumas yra didžiausi privalumai.
Bet grožiniame kūrinyje visada ir labai ryškiai matomas žmogus, nes būtent jis savo ypatybėmis,
poelgiais, išgyvenimais
tą loginį pagrindą leidžia suvokti. Net kai atrodo, kad veikėjo / lyrinio subjekto (kaip daugelyje
Henriko Radausko
eilėraščių) nėra, pavyzdžiui, vaizduojama gamta, daiktai ir pan., tai vis tiek yra žmogus, kuris tai
stebi, ką nors iš visumos
išskiria, pabrėžia ir taip atsiskleidžia pats.
Samprotavimo rašinyje jūs patys atsiskleidžiate mintimis apie pasaulį, žmogų ir gyvenimą. Štai
jungtis, siejanti jus
su skaitytų kūrinių personažais: jie, paprastai visų išsilavinusių žmonių pažįstami ir šį tą jiems
reiškiantys, gali paremti
jūsų nuostatas, nuomonę, požiūrio pasirinkimą. Juk samprotavimą rašote viešumai ir stengiatės būti
suprasti, taigi svarbu
„pažinti“ tuos, kurie gali jums padėti, kurių patirtis pranoksta jūsiškę, todėl gali ją papildyti ir
paremti.
Kad taptų samprotavimo argumentais ar interpretacijos konteksto duomenimis, grožinių kūrinių
personažai jūsų atmintyje
turi įgyti ir gyvo vaizdo, ir schemos pavidalus. Gyvas vaizdas padės argumentuojant ar aiškinant
matyti tuos
žmones kaip paveikslus ir istorijas ir išryškinti tą jų bruožą ar poelgį, kuris geriausiai pagrįstų jūsų
mintį. Rašinyje tai galite
pateikti užuomina, palyginimu, pavyzdžiui: kovojantis už savo pasaulį žmogus, net kai
grumdamasis atrodo juokingai kaip
tas J. Savickio apsakymo „Kova“ vaikas, yra vertas pagarbos.
Schema veikėją sietų su tema, problema ir idėja. Pavyzdžiui, toks, kokį vaizduotėje susikūrėte,
kunigaikštis Skirgaila gali
tapti tiesiog itin atstumiančio savavaldžio tipu, bet visi per veiksmo raidą tą atgrasumą kuriantys
charakterio niuansai teiks galimybę
samprotaujant dėmesį sutelktį į vieną, jums reikalingą. Skirgaila schema įkūnys savo įsitikinimų
pavergtą, nepajėgiantį
keistis, netolerantišką žmogų, kuris dėl to tampa tironu, galiausiai paminančiu pačius švenčiausius
dalykus. Kad susidarytumėte
ryškų vaizdinį, pakako kūrinį perskaityti; kad sukurtumėte schemą, reikėjo kūrinį nagrinėti ir
apmąstyti.
Tokių kaip Skirgaila nepatrauklių tipų literatūroje rasite ir daugiau, bet kiekvienas tai primenantis
vaizdinys turės savo
atspalvių ir kiekviena užsispyrėlio schema perteiks kitokį priežastingumą. Pavyzdžiui, su Skirgaila
palyginkite Odisėjo
sutiktąjį vienaakį kiklopą Polifemą ir tikrai pamatysite, kad jis atgrasus dėl kitokių bruožų, tačiau
schemos prasme jie bus
labai panašūs, nes ir tas mitinis milžinas nenorėjo paisyti pasikeitimų ir nesistengė stebėti pasaulio
net savo vienintele
akimi. Visi panašūs dalykai ir skiriasi, todėl apžvelgdami ir kartodamiesi literatūros kursą būtent
gretinti ir apmąstyti gautus
rezultatus negailėkite pastangų.

SUSIEKITE RYŠKIAUSIUS KLASIKOS PERSONAŽUS PAGAL JŲ SIEKIUS IR

VEIKIMO BŪDĄ

Lyginimas rašant samprotavimo rašinį jums padės plėtoti savo teiginius, sukurti polemikos dvasią, o
rašant interpretaciją
– sukurti kontekstą ir pagrįsti išvadas. Dėl to verta pasiruošti medžiagos iš literatūros kūrinių,
kuriuose pagrindiniai veikėjai
siužeto susieti neatskiriamai ir įkūnija skirtingas pasaulėžiūras, idealus, charakterio tipus ir pan.
Klasikos veikėjų poros yra
tokios įsimintinos ir turinčios tokias aiškias vertybes, kad vien jų paminėjimas atstoja siekiamo
atskleisti reiškinio esmę.
Nebūtinai vieno kūrinio veikėjai turi būti tikri priešininkai kaip princas Hamletas ir karalius
Klaudijus ar „Baltos drobulės“
poetai Garšva ir Vaidilionis, kad jais galėtumėte iliustruoti samprotavime aptariamas vertybes ir
blogybes. Paprastai net labai
vienas kitam draugiški veikėjai – kaip Don Kichotas ir Sančas Pansa, Faustas ir Mefi stofelis arba
Faustas ir Margarita, Justino
Marcinkevičiaus kūrinio „Mažvydas“ veikėjai Mažvydas ir Vilentas ir t. t. – turi labai skirtingą
požiūrį apskritai į gyvenimą ar į
kokį nors konkretų dalyką. Dažnai net ir vienodus siekius jie įgyvendina skirtingais būdais, nes
skiriasi tų siekių mastas. Radę
sutapimų tarp to, ką norite samprotaudami pabrėžti kaip jums priimtiną kelią, ir to, ką atskleidžia
kurios nors iš sudarytų porų
vienas personažas, argumentu pasirinksite pastarąjį, o kito veikėjo pasirinkimą panaudosite kaip
kontrargumentą.
Kuo daugiau veikėjų schemų ir porų būsite apmąstę, tuo lengviau rasite literatūrinių argumentų
savo samprotavimo
teiginiams. Pravers toks pasirengimas ir rašantiesiems interpretaciją, nes galėsite nagrinėjamo teksto
ne tik veikėjus, bet
ir kitus elementus (pvz., laiką, erdvę, veiksmą) aiškinti remdamiesi kontekstu.

TRUMPAI PAPASAKOKITE, KĄ IR KAIP PERSONAŽAS VEIKĖ / IŠGYVENO

Kaip ir teksto suvokimo užduotyje veiksmingas gali būti grožiniame kūrinyje papasakotos istorijos
žinojimas. Nors
esate perskaitę visą didelį kūrinį, negalite būti tikri, kad jį perpratote ir atsimenate viską. Dažnai
nutinka taip, kad galite
atpasakoti ne vieną siužeto vingį, bet negalite aiškiai išdėstyti pagrindinio ar kurio kito svarbaus
veikėjo siekio ir būdo,
kuriuo jis savo siekį įgyvendina. Todėl apie svarbius veikėjus gerai pagalvokite ir jų istorijų –
nesvarbu, ar fi zinių, ar dvasinių
– aspektu.
Iš pradžių žinotina, kad bet kuris žmogus veikia ar išgyvena tik dėl kokio nors stygiaus Jeigu nei
vieno, nei kito nejaučia,
nepatiria, žmogus nieko svarbaus ir reikšmingo nesiima, juolab nėra ko vaizduoti ir meno kūrinyje.
Todėl visada
pirmiausia išsiaiškinkite, dėl ko personažas veikia, pavyzdžiui, gal jaučiasi nuskriaustas ir ieško
teisingumo ir siekia atpildo
skriaudėjams kaip Hamletas, o gal perpildytas emocijų nori jas išlieti, kad galėtų gyventi toliau kaip
Maironio eilėraščio
„Nuo Birutės kalno“ lyrinis subjektas. Paprastai žmogus liaujasi išgyvenęs ar veikęs, kai panaikina
tą pirminį stygių, taigi
baigia ir savo gyvenimo, vaizduojamo kūrinyje, atkarpą (kartais ko nors perteklius, pvz., jausmų,
sukelia stygiaus pojūtį,
pvz., ramybės, pusiausvyros).
Atkurti pasirinkto personažo istoriją ir pradėkite įvardydami stygių ar siekį, paskui nustatykite, į
kokį bendriausią veikimą
panašūs iš eilės atliekami jo veiksmai – taip sužinosite elgesio modelį (pvz., Salomėjos Nėries
eilėraščio „Maironiui“
vyksmas atitinka išpažinties modelį, Vytauto Mačernio sonetas „Toreador, mirtis baisioji…“ –
koridos (kovos), Romualdo
Granausko apsakymo „Saulėlydžio senis“ – žmogaus amžiaus tarpsnių, arba brendimo, patirties
įgijimo modelį ir t. t.).
Iš stygiaus bei veikimo modelio geriausiai paaiškėja ir kūrinio tema bei problema, o konkretūs
veiksmai ar išgyvenimų
slinktis (lyrinis vyksmas) leidžia suprasti, ar tinkamai veikėjas siekia savo tikslo, taigi leidžia
suvokti kūrinio pagrindinę
mintį (prasmę). Palyginę pradinę ir pabaigos situaciją būsite atkūrę veikėjo istorijos schemą ir
aiškiai žinosite, kas iš tikrųjų
pavaizduota kūrinyje, o atmintyje likę vaizdai bei įvairių kūrinio epizodų detalės prireikus padės
pasirinkti, ką bendra ir ką
konkretaus derėtų panaudoti samprotavimo argumentacijai arba interpretacijos kontekstui. (Tokią
analizę galite pasitelkti ir
nagrinėdami interpretacijai pateiktą kūrinį ar jo ištrauką – apie tai daugiau interpretacijai skirtoje
dalyje.)
Literatūros kūrinių veikėjų istorijos praverčia samprotaujant tada, kai jaučiate, kad savam teiginiui
įrodyti nepakanka tik
paminėti veikėjo vardą ar spręstą problemą, kad reikia paaiškinti, koks bruožas ar poelgis paremia
jūsų nuomonę, išvadą, leidžia jums savo mintį vesti iki apibendrinimo. Nepamirškite, kad
skaitytojui turi būti aišku, ką autorius turi omeny, be to, tik užuomina,
nuoroda į kokį nors kūrinį negali užtikrinti, kad skaitytojas prisimena būtent tą epizodą, bruožą ar
poelgį. Kita vertus, „trumpasis“
veikėjų istorijų variantas jums naudingas ir tuo, kad leidžia glaustai pasakyti esmę ir apsaugo nuo
nereikalingo detalizavimo.

IŠMOKITE KELIAS UNIVERSALIAS TRUMPAS CITATAS IR STROFAS

Puikiai literatūrinį veikėją apibūdina jo nuostatas arba veikimo būdą išreiškianti ryški, kūrinyje ne
kartą ištariama frazė:
užtenka išgirsti „mauči, o tai gausi į snukį“ ir kiekvienam aišku, koks veikėjas kokio autoriaus
kokiame kūrinyje taip sako ir ką
tai reiškia, maža to, ji prikelia ir ryškų veikėjo vaizdinį su nosimi „kaip už trečioką agurkas“, ir
brutalaus bejausmio tamsuolio
schemą. Pagalvokite: viena frazė – ir tiek informacijos, be to, gyvos, įtaigios, suprantamos be jokių
aiškinimų. Tokias frazes,
nebūtinai tiksliai pacituotas, bet tiesiog persakytas ar perfrazuotas (savame tekste būtina ir pasakyti,
kad citata netiksli) galima
naudoti samprotavimo rašinyje aiškinant kokį nors kitą, su literatūra nesusijusį argumentą, ir jis bus
dar tvirtesnis.
Tiksliai pacituotos ar tik persakytos apytiksliai veikėjų replikos gali tapti ir savarankišku
argumentu, pavyzdžiui: „Tauta
kaip žmogus auga ir rimtėja, o jos tikėjimas dievais – tai rūbai, kuriuos ji dėvi,.“ – tokį argumentą
Vinco Krėvės Skirgailai
pateikė išmintingasis krivis, skatindamas ir valdovą keistis esminio gyvenimo lūžio akivaizdoje.
Toks argumentas gerai
pagrįstų teiginį apie būtinybę žmogui jausti gyvenimo kaitą ir tinkamai į ją reaguoti. Galvodami
apie savo gyvenamojo laiko
nuolatines permainas neturėtumėte remtis tik dabarties teikiamais argumentais, nes pasitelktieji iš
ankstenių epochų (tegul
tik rašytojų kūryboje atspindėtų) teiks jūsų minčiai ne laikinumo ar atsitiktinumo įspūdį, bet
visuotinumo svorį.
Dar labiau tokios apibendrinančios frazės tinkamos užbaigti vieno teiginio įrodymą – pastraipos
užsklandai (daugiau
apie tai skirsnyje „Tvirta pastraipos ranka“). Paprastai daugiau jų rasite poezijoje, taigi įsiminę
kokią nors strofą galėsite
panaudoti jūsų mintį apibendrinančią jos dalį arba frazę savo sakinyje. Apie ką turėtų būti kalbama
tokiose citatose? Apie
ką nors bendra, t. y. vertybes, išeitis, priežasties ir pasekmės neatskiriamumą. Sutikite, kad tai, kas
įsiminta, visada gali
būti pritaikyta ir panaudota; ko neįsimeni, tuo ir nepasinaudosi. Beje, citatos, kaip maži talpūs
tekstai, gali paskatinti ir
savarankišką jūsų mintį, taigi jos pasitarnautų dvigubai.
Perversdami savo skaitytus kūrinius, ko gero, rasite pasibrauktų, pasižymėtų vietų – įvertinkite jas
pagal čia pateiktų
panaudojimo galimybių nuorodas ir tinkamiausias išsirašykite. Pasidalykite jomis su draugais, iš jų
perimkite daugiau ir turėsite
medžiagos samprotavimui. Tik būtinai pasitikrinkite, kad žinotumėte, kokiame kontekste ir kieno
tie žodžiai pasakyti,
kad nereikėtų rašyti kaip sakė vienas literatūrinis veikėjas, ar dar blogiau – kad nesupainiotumėte ir
autorystės nepriskirtumėte
kam nereikia. Tuos išrašus nuolat paskaitinėkite, pamėginkite atgaminti mintyse pakeliui į mokyklą
ar namo, o vėliau
pasitikrinkite, ar nesuklydote, kol pagaliau svetima taps sava.

SKAITYDAMI ŠIUOLAIKINĘ PUBLICISTIKĄ IŠSIAIŠKINKITE, KURIE POŽIŪRIAI

ĮPRASTI,
KURIE – SAVITI

Šiuolaikinė publicistika užima nemažą šiuolaikinio žmogaus skaitinių dalį, nes ji tiesiogiai siejasi su
laiko ar net dienos
aktualijomis ir todėl padeda žmogui orientuotis kasdienybėje. Ir tai yra tekstai, juos skaitote savo
noru ir dažniau nei reikalauja
gimtosios kalbos programa. Žinoma, vertingesni tie publicistiniai rašiniai, kuriais siekiama
analizuoti ir apibendrinti
didesnius reiškinius, procesus, o ne atskirus faktus – tokių pateikiama teksto suvokimo užduotyse,
mokant kurti samprotavimą,
tokių aptinkate ir žiniasklaidoje. Pasinaudokite jais ir mokymosi tikslais išskirdami iš visumos
atskirus elementus,
pavyzdžiui, koks skaitomo teksto trejybiškumas, t. y. koks jo loginis pagrindas.
Atskirai panagrinėkite, kaip autoriai tokiais tekstais atskleidžia savo požiūrį, kad lengviau sektųsi
patiems. Be autoriaus
požiūrio tekstas būtų bekraujis, negyvas, kita vertus, autoriaus požiūris išryškėja kitų požiūrių
kontekste. Tie kiti požiūriai – tai
nusistovėjusi, dažnai tradicinė ar net stereotipinė visuomenės nuomonė apie kokį nors dalyką, jo
vertinimas; tai viešai pareikšta
kokio žinomo asmens ar asmenų grupės, bendrijos nuomonė; tai kokiame nors klasikiniame
kūrinyje dėstoma nuomonė; tai
žvilgsnis iš kokios nors interesų grupės pozicijų ir pan. Daugelio požiūrių galimybė yra labai svarbi
publicistinių tekstų rašymo
paskata. Paprastai autorius su tais požiūriais polemizuoja (ginčijasi), net jei tiesiogiai to ir nesako.
Skaitytojui įdomiausi tie publicistiniai rašiniai, kuriuose autoriaus požiūris (galima sakyti pozicija,
nuomonė) ryškus
ir savitas, netgi originalus – savotiškas, nepanašus į kitų, gal keistokas. Jis tekstui suteikia
polemikos dvasią, įtampą, atskleidžia
panoraminį aptariamo dalyko vaizdą ir skatina skaitytoją ieškoti savosios tiesos. Iš tokių tekstų, be
šios paskatos,
stenkitės įgyti nuovokos, kaip atskirti juose pristatomus požiūrius, kaip pagrįsti jų teisingumą ar
ydingumą. Paanalizuokite
šiuolaikinio lietuvių kultūrologo Alfonso Andriuškevičiaus esė „Tas noras tapti antimi“ pastraipą:

Bet yra jėgų, nemėgstančių tobulo grožio ir šventumo. Tai – demokratinės jėgos. Jau pagonys
demokratai (irgi graikai;
beje, iš jų itin pasižymėjo vienas, kurio vardas prasideda raide A) paskelbė, jog žemė – ne diskas,
ne apskritimas, o rutulys.
Tuo daug kas buvo sugadinta. Nes žemė neteko pakraščio, o pasaulis – krašto. Dar bjauriau: tas
kraštas tarytum atsirado
visur, kiekviename rutulio paviršiaus taške – žemės kraštas dangaus atžvilgiu. Kitaip sakant,
atsirado begalė, aibė kraštų
ar pakraščių (kaip jums labiau patinka), ir todėl juos iš karto ištiko infl iacija. Nes ko vertas tas,
kurio pilna visur, kurio siekdamas
neturi leistis į rizikingą dvasinę ir fi zinę kelionę, kurį nuraškai, vos ištiesęs bet kurią ranką?
Masinio vartojimo prekė.

Autoriaus požiūris į neabejotiną mokslinį faktą, kad žemė apvali, nuspalvintas emociškai: nors ir
neginčija šios tiesos,
bet apgailestauja, kad daugybei žmonių dėl žemės apvalumo nekyla apskritai jokių minčių. Dar
įdomiau, kad mūsų visuomenės
siekiamybė – demokratija autoriui tarsi nėra vertybė, nors, tiesa, tik vienu aspektu – kad primeta
vienintelį, visiems
privalomą požiūrį. Suvokiame, jog net ir į neginčijamus dalykus galima žvelgti iš savo dvasinių
reikmių perspektyvos, ir tai
praturtina bei sustiprina mus kaip asmenybes.
Teksto suvokimo užduotyse dažnai pateikiama klausimų apie autoriaus ir kitų bei kitokius
požiūrius. Ypač apie pastaruosius,
nes jie tekstuose paprastai nebūna suformuluoti, bet numanomi iš to, ką sako autorius. Vadinasi,
turėtumėte
suvokti autoriaus poziciją – priešingą ar bent skirtingą ir ją rekonstruoti remdamiesi ne tik tekstu,
bet ir žinojimu, pasaulio
pažinimu. Svarbu tik prisiminti, jog skaitydami tekstą jūs tarsi savaime žinote tą įprastą,
įsitvirtinusią nuostatą, ir iš autoriaus
užuominų ją galite atpažinti ir suformuluoti teiginiu. Kitas teiginys – autoriaus požiūris, nuomonė,
nuostata – bus
suformuotas iš visame tekste dėstomų minčių. Greta autoriaus ir tradicinių požiūrių gali būti
minima ir kitų asmenų, todėl
mintyse turite rasti esminį jų skirtumą ir savo atsakyme jį pabrėžti.
Rašydami samprotavimo rašinį ne atpažinsite kitų poziciją, požiūrį, bet pateiksite savąjį, tačiau ir jį
geriau išryškinsite,
jei pristatysite žinomą kitą, kuri skiriasi nuo jūsų požiūrio.

ATKREIPKITE DĖMESĮ Į SKAITOMŲ TEKSTŲ FORMOS TRADICIŠKUMĄ IR /

AR ORIGINALUMĄ

Rašydami savąjį samprotavimo ar interpretacijos rašinį (rašinį abiem atvejais, nes toks yra rašomojo
mokyklos darbo
žanras), suteikiate jam tam tikrą formą, paprastai tradicinę, kitaip tariant, klasikinę. Skaitomi tekstai
šiuo požiūriu būna kur
kas įvairesni ir gali būti jums paskata ieškoti ypatingos rašinio formos. Tačiau nepamirškite, kad
grožiniai ir publicistiniai
kūriniai nėra mokyklinio rašinio žanras, ir nesistenkite jų ypatybių aklai perkelti į savuosius
rašinius. Labiau pravers žinios ir
pastebėjimai apie tekstų formos ypatybes suvokimo ir interpretacijos užduotyse, nes tai bus
papildoma informacija vertinti
tų tekstų visumai (kuriamai ne tik turinio ir kalbinės raiškos priemonėmis).
Panagrinėkite Valdo Kilpio straipsnio „Decibelai muzikoje – sumaištis galvose?“ ištrauką iš
internetinio dienraščio
„Bernardinai.lt“ apie neigiamą garsios muzikos poveikį ir pamėginkite suvokti, kiek klasikinės
loginės ir prasminės sandaros
pastraipų joje yra.

Galiausiai klubai ir koncertai. Kas jums pirmiausiai ateina į galvą pradėjus galvoti apie klubą?
Savaime suprantama
– bendravimas, galimybė išgirsti kitą. Idealus muzikos klubas – tai galimybė pašokti ar tiesiog
paklausyti muzikos,
maloni pažįstamų ir nepažįstamų žmonių kompanija ir šiek tiek svaiginamųjų gėrimų.
Senokai neberandu tokių vietų...
Dėl to pirmiausiai „kaltas“ garsas. Nors nespjaunu į gerą techno, house ir net rap stiliaus muziką,
tačiau, atsidanginęs
į vadinamąjį muzikos klubą, ten galiu iškęsti ilgiausiai valandą. Decibelai taip „kala į galvą“, kad
net liauni
merginų kūnai (visada maga sužinoti, ar juose yra siela) neįstengia ilgiau suturėti „klube“. Maunu
lauk.
Koncertuose situacija panaši. Kaip musės prie medaus jaunimėlis susirenka ten, kur garsas
didžiausias – šalia
scenos. Galima suprasti norą atsidurti arčiausiai savo numylėtinio ar tiesiog geriau matyti, kas
dedasi scenoje, bet
niekaip nesuprantu, iš kur tas nenumaldomas noras susisprogdinti ausų būgnelius?
(Kai beveik prieš metus vykau į „Metallica“ koncertą Taline, pasiėmiau ausų kamštukus, kuriuos
naudoju šaudykloje.
Labai pravertė, nes, prisigrūdus prie scenos, garsą vis dar galima buvo iškęsti. Aplink galvomis be
kamštukų
mojavo minios grupės gerbėjų.)
Gerbėjai?! Ar kartais šis žodis nėra vienas iš atsakymų į klausimą apie beprotiško garso
įsivyravimą dabarties
populiariojoje kultūroje?
Gerbėjai išstūmė į užribį klausytojus, žiūrovus ir klubų mėgėjus. Žodžiu, tuos, kuriems rūpi ne tik
tonai, bet ir
pustoniai.

Iš esmės visas tekste išskirtas pastraipas galite paversti viena, nes ši teksto atkarpa plėtoja vieną
mintį apie didelio
garso įsigalėjimo sukeltą klubinio bendravimo ir koncertų pokytį, nepatinkantį autoriui. Pirma
pastraipa atitinka teiginį apie
tradicinę ir pageidautiną minimų renginių paskirtį, kitos penkios atskleidžia įvykusių pokyčių
pobūdį bei priežastis ir paskutinė
apibendrina, išryškindama jaunimo vertybių ir šiuose renginiuose siekiamų tikslų pasikeitimą.
Galite paieškoti ir pagrindimo, kodėl autorius laužo įprastą teksto formą. Vienas priimtiniausių
paaiškinimų būtų įtaigumo
jaunimo auditorijai siekimas, ypač dėl to, kad piešiami tikroviški situacijų vaizdai, skaitytojų
lengvai atpažįstami iš patirties.
Norėdamas pabrėžti priklausąs jaunimui, autorius įtraukia į tekstą fragmentiškus pasakojimus apie
savo pomėgius,
kurių neabejotinai turi ir kiti jaunuoliai, ir taip išvengia svetimumo adresatui įspūdžio. Be to,
retorinės fi gūros (klausimai,
sušukimas, tarsi nebaigtos mintys) kuria panašumą į gyvą kalbėjimą, netgi dialogą su skaitytoju.
Nors teksto tema rimta
(triukšmo žala sveikatai ir asmenybei), kuriama prasmė gili (vartotojiška visuomenė kuria madingą,
bet žalingą gyvenimo
būdą, atima iš žmogaus galimybę mėgautis subtiliais dalykais), akivaizdu, kad autoriui rūpi
pirmiausia patraukti savo adresato
dėmesį bei pasiekti pasitikėjimą, nes be šių dalykų numatytas adresatas gali ne tik nesuvokti teksto
prasmės, bet ir
apskritai jo neskaityti.
Publicistinio teksto paskirtis – informuoti ir daryti poveikį, todėl jo turinio dalykiškumas tarsi
pridengtas raiškos meniškumu.
Tokios funkcijos autorių akina pasitelkti daugiau „nesausos“ medžiagos, gal net kiek pataikauti
skaitytojui. Jūsų
rašomi mokykliniai rašiniai taip pat priskirtini dalykiniam rašymui, taigi reikalauja ir publicistinio
stiliaus, todėl derinkite
mokyklinio lygio moksliškumą su publicistiniu įtaigumu. Saugokitės tik vieno – nesaikingumo:
samprotavimo ar interpretacijos
rašinių neperkraukite nei sudėtinga moksline terminologija, nei akivaizdžių mokslinių faktų
komentarais, nei banalios
gyvenimo tikrovės iliustracijomis, venkite ir nutylėjimų ar nesuprantamų užuominų. Savo rašymo
tikslą dar galite pastiprinti
patarle: „Nemesk kelio dėl takelio“ ir nepaklysite.
Nagrinėdami publicistinius, eseistinius ir meninius tekstus galite susiformuoti nuovoką, kas kur
dera ar nedera, kuo ir
kada (šiuo atveju teksto formos požiūriu) verta pasinaudoti.

ATKREIPKITE DĖMESĮ Į PASIKARTOJANČIUS

LITERATŪRINIUS IR KULTŪRINIUS ŽENKLUS, SIMBOLIUS IR ALIUZIJAS

Visuose geruose tekstuose tiesioginis sakymas tarsi papildomas prasmės požiūriu talpesniais,
įtaigesniais fragmentais
(iš lot. k. – nedidelė visumos dalis, nuotrupa) iš kultūros istorijos lobyno. Talpūs ir įtaigūs jie, deja,
būna ne visiems skaitytojams,
kai kuriems tampa netgi kliūtimi tekstą suprasti. Viskas priklauso nuo skaitytojo bendro išprusimo,
kultūrinio akiračio.
Čia veikia leidinio pradžioje jau minėtas pažinimo ir atpažinimo mechanizmas. Jūsų žinios ir
bendras, mokymo turiniu grįstas,
išsilavinimas – tarsi ankstesnių epochų džentelmenams privalomi žinoti dalykai – sudaro prielaidas
pažinti svarbiausius pasaulio
ir kultūros raidos faktus, todėl atpažinti juos tekstuose arba panaudoti, kai rašote patys, turėtų būti
lengva.
Kartodamiesi literatūros ir kitų dalykų kursus, ypač atkreipkite dėmesį į skirtingais istoriniais
laikotarpiais atsiradusius
pasakojimus, aiškinimus, elgesio modelius, pasireiškiančius pirmiausia vaizdingumu, perkeltine
reikšme. Vėliau pastebėsite,
kad iš jų liko tik ženklai, simboliai, frazės arba pavadinimai. Dar pastebėsite, kad net tapę tokiomis
„liekanomis“, jie
neprarado pilnatvės, tos reikšmės, kurią turėjo atsiradimo laikais. Kitaip tariant, juose reikšmė tarsi
suspausta, koncentruota,
todėl pakankama ir naudinga.
Prisiminkite straipsnio Mohavio telefono būdelė aptarimą, kai tekste tik paminėti su krikščionybės
istorija susiję dalykai
leido užčiuopti ir teksto temą, ir, lyginant jų nurodomas istorijas su aprašoma tekste, suvokti
šiuolaikinių žmonių
elgesio keistumą ir iš to neatitikimo kylančią viso teksto prasmę. Krikščionybė, kaip Vakarų
kultūros pagrindas, yra ir
neišsemiamas ženklų bei simbolių lobynas. Kaip dabartiniai mokslininkai visus matavimo vienetus
lygina su etalonu, taip
ir kultūros srityje viską galima įvertinti krikščioniškųjų normų (ryškiausias pavyzdys – Dekalogas)
atžvilgiu. Nebūtinai pastarųjų
naudai, tiesiog viską pažįstame bei įvertiname gretindami, taigi dabarties apraiškos, palygintos su
analogiškomis iš
bendražmogiškos praeities, tampa ryškesnės ir suprantamesnės.
Kitas ženklų ir simbolių šaltinis – mitologija, ir antikinė, ir baltiškoji, nes jų abiejų pagrindu toliau
plėtojosi mūsų
kultūra. Svarbu nesupainioti kontekstų, t. y. tinkamai nuspręsti, kokiame tekste kokios mitologijos
pagrindu kuriamos sąsajos.
Vardų ir daiktų ar kokios nors veiksmo aplinkybės paminėjimas tekste (pvz., Ikaras, gorgonė
Medūza, Damoklo
kardas, Prokrusto lova, labirintas, žalčio užkapojimas dalgiais, nesiliaujantis laumių verpimas ir
pan.) yra nuoroda į mitinį
pasakojimą, o mitai, priešistorinių laikų žmonių šventraščiai (tiesa, sakytiniai), nurodo, kaip dera
elgtis ir kas yra vertinga
bendražmogiška prasme.
Kadangi gyvenimo ir gyvensenos kaita dabarties žmogui teikia naujų galimybių, atsiranda poreikis
jas įvertinti. Dažnai
paaiškėja, kad daugelis pasenusiais laikytų dalykų tebegalioja (pvz., bruožai ir poelgiai, padarantys
žmogų herojumi), o nauji patrauklūs išradimai gali vesti į pražūtį (pvz., malonumai, įtraukiantys į
ydingą ratą) – tokius apibendrinimus senieji
pasakojimai yra ne tik padarę, bet ir pagrindę, o istoriniai pavyzdžiai – patvirtinę. Panašiai gali
liudyti ar skatinti literatūrinės
bei istorinės nuorodos (veikėjų vardai, jų posakiai, daiktai, įvykiai), dėl jų žinomumo tapusios tarsi
kelio ženklais tolesniame
visuomenės raidos kelyje.
Štai tokia kultūrinių, literatūrinių bei istorinių ženklų paskirtis mene ir viešajame gyvenime. Jie
nukreipia, nurodo,
pasisako vos šmėstelėdami. Tai orientyrai ir gidai, mokytojai ir patarėjai, sufl eriai ir pranašai.
Kiekvienas kūrėjas gali imti
juos arba neliesti, kiekvienas suvokėjas (klausytojas, skaitytojas) gali jų paisyti arba juos ignoruoti,
t. y. laisvai rinktis.
Kita vertus, visi tie ženklai padeda susikalbėti ir vieniems kitus suprasti ne tik to paties laiko, bet ir
amžių bei epochų
skiriamiems žmonėms. Kadangi bet kokios kalbinės veiklos paskirtis – kokybiškas bendravimas, o
egzaminų užduotimis
tikrinami būtent kalbiniai – skaitymo ir rašymo – pasiekimai, tai kultūros ženklų pažinimas bei
tinkamas naudojimas tampa
jūsų išsilavinimo įrodymu.
Kad lengviau ir greičiau prisimintumėte įvairius kultūros ženklus, dirbkite grupelėmis, pasidalykite
sukaupta medžiaga
ir pristatykite ją kuo išsamiau, o paskui vis pamąstykite apie jų reikšmes, įtraukite į savo kalbinę
veiklą.