Motiejus Valančius

(1801-1875)
 Motiejus Kazimieras Valančius – viena
svarbiausių XIX a. vidurio Lietuvos religinio,
kultūrinio ir politinio gyvenimo figūrų:
Žemaičių vyskupas, rašytojas, lietuvių grožinės
prozos pradininkas, istorikas, švietėjas, kalbos
gynėjas, aktyvus visuomenininkas. Laikytinas
pagrindiniu demokratinių lietuvių visuomenės
judėjimų – blaivybės sąjūdžio ir knygnešystės –
organizatoriumi.
Biografija
 Motiejus Valančius gimė 1801 m. vasario 16 d.
pasiturinčio valstiečio šeimoje, Nasrėnų kaime.
Valančius joje buvo ketvirtas vaikas – kartu augo broliai
Mykolas ir Feliksas, seserys Marijona ir Petronėlė.
 1816–1821 m. mokėsi Žemaičių Kalvarijos
domininkonų šešiaklasėje gimnazijoje.
 1822 m. įstojo į Varnių kunigų seminariją, o po dvejų
metų kaip gabus klierikas pasiųstas tęsti studijas
Vyriausioje Vilniaus kunigų seminarijoje, kurią baigė
1828 m. teologijos kandidato laipsniu.
 1828 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus katedroje įšventintas
kunigu. Tų pačių metų gegužės 27 d. universiteto Šv.
Jono bažnyčioje laikė iškilmingas pirmąsias savo Šv.
Mišias.
Baigęs mokslus Valančius dirbo tikybos mokytoju
Mozyriuje vėliau – Kražiuose.1842 m. tapo teologijos
daktaru, gyveno Vilniuje, Petrapilyje. Grįžęs į Lietuvą,
1845 m. paskirtas Žemaičių seminarijos rektoriumi, juo
išbuvo penkerius metus, kol 1849-aisiais tapo pirmuoju
nebajoriškos kilmės Žemaičių vyskupu. Gyvenimo
Varniuose laikotarpiu dėl Valančiaus švietėjiškos veiklos,
rūpesčio kultūra ir dvasiniais reikalais miestas buvo tapęs
ne tik religiniu, bet ir kultūriniu centru.
 Gavęs ypač aukštas pareigas, Valančius pradėjo
veikti kaip aktyvus Bažnyčios gyvenimo
organizatorius, blaivybės sąjūdžio steigėjas ir
liaudies švietėjas.
 Prasidėjus sukilimui, Valančius jame užėmė didelį
politinį vaidmenį, todėl 1864 metais perkeltas į
Kauną, nuolat stebimas ir sekamas, tačiau
nebaudžiamas bijant valstiečių, kurie, kaip buvo
manoma, pultų ginti Valančiaus.
 Nekreipdamas dėmesio į valdžios persekiojimus,
Valančius organizavo lietuviškų knygų spausdinimą
ir atsidėjo literatūrinei veiklai.
Blaivybės sąjūdžio organizatorius

 Motiejus Valančius yra laikomas blaivybės sąjūdžio Lietuvoje

pradininku ir puoselėtoju. Judėjimo pradžia laikomi 1858 m., kai
lankydamasis Kupiškyje, paragino užsirašyti į blaivybės broliją ir
pats užrašė daugiau nei šimtą pasižadėjusių negerti.
 Blaivybės draugijų tikslas – atpratinti valstiečius nuo degtinės
vartojimo. Blaivybė nebuvo suprantama kaip visiška abstinencija –
net davę priesaikas ir įšventinti blaivininkai galėjo saikingai gerti
alų, midų ir vyną. Girtavimas XIX a. buvo rimta problema, nes
bajorai iš grūdų ir bulvių pertekliaus pagamintą degtinę stengėsi bet
kokiais būdais parduoti, girdė savo valstiečius. Girtavimas buvo itin
paplitęs ir skaudžiai veikė ūkį. Todėl M. Valančiaus propaguojama
blaivybė buvo sutikta su dideliu valstiečių džiaugsmu.
 Vis dėlto blaivybės draugijos buvo persekiojamos visus
šešerius egzistavimo metus, o 1864 m. jas uždraudė
Michailas Muravjovas. Dideli blaivybės draugijų
priešininkai buvo dvarininkai ir visi, uždarbiavusieji iš
degtinės. Blaivybei išplitus, akcizus išsipirkusieji patyrė
milžiniškus nuostolius.
 Blaivybės sąjūdis ne tik skatino žmones negerti, bet
juos suvienijo, padėjo pamatus tautinei savimonei
ugdyti.
 M.Valančiaus blaivystės brolijų steigimas virtęs
Didžiuoju blaivystės sąjūdžiu, apėmusiu daugelį
carinės Rusijos imperijos gubernijų – ryškiausias
ir neužmirštamiausias jo veiklos bruožas,
išgarsinęs M.Valančių ir likęs amžinai gyvas,
kaip sveiko, doro, veiklaus žmogaus egzistavimo
pagrindas.
 M.Valančius - pačiu laiku atsiradęs švyturys,
bebaimė, pasiaukojanti asmenybė Dievui ir
Lietuvai, jos žmonėms, pažadinęs lietuvių tautą.
Jo pažadinta kilo tuometinė jaunoji karta, pradėti
leisti laikraščiai „Aušra“ (1883), „Varpas“ (1889
m.), „Šviesa“ (1887 m.), „Apžvalga“ (1890 m.),
kūrėsi organizacijos. Žmonės pasidarė aktyvesni,
reiklesni, drąsesni, dvasingesni.
 Jei ne M.Valančius, vargu ar 1918 m. būtų
atkurta nepriklausoma Lietuva. Vargu ar
šiandieną skambėtų lietuviškas žodis, lietuviška
daina.
M.Valančiaus nuopelnai lietuvių tautai

 M.Valančius savo pirmąjį veikalą „Žemaičių

vyskupystė“ parašė lietuvių kalba, tapęs vyskupu savo
pirmąjį ganytojišką laišką parašė lietuvių ir lenkų
kalbomis. Lietuviškai rašyti buvo neįprasta naujovė. Po
kurio laiko ši naujovė buvo pakartota ir Seinų
vyskupijoje. Į lietuvių kalbą buvo verčiama ir leidžiama
religinė literatūra: giesmynai, maldaknygės,
parapijinėms mokykloms skirta literatūra. Visi
ganytojiški laiškai rašyti lietuvių, lenkų, kartais rusų
kalba.
Švietimas
 M.Valančius ragino kunigus skaityti knygas, steigti
dekanatų bibliotekas, šviestis ir šviesti kitus. Mokė
paprastus žmones suvokti gamtos harmoniją, globoti
naminius ir laukinius gyvulius, paukščius, augaliją.
 Iš valdžios dar vyskupo Juozapo Arnulio Giedraičio
1841 m. buvo gautas leidimas vėl steigti parapijines
mokyklas. M.Valančius įsakė parapijų klebonams steigti
parapijines mokyklas ir jose dėstyti žmonių gimtąją
lietuvių kalbą.
 M.Valančius parašė ir išleido 40 religinio, mokslinio ir
beletristinio-didaktinio turinio leidinių.
Slaptos knygų spausdinimo
sistemos sukūrimas
 Lietuviškos spaudos lotyniškomis raidėmis draudimo
metu M.Valančius savo lėšomis Rytprūsiuose
suorganizavo lietuviškų leidinių spausdinimo, gabenimo
per rubežių ir platinimo sistemą, kuri veikė iki 1905 m.
– knygnešių sistema. Iki 1905 m. Rytprūsiuose buvo
atspausdinta ir pernešta per rubežių apie 3,7 mln. įvairių
leidinių .
 Mirė 1875 m. gegužės 17 d. Kaune, palaidotas
Arkikatedros bazilikos kriptoje.
Kūrybos bruožai

 Vyskupo M. Valančiaus kūrybos turinys nesudėtingas, be

ypatingų intrigų ar kurių nors kitų literatūrinių išmonių. Jo
piešiami literatūriniai vaizdai ir dialogai artimi to meto
kaimo žmogui, etnografiniai aprašymai turi istorinės
reikšmės. Jo kūryboje visą intrigą pina teigiamų ir neigiamų
veikėjų grupės, jų tarpusavio santykiai ir autoriaus požiūris į
juos. Atskirai paminėtina, kad rašytojo kūryboje yra labai
daug vadinamųjų liaudiškų išsireiškimų, kurie rodo kad į
begimstančią literatūrinę kūryba jis stengėsi įtraukti kuo
daugiau etnografinių aprašymų ir bendrinės kalbos elementų.
Tai, be kita ko, darė jo žodį patrauklų ir populiarų skaitytojo
akyse.
 Kūriniai  Vaikų knygelė, 1868 m.

 Žemaičių vyskupystė, 1848  Davatkų knyga, 1864 m.

m.
Paaugusių žmonių knygelė
1868 m.
 Palangos Juzė, 1869 m.

 Patarlės žemaičių, 1867

m.
 Palangos Juzė
 Palangos Juzė (1869). Tai nuotykių literatūrą primenanti didaktinė
apysaka, kurią iš dalies galima priskirti kelionių aprašymų žanrui.
Siužetas nesudėtingas: pagrindinis veikėjas Juozas Viskanta („Palangos
Juzė“), apkeliavęs Žemaitiją ir Aukštaitiją, grįžta namo ir pasakoja
tėvams bei kaimynams patirtus įspūdžius, nuotykius. Šis pasakojimas
trunka trylika vakarų (aplankytos keturiolika parapijų). Viena vertus,
apysaka svarbi etnografams – čia gausu tautosakinių, etnografinių žinių
apie XIX a. Lietuvą. Šie papročių aprašymai galėjo būti skirti ne tik
„ateities kartoms“: akcentuodamas liaudies kultūros svarbą, Valančius
skatino ir tautinį budimą, ugdė valstiečių nacionalinę savimonę. Kita
vertus, Palangos Juzė yra literatūrinis tekstas: jam būdinga taupi ir sodri
frazė, vaizdingumas (reiškiamas ištiktukais, palyginimais).
 Vaikų knygelė
 Pirmoji iliustruota grožinės lietuvių vaikų literatūros
knyga – vyskupo Motiejaus Valančiaus didaktinių
apsakymų rinkinys Vaikų knygelė – buvo išleista
1868 m. Karlo Albreghso spaustuvėje Tilžėje,
netrukus po spaudos lotynišku raidynu uždraudimo.
Pragaištingos istorinės aplinkybės ir įžymus, lietuvių
kultūrai įvairiopai nusipelnęs apsakymų autorius
savaime svarbų pirmumo faktą daro dar
reikšmingesnį. Nors Vaikų knygelė žinoma kaip
išskirtinis XIX a. antrosios pusės iliustruotos
lietuviškos knygos pavyzdys, dailėtyros požiūriu ji
plačiau nagrinėta nebuvo.
 Paaugusių žmonių knygelė
 Valančius liaudį ugdo nuosekliai: po Vaikų
knygelės parašoma Paaugusių žmonių knygelė
(1868), skirta vyresniesiems. Čia pasirenkama
panaši pasakojimo strategija: aiškiai išskiriami
teigiami ir neigiami veikėjai, pasakojimai turi
moralą. Temų spektras taip pat panašus, keliama
ta pati apgavystės problema („Vingrai“), aprašomi
svetimtaučiai („Cigonai“, „Žydai“). Šioje
knygelėje orientuojamasi į vyresnio amžiaus
žmones, todėl kur kas daugiau praktinių patarimų:
dėl darnaus sugyvenimo ir darbo.