Pasiaukojimo tema literatūroje

Kas yra pasiaukojimas? Tai veiksmas, rodantis žmogaus ryžtą atsisakyti savo in-
teresų kito žmogaus ar bendro gėrio labui. Pasiaukojimą galima pamatyti savyje ar
aplinkiniuose, bet ryškiausi jo pavyzdžiai yra vaizduojami literatūroje. Todėl nagrinė-
siu pasiaukojimo sampratą šiuolaikinėje ir antikinėje literatūroje.

Šiuolaikinėje literatūroje pasiaukojimas yra glaudžiai siejamas su vidine sąžine,

todėl veikėjui yra duodamas pasirinkimas - aukotis dėl kitų gerovės ar išsaugoti
savąją. Icchoko Mero kūrinyje „Lygiosios trunka akimirka“ jaunas vaikinas gavo šį
pasirinkimą. Jaunuolis buvo vardu Izaokas, ir jis, kaip ir dauguma kūrinio veikėjų,
yra žydas. Kadangi kūrinio įvykiai vyksta holokausto laikais, galima suprasti, kad
Izaokas gyveno koncentracijos stovykloje, valdomoje vokiečių kareivių. Todėl nenu-
ostabu, kad šią pasiaukojimo dilemą Izaokui iškėlė kareivių vadas, Šogeris. Pasirinki-
mas buvo toks: jei Izaokas laimi šachmatų partiją prieš Šogerį, Izaokas miršta, jei
pralaimi - stovyklos vaikai bus nužudyti. Dėl to vaikino siekis buvo žaidime iškovoti
lygiąsias, bet, deja, kaip teigia knygos pavadinimas, lygiosios trunka akimirka ir
Izaokas laimėjo partija pasiaukodamas dėl vaikų gerovės, pats prarasdamas gyvybę.
Vieno asmens auka dėl kitų žmonių gėrio taip pat yra atskleidžiama Vandos Juknaitės
knygoje „Išsiduosi: balsu“. Šiame esė yra atskleidžiamas žiaurus stoties vaikų,
kuriems niekas nenorėjo padėti, likimas. Vanda Juknaitė pasakojime atskleidė, kad jai
tų vaikų pagailo ir ji norėjo jiems suteikti geresnią ateitį. Autorė paaukojo savo laiką
ir reputaciją padedanti sunkiai gyvenančiui stoties jaunimui. Tačiau, kad ir kaip
sunkiai jai teko dirbti ir aukotis, ji niekada to nesigailėjo. Tas darbas jai atnešė tam
tikrą sielos ramybę, nes ji žinojo, jog padarė viską ką galėjo. Šie pavyzdžiai rodo, kad
abu veikėjai turėjo vidinį sąžinės konfliktą - Izaokas nenorėjo mirti, V. Juknaitė
nenorėjo būti atstumta visuomenės, bet anksčiau ar vėliau abu veikėjai pasiryžo
gelbėti kitus, o ne save.

Antikinėje literatūroje viena iš dažniausių pasiaukojimo priežasčių yra garbė. So-

foklio tragedijoje „Antigonė“ yra atskleidžiama kaip sesuo mėgina išsaugoti savo
mirusio brolio garbę. Antigonės brolis, Polineikas, mėgindamas užgrobti Tebų miesto
valdžią, nužudė savo brolį, Tebų karalių, Eteoklį, ir pats mirė nuo sužeidimų kovoje.
Kritęs karalius buvo palaidotas su pagarba ir iškilmėmis, kaip pridera, o Polineikas,
kaip kovos iniciatorius, buvo paneigtas šios teisės ir naujasis miesto karalius, net
uždraudė jį laidoti, kad šis negalėtų patekti į mirusiųjų pasaulį. Tai supykdė Antigonę
ir ji, negalėdama leisti savo broliui būti taip išniekintam, palaidojo jį pati, siekdama
išlaikyti jo garbę, bent jau mirusiųjų pasaulyje. Deja, Kreontas nubaudė Antigonę už
šį poelgį ir šioji nusižudė. Kai kurie, aukojasi ne dėl svetimos garbės, bet dėl
savosios. Vienas iš garsiausių graikų mitologijos didvyrių, Achilas, Trojos kare buvo
gavęs pasirinkimą tarp ilgo ir ramaus gyvenimo ir, tarp garbės ir šlovės kelio. Iš mito
galima suprasti, kad pasirinko antrąjį variantą. Jis stoiškai žygiavo į mūšio lauką,
garbingai kovojo ir ten šlovingai mirė. Antikoje garbė buvo viena iš svarbiausių žmo-
gaus savybių ir jos išsaugojimas rodė įsipareigojimą ir pasitikėjimą savimi bei kitais.
 Apibendrinanti galiu pasakyti, kad pasiaukojimo priežastys šiuolaikinėje ir
antikinėje literatūroje skiriasi. Dabartiniuose kūriniuose žmonės yra daug labiau
sukaustyti vidinio konflikto tarp savo emocijų, moralinių vertybių ir socialinio
spaudimo. Antikoje pasiaukojimas buvo įsipareigojimas teisingumui ir dievams.
Žinoma, šiuolaikiniai žmonės ir jų moralinės vertybės skiriasi nuo tų, buvusių sen-
ovės graikijoje, bet tai tik rodo, jog nesvarbu kiek tūkstančių metų praeis ir kiek
moralinių vertybių pasikeis, žmonės vis tiek aukosis dėl savo ir kitų gerovės.