Mažvydo pokalbis su Vilentu

 
Epizodas, kuriame kalbasi Mažvydas ir Vilentas pradedamas
remarka, kurioje paminėtas Mažvydo stalas, nukrautas knygomis
ir rankraščiais bei padėtas vyno butelis su dviem taurėmis. Tai
parodo gerus, nuoširdžius pusbrolių santykius. Viso dialogo metu
dominuoja Mažvydas, o Vilentas tiesiog palaiko pokalbį, suteikia
dialogo mintims pradžią ar apibendrinimą.
Dialogas prasideda Mažvydo pasvarstymu apie gyvenimą.
Kalbama netiesiogiai, užuominomis. Jaučiama slogi, pesimistinė,
nusivylimo kupina būsena. "...saulė / Šiltesnė būdavo anksčiau.
Jau temsta, / Brangusis Vilentai, ant mūsų dirvų. / Jau vis
dažniau dairausi į aruodus, / O jie, brolau tu mano, nepilni: /
Neužauginta, išbarstyta..." Šiais žodžiais norima pasakyti, kad
nyksta vertybės, kurios buvo svarbios anksčiau, tai yra, lietuvių
kalba, jos vartojimas ir puoselėjimas. Deja, lietuviai ima
nutautėti dėl germanizavimo įtakos.
Mažvydas jaučiasi, lyg jo darbas - pirmoji spausdinta lietuviška
knyga "Katekizmas", kuri turėtų būti lyg elementorius lietuviams,
kurie nori išmokti rašyti ir skaityti - buvo bevertis triūsas.
Vilentas mėgina padrąsinti savo giminaitį: "Mielasis mano, tavo
Katekizmas... / Arba Giesmynas – peržiūrėjau visą – / Titano
darbas!", "Tu žodį iškirtai – kaip akmeny!", tačiau Mažvydas
nesijaučia stiprus ar nepalaužiamas, savo darbą jis sulygina su
Sizifo akmeniu, abejoja savo pastangomis.
Mažvydas Vilentui atvirai išsipasakoja apie tai, kad nors ir
"iškirto žodį akmeny", tai yra, padarė pirmą tvirtą žingsnį lietuvių
raštijos labui, tas akmuo darosi sunkus, ir jei visi lietuviai bus
germanizuoti ir nebenorės net kalbėti lietuviškai, šis Mažvydo
įnašas bus visiškai beprasmis. Mažvydas Vilentui atskleidžia, jog
kone gailisi jaunystėje pasakęs, kad "Geriau prarasti Lietuvą nei
dievą." ir prisipažįsta, jog kunigo pareiga jam jau darosi karti, jis
šį kelią rinkosi tam, kad galėtų prisidėti prie lietuvių kalbos
saugojimo: „Šitiek metų / Tarytum karčią metėlių arbatą / Geriu
aš pareigą. Tik pareiga / Mane čia atvedė ir čia paliko. / Bijau
prisipažinti, kad ne dievui / Tai buvo pareiga, o žodžiui.
Žodžiui, / Kurį reikėjo iš mirties vaduoti, / Kuriam pavidalą
reikėjo rast, / Kad jis galėtų amžiuose paliudyt / Buvimą savo ir
galbūt gyvybę.“
Mažvydas kone su neapykanta prisimena Prūsijos kunigaikštį ir
jo frazę: „Per dievą Lietuvą atvesiu / Į Prūsiją. Ko nepadarė
kardas, / Tą padarys knyga ir dievo žodis.” Po šių žodžių
Mažvydas ir nusprendė nepasilikti Karaliaučiuje, nes tik taip gali
padėti lietuviško žodžio išsaugojimui: "Čia aš galiu naudingas būt
lietuviams. / O ten – tik Prūsijos valdovui." Mažvydas netgi
papriekaištauja Vilentui, kad Karaliaučiuje lietuviai dvasininkai
nieko nebedaro lietuvių kalbos labui: žmonės nebemokomi
lietuviškai, o vaikai kalba vokiškai.
Taip pat Mažvydas kritikuoja tai, jog lietuviai kunigai tingi kovoti
už gimtąją kalbą ir padlaižiauja kunigaikščiui, kad turtingiau
gyventų: "O ką jis mato? Mūsų neveiklumą, / Apsileidimą, tingulį
ir baimę? / O gal jis mato, kad trumpiausias kelias / Į žmogų –
per jo pilvą? Juo ir eina, / Ir užkemša pirmiausia gerkles tiems, /
Kurie lietuviškai dar keiktis moka. / O jūs pilnom gerklėm ir
švebeldžiuojat: / „Mein lieber... O! Mein lieber... danke schön!“ /
(Rodo į žvaigždę ant Vilento krūtinės) / Blizgučiais apsikarstei...
Pagalvokit, / Už ką juos gaunat... "
Dialogo su Vilentu pabaigoje Mažvydas atrodo ryžtingiau, ir,
nepaisant jokių aplinkybių, yra nusiteikęs nepasiduoti ir savo
tikslą išsaugoti lietuvišką žodį toliau vykdys taip, kaip Sizifas
niekad nepavargdamas ridena akmenį. "O galgi / Tasai akmuo
Sizifui – ne bausmė, / O laimė? Ne kančia – o džiaugsmas? Gal /
Be to akmens gyvenimo nebūtų... "
Išvados:
Mažvydo viduje vyrauja daug prieštaravimų dėl savo, kaip
dvasininko ir kaip lietuvio, pareigų. Mažvydas vis svarsto, kam
tarnauti - Prūsijai ar Lietuvai. Pokalbio su Vilentu metu
Mažvydas atrodo sumišęs, pasimetęs, bejėgis, ir, atrodo, tuoj
nuleis rankas ir savo pradėto darbo Lietuvos labui nebetęs, tačiau
dialogo pabaigoje jis užsidega viltimi ir, ko gero, prisimena savo
išsikeltą tikslą, priešingą Prūsijos kunigaikščiui: "Aš Prūsiją į
Lietuvą parvesiu."
Dėkoju už dėmesį
 