PAMOKOS TEMA

J. V. GĖTĖS “FAUSTO” II DALIES

APTARIMAS, FINALINĖS
SCENOS ANALIZĖ
 PAMOKOS UŽDAVINYS

Išklausę “Fausto” II dalies siužeto

pristatymą, gebėsite išanalizuoti
finalinę sceną, apibendrinti visą
filosofinę poemą.
“Fausto” I ir II dalies palyginimas
I dalis II dalis

Erdvė - uždaras Viso pasaulio erdvė

Viduramžių Vokietijos
miestelis.
Išbandymas veikla.
Išbandymas meile.

Subjektyvus, aistros Atsiveria platesnis,

perpildytas pasaulis. skaidresnis pasaulis,
išsivadavęs nuo aistros.
“Fausto” II dalies
siužetas
 PROLOGAS
Veiksmas perkeliamas į plačią pasaulio
erdvę.

Faustas, skaudžiai išgyvenęs Margaritos

mirtį, pabunda iš gydomojo miego, tarsi po
dvasinio sukrėtimo. Gyvybingos žemės
galios jam įkvėpė gyvybės ir jis pasiryžęs
“iš naujo į aukščiausią būtį kopti”.
 I VEIKSMAS
Faustas, lydimas Mefistofelio, atsiduria
imperatoriaus rūmuose, kurie spindi prabanga, o
dvariškiai ištroškę malonumų.

Tuo tarpu šalis alinama skurdo, pabrėžiama teismų

savivalė, korupcija, katastrofiška finansinė padėtis.

Rūmuose Faustas rodo burtininko

sugebėjimus,“gelbsti” pašlijusius valstybės finansus,
sužlugdo ekonominius valstybės pamatus.
Mefistofelis spausdina banknotus, kad
augtų infliacija.

Faustas imperatoriaus prašymu magiškai

atgaivina Eleną ir Parį. Elenos vaizdinys sukrečia
ir Faustas ją įsimyli. Nors vaizdinys dingsta, jis
pasiryžęs surasti Eleną.

Aistra Elenai skiriasi nuo meilės Margaritai. Ši

žavėjo vaikišku tyrumu, atsidavimu, o Elenoje jis
myli tobulo grožio ir tobulo meno atvaizdą.
 II VEIKSMAS
Vaizduojamas senasis Fausto kabinetas.

Vagneris jau gavęs daktaro diplomą, įsirengęs

genų inžinerijos laboratoriją ir iš tinkamai
parinktos biomasės sukuria mėgintuvėlyje
dirbtinį gemalą – homunkulą.

Vagnerio nuopelnai diskutuotini: ar dirbtinis

žmogus – mokslo ir pasiekimų viršūnė, ar kelias
į gamtos ir žmonijos nuskurdimą?
Vagneris, nors vaizduojamas nebe taip satyriškai kaip I
dalyje, tačiau “teigiamu” personažu anaiptol netampa.

Homunkulas įkūnija grynąjį intelektą, kuris siekia

materializuotis, įgauti formą. Jis žino apie Fausto meilę
Elenai ir nutaria jam padėti.

Faustas, Mefistofelis ir Homunkulas, esantis stiklinėje

kolboje, leidžiasi kelionėn į Graikiją.

Faustas ieško, artėja prie Elenos, o Homunkulas

sudūžta.
 III VEIKSMAS
Faustas susitinka Eleną.

Ji atstovauja antikos grožio sampratai, o

romantiškasis šiaurietis Faustas atstovauja
sielos gebėjimui tą grožį suvokti.

Jiems gimsta sūnus Euforionas. Iš Fausto jis

paveldi dvasios ir proto veržlumą, iš Elenos –
polinkį į meną, tobulos formos siekį, todėl vidinį
pasaulį išreiškia veržliomis, melodingomis
eilėmis.
Euforionas – maištaujančios romantinės prigimties,
jis veržiasi padėti kovojančioms ir kenčiančioms
tautoms, o pakilęs į orą, žūva - išblėsta poetinėje
ekstazėje.

Sūnaus mirtis išryškina Fausto ir Elenos meilės

iliuziškumą.

Žuvus sūnui, miršta ir Elena, iš veido supanašėjusi

su Gretchen.

Faustas lieka vienas, patyręs skaudžią netektį.

 IV VEIKSMAS
Faustas iš belaikės sferos grįžta į žemę, į
gimtąją Vokietiją.

Imperijoje kyla ilgai brendęs maištas.

Mefistofelio remiamas Faustas padeda

imperatoriui nugalėti priešus (pasinaudoja
magiškais burtais).

Už nuopelnus “vadovaujant” mūšiui imperatorius

Faustui dovanoja žemės ruožą pajūryje.
 V VEIKSMAS
Faustas – klestinčio, civilizuoto krašto valdovas,
užsispyręs ir despotiškas žmogus.

Jis susenęs ir susimąstęs, bet ir toliau nerimstantis.

Faustas imasi inžinerinio projekto – pylimu atitvėręs

jūros plotą, paverčia jį gyventi tinkama sausuma.

Pasikinkęs techniką, Faustas jau gali daryti

stebuklus ir be magijos; taip jis pamažu vaduojasi
nuo Mefistofelio.
Mefistofelis sudegina senukų Filomeno ir Baukidės pirkelę,
nes ji trukdė arti dirvonus; žūsta ir jos šeimininkai, o
apkaltinamas Faustas.

Fausto viduje įvyksta lūžis – ir vėl po dvasinio sukrėtimo

ateina praregėjimas. Jis suvokia, kad tik įsivaizdavo esąs
laisva ir didinga asmenybė, o iš tikrųjų buvo kaustomas
magijos pančių. Jis vėl norėtų tapti eiliniu žmogumi.

Alegorinė figūra Graužatis baudžia Faustą už puikybę –

apakina.

Paradoksalu, bet apakęs Faustas išgyvena šviesią savo

krašto ateities viziją, ragina pagalbininkus darniai imtis darbo.
Faustas svajoja, kad taip gyvenant gal ir ateitų
“akimirksnis žavus”, kurį jis norėtų sustabdyti. Bet tą mintį
jis formuluoja kaip galimybę, o Mefistofeliui pasirodo, kad
jau pildosi paties Fausto suformuluotoji sutarties išlyga.

Idant greičiau ateitų tie laikai,

Kada laisvoj šaly ir tarp laisvųjų
Galėsiu pasakyti tarp savųjų:
O, stabtelėk, akimirksni žavus!”
„Svajodamas apie aukščiausią laimę
Aš jau dabar džiaugiuosi ja savaime“.

Sulig tais žodžiais jis susmunka negyvas. 

Mefistofelis taikosi pagriebti jo sielą, bet čia nusileidžia
rožes barstydamas dangiškosios kariuomenės būrys,
Mefistofelis gašliai įsispoksojo į luošą angelą, o tuo tarpu
dangaus pasiuntiniai nusineša Fausto sielą. Ir vėl
„vargšas velnias“ lieka apgautas.

Angelų giesmė paaiškina, kodėl jie gelbėjo Faustą: „Kas

gėrio siekė ir nerimo, / Tas išganytas bus“.

Grathen jo laukia danguje (kaip Beatričė laukė Dantės)

Aukščiausiąjį dieviškosios meilės ir malonės pradą
įprasmina moterys – šventosios, mylinčios ir
atgailaujančios.
 IŠVADOS
Kiekvienas II dalies veiksmas yra tarsi uždara
drama.

Kartojasi I dalies situacija: nors Fausto ketinimai

geri, tačiau veikdamas despotiškai jis nuolat
aplinkiniams suteikia daug kančių.

Faustas pereina kelias brendimo stadijas:

pažinti – naudotis – grožėtis – tarnauti.
Po klyskelių, nusivylimų, kančių Faustas įgyja tai, ko
troško – patirties.

Nors paskutiniai Fausto žodžiai reiškia, kad teoriškai

Mefistofelis lažybas galėtų laimėti, tragedijos finalą
galima aiškinti kaip herojaus triumfą.

Mefistofelis pralaimi, bet Fausto kaltės ir atpildo

problema išlieka.

Fausto siužetas yra žmogaus siekių ir nusivylimų,

pasmerkimo ir išganymo alegorija.
Būties esmė – veikla, nepaisant nusivylimų,
nuopuolių, apgaulingų atradimo iliuzijų.

Anot D. Saukos, faustiškasis humanizmas

neduoda jokių realių vilčių kam nors pasiekti
laimingą akimirką.