KANČIA

Žmogus – kenčianti būtybė. Atrodo, kad ir kiek

visko turėtų, vis tiek
negali išsivaduoti nuo skausmo. Žmogus kenčia,
nes suvokia savo ribotumą.
Filosofija kilusi iš nuostabos kenčiančiam žmogui atrodo
tarsi pajuoka, nes ji nepastebi ar bando ignoruoti blogio
vaidmenį. Ji skelbia pasaulį darnų, šviesų ir prasmingą.
Filosofija kilusi iš abejonės atrodo
blanki ir bereikšmė tikrovėje, kadangi kenčiantysis nė
neabejoja tikrove. Kenčiančiajam atrodo, kad svarbi yra tik
jo kančia ir jis ieško būdų ją išgyvendinti. Kančia atskleidžia
pasaulio tikroviškumą akivaizdžiau ir todėl itikinamiau negu
visa kita.
 MARKSISTINĖ KANČIOS
SAMPRATA
Marksizme dėmesys sutelkiamas
į elementariausius, žmogaus
poreikiu, o jų nepatenkinus,
žmogus susiduria su kančia,
suradęs bendraminčių jis tiesiog
eina, ima gyvenimo sunkumus,
kenčia su kitais kenčiančiais ir
mėgina rasti kelia į pergalę prieš
kančią.
Žmogus yra keista būtybė. Kuo jis daugiau turi, tuo daugiau nori.
Augant žmogaus poreikiams auga ir kančios.
KANČIA IR DIEVAS