ANTROPOMETRIJ

RASA BOČKUVIENĖ. SPV. 20

 Antropometrija– fizinės antropologijos šaka, tirianti žmogaus kūno
išmatavimus ir proporcijas, siekiant suprasti žmonių fizinę įvairovę.
Šiandien antropometrija labai svarbi daiktų dizaino industrijai, rūbų
dizainui, net architektūrai, kur statistiniai duomenys apie kūno
išmatavimus naudojami siekiant pagaminti kuo patogesnius produktus.
Pakitęs gyvenimo būdas lemia ir fizinius pokyčius (pvz., vis labiau
plintantis nutukimas), todėl antropometriniai duomenys turi būti nuolat
atnaujinami.
Alphonse Bertillon ir kriminologija
1883 m. mokslininkas Alfonsas Bertiljonas
(Alphonse Bertillon) savo vardu pavadino
identifikacijos sistemą, paremtą žmogaus kūno
dalių matavimu. Atlikęs daug tyrimų su
pacientais pastebėjo, kad kai kurių kaulų ar
kaulinių struktūrų išmatavimai praktiškai
nesikeičia visą gyvenimą.
Surinkęs daug statistinių duomenų ir juos
susisteminęs, Bertiljonas padarė išvadą, kad
kiekvienas individas yra visiškai skirtingas nuo
kitų. Greitai šis metodas buvo
pritaikytas policijos, siekiant identifikuoti
žmones. Greitai šiuo metodu ėmė naudotis ir
pritaikė savo teisinėms sistemoms ir kitos
šalys, ne tik Prancūzija. Po dešimtmečio,
1894 m. į Prancūziją daugiau sužinoti apie šį
metodą buvo atsiųsti anglų atstovai. Tie
teigiamai atsiliepė apie antropometrijos naudą
identifikuojant žmones, tačiau pasiūlė šį
metodą derinti su pirštų atspaudų atpažinimo
sistema, kurią sukūrė Francis Galton ir kuri
buvo taikoma to meto Indijoje bei Bengalijoje.
Pagal Bertillon atpažinimo metodą, reikėjo
išmatuoti vienuolika vietų:
PAGAL BERTILLON ATPAŽINIMO METODĄ, REIKĖJO
IŠMATUOTI VIENUOLIKA VIETŲ:
ŪGIS.
ATSTUMAS NUO KAIRIOJO PETIES IKI DEŠINĖS RANKOS DIDŽIOJO PIRŠTO, KAI TA RANKA PAKELTA.
BIUSTAS: LIEMENS ILGIS NUO GALVOS IKI SĖDMENŲ, MATUOJAMA ŽMOGUI ATSISĖDUS.
GALVOS ILGIS NUO PAKAUŠIO IKI KAKTOS.
ATSTUMAS NUO VIENO SMILKINIO IKI KITO.
DEŠINĖS AUSIES ILGIS.
KAIRĖS PĖDOS ILGIS.
KAIRIOJO DIDŽIOJO PIRŠTO ILGIS.
UOLEKTIS: ATSTUMAS NUO KAIRĖS RANKOS ALKŪNĖS IKI DIDŽIOJO PIRŠTO.
SKRUOSTŲ PLOTIS.
Antropometrija ir rasizmas
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje
antropometrija buvo dažnai taikoma
antropologų, kurie siekė parodyti
skirtumus tarp rasių ir taip vienas
iškelti virš kitų. Taip pat buvo
mėginama atpažinti nusikaltėlius vien
iš jų veido struktūrų. Cesare
Lombroso 1895 m. išleido
knygą Criminal Anthropology, kurioje
teigė, kad žudikai turi
atsikišusius smakrus, o kišenvagiai –
mažus. 1940 m. William Sheldon,
įkvėptas šios knygos, taip pat mėgino
surasti paraleles tarp fizinių ir
psichologinių charakteristikų.
Antropometrija buvo taikoma nacių
vykdant holokaustą. Remdamiesi kūno
išmatavimais jie pabrėždavo
kaip arijai skiriasi nuo žydų
MODERNI ANTROPOMETRIJA

Šiandien antropometriniai tyrimai atliekami dėl įvairių priežasčių. Antropologai tiria kūno proporcijų
reikšmę evoliucijai ir prisitaikymui prie skirtingų gyvenimo sąlygų. Pagal Bergmano taisyklę, žmonės prie įvairaus
klimato prisitaikė panašiai, kaip ir kiti dideli žinduoliai; gyvenantys šaltame klimate paprastai turi didesnę kūno
masę, nei gyvenantys šiltame. Aleno taisyklė papildo šį teiginį, kad žinduoliai, gyvenantys šaltame klimate, turi
trumpesnes, kresnas galūnes, o gyvenantys šiltame – ilgas ir plonas.
Mokslininkai dirbantys privačiose kompanijose antropometrinius duomenis naudoja siekdami nustatyti, kokių
išmatavimų drabužiai, avalynė ar daiktai turi būti gaminami. Antropometrinis suskirstymas į tris kūno tipus:
endomorfinį, ektomorfinį ir mezomorfinį šiuo metu populiarus tarp žmonių, užsiimančių sunkumų kilnojimu.
Dabar kūno matavimas atliekamas nebe pasenusiais ir netiksliais instrumentais, o trijų matmenų skeneriais. Toks
duomenų gavimo būdas yra kur kas tikslesnis ir greitesnis.
PACIENTO SVĖRIMO PRINCIPAI
 KMI yra standartinis indeksas suaugusiųjų
antsvoriui ir nutukimui nustatyti. Jis daugelį metų
plačiai naudojamas atliekant mokslinius tyrimus bei
klinikinėje praktikoje, nes gydytojai pateikia
pacientams su sveikata susijusias rekomendacijas
dažniausiai remdamiesi KMI apskaičiavimu. KMI
suteikia labai naudingos informacijos apie nutukimo
lygį visoje populiacijoje ir su nutukimu susijusią
riziką. KMI naudojimas yra kritikuojamas
mokslinėse publikacijose, nes šis indeksas neįvertina
kūno formos ir neatskiria riebios kūno masės nuo
liesos. Antropometriniai matavimai, nustatantys
centrinį nutukimą, turi didesnį jautrumą ir
specifiškumą. Šie matavimai taip pat yra jautresni
gyvenimo būdo pokyčiams, nes padidėjus raumenų
masei dėl fizinės veiklos ir mitybos, liemens apimtis,
liemens ir klubų bei liemens ir ūgio santykiai labai
pakinta, o KMI gali mažai pakisti.
Siekiant nustatyti vidinių riebalų masę,
dažniausiai naudojamas matavimo metodas yra
liemens apimtis. Liemens apimtis yra
antropometrinis metodas, kuris nesusijęs su
ūgiu, stipriai koreliuoja su KMI bei liemens ir
klubų santykiu. Ji matuojama lanksčia
plastikine matavimo juostele 0,1 cm tikslumu
per vidurį tarp apatinio šonkaulių lanko ir
klubakaulio keteros. Liemens apimties
matavimas yra paprastas metodas, kuris
nustato centrinį nutukimą ir susijęs su vidinių
riebalų kiekio padidėjimu. Liemens ir klubų
santykis – klinikinėje praktikoje naudojamas
antropometrinis indeksas centriniam nutukimui
nustatyti. Norint apskaičiuoti šį indeksą, reikia
išmatuoti liemens ir klubų apimtis. Klubų
apimtis matuojama per plačiausią klubų vietą
0,1 cm tikslumu.
 Liemens ir klubų santykis skaičiuojamas liemens apimtį (cm) padalijus iš klubų apimties (cm).
Remiantis PSO rekomendacijomis, vyrams liemens ir klubų santykis laikomas padidėjusiu, kai
yra >1,0, o moterims – >0,85. Pastaruoju metu vis dažniau moksliniuose tyrimuose yra
naudojamas liemens ir ūgio santykis. Liemens ir ūgio santykis yra antropometrinis indeksas, kurį
paprasta apskaičiuoti ir 13 įvertinti. Šis indeksas apskaičiuojamas liemens apimtį (cm) padalijus
iš ūgio (cm). Padidėjęs liemens ir ūgio santykis yra laikomas, kai jo reikšmė yra daugiau negu
0,50. Šis indeksas yra pranašesnis negu KMI, nes yra lengviau apskaičiuojamas ir suprantamas ne
profesionalams. Žmogui reikia mažiau nusirengti atliekant matavimus, nereikia svarstyklių.
Indeksas yra jautresnis kūno svorio pokyčiams, kurie atsiranda dėl mitybos ir fizinio aktyvumo
pokyčių. Antropometrinių matavimų ribos nustatomos remiantis atliktais epidemiologiniais
tyrimais. Jie gali būti naudojami numatyti populiacijos sveikatos būklę, riziką susirgti tam
tikromis ligomis ir išgyvenamumą. Apibendrinant galima teigti, kad pagrindiniai
antropometriniai matavimai yra ūgio, kūno svorio ir liemens apimčių matavimai. Atlikus
matavimus, apskaičiuojami antropometriniai indeksai. Liemens apimtis, liemens ir klubų bei
liemens ir ūgio santykiai nustato centrinį nutukimą, o KMI – bendrą nutukimą. Lietuvoje
antropometriniai indeksai vertinami atsižvelgiant į PSO rekomendacijas.
ŠALTINIAI
 HTTPS://LT.WIKIPEDIA.ORG/WIKI/ANTROPOMETRIJA;

 ŠAPNAGYTĖ J. ANTROPOMETRINIŲ INDEKSŲ RYŠIAI SU LĖTINIŲ LIGŲ RIZIKOS VEIKSNIAIS.

MAGISTRO DIPLOMINIS DARBAS.2014, KAUNAS