Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana

Marija Pečkauskaitė – rašytoja, pedagogė, labdarė. Gimė žemaičių bajorų šeimoje,

Medingėnų dvare (Plungės r.), kuris priklausė motinos šeimai – Šiukštoms, žymiai
Žemaitijos bajorų giminei.

„Valios silpnumas — tai būdas sraigės, kuri sutikus ant kelio

kokią nors kliūtį susitraukia į savo kaušą ir kenčia.“
Kadangi rašytoja augo dvaruose, ji turėjo galimybę įgyti daug žinių, skaityti, lavintis.
Visą gimnazijos kursą išėjo tėvo dvare su samdomomis namų mokytojomis. Šatrijos
Raganai didelę įtaką turėjo bičiulystė su kaimynystėje gyvenusiu valstiečių sūnumi
Povilu Višinskiu. Gimnazisto kalbų įkvėpta ji tapo karšta Lietuvos patriote,
demokrate. Jaunoji rašytoja ėmė mokintis lietuvių kalbos ne tik, kad galėtų
susišnekėti buitinėje aplinkoje, bet, jog galėtų visavertiškai kalbėti ir rašyti.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniui karui, rašytoja nesitraukė iš Lietuvos, o

persikėlė į Židikus, kur parašė reikšmingiausius savo kūrinius: apysaką „Sename
dvare“, psichologinį apsakymą „Irkos tragedija“ ir kitus. Rašytoja aktyviai
bendradarbiavo spaudoje, daug vertė iš lenkų kalbos. Ilgai ligai progresuojant
Marija židikuose ir mirė, palaidota jos atminimui pastatytoje koplyčioje.

Darius Morkūnas