 Gyvendamas gimtajame Šarnelės kaime Žemaitijoje, Vytautas

Mačernis užaugo ir sukūrė daugumą savo eilėraščių. Nors stambus

Mačernių vienkiemis buvo praskolintas, tačiau Vytauto tėvas gyveno
gana poniškai – mėgo puotauti, medžioti.

 Gausioje šeimoje (gimė 13 vaikų, užaugo 7) jis buvo antrasis

vyriausias. Poeto giminės ir biografai teigia, kad motina laukusi
dukters, bet gimus ir antrajam vaikui berniukui, nusivylė ir nelabai
mylėjo Vytautą. Galbūt dėl to jį daugiausia augino senelė, prie kurios
jis buvo labai prisirišęs.

 V. Mačernio šviesiausias ir gražiausias prisiminimas – senolė, kuri jį

augino, kėlėsi naktimis, o paaugusiam sekė pasakas. Jis buvo
susimąstęs, užsisklendęs savyje, kažko susikrimtęs vaikas.

 Kartais jį pagaudavo regėjimai ar sapnai vidury dienos. Motinos

teigimu, jis mėgdavo tupėti „gandrelyje“ – lizde, kurį buvo įsitaisęs
aukštoje pušyje, ir svajodamas žiūrėti į horizontą.
1935 m. (14-os m.) V. Mačernis baigė Sedos
progimnaziją, paskui tęsė mokslus Telšių gimnazijoje.
Joje mokydamasis pradėjo rašyti pirmuosius
eilėraščius. Gimnazijoje jis vis toks pats susikaupęs, į
kažką įsigilinęs, minties ir proto žmogus.

Viename laiške pats V. Mačernis rašo: „<...> Aš esu

didelis svajotojas ir fantastas, todėl daugiau gyvenu
ateitim, tikėjimu, regėjimais. <...> Vizija – tai mano
turtas, svajonė – tai mano dabartis, praeitis ir ateitis“.
 1939 m. (18-os m.) baigęs gimnaziją, pradėjo studijuoti
anglų kalbą Vytauto Didžiojo universitete. Įsijungė į
jaunųjų literatų veiklą, svajojo apie savąjį žurnalą.

 1940 m. persikėlė į Vilniaus universiteto teologijos-

filosofijos fakultetą, kur studijavo anglų ir vokiečių kalbas,
o po dviejų semestrų pagrindine savo specialybe pasirinko
filosofiją.
 Lankė Sruogos teatro, Mykolaičio- Putino literatūros seminarus;
žymių lietuvių filosofų (Sezemano, Maceinos, Girniaus)
paskaitas.

 Skaitė filosofijos veikalus, Antikos, anglų (V. Šekspyro, Edgaro

Po), vokiečių (Nyčės, Rylkės) literatūrą, žavėjosi Dostojevskiu.

 Ypač domėjosi Nyče- jo darbuose V. Mačernį traukė

žmogaus dvasios didybės (antžmogio) idėjos.
 Okupantams uždarius Vilniaus universitetą, Mačerniui kilo grėsmė būti
paimtam į nacių armiją, todėl 1943m. vasarą grįžo į atokų Žemaitijos
kaimelį, į gimtinę.

 Ten užsidaręs studijavo savarankiškai, intensyviai rašė poeziją. Taip pat jis
čia skaitė astronomiją ir fiziką, vertė Oskaro Milašiaus kūrybą, mokėsi
prancūzų kalbos, kadangi ketino studijuoti Sorbonos universitete
Paryžiuje.

 V. Mačernis gyvenimą kartais prilygindavo darbui: „Ramu ir džiaugsminga,

ir malonu švęsti, bet tik tuomet, kai atliktas darbas. O kas sakytų gyvenimą
esant tik “smagiai pagyventi”, tas pasirodytų nesubrendęs”. Jis laiko
nešvaistė veltui, todėl išmoko net 7 kalbas, be galo daug skaitė, vertė, rašė
ir planavo didelius kūrybos ciklus, studijavo filosofiją.

 Draugai poetą vertino kaip intelektualą ir tikrą “dvasios aristokratą”. Jis

nebuvo išdidus ir pasipūtęs, savo žiniomis ir apsiskaitymu nesipuikavo, bet
buvo įdomus pašnekovas, besistengiantis daug ką suvokti giliau,
esmingiau. Mokėjo ir pašmaikštauti, pajuokauti, atsipalaiduoti...
 Vytautui Mačerniui tebuvo 23 metai.

1944 m. rudenį ketino pasitraukti iš Lietuvos.

Tačiau 1944 m. spalio 7 d. Žemaičių Kalvarijos

pakraštyje važiuojant vežimu į poeto galvą pataikė
atsitiktinė ir vienintelė tą dieną kritusio artilerijos
sviedinio skeveldra.
 Vytautą, tebesėdintį vežime, bet jau negyvą, arklys kaip įpratęs
atvežė į Jurkų kiemą. Kaip iš poeto artimųjų ir kitų žmonių
pasakojimų yra užrašęs V. Kubilius,
Kubilius tik kitą dieną brolis Vladas,
namiškiai ir keli kaimynai greitomis sukalę karstą išvažiavo Ž.
Kalvarijon laidoti poeto.

Tačiau netoli miestelio jau dundėjo patrankos, krito artilerijos

sviediniai- vežti į Žemaičių Kalvarijos kapines neleido miestelį užėmę
rusai kariškiai. Todėl artimieji velionį paskubomis išsivežė atgal
Šarnelėn, kur ir palaidojo – vidury laukų, Tėviškės kalnelyje, kurį jis
buvo labai pamėgęs, tarp aukštų pušų, eglių ir ąžuolų, kur dažnai
ateidavo su savo senole.

Vėliau šalia slaptai palaidojo ir partizaninėse kovose žuvusį brolį

Vladą. Brolio palaikus perlaidojo, tačiau Poetas liko gulėti tėviškės
kalnelyje.

Kelią prie kapo rodo dvi meniškos rodyklės, o mėgstamiausiose jo

vietose stebina iš žemės žvelgiančios AKMENINĖS VIZIJOS.
VIZIJOS (Meistras
– V. Raštikis).
►
 Vytauto Mačernio poezija priklauso humanistinei filosofinei lietuvių
literatūros tradicijai.
 Vytautas Mačernis visą trumpą savo gyvenimą paskyrė žmogaus gyvenimo
prasmės ieškojimui.

 Jis gilinosi į tokius sudėtingus būties klausimus kaip:

 kodėl jis gyvena Žemėje? Kokia žmonijos misija joje?

 Kodėl egzistuoja pasaulis, kupinas kančios, skausmo ir neapykantos. Jam pačiam teko
tą skausmą išgyventi.

 Būdamas jautrios sielos, poetas negalėjo likti abejingas Lietuvą ir visą pasaulį
sudrebinusiems įvykiams: pirmajai sovietinei okupacijai, vėliau – fašistinės
Vokietijos įsiveržimui, galiausiai – Antrajam pasauliniam karui, nusinešusiam
tiek gyvybių. Todėl nenuostabu, kad jo poezijoje vyrauja niūri nuotaika, tamsios
spalvos, pasaulio atšiaurumo tema. Ypač šia nuotaika persmelktas „Vizijų”
ciklas, kur pasaulis įvardintas pikto vakaro, klajoklio vėjo, erdvėje pasiklydusio
klajūno paukščio įvaizdžiais.
 Vytautui Mačerniui būdinga egzistencialistinė pasaulėjauta, kurios
įdomiausias atstovas Vakarų Europoje Alberas Kamiu ir jo kūrinys
„Svetimas”. Egzistencialistai teigia, kad žmogui jį supantis pasaulis
priešiškas ir nepažinus, kad jame nieko nėra pastovaus, o asmenybė
pasmerkta kovai, kančioms ir galiausiai pražūčiai. Tai patvirtina ir V.
Mačernis: „Praeinančiam pasaulyje praeisiu, kasdien suduždamas ir
išdidus“ (trečias pavasario sonetas).

 Tačiau V. Mačernis nėra egzistencialistas. Jis tik nagrinėjo tuos

pačius būties klausimus, kaip ir šios filosofinės krypties atstovai. Ypač
ryškiai jaunojo poeto kūryboje atsispindi pagrindinė egzistencializmo
tema – kančia, nes V. Mačernio kūriniuose lyrinis subjektas dažnai
nelaimingas ir kenčiantis dėl pasaulio nepažinimo.

 Visą gyvenimą V. Mačernis siekė pažinti ir jį supantį pasaulį, nes tik

ieškodamas gali surasti gyvenimo esmę. Einant pažinimo keliu, kyla
daug ir įvairių klausimų, į kuriuos atsakymai ne visada surandami. V.
Mačernis – vienas labiausiai klausiančių Lietuvos poetų. Klausimai
būdingi visai jo lyrikai.
Vytauto Mačernio lyrinis žmogus
 Vytautas Mačernis nuolat troško tobulumo, buvo perfekcionistas.

 Siekė aukšto tikslo, jautė visuomeninę pareigą.

 Jis bandė sutelkti dėmesį į “vidujinį gyvenimą”, savęs pažinimą, sielos

tobulinimą.
 Poetas sakosi pasaulyje nieko neturįs- tik viziją, niekas gyvenimo nepadaro
tikrai vertingu- tik aukštosios akimirkos.

 Materialiojo, praktiškojo pasaulio taisyklės vargino V.Mačernį, tačiau

istorinių prievartų metais jis sugebėjo atsiriboti nuo brutalios ir bauginančios
aplinkos: “Savo sielą, alkaną kaip žvėrį/ Maitinu geriausiais žemės vaisiais:/
Mokslu ir menu; tegu ji gėris/ Spalvomis ir tonais įkvėptaisiais .”(“Rudens sonetai”,
12). Šias eilutes poetas rašė 1943m., kuomet Lietuvą niokojo karas. Draugams
jis sakė, jog nesvarbu, kokia armija ir kokie įvykiai, reikia gyventi savo
pasaulyje, nieko ten neįsileisti.

 Tai įrodo, kokia nepalaužiama buvo šio poeto asmenybė.

 V. Mačernis niekada neslydo gyvenimo paviršiumi.

“...jei kada ką išskaitysi, tai tik mano akyse, viduj, išoriniai aš

nieko neparodysiu”. “Aš taip norėčiau viso atsikratyt ir
pažiūrėt, vidujinį gyvenimą gyvendamas, kur jis nuveda, kas
gi pagaliau jo ribomis eina. O jaučiu, kad jis didelis ir galingai
kviečiantis savin.”

 Vytautas Mačernis visad išliks “jaunystės poetu”. Galbūt dėl

to jo magiškas, kupinas paslapčių, pasaulis vis dar traukia.
Poetas laikas tolsta nuo mūsų, tačiau Mačernio kūrybos
neslegia metų našta.

“Jo akys nors liūdnos, bet visad jaunos...” [rašytoja

Aldona Ruseckaitė]
 Poetas pirmąjį eilėraštį išspausdino 1936 m.,
paskutinį – 1944 m. spalio mėn. Rašė “Vizijas”,
sonetus, trioletus, giesmes, trumpus aforistinius
eilėraščius.

 Vienintelis ciklas, kurį jis spėjo pabaigti –

„Vizijos“ (1939–1942 m.).]

 Taip pat sukūrė 81 iš 96 planuotų sonetų „Metų“

ciklui, 14 „Songs of myself“ („Dainos apie save“)
giesmių.
 Yra žinomos jo novelės „Aš atnešiau jums
saulės patekėjimą“, „Ramybės bankas“,
„Tuštybė“.

 Parašė filosofinės poemos „Žmogaus

apnuoginta širdis“ pradžią, nemažai
vertė iš užsienio kalbų.
     "Vizijos" – reikšmingiausias Mačernio eilėraščių ciklas.

Poetas jį rašė labai jaunas, vos aštuoniolikos – dvidešimt

vienerių metų. Atkakliai ieškojo atsakymų į jaunystėje iškilusius
klausimus: kodėl žmogus ateina į šį pasaulį, kokia gyvenimo
prasmė? Mąstyti jam padėjo skaitytos knygos.

„Vizijų“ ciklas sudarytas iš:

 įžangos,
 septynių regėjimų
 pabaigos.

    Būdamas 17 metų, Vytautas Mačernis parašė eilėraštį „Vizija“,

kuris vėliau, atsisakius paskutiniojo posmo, virto svarbiausio jo
gyvenimo kūrinio įžanga.

     „Įžanga“ turi savo siužetą, joje išryškintos svarbiausios erdvės ir
laiko sąvokos, nusakyta pasakojimo kryptis.
    Pirmoje strofoje aptinkame svarbiausius erdvės taškus: tai žemė ir
namai. Žemę vėliau pakeičia pasaulio sąvoka. Pasaulį (žemę) – svetimą,
priešišką erdvę – reprezentuoja dvi figūros: vakaras ir vėjas. Vakaras
piktas, svetimas, neramus. Vėjas taip pat kelia nerimą. Jis lyg klajoklis
blaškosi, lyg keleivis beldžiasi. Pasaulis veržiasi į šventą namų erdvę.
Skiria tik langas – skaidri bei labai trapi medžiaga.

    Antroji strofa nusako eilėraščio žmogaus buvimo vieta. Jis namų
erdvėje, saugioje ir šiltoje, griežtai atsiribojęs nuo pasaulio ir jo
reprezantų. Apibūdinamos lyrinio subjekto būsenos – nerimas ir ilgesys.
Šios būsenos teigiamos, jų išraiška – rimtis ir susimąstymas.

    Apmąstymo objektai išvardijami trečiojoje strofoje. Pirmiausia
nusakoma eilėraščio subjelkto apmąstymų erdvė, kuri vis siaurėja ir
konkretėja: pasaulis, kalvos, namai. Namai storų sienojų, tvirti, senolių
pastatyti, paslaptingi. Tokiuose namuose ir kyla lyrinio subjekto vizijos.
Trečioji eilutė supažindina su dar vienu meditacijos objektu, turinčiu
laiko atspalvį. Tai žmonės, einantys iš kartos į kartą. Paskutinioji strofos
eilutė konkretizuoja – tai jaunų žmonių karta, pakeičianti anksčiau
gyvenusias.
  
  Ketvirtojoje strofoje atskleidžiama darbo reikšmė. Išskirtos dvi
žmonių grupės: žemę dirbantys žmonės ir kūrėjai. Sėjantieji,
dirbantys žemę žmonės laimingi: jie sulaukia savo gyvenimo
derliaus, o kūrėjų pagrindinis apibūdinimas kančia, kaip
svarbiausias jų būties principas.

    Paskutinioji strofa atveria vizijos erdvę. Subjekto atminty
atgimsta praeitis, kuri gyvena dabarty – vakaro regėjimuose – o
joje projektuojama ateitis. Protėvių šešėliai „Atgimsta vėlei per
mane...“ Taigi „Vizijos“ tai jauno žmogaus programa savajai
ateičiai ir savosios kartos ateičiai.

    Jau įžangoje atskleidžiama gestų prasmė. Apie protėvių
šešėlius pasakyta : „Ryškėja mostai ir galia“. „Galia“ įprasmina
tiek fizines, tiek dvasines ypatybes. „Įžangos“ pabaigoje
paliekame eilėraščio subjektą namų erdvėje, mąstantį ir
prisimenantį.

    Jau pirmoji „Pirmosios“ vizijos eilutė verčia suklusti. „Kai išbundu
vidurnaktį ir širdį ima plakti, / O smilkiniais tiksent kančia...“ ji suteikia
daug informacijos apie poetinio vyksmo dabartį. Dabarties laikas –
vidurnaktis. Tai situacija, kai ima šėlti piktosios jėgos, nešančios
skausmą ir kančią. Prie neigiamų emocijų autorius grįžta ir vizijos
pabaigoje.

    Trečioji pirmojo posmo eilutė skaitytoją informuoja apie regėtą viziją.
Akivaizdu, kad vizija – ne sapnas, nes ji matoma išbudus „vidunaktį
klaikiam“. Vizija kyla namuose.

    Pats vizijos žmogaus regėjimas labai šviesus ir gražus. Tai namai ir
artimoji erdvė, apšviesta vidur
 dienio salės. Frazė „Į saule degančius namus...“ parodo ypatingą šviesos
ir šilumos intensyvumą. Salė dar kartą minima: „O saulės spinduliai ant
klevo lapų laša / ir lyg medus nutyška ant šakų“. Saulės spindulių ir
medaus paralelė labai netikėta ir vaizdinga.
     „Pirmosios“ vizijos erdvė – namai. Tai paprasta ūkininko sodyba,
kalbama apie kasdieninį jos gyvenimą. „O vakarienės dūmai iš raudono
kamino jau driekiasi pažemiais, / Linguoja vėjas obelų viršūnėm...“
jaukų namų aplinkos vaizdą kuria įvairūs pojūčiai: garsų, skonio,
kvapų.
    Namus lydi saldumo asociacija: „Mergaitė skambina pietums
varpeliais, / O jų skambėjimas toks linksmas ir saldus“.

     Tekste aptinkame ir garsų: varpelio skambėjimas, lakštutės

suokimas, strazdų daina.
    Ypatingo gaivumo įspūdį teikia audros epizodas. Tamsa apgaubia
subjekto namus ir artimąją erdvę, tačiau ji nekelia baimės, nes audra
atneša atgaivą laukams. Niekas nejaučia nerimo: „Po orą vaikosi
perkūnijos oželiai“, „ima medžiai bust“. Ypatingas yra šeštasis posmas,
kuriame labai taikliai panaudotos aliteracijos. Garsų „š“, „l“, „s“
pasikartojimuose girdi lietaus ošimą.


    Naktis namų erdvėje taip pat „graži ir dieviškai skaisti“. Apibendrina
viziją trumpas teiginys „ Ramu jau tėviškėj“, kuris sudaro ryškų
kontrastą paskutiniajai eilutei.
 „Antroji“ vizija viena iš šviesiausių visame cikle. Pirmoji eilutė –
kategoriškas lyrinio subjekto teiginys – pabrėžia namų
išskirtinumą, jų svarbą. Šioje vizijoje namai – tai pat ūkininko
sodyba, tačiau paslaptinga ir mistiška: ilgesingai gieda gaidžiai,
aidi ūkininko žingsniai.


    Lyrinį subjektą jaudina ne tik vaizdai, bet ir kvapai, skonis,
garsai. Pasikartoja su namais susijusi saldumo asociacija: „Saldus
traliavimas atklysta į mane“. Ypač svarbūs kvapai. Jie tokie
intensyvus, kad apsvaigina subjektą ir jis pereina iš realybės į
viziją: „Pasilenkiu prie žemės ir stebiu, /Kol rytmečio rasoj
sudrėkusių kalvų kvepėjime / Apsvaigsta man galva“. Taigi lyrinio
subjekto būsena euforinė, ir ją sukelia kvapai. Pati vizija
realistinė, paremta prisiminimais.

    Labai plačiai „Antroje“ vizijoje pristatomas pasaulis. Jis
dvejopas. Svetimą, baisųjį primena „šikšnosparniai juodi“. Tačiau
jie nekelia grėsmės, nes pasitraukia išsigandę rytmečio šviesos –
gėris, dieviškoji galia laimi. Trumpai užsimenama dar apie vieną
svetimojo pasaulio įvaizdį – miestą, purviną ir triukšmingą.
Tačiau paskutinysis posmo žodis „nėra“ parašytas atskiroje
eilutėje ir todėl ypatingai pabrėžiamas, nerimą visiškai išblaško.


    Lyrinis subjektas regi šviesą, harmoningą žemę, nutviekstą
skaisčios rytmečio šviesos. Pabrėžiami valstietiškojo pasaulio
vaizdai: laukai, šviesių spalvų rugiai, vaiskios tolumos, mėlynos
girios. Prieš akis kyla platus panoramiškas vaizdas, kurį
persmelkia piemenėlio raliavimas, kodėl jis toks svarbus lyriniam
subjektui?.. Matyt, todėl, kad negudri melodija išgaunama meldo
vamzdeliu, - tai protėvių, praeities kartų palikimas. O piemuo
eina upe aukštyn: prie ištakų, tradicijų, pastoviųjų vertybių,
būdingų namams ir artimai erdvei.
 „Trečioji“ vizija labai svarbi, nes čia pirmą kartą pasirodo Senolė,
kurią galėtume laikyti pagrindine ciklo veikėja. Ji pasirodo
išskirtine savo gyvenimo – vestuvių – dieną „jaunosios rūbais“. Ji
atlieka vaidmenį, susijusį su vandens prasmėmis – atgaivinimo,
apvalymo, sakralizavimo.

    Senolė laimina laukus – darbo vietą, dabar gyvenančių ir
būsimų kartų veiklos erdvę. Pati ji priklauso praeičiai, yra viena iš
„praeities šešėlių“. Taigi praeitis laimina dabartį ir ateitį. Tai, kad
senolė palieka uždarą sodo erdvę, kurios sergėtoja ji yra,
reikšminga. Ji susilieja su dangumi, tapdama dangiškąja namų
globėja, jau iš aukštybių sakralizuojančia subjektą, guodžiančia jį
apimtą depresijos.

    Tekstas kupinas mistikos: mirusios senelės sugrįžimas, gestų
kalba, ekstazinė lyrinio subjekto būsena.   Labai reikšmingas šioje
vizijoje sodas – senas ir apleistas. Senumas jį susieja su namais.
Tai paslaptinga protėvių buvimo viena.

    Paukščių pašautais sparnais figūra teikia liūdesio ir tragiškumo. Sodas
– senolės veiklos vieta. Ji pirmąkart pasirodo „Iš seno sodo vienumos“.
Tai sakralinė uždara erdvė, kuri turi būti saugoma. „Trečioje“ vizijoje
sodas yra „statiniais“ aptvertas, o sargo vaidmenį atlieka senolė.

 Auga obelis – rojaus medžio atitikmuo. Obelis – senolės medis. Ant

obels plevena jos padžiauta skara. Lietuvių tautosakoje, ypač dainose,
obelis yra vyresnė, gyvenimo patirtį turinčios moters medis, keliantis
išminties asociaciją. Sodas – ideali erdvė, kuri žmogų guodžia ir ramina.
Juk ir senolė, sodo sergėtoja, priklauso praeičiai. O praeitis guodžia ir
ramina.


    Sode susitinka gyvieji ir mirusieji, o laukas priklauso gyviesiems. Tai
darbo vieta. Tačiau šioje vizijoje laukai, apgaubti mistikos. Apie tai
kalba metafora: laukai“ prieš saulę tekančią suklaupę meldės tyliai“.
Saulės garbinimas primena senuosius tikėjimus, o šį aktą atlieka laukai
– sužmoginta figūra. Jie prašo palaiminimo ir gauna iš senolės rankų.
Apšlakstymas šaltinio vandeniu nubaido piktąsias jėgas ir lemia gausų
derlių. Šaltinio vaidmenį atlieka upelis.
 „Ketvirtoji“ vizija labai svarbi, nes čia įvyksta persilaužimas šviesos ir tamsos
kovoje. Pirmosios trys vizijos šviesios ir skaidrios. Ir „Ketvirtosios“ pirmojoje
dalyje dar dominuoja šviesa (namų vaizdas), kurią perkerta juodojo paukščio
šešėlis. Tačiau antrojoje dalyje ši kova intensyvėja ir šviesa pralaimi, palikdama
pasaulį ir lyrinį subjektą juodojo paukščio valdžioje. Šviesos ir tamsos dvikova
persimeta i subjekto sielą, paukštis „meta šešėli“.

    Čia pasirodo senolė. Senolė atlieka žemiškosios namų sergėtojos ir lyrinio
subjekto globėjos vaidmenį tai vienintelis kartas, kai ji pasirodo namų erdvėje. Ji
meldžiasi iš senu maldaknygių, tarsi užmegzdama ryšius su Dievu. Ypač senolės
– globėjos vaidmuo išryškėja pasirodžius juodojo paukščio šešėliui. Ji gina vaiką
nuo pasaulio tamsos, kad šis pernelyg anksti nepajustų jo grėsmės. Senolė tvirtai
užtikrina lyrinį subjektą. Taigi senelės paveikslas šviesus ir giedras.

  
  „Ketvirtosios“ vizijos erdvė – namai. Piešiamas tik jų vidus. Akcentuojama
žydinčių gėlių gausa ir svaigus aromatas. Tai viena priežastis, padedanti kilti
vizijai, antroji – mistiškas sekmadienio vidudienis, kai viskas skęsta šventoje
ramybėje. Iš pradžių lyrinis subjektas prisimena. Prisiminimas pereina į sapną –
pasirodo vasaros vidurdienis ir „...lyg sapne matytos karalaitės pirštai / lengvai
paliečia kaktą, lūpas ir akis“. Vėliau lyrinis subjektas regi haliucinaciją.


    Labai svarbu paminėti gestus, lydinčius regėjimų atsiradimą. Lietimo gestas –
tai slopinimas, bet lengvas ir švelnus, lyg „karalaitės pirštais“. Jis provokuoja
perėjimą iš realybės į sapną, kai „išjungiama: kakta (protas), lūpos (kalbėjimas),
akys (regėjimas). Akys užmerktos realybei, bet paliekamos atviros sapnui. Tai
panašu į hipnozę, kuri teikia ramybę ir leidžia pereiti į sapną.

    Antrąkart lyrinį subjektą paliečia senolė ramindama jį. Senolė nušluosto
ašaras, palikdama akis švarias, atviras gyvenimui.
    Antrojoje dalyje nebėra ryšio su senole, kuri teikia ramybę ir paguodą. Ir
dabar akys atviros, bet skausmo išplėstos. Tai skausmas, išprovokuotas
pasaulio.
     „Penktojoje“ vizijoje pristatomi du nekontrastiški veikėjai, o tiksliau – veikėjų grupės.
Pirmieji – tai dabar gyvenanti žemdirbių karta. Žemdirbiai pasirodo teigiamoje erdvėje –
atviroje, šviesioje ir šiltoje. Poetas pateikia šių veikėjų charakteristiką. Ją padeda kurti saulė:
bronziniai veidai, šviesios sielos. Žemdirbių karta rimta, išdidi laisva. Jų būtis –
nenutrūkstantis ciklas, kuriame karta keičia kartą visados išlikdama, nes žemdirbių šeimos
didelės. Dirbančiųjų vaizdas lyriniam subjektui atskleidžia vieną iš žmogaus gyvenimo
vertybių „Žydėjimo ir subrendimo prasmę gilią“. Lyrinis subjektas raginamas priklausyti
žemdirbių kartai, nes jie yra žmonijos pagrindas ir tęsėjai.

    Tačiau lyrinis subjektas palieka „Žemę žydinčią“ ir ateina į miestą, kuris sudaro ryškų
kontrastą saulės nušviestiems laukams, tai visai svetima, purvina, nejauki erdvė. Joje gyvena
darbininkų karta. Darbininkai niūrūs, išblyškę, nešas „nuobodį veiduos ir slaptą neapykantą
širdį“. Jų egzistencija beprasmė. Saulės nėra nei miesto peizaže, nei darbininkų sielose.
Subjektui jie kelia liūdesį, vilčių ir tikėjimo praradimą.

    Šioje vizijoje atskleidžiamas lyrinio subjekto išėjimas iš namų erdvės į pasaulį. Čia
minimas kelias, kaip jungtis tarp šių dviejų erdvių. Lyriniam subjektui labai svarbi galimybė
sugrįžti į namus. Negalėjimas to padaryti sukelia kančią.
   Vizijoje yra ir dar viena erdvės sąvoka – laukai. Tai artima erdvė, kurioje
dirba ir gyvena žemdirbių karta. Vizija taip pat regima laukuose. Ją sukelia
apsvaigimas.
    IV-ojoje šios vizijos dalyje lyrinio subjekto regėjimas nukreiptas į praeitį,
erdvė tamsi arba pritemdyta. Vizijos šviesa – pelkių šviesa, neryškių virpančių
kontūrų plazdėjimas, palankus regėjimams kilti.

    Tekste galime atsekti ir ekstazės epizodą. Tai ateities regėjimai. Regėjimas
pranašiškas. Lyrinis subjektas „įkvėpimo liepsnose“ regi ateities vaizdus. Tai
senojo pasaulio žlugimo ir naujojo atsiradimo momentas. Didelį vaidmenį
šiame mistiniame pasaulių kaitos epizode vaidina saulė. Jos mirtis reiškia
senojo pasaulio pabaigą: „Kai vieną vakarą lyg sužeista, kraujais paplūdusi, iš
lėto mirė saulė“... Naujojo pasaulio gimimą lydi žodis, pakeitęs mirusią saulę.
Žodis – kūrybos metafora. Taigi kūrėjo žodis gali pakeisti realųjį pasaulį,
padaryti jį amžiną, nemirtingą.

 Tokia optimistinė „Penktosios“ vizijos pabaiga. Deja tai ateitis, kuri pasirodo
tik vizijoje, o dabartis paženklinta lyrinio subjekto kančia ir savęs naikinimo
nuotaika, mirties geismu, rezignacija ir beprasmės būties perspektyva. Tai
depresija, kuri yra lyrinio subjekto pralaimėjimo ženklas.

„Šeštojoje“ vizijoje ryškėja šviesos ir tamsos priešprieša. Praeities, senolė, namų erdvė
    
reprezentuoja šviesą, pasaulis tamsos karalystę.
    Lyrinio subjekto regėjimas kyla iš šviesaus ir gražaus praeities prisiminimo: „sodybą
gaubė vasaros šilta naktis“, žibėjo didelės ir skaisčios žvaigždės, virš pievų sklaistėsi migla.
Lyrinis subjektas sėdi kambaryje, grįžęs iš pasaulio. Namai čia jau kitokie nei ankstesnėse
vizijose. Jie primena dvarą, pilį su protėviais, žvelgiančiais iš senų portretų. Kai kas mano,
jog ši ištrauka neatsitiktinė V.Mačernis norėjo pabrėžti savo aristokratišką kilmę.

    Prisiminimuose iškyla senolė. Pirmąsyk lyrinis subjektas ją regi senolių portretuose,
vėliau ji kalbasi su anūku sapno erdvėje ir laike. Tai vienintelė vieta cikle, kur veikėjai
bendrauja verbaline kalba, kitose vizijose „kalbasi“ gestais.
    Sapnas eilėraščio žmogų nuneša į sodą, apibertą baltučiais obelų žiedlapiais. Jie „sukasi
ir šnabžda, ir stipriu kvepėjimu svaigina“. Taigi vizija iškyla apsvaigus žiedų kvapu.
Regėjime subjektas mato senelę „po didele purena obelim“. Vėl minima obelis kaip
gyvenimiškos išminties medis. Senolės paveikslas labai gražus. Ji tarsi pasakų fėja,
apšviesta auksinių saulės spindulių, balta ir paslaptinga.

    Senolės ir subjekto pokalbis nukelia į dar gilesnę praeitį, į vaikystės laukus. Čia iškyla
keli išėjimo į pasaulį momentai. Vaiko kėlimasis luotu per ežerą – tarsi būsimųjų išėjimų
pradžia. Labai svarbus ir įdomus antrasis lyrinio subjekto išėjimas: „...kai tik paaugus, tuoj
pasauli išėjau“ jaunuolis palieka namus kartu su bendraamžiais, savąja karta: „ Visi mes
ėjom išdykaudami pagal saulėtą laiko upę“. Jaunuoliai eina „pagal saulėtą laiko upę“,
kopia į kalnus, nuo jų žvelgia ir į žemę ir į žvaigždes. Šis epizodas vienintelis kūrinyje, kur
pasaulis šviesus ir geras. Matyt, tokį matymą nulėmė lyrinio subjekto jaunystė. Juk
jaunam viskas atrodo šviesu ir gera.

    Deja, šis laikas labai trumpas: „Paskui lemtis išskyrė mus, ir metai
pridavė veidams rimtumo“. Eilėraščio žmogus atsidūręs mieste,
namuose. Tačiau šių namų erdvė kitokia nei įprasta, svetima ir šalta.
Net vakaras primena pakaruoklį, o vėjo ūžimas – valkatos dainą. Tačiau
priešiška aplinka paskatina lyrinį subjektą darbui. Į kokius klausimus jis
ieško atsakymų knygose?.. Tai susiję su jaunuolio misija, kurią jau
vizijos pradžioje išpranašauja senolė: „Užaugs sūnelis didelis ir savo
tėviškę valdys“. Žodis „tėviškė“ galėtu turėti dvejopą prasmę: tėvų
namus ir visą šalį, tautą. Kad pastaroji prasmė yra teisinga, išryškėja
vėliau, kaip pats lyrinis subjektas ja patvirtina:
        Ir kaupias jėgos, rodos, galėtum vargo ir kančios skliautus pečiais
nukelti
        Ir visą šalį po nauju dangum išvest.


    Labai didingas ir taurus pasiryžimas būti tautos vedliu, tačiau kaip tai
įgyvendinti? Visų pirma tai pasipriešinimas pasaulio skleidžiamai
tamsai, nusiraminimui, kančiai. O pasipriešinti gali tik tas , kurio
gyvenimas pats šviečia: „ tegu jaunystė kaip ugnis, mesta į tamsią naktį,
nušvietusi erdves, juoda anglim į žemę krinta“. Čia atskleista tautos
aukos tema. Subjektas, dovanodamas pasauliui šviesą, sudega pats.
     „Septintoji“
vizija pradedama erdvės vaizdavimu. Tai „protėvių namai“. Tiesa, jie
nepaprasti. Tai aristokratų pilis, kurioje vyksta kilmingųjų puota. Šią mintį
patvirtina svečių charakteristikos. Mergaičių ir moterų grožis, grakštumas,
paslaptingumas – tai užuomina, kad svečiai atvykę iš toli. Tekste minimas ir dar
vienas kolektyvinis veikėjas – „ Šiaurės gentys“. Jie išdidūs, kilnūs herojai. Tačiau
vizijoje minimi ir antiherojai, kuriems trūksta išdidumo – tai „vargo ir kančios
žmonės“.


    Vizija kyla lauke tylią ir ramią naktį. Regėjimo pradžia – apsvaigimo būsena,
kurią sukelia tamsus vynas ir šviesios gėlės. Visa tai „paliejo srovėmis kvapus
svaigius“. Tą pačią būseną kelia ir „pokylio svaigi liepsna“. Sukelia regėjimą
prisiminimai, tačiau jo pagrindas – legenda apie karalių gėlę, kuri vilioja lyrinį
subjektą iš namų š pasaulį. Jis išeina ieškoti „pasakiškos karalių gėlės“. Šis epizodas
nėra originalus. Jo siužetą galima aptikti pasakose bei vokiškų romantikų kūryboje.

 Taigi kas V. Mačerniui yra „pasakiška karalių gėlė“?.. Tai stipriųjų ir išrinktųjų gėlė.
Jos „rožiniai lapeliai“ išduoda ir „karalių gėlės“ spalva (rožinė, rausva, raudona) ir,
atrodo, net jos rūšį – tai rožė. Jos prasmė labai svarbi: raudona – netik karalių, bet
ir dievų spalva, rožė – paslapties simbolis. Reikšmių suma – dieviška paslaptis.
Dieviškumą patvirtina saulės simbolis, o paslaptį – širdis ir slaptas nerimo
troškimas.

    Rožės lapeliai užkrinta ant subjekto veido ir širdies. Veidą sudaro kakta,
akys, burna. Taigi taip eilėraščio žmogui suteikiama kūrybos dovana, o kartu ir
nemirtingumas. Tiksliau – nemirtingumas, pasiektas per kūrybą. Kūryba juk
yra nulemta Dievo.


    „Karalių gėlė“ labai svarbi lyriniam subjektui. Pirmiausia ji nešama „vargo ir
kančios žmonėms“. Subjektas betarpiškai, iš širdies į širdį, perduoda jiems
slaptą nerimo troškimą. Su silpnaisiais ir pavergtaisiais jis pasidalina didžiąją
vertybę.


    Antrasis epizodas. Karalių gėlė parnešama į namus. Tai subjekto sugrįžimas į
namus ir jo triumfas. Patys namai yra vertybė. Jie seni, amžini, šviesūs, todėl
atrodo, kad iš pasaulio parnešta vertybė nėra svarbi. Bet ji yra laukiama ir
pageidaujama, nes pasitikti išeina „išdidžios vakarų ir šiaurės gentys“. Kartu su
pasaulio parnešta kareliškąja gėle parnešama žodžio, kūrybos dovana, kurios
neturėjo senieji protėvių namai.


    „Septintojoje“ vizijoje subjektas ekstazės būsenoje regi ateitį – sėkmingą
sugrįžimą iš pasaulio namo.

    „Vizijų“ „Pabaigos“ pirmosios eilutės parodo laiko tėkmę. Jau
ne vakaras, o naktis. Žinome, jog vakaras ir vėjas – svetimojo
pasaulio reprezentantai, o dabar juos keičia naktis, atrodanti lyg
monstras negyvom akim, ji kelia siaubą visiems, esantiems ne
namų erdvėje. Tačiau subjektas protėvių namuose. Pasaulinio
karo tamsa apglėbia ir poeto namus.

    Pirmajame posme atskleista ir subjekto dvasinė būsena. Ji
taip pat klaiki: nerami širdis, lyg paukštis plakęsis saulėtan
krantan, „ šiąnakt virš tuštumos sūpuoja ilstančius sparnus“.

    Be klaikumos, įsiskverbusios į subjekto širdį, jam teks ištverti
dar vieną išbandymą – mirtį. Silpnieji „šios nakties keleiviai“
neatlaikė nebūties žvilgsnio. Jie metėsi „į nuodėmės gelmes
liūdnas“. Tačiau „Vizijų“ žmogus nepriklauso silpnesniems, jo
širdis trokšta susikauti su pasaulio tamsa.

  
   Subjektas regi viziją. Jis pasiekia ekstazės būseną, lydimą liepsnos.
Herojus regi naują milžinų kartą: ištvermingą, susikaupusią „be aimanų,
be skausmo“. Herojai nebijo tamsos ir mirties. „Vizijų“ žmogus taip pat
priklauso herojams. Tačiau čia iškyla ir pasiaukojimo būtinumas,
pažinimo saulei nušvisti. Kova pralaimėta, mirtis ir tamsa nugali,
herojai „ sumerkia tamsoje šviesos pasiilgusias akis“.

    Regėjimas baigiasi. Išėjimas iš šios būsenos sunkus ir kankinantis.
Žmogus jaučia baimę, jis susigūžęs. Tačiau aidi vidurnaktį „laikrodžio
lediniai dūžiai“.
    Dabar tampa aišku, kad visos septynios vizijos – tai vienos nakties
regėjimai. Ir štai dabar herojus atsibudo. Jis atidaro namų duris. Dabar
situacija pasikeitė. Herojus pasiruošęs lemiamai kovai. Jis dar apsvaigęs
nuo regėtų vizijų, tačiau pamažu blaivėja. Minimas vieškelis, „vedąs ligi
didžiųjų aukštumų“.

    Taigi „Vizijų“ žmogus – svarbiausio V. Mačernio kūrinio herojus –
išeina į Pasaulį susikauti su blogiu ir tamsa. Ar jam pavyks laimėti, mes
nežinome. Toks pat likimas ištiko ir patį poetą. Jis taip pat susikovė su
blogio demonu. Deja, jis šią kovą pralaimėjo...