Literatūra

viduramžiais
 Viduramžiai
Viduramžiams būdingi ryškūs kontrastai ir labai
skirtingų pradų derinimas. Viduramžių
mentalitetui didelę įtaką darė krikščionybės
plitimas. Tai iškėlė naujus, nuo antikos gerokai
besiskiriančius idealus – riterius ir šventuosius.
Krikščionybė absoliutino žmogaus dvasingumą,
o kūnas buvo laikomas sielos kalėjimu. Suiro
antikinė kūno ir dvasios harmonija. Dievas kaip
kūrėjas yra viską numatęs, tačiau nuolat vyksta
gėrio ir blogio kova. Žmogus priklausė tam
tikram visuomenės sluoksniui ir turėjo
įpareigojimus bei įsipareigojimus.
 Viduramžių literatūros šaltiniai, ištakos
Viduramžių literatūros raidą ypač veikė
krikščionybė, antikos kultūrinis ir liaudies
kūrybos palikimas. Biblijos siužetai, personažai
atsispindėjo literatūros pasaulyje, veikė,
formavo jį. Kalbant apie antikos poveikį
viduramžiams, pirmiausia turime galvoje
romėnų kultūrą ir literatūrą. Mokslininkai,
aptardami liaudies kūrybos poveikį viduramžių
literatūrai, ypač daug kalba apie keltų ir
germanų mitologiją. Viduramžių literatūroje
pasaulis buvo aiškinamas alegorijomis
(pasakoma netiesiogiai).
Viduramžių pagrindinės literatūros
šakos
 Tautinėmis kalbomis parašyti herojiniai
epai – vienas iš svarbiausių viduramžių
literatūros žanrų.
 Antra šaka – riterių literatūra. Savita, įvairi
buvo viduramžių poezija.
 Kaip atskira literatūros šaka susiformavo
miesto bei liaudiškoji literatūra.
 Religinė literatūra – šventųjų gyvenimo
aprašymai. Labiausiai paplitęs šios epochos
literatūros žanras.
 Dantė
Dantė - Florencijos poetas. Jo žymiausias kūrinys
„Dieviškoji komedija“ yra laikomas geriausiu
Europos literatūriniu kūriniu parašytu
viduramžiais. „Dieviškoji komedija“ pasakoja
apie Dantės kelionę per pragarą į rojų pas jo
mylimąją Beatričę. Norint suprasti Dantės
kūrybą reikia būti visapusiškai išsilavinusiu,
kadangi rašytojas buvo žmogus eruditas, protu
pralenkiantis daugelį šiuolaikinių mąstytojų. Jis
pralenkė savo epochą. Poeto kuriamas žmogus
labiau artimas renesanso literatūrai. Jis buvo
labai gerai susipažinęs su viduramžių mokslais
ir antikine literatūra, mėgo Vergilijų ir Ovidijų.
 Dantės biografija
Dantė gimė Florencijos aristokratų šeimoje 1265 m. Tais
laikais Italijoje vyko politinės kovos dėl krašto
susivienijimo. Varžėsi dvi partijos – Gvelfai ir
Gibelinai. Rašytojas, būdamas veiklus, kaipmat
įsitraukė į politinį gyvenimą ir tapo Gvelfų šalininku.
XIII a. pabaigoje Gvelfai paėmė valdžią į savo rankas,
bet, dėl kilusiu nesutarimų, skilo į baltuosius ir
juoduosius. Juodieji laimėjo, o baltieji buvo ištremti.
Dantė buvo ištremtas iš Florencijos. Vienur teigiama
jog jis buvo susitikuokęs su Gemma, ir susilaukė
keleto sūnų. Tačiau kitur teigiama jog jis turėjo
mylimąją Beatričę, kuriai ir paskyrė “Dieviškąją
komediją”. Dantė mirė 1321 m. Ravenoje.
 Dantės kūryba
 „Naujasis gyvenimas” (eilėraščių rinkinys)
 „Dieviškoji komedija” (poema)
 „Puota” (filosofinis traktatas)
 „Apie monarchiją” (politinis traktatas)
 „Apie tautinę kalbą” (filologinis traktatas)
 Dieviškoji komedija
Dieviškoji komedija - žymiausias italų poeto
Dantės Aligjerio kūrinių. Dantė šią poemą rašė
daugelį metų ir, manoma, baigė ją prieš pat
mirtį. Autorius pavadino šį kūrinį "Komedija",
nes viduramžiais visi laimingai besibaigiantys
kūriniai galėjo būti vadinami komedijomis.
Vėliau, jo kūrybos tyrinėtojai, pabrėždami
poemos grožį ir dvasingumą, pridėjo žodį
"Dieviškoji". Dieviškoji komedija susideda iš 3
dalių: "Pragaro", "Skaistyklos" ir "Rojaus".
Kiekviena dalis turi po 33 giesmes. Kartu su
įžangine iš viso yra 100 giesmių. Poema
parašyta tercinomis - trijų eilučių posmais.
 “Dieviškosios Komedijos” siužetas
Poemoje autorius pasakoja kaip sulaukęs 35-erių metų
(nuėjęs pusę gyvenimo kelio) atsidūrė tamsiame miške.
Čia jį užpuola 3 žvėrys - lūšis (simbolizuoja gašlumą),
liūtas (puikybė) ir vilkė (godumas). Jį išgelbsti
Beatričės (dieviškumo simbolis) atsiųstas Vergilijus. Šis
poetą veda kitu keliu - per Pragarą. Jiedu pereina visus
skyrius, patenka į Skaistyklą. Bebaigiant ją pereiti,
Vergilijus išnyksta, o Dantės globėjais tampa Matilda
ir Beatričė. Nuplautas Letejos upėje ir atsigėręs
Eunojos vandens, poetas pakyla į Dangų. Pomirtinio
pasaulio dalys simetriškai suskirstytos į skyrius.
Pragare yra 9 griovos (arba ratai) ir prieangis.
Skaistykloje taip pat 10 skyrių - salos pakrantė,
skaistyklos šlaitas, 7 pakopos ir Žemės rojus. Dangaus
judančių sferų - 9 ir nejudantis Empirėjus (Dievo
buveinė). Kai kurie skyriai turi po kelis mažesnius
skyrius ("kišenes").
 Pragaras
Pragaras vaizduojamas piltuvo formos bedugnė, smaigaliu besiremianti į žemės
centrą. Einant gilyn, griovos siaurėja, o nusidėjėlių kančios didėja. Į Pragarą
įžengę Dantė ir Vergilijus atsiduria Prieangyje. Čia kenčia ištižėliai, egoistai,
gyvenime nepadarę nieko gera ir nieko bloga. Tai bevaliai, kurių nenori
priimti nei Dangus, nei Pragaras. Toliau keleiviai atsiduria pirmame pragaro
rate (Limbas). Čia yra nekrikštytų kūdikių, senovės didvyrių ir išminčių vėlės.
Čia gyvena ir pats Vergilijus. Antrasis ratas - gašliųjų vėlių buveinė, kur jos
nuolat blaškomos didžiulio sūkurio. Trečiajame rate - nuolatinio lietaus, sniego
ir krušos plakami apsirijėliai. Ketvirtame - šykštuoliai ir pinigų eikvotojai
nuolat susidaužia, keikdamiesi ir ritindami milžiniškus akmenis. Penktame
rate, Stikso purve pešasi pikčiurnos. Šeštasis ratas - kapinės, kuriose ugnies
įkaitintuose atdaruose karstuose vaitoja bedieviai. Septintasis ratas -
smurtinikų buveinė. Ji padalyta į 3 skyrius: pirmame kraujo upėje nardinami
smurtautojai prieš artimą, antrame - savižudžiai kreivų, juodų, kraujuojančių
medžių pavidalu, trečiame - ugnies lietaus plakami smurtautojai prieš Dievą.
Aštuntasis ratas daug siauresnis už kitus, bet turi net 10 skyrių, kuriuose kenčia
suviliotojai, pataikūnai ir paleistuvės, simonistai, netikri pranašai ir
burtininkai, nusidėję teisingumui, veidmainiai, šventvagiai ir vagys, apgaulūs
patarėjai ir šmeižikai, nesantaikos sėjėjai ir sukčiai bei apgavikai. Devintasis -
paskutinis ratas - išdavikų buveinė, kurioje yra 4 skyriai giminių, tėvynės,
svečių ir savo geradarių išdavikai. Jie įšalę į ledą taip, kad net negali verkti, nes
ašaros tuoj pat sušąla. Pačiame centre - didžiausias išdavikas - Liuciferis. Jis
pavaizduotas kaip trigalvis pabaisa, triuškinantis Judą, Brutą ir Kasijų.
 Skaistykla ir rojus
Skaistykla vaizduojama kaip aukšta sala, iškilusi pietinio Žemės
Skaistykla vaizduojama kaip aukšta sala, iškilusi pietinio Žemės
pusrutulio vandenyne. Pakrantėje renkasi sielos, kurios mirties
valandą gailėjosi, bet nespėjo susitaikyti su Bažnyčia. Toliau
Skaistykloje gyvena apsileidėliai, kurie atgailą atidėliojo iki
paskutinio momento. Jie čia turi išbūti tiek laiko, kiek gyveno
žemėje. Toliau seka 7 terasos - puikybė, pavydas, pyktis, tinginystė,
gobšumas, smaguriavimas ir gašlumas. Kiekvienoje terasoje vėlės
kančia vis kitaip, bet jos vistiek turi vilties ir meldžiasi. Už terasų
yra Žemiškasis Rojus su pikto ir gero medžiu vidury.
Rojus - aplink Žemę besisukančios dangaus sferos, vadinamos planetų
vardais. Mėnulio sferoje gyvena vėlės, kurios negalėjo ištesėti
pažadų, nes joms sutrukdė pikti žmonės. Merkurijaus sfera - vėlės,
kurios padarė didelius darbus žemiškos garbės siekdami. Aušrinės
(Veneros) sferoje džiaugiasi tie, kurie buvo atsidavę žemiškai meilei
nepamiršdami Dievo ir artimo. Saulės sfera skirta katalikybės
mokslininkų ir didžiųjų vienuolių vėlėms. Marso sferoje gyvena
krikščionių karžygiai, Jupiterio sferoje - krikščionių valdovai ir
karaliai, Saturno - vėlės, žemėje mėgusios mąstyti, susitelkti.