NAUJŲJŲ LAIKŲ PRADŽIOS EUROPOS

VALSTYBĖS
 Absoliučiojo valdymo bruožai
Dėl valstybių centralizacijos, privilegijuotų luomų įtakos mažėjimo valstybės valdymui
ir karalių valdžios stiprėjimo daugelis Europos valstybių 17-18a. tapo absoliutinėmis
monarchijomis. Jas valdė aukščiausią teisinę ir politinę valdžią savo rankose sutelkę
karaliai ar imperatoriai. Sąvoka ,,valstybė“ tuo metu reiškė teritoriją, paklūstančią
karaliaus valdžiai. Vienos karališkosios dinastijos atstovai galėjo valdyti kelias šalis
(Habsburgų dinastija). Europos monarchus siejo glaudūs giminystės ryšiai.
Absoliutinėse monarchijose politinė valdžia, finansiniai ištekliai ir karinė galia sutelkta
monarcho rankose. Didžiulę galią įgijo ir biurokratinis aparatas. Luomai praranda
įstatymų leidimo teisę-juos leidžia patys absoliutieji monarchai. Didikų kariuomenes
keičia reguliarioji- samdytinė kariuomenė, valdovai nebepriklauso nuo didikų karinės
paramos.
Valdovai-absoliutai savo valdžią kildino iš dievo. Ir nors turėjo didelę valdžią, bet
turėjo paisyti tam tikrų apribojimų, krikščioniškos moralės normų, turėjo gerbti savo
pavaldinius, ginti jų gyvybę, turtą ir privilegijas.
 Liudviko 14 valdymas Prancūzijoje
Ryškiausiu absoliutizmo pavyzdžiu yra Liudviko 14 valdymas. Vos tapęs karaliumi jis nustojo šaukti
Generalinius luomus, pats rinkdavosi ministrus, kurie nors ir patardavo karaliui, bet galutinį
sprendimą karalius priimdavo pats. Kad karalius galėtų kontroliuoti bajorus, šie turėjo gyventi jo
dvare. Provincijas valdė intendantai, kurie prižiūrėjo teismų, policijos darbą, rūpinosi saugumu ir
religijos reikalais. Už savo sprendimus karalius niekam neprivalėjo atsiskaityti. ,,Valstybė-tai aš“.
Siekdamas prabangos ir norėdamas parodyti savo absoliučią galią Liudvikas 14 įsakė pastatyti
Versalio rūmus. Juose vyko nesibaigiančios šventės ir linksmybės.
Karaliui pinigų išlaidoms parūpindavo finansų ministras Žanas Batistas Kolberas. Siekiant gauti
pajamų vykdyta merkantilizmo politika. Buvo remiama pramonė, produkcijos išvežimas į užsienį, o
prekių įvežimas į Prancūziją ribojamas dideliais muitais. Tai leido sukaupti pinigų karaliaus dvarui ir
didžiulei kariuomenei išlaikyti.
Valdant Liudvikui 14 vėl pradėti persekioti hugenotai. Apie 200 tks. jų buvo priversti bėgti iš šalies.
Prancūzija nuolat kariavo. Karams reikėjo didelių lėšų, bet pergalės buvo menkos. Liudviko 14
neribotą valdžią ir prabangą siekė mėgdžioti daugelis Europos monarchų. Tačiau karai ir besaikis
išlaidavimas sužlugdė valstybės finansus ir valdant Liudviko 14 palikuonims vyraujanti Prancūzijos
padėtis Europoje pradėjo svyruoti.
 Parlamentarizmo įsitvirtinimas Anglijoje
Prancūzijoje įsitvirtino absoliučioji karaliaus valdžia, o Anglijoje, atvirkščiai, karaliaus valdžia
silpnėjo. Anglijoje be parlamento pritarimo negaliojo jokie įstatymai ir tokia tvarka sėkmingai
galiojo iki 17a. pr. Situacija pradėjo keistis valdyti pradėjus Karoliui I. Jis skelbėsi esąs Dievo
pašauktas valdyti, siekė apriboti parlamento galias ir Anglijoje įvesti absoliutizmą. Parlamentui
atsisakius patvirtinti naujus mokesčius Karolis I jį paleido ir 11 metų valdė vienas. Taipogi karalius
anglikonas persekiojo puritonus. Konfliktas brendo kelis metus ir 1642m. virto pilietiniu karu.
Karolį I rėmė didikai, dalis smulkių bajorų, gyventojai anglikonai ir katalikai. Parlamento pusėn
stojo daugelis smulkiųjų bajorų, miestiečiai ir puritonai. Parlamento armija sutriuškino karaliaus
šalininkus. Karolis I buvo paimtas į nelaisvę, apkaltintas išdavyste ir viešai nukirsdintas.
Anglijoje buvo panaikinta monarchija. Valstybė pavadinta respublika. Tačiau vyriausybės vadovu
paskirtas parlamento kariuomenės vadas Oliveris Kromvelis menkai paisė parlamento,
pasiskelbė lordu protektoriumi ir įvedė karinę diktatūrą. Savo rankose jis buvo sutelkęs didesnę
valdžią nei karalius, buvo įvedęs daugybę giežtų nurodymų ir draudimų ( draustos viešos
linksmybės ir teatrai). Todėl po O. Kromvelio mirties jo įpėdinis valdžioje neįsilaikė, o anglai vėl
panoro monarchijos, bet kontroliuojamos parlamento.
 Parlamentarizmo įsitvirtinimas Anglijoje
Buvo į sostą pasikviestas nukirsdinto karaliaus sūnus Karolis II ir atkurta monarchija.
Tačiau karaliui pradėjus siekti absoliučios valdžios anglai jį išvijo ir pasikvietė Olandijos
valdovą Vilhelmą Oranietį. Prieš užimant sostą jam teko 1689m. pasirašyti Teisių bilį. Juo
Anglijos parlamentui ir piliečiams garantuotos plačios teisės ir laisvės. Valdžia padalyta
tarp karaliaus ir parlamento. Numatyta, kad parlamentas turi būti reguliariai šaukiamas ir
renkamas, jam suteikta įstatymų leidimo teisė. Parlamentui taip pat suteikta teisė
nustatyti mokesčius ir spręsti, kaip panaudoti pajamas. Visiems piliečiams garantuota
asmeninės nuosavybės neliečiamybė, religijos išpažinimo laisvė, niekas be teismo
negalėjo būti įkalintas ar nubaustas.
Teisių bilis įtvirtino Anglijoje konstitucinę monarchiją. Anglijos parlamentas išsikovojo
stiprią politinę valdžią, o piliečiai galėjo dalyvauti valstybės valdyme.