Vaiko ir vaikystės samprata(ko

nors suvokimo būdas, pažiūros,

koncepcija) XXI a.
(tėvų, visuomenės,
švietimo/mokslo įtaka). Pasaulio
kontekstas.
Turinys

Vaiko suvokimo būdas

Pažiūros

Koncepcijos

Tėvų įtaka

Visuomenės įtaka

Švietimo/mokslo įtaka
 Vaiko suvokimo būdas

 Kas apskritai yra suvokimas?

Suvokimas – esminė pažinimo proceso dalis, susijusi su mąstymu, atmintimi, dėmesiu, be to suvokimą veikia
pažinimo motyvai, emocijos, jam įtakos turi suvokėjo tikslai.
 Vaiko suvokimo būdai- dažniausiai visų pasaulio vaikų suvokimo būdai yra sensorinis, vizualinis, kinestetinis ir
auditorinis:
1) Sensorinis suvokimas- smegenys priima, įsimena, analizuoja ir atitinkamai reaguoja į juslės (sensorinių) organų
siunčiamus signalus, kuriuos gauname liečiant, regint, ragaujant, uodžiant, girdint.
2) Vizualinis suvokimas- sklandžiai ir tiksliai akimis skenuoti ir analizuoti tolimus ir artimus objektus bei pasirinkti,
į kuriuos reaguoti, o kuriuos ignoruoti.
3) Kinestetinis suvokimas- reaguoja į pasaulį, remdamosi savo jausminga patirtimi, emocijomis. Jie prisimena
judesius, pojūčius, kvapus. 
4) Auditorinis suvokimas- atsakinga už gebėjimą išskirti aktualius garsus ir į juos atsakyti (pvz. reaguoti į žmogaus
balsą, toną, o ne tolumoje girdimą automobilį, signalą ar pan.)
 Vaiko pažiūros

 Vaikai su amžiumi yra linkę perimti tėvų vertybines

nuostatas/pažiūras, todėl kiekvieno vaiko pažiūros į tam tikrus
dalykus gali skirtis nuo kitų vaikų pažiūrų. Skirtingų valstybių
vaikų pažiūros gali skirtis kaip diena ir naktis. Tai, kas
vieniems vaikams atrodys normalu, įprasta, kitiems tai gali
būti kaip nuodėmė, blogas dalykas. Pažiūros į skirtingos
lyties, tautybės žmones yra išugdomos šeimoje, tačiau ne visų
valstybių vaikai sugeba priimtinai bendrauti su kitos tautybės
vaiku dėl tėvų įtakos, pamokslų.
 Vaiko koncepcijos
 Koncepcijoje remiamasi Europos Bendrijoje priimtomis ir taikomomis pagrindinėmis
vaiko gerovę nusakančiomis sąvokomis:
 1.1.1. Vaiku laikomas kiekvienas žmogus, neturintis 18 metų.
 1.1.2. Vaiko gerovės politika – socialinės politikos dalis, kuri remiantis tarptautiniais
dokumentais yra nusakyta trimis principais: vaiko teise į apsaugą, aprūpinimą ir dalyvavimą:
 1.1.2.1. vaiko apsauga – teisė augti savo šeimoje ir gauti profesionalią pagalbą, taip pat
teisė būti apsaugotam nuo socialinio ir individualaus smurto;
 1.1.2.2. vaiko aprūpinimas – teisė į išteklius ir paslaugas, juos paskirstant tarp vaiko ir
suaugusiųjų; ypač skiriant dėmesį neįgaliam vaikui, vaikui, turinčiam specialiųjų poreikių, ir
vaikui, kuriam yra pavojus patirti skurdą, tėvų smurtą bei nepriežiūrą ar įsitraukti į nusikalstamą
veiklą;
 1.1.2.3. vaiko dalyvavimas – teisė veikti, išreikšti savo nuomonę ir daryti įtaką
sprendimams šeimoje ir visuomenėje individualiai ir kolektyviai, sukuriant vaikui socialinę
erdvę jo aktyviam dalyvavimui.
 1.1.3. Gerovė – „organizuota socialinių paslaugų ir institucijų sistema, sukurta padėti
individams ir grupėms pasiekti patenkinamus gyvenimo, sveikatos ir asmeninių bei socialinių
ryšių standartus, kurie leistų jiems išplėtoti visus gebėjimus ir pagerintų jų gyvenimo kokybę
atsižvelgiant į jų šeimų ir bendruomenės poreikius.“
  1.2. Koncepcija siekiama daryti įtaką socialinei ir ekonominei politikai, kad
vaikams būtų sudarytos sąlygos gyventi visavertį gyvenimą, užtikrinant jų interesus ir
Vaiko teisių konvencijos įgyvendinimą Lietuvoje.
 1.2.1. Koncepcija kuriama remiantis šiais principais:
 1.2.1.1. vaiko gerovės klausimai yra politiniai, o vaiko gerovės užtikrinimas yra
valstybės politinis prioritetas;
 1.2.1.2. šeima ir valstybė dalijasi vaiko gerovės užtikrinimo atsakomybe;
 1.2.1.3. priimant sprendimus ar imantis bet kokių veiksmų, vadovaujamasi vaiko
interesais;
 1.2.1.4. vaikui garantuojamos teisės ir galimybės:
 1.2.1.4.1. augti kiek įmanoma sveikam;
 1.2.1.4.2. gauti gerą išsilavinimą, priežiūrą ir gydymą;
 1.2.1.4.3. gyventi saugioje aplinkoje;
 1.2.1.4.4. jaustis mylimam ir vertingam;
  1.2.1.4.5. tapti kompetentingam rūpintis savimi kasdieniame gyvenime;
 1.2.1.4.6. jaustis oriam ir saugiam dėl savo rasinės, kultūrinės ir tautinės tapatybės;
 1.2.1.4.7. jaustis visaverte asmenybe, kad ir kokio amžiaus būtų;
 1.2.1.4.8. plėtoti savo socialinius tarpasmeninius santykius ir pasitikėjimą.
 1.2.1.5. Šios galimybės užtikrinamos:
 1.2.1.5.1. gerbiant vaiką ir jo šeimą, neatsižvelgiant į jos gebėjimą rūpintis vaiku;
 1.2.1.5.2. teikiant prioritetą vaiko reikmėms, skirstant visuomenės išteklius;
 1.2.1.5.3. apsaugant vaiką nuo žalos ir galimybių atėmimo;
 1.2.1.5.4. didinant visuomenės atsakomybę už šeimą;
 1.2.1.5.5. dalyvaujant vaikui priimant sprendimus, susijusius su jo gerove;
 1.2.1.5.6. bendradarbiaujant visoms visuomenės institucijoms ir grupėms;
 1.2.1.5.7. nediskriminuojant vaiko ir jo šeimos dėl ekonominių, rasinių ar socialinių
skirtumų;
 1.2.1.5.8. formuojant visuomenės požiūrį į vaiką kaip visavertę asmenybę;
 1.2.1.5.9. sudarant palankias sąlygas vaiko formaliam ir neformaliam ugdymui bei
profesijai įgyti.
 Tėvų įtaka
 Šeima – tai vieta, kurioje vaikas ugdomas pačiu šeimos
gyvenimo modeliu. Gera, dora, išsilavinusi šeima doroviškai
brandina vaiką. Šeima, kaip ir mokykla, sudaro įtakos vaikui
sistemą. Ir bet kokia šios sistemos disfunkcija veikia vaiko
psichinį socialinį ir fizinį būvį.
 Tėvai yra pirmoji aplinka, kurią vaikas pradeda sąmoningai
suvokti. Augdamas vaikas prisitaiko prie aplinkos, perima dalį
tėvų manierų, dažnai pradeda elgtis ir mąstyti kaip jo tėvai bei
artimieji. Tėvų atsakomybė už besiformuojančią asmenybę yra
labai didelė. Svarbi šeimoje vyraujanti aplinka, tėvų tarpusavio
santykiai bei asmeninis pavyzdys.
 Vienus šeimos ir aplinkos pavyzdžius jis pasirenka, kitus atmeta – taip susikuria
unikali asmenybė.
 Vaikų auklėjimo šeimoje tikslai – ateities meilė; harmoningos asmenybės
išugdymas; žmogaus, Lietuvos piliečio, patrioto išauklėjimas.
 Auklėjimo priemonės ir metodai – žaislai, draugai, mokykla, visuomenė,
skaitymas.
 Protingos tėvų meilės vaikams išreiškimo būdai – tėvų atidumas, dėmesys,
prisilietimai, tonas, kalbėsenos manieros.
 Laisvė ir atsakomybė – tinkama vaikui aplinka, laisvas pasirinkimas.
 Darbštumo ugdymas – sužadinti vaiko pomėgį darbinei veiklai.
 Vertybės šeimoje – gerumas, pagarba, pasitikėjimas, meilė, jautrumas.
 Visuomenės įtaka

 Vaikai vis dar yra priklausomi nuo tėvų, bet jau labiau orientuojasi į
bendraamžius, aplinkinius.
 Gimęs žmogus nori ar nenori patenka į visuomenės įtaką, perima jos būdą bei
savybes.
 Į kokią aplinką pateks vaikas, į kokią kultūrinę terpę, kaip jis bus įtakojamas
aplinkos, nuo to priklausys asmenybės vystymasis.
 Nuo to, koks aplinkinių požiūris į vaiką, didžia dalimi priklauso ir jo paties
nuomonė apie save. 
 Per meno kūrinius vaiką pasiekia jį supanti socialinė, kultūrinė aplinka. Vaikai
mato paveikslėlius, girdi dainas, pradeda skaityti knygas, per kurias vienaip ar
kitaip perduodami socialinės aplinkos įvaizdžiai. Vaikai, matydami kasdienį
visuomenės elgesį, stebėdami jų judesius, kalbėsenos ypatumus ir toną, stengiasi
elgtis lygiai taip pat. Tad visuomenė turi didžiulę įtaką vaikystės sampratai.
 Švietimo/mokslo įtaka

 Švietimas įtakoja vaiko norą pažinti pasaulį, domėtis, skaityti.

Jis praplečia vaiko akiratį apie įvairiausius dalykus,
svarbiausias(amžinąsias)temas, praplečia jo žinias, kurios
pravers jam ateityje ir netgi dabartyje, tam tikrose situacijose.
Mokslų dėka, vaikas sugeba suprasti svarbius dalykus.
Supranta kodėl yra vienaip, bet ne kitaip. Sužino kaip reikia
elgtis tam tikrose situacijose, žino atsakymus į tam tikrus
dalykus.
 Apibendrinimas

 Vaiko pasitikėjimo savimi stoka nebūtinai susijusi su gabumų

trūkumu. Priešingai, menkas pasitikėjimas savimi yra tėvų ar
visuomenės suformuotų nerealių lūkesčių ir standartų rezultatas.
Dėl to vėliau įgyjamos tam tikros gyvenimo nuostatos. Kai
kurios jų yra konstruktyvios, o kai kurios žalingos. Vaiko tėvai,
visuomenė(jį supanti aplinka), švietimas ir mokslas labai įtakoja
vaiko pasaulėžiūrą, jo suvokimą ties tam tikrais dalykais, jo
koncepciją.
Ačiū už dėmesį!